Vilniaus universiteto

Filosofijos fakultetas

Azijos ir transkultūrinių studijų institutas

Šiuolaikinių Azijos studijų programos studentė

JUSTINA ADOMAITYTĖ

Kultūra ir politika Singapūro kraštovaizdžio

architektūroje

MAGISTRO DARBAS

Vadovas – dr. Deimantas Valančiūnas

Vilnius 2018

2

Bakalauro/magistro baigiamojo darbo vadovo išvados dėl darbo gynimo:

..........................................................................................................................................

..........................................................................................................................................

..........................................................................................................................................

................ ................................................. ........................

(data) (v., pavardė) (parašas)

Bakalauro/magistro baigiamasis darbas įteiktas gynimo komisijai:

.............. ........................................................................

(data) (gynimo komisijos sekretorės parašas)

Bakalauro/magistro baigiamojo darbo recenzentas:

...........................................................................

(v., pavardė)

Bakalauro/magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

..........................................................................................................................................

201... m. ............................ mėn. ....... d.

(gynimo data)

Gynimo komisijos pirmininkas:

................................................................................... ....................................

(v., pavardė) (parašas)

3

Adomaitytė, Justina

Kultūra ir politika Singapūro kraštovaizdžio architektūroje / Justina Adomaitytė,

šiuolaikinių Azijos studijų programos studentė; mokslinis vadovas dr. Deimantas

Valančiūnas; Vilniaus universitetas. Filosofijos fakultetas. Azijos ir transkultūrinių

studijų institutas – Vilnius, 2018. – 58 lap. – Mašinr. – Santr. Angl. – Bibliogr.: p. 50

(36 pavad.).

Singapūras, architektūra, kraštovaizdis, kultūros geografija, semiotika, fotografija,

turizmas

Magistro darbo objektas – Singapūro kraštovaizdžio architektūra vaizduojama

turizmą reklamuojančiose fotografijose. Darbo tikslas – išanalizuoti, kaip Singapūro

kraštovaizdžio architektūra pateikiama oficialioje Singapūro turizmo tarybos

internetinėje svetainėje. Darbo uždaviniai: pristatyti semiotikos ir kultūros geografijos

teorijas; aptarti politinį ir ideologinį Singapūro kraštovaizdžio architektūros formavimo

kontekstą; pagal semiotinės analizės metodologijos taikymo pavyzdžius ir kultūros

geografijos principus suformuoti vaizdo ir teksto analizės instrumentą; atlikti išsamią

kraštovaizdžio architektūros vaizduojamos fotografijose analizę; pateikti analizės

rezultatus, kurie detalizuoja kultūros ir politikos reprezentavimo per kraštovaizdžio

architektūrą tiriamojoje medžiagoje pobūdį.

Darbe, pasitelkus dviejų kultūros tyrimų metodologinių įrankių rinkinių

(semiotikos ir kultūros geografijos) sintezę, sudarytas unikalus analizės instrumentas,

kurio pagalba įrodyta, kad kraštovaizdžio architektūrą Singapūre galima laikyti šalies

kultūrinį ir politinį išskirtinumą pabrėžiančia reprezentacine medžiaga, nes ji yra

formuojama remiantis valstybės strateginėmis priemonėmis. Šaltinių analizė parodė,

kaip kraštovaizdžio architektūros objektai veikia perduodami koduotas reikšmines

sistemas, kurios ne tik suteikia informacijos apie vietovę, bet ir kultūriškai bei politiškai

mobilizuoja šiais objektais besinaudojančią visuomenę.

Magistro darbas ir jame sudarytas kraštovaizdžio architektūros semiotinės analizės

instrumentas gali būti naudingas architektūros ir komunikacijos sričių mokslininkams,

planuojantiems atlikti semiotinę kraštovaizdžio architektūros objektų analizę, taip pat

Azijos transkultūrinių studijų mokslininkams, atliekantiems Singapūro kultūros

tyrimus.

4

TURINYS

Įvadas ............................................................................................................................ 5

1. Roland Barthes ir Umberto Eco semiotika .......................................................... 10

1.1. Ženklo signifikacija fotografijoje pagal Roland Barthes ................................ 10

1.2. Mito konotacija kraštovaizdžio fotografijoje ................................................. 12

1.3. Architektūros semiotika pagal Umberto Eco ................................................. 13

1.3.1. Architektūros signifikacija denotacijos lygmeniu .................................... 15

1.3.2. Architektūros signifikacija konotacijos lygmeniu .................................... 16

1.3.3. Architektūriniai kodai ............................................................................. 17

1.4. Postruktūralistinė perspektyva fotografijos ir architektūros analizėje: diskurso

analizė ................................................................................................................. 17

2. Kultūros geografijos teorijų perspektyva kraštovaizdžio architektūros

analizėje ...................................................................................................................... 21

2.1. Naujoji kultūrinė geografija pagal Peter Jackson ir Denis Cosgrove .............. 21

2.2. Postkolonializmas ir migracija pagal Brenda S. A. Yeoh ............................... 22

2.3. Erdvės, vietos ir pavadinimo sampratos pagal Doreen Massey ...................... 24

3. Politikos ir ideologijos įtaka Singapūro kraštovaizdžio architektūros

formavimui ................................................................................................................. 26

3.1. Ekotopija ir aplinkosaugos politika ............................................................... 26

3.2. Įvaizdžio kūrimo politika .............................................................................. 28

4. Tyrimas: Kraštovaizdžio architektūros fotografijų ir aprašymų analizė ........ 31

4.1. Fotografija Nr. 1: „Įgyvendinta aistra“: ......................................................... 33

4.2. Fotografija Nr. 2: „Pamatyk ir nuveik“ .......................................................... 38

4.3. Fotografija Nr. 3: „Architektūra“ ................................................................... 42

4.4. Fotografija Nr. 4: „Istorija“ ........................................................................... 45

4.5. Tyrimo rezultatai ir apibendrinimas ............................................................... 47

Išvados ......................................................................................................................... 49

Bibliografijos sąrašas ................................................................................................. 50

Summary ..................................................................................................................... 54

Priedai ......................................................................................................................... 55

5

Įvadas

Singapūras yra daugiau nei 5 milijonų gyventojų valstybė-miestas, įsikūręs

maždaug 650 kvadratinių kilometrų saloje. Antroje XX a. pusėje Singapūras iš žvejų

kaimelio (kampong1), o vėliau britų imperijos uosto, buvo paverstas į Pietryčių Azijos

metropolį. Singapūro transformacija vieniems gali pasirodyti kaip įgyvendinta utopija

– miesto modernumas, nauji būstai, tvarkingi sodai, drausminga visuomenė ir sėkminga

ekonomika; kiti linkę kritikuoti Singapūrą kaip mechaniškai veikiančią, represinę ir

pernelyg sterilią komercinio Azijos centro aplinką: „Disneilendas su mirties bausme“2.

Singapūro įvaizdžio kūrimo programos pradžia galima laikyti 1963 m., kuomet šalis

oficialiai pristatė pasauliui pirmąją valstybės įvaizdžio strategiją: „Sodo miestas“

(„Garden City“). Nuo 2006 m. strategijos pavadinimas buvo pakeistas į „Miestas sode“

(„City in a Garden“). Valstybės įvaizdžio strategija buvo tiesiogiai susieta su visomis

kitomis vykdytomis strategijomis, tarp jų ir miesto planavimo ir kraštovaizdžio

formavimo. Neilgoje Singapūro valstybingumo kūrimo istorijoje, vidaus politinės

struktūros dėjo dideles pastangas siekdamos apibrėžti valstybei reikšmingus

reprezentacinius elementus. Singapūro kraštovaizdžio formavimo strategija išsiskiria

viso pasaulio kontekste, nes pirmą kartą visos šalies aplinkos projektavimas buvo (ir

yra) formaliai suprantamas kaip kraštovaizdžio visumos formavimas, o ne tik pastatų

pritaikymas kraštovaizdžiui. Tokią kraštovaizdžio kūrimo (per apgalvotą įvaizdį ir

reprezentaciją) strategiją, žvelgiant iš išorės, galima vertinti kaip lėmusią Singapūro

komercinę sėkmę: patrauklumą investicijoms, teigiamus demografinius pokyčius,

spartų ekonominį augimą. Turizmas yra laikomas ekonomiškai sėkmingiausiu

sektoriumi, ženkliai prisidedančiu prie kasmet augančių šalies pajamų. Šiame darbe

1 Šis terminas nuo 1835-1845 m. naudojamas norint įvardinti tradicinį kaimą Pietryčių Azijoje. Kilęs iš

kolonijiniu laikotarpiu vartoto angliško žodžio compound, reiškusio „aptvertą teritoriją“:

http://www.dictionary.com/browse/kampong

2 Palyginimas buvo pavartotas rašytojo-žurnalisto William Gibson 1993 m. žurnale „Wired“

publikuotame straipsnyje apie Singapūro architektūrą ir vartotojišką kultūrą. Straipsnio autorius,

Amerikoje garsus fantastinių knygų rašytojas, savo kūriniuose nevengiantis tragiškų distopinės ateities

vizijų, nesitikėjo, kad vaizdingas palyginimas sukels tarptautinį skandalą. Dėl šios frazės „Wired“ buvo

uždraustas Singapūre. Žurnalistų bendruomenė aršiai sukritikavo tokį Singapūro valdžios sprendimą,

kaip autoritarinį žodžio laisvės ribojimą: https://www.wired.com/2012/04/opinion-jeyaretnam-

disneyland-death-penalty/

6

keliami susiję probleminiai klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti: (1) Kokiomis

priemonėmis ir kaip valstybinės turizmą reklamuojančios priemonės naudoja

Singapūro kraštovaizdžio architektūrą? (2) Kodėl kraštovaizdžio architektūrą galima

laikyti kultūrinės ir politinės reprezentacijos įrankiu?

Darbo tikslas:

Išanalizuoti, kaip Singapūro kraštovaizdžio architektūra pateikiama oficialioje

Singapūro turizmo tarybos (Singapore Tourism Board) palaikomoje internetinėje

svetainėje.

Tezė:

Kraštovaizdžio architektūra Singapūre yra politiškai suformuota, šalies kultūrinį

išskirtinumą akcentuojanti reprezentacinė medžiaga, pasitelkiama turizmą

reklamuojančiose priemonėse.

Uždaviniai:

(1) Pristatyti semiotikos ir kultūros geografijos teorijas, kurios taikomos tyrimo

objekto analizei ir interpretacijai; (2) aptarti politinį ir ideologinį Singapūro

kraštovaizdžio architektūros formavimo kontekstą; (3) pagal semiotinės analizės

metodologijos taikymo pavyzdžius ir kultūros geografijos principus suformuoti vaizdo

ir teksto analizės instrumentą, kuris bus naudojamas darbo tiriamojoje dalyje; (4) atlikti

išsamią tyrimo objekto – kraštovaizdžio architektūros, kurios atvaizdai pateikiami

turizmą reklamuojančioje institucinėje interneto svetainėje, analizę; (5) pateikti

analizės rezultatus, kurie detalizuoja kultūros ir politikos reprezentavimo per

kraštovaizdžio architektūrą tiriamojoje medžiagoje pobūdį.

Teorinė prieiga ir literatūros apžvalga:

Šiame darbe remiamasi dviejų krypčių kultūros teorijų rinkiniais – semiotikos ir

kultūrinės geografijos. Roland Barthes darbai „The photographic message“ bei

„Rhetoric of the image“ yra pasitelkiami kaip vieni pamatinių teorinių šaltinių,

reikalingų vizualinės medžiagos analizės aiškinimui ir interpretacijai. Semiotikos

teorijų krypčiai darbe taip pat atstovauja Umberto Eco darbas: straipsnis „Function and

Sign: The Semiotics of Architecture“. Eco architektūros semiotikai skyrė didžiulį

dėmesį, rėmėsi Barthes idėjomis. Taikydamas semiotiką architektūros analizei, Eco

architektūrinį ženklą analizuoja neatsiejamai nuo funkcionalumo, ar, tiksliau, tam

tikroje kultūroje sukurto suvokimo, kam tam tikras dalykas yra skirtas. Analizuojant

ženklą, yra susiduriama su tam tikrais kultūriniais kodais, simboliais, konvencijomis.

Eco taikoma semiotinė architektūros analizė ir pavyzdžiai padės paaiškinti Singapūro

7

kraštovaizdžio architektūros prasmes, pagrindinį dėmesį skiriant architektūrinio ženklo

reikšmėms.

Kraštovaizdžio architektūros analizei labai svarbi kultūrinės geografijos teorijų

perspektyva: XX a. viduryje atsiradusi nauja tyrimų kryptis kėlė daug klausimų, prašėsi

būti išplėtota. Į teorinius kultūros geografijos debatus, papildydami kultūrinės

geografijos sampratą, įsitraukė Peter Jackson ir Denis Cosgrove: pasak šių autorių,

kultūros geografija gali būti tiek šiuolaikinė, tiek istorinė; susijusi su erdve ir

kraštovaizdžiu; tiek miesto, tiek kaimo; susijusi su ryšiu tarp dominavimo ir

pasipriešinimo; tvirtinanti kultūros reikšmę žmogaus gyvenime; susijusi tiek su

„reprezentacija“, tiek su „realybe“.

Singapūro kultūros geografijos tyrimai išsiskiria postkolonializmo ir migracijos

aspektų reikšmingumu. Šiame darbe naudojama Singapūro kultūros geografės Brenda

S. A. Yeoh studija „Postcolonial Geographies of Place and Migration“. Yeoh

pateikiamas kontekstas (kolonijinių ir pokolonijinių miesto erdvių politika, migracija,

tarptautinės bendruomenės ir jų reprezentacijos) yra būtinas, norint analizuoti

Singapūro kraštovaizdžio architektūros fotografinę medžiagą.

Be Jackson, Cosgrove ir Yeoh darbe remiamasi kultūros geografės Doreen Massey

darbais, jos idėjos papildomos antropologės Lisa H. Malkki įžvalgomis: tai padės

pateikti argumentus, paaiškinančius Singapūro kraštovaizdžio architektūros sąsajas su

valstybės kultūrinio savitumo ir istorijos reprezentacija. Taip pat remiamasi straipsniais

iš elektroninėse duomenų bazėse prieinamų žurnalų: International Sociology, Journal

of Landscape Architecture, Journal of Current Southeast Asian Affairs, Journal of

Urban Technology, Landscape Research, Singapore Journal of Tropical Geography,

The Journal of Architecture ir kt.

Tyrimo metodai:

Siekiant pasitelkti dviejų kultūros tyrimų metodologinių įrankių rinkinių

(semiotikos ir kultūros geografijos) sintezę, ir sudaryti unikalų analizės įrankį,

remiamasi Barthes ir Eco sudarytomis tipologijomis, tyrime vartojama terminologija,

kurią savo darbuose vartojo šie autoriai. Norint tyrimą papildyti diskurso analize,

remiamasi Gillian Rose sudarytu įvadu į vaizdo analizės metodologiją „Visual

methodologies: An introduction to the interpretation of visual materials“ (2007).

Pildant analizės įrankį kultūros geografijos teorijomis, remiamasi Kay Anderson, Mona

Domosh, Steve Pile ir Nigel Thrift sudarytu vadovu „Handbook of Cultural

Geography“ (2003). Šių šaltinių pagalba suformuojamas analizės instrumentas yra

8

naudojamas darbo tiriamojoje dalyje. Tyrime, remiantis teorine rašto darbo dalimi,

analizuojama ir interpretuojama empirinė medžiaga – oficialioje Singapūro turizmo

tarybos svetainėje figūruojančios teminės nuotraukos, kuriose vaizduojamas šalies

kraštovaizdis, ir nuotraukų antraštės.

Darbo struktūra:

Darbą sudaro: įvadas, keturi skyriai, išvados, bibliografinis aprašas, santrauka

anglų kalba ir priedai. Pirmasis ir antrasis skyriai yra teorinis darbo pagrindimas: skirti

apžvelgti semiotikos mokslo ir kultūros geografijos teorijas, metodologiją ir

terminologiją, kuri bus taikoma tiriamojoje darbo dalyje. Trečiajame skyriuje

apžvelgiamas politinis problemos kontekstas, prie kurio bus sugrįžtama analizuojant

medžiagą. Kaip papildomas šaltinis, kuris padės papildyti tyrimą kontekstine

informacija, naudojama Singapūro turizmo tarybos, 2016-2020 m. marketingo

strategija „STB Marketing Strategy: Of Stories, Fans and Channels“. Ketvirtajame rašto

darbo skyriuje, naudojant sudarytą analizės instrumentą, tiriami kultūriniai ir politiniai

Singapūro kraštovaizdžio architektūros aspektai. Prieduose pateikiama empirinė tyrimo

medžiaga.

Darbo naujumas ir aktualumas:

Lietuvoje, Transkultūrinių Azijos tyrimų lauke, Singapūro kultūros tyrimai vis dar

nėra populiarūs, tačiau susidomėjimas šia kultūra auga. 2017 m. Vilniaus universiteto

(VU) Orientalistikos centre buvo apgintas Rūtos Žukaitytės magistro baigiamasis

darbas „Hawker Centre as the reflection of Singapore Society“. Jos darbe atliktas

antropologinis lauko tyrimas, kurio išvados gali būti pritaikomos analizuojant kitą

svarbų reprezentacinį šalies aspektą – maistą ir bendruomeninį jo vartojimą.

Architektūros elementų užfiksuotų fotografijoje reikšmės, remiantis semiotikos

teorijomis, pradėtos tirti tik pastaraisiais metais: tarptautinėje tarpdisciplininėje

konferencijoje „IMMAGINI?“, 2017 m. lapkričio mėn. Briksene (Italija), pristatytas

septynių bendraautorių (Anna Marotta, Roberta Spallone, Massimiliano Lo Turco,

Ursula Zich, Marco Vitali, Elena Marchis, Martino Pavignano) atliktas tyrimas „Visual

Images and Language in Architecture: Signifier Semiotics and Meaning Semiotics“.

