Kovo mėnesio

Teismų praktikos 2010 m. kovo mėnesio aktualijos

BENDROSIOS NUOSTATOS......................................................................................................................2

ASMENYS....................................................................................................................................................4

ŠEIMOS TEISĖ...........................................................................................................................................4

DAIKTINĖ TEISĖ....................................................................................................................................10

PAVELDĖJIMO TEISĖ...........................................................................................................................13

PRIEVOLIŲ TEISĖ..................................................................................................................................13

SUTARČIŲ TEISĖ....................................................................................................................................15

DELIKTŲ TEISĖ......................................................................................................................................21

DARBO TEISĖ..........................................................................................................................................23

INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ...............................................................................................................25

Civilinis procesas.........................................................................................................................................26

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl Europos Sąjungos teisės taikymo

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapo privaloma Europos Bendrijų Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau - Direktyva). Pagal Europos Sąjungos teisę vartojimo sutartys nėra atskira sutarčių rūšis, sutarties dalyku gali būti bet koks objektas arba paslaugų teikimas vartotojui, su jo prekyba ar profesija nesusijusiu tikslu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokių apribojimų nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimui vartojimo sutartimis Direktyvos taikymo sferoje, Europos Sąjungos teisė nenustato (Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo). Vartojimo sutarties dalykas pagal Direktyvą yra nesvarbus. Direktyvos nuostatų valstybė narė gali netaikyti tiktai Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sutarčių sąlygoms, bet ne siaurinti Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartojimo sutarties sąvoką. Pagal Europos sąjungos teisę valstybė narė neturi teisės apriboti Direktyvos taikymo pagal sutarties dalyką. Tačiau ginčo sutartis nepatenka į Direktyvos taikymo sferą, nes, pirma, preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma paslaugų sutartimi, antra, vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį apibrėžia CK 6.350 straipsnio 1 dalis, pagal kurią vartotojas turi būti pirkėjas, o ne pardavėjas, o šiuo atveju atsakovė buvo pardavėja , o ne pirkėja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo

Nagrinėjamoje byloje ginčas kildinamas iš nekilnojamojo daikto – žemės sklypo – pirkimo–pardavimo sutarties. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties sampratą šia sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi viena iš esminių šios sutarties sąlygų yra kaina, kurios sumokėjimo klausimai reglamentuoti CK 6.314 straipsnyje. Parduodamo daikto kainos sumokėjimas tiesiogiai lemia sandorio teisėtumą. Nagrinėjamoje byloje kasatorė ginčijamo sandorio ydingumą grindė aplinkybe, kad jai už parduotą daiktą kaina nesumokėta, išskyrus pirmiau sumokėtus 11 000 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje O. G. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2010

Dėl ieškinio senaties termino pradžios

Su apeliacinės instancijos teismo pasirinktu ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu kolegija nesutinka, nes tą dieną, kai ieškovė kreipėsi dėl savo teisės įgyti butą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, jos teisė pažeista nebuvo, priešingai – dokumentai buvo priimti ir užregistruoti. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo

2

proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010

Dėl ieškinio senaties

Apeliacinės instancijos teismas... neatskleidė, jog būtent dėl viešojo intereso šioje byloje buvimo yra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį.

Bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus; dėl to bankroto bylų nagrinėjimui yra nustatyta specialioji Įmonių bankroto įstatymo įtvirtinta procedūra, kuri taikoma visoms įmonėms. Bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, gina ir viešąjį interesą; teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, taip pat turi būti aktyvus... Byloje keliamas klausimas dėl Įmonių bankroto įstatymo nuostatų pažeidimo turi esminę reikšmę valstybės teisėms ir teisėtiems interesams; bankroto bylos duomenimis, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos suteikė BUAB „Rosagana“ bendrovei 3 627 584 Lt paramą ir šį finansinį reikalavimą perėmė AB Turto bankas, patvirtino – Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu. Taigi šioje byloje ginčijamų teisės aktų pažeidimų reikšmė sudarė pagristas prielaidas kasatorių materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, kartu – pažeistam viešajam interesui apginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas atnaujintinas, pripažįsta, jog yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl neteisingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje R. V. ir kt. v. BUAB „Rosagana“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2010

Dėl ieškinio senaties termino

Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių – teisingas nuosavybės atkūrimas ar stabilumas nuosavybės santykiuose – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Jeigu konstatuojama, kad teisingumas turinčiuose viešąjį interesą nuosavybės atkūrimo santykiuose nusveria nuosavybės stabilumo siekį, tokiu atveju ieškinio senaties termino praleidimas, ypač nežymus, nėra kliūtis teismui išspręsti teisingo nuosavybės teisių atkūrimo klausimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2010

ASMENYS

Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio

3

Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu.

Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad ieškovės ginčo nuotrauka išspausdinta kaip straipsnio iliustracija, nenurodant jokių ieškovės asmeninių duomenų ar informacijos apie jos privatų gyvenimą. Be to, ginčo nuotrauka padaryta viešame renginyje, ieškovei pozuojant.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį, ginamos vertybės specifiką, susiklosčiusią teismų praktiką, daro išvadą, kad šioje byloje nustačius 5000 Lt iš kasatoriaus ieškovei priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, tai atitiks CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Respublikos leidiniai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-136/2010

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl sutuoktinių prievolių

Kasatorė... teigdama, kad paskolos teisiniams santykiams, iš kurių atsirado solidarioji prievolė, transformavusis į teisinius santykius dėl vekselių, pasikeitė sutuoktinių atsakomybė pagal prievoles, šio teiginio neargumentuoja. Kolegija pažymi, kad įstatymuose nėra specialių normų, reglamentuojančių sutuoktinių atsakomybę pagal mokėjimo prievoles, kylančias iš vekselių. Tokiu atveju taikytinos bendrosios sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles nustatančios normos (CK 3.109-3.115 straipsniai). Teismas, nagrinėjęs bylą dėl santuokos nutraukimo, šias teisės normas taikė, analizavo įrodymus ir pasisakė dėl sutuoktinių solidariosios prievolės kreditoriams atsiradimo pagrindų. Kasatorė nenurodo teisės normos taikymo klaidos, teismui konstatuojant solidariąją sutuoktinių prievolę, atsiradusią iš jos sutuoktinio paskolos santykių.

Šeimos bylose teismas, spręsdamas turto padalijimo klausimus, nėra suvaržytas sutuoktinių reikalavimų, nes turi užtikrinti visų bylos dalyvių teisėtų interesų pusiausvyrą, maksimaliai eliminuojant galimybę sutuoktiniams siekti palankesnio turto padalijimo rezultato vienas kito ar kreditorių sąskaita.

Šioje byloje nustatyta, kad teismas, spręsdamas santuokinio turto padalijimo klausimą, nustatė sutuoktinių kreditorius. Tokiu atveju teismas, siekdamas užtikrinti teisingą bylos išsprendimą, vykdydamas jam įstatyme nustatytą pareigą veikti aktyviai, pagrįstai įtraukė kreditorius į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Kolegija sprendžia, kad, vykdydamas įstatymo reikalavimus, susijusius su sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimu, teismas turėjo pagrindą spręsti apie sutuoktinių prievolių pobūdį, nes tai buvo būtina nagrinėjant turto padalijimo klausimą (CK 3.118 straipsnis). Prievolės pobūdžio klausimo išsprendimas reikšmingas užtikrinant kreditorių teisėtų interesų apsaugą, nes solidariąją prievolę pakeitus į dalinę arba asmeninę kyla grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-111/2010

Dėl sutuoktinių prievolių tretiesiems asmenims nustatymo

Teismas pripažino, kad abu sutuoktinius su trečiaisiais asmenimis sieja paskolos prievolės, ir nustatė konkrečias prievolės dalis. Kasatorius kelia teismo procesinių galių priimti tokį sprendimą buvimo klausimą, nurodydamas, kad teismas pritaikė teisių gynimo būdą trečiųjų asmenų naudai,

4

nors šie tokių reikalavimų nereiškė. Reikalavimus, kuriais prašoma nustatyti prievolių, kurios atsirado iš santuokos metu vieno sutuoktinio vardu sudarytų paskolos sutarčių, subjektus, pareiškė vienas iš sutuoktinių, nes tarp jų kilo ginčas, ar tai yra vieno iš sutuoktinių, ar jų abiejų prievolės. Iš esmės tai yra klausimas, ar sutuoktinių prievolės yra asmeninės, ar bendros.

Santuokos nutraukimo byloje yra nagrinėjami bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir kiti su tuo susiję klausimai (CK 3.59 straipsnis). Santuokos nutraukimo byloje turi būti nustatyta, koks turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir yra padalijamas. Paskolos sutartį esant santuokoje sudaręs sutuoktinis santuokos nutraukimo byloje turi teisę reikalauti nustatyti ar pripažinti su jos padėtimi susijusius faktus ir teisinius santykius iš šios paskolos sutarties, jeigu, jo manymu, iš sutarties atsirado bendros prievolės, bet dėl to kilo ginčas.

Byloje įrodyta, kad paskolos buvo paimtos atsakovės vardu esant santuokoje ir panaudotos bendram turtui įgijimui, remontui. Šių aplinkybių pakanka spręsti, kad jos buvo sunaudotos šeimos poreikiams tenkinti ir atsakomybė už jas yra bendra abiem sutuoktiniams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010

Dėl ieškovo nepilnamečio vaiko procesinės padėties ir teisių apimties šeimos bylose

Nepilnamečiai vaikai ieškinyje dėl išlaikymo priteisimo nurodomi ieškovais kaip materialinio teisinio santykio dalyviai, o jų procesines teises dėl šių reikalavimų visa apimtimi įgyvendina atstovai (CPK 38 straipsnio 2, 4 dalys). Kai yra pagrindas išlaikymas priteisiamas ieškovui nepilnamečiam vaikui. Nepilnamečio vaiko, kurio teisė gauti išlaikymą pažeidžiama, procesinė padėtis yra ieškovas, o išlaikymo pareigų nevykdančių tėvų ar vieno jų – atsakovai (-as). Negaunantis išlaikymo vaikas santuokos nutraukimo byloje nėra trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais.

Kai šeimos bylose nagrinėjamas ieškovo nepilnamečio vaiko ieškinys, kurį pareiškė jo vardu veikiantys atstovai (CK 3.194 straipsnio 1 dalis, CPK 38 straipsnio 2 ir 4 dalys, kt.), tai ieškovo nepilnamečio vaiko dalyvavimo teismo posėdyje klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į CPK 380 straipsnį... Normoje nedetalizuota, kaip tai sprendžiama civilinėse bylose dėl santuokos nutraukimo pagal nepilnamečio vaiko ieškinį dėl išlaikymo, kurį jo vardu pareiškia vienas iš tėvų, arba kitas asmuo, turintis tam teisę pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo įstatymas nurodo susitarti tėvams, o šį susitarimą kontroliuoja ir patvirtina teismas, taip pat į susiklosčiusią praktiką, kad ieškovai nepilnamečiai vaikai į santuokos nutraukimo bylas nekviečiami, nėra pagrindo kiekvienu atveju ieškovus nepilnamečius vaikus būtinai kviesti dalyvauti teismo posėdžiuose, kuriuose, be ieškinio dėl vaiko išlaikymo, dar yra nagrinėjami tėvų santuokos nutraukimo, jų bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, tarpusavio išlaikymo ir kiti klausimai. Įgyvendinant CPK 380 straipsnio nuostatas, svarbu gauti ir įvertinti informaciją bei ieškovo nepilnamečio vaiko dėl išlaikymo priteisimo nuomonę šiuo klausimu. Nuomonė pareiškiama tiesiogiai teismui, bet ji gali būti pateikta per atstovus – tėvus, globėjus, vaikų teises įgyvendinančias institucijas.

Pagal CK 3.59 straipsnį ieškovas, kuris kelia santuokos nutraukimo civilinę bylą, kartu turi spręsti nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimą kaip vaiko įstatyminis atstovas pareikšdamas ieškinį, jeigu vaiko teisės gauti išlaikymą yra ar gali būti pažeidžiamos. Jis ieškovo nepilnamečio vaiko vardu siekia užtikrinti vaiko materialinę teisę į išlaikymą ir įgyvendina jo procesines teises – kartu su santuokos nutraukimo byla pradeda ir civilinę bylą dėl išlaikymo ieškovui nepilnamečiam vaikui priteisimo. Pagal įstatymo nurodymą šie reikalavimai turi būti nagrinėjami vienoje byloje, todėl paprastai pateikiamas vienas ieškinio pareiškimas. Jame ieškovu pagal pagrindinį bylos reikalavimą dėl santuokos nutraukimo yra sutuoktinis, o ieškovu dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui turi būti nurodytas nepilnametis vaikas. Atsakovu dėl santuokos nutraukimo yra kitas sutuoktinis, o atsakovu ar atsakovais dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiui vaikui yra vienas ar abu tėvai.

