Versta iš: Kiera Cass THE ELITEHarperTeen, An Imprint ofHarperCollinsPublishers, New York, 2013

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymoir mokslo įstaigų bibliotekose,muziejuose arba archyvuose, bekūrinio autoriaus ar kito šio kūrinioautorių teisių subjekto leidimo ir beautorinio atlyginimo draudžiamamokslinių tyrimų ar asmeninių studijųtikslais atgaminti, viešai skelbti arpadaryti viešai prieinamąkompiuterių tinklais tam skirtuose

terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1676-0

The EliteCopyright © 2013 by Kiera CassCover Art © 2013 by Gustavo Marx /Mergeleft Reps, Inc.Cover Design by Erin Fitzsimmons© Vertimas į lietuvių kalbą, VioletaKarpavičienė, 2014© Leidykla „Alma littera“, 2014

Iš anglų kalbos vertė VioletaKarpavičienėRedaktorė Simona KaziukonytėKorektorė Marijona TreigienėViršelį lietuviškam leidimui pritaikėEdvardas JazgevičiusE. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Kvieskite tarnus! Karalienėpabudo!

Pirmas skyrius

Ancheleso oras buvo ramus, iraš kurį laiką gulėjaunejudėdama, klausydamasiMaksono kvėpavimo. Darėsi vissunkiau užklupti jį ramią irlaimingą akimirką, tadmėgavausi valandėle, dėkingauž tai, kad būdamas su manimi

jis jautėsi geriausiai.Atrankoje palikus tik šešias

mergaites, jis atrodė kur kaslabiau susirūpinęs nei tuomet,kai mes trisdešimt penkiosatvykome į rūmus. Veikiausiaimanė turėsiąs daugiau laikopasirinkti. Nors ir jaučiuosikalta tai pripažindama, žinojau,kad aš buvau ta priežastis, dėlkurios jis norėjo turėti daugiaulaiko.

Aš patikau princui Maksonui,Ilėjos sosto įpėdiniui. Dar priešsavaitę jis man pasakė, kad jei

rūpėtų man taip, kaip aš rūpiujam, – jei niekas manęsnevaržytų, šis konkursasbaigtųsi. Kartais man patikdavoįsivaizduoti, kaip jausčiausibūdama Maksono vienintele.

Deja, Maksonas mannepriklausė. Čia buvo darpenkios mergaitės, kurias jiskviesdavo į pasimatymus irkažką joms šnabždėdavo, ir ašnenutuokiau, ką apie tai manyti.Be to, priimdama Maksoną,turėčiau priimti karūną – šiąmintį buvau linkusi ignoruoti,

nes neišmaniau, ką man taireikštų.

Žinoma, buvo ir Aspenas.Oficialiai jis jau nebuvo mano

vaikinas, – jis išsiskyrė sumanimi dar prieš tai, kai manovardas buvo ištrauktasAtrankai, – bet jam pasirodžiusrūmuose su sargybiniouniforma, mano širdį vėlužtvindė jausmai, kuriuosstengiausi pamiršti. Aspenasbuvo mano pirmoji meilė; kaižvelgdavau į jį... priklausydavautik jam.

Maksonas nežinojo, kadAspenas yra rūmuose, tačiaužinojo, kad namie yra vaikinas,kurį aš mėginu pamiršti, irmaloningai davė man laiko, opats mėgino rasti kitą mergaitę,su kuria jaustųsi laimingas, jeiaš negalėsiu jo pamilti.

Svarsčiau apie tai, kai jispajudino galvą, įkvėpdamas orošiek tiek aukščiau mano plaukųaugimo linijos. Kaip atrodytų, jeiaš tiesiog mylėčiau Maksoną?

– Ar žinai, kada paskutinįkartą žiūrėjau į žvaigždes? – jis

paklausė.Įsitaisiau arčiau jo ant

antklodės, bandydama nesušaltivėsią Ancheleso naktį.

– Neturiu supratimo.– Prieš keletą metų turėjau

astronomijos mokytoją. Atidžiauįsižiūrėjus matyti, kad žvaigždėsyra skirtingų spalvų.

– Pala, paskutinį kartąžiūrėjai į žvaigždes jastyrinėdamas? O šiaip, savomalonumui?

Maksonas sukikeno.– Malonumas. Reikės įrašyti jį

tarp biudžeto konsultacijų irInfrastruktūros komitetosusirinkimų. Ir karo strategijos,– beje, esu labai prastasstrategas.

– Kas dar tau prastai einasi? –paklausiau, glostydama joiškrakmolytus marškinius.

Padrąsintas prisilietimo,Maksonas, apkabinęs mane perpečius, ranka vedžiojoapskritimus man ant peties.

– Kodėl smalsauji? – paklausėjis erzindamas.

– Todėl, kad vis dar labai

mažai apie tave žinau. Visuometatrodai tobulas. Smagu turėtiįrodymą, kad toks nesi.

Princas pasirėmė ant alkūnės,žvelgdamas man į veidą.

– Juk žinai, kad nesu.– Nedaug trūksta, –

paprieštaravau. Tarp mūsųperbėgo prisilietimo virpuliukai.Per kelius, rankas, pirštus.

Maksonas papurtė galvąšvelniai šypsodamasis.

– Tada klausyk. Aš nesugebuplanuoti karų. Esu visiškai tamnetikęs. Tikriausiai būčiau ir

siaubingas virėjas. Niekadanemėginau, taigi...

– Niekada?– Tikriausiai pastebėjai

patarnautojus, kurie iki kakloužverčia tave pyragaičiais. Taipjau nutiko, kad jie maitina irmane.

Aš sukikenau. Namiepadėdavau ruošti beveik visusvalgius.

– Kalbėk, – pareikalavau. – Kodar nesugebi?

Maksonas buvo prie patmanęs, jo rudos akys

paslaptingai spindėjo.– Pastaruoju metu kai ką

sužinojau...– Pasakyk.– Pasirodo, aš visiškai

nesugebu laikytis nuo tavęsatokiai. Tai labai rimta bėda.

Aš nusišypsojau.– Ar tikrai mėginai?Jis apsimetė apie tai galvojąs.– Na ne. Ir nesitikėk, kad

pradėsiu.Mes tyliai nusijuokėme,

laikydamiesi vienas kito.Tokiomis akimirkomis buvo

lengva įsivaizduoti, kad taip busvisą likusį gyvenimą.

Lapų ir žolės šiugždesysįspėjo mus, jog kažkas ateina.Nors mūsų pasimatymas atitikovisas taisykles, pasijutausutrikusi ir skubiai atsisėdau.Maksonas pasekė manopavyzdžiu, kai sargybinis,apėjęs gyvatvorę, priėjo priemūsų.

– Jūsų Šviesybe, – pasakė jisnusilenkdamas. – Atleiskite užsutrukdymą, bet ištiesneprotinga pasilikti lauke taip

vėlai. Sukilėliai gali...– Supratau, – atsiduso

Maksonas. – Tuoj grįšime.Sargybiniui pasišalinus

princas vėl pasisuko į mane.– Dar viena mano yda:

sukilėliai išbaigė manokantrybę. Pavargau su jaistąsytis.

Jis atsistojo ir padavė manranką. Aš ją paėmiau,žiūrėdama į liūdnai nusivylusiasjo akis. Nuo Atrankos pradžiossukilėliai puolė mus du kartus –kartą visa griaunantys

šiauriečiai ir kartą mirtįnešantys pietiečiai, – net irturėdama tokią nedidelę patirtį,supratau jo būseną.

Nelaimingas, kad mūsųvakaras buvo nutrauktas,Maksonas paėmė antklodę ir jąišpurtė.

– Ei, – ištariau, skatindama jįpažvelgti į mane. – Man buvosmagu.

Jis linktelėjo.– Nejuokauju, – tariau

artindamasi. Princas užsimetėantklodę ant vienos rankos, kad

laisvąja galėtų apkabinti mane.– Turėtume kada nors taipakartoti. Galėtum papasakotiman apie žvaigždžių spalvas,nes aš tikrai nesugebu jųatskirti.

Maksonas liūdnai nusišypsojo.– Norėčiau ramaus,

normalaus gyvenimo.Pasisukau taip, kad galėčiau jį

apkabinti, tada Maksonasnumetė antklodę ir apglėbėmane.

– Man nemalonu jums taisakyti, Jūsų Šviesybe, bet net ir

tuomet, kai sargybinių nėrašalia, jūs toli gražu nesielgiatenormaliai.

Princas šiek tiekpralinksmėjo, bet vis dar buvorimtas.

– Patikčiau tau labiau, jeibūčiau normalus.

– Tau sunku patikėti, betišties patinki man toks, koks esi.Tik man reikia daugiau...

– Laiko. Žinau. Ir esupasirengęs tau jo suteikti. Tiknorėčiau žinoti, kad pasirinksimane, kai tas laikas baigsis.

Nusukau akis į šalį. Šitopažadėti negalėjau. Nuolatširdyje lyginau Maksoną irAspeną, bet nė vienas jųneturėjo persvaros. Nebenttada, kai būdavau su vienu jų.Tarkim, dabar kilo pagundapažadėti Maksonui, kadgaliausiai liksiu su juo.

Bet aš negalėjau.– Maksonai, – sušnibždėjau,

matydama, kaip jis nusiminė,nesulaukęs mano atsakymo. –Šito negaliu tau pasakyti. Betgaliu pasakyti, kad noriu būti

čia. Aš noriu sužinoti, ar yragalimybė m... mu... –sumikčiojau, nerasdamatinkamo žodžio.

– Mums? – spėjo Maksonas.Laiminga nusišypsojau, kad jis

taip lengvai mane suprato.– Taip. Noriu sužinoti, ar yra

galimybė mums būti mumis.Jis nubraukė nuo veido mano

garbaną.– Manau, kad šansai yra labai

dideli, – pasakė dalykiškai.– Ir aš taip manau. Tik...

laiko, gerai?

Jis linktelėjo jau laimingesnis.Šitaip norėjau užbaigti mūsųvakarą – viltimi. Ir galbūt darvienu dalyku. Prikandusi lūpą,palinkau prie Maksonoklausdama akimis.

Nė nesudvejojęs jis pasilenkėmanęs pabučiuoti. Bučinys buvošiltas ir švelnus, pasijutaudievinama ir troškau daugiau.Galėjau stovėti čia ištisasvalandas, laukdama, kolpasisotinsiu tuo jausmu; betMaksonas per greitai nusisuko.

– Eime, – jis ištarė žaismingai,

traukdamas mane link rūmų. –Verčiau eime į vidų, kol neatjojosargyba su apnuogintomisietimis.

Maksonui palikus mane prielaiptų, nuovargis užgriuvo tarsisiena. Tiesą sakant, sunkiaivilkau kojas į antrą aukštą,sliūkinau į savo kambarį užkampo, bet netikėtaiatsipeikėjau.

– O! – ištarė Aspenas, jis irginustebo mane pamatęs. –Tikriausiai esu pats blogiausiassargybinis, nes visą tą laiką

maniau, kad esi savokambaryje.

Aš sukikenau. Naktį Elitomergaitės turėjo miegotisaugomos bent vienoskambarinės. Man tas labainepatiko, tad Maksonasprimygtinai reikalavo, kad priemano kambario budėtųsargybinis, jei kartais kas norsnutiktų. Dažniausiai manesaugodavo Aspenas. Žinodama,kad beveik kiekvieną naktį jisstovi prie mano durų, jutaukeistą palaimą ir siaubą.

Linksma nuotaika greitaiišblėso, kai Aspenas suvokė,kodėl aš dar neguliu saugiaiapkamšyta savo lovoje. Jisnesmagiai kostelėjo.

– Ar gerai praleidai laiką?– Aspenai, – sušnibždėjau

įsitikinusi, kad netoliese niekonėra. – Nenusimink. Ašdalyvauju Atrankoje, taigi tokiatvarka.

– Kaip galiu turėti šansų,Mer? Kaip galiu varžytis, kai tukalbi tik su vienu mūsų? – Jisbuvo teisus, bet ką aš galėjau

padaryti?– Prašau nepykti ant manęs,

Aspenai. Aš stengiuosi viskąišsiaiškinti.

– Ne, Mer, – jis pasakė vėlšvelniu balsu. – Aš ant tavęsnepykstu. Aš tavęs ilgiuosi. –Paskui, bijodamas kalbėtigarsiai, ištarė vien lūpomis. Aštave myliu.

Aš išsilydžiau.– Žinau, – pasakiau,

uždėdama ranką jam antkrūtinės ir akimirką leisdamasau pamiršti, kaip rizikuojame. –

Bet pats supranti, kur mesesame ir kad dabar ašpriklausau Elitui. Man reikialaiko, Aspenai.

Jis suėmė mano ranką irlinktelėjo.

– Laiko aš tau galiu duoti.Tik... pasistenk surasti jo irman.

Nenorėjau priminti, kaipkeblu būtų tai padaryti, tadprieš švelniai ištraukdamaranką šyptelėjau jam.

– Turiu eiti.Jis žiūrėjo, kaip įeinu į

kambarį ir uždarau duris.Laikas. Šiomis dienomis

prašau jo daug. Tikėjausi, kadturint užtektinai laiko viskassuguls į savo vietas.

Antras skyrius

– Ne, ne, – juokdamasi atsakėkaralienė Amberli. – Aš turėjautik tris pamerges, norsKlarksono motina pageidavo,kad turėčiau daugiau. Ašnorėjau tik savo seserų irgeriausios draugės, su kuriaatsitiktinai susipažinau per

Atranką.Vogčiomis žvilgtelėjau į Marli

ir nudžiugau, kad ji taip pat įmane žiūrėjo. Prieš atvykdama įrūmus maniau, kad per tokįsvarbų konkursą mergaitėstikrai bus nedraugiškos. Marliapkabino mane per mūsųpirmąjį susitikimą, ir nuo tolaiko mudvi esame artimos.Išskyrus vieną kartą, netginebuvome susiginčijusios.

Prieš kelias savaites Marliužsiminė, kad nenorėtų būti suMaksonu. Kai verčiau ją

paaiškinti, kodėl, ji užsisklendėsavyje. Žinojau, kad ji nepyksta,bet tos tylos dienos, kolgaliausiai visko nepamiršome,buvo vienišos.

– Aš noriu septynių pamergių,– pasakė Kris. – Na, jeiMaksonas pasirinks mane ir buskeliamos didelės vestuvės.

– O mano vestuvėse pamergiųnebus, – pasakė Selestėprieštaraudama Kris. – Jos tikatitraukia dėmesį. Vestuvesrodys per televiziją, todėl noriu,kad visų akys būtų įsmeigtos į

mane.Aš niršau. Taip retai

pasitaikydavo proga pasikalbėtisu karaliene Amberli, o Selestėelgėsi kaip išlepinta mergiotė irviską gadino.

– Aš į vestuves norėčiau įpintisavo kultūros tradicijų, – tyliaipridūrė Elisa. – NaujojojeAzijoje mergaitės per vestuvesnaudoja daug raudonos spalvos,o jaunasis dovanoja dovanasnuotakos draugėms,atsidėkodamas, kad jos leido jaiuž jo tekėti.

Kris prakalbo:– Primink, kad dalyvaučiau

tavo vestuvėse. Man patinkadovanos!

– Man taip pat! – sušukoMarli.

– Panele Amerika, jūs esateitin tyli, – pasakė karalienėAmberli. – Kokių pageidavimųturite dėl savo vestuvių?

Aš išraudau, nes buvauvisiškai nepasirengusi atsakyti.

Esu įsivaizdavusi tik vienasvestuves, jos turėjo vyktiKarolinos provincijos paslaugų

tarnyboje užpildžius didžiulęšūsnį dokumentų.

– Aš svajoju, kad mane išleistųtėtis. Na, kad jis paimtų manoranką ir paduotų ją būsimamvyrui. Tai vienintelis manopageidavimas. – Nors irganėtinai trikdanti, tai buvotiesa.

– Bet visi tai daro, –priekabiavo Selestė. – Tainuobodu.

Turėjau supykti, kad ji manesupeikė, bet tik gūžtelėjaupečiais.

– Tą svarbią dieną noriužinoti, kad tėtis visiškai pritariamano pasirinkimui.

– Kaip miela, – pasakė Natali,gurkšnodama arbatą iržvelgdama pro langą.

Karalienė Amberli linksmainusijuokė.

– Žinoma, tikiuosi jopritarimo. Kad ir koks jaunikisbūtų. – Ji skubiai pridūrėpaskutinius žodžius, supratusiišsiduodanti, kad manoišrinktasis būtų Maksonas.

Klausiau savęs, ar ji išties taip

galvoja, ar Maksonaspapasakojo jai apie mus.

Netrukus vestuvių tema buvoišsemta, ir karalienė nuėjopadirbėti į savo kambarį.Selestė įsitaisė priešais didelįtelevizorių sienoje, kitospradėjo lošti kortomis.

– Buvo smagu, – pasakėMarli, kai kartu įsitaisėme priestalo. – Nežinau, ar esu kadanors girdėjusi karalienę tiekdaug kalbant.

– Manau, ji jaudinasi. –Niekam nebuvau užsiminusi

apie tai, ką man pasakojokaralienės Amberli sesuo, kad jidaug kartų mėgino pastoti, betnesėkmingai. Adelė pranašavo,kad jos sesuo užmegs su mumisšiltesnius santykius, kai tikbūrelis sumažės, ir ji buvo teisi.

– Privalai man pasakyti. Ar tuišties neturi planų dėl savovestuvių, ar tik nenori jaispasidalyti?

– Išties neturiu, – prisiekiau. –Man sunku įsivaizduoti didelesvestuves. Juk aš priklausaupenktai kastai.

Marli papurtė galvą.– Priklausei penktai. Dabar

priklausai trečiai.– Teisingai, – pasakiau

prisiminusi savo naują padėtį.Aš gimiau penktos kastos

šeimoje – vargingai apmokamųdailininkų ir muzikantų – ir norsapskritai nekenčiau kastųsistemos, savo darbą mėgau.Buvo keista galvoti apie savekaip apie trečios kastos atstovęir mąstyti apie mokytojos arrašytojos profesiją.

– Baik nervintis, – pasakė

Marli, skaitydama man iš veido.– Kol kas neturi dėl konerimauti.

Ketinau prieštarauti, betmane pertraukė Selestėsšūksnis.

– Nagi! – ji sušuko, trenkdamanuotolinio valdymo pultelį į sofąir vėl nukreipdama jį įtelevizorių. – Ak!

– Ar man taip atrodo, ar jitikrai tapo dar bjauresnė? –sušnabždėjau Marli. Mesžiūrėjome, kaip Selestė bepaliovos trankė pultelį, kol

galiausiai pasidavė ir perjungėkanalą rankiniu būdu.Pamaniau, jei būčiau augusiantroje kastoje, dėl to turbūtvertėtų susirūpinti.

– Manau, tai stresas, –pareiškė Marli. – Ar pastebėjai,kad Natali vis labiau, nanežinau... atitolsta?

Aš linktelėjau, ir mes abipažvelgėme į tris kortomislošiančias mergaites. Pašydamakortų malką, Kris šypsojosi, oNatali tyrinėjo savo plaukųgaliukus, retsykiais išraudama

jai nepatinkančią sruogą. Jiatrodė išsiblaškiusi.

– Ko gero, mes visospradedame jį jausti, –prisipažinau. – Dabar, kai likotik mažas būrelis, sunkiau ilsėtisir mėgautis rūmais.

Selestė suniurnėjo, ir mesžvilgtelėjome į ją, bet greitainusukome akis, nes ji pagavomūsų žvilgsnius.

– Trumpam atsiprašysiu, –tarė pasimuisčiusi Marli. –Regis, man reikia į tualetą.

– Ir aš apie tai pagalvojau.

Gal eime kartu? – pasiūliau.Šypsodamasi ji pakratė galvą.– Tu eik pirma. Aš išgersiu

arbatą.– Gerai. Aš grįšiu.Išėjau iš Moterų kambario ir

neskubėdama žingsniavaupuošniu koridoriumi. Nebuvauįsitikinusi, ar kada norspamiršiu šią įspūdingą vietą.Buvau taip išsiblaškiusi, kadpasukusi už kampo atsitrenkiauį sargybinį.

– Oi! – šūktelėjau.– Atleiskite, panele. Tikiuosi,

neišgąsdinau jūsų. – Jis laikėmane už dilbių, padėdamasnepargriūti.

– Ne, – pasakiau kikendama. –Nieko baisaus. Turėjau žiūrėti,kur einu. Ačiū, kad manesugavote, pareigūne...

– Vudvorkas, – jis pasakėnusilenkdamas.

– Aš Amerika.– Žinau.Nusišypsojau ir užverčiau

akis. Aišku, jis žinojo.– Tikiuosi, kai kitą kartą

susitiksime, nebūsiu tokia nevik‐

ri, – pajuokavau.Jis tyliai nusijuokė.– Sutinku. Gražios dienos,

panele.– Jums taip pat.Grįžusi papasakojau Marli

apie savo trikdantį susitikimą supareigūnu Vudvorku irperspėjau ją eiti atsargiai. Jinusijuokė ir papurtė galvą.

Tolesnę popietės dalįpraleidome sėdėdamos prielangų ir gerdamos saulės šviesą,plepėdamos apie namus ir kitasmergaites.

Pasidarė liūdna pagalvojusapie ateitį. Juk kada norsAtranka baigsis, ir nors žinojau,kad mudvi su Marli liksimeartimos, man labai stigs mūsųkasdienių pokalbių. Ji – manopirma tikra draugė, ir mannorėjosi, kad ji nuolat būtųšalia.

Kol stengiausi sustabdyti šiąakimirką, Marli svajingai žvelgėpro langą. Knietėjo žinoti, apieką ji galvoja, bet aplink buvotaip ramu, kad nepaklausiau.

Trečias skyrius

Plačios durys į balkoną ir įkoridorių buvo atidarytos, irmano kambaryje nestigo šilto,malonaus iš sodo sklindančiooro. Tikėjausi, švelnus vėjelispaguos mane, nes turėjau labaidaug darbo. Deja, jis mane tikblaškė, kurstydamas troškimą

būti bet kur, tik ne prie šiostalo.

Atsidusau ir atsilošiau kėdėjeužvertusi galvą ant atlošo.

– Ana, – pašaukiau.– Klausau, panele, – iš kampo

siūdama atsiliepė manovyriausia kambarinė. Netnepažvelgusi žinojau, kad Merėir Lusė, kitos dvi manokambarinės, kilstelėjo galvas,laukdamos, ar ir jos galės manpatarnauti.

– Įsakau išsiaiškinti, kąreiškia šie popieriai, – pasakiau,

tingiai rodydama ranka į priešmane gulinčią išsamią karinėsstatistikos ataskaitą. Iš šiosužduoties bus egzaminuojamasvisas Elitas, bet aš niekaipnegalėjau susikaupti.

Trys mano kambarinėsnusijuokė – tikriausiai todėl, kadreikalavimas buvo juokingas, irtodėl, kad aš apskritai ko norspareikalavau. Vadovauti ašnelabai sugebėjau.

– Apgailestauju, mano ponia,bet tai tikriausiai peržengtųmano pareigų ribas, – atsakė

Ana. Nors jos atsakymas tebuvopokštas, balse girdėjau nuoširdųatsiprašymą, kad ji negali manpadėti.

– Gerai, – sudejavauatsisėsdama tiesiai. – Tekspačiai tai padaryti. Jūs visosesate niekam tikusios. Rytojpaprašysiu naujų kambarinių. Šįkartą kalbu rimtai.

Jos vėl sukikeno, o aš darkartą sutelkiau dėmesį įskaičius. Man atrodė, kad šiatskaita klaidinga, nors nebuvautuo įsitikinusi. Dar kartą

perskaičiau paragrafus irdiagramas, stengdamasisusikaupti raukiau antakius irkramčiau rašiklio galą.

Išgirdau tylų Lusės juoką ir,pakėlusi akis sužinoti, kas jątaip pralinksmino, nusekiau josžvilgsnį prie durų. Ten,atsirėmęs į staktą, stovėjoMaksonas.

– Tu mane išdavei! – jispapriekaištavo Lusei, o ši irtoliau kikeno.

Skubiai atstūmiau kėdę irpuoliau jam į glėbį.

– Tu perskaitei mano mintis!– Tikrai?– Prašau pasakyti, kad galime

išeiti į lauką. Nors trumpam?Jis nusišypsojo.– Turiu dvidešimt minučių,

paskui turėsiu grįžti.Pamažu blėstant gyvoms

mano kambarinių šnekomsnusitempiau jį koridoriumi tolyn.

Niekas nepaneigs, kad sodaitapo mūsų vieta. Beveikkaskart, pasitaikius progaipabūti vieniems, mesateidavome čia. Tai buvo didelis

kontrastas mano laisvalaikiui suAspenu, kai lindėdavomepasislėpę mažame medžionamelyje kieme už namo,vienintelėje vietoje, kurgalėjome jaustis saugūs.

Staiga paklausiau savęs, arkur netoliese, nepastebimastarp daugelio kitų rūmųsargybinių, yra Aspenas, gal jisstebi, kaip Maksonas laikomano ranką.

– Kas čia? – paklausėMaksonas einant braukdamasper mano pirštų galiukus.

– Nuospaudos. Jos atsiradospaudant smuiko stygas keturiasvalandas per dieną.

– Anksčiau jų nepastebėjau.– Ar jos tau trukdo? – Iš šešių

likusių mergaičių aš buvaužemiausios kastos, tadnemanau, kad kurios norsrankos buvo tokios kaip mano.

Maksonas sustojo ir pakėlėmano pirštus prie lūpų, tadaėmė bučiuoti išvargusius jųgaliukus.

– Priešingai. Mano manymu,jos gan gražios. – Pajutau, kaip

raustu. – Aš mačiau pasaulį –žinoma, daugiausia pro kulkomsatsparų stiklą arba iš kažkokiossenos pilies bokšto – bet aš jįmačiau. Turiu galimybę prieitiprie atsakymų į tūkstantįklausimų. Bet ši rankytė? – Jisįdėmiai pažvelgė man į akis. – Širankytė išgauna garsus, kuriųnegalėčiau palyginti su jokiaiskitais. Kartais man atrodo, kadsapnavau, jog tu grieži smuiku,ir buvo labai gražu. Šiosnuospaudos įrodo, jog tai nesapnas.

Kartais Maksono kalbėjimomaniera mane užburdavo irbuvo pernelyg romantiška, kadįtikintų. Tačiau nors irpuoselėjau tuos žodžius širdyje,nebuvau tikra, ar galiu jaispasitikėti. Iš kur galėjau žinoti,kad jis netaria tokių meiliųžodžių kitoms mergaitėms?Privalėjau pakeisti temą.

– Ar išties žinai atsakymus įtūkstantį klausimų?

– Be jokių abejonių. Klauskbet ko; jei nesuregsiu atsakymo,žinau, kur jį rasti.

– Bet ko?– Bet ko.Buvo sunku nepasiruošus

sugalvoti klausimą, tuo labiautokį, kuris jį parklupdytų, ko ašir norėjau. Prisiminiau dalykus,kurie žadino mano smalsumąaugant. Kaip skrenda lėktuvai?Kokios anksčiau buvo JungtinėsValstijos? Kaip veikia mažigrotuvai, kuriuos turiaukštesnės kastos?

Ir tada man toptelėjo.– Kas yra Helovinas? –

paklausiau.

– Helovinas? – Aišku,Maksonas nebuvo apie jįgirdėjęs. Aš nesistebėjau. Ir patitik kartą buvau aptikusi tą žodįtėvų senoje istorijos knygoje.Kai kurios jos dalys buvoneatpažįstamai sudriskusios,trūko puslapių arba jie buvobeveik sunaikinti. Vis tiek manevisada domino ten minimašventė, apie kurią mes niekonežinojome.

– Nesijaučiate toks įsitikinęs,Jūsų Karališkoji Prašmatnybe? –paerzinau.

Princas nusivaipė, tačiau buvoaišku, kad tik apsimeta supykęs.Tada žvilgtelėjo į laikrodį irįtraukė oro.

– Eime. Turim paskubėti, –pasakė jis, čiupdamas mane užrankos ir leisdamasis bėgti.

Aš klupinėjau su savobateliais pusaukštėmispakulnėmis, bet stengiausineatsilikti, kai jis plačiaišypsodamasis vedė mane atgal įrūmus. Man patikdavo, kaiprasiverždavo Maksononerūpestingumas; jis pernelyg

dažnai būdavo rimtas.– Ponai, – ištarė jis mums

lekiant pro sargybinius,stovinčius prie durų.

Nubėgus iki pusės vestibiulio,bateliai mane priveikė.

– Maksonai, sustok! –prašvokščiau uždususi. – Ašnespėju!

– Eikš, eikš, tau tai patiks, –sumurmėjo jis, traukdamasmane už rankos, kai sulėtinautempą. Galiausiai Maksonasprisiderino prie manęs, bet buvoakivaizdu, kad jam knietėjo

skuosti greičiau.Mes pasileidome link

šiaurinio koridoriaus, netoli tosvietos, kur buvo filmuojamaPranešimų laida, bet josnepriėję pasukome į laiptus.Ilgai kopėme aukštyn, ir ašnegalėjau suvaldyti smalsumo.

– Kur mes einame?Jis pasisuko ir pažvelgė į

mane staiga surimtėjęs.– Privalai prisiekti, kad

niekada neprasitarsi apie šįkambarėlį. Tik keli šeimosnariai ir saujelė sargybinių žino,

kad jis apskritai yra.Aš buvau be galo

susidomėjusi.– Žinoma.Užlipome laiptais iki pat

viršaus, ir Maksonas atidarėman duris. Jis vėl paėmė maneuž rankos ir tempė koridoriumi,kol galiausiai sustojo priesienos, ją beveik visą dengėdidžiulis paveikslas. Maksonasapsidairė, įsitikindamas, kadnieko aplink nėra, ir užkišoranką už rėmo. Išgirdau silpnąspragtelėjimą, ir paveikslas

pasviro link mūsų.Aš išsižiojau. Maksonas

nusišypsojo.Už paveikslo iki pat žemės

buvo įtaisytos durys su nedideleklaviatūra, tokios būnatelefonuose. Maksonasnuspaudė kelis skaičius, irpasigirdo tylus pyptelėjimas.Žvelgdamas į mane jis pasukorankeną.

– Leisk tau padėti. Čia ganaukštas slenkstis. – Jis padavėman ranką ir parodė, kad eičiaupirma.

Aš apstulbau.Prie belangio kambario sienų

stovėjo lentynos, pilnossenovinių knygų. Dviejoselentynose buvo knygos sukeistais raudonais brūkšniaisant viršelių, ir aš pamačiaudidžiulį į sieną atremtą atlasą;atverstame puslapyje buvokažkokios nežinomos šaliesapybrėžos. Kambario centrestovėjo stalas, ant jo gulėjokeletas knygų. Regis, kažkasneseniai jas vartė ir palikoatnaujinti. Į vieną sieną

instaliuotas platus ekranaspriminė televizorių.

– Ką reiškia raudonibrūkšniai? – paklausiaustebėdamasi.

– Tai uždraustos knygos. Kiekmums žinoma, tai gali būtivieninteliai išlikę egzemplioriaivisoje Ilėjoje.

Pasigręžiau į Maksoną, akimisklausdama to, ko neišdrįsauištarti garsiai.

– Taip, gali jas pavartyti, –pasakė jis, neslėpdamas, kadkeliu jam nepatogumų, bet jo

veidas bylojo, kad šito jis išmanęs ir tikėjosi.

Labai atsargiai pakėliau vienąknygą, bijodama netyčiasunaikinti vienintelį to lobioegzempliorių. Perverčiaupuslapius ir nedelsdama padėjaują į vietą. Pasijutau apimtapernelyg pagarbios baimės.

Tada pamačiau, kaipMaksonas kažką spausdina antplokščią rašomąją mašinėlęprimenančio daikto, kuris buvoprijungtas prie televizoriusekrano.

– Kas tai? – paklausiau.– Kompiuteris. Ar neteko

matyti? – Papurčiau galvą,Maksonas nesistebėjo. – Jaunedaug žmonių juos turi. Šiskompiuteris skirtas šiamekambaryje saugomaiinformacijai. Jei yra kokios norsmedžiagos apie Heloviną, jismums pasakys, kur jos ieškoti.

Nelabai supratau, ką princassako, bet paaiškinti neprašiau.Po kelių sekundžių jo paieškadavė rezultatų – trijų punktųsąrašą ekrane.

– Puiku! – jis sušuko. – Laukčia.

Stovėjau prie stalo, kolMaksonas ieškojo trijų knygų,kurios mums atskleis, kas yraHelovinas. Tikėjausi, kad tainebus kokia kvailystė ir kadnebūsiu vertusi jo tuščiai dėtitiek pastangų.

Pirmoji knyga apibūdinoHeloviną kaip keltų šventę,žyminčią vasaros pabaigą.Nenorėdama gaišinti Maksono,neužsiminiau, kad neturiusupratimo, kas yra keltai.

Remiantis jų tikėjimu, perHeloviną dvasios atklysdavo irapleisdavo šį pasaulį, tadžmonės užsidėdavo kaukes,norėdami apsisaugoti nuopiktųjų dvasių. Vėliau Helovinasvirto pasaulietiška švente,skirta daugiausia vaikams.Apsirengę tam tikraiskostiumais, jie vaikščiodavo pomiestą dainuodami dainas irkaip atlygį gaudavo saldainių; iščia kilo posakis „pokštas arbasaldainis“ – jie pokštaudavo irgaudavo saldainių.

Antroje knygoje Helovinasbuvo aprašomas panašiai, tikten buvo minimi moliūgai irkrikščionybė.

– Šita bus įdomi, – pareiškėMaksonas, versdamas daugplonesnės, ranka rašytos knygospuslapius.

– Kodėl? – paklausiau,prieidama pasiimti geresnėsknygos.

– Čia, panele Amerika, yravienas Gregorio Ilėjosasmeninio dienoraščio tomų.

– Ką? – sušukau. – Ar galiu

paliesti?– Pirmiau leisk surasti

puslapį, kurio ieškom. Žiūrėk,net nuotrauka yra!

Toje nuotraukoje išnežinomos praeities tarsivaiduoklis stovėjo GregorisIlėja, griežtu veidu, šiugždančiukostiumu, pasitempęs. Keista,kad, mano akimis, jo laikysenalabai panėšėjo į karaliaus irMaksono laikyseną. Šalia jokamerai abejingai šypsojosimoteris. Iš veido buvo matyti,jog kadaise ji buvo labai miela,

tačiau blizgesys iš jos akių jaubuvo dingęs. Ji atrodėpavargusi.

Aplink porą stovėjo dar trysfigūros. Paauglė mergaitė –graži ir energinga, plačiaibesišypsanti, su karūna irpuošnia suknele. Kaip juokinga!Ji buvo apsirengusi kaipprincesė. Ir du berniukai –vienas šiek tiek aukštesnis negukitas, abu vilkėjo mannepažįstamų personažųkostiumus. Atrodė, jie netrukuską nors iškrės. Po nuotrauka

buvo įrašas – ganėtinai keista –darytas Gregorio Ilėjos ranka.

Šiais metais vaikamsHelovino proga buvosurengtas vakarėlis.Tikriausiai tokiu būdu jiegali pamiršti, kas dedasiaplink, bet, mano manymu,tai yra lengvabūdiška. Mesesame viena iš kelių likusiųšeimų, išgalinčių surengtišventę, bet šis vaikųžaidimas tėra pinigųšvaistymas.

– Manai, Helovinonešvenčiame, nes tai pinigųšvaistymas?

– Gali būti. Jei data ką norsreiškia, šis įrašas darytas iškarto po to, kai KinijosAmerikos valstija pradėjopriešintis, prieš pat Ketvirtąjįpasaulinį karą. Tuo metudidžioji dalis žmonių neturėjonieko – įsivaizduok visą tautą,priklausančią septintai kastai, irmenką saujelę – antrai.

– Oho. – Pamėginauįsivaizduoti karo nuniokotą

mūsų šalies peizažą ir tautą,besistengiančią suimti save įrankas. Neįtikėtina.

– Kiek tokių dienoraščių čiayra? – paklausiau.

Maksonas parodė į lentyną,kurioje buvo išrikiuoti panašūs įšį dienoraščiai.

– Gal koks tuzinas.Negalėjau patikėti! Visa

istorija viename kambaryje.– Ačiū, – pasakiau. – Nė

nesvajojau, kad galėsiu taipamatyti. Esu apstulbusi, kad jieegzistuoja.

Maksonas švytėjo.– Gal norėtum perskaityti iki

galo? – Jis mostelėjo įdienoraštį.

– Taip, žinoma! – konesušukau, tada prisiminiau savopareigas. – Bet aš negaliu čiapasilikti; turiu išnagrinėti tąsiaubingą ataskaitą. O taureikia grįžti prie darbo.

– Tai tiesa. Ką pasakytum, jeipasiūlyčiau šią knygą pasiimtikeletui dienų?

– Ar man tai leidžiama? –paklausiau pagarbiai.

– Ne. – Maksonasnusišypsojo.

Aš sudvejojau, bijodama to, kąlaikiau rankose. O jei pamesiu?Jei sugadinsiu? Žinoma, princomintys turėjo suktis apie tą patį.Bet juk daugiau tokia proganepasitaikys. Dėl šios dovanosbūsiu atidi.

– Gerai. Tik nakčiai ar dviem,tada grąžinsiu.

– Giliai paslėpk.Ir aš ją paslėpiau. Juk tai

buvo daugiau nei knyga; taibuvo Maksono pasitikėjimas. Aš

įkišau ją į pianino kėdės vidų, pošūsnimi natų – ten manokambarinės niekada nevalė. Šiąknygą lies tik mano rankos.

Ketvirtas skyrius

– Aš beviltiška! – pasiskundėMarli.

– Ne, ne, tau puikiai sekasi, –sumelavau.

Jau daugiau nei savaitė daviauMarli pianino pamokas, tačiaupasakysiu nuoširdžiai – jiskambino vis prasčiau. Dėl

Dievo, mes vis dar mokėmėsgamų. Jai vėl nuspaudus ne tąklavišą, nejučiomis susiraukiau.

– Pažvelk į savo veidą! –sušuko ji. – Aš netikėlė. Tarsigročiau alkūnėmis.

– Pamėginkim. Gal tavoalkūnės bus tikslesnės.

Marli atsiduso.– Pasiduodu. Atleisk, Amerika,

tu buvai itin kantri, bet negaliuklausytis savo grojimo. Skambataip, tarsi pianinas sirgtų.

– Tiesą sakant, „merdėtų“būtų tiksliau.

Marli prapliupo juoktis, ir ašprie jos prisidėjau. Nė neįtariau,kad jai paprašius pianinopamokų, mano ausys bus taipskausmingai – bet linksmai –kankinamos.

– Gal tau geriau sektųsigriežti smuiku? Smuiko muzikanuostabi, – pasiūliau.

– Ne, vargu. Man taip sekasi,kad tik sugadinsiu instrumentą.– Marli pakilo ir nuėjo priemano stalelio. Popieriai, kuriuosturėjome skaityti, buvo nustumtiį vieną pusę, ir mano mielos

kambarinės buvo palikusiosmums arbatos ir sausainių.

– Nieko baisaus. Juk smuikaspriklauso rūmams. Panorėjusigalėtum sviesti jį Selestei įgalvą.

– Negundyk, – pasakė Marli,pildama mums arbatos. – Ašlabai tavęs pasiilgsiu, Amerika.Nežinau, kaip išgyvensiu, kaimudvi negalėsim kasdienmatytis.

– Maksonas labai neryžtingas,taigi rūpintis dėl to dar nereikia.

– Nežinau, – tarė ji

surimtėjusi. – Jis nepasakėtiesiai, bet žinau, kad esu čia tikdėl žmonių palaikymo. Išvykuskitoms mergaitėms, jų nuomonėnetrukus pasikeis, ir jie išsirinkskitą favoritę; tada jis maneišsiųs namo.

Labai atsargiai rinkaužodžius, tikėdamasipaaiškinimo, kodėl jų santykiaiatšalo, tačiau nenorėjau, kadMarli dar kartą nuo manęsužsisklęstų.

– Ar su tuo susitaikei? Turiugalvoje, jei negausi Maksono?

Draugė lengvai gūžtelėjopečiais.

– Jis nėra man skirtas. Ašnieko prieš iškristi iš konkurso,bet labai nenoriu iš čia išvykti, –paaiškino ji. – Be to, netrokštutekėti už vaikino, kuris mylikitą.

Aš staigiai išsitiesiau.– Ką jis?..Marli žvilgsnis buvo

triumfuojantis, o šypsena,besislepianti už arbatospuodelio, sakė: Sučiupau!

Ir tai buvo tiesa.

Akimirksniu suvokiau, kadpagalvojus apie Maksono meilękuriai nors kitai, mane apimanepakeliamas pavydas. Tuoj patsupratau, kad ji galvoje turėjomane, ir apsiraminau.

Aš stačiau sieną po sienos,šaipydamasi iš Maksono irgirdama kitų mergaičiųpranašumus, bet Marli vienusakiniu viską paneigė.

– Kodėl neužbaigi viso to,Amerika? – švelniai paklausė ji.– Juk žinai, kad jis myli tave.