Kraštovaizdžio architektūros problematika ir jos aktualumas neretai priklausomas

nuo vertės ir vertybių santykio debatų: viešajame diskurse keliamais klausimais, kas

yra paveldas, kaip rekonstruoti viešąsias erdves, kuriuos kraštovaizdžio elementus

reikėtų laikyti reprezentaciniais, ikoniniais ir pan. Šie klausimai taip pat yra aktualūs

Lietuvai: 2017 metų pabaigoje, pristačius Lukiškių aikštės rekonstrukciją, diskusija

9

apie atminties įprasminimą monumentu persivertė į politinius debatus ir interesų

priešpriešą. Tokia priešprieša įrodo, kad Lietuvos valstybingumo kūrimo procese,

atgavus nepriklausomybę, miestų planavimas ir kraštovaizdžio formavimas nebuvo

laikomas itin reikšmingu, nebuvo analizuojama komunikacinė kraštovaizdžio

architektūros prasmė, jos pritaikymas valstybės reprezentacijai.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, sunkiai įvaizduojama vieninga

šalies įvaizdžio ir miestų planavimo, remiantis kraštovaizdžio formavimu, strategija.

Tuo tarpu, Singapūro valstybingumo kūrimas buvo suprantamas kaip neatsiejamas nuo

miesto planavimo strategijos: 2016 m. Chye Kiang Heng sudarytas mokslo straipsnių

rinkinys: „50 Years of Urban Planning in Singapore (World Scientific Series on

Singapore's 50 Years of Nation-Building)“, kurio pirmasis skyrius yra skirtas

Singapūro miesto planavimo ideologiniam ir strateginiam aspektui. Būtent dėl šios

priežasties Singapūro kraštovaizdžio architektūros atvejis, politiniu ir kultūriniu

požiūriu, yra unikalus ir vertas išsamios analizės.

10

1. Roland Barthes ir Umberto Eco semiotika

Pirmame skyriuje apžvelgiama semiotikos mokslo teorija, metodologija ir

terminologija, kuri bus taikoma analizuojant Singapūro turizmo tarybos internetinio

puslapio fotografinę ir tekstinę medžiagą. Kadangi šio darbo tyrimo objektas yra

Singapūro kraštovaizdžio architektūra, o analizuojama medžiaga – nuotraukos ir jų

antraštės, pasitelkiamas dvisluoksnis semiotinės analizės įrankis. Šiam įrankiui sukurti

atliekama dviejų semiotikos teorinių schemų sintezė: fotografijos ir teksto santykio

analizės schema, sudaryta pagal Roland Barthes „The photographic message“ bei

„Rhetoric of the image“ ir semiotinė fotografijos turinio – architektūros, kuri

vaizduojama fotografijose, analizės schema, sudaryta remiantis Umberto Eco straipsniu

„Function and Sign: The Semiotics of Architecture“. Skyriaus pabaigoje taip pat

pateikiama poststruktūralizmo perspektyva, kurios metodologija (diskurso analizė)

pasitelkiama kaip analizuotų teorijų kritika, papildanti šiame darbe sudaromą

semiotinės analizės įrankį.

1.1. Ženklo signifikacija fotografijoje pagal Roland Barthes

Semiotikos mokslo atsiradimu galima laikyti struktūrinės lingvistikos pradininko

Ferdinand de Saussure kalbos teoriją, kuria kalbai, kaip tam tikrai ženklų sistemai, buvo

priskirta organizacinė funkcija: konstruoti realybę ir padaryti ją suvokiama žmogaus

protui (Turner 2003, 11).

Barthes – struktūralizmo, o vėliau poststruktūralizmo, judėjimų atstovas, buvo

vienas tų, kurių dėka semiotikos teorijos imtos taikyti ne vien lingvistinei, bet ir kitų

ženklų sistemų analizei. Terminus, kurie iki tol buvo vartojami struktūrinės lingvistikos

mokslo kontekste, Barthes pritaikė šiuolaikinės Vakarų kultūros produkcijos (tokios,

kaip kinas, fotografija, sportas, valgymo įpročiai ir kt.) reikšmių analizei. Vaizdą

Barthes laikė lygiaverte tekstine medžiaga, sudaryta iš ženklų, kaip komunikacijos

vienetų, susidedančių į sintagmą (frazę), o šiems ženklams egzistuoti, pasak jo, būtinas

semantinis signifikacijos santykis, sudarytas iš dviejų lygmenų. Denotacija – pirmas

signifikacijos lygmuo, skirtas pažodinio vaizdo „perskaitymui“, konotacija – antras

lygmuo, kuriuo „perskaitoma“ simbolinė reikšmė (Hall 1997, 38). Barthes atkreipė

dėmesį, kad simbolinės reikšmės susisieja su ženklais tuo pačiu principu, kaip ir

konotacijos susisieja su žodžiais kalboje, o tokių sąsajų pasekmė – mito atsiradimas

(Turner 2003, 15).

11

Barthes abejojo nuotraukos galimybe turėti analoginį turinį, „pažodinę” reikšmę:

fotografija nėra savaime tik vaizdas. Fotografija, kaip ženklų sistema, išsiskiria savo

pretenzijomis į objektyvumą (Huxford, 2001), kadangi ji vaizduoja realybę. Pasak

Barthes, fotografija, palyginus su kitomis ženklų sistemomis, kurios transformuoja

realybę, negali būti laikoma analogine realybės reprodukcija (Lavrinec 2006, 44) (kaip

pvz. piešimas, tapyba, kinas, teatras ir pan.), nors „savaime suprantama, kad tarp

objekto ir jo atvaizdo nuotraukoje įvyksta redukcija – proporcijos, perspektyvos,

spalvos atžvilgiu – bet ši redukcija jokiu būdu nėra transformacija (pagal matematinį

apibrėžimą)“ (Barthes 1977, 23). Vėlesniame darbe „Camera Lucida“ Barthes išplėtoja

tapybos ir fotografijos santykį įvardindamas pagrindinę jo problematiką: „Fotografija

buvo ir tebėra kankinama Tapybos vaiduoklio“ (Barthes 2012, 42).

Esė „Rhetoric of the image“ Barthes pateikia fotografijos analizės, taikant

semiotikos principus, pavyzdį, kuriame analizuota reklaminė fotografija

dekonstruojama į tris žinutes:

1) Lingvistinę.

2) Koduotą ikoninę.

3) Nekoduotą ikoninę (Barthes 1977, 35).

Tokia dekonstrukcija suteikia galimybę fotografiją vertinti kaip komunikacijos

formą. Pirmoji žinutė, lingvistinė, įsiterpia į fotografiją kaip rašytinis vizualinės

medžiagos paaiškinimas (antraštė), skirta transliuoti, perduoti ir įtvirtinti (kontroliuoti)

nuotraukos žinią. Antroji žinutė veikia kaip kultūrinis kodas, kurio „perskaitymas“ yra

priklausomas nuo vertintojo žinių, istorinių ir socialinių konkrečios visuomenės

konvencijų. Koduota žinutė nėra atsitiktinė, naudojami tokie kodai, kurie yra socialiai

sutarti, atpažįstami ir interpretuojami (Guilemette, 2006). Trečioji, nekoduota ikoninė

žinutė, nuo antrosios skiriasi tuo, kad jai suprasti nereikia interpretacijos – ji tiesiog yra.

Pavyzdžiui, analizuojamą fotografiją Barthes gali vadinti reklamine būtent trečiosios

žinutės pagalba: „Matome, kad paveikslėlyje veikia atskyrimas tarp pažodinės ir

simbolinės žinutės; niekada nesusidursime (bent jau reklamoje) su gryna pažodine

žinute“ (Barthes 1977, 42).

Barthes siūlo fotografijos semiotinės analizės modelį, kuris yra grindžiamas 6

konotacijų kūrimo procedūromis:

1) Triuko efektas: manipuliacijos. Jas įvertinti sunku, kadangi jos veikia, kuomet

yra nepastebimos. Šiuolaikinėje fotografijoje beveik neįmanoma įžvelgti vaizdo

pakeitimo įrodymų.

12

2) Poza: žmonių fotografijose pozos remiasi tam tikrais socialiniais susitarimais,

mitais, kurie yra priklausomi nuo laikotarpio ir kultūros. Nors įmanomas ir visiškas

nepozavimas, tačiau pozavimas, gali būti ir netiesioginis – žinant, kad fotografuojama

išlaikoma poza. Tuo tarpu tiesioginis pozavimas yra tyčinis siekis būti įamžintam tokia

poza, kuri nesiekia „natūralumo“ (Larsen 2005, 9).

3) Objektas: jo denotacija.

4) Fotogeniškumas: tiesiogiai susijęs su profesionalumu ir techniniu išpildymu –

tinkamas apšvietimas, fotografijos technika, nustatymai.

5) Estetika: estetinis grynumas fotografijoje buvo būdingas nebent XIX a. pab.

atsiradusiai piktorializmo fotografijai.

6) Sintaksė: fotografijos vieta šalia kitų fotografijų, pavyzdžiui, nuotraukų serija

straipsnyje, jų eiliškumas (Barthes 1977, 23-24).

Reikėtų atsižvelgti į Barthes siūlomą procedūrų atskyrimą: pirmosios trys (triuko

efektas, poza, objektas) yra priklausomos nuo tyčinio ženklų pasirinkimo fotografijoje

(„realybės modifikacija“), jos turi būti atskirtos nuo paskutinių trijų (fotogeniškumas,

estetika, sintaksė), kaip susijusių su kontekstu, ir ženklais, kurie nėra akivaizdūs

fotografijoje (Barthes 1977, 24).

1.2. Mito konotacija kraštovaizdžio fotografijoje

Konotacija priklauso nuo vertinančiojo žinių, o būtent ši priklausomybė užtikrina,

kad komunikacija įvyks, nes „žmogus mėgsta ženklus, ir mėgsta, kai jie būna aiškūs“

(Barthes 1977, 29). Fotografijoje matydamas kraštovaizdį, žmogus atpažįsta ženklus,

kuriuos, pagal savo turimas žinias, susieja su tam tikra vieta. Neretai nuotraukos ir kita

vaizdinė komunikacija padiktuoja, į kurias vietas žmonės nori nuvykti, nes

„žiniasklaida kuria mūsų žinias ir troškimus“ (Edwards 2003, 182). Pavyzdžiui,

jaunimas visame pasaulyje, kad ir kaip kritikuotų dabartinę JAV politinę situaciją,

neatsisakytų idėjos praleisti atostogas Niujorke, ar net kurį laiką ten pagyventi – įprasta

šį miestą vertinti kaip progresyvią jaunimo kultūros sostinę, „miestietišką svajonę“

(Larsen 2005, 5). Svajonės priežastimi, pagal Barthes, galima laikyti mitą – kultūriniai

elementai slypintys už nuotraukų, kuriose vaizduojama Manheteno dangoraižių

panorama ar Laisvės statula, konotacijos lygmeniu gali būti „perskaityti“ kaip

finansinės sėkmės, pažangos ir miesčioniškumo mitai. Tokie vadinamieji „mitai“

plačiai naudojami žiniasklaidoje, reklamose, įvaizdžio formavime (Turner 2003, 16).

13

Jei žmonės, susidūrę su Niujorko mitu, iš tiesų nukeliautų į Niujorką, jie ten praleistų

savotiškas „vaizdinių atostogas“, tarsi šis miestas, remiantis sociologu Jean Baudrillard,

būtų simuliakras, jie patektų į hiperrealybės pasaulį (Larsen 2005, 6). Dėl mitų

naudojimo žiniasklaidos komunikacijoje, žmonės nukeliavę į „svajonių miestus“ bando

atkurti vaizdinius, kuriuos matė reprezentacinėse nuotraukose žiniasklaidoje ar

reklamoje – nufotografuoti iš matytų nuotraukų atpažįstamą kraštovaizdį, tarsi

„nufotografuoti fotografijos fotografiją“ (Edwards 2003, 184).

Vieną iš Barthes esė – „The Eiffel Tower“, galima laikyti būtent miesto mito

analizės taikymo pavyzdžiu. Šio autoriaus straipsnyje „Semiology and the Urban“

analizuojama miesto ženklų signifikacijos galimybė, pateikiami argumentai,

parodantys, kaip ženklų reikšmės kinta laiko perspektyvoje. Pačioje straipsnio

pradžioje Barthes nurodo, kad tokio tipo semiotinė analizė yra sąlyginai įmanoma,

tačiau reikalauja tarpdiscipliniškumo: „...tas, kuris atlieka semiotinę miesto analizę turi

tuo pačiu metu būti semiotikas (ženklų specialistas), geografas, istorikas, topografas,

architektas ir, tikriausiai, psichoanalitikas.<...> Aš myliu tiek miestus, tiek ženklus. Ši

dviguba meilė (tikriausiai ir vienintelė) verčia mane tikėti, remiantis tam tikromis

prielaidos, kad egzistuoja miesto semiotikos galimybė“ (Barthes 2005, 158). Barthes

šiame straipsnyje akivaizdžiai atstovauja poststruktūralizmo srovei – savo teiginius

papildo Noam Chomsky, bei jo mokinių Jerry Alan Fodor ir Jerrold J. Katz idėjomis,

atmeta fiksuotų ženklo reikšmių galimybę. Šio skyriaus paskutinis poskyris bus skirtas

poststruktūralizmo diskurso analizės metodologijai pristatyti, taip suteikiant galimybę

ja papildyti semiotinės analizės įrankį, kuris bus naudojamas tiriamojoje darbo dalyje.

1.3. Architektūros semiotika pagal Umberto Eco

Eco tyrimai ir interesai buvo labai universalūs: analizavęs tiek šiuolaikinės

Amerikos kultūrą, tiek viduramžių estetiką, struktūrinės semiotikos atstovas yra gerai

žinomas ir kaip grožinės literatūros kūrėjas (Leach 2005, 173). Didelį dėmesį Eco skyrė

architektūros semiotikai – jis naudojo Barthes siūlomą analizės modelį, detalizavo,

kokias prasmes galima suprasti iš architektūros: sudarė architektūros kodo tipologinę

schemą. Architektūros ženklų sistemai net pasiūlė savitą „ženklo“ apibrėžimą: „Siūlau

14

ženklu laikyti viską, kas remiantis iki tol socialiai priimtu susitarimu3, gali būti

suprasta, kaip kažkas, simbolizuojantis kažką kitą“ (Eco 1979, 16).

Eco kelia klausimą, kodėl architektūra yra iššūkis semiotikai? Autorius daro

prielaidą, kad dauguma architektūros objektų nekomunikuoja (nėra suprojektuoti

komunikuoti), bet funkcionuoja. Pasak jo: „Niekas nesuabejos, kad stogas iš esmės

tarnauja kaip priedanga, o stiklinė talpina skysčius taip, kad iš jos būtų galima gerti. Tai

yra akivaizdu ir neginčijama, būtų neteisinga reikalauti, kad šių ženklų komunikacija

būtų taip pat lengvai suprantama, kaip funkcija“ (Eco 2005, 174).

Architektūros sąvoka yra plati – apimanti tiek idėją, tiek brėžinį, tiek materialų

pastatą. Kraštovaizdžio architektūra, savo ruožtu, gali būti dar platesnė – ji apima

visumą nuo aplinkos apželdinimo iki miesto planavimo. Ten kur yra architektūra, ten

yra žmogaus veikla, ten veikia signifikacija, taigi kalbėdami apie kraštovaizdžio

architektūrą, mes turime omenyje kraštovaizdyje egzistuojančią ženklų sistemą.

Žmogaus veiklos poveikis yra pasiekęs kiekvieną kvadratinį metrą žemės ir net

peržengęs jos ribas (pvz., per anglies arba azoto emisijas). Nobelio premijos laureatas,

chemikas Paulas Crutzenas net pasiūlė naują žemės geologinį amžių pavadinti

„antroposcena“, kadangi dualistinis Vakarų supratimas, kad gamta funkcionuoja

nepriklausomai nuo žmogaus yra pasenusi (Prominski 2014, 7).

Eco aiškina, kaip ola – iki tol priklausiusi tik gamtai – pirmykščio žmogaus

kadaise buvo interpretuota kaip „vieta, kurioje galima gyventi“, o olos ertmė – „įėjimas

į vietą, kurioje galima gyventi“. Tai yra ženklo supratimas denotacijos lygmeniu.

Aktualūs objektai ir siekis perduoti žinią apie juos, netruko įgauti žodines ir grafines

išraiškas, virsti ikonomis, kurios reiškė kur kas daugiau nei tik nuorodą į vieną

konkrečią olą, ar jos ertmę. Išsivystė „namų“ samprata, kuri žmogaus rankose įgavo ir

socialinę reikšmę. Eco šį procesą įvardino taip: „Architektūrinis kodas sukuria ikoninį

kodą, ir „olos principas“ tampa komunikacijos objektu.“ (Eco 2005, 175).

3 Transkultūrinės studijos atlieka mokslinį atskyrimą: jos padeda atskleisti kultūrų skirtumus, kurie

įprastai nėra pastebimi dėl kasdienės kalbos neapibrėžtumo. „Socialiai priimtinus susitarimus“ Eco dar

vadina „semiotiniais susitarimais“, pateikdamas ligos diagnozę kaip pavyzdį: raudoni taškai (ženklai) ant

paciento veido, suteikia gydytojui teisę, kuri yra grįsta tam tikros kultūros „semiotiniu susitarimu“,

diagnozuoti pacientui tymų atvejį. Tačiau diagnozė yra kultūriškai ribota: pabrėžiama, kad skirtingose

kultūrose atvejo diagnozavimas gali būti priklausomas ir nuo visai kitokio „semiotinio susitarimo“ –

tymų, kaip atskiro atvejo sampratos gali iš viso nebūti, kadangi susitarimas, kad kažkas yra tas pats

atvejis, nėra tas pats, kaip susitarimas apskritai vertinti kažką kaip atvejį.