5

Ieškovas sutuoktinis toje pačioje civilinėje byloje gali būti atsakovas pagal reikalavimą dėl išlaikymo ir tai negali būti traktuojama, kaip ieškinys, kuris ieškovo – sutuoktinio – yra reiškiamas pačiam sau, nes išlaikymo priteisimo dalyje ieškovas yra nepilnametis vaikas, o jo procesines teises įgyvendinantis vienas tėvų veikia kaip jo įstatyminis atstovas.


Dėl išlaikymo pareigos vykdymo ir išlaikymo ieškovui nepilnamečiami vaikui priteisimo

Jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai, ... kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgrežtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų.

Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta. Šią aplinkybę teismas nustato atsižvelgdamas į išlaikymo prigimtį, tikslus ir terminuotą pobūdį. Jei ji siejama su pilnametystės sulaukimu, tai išlaikymo prievolė vaikui baigiasi vaikui sulaukus pilnametystės. Pasibaigus prievolei nelieka teisinio pagrindo reikalauti vykdyti šią prievolę ateityje. Jeigu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo buvo pareikštas reikalavimas priteisti nepilnamečiam vaikui išlaikymą iki pilnametystės, tai, teismui nustačius, kad išlaikymas vaikui yra ar buvo tinkamai vykdomas, o bylos nagrinėjimo metu nepilnametis vaikas sulaukė pilnametystės, tai reikalavimas priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui atmetamas, o tarp tėvų, iš kurių vienas visa apimtimi teikė tinkamą išlaikymą, o kitas pažeidė savo prievolę nepilnametį vaiką išlaikyti, išsprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymų už kito asmens naudai įvykdytą prievolę.


Dėl tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus

Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). CK 3.155 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga prižiūrėti vaikus iki pilnametystės apima visus šeimos santykius. Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis)... Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Vienam iš tėvų nevykdant išlaikymo prievolės, toks elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis priežastimis. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią (inter alia, materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų vykdymo sąlygos.

Tėvams gyvenant skyrium vaikų išlaikymo pareiga negali būti įgyvendinama taip, jog su vienu iš tėvų gyvenančių vaikų gyvenimo sąlygos pablogėtų neproporcingai tėvų turtinei padėčiai

6

(CK 3.193 straipsnio 1 dalis, 3.195 straipsnis), ar vienas iš tėvų sutiktų, kad kitas šios pareigos nevykdytų (CK 3.192 straipsnio 3 dalis, 3.159 straipsnio 1 dalis), ar vykdytų taip, jog vaiko išlaikymo lėšas su vaiku gyvenantis vienas iš tėvų naudotų savo, o ne vaiko poreikiams tenkinti (CK 3.203 straipsnio 1 dalis)... Atsižvelgiant į išlaikymo paskirtį, šios prievolės įvykdymui užtikrinti įstatymų leidėjas nustatė priverstinį įkeitimą (CK 3.197 straipsnis), kuris gali būti taikomas tiek vaiko atstovo prašymu, tiek teismo iniciatyva. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti valstybė taip pat prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų asmenų, privalančių juos išlaikyti pagal įstatymą, t. y. ne tik tėvų, bet ir senelių, pilnamečių brolių, seserų (CK 3.204 straipsnio 1 dalis). Ši valstybės prisiimta pareiga detalizuota specialiajame Vaikų išlaikymo fondo įstatyme. Tiek CK 3.204 straipsnio 3 dalyje, tiek nurodyto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje ir 11 straipsnyje įtvirtinta valstybės regreso teisė į išlaikymą vaikui privalėjusį teikti ir jo viso ar dalies neteikusį asmenį bei teisė reikalauti iš tokio asmens 5 proc. metinių palūkanų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010

Dėl pareigos pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą ir jos nevykdymo teisinių padarinių

Byloje nustatyta ir kasatorius neginčija, kad jis su šeima gyvena Airijoje. Proceso pirmosios instancijos teisme metu tiksli jo gyvenamoji vieta užsienyje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Kasatoriaus išvykimo į Airiją metu šalių nepilnametis sūnus buvo jo kreditorius įstatyminėje išlaikymo prievolėje, todėl kasatorius privalėjo pranešti ieškovei, kaip vaiko įstatyminei atstovei, apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Byloje nustatyta, kad ieškovei nebuvo žinoma pasikeitusi kasatoriaus gyvenamoji vieta, t. y. kasatorius neįvykdė CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, minėta, kasatorius turi pareigą ne tik teikti išlaikymą vaikui, bet ir bendrauti su juo, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis, 3.170 straipsnio 1 dalis), kurios jis negalėjo tinkamai vykdyti, nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Taip pat pažymėtina, kad pareiga pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą įtvirtinta ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ar išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, privalo deklaruoti gyvenamąją vietą. Byloje nustatyta, kad kasatorius nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos pasikeitimo: jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota pas tėvus, kurie neteikė informacijos apie kasatoriaus faktinę gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius, įstatymų nustatyta tvarka nepranešęs apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą nei ieškovei, nei deklaravimo įstaigai, elgėsi nesąžiningai, todėl netenka teisės remtis šiuo faktu, ginčydamas procesinių dokumentų įteikimo jam tinkamumą. Pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas būtinas ir protingas priemones kasatoriaus gyvenamajai vietai nustatyti (buvo skelbta jo paieška), nustatė, kad jo gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos. Minėta, kad kasatoriaus gyvenamosios vietos neįmanoma buvo nustatyti dėl jo paties ir jo tėvų veiksmų. Nustačius, kad kasatoriaus gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, byloje negalėjo būti taikomas kasatoriaus minimas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, kurio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jis netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteikti dokumentai, adresas.


7

Dėl procesinių dokumentų įteikimo šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įteikė kasatoriui procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu. Tokio procesinių dokumentų įteikimo būdo tinkamumas nagrinėjamoje byloje vertintinas atsižvelgiant į kelis kriterijus. Pagal bendrąją taisyklę procesiniai dokumentai gali būti įteikiami viešo paskelbimo būdu tik tuo atveju, jei teismas, išaiškinęs suinteresuotai šaliai galimybę paskirti kuratorių, nustato, jog tokios galimybės byloje nėra (CPK 130 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2008; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. G. R. v. M. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2009). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš nurodytose kasacinio teismo bylose esančių išaiškinimų darytina išvada, jog šios bendrosios taisyklės nesilaikymas, kaip toks, nepripažintinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, įtvirtintu CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. CPK 328 straipsnyje įtvirtintas draudimas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais pagrindais. Be to, nagrinėjama byla, skirtingai nei nurodytos, yra šeimos byla, kuriai nagrinėti CPK XIX skyriuje nustatyti tam tikri ypatumai, įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo (CPK 376 straipsnis), ši byla susijusi su nepilnamečio vaiko interesais, kuriems suteikiama prioritetinė apsauga (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) – tokio pobūdžio bylose aktualus sprendžiamų klausimų reikšmės kriterijus, susijęs su spartesnio bylos nagrinėjimo poreikiu, ypač kai byloje sprendžiamas vaiko išlaikymo, kuris turi būti teikiamas nepertraukiamai, klausimas. Tokiose bylose itin svarbus yra proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas – į tai taip pat turi būti atsižvelgiama, taikant CPK 130 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nesvarstęs galimybės skirti kuratorių ir įteikęs procesinius dokumentus viešo paskelbimo spaudoje būdu, pažeidė CPK 130 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymi, jog, vertinant šio pažeidimo įtaką skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, turi būti atsižvelgiama, ar atsakovas turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę būti išklausytam. Kasatorius nedalyvavo procese pirmosios instancijos teisme ir neįgyvendino šios savo teisės, tačiau vėliau šis pažeidimas buvo ištaisytas – jis laiku sužinojo apie pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą ir, nepraleidęs apskundimo termino, pasinaudojo teise į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė visus jo pateiktus įrodymus, taigi kasatorius įgyvendino savo teisę būti išklausytam, jo teisė į teisingą teismą buvo užtikrinta. Be to, minėta, kad nagrinėjamoje byloje procesiniai dokumentai kasatoriui negalėjo būti įteikti įprasta tvarka dėl jo paties nesąžiningumo, taigi jis pats suvaržė savo galimybes dalyvauti procese. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas procesinės teisės normų pažeidimas nagrinėjamoje byloje nelėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo.


Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo nustatymo

Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnis). Išlaikymą sudaro lėšos, kurios yra reikalingos vaikui tinkamai aprūpinti: mitybai, drabužiams, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Į lėšas, susijusias su laisvalaikio ir poilsio užtikrinimu, įtraukiamos lėšos, kurios skiriamos smulkiems buitiniams sandoriams sudaryti, t. y. kišenpinigiai. Šie yra lėšos, kuriomis vaikas savarankiškai disponuoja užtikrindamas savo būtinus interesus. Pavyzdžiui, kišenpinigiais gali būti laikomos nedidelės pinigų sumos, skirtos pietums, transportui, kino teatrui ir pan... Kišenpinigius būtina skirti nuo didesnės vertės proginių ar

8

kitų papildomų išlaidų, pavyzdžiui, dovanų vestuvių, mokyklos baigimo ir kitų įsimintinų progų pagrindu ar įteiktų be progos, jei tai nepriskirtina prie būtinųjų išlaikymo išlaidų. Progines išmokas teikti nėra pareigos, t. y. jos teikiamos laisva valia, nekontroliuojant šių lėšų panaudojimo, todėl negalima teigti, kad jos bus panaudotos būtent būtiniems vaiko poreikiams tenkinti. Tas pats pasakytina ir apie neprogines išlaidas, kurios viršija būtinumo ribas, pavyzdžiui, jei duodamos lėšos prabangos daiktams įsigyti. Tačiau jei vaikui suteikiamos lėšos būtiniems poreikiams tenkinti, tokios išlaidos nelaikytinos proginėmis ir kitomis papildomos išlaidomis ir kvalifikuotinos kaip teiktas išlaikymas. Dėl šių savybių proginės ir kitos papildomos išlaidos, skirtingai nei kišenpinigiai, nelaikytinos teikto išlaikymo sudedamąja dalimi, t.y. jos į išlaikymą neįskaičiuojamos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nedidelės vertės nuolat teikiamos lėšos, kurios skirtos vaiko būtiniems poreikiams užtikrinti ir kuriomis savarankiškai disponuoja pats vaikas (kišenpinigiai), sudaro dalį vaikui teikiamo išlaikymo, o jeigu jis neteikiamas, tai gali sudaryti išlaikymo įsiskolinimo dalį. Jeigu yra įrodytas kišenpinigių teikimas, tai atsiranda pagrindas sumažinti dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolintą sumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-114/2010

Dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo tvarkos

Jei nepilnametis vaikas sulaukia pilnametystės, tai vaiko teisę į išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį dėl teismo sprendimo nevykdymo dar vaikui esant nepilnamečiui, toliau gali įgyvendinti vienas iš tėvų, kuris yra nurodytas teismo sprendime dėl išlaikymo priteisimo. Tokia situacija nepažeidžia procesinių teismo sprendimo vykdymo taisyklių, nes išieškojimas grindžiamas iki galo neįvykdytu teismo sprendimu. Ta aplinkybė, kad kreditorius nepilnametis vaikas sukako pilnametystės, savaime nedaro neteisėto teismo sprendime nurodyto vieno iš tėvų dalyvavimo vykdymo procese įgyvendinant vaiko teises pagal teismo sprendimą. Kol vykdomasis dokumentas nėra iki galo įvykdytas, jis turi tęstis taip, kaip buvo pradėtas, kol vaiko, pačių proceso dalyvių prašymu ar antstolio iniciatyva vykdymo tvarka ar subjektai nebus pakeisti. Įmokos, kurios gautos iki vykdymo tvarkos ar subjektų pakeitimo, laikomos tinkamomis. Minėta, tokį prašymą gali pateikti pats vaikas. Teismas vykdomojoje byloje šį pareiškimą turi išspręsti CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka – kaip išieškotojo reikalavimą nutraukti procesinį atstovavimą. Tokiu atveju teismas turi vadovautis bendrąja taisykle dėl atstovo įgaliojimų pasibaigimo atstovaujamajam panaikinus įgaliojimą (CK 2.147 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2.148 straipsnis). Jeigu kreditorius – pilnamečiu tapęs nepilnametis vaikas – byloje dėl išlaikymo įsiskolinimo dydžio nustatymo nereikalauja pakeisti teismo sprendime dėl išlaikymo priteisimo nurodyto uzufruktoriaus ir teismas šio klausimo nesprendžia, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad išlaikymą gauna netinkamas išieškotojas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-114/2010