– Jis niekada to nesakė, –

patikinau, ir tai buvo tiesa.– Žinoma, nesakė, – ištarė ji,

tarsi tai būtų akivaizdu. – Jislabai stengiasi tave sugauti irkaskart, kai priartėja, tunustumi jį šalin. Kodėl taipelgiesi?

Ar galėčiau jai pasakyti? Argalėčiau jai prisipažinti, kad,nepaisant mano gilių jausmųMaksonui – matyt, gilesnių, neipati suvokiau, – yra kitasžmogus, kurio negaliu pamiršti?

– Aš tik... tikriausiai dvejoju. –Aš pasitikėjau Marli; tvirtai

pasitikėjau. Bet mums abiembus saugiau, jei ji nežinos.

Ji linktelėjo. Tarsi suprastų,kad už to slypi šis tas daugiau,bet ji manęs nespaudė. Šisabipusis mūsų paslapčiųpripažinimas beveik prilygonusiraminimui.

– Surask būdą įsitikinti. Irnedelsk. Jei jis nėra skirtas man,tai dar nereiškia, kad nėrapuikus vaikinas. Nenorėčiau,kad prarastum jį tik todėl, kadbijojai.

Marli ir vėl buvo teisi. Aš

bijojau. Bijojau, kad Maksonojausmai gali būti ne tokienuoširdūs, kaip atrodė, bijojautapti princese, bijojau prarastiAspeną.

– Pakalbėkime apielinksmesnius dalykus, – pasakėji, padėdama arbatos puodelį, –vakarykštės šnekos apievestuves privertė mane apie kaiką pagalvoti.

– Apie ką?– Ar norėtum būti mano

pirmąja pamerge? Jei kada norsištekėčiau?

– Marli, žinoma, norėčiau! Otu būtum? – Aš ištiesiau jairankas, ir ji laiminga jaspakratė.

– Bet tu turi seserų; ar josneprieštaraus?

– Jos supras. Prašau.– Būtinai! Nė už ką pasaulyje

nepraleisčiau tavo vestuvių. –Jos tonas rodė, kad manovestuvės bus amžiaus įvykis.

– Pažadėk, net jei ištekėsiu užaštuntos kastos vaikino kur norsskersgatvyje, tu dalyvausi.

Ji pažvelgė į mane su

nepasitikėjimu, būdama tikra,kad nieko panašaus negalinutikti.

– Net ir tuomet. Pažadu.Iš manęs ji tokio įžado

nepaprašė, ir tai privertė manevėl suabejoti, ar namuose josišties laukia ketvirtos kastosvaikinas, kurį ji yra įsimylėjusi.Tačiau aš jos nespaudžiau. Buvoaišku, kad mes abi turimepaslapčių, bet Marli buvo manogeriausia draugė, dėl jospadaryčiau viską.

Tą vakarą tikėjausi praleistišiek tiek laiko su Maksonu.Marli privertė mane suabejotisavo poelgiais. Ir mintimis. Irjausmais.

Po vakarienės, kai visospakilome išeiti iš valgomojo,pagavau Maksono žvilgsnį irpatempiau ausies spenelį. Taibuvo mūsų slaptas ženklasprašant susitikimo. Princaslabai retai atsisakydavo. Bet šįvakarą Maksonas atrodėnusivylęs, kai lūpomis ištarėman „darbas“. Aš pašaipiai

patempiau lūpą ir lengvaipamojavau prieš išeidama.

Gal taip ir geriau. Man ištiesreikėjo apmąstyti keletą dalykų,susijusių su Maksonu.

Kai pasukau už kampo į savokambarį, Aspenas ir vėl ten ėjosargybą. Jis mane nužvelgė nuogalvos iki kojų, akimisaprėpdamas mano prigludusiąžalią suknelę, ji puikiai slėpėkeletą mano figūros išlinkimų.Netardama nė žodžio, praėjaupro šalį. Prieš pasukant durųrankeną, jis švelniai palietė man

ranką.Prisilietimas buvo

sąmoningas, bet trumpas, ir perkelias sekundes aš pajutau tąporeikį, tą ilgesį, kurį mansužadindavo Aspenas.Dirstelėjusi į jo smaragdospalvos alkanas ir gilias akis,pajutau, kad kojos linksta perkelius.

Kęsdama prisilietimo virpulį,kaip galėdama greičiau įėjau įsavo kambarį. Dėkui Dievui,neturėjau laiko galvoti apieAspeno sukeltus jausmus, nes

vos tik uždarius duris maneapspito kambarinės ir ėmėruošti miegui. Joms plepant iršukuojant man plaukus,stengiausi bent akimirką viskąpamiršti.

Tačiau tai buvo neįmanoma.Turėjau pasirinkti. Aspenas arMaksonas?

Bet kaip apsispręsti, jei abigalimybės geros? Kaippasirinkti žinant, kad dalismanęs bet kuriuo atveju bussugniuždyta? Guodžiausi darturinti laiko. Dar turiu laiko.

Penktas skyrius

– Taigi, panele Seleste, jūssakote, kad skaičius yra permažas ir, jūsų manymu, per kitąšaukimą turėtų būti imamadaugiau naujokų? – paklausėGavrilas Feidėjas, diskusijų,vykstančių Ilėjos svarbiausiųpranešimų laidoje, vedėjas ir

vienintelis žmogus, kada norsėmęs interviu iš karališkosiosšeimos.

Mūsų debatai laidoje buvoegzaminas, ir mes tai žinojome.Nors Maksono laikas nesaistė,visuomenė troško, kad mūsųskaičius sumažėtų; jutau, jogkaralius, karalienė ir jųpatarėjai troško to paties. Jeinorėjome pasilikti, turėjomepasirodyti, kada ir kur būdavoliepiama. Džiaugiausi įveikusi tąsiaubingą ataskaitą apiekareivius. Atmintyje išliko kai

kurie statistiniai duomenys, taigiturėjau daug šansų šį vakarąpadaryti gerą įspūdį.

– Teisingai, Gavrilai. KarasNaujojoje Azijoje trunka daugmetų. Manau, kartą ar dupašaukus daugiau naujokų,pajėgtume baigti karą.

Aš tikrai negalėjau pakęstiSelestės. Per ją buvo išmestaviena mergaitė, praėjusį mėnesįji sugadino Kris gimtadienį irjėga bandė nuplėšti nuo manęssuknelę. Priklausydama antraikastai, ji laikė save viršesne už

mus. Tiesą sakant, aš neturėjaunuomonės apie Ilėjos kareiviųskaičių, bet išgirdusi Selestėsžodžius ryžtingai jaipasipriešinau.

– Nesutinku, – pasakiauišmoktu gerai išauklėtosmerginos balsu.

Selestė pasisuko į mane,atmesdama per petį tamsiusplaukus. Atgręžusi nugarąkamerai, ji jautėsi galinti įžūliai įmane spoksoti.

– Panele Amerika, ar jūsmanote, kad didinti šauktinių

skaičių yra blogas sumanymas?– paklausė Gavrilas.

Stipriai iškaito skruostai.– Antroji kasta išgali

susimokėti ir nedalyvautišaukime, tad neabejoju, kadpanelei Selestei neteko matyti,kas nutinka, kai šeimospraranda vienturčius sūnus.Didesnis šauktinių skaičius būtųpražūtingas, ypač žemesnėmskastoms, kurios turi gausesnesšeimas ir kur kiekvieno šeimosnario darbas padeda jomsišgyventi.

Šalia sėdinti Marli draugiškaiman kumštelėjo.

Selestė prabilo:– O ką turėtume daryti? Juk

nesiūlai sėdėti sudėjus rankas irleisti šiems karams tęstis?

– Ne, ne. Žinoma, noriu, jogkaras Ilėjoje baigtųsi. – Nutilau,stengdamasi susikaupti, irpažvelgiau į Maksonątikėdamasi palaikymo. Šalia josėdintis karalius atrodė suirzęs.

Man reikėjo pasukti diskusijąkita kryptimi, tad išpyškinaupirmą į galvą šovusią mintį.

– O jei šaukimas būtųsavanoriškas?

– Savanoriškas? – paklausėGavrilas.

Selestė ir Natali sukikeno, irtai dar labiau pablogino padėtį.Bet tada aš pagalvojau. Nejautai išties toks baisussumanymas?

– Taip. Be abejo, turėtų būtitaikomi tam tikri reikalavimai,bet, galimas daiktas, armija,sudaryta iš vyrų, norinčių būtikareiviais, būtų naudingesnė užarmiją berniukų, iš paskutiniųjų

besistengiančių išlikti gyviems irgrįžti į savo ankstesnį gyvenimą.

Studijoje visi nuščiuvosvarstydami. Matyt, įrodžiausavo tiesą.

– Puikus sumanymas, –įsiterpė Elisa. – Tada kasmėnesį ar du, kai tik žmonėsužsirašytų, siųstume naujuskareivius. Tai būtųpastiprinimas anksčiaupradėjusiems tarnybą.

– Pritariu, – tarė Marli, joskomentarai įprastai tuo irbaigdavosi. Akivaizdu, jai buvo

nejauku per debatus.– Žinau, tai gali pasirodyti

keistoka, bet gal moterys irgigalėtų dalyvauti? – pareiškėKris.

Selestė garsiai nusijuokė.– Kas, tavo manymu,

užsirašytų? Ar tu eitum į mūšiolauką? – Jos balse buvo girdėtiįžeidžiama abejonė.

Kris nesutriko.– Ne, aš netinku būti kareive.

Bet, – kalbėjo ji toliau Gavrilui, –dalyvaudama Atrankoje,sužinojau, kad kai kurios

mergaitės turi bauginantįžudiko instinktą. Taiginesileiskite apkvailinami baliniųsuknelių, – ji baigė su šypsena.

Grįžusi į savo kambarį, leidaukambarinėms pabūti šiek tiekilgiau nei įprasta ir padėti maništraukti iš plaukų daugybęsmeigtukų.

– Man patiko jūsų savanoriųarmijos sumanymas, – pasakėMerė, vikriai darbuodamasipirštais.

– Man taip pat, – pridūrė

Lusė. – Atmenu, kaip sunkiaivertėsi mano kaimynai, kai buvopaimti jų vyriausi sūnūs. O kaidaugelis jų negrįžo namo, tapobeveik nepakeliama. – Mačiau,kaip prieš jos akis atgyja daugprisiminimų. Prieš maniškesirgi.

Miriam Karier jauna likonašle, bet su sūnumi Eidenu jieneblogai tvarkėsi dviese. Kaiprie jos slenksčio pasirodėkareiviai su laišku, vėliava irbeprasmėmis užuojautomis, jiužsisklendė savyje. Ji negalėjo

viena išgyventi. Net jei ir būtųgebėjusi, nematė prasmės.

Kartais toje pačioje aikštėje,kurioje atsisveikinau suKarolina, matydavau jąprašančią išmaldos, kaipaštuntos kastos žmonės. Bet ašneturėjau jai ko duoti.

– Žinau, – pasakiau Lusėsatvaizdui.

– Manau, Kris nuėjo šiek tiekper toli, – įsiterpė Ana. –Moterys mūšyje yra siaubinga.

Jos rimtas veidas privertėmane nusišypsoti. Ana buvo

sutelkusi dėmesį į manoplaukus.

– Pasak mano tėčio, moterysdalyvaudavo...

Mus išgąsdino serija trumpųbeldimų į duris.

– Kai ką sugalvojau, – pasakėMaksonas, jis įėjo nelaukdamaskvietimo. Pasirodo, kiekvienąpenktadienį po Pranešimų mesturime pasimatymą.

– Jūsų Šviesybe, – vienu balsuištarė kambarinės, o Merėnusilenkdama išmetėsmeigtukus.

– Leiskite padėti, – pasisiūlėMaksonas.

– Ne, nereikia, – tvirtinoskaisčiai nuraudusi ir atatupstatraukdamasi iš kambario Merė.

Toli gražu ne taip subtiliai,kaip būtų norėjusi, jireikšmingai pažvelgė į Lusę irAną, melsdama jų eiti kartu.

– Labos nakties, panele, –pasakė Lusė, trūktelėjusi Aną užuniformos, kad toji sektų išpaskos.

Joms išėjus mudu su Maksonupratrūkome juoktis. Aš

pasisukau į veidrodį ir toliautraukiau iš plaukų smeigtukus.

– Juokinga draugija, –pareiškė Maksonas.

– Jos labai tavim žavisi.Maksonas kukliai priėmė

komplimentą.– Atsiprašau, kad sutrukdžiau,

– jis ištarė mano atvaizdui.– Nieko tokio, – atsakiau,

ištraukdama paskutinįsmeigtuką. Perbraukiau pirštaisplaukus ir paskleidžiau juos antmenčių. – Gerai atrodau?

Maksonas linktelėjo,

stebeilydamas šiek tiek ilgėliaunei būtina. Kai atsitokėjo,prabilo:

– Beje, dėl to sumanymo...– Pasakok.– Ar prisimeni Heloviną?– Taip. Aš dar neperskaičiau

dienoraščio. Tačiau jis geraipaslėptas, – patikinau.

– Puiku. Niekas jo neieško.Beje, aš galvojau. Tose knygoseparašyta, kad jis švenčiamasspalį, tiesa?

– Taip, – atsakiaunerūpestingai.

– Dabar yra spalis. Kodėlmums nesuruošus Helovinovakarėlio?

Aš pasisukau.– Rimtai? Ak, Maksonai, ar

mes galėtume?– O tu norėtum?– Labai norėčiau!– Manau, visoms Atrankos

dalyvėms reikėtų pasiūtikostiumus. Nebudintyssargybiniai galėtų pabūti šokiųpartneriais; aš esu tik vienas,tad būtų nesąžininga verstimergaites laukti eilės.

Ateinančią savaitę ar dvigalėtume pravesti šokiųpamokas. Juk sakei, kad kartaisdienomis nėra ką veikti. Irsaldainiai! Mums atveš pačiųgeriausių saldainių. Tu, manobrangioji, baigiantis vakaruibūsi sočiai jų prisiragavusi.Taigi turėsime išridenti tave iššokių aikštelės.

Buvau pakerėta.– Ir mes pranešime, kad

švęstų visa šalis. Tegu vaikaiužsideda kaukes ir vaikšto paskaimynus su pokštais, kaip ir

anksčiau. Tavo seseriai patiks,tiesa?

– Žinoma! Visiems patiks!Maksonas sučiaupė lūpas ir

trumpai pagalvojo.– Kaip manai, ar jai patiktų

švęsti čia, rūmuose?Aš netekau žado.– Ką?– Vykstant konkursui,

turėčiau susipažinti su Elitotėvais. Broliai ir seserys taippat galėtų atvykti;susipažintume per šventes,užuot laukę...

Nutraukiau Maksono žodžius,kaip viesulas puldama jam įglėbį. Aš taip apsidžiaugiaugalėsianti pamatyti Mei ir tėvus,kad negalėjau sulaikytientuziazmo proveržio. Princasapkabino mane per liemenį iržvelgė man į akis, jose spindėjodžiaugsmas. Kaip šis žmogus – jįįsivaizdavau būsiant manopriešingybe, visuomet rasdavobūdą padaryti mane pačiąlaimingiausią?

– Tu rimtai? Ar jie tikrai galėsatvykti?

– Žinoma, – jis atsakė. –Nekantrauju su jais susipažinti,be to, tai įeina į konkursoprogramą. Kad ir kaip būtų,manau, jums visoms išeis įnaudą pamatyti savo šeimas.

Įsitikinusi, kad nepravirksiu,sušnibždėjau:

– Ačiū.– Nėra už ką... Žinau, kad

juos myli.– Taip.Maksonas sukikeno.– Ir aišku, kad dėl jų

padarytum viską. Pagaliau juk

dėl jų likai Atrankoje.Aš staigiai atsitraukiau, kad

galėčiau matyti jo akis. Josnesmerkė, tik stebėjosi dėlmano staigaus judesio. Tačiaunegalėjau praleisti tokiosakimirkos. Turėjau galutinaiįsitikinti.

– Maksonai, jie iš dalies buvopriežastis, kodėl pasilikau išpradžių, bet dabar čia esu nedėl jų. Tu tai supranti, tiesa? Aščia esu dėl...

– Dėl?Aš pažvelgiau į Maksoną, į jo

dievinantį mane viltingą veidą.Pasakyk, Amerika. Pasakyk jam.

– Dėl? – jis paklausė darkartą, šįkart su išdykėliškašypsena lūpose, nuo kurios darlabiau sutirpau.

Aš galvojau apie pokalbį suMarli ir savo jausmus anądien,kai kalbėjome apie Atranką.Buvo sunku galvoti apieMaksoną kaip apie savo vaikiną,nes su juo susitikinėjo kitosmergaitės, bet jis nebuvo mantik draugas. Mane vėl apėmėtas lūkestingas jausmas, tas

stebuklas, kad tarp mudviejųgali užsimegzti ypatingas ryšys.Maksonas reiškė man daugiau,nei pati leidau sau patikėti.

Koketiškai jam nusišypsojau irpasukau prie durų.

– Amerika Singer, sugrįžk. –Jis užbėgo man iš priekio,apkabindamas ranka perliemenį, ir mes stovėjomesusiglaudę krūtinėmis. –Pasakyk man, – jis sušnibždėjo.

Aš suspaudžiau lūpas.– Puiku. Turėsiu imtis kitų

bendravimo priemonių.

Be jokio perspėjimoMaksonas mane pabučiavo.Pajutau, kaip prilaikoma jorankų linkstu šiek tiek atgal.Apkabinau jo kaklą, norėdamalaikyti prie savęs... ir manogalvoje sukirbėjo mintis.

Įprastai, kai būdavome kartu,aš pajėgdavau atsiriboti nuovisų kitų. Bet šį vakarądingtelėjo, kad mano vietoje galibūti kita. Užteko įsivaizduotikitą mergaitę Maksono glėbyje,priverčiančią jį juoktis,ištekančią už jo... ir man

suspaudė širdį. Ašnebesitvardžiau – pravirkau.

– Brangioji, kas nutiko?Brangioji? Mane apgaubė tas

švelnus asmeniškas žodis. Tąakimirką pranyko bet kokstroškimas kovoti su savojausmais Maksonui. Aš norėjaubūti jo mieląja, jo brangiąja. Ašnorėjau būti Maksonovienintele.

Galbūt šitaip sveikinau ateitį,kurios niekada nemaniausveikinti, ir tariau sudiedalykams, su kuriais niekada

neketinau išsiskirti, bet mintis jįpalikti dabar atrodėnepakeliama.

Tiesa, aš nebuvau geriausiakandidatė į princeses, bet arnusipelniau apskritai dalyvautikonkurse, jei nedrįstu išpažintisavo jausmų.

Atsidusau ir pasistengiaukalbėti tvirtu balsu.

– Nenoriu viso šito palikti.– Jei gerai prisimenu, kai

pirmą kartą susitikome, sakeibesijaučianti kaip narve. –Maksonas nusišypsojo. – Tačiau

galima prie to priprasti, ar ne?Aš lengvai papurčiau galvą.– Kartais tu būni labai

kvailas. – Iš mano užgniaužtosgerklės išsprūdo silpnas juokas.

Maksonas leido man šiek tiekatsitraukti, tad galėjau žvelgti įjo rudas akis.

– Ne rūmų, Maksonai. Manvisiškai nerūpi nei drabužiai, neilova, nei – nori tikėk, nori ne –maistas.

Maksonas nusijuokė. Niekamnebuvo paslaptis, kiekdžiaugsmo man teikė skanūs

valgiai.– Tavęs, – pasakiau. – Aš

nenoriu palikti tavęs.– Manęs?Aš linktelėjau.– Tu manęs nori?Jo sutrikęs veidas privertė

mane sukikenti.– Kaip tik tai ir sakau.Akimirką jis nutilo.– Kodėl... Bet... Ką aš

padariau?– Nežinau, – pasakiau

gūžtelėdama pečiais. – Tikmanau, kad būtume gera pora.

Jis iš lėto nusišypsojo.– Mes būtume nuostabi pora.Maksonas su jam nebūdingu

šiurkštumu prisitraukė mane irvėl pabučiavo.

– Tu įsitikinusi? – jis paklausė,laikydamas mane per ištiestąranką ir įdėmiai į manestebeilydamas. – Tu tvirtaiįsitikinusi?

– Jei tu įsitikinęs, ašįsitikinusi.

Akimirką jo veidas pasikeitė.Bet taip trumpai, kad aš netsuabejojau, ar man

nepasivaideno.Kitą akimirką Maksonas

nusivedė mane prie lovos, mudususėdome ant krašto,laikydamiesi už rankų, manogalva ilsėjosi jam ant peties.Tikėjausi, kad jis ką norspasakys. Pagaliau argi ne šitolaukė? Bet princas tylėjo.Retsykiais jis giliai atsidusdavo,ir vien iš atodūsio supratau,koks yra laimingas. Tai maneramino.

Po kurio laiko, – galbūt todėl,kad nė vienas mūsų nežinojome,

ką pasakyti, – Maksonas atlošėpečius.

– Metas eiti. Jei šventėjedalyvaus visų merginų šeimos,reikia parengti specialų planą.

Aš atsitraukiau irnusišypsojau. Buvau vis darapsvaigusi, kad netrukusapkabinsiu mamą, tėtį ir Mei.

– Dar kartą ačiū.Mudu kartu atsistojome ir

nuėjome prie durų. Aš tvirtailaikiau Maksono ranką. Nežiniakodėl bijojau ją paleisti. Jutau,kad ši akimirka labai trapi ir

sudrumsta gali sudužti.– Susitiksime rytoj, – pažadėjo

pašnibždomis Maksonas, jonosis buvo vos per kelismilimetrus nuo manosios. Jisžvelgė į mane taip susižavėjęs,kad pasijutau kvailai dėl savonerimo. – Tu nuostabi.

Jam išėjus užsimerkiau irpamėginau prisiminti mūsųtrumpą bendravimą: jožvilgsnius, jo žaismingasšypsenas, saldžius bučinius.Ruošdamasi miegoti negalėjauliautis apie juos galvojusi ir

klausiau savęs, ar Maksonasdaro tą patį.

Šeštas skyrius

– Puiku, panele. Ir toliaurodykite eskizus, o visos kitospasistenkite į mane nežiūrėti, –paprašė fotografas.

Buvo šeštadienis, ir Elitasbuvo atleistas nuo privalomosėdėjimo Moterų kambaryje.Per pusryčius Maksonas padarė

pranešimą apie Helovinovakarėlį; jau po pietų mūsųkambarinės pradėjo pieštikostiumų eskizus, o fotografaiatvyko įamžinti pasirengimą.

Peržiūrėjau Anos piešinius.Norėjau atrodyti įprastai, omano kambarinės stovėjo priestalo, ant kurio gulėjomedžiagos, dėžutės sublizgučiais ir absurdiškai daugplunksnų.

Mums renkantis spragsėjo irblyksėjo fotoaparatas. Manruošiantis pozuoti su geltona

prie veido priglausta medžiaga,sulaukėme lankytojo.

– Labas rytas, damos, –pasakė Maksonas, įeidamas proatviras duris.

Nė nepajutau, kaipatsitiesiau, veidą nušvietė platišypsena. Fotografas įamžino tąakimirką prieš kreipdamasis įMaksoną.

– Jūsų Šviesybe, man didelėgarbė. Gal papozuotumėt su šiajauna panele?

– Mielai.Mano tarnaitės pasitraukė, ir

Maksonas, paėmęs keletąeskizų, atsistojo tiesiai užmanęs, vienoje rankojelaikydamas eskizus, kitaapglėbęs mane per liemenį. Tasprisilietimas man daug kąatskleidė. Matai, sakė jis,netrukus tave taip liesiu visopasaulio akivaizdoje. Tau nėradėl ko nerimauti.

Padaręs kelias nuotraukas,fotografas išėjo pas kitąmergaitę. Mano kambarinės irginepastebimai pasišalino.

– Tavo kambarinės ganėtinai

talentingos, – pasakė Maksonas.– Tai nuostabios idėjos.

Stengiausi elgtis su Maksonukaip visuomet, bet dabar viskasatrodė kitaip – ir geriau, irblogiau.

– Žinau. Esu gerose rankose.– Ar jau išsirinkai kurį nors? –

jis paklausė, išskleisdamaspopieriaus lapus ant mano stalo.

– Mums visoms patinkapaukščio idėja. Tai būtų sąsajasu mano pakabučiu, – pasakiau,liesdama ploną sidabrinęgrandinėlę. Šią grandinėlę su

paukščiu giesmininku manpadovanojo tėtis, ir aš jąpasirinkau vietoj sunkiųpapuošalų, kurie mums buvoduoti rūmuose.

– Nenoriu to sakyti, betSelestė irgi pasirinko kažkąsusijusį su paukščiais. Ji atrodėlabai ryžtingai, – tarėMaksonas.

– Nieko baisaus, – atsakiaugūžtelėdama pečiais. – Nesupametusi galvos dėl plunksnų. –Mano šypsena nublanko. –Palauk. Tu buvai pas Selestę?

Jis linktelėjo.– Tik trumpai šnektelėti.

Deja, ir čia ilgiau negaliuužtrukti. Tėvo nesužavėjo šissumanymas, bet Atranka tęsiasi,todėl jis supranta, kad būtųsmagu surengti daugiau švenčių.Jis sutiko, kad tai bus geresnisbūdas susipažinti su šeimomis,atsižvelgiant į susiklosčiusiąpadėtį.

– Kokią?– Jis trokšta, kad kurią nors

jūsų pašalinčiau, taigisusipažinęs su visų tėvais,

turėsiu tai padaryti. Tėvo akimisžvelgiant, kuo greičiau jieatvyks, tuo geriau.

Aš nesupratau, kad Helovinasrengiamas, kad būtų galimaišsiųsti ką nors namo. Maniau,tai tik didelis vakarėlis.Pradėjau nerimauti, norsįtikinėjau save, kad tam nėrajokios priežasties. Tik jau ne pomūsų vakarykščio pokalbio. Išvisų kartu su Maksonu praleistųakimirkų tikresnės už tąnebuvo.

Vis dar tyrinėdamas eskizus,

jis išsiblaškęs tarė:– Turiu užbaigti savo turą.– Jau išeini?– Nesijaudink, brangioji.

Pamatysiu tave per vakarienę.Taip, pagalvojau, bet per

vakarienę tu pamatysi musvisas.

– Ar viskas gerai? –paklausiau.

– Žinoma, – atsakė Maksonas,skubiai mane pabučiuodamas. Įskruostą. – Turiu bėgti.Netrukus vėl pasikalbėsime.

Netikėtai pasirodė, netikėtai

ir pranyko.

Nuo sekmadienio iki Helovinovakarėlio buvo likusiosaštuonios dienos, vadinasi,rūmuose siaus įvairiapusėsveiklos uraganas.

Pirmadienį Elitas praleidorytą su karaliene Amberli,ragaudamas ir pritardamasHelovino vakarėliovalgiaraščiui. Kol kas tai buvopati geriausia mums pateiktaužduotis. Tačiau tą popietęMoterų kambaryje kelias

valandas nebuvo Selestės.Grįžusi apie ketvirtą, ji visomspaskelbė: „Maksonas siunčialinkėjimų.“

Antradienio popietę messutikome karališkosios šeimosgimines, atvykusius į miestąšvęsti. Bet tą rytą visos prolangą žiūrėjome, kaip Maksonassode mokė Kris šaudyti iš lanko.

Per valgymus buvo apstuanksti atvykusių svečių, tačiauMaksono dažnai nebūdavo, kaipir Marli, ir Natali.

Visai suglumau. Veikiausiai

suklydau, prisipažindamaMaksonui, ką jam jaučiu. Jismanim nesidomi, jei leidžia laikąsu kitomis.

Penktadienį galutinaipraradau viltį – po Pranešimųsėdėjau savo kambaryje priepianino ir laukiau Maksono.

Jis neatėjo.Šeštadienį mėginau išmesti

tai iš galvos, nes rytą Elitasbuvo įpareigotas užimti daugybęatvykusių damų Moterųkambaryje, o po pietų laukė darviena šokių repeticija.

Dėkui Dievui, mūsų šeima,priklausanti penktai kastai,pasirinko muziką ir dailę, nes ašbuvau netikusi šokėja. Blogiauuž mane šoko tik Natali. Nors irnemalonu pripažinti, Selestėbuvo grakštumo įsikūnijimas.Mokytojai ne kartą prašė jospadėti kitoms, ir dėl to Natalivos neišsisuko kulkšnies, nesSelestė tyčia blogai ją vedė.

Gudri kaip gyvatė Selestėapkaltino Natali turint dvikaires kojas. Mokytojai japatikėjo, o Natali smagiai

pasijuokė. Žavėjausi Natali, kadji nesileido Selestėssugniuždoma.

Aspenas dalyvavo visosepamokose. Iš pradžių vengiaujo, nebuvau įsitikinusi, ar noriusu juo bendrauti. Girdėjaugandų, kad sargybiniai keitėbudėjimo grafikus svaiginančiugreičiu. Vieni beviltiškai troškodalyvauti vakarėlyje, kiti turėjomerginas namuose ir būtųpatekę į didžiulę bėdą, jei būtųpamatyti šokantys su kita, ypačkai penkios mūsų netrukus vėl

būsime prieinamos ir turėsimedidelę paklausą.

Bet kai per paskutinę šokiųrepeticiją Aspenas manepakvietė, aš sutikau.

– Gerai jautiesi? – jispaklausė. – Pastaruoju metuatrodei nusiminusi.

– Tik pavargusi, – pamelavau.Juk negalėjau kalbėti su juo apieMaksoną.

– Tikrai? – Aspenas paklausėdvejodamas. – Buvau įsitikinęs,kad tai reiškia blogą žinią.

– Ką turi galvoje? – Ar jis žino

ką nors, ko nežinau aš?Aspenas atsiduso.– Jei ruošiesi pasakyti man,

kad liaučiausi dėl tavęs kovojęs,verčiau nepradėk.

Tiesą sakant, šią savaitę nėnepagalvojau apie Aspeną. Ašgraužiausi dėl savo ne laikuištartų žodžių ir klaidingųspėjimų ir apie nieką kitąnegalėjau mintyti. Ir še tau – koljaudinausi, kad Maksonas maneatstūmė, Aspenas jaudinosi, kadaš atstūmiau jį.

– Taip nėra, – atsakiau

miglotai, jausdamasi kalta.Jis linktelėjo patenkintas

mano atsakymu.– Oi!– Ak! – pasakiau. Aš tikrai

nenorėjau užlipti jam ant kojos.Pasistengiau labiau sutelktidėmesį į šokį.

– Atleisk, Mer, bet tu šokisiaubingai. – Jis kikeno, norssavo bato pakulne skaudžiainumyniau jam koją.

– Žinau, žinau, – pasakiausulaikiusi kvapą. – Aš stengiuosi,prisiekiu!

Šuoliavau po kambarį kaipaklas briedis, bet grakštumostygių atlyginau pastangomis.Aspenas dėjo visas jėgas, kadatrodyčiau gerai, kartais tyčianepataikydavo į taktą, kadprisiderintų prie manęs. Toksjau jis yra – stengiasi būti manodidvyriu.

Baigiantis pamokai, aš bentjau išmokau žingsnelius.Negalėjau pažadėti, kad netyčiastipriu kojos spyriu neišvesiu išrikiuotės besisvečiuojančiodiplomato, bet stengsiuosi, kad

taip nenutiktų. Pagalvojusi apietai, suvokiau, kad nėra niekokeisto, jei Maksonasapsigalvojo. Aš jį trikdyčiaukitoje šalyje, o ką jau kalbėtiapie svečių priėmimą čia. Aštiesiog nesu gimusi būtiprincese.

Atsidususi nuėjau atsigertivandens. Aspenas nusekė mane,o kitos mergaitės išėjo.

– Taigi, – prabilo jis. Ašapsižvalgiau, norėdamaįsitikinti, kad niekas mūsųnestebi. – Darau prielaidą, kad

jei nesikamuoji dėl manęs,kamuojiesi dėl jo.

Aš nuleidau akis ir išraudau.Kaip gerai Aspenas manepažinojo.

– Jei jis nemato, kokia esinuostabi, yra tikras kvailys.

Aš nusišypsojau, toliautyrinėdama grindis.

– Na ir kas, jei tau nepavykstapti princese? Juk dėl to tavožavesys neišblės. Ir žinai...žinai... – jis negalėjo ištarti to,ką norėjo, ir aš išdrįsaužvilgtelėti jam į veidą.

Aspeno akyse išvydautūkstantį skirtingų šio sakiniopabaigų, ir visos jos siejo jį sumanimi. Jis vis dar manęslaukia. Jis geriau nei bet kaskitas mane pažįsta. Mes esamepanašūs. Keli mėnesiai rūmuosenegalėjo ištrinti dvejų metųbendrumo. Kad ir kas nutiktų,Aspenas visuomet mane mylės.

– Žinau, Aspenai. Žinau.

Septintas skyrius

Striksėdama stovėjauišsirikiavusi su kitomismergaitėmis dideliame rūmųvestibiulyje.

– Panele Amerika, –sušnibždėjo Silvija, ir to užteko,kad suprasčiau, jog elgiuosinetinkamai. Ji buvo pagrindinė

mūsų mokytoja Atrankoje irjautriai reagavo į mūsų elgesį.

Stengiausi tvardytis. Ašpavydėjau Silvijai, personalui irsaujelei sargybinių vien todėl,kad jie vaikščiojo, nes jiemsbuvo leista tai daryti. Jei tikgalėčiau vaikščioti, tikraipasijusčiau daug geriau.

Galimas daiktas, būtųlengviau, jei čia būtų Maksonas.Antra vertus, gal dar labiaunerimaučiau. Aš vis darnegalėjau suprasti, kodėl po visoto, kas įvyko, jis nekreipia į

mane dėmesio.– Jie atvyko! – išgirdau pro

rūmų duris. Sušukau išdžiaugsmo.

– Gerai, panelės! – surikoSilvija. – Elkitės pavyzdingai!Liokajai ir kambarinės, prašomrikiuotis prie sienos.

Mes stengėmės būti mielos,išauklėtos jaunos merginos, kaippageidavo Silvija, bet vos tikKris ir Marli tėvai įėjo pro duris,tvarka pairo. Žinojau, kad abimergaitės vienturtės. Buvoakivaizdu, kad tėvai jų pernelyg

pasiilgo, tad etiketas jiemsnerūpėjo. Jie įbėgo šaukdami, irMarli akimirksniu iššoko išrikiuotės.

Selestės tėvai buvosantūresni, nors buvo aišku, kadjie džiaugėsi matydami savodukrą. Ji irgi išėjo iš rikiuotės,bet daug santūriau nei Marli.Natali ir Elisos tėvai praslydoman pro akis, nes tarpduryjeišdygo figūrėlė nepaklusniaisraudonais plaukais irieškančiomis akimis.

– Mei!

Išgirdusi mano šūksnį irpamačiusi mojant, ji puolė priemanęs, mama ir tėtis – jai išpaskos. Atsiklaupiau ant grindųapkabinti sesutės.

– Amerika! Negaliu patikėti! –jos balse buvo girdėtisusižavėjimas ir pavydas. – Tutaip gražiai atrodai!

Aš neįstengiau prabilti.Vargiai mačiau Mei pro ašaras.

Po akimirksnio mudvi tvirtaiapglėbė tėtis. Tada prie mūsųprisidėjo ir mama, pamiršusisavo geras manieras, ir mes visi

apsikabinę klūpėjome ant rūmųgrindų.

Silvija garsiai atsiduso, bettuo metu man tai visai nerūpėjo.

Atgavusi kvapą tariau:– Labai džiaugiuosi, kad

atvykote.– Mes taip pat, kačiuk, –

pasakė tėtis. – Nė negaliuapsakyti, kaip tavęs pasiilgome.– Jis pabučiavo mane į kaktą.

Pasisukau, kad galėčiau jįstipriau apkabinti. Iki šiolnesuvokiau, kaip labai manreikėjo juos pamatyti.

Paskutinę apglėbiau mamą.Jos ramumas mane apstulbino.Stebėjausi, kad ji darnepareikalavo nuodugniosataskaitos apie mano padarytąpažangą bendraujant suMaksonu. Bet atsitraukusiišvydau jos akyse ašaras.

– Tu labai graži, širdele.Atrodai kaip princesė.

Aš nusišypsojau. Buvomalonu, kad bent kartą jineklausinėja ir nenurodinėja. Jibuvo laiminga šią akimirką, irman tai be galo daug reiškė, nes

aš irgi buvau laiminga.Mei į kažką žvelgė per mano

petį.– Tai jis, – ji sušnibždėjo.– Kas? – paklausiau

žiūrėdama į ją. Pasigręžusiišvydau, kaip už didžiulių laiptųmus stebi Maksonas.Artindamasis prie mūsų,susispietusių ant grindų, jislinksmai šypsojosi. Mano tėvastuoj pat atsistojo.

– Jūsų Šviesybe, – tarė jissusižavėjimo kupinu balsu.

Maksonas priėjo prie jo ir

padavė ranką.– Pone Singeri, man didelė

garbė. Tiek daug apie jusgirdėjau. Apie jus taip pat, poniaSinger. – Jis priėjo prie manomotinos, ji buvo atsistojusi irranka persibraukusi plaukus.

– Jūsų Didenybe, – sucypėpakerėta. – Apgailestauju dėlviso to. – Ji mostelėjo į grindis.Mudvi su Mei, vis dar stipriaisusikabinusios, stojomės.

Maksonas nusijuokė.– Visai be reikalo. Iš panelės

Amerikos artimųjų ir tikėjausi

tokio entuziazmo. – Nėneabejojau, kad mama vėliauprašys šitai paaiškinti. – Tuturbūt Mei.

Mei paraudo, tiesdama rankąir tikėdamasi paspaudimo, betsulaukė bučinio.

– Aš neturėjau progospadėkoti tau, kad neverkei.

– Ką? – sesutė paklausėsutrikusi ir dar labiaunurausdama.

– Niekas tau nepasakojo? –Linksmai paklausė Maksonas. –Tu laimėjai man pirmąjį

pasimatymą su savo žavingaseserim. Visą gyvenimą liksiutau skolingas.

Mei sukikeno.– Tikriausiai nėra už ką.Prisiminęs savo pareigas

Maksonas sudėjo rankas užnugaros.

– Deja, turiu susipažinti ir sukitais. Bet prašom čia trumpampasilikti. Aš padarysiupranešimą. Tikiuosi netrukusdaugiau su jumis pasikalbėti.Džiaugiuosi, kad atvykote.

– Gyvas jis dar žavesnis! –

garsiai sušnibždėjo Mei, ir išnežymaus galvos krestelėjimosupratau, kad Maksonas girdėjojos žodžius.

Princas nuėjo prie Elisosšeimos, ji buvo patirafinuočiausia. Vyresnieji Elisosbroliai atrodė griežti kaipsargybiniai, o tėvai, Maksonuieinant artyn, nusilenkė.Klausiau savęs, ar Elisa jiemstaip liepė, ar tai yra jų kraujyje.Jie visi atrodė itin elegantiškai,galvos juodais kaip degutasplaukais, regis, buvo

pritvirtintos prie jų smulkių,puošniai aprengtų kūnų.

Šalia jų Natali ir jos labai dailijaunesnioji sesuo kuždėjosi suKris, kol jų tėvai spaudė vienikitiems rankas. Visur tvyrojošilta energija.

– Kodėl Maksonas sakėtikėjęsis iš mūsų entuziazmo? –tyliai ėmė kamantinėti mama. –Ar todėl, kad jį aprėkei, kai judususipažinote? Juk daugiau taipnedarei, tiesa?

Aš atsidusau.– Tiesą sakant, mama, mes

nuolat pykstamės.– Ką? – ji išsižiojo. – Tuomet

liaukis!– Ir kartą spyriau keliu jam į

tarpkojį.Akimirksnį stojo tyla, tada

Mei springdama pratrūkojuoktis. Ji užsidengė burną,stengdamasi nuslopintikvatojimą, bet veltui. Tėčiolūpos buvo kietai sučiauptos,tačiau jis irgi vos tvardėsi.

Mama buvo baltesnė užsniegą.

– Amerika, pasakyk, kad

juokauji. Pasakyk, kadneužpuolei princo.

Nežinau kodėl, bet išgirdęžodį neužpuolei, mes visiprapliupome kvatotis; Mei, tėtisir aš raitėmės iš juoko, o mamastebeilijo į mus.

– Atsiprašau, mama, – šiaip netaip išspaudžiau.

– Švenčiausiasis Dieve. –Staiga mama labai panorosusipažinti su Marli tėvais, ir ašjos nestabdžiau.

– Taigi princui patinka jambesipriešinanti mergaitė, –

pasakė tėtis, kai mes visinusiraminome. – Jis jau daroman geresnį įspūdį.

Tėtis žvilgsniu stengėsiaprėpti rūmų didybę, o ašstovėjau, mėgindama suvokti jožodžius. Kiek kartų per tuosmetus, kai mudu su Aspenususitikinėjome slapčia, jis irmano tėvas buvo tame pačiamekambaryje? Mažiausiai tuziną.Gal daugiau. Ir man niekadanerūpėjo, ar Aspenas jampatiks. Žinojau, kad gauti josutikimą tekėti už žemesnės

kastos vaikino bus sunku, betvisada maniau, kad galiausiai jisnusileis.