15

Taikydamas semiotiką architektūros analizei, Eco architektūrinį ženklą abiejose

signifikacijos lygmenyse analizuoja neatsiejamai nuo funkcionalumo, ar, tiksliau, tam

tikroje kultūroje sukurto suvokimo, kam tam tikras dalykas yra skirtas. Architektūra,

pasak Eco, turi pirminę funkciją, kuri ir yra funkcionalumas, ir antrinę funkciją – gali

būti suprantama kaip simbolinis objektas. (Leach 2005, 173). Funkcijos atpažinimas

priklausomas nuo kultūrinių archetipų. Kiekvienas ženklas architektūroje gali būti

vertinamas kaip kultūros atskaitos taškas. Reikėtų nepamiršti, kad visi trimačiai

objektai pirmiausia yra planuojami, o ne naudojami, tad komunikacija greičiausiai yra

apgalvota (Marota et. al. 2017). Vilniaus Universiteto, Filosofijos fakulteto, tyrėja

Dalia Čiupailaitė pateikia architektūros komunikacijos būdų pavyzdžius šiuolaikinėje

architektūroje: „Panašus simbolinės komunikacijos būdas – populiarių, visuomenei

reikšmingų laikotarpio idėjų perteikimas pasitelkiant kultūroje atpažįstamus simbolius.

Pvz., vėjo turbina kaip švarios energijos denotacija ir pažangos konotacija,

egzistuojančių pastatų atnaujinimas kaip renovacijos denotacija ir pagarbos paveldui

konotacija. <...> Lietuviškas perkeltinės prasmės ar laiko idėjų komunikavimo

pavyzdys – Vilniaus Universiteto Kairėnų botanikos sodo žaliasis pastatas-augalas.

Pastatą juosia žemės pripildytos kolonos, kuriose auga žolė. Toks architektūrinis

sprendimas siūlo ekologiškumo idėjas, nors praktinės ekologinės funkcijos

žaliuojančios kolonos neturi“ (Čiupailaitė, 2017). Konotacijos lygmenyje, analizuojant

ženklą, yra susiduriama su tam tikrais kultūriniais kodais, simboliais. Tam, kad aiškiau

apibūdinčiau Eco semiotinės architektūros analizės schemą, reikia sukonkretinti, kaip

šis autorius atskiria denotacijos ir konotacijos lygmenis.

1.3.1. Architektūros signifikacija denotacijos lygmeniu

Priešingai nei fotografijos semiotika, kurios signifikacija denotacijos lygmeniu yra

itin ribota (nes, kaip jau aptarta, sunkiai įmanomas pažodinis fotografijos

„perskaitymas“), architektūra pirmiausia atpažįstama būtent šiuo būdu. Statinys

(architektūros elementas, ar tiesiog bet koks trimatis daiktas) yra savo turinio analogas,

kurio pažodinė reikšmė yra jo panaudojimo būdas. Tiesa, reiktų pastebėti, kad

įmanomas ir visiškai estetinis pajutimas, kuomet funkcionalumo signifikacija

denotacijos lygmeniu nėra pastebima: „...pastato fasado langų denotacijos lygmeniu

suvokiama funkcija, pavyzdžiui, man gali rūpėti mažiausiai <...> taip, kaip kas nors

skaito eilėraštį, ir be jokios nepagarbos žodžių reikšmėms, leidžia jiems lietis fone ir

16

mėgaujasi poezijos žaisme, kurią sukuria ženklų kontekstinis sugretinimas“ (Eco 2005,

177). Langai gali būti ir butaforiniai – kurie neatlieka langų funkcijos – pro juos į

patalpą nepatenka saulės šviesa, gal jie net neturi stiklo, pro kurį būtų galima ką nors

įžvelgti, tačiau, denotacijos lygmeniu, mes tokį objektą suprantame lygiai taip pat: „tai

yra langas“.

Architektūra, be funkcijos žymėjimo, taip pat nurodo tam tikrą naudojimo

sampratą: per ją gali suprasti bendrą ideologiją, kurią suformavo architektūrinis

išpildymas. Pavyzdžiui, gotikinių bažnyčių smailios arkos ir vitražiniai lankai veikia

neatsiejamai, kartu nurodo į tam tikrą vieną stilių (Eco 2005, 178), tuo pačiu jie gali

turėti ir simbolinę funkciją, kurios signifikaciją konotacijos lygmeniu aptarsiu kitame

šio poskyrio punkte.

1.3.2. Architektūros signifikacija konotacijos lygmeniu

Urvas, Eco pasiūlytas hipotetinis architektūros pradžios modelis, apibūdino

prieglobsčio funkciją, bet neabejotinai ji ėmė apibūdinti „šeimą“ ar „grupę“,

„saugumą“, „pažįstamą aplinką“ ir kt. Simbolinė objekto „funkcija“ yra konotacija.

Gali kilti klausimas, ar objektas, vertinamas šiuo signifikacijos lygmeniu, yra mažiau

funkcionalus (Marota et. al. 2017). Eco pasiūlo kėdę kaip pavyzdį. Pirmas dalykas,

kurį kėdė komunikuoja – galimybė ant jos atsisėsti, tačiau, jeigu toji kėdė yra sostas,

atsisėsti gali ne bet kas ir ne bet kaip, sėdėjimas soste reikalauja tam tikros pozos.

Visuomenėje simbolinės objekto funkcijos yra ne mažiau svarbios ir naudingos, o sosto

atveju simbolinė funkcija yra svarbesnė, nei tiesioginė funkcija. Pasak Eco, simbolinės

funkcijos funkcionalumas nėra metafora, jis iš tiesų egzistuoja (Eco 2005, 179).

Tai, kaip buvo kuriami architektūriniai kodai konkrečiu laikotarpiu, analizuoja

architektūros istorikai – tokia analizės medžiaga leidžia interpretuoti praėjusių amžių

socialinį gyvenimą, vertybes. Pavyzdžiui, gotikinės bažnyčios išraiška taip pat yra

analizuojama abiem funkcionalumo lygmenimis: vertikalumas ir skliautų aukštis buvo

šio kodo elementas. Šiuos kodus galima skaityti, pavyzdžiui: „vertikalumas – sielos

pakylėjimas link Dievo“, „šviesos ruožai, krentantys pro siaurus langų plyšius, šešėlių

žaismas – misticizmas“ (Eco 2005, 181).

Šiandieninės architektūros kontekste, gotikinės bažnyčios didmiesčiuose jau

nebeatrodo tokios vertikalios, kokios buvo anksčiau. Šia prasme jas gerokai lenkia

dangoraižiai. Tačiau, vertindami laikotarpio architektūrinį kodą, mes vis dar galime

17

perskaityti bažnyčios simbolinę funkciją, nors ji ir nebeišsiskiria savo aukščiu

(Thiessen, McAlpine 2013, 134). Kitas poskyrio punktas bus skirtas pristatyti Eco

siūlomą architektūrinių kodų tipologiją.

1.3.3. Architektūriniai kodai

1) Techniniai kodai: formalios reikšmės sąlygos. Šie kodai labiausiai siejami su

architektūros inžinerijos mokslu, tai inžineriniai metodai, komponentai ir pan. Šis

kodas tai struktūrinė logika, juo retai kada komunikuojama.

2) Sintaksės kodai: tipiški kodai, susiję su erdvės susikirtimu planuojant.

Susitarimai, kuriuos reikia apsvarstyti: pvz. įėjimas į pastatą planuojamas pro duris, ne

pro langą.

3) Semantiniai kodai: reikšmingiausi arhitektūros vienetai (sintagmos) ar ryšiai

tarp jų. Jais koduojami ženklai gali būti analizuojami aptartais signifikacijos

lygmenimis.

a) Denotacijos lygmenyje žymi pirmines funkcijas (pvz. stogas, laiptai, langas).

b) Žymi antrines funkcijas konotacijos lygmenyje (pvz. timpanas, arka).

c) Žymi gyvenimo ideologijas konotacijos lygmenyje (pvz. valgomasis,

miegamasis, svetainė).

d) Turi tipologinę reikšmę: priklauso funkciniam ar sociologiniam tipui (pvz.

ligoninė, vila, mokykla, rūmai, geležinkelio stotis).

Eco pabrėžia, kad išsamios semantinio kodo analizės reikalauja iš avangardinės

estetikos atsirandančios architektūrinės koncepcijos. Atsižvelgdamas į architektūrinius

kodus, Eco daro išvadą, kad architektūra yra ne kūrybinės laisvės laukas, kaip daugelis

įsivaizduoja, bet tam tikros taisyklės, kaip visuomenei duoti tai, ko ji reikalauja (Eco

2005, 186).

1.4. Poststruktūralistinė perspektyva fotografijos ir architektūros analizėje:

diskurso analizė

Poststruktūralizmo judėjimą reikėtų vertinti ne kaip priešpriešą4, o kaip kritiką,

kuri kvestionuoja struktūralizmo prielaidas ir taip jį papildo. Struktūralizmo modelių

4 Poststruktūralizmo, kaip ir postmodernizmo, sąvokos apibrėžimas yra gana komplikuotas. Pvz.

Postmodernizmo apibrėžimui literatūros teoretikas Ihab Hassan panaudojo elementus iš skirtingų

disciplinų (lingvistika, antropologija, filosofija, retorika, politika, teologija ir kt.), kurie apima daugybę

18

statiškumas ir universalumas netenkino laikotarpio kritikų, nes, pasak jų, reikšmės

negali būti pastovios, o jų priskyrimą lemia galybė kintamųjų (Leach 2005, 268). Į tai,

kad struktūralizmo požiūris yra gana ribotas, jau minėtame straipsnyje „Semiology and

the Urban“ pastebėjo Barthes: pasak jo, ženklų reikšmės nėra fiksuotos, jos kinta laiko

perspektyvoje. Vėliau, nagrinėdamas Eifelio bokšto virsmą į Paryžiaus simbolį, praėjus

tam tikram laikui nuo jo pastatymo, Barthes atsisako sąvokos „simbolis“ naudojimo

semantiniams santykiams aiškinti. Eifelio bokšto tapimas simboliu, pasak jo naujojo

požiūrio, yra reikšmių organizavimo pasekmė, paradigma.

Svarbus metodologinis aspektas, kurį įvedė poststruktūralizmo teorijos – diskurso

analizė. Diskurso analizė paaiškintų, kas ir kaip organizuoja reikšmes, o šio darbo

atžvilgiu – kodėl vieni ar kiti Singapūro kraštovaizdžio architektūros elementai yra

naudojami kaip reprezentaciniai objektai. Analizuojant fotografijas ir jose

vaizduojamus objektus, ženklų interpretacija gali skirtis priklausomai nuo konteksto,

ženklai yra daugiareikšmiai. Michel Foucault „The Archeology of Knowledge“ pasiūlė

į atnaujintą metodologiją įtraukti požiūrį, kad žinojimas yra instituciškai

organizuojamas ir skirtas koordinuoti veiksmus, poziciją ir identitetą tų žmonių,

kuriems jis skirtas (Thwaites, Davis, Mules 2002, 140), taigi kontekstas imtas vertinti

kaip neįsivaizduojamas be galios diskurso. Foucault teigimu, galios institucijos veikia

dviem būdais: kaip aparatas ir kaip technologijos. Instituciniu aparatu laikytinos

žinojimo (galios) formos sudarančios tam tikras institucijas, pvz. architektūra yra

institucinis aparatas (Rose 2007, 174).

Siekiant šio darbo tyrimą papildyti diskurso analizės metodu (tai yra neišvengiama,

turint omenyje, kad tyrimo medžiaga yra surinkta iš oficialiai šalies politinei sistemai

atstovaujančio šaltinio), pasitelkiamas Gillian Rose sudarytas įvadas į vaizdo analizės

metodologiją „Visual methodologies: An introduction to the interpretation of visual

materials“. Šioje knygoje Rose aprašo Foucault siūlomą metodologinį principą,

pateikia gaires, kaip jį taikyti vaizdinės medžiagos analizei. Pasak Rose, diskurso

analizėje svarbūs šie aspektai: (1) šaltiniai, (2) galios aparatas, (3) galios technologijos,

(4) tikslinė auditorija.

aspektų būdingų šiuolaikinei visuomenei ir kultūrai, bei suskirstė juos į binarines opozicijas – vieni jų

atstovaujantys modernizmą, kiti postmodernizmą. Tačiau tokia prieiga yra tinkama tik pirminiam

palyginimui. Tuo pačiu principu poststruktūralizmą taip pat galima lyginti su struktūralizmu, tačiau jo

negalima laikyti pastarojo priešprieša.

19

Rose pateikiamas diskurso analizės pavyzdys yra pritaikytas muziejaus analizei.

Singapūro turizmo tarybos puslapis, tam tikra prasme, veikia kaip virtualus muziejus,

kuriam taip pat būdinga eksponavimo tvarka, o Rose išskiriami diskurso analizės

aspektai yra lengvai aptinkami ir pritaikomi įvairių tipų ekspozicijų analizei.

(1) Kaip diskurso analizės šaltinį Rose siūlo rinktis parodos ekspoziciją

muziejuje, kuri yra viešai prieinama. Viešai prieinamas internetinis puslapis

www.visitsingapore.com taip pat turi ekspozicinį pobūdį. Nuotraukos patalpintos

puslapyje – eksponatai, turintys antraštes (pavadinimą) ir aprašymą, kuris Barthes

žodžiais yra skirtas prisikabinti prie vaizdo ir taip perduoti žinutę, kontroliuojant ženklo

reikšmę, nuotraukos konotaciją (Barthes 1977, 40). Rose siūlo pabandyti atskirti

objektus ir jų kontrolę, žinojimą į ką ir kaip bus žiūrima.

(2) Muziejų siūloma vertinti kaip galios aparatą, atpažinti jo institucinę

sandarą. Remdamasi Foucault kalėjimo institucijos aiškinimu jo darbe „Discipline and

Punish: The Birth of the Prison“, autorė atkreipia dėmesį, kad tuo pačiu istoriniu

laikotarpiu atsiradusi muziejaus institucija veikia panašiai – disciplinuoja visuomenę ir

diegia jai socialiai priimtinas konkrečios kultūros vertybes (Rose 2007, 183).

Atkreipiamas dėmesys į meno galerijų vaidmenį – paveikslų eksponavimas meno

galerijoje savaimę suteikia jiems meninę vertę. Adaptuojant šį aspektą darbo tyrimui,

yra atkreipiamas dėmesys, kad kraštovaizdžio architektūros fotografijos, pateikiamos

reprezentaciniame, turizmą reklamuojančia internetiniame puslapyje, veikia galerijos

principu – suteikia vaizduojamai kraštovaizdžio architektūrai reprezentacinę vertę,

disciplinuoja stebėtoją, siekia, kad jis susidarytų tam tikrą Singapūro vaizdinį, kurio

ieškotų atvykęs į šią šalį.

(3) Galios technologijoms Rose skiria daugiausiai dėmesio. Būtent

technologijos paaiškina, kaip yra įgyvendinama muziejaus disciplina. Tyrime, kiek

įmanoma, taikysiu jos siūlomą galios technologijų tipologinę schemą:

a) ekspozicijos technologijos

b) teksto ir vaizdo interpretavimo technologijos

c) išdėstymo technologijos

d) taktilinės technologijos

e) ekspozicinių erdvių technologijos

Dėl virtualios ekspozicijos specifiškumo taktilinės ir ekspozicinių erdvių

technologijos netenka prasmės, nes jos nėra įgyvendinamos, tačiau pirmosios trys

išlieka ir jų analizę galima pritaikyti.

20

(4) Tikslinė auditorija yra formuojama turinio, kurį muziejaus institucija

pateikia kaip lavinamąją priemonę (Rose 2007, 191). Pasak Rose, galerijų atvejai yra

net labiau specifiniai nei muziejų, nes galerijų auditorija yra vidurinė ar aukštesnė

visuomenės klasė, kuriems galerija yra erdvė suteikianti galimybę atskirti save nuo

likusios visuomenės. Internetinis puslapis, kuriame pateikiama turizmą reklamuojanti

fotografija, nors ir prieinamas visiems, tačiau yra orientuotas į vidurinę ir aukštesnę

visuomenės klases, kurioms turizmas yra aktualus.

Apibendrinant Rose parengtą metodologiją, galima išskirti šiuos diskurso analizės

taikymo bruožus: diskurso analizė yra reikšminga analizuojant būdus, kuriais valdžios

institucijos pasitelkia vaizdinius, siekdamos įgyvendinti tvarką ir disciplinuoti

visuomenę jiems parankiu būdu; diskurso analizė susitelkia į diskursų artikuliaciją per

institucinį aparatą ir institucines technologijas; diskurso analizė atskleidžia, kad

reprezentacinis vaizdinys yra neatsiejamas nuo politinių sprendimų.

21

2. Kultūros geografijos teorijų perspektyva kraštovaizdžio

architektūros analizėje

Pirmajame skyriuje, norint parengti tinkamą teorinį pagrindą Singapūro

kraštovaizdžio architektūros semiotinei analizei, buvo remtasi Barthes ir Eco

straipsniais, susistemintos tam reikalingas teorinės autorių įžvalgos ir jų siūlomos

analizės schemos tiek fotografijai, tiek architektūrai. Semiotinė analizė padės

dekonstruoti tyrimo medžiagą į reikšminius ženklus, pasiduosiančius interpretacijai.

Kaip tyrimo medžiagos interpretacijų rengimo pagrindas, pasitelkiama kultūrinės

geografijos teorijų perspektyva. Antrajame skyriuje pristatomi kultūrinės geografijos

teoriniai debatai – pagal Peter Jackson, Denis Cosgrove ir Doreen Massey. Taip pat

pristatomi Brenda S. A. Yeoh atlikti pokolonijinės kultūros geografijos tyrimai

Singapūro tema – tai padės pateikti argumentus, paaiškinančius Singapūro

kraštovaizdžio architektūros objektų sąsajas su specifiniu kultūriniu ir politiniu

kontekstu.