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja S. U. pastatus valdė mažiau kaip dešimt metų ir dėl to po 2003 m. liepos 1 d. valdymas nebuvo atviras. Ši aplinkybė nustatyta įvertinus rašytinius įrodymus, kuriais abejoti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesirėmė vien šia konstatuota aplinkybe, kuri, remiantis teisingumo ir proporcingumo

9

principais (CK 1.5 straipsnis), dėl keleto dienų iki dešimties metų trukmės galėtų būti pripažinta pakankamu trukmės terminu nustatant nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-113/2010

Dėl valstybinės žemės ne žemės ūkio reikmėms pardavimo tvarkos

Vyriausybė 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtino Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką (toliau – Tvarka). Joje nustatyta, kad faktiškas privačių namų valdoms parduodamas žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdos techninės apskaitos bylų duomenis. Meras (valdyba) vietoje patikrina žemės sklypo ribas ir prireikus tikslina jas pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, atsižvelgdamas į tai, kad privačių namų valdoms parduodamo žemės klypo ribos turi atitikti Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 punkto nuostatas, pagal kurias, minėta, namų valdai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose. Šioje Tvarkoje taip pat nustatyta, kad tuo atveju, kai patvirtintų detaliųjų planų nėra, privačių namų valdų žemės sklypai parduodami pagal mero (valdybos) parengtą ir suderintą su miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba žemės sklypo brėžinį, kuriame įvertinamas ir gretimų žemėnaudų išdėstymas bei patikrinimas ribų nustatymo tikslumas. Pagal šį brėžinį sklypų ribos pažymimos techninės apskaitos bylų planų kopijose. Faktiško valdos dydžio žemės sklypai, kurių ribos nustatytos aptarta tvarka, parduodami valdos savininkui (Tvarkos 4; 7.1.1.1 punktai). Teisėjų kolegija, apibendrindama aptartas teisės normas, konstatuoja, kad valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai pardavimą privačion nuosavybėn reglamentuojančiose teisės normose nustatyta žemės sklypų ribų tikslinimo pagal namų valdos techninės apskaitos bylų duomenis, atsižvelgiant į faktiškai užimamo žemės sklypo ribas, tvarka ir teisė namų valdų savininkams pirkti žemės sklypą tokio dydžio, kokį faktiškai užima namų valda, jeigu užimamo sklypo dydis neviršija įstatymu leidžiamo pirkti maksimalaus sklypo dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktinę aplinkybę, kad namų valdos (duomenys neskelbtini) savininkas nuo 1978 m. naudojasi 61 kv. m, kurie patikslinus sklypų ribas ir pateko į (duomenys neskelbtini) sklypą, faktiškai išsprendė namų valdos (duomenys neskelbtini) ir namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės naudotojų ginčą dėl gretimų žemės sklypų ribos, t. y. nustatė, kad 1993 m. liepos 15 d. planu nustatyta gretimų sklypų riba objektyviąja prasme ieškovų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, nes kasatorės namų valda faktiškai užėmė tokio dydžio žemės sklypą ir, nepriklausomai nuo gretimo sklypo naudotojų pozicijos, pagal Žemės reformos įstatymo normas ir Vyriausybės nutarimu patvirtintą Tvarką turėjo teisę jį pirkti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-92/2010

Dėl ieškovės ir atsakovų namų valdų ribų nustatymo pagal faktinį naudojimą

Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai.

Kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodama namų valdos žemė, kurią užima statiniai, sodas, kiti želdiniai, kiemas ir nuolat daržui naudojama žemė, tada, kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų. Tokiu atveju sklypo ribas ir plotą

10

nulemia faktinis naudojimas, tačiau ir šiuo atveju jis turi atitikti namų valdos eksploatacijos reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-110/2010

Dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose

Nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Tuo tikslu institucijos, tiesiogiai įgyvendinančios piliečių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, turi pareigą bendradarbiauti su nuomininkais, gyvenančiais savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose, šiems aiškiai išaiškinti jų teises bei atitinkamų veiksmų teisinius padarinius. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į valstybės garantiją gali būti ginama pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nuostatas. Taigi byloje turi būti nustatytos aplinkybės apie kasatorės nuomoto buto (duomenys neskelbtini) vertę ir šiuo metu jos nuomojamo buto (duomenys neskelbtini) vertę. Be kita ko, turi būti įvertinama ir tai, ar asmens (kasatorės) prašomas taikyti teisės į valstybės garantiją gynimo būdas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atitinka įstatyme nustatytas valstybės garantijas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje B. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-120/2010

Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą taisyklę (administracinėje byloje Nr. A7-70-2003) teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų prašymo formos ir turinio reikalavimų.


Dėl CK 4.103 straipsnio 5 dalies ir proceso teisės normų taikymo santykio

CK 4.103 straipsnio 5 dalies nuostatos aiškintinos pagal tai, kokį procesinį veiksmą teismas atlieka. Tuo atveju, kai teismas išnagrinėja šalių ginčą dėl neteisėtų statybų ar statybų pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir taiko tam tikrus neteisėtos statybos teisinius padarinius (įpareigoja statytoją

11

pertvarkyti statinį ar jį nugriauti (CPK 4.103 straipsnio 3 dalis), teismas priima sprendimą – apgina pažeistą ieškovo subjektinę teisę ar įstatymu saugomą interesą, tenkindamas ieškinį, arba atsisako tenkinti ieškinio reikalavimus, taip apgindamas atsakovo teises ar interesus, t. y. šalių ginčas dėl teisės yra išsprendžiamas iš esmės ir byla baigiama. Tuo atveju, kai statytojas neįvykdo teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo per nustatytą terminą nugriauti statinį, teismas gali statinį įpareigoti nugriauti statytojo lėšomis, t. y. pakeisti sprendimo vykdymo tvarką arba taikyti fakultatyvųjį sprendimo vykdymo būdą, kai teismo sprendime toks numatytas. Nors CK 4.103 straipsnio 5 dalies formuluotėje nurodoma, kad ,,teismo sprendimu“ statinys nugriaunamas statytojo lėšomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas nugriauti neteisėtos statybos statinį jau yra priimtas, t. y. ginčas dėl teisės yra pasibaigęs, teismas šiuo atveju sprendžia ne ginčą dėl teisės, o priimto teismo sprendimo įgyvendinimo tvarkos pakeitimo klausimą ir bylos dėl teisės iš naujo nenagrinėja. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 4.103 straipsnio 5 dalies norma aiškintina ir taikytina atsižvelgiant į proceso teisės normų dėl teismo sprendimo neįvykdymo teisinių padarinių nustatytą reglamentavimą, taip pat į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, t. y. kai statytojas neįvykdo reikalavimo nugriauti statinį, statinys nugriaunamas teismo procesiniu sprendimu, t. y. teismo nutartimi, kuria taikomas sprendime nustatytas fakultatyvusis sprendimo vykdymo būdas, arba teismo nutartimi, keičiant sprendimo įvykdymo tvarką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Utenos apskrities viršininko administracija v. A. S., bylos Nr. 3K-3-146/2010

Dėl sutartinės paprastosios hipotekos objekto nustatymo

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad hipotekos objekto nustatymo taisykles įtvirtinančio CK 4.171 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Tai yra pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) išraiška hipotekos santykiuose. CK 4.171 straipsnio 12 dalyje nustatyta dar ir tai, kad įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jeigu hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi net ir be pastato, kaip daikto, statuso identifikavimo nekilnojamojo turto registre pastatai pagal įstatymą hipotekos santykiuose pripažįstami žemės – pagrindinio daikto – priklausiniais. Be to, minėta, įkeičiamo pagrindinio daikto įkeičiamais priklausiniais įstatymas pripažįsta ne tik esamus, bet ir būsimus pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.171 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto pažymėtina, kad pagal pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisykles antraeilio daikto – priklausinio – gali ir neištikti pagrindinio daikto likimas, jeigu taip nustatyta sutartyje ar įstatyme (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Įkeičiant žemę taip pat leidžiama hipotekos sutartyje susitarti kartu su žeme neįkeisti joje esančių statinių (CK 4.171 straipsnio 12 dalis). Kilus poreikiui nustatyti, koks yra tikrasis sutartinės paprastosios hipotekos objekto turinys, reikia šalių sutartį išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko akcinės bendrovės „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-74/2010

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Dėl palikimo priėmimo ir termino palikimui priimti

CK 5.57 straipsnio 1 daliai taikyti svarbu nustatyti, kada pareiškėjas sužinojo apie palikimo atsiradimą, ar per įstatymo nustatytą terminą jis išreiškė norą priimti palikimą ir kokios svarbios priežastys lėmė, kad per šį terminą jis negalėjo atlikti palikimo priėmimo veiksmų. Klausimą, ar

12

konkrečios palikimui priimti priežastys pripažintinos svarbiomis, teismas sprendžia atsižvelgdamas į terminų, nustatytų palikimui priimti paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-115/2010

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl kreditorių teisių ir interesų pažeidimo ginčijamu sandoriu

Teismas kiekvienoje byloje, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės... Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visada yra įmanoma nustatyti, ar konkretaus sandorio sudarymas lems įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Tai priklauso nuo daugelio kintančių aplinkybių, pavyzdžiui, įmonės turto likvidumo, jos skolininkų atsiskaitymo. Dėl to iki įmonės likvidavimo pabaigos gali būti neįmanoma įrodyti, kad konkretus sandoris sukels negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais padarinius. Pažymėtina, kad ilgai trunkantis piniginės prievolės nevykdymas kreditoriams dėl to, kad skolininkas, turėdamas finansinių sunkumų, suteikia pirmenybę vienam kreditoriui ir atsiskaito tik su juo, taip pat pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus bei gali sukelti sunkius padarinius. Jeigu dėl sandorio su vienu kreditoriumi atsiskaitymas su kitais kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau arba atsiskaitymo galimybės apskritai sumažėja, negalėdami naudotis jiems priklausančiomis gauti lėšomis, kreditoriai patiria nuostolių, tokie skolininko veiksmai gali lemti jų nemokumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010

Dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo

Sąžiningo sandorio dalyvio elgesio standartą atitinkantis reikalavimas veikti aktyviai ir pasidomėti, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai, taikomas atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybių kontekstą. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikrų aplinkybių, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali būti dar labiau apsunkinta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010

Dėl netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo

Pagrindinis civilinių teisinių santykių principas – sutarties laisvės – leidžia sutarties šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 straipsnis). Rangos sutarties šalių nuožiūra nustatyta sąlyga, kad ieškovei, nepagrįstai atsisakius priimti darbą, už jį sumokėti, taip pat vienpusiškai nutraukus sutartį, avansinė įmoka negrąžinama, o sutarties objektas lieka rangovui, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Ši sutarties sąlyga reiškia, kad, nustačius joje išvardytus ieškovės veiksmus, avansinė įmoka lieka atsakovui (rangovui), ieškovei negrąžinama. Taigi sutartyje nustatytas ir

13

ieškovės sumokėtas avansas atliko dvejopą funkciją. Pirma – išankstinės įmokos už rangos sutarties darbus funkciją ir turėjo būti įskaičiuota į darbų kainą rangovui įvykdžius sutartį. Antra – atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo netesybomis funkciją, jeigu ieškovė pažeistų sutartį 4.6 punkte nurodytais veiksmais. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo – atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo-atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. UAB „Minduvos statyba“, bylos Nr. 3K-3-73/2010

Dėl netesybų dydžio ir jų sumažinimo

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnėmis už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą yra nurodęs, kad kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pareiga formuoti vienodą teismų praktiką... Šių netesybų vertinimo kriterijai taikomi sprendžiant tiek baudos, tiek delspinigių forma sutartų netesybų dydį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo rangos sutartis, nes rangovas, kuris verčiasi rangos sutartimi prisiimtais darbais, įsipareigojo ieškovei kaip fiziniam asmeniui pastatyti namą jos šeimos buitiniams poreikiams tenkinti, o ieškovė – darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.672 straipsnis). Taip kvalifikavęs sutartį, pirmosios instancijos teismas įgijo pareigą būti aktyvus ir, be kita ko, savo iniciatyva (ex officio) pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytą sąžiningumo kriterijų įvertinti šalių sutarties sąlygas, taip pat pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas kontroliuoti ir svarstyti, ar sutartyje nustatytos netesybos nėra aiškiai per didelės, nepriklausomai nuo to, kad ieškovė savo atsikirtime į atsakovo priešinį ieškinį šių argumentų nenurodė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. UAB „Minduvos statyba“, bylos Nr. 3K-3-73/2010

Dėl sutarties šalių teisės susitarti dėl netesybų

Draudimo įstatyme nereglamentuota pavedimo sutartis, todėl šiems santykiams taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, atsižvelgiant į draudimo brokerio, kaip draudimo tarpininko, veiklos specifiką. Bendradarbiavimo sutartis, kuria įformintas kasatoriaus pavedimas ieškovui, pagal savo turinį nėra atlygintinė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad draudimo tarpininkavimas yra ūkinė komercinė veikla, ir byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas gaudavo atitinkamą atlygį iš draudikų, šalių sudaryta sutartis turėjo tiesioginę įtaką ieškovo gaunamų pajamų dydžiui... Remdamosi sutarčių laisvės principu, abi bendradarbiavimo sutarties šalys buvo laisvos susitarti dėl šios sutarties vykdymo ir nutraukimo sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, taip pat ir dėl tam tikrų sutartinių santykių tikrumo bei civilinių santykių stabilumo garantijų. Pavedimo santykius reglamentuojančiose teisės normose nėra nuostatų, kurios draustų sutarties šalims susitarti dėl netesybų sutarties nutraukimo atveju... Atsižvelgiant į tai, jog draudimo tarpininkavimas yra vienintelė draudimo brokerio įmonės Draudimo įstatymo leidžiama ūkinė–komercinė veikla, susitarimas dėl netesybų pavedimo sutarties nutraukimo prieš terminą atveju neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir yra sutarčių laisvės bei teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimo išraiška.