Nežinia kodėl šį kartą jaučiaukur kas didesnę įtampą. NorsMaksonas priklausė pirmaikastai ir galėjo viskuo aprūpintimūsų šeimą, staiga supratau,kad jis gali nepatikti manotėčiui.

Tėtis nebuvo sukilėlis, jisnepleškino namų. Bet žinojau,kad padėtis šalyje jo netenkina.O jei jo nepasitenkinimasvaldžia palietė ir Maksoną? Kas

bus, jei jis pasakys, kad neturiusieti savo ateities su Maksonu?

Bet mintys nenuklydopernelyg toli, nes Maksonaspasilypėjo ant laiptų, kad geriaumus visus matytų.

– Dar kartą noriu padėkoti užatvykimą. Mes labaidžiaugiamės matydami jusrūmuose ne tik todėl, kaddrauge švęsime pirmąjį perIlėjos gyvavimo dešimtmečiusHeloviną, bet ir turėsime progąsusipažinti. Apgailestauju, kadmano tėvai negalėjo jūsų sutikti.

Tačiau susipažinsite su jais labaigreitai. Motinos, seserys ir Elitomerginos po pietų yrakviečiamos į Moterų kambarįgerti arbatos su mano motina.Jus palydės jūsų dukros. Odžentelmenai surūkys cigarą sumano tėvu ir manimi. Mespasiųsime liokajus jūsųpakviesti, tad nebijokitepasiklysti. Kambarinės palydėsjus į kambarius, kuriuosegyvensite viešnagės metu, irparinks tinkamus drabužiusšiam vizitui ir rytojaus šventei.

Maksonas trumpai pamojavoir nuėjo. Akimirksniu prie mūsųpriėjo kambarinė.

– Ponas ir ponia Singer? Ašpalydėsiu jus ir jūsų dukrą į jumsskirtas patalpas.

– Bet aš noriu likti suAmerika! – prieštaravo Mei.

– Širdele, nė neabejoju, jogkaralius paskyrė mums tokį patgražų kambarį kaip ir Amerikos.Nejau nenori jo pamatyti? –įkalbinėjo mama.

Mei pasisuko į mane.– Aš noriu pagyventi taip, kaip

gyveni tu. Nors trumpai. Argaliu likti su tavim?

Atsidusau. Ką padarysi, tekskelioms dienoms pamirštiprivatumą. Tačiau atsakytisesutei aš nepajėgiau.

– Gerai. Kai būsime dviese,gal mano kambarinės turėsdarbo.

Mei taip stipriai maneapkabino, kad nesigailėjau jainusileidusi.

– Ką dar sužinojai? – paklausėtėtis.

Įsikibau jam į parankę, buvoneįprasta, kad jis su kostiumu.Jei nebūčiau daugybę kartųmačiusi tėčio nešvariais, dažaisištepliotais drabužiais, būčiaugalėjusi prisiekti, kad jis yragimęs priklausyti pirmai kastai.Su oficialia apranga tėtis atrodėlabai jaunas ir elegantiškas.Netgi aukštesnis.

– Manau, papasakojau tauviską, ko mus mokė apie šaliesistoriją – prezidentas Volisasbuvo paskutinis JungtiniųValstijų vadovas, vėliau jis

vadovavo Kinijos Amerikosvalstijai. Aš apskritai nebuvauapie jį girdėjusi. O tu?

Tėtis linktelėjo.– Tavo senelis apie jį

pasakojo. Girdėjau, jis buvopadorus vaikinas, bet nedaug kągalėjo pakeisti susiklosčiustokioms nepalankiomsaplinkybėms.

Patikimus faktus apie Ilėjosistoriją sužinojau tik gyvendamapilyje. Nežinia kodėl mūsų šaliesistorija daugiausia buvoperduodama iš lūpų į lūpas.

Buvau šį tą girdėjusi, bet tosžinios neprilygo išsamiam keliųpastarųjų mėnesių mokymui.

Invazija į Jungtines Valstijasbuvo įvykdyta Trečiojopasaulinio karo pradžioje, kaijos nepajėgė grąžinti Kinijaididžiulės skolos. Užuot atgavępinigus, kinai suformavo čiavyriausybę, įkūrė KinijosAmerikos valstiją iramerikiečius naudojo kaipdarbo jėgą. Galiausiai JungtinėsValstijos sukilo – ne tik priešKiniją, bet ir prieš rusus, kurie

mėgino pavogti iš kinų darbojėgą, – ir kartu su Kanada,Meksika ir keliomis LotynųAmerikos šalimis sudarė vienąvalstybę. Vyko Ketvirtasispasaulinis karas. Nors jįišgyvenome ir tapome naujavalstybe, ekonomika buvonuniokota.

– Maksonas pasakojo, kadprieš Ketvirtąjį pasaulinį karąžmonės beveik nieko neturėjo.

– Jis teisus. Todėl kastųsistema yra labai neteisinga.Negaudami jokios pagalbos

diduma žmonių atsidūrė pačiosežemiausiose kastose.

Nenorėjau gilintis į šią temą,nes žinojau, kad tėtis galisusierzinti. Jis neklydo – kastųsistema neteisinga, – bet joapsilankymas turėjo teiktidžiaugsmą, tad nenorėjau aukotilaiko kalboms apie dalykus,kurių negalima pakeisti.

– Be istorijos pamokų, dažnaivyksta etiketo pamokos.Pradėjome gilintis į diplomatiją.Ko gero, netrukus teks su jasusidurti. Bent jau toms

mergaitėms, kurios pasiliks.– Kurios pasiliks?– Pasirodo, viena mergaitė

išvyks kartu su savo šeima.Susipažinęs su jumis visais,Maksonas turės vieną pašalinti.

– Tavo balsas liūdnas. Manai,jis išsiųs namo tave?

Gūžtelėjau pečiais.– Paklausyk. Juk prabėgo jau

daug laiko, taigi turi žinoti, arpatinki jam. Jei patinki, nėra kojaudintis. O jei ne, kodėl nori čiapasilikti?

– Tikriausiai tu teisus.

Tėtis sustojo.– Tai kaip yra?Man buvo nejauku kalbėti šia

tema nei su tėčiu, nei su mama.O Mei dar prasčiau už manesuprastų Maksoną.

– Manau, aš jam patinku. Jistaip sako.

Tėtis nusijuokė.– Tuomet neabejoju, kad tau

einasi puikiai.– Bet jis buvo šiek tiek...

nutolęs praėjusią savaitę.– Amerika, brangioji, jis

princas. Tikriausiai buvo

užsiėmęs įstatymų leidyba arkuo nors kitu.

Nežinojau, kaip paaiškinti,kad Maksonas rasdavo laikovisoms, tik ne man. Jaučiausipažeminta.

– Tikriausiai.– Jei prakalbome apie

įstatymų leidybą, ar jau ko norsišmokai? Tarkim, kaip rašytipasiūlymus?

Ši tema manęs irgi nedomino,tačiau bent jau buvo nesusijusisu vaikinais.

– Dar ne. Tačiau daug jų

skaitėm. Kartais juos būnasunku suprasti; bet Silvija, tamoteris, kuri stovėjovestibiulyje, yra mūsų vadovė armokytoja. Ji mums aiškina. IrMaksonas padeda, jei paklausiu.

– Tikrai? – tėtis atrodėlaimingas tai girdėdamas.

– O taip. Turbūt jam svarbu,kad mes visos jaustumėsturinčios šansą laimėti. Jispuikiai viską išdėsto. Jis netgi...– aš sudvejojau. Juk neturėjauniekam prasitarti apie knygųkambarį. Bet čia mano tėtis. –

Turi man pažadėti, kad niekamneprasitarsi.

Jis sukikeno.– Vienintelis žmogus, kuriam

galiu prasitarti, yra tavo mama,o mes visi žinom, kad jainegalima patikėti paslapčių,taigi pažadu jai nesakyti.

Aš linktelėjau. Mama tikrainemoka laikyti liežuvio uždantų.

– Manim gali pasitikėti,kačiuk, – pasakė tėtisapkabindamas.

– Tėti, čia yra kambarys,

pilnas knygų slaptas kambarys!– pranešiau tyliai, apsidairiusi,ar nieko nėra šalia. – Tenlaikomos uždraustos knygos irvisų pasaulio šalių žemėlapiai.Tėti, nežinojau, kad buvo tiekdaug valstybių! Ten yra irkompiuteris. Ar tau teko matytitikrą kompiuterį?

Jis papurtė galvą apstulbęs.– Tai nuostabu. Parašai, ko

ieškai, jis perkrato visas tamekambaryje esančias knygas irsuranda.

– Kaip?

– Nežinau, bet Maksonas taipsurado, kas yra Helovinas. Jisnetgi... – Aš dar kartąapsidairiau į visas puses.Nusprendžiau, kad tėtis tikraineprasitars apie biblioteką, betjei pasakyčiau jam, kad vienąuždraustų knygų turiu savokambaryje, to jau gali būti perdaug.

– Jis netgi?..– Jis paskolino man vieną

paskaityti.– Tai labai įdomu! Ką

perskaitei? Ar gali man

papasakoti?Prikandau lūpą.– Tai vienas Gregorio Ilėjos

asmeninių dienoraščių.Tėtis net išsižiojo, bet

susitvardė.– Amerika, tai neįtikėtina. Kas

ten parašyta?– Dar nebaigiau skaityti.

Labiausiai norėjau sužinoti, kasyra Helovinas.

Tėtis akimirką svarstė, tadapakratė galvą.

– Ko tu jaudiniesi, Amerika?Akivaizdu, kad Maksonas tavim

pasitiki.Pasijutusi kvailai atsidusau.– Veikiausiai tu teisus.– Nuostabu, – jis ištarė tyliai.

– Taigi rūmuose yra slaptaskambarys? – jis nužvelgė sienasvisai kitu žvilgsniu.

– Tėti, šie rūmai labai keisti.Visur vien durys ir langai. Galibūti, kad pabarbenę į šią vazą,mudu įkristume pronuleidžiamas duris.

– Hmm, – sumurmėjopatenkintas tėtis. – Tuomet įsavo kambarį grįšiu labai

atsargiai.– Tikriausiai jau metas. Man

reikia paruošti Mei arbatėlei sukaraliene.

– Ak taip, jūs ir jūsų arbatėlėssu karaliene, – jis pajuokavo. –Gerai, kačiuk. Pasimatysime pervakarienę. O dabar... kaip čianeįkritus pro slaptas dureles? –jis garsiai paklausė ir eidamasatkišo rankas kaip apsauginįskydą.

Priėjęs prie laiptų, baugščiaipadėjo ranką ant turėklų.

– Čia saugu.

– Ačiū, tėti, – papurčiau galvąir patraukiau į savo kambarį.

Vos susilaikiau nestriksėjusikoridoriumi. Jaučiausi tokialaiminga, kad mano šeima čia,jog vos tvėriau savame kailyje.Jei Maksonas neišsiųs manęsnamo, bus itin sunku kentėti nuojų atskirtai.

Pasukusi už kampo į savokambarį, pamačiau pravirasduris.

– O kaip jis atrodė? – išgirdauklausiant Mei.

– Gražus. Bent jau man. Jo

plaukai buvo banguoti irneklusnūs. – Mei sukikeno, Lusėtaip pat. – Keletą kartų manteko perbraukti juos pirštais.Kartais apie tai galvoju. Norsdabar jau ne taip dažnai.

Ant pirštų galų priėjau arčiau,nenorėdama joms trukdyti.

– Tu jo vis dar ilgiesi? –paklausė Mei, ji mėgo smalsautiapie berniukus.

– Kuo toliau, tuo mažiau, –prisipažino Lusė su viltiesgaidele balse. – Kai čia atvykau,maniau, mirsiu iš skausmo.

Kurdavau planus, kaip paspruktiiš rūmų ir grįžti pas jį, bet toniekada nebus. Negalėčiaupalikti tėčio, net jei išeičiau užrūmų sienų, nieku gyvunerasčiau kelio atgal.

Šiek tiek žinojau apie Lusėspraeitį, – jos šeima parsidavėtarnauti trečios kastos šeimai,kad galėtų sumokėti už Lusėsmotinos operaciją. GaliausiaiLusės mama mirė, ir kaišeimininkė sužinojo, kad jossūnus įsimylėjęs Lusę, pardavėją ir jos tėvą rūmams.

Žvilgtelėjusi pro durų plyšelį,pamačiau Mei ir Lusę sėdinčiasant lovos. Balkono durys buvoatidarytos, ir į vidų sklido puikusAncheleso oras. Mei puikiaipritapo rūmuose – dieninėsuknelė tobulai jai tiko. Jisupynė Lusei dalį plaukų, o kituspaliko palaidus. Lusė visadbūdavo susisukusi plaukus įtvirtą kuodelį. Su naujašukuosena ji atrodė graži, jaunair nerūpestinga.

– Koks jausmas yra mylėti? –paklausė Mei.

Man nusmelkė širdį. Kodėl jiniekada neklausė manęs? Tadaprisiminiau, kad, Mei manymu,aš niekada nebuvau įsimylėjusi.

Lusės šypsena buvo liūdna.– Tai pats nuostabiausias ir

baisiausias dalykas, koks galitau nutikti, – ji atsakė paprastai.– Žinai, sutikusi patrauklųvaikiną nori įsitverti į jįamžiams; paskui, turėdama jį,nuolat bijai jį prarasti.

Tyliai atsidusau. Ji buvovisiškai teisi.

Meilė yra graži baimė.

Nenorėjau per daug galvotiapie praradimus, tad įėjau įvidų.

– Luse! Kaip puikiai atrodai!– Patinka? – ji ištiesė ranką

atgal, paliesdama gležnaskasytes.

– Nuostabu. Mei ir manpindavo plaukus. Ji labai gabi.

Mei gūžtelėjo pečiais.– O kas man beliko? Lėlių

įpirkti neišgalėjom, taigižaidžiau su Amerikos plaukais.

– Na, – Lusė tarė,atsigręždama į ją, – kol esi čia,

būsi mūsų lėlytė. Ana, Merė iraš pasistengsim, kad atrodytumtokia graži kaip karalienė.

Mei pakreipė galvą.– Nė viena negali prilygti jai

grožiu. – Tada ji greitai pasisukoį mane. – Tik neišplepėk mamai,kad taip pasakiau.

Aš nusijuokiau.– Neišplepėsiu. Tačiau dabar

turim ruoštis. Jau beveikarbatėlės metas.

Mei džiaugsmingai suplojodelnais ir nuėjo įsitaisytipriešais veidrodį. Lusė susikėlė

plaukus; jai pavyko išsaugotikasytes sukant kuodelį irslepiant jį po kepuraite.Nekaltinau jos, kad nori ilgiaujas išlaikyti.

– Jums atnešė laišką, panele, –tarė Lusė, atsargiai paduodamaman voką.

– Ačiū, – atsakiau,nesugebėdama nuslėpti nerimobalse. Diduma man parašytigalinčių žmonių dabar sumanimi. Atplėšusi perskaičiautrumpą, pažįstamu braižupakeverzotą laiškelį.

Amerika,per vėlai sužinojau, kadElito šeimos buvopakviestos paviešėtirūmuose ir kad tėvas,motina ir Mei išvyko tavęsaplankyti. Žinau, kad Kenaipernelyg sunku keliauti dėlnėštumo, o Džeradaspernelyg mažas.Stengiuosi suprasti, kodėlaš nebuvau pakviestas. Jukesu tavo brolis, Amerika.

Spėju, kad tėvasnusprendė mane išbraukti.

Labai tikiuosi, kad taipadarei ne tu. Tavęs irmanęs laukia nuostabiateitis. Mudu galime padėtivienas kitam. Jei buspasiūlyta kitų ypatingųgalimybių tavo šeimai,prisimink mane, Amerika.Mes galim padėti vienaskitam.

Ar paminėjai maneprincui? Tik pasmalsavau.

Greitai parašyk.Kota

Svarsčiau, ar nesuglamžiuslaiško ir neišmetus į šiukšlinę.Tikėjausi, kad Kota jau liovėsikopęs kastų laiptais aukštyn irišmoko pasitenkinti turimasėkme. Bet, regis, taip nenutiko.Įmečiau laišką į stalčiausgilumą, nusprendusi visiškai jįpamiršti. Jo pavydas nesugadinsšio apsilankymo.

Lusė paskambino Anai irMerei, ir mes visos puikiaipraleidome laiką ruošdamosi.Mei džiugesys kėlė mumsvisoms nuotaiką, ir aš nė

nepajutau, kaip rengdamasipradėjau dainuoti. Netrukusatėjo mama ir paprašė mūsų darkartą patikrinti, ar ji geraiatrodo.

Žinoma, ji atrodė gerai. Buvožemesnė ir apvalesnių formų neikaralienė, bet su suknele atrodėkarališkai. Leidžiantis laiptaisžemyn, Mei liūdna įsikibo man įranką.

– Kas nutiko? Juk džiaugiesi,kad susipažinsi su karaliene,tiesa?

– Taip. Tik...

– Kas?Ji atsiduso.– Kaip po viso šito vėl grįžti

prie rusvai žalsvos spalvosdrabužių?

Mergaitės buvo pagyvėjusios,kiekviena jų spinduliavoenergija. Natali sesuo Leisėbuvo maždaug Mei amžiaus, irjos susėdo kampe pasikalbėti.Leisė labai panaši į savo seserį.Abi lieknos, šviesiaplaukės irgražios. Mudvi su Mei buvomepriešingybės, o Natali ir Leisė

panašios. Tačiau Leisė buvo netokia įnoringa ir ne tokia naivikaip jos sesuo.

Karalienė apėjo ratu,pakalbino visas motinas,maloniai jas klausinėjo. Tarsimūsų gyvenimai būtų tokie patnuostabūs kaip jos. Aš stovėjaumažame būrelyje, klausydamasi,kaip Elisos mama pasakoja apiesavo šeimą Naujojoje Azijoje,bet Mei, timptelėjusi man užsuknelės, nutempė į šalį.

– Mei! – sušnypščiau. – Kądarai? Negalima taip elgtis,

ypač karalienės akivaizdoje!– Tu turi pamatyti! – neatlyžo

sesutė.Dėkui Dievui, kambaryje

nebuvo Silvijos. Ji tikrai būtųpadariusi Mei pastabą už tokįelgesį, nors sesutė kitaip elgtisnemokėjo.

Mes nuėjome prie lango, irMei parodė į lauką.

– Žiūrėk.Už krūmų ir fontanų išvydau

dvi figūras. Pirmoji buvo manotėvo, jis mosikavo rankomis,tarsi ką aiškindamas ar

klausdamas. Antroji – Maksono,jis galvojo prieš atsakydamas.Jie ėjo lėtai, ir kartais manotėtis susikišdavo rankas įkišenes arba Maksonaspaslėpdavo savąsias už nugaros.Kad ir koks pokalbis vyko, jisatrodė svarbus.

Pažvelgiau per petį. Moterysvis dar buvo pakerėtosbendravimo su pačia karaliene,ir nė viena mūsų nepastebėjo.

Maksonas stabtelėjo,atsistojo prieš mano tėvą irprakalbo sverdamas kiekvieną

žodį. Ne įžūliai, ne piktai. Tikryžtingai. Patylėjęs tėtis ištiesėranką. Maksonas nusišypsojo irenergingai ją pakratė. Poakimirkos jie abu atrodėlinksmesni, ir tėtis patapšnojoMaksonui per nugarą. Princasšiek tiek įsitempė. Jis nebuvopratęs, kad jį liestų. Bet tadatėtis apkabino Maksoną perpečius, kaip apkabina mane irKotą, kaip apkabina visus savovaikus. Regis, Maksonui tailabai patiko.

– Ką visa tai reiškia? –

paklausiau.Mei gūžtelėjo pečiais.– Pamaniau, jog tai svarbu.– Taip.Laukėme, ar Maksonas

kalbėsis su kitais tėvais; jei irkalbėjosi, jie neišėjo į sodus.

Aštuntas skyrius

Helovino vakarėlis buvonuostabus, kaip Maksonas irbuvo žadėjęs. Įėjusi į didįjįkambarį kartu su Mei, buvauapstulbinta atsivėrusio grožio.Viskas buvo iš aukso.Papuošimai ant sienų, spindintysbrangakmeniai šviestuvuose,

puodeliai, lėkštės, netgi maistas– viskas turėjo aukso spalvosakcentą. Didingumo tikrainestigo.

Iš garsiakalbių sklidopopuliari muzika, bet kampelaukė nedidelis orkestras,pasirengęs groti mūsų išmoktųtradicinių šokių melodijas.Kambaryje buvo pristatytafotoaparatų ir filmavimokamerų. Be jokių abejonių, rytojtai bus pagrindinis Ilėjosprogramos pranešimas. Nėviena šventė neprilygo šiai.

Akimirką paklausiau savęs,kokios būtų Kalėdos, jei dartektų jas čia sutikti.

Visų kostiumai buvonuostabūs. Marli, apsirengusiangelu, šoko su pareigūnuVudvorku. Ji netgi turėjosparnus, padarytus išvaivorykštės spalvų popieriausir plevenančius jai už nugaros.Selestė vilkėjo trumpą išplunksnų padarytą suknelę, odidžiausia plunksna ant galvosrodė, kad ji yra povas.

Kris stovėjo su Natali, jos

derėjo tarpusavyje. ViršutinėjeNatali suknelės dalyje žydėjogėlės, o platus sijonas buvo išplevenančio mėlyno tiulio. Krissuknelė, kaip ir kambarys, buvoaukso spalvos, padengtakrintančiais lapais. Veikiausiaitai buvo pavasaris ir ruduo.Žavus sumanymas.

Elisos azijietiškas paveldasbuvo išnaudotas visu šimtuprocentų. Jos šilkinė suknelėperdėtai atspindėjo jos kuklumą.Klostuotos rankovės buvoneįtikėtinai įspūdingos, o jos

gebėjimas vaikščioti su puošniugalvos apdangalu kėlė manpagarbią baimę. Elisa įprastaineišsiskirdavo, bet šį vakarą jiatrodė gražiai, beveikkarališkai.

Kambaryje būriavosi šeimųnariai ir draugai, irgi apsirengęHelovino kostiumais; ne mažiauprašmatniai atrodė irsargybiniai. Aš mačiau beisboložaidėją, kaubojų, vaikiną sukostiumu, prie kurio buvoprisegta kortelė „GavrilasFeidėjas“, o vienam sargybiniui

pakako įžūlumo apsivilktisuknelę. Netoliese stovinčiosmergaitės raitėsi iš juoko. Betdiduma sargybinių vilkėjoparadines uniformas – išlygintasbaltas kelnes ir mėlynusšvarkus. Jie buvo su pirštinėmis,bet be kepurių, ir tai padėjoatskirti juos nuo kambaryjebudinčių sargybinių.

– Ką manai? – paklausiau Mei,bet pasigręžusi pamačiau, kaipji genama smalsumo išnykstaminioje. Nusijuokiau pati sau,žvalgydamasi po kambarį ir

ieškodama jos trumputės pūstossuknelės. Kai ji pasakė norintidalyvauti vakarėlyje kaipnuotaka – „tokia, kokiasmatome per televizorių“ –pamaniau, juokauja. Tačiau sušydu ji atrodė nuostabiai.

– Labas, panele Amerika, –kažkas sušnibždėjo man į ausį.

Krūptelėjau ir šalia savęspamačiau Aspeną su paradineuniforma.

– Tu mane išgąsdinai! –uždėjau ranką ant širdies, tarsitaip būčiau galėjusi sulėtinti jos

plakimą. Aspenas tik nusijuokė.– Man patinka tavo

kostiumas, – jis ištarė linksmai.– Ačiū. Man taip pat patinka.

– Ana pavertė mane drugeliu.Suknelę dengė lengvaplevenanti medžiaga juodaiskrašteliais. Mažutė į sparneliuspanėšėjanti kaukė slėpė manoakis ir leido jaustis paslaptinga.

– Kodėl tu be kostiumo? –paklausiau. – Niekonesugalvojai?

Jis gūžtelėjo pečiais.– Man labiau patinka

uniforma.– Aaa... – Liūdna atsisakyti

puikios progos pabūtiekstravagantiškam. Šioje srityjeAspenas turėjo dar mažiaugalimybių nei aš. Kodėlnepagyvenus linksmai?

– Tik norėjau pasisveikinti,pažiūrėti, kaip laikaisi.

– Gerai, – atsakiaupaskubomis ir pasijutau keistai.

– Aaa, – jis ištarė nusivylęs. –Tuomet gerai.

Gal po pokalbio anądien jistikėjosi aiškesnio atsakymo, bet

aš dar nebuvau pasirengusi, kąnors pasakyti. Aspenas mannusilenkė ir nuėjo prie kitosargybinio, šis apkabino jį kaipbrolį. Klausiau savęs, arbūdamas sargybiniu jis pasijutolyg šeimos narys, kaip ir ašdalyvaudama Atrankoje.

Netrukus mane susiradoMarli ir Elisa ir nusitempė įšokių aikštelę. Susvyravusi irstengdamasi nieko neužkliudyti,aikštelės pakraštyje išvydauAspeną, besikalbantį su mama irMei. Mama perbraukė Aspeno

rankovę, tarsi bandytų jąišlyginti, o Mei švytėjo.Įsivaizdavau jas sakančiasAspenui, kaip gražiai jis atrodosu uniforma ir kaip didžiuotųsijo motina, jei tik galėtų jįpamatyti. Jis pradžiugęsnusišypsojo. Mudu su Aspenubuvome retos išimtys, penktos iršeštos kastos jaunuoliai,ištraukti iš savo monotoniškųgyvenimų ir įkurdinti rūmuose.Atranka taip pakeitė manogyvenimą, kad sykiais netgipamirštu jaustis dėkinga už šią

patirtį.Šokau su kitomis mergaitėmis

ir sargybiniais, kol muzika nutiloir prakalbo vakaro vedėjas.

– Atrankos panelės, apsaugosponai, draugai ir karališkosiosšeimos giminaičiai, prašomsutikti karalių Klarksoną,karalienę Amberli ir princąMaksoną Skrivą!

Vėl nubangavo muzika. Jiemsįėjus, mes visos padarėmetūpsnius ir nusilenkėme.Karalius buvo apsirengęs kitosšalies karaliumi. Tik

nesupratau, kokios. Karalienėssuknelė buvo tamsiai mėlyna,beveik juoda, išsiuvinėtablizgančiais brangakmeniais. Jipanėšėjo į naktinį dangų. OMaksonas vilkėjo beveikkomišką pirato kostiumą –tarpais perplėštos kelnės, laisvimarškiniai su liemene ir raištisant galvos. Kad sustiprintųįspūdį, jis dieną ar dvi nesiskuto,ir šviesių barzdaplaukių šešėlis,dengiantis apatinę veido dalį,atrodė kaip šypsena.

Vakaro vedėjas paprašė mūsų

palikti aikštelę, tada karalius sukaraliene sušoko pirmąjį šokį.Maksonas atsistojo šalia Kris irNatali, paeiliui joms kažkąšnibždėjo ir jas juokino.Galiausiai pastebėjau, kad jisžvalgosi po kambarį. Nežinojau,ar ieško manęs, bet nenorėjaubūti užklupta spoksanti į jį.Palyginau savo suknelę irstebeilijau į Maksono tėvus. Jieatrodė labai laimingi.

Aš galvojau apie Atranką,kokia kvaila ji atrodė, bet dabarmano nuomonė pakito. Karalius

Klarksonas ir karalienė Amberlipuikiai tiko vienas kitam. Jisatrodė valingas, o ji kovojo sutuo savo ramumu. Ji buvo tyliklausytoja, o jis visuomet turėjoką pasakyti. Nors konkursasatrodė senoviškas irneteisingas, jis pasiteisino.

Ar jie buvo atitolę vienas nuokito per savo Atranką, kaipjaučiau Maksoną tolstant nuomanęs? Kodėl jis nė nepabandėsusitikti su manimi, nors skyrėpasimatymus kitomsmergaitėms? Gal todėl ir

kalbėjo su tėčiu, aiškino jam,kodėl turi išleisti mane namo.Maksonas mandagus vaikinas,taigi tikrai galėjo taip pasielgti.

Peržvelgiau minią ieškodamaAspeno. Tada galiausiai išvydautėtį, jis stovėjo susikibęs sumama priešingoje kambariopusėje. Mei susirado Marli, ši jąapglėbė iš nugaros. Marliseseriškai laikė rankas Mei antkrūtinės, o apšvietimas teikėdar daugiau spindesio jųbaltoms suknelėms. Nė kieknesistebėjau, kad jos

susibičiuliavo greičiau nei perdieną. Aš atsidusau. KurAspenas?

Iš paskutinių jėgų žvilgtelėjauper petį. Taip, jis stovėjo man užnugaros, kaip visada laukdamas.Mūsų akims susitikus, jismirktelėjo, ir tai pataisė mannuotaiką.

Karaliui ir karalienei baigusšokį, mes visi suplūdome įaikštelę. Aplink zujo sargybiniai,rinkdamiesi šokių partneres.Maksonas vis dar stovėjokambario pakraštyje su Kris ir

Natali. Tikėjausi, gal jis pakviesmane šokio. Žinoma, aš jokviesti nenorėjau.

Sukaupusi drąsą, išlyginausuknelę ir patraukiau jo pusėn.Nusprendžiau bent jau suteiktijam galimybę mane pakviesti.Taigi žingsniavau per šokiųaikštelę, ketindama įsitraukti įjų pokalbį. Man priėjusganėtinai arti, Maksonaspasisuko į Natali.

– Gal norėtum pašokti? – jispaklausė.

Natali nusijuokė ir pakreipė

savo šviesiaplaukę galvą į vienąpusę, tarsi tai būtų patsakivaizdžiausias dalykaspasaulyje, ir aš skubiai praėjaupro juos, akis nukreipusi į stalelįsu saldainiais, tarsi tai ir būtųbuvęs mano tikslas. Valgydamaskanėstus stovėjau į kambarįnugara, tikėdamasi, kad niekasnepastebės išraudusių skruostų.

Nuskambėjus kokiai puseituzino dainų, šalia manęs išdygopareigūnas Vudvorkas. Kaip irAspenas, jis nusprendė likti suuniforma.

– Panele Amerika, – ištarė jisnusilenkdamas. – Arpašoktumėte su manim šį šokį?

– Žinoma, pone, – atsakiau. –Tik turiu jus įspėti, kad esuprasta šokėja.

– Nieko tokio. Šoksime lėtai.– Jis taip gundančiai šypsojosi,kad aš nustojau jaudintis dėlsavo nerangumo ir laiminganusekiau jam iš paskos.

Šokis pasitaikė linksmas iratitiko sargybinio nuotaiką. Jisbe paliovos kalbėjo, tad buvosunku su juo spėti. Tiek to

pažado šokti lėtai.– Rodos, spėjote atsigauti po

to, kai vos jūsų nesutrypiau, –pajuokavo.

– Gaila, kad nepadarėte jokiosžalos, – atšoviau. – Jei būčiau suįtvaru, bent jau šokti nereikėtų.

Jis nusijuokė.– Džiaugiuosi, kad esate

linksmuolė, tokia visi jus laiko.Taip pat girdėjau, kad esateprinco favoritė. – Jo žodžiainuskambėjo taip, tarsi tai būtųvisiems žinoma tiesa.

– Šito aš negaliu tvirtinti. –

Viena vertus, man įgriso tokiosžmonių kalbos. Kita vertus,troškau, kad tai būtų tiesa.

Per pareigūno Vudvorko petįpamačiau Aspeną šokantį suSeleste. Tas reginys suspaudėman širdį.

– Regis, jūs sutariate beveiksu visais. Kažkas netgipasakojo, kad per paskutinįužpuolimą pasiėmėte savokambarines į slėptuvę, skirtąkarališkajai šeimai. Ar tai tiesa?– Jis paklausė stebėdamasis.Tąkart atrodė visiškai

suprantama ginti mergaites,kurias myliu, bet visiems kitiemstai pasirodė drąsu ir keista.

– Negalėjau jų palikti, –paaiškinau.

Vudvorkas pagarbiai papurtėgalvą.

– Jūs esate tikra ledi, panele.Aš nuraudau.– Ačiū.Pasibaigus dainai gaudžiau

orą, taigi prisėdau prie vieno pokambarį pristatytų stalelių.Gurkšnojau apelsinų punšą irvėdavausi servetėle stebėdama

šokančiuosius. PamačiauMaksoną su Elisa. Sukdamiratus, jiedu atrodė laimingi.Princas jau šoko antrą šokį suElisa ir vis dar nesusiradomanęs.

Šiek tiek užtrukau, kolaikštelėje išvydau Aspeną, nesčia buvo daug uniformuotų vyrų,bet galiausiai aptikau jį kampekalbantį su Seleste. Ji koketiškaimirksėjo ir jam šypsojosi.

Kuo ji apsimeta? Atsistojau,ketindama prieiti ir liepti jailiautis, bet prieš žengdama

žingsnį suvokiau, ką tai reikštųAspenui ir man. Taigi atsisėdauir toliau gurkšnojau punšą.Tačiau pasibaigus dainai pakilauir įsitaisiau netoli Aspeno, kadjis nesunkiai galėtų pakviestimane šokti.

Jis ir pakvietė, tai buvo gerai,nes ilgiau nebūčiau tvėrusi.

– Ką visa tai reiškė? –paklausiau tyliai, bet suneslepiamu pykčiu balse.

– Kas?– Selestė tave grabinėjo.– Kažkas pavydi, – uždainavo

Aspenas man į ausį.– Ak, liaukis! Ji neturi taip

elgtis; tai prieštaraujataisyklėms! – Apsidairiau,norėdama įsitikinti, kad niekasnemato, kaip intymiai meskalbamės, ypač mano tėvai.Mano mama sėdėjo iršnekučiavosi su Natali mama.Tėčio nebuvo matyti.

– Smagu girdėti tai iš tavęs, –jis pasakė žaismingai užvertęsakis. – Jei mes nesusitikinėjame,tu negali man nurodinėti, su kuoturėčiau kalbėti.

Nusivaipiau.– Žinai, kad viskas yra ne

taip.– O kaip? – jis sušnibždėjo. –

Nežinau, ar turiu ko norstikėtis, ar pamiršti. – Jis pakratėgalvą. – Nenoriu pasiduoti, betjei man nėra vilties, pasakyk.

Mačiau jo pastangas išlaikytiramybę, girdėjau kankinamąliūdesį balse. Man irgi skaudėjo.Vien mintis leisti mūsųsantykiams nutrūkti aštriaipervėrė krūtinę.

Aš atsidusau ir prisipažinau:

– Maksonas manęs vengia.Pasisveikina, bet pastaruojumetu visą dėmesį skiriapasimatymams su kitomismergaitėmis. Greičiausiai tikįsivaizdavau, kad jam patinku.

Apstulbintas mano žodžiųAspenas trumpam net liovėsišokęs. Netrukus šokom toliau,jis įdėmiai tyrinėjo mano veidą.

– Nenutuokiau, kad dedasitokie dalykai, – jis pasakė tyliai.– Trokštu, kad mudu būtumekartu, bet nenoriu, kad būtumįskaudinta.

– Ačiū, – gūžtelėjau pečiais. –Be galo kvailai jaučiuosi.

Aspenas prisitraukė manešiek tiek arčiau, bet išlaikėderamą atstumą, nors žinojau,kad jis šito nenori.

– Patikėk manim, Mer,kiekvienas vyras, praleidžiantisprogą būti su tavimi, yrakvailys.

– Tu bandei praleisti tokiąprogą, – priminiau jam.

– Todėl ir žinau, – jis atsakėšypsodamasis.

Džiaugiausi, kad dabar galime

apie tai juokauti.Pažvelgiau per Aspeno petį ir

pamačiau Maksoną šokantį suKris. Vėl. Nejau jis apskritaineketina manęs pakviesti?

Aspenas pasilenkė.– Ar žinai, ką man primena šis

šokis?– Pasakyk.– Fernos Tali šešioliktąjį

gimtadienį.Pažvelgiau į jį kaip į

nuokvaką. Aš prisiminiau Fernosšešioliktąjį gimtadienį. Fernapriklausė šeštai kastai ir kartais

mums pagelbėdavo, kai Aspenomama būdavo pernelygužsiėmusi ir nerasdavo laiko.Jos šešioliktasis gimtadienisatėjo po septynių Aspeno irmano susitikinėjimo mėnesių.Mes abu buvome pakviesti, betvargu ar tą šventę galėjaipavadinti vakarėliu. Tortas irvanduo, įjungtas radijas, nes jineturėjo muzikinių plokštelių, irpritemdytos šviesos josnebaigtame rūsyje. Tai buvopirmas mano vakarėlis be„šeimos“, ir tai buvo

svarbiausia. Kambaryjebūriavosi tik vietiniai vaikai, tadbuvo įdomu. Tačiau togimtadienio nieku gyvunegalima lyginti su dabar mussupančia prabanga.

– Po šimts, kuo šis vakarėlisyra panašus į aną? – nepatikliaipaklausiau.

Aspenas nurijo seilę irprakalbo:

– Mes šokome. Atmeni? Aštaip didžiavausi, laikydamastave glėbyje kitų žmoniųakivaizdoje. Nors ir atrodė, kad

tave ištiko priepuolis. – Jis manmirktelėjo.

Šie žodžiai pasiekė manoširdį. Aš prisiminiau. Ištisassavaites gyvenau ta akimirka.

Netikėtai mano mintisužplūdo daugybė kartu suAspenu kurtų ir saugotųpaslapčių: vardai, kuriuosišrinkome savoįsivaizduojamiems vaikams,mūsų namelis medyje, jokutenimui jautri sprando vietelė,parašyti ir paslėpti rašteliai,mano nenusisekusios pastangos

virti naminį muilą, „nuliukai irkryžiukai“, kuriuos žaidėmepirštais jam ant pilvo... žaidimai,kuriuose negalėjome prisimintisavo nematomų ėjimų...žaidimai, kuriuos jis visadaleisdavo man laimėti.

– Pasakyk, kad manęs lauksi.Jei manęs lauksi, Mer, aš viskąištversiu, – sušnibždėjo Aspenasman į ausį.

Suskambo žinoma daina iršalia stovintis pareigūnaspakvietė mane šokio. Pasijutaunešama tolyn, palikdama Aspeną

ir save su neatsakytaisklausimais.

Vakarėlis tęsėsi, ir aš visžvilgčiojau į Aspeną. Norsstengiausi atrodyti abejinga,guldau galvą, kad tai nebūtųpraslydę pro akylesnio stebėtojoakis, ypač mano tėčio, jei tik jisbūtų buvęs kambaryje. Bet jamlabiau rūpėjo apeiti rūmus, neišokti.

Stengiausi galvoti tik apievakarėlį. Jau buvau šokusi suvisais vaikinais, išskyrusMaksoną. Aš sėdėjau, ilsindama

pavargusias kojas, kai šaliaišgirdau jo balsą.

– Mano ledi? – pasigręžiau irišvydau jį. – Ar galėčiaupakviesti jus šokio?

Mane persmelkėnenusakomas jausmas. Kad irkokia atstumta jaučiausi, kad irkokia sutrikusi buvau, jampasiūlius turėjau sutikti.

– Žinoma.Jis paėmė mane už rankos ir

nuvedė į aikštelę, kur orkestrasbuvo bepradedąs lėtą dainą.Mane užplūdo laimės jausmas.

Maksonas nebuvo nei liūdnas,nei susivaržęs. Priešingai, laikėmane taip arti, kad užuodžiau joodekolono kvapą, skruostą manbruožė jo seniai skusta barzda.

– Klausiau savęs, ar iš visobūsiu pakviesta šokio, –stengiausi kalbėti žaismingai.

Maksonas prisitraukė manedar arčiau.

– Aš taupiau šiam šokiui.Pakankamai laiko skyriaukitoms mergaitėms, taigidaugiau neturiu jokiųįsipareigojimų. Likusią vakarėlio

dalį galiu smagiai leisti sutavimi.

Aš nuraudau, kaip visuomet,kai jis sakydavo man tokiusžodžius. Kartais jienuskambėdavo kaip poezijoseilutės. Po praėjusios savaitėsjau nesitikėjau, kad jis dar kadanors su manim šitaip kalbės.Man ėmė spurdėti širdis.

– Puikiai atrodai, Amerika.Esi pernelyg graži, kadnutūptum ant susivėlusio piratorankos.

Aš sukikenau.

– Kaip galėtum priderintisavąjį kostiumą? Galapsirengdamas medžiu?

– Na, bent jau krūmu.Aš vėl nusijuokiau.– Viską atiduočiau, kad

pamatyčiau tave apsirengusįkrūmu!

– Kitais metais, – pažadėjo jis.Pažvelgiau į jį. Kitais metais?– Ar norėtum, kad

surengtume kitą Helovinovakarėlį ateinantį spalį? – jispaklausė.

– Ar aš čia dar būsiu kitą

spalį?Maksonas liovėsi šokęs.– O kodėl neturėtum būti?Aš gūžtelėjau pečiais.– Visą savaitę manęs vengei,

susitikinėjai su kitomismergaitėmis. Ir... Mačiau, kaipkalbėjai su mano tėčiu.Pamaniau, aiškini jam, kodėl turiišspirti jo dukrą. – Aš nurijaugumulą gerklėje. Ne, aš čianeverksiu.