2.1. Naujoji kultūrinė geografija pagal Peter Jackson ir Denis Cosgrove

Kultūrinės geografijos pradininku yra laikomas Carl Ortwin Sauer, kuris vienas

pirmųjų ėmė kultūrą vertinti remdamasis geografija. Jis pabrėžė, kad žmonės kuria

kraštovaizdį: pasėliai, gyvenviečių išdėstymas ir pan. yra žmogaus ir gamtos santykio

išraiška. Pasak jo, kultūra palieka „įrašus“ kraštovaizdyje. Nauja tyrimų kryptis kėlė

daug klausimų, prašėsi būti išplėtota. Į teorinius kultūrinės geografijos debatus įsitraukė

P. Jackson ir D. Cosgrove, papildydami kultūrinės geografijos sampratą: pasak šių

autorių kultūrinė geografija gali būti tiek šiuolaikinė, tiek istorinė; susijusi su erdve ir

kraštovaizdžiu; tiek miesto, tiek kaimo; susijusi su ryšiu tarp dominavimo ir

pasipriešinimo; tvirtinanti kultūros reikšmę žmogaus gyvenime; susijusi tiek su

„reprezentacija“, tiek su „realybe“ (Longhurst, et. al. 2014, 108).

Jackson ir Cosgrove kultūrinėje geografijoje, nuo morfologinio požiūrio

studijuojant kraštovaizdį (toks požiūris dominavo JAV Berklio universiteto

akademinėje veikloje), perėjo prie interpretacinės ir ikonografinės metodikos. Dėl to į

mokslinių tyrimų darbotvarkę buvo įtrauktas bendras visuminis miesto ir kaimo

kontekstas, šiuolaikiniai ir istoriniai kultūros aspektai (Kraftl 2016, 365). Kalbėdami

apie naująją kultūrinę geografiją, turime įvertinti pakitusį erdvinį kultūrų aspektą. Po

22

2004 gruodžio 26 d. Indijos vandenyne įvykusio žemės drebėjimo ir kilusio cunamio,

kurio pasekmės Indonezijos salynui buvo tragiškos, Jackson buvo vienas autorių,

pateikusių komentarą apie tragedijos „artumą ir atstumą“, kurį aprėpia naujoji mokslo

kryptis: „<...> nutolusios vietos staiga tapo daug artimesnės televizijos ir kitų

komunikacijos kanalų pagalba (radijo, laikraščių, interneto) sukeldamos visuotinį

gedulą ir norą prisidėti prie labdaros kampanijų (įsivaizduojamas ryšis įgavo praktines

formas). Bet komplikuota padėtis, kuri lydėjo tragedijos padarinių kontrolę, parodė,

kad apleistos vietos išlieka tolimos ir sunkiai pasiekiamos, net kai mobilizuojamos visi

pasaulio labdaringų organizacijų ir valdžios institucijų resursai. Pasaulis, kuriame

gyvename, turi dimensijų įvairovę: fizinių, ekonominių, emocinių ir įsivaizduojamų; o

geografija nagrinėja jų tarpusavio sąveikas.“ (Jackson, 2006). Tokia Jackson pozicija

iliustruoja kultūros geografijų procesualumą, kurio sąlygas kuria ir šiuolaikinės

komunikacijos priemonės. Remiantis tokiu požiūriu, galima daryti prielaidą, kad

internetinėje svetainėje analizuojamos fotografijos sukuria jas peržiūrinčio asmens ryšį

su vaizduojamomis vietovėmis: įvesdina į kontekstus, kurie yra aktualūs konkrečios

kultūros geografijai.

2.2. Postkolonializmas Singapūro kultūros geografijoje pagal Brenda S. A.

Yeoh

Kartu su kitais pokolonijiniais procesais, XX a. antroje pusėje įvyko postūmis nuo

geografijos mokslo (kuris buvo vienas pagrindinių senųjų imperijų galios įtvirtinimo

įrankių) link daugybės geografijų, turinčių savitas galios ir erdvės sampratas. Yeoh

tyrinėjusios Singapūro kultūros geografiją, indėlis yra svarbus siekiant suvokti, kaip

kolonijinė praeitis sudaro sąlygas naujų transnacionalinių tapatybių ir galimybių

sukūrimui (Jacobs 2003, 346). Yeoh parodo, kaip pokolonijinėse valstybėse dabartis

nėra konstruojama vien remiantis kolonijine praeitimi (ar priešinimusi kolonijinei

praeičiai). Pasak Yeoh, šiuolaikinis Singapūro identitetas yra migracijos ir įsikūrimo

mišinys. Tai, ką būtų galima vadinti "tradicija", tokioje hibridizuotoje erdvėje kaip

Singapūras, negali būti pateikiama kaip vientisas naratyvas. Autorė pabrėžia, kad

apibendrinimai kaip „paveldas“ ar „nostalgija“ (buvę itin populiarūs kultūros

geografijoje XX a. 8-jame deš.) turėtų būti labai atsargiai vartojami, ypač kuomet

kalbama apie transnacionalines valstybes.

23

Siekiant išlaikyti tokios valstybės vientisumą, suformuoti valstybingumą, reikia,

kad santykis su praeitimi būtų reguliuojamas ir sankcionuotas vidinės politinės galios.

Singapūras (nuo pat dekolonizacijos) iki šiol sėkmingai kuria tai, ką galima būtų vadinti

„atminties ir užmiršimo politika“ (Yeoh 2003, 370). Ši politika yra tiesiogine prasme

įgyvendinama Nacionalinės plėtros ministerijai priklausančios institucijos – Miesto

pertvarkymo agentūros (Urban Redevelopent Agency), kuri yra atsakinga už Singapūro

architektūrinio kraštovaizdžio atnaujinimą ir vadovaujasi filosofija „nugriauti ir

perstatyti“, taigi transformuoja istoriją (Yeoh 2003, 371). Tačiau visiškai naujo

vaizdingo kraštovaizdžio kūrimas neišsprendžia politinio klausimo, kaip elgtis su tomis

miesto dalimis, kurių imperialistinė istorija ir geografija nėra lengvai ištrinama ar

užmaskuojama.

Architektūra suteikia apčiuopiamą „santykių tarp praeities memorializacijos ir

visuomenės atminties erdvių sukūrimo“ (Johnson 1995, 63) įrodymą. Singapūro rajonų

atskyrimas rasiniu pagrindu (Čainataunas, Kampong Glam, Mažoji Indija) buvo vienas

ir kraštovaizdžio transformavimo projektų. Paradoksalu, bet būtent „etniniai rajonai“ ar

„paveldo krautuvėlės“ įprastai yra laikomi kolonijiniais konstruktais. Kritikuojama

kūrybiškumo stoka: kuriant naują architektūrinį kraštovaizdį pokolonijiniu laikotarpiu,

iškilo iššūkis diegti vakarietiškas vertybes, tačiau išlikti nepriklausomiems nuo Vakarų,

atrasti pusiausvyrą tarp „kultūrinės tapatybės kūrimo ir tarptautiško modernumo“. Kaip

ir daugelio didžiųjų miestų, Singapūro modernistinis architektūrinis kraštovaizdis ilgą

laiką buvo kritikuojamas kaip neoriginalus „bendrinis individualizmas“5. 2003 m.,

kuomet buvo publikuotas šiame darbe aptariamas Yeoh straipsnis, Singapūras buvo dar

tik bepradedantis ieškoti savo architektūrinio tapatumo, taigi iššūkiai, su kuriais buvo

susiduriama, labai aiškiai iliustruojami Yeoh aptartoje postkolonializmo perspektyvoje.

Kitas labai svarbus aspektas, į kurį Yeoh atsižvelgė, analizuodama Singapūro

kultūros geografiją – migracija ir miesto erdvės hibridiškumas. Singapūras yra viena tų

valstybių, kuriose mažiausiai kas ketvirtas žmogus, esantis valstybės teritorijoje, nėra

jos pilietis. Žiniomis grįsta ekonomika (knowledge-based economy), verslo ir

informacijos industrijos veikiančios šalyje, suteikia galimybę Singapūrui vadintis

„kosmopolitišku“ miestu, kuriame buriasi įvairių sričių profesionalai ir tarptautinis

5 Angl. generic individualism. Nuoroda į straipsnį, kur vartojimas šis apibrėžimas:

https://www.architectural-review.com/essays/campaigns/notopia/notopia-the-singapore-paradox-and-

the-style-of-generic-individualism/10006923.article

24

technologijų ir mokslo elitas (Yeoh 2003, 376), turintys savo tautinį identitetą. Kitame

poskyryje migracijos ir transkultūriškumo tema išplėtojama, remiantis Doreen Massey

erdvės, vietos ir pavadinimo konstruktų teorija.

2.3. Erdvės, vietos ir pavadinimo sampratos pagal Doreen Massey

Erdvė yra itin plati sąvoka, tačiau tai yra esminė sąlyga vietos formavimuisi.

Kadangi vietos nėra vien pasyviai keičiamos išorinės pasaulio įtakos, turime bandyti

perprasti galios geometriją, susiejančią konkrečias vietoves su konkrečiomis

globalizacijos formomis. Pagrindinės kultūros geografės Massey plėtotos „vietos“

idėjos susideda iš požiūrio, kad (1) jokia vieta negali turėti vieno identiteto, (2) laiko

atžvilgiu vietos yra procesai, (3) vietos neturi aiškios atskirties tarp išorės ir vidaus

(Massey 2001, 5). Pasak Massey, konceptualizuojant erdvę negalima atmesti, kad kartu

egzistuoja ir kitos, kurios šalia jos dera, arba apskritai sukuria antagonistinį, paradokso

santykį.

Singapūrui, kaip tautai, kuri dar tik bando apibrėžti, „kas yra singapūrietis?“, atrasti

išskirtinius ir lemtingus savo erdvės elementus: pvz. kada ir kokiomis aplinkybės į

Singapūrą emigravo įvairios ten šiuo metu gyvenančios tautos? Kas lėmė Singapūro

ekonominės galio augimą? Žmogaus ryšys su vieta ir tautos ryšys su teritorija yra

metafizinis (Massey 2001, 6). Visos kinship metaforos (tėvynė, gimtinė) ir namų

metaforos tam tikra prasme taip pat teritorializuoja, kuria natūralius žmonėms ir

tautoms ryšius: „<...> žemę, kur auga genealoginis medis, įleidęs į maitinančią žemę

savo šaknis.“ (Malkki 1992, 27).

Šia prasme Singapūrui kyla labai sunkus uždavinys – padėti „įsišaknyti“ naujai

tautai, sukuriant „mitą“, kuriuo etniškai mišri Singapūro visuomenė patikėtų. Malkki

siūlo naudoti „nacionalinio diskurso tvarka“ vietoje „nacionalizmas“, norėdama

pabrėžti kintamumo aspektą. Pasak jos, erdvinis kultūrų išsidėstymas yra matomas per

tam tikrą „nacionalinės geografijos“ žemėlapį, kurį galima lyginti su antropologų

(lauko tyrėjų) erdviniu „žmonių ir kultūrų“ segmentavimu. Šis segmentavimas

sudaromas įvertinant kultūrų sąryšingumą.

Tautos yra kultūriniai artefaktai, sukurti kolektyvinėje vaizduotėje tauta

įsivaizduojama kaip turinti ribas, suvokiama kitų tautų kontekste; tauta įsivaizduojama

esanti suvereni. Tiek Massey, tiek Malkki taip pat komentuoja B. Anderson, juo

remdamasi susieja tautos savimonę ne tik su politinėmis ideologijomis, bet su

25

kultūrinėmis sistemomis, kurios ją generuoja., nes net ir mažiausioje tautoje, jos nariai

su daugeliu kitų narių nėra susidūrę akis į akį.

26

3. Politikos ir ideologijos įtaka Singapūro kraštovaizdžio

architektūros formavimui

Pirmojo skyriaus pabaigoje aptarta diskurso analizės metodologija, kuri bus

naudojama papildant semiotinės analizės įrankį, leidžia daryti prielaidas, kad

analizuojant Singapūro kraštovaizdžio architektūrą turizmą reklamuojančiame

internetiniame puslapyje, bus susidurta su politinę galią turinčių institucijų įtaką. Šiame

skyriuje bus aptariamos pagrindinės politinės strategijos ir ideologinės paradigmos,

kurių įtaka gali būti reikšminga formuojant bet kokią reprezentacinę Singapūro

medžiagą: tiek pačią kraštovaizdžio architektūrą, tiek ją fiksuojančius vaizdinius.

Skyrių sudaro dvi viena kitą papildančios dalys, kuriose detalizuojama: (1) visame

pasaulyje reikšminga politinė tendencija – aplinkosauga ir tarptautiniai klimato taršos

mažinimo įsipareigojimai; (2) šalies įvaizdžio formavimo strategija, jos įgyvendinimas,

atsakingos institucijos.

3.1. Ekotopija6 ir aplinkosaugos politika

XX-XXI a. sandūroje ekologinė krizė buvo viena aktualiausių politinių ir

socialinių problemų pasaulyje. Socialinė harmonija tapo neįsivaizduojama be aplinkos

harmonijos ir aplinkosaugos (Marshal, 2014). Šiuolaikinė urbanistinio kraštovaizdžio

architektūra yra laikoma socialiai reikšminga: „žaliosios erdvės“ keliasi iš privačių

sodų ir nuošalių parkų į socialinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centrus, tampa

viešosiomis erdvėmis. Priežastys, kodėl gamtos elementų svarba viešosiose erdvėse

tapo tokia reikšminga, svyruoja nuo plataus (ekotopinio) užmojo tikslo – „sukurti

miesto plaučius“, iki racionalaus paaiškinimo – intensyvios urbanizacijos ir

populiacijos migracijos iš kaimo į miestus laikotarpiu, sukurti naujakurių savi-

identifikavimui palankią, kaimo estetikos erdvę urbanizuotoje aplinkoje (Rishbeth

2004, 312). Singapūro kraštovaizdis susideda iš urbanistinių elementų ir atkurtų tropikų

6 Terminas Ekotopija pasirinktas poskyrio pavadinimui, kaip iliustratyvus ir tinkamas apibūdinti

visuomenės siekį sukurti tokią visuomenę, kuri daro kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai. Terminas

1975 m. pirmą kartą paminėtas JAV fantastinės literatūros autoriaus Ernest Callenbach tokio pat

pavadinimo romane. Ekotopija sukurtas kaip laikotarpio atitikmuo Utopijai – terminui apibūdinančiam

socialinę harmoniją, kilusiam iš XVI a. parašyto Tomo Moro romano „Utopija“, kuriame aprašyta sala

ir ten gyvenanti ideali, harmoninga ir taiki visuomenė, vieta, kurioje nėra tironijos.

27

įspūdžio. Singapūro gamtą sunku laikyti natūralia, kadangi nuo britų kolonizacijos

pradžios 1819 m. buvo iškirsta 98 proc. dabartinės Singapūro teritorijos tropinių miškų

ir mangrovių (Ng, Sivathosi 2001, 9). Singapūre, kaip ir kitose buvusiose britų

kolonijose, vyravo „kolonijinė“ architektūra, kuri buvo tendencingai projektuojama

atsižvelgiant į kolonijų klimato „kitoniškumą“ (Livingstone 2000, 93). Ši architektūra

veikė kontrastingai, palyginus ją su pastatais, kurie buvo skirti imperinės valdžios

institucijoms – savo pastatus jie tarsi „importuodavo“, jie atkartodavo to meto Europoje

madingą architektūrą. Atgavęs nepriklausomybę, Singapūras laikytas ne tik savo

gamtinių išteklių neturinčia valstybe, bet ir valstybe, neturinčia išskirtinio

kraštovaizdžio, panašia į daugelį kitų pokolonijinių atogrąžų valstybių. Gyventojų

daugumą sudarė palyginti neseniai atvykę emigrantai, kurie dažniausiai kūrėsi tankiai

apgyvendintose miesto rajonuose, didžiąją dalį gyventojų tuo metu sudarė pietinių

Kinijos provincijų išeiviai. Remiantis oficialiais 2017 m. kasmetinio gyventojų

surašymo Singapūro duomenimis7 kinų etninė grupė vis dar sudaro reikšmingą piliečių

daugumą (kinai: 76.1 proc., malajai: 15.0 proc., indai: 7.4 proc., kiti: 1.5 proc.).

Simbolinis šalies kraštovaizdžio formavimo pradžios momentas laikomas šalies

patriarcho Lee Kuan Yew pasodintas medis (1963 m.) ir viešai išplatinta nuotrauka,

kuri lėmė „Sodo miesto“8 programos pradžią (Velegrinis, Weller 2007, 31). Programa

2006 m. buvo atnaujinta, jos pavadinimas pakeistas į „Miestas sode“, tačiau išlaikytas

siekis atkurti tvarios visuomenės principus, remtis estetinėmis etinių grupių

tradicijomis, jas įtraukiant į novatorišką ekologinių technologijų praktiką ir politiką,

skirtą spręsti neatidėliotinus pasaulio aplinkosaugos klausimus.

Tai, kad aplinkosaugos politika šiais laikais yra viena iš esminių valstybės politinės

galios ir teigiamo įvaizdžio formavimo aspektų, įrodo Kinijos – pagrindinės Singapūro

investuotojos ir reikšmingos ekonominės ir strateginės partnerės – susitelkimas į

klimato kaitos problemas ir švaresnę gyvenamąją aplinką. Kinijos ir Singapūro

7 2017 m. kasmetinio gyventojų surašymo Singapūro duomenys:

https://www.strategygroup.gov.sg/docs/default-source/default-document-library/population-in-brief-

2017.pdf

8 „Sodo miesto“ konceptas yra laikomas britų imperinio laikotarpio konstruktu, pirmiausia aprašytu

urbanisto, Britanijos miesto ir kraštovaizdžio planuotojo Ebenezer Howard, jo 1898 m. išleistoje

knygoje „To-morrow: A Peaceful Path to Reform“, kurioje buvo pateikta teorija ir praktinės schemos,

kaip pagerinti gyvenimo kokybę miestuose, apjungti individualistinę (kapitalistinę) visuomenę ir

socializmo idealus.