14

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB draudimo brokeris „Antarija“ v. UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“, bylos Nr. 3K-3-86/2010

SUTARČIŲ TEISĖ

Dėl esminės šalių nelygybės preliminariosios sutarties atveju

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Praktikoje tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Pavyzdžiui nukentėjusi šalis kuri pardavė vertingą daiktą iš kitos šalies už nepagrįstai mažą kainą, gali prašyti pakeisti kainą, kuri atitiktų rinkos vertę.

Sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl netesybų negali būti laikomas esmine sutarties sąlyga dėl netesybų teisinės prigimties: netesybos laikomos prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (CK 6.71, 6.73 straipsniai) arba pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.258 straipsnis).

CK 6.228 straipsnis negali būti taikomas, siekiant panaikinti ar pakeisti sutarties sąlygą, nustatančią netesybas ir jų dydį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010

Dėl sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu ir teisinių padarinių, pardavus netinkamos kokybės daiktą

Alternatyvių pirkėjo teisių gynybos priemonių nustatymas reiškia, kad, taikius vieną pirkėjo teisės gauti tinkamos kokybės daiktą gynimo būdą, esant toms pačios faktinėms aplinkybėms dėl parduoto daikto kokybės trūkumų, pirkėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti, jog pardavėjas atsakytų ir kuriuo nors kitu būdu, nes prievoliniai santykiai, atsiradę dėl tam tikrų daikto trūkumų, jau yra pasibaigę (CK 6.123 straipsnis). Kitą pažeistų teisių gynybos būdą pirkėjas gali pasirinkti tik paaiškėjus naujiems daikto kokybės trūkumams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Refosa“ v. UAB „Veho“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2010

Dėl elektros energijos vartotojo kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos

CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 93 punkte nustatyta, kad <...>Visi neapskaitinio elektros vartojimo vietos apžiūros aktai, prieš apskaičiuojant padarytą žalą, turi būti apsvarstyti operatoriaus sudarytoje specialioje komisijoje, kuri, išanalizavusi

15

aktą ir kartu su aktu pateiktus aiškinamuosius dokumentus ir įrodymus, turi nustatyti akto surašymo teisėtumą, vartotojo kaltę ir perskaičiavimo laikotarpį <...>.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad skolininko kaltės prezumpcija Lietuvos civilinėje teisėje nėra absoliuti. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta kaltės prezumpcija, aiškiai nurodoma apie šios prezumpcijos netaikymą „įstatymų numatytais atvejais“. Taigi įstatymas gali nustatyti bendrosios taisyklės, jog skolininko kaltė preziumuojama, išimčių. Kai įstatyme tokia išimtis yra nustatyta, tai, jį taikant, skolininko kaltė įrodinėjama kaip ir visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai ir kt.). Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintose Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse yra nustatyta bendrosios taisyklės dėl skolininko kaltės prezumpcijos išimtis... Taisyklių 93 punkto nuostata, pagal kurią operatoriaus sudaryta speciali komisija „turi nustatyti vartotojo kaltę“, negali būti aiškinama neatsižvelgiant į aiškinamos nuostatos turinį, esmę, paskirtį, kontekstą, teisės akto sistemą, struktūrą ir pan. Tuo tarpu, aptariamą Taisyklių 93 punkto nuostatą aiškinant sistemiškai su Taisyklėse įtvirtintais neapskaitinio elektros energijos vartojimo vietos apžiūros aktų surašymo pagrindais ir procedūromis (Taisyklių 92 punktas, 96.5, 97.4 papunkčiai ir kt.), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad šioje Taisyklių 93 punkto nuostatoje yra nustatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos skolininko kaltės prezumpcijos išimtis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. UAB „Veritas ana“, bylos Nr. 3K-3-118/2010

Dėl nuostolių dydžio

Taisyklių, kaip įstatymų lydimojo akto, 96.5 papunktyje įtvirtinta suvartotos elektros energijos kiekio perskaičiavimo tvarka, turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai kartu su atitinkamomis CK normomis, įtvirtinančiomis, be kita ko, teismo pareigą, klausimus sprendžiant savo nuožiūra, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 3 dalis), taip pat nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti (6.249 straipsnio 1 dalis); galimybę skolininko gautą naudą pripažinti kreditoriaus nuostoliais (6.249 straipsnio 2 dalis); visiško nuostolių atlyginimo principą (6.251 straipsnis) ir kt.

CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas, taip pat įtvirtinta galimybė nustatyti šio principo išimtį. Tokią išimtį nustato CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui teisę, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Teismas tai gali padaryti tiek savo iniciatyva, tiek atsakovo prašymu... Kadangi aptariama teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, tai ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Ši teisės norma nustato ir teismo nuožiūros ribas – sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Jos taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį.


Dėl dujų tiekimo nutraukimo teisėtumo

16

Gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji (CK 6.161 straipsnis), nes dujų tiekimo įmonė jas parduoda visiems, kas kreipiasi tokio pirkimo. Kitas tokios sutarties ypatumas yra tai, kad dujų pardavėjas visada yra verslininkas (turinti licenciją dujų tiekimo įmonė), todėl tais atvejais, kai pirkėjas yra buitinis vartotojas – fizinis asmuo, perkantis gamtines dujas asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, tokia sutartis yra vartojimo ir jai taikomas CK 6.188 straipsnis, kuriame nustatyti vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai (CK 6.383 straipsnio 4 dalis). Dujų pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos pagal individualiai neaptartas, dujų tiekimo įmonės parengtas unifikuotas standartines sąlygas. Vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teisių apsaugos tikslais įstatyme įtvirtinta tokių vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolė.

Dujų tiekėjas gali nutraukti dujų tiekimą ne tik sutartyje numatytais atvejais, bet ir tuo metu galiojančių atitinkamų teisės aktų nuostatų pagrindu arba esant abiejų – sutartinio ir teisės aktuose nustatyto pagrindų sutapčiai. Tais atvejais, kai dujų tiekimas nutraukiamas remiantis specialiuosiuose teisės aktuose nustatytu pagrindu, teismas turi įvertinti tokio nutraukimo pagrindo, kaip dujų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, taip pat CK 6.188 straipsnyje įtvirtintiems vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams. Ši kontrolė turi būti derinama su įstatyminėmis norminių teisės aktų teisėtumo kontrolės taisyklėmis (CPK 3 straipsnio 3, 4 dalys).

Dujų tiekimo nutraukimas yra išimtinė priemonė, todėl teismas, vertindamas konkrečias aplinkybes kaip pagrindą nutraukti sutartį, kiekvienu konkrečiu atveju patikrina, ar tos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti tokią išimtinę priemonę, ar ji proporcinga vartotojo padarytam sutarties pažeidimui ir ar jos taikymas iš esmės nepažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros... Dujų tiekėjo teisė nutraukti dujų tiekimą pirkėjui yra išplėsta lex specialis. Šiuo atveju, taikydamas specialiąsias teisės normas, teismas nekonstatuoja CK ir specialiojo įstatymo normų konkurencijos, o sprendžia, ar tokia priemonė, kaip dujų tiekimo nutraukimas, yra proporcinga vartotojo padarytam sutarties pažeidimui, ar jos taikymas esmingai nepažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros... Dujų pardavėjas turi teisę nutraukti dujų tiekimą tais atvejais, kai pirkėjas neužtikrina pardavėjo darbuotojams galimybės patikrinti šildymo prietaisų, vamzdynų, dujų apskaitos sistemų bei dujų apskaitos tvarkingumo šalių sutartyje ir Taisyklėse nustatyta tvarka ir tokios prievolės nevykdo po įspėjimo, kad, nesudarius sąlygų dujų įmonės darbuotojams ištaisyti dujų sistemos neatitikties reikalavimams, tiekimas bus nutrauktas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-130/2010

Dėl nekilnojamojo daikto pirkėjo teisių gynimo būdų pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalį

Teisė pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą suteikta pirkėjui. Vis dėlto tuo atveju, jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis negali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, jeigu sutartinę prievolę įvykdyti neįmanoma teisiškai (CK 6.213 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Vienas iš tokių atvejų tiesiogiai reglamentuojamas CK 6.399 straipsnyje. Šioje normoje nustatyta, kad jeigu pagal nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, pirkėjas turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje nustatytais pirkėjo teisių gynimo būdais, išskyrus teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu. Pastaroji nuostata aktuali sprendžiant ieškovų prašomą priteisti papildomą automobilių stovėjimo vietą natūra kaip kompensaciją už sutarties pažeidimą.

Teismas įpareigotas ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus. Siekdamas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, teismas turi teisę, kartu ir privalo įgyvendinti taikinimo procedūras (CPK 231 straipsnis, 249 straipsnio 1 dalis), tačiau teismui nesuteikta teisės, išskyrus kai kurias įstatyme nustatytas išimtis (pvz., CPK 376 straipsnio 3, 4 dalyse, 405, 417, 418 straipsniuose), keisti ieškinio dalyką ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus.

17

Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė teismą apginti jų pažeistas teises, susijusias su iš atsakovo nupirktų automobilių stovėjimo vietų pažeidimų pašalinimu ir kompensavimu. Aplinkybė, kad automobilių stovėjimo vietos yra automobilių stovėjimo aikštelėje, reiškia, jog ieškovai pripažintini šio nuosavybės objekto bendraturčiais su kitais savininkais, kartu ir su atsakovu, tačiau tai nesuteikia teisės teismui nustatinėti kitokią, negu šalys buvo susitarusios bei įregistravusios viešame registre, naudojimosi automobilių stovėjimo vietomis tvarką (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis), kurios pakeitimo klausimo ieškovas apskritai nekėlė. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo, ieškovams to neprašant, buvo pakeista ieškovų nuosavybės teise turima automobilių stovėjimo vieta, yra priimtas tokiu klausimu, dėl kurio reikalavimo apskritai nebuvo pareikšta, o pareikšti reikalavimai, tarp jų ir dėl naudojimosi įsigytomis automobilių stovėjimo vietomis trukdžių pašalinimo, teismo nenagrinėti ir neišspręsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. ir kt. v. UAB „Ranga IV investicijos“, bylos Nr. 3K-3-106/2010

Dėl galimybės tiekėjui siūlyti pirkti nepagamintas prekes

VPĮ nenustatyta, kas yra prekė. Šiame įstatyme nesant prekės sampratos apibrėžties, reikia vadovautis Civiliniame kodekse nustatyta prekės samprata. Iš šiame kodekse nustatyto reglamentavimo, susijusio su preke, kaip tokia, pvz., CK 4.202, 6.161, 1.188, 6.301, 6.305, 6.306, 6.363 ir daugelio kitų straipsnių, darytina išvada, kad prekė yra daiktas, o siūlymas ją pagaminti nėra prekei tapatus dalykas.