– Amerika.– Aš suprantu. Kažkas turi

išvykti, o aš priklausau penktai

kastai. Marli yra žmoniųnumylėtinė...

– Amerika, pakaks, – jispasakė švelniai. – Koks aškvailys. Nė nenumaniau, kadtaip pagalvosi. Tikėjausi,jautiesi saugi.

Aš nesupratau.Maksonas atsiduso.– Pasakysiu atvirai. Aš

stengiausi suteikti kitomsmergaitėms vienodus šansus.Nuo pat pradžių žiūrėjau tik įtave, norėjau tavęs. – Ašparaudau. – Kai pasakei, ką

jauti, pajutau tokį palengvėjimą,kad netgi bijojau tuo patikėti.Man ir dabar sunku pripažinti,kad tai tikra. Nustebtumsužinojusi, kaip retai gaunu tai,ko iš tiesų noriu. – Maksonoakys kažką slėpė, kažkokįliūdesį, kuriuo dalytis jis nebuvopasirengęs. Bet jis nuvijo jį šalinir kalbėjo toliau, vėlpradėdamas linguoti pagalmuziką.

– Aš bijojau, kad klystu ir tugali apsigalvoti kiekvienąakimirką. Taigi ieškojau

tinkamos alternatyvos, bet tiesayra ta... – Maksonas įdėmiaipažvelgė man į akis, – kad esitik tu. Gal aš nesistengiu ieškoti,gal jos man netinkamos.Nesvarbu. Aš žinau, kad noriutavęs. Ir tai mane baugina.Laukiu, kol atsiimsi savo žodžiusir maldausi, kad leisčiau išvykti.

Akimirką užgniaužė kvapą.Staiga visas skyrium praleistaslaikas nušvito kita šviesa. Ašsupratau tą jausmą – pernelyggerai, kad būtų tiesa, pernelyggerai, kad patikėtum. Kasdien

taip jaučiausi su Maksonu.– Maksonai, to nebus, –

sušnibždėjau. – Priešingai, tusuprasi, kad aš esunepakankamai gera.

Jo lūpos buvo prie manoausies.

– Brangioji, tu tobula.Ranka, kurią laikiau uždėjusi

Maksonui ant nugaros,prisitraukiau jį artyn, jis padarėtą patį, kol galiausiai mudustovėjome taip arti vienas kito,kaip niekada anksčiau.Pasąmonėje suvokiau, kad

esame sausakimšamekambaryje, kad kažkur nuo šioreginio tikriausiai alpsta manomotina, bet man tai nerūpėjo.Tą akimirką jaučiausi taip, tarsibūtume vieninteliai žmonėspasaulyje.

Atsitraukusi pažvelgti įMaksoną, supratau pirmiausiaturinti nusišluostyti akis. Betman patiko šios ašaros.

Maksonas paaiškino:– Noriu, kad neskubėtume.

Rytoj paskelbsiu apie vienosmerginos išvykimą, tai nuramins

visuomenę ir mano tėvą, bet ašneketinu tavęs skubinti. Noriu,kad pamatytum princesėsapartamentus. Tiesą sakant, jieyra šalia manųjų, – jis ištarėtyliai.

Nuo Maksono žodžių irartumo visai sutirpau.

– Turėtum pagalvoti, ko tauten reikės. Noriu, kadjaustumeisi kaip namie. Gausiišsirinkti dar kelias kambarinesir nuspręsti, ar nori, kad tavošeima gyventų rūmuose aršalimais. Padėsiu tau visais

klausimais. – Silpnas vidinisbalselis sukuždėjo: O kaipAspenas? Bet aš buvau taipapakinta Maksono, kad beveikjo negirdėjau.

– Kai ateis tinkamas laikasužbaigti Atranką ir aš taupasipiršiu, noriu, kad ištarti„taip“ tau būtų lengva kaipkvėpuoti. Pažadu, nuo šiosakimirkos visomis išgalėmisstengsiuosi, kad taip ir būtų.Kad ir ko tau reikėtų, kad ir kopageidautum, tik pasakyk, ir ašdėl tavęs padarysiu viską, ką

galiu.Mane užplūdo prieštaringi

jausmai. Maksonas taip puikiaimane suprato, – kaip nerimaujupriimdama šį įsipareigojimą irkaip baugu man tapti princese.Jis ruošėsi suteikti man laiko irtuo metu lepinti mane kaip tikįmanoma. Niekaip negalėjau tuopatikėti.

– Taip nesąžininga, Maksonai,– sumurmėjau. – Po galais, kuogalėčiau tau atsilyginti?

Jis nusišypsojo.– Aš tenoriu tavo pažado likti

su manimi, būti mano. Kartaisman atrodo, kad tu dvejoji.Pažadėk, kad liksi.

– Žinoma. Pažadu.Tardama šiuos žodžius

padėjau galvą Maksonui antpeties, ir mudu lėtai šokomevieną šokį po kito. Kartą Meisugavo mano žvilgsnį, atrodė, jimirs iš laimės stebėdama mudu.Mama ir tėtis irgi žiūrėjo. Tėtispapurtė galvą tarsi sakytų: O tugalvojai, kad jis išsiųs tavenamo.

Staiga man toptelėjo.

– Maksonai? – kreipiausi.– Ką, brangioji?Aš nusišypsojau tai išgirdusi.– Kodėl kalbėjai su mano

tėčiu?Maksonas sukikeno.– Pranešiau jam apie savo

ketinimus. Jis pritaria tam visaširdimi, jei tik tu jautiesilaiminga. Rodos, tai vienintelė josąlyga. Patikinau jį darysiąsviską, kas yra mano galioje, kadbūtum laiminga, ir pasakiau, kadtu jau atrodai laiminga čia.

– Tai tiesa.

Maksonas išpūtė krūtinę.– Taigi ir jis, ir aš turime tai,

ko mums reikia.Maksono ranka nuslinko

mano nugara žemyn,drąsindama nesitraukti. Tasprisilietimas man tiek daugpasakė. Aš žinojau, kad taitikra, tai vyksta ir galiu leistisau tuo patikėti. Žinojau, kadprireikus galėsiu atsisakyti čiaužmegztų draugysčių, norsneabejojau, kad Marli nė kieknesigrauš pralaimėjusi. Taip patžinojau, kad meilė Aspenui

užges. Aišku, tam reikės laiko irteks papasakoti Maksonui, betaš tai padarysiu.

Nes dabar priklausau jam.Buvau tvirtai įsitikinusi.

Pirmą kartą galėjau visa taiįsivaizduoti. Mačiau taką,laukiančius svečius ir pačiamegale stovintį Maksoną. Tasprisilietimas suteikė viskamprasmę.

Vakarėlis užsitęsė ikivėlumos, ir Maksonas nusivedėmūsų šešetą į rūmų balkoną,kad geriau matytume

fejerverkus. Selestė klupinėjolipdama marmuriniais laiptais,Natali buvo užsidėjusi kažkokiovargšo sargybinio kepurę. Buvoišdalytas šampanas – Maksonasiš anksto šventė mūsųsužadėtuves.

Fejerverkams nušvietusdangų, princas pakėlė butelįaukštyn.

– Tostas! – jis sušuko.Mes visos pakėlėme taures ir

viltingai laukėme. Elisos taurėbuvo ištepta tamsiais lūpdažiais,kuriais ji buvo pasidažiusi.

Netgi Marli ramiai laikė taurę,pasirengusi gurkšnoti, užuotišgėrusi iš karto.

– Už jus visas, gražiosiosdamos. Ir už mano būsimąžmoną! – sušuko Maksonas.

Mergaitės šūkavomanydamos, kad šis tostasskirtas kiekvienai jų, bet ašžinojau tiesą. Visoms nuleidustaures, aš žiūrėjau į Maksoną –beveik savo sužadėtinį – jis mannežymiai mirktelėjo, priešnugerdamas šampano gurkšnį.Vakaro spindesys ir jaudulys

buvo visa apimantis ir tarsilaimės ugnis bandė manepraryti.

Negalėjau įsivaizduoti, kadkas nors pajėgtų atimti iš manęstą laimę.

Devintas skyrius

Nesudėjau bluosto. Grįžus taipvėlai ir apimtai jaudulio dėl to,kas manęs laukia, miegoti buvoneįmanoma. Susirangiau arčiauMei, jos kūno šiluma teikėjaukumo. Labai jos ilgėsiuosi,kai išvyks, tačiau bent jaugalėjau tikėtis, kad ateityje ji

gyvens su manimi.Klausiau savęs, kas šiandien

išvyks. Atrodė nemandaguteirautis, tad nesiteiravau, betjei privalėčiau spėti, manyčiau,kad Natali. Marli ir Kris palaikėžmonės – labiau nei mane – oSelestė ir Elisa buvo kilusios išįtakingų šeimų. Aš turėjauMaksono širdį, taigi tik Natalineturėjo ko įsitverti.

Buvo nesmagu, nes neturėjaunieko prieš Natali. Jei jau taip,pageidaučiau, kad išvyktųSelestė. Gal Maksonas išsiųs ją

namo, nes žino, kaip labai josnemėgstu, ir sakė norįs, kadjausčiausi čia patogiai.

Atsidusau prisiminusi visus jovakar ištartus žodžius.Neįsivaizdavau, kad taiįmanoma. Kaip aš, AmerikaSinger, iš penktos kastos,galėjau pamilti Maksoną Skrivąiš pirmos kastos, tą vienintelį?Kaip tai nutiko, jei ašpastaruosius dvejus metusdrąsinausi gyventi šeštos kastosgyvenimą?

Mano širdis suvirpėjo. Kaip

paaiškinsiu Aspenui? Kaippasakysiu jam, kad Maksonaspasirinko mane ir aš noriu būtisu juo? Ar Aspenas ims manęsnekęsti? Vien nuo tos mintiesnorėjosi verkti. Kad ir kasnutiktų, aš bijojau prarastiAspeno draugystę.

Mano kambarinės įėjonepasibeldusios, bet tai buvoįprasta. Jos visuomet leisdavoman miegoti, kiek norėjau, o povakarėlio man tikrai reikėjopailsėti. Bet, užuot kuo norsužsiėmusi, Merė apėjo aplink

lovą prie Mei ir švelniaižadindama paglostė jai petį.

Aš apsiverčiau ir pamačiauAną ir Lusę su drabužių maišu.Nauja suknelė?

– Panele Mei, – sušnibždėjoMerė, – metas keltis.

Mei iš lėto pabudo.– Ar negaliu dar pamiegoti?– Ne, – liūdnai atsakė Merė. –

Šįryt yra labai svarbių reikalų.Tau reikia iš karto eiti pas savotėvus.

– Svarbių reikalų? –paklausiau. – Kas vyksta?

Merė pažvelgė į Aną, ir ašnusekiau jos žvilgsnį. Anapapurtė galvą, tuo buvo viskaspasakyta.

Sutrikusi, bet su viltimi išlipauiš lovos, paskatindama Mei sektimano pavyzdžiu. Prieš sesuteiišeinant į mamos ir tėčiokambarį, stipriai ją apkabinau.

Durims užsidarius atsigręžiauį kambarines.

– Ar gali paaiškinti dabar, kaiMei išėjo? – paklausiau Anos. Jipapurtė galvą. Nusivylusisumurmėjau: – Ar prabiltum, jei

įsakyčiau papasakoti?Ana pažvelgė į mane labai

rimtomis akimis.– Mums duoti nurodymai iš

aukščiau. Teks palaukti.Stovėjau prie vonios

kambario durų ir žiūrėjau, kaipdarbuojasi mano kambarinės.Lusės rankos virpėjo, kai jiištraukė saujas rožių žiedlapiųmano voniai, Merės antakiaibuvo suraukti, kai ji valė manmakiažą ir išiminėjo iš plaukųsmeigtukus. Lusė kartaisvirpėdavo be jokios priežasties,

o Merė dažnai raukydavoantakius sutelkdama dėmesį.Tačiau mane gąsdino Anosžvilgsnis.

Ji visuomet tvardydavosi, netir pačiomis baisiausiomisaplinkybėmis, bet šiandienatrodė, tarsi ją slėgtų baisirūpesčių našta. Ji visstabtelėdavo ir pasitrindavokaktą, lyg taip galėtų atsikratytinerimo.

Aš žiūrėjau, kaip ji iš maišoištraukė mano suknelę.Santūrią, paprastą... ir juodą

kaip degutas. Žvelgiau į suknelęir žinojau, kad tai gali reikšti tikviena. Pravirkau darnesužinojusi, ko gedžiu.

– Panele? – Merė priėjo manpadėti.

– Kas mirė? – paklausiau. –Kas mirė?

Ana padėjo man atsitiesti irnuvalė iš akių tekančias ašaras.

– Niekas nemirė, – ji pasakė.Bet jos balsas manęsnepaguodė; jis skambėjoįsakmiai. – Būkite dėkinga užtai, kai viskas baigsis. Šiandien

niekas nemirė.Plačiau nepaaiškinusi, ji

nusiuntė mane tiesiai į vonią.Lusė stengėsi tvardytis; bet kaigaliausiai prapliupo ašaroti, Analiepė jai atnešti man lengvoužkandžio, ir Lusė paklusniaišoko vykdyti įsakymo. Ji nėnenusilenkė išeidama.

Galiausiai Lusė grįžo suraguoliais ir obuolių skiltelėmis.Aš norėjau atsisėsti ir iš lėtokramsnoti tempdama laiką, betvieno kąsnio užteko – supratau,kad šiandien apetito neturiu.

Galiausiai Ana prisegė manprie krūtinės vardinį segtuką, irjuodos medžiagos fone gražiaisuspindo sidabras. Tada belikoeiti pasitikti likimo.

Atidariusi duris, sustingau.Atsigręžusi į savo kambarines,išgąstingai sušnibždėjau:

– Aš bijau.Ana uždėjo rankas man ant

pečių ir prakalbo:– Jūs jau esate dama, panele.

Taigi turite elgtis kaip dama.Nežymiai linktelėjau, kai ji

mane paleido, ir nužingsniavau.

Norėčiau pasakyti, kad ėjaupakelta galva, bet, garbės žodis,buvau išsigandusi.

Mano begaliniam nustebimui,vestibiulyje laukė kitosmergaitės – visų suknelės irveidų išraiškos panėšėjo įmanąją. Per mane nusiritopalengvėjimo banga. Ašnepatekau į bėdą. Jei patekome,patekome visos, taigi kad ir kastai būtų, nereikės kęsti vienai.

– Atėjo penktoji, – pasakėsargybinis savo kolegai. – Eikitepaskui mus, damos.

Penktoji? Ne, tai klaida. Mesbuvom šešios. Leidžiantislaiptais žemyn, greitaiapžvelgiau mergaites.Sargybinis buvo teisus. Tikpenkios. Tarp mūsų nebuvoMarli.

Pirmiausia dingtelėjo, kadMaksonas išsiuntė Marli namo,bet nejau ji nebūtų užėjusi įmano kambarį atsisveikinti?Stengiausi rasti sąsają tarp šiospaslapties ir Marli nebuvimo,bet nieko protu suvokiamonesugalvojau.

Laiptų apačioje laukėsargybiniai ir mūsų šeimos.Mama, tėtis ir Mei atrodėsusirūpinę. Visi taip atrodė.Pažvelgiau į juos, tikėdamasikokio nors aiškumo, bet mamatik papurtė galvą, o tėtisgūžtelėjo pečiais. Tarpuniformuotųjų ieškojau akimisAspeno. Jo nebuvo.

Pora sargybinių atlydėjoMarli tėvus. Jos motina,susigūžusi iš nerimo, atsirėmė įsavo vyrą; jo veidas buvoliūdnas, pats atrodė smarkiai

pasenęs per vieną naktį.Pala. Jei Marli išvyko, kodėl

jie čia?Šviesos pliūpsniui užtvindžius

vestibiulį pasisukau. Pirmąkartą mano viešnagės rūmuosemetu buvo plačiai atidarytosparadinės durys, mes buvomeišvesti į lauką. Perėjome trumpąžiedinę prievažą ir patraukėmepro rūmus juosiančias masyviassienas į sodą. Atsivėrusgirgždantiems vartams, muspasveikino kurtinantys miniosšūksniai.

Gatvėje stovėjo aukštapakyla. Ten būriavosi šimtai, galtūkstančiai, žmonių; vaikai buvoįsitaisę tėvams ant pečių. Aplinkpakylą buvo sustatytoskameros, žiniasklaidos atstovaibėgiojo prieš minią,stengdamiesi užfiksuoti visusįvykius. Buvome nuvesti įatitvertą vietą ir pasodinti antstadiono kėdžių. Minia mumsplojo. Pamačiau, kaipatsipalaiduoja prieš maneeinančių mergaičių pečiai, kaižmonės gatvėje pradėjo šaukti

mus vardais ir mėtyti po kojomisgėles.

Išgirdusi savo vardą,pamojavau. Kvailai pasijutau dėlsavo jaudulio. Jei žmonės tokielaimingi, negalėjo nutikti niekoblogo. O rūmų darbuotojamsreikėtų pergalvoti savo elgesį suElitu. Tiek rūpesčių dėl nieko.

Mei kikeno, jai patiko toksšurmulys, ir man palengvėjomatant ją atsigavusią.Stengiausi būti žvali kaip irsveikintojai, bet mano dėmesįpatraukė dvi keistos ant

platformos stovinčioskonstrukcijos. Pirmoji buvokopėčias primenantis raidės „A“formos prietaisas; antroji –didelis medinis rąstas sukilpomis galuose. Su sargybiniuužlipau į savo vietą pirmosioseilės viduryje ir pamėginausuvokti, kas čia dedasi.

Minia vėl pratrūkopasirodžius karaliui, karalieneiir Maksonui. Jie irgi buvoapsirengę tamsiais drabužiais irrimtai nusiteikę. Aš buvau netoliMaksono, tad pasigręžiau į jį.

Kad ir kas vyktų, jei jispažvelgtų į mane ir nusišypsotų,žinočiau, kad viskas bus gerai.Aš labai norėjau, kad jis į manepažvelgtų, bent linktelėtų. BetMaksono veidas buvoakmeninis.

Po akimirkos miniossveikinimo šūksniai peraugo įpaniekos stūgsmą, ir ašpasisukau pažiūrėti, kas juostaip nuliūdino.

Ėmė pykinti, nes dužo manopasaulis.

Sargybiniai ištempė

grandinėmis surakintąpareigūną Vudvorką. Jo lūpabuvo prakirsta, drabužiai tokiepurvini, tarsi visą naktį būtųvoliojęsis purve. Paskui jį Marli,– jos gražus angelo kostiumasbuvo be sparnų ir išteptassuodžiais, – ji irgi buvosurakinta. Nusvirusius Marlipečius gaubė uniforminisšvarkas, nuo šviesos manodraugė buvo prisimerkusi. Jiapžvelgė didžiulę minią, bet vossuradusi mano akis buvonutempta pirmyn. Tada vėl

dairėsi, ir aš žinojau, ko ji ieško.Man iš kairės šį procesą stebėjoMarli tėvai, stipriai įsitvėręvienas kito. Jie akivaizdžiai buvosugniuždyti, prislėgti sielvarto.

Aš vėl pažvelgiau į Marli ir įpareigūną Vudvorką. Jųveiduose ryškėjo nerimas,tačiau jie ėjo su tam tikrupasididžiavimu. Tik kartą, kaiMarli užkliuvo už suknelėspalankų, jos veide šmėstelėjobaimė.

Ne. Ne, ne, ne, ne, ne.Juos vedant ant platformos,

prakalbo žmogus su kauke.Minia nutilo. Matyt, tai – kad irkas tai buvo – vyko ne pirmąkartą, ir žmonės žinojo, kaipreikia elgtis. Bet aš nežinojau;mane kratė drebulys, gniaužėpaširdžius, suko skrandį. DėkuiDievui, nieko nevalgiau.

– Marli Teims, – sušuko tasžmogus, – viena Atrankosdalyvių, Ilėjos dukra, praėjusiąnaktį buvo užklupta intymiąakimirką su šiuo vyru, KarteriuVudvorku, patikimukarališkosios sargybos nariu.

Šauklio balsas buvo kupinasvisai nederančios puikybės,tarsi jis būtų skelbęs mirtinosligos išgijimo receptą.Klausydamasi jo kaltinimų,minia švilpė.

– Panelė Teims sulaužėištikimybės įžadą mūsų princuiMaksonui! O ponas Vudvorkas,užmezgęs santykius su paneleTeims, iš esmės pavogė mūsųkarališkosios šeimos turtą! Šiepažeidimai yra karališkosiosšeimos išdavimas! – dėstė jis,laukdamas minios pritarimo. Ir

žmonės pritarė.Bet kaip jie galėjo? Nejau jie

nežino, kad čia kalbama apieMarli? Mielą, gražią, patikimą,dosnią Marli? Galbūt ji suklydo,bet tikrai nenusipelnė tokiosneapykantos.

Kitas kaukėtas vyras rišoKarterį prie „A“ formos rėmo –jo kojos buvo plačiai išskėstos,rankos ištemptos. Paminkštintidiržai buvo užsegti jam antliemens ir kojų ir labai tvirtaisuveržti, tai buvo matyti net išmano vietos. Marli buvo

priversta atsiklaupti prieš didelįmedinį rąstą, ir kaukėtas vyrasnuplėšė jai nuo pečių švarką.Marli riešai buvo įkišti į kilpasdelnais į viršų.

Ji verkė.– Šis nusikaltimas yra

baudžiamas mirtimi! Betgailestingasis princas Maksonasdovanoja šiems išdavikamsgyvybes. Tegyvuoja princasMaksonas!

Minia skandavo iš paskos. Jeibūčiau buvusi blaivaus proto,būčiau supratusi, kad irgi turiu

skanduoti ar bent jau ploti.Aplink mane sėdinčiosmergaitės plojo, mūsų tėvai taippat, net ir patyrę šoką. Bet aš įtai nekreipiau dėmesio.Temačiau Marli ir Karterioveidus.

Mus ne veltui susodinopirmoje eilėje, – norėjo parodyti,kas nutiks, jei taip kvailaisuklysime, – bet sėdėdama netoliau kaip per šešis metrus nuopakylos, aš mačiau ir girdėjauviską, kas išties buvo svarbu.

Marli žiūrėjo į Karterį, o jis,

ištempęs kaklą, žiūrėjo į ją.Kupinas baimės jos žvilgsnistarsi mėgino jį patikinti, kadverta tai iškęsti.

– Myliu tave, Marli! – sušukojai Karteris. Jo balsas vosgirdėjosi per minios triukšmą,bet aš jį išgirdau. – Mesnepražūsime. Viskas bus gerai,pažadu.

Marli iš siaubo negalėjopratarti nė žodžio, bet jamlinktelėjo. Tą akimirkąnegalėjau galvoti apie niekąkitą, tik apie jos grožį. Jos

auksiniai plaukai buvo susivėlę,suknelė suglamžyta, ji buvopametusi batus, bet, Dievemano, ji švytėjo.

– Marli Teims ir KarteriVudvorkai, jūs esate pašalinamiiš savo kastų. Dabar būsitežemiausi iš žemiausių.Priklausysite aštuntai kastai!

Minia plojo, tai atrodėneteisinga. Nejau tarp jų nėraaštuntos kastos žmonių, kuriemsnepatiko, kad taip apie juoskalbama?

– Kad pajustumėte gėdą ir

skausmą, kurį suteikėte JoŠviesybei, viešai gausitepenkiolika rykščių. Tegu randaiprimins jums jūsų nuodėmes!

Rykščių? Ką tai reiškia?Atsakymą sužinojau po

akimirkos. Du kaukėti Karterį irMarli pririšę vyrai iš kibiro suvandeniu ištraukė ilgas rykštes.Keletą kartų jomis pamojavo, iraš išgirdau, kaip rykštėsšvilpdamos skrodžia orą. Miniaėmė ploti taip pat siautulingai iržavėdamasi, kaip sutikdamaAtrankos dalyves.

Po kelių sekundžiųžeminančius smūgius pajusKarterio nugara ir dailios Marlirankos...

– Ne! – surikau. – Ne!– Tuoj vemsiu, – sušnibždėjo

Natali, kai Elisa silpnai sudejavoįsikniaubusi sargybiniui į petį.

Aš atsistojau ir puoliau prieprinco.

– Maksonai! Maksonai,sustabdyk tai!

– Sėskitės, panele, – pasakėsargybinis, stengdamasis įtikintimane grįžti į vietą.

– Maksonai, maldauju,prašau!

– Tai nesaugu, panele!– Pasitrauk! – sušukau

sargybiniui, spirdama jam taipstipriai, kaip galėjau. Tačiau jisbuvo stiprus.

– Amerika, prašau atsisėsti! –paliepė mano motina.

– Vienas! – sušuko kaukėtasvyras ant pakylos, ir ašpamačiau, kaip rykštė nusileidoant Marli rankų.

Ji gailiai suinkštė, tarsimušamas šuo. Karteris neišleido

nė garso.– Maksonai! Maksonai! –

rėkiau. – Sustabdyk tai!Sustabdyk, prašau.

Jis mane girdėjo; žinau, kadgirdėjo. Mačiau, kaip iš lėtoužsimerkė ir nurijo seilę, tarsiatsiribodamas.

– Du!Marli šauksmas buvo kupinas

kančios. Negalėjau įsivaizduotijos patiriamo skausmo – darbuvo likę trylika kirčių.

– Amerika, sėskis! –primygtinai prašė mama. Mei

sėdėjo tarp jos ir tėčio nusukusiakis, ir jos šūksniai buvo beveiktokie pat skausmingi kaip Marli.

– Trys!Pažvelgiau į Marli tėvus.

Mama buvo panarinusi galvą irsusiėmusi ją rankomis, tėvaslaikė ją tvirtai apglėbęs, tarsitaip galėtų apsaugoti nuonepakeliamos kančios.

– Paleisk mane! – sušukausargybiniui, tačiau jisnepakluso. – MAKSONAI! –suklykiau. Ašaros temdė manakis, bet vis tiek jį mačiau ir

žinojau, kad jis mane girdi.Pažvelgiau į kitas mergaites.

Juk turime ką nors daryti. Kaikurios jų irgi verkė. Elisapalinkusi delnu spaudė kaktą.Atrodė, ji tuoj apalps. Tačiaukažkodėl nė viena nepyko.

– Penki!Marli spiegimas persekios

mane iki dienų galo. Niekopanašaus nebuvau girdėjusi.Kaip ir šlykštaus minios plojimoaido, tarsi tai būtųpaprasčiausiaspasilinksminimas. Kaip ir

pritariamo Maksono tylėjimo.Kaip ir verkiančių ir su tuosusitaikančių mergaičių.

Vilties man teikė tik Karteris.Nors nuo patirtų sužalojimų jamtekėjo prakaitas ir iš skausmovirpėjo kūnas, jis įstengėprašvokšti Marli paguodosžodžius.

– Netrukus... viskas baigsis, –išspaudė jis.

– Šeši!– Myliu... tave, – jis

pralemeno.Ilgiau negalėjau tverti.

Pamėginau suleisti į sargybinįnagus, bet jį saugojo storosrankovės. Aš spiegiau, o jis dartvirčiau mane laikė.

– Paleisk mano dukrą! –sušuko tėtis, atplėšdamassargybinio rankas.

Išlaisvinta aš atsistojau veiduį jį ir kaip galėdama smarkiauspyriau keliu. Jis slopiaišūktelėjo ir krito aukštielninkas,bet mano tėtis spėjo jį pagauti.

Nerangiai – trukdė suknelė iraukštakulniai – aš peršokau perturėklus.

– Marli! Marli! – šaukiaubėgdama taip greitai, kaip tikįstengiau. Prilėkiau beveik ikilaiptų, bet mane nutvėrė dusargybiniai. Jiems pasipriešintinepajėgiau.

Žvelgdama iš už pakylosmačiau Karterio nugarą,įtrūkusią odą ir pasibaisėtinaikabančius jos skivytus.Sruvenantis kraujas bjaurojo joparadinės uniformos kelnes.Negalėjau įsivaizduoti, kaipatrodo Marli rankos.

Ta mintis varė mane iš proto.

Veltui šaukiau ir spardžiausargybinius, nes tik pamečiauvieną batelį.

Sulig nauju kirčiu buvaunutempta atgal, tad nežinojau,kaip jaustis – dėkingai arsusigėdusiai. Viena vertus, mannereikėjo viso to matyti, kitavertus, tarsi palikau Marli pačiąbaisiausią jos gyvenimoakimirką.

Tikra draugė tikrai būtų kąnors sugalvojusi.

– Marli! – surikau. – Atleisk,Marli! – Bet minia buvo taip

įsisiautėjusi, o Marli taip verkė,kad vargu ar mane išgirdo.

Dešimtas skyrius

Eidama atgal niršau ir klykiau.Sargybiniai taip stipriai manelaikė, kad vėliau mano kūnas, bejokių abejonių, bus nusėtasmėlynėmis, bet man tai buvo nėmotais. Aš turėjau kovoti.

– Kur jos kambarys? –išgirdau vieną klausiant ir

pamačiau koridoriumi einančiąkambarinę. Aš jos nepažinojau,bet ji mane pažinojo. Kambarinėpalydėjo sargybinius iki manodurų. Girdėjau, kaip dėl tokiosargybinių elgesio priekaištavomano kambarinės.

– Nusiraminkite, panele, taipelgtis negalima, – suniurnėjovienas sargybinis, kai jie numetėmane ant lovos.

– Nešdinkitės iš manokambario, velniai rautų! –sušukau.

Apsiašarojusios kambarinės

pribėgo prie manęs. Merė puolėvalyti mano suknelę, jąišsitepiau griūdama, bet ašpliaukštelėjau jai per rankas.Mano kambarinės žinojo. Josžinojo ir neįspėjo manęs.

– Jūs irgi! – surikau. – Noriu,kad išeitumėt! TUOJ PAT!

Išgirdusios mano žodžius, josatšoko. Pamačiusi, kaipsuvirpėjo Lusė, beveikpasigailėjau juos ištarusi. Betman reikėjo pabūti vienai.

– Apgailestaujame, panele, –pasakė Ana, vesdamasi prie

durų kitas dvi kambarines.Marli...– Išeikit, – sušnibždėjau ir

įsikniaubiau į pagalvę.Kai durys spragtelėdamos

užsidarė, išsispyriau iš batelio irsusirangiau lovoje, mėgindamasusivokti. Štai kokia paslaptimiMarli bijojo pasidalyti. Jinenorėjo čia pasilikti, nesnemylėjo Maksono, betnenorėjo išvykti ir būti atskirtanuo Karterio.

Daugybė smulkmenų staigaįgijo prasmę: kodėl Marli

stovėdavo tam tikrose vietosear stebeilydavo į duris – tenbuvo Karteris. ViešintSvendvėjaus karaliui irkaralienei, Marli atsisakė eiti įpavėsį... dėl Karterio. Tąkart,kai susidūriau su juo prietualeto, jis laukė Marli. Karterisvisuomet tyliai stovėjo šalia,galbūt retsykiais jie vogčiompasibučiuodavo, laukdami tolaiko, kai tikrai galės būti kartu.

Kaip karštai Marli jį myli, jeitaip neapdairiai rizikavo?

Ar tai galėjo būti tikra?

Atrodė neįmanoma. Žinojau, kaduž tokius dalykus laukiabausmė, tik niekaip negalėjaupatikėti, jog taip nutiko Marli.

Man sugniaužė paširdžius.Juk jos vietoje lengvai galėjauatsidurti aš. Jei mudu su Aspenunebūtume tokie atsargūs, jeivakar kas nors būtų nugirdęsmūsų pokalbį šokių aikštelėje,nubausti galėjome būti mes.

Ar dar kada nors pamatysiuMarli? Kur ji bus išsiųsta? Ar jostėvai galės palaikyti su ja ryšį?Nežinojau, kokiai kastai

priklausė Karteris iki šaukimo,tada buvo perkeltas į antrą.Veikiausiai septintai. Tai žemakasta, bet kur kas geresnė neiaštunta.

Negalėjau patikėti, kad dabarMarli priklauso aštuntai kastai.Tai negali būti tiesa.

Ar Marli rankos labaisužalotos? Per kiek laiko sugyjatokios žaizdos? O kaip Karteris?Ar po tokio nuplakimo jis galėsvaikščioti?

Taip galėjo nutikti Aspenui.Taip galėjo nutikti man.

Pasidarė bloga. Jaučiaudidžiulį palengvėjimą, kad tenbuvau ne aš. Kartu slėgė tokiasunki kaltė, kad vos pajėgiaukvėpuoti. Aš niekam tikusidraugė. Man buvo gėda. Belikotik verkti.

Visą rytą ir didžiąją popietėsdalį praleidau susirangiusi įkamuoliuką lovoje. Kambarinėsatnešė man pietus, betnegalėjau nuryti nė kąsnio.Laimė, jos neprašė ledimopasilikti ir paliko mane liūdėti

vieną.Neįstengiau suimti savęs į

rankas. Kuo daugiau galvojauapie tai, kas įvyko, tuo prasčiaujaučiausi. Galvoje aidėjo Marliklyksmas. Klausiau savęs, arkada nors galėsiu tai pamiršti.

Kažkas neryžtingai pasibeldėį duris. Kambarinių nebuvo, o ašnepajėgiau pasijudinti, todėldurų neatidariau. Kiek palaukęslankytojas vis dėlto įėjo.

– Amerika? – tyliai tarėMaksonas.

Aš neatsakiau.

Jis uždarė duris ir prisiartinoprie mano lovos.

– Apgailestauju, – pasakė jis. –Neturėjau kitos išeities.

Aš nekrutėjau, neįstengiaukalbėti.

– Antraip jų būtų laukusimirties bausmė. Kamerosnufilmavo juos praėjusią naktį,ir ši medžiaga buvo išplatinta bemūsų žinios, – atkakliai tvirtinoMaksonas.

Jis stovėjo laukdamas manęsprabylant. Galiausiai atsiklaupėšalia.

– Amerika? Pažvelk į mane,brangioji.

Maksono švelnumas manesuerzino, tačiau galiausiaipažvelgiau į jį.

– Aš privalėjau. Aš privalėjau.– Kaip galėjai šitaip pasielgti?

– Mano balsas skambėjo kaipnesavas. – Kaip galėjai niekonedaryti?

– Esu tau sakęs, jog einanttokias pareigas kartais tenkaapsimesti ramiam. Teko šitoišmokti. Tu irgi išmoksi.

Suraukiau antakius. Nejau jis

vis dar mano, kad aš noriu taptiprincese? Regis, taip. Pažvelgusman į veidą ir palengvaperpratus jo išraišką, Maksonąištiko šokas.

– Amerika, žinau, kad esinusiminusi, bet prašau taipnesielgti. Aš tau sakiau, kad esivienintelė.

– Maksonai, – ištariau lėtai, –atleisk, bet nemanau, kadgalėčiau to išmokti. Niekadanegalėčiau stovėti ir žiūrėti,kaip dėl mano sprendimoskaudinamas kitas žmogus. Aš

negaliu būti princese.Jis sukrėstas giliai įkvėpė –

labiau nusiminusio jo mantikriausiai neteko matyti.

– Amerika, tu planuoji likusįsavo gyvenimą, remdamasipenkiomis kito žmogausgyvenimo minutėmis. Tokiųdalykų retai pasitaiko. Taunereikės to daryti.

Atsisėdau, tikėdamasi, kadgalėsiu aiškiau galvoti.

– Aš... aš negaliu dabarblaiviai mąstyti.

– Tada nemąstyk, – paragino

Maksonas. – Nepriimk musliečiančio sprendimo, kai esitaip nusiminusi.

Kažkodėl tie žodžiai manepaveikė.

– Prašau, – princas šnibždėjobe perstojo, spausdamas manrankas. Neviltis jo balseprivertė mane į jį pažvelgti. –Juk pažadėjai likti su manimi.Nesulaužyk pažado, tik nešitaip. Prašau.

Aš iškvėpiau ir linktelėjaugalva.

Maksonui aiškiai palengvėjo.

– Ačiū.Maksonas sėdėjo įsitvėręs

mano rankos kaip gelbėjimolyno. Visai ne taip kaip vakar.

– Žinau... – jis prakalbo. –Žinau, kad dvejoji dėl šiųpareigų. Visada žinojau, kad taubus nelengva jas eiti.Neabejoju, kad dabar yra darsunkiau. Bet... kaipgi aš? Ar visdar esi įsitikinusi dėl manęs?

Pasimuisčiau nežinodama, kąpasakyti.

– Sakiau, kad negaliu galvoti.– Ką gi... Gerai, – prislėgtas

tarė Maksonas. – Kol kaspaliksiu tave vieną. Tačiaunetrukus pasikalbėsime.

Jis pasilenkė į priekį, tarsinorėtų mane pabučiuoti. Ašnudelbiau akis, o jis atsikosėjo.

– Sudie, Amerika.Ir išėjo.O aš vėl puoliau raudoti.Nežinia po kiek laiko

atėjusios kambarinės rado manebliaunančią. Atsiguliauaukštielninka, tad jos tikraiturėjo matyti maldaujančiasmano akis.

– Ak, mano panele! – sušukoMerė, ateidama manęsapkabinti. – Metas ruoštismiegoti.

Lusė ir Ana ėmė atseginėtimano suknelės sagutes, Merėnuvalė veidą ir iššukavoplaukus.

Mano kambarinės susėdoaplink ir guodė maneverkiančią. Aš norėjaupaaiškinti, kad verkiu ne tik dėlMarli, kad jaučiu bjaurųskausmą ir dėl Maksono; betnedrįsau prisipažinti, kaip

stipriai jį mylėjau ir kaip klydau.Sielvartas tapo dar gilesnis,

kai paklausus apie tėvus Anapasakė, kad visos šeimos buvoskubiai išsiųstos namo. Aš nėneturėjau progos atsisveikinti.

Ana glostė man plaukus,švelniai mane tildydama. Merė,palinkusi man prie pėdų,raminamai masažavo kojas.Lusė laikė rankas prispaudusisau prie krūtinės, tarsi būtųišgyvenusi kartu su manimi.

– Ačiū, – šnibždėjau tarpšniurkščiojimų. – Atsiprašau dėl

to, kas nutiko anksčiau.Kambarinės susižvelgė.– Nėra už ką atsiprašyti,

panele, – tvirtai pasakė Ana.Norėjau prieštarauti, nes

savo elgesiu buvau peržengusiribą, bet vėl kažkas pasibeldė įduris. Bandžiau sugalvoti, kaipmandagiai pasakyti, kad nenoriudabar matyti Maksono, betLusei pašokus atidaryti durų užjų išvydau Aspeno veidą.

– Atsiprašau už sutrukdymą,panelės, bet išgirdau verksmą iratėjau įsitikinti, ar čia viskas

gerai, – tarė jis.Jis atžingsniavo per kambarį

iki mano lovos – drąsus ėjimasturint galvoje šios dienosįvykius.

– Panele Amerika, užjaučiudėl jūsų draugės. Girdėjau, kadji ypatinga. Jei jums ko norsprireiks, būsiu čia. – Aspenožvilgsnis tiek daug pasakė: jisbuvo pasirengęs viską paaukoti,kad išblaškytų niūrią nuotaiką;jis buvo pasiruošęs padarytiviską, kad tik pasijusčiau geriau.

Kokia kvaiša buvau. Vos

neatsisakiau vieninteliožmogaus pasaulyje, kuris tikraimane pažįsta ir myli. Mudu suAspenu kūrėme bendrągyvenimą, ir Atranka vos jonesugriovė.

Aspenas buvo namai. Aspenasbuvo saugumas.

– Ačiū, – ištariau tyliai. – Jūsųrūpestingumas man labai daugreiškia.

Aspenas man nusišypsojopuse lūpų. Mačiau, kad jis noripasilikti, ir aš to troškau; betaplink zujant kambarinėms tai

buvo neįmanoma. Atmenu, kaipanądien svajojau, kad Aspenasnuolat bus šalia, ir pasijutaulaiminga, sužinojusi, jogneapsigavau.

Vienuoliktas skyrius

Sveikas, kačiuk,apgailestauju, kad netekoatsisveikinti. Karaliausmanymu, šeimoms buvosaugiausia kuo greičiauišvykti. Patikinu tave, kadmėginau su tavimsusisiekti. Tiesiog

nepavyko.Norėjau tau pasakyti,

kad namo grįžom saugiai.Karalius leido mumspasilikti drabužius, tad Meitomis suknelėmis vilkikiekvieną laisvą akimirką.Įtariu, ji slapta viliasi nėcolio nepaaugti ir vilkėti tąsuknelę per savo vestuves.Tai labai pakelia jainuotaiką. Nežinau, ar kadanors galėsiu atleistikarališkajai šeimai už tai,kad privertė mano du

vaikus tiesiogiai stebėtibausmės vykdymą, betžinai, kaip greitaiatsigauna Mei. Rūpinuosidėl tavęs. Parašyk mumskuo greičiau.