28

vykdomos aplinkosaugos programos ir intensyvus jų viešinimas parodo formuojamo

ekotopinių valstybių įvaizdžio kryptį. Po 2015 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos

konferencijoje pasirašyto Paryžiaus susitarimo, Kinija 2016 m. Jungtinių Tautų

aplinkosaugos programai (UNEP) pateikė valstybės aplinkosaugos strategiją9, kurioje

save įvardijo Ekologine Civilizacija.

Aplinkosaugos strategijos vykdymą Singapūras pradėjo 1992 m., ji apėmė 6 sritis:

(1) oro ir klimato kaita; (2) vandens ištekliai; (3) atliekų tvarkymas; (4) gamtos

išsaugojimas; (5) visuomenės sveikata; (6) tarptautiniai aplinkosaugos ryšiai 10 .

Kiekviena šių sričių turėjo iškeltus konkrečius tikslus, kurie buvo įvertinti 2012 m.,

kaip puikiai įvykdyti. Nuo 2009 m. Singapūro vyriausybė vykdo programą „Tvarus

Singapūras“11 („Sustainable Singapore Blueprint“). Ši strategija yra ilgalaikė, numatyta

iki 2030 m., vyriausybės sukurtame tinklalapyje nuolatos atnaujinama informacija apie

gerinamus programos tikslų rodiklius.

3.2. Įvaizdžio kūrimo politika

Singapūro turizmo taryba administruoja svetainę www.visitsingapore.com , šios

svetainės fotografijos yra naudojamos kaip tyrimo medžiaga. Svetainė yra reklaminė

komunikacijos priemonė. Singapūro turizmo taryba, kartu su Ekonominio vystymo

taryba, yra tiesiogiai atsakingos už Singapūro įvaizdžio formavimą ir komunikavimą.

2017 m. rugpjūčio 24 d., kuomet šios institucijos oficialiai pristatė Singapūro prekinį

ženklą „Įgyvendinta aistra“ (angl. Passion made possible) ir formalią ženklodaros

strategiją, pranešime spaudai buvo pateiktos šios strategijos įgyvendinimo detalės. Šis

9 Kinijos aplinkosaugos strategija “Green is Gold: The Strategy and Actions of China’s Ecological

Civilization.”, kuri buvo pateikta Tautų aplinkosaugos programai (UNEP) 2016 m.:

https://web.unep.org/greeneconomy/sites/unep.org.greeneconomy/files/publications/greenisgold_en_20

160519.pdf. Prezidento Xi Jinping „Kiniškos svajonės“ politinėje programoje tvari aplinka ir ekologija

užima reikšmingą vietą: „Prezidentas Xi Jinping atkreipė dėmesį į tai, kad „žalia yra auksas“, ir kad

žingsniai link naujos Ekocivilizacijos eros ir „Gražios Kinijos“ kūrimo yra esminiai veiksniai, siekiant

suprasti „Kinišką svajonę“, kuri atgaivins (kinų) tautą.“9 „Kiniška svajonė“ turi akivaizdžių sąsajų su

JAV ir Kinijos galios varžybomis ir Kinijos siekiu tapti JAV prilygstančia globalia pasaulio jėga.

Ekologijos diskursas Kinijai tapo dar palankesnis po to, kai JAV susilaukė tarptautinės bendruomenės

pasipiktinimo, prezidentui Donald Trump paskelbus, kad traukiasi iš Paryžiaus susitarimo.

10 Veiksmų programa prieinama: http://eresources.nlb.gov.sg/infopedia/articles/SIP_1370_2008-11-

22.html

11 Nuoroda į svetainę: https://www.mewr.gov.sg/ssb

29

prekinis ženklas parengtas vadovaujantis politine Singapūro turizmo tarybos, 2016-

2020 m. marketingo strategija „STB Marketing Strategy: Of Stories, Fans and

Channels“.

Šioje strategijoje įvaizdžio komunikacijai nustatyta tikslinė auditorija suskirstyta

į keturias kategorijas: (1) dirbantys tūkstantmečio kartos atstovai (angl. milennials),

kurių amžius svyruoja nuo 20 iki 34, pajamos vidutinės arba didesnės; (2) šeimos

keliaujančios su vaikais iki 12 m.; (3) aktyvūs ir pasiturintys senjorai; (4) verslo ar

akademiniais tikslais keliaujantys institucijų ir įmonių darbuotojai. Geografiškai

apibrėžiamos šios rinkos, kuriose vykdomos reklaminės kampanijos: Indonezija,

Kinija, Indija, Pietų Korėja, Vietnamas, JAV, JK, Rusija, Šveicarija.

Pagrindinis strategijos tikslas – peržiūrėti praeityje gyvavusias įvaizdžio strategijas

ir jomis remiantis „sukurti ir papasakoti istoriją“. Singapūro įvaizdžio kūrimo

programos pradžia galima laikyti pirmąją valstybės įvaizdžio strategiją: „Sodo

miestas“.

2006 m. atnaujinta programa „Miestas sode“ taip pat simboliškai prasidėjo viešaisiais

konkursais, kurių tikslas buvo suformuoti naująją strategiją reprezentuojantį kraštovaizdį.

Konkursą Gardens by the Bay kūrimui nugalėjo projektas, pateikęs stilizuoto sodo

vizualizaciją, kurių pagrindinis elementas – į medžius panašios konstrukcijos bokštai ir

modernūs šiltnamiai supantys įlanką. Projekto kraštovaizdžio architektūrą įgyvendinti

pavesta britų architektų įmonei „Grant Associates“.

Įmonė pateikė šias projekto vizualizacijas (Velegrinis, Weller 2006, 39):

Kraštovaizdis konkursui pateiktose projekto vizualizacijose vaizduojamas žvelgiant iš

dviejų skirtingų perspektyvų: iš apačios į viršų ir nuo vandens pusės į įlanką: išoriniam

žvilgsniui vertinti pateikiamas kraštovaizdis. Perspektyva iš apačios į viršų, kur matyti

medžių viršūnės: tropinių džiunglių įspūdį turinti istorinė perspektyva. Vienoje iš pateiktų

vizualizacijų vaizduojamas senovinis medinis įlankos tiltas dekoruotas tradiciniais

raudonais kiniškais žibintais – ši detalė reprezentuoja etninę šalies daugumą, jų emigraciją

30

ir metafizinę kelionę iš tradicinės kinų kultūros į naują, dar konstruojamą kultūrinę

tapatybę.

Istorija nuolatos yra transformuojama, jos konstruktas perkuriamas pagal

numatytas taisykles. Miesto pertvarkymo agentūros (Urban Redevelopent Agency),

kuri yra atsakinga už Singapūro architektūrinio kraštovaizdžio atnaujinimą ir

vadovaujasi filosofija „nugriauti ir perstatyti“, vaidmuo transformuojat istoriją taip pat

yra gana ryškus (Yeoh 2003, 374). Valstybės įvaizdžio strategija yra tiesiogiai susieta

su visomis kitomis vykdytomis strategijomis, tarp jų ir miesto planavimo,

kraštovaizdžio formavimo. Neilgoje Singapūro valstybingumo kūrimo istorijoje,

vidaus politinės struktūros dėjo dideles pastangas siekdamos apibrėžti valstybei

reikšmingus reprezentacinius elementus. Singapūro kraštovaizdžio formavimo

strategija išsiskiria viso pasaulio kontekste, nes pirmą kartą visos šalies aplinkos

projektavimas buvo (ir yra) formaliai suprantamas kaip kraštovaizdžio visumos

formavimas, o ne tik pastatų pritaikymas kraštovaizdžiui. Šio darbo tyrime bus

įrodoma, kad kraštovaizdžio architektūra yra pasitelkiama šalies turizmo reklamai ir

veikia ne tik kaip kultūros ir kaip vykdomos politikos reprezentacijos įrankis.

31

4. Tyrimas: Kraštovaizdžio architektūros fotografijų ir aprašymų

analizė

Tyrimo aprašymas:

Remiantis teorinėse darbo dalyse pateiktais šaltiniais, Singapūro kraštovaizdžio

architektūra yra neatsitiktinai pasirinktas reprezentacinis fotografijų, turizmą

reklamuojančioje svetainėje, turinys. Šio tyrimo tikslas yra įrodyti, kad kraštovaizdžio

architektūra Singapūre yra politiškai suformuota, šalies kultūrinį išskirtinumą

akcentuojanti reprezentacinė medžiaga, kurios vaizdiniai yra pasirenkami kaip

reikšmių perdavimo objektai. Fotografija yra naudojama kaip komunikacinė priemonė,

taigi semiotinė analizė gali būti taikoma dekonstruojant siunčiamas fotografijų

reikšmes, paaiškinant reikšmių remiamas pozicijas. Kadangi architektūros, kaip

procesualaus objekto, semiotinės analizės vykdymas būtų paremtas tik prielaidomis,

pasirinkta fotografijų, kuriose vaizduojama kraštovaizdžio architektūra analizė.

Tyrimo objektas yra svetainės www.visitsingapore.com titulinėse puslapių

fotografijose vaizduojami Singapūro kraštovaizdžio architektūros elementai bei jų

kuriamos reikšmės (fotografijos yra pateikiamos šio rašto darbo prieduose).

Šiame tyrime taikoma daugiasluoksnė analizė. Analizės instrumentas sudarytas

apjungiant teorinėje dalyje pateiktas ir aptartas teorines prieigas. Siekiant struktūruotos

analizės tyrime, objekto reikšmė bus aprašoma dviem aspektais – kultūriniu ir politiniu.

Toliau pateikiama grafinė analizės įrankio schema, kuria vadovaujantis bus

atliekamas tyrimas.

32

Analizės schema:

Tyrimo medžiagos atrankos kriterijai:

Interneto svetainėje www.visitsingapore.com peržiūrėtos pateiktos nuotraukos, iš

jų pasirinktos 4, kurios bus analizuojamos tyrime. Atsirenkant fotografijas, buvo

taikomi šie 2 kriterijai (turi atitikti abu):

1) Fotografijoje turi būti vaizduojama kraštovaizdžio architektūra arba jos

fragmentas.

2) Fotografija yra arba titulinė visos svetainės fotografija (puslapio viršuje, joje

patalpinta temos antraštė), arba yra titulinė viename iš puslapių, kurie priklauso meniu

parinkčiai „See & Do” – tai yra pirmasis meniu juostos pasirinkimas.

Tyrimo metodai:

Pasitelkiama dviejų metodologinių įrankių rinkinių (semiotikos ir kultūros

geografijos) sintezė, suformuojamas semiotinės vaizdo ir teksto analizės instrumentas,

papildytas kultūros geografijos teorijomis, tyrimo eiga ir analizės etapų eiliškumas

vykdomi pagal pristatytą analizės schemą.

33

Tyrimo struktūra:

Atliekama kiekvieno iš 5 šaltinių analizė ir interpretacija, tyrimas padalintas į 5

dalis. Kiekvienos nuotraukos analizė atliekama vadovaujantis schema (žr. pagal

laikrodžio rodyklę):

1) Kaip pavaizduota? Atliekama semiotinė analizė. Aprašoma, kaip fotografijoje

vaizduojamos reikšmės denotacijos ir konotacijos lygmenimis. Remiantis Barthes,

fotografija dekonstruojama į tris komunikacines žinutes: lingvistinę, koduotą ikoninę,

nekoduotą ikoninę. Analizuojant koduotą ikoninę žinutę, pasitelkiama Eco sudaryta

architektūrinio kodo tipologija.

2) Vaizdo ir teksto santykis. Nurodomas vaizdo ir teksto santykis konkrečios

fotografijos atveju – dėmesys skiriamas, tiek antraštei nuotraukoje, tiek tekstui.

3) Galios diskursas. Įvertinant diskursą ir taip papildant semiotinę analizę,

atsižvelgiama į tikslinę auditoriją, ją veikiantį galios aparatą ir taikomas galios

technologijas.

4) Reikšmė. Apibrėžiamos fotografijos reikšmės.

5) Kultūros geografija. Pagal teorinėje dalyje aptartas kultūros geografijos

teorijas, reikšmės priskiriamos Singapūro kultūros geografijai.

6) Kraštovaizdžio architektūra. Aiškinama ir interpretuojama vaizduojama

kraštovaizdžio architektūra.

7) Kas pavaizduota? Apibendrinama, kas yra vaizduojama fotografijoje.

Apibendrinama remiantis atlikta analize semiotikos ir kultūros geografijos prieigomis.

Apibendrinimui naudojami vieno žodžio epitetai.

4.1. Fotografija Nr. 1: „Įgyvendinta aistra“:

(Žr. Priedas Nr. 1.)

Antraštė fotografijoje: „Įgyvendinta aistra“

Antraštė po fotografija: „Kur susitinka aistra ir galimybės“

Tekstas po fotografija: „Singapūras yra kur kas daugiau, nei tik daugybė atrakcijų.

Jis nuolatos plėtojasi, iš naujo atranda ir įsivaizduoja save, kartu su žmonėmis,

užsidegusiais aistra kurti naujas galimybes. Tai vieta, kur susitinka maisto entuziastai,

tyrinėtojai, veiksmo ieškotojai, kultūros formuotojai ir bendravimo mėgėjai – kur

kasdieną kuriamos naujos patirtys.“

34

1) Kaip pavaizduota? Fotografijos lingvistinė žinutė (tekstas maketuojamas ant

pačios fotografijos) „Įgyvendinta aistra“, iš pažiūros, nėra pažodžiui susijusi su

fotografijos turiniu. Fotografijoje nėra tiesiogiai denotuojamas koks nors žmogaus

pomėgis, kuriuo jis galėtų entuziastingai domėtis – tačiau vaizduojama nedidelė grupė

žmonių iš didelio atstumo. Tokia fotografijos perspektyva konotuoja atvirumo, laisvės

pasirinkti, atrasti pačiam, reikšmę. Koduota ikoninė žinutė: analizuojama fotografija

yra sintagma, kurioje vyrauja trys pagrindiniai elementai – tankus miškas (džiunglės),

tiltas per jį, tiltu einantys žmonės. Denotacija – vietos, kurioje užfiksuota ši nuotrauka,

gamta yra prieinama žmonėms, tai yra lankytinas objektas. Konotacijos lygmenyje

fotografijos elementus galime interpretuoti – tankus ir gana tamsus miškas simbolizuoja

natūralumą, debesys virš miško – drėgmę ir vėsą, sodri žalia spalva konotuoja švarią

aplinką, ramybę, sveikatą, gyvybę. Žmonių ant tilto nėra daug, čia nesibūriuoja

lankytojų minios, tai dar kartą leidžia susieti vaizduojamą vietą su ramybe. Nuotraukoje

taip pat matosi pavieniai žmonės, vienas nuo kito nutolę tokiu atstumu, kad tarpusavyje

susikalbėti būtų sunku, tai konotuoja individualumą, žmones, kurie jaučia malonumą

skirdami laiką savo pomėgiams, pavyzdžiui buvimui gamtoje.

Tiltas – kraštovaizdžio architektūros elementas. Techninis tilto kodas yra

neatsiejamas nuo tilto, kaip inžinerinio statinio konstrukcijos, medžiagų. Vaizduojamas

kabantis pėsčiųjų tiltas – metalo konstrukcija. Tiltas priklauso kabančių tiltų

konstrukcijos tipui, tokiems tiltams būdingi parabolės apybrėžos tempiamieji lynai,

kurie yra atremti į pilonus (pastarųjų nuotraukoje nesimato, bet techninis kodas

išduoda, kad tokio tipo tiltai juos turi). Kabantys tiltai konstruojami vietovėse, kuriose

nėra galimybės įrengti tankių atraminių konstrukcijų, taigi vaizduojamoje vietovėje

būtų sunku įsivaizduoti kitokio tipo tiltą. Kabančio tilto konstrukcijos labai dažnai

naudojamos pėsčiųjų tiltams, nors masyvesnės konstrukcijos plačiai naudojamos ir

transporto priemonių judėjimui. Šios fotografijos tiltas yra pritaikytas tik pėstiesiems,

tai leidžia jį padaryti kiek įmanoma mažiau masyvų, jis estetiškai atrodo gamtos

apsuptyje, neužgožia aplinkos.

Sintaksės kodas tilto atžvilgiu – susitarimas, kad tiltas kabo pakankamai auštai

ore, kad funkcionuotų kaip apžvalginė konstrukcija.

Semantiniai kodai: denotacijos lygmenyje tiltas žymi savo pirminę funkciją –

galimybę juo pereiti iš vienos pusės į kitą. Tiltai yra konstruojami vietovėse, kuriose

nėra galimybės judėti grindiniu. Konotacijos lygmenyje tilto antrinė funkcija – ryšys,

komunikacija, susiejimas. Tilto tipas konotuoja modernumą – kabantys tiltai gamtoje

35

yra civilizacijos ir modernumo simbolis, leidžiantis daryti prielaidą, kad aplinka, kad ir

kokia natūrali atrodo, yra tapusi pavaldi žmogui, tačiau žmogus stengiasi pernelyg į ją

nesikišti, kontroliuoja savo poveikį, atsitraukia ir tampa gamtos stebėtoju, tarsi tik

pereidamas gamtą ir civilizaciją skiriančiu tiltu. Ideologija, kurią šis tiltas žymi

konotacijos lygmenyje – jis skirtas turizmui, pėsčiųjų pasivaikščiojimui, aplinkos

stebėjimui, taip pat tiltas turi tipologinę reikšmę – priklauso funkciniam pėsčiųjų tiltų

tipui.

Perskaičius nuotraukos žinutę, kaip koduotą ikoninę, apmąsčius joje vaizduojamą

simboliką, tampa kur kas lengviau suprasti ir lingvistinės žinutės konotaciją – aistra,

kaip pomėgis, tapo įgyvendinta. Įgyvendintas žmogaus ir gamtos harmonijos siekis –

tiltas kaip moderni technologija, žmonijos išradimas, atsiradęs iš kažkieno aistros

inžinerijai, įgalino žmones, simboline prasme, pasiekti medžių viršūnes – tikslus, kurie

yra susiję su jų pomėgiais.