Minėta, kad perkančioji organizacija konkurso sąlygų aprašyme nurodė, jog pirks visavertį pašarą, t. y. prekę. Savo pasiūlyme perkančioji organizacija neįvardijo, kad perka siūlymą gaminti prekę ar net galimybę ją gaminti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar trečiojo asmens (UAB ,,Akvatera“) nesukurtos prekės siūlymas ir šio priėmimas nesumažino kitų tiekėjų (konkrečiai – ieškovo) galimybės lygiomis sąlygomis dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino, ar pagal paskelbtas konkurso sąlygas tiekėjo (UAB ,,Akvatera“) siūlymas perkančiajai organizacijai pirkti dar nepagamintas prekes, nepažeidžia kitų tiekėjų teisių jų pasiūlymų kontekste, juolab kad trečiasis asmuo pats yra gamintojas, kurio pateiktos šunų ėdalų specifikacijos gali būti laikytinos techniniais gamintojo dokumentais. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo nurodo, kad 2010 m. sausio 4 d. buvo atlikta šunų pašaro ekspertizė, kuri patvirtino jo sudėties atitiktį konkurso reikalavimams. Pažymėtina, kad šis patikrinimas buvo atliktas jau sudarius viešojo pirkimo sutartį, o ne pasiūlymų vertinimo procedūros metu, t. y. ekspertizė reikšminga sutarties vykdymui, bet ne tiekėjų pasiūlymo vertinimui. Taigi šioje situacijoje yra teisiškai nereikšmingi argumentai, kad tiekėjo vykdoma gamyba atitinka kokybės reikalavimus; kad perkančioji organizacija dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimų iš trečiojo asmens gali reikalauti netesybų bei vienašališkai nutraukti sutartį, nes byloje nagrinėjama ne tiekėjo kvalifikacijos vertinimo ar viešojo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo klausimai, o tiekėjų pasiūlymų vertinimo klausimas.

Perkančioji organizacija, vertindama pasiūlymus, visiems tiekėjams turi sudaryti vienodas sąlygas konkuruoti dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Šiuo atveju kyla abejonių, ar tiekėjams buvo sudarytos vienodos sąlygos, nes tiekėjų pasiūlymų lygiateisišką ir skaidrų vertinimą pažeidžia ir tai, kad tinkamu pasiūlymu buvo pripažintas trečiojo asmens pasiūlymas, nors siūlomų pašarų kai kurie pavadinimai pasiūlyme ir techninėje specifikacijoje nesutapo, o viename iš pašarų nenurodyta baltymų kilmė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie LR VRM, bylos Nr. 3K-3-145/2010

Dėl mainų sutarties teisinio reglamentavimo

18

Mainų sutarties esmė – apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Prielaida šiai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, pripažindamas tokį sandorį galiojančiu, turėtų nustatyti paties sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios. Nesant ieškovo nurodyto susitarimo, negali būti konstatuotas ir mainų sutarties buvimas. Nesant tokios sutarties, naudojimasis kito daiktu savaime nereiškia, kad šalys yra sudariusios mainų sutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-70/2010

Dėl taikos sutarties paskirties

Taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad, pirma, tarp šalių yra kilęs konfliktas, antra, šalys siekia jį išspręsti. Šalys sudarydamos taikos sutartį paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos. Dėl to savanoriškas ir teisėtas konflikto sureguliavimas paprastai įmanomas tik abipusiškų nuolaidų būdu. Tai reiškia, kad gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos. Tokia situacija – natūralus derybinio proceso rezultatas, kai derinamos skirtingos pozicijos ir siekiama rasti bendrų problemos sprendimo būdų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiame procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (o todėl ir prejudicinės) reikšmės, nes, minėta, šie susitarimai kompromisiniai ir ne visada atspindi tikrąją situaciją. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi reikšmę šalių subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t.y. turi teises ir pareigas nustatančią reikšmę. Ji įformina šalių valią suderinti skirtingas pozicijas ir būti teisiškai šio suderinimo įpareigotomis. Tai reiškia, kad taikos sutartimi nenustatinėjami faktai, nepriklausomai nuo to, kurioje civilinio proceso stadijoje ar kokia teisena taikos sutartis patvirtinama. Tas pats pažymėtina ir apie taikos sutartį ypatingąja teisena nustatant juridinius faktus. Nepaisant to, kad civilinis procesas tokiais atvejais buvo pradėtas siekiant nustatyti juridinį faktą, proceso metu kilęs ginčas gali būti sureguliuotas tarpusavio susitarimu (jei, tik žinoma, šis susitarimas nepažeidžia viešojo intereso ir neegzistuoja CK įtvirtintų susitarimo negaliojimo pagrindų). Tokiu atveju pradėtas procesas dėl juridinio fakto nustatymo šalių valia (CPK 13 straipsnis) pakinta: iš faktų konstatuojamojo proceso pereinama tik į teises ir pareigas nustatantį procesą. Dėl to, jei ypatingąja teisena nustatinėjant juridinius faktus, susijusius su nuosavybės atkūrimo procesu, sudaroma taikos sutartis, ja nėra nustatomi buvusio valdymo nuosavybės teise faktai. Atitinkamai naujai paaiškėjusios faktinės aplinkybės susijusios su nustatinėjamu juridiniu faktu, esant sudarytai taikos sutarčiai, neturi reikšmės, nebent būtų įrodyta, kad taikos sutartis sudaryta pažeidžiant taikos sutarties galiojimą nustatančius civilinius ir civilinio proceso ar kitus įstatymus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. S. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-108/2010

Dėl galimybių vienašališkai ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą taikos sutartį

Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai patvirtinti taikos sutartį, civilinė byla nutraukiama. Tai reiškia, kad byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jei asmuo pageidauja ginčyti tokią sutartį, jis turi paisyti materialiosios ir proceso teisės reikalavimų.

19

Pirma, asmuo siekdamas ginčyti taikos sutartį, turi turėti tam procesines prielaidas. Kadangi taikos sutartis buvo patvirtinta teismo procese, tai jos ginčijimas taip pat turi vykti teismo procese... Šiuo požiūriu egzistuoja dvi galimybės. Jei dar įmanoma pagal apskundimo terminus ir tvarką, tai asmuo gali ginčyti nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo instancine tvarka. Tačiau šalys tik sudariusios taikos sutartį paprastai neskuba jos ginčyti dėl laikinai ar nuolatinai pagerėjusių tarpusavio santykių. Taikos sutartį norima ginčyti dažniausiai vėliau, kai procesiniai apskundimo terminai jau būna praėję. Šiuo atveju yra paduodamas pareiškimas dėl proceso atnaujinimo CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka ir CPK 366 straipsnio 1 dalies pagrindais.

Antra, asmuo, siekdamas ginčyti taikos sutartį, turi įrodyti materialiosios teisės normų pažeidimus. Tai lemia taikos sutarties teisinė prigimtis: taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis. Jai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Vienas jų – sutarties galiojimo institutas, nustatantis sutarties galiojimo sąlygas ir negaliojimo pagrindus. Jei asmuo yra sudaręs sutartį, tai jis yra jos įpareigotas (pacta sunt servanda principas), todėl turi tik dvi teisėtas vienašališko elgesio alternatyvas: arba vykdyti sutartį, arba ją nuginčyti ir nevykdyti. Sutartys ginčijamos įrodinėjant įstatymo nustatytus sandorio negaliojimo pagrindus (CK 1.78–96, 2.84, 6.66, 6.228, kiti straipsniai).

Tai reiškia, kad asmuo teikdamas pareiškimą dėl proceso atnaujinimo turi derinti CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus su CK nustatytais sandorio negaliojimo pagrindais. Pavyzdžiui, asmuo gali teigti, kad sudarius taikos sutartį paaiškėjo taikos sutarties sudarymo metu buvusios aplinkybės (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurias, jei būtų žinojęs, joks protingas asmuo tokiomis sąlygomis nebūtų sudaręs sutarties (CK 1.90 straipsnio 2 dalis); kad sudarant sutartį prieš asmenį buvo panaudota apgaulė ar prievarta (CK 1.91 straipsnis) ir tai konstatuota baudžiamojo proceso tvarka priimtame nuosprendyje (CPK 366 straipsnio 1 dalies 4 punktas); kt. Įrodžius proceso atnaujinimo pagrindą, susidarys prielaida įrodyti pareiškėjo nurodomą taikos sutarties negaliojimo pagrindą.

Jei asmuo ginčys sutartį, nepaisydamas nurodytos tvarkos, tai galimi dvejopi teisiniai padariniai. Pirma, jei asmuo ginčys teismo patvirtintą taikos sutartį, remdamasis vien materialiosios teisės nustatytais pagrindais, tai jo pareiškimas bus nepriimtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nes byla jau nutraukta (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Antra, jei pareiškėjas reikalaus atnaujinti procesą, kartu neginčydamas sutarties CK nustatytais sandorio negaliojimo pagrindais, proceso atnaujinimas bus betikslis, beprasmis, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo negalės būti tenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. S. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-108/2010

DELIKTŲ TEISĖ

Dėl civilines atsakomybės sąlygų

Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų.

Nagrinėjamos bylos atveju faktinis priežastinis ryšis yra akivaizdus – keleivė nebūtų galėjusi iššokti iš judančio autobuso, jei šio durys nebūtų atidarytos. Teisėjų kolegija analizuoja, ar šis ryšis yra teisiškai reikšmingas, t. y. ar jis gali būti pripažįstamas deliktinės atsakomybės pagrindu... Keleivių vežimas autobusu, kuris ir taip yra padidinto pavojaus šaltinis, atidarytomis durimis negali būti vertinamas kitaip, kaip privalomų priemonių saugumui užtikrinti nepaisymas, dėl kurio rizika sukelti neigiamas pasekmes tokioms svarbioms įstatymų saugomoms vertybėms, kaip keleivių

20

sveikata ir gyvybė, labai padidėja. Tokia rizika negali būti pateisinama, net jei atrodytų, kad tuo momentu tenkinami keleivių poreikiai (nagrinėjamos bylos atveju – keleivių poreikis išvėdinti autobuso saloną, kuriame buvo karšta, tvanku ir dulkėta)... Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pažeistų eismo saugumo reikalavimų apsauginį tikslą ir pažeistos vertybės – žmogaus gyvybės – pobūdį, konstatuoja teisinio priežastinio ryšio buvimą tarp kasatoriaus, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, neteisėtų veiksmų ir R. R. žūties.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010

Dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pačios R. R. elgesys neatitiko atsakingo ir protingo žmogaus elgesio standarto ir tapo tiesiogine įvykio priežastimi. Byloje nustatyta, kad R. R. nesilaikė gyvūnų priežiūros viešose vietose ir vežimo keleivinio transporto priemonėmis taisyklių; jos amžius (31 metai) ir gyvenimiška patirtis buvo pakankami, kad ji galėtų įvertinti situaciją, žinodama, jog transporto priemonė juda atidarytomis durimis, ir priimti adekvačius situacijai sprendimus, kai jos neprižiūrimas šuniukas išbėgo pro atidarytas autobuso duris. Nukentėjusiosios kalti veiksmai, buvę tiesiogine jos žūties priežastimi, vertintini kaip jos neatsargumas, į kurį atsižvelgiama, nustatant ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į kasatoriaus neteisėtų veiksmų pobūdį (didesnio pavojaus šaltinio keliamos rizikos didinimą), R. R. veiksmai negali būti pripažįstami dideliu neatsargumu kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, nors ieškovę ir jos žuvusią dukterį siejo glaudūs asmeniniai ryšiai ir ieškovės išgyvenimai dėl netekties yra dideli, tačiau tiesioginė ieškovės dukters žūties priežastis buvo jos neatsargūs veiksmai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), priteistinos žalos dydį sumažina iki 10 000 Lt.