Galbūt nederėtų taipsakyti, bet noriu, kadžinotum: niekadagyvenime nesu tavimlabiau didžiavęsis nei tąakimirką, kai pasileidaibėgti prie pakylos. Tuvisada buvai graži; visadabuvai talentinga. Dabar

žinau, kad tavo moraliniskompasas teisingainustatytas – tu aiškiai skiri,kada reikalai pakrypsta įblogąją pusę: ir daraiviską, ką gali, kad taisustabdytum. Kaip tėvasdaugiau prašyti negaliu.

Myliu tave, Amerika. Irlabai labai tavimdidžiuojuosi.

Tėtis

Iš kur tėtis visuomet žino, kąpasakyti? Norėjau, kad kas nors

kitaip išdėstytų žvaigždes ir josgalėtų perteikti jo žodžius.Norėjau, kad jos būtų didelės irryškios ir kad aš galėčiau jasmatyti susiklosčiusnepalankioms aplinkybėms.Myliu tave. Ir labai labai tavimdidžiuojuosi.

Elitui buvo leista pusryčiautisavo kambariuose, ašpasinaudojau tokia galimybe.Dar nebuvau pasirengusisusitikti su Maksonu. Po pietų,šiek tiek aprimusi, nusprendžiaunusileisti į Moterų kambarį.

Pagaliau juk ten bent yratelevizorius, man reikėjoprasiblaškyti.

Man įėjus mergaitės nustebo,tikriausiai to ir reikėjo tikėtis.Aš išties retsykiaispasislėpdavau, ypač tokiomisaplinkybėmis. Selestė drybsojoant sofos vartydama žurnalą.Ilėja neturėjo laikraščių; tekogirdėti, kad kitos valstybės juosturi. Mes turėjome Pranešimus.Žurnalai skelbdavo naujienas,bet tokie žmonės kaip ašneišgalėjo jų nusipirkti. Rodos,

Selestė visuomet turi po rankažurnalą, nežinia kodėl šiandientai mane erzino.

Kris ir Elisa sėdėjo prie stalošnekučiuodamosi ir gėrė arbatą,Natali stovėjo kambariogilumoje ir žiūrėjo pro langą.

– Pažvelkit, – tarė Selestė, įnieką konkrečiainesikreipdama. – Dar vienamano reklama.

Selestė buvo modelis.Pagalvojusi, kad ji gėrisi savonuotraukomis, dar labiaupyktelėjau.

– Panele Amerika, – išgirdaukviečiant. Pasigręžusi kampepamačiau karalienę ir kelias jospagalbininkes. Regis, kad jisiuvinėjo.

Padariau tūpsnį, ir karalienėmostelėjo prieiti. Prisiminusvakarykštį savo elgesį, mansugniaužė paširdžius.Nenorėjau jos įžeisti ir staiganusigandau, jog kaip tik taibūsiu padariusi. Mergaitėsįsmeigė į mane akis. Įprastaikaralienė kreipdavosi į musvisas, retai kalbėdavo su kuria

nors akis į akį.Priėjusi dar kartą padariau

tūpsnį.– Jūsų Didenybe.– Prašom atsisėsti, panele

Amerika, – tarė švelniai,parodydama priešais save kėdę.

Baisiai nervindamasipaklusau.

– Vakar sukėlėte neblogaspeštynes, – pareiškė ji.

Aš nurijau seilę.– Taip, Jūsų Didenybe.– Jūs buvote artimos?Aš užgniaužiau savo sielvartą.

– Taip, Jūsų Didenybe.Karalienė atsiduso.– Damai nederėtų taip elgtis.

Visos kameros buvo nukreiptos įbausmės vykdymą, tadneužfiksavo jūsų elgesio. Visdėlto nedera taip pratrūkti.

Tai buvo ne karalienėsįsakymas, o motinos priekaištas.Tad pasijutau kur kas blogiau.Tarsi Amberli būtų už maneatsakinga, o aš būčiau jąnuvylusi.

Nulenkiau galvą. Ėmiaugraužtis dėl vakarykščio

elgesio.Karalienė uždėjo ranką man

ant kelio. Aš pažvelgiau jai įveidą, apstulbinta nerūpestingoprisilietimo.

– Nepaisant to, – jisušnibždėjo, – džiaugiuosi, kadtaip padarėte. – Ir mannusišypsojo.

– Ji buvo mano geriausiadraugė.

– Ji nesiliovė ja būti tik todėl,kad išvyko, širdele. – KaralienėAmberli švelniai patapšnojo mankelį.

Kaip tik šito man ir reikėjo:motiniškos meilės.

Akių kampučiuose mansusitvenkė ašaros.

– Aš nežinau, ką daryti, –sušnibždėjau. Vos susilaikiauneišsipasakojusi jai, kaipjaučiuosi, bet žinojau, kad įmane įsmeigtos kitų mergaičiųakys.

– Liepiau sau į tai nesikišti, –tarė ji ir atsiduso. – Net irnorėdama nebūčiau žinojusi, kągalima pasakyti.

Ji buvo teisi. Kokie žodžiai

galėtų atitaisyti tai, kas nutiko?Karalienė pasilenkė prie

manęs ir švelniai pasakė:– Vis dėlto per daug jo

nesmerkite.Žinojau, kad Amberli linki

gero, bet aš nenorėjau kalbėtiapie jos sūnų. Linktelėjau irpakilau. Ji maloniai mannusišypsojo ir leido eiti.Atsisėdau prie Elisos ir Kris.

– Kaip jautiesi? – guodžiamaipaklausė Elisa.

– Gerai. Aš nerimauju dėlMarli.

– Jie bent jau kartu. Išgyvens,jei tik turės vienas kitą, – tarėKris.

– Iš kur žinai, kad Marli irKarteris kartu?

– Iš Maksono, – ji atsakė,tarsi tai būtų visiems žinoma.

– Mat kaip, – ištariaunusivylusi.

– Nejaugi jis nepasakė tau.Judvi su Marli buvote tokiosartimos. Be to, tu esi jo favoritė,tiesa? – paklausė ji.

Pažvelgiau į Kris, tada į Elisą.Jų akyse mačiau susirūpinimą ir

galbūt palengvėjimą.Selestė nusijuokė.– Aišku, kad jau nebe, – ji

sumurmėjo, nesivargindamapakelti akių nuo žurnalo. Jitikėjosi mano nuopuolio.

Prakalbau apie Marli.– Vis dar negaliu patikėti, kad

Maksonas privertė juos šitaipkentėti. Liūdna, kad jis taipramiai laikėsi.

– Bet Marli pasielgė blogai, –pareiškė Natali. Ji nesmerkė, tiktyliai pritarė, tarsi ji būtųvykdžiusi nurodymus.

– Maksonas galėjo skirti jiemsmirties bausmę. Įstatymas yrajo pusėje. Jis suteikė Marli irKarteriui malonę.

– Malonę? – prunkštelėjau. –Odos dyrimą viešoje vietoje tuvadini malone?

– Taip, atsižvelgdama įaplinkybes, – ji kalbėjo toliau. –Galiu lažintis, kad jeipaklaustume Marli, ji pasirinktųrykštes, o ne mirtį.

– Elisa teisi, – pasakė Kris. –Sutinku, kad tai buvo siaubinga,bet aš verčiau būčiau išplakta

nei mirčiau.– Na jau, – iškošiau, sunkiai

valdydama pyktį. – Tu priklausaitrečiai kastai. Visi žino, kadtavo tėtis yra garsusprofesorius, ir tu visą gyvenimąpatogiai praleidai bibliotekose.Tu neatlaikytum plakimo, ką jaukalbėti apie aštuntos kastosgyvenimą. Melstum mirties.

Kris į mane pašnairavo.– Tik jau neapsimesk žinanti,

ką aš galiu ir ko negaliu ištverti.Priklausai penktai kastai, todėlmanai, esi vienintelė kada nors

kentėjusi?– Ne, bet neabejoju, kad esu

patyrusi daugiau vargo nei tu, –ištariau vis labiau niršdama, – iraš negalėčiau ištverti to, kąištvėrė Marli. Taigi abejoju, arir tau pavyktų.

– Aš esu narsesnė, negu tumanai, Amerika. Nė nenutuoki,kiek visko man teko išgyventi. Irjei suklysiu, prisiimsiu kaltę.

– Kodėl apskritai reikiaprisiimti kaltę? – paklausiau. –Maksonas nuolat kartoja, kokiasunki jam yra Atranka, kaip

nelengva pasirinkti, ir tadaviena mūsų įsimyli kitą vaikiną.Argi jis neturėtų jai padėkoti,kad padėjo jam apsispręsti?

Tada apimta sielvartopamėgino įsiterpti ir Natali.

– Vakar girdėjau patįjuokingiausią dalyką.

– Bet įstatymas... – perrėkė jąKris.

– Amerika teisi, – skubiaipaprieštaravo Elisa, irtvarkingas pokalbis baigėsi.

Mes kalbėjome viena perkitą, stengdamosi, kad būtų

išgirsta mūsų nuomonė,aiškindamos, kodėl, mūsųmanymu, tai, kas įvyko, yrablogai arba gerai. Taip nutikopirmą kartą, nors aš šito ašlaukiau nuo pat pradžių. Kaisusirenka daug besivaržančiųmergaičių, peštynių neišvengsi.

Mums toliau besiginčijant,nepakeldama akių nuo žurnaloSelestė sumurmėjo:

– Gavo, ko nusipelnė. Kekšė.Po jos žodžių stojo spengianti

tyla.Selestė žvilgtelėjo per petį

pačiu laiku – pamatė, kaip jąpuolu. Ji sukliko, kai aš ant josužgriuvau, abi trenkėmės įkavos stalelį. Išgirdau dūžtantarbatos puoduką.

Šokdama užsimerkiau,atmerkusi akis išvydau, kadguliu prispaudusi Selestę, o jimėgina pačiupti man už riešų.Ištraukusi dešinę ranką, iš visųjėgų šėriau jai per veidą. Rankąnudegino skausmas, bet vertėjojį iškęsti vien tam, kad išgirsčiaupasitenkinimą teikiantįpliaukštelėjimą.

Selestė suklykė ir ėmėdraskyti mane nagais. Pirmąkartą pasigailėjauneužsiauginusi ilgų nagų kaipkitos mergaitės. Ji keliosevietose perrėžė man ranką, dėlto dar labiau įniršau ir dar sykįjai trenkiau. Praskėliau lūpą.Atsakydama Selestė griebėlėkštelę ir vožė man į galvą.

Nustumta vėl mėginau jąnutverti, bet žmonės traukė musį priešingas puses. Buvau taipįsijautusi, kad nepastebėjau,kaip kažkas pašaukė

sargybinius. Vienam jųužsimojau trenkti. Pabodošiurkštus sargybinių elgesys.

– Ar matėt, ką ji man padarė?– sušuko Selestė.

– Užsičiaupk! – suklykiau. –Nedrįsk daugiau kalbėti apieMarli!

– Ji pamišusi! Nejau negirdit?Ar matėt, ką ji padarė?

– Paleiskit! – stengdamasiištrūkti pasakiau sargybiniui.

– Tu beprotė! Tuoj patišklosiu Maksonui. Galiatsisveikinti su rūmais! –

pagrasino ji.– Niekas dabar neis pas

Maksoną, – griežtai pareiškėkaralienė. Ji nusivylusi pažvelgėį akis Selestei, tada man. – Abieinate į ligoninės priestatą.

Ligoninės priestatas buvoilgas švarus koridorius sulovomis prie sienų. Kiekvienoslovos galvūgalyje buvo įtaisytaužuolaidėlė, kurią užsitraukęsturėjai šiek tiek privatumo.Visur buvo pristatyta spinteliųsu medikamentais.

Mudvi su Seleste išmintingaibuvome paguldytos toli vienanuo kitos – Selestė arčiau durų,aš – prie lango gilumoje. Jibeveik tą pačią akimirkąužsitraukė užuolaidėlę, kadnematytų manęs. Negalėjau joskaltinti. Mano veidas spindėjopasitenkinimu. Net ir tuomet,kai seselė tvarstė skaudamąvietą už plaukų augimo linijos,kur Selestė man smogė, ašnesiraukiau.

– Pridėkite ledo, jis sumažinspatinimą, – pasiūlė ji.

– Ačiū, – atsakiau.Seselė paskubomis apžvelgė

patalpą, tarsi norėtų įsitikinti,kad niekas mūsų neišgirs.

– Šaunuolė, – ji sušnibždėjo. –Beveik visi laukė, kol nutiks kasnors panašaus.

– Tikrai? – tyliai paklausiau.Veikiausiai neturėčiau taipplačiai šypsotis.

– Apie ją girdėjau daugybęsiaubingų istorijų, – pasakė jilinktelėdama užuolaidaapgaubtos Selestės lovos pusėn.

– Siaubingų istorijų?

– Na, ji išprovokavo tąmergaitę, kuri jai sudavė.

– Aną? Iš kur jūs žinote?– Maksonas geras žmogus, –

atsakė seselė. – Jis pasirūpino,kad prieš išvykdama namo Anabūtų čia apžiūrėta. Ji mumspasakojo, kaip Selestė pavadinojos tėvus. Taip bjauriai, kadnegaliu pakartoti. – Seselėneslėpė savo pasidygėjimo.

– Vargšė Ana. Žinojau, kadturėjo nutikti kas norspanašaus.

– Viena mergaitė atėjo

kraujuojančiomis pėdomis, neskažkas naktį pripylė stikloduženų į jos batus. Negalimįrodyti, kad tai Selestės darbas,bet kas kitas taip piktaipasielgtų?

– Nebuvau apie tai girdėjusi, –aiktelėjau.

– Ji bijojo dar baisesniųišpuolių. Todėl nusprendė tylėti.Selestė muša savo kambarines.Žinoma, tik rankomis, bet josretsykiais ateina prašyti ledo.

– Negali būti! – Visoskambarinės, su kuriomis man

teko susidurti, buvo mielosmerginos. Negalėjauįsivaizduoti, kad kuri jų iškrėstųką nors blogo ir turėtų būtimušama.

– Visi tik ir kalba apie jūsųpoelgį. Esate čia laikomadidvyre, – mirktelėjusi pasakėseselė.

Aš nesijaučiau didvyre.– Palaukit, – ištariau staiga. –

Sakėte, kad Maksonas atsiuntėAną pasitikrinti priešišsiųsdamas ją namo?

– Taip, panele. Jam labai

svarbu, kad jumis visomis būtųpasirūpinta.

– O kaip Marli? Ar ji čia buvo?Kaip jautėsi išvykdama?

Nespėjus seselei atsakyti,kambarį perskrodėnepatenkintas Selestės balsas:

– Maksonai, mielasis! –sušuko ji, princui įžengus produris.

Prieš jam prieinant prieSelestės lovos mūsų akystrumpam susitiko. Seselė nuėjo,palikusi mane vieną, trokštančiąsužinoti, ar ji matė Marli.

Verkšlenantis Selestės balsasmane baisiai erzino. Girdėjau,kaip Maksonas murmaužuojautos žodžius, guosdamasvargšelę, kol galiausiai iš teništrūko. Jis apėjo jos užuolaidąir įsmeigė akis į mane; princasatrodė išvargęs.

– Tau pasisekė, kad manotėvas uždraudė rūmuosefilmuoti, antraip brangiaisumokėtum už savo veiksmus. –Susierzinęs jis perbraukė rankaplaukus. – Kaip man taipateisinti, Amerika?

– Tu mane išspirsi? –Laukdama atsakymo, žaidžiausu savo suknelės palankais.

– Žinoma, ne.– O ją? – paklausiau,

linktelėdama Selestės lovospusėn.

– Ne. Jūs visos jaučiateįtampą po vakar dienos, tadnegaliu ant jūsų pykti. Nesuįsitikinęs, kad mano tėvuipakaks tokio paaiškinimo, bet aštaip jam ir pasakysiu.

Patylėjau, paskui tariau:– Gal turėtum pasakyti jam,

kad tai buvo mano kaltė? Galtiesiog turėtum išsiųsti manenamo?

– Amerika, tu pernelygaudringai reaguoji.

– Pažvelk į mane, Maksonai, –paprašiau. Jutau, kaip gerklėjekyla gniutulas ir stengiausi jįnustumti. – Aš iš pat pradžiųžinojau, kad esu tam netinkama,tik maniau, kad galėčiau... – na,nežinau – pasikeisti ar pritapti;bet aš negaliu čia likti. Negaliu.

Maksonas prisėdo ant manolovos krašto.

– Amerika, gal tu ir nekentiAtrankos, gal ir pyksti dėl to,kas nutiko Marli, bet ašpernelyg tau rūpiu, kad taipmane paliktum.

Aš paėmiau princo ranką.– Ir tu pernelyg man rūpi,

todėl turiu įspėti, jog daraiklaidą.

Kai Maksonas tvirčiaisuspaudė man ranką, jo veidąiškreipė skausmas, tarsi jisgalėtų sulaikyti mane, kadnepranykčiau. Neryžtingaipasilenkęs, sušnibždėjo:

– Ne visada būna taip sunku.Noriu tau tai parodyti, bet duokman laiko. Aš galiu įrodyti, kadčia esama ir gerų dalykų, tikteks palaukti.

Giliai įkvėpiau, ketindama jampaprieštarauti, bet jis maneaplenkė:

– Amerika, ištisas savaitesprašei manęs duoti tau daugiaulaiko, ir aš tau jo daviauneklausinėdamas, nes tavimtikėjau. Prašau bent šiek tiekpasitikėti manimi.

Nežinojau, ką Maksonas gali

man parodyti, kas priverstųapsigalvoti, bet kaip galiuneduoti jam daugiau laiko, jei jisyra davęs man?

Atsidusau.– Gerai.– Ačiū, – Maksono balse buvo

girdėti didžiulis palengvėjimas. –Privalau grįžti, bet netrukusateisiu aplankyti.

Aš linktelėjau. Maksonasatsistojo, trumpai stabtelėjoprie Selestės atsisveikinti irišėjo. Žiūrėjau į princą irsvarsčiau, ar pasitikėti juo yra

blogas sumanymas.

Dvyliktas skyrius

Mudviejų su Seleste sužeidimaibuvo menki, taigi po valandosbuvome išsiųstos į savokambarius. Išleidimo laikasbuvo suderintas taip, kadneišeitume vienu metu, ir dėkuiDievui.

Kai laiptų viršuje pasukau už

kampo, pamačiau prie manęseinantį sargybinį. Aspeną.Pažinau jį iš eisenos ir daugybėskitų mano širdyje įsišaknijusiųprisiminimų.

Priėjęs jis stabtelėjo ir visaibe reikalo nusilenkė.

– Stiklainėlis, – jis sukuždėjo,paskui atsitiesė ir nužingsniavotolyn.

Valandėlę stovėjau sutrikusi irtik tada supratau, ką jis turėjogalvoje. Kovodama su norubėgti, sparčiai patraukiaukoridoriumi.

Atidariusi duris, pajutaunuostabą ir palengvėjimą, kadvisos trys mano kambarinėsbuvo išėjusios.

Priėjau prie stiklainėlio,stovinčio ant staliuko prie lovos,ir pamačiau, kad vienintelispensas jau turi draugiją.Atsukau dangtelį ir ištraukiausulankstytą popieriaus lapuką.Koks Aspenas protingas.Tikriausiai mano kambarinės jonepastebėjo; o jei ir būtų, tikrainebūtų kišusios nosių į manoreikalus.

Išvyniojau raštelį irperskaičiau labai aiškųnurodymų sąrašiuką. Pasirodė,kad Aspenas ir aš šį vakarąturime pasimatymą.

Aspeno nuorodos buvosudėtingos. Aplinkiniu keliunusileidau į pirmą aukštą, tenturėjau ieškoti durų šaliapusantro metro aukščio vazos.Buvau įsidėmėjusi tą vazą išankstesnių pasivaikščiojimų porūmus. Kokiai pasaulio gėlei galiprireikti tokios didelės vazos?

Atradusi duris skvarbiaiapsidairiau, ar niekas manęsnemato. Mano džiaugsmui,nebuvo matyti nė vienosargybinio. Pasijutau kaipniekad laisva. Iš lėto pravėriauduris ir įslinkau į vidų. Pro langąžvelgė mėnuo, silpnaiapšviesdamas kambarį irkeldamas man nerimą.

– Aspenai? – sušnibždėjau įtamsą, jausdamasi ir kvailai, irišsigandusi.

– Kaip senais laikais? –pašaukė jo balsas, bet paties

Aspeno nemačiau.– Kur tu? – prisimerkiau,

ieškodama jo silueto. Tadamėnulio šviesoje sujudėjosunkios lango užuolaidos šešėlisir išniro Aspenas.

– Tu mane išgąsdinai, –pasiskundžiau juokais.

– Ne pirmą ir ne paskutinįkartą, – iš balso supratau, kadjis šypsosi.

Eidama prie jo, visužkliūdavau už kokio daikto.

– Ššš! – sudraudė Aspenas. –Jei ir toliau vartysi daiktus, visi

rūmai sužinos, kad esame čia. –Aišku, jis pokštavo.

– Apgailestauju, – pasakiautyliai kikendama. – Ar negalimeįjungti šviesos?

– Ne. Jei kas nors pamatyspro durų apačią, galime būtisučiupti. Šis koridorius nedažnaitikrinamas, bet aš noriu būtiapdairus.

– Kaip sužinojai apie šįkambarį? – pagaliau suradauAspeno rankas. Jis maneprisitraukė, apkabino irnusivedė į tolimiausią kampą.

– Aš sargybinis, – jis atsakėpaprastai. – Savo darbąišmanau puikiai. Pažįstu rūmusir visą teritoriją aplink. Visustakelius, visas slėptuves ir netgipačius slapčiausius kambarius.Taip pat žinau sargybiniųbudėjimo grafikus, rečiausiaitikrinamas vietas ir kokiu parosmetu sargybinių būnamažiausiai. Jei kada nors įsigeisivogčiomis paslankioti po rūmus,būsiu tinkamas palydovas.

– Neįtikėtina, – sumurmėjau.Mes sėdėjome už plataus sofos

atlošo, ant grindų, mėnulioapšviestame plotelyje pasitiesęantklodę. Galiausiai įžiūrėjauAspeno veidą.

Rimtai jo paklausiau:– Ar tu įsitikinęs, kad čia

saugu? – Jei jis būtų sudvejojęs,buvau pasiryžusi sprukti tąpačią akimirką. Mūsų abiejųlabui.

– Patikėk manim, Mer.Nežinia kas turėtų įvykti, kadbūtume čia aptikti. Mes saugūs.

Vis dar buvau susirūpinusi,bet man labai reikėjo paguodos,

tad patikėjau.Aspenas apkabino mane ir

prisitraukė arčiau.– Kaip laikaisi?Atsidusau.– Tikriausiai neblogai. Buvau

labai liūdna ir pikta. Labiau užviską norėčiau pasuktilaikrodžio rodyklę dvi dienasatgal ir susigrąžinti Marli.Karterį irgi, nors jo nėnepažinojau.

– Aš pažinojau, – atsiduso irAspenas. – Nuostabus vaikinas.Girdėjau, jis be perstojo kartojo

Marli, kad ją myli, stengdamasispadėti jai iškęsti plakimą.

– Taip, – patvirtinau. – Bentjau iš pradžių. Buvau nutemptadar viskam nepasibaigus.

Aspenas pabučiavo man įgalvą.

– Apie tai irgi girdėjau.Didžiuojuosi, kad kovojai.Šaunuolė.

– Mano tėtis taip patdidžiavosi. Karalienė sakė, kadneturėjau taip elgtis, bet ji irgidžiaugėsi. Buvau sutrikusi.Sumanymas tarsi buvo geras,

bet galiausiai jis vis tiek niekonepakeitė.

Aspenas prisitraukė maneartyn.

– Geras. Jis man daug reiškė.– Tau?Jis atsiduso.– Retsykiais klausiu savęs, ar

Atranka tave pakeitė. Juk tavimčia taip rūpinamasi, gyveniprabangoje. Aš vis klausiusavęs, ar esi ta pati Amerika.Tavo poelgis parodė man, kadesi tokia pat, kad rūmainepadarė tau įtakos.

– Tiesą sakant, padarė, bet netokią. Dažniausiai ši vieta manprimena, kad nesu gimusi čiagyventi.

Įsikniaubiau Aspenui įkrūtinę, pačią saugiausią vietą,kur visuomet slėpdavausi, kaireikalai klostydavosi prastai.

– Paklausyk, Mer, reikalastas, kad Maksonas yra aktorius.Jis visuomet apsimeta esąstobulas, tarsi būtų aukščiauvisko. Bet jis tik žmogus,klystantis, kaip ir visi kiti.Suprantu, kad jis tau rūpi,

antraip nebūtum čia pasilikusi.Bet žinok, jog viskas čia netikra.

Aš linktelėjau. Maksonokalbos apie ramybės kaukę. Arjis visuomet ją užsideda? Ar jisapsimetinėja būdamas sumanimi? Kaip man žinoti?

Aspenas kalbėjo toliau:– Gerai, kad suvokei tai

dabar. O jei būtum už joištekėjusi ir tik tada sužinojusi?

– Daug apie tai galvoju. –Mano galvoje be paliovosskambėjo Maksono žodžiai,ištarti šokių aikštelėje. Jis

atrodė užtikrintas dėl mūsųateities, pasirengęs man daugduoti. Aš nuoširdžiai tikėjau,kad jis nori tik vieno – kadbūčiau laiminga. Nejau nemato,kokia nelaiminga jaučiuosidabar?

– Tu turi didelę širdį, Mer.Tau sunku pamiršti tai, kasnutiko, bet norėti nėra niekoblogo. Ir tiek.

– Jaučiuosi labai kvaila, –proverksmiais sušnibždėjau.

– Tu nesi kvaila.– Esu.

– Mer, ar laikai manesumaniu?

– Žinoma.– Todėl, kad toks ir esu. Aš

pernelyg sumanus, kad mylėčiaukvailą mergaitę. Taigi liaukis.

Tyliai nusijuokiau ir leidausiAspeno apkabinama.

– Smarkiai tave įskaudinau.Nenutuokiu, kaip vis dar galimane mylėti, – prisipažinau.

Jis trūktelėjo pečiais.– Taip jau yra. Dangus

mėlynas, saulė ryški, o Aspenasbe galo myli Ameriką. Taip

sukurtas šis pasaulis.Nejuokauju, Mer, esi vienintelėmergaitė, kurios kada norsnorėjau. Neįsivaizduoju savęssu kita. Stengiausi pasiruoštitam dėl viso pikto, bet...nepajėgiu.

Trumpai sėdėjomeapsikabinę. Aspeno kutenimas,jo šiltas kvapas, glostantis manplaukus, buvo tarsi vaistaiširdžiai.

– Negalime čia užsibūti, – jispasakė. – Aš pasitikiu savimi,bet nenoriu rizikuoti.

Atsidusau. Rodos, ką tik čiaatėjome, bet tikriausiai Aspenasteisus. Pamėginau atsistoti, ir jispašoko man padėti. Tadaprisitraukė mane iratsisveikindamas apkabino.

– Sunku tuo patikėti, bet ištiesapgailestauju, kad Maksonaspasirodė esąs toks blogasvaikinas. Troškau tavesusigrąžinti, tačiau nenorėjau,kad būtum įskaudinta. Tik jaune šitaip.

– Ačiū.– Aš nejuokauju.

– Žinau. – Aspenas turėjo ydų,bet jis nebuvo melagis. – TačiauAtranka kol kas nesibaigė. Jukaš vis dar čia.

– Taip, bet aš tave pažįstu. Tuįveiksi šią krizę, tavo šeimagaus pinigų, o tu galėsi matytissu manimi; Maksonui tektųatsukti laiką norint ištaisytipadėtį.

Vėl atsidusau. Ko gero,Aspenas teisus. Aš slydau išMaksono glėbio, tarsiišsinerdama iš savo odos.

– Nesijaudink, Mer. Aš tavim

pasirūpinsiu.Šią akimirką Aspenas

negalėjo to įrodyti, bet aš juopatikėjau. Jis viską padarytų dėlmylimų žmonių, o aš neabejojau,kad mane jis myli labiausiai.

Kitą rytą rengdamasi,pusryčiaudama ir leisdama laikąMoterų kambaryje, mintimisnuklydau pas Aspeną. Buvaupalaimingai nuo visko atitolusi,kol prieš mane ant stalo sutrenksmu numesta popieriųkrūva sugrąžino į tikrovę.

Pažvelgiau į Selestę, ji vis darbuvo demonstratyviai atkišusipabrinkusią lūpą. Selestė pirštubakstelėjo į vieną savo paskalųžurnalų. Tuoj pat atpažinauMarli veidą, nors jis buvoperkreiptas iš skausmo.

– Veikiausiai norėsi pamatyti,– pasakė Selestė eidama šalin.

Ne visai supratau, ką ji turigalvoje, bet labai troškau kąnors sužinoti apie Marli, tadįnikau skaityti.

Iš visų puikių mūsų valstybės

tradicijų nė viena nesulaukiatiek susidomėjimo kaip Atranka.Ji buvo tamtyč sukurta džiugintinuliūdusią tautą. Regis, žmonėspasiduoda svaiguliui, stebėdami,kaip klostosi nuostabi princo irbūsimos princesės meilėsistorija. Kai daugiau nei priešaštuoniasdešimt metų į sostąįžengė Gregoris Ilėja irnetikėtai mirė jo vyriausiassūnus Spenseris, visa šalisgedėjo dėl paslaptingo ir daugžadančio jaunuolio netekties.Kai jaunesnysis sūnus Deimonas

buvo paskirtas sostopaveldėtoju, daugelis klausėsavęs, ar aštuoniolikmečiuitokios pareigos ne per sunkios.Bet Deimonas žinojo, kad yrapasiruošęs įžengti įpilnametystę, ir nusprendė taiįrodyti, priimdamas svarbiausiągyvenimo sprendimą – santuoką.Per kelis mėnesius buvosumanytas Atrankos konkursas.Tautos nuotaiką pataisėpaprastos merginos galimybėtapti pirmąja Ilėjos princese.

Tačiau nuo to laiko mums

teko suabejoti konkursoveiksmingumu. Nors jis buvoįkvėptas romantiškų paskatų,kai kas mano, kad neteisingaversti princą vesti žemesnioluomo moterį; tačiau niekasnegali ginčytis dėl tobulos mūsųdabartinės karalienės AmberliSteišn Skriv laikysenos irgrožio. Kai kurie mūsų darmena gandus apie Ebę TamblinIlėją, tariamai nunuodijusią savovyrą, princą Džastiną Ilėją,praėjus tik keleriems metamspo jų santuokos. Vėliau ji davė

sutikimą tekėti už jo pusbrolioPorterio Skrivo, kad nebūtųnutraukta karališkos kilmėslinija.

Tie gandai nepasitvirtino,tačiau šįkart nekyla abejonių dėlkai kurių Atrankojedalyvaujančių merginųskandalingo elgesio. MarliTeims, dabar priklausantiaštuntai kastai, pirmadienionaktį, po Helovino pokylio – jisturėjo būti ryškiausias Atrankosrenginys – buvo užkluptadrabužinėje kartu su ją

nurenginėjančiu sargybiniu. Šiorenginio didingumą visiškaiaptemdė neatsakingas panelėsTeims elgesys, dėl jo kitą rytąrūmuose kilo sąmyšis.

Neatleistinai elgiasi ne tikpanelė Teims, bet ir daugiauAtrankoje dalyvaujančiųmerginų, jos irgi nevertoskarūnos. Neįvardytas šaltinisteigia, jog kai kurios Elito jųnuolat pešasi ir nesistengiaatlikti savo pareigų. Visiprisimena Anos Farmerišvykimą rugsėjo pradžioje po

to, kai ji tyčia užpuolė gražiąjąSelestę Njusom, modelį išKlermonto. Mūsų šaltinistvirtina, kad tai ne vienintelėspeštynės rūmuose tarp Elitomerginų, todėl kyla abejonių, arprincas Maksonas tinkamaipasirinko kandidates.

Paprašytas pakomentuotišiuos gandus, karaliusKlarksonas tepasakė:

– Kai kurios merginos yrakilusios iš žemų kastų ir nėrapratusios prie deramo elgesio.Akivaizdu, kad panelė Teims

buvo nepasirengusi pirmosiosšalies merginos gyvenimui.Mano žmona – ji yra reta išimtis– irgi kilusi iš žemesniųjų kastų.Ji visuomet stengėsi elgtis taip,kaip pritinka karalienei. Tadbūtų be galo sunku rasti kitą,labiau sostui tinkančią moterį užją. Kai kurių šioje Atrankojedalyvaujančių žemesnių kastųmerginų poelgiai mus pribloškė.

Nors Natali Luka ir ElisaVisks priklauso ketvirtai kastai,jos atrodo itin rafinuotos, ypačpanelė Elisa, ji yra ganėtinai

išprususi. Taigi esame linkęmanyti, kad mūsų karalius turigalvoje Ameriką Singer,vienintelę Atrankoje išlikusiąpenktos kastos atstovę. PaneleiSinger Atrankoje sekasividutiniškai. Ji graži, bet nėra tamergina, kurią Ilėja tikisipamatyti savo naująja princese.Retsykiais jos pasisakymaiPagrindinių pranešimų laidojebūna įdomūs, bet mums reikianaujos lyderės, o nekomediantės.

Sklinda nerimą keliančios

kalbos, neva panelė Singermėgino išlaisvinti panelę Teimsvykdant bausmę, ir tai, šiostraipsnio autoriaus akimis, jądaro prasikaltusios panelėsTeims, neištikimos mūsų princui,bendrininke.

Atsižvelgiant į visa tai(panelės Teims pavardė jaunesipuikuoja favoričių sąrašoviršuje), lieka vienas klausimas:kas turėtų tapti naująjaprincese?

Greita skaitytojų apklausapatvirtino mūsų spėjimus.

Sveikiname panelę SelestęNjusom ir panelę Kris Embers,kurios pagal visuomenėsapklausą surinko beveik vienodąbalsų skaičių ir užima pirmąjąvietą. Trečioje vietoje – ElisaVisks, nuo jos nedaug atsiliekaNatali Luka. Tarp ketvirtos irpenktos vietos esama didelioatotrūkio, paskutinė yraAmerika Singer (niekostebėtino).

Manau, skatindama princąMaksoną neskubėti ieškantmums geros princesės kalbu

visos Ilėjos vardu. Tik perplauką išvengėme didžiulėsbėdos – atskleidėme tikrąjąpanelės Teims prigimtį, priešuždėdami jai ant galvos karūną.Kad ir kurią mylėtum, princeMaksonai, įsitikink, kad merginato verta. Mes irgi norime jąmylėti!

Tryliktas skyrius

Išlėkiau iš kambario. Žinoma,Selestė nedarė man paslaugos.Ji tiesiog parodė man, ko esuverta. Kodėl aš čia vargstu?Karalius tikisi, kad susikirsiu,tauta manęs nenori, ir aš patiįsitikinusi negalinti būtiprincese.

Greitai ir tyliai užbėgau įviršų, stengdamasi nepatrauktiniekieno dėmesio. Negalėjaižinoti, kas yra tas žurnaloneįvardytas šaltinis.

– Mano panele, – pasakė Anaman įėjus pro duris. – Buvauįsitikinusi, kad būsite apačiojeiki pietų.

– Gal galėtum išeiti?– Atleiskite, nesupratau.Bandydama neprarasti

kantrybės aš sumurmėjau:– Man reikia pabūti vienai.

Prašau išeiti.

Netarusi nė žodžio, Anapadarė tūpsnį ir pakluso.Nuėjau prie pianino. Pamėginsiuišsiblaškyti, kad daugiau apie tainegalvočiau. Sugrojau keletąlengvų dainų, kurias mokėjauatmintinai. Bet man ištiesreikėjo susikaupti.

Pasilypėjusi ant suolelioėmiau ieškoti sudėtingesniokūrinio. Varčiau natas, kolpamačiau knygos nugarėlę.Ilėjos dienoraštis! Buvauvisiškai pamiršusi, kad jis čiapaslėptas. Tai bus puikus

išsiblaškymas. Nusinešiauknygą prie lovos, mano pirštaislydo senoviniais puslapiais.

Dienoraštis atsivertė ten, kurbuvo įkišta Helovino nuotrauka,naudojama kaip knygos žymiklis,ir aš dar kartą perskaičiauįžangą.

Šiais metais vaikamsHelovino proga buvosurengtas vakarėlis.Tikriausiai taip jie galipamiršti, kas dedasi aplink,bet, mano manymu, tai yra

lengvabūdiška. Mes esameviena iš kelių šeimų,išgalinčių surengti šventę,bet šis vaikų žaidimas tėrapinigų švaistymas.

Dar kartą pažvelgiau įnuotrauką, klausinėdama savęsapie mergaitę. Kiek jai metų?Ką ji dirbo? Ar jai patiko būtiGregorio Ilėjos dukra? Ar taidarė ją populiaria?

Pervertusi puslapį supratau,kad ten visai ne naujasparagrafas, bet Helovino temos

tęsinys.

Tikriausiai maniau, kad poKinijos įsiveržimo, messuprasime savo klaidas.Pastaruoju metu manpaaiškėjo, kad mes labaiaptingome. Tad nereikiastebėtis, jog Kinija įsiveržėtaip lengvai, kaip irnereikia stebėtis, kad taipilgai užtrukome, kolpasirengėme jaipasipriešinti. Mespraradome kovos dvasią,

skatinančią žmonesperplaukti vandenynus,ištverti rūsčias žiemas irpilietinį karą. Mesaptingome. Ir, kolsėdėjome sudėję rankas,Kinija perėme vadeles.

Jau kelis mėnesius jaučiupaskatą prisidėti prie karone tik pinigais. Aš noriuvadovauti. Turiu idėjų.Suteikiau tokią didelęparamą, tad dabar atėjometas jas pasiūlyti. Mumsreikia pokyčių. Klausiu

savęs, ar esu tas vienintelisžmogus, galįs juos pradėti.

Mane nukrėtė šiurpas.Negalėjau liautis lyginusiMaksono su jo pirmtaku. Regis,kad Gregoris turėjo įkvėpimą.Jis bandė paimti sudužusį daiktąir jį suklijuoti. Įdomu, kąpasakytų apie monarchiją, jeišiandien būtų čia.

Kai tą naktį Aspenas pravėrėmano kambario duris, aš vossusilaikiau nepapasakojusi jam,

ką perskaičiau. Bet prisiminiauapie dienoraštį užsiminusi tėčiuiir taip jau sulaužiusi duotąMaksonui pažadą.

– Kaip laikaisi? – paklausėAspenas, priklaupdamas prielovos.

– Gana gerai. ŠiandienSelestė parodė man straipsnį. –Aš papurčiau galvą. – Nežinau,ar noriu į tai gilintis. Ji manįgriso.

– Tikriausiai, išvykus Marli,Maksonas kurį laiką niekonesiųs namo.

Gūžtelėjau pečiais.Visuomenė nekantriai laukėpašalinimo, ir tai, kas nutikoMarli, buvo kur kasdramatiškiau, nei kas norsgalėjo tikėtis.

– Ei, – pasakė Aspenas,rizikuodamas paliesti mane,nors durys buvo plačiaiatvertos. – Viskas grįš į savovėžes.

– Žinau. Tik ilgiuosi Marli iresu sutrikusi.

– Dėl ko sutrikusi?– Dėl visko. Ką aš čia veikiu,

kas esu? Maniau... Nė nemokutinkamai paaiškinti. – Pastaruojumetu tai padaryti buvo sunku.Kiekviena galvoje toptelėjusimintis atrodė nebaigta.Nepajėgiau nieko planuoti.

– Tu žinai, kas esi, Mer.Nesileisk pakeičiama. – Aspenobalsas skambėjo taipnuoširdžiai, kad akimirkąpatikėjau. Ne todėl, kadžinočiau atsakymus, bet todėl,kad turėjau Aspeną. Jei kadanors pamirščiau, kas iš tikrųjųesu, jis parodytų man kelią

atgal.– Aspenai, ar galiu tavęs kai

ko paklausti? – Jis linktelėjo. –Tai keistas klausimas, bet jeitapdama princese neturėčiau užnieko tekėti, jei mane išrinktųtik eiti pareigas, kaip manai, arsugebėčiau?

Aspeno žalios akys akimirkąišsiplėtė, jį nustebino tokskeistas klausimas. Vis dėlto jissvarstė tokią galimybę.

– Atleisk, Mer. Manomanymu, ne. Tu nesi tokia suktakaip jie. – Aspeno išraiška buvo

atsiprašanti, bet aš visaineįsižeidžiau, kad jis taip manė.Tik buvau šiek tiek nustebintatokių samprotavimų.

– Sukta? Kodėl?Jis atsiduso.– Man tenka būti visur, Mer.

Girdžiu, ką žmonės kalba.Pietuose kyla daug neramumų,ypač žemesniųjų kastųgyvenamuose rajonuose.Vyresnieji sargybiniai sako, kadtie žmonės niekada nepritarėGregorio Ilėjos politikai, irneramumai ten tęsiasi jau

seniai. Kalbama, jog karaliustodėl ir pasirinko šią karalienę.Ji kilusi iš pietų, ir tai kuriamlaikui nuraminonepatenkintuosius. Tačiau,regis, ramybė baigėsi.

Vėl panorau užsiminti apiedienoraštį, bet to nepadariau.

– Bet ką turėjai galvojesakydamas „sukta“.