Nekoduota ikoninė žinutė – tai yra turizmą reklamuojanti fotografija. Pažiūrėjus

į šią nuotrauką, kyla noras aplankyti vaizduojamą vietą, tam nereikia jokių specifinių

žinių ar simbolių interpretavimo.

2) Vaizdo ir teksto santykis. Atlikus analizę, kaip vaizduojami fotografijoje

esantys elementai, galima daryti prielaidą, kad fotografija papildo tekstą. Atkreiptinas

dėmesys, kad nors ir vaizduojama konkreti lankytina vietovė, šalia nuotraukos nėra

nurodytas jos pavadinimas, kaip ją pasiekti. Informacijos apie šią vietovę nėra ir

puslapio apatinėje dalyje (kuri tikslingai neįtraukta į analizę). Antraštę po nuotrauka,

atsižvelgiant į vaizdo konotaciją reikėtų interpretuoti, kaip vietos, kurioje galima

išpildyti savo svajones užsiimant mėgstama veikla, kurioje galima atrasti ką nors naujo

aprašymą. Tekstas po fotografija detaliai apibūdina, kad tai yra kvietimas apsilankyti

Singapūre, kad ir kokie būtų tavo pomėgiai. Kviečiama patirti „naujus įspūdžius“. Ši

tekstinė žinutė koreliuoja su vaizdine medžiaga. Nors analizuojama fotografija yra

titulinė visos svetainės fotografija, joje nėra jokių atpažįstamų, ikoninių pastatų –

Singapūro simbolių. Šiame kvietime atsisakoma socialiai susiformavusių Singapūro

mitų konotacijos, kreipiamasi į autentiškų potyrių ieškantį individualistą, kuris nesiekia

apsilankymo Baudrillard aprašytoje hiperrealybėje. Tekste po fotografija Singapūrui

priskiriami veiksmažodžiai: plėtojasi, iš naujo atranda, įsivaizduoja. Fotografijos

perspektyva, nuotolis iš kurio ji užfiksuota, suteikia platumo pojūtį, galimybę, matyti

iš toliau, iš aukščiau, „atrasti ir įsivaizduoti“. Vaizduotės paminėjimas yra susijęs su

kūrybingumu, vizija, laisve.

36

3) Galios diskursas. Kaip jau buvo aptarta teorinėje darbo dalyje, fotografijos

žinia yra neatsiejama nuo galios aparato, kurios naudojasi tam tikromis galios

technologijomis siekdamos disciplinuoti auditoriją.

Galios aparatas, šios nuotraukos atveju, apima politinius vienetus, tokius kaip

Singapūro turizmo taryba, kuriai svetainė www.visitsingapore.com yra reklaminė

komunikacijos priemonė, Ekonominio vystymo taryba bei finansų, verslo ir turizmo

industrijos. Singapūro turizmo taryba, kartu su Ekonominio vystymo taryba yra

tiesiogiai atsakingos už Singapūro įvaizdžio formavimą ir komunikavimą. 2017 m.

rugpjūčio 24 d., kuomet šios institucijos oficialiai pristatė Singapūro prekinį ženklą

„Įgyvendinta aistra“ (angl. Passion made possible) ir formalią ženklodaros strategiją,

pranešime spaudai 12 buvo pateiktos šios strategijos įgyvendinimo detalės, kurios

formuoja galios diskursą:

Auditorija: verslo reikalais į Singapūrą atvykstantys žmonės taip pat priskirti

turistų kategorijai. Turizmas ir laisvalaikis šioje strategijoje jau nebėra atsiejamas nuo

darbo ir profesinės veiklos. Komunikuojama, kad entuziazmas ir profesionalumas

suteikia galimybę, ne tik dirbti, bet ir keliauti, pažinti, įgyvendinti idėjas. Ši fotografija

yra skirta vidutinei ir aukštesnei socialinei klasei.

Galios technologijos, kurias galima atrasti šioje fotografijoje – jos viešinimas

tituliniame svetainės puslapyje, viršuje. Naršyklėje, užėjus į svetainę, nuotrauka ir jos

tekstas yra centrinis elementas, meniu parinktys yra išdėstytos virš nuotraukos, jos tarsi

įrėmina pagrindinį puslapio elementą, beveik neturi jokio svorio. Nuotrauka yra didelės

rezoliucijos, įtraukianti ir nebaigtinė – nėra grafinių elementų, kurie įrėmintu ją iš šonų.

Tekstas ant nuotraukos ir po ja skamba kviečiančiai, entuziastingai. Jau pristatytos

galimos interpretacinės vaizdo ir teksto prieigos taip pat veikia kaip galios technologija.

4) Reikšmė. Taikant semiotinę prieigą, atlikus pirmąją analizės dalį, išanalizuota

fotografijos reikšmė: tai turizmą reklamuojanti fotografija, kuri atstovauja oficialią

Singapūro įvaizdžio strategiją, kurioje turizmas neatsiejamas nuo profesinės veiklos.

5) Kultūros geografija. Singapūro kultūros geografijos ryšį tarp realybės ir

reprezentacijos analizuojamoje fotografijoje vertinsiu remdamasi aptartomis šios srities

teorijomis: erdvė, vieta, pavadinimas bus interpretuojami remiantis postkolonializmui

būdingais migracijos, tapatybės kūrimo reiškiniais. Fotografijoje, nors ji ir užfiksuota

12 Pranešimas spaudai: https://www.straitstimes.com/business/economy/passion-made-possible-brand-

reflects-evolving-economic-strategy-speaks-to-broad

37

Singapūre, nėra jokių „įrodymų“, kad vaizduojama erdvė priklauso šios kultūros

geografijai. Šį aspektą, galima vertinti kaip tyčinį pasirinkimą, reprezentuojant

Singapūrą kaip atvirą, tarptautinę erdvę. Remiantis šios šalies valstybingumo kūrimo

patirtimi, medžio metafora yra dažnai pasirenkama kaip reprezentacinė. Singapūro

valdžios vykdoma „Miesto sode“ strategija yra palanki interpretacijai: tautos

„įsišaknijimo“ metaforą atstovauja medžiai. Emigravusių tautų įvairovę ir atvirumą

galima įžvelgti per botaninę įvairovę, jos išsaugojimą, gamtos tausojimą: fotografijoje

vaizduojama natūrali gamta, ji taip pat matoma kaip saugotina ir puoselėtina. Ne veltui

pirmojoje fotografijos analizės dalyje vengiau įvardinti, koks konkretus objektas yra

vaizduojamas fotografijoje. Tai vienas iš MacRitchie rezervuaro13 teritorijos maršrutų

– „Medžių viršūnių takas“ (angl. TreeTop walk), kuris net nenurodomas toje pačioje

svetainėje sudarytame lankomų vietų dešimtuke. Remiantis Yeoh analizuojama

postkolonializmo perspektyva, tropikų ir džiunglių įvaizdis yra siejamas su „kito“

reprezentacija vakariečių atžvilgiu. Tropinis klimatas buvo vienas iš imperialistų

pavergimo argumentų: laukinės džiunglės, reikalaujančios kontrolės, „civilizavimo“.

Kolonizacijos metu buvo iškirsta 98 proc. dabartinės Singapūro teritorijos tropinių

miškų ir mangrovių. MacRitchie rezervuarui, kuriame kauptos gėlo vandens atsargos,

buvo reikalingos natūralios vandens sulaikymo priemonės, drenažas. Aplink rezervuarą

besidriekiančių miškų nebuvo galima iškirsti, taigi šioje teritorijoje išsaugotas

originalus iki-kolonijinis kraštovaizdis. MacRitchie rezervuaras taip pavadintas buvo

1922 m. miesto inžinieriaus James MacRitchie garbei, ir yra viena nedaugelio

Singapūro vietų, kurioms dekolonizacijos proceso metu nebuvo pakeistas pavadinimas.

Yeoh išsamūs Singapūro kultūros geografijos tyrimai parodė, kad „užmiršimo politika“

yra aktyviai vykdoma nuolat. Tad, nors rezervuaras ir nepatenka į populiariausių

lankytinų vietų dešimtuką, tačiau jo simbolinė reikšmė Singapūro kultūros geografijoje

yra nepaneigiama.

6) Kraštovaizdžio architektūra. Šioje nuotraukoje vaizduojami kraštovaizdžio

architektūros objektai – pėsčiųjų tiltas per džiungles ir pačios džiunglės. Išsaugotas

džiungles taip pat siūlyčiau laikyti architektūrine žmogaus veiklos pasekme, nes jos

neiškirstos dėl savo funkcionalumo, savybės, be kurios, pasak Eco, architektūra

neįsivaizduojama. Ten, kur yra architektūra, ten yra ir žmogaus veikla. Kabantis tiltas

13 Nuoroda į informaciją apie MacRitchie rezervuarą:

http://eresources.nlb.gov.sg/infopedia/articles/SIP_159_2004-12-27.html

38

suteikia funkcinę galimybę stebėti šios veiklos rezultatą. Fotografijoje vaizduojama

kraštovaizdžio architektūros visuma yra funkcionali ir reprezentatyvi.

7) Kas pavaizduota?

Denotacijos lygmenyje: Medžių viršūnių takas, džiunglės, žaluma, tiltas, žmonės,

nuotolis, debesys.

Konotacijos lygmenyje: švara, gaivumas, entuziazmas, profesionalumas,

individualumas, ryšys, susisiekimas, autentiškumas, kūryba, atvirumas, išsaugojimas,

istorija.

4.2. Fotografija Nr. 2: „Pamatyk ir nuveik“

(Žr. Priedas Nr. 2.)

Antraštė nuotraukoje: „Pamatyk ir nuveik“

Tekstas nuotraukoje: „Jei esi gamtos mylėtojas, kultūros mėgėjas, jaudinančių

potyrių ieškotojas ar kokteilių entuziastas, Singapūras turi platų asortimentą lengvai

prieinamų laisvalaikio pasiūlymų.“

1) Kaip pavaizduota? Fotografijos lingvistinė žinutė – tekstas maketuojamas ant

nuotraukos. Naudojama liepiamoji nuosaka, skatinamas dinamiškumas, įsitraukimas.

Koduotos ikoninės žinutės sintagmą sudaro šie elementai – saulė, įlanka, Gardens by

the Bay sodų komplekso statiniai, želdiniai ir takai. Denotacija: vieta užfiksuota

nuotraukoje yra šalia vandens (įlankos), ten įrengti pėsčiųjų takai, tai yra lankytina

vieta, šioje vietoje yra oranžerija, į medžius panašūs bokštai, tolumoje matosi uosto

fragmentai. Konotacija: paros laikas nuotraukoje – ankstyvas rytas, tai galima nustatyti

pagal saulės padėtį rytinėje pusėje (nes nuotrauka užfiksuota iš sodo pusės, fone

matoma įlanka) ir tai, kad ant pėsčiųjų takų nematyti žmonių. Nuotraukoje užfiksuotas

paros laikas nurodo, kad vietovė niekada nemiega, joje yra ką veikti bet kuriuo paros

metu. Galima įžvelgti, kad prieš užfiksuojant fotografiją lijo, matomos ant takų

telkšančios balos – toks vaizdavimas sudaro gaivos, švaros, šviežumo, naujumo įspūdį.

Gardens by the Bay yra vienas iš dažniausiai naudojamų kraštovaizdžio

architektūros objektų, tapęs ikoniniu, keliantis neabejotinas asociacijas su Singapūru.

Architektūrinis techninis Gardens by the Bay komplekso kodas, kurį galima nustatyti

remiantis šia fotografija – gamtoje egzistuojančius objektus atkartojančios

konstrukcijos – oranžerijos ir medžius imituojantys bokštai. Kad statiniai – oranžerijos

39

– yra skirti įvairių augalų ekspozicijai, išduoda intensyvią šviesą užtikrinantis

konstrukcijų įstiklinimas. Kadangi Singapūro geografinė padėtis užtikrina saulės

spindulių kritimo kryptį iš viršaus (ne tik iš pietinės pusės), oranžerijų įstiklinimas taip

pat yra orientuotas į viršų. Taip pat tokio tipo statiniai naudoja skaidrų, neatspindintį

stiklą – tiek dėl šviesos, tiek dėl estetinių ypatybių – tai leidžia augalų ekspozicija

grožėtis ir iš išorės. Medžius imituojantys bokštai – vienas iš atsikartojančių šalies

įvaizdžio formavimo motyvų, susijęs su naujos tautos įsišaknijimo metafora, klimato

specifiškumu, gamtos didybe. Architektūra šiuolaikiška, akivaizdi pažangių statybinių

technologijų derinimo su XIX a. pab. XX pr. moderno estetika. Medžių piltuvėlio formą

taip pat diktuoja ir techninio kodo principai. Remiantis papildomais šaltiniais 14 ,

žinoma, kad dirbtinių medžių viršūnėse įmontuoti saulės energijos kolektoriai –

siekiant kuo didesnio efektyvumo, kolektoriams reikalingas kuo didesnis plotas, dėl

šios priežasties viršutinė statinio dalis yra platėjanti į viršų. Bokšto išorinės sienos

paviršiaus plotas išnaudojamas, apželdinant jį vijokliniais augalais ir orchidėjomis –

tokio tipo augalams nereikia žemės įsišaknyti, jiems pakanka drėgmės aplinkoje. Taip

pat jie plečiasi ir auga vertikaliai į viršų, tropiniuose miškuose šie augalai taip pat auga

ant medžių kamienų, pasiekia net aukščiausias viršūnes.

Sintaksės kodas – lankytina vieta, kurios funkcinės ypatybės yra pačio objekto

ekspozicija ir prieinamumas, įrengti pasivaikščiojimui skirti takeliai.

Semantinis kodas – sodas įlankoje denotacijos lygmenyje nurodo į laisvalaikį,

miesto infrastruktūrą. Konotacijos lygmenyje toks sodas simbolizuoja kultūrą ir

civilizacija. Įlanka funkciniu atžvilgiu nėra skirta laisvalaikio erdvių įrengimui –

įlankos įprastai yra naudojamos uosto infrastruktūrai. Nors ir civilizuota, tačiau sodo

aplinka atkartoja gamtoje aptinkamus natūralius objektus – medžius, jūros kriaukles.

Gamtoje mimikrija veikia, kaip biologinė prisitaikymo strategija, kuomet gyvi

organizmai supanašėja su aplinka, taip padidindami savo galimybes išlikti. Gardens by

the bay atveju naudojama savotiška architektūrinių objektų mimikrija – natūralių

gamtos objektų atkartojimas, siekiant sukurti kuo natūralesnį sodo įspūdį.

Nekoduota ikoninė žinutė – tai Singapūro turizmą reklamuojanti fotografija.

2) Vaizdo ir teksto santykis. Antraštė nuotraukoje – liepiamoji nuosaka, raginanti

nepraleisti galimybės išvysti ir nuveikti kuo daugiau, taigi tekstas papildo fotografiją.

14 Remiantis architektūros įmonės, kuri įgyvendino Gardens by the Bay projektą, pateikiama informacija

oficialiame tinklapyje: http://grant-associates.uk.com/projects/gardens-by-the-bay/

40

Ne veltui nuotraukoje pasirinktas ankstyvas paros metas – taip nurodoma, įspūdžių ir

veiklos užteks iki paryčių. Tekste nurodomi ir konkretūs adresatai: gamtos mylėtojai,

kultūros mėgėjai, jaudinančių potyrių ieškotojai ar kokteilių entuziastai. Gamta ir

kultūra yra gana standartinės turiningo laisvalaikio konotacijos, dažnai naudojamos

reklamuojant turizmą. Tuo tarpu jaudinantys potyriai ir kokteiliai turi tam tikrą drąsos,

ekstremalaus laisvalaikio, vakarėlių konotaciją, kuri yra susijusi su fotografijoje

užfiksuotu paros metu – ankstyvu rytu po (galbūt) bemiegės, tačiau įspūdžių kupinos

nakties Singapūre. Taip pat tekste minimas lengvas susisiekimas tarp įvairių objektų

skirtų laisvalaikio praleidimui.

3) Galios diskursas. Auditorija: šios fotografijos auditorijai yra pateikiamas

ikoninis kraštovaizdžio architektūros objektas, kuris neleidžia suabejoti, kad

fotografijoje vaizduojamas Singapūras. Tekste taip pat yra įterptas Šalies pavadinimas,

minima gamta ir kultūra – šiuos du dalykus apjungia Gardens by the Bay kompleksas.

Žinutės auditorija yra pakankamai plati, kreipiamasi į tuos, kuriems priimtinas

laisvalaikio mieste leidimo būdas, šiuolaikiškumas, vartotojiškumas, greitas gyvenimo

tempas (tekstinėje žinutėje minimi lengvai pasiekiami objektai).

Galios aparatas: Šios fotografijos atsiradimą lėmęs institucinis galios aparatas yra

susijęs ne tik su politinėmis organizacijomis, atsakingomis už įvaizdžio formavimą ir

Singapūro prekinį ženklą. Šioje fotografijoje ryškus aplinkosaugos diskursas –

botaninės įvairovės išsaugojimas, energijos gavyba iš atsinaujinančių išteklių –

išnaudojama natūrali saulės šviesa. Kaip jau buvo aptarta techninio kodo dalyje, yra

žinoma – medžių viršūnėse įmontuoti saulės energijos kolektoriai, kad dirbtiniai

medžiai gamina energiją viso sodo apšvietimui. Šiuolaikinės aplinkosaugos

technologijos ir aplinkosaugos diskursas statinių kokybę vertina remiantis jų

energetiniu efektyvumu. Pagal teorinėje dalyje nurodytą ilgalaikę Singapūro

aplinkosaugos strategiją „Tvarus Singapūras“, iki 2030 m. siekiama visus viešosios

paskirties pastatus paversti nulinės ar beveik nulinės energijos pastatais. Fotografijoje

matyti, kad sodo apšvietimas nėra be reikalo eikvojamas: nors dar nėra visiškai prašvitę,

sodas skendi prieblandoje, tačiau fotografijoje nėra užfiksuotų dirbtinių šviesos

šaltinių. Tad nors žinutė, kaip jau minėta, yra nukreipta į vartotojišką auditoriją, tačiau

jai Singapūras gali pasiūlyti tam tikras etines išlygas (taupumas elektros energijos

atžvilgiu).