Dėl solidariosios prievolės

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovams už trečiojo asmens P. D. sužalojimą kilo solidarioji civilinė atsakomybė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad atsakovai taip pat turi solidariai atlyginti ieškovui socialinio draudimo išmokas, kurias ieškovas išmokėjo žalos patyrusiam trečiajam asmeniui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susidarė subrogacijos situacija, t. y. atsirado trinariai santykiai: yra trys asmenys: nukentėjęs asmuo, žalos padarę asmenys (skolininkų daugetas) ir asmuo, kompensavęs nukentėjusiajam dalį žalos. Subrogacijos tikslai yra trys: 1) neleisti, kad žalos padaręs asmuo išvengtų atsakomybės; 2) neleisti nepagrįstai praturtėti nukentėjusiajam; 3) neleisti nepagrįstai praturtėti žalos padariusiam asmeniui. Taigi subrogacija yra restitucinio (kompensacinio), prevencinio ir sąžiningumą užtikrinančio pobūdžio. Dėl to dalį žalos kompensavusiam asmeniui suteikiama teisė perimti nukentėjusiojo teisę į žalos atlyginimą tiek, kiek išmokėta kompensacijos... Vietoje nukentėjusiojo į deliktinę prievolę dėl žalos atlyginimo įstoja Sodra. Tai nėra novacija, priešingai negu regreso atveju ir, įvykus subrogacijai, neatsiranda naujos prievolės, egzistuojanti prievolė nepasibaigia, ji išlieka ir naujasis kreditorius (subrogatorius) išsaugo visas buvusio kreditoriaus teises ir privalumus. Tai reiškia, kad Sodra, išmokėjusi socialinio draudimo išmokas, tampa kreditorius deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis; 6.290 straipsnio 3 dalis; Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnis). Skolininko padėtis tokiu atveju nesikeičia. Nesikeičia ir pats prievolės dėl žalos atlyginimo pobūdis.

21

Tai galioja ir esant skolininkų daugetui, t. y. esant keliems bendraskoliams pagal deliktinę žalos atlyginimo prievolę. Jeigu nukentėjusįjį ir skolininkus siejo solidarioji prievolė, tai solidarumas išlieka ir įvykus subrogacijai.

CK 6.280 straipsnio 2 dalis šiuo atveju netaikoma, nes ji taikytina tada, kai vienas iš bendrai žalos padariusių asmenų atlygina visą žalą. Tokiu atveju tarp jo ir kitų bendraskolių atsiranda jau dalinė prievolė (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusiajam žalos atlyginęs trečiasis asmuo (nagrinėjamu atveju – Sodra) nepadaro jokio teisės pažeidimo ir nesukelia jokios žalos, todėl jo atgręžtinis reikalavimas netapatus reikalavimui, kurį regreso tvarka reiškia vienas iš kelių pažeidimą ir žalos padariusių asmenų kitiems bendraskoliams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-83/2010

DARBO TEISĖ

Dėl ieškinio senaties

Žalos kasatoriui padarymo momentu galiojusio Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas darbdavio reikalavimams dėl darbuotojų padarytos materialinės žalos atlyginimo pareikšti. Tokia nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio DK 27 straipsnio 2 dalyje. Ieškinio senaties termino DK reglamentuojamiems teisiniams santykiams maksimumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, t. y. esant svarbioms priežastims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Žalgirio loto“ v. N. J., bylos Nr. 3K-3-112/2010

Dėl garantijų darbuotojų atstovams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį

Darbdavys, norėdamas gauti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, turi kreiptis į atitinkamą darbuotojams atstovaujantį organą raštu, nurodydamas: 1) kurį darbuotojų atstovą ketinama atleisti iš darbo; 2) numatomą atleidimo iš darbo datą; 3) atleidimo iš darbo priežastis (pagrindą) ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 4) atsiskaitymo su ketinamu atleisti darbuotoju tvarką. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą atleisti tokį darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010

Dėl DK 191 straipsnio ir DK 192 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo

Teisingai taikyti teisės normą galima tik nustačius jos tikslus. Nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 „Dėl pavojingų darbų sąrašo patvirtinimo“ buvo priimtas vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi ir 30 straipsnio 5 dalimi. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo paskirtis nurodyta šio įstatymo 1 straipsnyje, iš kurio matyti, kad šis įstatymas neskirtas darbuotojų darbo apmokėjimo klausimams reglamentuoti. Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, yra skirti darbuotojų instruktavimui bei mokymui organizuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, turėjo siekį nustatyti teisines nuostatas, jog būtų sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos bei atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų pažeidimus... Vien ta

22

aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir Darbo kodekso 191 straipsnio nuostatas. Darbdavio pareiga užtikrinti normalias darbo sąlygas įstatyme yra įtvirtinta imperatyvia forma, šią pareigą darbdavys privalo vykdyti panaudodamas įstatymų nustatytas priemones. Darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą... Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja konkrečių darbo apmokėjimo dydžių, kai yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų. Minėta DK norma yra blanketinio pobūdžio, nustatanti, kad tais atvejais, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taigi, teisę į padidintą tarifinį atlygį tokie darbuotojai gali įgyti tik nurodytų sutarčių nuostatų pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-125/2010

Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo

Net ir esant tęstiniams pažeidimams, atsakovas turėjo pareigą juos konkretizuoti, aiškiai įvardijant, kokie ieškovės veiksmai yra darbo drausmės pažeidimas, nurodyti, kokius konkrečiai lokalinius aktus ar įstatymo reikalavimus ieškovė pažeidė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kaip darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindo, ir DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio sampratos

Byloje aktuali DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinio samprata. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad savavaliavimo, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, požymiai DK nėra atskleisti. Taip pat nurodė, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme savavaliavimas aiškintinas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatos pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu aiškinimu (DK 10 straipsnis) ir konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – savavaliavimo – turinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010

Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo

Priimdamas sprendimą grąžinti ieškovę į darbą pas atsakovą, pirmosios instancijos teismas nesvarstė DK 297 straipsnio 4 dalyje suformuluotos nuostatos, kurios pagrindu galima neteisėto darbo sutarties nutraukimo fakto konstatacija, kartu pripažįstant, kad darbuotojas negali būti

23

grąžinamas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, buvo būtina šią įstatymo nuostatos taikymą svarstyti. Tai atliko apeliacinės instancijos teismas. Aptariamo įstatymo dispozicijos formuluotė „gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai). Aptariamos formuluotės įgyvendinimas, t. y. prielaidos forma išdėstyto įstatymo taikymas, priskiriamas teismo diskrecijai ir teismas tokį įstatymą turi taikyti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 2 straipsnio 7 dalis). Dėl to nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą darbuotoją grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Galimos faktinės situacijos, kada dėl saugios, sveikos ir produktyvios darbo aplinkos sukūrimo atsiranda būtinumas nutraukti kelių įmonės darbuotojų bendrą veiklą, o toks poreikis gali stipriai padidėti, kada darbuotojai turi ir administracinių įgalinimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010

Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo bei taikymo

Darbovietėje atlikti struktūriniai pertvarkymai gali būti kvalifikuojami kaip DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodyta šios teisės normos taikymo sąlyga – organizacinės priežastys, dėl kurių darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą. Teismas, spręsdamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos – darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių – egzistavimo ar neegzistavimo, neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys, išskyrus teisės aktų nurodytus atvejus, turi teisę priimti savarankiškai ir savo rizika), o yra įgaliotas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo negalimumą grąžinti į pirmesnį darbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010

INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

Dėl žymens tapimo bendriniu; dėl prekių ženklo skiriamojo požymio praradimo ar įgijimoPrekių ženklo atitiktis įstatyme įtvirtintiems reikalavimams turi būti vertinama konkrečių

prekių ir konkretaus gamintojo požiūriu. Tai reiškia, kad turi būti nustatinėjama tai, ar suinteresuoti vartotojai konkretaus gamintojo konkrečias prekes atskiria pagal joms žymėti naudojamą prekių ženklą.

Aplinkybės, susijusios su konkretaus gamintojo faktiniu prekių ženklo naudojimu tam tikroms prekėms žymėti, yra esminės sprendžiant dėl prekių ženklo atitikties įstatyme įtvirtintiems reikalavimam inter alia todėl, kad dėl faktinio naudojimo prekių ženklas gali netekti prekių atskyrimo funkcijos arba priešingai - ją įgyti, t. y., ženklas dėl naudojimo gali įgyti vis stipresnį „išskirtinumą“, įgyti reputaciją ar tapti plačiai žinomu (priklausomai nuo aplinkybių), bet galima, minėta, ir atvirkštinė situacija, kai dėl naudojimo ženklo išskirtinumas menkėja (vadinamasis ženklo „atskiedimas“) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šveicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T. PERMONA, bylos Nr. 3K-3-507/2009); jis taip pat gali tapti bendriniu žymeniu ir pan.

Galiojantis teisinis reguliavimas nustato, kad 2000 m. PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose nurodytais atvejais žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti

24

paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį (2000 m. PŽĮ 6 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad tai yra ne taisyklė, bet taisyklės išimtis, tai inter alia reiškia, jog turi būti konstatuojama, kad tas ženklas gali atlikti prekių komercinės kilmės (komercinio šaltinio) identifikavimo funkciją (dėl to prekių ženklo didelė dalis atitinkamai grupei priklausančių asmenų priskiria prekes kaip kilusias iš konkrečios įmonės).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Liuks“ ir kt. v. atviroji AB „Farmak“, bylos Nr. 3K-3-105/2010

Dėl žymenų „VALIDOL“ 5 klasės prekėms žymėti

Žymuo ,,Validol (Validolis)“ priklauso vadinamiesiems iš tarybinio laikotarpio paveldėtiems žymenims, kuriems būdinga tai, kad skirtingi gamintojai nekliudomai galėjo gaminti ir platinti rinkoje tuo pačiu žymeniu pagamintas prekes, tie žymenys neatliko prekių ženklų vaidmens, nes neturėjo prekių komercinės kilmės (komercinio šaltinio) identifikavimo funkcijos. Šia prasme žymuo ,,Validol (Validolis)“ medicininių preparatų požiūriu priskirtinas prie vulgarizuotų žymenų, ir galėtų būti pripažintas atitinkančiu prekių ženklui keliamus reikalavimus tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad dėl tam tikra laiką trukusio faktinio ženklo naudojimo atsakovo komercinėje veikloje jis įgijo esminę prekių atskyrimo savybę ir suinteresuotas vartotojas juo pažymėtas prekes priskiria būtent atsakovui. Nagrinėjamu atveju atsakovas ir turėjo įrodyti, kad dėl jo veiklos faktiškai naudojant prekių ženklą ,,VALIDOL“ jis įgijo atskiriamumo savybę ir suinteresuoti vidutiniai vartotojai būtent jam priskiria ,,VALIDOL“ ženklu pažymėtas prekes.


CIVILINIS PROCESAS

Dėl civilinės atsakomybės draudiko procesinės padėties

Tai, kad draudiko ir draudėjo prievolė atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui yra solidari, reiškia, kad nukentėjusysis turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų tiek jie abu, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Civiliniame procese tai reiškia ieškovo teisę ieškinyje nurodyti atsakovu tiek žalą padariusį asmenį, tiek jo civilinės atsakomybės draudiką, kartu arba atskirai. Taigi, žalą padariusio asmens ir jo civilinės atsakomybės draudiko prievolės solidarumas bei ieškovo, kaip nukentėjusiojo, materialinė teisė gauti visišką žalos atlyginimą, įtvirtinta CK 6.251 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje, suponuoja ieškovo teisę nustatyti subjektų, turinčių prievolę atlyginti jo patirtą žalą, procesinę padėtį... Tais atvejais, kai dėl įstatyme įtvirtinto dydžio žalos atlyginimo kreipiamasi į draudiką neteismine tvarka, ieškovas, prašydamas priteisti likusią jo patirtos žalos dalį iš žalą padariusio asmens, neprivalo nurodyti draudiko atsakovu.


Dėl prokuroro ginamo viešojo intereso

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo nuosavybės atkūrimo procese, kurių pažeidimas reikštų, kad pažeisti ir privataus asmens J. S. G. privatūs interesai. Konstatuotina, kad viešojo intereso gynimas, atsiskleidžiantis ginčijant valdžios institucijų veiksmus nuosavybės atkūrimo procese dėl tokių veiksmų atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms, turėtų būtų reikšmingas visuomenei ar jos grupėms ir kartu gali nulemti privačių asmenų subjektines teises, jų apimtį.

25


Dėl ginančio viešąjį interesą prokuroro atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų

Prokuroras atstovauja viešajam, o ne savo asmeniniam interesui, dėl to jis byloje ar jos dalyje dėl viešojo intereso neturėtų būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu ar kitomis bylinėjimosi išlaidomis, taip pat iš jo teismo sprendimu neturėtų būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, jeigu ieškinys paduotas viešojo intereso gynimo tikslu. Iš esmės tokios praktikos atleidžiant prokurorą nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo laikosi teismai išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Č. R., R. S. ir kt. byloje Nr. 3K-3-242/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartis generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009, ir kt.).


Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčą dėl arbitražinės išlygos galiojimo byloje su užsienio elementu

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001).

Šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vieta būtų lemiama Reglamento Nr. 44/2001, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių).