Aspenas sudvejojo.– Dar prieš Helovino vakarėlį

buvau pakviestas į vienąkabinetą. Ten buvo kalbamaapie sukilėlių šalininkus

pietuose. Man buvo lieptasaugiai nugabenti laiškus į paštopriestatą. Ten buvo per trisšimtus laiškų, Amerika. Trysšimtai šeimų buvo perkeliamos įžemesnę kastą už tai, kadneteikia informacijos arbapadeda tiems, kurie keliarūmams grėsmę.

Giliai įkvėpiau.– Ar gali įsivaizduoti? O jei

ten būtum tu ir nemokėtumnieko daugiau, tik skambintipianinu? Juk turėtum išmanytikanceliarijos darbą.

Aš linktelėjau.– Ar tu... Ar Maksonas tai

žino?– Veikiausiai. Juk ne už kalnų

ta diena, kai jis valdys šalį.Širdyje nenorėjau tikėti, kad

Maksonas tam pritartų, betišties atrodė, jog jis žino, kasdedasi. Iš jo buvo tikimasipaklusnumo.

Ar aš gebėčiau paklusti?– Tik niekam nesakyk, gerai?

Tokios kalbos gali kainuoti mandarbą.

– Žinoma. Jau pamiršta.

Aspenas nusišypsojo.– Aš ilgiuosi kartu su tavimi

toli nuo čia leisto laiko. Ilgiuosimūsų senų rūpesčių.

Aš nusijuokiau.– Žinau, ką turi galvoje.

Išsėlinti pro mano kambariolangą būdavo kur kas smagiau,nei slampinėti po rūmus.

– Ir sukrapštyti pensą taubuvo kur kas geriau, negunesukrapštyti nieko. – Jispatapšnojo prie lovos stovintįstiklainėlį, jame kadaise buvošimtai pensų. Aspenas juos

duodavo man už dainavimąmedžio namelyje kaipužmokestį, kurio, jo manymu,nusipelniau. – Iki tavo išvykimodienos nė nenutuokiau, kad juosišsaugojai.

– Aišku, išsaugojau! Kainebūdavai šalia, jie manprimindavo tave. Kartaisišpildavau juos ant lovos tik tam,kad vėl susemčiau. Buvo geraturėti tai, ką lietei tu. – Mūsųakys susitiko, ir akimirką visosbėdos nutolo. Aš nusiraminau,dar kartą pasijutusi tame

ramybės burbule – jį mudu suAspenu susikūrėme prieškelerius metus. – Kur juospadėjai?

Išvykdama buvau taip ant josupykusi, kad visus grąžinau.Visus, išskyrus vieną, prilipusįprie stiklainėlio dugno.

Aspenas nusišypsojo.– Jie namuose. Laukia.– Ko?Jo akys suspindėjo.– Šito negaliu pasakyti.Šypsodamasi atsidusau.– Gerai, saugok savo

paslaptis. Ir nesijaudink, kadnieko negali man duoti. Ašlaiminga, kad esi čia ir kadmudu galime bent jaupasikalbėti, nors ir nėra taip,kaip buvo anksčiau.

Bet Aspenui to aiškiaineužteko. Jis ištiesė ranką ir išrankovės ištraukė auksinę sagą.

– Aš tikrai neturiu tau kąduoti, bet gali saugoti šią sagą –ją aš liečiau – ir bet kuriuo metuapie mane galvoti. Ir žinoti, kadaš irgi apie tave galvoju.

Apėmė kvailas noras verkti.

Nejučiomis lyginau Aspeną suMaksonu. Tai buvoneišvengiama. Net ir dabar, kailaikas pasirinkti vieną ar kitąatrodė toks tolimas, aš vis tiekjuos kruopščiai lyginau.

Maksonui teikti man dovanasbuvo labai lengva: atgaivinti dėlmanęs šventę, pasirūpinti, kadturėčiau viską, kas yrageriausio, – nes jo žinioje buvovisas pasaulis. O Aspenasdovanojo man brangiaspavogtas akimirkas irpaprasčiausius niekučius, kad

palaikytų mūsų santykius, ir ašjaučiausi taip, tarsi jis būtųpadovanojęs man kur kasdaugiau.

Aspenas visuomet buvo toks.Jis dėl manęs aukodavo miegą,jis dėl manęs rizikuodavo būtisučiuptas po komendantovalandos, jis man duodavopensų. Aspeno dosnumą buvosunkiau pamatyti, nes jis buvone toks įspūdingas kaipMaksono, bet į jo dovanas buvoįdėta daugiau širdies.

Aš įkvėpiau, tramdydama

ašaras.– Nebežinau, kaip pasielgti.

Rodos, jau nieko nesugebu. Betaš... aš tavęs nepamiršau. Tuvis dar čia.

Uždėjau ranką ant širdies,viena vertus, norėdama parodytiAspenui, ką noriu pasakyti,antra vertus, trokšdamanuraminti keistą ilgesį. Jissuprato.

– Man šito užtenka.

Keturioliktas skyrius

Kitą rytą per pusryčius vogčiastebėjau Maksoną. Klausiausavęs, ką jis žino apie žmonespietuose, perkeliamus įžemesnes kastas. Jis tik kartąžvilgtelėjo mano pusėn, regis,žiūrėjo ne į mane, o į kažkąšalimais.

Kaskart, pasijutusi nejaukiai,paliesdavau Aspeno sagą, jąpakabinau ant siauro kaspinėlioir pasidariau apyrankę. Ji manpadės visa tai iškęsti.

Baigiant valgyti karaliusatsistojo, ir mes visossužiurome.

– Jūsų liko tiek nedaug, tadpamaniau, būtų smagu rytojvakare prieš Pranešimų laidąsurengti arbatėlę. Juk viena jūsųtapsite mūsų marčia, tad mudusu karaliene norėtume su jumispabendrauti, sužinoti jūsų

pomėgius.Apėmė nerimas. Bendrauti su

karaliene buvo viena, bet manosantykiai su karaliumi buvosudėtingi. Kitos mergaitėsžiūrėjo į jį su entuziazmu, o ašgurkšnojau sultis.

– Prašom ateiti valandą priešPranešimus į poilsio kambarįpirmame aukšte. Jei nežinotekur, nesijaudinkite. Durys busplačiai atidarytos, skambėsmuzika. Išgirsite mus anksčiau,nei pamatysite, – sukikenokaralius. Visi kiti jam pritarė.

Netrukus mergaitės patraukėį Moterų kambarį. Aš atsidusau.Kartais tame kambaryje, nors irlabai dideliame, manekamuodavo klaustrofobija.Įprastai stengdavausi bendrautisu kitomis dalyvėmis arbaskaityti. Šiandien bus Selestėsdiena. Ketinau įsitaisyti prieštelevizorių ir nuo viskoatsiriboti.

Tačiau buvo lengviaupasakyti, nei padaryti. Šiandienmergaitės buvo itin plepios.

– Įdomu, ką karalius nori apie

mus sužinoti, – svarstė Kris.– Mums tereikia prisiminti, ko

mokė Silvija, – pareiškė Elisa.– Tikiuosi, mano kambarinės

pasiūs gerą suknelę rytojausvakarui. Nenoriu patirti to, kąpatyriau per Heloviną. Kartaisjos būna tokios išsiblaškiusios. –Selestės balsas buvo irzlus.

– Norėčiau, kad karaliusužsiaugintų barzdą, – ilgesingaiištarė Natali. Žvilgtelėjusi perpetį, pamačiau, kaip ji glostoįsivaizduojamą barzdą antsmakro. – Manau, jam tiktų.

– Taip, įsivaizduoju, – maloniaiatsiliepė Kris prieš nueidama.

Aš papurčiau galvą irpabandžiau sutelkti dėmesį įjuokingą laidą, bet kad ir kaipstengiausi, vis tiek girdėjaumergaičių kalbas.

Per pietus jau buvau virtusinervų kamuoliu. Ką jis nori manpasakyti – žemiausios kastosmergaitei, likusiai konkurse? Kąjis norėtų aptarti su mergaite, iškurios tiek mažai tikėjosi?

Karalius Klarksonas buvo

teisus. Gerokai prieš surasdamapoilsio kambarį, išgirdausklindančią fortepijono muziką.Muzikantas buvo geras. Tikraigeresnis už mane.

Sudvejojau prieš įeidamavidun. Nusprendžiau geraiapsvarstyti savo žodžius ir tiktada kalbėti. Turiu įrodytikaraliui, kad klysta ir jis, irreporteris. Net jei ir nelaimėsiu,nenorėjau grįžti namo kaippralaimėtoja. Nustebau, kiekdaug man tai reiškia.

Įėjusi pro duris, pirmiausia

pamačiau Maksoną, jis stovėjoprie galinės kambario sienos irkalbėjosi su Gavrilu Feidėjumi.Gavrilas gurkšnojo vyną, nearbatą. Staiga Maksonas liovėsikreipti į jį dėmesį. Princo akysvarstė mane, būčiau galėjusiprisiekti, kad jo lūpos sudėtosvamzdeliu.

Pasukau galvą iržingsniuodama tolyn paraudau.Įsidrąsinau žvilgtelėti į Maksonądar kartą ir pamačiau, kad jislydi mane akimis. Kai jis taip įmane žiūrėjo, buvo sunku

blaiviai mąstyti.Karalius Klarksonas kampe

kalbėjosi su Natali, karalienėAmberli kitame kampe – suSeleste. Elisa gurkšnojo arbatą,Kris vaikščiojo po kambarį.Praeidama pro Maksoną irGavrilą, ji šiltai nusišypsojolaidos vedėjui. Jos žodžiaipralinksmino abu pašnekovus,jie sukikeno, o Kris patraukėtolyn, per petį žvelgdama įMaksoną.

Tada ji pasuko prie manęs.– Vėluoji, – juokais pabarė.

– Šiek tiek nerimavau.– Nėra ko nerimauti. Po

teisybei, buvo įdomu.– Tu jau kalbėjai? – Jei

karalius jau pasišnekėjo sudviem mergaitėmis, aš turėjaumažiau laiko susitvardyti, neitikėjausi.

– Taip. Pasėdėk su manim.Galim išgerti arbatos, kollauksi.

Kris nusitempė mane priestalo; tuoj pat priėjusikambarinė prieš mus pastatėarbatą, pieną ir cukrų.

– Ko jis tavęs klausė? –kamantinėjau.

– Tiesą sakant, tiesiogpasikalbėjome. Nemanau, kadKlarksonui rūpi išgauti kokiąnors informaciją, veikiausiai jisnori geriau pažinti mus kaipasmenybes. Aš jį prajuokinau! –gyvai pasakojo Kris. – Pokalbispraėjo puikiai. O tu esi išprigimties linksmuolė, taigi jeikalbėsi taip, kaip kalbi su kitais,viskas bus gerai.

Linktelėjau prieš paimdamapuodelį arbatos. Ji mane

nuramino. Gal karaliussusidvejinęs. Kai kalba sukasiapie grėsmę šaliai, jis turi būtiryžtingas ir šaltakraujis. Privaloveikti greitai ir apgalvotai. O čiatik arbatėlė su būreliumergaičių. Tad ir griežtumasnereikalingas.

Karalienė dabar tyliaikalbėjosi su Natali. Šios veidoišraiška buvo romantiška. Jossvajingumas mane šiek tiekerzino, bet ji nesimaivė, ir taidžiugino.

Aš dar kartelį gurkštelėjau

arbatos. Karalius Klarksonaspasuko prie Selestės, jigundančiai jam nusišypsojo.Man tai kėlė nerimą. Selestėperžengia visas ribas.

Kris pasilenkė ir pačiupinėjomano suknelę.

– Nuostabi medžiaga. Su savoplaukais atrodai kaip saulėlydis.

– Dėkui, – pasakiaumirkčiodama. Šviesa krito antjos vėrinio, sutviskus sidabruiakimirką apžilpau. – Manokambarinės labai sumanios.

– Neabejoju. Mėgstu savo

kambarines, bet jei tapsiuprincese, pavogsiu tavąsias!

Kris nusijuokė. Nesupratau,ar ji pokštauja, ar ne. Šiaip artaip, mintis, kad manokambarinės siūlės jos sukneles,manęs nedžiugino. Vis dėltoįstengiau nusišypsoti.

– Kas per juokai? –prieidamas paklausė Maksonas.

– Tai tik mergaičių kalbos, –koketiškai atsakė Kris. Šįvakarą ji išties buvoįsiaudrinusi. – Tik raminauAmeriką. Ji nerimauja, kad teks

kalbėti su tavo tėvu.Dėkui už tai, Kris.– Tau nėra ko nervintis. Būk

savimi. Atrodai pribloškiamai. –Maksonas man šyptelėjo. Jisaiškiai stengėsi atnaujinti mūsųsantykius.

– Ir aš taip sakiau! – sušukoKris. Jie persimetė žvilgsniais,tarsi būtų susitarę. Keista.

– Na, paliksiu jus sumergaitiškomis kalbomis. Kolkas iki. – Maksonas mumsabiem linktelėjo ir nuėjo priesavo motinos.

Atsidususi Kris žiūrėjo įnueinantį Maksoną.

– Jis išties nepaprastas. – Krisman šyptelėjo ir nužingsniavopasikalbėti su Gavrilu.

Pašnekovų poros nuolatkeitėsi, buvo ieškoma naujųpartnerių, kambaryje tvyrojobruzdesys. Netgi apsidžiaugiau,kai manajame kampe atsisėdoElisa, nors ji nieko svarbausnepasakė.

– Panelės, mūsų laikas jaubaigėsi! – sušuko karalius. –Metas leistis žemyn.

Žvilgtelėjau į laikrodį, jis buvoteisus. Turėjome apie dešimtminučių įsitaisyti prieš kamerasir pasiruošti.

Rodos, Klarksonui visainerūpėjo, ką galvoju apiebuvimą princese, ką galvojuapie Maksoną ir ką apskritaimanau. Karalius nelaikė manęsgalima kandidate ir netginesivargino su manimpasikalbėti. Aš buvau pašalinta,veikiausiai tyčia, bet niekas tonė nepastebėjo.

Per Pranešimų laidą

tvardžiausi. Tvardžiausi, kolišsiunčiau kambarines. Tačiaulikusi viena palūžau.

Nenutuokiau, kaippasiaiškinčiau, jei pasibelstųMaksonas, bet galiausiai taibuvo nesvarbu. Jis nepasirodė.Ir aš klausiau savęs, kienodraugija jis mėgaujasi.

Penkioliktas skyrius

Mano kambarinės buvo labaisupratingos. Jos neklausinėjomanęs apie pabrinkusiuspaakius, apie nuo ašarų dėmėtąpagalvę. Jos tik padėjo mansusitvardyti. Leidausi lepinama,buvau dėkinga už rodomądėmesį. Man jos buvo

nepaprastai geros. Ar būtųtokios malonios ir Kris, jei šilaimėtų Atranką ir jas pasiimtų?

Svarsčiau apie tai žiūrėdama,nustebau pajutusi tarp jųtvyrančią įtampą. Merė atrodėgerai nusiteikusi, gal tik šiektiek susirūpinusi. Bet Ana irLusė, regis, tyčia vengėpažvelgti viena kitai į akis irpersimesdavo vos vienu kitužodžiu.

Nenutuokiau, kas dedasi, irneapsisprendžiau, ar manderėtų klausti. Jos niekada

nesikišdavo, kai liūdėdavau arpykdavau. Pamaniau, jog busteisinga atsakyti tuo pačiu.

Stengiausi nekreipti dėmesio įviešpataujančią tylą, kaimerginos šukavo man plaukus irrengė ilgai dienai Moterųkambaryje. Labai troškauapsimauti vienas prabangiųkelnių, kurias Maksonaspadovanojo man dėvėtišeštadieniais, bet suvokiau, kaddabar tam netinkamas laikas.Jei iškrisiu, vis vien turiuatrodyti kaip dama.

Kai įsitaisiau gerti arbatos irskaityti, mergaitės plepėjo apievakar vakarą. Visos, tik neSelestė, jos laukė nauja paskalųžurnalų krūva. Buvo įdomu, artame, kurį ji laikė rankose, buvorašoma apie mane.

Besvarstant, ar vertėtų jįpavartyti, su popierių šūsnimiįėjo Silvija. Nuostabu. Daugiaudarbo.

– Labas rytas, panelės! –pasisveikino Silvija. – Įprastaišeštadieniais laukiate svečių,bet šiandien mudvi su karaliene

turime jums ypatingą užduotį.– Taip, – tarė prie mūsų

eidama karalienė. –Neperspėjome iš anksto, betkitą savaitę atvyksta svečių. Jiekeliaus po šalį ir stabtelėsrūmuose susipažinti su jumis.

– Kaip žinote, už svarbiųsvečių priėmimą atsakokaralienė. Visos matėte, kaip jimaloniai sutiko mūsų draugus išSvendvėjaus. – Silvija parodė įkaralienę Amberli, o ši droviainusišypsojo.

– Tačiau svečiai iš Vokietijos

Federacijos ir Italijos daugsvarbesni nei Svendvėjauskarališkoji šeima. Taigipamanėme, kad šis vizitas busjums visoms puiki praktika, ypačturint galvoje, jog pastaruojumetu daug dėmesio skyrėmediplomatijai. Dirbsitekomandomis ir paruošitesutikimą mūsų garbingiemssvečiams. Kalbu apie vaišes,pramogas ir dovanas, – dėstėSilvija.

Klausydamasi tolesnės joskalbos nurijau seilę.

– Mums labai svarbu palaikytiturimus ryšius, taip patužmegzti santykius su kitomisšalimis. Priimant tokius svečiusbūtina laikytis etiketo. Vengti to,kas jiems nepriimtina.Įgyvendinti šią užduotį patikimajums.

– Mes norėjome visoms jūsųsudaryti kiek įmanoma vienodassąlygas, – tarė karalienė. –Labai gerai, kad visos dirbsitetoje pačioje srityje. Seleste,Natali ir Elisa, jūs rengsitevieną priėmimą. Kris ir

Amerika, jūs pasirūpinsite kitu.Jūsų komandoje yra vienužmogumi mažiau, todėl turėsitedar vieną dieną. Svečiai išVokietijos Federacijos atvykstatrečiadienį, iš Italijos –ketvirtadienį.

Akimirką stojo tyla –mėginome visa tai suvokti.

– Vadinasi, turime keturiasdienas? – suklykė Selestė.

– Taip, – atsakė Silvija. – Betkaralienė šį darbą atlieka vienair kartais dar per trumpesnįlaiką.

Mus apėmė panika.– Ar galėtume gauti savo

popierius? – paklausė Kris iratkišo ranką.

Nejučiomis pasekiau jospavyzdžiu. Netrukus ryte rijomepuslapius.

– Bus sunku, – pasakė Kris. –Net ir turint papildomą dieną.

– Nesijaudink, – raminau ją. –Mes laimėsime.

Ji nervingai sukrizeno.– Iš kur toks pasitikėjimas

savimi?– Nė už ką neleisiu Selestei

pasirodyti geriau už mane, –ryžtingai atsakiau.

Prireikė dviejų valandųperskaityti visą šūsnį popierių irdar vienos suvokti, kas tenparašyta. Reikėjo atsižvelgti įdaugybę taisyklių, numatyti tiekdaug smulkmenų. Silvija tvirtinomums padėsianti, bet jaučiau,kad jei prašysime jos pagalbos,ji pamanys, jog nesugebamesusidoroti su užduotimi, taiginuvijau tokią mintį.

Papuošimai buvo tikras

iššūkis. Mums nebuvo leistanaudoti raudonų gėlių, nes jossiejamos su paslaptimi. Nebuvoleista naudoti ir geltonų, nes jossimbolizuoja pavydą. Buvouždraustos ir violetinėspuošmenos, nes ši spalvasiejama su nesėkme.

Svečiai turėjo būti gausiaivaišinami brangiais vynais irgurmaniškais valgiais. Jei kopristigtų, nepatenkinti svečiaigali išvykti, susidarę prastąįspūdį, ir daugiau nebenorėti sumumis susitikti. Negana to, visa,

ko buvome išmokusios – sklandikalba, tinkamas elgesys priestalo – turėjo būti pritaikytakultūrai, apie kurią nei Kris, neiaš nieko neišmanėme, nebenttik tai, kas buvo išspausdintamūsų lapuose.

Mus suėmė baimė.Mudvi su Kris visą dieną

užsirašinėjome ir tarėmės,merginos prie gretimo stalodarė tą patį. Vakarėjantpradėjome svarstyti, kuriaikomandai teko sunkesnėužduotis, ir galiausiai

pralinksmėjome.– Judvi bent jau turite

papildomą dieną, – tarė Elisa.– Bet Ilėja ir Vokietijos

Federacija jau yrasąjungininkės. O italams galinepatikti mūsų sutikimas! –atkirto Kris.

– Ar žinote, kad per priėmimąturime apsirengti tamsiaisdrabužiais? – skundėsi Selestė.– Tai bus labai... griežtasrenginys.

– Aišku ne palaida bala, –pasakė Natali, atlikdama pilvo

šokio judesius. Ji nusijuokė išsavo pokšto ir šypsodamasi šokotoliau.

– Mūsų priėmimas turi būtilabai įspūdingas. Beje,pasipuoškite pačiais geriausiaispapuošalais, – tariau. – Pirmąįspūdį lemia išorė.

– Dėkui Dievui, bent jauturėsiu progą gerai atrodyti pervieną šių kvailų renginių, –atsiduso Selestė purtydamagalvą.

Galiausiai paaiškėjo, kadvisoms yra sunku. Po to, kai

Marli buvo nuplakta, o karaliusmane ignoravo, pajutau keistąpaguodą, kad dabar visos esamenelaimingos. Neslepiu, dienaibaigiantis mane apėmėparanoja. Buvau įsitikinusi, kadviena kitos komandos mergaičių– ypač Selestė – gali sugadintimūsų priėmimą.

– Ar tavo kambarinėsištikimos? – per vakarienępaklausiau Kris.

– Labai. Kodėl klausi?– Gal kai kuriuos daiktus

turėtume laikyti savo

kambariuose, o ne svečiųkambaryje. Na, kad kitosmergaitės nepasisavintų mūsųidėjų, – pamelavau.

Kris linktelėjo.– Puikus sumanymas. Tuo

labiau kad mūsų priėmimasantras ir gali pasirodyti, jog mesjas pamėgdžiojome.

– Tiesa.– Tu esi labai nuovoki,

Amerika. Nesistebiu, kad taippatikai Maksonui. – Kris grįžoprie valgiaraščio.

Man pro ausis nepraslydo,

kad žodį „patikai“ ji atsainiaiištarė būtuoju laiku. Galdvejojant, ar gebėsiu būti geraprincese ir jaučiant netikrumą,Maksonas mane primiršo?

Stengiausi įtikinti save, kadKris šitaip save drąsina, noriįgyti daugiau pasitikėjimo. Beto, praėjo vos kelios dienos nuoMarli išplakimo. Ką ji žino?

Veriantis sirenos klyksmasprikėlė mane iš miego. Garsasbuvo nepažįstamas, tad nėnesuvokiau, kas vyksta. Nuo

staigaus adrenalino antplūdžiodaužėsi širdis.

Po akimirkos mano kambariodurys plačiai atsivėrė ir įbėgoAspenas.

– Prakeikimas, prakeikimas,prakeikimas, – kartojo jis.

– Kas nutiko? – paklausiauapsimiegojusi.

– Kelkis, Mer! – jis paragino,aš paklusau. – Kur tavoprakeikti batai?

Batai. Taigi teks kažkur eiti.Tik tada supratau, koks taigarsas. Maksonas buvo sakęs,

kad įsiveržus sukilėliams,įsijungia sirena, bet perpastarąjį įsiveržimą ji buvosugedusi. Matyt, galiausiai buvopataisyta.

– Čia, – pasakiau, suradusijuos ir įsispyrusi. – Man reikiachalato. – Parodžiau į lovosgalą, Aspenas čiupo drabužį irnorėjo mane apvilkti. –Nesivargink, pasiimsiu su savim.

– Turi paskubėti, – pasakė jis.– Gal sukilėliai jau visai arti.

Linktelėjau, eidama prie durųant nugaros jaučiau Aspeno

ranką. Prieš išeinant į koridorių,jis truktelėjo mane atgal. Tadašiurkštokai pabučiavo. Aspenasviena ranka laikė mano galvą,paskui ilgokai spaudė manolūpas prie savųjų. Po to, tarsibūtų pamiršęs pavojų, kitaranka apkabino mane perliemenį, ir bučinys tapo darkarštesnis. Aspenas jau seniainebuvo taip manęs bučiavęs –mums trukdė manoneapsisprendimas ir baimė būtisučiuptiems. Bet šį vakarątroškau jo glamonės. Juk per

sukilėlių antpuolį daug kas galinutikti, tuomet tai būtų mūsųpaskutinis bučinys.

Aspenas norėjo, kad jįprisiminčiau.

Mes išsiskyrėme, vosžvilgtelėję vienas į kitą. Uždėjęsdelną man ant rankos, Aspenasišstūmė mane pro duris.

– Eik. Tik paskubėk.Aš puoliau prie slapto įėjimo

koridoriaus gale. Priešpastumdama sieną, žvilgtelėjauper petį ir pamačiau Aspenonugarą. Jis nubėgo už kampo.

Ir man neliko nieko kito, kaiptik bėgti, taigi taip ir padariau.Kaip įmanydama greičiauleidausi stačiais tamsiais laiptaisį slėptuvę, įrengtą karališkajaišeimai.

Maksonas kartą sakė, kadmus puldinėja pietiniai iršiauriniai sukilėliai. Šiauriečiaibuvo tiesiog įkyrūs, o pietiečiainešė mirtį. Tikėjausi, kad šįsykmus užpuolė šiauriniai sukilėliai.

Leisdamas laiptais pajutaušaltį. Norėjau užsimesti chalatą,bet pabūgau paslysti.

Nusiraminau, išvydusi slėptuvėsšviesą. Nušokusi nuo paskutiniolaiptelio, tarp sargybinių siluetųpamačiau išsiskiriančią figūrą.Maksonas. Nors buvo vėlu, jisvis dar mūvėjo kostiumineskelnes ir vilkėjo marškinius, šiektiek susiglamžiusius, betganėtinai gražius.

– Aš paskutinė? – paklausiau,vilkdamasi chalatą ir eidamaartyn.

– Ne, – atsakė jis. – TrūkstaKris ir Elisos.

Žvilgtelėjau į tamsų koridorių,

regis, jis neturi pabaigos.Abiejose pusėse mačiau po trisar keturis laiptatakius,vedančius iš slaptų vietų viršuje.Jie buvo tušti.

Jei Maksono žodžiuose esamatiesos, jo jausmai Kris ir Elisaisantūrūs. Bet Maksonas vis tiekdėl jų nerimavo. Jis trynėsmilkinį ir tiesė kaklą,stengdamasis ką nors įžvelgtitamsoje. Mudu abu stebėjomelaiptus, o prie durų susibūręsargybiniai nekantravo jasuždaryti.

Staiga jis atsiduso ir nuleidorankas. Tada netikėtai apkabinomane. Neliko nieko kito, kaip tikprisiglausti.

– Suprantu, tikriausiai dar esinusiminusi. Bet aš laimingas,kad tu saugi.

Maksonas nebuvo prie manęsprisilietęs nuo Helovino. Darnepraėjo nė savaitė, bet taslaikas nežinia kodėl virto tikraamžinybė. Galbūt dėl nesenųįvykių gausos.

Maksonas apkabino manetvirčiau. Paskui staiga sušuko:

– Elisa!Pasisukusi išvydau jos liekną

figūrą besileidžiančią laiptais.Kur Kris?

– Eik į vidų, – švelniaiparagino Maksonas. – Silvijalaukia.

– Netrukus pasikalbėsime.Viltingai šyptelėjęs, jis

linktelėjo. Įėjau į slėptuvę, Elisapėdino man iš paskos.Pamačiau, kad ji verkia.Apkabinau ją per pečius, jipasekė mano pavyzdžiu,laiminga, kad turi prie ko

prisiglausti.– Kur buvai? – paklausiau.– Mano kambarinė tikriausiai

serga. Ji lėtai padėjo mansusiruošti. Sirena taip išgąsdino,kad akimirką sutrikau irnebeprisiminiau, kur bėgti.Stumtelėjau keturias sienas, kolatradau tikrąją. – Elisa purtėgalvą, stebėdamasi savoužmaršumu.

– Nesijaudink, – pasakiau vėlapkabindama ją. – Dabar tusaugi.

Elisa nuleido galvą,

bandydama išlyginti kvėpavimą.Iš mūsų penketo ji buvogležniausia.

Slėptuvės gilumoje pamačiaukaralių ir karalienę, jie sėdėjogreta, abu su chalatais iršlepetėmis. Ant karaliaus keliųgulėjo plona krūvelė popierių,lyg būtų ketinęs čia dirbti.Kambarinė masažavo karalieneiranką; abiejų valdovų veidaibuvo rimti.

– Šįkart tu be draugijos? –pajuokavo Silvija atkreipdamamūsų dėmesį.

– Kambarinių su maniminebuvo, – pasakiau, staigasusirūpinusi jų saugumu.

Amberli švelniai nusišypsojo.– Neabejoju, kad joms viskas

gerai.Mes nuėjome prie lovų,

sustatytų prie nelygios sienos.Kai buvau čia paskutinį kartą,supratau, kad slėptuvebesirūpinantys žmonės buvonepasirengę Atrankosmergaičių antplūdžiui. Paskui jieįvedė tvarką, tik ji neatitikonaujų aplinkybių. Lovos buvo

šešios.Selestė buvo susirangiusi ant

arčiausiai karaliaus irkaralienės stovinčios lovos, norsmus ir juos skyrė nemažastarpas. Natali buvo įsitaisiusigretimai ir pynė kasytes.

– Tikiuosi, užmigsite. Jūsųlaukia sunki savaitė, jei būsitebe galo išvargusios, vargu kąnors suplanuosite. – Silvijanuėjo, tikriausiai ieškoti Kris.

Mudvi su Elisa atsidusome.Negalėjau patikėti, kad būsimeverčiamos rengti priėmimą. Argi

dar per maža įtampos? Mudvinuėjome prie gretimų lovų.Išsekusi Elisa skubiai įsisupo įantklodes.

– Elisa? – ištariau tyliai. Jižvilgtelėjo į mane. – Jei koprireiks, sakyk.

Ji nusišypsojo.– Ačiū.– Nėra už ką.Elisa nusisuko ir, regis, tuoj

pat užmigo. Taip ir buvo – jinereagavo į bruzdesį, kilusį priedurų. Atsigręžusi pamačiauMaksoną, įnešantį slėptuvėn

Kris; Silvija žingsniavo šalimais.Jiems įėjus durys buvo aklinaiuždarytos.

– Aš suklupau, – paaiškinoKris susijaudinusiai Silvijai. –Čiurna turbūt nelūžo, bet labaiskauda.

– Turime čia tvarsčių. Bentjau galime apvynioti, – davėnurodymą Maksonas.

Silvija tuoj pat pakluso.Eidama ieškoti tvarsčių mumsįsakė:

– Miegot! Tuoj pat!Aš atsidusau. Natali ėmė

vaikščioti, Selestė atrodė labaisuirzusi. Man nedera sekti jųpavyzdžiu, reikia susiimti. Norsir nenorėdama, įropojau lovon irnusigręžiau į sieną.

Stengiausi negalvoti apieviršuje kovojantį Aspeną ir apiesavo kambarines, jos galbūtnesuspėjo pasislėpti. Stengiausinegalvoti apie ateinančiąsavaitę ir apie tai, kad šįsyk musgal užpuolė pietiniai sukilėliai.Jie žudo žmones, o mes ilsimės.

Bet vis tiek mintijau.Galiausiai pavargusi užsnūdau

savo šaltoje, kietoje lovoje.

Nežinau, kiek laiko buvo manpabudus, bet, matyt, praėjokelios valandos nuo tada, kaiatėjome į slėptuvę. Apsiverčiau,tada pažvelgiau į Elisą. Ji ramiaimiegojo. Karalius skaitė savopopierius, jis greitai vertė vienąlapą po kito, tarsi ant jų pyktų.Karalienė buvo atsilošusikrėsle. Miegodama ji atrodė dargražesnė.

Natali dar miegojo, bent jautaip atrodė. Bet Selestė buvo

pabudusi ir, pasirėmusi antvienos rankos, žvalgėsi pokambarį. Jos akys liepsnojo,įprastai ji taip žiūrėdavo į mane.Nusekiau jos žvilgsnį – ji stebėjoKris ir Maksoną.

Jiedu sėdėjo greta, princaslaikė apkabinęs Kris per pečius.Ji buvo pritraukusi kojas priekrūtinės, tarsi mėgintų sušilti,nors ir vilkėjo chalatą. Jos kairėkulkšnis buvo apvyniotatvarsčiu, ir neatrodė, kad dabarjai skaudėtų. Jie tyliai kalbėjošypsodamiesi.

Nenorėjau šito matyti, tadnusigręžiau.

Kai Silvija žadindamapatapšnojo man per petį,Maksono jau nebuvo. Kris irgi.

Šešioliktas skyrius

Išnirus iš laiptatakio, praėjusiąnaktį nuvedusio mane į slėptuvę,paaiškėjo, kad rūmuose siautėjopietiniai sukilėliai. Trumpamekoridoriuje, kuriuo galėjaupatekti į savo kambarį, riogsojokrūva nuolaužų, teko jasperlipti, kad prieičiau prie durų.

Dažniausiai prieš išleidžiantmus iš slėptuvės rūmai būdavoaptvarkomi. Tačiau šįkartdarbuotojai nespėjo apsigerbti,tad visą dieną teks praleistiapačioje. Vis dėlto norėjosi, kadjie suktųsi sparčiau. Vogčiomisstebėjau būrelį kambarinių,besistengiančių nušveistimilžiniškas raides nuokoridoriaus sienos.

MES ATEISIMŠiais žodžiais buvo

aprašinėtas visas koridorius.Prikraigliota purvu, dažais, o

vienas užrašas atrodė padarytaskrauju. Mane nupurtė šaltis,klausiau savęs, ką tai galėtųreikšti.

Tada prie manęs pripuolėkambarinės.

– Panele, ar jūs sveika? –paklausė Ana.

Staigus jų pasirodymas maneišgąsdino.

– Na, taip. Sveika.Ir vėl pažvelgiau į žodžius ant

sienos.– Eime, panele, padėsim jums

pasiruošti, – ragino Merė.

Paklusniai jas nusekiau, šiektiek apstulbusi nuo baisiosnetvarkos ir pernelyg sutrikusi,kad užsiimčiau kuo nors kitu.Kambarinių veiksmai buvoapgalvoti, kaip visada, kairengdamos stengdavosi manenuraminti. Tvirtos jų – net irLusės – rankos padėjoatsipalaiduoti.

Kai buvau pasirengusi, atėjokambarinė palydėti manęs įlauką, ten tikriausiai šįrytdirbsime. Ancheleso saulė padėspamiršti išdaužytus langus ir

bauginančius grafičius. Net irMaksonas su karaliumi stovėjoprie stalo kartu su patarėjais,peržiūrėdami šūsnis dokumentųir priimdami sprendimus.

Palapinėje popierius skaitėkaralienė, duodama nurodymuskambarinei. Netoli jos, priestalo, savo planą aptarinėjoElisa, Selestė ir Natali. Jos buvotaip įsigilinusios, tarsi būtųvisiškai pamiršusios siaubingąnaktį.

Mudvi su Kris įsitaisėmekitoje pievelės pusėje, tokioje

pat palapinėje, bet mumsdarbas ėjosi lėtai. Šiandien manbuvo sunku kalbėti su Kris, išgalvos neišėjo jos ir Maksonokartu praleistos akimirkos.Žiūrėjau, kaip Kris pabraukiaatskiras Silvijos mums duotųpopierių pastraipas ir kažkąpasižymi paraštėje.

– Rodos, jau sugalvojau, kaipišdėstyti gėles, – pareiškė jinepakeldama akių.

– Gerai.Mano žvilgsnis vis krypo į

Maksoną. Jis stengėsi atrodyti

labiau užsiėmęs, nei buvo ištikrųjų. Kiekvienas akylesnisstebėtojas galėjo pamatyti, kaipkaralius apsimeta negirdįs jopastabų. Šito aš nesupratau. Jeikaralius nori, kad Maksonasbūtų geras šalies vadovas, turijam viską paaiškinti, užuotneleidęs sūnui ko nors imtis, kadtas nesuklystų.

Maksonas perkėlė popieriusir pakėlė akis. Pagavęs manožvilgsnį pamojavo. Jau ruošiausipakelti ranką, bet akieskrašteliu pamačiau, kaip

entuziastingai pamojavo Kris.Vėl sutelkiau dėmesį į popieriusbandydama neparausti.

– Argi jis ne gražus? –paklausė Kris.

– Žinoma, gražus.– Nuolat įsivaizduoju vaikus

su jo plaukais ir mano akimis.– Kaip tavo čiurna?– Ak, – Kris atsiduso. – Šiek

tiek skauda, bet daktarasAšleras sako, kad iki priėmimopraeis.

– Puiku, – pasakiau, galiausiaiį ją pažvelgdama. – Nenorėčiau,

kad šlubčiotum atvykus italams.– Mėginau kalbėti draugiškai,bet mačiau, kad Kris suabejojomano nuoširdumu.

Ji jau norėjo prabilti, betgreitai nusuko akis į šalį.Pasekusi jos žvilgsnį, išvydauMaksoną, einantį prie gaiviųjųgėrimų stalo, jį mums paruošėliokajai.

– Netrukus grįšiu, – skubiaitarė Kris ir kaip ligonė palygintigreitai nušlubčiojo prieMaksono.

Nepajėgiau nuleisti akių. Prie

Maksono su Kris prisidėjo irSelestė, visi ramiaišnekučiavosi, gerdami vandenįir užkandžiaudamisumuštinukais. Selestė kažkąpasakė, ir Maksonas nusijuokė.Atrodė, Kris šypsosi, bet jiaiškiai buvo pernelygsusirūpinusi dėl Selestėsbuvimo.

Tą akimirką kone pajutaudėkingumą Selestei. Jos elgesysmane baisiai erzino, bet josįbauginti buvo neįmanoma. Manirgi praverstų toks bruožas.

Karalius kažką suriko vienamsavo patarėjų, ir aš pasukaugalvą jo pusėn. Nenugirdau, kąjis sakė, bet kalbėjo irzliai. Perjo petį išvydau savo pareigaseinantį Aspeną.

Jis žvilgtelėjo į mane irįsidrąsino mirktelėti. Taip jisstengėsi mane prablaškyti irjam tai pavyko. Įtampa šiek tiekatslūgo. Bet iš galvos vis tieknėjo mintis apie tai, ką jam tekoiškęsti praėjusią naktį. Jislengvai šlubčiojo, prie akiesbuvo sutvarstyta žaizda.

Kol svarsčiau, kaipnepastebimai paprašytiMaksono aplankyti mane šįvakarą, pro pilies durispasigirdo šūksnis.

– Sukilėliai! – sušukosargybinis. – Bėkit!

– Ką? – paklausė sutrikęskitas sargybinis.

– Sukilėliai! Rūmų viduje! Jieateina!

Išgirdus sargybinio žodžius,man galvoje šmėkštelėjo šįrytant sienų matytas grasinimas:MES ATEISIM.

Ir tada viskas ėmė suktisžaibišku greičiu. Kambarinėslydėjo karalienę prie tolimosiosrūmų pusės, kai kurios traukėuž rankų, kad ji eitų greičiau, okitos pareigingai bėgo iš paskos,uždengdamos ją iš nugaros.

Selestės raudona suknelėbėgant paskui karalienępanėšėjo į liepsną. Ji, regis,sumaniai pasirinko saugiausiąvietą. Maksonas pakėlė Kris irperdavė arčiausiai stovinčiamsargybiniui, šis pasirodė esąsAspenas.

– Bėk! – jis sušuko Aspenui. –Bėk!

Pareigingasis sargybinisAspenas skuodė, tarsi Kris būtųlengva kaip plunksnelė.

– Saugokis, Maksonai! –sušuko ji Aspenui per petį.

Išgirdusi garsų pykštelėjimąuž atidarytų rūmų durų,suklikau. Kai keletas sargybiniųiš tamsių uniformų išsitraukėginklus, supratau, koks taigarsas. Pasigirdus dar dviempykštelėjimams, sustingau. Kilotikras chaosas. Sargybiniai

stūmė žmones prie rūmų sienų,ragindami juos pasitraukti iškelio. Tuo metu į lauką išsiveržėpulkas žmonių suplėšytomiskelnėmis ir duksliais švarkais,su kuprinėmis ir iki viršausprikimštais knygų maišais.Nuaidėjo dar vienas šūvis.

Galiausiai suvokusi, kadreikia krutintis, pasigręžiau irleidausi, kiek kojos neša.

Sukilėliams plūstant iš rūmų,atrodė protinga bėgti tolyn nuojų. Taip pasijutau lekianti linkdidžiulio miško su būriu mane

besivejančių piktų žmonių.Pluošdama keletą kartųpaslydau su savo žemakulniaisbateliais, tad svarsčiau, ar jųnenusiavus. Galiausiainusprendžiau, kad slidūs bataivis dėlto geriau negu jokių.