Galios technologijos: Fotografija pateikiama kaip titulinė svetainės puslapyje

„Pamatyk ir nuveik“ (angl. See & Do). Šis puslapis taip pat yra pirmas meniu

41

pasirikimas viršuje, kairėje ekrano pusėje, greta svetainės logotipo, taigi ši skiltis yra

lengvai pastebima. Ekspozicijos atžvilgiu ji yra sekanti po pirmosios fotografijos

„Įgyvendinta aistra“. Pastaroji savo turinyje neturi jokio ikoninio Singapūro objekto,

tačiau ši, po jos einanti, jau neleis suabejoti, kurios šalies turizmui skirtas ši svetainė.

4) Reikšmė. Atlikus pirmąją analizės dalį ir panaudojus semiotinę prieigą, galima

daryti išvadas, kad šios fotografijos reikšmė – patrauklus šalies turizmo pasiūlos

pateikimas, vaizduojama ateities architektūros vizija, šalies išskirtinumas.

5) Kultūros geografija. Kaip jau buvo aptariama teorinėje rašto darbo dalyje,

Massey kultūrinės geografijos teorijų kontekste, socialiai erdvė ir santykis su ja gali

būti interpretuojami remiantis skirtingomis pozicijomis. Erdvė ir santykis su ja neretai

padalina erdvę, suformuoja konkrečias vietas, vietoms skiriami pavadinimai. Kaip

pavyzdį, iliustruojantį Massey, išanalizuosiu vieną iš erdvės ir pavadinimo sąsajų:

Gardens by the Bay (pažodinis vertimas: Sodai prie įlankos) vieta Singapūre atitinka

visus tris pateiktus „vietos“ apibrėžimus, net pats objekto pavadinimas implikuoja

nuorodą į tai, kad šią vietą rasti galima įlankoje, kurią sodai supa iš visų pusių.

Remiantis Massey, vieta savaime negali būti konkretus atskaitos taškas, dėl vieno

identiteto nebuvimo, procesualumo, erdvinio neapibrėžtumo. Turint omenyje, kad

vietos reikšmės yra kuriamos per socialinius ryšius, vardo suteikimas vietai yra svarbus

norint suvokti, kokia yra socialinė vietos reikšmė.

6) Kraštovaizdžio architektūra. Fotografijoje vaizduojama ikoninė Singapūro

kraštovaizdžio architektūra – visa, kas matoma yra žmogaus veiklos produktas.

Suformuotas kraštovaizdis apima į uosto infrastruktūrą integruotą sodą – oranžerijos

pastatus, statinius, kurie atkartoja medžius ir yra naudojami ne tik kaip atrakcija, bet ir

vijoklių bei orchidėjų auginimo vieta. Tokia kraštovaizdžio architektūra laikytina kaip

reprezentacinė uosto ir sodo sintezė, visiškai perduodanti tiek istorinę uosto

infrastruktūros reikšmę šalies plėtros istorijoje, tiek po Singapūro nepriklausomybės

suformuotų įvaizdžio strategijų įgyvendinimą.

7) Kas pavaizduota?

Denotacijos lygmenyje: Gardens by the Bay, uostas, įlanka, sodas, rytas.

Konotacijos lygmenyje: Singapūras, naujumas, aktyvumas, pažanga,

pasiekiamumas, civilizacija, aplinkosauga.

42

4.3. Fotografija Nr. 3: „Architektūra“

(Žr. Priedas Nr. 3.)

Antraštė nuotraukoje: „Architektūra“

Tekstas nuotraukoje: „Greta kolonijinių pastatų ir paveldo parduotuvėlių įsikūrę

pažangiausi dangoraižiai, tam kad pademonstruotų Singapūro seno ir naujo mišinį.“

1) Kaip pavaizduota? Lingvistinė žinutė (ant nuotraukos maketuojama antraštė

ir tekstas) perduoda informacija, kad tam tikra architektūra yra reikšminga priežastis

aplankyti Singapūrą. Tekstas sufleruoja, kad šalyje vyrauja architektūrinė įvairovė –

seno ir naujo (istoriškumo ir šiuolaikiškumo) sintezė.

Koduota ikoninė žinutė susideda iš sintagmos, kurią sudaro saulėlydis,

daugiabučiai pastatai, tiltas, miškas. Denotacijos lygmeniu, galima įvertinti, kad

vaizduojamas vakarinis paros laikas. Tiltas, yra pagrindinis fotografijos elementas.

Kairėje matomas gyvenamąjį daugiabučių rajoną primenantis kraštovaizdis, dešinėje –

tamsus miškas: sukuriamas modernaus miegamojo rajono įspūdis. Konotacijos

lygmenyje atkreiptinas dėmesys į tilto formą, kuri primena bangą, arba gyvatę. Abu

simboliai yra susiję su Singapūru – uosto infrastruktūra, susitelkusi vakarinėje šalies

dalyje, sieja šią vietovę su vandenį simbolizuojančiu bangos motyvu, drakonas, turintis

gyvatės kūną, yra reikšmingas simbolis šalies etninės daugumos (kinų) kultūroje.

Gyvatės kūno įspūdį sudaro ir medinė tilto apdaila bei jos apšvietimas, fotografijoje

tilto faktūra – švytinti, „slidi“, o konstrukcija – plastiška. Remiantis tilto aplinka

fotografijoje, akivaizdu, kad pasirinkta ne miesto centre esanti vietovė, nėra ikoninių

objektų, šis kraštovaizdis savaime neturi nuorodos į Singapūrą. Fotografijoje

vaizduojamas tiltas – Henderson Waves (pažodžiui: Hendersono bangos), pastatytas

vakarinėje Singapūro dalyje, yra skirtas rekreacijai, gamtos stebėjimui, viešiems

gyventojų susibūrimams – tokia fotografija ir pasirinktas jos objektas perduoda žinią,

kad ne tik Singapūro centrinėje dalyje yra įspūdingų statinių, kad dalį jų reikia atrasti,

o Singapūras yra įdomus tyrinėti kaip turistinis objektas.

Techninis pagrindinio fotografijos elemento kodas susideda iš šių sąlygų: tiltas

yra skirtas pėstiesiems, taigi, įvertinant kritulių kiekį Singapūre, įrengtas tilto

uždengimas stogu. Nors medis yra iš pirmo žvilgsnio dominuojanti šio tilto

konstrukcinė medžiaga, tačiau įvertinant jos patvarumo savybes, medis sujungtas

plieno konstrukcijomis, o pagrindinė tilto atrama – gelžbetoniniai pilonai.

43

Sintaksės kodas nurodo, kad tokia architektūra yra pritaikyta kasdieninei

rekreacijai – pasivaikščiojimui netoli namų, bėgiojimui, paukščių stebėjimui,

susibūrimui pritaikytos stogu dengtos tilto dalys.

Semantinis kodas: denotacijos lygmenyje tiltas žymi savo pirminę funkciją –

galimybę juo pereiti. Konotacijos lygmenyje tilto antrinė funkcija – ryšys,

komunikacija, susisiekimas. Šis tiltas atlieka viešosios rekreacinės erdvės funkciją. Jis

įrengtas ne centrinėje, o gyvenamojoje šalies dalyje. Medinė tilto apdaila suteikia jam

kasdieniškumo, sušvelnina jo priešpriešą su aplink esančia gamta. Tiltas atrodo darniai,

nors jo forma yra šiuolaikiška, net futuristinė, šis įspūdis yra sušvelnintas būtent

medienos pagalba. Kita vertus, šiuolaikiškumas ir modernumas komunikuojamas

pasitelkus apšvietimą – tamsiuoju paros metu medienos šilta spalva yra dar labiau

paryškinama, tiltas atrodo švytintis auksu. Toks šiltų atspalvių panaudojimas daro tiltą

jaukų, tinkamą gyvenamojo rajono aplinkai.

Nekoduota ikoninė šios fotografijos žinutė – architektūra Singapūre yra estetiška

ir verta dėmesio. Keliaujant po Singapūrą verta aplankyti ir kitus šalies rajonus, ne tik

centrinę dalį.

2) Vaizdo ir teksto santykis. Šios fotografijos vaizdo ir teksto santykis gali

pasirodyti kiek paradoksalus. Tekstas veikia atskirai nuo vaizdo. Tekste minima

kolonijinė architektūra ir dangoraižiai, tačiau fotografijoje nėra nei vienų, nei kitų. Nors

ši fotografija pasirinkta, kaip titulinė temos „Architektūra“ fotografija, pasirinkimas yra

pakankamai netikėtas, tačiau paveikus siekiant sudominti vieną iš tikslinės auditorijos

dalių – pagrindinis fotografijos elementas yra atpažįstamas žmonių, kurie domisi

architektūra, tiltas yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą dėl savo integralumo

ir matematinio konstrukcijos tikslumo. Tekstas yra skirtas kitai auditorijos daliai –

žmonėms, kurie yra girdėję apie Singapūrą, kaip buvusią britų koloniją praeityje ir

modernų finansų centrą dabartyje. Nėra intencijų, kad ši auditorijos dalis atpažins

fotografijoje vaizduojamą objektą, tačiau tikimasi tokią auditoriją suintriguoti

pasidomėti Singapūro aplinka, atrasti mažiau populiarius objektus, kurie taip pat yra

šalies kraštovaizdžio architektūros dalis.

3) Galios diskursas. Auditorija: šios fotografijos auditorija yra padalinta į dvi

dalis: aprašoma ikoninė kraštovaizdžio architektūra, kuri padeda atpažinti, kad tai yra

Singapūras. Pačios fotografijos auditorija yra gana ribota – architektūrinį išsilavinimą

turintys žmonės, architektūros entuziastai, arba turistai, ieškantys neatrastų vietų.

44

Galios aparatas: juo galima laikyti architektūros srities autoritetus, institucijas,

kurios skyrė apdovanojimus, įvertino vaizduojamo objekto architektūrinę vertę

tarptautiniu lygiu. Jeigu atsižvelgsime į vaizdo ir teksto sudaromą visumą, pagrindine

institucija, kaip ir kitose analizuotose fotografijose, laikytina Singapūro turizmo taryba

ir turizmo industrija.

Galios technologijos: Fotografija pateikiama kaip titulinė svetainės puslapyje

„Architektūra“ (angl. Architecture). Šis puslapis taip pat yra pasiekiamas iš puslapio

„Pamatyk ir nuveik“. Kadangi, norint prieiti šį puslapį, yra naudojama trijų žingsnių

navigacija, tai parodo kad puslapis skirtas tikslinei auditorijai – tiems kurie domisi

konkrečiu turizmo būdu t. y. architektūros objektų lankymu.

4) Reikšmė. Atlikus pirmąją analizės dalį ir panaudojus semiotinę prieigą, galima

daryti išvadas, kad fotografija yra reikšminga parodant architektūrinę šalies įvairovę,

tenkinanti tiek masinės, tiek specifinės auditorijos lūkesčius.

5) Kultūros geografija. Šios fotografijos analizę galima atlikti ir pritaikant

Singapūro kultūros geografės Yeoh postkolonializmo perspektyvą. Remiantis Yeoh,

pokolonijinėse valstybėse dabartis nėra konstruojama vien remiantis jos kolonijine

praeitimi. Tokioje hibridizuotoje erdvėje kaip Singapūras, būtų labai sunku remtis

vienu naratyvu, neįmanoma vieno konkretaus stiliaus išskirti kaip labiau reikšmingo.

Dėl šios priežasties „Architektūros“ tema negali būti atstovaujama tik kolonijinio

„paveldo“ ar tik pažangios šiuolaikinės architektūros objektų. Galbūt tai ir yra

pagrindinė priežastis, dėl kurios pasirinktas architektūriniu požiūriu labai vertingas,

tačiau ne ikoninis statinys. Fotografijos foną užpildantis gyvenamasis kvartalas ir

miškas formuoja kraštovaizdį, kuris atrodo nesumeluotas, autentiškas, patrauklus ne tik

turizmui, bet ir gyvenimui.

6) Kraštovaizdžio architektūra. Fotografijoje vaizduojama kraštovaizdžio

architektūra susideda iš rekreaciniams tikslams skirto tilto, gyvenamųjų namų. Kadangi

vietovė, kurioje stovi šis tiltas yra vakarinėje pakrantėje, netoli uosto, išraiškingos tilto

formos išpildo šį kraštovaizdį. Tilto plastikai sukurti naudojamos medienos detalės dera

prie aplinkos, integruojasi į ją, tai daro jį dar labiau funkciniu. Gyventojams šis tiltas

yra ne tik grožėjimosi objektas, bet ir tarauja kaip kasdienio naudojimo viešoji erdvė.

Funkcionalumas ir visuomenės poreikių patenkinimas, pasak Eco, yra pagrindinis

dalykas, kas daro architektūrą vertinga.

45

7) Kas pavaizduota?

Denotacijos lygmenyje: Henderson Wawes tiltas, architektūra, gyvenamoji

aplinka, vakaras.

Konotacijos lygmenyje: modernumas, meistriškumas, laisvalaikis, išskirtinumas,

jaukumas, jūra.

4.4. Fotografija Nr. 4: „Istorija“

(Žr. Priedas Nr. 4.)

Antraštė nuotraukoje: „Istorija“

Tekstas nuotraukoje: „Nepaprasta Singapūro pasaka apie apsnūdusį žvejų miestelį,

kuris, nepaisant iššūkių, transformavosi į pirmojo pasaulio metropolį.“

1) Kaip pavaizduota? Lingvistinė žinutė, tai yra antraštė ir tekstas nuotraukoje,

apima du svarbius istorinius Singapūro raidos etapus – iki tapimo britų kolonija

„apsnūdęs žvejų miestelis“ ir po nepriklausomybės atgavimo ir šiuolaikinio savo

valstybingumo – „pirmojo pasaulio metropolis“. Singapūro istorija, šioje žinutėje yra

palyginama su „pasaka“.

Koduota ikoninė žinutė susideda iš sintagmos, kurią denotacijos lygmenyje

sudaro du elementai: kolonijinės architektūros pastato fragmentas ir bronzinis žmogaus

paminklas. Galima nustatyti, kad pastatas yra didingas ir puošnus, baltos spalvos, su

neįprastos formos langais, paminklas greičiausiai vaizduoja realią istorinę asmenybę,

nes yra realistinis.

Konotacijos lygmenyje atkreiptinas dėmesys į tai, kad paminkle vaizduojamas

žmogus atrodo svarbus, galima daryti prielaidą, kad jis yra vakarietis vyras –

sprendžiant iš jo drabužių, veido bruožų. Drabužiai taip pat nurodo į laikmetį – XIX a.

pradžią, pagal juos galima spręsti, kad vyras priklauso aristokratų klasei. Kad jis buvo

svarbi asmenybė, išduoda ir jo pasitikinti, mąsli, tačiau užtikrinta laikysena. Tai, kad

šis vyras nusprendė kažką reikšmingo, galime suprasti iš jo pozos: pasisukęs, vieną koją

pastatęs priekyje, sunėręs rankas, ketina vieną iš jų tiesti, tarsi būtų kažką nusprendęs

ir norįs tai pareikšti.

Pastatas už paminklo taip pat atrodo svarbus, sprendžiant iš preciziškai simetriškų

fasado elementų, geometrijos – neoklasicizmo stiliaus. Šis stilius buvo madingas

Europoje nuo XVIII a. vid. iki XX a. pr.. Žinodami, kad Singapūras XIX-XX a.

46

sandūroje priklausė Britanijos imperijai, galime daryti prielaidą, kad europietiško

stiliaus pastatas priklausė tuometinėms valdžios struktūroms. Norėdami pabrėžti

atskirtį tarp kolonistų ir kolonizuotųjų, britų valdžia negyveno tipiškuose kolonizuotos

vietovės pastatuose.

Techninis centrinio fotografijos elemento (paminklo) kodas – išlieta bronza.

Skulptūra vertikali, centrinio monumento pobūdžio. Sintaksės kodas nurodo, kad ji yra

tradicinė, realistinė, tokio tipo skulptūros statomos prie reikšmingų pastatų, centrinėse

aikštėse.

Semantinis kodas: denotacijos lygmenyje paminklo funkcija – svarbios

asmenybės atminimo įamžinimas. Konotacijos lygmenyje paminklas simbolizuoja

paklusimą valdžiai, lyderiui. Paminklas atlieka atminties funkciją. Jis įrengtas

centrinėje šalies dalyje. Greičiausiai laikytinas ikoniniu orientyru, nurodančiu, kad

vieta, kurioje šis paminklas stovi yra reikšminga ir susijusi su vaizduojama asmenybe.

Nekoduota ikoninė šios fotografijos žinutė – Singapūro istorinėje raidoje

reikšmingą vaidmenį atliko Vakarai.

2) Vaizdo ir teksto santykis. Šioje fotografijoje ir jos tekste yra minimi trys

Singapūro istorinės raidos laikotarpiai. Vaizdas papildo tekstą, kadangi tekste

užsimenama apie pirmąjį ir paskutinį etapą, o nuotrauka paaiškina, kas vyko tarp jų –

kokia buvo „žvejų kaimelio“ tapimo „metropoliu“ priežastis. Tekste nėra minima

kolonijinė praeitis. Ši fotografija pasirinkta, kaip titulinė temos „Istorija“ fotografija,

vizualinė jos dalis pristato vieną konkretų istorijos momentą – kuomet Singapūras tapo

Britanijos imperijos dalimi ir prasidėjo uostų infrastruktūros kūrimo pradžia.

3) Galios diskursas. Auditorija: šios fotografijos auditorija yra žmonės,

susipažinę su šalies istorija, arba siekiantys ją pažinti.