Pažymėtina tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio, kuriame apibrėžta šio Reglamento taikymo sritis, 2 dalies d punkte nurodyta, kad Reglamentas netaikomas arbitražui. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai keliamas arbitražinės išlygos galiojimo ar kitas su arbitražu susijęs klausimas, teismai privalo vertinti savo jurisdikciją ne tik pagal Reglamente Nr. 44/2001 nustatytas bendrosios, specialiosios alternatyvios ar išimtinės teismų jurisdikcijos taisykles, bet ir atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 nustatytas šio Reglamento taikymo išimtis.

Kai šalys yra susitarusios tarpusavio ginčus perduoti arbitražui, teismas, sprendžiantis dėl savo jurisdikcijos Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi nustatyti: pirma, koks yra pagrindinis ginčo objektas; antra, ar šis ginčo objektas patenka į Reglamento taikymo sritį. Teisingumo Teismo nurodyta, kad, nustatant, ar bylos dalyką apima Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis, reikia atsižvelgti į teisių, kurias siekiama apginti teismo procese, pobūdį (Teisingumo Teismo 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Van Uden, C-391/95, Rink. p. I-7091).

Teisingumo Teismo Allianz (buvusi Riunione Adriatica di Sicurtà) sprendime konstatuota, kad jeigu atsižvelgus į ginčo objektą, t. y. teisių, kurioms apginti skirtas procesas, pobūdį, šis procesas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, preliminarus klausimas dėl arbitražinio susitarimo taikymo, įskaitant ir jo galiojimą, taip pat patenka į Reglamento taikymo sritį

26

(Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 10 d. Sprendimas Allianz (buvusi Riunione Adriatica di Sicurtà), C-185/07, Rink. 2009, p. I-663).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju ieškinys paduotas dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, tačiau aptariamos situacijos kontekste arbitražinės išlygos teisėtumo vertinimas yra preliminarus klausimas ginčui dėl rangos sutarties, kaip tokios, vykdymo. Taigi Lietuvos teismai, spręsdami dėl savo jurisdikcijos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia klausimu Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi atsižvelgti tik į pagrindinio ginčo objektą, kuris, minėta, aptariamoje situacijoje yra rangos sutarties vykdymas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl to, jog ginčas dėl rangos sutarties vykdymo kaip civilinė ir komercinė byla Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalies prasme įeina į Reglamento taikymo sritį, Lietuvos teismai pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą turi jurisdikciją spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti arbitražinės išlygos galiojimo klausimą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra v. AB „Požeminiai darbai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-116/2010

Dėl teismo ir arbitražo jurisdikcijos santykio

Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinio pareiškimą klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokius teisinius padarinius sukelia tik galiojantis arbitražinis susitarimas. Teismas gali atsisakyti priimti ieškinį tokiu klausimu, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, arba palikti tokį ieškinį nenagrinėtą tik tuo atveju, jeigu įsitikina, kad tikrai yra arbitražinis susitarimas, galiojantis tiek turinio, tiek formos požiūriu. Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, kad yra pažeisti šios įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.

Apskritai arbitražo kompetencija jurisdikcijos klausimais nėra išimtinė; arbitražinio susitarimo šalys turi teisę ginčyti arbitražinį susitarimą teisme... Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad... tuo atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas arbitraže, šį klausimą Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžia arbitražas. Teismas turėtų nespręsti klausimo dėl arbitražo jurisdikcijos nagrinėti ginčą, taip pat ir dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, kol šį klausimą išnagrinės arbitražas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra pradėtas arbitražo procesas, kuriame, be kita ko, ginčijama arbitražo jurisdikcija, kvestionuojant arbitražinio susitarimo galiojimą, teismas, kuriam vėliau pateikiamas ieškinys dėl šio arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio priėmimo – palikti ieškinį nenagrinėtą, nes vienu metu negalimi du procesai (arbitražo ir teismo) dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.

Kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas išsprendžiamas paties arbitražo galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės, šalis, kvestionuojanti arbitražinio susitarimo galiojimą, turi galimybę patikrinti arbitražo sprendimą nurodytu klausimu ir teisme, paduodama prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai viena iš arbitražinio susitarimo šalių kreipiasi į arbitražą dėl ginčo, kurį sutarta spręsti arbitražo būdu, o kita šalis kvestionuoja arbitražinio susitarimo galiojimą, arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą pirmiausia turi būti leista išspręsti

27

arbitražui, o teisminė arbitražo kompetencijos kontrolė gali būti įgyvendinta vėliau, kreipiantis dėl arbitražo sprendimo panaikinimo Komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.


Dėl ieškinio pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu palikimo nenagrinėto pagrindo

Pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Šiuo atveju buvo sprendžiama dėl palikimo nenagrinėto ieškinio, kuriuo ginčijama būtent nurodyta sutartis, t. y. arbitražinis susitarimas. Minėta, kad apskritai teismas turi jurisdikciją spręsti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą. Dėl to tuo atveju, kai pareikštas ieškinys dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nėra teisinio pagrindo palikti jį nenagrinėtą pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pažymėtina, kad aptariamu atveju teismai paliko ieškinį nenagrinėtą dėl to, jog nustatė, kad ginčijamo arbitražinio susitarimo negaliojimo tuo pačiu pagrindu (t. y. dėl prieštaravimo Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai) klausimas yra iškeltas ir sprendžiamas pirmiau pradėtoje arbitražo byloje. Tokia teisinė situacija iš esmės atitinka CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindą. Nors pagal nurodytą teisės normą teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjamas teisme, tačiau dėl to, kad arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva, šis pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindas taikytinas ir tada, kai tapatus ginčas dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu nagrinėjamas arbitraže.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai teismas, gavęs ieškinį dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nustato, jog ginčijamo arbitražinio susitarimo negaliojimo tuo pačiu pagrindu klausimas yra iškeltas ir sprendžiamas pirmiau tų pačių šalių pradėtoje arbitražo byloje, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o jeigu nurodyta aplinkybė paaiškėja po ieškinio priėmimo, – palikti ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu.


Dėl šalių arbitražinio susitarimo privalomumo

Kadangi ginčas pagal pareikštą ieškinį spręstinas arbitraže, tai kasacinio skundo nuoroda į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikymą yra nepagrįsta, nes šio Reglamento teisinio reguliavimo sritis yra civilinių ir komercinių bylų priskyrimas konkrečios valstybės teismų jurisdikcijai ir neapima arbitražo kompetencijos nagrinėti ginčus nustatymo. Reglamento I skyriaus 1 straipsnio 2 (d) punkte nurodyta, kad šiame Reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės netaikomos arbitražui. 1958 m. Niujorko konvencijoje dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Susitariančiosios šalys pripažino arbitražo kompetenciją dėl ginčų, kuriems spręsti sudaryta arbitražinė išlyga. Šios konvencijos II straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Susitariančiosios valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nukreipti šalis į arbitražą. Taigi esant arbitražiniam susitarimui jį apimantis ginčas nukreipiamas arbitražui, tokio ginčo esmės pagal paduotą ieškinį teismas nenagrinėja.

28

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010

Dėl Valstybinės lietuvių komisijos išvados

Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra oficiali valstybinė institucija, kurios kompetencijai priklauso lietuvių kalbos politikos ir jos norminimo klausimai, todėl teismai pagrįstai šios institucijos duotą išvadą vertino kaip oficialų prima facie įrodymą, atitinkantį CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimus.


Dėl teismo sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo, procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies atitikties CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimams; dėl įrodinėjimo civiliniame procese

Įstatyme nenustatyta įpareigojimo šaliai ieškinio pareiškime nurodyti ir juridinį ieškinio pagrindą. Pastarąjį ex officio turi identifikuoti bylą nagrinėjantis teismas. Įstatyme taip pat neribojama ieškovo teisė ieškinio dalyką, t. y. atsakovui pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą, grįsti ne vienu, bet keliais skirtingais pagrindais. Tokiu atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka pareiga kiekvieną iš nurodytų pagrindų tirti bei vertinti pateiktų įrodymų kontekste. Ieškovui ieškinio reikalavimą grindžiant ne vienu, bet keliais pagrindais, gali susidaryti situacija, kai nurodyti ieškinio pagrindai vienas kitą paneigia. Tačiau tai nereiškia, kad visi ieškinio pagrindai savaime eliminuojami, ir neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti juridinį ieškinio pagrindą, tik šiuo atveju ginčo kvalifikavimas tampa sudėtingesnis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai suabsoliutino aplinkybę, kad kasatorė ieškinį grindė keliais savarankiškais pagrindais, kurie, teismų vertinimu, vienas kitą paneigia. Tuo tarpu, minėta, aplinkybė, kad ieškinys grindžiamas keliais skirtingais ir vienas kitą galbūt paneigiančiais pagrindais, savaime neužkerta kelio ieškinio reikalavimą spręsti pagal kurį nors vieną iš nurodytų ieškinio pagrindų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje O. G. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2010

Dėl teismo sprendimo neįvykdymo teisinių padarinių

CPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovą įpareigoja atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, gali tame pačiame sprendime nurodyti, jog, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus ar imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Tai reiškia, kad teismas, išspręsdamas ginčą iš esmės ir priimdamas sprendimą, gali tame pačiame sprendime nurodyti sprendimo neįvykdymo padarinius – tuos veiksmus, kuriuos turėjo atlikti skolininkas, tačiau įpareigojimo neįvykdė, pavesti atlikti išieškotojui, jeigu tie veiksmai nėra asmeninio pobūdžio ir išieškotojas juos gali atlikti už skolininką... Kitu atveju, kai teismo sprendime nenurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. nenurodyta išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 straipsnyje nustatytas taisykles. Tai reiškia, kad sprendimą priėmęs teismas toje pačioje byloje priima nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 3 dalis).

29

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad už sprendimo neįvykdymą galėjo būti skiriamos tik baudos pagal CPK 771 straipsnio 5 dalies nuostatas, o teisė išieškotojui nugriauti pirtį galėjo būti nustatyta tik šiam pareiškus ieškinį kitoje byloje. Pirma, kasatoriaus nurodyta CPK 771 straipsnio 5 dalies norma taikoma tik tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti tiktai pats skolininkas, t. y. teismas dėl pareigos pobūdžio negali nustatyti sprendime jo neįvykdymo teisinių padarinių ar nutartimi keisti sprendimo vykdymo tvarkos – nustatyti išieškotojui teisę už skolininką atlikti veiksmus, kurių šis neatliko. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kasatoriaus priimto sprendimo įvykdymas nėra išskirtinai asmeninis. Nagrinėjamu atveju teismo nustatytą pareigą nugriauti pirtį gali atlikti ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas teismui jam tokią teisę suteikus. Antra, pirmiau aptartose teisės normose nustatyta teismui teisė toje pačioje byloje, kurioje išspręstas ginčas iš esmės, pakeisti teismo sprendimo, kurio skolininkas nevykdo, tvarką ir nustatyti išieškotojui teisę atlikti už skolininką šio lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus – šioje byloje nugriauti pirtį (CPK 284 straipsnis, 771 straipsnio 3 dalis).


Dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo

Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutarties, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, atmestas prašymas pakeisti dalį Kretingos rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir J. J. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-135/2010

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo bei antstolio ir draudiko, kaip solidariųjų skolininkų, dalyvavimo civilinių bylų procese dalyvaujančiais byloje asmenimis

Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nutartį motyvavo tuo, kad: ieškinio patenkinimo atveju restitucijos taikymas gali būti susijęs su atitinkama žala sandorio šalims; ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu antstolės R. M. civilinė atsakomybė buvo apdrausta; pagal Antstolių įstatymo 17 straipsnio 6 dalį draudiminiu įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti antstolio, jo atstovo, padėjėjų ar kitų darbuotojų neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti; žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką; bylos išnagrinėjimas, neįtraukus joje dalyvauti antstolio civilinės atsakomybės draudiko, įgalina konstatuoti, kad teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų... Nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai (į kuriuos apeliuojama kasaciniame skunde) – be kita ko, taikyti restituciją – bei

30

kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvo, jog ieškinio patenkinimo atveju restitucijos taikymas gali būti susijęs su atitinkama žala sandorio šalims. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamą sandorį pripažįstant negaliojančiu ir taikant restituciją gali būti konstatuojami ir neteisėti antstolio veiksmai, jais padaryta žala (jos faktas ir (arba) dydis), kurie yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje identifikavo materialinį teisinį santykį, kuris sieja antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudiką su ginčo šalimis, ir materialiosios teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės draudiko teisėms ir pareigoms. Teismo sprendimas, kuriame pasisakoma dėl antstolio civilinės atsakomybės arba atsakomybės tam tikrų sąlygų, vertintinas kaip turintis įtakos ir atitinkamiems antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudiko, kuris antstolio civilinės atsakomybės aspektu taip pat yra ir solidarusis skolininkas, teisiniams interesams (teisiniai padėčiai), todėl teismui nagrinėjant civilines bylas, kuriose antstoliui reiškiami reikalavimai dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir pan., šiose bylose dalyvaujančiu byloje asmeniu turi dalyvauti ir antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudikas. Jeigu šis asmuo nėra įtrauktas dalyvauti byloje kaip atsakovas, jis įtraukiamas dalyvauti byloje kaip trečiasis asmuo (CPK 37, 47 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje T. B. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-79/2010

Dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo

Skirtingų pagal turinį materialiosios teisės normų skirtingas aiškinimas ir taikymas nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas (nenuoseklumas, prieštaringumas), net jeigu tai atliekama ir savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, nes teismas privalo nagrinėti konkretų ginčą pagal jam (ginčui) galiojančią ir taikytiną teisę. Teismo precedentų (atitinkamų teisės nuostatų turinio bei jų taikymo sampratos) taikymas neatsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą yra negalimas. Teisinio reglamentavimo naujumas (teisės nuostatų turinio naujumas) lemia naujos teismų praktikos būtinumą, tačiau tokiu atveju naujos teismų praktikos atsiradimas nevertintinas kaip teismų praktikos nevienodumas (nenuoseklumas, prieštaringumas). Juo (kaip teismų praktikos nevienodumu) taip pat nevertintinas ir teismų praktikos neišsamumas, t. y. tie atvejai, kai teismo precedentas dar nėra sukurtas.


Dėl procesinio sprendimo apskundimo ir skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme proceso

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino palikimui priimti pratęsimo CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas terminą palikimui priimti atnaujino, o apeliacinės instancijos teismas nutartį patikslino nurodydamas, kad terminas palikimui priimti pratęsiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio bylose teisinės reikšmės neturi, kokias sąvokas – termino „pratęsimo“ ar „atnaujinimo“, procesiniuose dokumentuose vartoja bylos dalyviai ir teismai. CK 5.57 straipsnio 1 dalyje reglamentuota situacija, kai pratęsiamas jau pasibaigęs terminas veiksmams palikimui priimti atlikti. Taigi, šioje materialiosios teisės normoje vartojama termino „pratęsimo“ sąvoka pagal savo prasmę atitinka įstatymų nustatyto termino atnaujinimą reglamentuojančiame CPK XXXVIII skyriuje vartojamą termino „atnaujinimo“ sąvoką ir pareiškimas dėl praleisto termino palikimui priimti nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta ypatingosios teisenos tvarka.

XXXVIII skyriaus normos (CPK 576-578 straipsniai) reglamentuoja bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka. CPK 578 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimas dėl praleisto

31

įstatymų nustatyto termino atnaujinimo išsprendžiamas teismo nutartimi, o 2 dalyje – kad dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ypatingoji teisena – neginčo teisena. Šis ypatumas lemia ir teisinio reguliavimo ypatumus, todėl CPK 578 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai bylą nagrinėjant ypatingosios teisenos tvarka nekilo ginčas. Tuo paaiškinama ir CPK 578 straipsnio 2 dalies norma, kurioje nenustatyta, kaip turi būti skundžiamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo pareiškimas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą. Ginčyti tokį procesinį teismo sprendimą byloje dalyvaujantys asmenys teisinį suinteresuotumą įgyja tais atvejais, kai proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalies pagrindu byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, kad nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka turi būti laikomasi civilinio proceso principų, įskaitant ir asmens teisės į tinkamą procesą principą. Tinkamas byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių įgyvendinimas inter alia užtikrinamas proceso teisės normų nustatytais procesiniais terminais bei teismo posėdžių, kurie priklausomai nuo nagrinėjamos civilinės bylos pobūdžio ir priimtų procesinių sprendimų reglamentuojami skirtingai, forma. Pirmosios instancijos teismo nutarčiai apskųsti nustatytas septynių dienų apskundimo terminas (CPK 335 straipsnis), tuo tarpu teismo sprendimui – trisdešimties ir keturiasdešimties dienų terminai. Skiriasi ir skundų dėl šių teismo procesinių sprendimų nagrinėjimo forma. Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu (CPK 336 straipsnis). Tuo tarpu apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, t. y. kviečiant į jį byloje dalyvaujančius asmenis, išskyrus atvejus, kai CPK numato kitaip (CPK 153 straipsnio 1 dalis). CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V skyrius ir kiti įstatymai. Taigi ypatingojoje teisenoje taikomos ir bendrosios ieškinio teisenos normos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dėl įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pratęsimo, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, išskyrus CPK nustatytus atvejus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-115/2010

Dėl teismo sprendimo nugriauti statinį vykdymo išlaidų priteisimo

CPK 610 straipsnyje nustatyta, kad išieškotojas apmoka visas vykdymo išlaidas. Įvykdžius sprendimą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Pagal teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 251 punkto nuostatas, pateikdamas antstoliui vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl statinio nugriovimo, ieškovas kaip išieškotojas turėjo parinkti ir nurodyti antstoliui asmenį, kuris vykdys statybos griovimo darbus; pagal 48 punkto nuostatas ieškovas, kaip išieškotojas, pateikęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, apmokėjo už asmenų, vykdančių statybos nugriovimo darbus, paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas, organizavo viešuosius pirkimus, parinko rangovą pirčiai nugriauti ir jį nurodė antstoliui; antstolis dalyvavo visose pirties griovimo procedūrose. Taigi tiek išieškotojo, tiek antstolio, vykdžiusio teismo sprendimą nugriauti statinį, veiksmai atitiko Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus, todėl teismai pagrįstai išieškotojo (ieškovo) sumokėtas išlaidas rangovui laikė faktinėmis vykdymo išlaidomis ir priteisė jas CPK 610 straipsnio pagrindu iš kasatoriaus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada,

32

kad vykdymo išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas toje pačioje vykdomojoje byloje, kurioje buvo atliekami vykdymo veiksmai.


Dėl parduodamo iš varžytynių turto įkainojimo

Šiuo konkrečiu atveju sprendžiant, ar antstolis neskirdamas pakartotinės arba papildomos ekspertizės tinkamai pasinaudojo savo diskrecija, reikia įvertinti tai, kad: 1) varžytynės jau buvo skelbtos anksčiau, jose parduodamo turto kainą nustatant pagal didesnę turto rinkos vertę, tačiau varžytynės neįvyko, neatsiradus pirkėjų. Pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad jose buvo nustatyta per aukšta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Vanaginė“ v. Antstolių kontora prie Vilniaus rajono apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-673/2003; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje M. C. v. antstolė A. A., bylos Nr. 3K-3-133/2005); 2) nekilnojamojo turto rinkos kainų tendencijos laikotarpiu tarp atliktų turto įkainojimų buvo tokios, kad kainos kito mažėjimo linkme; 3) būtent dėl didelio nekilnojamojo turto kainų nepastovumo rinkoje ir buvo paskirta nauja ekspertizė.

Bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jų kontekste priėjo pagrįstą išvadą, kad turto įkainojimas mažesne suma, nei buvo pagal ankstesnį vertinimą, atspindi realią padėtį rinkoje, todėl antstoliui neturėjo kilti abejonių dėl turto įkainojimo objektyvumo ir teisingumo. Dėl to antstolio veiksmai, neskiriant dar vienos ekspertizės, o paskelbiant varžytynes, parduodamo turto kainą nustačius atliktos ekspertizės pagrindu, yra teisėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-121/2010

Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m. priimto ginčijamo VSDFV sprendimo metu, 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-88/2010

Dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo ar ginčijimo kitoje, nei bankroto, byloje

Kol vyksta bankroto byla, tai turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio

33

reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio, o vėliau, esant pagrindui jį tikslinti, - kol pagal įstatymą toks tikslinimas galimas. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau... Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu.

Byloje pareiškėjas reikalauja valstybinio socialinio draudimo įmokų mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia, suėjus valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminui. Pareiškėjo iškeltų klausimų nagrinėjimas iš esmės reiškia bankroto byloje teismo nutartimi patvirtintų reikalavimų (jų dydžio) peržiūrėjimą, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo poziciją, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminai suėjo dar iki bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu šis (reikalavimų tikslinimo) klausimas gali būti sprendžiamas, tačiau tik bankroto byloje ir tik iki priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui priėmus nagrinėti tokį reikalavimą būtų pažeistas proceso teisėje įtvirtintas lis alibi pendens principas, pagal kurį draudžiama dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių vienu metu iškelti ar nagrinėti daugiau kaip vieną civilinę bylą... Gavęs pareiškėjo pareiškimą, kurio esmė yra tikslinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iškelti atskiros bylos, o jeigu toks pareiškimas buvo priimtas ir iškelta atskira byla, tai pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai turėjo ją užbaigti pareiškimą paliekant nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių kreditoriaus reikalavimas nebegalėtų būti tikslinamas bankroto byloje, pavyzdžiui, bankroto byloje priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, nagrinėjamą bylą privalu nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-88/2010

Dėl priverstinio mokesčių išieškojimo senatį nustatančių įstatymų taikymo

MAĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2001 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas yra netaikomas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka yra pripažįstama beviltiška, ši taisyklė galiojo ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. 2001 m. birželio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, kuriuo buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai, ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis, mokesčio išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Kasatorius... teigia, kad MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas penkerių metų priverstinio mokesčio išieškojimo senaties terminas, turi būti taikoma ir toms mokesčių skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (2001 m. rugsėjo 1 d.), t. y. retroaktyviai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia kasatoriaus pozicija prieštarauja materialinių įstatymų, t. y. tokių, kuriuose nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos asmenų teisės, galiojimo laiko atžvilgiu taisyklei, pagal kurią materialiniai įstatymai taikomi santykiams, buvusiems jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjo nenustatyta kitaip, jie galioja tik į ateitį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-129/2010

34

Dėl nagrinėjamo ginčo galimumo

Pagal Įmonių bankroto įstatymą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankrutuojančios įmonės administratorius (Bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 3 dalis). Bankrutuojančios individualios įmonės savininkas gali dalyvauti bankroto byloje ir naudodamasis atitinkamomis procesinėmis teisėmis ginti savo interesus, tačiau jis neturi įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais ar jos vardu kelti bylas teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutuojančios įmonės ginčo su mokesčių administratoriumi, jo reikalavimus dėl mokesčių inspekcijos sprendimų panaikinimo teismas turėjo atsisakyti priimti kaip paduotus neįgalioto vesti bylą asmens (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Byloje taip pat yra duomenų, kad kasatorius dalyvauja bankroto byloje pareiškėjo ir bendraatsakovio teisėmis. Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas dėl mokesčio nepriemokų ir susijusių sumų išieškojimo yra patvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi, kasatoriaus reiškiamų reikalavimų esmė - kreditoriaus reikalavimo sumažinimas. Tai reiškia, kad teisme jau yra iškelta ir nagrinėjama tapati šiai civilinė byla. Tokia procesinė situacija pagal įstatymą yra neleidžiama. Gavęs pareiškėjo skundą, kurio esmė - tikslinti kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iškelti atskiros bylos, o jeigu toks pareiškimas buvo priimtas ir iškelta atskira byla, tai pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai turėjo ją užbaigti paliekant pareiškimą nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-129/2010

Dėl kreditorių komiteto priimtų nutarimų teisėtumo

Bylos duomenimis, bankrutuojančios UAB „Rosagana“ kreditorių susirinkimas 2007 m. gruodžio 7 d. išrinko kreditorių komitetą ir šiam suteikė įgaliojimus, nustatytus ĮBĮ 23 straipsnyje, t. y. suteikė visas kreditorių susirinkimo teises. Taigi, kreditorių komitetui delegavus visas visuotinio kreditorių susirinkimo teises, šis turi dirbti ypač atsakingai, o komiteto nariai turi būti itin atidūs, griežtai laikytis bankroto bylų nagrinėjimo nuostatų dėl kreditorių komiteto posėdžio organizavimo (aiškaus darbotvarkės klausimų formulavimo, kreditorių komiteto narių informavimo apie posėdį) ir sprendimų priėmimo tvarkos, nes atstovauja visiems kreditoriams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje R. V. ir kt. v. BUAB „Rosagana“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2010

35

Documents

Kovo mėnesio