– Amerika! – sušukoMaksonas. – Grįžk!

Surizikavau žvilgtelėti perpetį ir pamačiau, kaip karaliusčiumpa Maksoną už švarkoapykaklės ir tempia šalin.Maksono akys buvo kupinossiaubo. Driokstelėjo dar vienas

šūvis.– Liaukitės! – rėkė Maksonas.

– Jūs ją nušausit! Nutraukitugnį!

Pasipylė šūviai, Maksonastoliau įsakinėjo, bet netrukusatsidūriau pernelyg toli, kad kąnors girdėčiau. Skuodžiau plynulauku, paskui suvokiau esantiviena. Maksoną sulaikė tėvas, oAspenas atliko savo pareigą.Bet kuris paskui manebėgsiantis sargybinis atsidursuž sukilėlių. Taigi neliko niekokito, kaip lėkti ir gelbėti savo

gyvybę.Iš baimės bėgau labai greitai

ir stebėjausi, kaip sugebėjauišvengti šabakštynų. Miškežemė buvo sausa, suskeldėjusinuo ilgos sausros ir kieta.Apsidraskiau kojas, betnesulėtinau tempo.

Kūnu žliaugė prakaitas,suknelė prilipo prie krūtinės.Miške buvo vėsiau, ėmė temti,bet man buvo karšta. Namiekartais bėgiodavau žaisdama suDžeradu arba norėdama tiesiogpavargti. Bet aš jau kelis

mėnesius gyvenau rūmuose,visavertiškai maitinausi, irdabar tai pajutau. Manoplaučiai degė, kojos tvinkčiojo.Bet aš vis tiek skutau pirmyn.

Įbėgusi giliai į mišką,dirstelėjau per petį įsitikinti, artoli sukilėliai. Kraujuitvinkčiojant smilkiniuose, jųnegirdėjau, apsižvalgiusinepamačiau. Nusprendžiau, kadatėjo metas slėptis, kol jietamsiame miške nepastebėjoryškios mano suknelės.

Sustojau prie storoko medžio,

kur galėjau pasislėpti. Užlindusiuž jo, išvydau šaką. Ji buvožemai, tad galėjau įsitverti iružlipti aukštyn. Nusiaviau irnumečiau šalin batus,tikėdamasi, kad jie neišduossukilėliams mano slėptuvės.Užsikabarojau nelabai aukštaiir prisiglaudžiau prie kamieno.

Bijodama išsiduoti iš visų jėgųbandžiau išlyginti kvėpavimą.Kurį laiką buvo tylu. Ašnekrutėjau. Po valandėlėsišgirdau garsų šlamesį.

– Turėjome ateiti naktį, –

šniokštavo mergina.Prisiplojau prie medžio,

melsdamasi, kad netrakštelėtųšaka.

– Naktį jie būtų buvęrūmuose, – atsakė vyras.

Jie vis dar bėgo, bet, rodos,jau buvo pailsę.

– Duok, panešiu, – pasisiūlėvyras.

Dingtelėjo, kad sukilėliai jauvisai netoli.

– Aš pati galiu.Sulaikiusi kvapą žiūrėjau,

kaip jie praėjo po mano medžiu.

Tada, kai jau pamaniau esantisaugi, plyšo merginos krepšys,ir ant miško paklotės iškritokrūva knygų. Ką ji darys sutokia gausybe?

– Po velnių, – nusikeikėklaupdamasi ant kelių. Ji vilkėjodžinsinį gėlėmis siuvinėtąšvarkelį. Jai turėjo būti labaikaršta.

– Sakiau, leisk padėti.– Nutilk! – mergina stumtelėjo

vyruką. Iš to žaismingo gestosupratau, kad jie karštai mylivienas kitą.

Tolumoje kažkas sušvilpė.– Ar ten Džeremis? – paklausė

ji.– Veikiausiai. – Vyrukas

pasilenkė ir pakėlė keliasknygas.

– Pakviesk jį. Netrukusateisiu.

Vyrukas padvejojo, bet sutikoir prieš nubėgdamas pabučiavomerginą į kaktą.

Ji surinko iškritusias knygas,peiliu atpjovė maišo juostelę irja perrišo nešulį.

Jai atsistojus pajutau

palengvėjimą, manydama, kadmergina nueis savo keliu. Bet jinubraukė nuo veido plaukus,pakėlė akis į dangų ir pamatėmane.

Dabar jau man nepadės jokiatyla. Įdomu, jei sušukčiau, aratbėgtų sargybiniai? O gal kitisukilėliai pernelyg arti?

Mes stebeilijome viena į kitą.Laukiau, kol ji pašauks draugus,tikėjausi, kad jie manęsneskriaus.

Pralinksmėjusi mergina tyliaiir trumpai nusijuokė.

Vėl pasigirdo švilpimas, šiektiek kitoks nei anksčiau, ir mesabi pažvelgėme ton pusėn, prieštai dar kartą dirstelėjusios vienaį kitą.

Paskui nutiko tai, komažiausiai laukiau – merginagrakščiai padarė tūpsnį. Ašapstulbau. Ji atsistojo iršypsodamasi nubėgo ten, iš kursklido švilpimas. Krūmuosešmėstelėjo jos siuvinėta striukė.

Po kokios valandosnusprendžiau lipti iš medžio.Stovėdama apačioje veltui

ieškojau apavo. Apėjaukamieną, dairydamasi baltųįsispiriamų batelių. Galų galenumojau ranka ir nusprendžiaugrįžti į rūmus.

Tada supratau, kadpasiklydau.

Septynioliktas skyrius

Sėdėjau po medžiu, pritraukusikojas prie krūtinės, ir laukiau.Mama liepdavo taip elgtis, jeipasiklystume. Turėjau laikoapgalvoti, kas nutiko.

Kaip sukilėliai galėjo įsiveržtiį rūmus dvi dienas iš eilės? Dvidienas iš eilės! Nejau nuo to

laiko, kai prasidėjo Atranka,padėtis taip pablogėjo? Tai buvonegirdėta.

Smarkiai subraižytos kojosdegė. Ant šlaunies nežinia iš kuratsirado nedidelė mėlynė.Kamavo troškulys; pasijutauišsekusi nuo emocinės, protinėsir fizinės tą dieną patirtosįtampos. Atrėmiau galvą į medį,užsimerkiau. Neketinaumiegoti, bet užsnūdau.

Po kiek laiko išgirdau tolimusžingsnius. Plačiai atmerkiauakis, nes miške jau tvyrojo

prieblanda. Kiek laiko ašmiegojau?

Pirma mintis buvo lipti atgal įmedį, bėgdama primyniausuplyšusio sukilėlės krepšioskutus. Tada išgirdau šaukiantmane vardu.

– Panele Amerika! – kažkassuriko. – Kur jūs?

– Panele Amerika, – pasigirdokitas balsas. Po kurio laikonuaidėjo garsi komanda. – Tikvisur apieškokite. Sukilėliaigalėjo ją pakarti arba užkasti.Būkite atidūs.

– Taip, pone, – atsiliepė choruvyrai.

Žvilgtelėjau iš už medžio.Prisimerkiau, stengdamasiišskirti prieblandoje judančiuspavidalus, vis dar dvejojau, arjie tikrai atėjo manęs gelbėti.Bet vienas šlubčiojantissargybinis galiausiai įtikinomane, kad esu saugi.

Mažas blankstančios saulėslopinėlis nušvietė Aspeno veidą,ir aš, nė kiek nesijaudindama, arkas mato, puoliau jam į glėbį.

– Aš čia! – sušukau. – Aš čia!

– Dėkui Dievui, – jis atsidusoman į plaukus. Tada pasigręžė įkitus ieškotojus.

– Radau! Ji gyva!Aspenas pasilenkė ir

sūpuodamas pakėlė mane antrankų.

– Bijojau kur nors aptikti tavokūną. Tu sužeista?

– Apsibraižiau kojas.Po valandėlės mus apsupo keli

sargybiniai, jie sveikino Aspenąpuikiai padirbėjus.

– Panele Amerika, – paklausėkitas sargybinis, – ar jūs

nesužeista?Papurčiau galvą.– Tik kojos šiek tiek

apdraskytos.– Sukilėliai mėgino jus

nuskriausti?– Ne. Jie manęs taip ir

nepavijo.Sargybinis apstulbo.– Vargu ar kuri nors kita iš

mergaičių būtų juos pralenkusi.Galiausiai apsiraminusi

nusišypsojau.– Nė viena kita mergaitė

nepriklauso penktai kastai.

Keli sargybiniai nusijuokė,Aspenas irgi.

– Teisingai pasakyta.Parvesime jus namo. –Sargybinis nuėjo į priekį irsušuko kitiems: – Būkite budrūs.Sukilėliai dar gali kur norslūkuriuoti.

Eidami su Aspenu tyliaikalbėjomės.

– Žinau, kad esi greita irsumani, bet buvau išsigandęs.

– Aš pamelavau pareigūnui, –sušnibždėjau.

– Kaip?

– Sukilėliai mane pasivijo.Aspenas baisėdamasis

pažvelgė į mane.– Jie manęs nenuskriaudė.

Mane matė viena mergina. Jipadarė tūpsnį ir nubėgo.

– Tūpsnį?– Ir aš nustebau. Ji atrodė

nepikta ir nepavojinga. Tiesiogpaprasta mergina.

Prisiminiau Maksoną sakius,kad rūmus puldinėja šiauriniai irpietiniai sukilėliai, ir pamaniau,kad ta mergina priklausošiauriečiams. Ji buvo

neagresyvi, tik jaudinosiatlikdama užduotį. Tačiaunebuvo jokių abejonių, kadpraėjusią naktį puolimą surengėpietiniai sukilėliai. Vadinasi,užpuolimai ne tik ėjo vienas pokito, bet buvo surengti skirtingųgrupuočių? Ar šiauriečiaistebėjo rūmus, laukdamitinkamos progos? Tokia mintismane baugino.

Šiaurinių sukilėlių ataka buvobeveik juokinga. Nejau jie kaipniekur nieko įėjo pro paradinesduris? Kiek valandų praleido

rūmuose plėšikaudami? Tada šįtą prisiminiau.

– Mergina nešėsi knygų, daugknygų, – pasakiau.

Aspenas linktelėjo.– Tai nutinka dažnai. Neturiu

supratimo, ką sukilėliai su jomisdaro. Tikriausiai naudojapakuroms. Matyt, jų būstuoselabai šalta.

– Hmm, – numykiau. Jei manprireiktų pakurų, rasčiaulengviau prieinamų vietų negurūmai. Beje, mergaitė stropiaisurinko iš pratrūkusio maišo

iškritusias knygas.Į rūmus lėtai pėdinome beveik

valandą. Nors ir sužeistas,Aspenas mane nešė. Regis, jismėgavosi pasivaikščiojimu,našta jo visai nevargino. Manirgi buvo jauku.

– Kelias dienas būsiuužsiėmęs, bet pasistengsiunetrukus tave aplankyti, –sušnibždėjo Aspenas eidamasper plačią pievą prie rūmų.

– Gerai, – tyliai atsakiau.Jis šyptelėjo, žvelgdamas

pirmyn, aš irgi grožėjausi

reginiu. Rūmai spindėjo vakarosaulėje, langai buvo nutviekstijos spindulių. Šitokių jų darnebuvau mačiusi.

Nežinia kodėl pamaniau, kadprie galinių durų manęs lauksMaksonas. Bet jis nelaukė.Niekas nelaukė. Aspenui buvonurodyta nunešti mane įligoninės priestatą, kaddaktaras Ašleris apžiūrėtųkojas. Kitas sargybinisnuskubėjo pranešti karališkajaišeimai, kad esu gyva.

Tačiau mano grįžimas nieko

nesudomino. Viena gulėjauligoninės lovoje sutvarstytomiskojomis, kol užmigau.

Kažkas nusičiaudėjo.Atsimerkiau, akimirką

sutrikau, tada prisiminiau, kuresu. Sumirksėjau apžvelgdamakambarį.

– Nenorėjau tavęs pažadinti, –prislopintu balsu pasakėMaksonas. – Pasistenk vėlužmigti. – Jis rymojo kėdėje priemano lovos taip arti, kadpanorėjęs būtų galėjęs padėti

galvą šalia mano alkūnės.– Kiek valandų? – pasitryniau

akis.– Beveik dvi.– Ryto?Maksonas linktelėjo. Jis

atidžiai mane stebėjo, ir ašstaiga susirūpinau dėl savoišvaizdos. Grįžusi nusiprausiauveidą ir susikėliau plaukus, betbuvau beveik tikra, kad antskruosto liko pagalvėsatspaudas.

– Tu kada nors miegi? –paklausiau.

– Miegu. Tik dažnai turiurūpesčių.

– Profesinių? – kilstelėjaulovoje.

Jis nusišypsojo puse lūpų.– Galima vadinti ir taip.Staiga stojo tyla, nes abu

nežinojome, ką pasakyti.– Šiandien miške apie kai ką

mąsčiau, – tariau nerūpestingai.Maksonas vėl šyptelėjo,

stebėdamasis, kaip lengvaipamiršau šį nuotykį.

– Išties?– Apie tave.

Jis pasislinko arčiau, įsmeigęsį mane rudas akis.

– Papasakok.– Na, prisiminiau, kaip

jaudinaisi praėjusią naktį, kaislėptuvėje nebuvo Elisos ir Kris.Šiandien mačiau, kaip veržeisibėgti man iš paskos pasirodžiussukilėliams.

– Veržiausi. Atleisk, kadnepasisekė. – Jis papurtė galvą,gėdydamasis nepadaręsdaugiau.

– Aš nepriekaištauju, –paaiškinau. – Čia ir yra esmė.

Būdama ten viena, galvojau,kaip rūpiniesi kitais. Ir negaliuapsimesti žinanti, ką mumsvisoms jauti, bet esu tikra, kadmudviejų dar laukia geresnilaikai.

Princas nusijuokė.– Yra buvę ir geresnių.– Bet tu vis tiek leidaisi paskui

mane. Tu perdavei Krissargybiniui, nes ji negalėjobėgti. Tu stengiesi, kad mesvisos būtume saugios. Taigikodėl turėtum vieną mūsųįskaudinti?

Maksonas sėdėjo tyliai,nenutuokdamas, kur suku.

– Dabar suprantu. Jei taiprūpiniesi mūsų saugumu, tainorėjai pagelbėti ir Marli.Neabejoju, būtum sustabdęsbausmę, jei tik būtum galėjęs.

Jis atsiduso.– Akimirksniu.– Žinau.Maksonas nedrąsiai pasilenkė

ir paėmė mano ranką. Ašnesipriešinau.

– Atmeni, sakiau, kad noriutau šį tą parodyti?

– Taip.– Netrukus pamatysi. Šis

darbas reikalauja daugpastangų ir ne visada yramalonus. Bet kartais... kartaisgali nuveikti kai ką nuostabaus.

Nesupratau, ką jis turigalvoje, bet linktelėjau.

– Tikriausiai teks palaukti, kolbaigsite šį projektą. Jūs šiektiek atsilikote.

– Ak! – ištraukiau iš Maksonoranką ir užsidengiau akis.Buvau visiškai pamiršusipriėmimą. Tada vėl į jį

pažvelgiau. – Mes vis tiekprivalėsime atlikti šią užduotį?Juk mus du kartus puolėsukilėliai, iki vakaro pratūnojaupasiklydusi miške. Mumsnepavyks.

Maksono veide išvydauužuojautą.

– Turėsite pasistengti.Mano galva nusviro ant

pagalvės.– Mus ištiks nesėkmė.Princas sukikeno.– Nesijaudink. Netgi jei jums

seksis ne taip gerai kaip kitoms,

neketinu tavęs išspirti.Keistokas požiūris. Aš

atsisėdau.– Vadinasi, jei kitos pasirodys

blogiau, viena jų gali būtiišspirta?

Akimirką Maksonassudvejojo, nesumodamas, kąatsakyti.

– Maksonai?Jis atsiduso.– Iki kito pašalinimo liko

maždaug dvi savaitės. Daug kąlems šie priėmimai. Judviejų suKris padėtis sunkesnė. Nauji

ryšiai, mažiau žmonių darbuiatlikti; nors italai labaikultūringi, bet lengvai įsižeidžia.Nerimą kelia, kad judvi su Krisveikiausiai dar nepradėjotedirbti...

Klausiau savęs, ar Maksonasmato, kaip išbalau.

– Neturėčiau jums padėti, betjei ko nors prireiks, prašaupasakyti. Nė vienos iš jūsųnegaliu išsiųsti namo.

Kai susibarėme pirmą kartą,kvailai susikivirčijome dėlSelestės, maniau esanti

abejinga Maksonui. Taipnetikėtai išvykus Marli, vėl juosiaubingai nusivyliau. Buvauįsitikinusi, jog kaskart, kai kasnors stoja man skersai kelio,negrįžtamai diržta mano širdis.Pasirodo, klydau.

Čia, gulint ligoninės priestate,man pirmą kartą nepakeliamaisuskaudo širdį dėl MaksonoSkrivo. Iki šiol galėjau įtikinėtisave, kad itin draugiški jo ir Krissantykiai mano vaizduotėsvaisius, dabar žinojau klydusi.

Kris patiko princui. Gal tiek

pat, kiek ir aš.Linktelėjau, išgirdusi jo

pasiūlymą padėti, nieko daugiaunepajėgiau išspausti.

Įsakiau sau tvirtai apkaltisavo širdį, kad princas prie josneprieitų. Mudu su Maksonu išpat pradžių tapome draugais,gal jais mums ir lemta likti. Betaš buvau sugniuždyta.

– Turiu eiti, – pasakė jis. – Taureikia pamiegoti. Laukia labaiilga diena.

Aš užverčiau akis. Manęslaukė ne tik diena, bet ir sunki

užduotis.Maksonas atsistojo ir

pasitaisė kostiumą.– Norėjau tau pasakyti daug

daugiau. Jau maniau, kadšiandien tave praradau.

Gūžtelėjau pečiais.– Man viskas gerai. Patikėk.– Dabar matau, bet kelias

valandas kone ėjau iš proto. –Jis nutilo pasverdamas žodžius.– Iš visų mergaičių apie mūsųsantykius su tavimi lengviausiakalbėtis. Tik jaučiu, kad dabartikriausiai būtų neprotinga tą

daryti.Nuleidusi galvą linktelėjau.

Negalėjau dalytis savo jausmaissu žmogumi, kuriam patinkakita.

– Pažvelk į mane, Amerika, –paprašė Maksonas.

Aš pažvelgiau.– Aš neprieštarauju. Galiu

laukti. Tik noriu, kad žinotum...aš nerandu tokių prasmingųžodžių, kurie išreikštų manodžiaugsmą, kad esi čia,nesužeista. Tokio dėkingumodar nesu jutęs.

Apstulbusi tylėjau, kaip irvisuomet, kai princas paliesdavojautrias mano širdies kerteles.Tačiau sielą graužė rūpestis,kad taip lengvai tikiu jožodžiais.

– Labos nakties, Amerika.

Aštuonioliktas skyrius

Buvo pirmadienio naktis arbaantradienio rytas. Taip vėlu, kadsunku pasakyti.

Mudvi su Kris visą dienądirbome, ieškodamos tinkamųaudinių atraižų, prašėme liokajųjas pakabinti, rinkomėsdrabužius ir papuošalus,

porcelianą, sudarinėjomevalgiaraščius ir klausėmėskalbos repetitoriaus tariamųitališkų frazių, tikėdamosi kąnors įsiminti. Aš bent jaumokėjau ispanų kalbą, ir tai manpadėjo greičiau įsiminti itališkusposakius, nes šios kalbosganėtinai panašios. Kris iš visųjėgų stengėsi neatsilikti.

Turėjau justi nuovargį, betgalvojau tik apie Maksonožodžius.

Kas nutiko tarp jo ir Kris?Kodėl ji taip netikėtai tapo jam

artima? Ar turiu dėl tonerimauti?

Tačiau toks jau buvoMaksonas.

Kad ir kaip stengiausi atitolti,man jis vis dar rūpėjo. Nebuvaupasirengusi nuleisti rankų.

Juk turi būti kokia nors išeitis.Kol svarsčiau apie tai, kasvyksta, mėgindama atskirtivieną savo problemą nuo kitos,padariau išvadą, kad jas galimapadalyti į keturias grupes.

Mano jausmai Maksonui.Maksono jausmai man. Kas sieja

mudu su Aspenu. Galiausiai,kaip pasijusčiau, jei ištiestapčiau princese.

Mano galvoje kirbėjo mintys.Princesės klausimas rodėsisprendžiamas lengviausiai. Ašbent jau turėjau tai, ko neturėjokitos mergaitės – GregorioIlėjos dienoraštį.

Nuėjau prie pianino kėdės,ištraukiau dienoraštį, iš visosširdies tikėdamasi rastiišmintingų patarimų. Juk jisnegimė karaliumi; jis turėjo prieto prisitaikyti. Remiantis jo

žodžiais įžangoje apie Heloviną,jis jau ruošėsi dideliemsateitiems pokyčiams.

Atsiverčiau dienoraštį irįnikau skaityti.

Aš noriu įkūnyti senamadįAmerikos idealą. Turiugražią šeimą ir esu labaiturtingas; abu šie veiksniaiatitinka šį įvaizdį, aš niekonegavau dovanai.Kiekvienas, matantis manedabar, žino, kaip sunkiaidirbau dėl to, ką turiu.

Bet faktas, kad manpavyko pasinaudoti savopadėtimi, duoti tiek daugten, kur kiti neturėjo arnegalėjo duoti, iš beveidžiomilijardieriaus padarėmane filantropu. Bet ašnegaliu tuo pasitenkinti. Ašnoriu padaryti daugiau,pasiekti daugiau. Ne aš, oVolisas yra atsakingas, tadman reikia sugalvoti, kaiptinkamai duoti visuomeneitai, ko jai reikia, kadnebūčiau palaikytas

uzurpatoriumi. Galbūtateis laikas, kai ašvadovausiu ir galėsiudaryti, kas man atrodystinkama. Tuo tarpulaikysiuosi taisyklių irstengsiuosi nužengti kuotoliau.

Aš stengiausi įžvelgtiGregorio žodžių išmintį. Jis sakėnaudotis padėtimi. Jis sakėlaikytis taisyklių. Jis sakėnebijoti.

Tačiau man to nepakako.

Negavau jokios pagalbos.Gregoris mane nuvylė, bet buvodar vienas žmogus, kuriuogalėjau pasitikėti. Nuėjau priestalo, išsitraukiau lapąpopieriaus, plunksnakotį irparašiau trumpą laiškelį savotėvui.

Devynioliktas skyrius

Prabėgo dar viena diena. Mudvisu Kris atėjome į kitų mergaičiųsurengtą priėmimą, vilkėdamoskukliomis pilkomis suknelėmis.

– Koks mūsų planas? –paklausė Kris, kai ėjomekoridoriumi.

Akimirką pasvarsčiau. Man

nepatiko Selestė ir tikraineliūdėčiau, jei ji susikirstų, betnebuvau įsitikinusi, ar noriu, jogtai nutiktų per garbių svečiųpriėmimą.

– Būsime mandagios, bet nepaslaugios. Stebėsime Silviją irkaralienę, ieškodamosužuominų. Perimsime viską, kągalime, ir dirbsime kiaurą naktį,kad mūsų priėmimas būtųgeresnis.

– Gerai, – atsiduso Kris. –Eime.

Mes atėjome laiku, tai buvo

be galo svarbu vokiečiams.Priėmimą rengusios mergaitėsjau buvo visiškai išvargusios.Regis, Selestė kenkė pati sau.Elisa ir Natali vilkėjo padoriastamsiai mėlynas sukneles, oSelestės suknelė buvo šviesi,beveik balta. Uždėk šydą, ir busvestuvinė. Negana to, palygintisu vokiečių moterų suknelėmis,ji buvo labai atvira. Tai ypačkrito į akis, kai Selestėatsistodavo šalia viešnių. Norsoras buvo šiltas, daugumos jųsuknelių rankovės siekė riešus.

Natali buvo paskirtaatsakinga už gėles, betpražiopsojo smulkmeną, kadpagal tradiciją lelijosnaudojamos per laidotuves.Taigi visas gėlių kompozicijasteko greitai pašalinti.

Elisa, nors ir jaudinosi labiaunei paprastai, buvo ramybėsįsikūnijimas. Mūsų svečiams jiturėjo atrodyti kaip žvaigždė.

Buvo baugu bendrauti sumoterimis iš VokietijosFederacijos, jos kalbėjo laužytaanglų kalba, o maniškė buvo

prikimšta itališkų žodžių.Stengiausi būti vaišinga; nors irgriežtos išvaizdos, vokietės, poteisybei, buvo gan draugiškos.

Netrukus paaiškėjo, kaddidžiausią grėsmę kelia Silvija irjos segtuvas. Kai karalienėmaloniai padėjo mergaitėmspriiminėti svečius iš Vokietijos,Silvija vaikščiojo po kambarį,pro aštrias jos akis nepraslydojokia smulkmena. Mudvi su Krisnetrukus suvokėme, jogvienintelė mūsų viltispasistengti, kad Silvijai patiktų

mūsų priėmimas.Kitą rytą Kris atėjo į mano

kambarį su savo kambarinėmis,ir mes pradėjome ruoštis kartu.Norėjome per daug nesiskirtiviena nuo kitos, kad nekiltųklausimų, kas yra atsakingas užpriėmimą, bet ir nebūtivienodos, kadneapsikvailintume. Buvo smagumatyti tiek daug mergaičių savokambaryje. Visos kambarinėsbuvo pažįstamos ir dirbdamosgyvai šnekučiavosi. Prisiminiaudienas, kai čia viešėjo Mei.

Likus kelioms valandoms ikisvečių atvykimo, mudvi su Krisnusileidome į svečių kambarįdar kartą visko patikrinti. Kitaipnei aname priėmime, mesatsisakėme kortelių, leidomesvečiams sėsti, kur patinka.Orkestras susirinkoparepetuoti. Rodos, mumspasisekė – parinkti audiniaiprisidėjo prie puikios akustikos.

Kol kartojomės itališkasfrazes, pataisiau Kris vėrinį. Jositalų kalba skambėjo visaineblogai.

– Ačiū, – padėkojo Kris.Grazie, – atsakiau aš.– Ne, ne, – tarė, žvelgdama į

mane. – Aš tau dėkoju. Atlikainuostabų darbą ir... Na, maniau,kad po to, kas nutiko Marli, tupalūši. Bijojau, kad man vienaiteks visa tai padaryti, bet tu taipsunkiai dirbai. Esi šaunuolė.

– Ačiū. Tu irgi dirbai.Nežinau, ar būčiau ištvėrusi, jeibūtų tekę dirbti su Seleste. Sutavim buvo lengva. – Krisnusišypsojo. Ji buvonepavargstanti. – Ir tu teisi, be

Marli buvo sunku, bet ašnepasidaviau. Mūsų priėmimasbus nuostabus.

Kris prikando lūpą ir akimirkąpasvarstė. Tada greitai, tarsibijodama prarasti drąsą,prakalbo:

– Taigi tu vis dar varžaisi? Visdar nori Maksono?

Žinojau, ką mes visos čiaveikiame, bet nė vienamergaičių nieko panašausnebuvo pasakiusi. Užkluptanetikėtai klausiau savęs, arturėčiau jai atsakyti. O jei

turėčiau, tai ką?– Mergaitės! – suspiegė

Silvija, įbėgdama pro duris.Išvydusi ją pirmą kartą pajutaudidžiulį dėkingumą. – Jau beveiklaikas. Jūs pasirengusios?

Paskui ją skleisdama ramybę,atsveriančią Silvijos energiją,įėjo karalienė. Ji apžvelgėkambarį, gėrėdamasi mūsųdarbu. Jai nusišypsojus labaipalengvėjo.

– Beveik pasirengusios, –pasakė Kris. – Beliko pasirūpintikeliomis smulkmenomis. Vienam

mūsų sumanymui įgyvendintireikia jūsų ir karalienės.

– Nejaugi? – smalsiai ištarėSilvija.

Tamsios karalienės akysspindėjo pasididžiavimu.

– Gražu. Ir judvi atrodotestulbinamai.

– Dėkui, – atsakėmevienbalsiai. Švelniai mėlynasuknelė su dideliais auksiniaisaksesuarais buvo manosumanymas. Šventiška ir gražu,bet nepersistengta.

– Tikriausiai pastebėjote

mūsų panašius vėrinius, –pasakė Kris. – Pamanėme, jogtaip svečiams bus lengviaužinoti, kas yra priėmimošeimininkės.

– Puikus sumanymas, – tarėSilvija, kažką pasižymėdamabloknote.

Mudvi su Kris nusišypsojomeviena kitai.

– Jūs abi irgi esate čiašeimininkės, todėl pamanėme,jog turėtumėte pasipuoštitokiais pat vėriniais, – pasakiauaš, o Kris paėmė nuo stalo

dėžutes.– Negali būti! – aiktelėjo

karalienė.– M... man? – paklausė Silvija.– Žinoma, – švelniai tarė Kris

paduodama papuošalą.– Jūs mums labai padėjote. Tai

ir jūsų projektas, – pridūriau.Mačiau, kaip šis mūsų poelgis

sujaudino karalienę, o Silvijaprarado žadą. Staigasuabejojau, ar kas nors rūmuoseyra parodęs jai tiek dėmesio.Taip, mes šitai sumanėme vakar,siekdamos patraukti Silviją į

savo pusę, bet aš džiaugiausi,kad taip padarėme ir dėl kitųpriežasčių.

Silvija kėlė baimę, betnurodinėjo mums tik mūsų pačiųlabui. Pasižadėjau stengtis irdosniau jai atsidėkoti.

Vyresnysis liokajus pranešė,kad atvyksta svečiai, ir mudvi suKris sustojome abipus dvivėriųdurų pasveikinti įeinančiųjų.Fone švelniai užgrojo orkestras,kambarinės ėmė nešiotiužkandžius, mes irgi buvomepasiruošusios.

Elisa, Selestė ir Natali atėjostebėtinai punktualiai. Pamačiusmūsų dekoracijas – banguotusgelsvai rusvas sienasdengiančius audinius, aukštasgėlių kompozicijas stalųviduryje, daugybę gėlių, – Elisosir Selestės akyse buvo matytididžiulis nusivylimas. TačiauNatali buvo pernelyg dėl kažkosusijaudinusi, todėl nesižvalgė.

– Kvepia sodais, – ji atsiduso,įeidama į kambarį šokiožingsniu.

– Per stipriai kvepia, – pridūrė

Selestė. – Sukelsite svečiamsgalvos skausmą. – Selestė visadmokėjo sugadinti nuotaiką. Iršįsyk ji ėmė kabinėtis dėlsmulkmenų.

– Atsisėskite prie atskirųstalų, – pasiūlė joms Kris. –Italai atvyko čia susidraugauti.

Selestė įtraukė oro prosukąstus dantis, tarsi būtų labaisuirzusi. Norėjau liepti jaitvardytis: juk mes per jųpriėmimą elgėmės mandagiai.Bet tada išgirdau garsųkoridoriumi ateinančių italių

pokalbį ir pamiršau Selestę.Italų ponios atrodė prakilniai.

Aukštos, aukso spalvos oda,nepriekaištingai gražios.Negana to, visos buvo itingeranoriškos. Regis, kiekvienajų širdyje neša saulę ir leidžiajai apšviesti viską aplink.

Italijos monarchija darjaunesnė nei Ilėjos. Remiantismano perskaityta informacija,italai ištisus dešimtmečius buvoatkirsti nuo mūsų mėginimųužmegzti draugiškus ryšius.Šiandien jiems pagaliau pavyko

su mumis susitikti. Šissusitikimas buvo pirmas žingsnisartimesnio bendradarbiavimolink. Italių geranoriškumasištirpdė mano susirūpinimą. Jospabučiavo Kris ir mane į abuskruostus ir sušuko: Salve! Ašlaiminga stengiausi prilygti jomsentuziazmu.

Klydau tardama itališkasfrazes, bet viešnios buvomalonios, juokėsi iš mano klaidųir padėjo jas ištaisyti. Angliškaijos kalbėjo puikiai, ir mespagyrėme vienos kitų

šukuosenas bei sukneles. Mūsųišvaizda, rodos, padarėviešnioms gerą įspūdį, ir taipadėjo man atsipalaiduoti.

Galiausiai įsitaisiau šaliaOrabelos ir Noemės, dviejųprincesės pusseserių, irpraleidau didžiąją priėmimodalį.

– Skanu! – sušuko Orabela,pakeldama taurę vyno.

– Džiaugiamės, kad jumspatinka, – atsakiau,baimindamasi pasirodytipernelyg drovi. Jos kalbėjo labai

garsiai.– Turite šiek tiek išgerti! –

ragino Orabela.Aš nieko nebuvau gėrusi nuo

Helovino; išvis nelabai mėgstualkoholį. Tačiau nenorėjaupasirodyti nemandagi, tadpaėmiau taurę ir gurkštelėjau.

Skonis buvo nuostabus.Šampanas turi daug burbuliukų,o sodriame raudoname vynesusipina keli skoniai, kiekvienasjų išryškėja tam tikru metu.

– Hmm, – atsidusau.– Paklausykit, paklausykit, –

tarė man Noemė. – Maksonasyra gražus. Kaip man patekti įAtranką?

– Užpildykite šūsnį popierių, –pajuokavau.

– Ir tiek? Kur rašiklis?Orabela įsiterpė:– Aš irgi užpildysiu. Mielai

išsivežčiau Maksoną namo.Nusijuokiau.– Patikėkite, tai nėra taip

paprasta.– Jums reikia išgerti daugiau

vyno, – neatlyžo Noemė.– Žinoma! – pritarė jai

Orabela.Jos pakvietė vyresnįjį liokajų

pripildyti man taurės.– Ar kada nors esate buvusi

Italijoje? – paklausė Noemė.Papurčiau galvą.– Iki Atrankos net iš savo

provincijos nebuvau išvykusi.– Būtinai atvažiuokite! –

primygtinai prašė Orabela. –Galėsite apsistoti pas mane.

– Tu nuolat susigrobi svečius,– pasiskundė Noemė. – Jiapsistos pas mane.

Vynas mane sušildė, viešnių

užsidegimas pradžiugino.– Ar jis geras bučiuoklis? –

paklausė Noemė.Vos nepaspringau gurkšneliu

vyno ir atitraukiau nuo lūpųtaurę, kad galėčiau juoktis.Stengiausi neišsiduoti, bet josžinojo.

– Ar labai geras? –kamantinėjo Orabela. Kaineatsakiau, ji pamojo ranka. –Išgerkite daugiau vyno! –sušuko.

Suvokusi, ką jos daro,pagrasinau pirštu.

– Su jumis vienas vargas!Viešnios kvatojosi atmetusios

galvas, man beliko prisidėti.Pripažįstu, mergaitiškos kalbosmane labiau viliojo todėl, kadnesivaržėme dėl to patiesvaikino, bet negalėjau pernelyg įjas įsitraukti.

Atsistojau, ketindamapasišalinti, kol apgirtusineatsidūriau po stalu.

– Jis labai romantiškas. Kai tonori, – pasakiau.

Man nueinant italės paplojo irjuokėsi iš savo pačių

žaismingumo.Atsigėrusi vandens ir

pavalgiusi, atlikau keletąliaudies dainų, jas buvauišmokusi griežti smuiku.Dauguma žmonių kambaryjedainavo. Akies kampeliupamačiau Silviją; ji kažkąužsirašinėjo ir tuo pat metu kojamušė į taktą.

Kai Kris atsistojo ir pasiūlėtostą už mums padėjusiaskaralienę ir Silviją, pasigirdoaudringi plojimai. Aš pakėliautaurę už mūsų viešnias – šios

suklykė iš pasitenkinimo, išgėrėvyną iki dugno ir trenkė taures įsieną. Mudvi su Kris tonesitikėjome, bet gūžtelėjusiospečiais pasekėme italiųpavyzdžiu.

Vargšės kambarinės subėgorinkti stiklo šukių, vėl užgrojoorkestras, ir visi leidosi šokti.Ypač krito į akis ant stalošokanti Natali, ji panėšėjo įaštuonkojį.

Karalienė Amberli kampelinksmai šnekučiavosi su Italijoskaraliene. Aš triumfavau, buvau

taip įsijautusi, kad Elisosužkalbinta vos nepašokau.

– Jūsiškis geresnis, – ji pasakėnenoriai, bet nuoširdžiai. – Judviišties surengėte puikųpriėmimą.

– Ačiū. Labai jaudinausi – jukpradžia buvo tokia sunki.

– Suprantu. Dėl to priėmimastik dar įspūdingesnis, lygbūtumėte ruošusios jį keliassavaites. – Ji apsižvalgė pokambarį, ilgesingai dairydamasiį ryškias puošmenas.

Uždėjau jai ranką ant peties.

– Elisa, vakar visi matė, kadjūsų komandoje tu dirbaisunkiausiai. Neabejoju, Silvijapasirūpins, kad Maksonas taisužinotų.

– Tu taip manai?– Be abejo. Pažadu, jei tai yra

savotiškas konkursas ir jūspralaimėsite, aš pati pasakysiuMaksonui, kad esi šaunuolė.

Elisa primerkė siauras akis.– Tu taip padarysi?– Aišku. Kodėl gi ne?Elisa papurtė galvą.– Aš išties žaviuosi tavimi.

Garbės žodis. Bet privalaisuvokti, kad mes varžovės,Amerika. – Mano šypsenaišblėso. – Aš nemeluočiau irnesakyčiau nieko blogo apietave, bet ir nesinerčiau iš kailio,norėdama pranešti Maksonui,kad padarei šį tą gero. Ašnegaliu.

– Taip neturi būti, – pasakiautyliai.

Ji papurtė galvą.– Turi. Juk kalbame ne apie

šiaip kokį prizą, o apie vyrą,karūną, ateitį. Iš visų mūsų tu

turi daugiausia ką išlošti arpralošti.

Stovėjau apstulbusi. Maniau,mes draugės. Išskyrus Selestę,tikrai pasitikėjau šiomismergaitėmis. Nejau buvau aklair nemačiau, kaip aršiai joskovoja?

– Tu man patinki, – kalbėjotoliau Elisa. – Tu man labaipatinki. Bet aš negaliu drąsintitavęs laimėti.

Linktelėjau, vis darstengdamasi suvokti jos žodžius.Mintimis nebuvau taip

pasinėrusi į konkursą kaip ji. Iršitai vėl privertė manesuabejoti, ar esu tinkama eitiprincesės pareigas.

Elisa nusišypsojo man perpetį, atsigręžusi išvydau priemūsų einančią Italijos princesę.

– Atsiprašau. Ar galėčiaupasikalbėti su priėmimošeimininke? – paklausė ji sumielu akcentu.

Elisa jai nusilenkė ir patraukėprie šokančiųjų. Stengiausinuvyti šalin nesmagias mintis irsutelkti dėmesį į žmogų, kuriam

turėjau padaryti įspūdį.– Princese Nikoleta,

atleiskite, kad šiandien netekosu jumis pabendrauti, – pasakiaupagarbiai tūptelėdama.

– Nėra už ką atsiprašinėti!Jūs buvote labai užsiėmusi.Mano pusseserės jus dievina!

Nusijuokiau.– Jos tikros linksmuolės.Nikoleta nusitempė mane į

kambario kampą.– Mes dvejojome dėl ryšių su

Ilėja užmezgimo. Mūsų žmonėsyra kur kas... laisvesni nei jūsų.

– Matau.– Ne, ne, – ramiai ištarė ji. –

Kalbu apie asmenines laisves.Jie patiria daugiau malonumų.Jūsų visuomenė vis darsuskirstyta į kastas, ar ne?

Staiga supratusi, jog tai yrakur kas daugiau nei draugiškaspokalbis, linktelėjau.

– Mes matome, kas čiavyksta. Maištai, sukilėliai.Regis, žmonės nėra laimingi.

Nesumojau, ką atsakyti.– Jūsų Didenybe, vargu ar esu

tinkamiausias žmogus aptarinėti

tokius klausimus. Aš neturiujokios valdžios.

Nikoleta paėmė mano rankas.– Bet galėtumėte.Mano kūnu nubėgo

virpuliukas. Ar ji išsakė tai, kąaš galvojau?

– Mes matėme, kas nutiko taimergaitei. Šviesiaplaukei, – jisušnibždėjo.

– Marli, – aš linktelėjau. – Jibuvo mano geriausia draugė.

Nikoleta nusišypsojo.– Matėme ir jus. Filmuotos

medžiagos nedaug, bet matėme

jus bėgančią. Matėmekovojančią.

Nikoleta žvelgė į mane kaipšįryt karalienė Amberli. Akysebuvo matyti neslepiamaspasididžiavimas.

– Mes labai norėtumeužmegzti ryšį su galinga tauta,jei tik ta tauta pasikeistų.Kalbant tik tarp mudviejų, jeigalėtume kuo nors padėti jumslaimėti karūną, sakykite. Jūsturite visapusišką mūsų paramą.

Nikoleta įdėjo man į delnąpopieriuką ir nuėjo. Tada kažką

sušuko itališkai, ir kambaryssuūžė iš pasitenkinimo.Neturėjau kišenių, tad skubiaiįkišau popieriuką į liemenėlę,melsdamasi, kad niekasnepastebėtų.