Galios aparatas: Istoriografija šioje fotografijoje veikia kaip institucinis galios

aparatas.

Galios technologijos: Fotografija pateikiama kaip titulinė svetainės puslapyje

„Istorija“ (angl. History). Šis puslapis taip pat yra pasiekiamas iš puslapio „Pamatyk ir

nuveik“. Kadangi, norint prieiti šį puslapį, yra naudojama trijų žingsnių navigacija, tai

parodo kad puslapis skirtas tikslinei auditorijai – tiems kurie domisi konkrečiu turizmo

būdu t. y. istorinių objektų lankymu.

4) Reikšmė. Atlikus pirmąją analizės dalį ir panaudojus semiotinę prieigą, galima

daryti išvadas, kad fotografija yra reikšminga parodant istorinę šalies dinamiką,

pripažįstant, kad britų kolonizacija prisidėjo prie šiuolaikinio Singapūro klestėjimo.

47

5) Kultūros geografija. Singapūro valstybingumo kūrimo kontekste, viena iš

reprezentacijos formavimo priemonių – istoriografija. Singapūro raidos chronologija ir

esminiai jos akcentai buvo sudėlioti atsižvelgiant į tris pagrindinius etapus – iki tapimo

britų kolonija, esant britų kolonija, paskelbus nepriklausomybę. Šiuo metu Singapūras

išgyvena nepriklausomybės laikotarpį, kuria savo valstybingumą, tačiau, tokia

fotografija sufleruoja, kad yra dėkingi britų imperinei įtakai, dėl kurios vykdytos

infrastruktūros plėtros regione Singapūras tapo klestinčia valstybe, nuotraukos teksto

žodžiais „pirmojo pasaulio metropoliu“. Šioje fotografijoje vaizduojamas ikoninis

simbolis, kuris komunikuoja, kad Singapūro visuomenė pripažįsta, jog britų palikimas

galėjo teigiamai paveikti tolesnę Singapūro raidą.

6) Kraštovaizdžio architektūra. Fotografijoje vaizduojama kraštovaizdžio

architektūra susideda iš kolonijinio laikotarpio, neoklasicizmo stiliaus pastato ir

monumento skirto reikšmingo ano laikotarpio asmenybių įamžinimui.

7) Kas pavaizduota?

Denotacijos lygmenyje: paminklas, pastato fragmentas, istorinė reikšmė.

Konotacijos lygmenyje: sėkmė, dėkingumas, raida, atmintis.

4.5. Tyrimo rezultatai ir apibendrinimas

Atlikta analizė detalizuoja kultūros ir politikos reprezentavimo per kraštovaizdžio

architektūrą tiriamojoje medžiagoje pobūdį. Įvertinus turizmą Singapūre

reklamuojančios svetainės pateiktas fotografijas ir tekstus šalia jų, įrodyta, kad

kraštovaizdžio architektūra yra naudojama kaip šalies kultūros ir politikos

reprezentacinis turinys. Šalies kultūriniai aspektai: migracija, postkolonializmas, etninė

įvairovė, istorija bei politiniai: šalies įvaizdžio strategijos, dėmesys aplinkosaugai,

sėkminga ekonominė plėtra yra reprezentuojami fotografijomis, kuriuose kaip centrinis

elementas figūruoja šalies kraštovaizdžio architektūra.

Kraštovaizdžio architektūra nėra tik ikoniniai ir lengvai atpažįstami statiniai:

titulinė svetainės fotografija (Fotografija Nr. 1) atsisako ikoninių kraštovaizdžio

objektų vaizdavimo, pateikia labiau individualizuotą ir interpretacijai pavaldų

kraštovaizdį, o centrinis šio kraštovaizdžio elementas yra architektūrinis elementas –

labiau funkcionalus nei išskirtinis. Žmogaus veikla, jos sukurtas masyvus ir ilgalaikis

turinys, toks kaip statiniai, tiltai, sodai, miestai ir kt. yra ilgalaikė ir užtikrinta

komunikacinė priemonė, kurioje užfiksuojami laikotarpio kultūriniai ir politiniai

48

aspektai, kultūrinės vertybės. Gardens by the Bay komplekso fotografijos (Fotografija

Nr. 2) analizėje aptarta specifika, reprezentuoja tiek vykdomą aplinkosaugos politiką,

tiek kultūrinį naujai kuriamos tautos „įsišaknijimą“ Singapūro žemėje. Pėsčiųjų tilto

Henderson Waves fotografijoje (Fotografija Nr. 3) komunikuojama, kad miesto

gyventojams kuriamos viešosios erdvės gali būti unikalios. Taip komunikuojamas

valdžios siekis aprūpinti funkciniu (architektūriniu) požiūriu vertinga laisvalaikio

infrastruktūra ne tik centrines miesto dalis. Titulinė „Istorijos“ temos fotografija

(Fotografija Nr. 4) veikia kaip politinės pozicijos vertinant imperinį palikimą

komunikacija, šioje fotografijoje vaizduojama kraštovaizdžio architektūra yra

užfiksuotas kultūrinio-istorinio laikotarpio liudijimas.

Remiantis šių keturių šaltinių analize, galima apibendrinti, kad analizuojant beveik

bet kurį šaltinį, kuriame vaizduojama kraštovaizdžio architektūra (tai gali būti ne tik

fotografijos, bet ir brėžiniai, dar neįgyvendintų projektų vizualizacijos, aprašymai), jį

reikėtų vertinti kaip reprezentacinę, komunikacinę priemonę, nurodančią kultūrinį ir

politinį vietos diskursą. Prieš atliekant tokią analizę svarbu įvertinti, kad kraštovaizdžio

architektūra yra pakankamai komplikuotas tekstas, reikalaujantis tarpdiscipliniško

požiūrio. Architektūrinio pranešimo prasmės gali būti iškoduojamos tik siejant jas su

erdvės konfigūracijomis, konkrečios visuomenės istoriniais kodais, atmintimi ir jos

poreikių patenkinimu.

49

Išvados

Šiame rašto darbe atliktas tyrimas padėjo įrodyti, kad priemonės, kuriomis turizmą

reklamuojančios priemonės naudoja Singapūro kraštovaizdžio architektūrą yra

neatsiejamos nuo vykdomų politinių ir kultūrinių procesų. Kraštovaizdžio architektūros

objektai veikia kaip komunikacija, perduodanti koduotas reikšmines sistemas, kurios

ne tik suteikia informacijos apie vietovę, bet ir kultūriškai ir politiškai mobilizuoja šiais

objektais besinaudojančią visuomenę. Kraštovaizdžio architektūra atstovauja žmogaus

veiklos aplinkoje visumą: miestų, kelių, tiltų, pastatų, viešųjų erdvių, monumentų,

funkcinių elementų (net ir tokių smulkmenų kaip šaligatvis, šiukšliadėžė, suolelis)

naudojimas (ar nenaudojimas) yra informatyvus naratyvinis šaltinis, kuris paaiškina

visuomenės disciplinavimo formas. Remiantis Eco, ten kur yra architektūra, ten yra

žmogaus veikla, ten veikia signifikacija, taigi kalbėdami apie kraštovaizdžio

architektūrą, mes turime omenyje kraštovaizdyje egzistuojančią ženklų sistemą.

Kraštovaizdžio architektūrą Singapūre galima laikyti politiškai suformuota, šalies

kultūrinį išskirtinumą pabrėžiančia reprezentacine medžiaga, nes ji yra formuojama

remiantis valdžios vykdomomis strateginėmis priemonėmis. Formavimas apima ne tik

kraštovaizdžio architektūros kūrimą, bet ir jos atnaujinimą atsižvelgiant į esamą

kultūrinę ir politinę situaciją, kuri nėra pastovi. Atsižvelgiant į darbe aptartas kultūros

geografų idėjas, vieta savaime negali būti stabiliu atskaitos tašku vertinant kultūrą, tuo

tarpu kuriama kraštovaizdžio architektūra veikia fiksuojančiai – kaip naratyvinės formos,

kurios nurodo į tuo metu egzistuojančius socialinius susitarimus.

50

Bibliografijos sąrašas

1. Anderson, Kay, Mona Domosh, Steve Pile, Nigel Thrift 2003. Handbook of

Cultural Geography, London: SAGE publications.

2. Barthes, Roland 1977. Image Music Text, Essays selected and translated by Stephen

Heath, London: Fontana Press.

3. Barthes, Roland 2005. „Semiology and the Urban”, iš Rethinking Architecture. A

reader in cultural theory, ed. Neil Leach 2005, reprint [interaktyvus], (1-as leid.

London, 1997), 158-164. Prieiga: Taylor & Francis e-Library [žiūrėta 2018 05 05].

4. Barthes, Roland 2005. „The Eifel Tower”, iš Rethinking Architecture. A reader in

cultural theory, ed. Neil Leach 2005, reprint [interaktyvus], (1-as leid. London,

1997), 164-172. Prieiga: Taylor & Francis e-Library [žiūrėta 2018 05 05].

5. Barthes, Roland 2012. Camera lucida, vert. Agnė Narušytė, Vilnius: Kitos knygos

(versta iš Roland Barthes, La chambre claire: Note sur la photographie, Paris:

Seuil, 1980).

6. Čiupailaitė, Dalia 2017. „Architektūra kaip ne/su/si/kalbėjimas“, Virtualus

architektūros muziejus [interaktyvus]. Prieiga:

<http://archmuziejus.lt/lt/architektura-kaip-nesusikalbejimas-1/> [žiūrėta 2018 05

05].

7. Eco, Umberto 1979. A theory of semiotics, Bloomington: Indiana University Press.

8. Eco, Umberto 2005. „Function and sign: the semiotics of architecture”, iš

Rethinking Architecture. A reader in cultural theory, ed. Neil Leach 2005, reprint

[interaktyvus], (1-as leid. London, 1997), 173-191. Prieiga: Taylor & Francis e-

Library [žiūrėta 2018 05 05].

9. Edwards, Steve 2003. „Snapshooters of History. Passages on the Postmodern

Argument“, iš The Photography Reader, ed. Liz Wells, London: Routledge, 180-

195.

10. Guillemette, Lucie, Josiane Cossette 2006. „The Semiotic Process and the

Classification of Signs“, Signo [interaktyvus]. Prieiga:

<http://www.signosemio.com/eco/semiotic-process-and-classification-of-

signs.asp> [žiūrėta 2018 05 01].

11. Hall, Stuart 1997. Representation: cultural representations and signifying practices.

London: Sage.

Huxford, John 2001. „Beyond the referential. Uses of visual symbolism in the

51

press“, Journalism [interaktyvus] 2, 1: 45-71. Prieiga: SAGE journals [žiūrėta 2018

05 01].

12. Heng, Chye Kiang 2016. World Scientific Series on Singapore's 50 Years of Nation-

building. Singapore: World Scientific Publishing Co.

13. Jackson, Peter 2006. „Thinking geographically“, Geography [interaktyvus] 91, 3:

199-204. Prieiga: <https://www.geography.org.uk/download/npogthinking.doc>

[žiūrėta 2018 01 14].

14. Jacobs, Jane M. 2003. „After Empire: Introduction“ iš Handbook of Cultural

Geography, ed. Kay Anderson, Mona Domosh, Steve Pile, Nigel Thrift 2003,

London: SAGE publications, 345-354.

15. Johnson, Nuala C. 1995. „Cast in stone: Monuments, geography and nationalism“,

Environment and planing D: Society and space [interaktyvus] 13, 1: 51-65. Prieiga:

SAGE journals [žiūrėta 2018 05 12].

16. Kraftl, Peter 2016. „Revisiting Denis Cosgrove and Peter Jackson’s New directions

in cultural geography“, Area [interaktyvus] 48, 3: 365-366. Prieiga: Wiley Online

Library [žiūrėta 2018 04 20].

17. Lavrinec, Jekaterina 2006. „Fotografinės tapatybės problematikos kristalizavimas

R. Barthes’o „Šviesiosios kameros“ pagrindu“, Filosofija. Sociologija, 3: 42-49.

Vilnius: Lietuvos Mokslų Akademijos leidykla.

18. Larsen, Hakon 2005. „Will you take my picture? Some reflections on the

relationship between photography and tourism“, Sosiologisk Årbok [interaktyvus]

1: 115-130. Prieiga: <https://www.duo.uio.no/bitstream/handle/10852/15203/>

[žiūrėta 2018 05 16].

19. Leach, Neil 2005. Rethinking Architecture. A reader in cultural theory, reprint

[interaktyvus], (1-as leid. London, 1997). Prieiga: Taylor & Francis e-Library

[žiūrėta 2018 05 05].

20. Livingstone, David N. 2000. „Tropical hermeneutics: fragments for a historical

narrative: an afterword“, Singapore Journal of Tropical Geography [interaktyvus]

21, 1: 92-8. Prieiga: Wiley Online Library [žiūrėta 2018 04 09].

21. Longhurst, Brian, Greg Smith, Gaynor Bagnall, Gary Crawford, Elaine Baldwin,

Miles Ogborn, Scott McCracken (eds) 2014. Introducing Cultural Studies, London:

Routledge.

22. Malkki, Liisa 1992. „National Geographic: The Rooting of Peoples and the

Territorialization of National Identity among Scholars and Refugees“, Cultural

52

Anthropology [interaktyvus], 7, 1(ed. Space, Identity, and the Politics of

Difference): 24-44. Prieiga: JSTOR [žiūrėta 2018 01 25].

23. Marotta, Anna, Roberta Spallone, Massimiliano Lo Turco, Ursula Zich, Marco

Vitali, Elena Marchis, Martino Pavignano 2017. „Visual Images and Language in

Architecture: Signifier Semiotics and Meaning Semiotics“, pranešimas

konferecijoje „IMMAGINI? Image and Imagination between Representation,

Communication, Education and Psychology“, Italija, Brixen, lapkričio 27 d.

24. Marshall, Alan 2014. „Ecotopia 2121 and Sustainable Cities of the Future“,

Resilience: A Journal of the Environmental Humanities [interaktyvus] 1, 2. Prieiga:

Project Muse [žiūrėta 2018 03 13].

25. Massey, Doreen 2001. Space, place, and gender, Minneapolis: University of

Minessota Press.

26. Ng, P. K., N. Sivasothi (eds) 2001. Guide to the Mangroves of Singapore 1: The

Ecosystem and Plant Diversity, Singapore: Singapore Science Centre.

27. Peet, Gerard 2011. „The Origin of the Skyscraper“, CTBUH Journal [interaktyvus]

1: 18-23. Prieiga: <http://global.ctbuh.org/resources/papers/download/321-the-

origin-of-the-skyscraper.pdf> [žiūrėta 2018 05 05].

28. Raaphorst, Kevin, Ingrid Duchhart, Wim Van der Knaap, Gerda Roeleveld, Adri

Van den Brink 2017. „The semiotics of landscape design communication: towards

a critical visual research approach in landscape architecture“, Landscape Research

[interaktyvus] 42,1: 120-133. Prieiga: Taylor & Francis Online [žiūrėta 2018 01

12].

29. Rishbeth, Clare 2004. „Ethno-cultural representation in the urban landscape“,

30. Journal of Urban Design [interaktyvus] 9, 3: 311-333. Prieiga: Taylor & Francis

Online [žiūrėta 2018 05 16].

31. Rose, Gillian 2007. Visual Methodologies: An introduction to the interpretation of

visual materials, reprint, London: SAGE publications (1-as leid. London, 2001).

32. Thiessen, Joel, Bill McAlpine 2013. „Sacred space: function and mission from a

sociological and theological perspective“, International Journal for the Study of the

Christian Church [interaktyvus] 13, 2: 133-146. Prieiga: Taylor & Francis Online

[žiūrėta 2018 05 12].

33. Thwaites, Tony, Davis Lloyd, Mules Warwick 2002. Introducing Cultural and

Media Studies. A Semiotic Approach, Hampshire: Palgrave.

34. Turner, Graeme 2003. British cultural studies. An Introduction, London: Routledge.

53

35. Velegrinis, Steven, Richard Weller 2007. „The 21st-Century garden City? The

metaphor of the garden in contemporary Singaporean urbanism“, Journal of

Landscape Architecture [interaktyvus] 2, 2: 30-41. Prieiga: Taylor &Francis Online

[žiūrėta 2018 04 13].

36. Yeoh, Brenda S. A. 2003. „Postcolonial Geographies of Place and Migration“ iš

Handbook of Cultural Geography, ed. Kay Anderson, Mona Domosh, Steve Pile,

Nigel Thrift 2003, London: SAGE publications, 369-381.

54

Summary

Master Thesis is focused on the culture and politics in Singapore‘s landscape

architecture. The aim of the work is to analyze how Singapore's landscape architecture

is presented in the photographs on the official website of the Singapore Tourism Board.

Tasks of the work: to present the framework of semiotic and cultural geography

theories; to discuss the political and ideological context in which Singapore's landscape

architecture is being shaped; to form the analytical tool by using the examples of the

methodology of semiotic analysis and the principles of cultural geography; to carry out

a detailed analysis of the landscape architecture depicted in the photographs; to provide

analytical results that will detail the representation of the culture and politics through

the landscape architecture.

With the help of synthesis of two sets of cultural research tools (semiotics and

cultural geography), a unique instrument of analysis has been developed, which has

proven that landscape architecture in Singapore can be regarded as representational

material emphasizing the specific cultural and political aspects of the country, as it is

formed on the basis of the strategic measures being implemented by the government.

The analysis has shown how landscape architectural objects work by transmitting

encoded systems of meanings that not only provide information about the location, but

also culturally and politically mobilize the society using these objects.

The Master thesis and the created semiotic analysis tool for landscape architecture

could be useful to researchers in architecture and communication, who are planning to

carry out a semiotic analysis of landscape architecture, as well as for scholars of

Transcultural studies of Asia interested in Singapore cultural research.

55

Priedai

Priedas Nr. 1.

56

Priedas Nr. 2.

57

Priedas Nr. 3.

58

Priedas Nr. 4.