Mūsų priėmimas užsitęsė kurkas ilgiau nei pirmasis;veikiausiai viešnios jautėsipernelyg laimingos ir nenorėjoišvykti. Tačiau man laikasprašvilpė akimirksniu.

Po kelių valandų grįžau į savokambarį visiškai nusikamavusi.Buvau pernelyg soti, kad

galvočiau apie vakarienę, irnors dar buvo anksti, traukėgulti į lovą.

Tačiau nespėjus šito padaryti,prie manęs priėjo Ana ir padavėlaišką. Aš aiktelėjau ir iškart jįpačiupau. Pašto tarnautojairūmuose sukosi labai vikriai.

Atplėšusi voką, išėjau įbalkoną, tuo pat metu gėriautėvo žodžius ir paskutiniussaulės spindulius.

Brangioji Amerika,nedelsdama parašyk Mei.

Kai ji pamatė, kad šislaiškas skirtas tik manoakims, labai nusivylė. Turiuprisipažinti, kad ir aš šiektiek nustebau. Nežinau, kotikėjausi, bet tik jau ne to,ko klausi.

Pirma, tai yra tiesa. Kaibuvome atvykę paviešėti,kalbėjausi su Maksonu, irjo ketinimai tavo atžvilgiubuvo labai aiškūs. Manau,jis yra nuoširdus, ir tikėjau(vis dar tikiu), kad tu jamlabai rūpi. Veikiausiai jei

Atranka būtų paprastesnė,jis jau būtų pasirinkęs tave.Įtariu, kad vilkinti esilinkusi tu. Gal klystu?

Paprastas atsakymas yra„taip“. Aš pritariuMaksonui ir jei tu nori būtisu juo, tavo pasirinkimąremiu. Jei nenori, irgiremiu. Aš tave myliu irnoriu, kad būtum laiminga.Galbūt tai reiškia, kad,užuot gyvenusi rūmuose,gyvensi mūsų skurdžiamenamelyje. Aš

neprieštarauju.Dėl kito klausimo irgi

sakau „taip“.Amerika, žinau, kad esi

prastos nuomonės apiesave, bet pradėk galvotikitaip. Ilgus metuskartojome tau, kad esitalentinga, bet tu tuonepatikėjai, kol išaugoužsakymų skaičius.Atmenu tą dieną, kaipamačiusi užsakytą savaitęir žinodama, kad žmonespritraukė tavo balsas ir

puikus muzikavimas, labaididžiavaisi. Tarsi netikėtaibūtum suvokusi savogalimybes. Nuolatkartojame tau, kad esigraži, bet kažin ar tokiasave laikei, kol nebuvauišrinkta į „Atranką“.

Toks jau tavo būdas,Amerika. Turi gerą galvąant pečių; tu nori mokytis;ir svarbiausia – rodaiužuojautą. Kaip tik jos šiosšalies žmonės ilgisi labiau,nei tu numanai.

Jei nori karūnos,Amerika, imk ją. Imk. Jituri būti tavo.

Tačiau... jei nenori tosnaštos, tavęs nekaltinsiu.Sutiksiu pargrįžusią namoišskėstomis rankomis.Myliu tave.

Tėtis

Tyliai pasipylė ašaros. Tėtisnuoširdžiai tikėjo, kad galiutapti princese. Jis vienas. Na, jisir Nikoleta.

Nikoleta!

Visiškai pamiršau popieriuką.Sužvejojusi jį, ištraukiau. Tenbuvo telefono numeris. Ji netvardo neužrašė.

Sunku buvo įsivaizduoti, kaipji rizikuoja, pateikdama tąpasiūlymą.

Rankose laikiau popieriuką irtėčio laišką. Galvojau apieAspeno įsitikinimą, kad netinkubūti princese. Prisiminiau, kadper visuomenės apklausąužėmiau paskutinę vietą.Galvojau apie Maksono slaptąpažadą, duotą man savaitės

pradžioje...Užsimerkiau ir stengiausi

susivokti.Ar tikrai galėčiau tai

padaryti? Ar tikrai galėčiau būtikita Ilėjos princese?

Dvidešimtas skyrius

Kitą dieną po italų priėmimopapusryčiavusios susirinkomeMoterų kambaryje. Karalienėsnebuvo, ir mes nė vienanežinojome kodėl.

– Lažinuosi, ji padeda Silvijaiparašyti paskutinę ataskaitą, –spėjo Elisa.

– Nemanau, kad jos žodisbūtų lemiamas, – paprieštaravoKris.

– Gal ji pagiringa, – Natalipirštais spustelėjo smilkinius.

– Jei tu esi, dar nereiškia, kadir ji turėtų būti, – atkirtoSelestė.

– Gal blogai jaučiasi, –pasakiau. – Juk ji dažnai serga.

Kris linktelėjo.– Įdomu kodėl.– Juk ji užaugo Pietuose? –

paklausė Elisa. – Girdėjau, tenoras ir vanduo yra užteršti. Gal

dabar šitai atsiliepia Amberlisveikatai.

– Girdėjau, kad žemiauSamnerio tarša didžiulė, –pridūrė Selestė.

– Tikriausiai karalienė tiesiogilsisi, – įsiterpiau. – Šį vakarąPranešimų laida, ir ji nori būtipasirengusi. Ji nuovoki. Dar tikdešimta, o aš jau noriu prisnūsti.

– Taip, visoms reikėtųsnustelėti, – pavargusiu balsupasakė Natali.

Nešina lėkštele įėjokambarinė ir vikriai, beveik

nepastebimai, perėjo kambarį.– Palaukit, – tarė Kris. – Negi

manot, kad per Pranešimus buskalbama apie priėmimą?

Selestė sudejavo.– Nekenčiau tos kvailos

laidos. Judviem su Amerikapasisekė.

– Juokauji? Ar turi...Kris nutilo, kai kambarinė

sustojo man iš kairės irlėkštelėje pamatėmesulankstytą popieriaus lapelį.

Jutau į save įsmeigtasmergaičių akis, bet nedrąsiai

paėmiau laiškelį ir jįperskaičiau.

– Nuo Maksono? – paklausėKris, stengdamasi atrodytimažiau susidomėjusi, nei buvo ištikrųjų.

– Taip. – Nepakėliau akių.– Kas ten parašyta? –

neatstojo.– Jis nori mane trumpai

pamatyti.Selestė nusijuokė.– Regis, patekai į bėdą.Dūsaudama atsistojau

pasirengusi eiti paskui

kambarinę.– Tikriausiai tėra vienas

būdas sužinoti.– Gal vienąsyk jis ją išspirs, –

Selestė sušnibždėjo pakankamaigarsiai, kad išgirsčiau.

– Taip manai? – paklausėpernelyg susijaudinusi Natali.

Man per kūną perėjošaltukas. Gal Maksonas maneišspiria! Jei jis norėtų su manimpasikalbėti arba praleisti šiektiek laiko kartu, būtų pranešęskitaip?

Maksonas laukė koridoriuje,

aš baikščiai priėjau. Jisneatrodė liūdnas, bet buvoįsitempęs.

Drąsinau pati save.– Kas nutiko?Maksonas paėmė mano

ranką.– Turime penkiolika minučių.

Apie tai, ką tau parodysiu,negali prasitarti niekam.Supratai?

Aš linktelėjau.– Tada gerai.Mes greitai užbėgome

laiptais iki pat trečio aukšto.

Švelniai, bet greitai Maksonasnutempė mane koridoriumi ikibaltų dvivėrių durų.

– Penkiolika minučių, –priminė.

– Penkiolika minučių.Jis ištraukė iš kišenės raktą ir

atrakino duris, prilaikydamasjas, kad galėčiau įeiti pirma.Kambarys buvo platus iršviesus, su daugybe langų irdurų, atsiveriančių į prie sienosprisišliejusį balkoną. Čia stovėjolova, masyvi spinta ir stalas sukėdėmis; kitų daiktų nebuvo.

Nei paveikslų ant sienų, neiinkrustuotų lentynų. Net irsienų dažai buvo šiek tieknuobodoki.

– Tai princesės apartamentai,– tyliai pasakė Maksonas.

Išpūčiau akis.– Žinau, dabar nelabai yra į

ką žiūrėti. Princesė patiišsirenka apstatymą, taigi manomotinai persikėlus į karalienėsapartamentus, kambarys buvoištuštintas.

Čia miegojo karalienėAmberli. Šis kambarys turėjo

tam tikros magijos.Maksonas atsistojo man už

nugros ir ėmė rodyti.– Šios durys veda į balkoną.

Štai ten, – jis parodė į kitąkambario galą, – tos – įprincesės asmeninį kabinetą. Ošitos, – jis mostelėjo į durisdešinėje nuo mūsų – į manokambarį. Juk princesė negalibūti pernelyg toli.

Paraudau supratusi, kadmiegočiau taip arti Maksono.

Jis priėjo prie spintos.– Už jos yra kelias į slėptuvę.

Juo galima nueiti ir į kitas rūmųvietas, bet pagrindinis tikslasšis. – Princas atsiduso. – Šįkartslaptas įėjimas bus panaudotasne visai pagal paskirtį, bet,manau, tai padaryti verta.

Maksonas uždėjo ranką antslapto skląsčio, ir spinta kartusu sienos plokšte ėmė suktis. Jisšypsodamasis žiūrėjo įatsivėrusią erdvę.

– Pačiu laiku.– Nė už ką nepraleisčiau tokio

reginio, – atsiliepė kitas balsas.Aš įkvėpiau. Nieku gyvu

negalėjo būti, kad balsaspriklausė žmogui, apie kurįgalvojau. Žengiau žingsnį už togremėzdiško baldo ir apėjaubesišypsantį Maksoną. Tenapsirengusi labai paprastaisdrabužiais ir į kuodelį susuktaisplaukais stovėjo Marli.

– Marli? – sušnibždėjau,įsitikinusi, kad sapnuoju. – Kąčia darai?

– Labai tavęs pasiilgau! –sušuko ji ir išskėtusi rankaspribėgo prie manęs. Ant josdelnų mačiau raudonus

gyjančius randus. Tai tikrai buvoMarli.

Ji mane apkabino, ir mudvisusmukome ant grindų, – taipbuvau sujaudinta. Aš nesilioviauverkusi ir vis klausinėjau, ką, pogalais, ji čia veikia.

Kai truputį aprimau,Maksonas priminė:

– Turite dešimt minučių. Ašlauksiu už durų. Marli, galigrįžti tuo pačiu keliu, kaipatėjai.

Ji davė jam žodį, ir Maksonaspaliko mus vienas.

– Nieko nesuprantu, –pasakiau. – Turėjai išvykti įPietus. Priklausyti aštuntaikastai. Kur Karteris?

Marli šypsojosi iš manonenuovokumo.

– Mes visą laiką buvome čia.Ką tik pradėjau dirbti virtuvėse;Karteris dar sveiksta, betnetrukus jis dirbs arklidėse.

– Sveiksta? – Mano galvojeknibždėjo daugybė klausimų.Nežinojau, kodėl paklausiaukaip tik šito.

– Taip, jis vaikščioja, gali

sėdėti ir stovėti, bet jam sunkuatlikti daugiau pastangųreikalaujantį darbą. Taigi jispadeda virtuvėse, kol visiškaipasveiks. Jis pasitaisys. Irpažvelk į mane, – pasakė Marli,ištiesdama abi rankas. – Mumislabai gerai rūpinasi. Josnegražios, tačiau bent jauneskauda.

Atsargiai paliečiauišburkusius randus ant josdelnų, norėdama įsitikinti, kadjų jau neskauda. Bet Marli nėnemirktelėjo, ir po akimirksnio

įkišau savo ranką jai į delną.Jausmas buvo keistas, betdrauge visai tikras. Marli buvočia. Ir aš spaudžiau jai ranką.

– Taigi Maksonas jus visąlaiką laikė rūmuose?

Marli linktelėjo.– Po plakimo jis bijojo, kad

palikti vieni nebūtumepersekiojami, todėl laikė musčia. Vietoj mūsų išsiuntė brolį irseserį, jie Panamoje turi šeimą.Dabar mes vadinamės kitaisvardais, Karteris augina barzdą,taigi po kurio laiko įsimaišysime

į minią. Nedaug žmonių žino,kad esame rūmuose, tik keliosvirėjos, su kuriomis dirbu,seselė ir Maksonas. Vargu ar irsargybiniai žino, nes jieatsiskaito karaliui, o jisneapsidžiaugtų išgirdęs tokiąžinią. – Marli papurtė galvą irnedelsdama pasakojo toliau:

– Mūsų butukas mažas –vietos užtenka tik mūsų lovai irlentynoms, bet švarus. Ašbandau pasiūti naują lovatiesę,tačiau nepajėgiu...

– Palauk. Mūsų lovai? Judu

miegate kartu?Marli nusišypsojo.– Prieš porą dienų mes

susituokėme. Tą rytą, kaibuvome nuplakti, pasakiauMaksonui, kad myliu Karterį irnoriu už jo tekėti, atsiprašiauprinco, kad jį įskaudinau.Žinoma, jam tai nerūpėjo. Jisatėjo pas mane prieš porą dienųir pranešė, kad vyksta didelisrenginys, tad jei norėtumesusituokti, būtų tinkamas metas.

Aš paskaičiavau. Prieš dvidienas viešėjo Vokietijos

Federacija. Visas rūmųpersonalas padėjo aptarnautisvečius arba ruošėsi ponių išItalijos sutikimui.

– Maksonas mane ištekino.Nežinau, ar kada norspamatysiu savo tėvus. Kuotoliau jie nuo manęs laikysis, tuogeriau.

Marli buvo skaudu tai ištarti,ir aš supratau kodėl. Ja dėta irnetikėtai perkelta į aštuntąkastą tikrai norėčiau išnyktisaviškiams iš akių. Prireiktųlaiko, bet žmonės pamirštų.

Galiausiai mano tėvai atsigautų.Norėdama nustumti liūdnas

mintis į šalį, Marli pamosavokaire ranka, ant jos pirštopamačiau siaurą juostelę,užrištą mazgeliu. Tai buvoaiškus pareiškimas: aš užimta.

– Netrukus turėsiu paprašyt,kad duotų naują; ši jau baigianudilti. Jei Karteris dirbsarklidėse, tikriausiai kasdienturėsiu daryti jam po naująžiedą. – Marli žaismingaigūžtelėjo pečiais.

Mano mintys peršoko prie

kito klausimo, tik nuogąstavau,jog smalsauti nemandagu. Betžinojau, kad apie šį dalykąnegalėsiu pasikalbėti nei sumama, nei su Kena.

– Taigi ar judu jau... na,supranti?

Po akimirkos Marli susivokė,tada juktelėjo.

– O! Taip, mudu jau.Mes abi sukikenom.– Na ir kaip?– Atvirai? Pirmą kartą nelabai

smagu. Antras kartas geresnis.– Ak, – nesumojau, ką

pridurti.– Na, taip.Trumpai patylėjome.– Be tavęs jaučiuosi labai

vieniša. Pasiilgstu tavodraugystės. – Žaidžiau juosteleant Marli piršto.

– Aš irgi tavęs ilgiuosi. Gal kaitapsi princese, dažniau galėsiučia atsėlinti.

Prunkštelėjau.– Abejoju, ar taip nutiks.– Ką turi galvoje? – surimtėjo

Marli. – Juk vis dar esi jonumylėtinė, tiesa?

Gūžtelėjau pečiais.– Kas nutiko? – Klausimas

buvo persunktas nerimo, ir ašnenorėjau prisipažinti, kadviskas prasidėjo po plakimo.Marli dėl to nekalta.

– Šis bei tas.– Amerika, kas dedasi?Atsidusau.– Kai buvai išplakta, supykau

ant Maksono. Tik po kurio laikosuvokiau, kad jis nebūtų šitaippasielgęs, jei tik būtų galėjęspasipriešinti.

Marli linktelėjo.

– Jis labai stengėsi, Amerika.Kai nepavyko, jis padarė, kągalėjo, kad pagerintų esamąpadėtį. Taigi nepyk ant jo.

– Jau nepykstu, bet esuneįsitikinusi, ar noriu būtiprincese. Nežinau, ar galėčiauelgtis taip, kaip pasielgė jis.Selestė man parodė visuomenėsapklausos rezultatus žurnale. Ašnepatinku žmonėms, Marli. Esusąrašo apačioje. Abejoju, arsugebėčiau atlikti šį darbą. Iranksčiau nebuvau tinkamakandidatė, krintu vis žemyn. Be

to, dabar... dabar... manau, kadMaksonas nori Kris.

– Kris? Kada tai nutiko?– Neturiu supratimo ir

neišmanau, ką daryti. Vienavertus, tai tinkama išeitis. Krisbūtų geresnė princesė už mane,ir jei ji išties patinka Maksonui,noriu, kad jis būtų laimingas.Netrukus jam vėl teks kažkuriąpašalinti. Kai jis šiandien manepakvietė, maniau, išsiųs namo.

Marli nusijuokė.– Tu tikra kvailutė. Jei

Maksonas tau nieko nejaustų,

seniausiai būtų išsiuntęs namo.Esi čia tik dėl to, kad Maksonasnepraranda vilties.

Kimiai, vos nedusdamanusijuokiau.

– Norėčiau pasikalbėti sutavim ilgiau, bet jau turiu eiti, –pasakė Marli. – Šiuo metu kaiptik keičiasi sargybiniai.

– Gerai, kad nors trumpaipasimatėm. Džiaugiuosi, jog tauviskas gerai.

Marli mane prisitraukė irapkabino.

– Dar nepasiduok. Gerai?

– Nepasiduosiu. Gal kadaatsiųstum man laišką?

– Gal ir pavyks. Pažiūrėsim. –Marli mane paleido, ir mudvidar kiek pastovėjome. – Perapklausą būčiau balsavusi užtave. Visada maniau, kad tuturėtum užimti tą vietą.

Aš nuraudau.– Jau eik. Perduok linkėjimų

savo vyrui.Marli nusišypsojo.– Perduosiu. – Ji vikriai nuėjo

prie spintos ir surado skląstį.Kažkodėl maniau, kad

nuplakimas ją palauš, bet dabarMarli atrodė stipresnė. Jos netlaikysena pasikeitė. Pasiuntusiman oro bučinį Marli dingo.

Greitai išėjusi iš kambarioradau Maksoną laukiantįkoridoriuje. Išgirdęs uždaromasduris, jis šypsodamasis pakėlėakis nuo knygos, aš priėjau iratsisėdau šalia.

– Kodėl anksčiau nepasakei?– Pirmiausia turėjau įsitikinti,

kad jie saugūs. Tėvas nežinoapie šį mano poelgį; kolįsitikinau, kad Marli ir Karteriui

negresia pavojus, turėjau laikytitai paslaptyje. Tikiuosi padarytitaip, kad galėtum dažniau su jamatytis, bet tam prireiks laiko.

Nuo pečių tarsi nusirito sunkirūpesčių našta, slegianti manepastaruoju metu. Pasijutaulaiminga, pasikalbėjusi su Marli,apėmė tikrumas, kad Maksonasyra toks švelnus, kaip aš irmaniau, sykiu užplūdo irpalengvėjimas, kad šiosusitikimo tikslas nebuvo išsiųstimane namo.

– Ačiū, – sušnibždėjau.

– Nėra už ką.Nežinojau, ką daugiau

bepridurti. Po akimirkosMaksonas atsikrenkštė.

– Žinau, kad tau kelia nerimąsunkiausios į princesės pareigasįeinančios užduotys, bet galimaprie jų priprasti ir įvairiailaviruoti. Manau, galėtumnuveikti daug gerų darbų. Tužvelgi į mane kaip į princą, betgaliausiai taip ir turi būti, jeikada nors panorėtum būti manožmona.

Atlaikiau Maksono žvilgsnį.

– Žinau.– Aš tavęs nebesuprantu. Iš

pradžių, kai tau visiškainerūpėjau, suprasdavau; bet,mūsų santykiams pasikeitus, tupažvelgei į mane kitomis akimis.Būna akimirkų, kai man atrodo,kad viskas gerai, bet būna irtokių, kad pasidingoja, jog tavęsjau čia nebėra.

Linktelėjau.– Neprašau pasakyti, kad

mane myli. Neprašau staiganuspręsti, ar nori būti princese.Man tik reikia žinoti, ar tu

apskritai nori čia būti.Tai buvo klausimas, tiesa? Aš

vis dar nežinojau, arsusidoročiau su pareigomis, betir nebuvau įsitikinusi, kad noriuviso to atsisakyti. Nuo Maksonošvelnumo man suvirpėjo širdis.Dar daug ką turėjau apsvarstyti,bet pasiduoti negalėjau. Nedabar.

Maksono ranka gulėjo jamant šlaunies, ir aš pakišausavąją po apačia. Princasatsargiai ją spustelėjo.

– Jei dar mane čia laikysi,

noriu pasilikti.Maksonas su palengvėjimu

atsiduso.– Labai to norėčiau.Trumpam užsukusi į tualetą

grįžau į Moterų kambarį. Visostylėjo, kol atsisėdau, tada Krisįsidrąsino paklausti:

– Kodėl tave kvietė?Pažvelgiau ne tik į ją, bet ir į

kitų smalsias akis.– Verčiau patylėsiu.Pabrinkęs veidas ir toks

atsakymas leido darytiprielaidą, kad iš susitikimo

neišėjo nieko gero; bet manrūpėjo apsaugoti Marli.

Tik buvo skaudu matyti, kaipSelestė suspaudė lūpasslėpdama šypseną, Natalikilstelėjo antakius,apsimesdama skaitanti skolintąžurnalą. Kris ir Elisa viltingaisusižvelgė.

Konkursas buvo kur kassudėtingesnis, nei aš maniau.

Dvidešimt pirmasskyrius

Kad nebūtume pažemintos, perPranešimų laidą apie svečiųpriėmimo rezultatus nebuvoužsiminta. Užsieniečių vizitaibuvo paminėti tik probėgšmais,bet tikrieji įvykiai nuovisuomenės buvo slepiami. Tik

kitą rytą Silvija ir karalienėatėjo pakalbėti su mumis apiepasirodymą.

– Mes jums davėme labainelengvą užduotį, galėjote su janesusidoroti. Tačiau manmalonu pranešti, jog abikomandos pasirodė puikiai. –Silvija nuvėrė kiekvieną mūsųvertinamu žvilgsniu.

Mes atsidusome, paėmiauKris už rankos. Nors manetrikdė jos santykiai su Maksonu,be jos nieku gyvu nebūčiausurengusi priėmimo.

– Tiesą sakant, vienasrenginys buvo šiek tiek geresnisuž kitą, bet visos turėtumėtedidžiuotis savo laimėjimais. Mesgavome laiškus iš mūsų senųdraugų Vokietijos Federacijoje;jie dėkoja už malonų priėmimą,– pasakė Silvija, žvelgdama įSelestę, Natali ir Elisą. – Jūskeletą kartų nesmarkiaisuklydote, vargu ar kuriai norsmūsų tokie rimti renginiai teikėmalonumą, bet svečiams patiko.

– Kalbant apie judvi, – Silvijapasigręžė į Kris ir mane. –

Ponios iš Italijos liko labaipatenkintos. Joms įspūdį padarėjūsų stilius ir valgiai; italės netgipaprašė vyno, kuriuo jasvaišinote. Taigi esate šaunuolės!Nenustebčiau, jei po šiopriėmimo Ilėja įgytų stipriąnaują sąjungininkę. Jūs būsitepagirtos.

Kris sucypė, aš nervingainusijuokiau, laiminga, kad viskasbaigėsi, ką jau kalbėti apie tai,kad įveikėm savo varžoves.

Toliau Silvija kalbėjo, kaip jirašys ataskaitą ir perduos ją

karaliui ir Maksonui, betpabrėžė, kad nerimauti nėra ko.Silvijai kalbant įbėgokambarinė, ji nuskubėjo priekaralienės ir kažką sušnibždėjojai į ausį.

– Žinoma, gali, – pasakėkaralienė, staiga atsistodama iržengdama pirmyn.

Kambarinė nuskubėjo atgal iratidarė duris karaliui irMaksonui. Be karalienėsleidimo vyrai negali užeiti įMoterų kambarį, bet tikrovėjetai atrodė juokinga.

Jiems įžengus pakilome irpadarėme tūpsnius, bet, rodos,kad mandagybės jiemsnerūpėjo.

– Brangiosios damos,atleiskite už įsiveržimą, betturime skubią žinią, – pasakėkaralius.

– Deja, karas NaujojojeAzijoje siautėja vis smarkiau, –tvirtai tarė Maksonas. – Padėtistokia siaubinga, kad mudu sutėvu tuoj pat išvykstame – galpavyks pristabdyti karoveiksmus.

– Kas nutiko? – paklausėkaralienė griebdamasi užširdies.

– Nėra ko nerimauti, manomeile, – tvirtai atsakė karalius.Bet turbūt taip nemanė, jeisusirengė tuoj pat iškeliauti.

Maksonas priėjo priemotinos. Jie trumpaipašnibždomis šnektelėjo, tada jipabučiavo sūnų į kaktą. Jis jąapkabino ir pasitraukė į šoną.Karalius ėmė berti daugybęnurodymų karalienei, oMaksonas atėjo atsisveikinti su

mumis.Jo atsisveikinimas su Natali

buvo toks trumpas, tarsiapskritai jo nebūtų buvę. Regis,Natali dėl to nesusikrimto, ir ašnežinojau, ką manyti. Negi jinesijaudino dėl Maksonodėmesio trūkumo, o gal kaip tikjaudinosi taip stipriai, kadprisivertė atrodyti rami?

Apsivijusi Maksonui apiekaklą Selestė pratrūkoapsimestinai raudoti.Prastesnės jos vaidybos darnebuvau mačiusi. Taip elgdavosi

maža Mei, nes manė, kadašaros atneš pinigų ir mesgalėsim įsigyti, ką panorėję. KaiMaksonas išsivadavo, Selestėapdovanojo jį bučiniu į lūpas.Princas kaip įmanomamandagiau nusigręžęs jasnusišluostė.

Elisa ir Kris stovėjo taip arti,kad aš girdėjau, kaip Maksonassu jomis atsisveikina.

– Paskambink ir pasakyk, kadnebūtų tokie žiaurūs, – jispasakė Elisai. Buvau beveikpamiršusi pagrindinę priežastį,

kodėl Elisa buvo rūmuose, – josšeima turėjo ryšių su NaujosiosAzijos vadais. Paklausiau savęs,ar nesėkminga karo eigakainuotų jai vietą.

Tada netikėtai suvokiau, kadneturiu jokio supratimo, kąprarastų Ilėja pralaimėjusi karą.

– Jei duosi telefoną,paskambinsiu savo tėvams, –pažadėjo Elisa.

Maksonas linktelėjo irpabučiavo Elisai ranką, tadapatraukė prie Kris.

Ji tuoj pat sunėrė princo

pirštus su savaisiais.– Ar tau grės pavojus? – tyliai

paklausė lengvai virpančiubalsu.

– Nežinau. Per pastarąjąkelionę į Naująją Aziją padėtisbuvo ne tokia įtempta. Nežinau,kaip bus šįkart. – Princo balsasskambėjo taip švelniai, tarsibūtų kalbamasi privačiojeaplinkoje. Kris pakėlė akis įlubas ir atsiduso. Tą akimirkąMaksonas pažiūrėjo į mane. Ašnusukau žvilgsnį.

– Prašau, būk atsargus, –

sušnibždėjo Kris. Jos skruostunusirito ašara.

– Žinoma, būsiu, manobrangioji. – Maksonas atidavėpagarbą, taip šiek tiekpralinksmindamas Kris. Tada,pabučiavęs ją į skruostą, prikišolūpas prie ausies. – Pasistenkužimti mano motiną. Ji labaisusirūpinusi.

Maksonas atsitraukė irpažvelgė Kris į akis, ši linktelėjoir paleido jo rankas. Tąakimirką jos kūnu perbėgovirpulys. Maksono rankos

sutrūkčiojo, tarsi būtų ketinęsapkabinti Kris, bet jisnužingsniavo prie manęs.

Akivaizdu, kad jo ir Krissantykiai artimi. Tai patvirtino irpraėjusią savaitę jo ištartižodžiai. Iš pažiūros juos siejolabai švelnus ir nuoširdus ryšys.Pažvelgus į Kris, užsidengusiąveidą rankomis, buvo aišku, kaiplabai jai rūpi Maksonas. O gal jitiesiog nuostabi aktorė?

Stengiausi įvertinti irpalyginti princo išraišką,žvelgiant į mane ir į Kris. Ar ji

tokia pati? Gal ne tokia miela?– Kol manęs nebus, pasistenk

nepatekti į bėdą, – paerzinomane Maksonas.

Su Kris jis nejuokavo. Ar taiką nors reiškė?

Pakėliau dešinę ranką.– Pažadu elgtis pavyzdingai.Princas sukikeno.– Puiku. Vienu rūpesčiu

mažiau.– O mes? Ar mums reikia

jaudintis?Maksonas papurtė galvą.– Manau, užglaistysime visus

nesklandumus. Tėvas puikusdiplomatas ir...

– Kartais būni toks kvailas, –pasakiau. Maksonas suraukėantakius. – Kalbu apie tave. Arturime dėl tavęs nerimauti?

Jo veidas surimtėjo – taineišsklaidė mano baimės.

– Nuskrisime ir jei pavyksnusileisti... – Maksonas nurijoseilę, ir aš pamačiau, koks jisišsigandęs.

Norėjau kažko paklausti, betnesumojau ko.

Maksonas atsikrenkštė.

– Amerika, kol darneišvykau...

Pakėliau į jį akis ir pajutaubesitvenkiančias ašaras.

– Noriu, kad žinotum, jogviskas...

– Maksonai! – sušukokaralius. Princas pakėlė galvąlaukdamas tėvo nurodymų. –Metas vykti.

Maksonas linktelėjo.– Sudie, Amerika, – jis ištarė

tyliai ir pakėlė mano ranką sauprie lūpų. Tai darydamaspastebėjo paprastutę apyrankę.

Sutrikęs ją apžiūrėjo, tadašvelniai pabučiavo man ranką.

Tas kaip plunksna lengvasbučinys priminė man įvykį,rodos, labai seną įvykį.Maksonas taip pabučiavo manoranką pirmąjį vakarą, kai jįapšaukiau. Tada jis vis tiek leidoman pasilikti.

Kitų mergaičių akys buvoįsmeigtos į išeinančius karalių irMaksoną, o aš žiūrėjau įkaralienę. Ji atrodė tokiagležna. Kiek kartų jos vyras irvienturtis sūnus žvelgs pavojui į

akis, kol ji palūš?Užsidarius durims karalienė

Amberli keletą kartųsumirksėjo, giliai įkvėpė irsuėmusi save į rankas išsitiesėvisu ūgiu.

– Atleiskite, panelės, bet šinetikėta žinia pridarė man daugdarbo. Verčiau eisiu į savokambarį ir susikaupsiu. –Amberli stengėsi tvardytis. – Kąpasakytumėte, jei liepčiaupatiekti pietus čia, kadgalėtumėte valgytineskubėdamos, o aš prie jūsų

prisidėčiau per vakarienę?Mes pritariamai linktelėjome.– Puiku, – pasakė ji ir

nužingsniavo prie durų. Žinojau,kad karalienė stipri. Ji augovargingame rajone, skurdžiojeprovincijoje, dirbo fabrike, kolbuvo pakviesta į Atranką.Vėliau, tapusi karaliene, jipatyrė vieną persileidimą pokito, kol galiausiai pagimdėsūnų. Ji išeis į savo kambarįoriai, nes to reikalauja jospadėtis. Tačiau likusi vienaapsipils ašaromis.

Paskui karalienę išėjo irSelestė. Tada ir aš nusprendžiauneprivalanti likti. Nuėjau į savokambarį pabūti viena irpamąstyti.

Negalėjau liautis galvojusiapie Kris. Kaip ji ir Maksonastaip greitai susibičiuliavo? Neper seniausiai jis man kalbėjoapie mūsų ateitį. Kaip princasgalėjo domėtis ja, jei kalbėjoman tokius intymius dalykus.Vadinasi, jie susidraugavovėliau.

Diena prabėgo greitai; po

vakarienės, kai kambarinėspadėjo man ruoštis miegui,vienas sakinys prižadino mane išsusimąstymo.

– Panele, ar žinote, ką radaučia šįryt? – paklausė Ana,švelniai šukuodama manplaukus.

– Ką?– Pareigūną Legerį.Trumpai sustingau.– Na ir kas? – pasakiau

žiūrėdama į savo atvaizdą.– Taip, – patvirtino Lusė. – Jis

sakė tikrinąs jūsų kambarį. Tai

susiję su saugumu, – kalbėjokambarinė šiek tiek sutrikusi.

– Keista, – pasakė Ana, josveido išraiška buvo kaip Lusės.– Jis vilkėjo paprastusdrabužius, ne uniformą.Laisvalaikiu jis neturėtų rūpintissaugumu.

– Turbūt jis labai atsidavęsdarbui, – sumurmėjau.

– Ir aš taip manau, –pagarbiai tarė Lusė. – Jis labaipastabus ir geras kareivis.

– Tai tiesa, – sausai tarstelėjoMerė. – Kai kurie rūmų vyrai

netinkami darbui.– Jam tinka civiliai drabužiai.

Dauguma sargybinių beuniformos atrodo prastai, –dėstė Lusė.

Merė sukikeno ir paraudo,net ir Ana šyptelėjo. Jau seniaimano kambarinės nebuvo tokiosatsipalaidavusios. Kitą dieną,kitu laiku, tikriausiai būtųsmagu paplepėti apiesargybinius. Tačiau ne šiandien.Galvoje sukosi tik viena mintis –mano kambaryje yra laiškas nuoAspeno. Norėjau per petį

žvilgtelėti į stiklainiuką, betneišdrįsau.

Regis, praėjo amžinybė, kollikau kambaryje viena.Prisiverčiau būti kantri irpalaukti kelias minutes, kolįsitikinau, jog kambarinėsnesugrįš. Galiausiai pripuoliauprie lovos ir čiupau stiklainėlį.Žinoma, manęs laukė siaurapopieriaus juostelė.

Maksonas išvyko. Tai keičiaviską.

Dvidešimt antrasskyrius

– Labas, – sušnibždėjau,vykdydama nurodymus, kuriuosAspenas buvo palikęs vakar.Atsargiai įėjau į kambarį,apšviestą blėstančios dienosšviesos, besiveržiančios perplonytes užuolaidas, bet to

užteko, kad pamatyčiau jaudulįAspeno veide.

Vos tik uždariau duris, jispribėgo ir čiupo mane į glėbį.

– Pasiilgau tavęs.– Aš taip pat tavęs pasiilgau.

Buvau taip užsiėmusi dėlpriėmimo, kad neturėjau netkada atsikvėpti.

– Džiaugiuosi, kad tai baigėsi.Ar labai sunku buvo čia ateiti? –pajuokavo jis.

Aš sukikenau.– Aspenai, tu pernelyg gerai

atlieki savo darbą. – Jo

sumanymas buvo tokspaprastas, kad beveik ėmėjuokas. Karalienė rūmus valdėne taip griežtai. O gal ji buvoišsiblaškiusi. Kad ir kaip būtų,galėjai rinktis, kur vakarieniauti– savo kambaryje ar apačioje.Mano kambarinės aprengdavomane vakarienei, bet aš, užuotėjusi į valgomąjį, pereidavauvestibiuliu į senąjį Barieliokambarį. Buvo pernelyg lengva.

Jis nusišypsojo, išgirdęspagyrimą, ir pasodino manegaliniame kambario kampe ant

pagalvių, kurias jau buvo čiasudėjęs.

– Tau patogu?Linktelėjau laukdama, kol jis

taip pat atsisės, bet jis nesėdo.Užuot taip padaręs, pristūmėdidžiulę sofą, kuri uždengėduris, ir pritraukė stalą, kurislietė mūsų pakaušius, sėdint antgrindų. Galiausiai pačiupęs antstalo paliktą ryšulį, – jis kvepėjomaistu, – įsitaisė šalia manęs.

– Beveik kaip namie? –Aspenas pasislinko man užnugaros, taigi pasijutau sėdinti

jam tarp kojų. Ši poza buvotokia pažįstama ir erdvės čiabuvo tiek mažai, kad ištiesatrodė, jog sėdime mūsųsename medžio namelyje. Tarsijis būtų paėmęs gabalėlįdingusio daikto ir padavęs mantiesiai į rankas.

– Netgi geriau, – atsidusauatsiremdama į jį. Po akimirkospajutau, kaip jo pirštai šukuojaman plaukus. Kūnu perbėgovirpuliukai.

Kurį laiką sėdėjome labairamiai, aš užsimerkiau ir

sutelkiau dėmesį į Aspenokvėpavimą. Ne taip seniai tąpatį dariau su Maksonu. Bet šįkartą buvo kitaip. Jei reikėtų,Aspeno kvėpavimą išskirčiau išminios. Taip puikiai jį pažinojau.Ir, žinoma, jis pažinojo mane.Šios trumpos ramybėsakimirkos buvo didžiausiasmano troškimas, ir Aspenas jįįgyvendino.

– Apie ką galvoji, Mer?– Apie daug ką, – atsidusau. –

Apie namus, tave, Maksoną,Atranką, viską.

– O ką apie visa tai galvoji?– Kad dažniausiai jaučiuosi

sutrikusi. Jau atrodo, suprantu,kas man dedasi, tada kažkaspasikeičia, ir mano jausmai taippat pakinta.

Aspenas kurį laiką tylėjo, tadaskausmingu balsu paklausė:

– Ar tavo jausmai man dažnaikeičiasi?

– Ne! – pasakiau,pasislinkdama arčiau. – Tu esivienintelis pastovus žmogus.Žinau, kad jei viskas apvirsaukštyn kojom, tu vis tiek būsi

čia, toje pačioje vietoje. Čiaviskas sukasi tokiu pašėlusiugreičiu, kad mano meilė tau yranustumiama į antrąjį planą, betžinau, kad mylėsiu tave visada.Ar suprantamai kalbu?

– Taip. Žinau, kad aš tik darlabiau komplikuoju padėtį.Tačiau džiaugiuosi sužinojęs,kad nesu pašalintas iš lenktynių.

Aspenas mane apkabino, tarsisavo glėbyje norėtų laikytiamžinai.

– Aš nepamiršau mudviejų, –patikinau jį.

– Kartais jaučiuosi, tarsiMaksonas ir aš dalyvautumekitoje Atrankoje. Tik jis ir aš, irgaliausiai vienam mūsų atiteksitu; negaliu apsispręsti, kuriopadėtis blogesnė. Maksonasnežino, kad mes su juovaržomės, taigi jis gali permažai stengtis. Bet aš turiuslapstytis, taigi negaliu suteiktitau visko, ką gali suteikti jis.Kad ir kaip būtų, ši kovanesąžininga.

– Neturėtum taip galvoti.– Nežinau, kaip kitaip galvoti,

Mer.Atsidusau.– Nekalbėkim apie tai.– Gerai. Man visai nepatinka

apie jį kalbėti. Kodėl jautiesisutrikusi? Kas vyksta?

– Ar tau patinka būtisargybiniu? – paklausiaupasisukdama į jį.

Lenkdamasis atidengtimaisto, Aspenas entuziastingailinktelėjo.

– Man tai patinka, Mer.Maniau, nekęsiu kiekvienosakimirkos, bet tai fantastiška. –

Jis įsikišo gabalėlį duonos įburną ir kalbėjo toliau: – Yraakivaizdžių pranašumų – nuolatmaitina. Jie nori, kad būtumestiprūs, taigi maisto yraužtektinai. Na, ir injekcijos, –pasitaisė Aspenas. – Bet vaistaiyra neblogi. Taip pat duodamadienpinigių. Turiu visko, ko manreikia, ir dar moka pinigų.

Jis nutilo, žaisdamas suapelsino gabalėliu.

– Juk žinai, koks gerasjausmas apima, kai gali nusiųstinamo pinigų.

Supratau, kad jis galvoja apiemamą ir šešis brolius beiseseris. Namuose jis užėmėtėvo vietą; svarsčiau, ar dėl tojis dar labiau ilgisi namų neguaš.

Aspenas atsikosėjo ir kalbėjotoliau:

– Bet yra ir kitų dalykų, priekurių nesitikėjau priprasiąs.Man labai patinka drausmė irrutina. Patinka žinoti, kad darautai, kas būtina. Aš jaučiuositoks... patenkintas. Ilgus metusneradau sau vietos, skaičiavau

prekes ar valiau namus. Odabar jaučiuosi taip, tarsidaryčiau, kas man buvo lemta.

– Vadinasi, užtikrintas „taip“?Tau patinka?

– Tikrai.– Bet tau nepatinka

Maksonas. Taip pat taunepatinka, kaip valdoma Ilėja.Mes apie tai kalbėdavomenamuose. Be to, sužinojome,kad pietuose žmonės netenkakastų. Tau irgi dėl to neramu.

Jis linktelėjo.– Mano manymu, tai žiauru.

– Tai kaip gali ginti šiątvarką? Tu kovoji su sukilėliais,kad karalius ir Maksonas būtųsaugūs. Jie viskam vadovauja, irtau jų darbai nepatinka. Taigikaip gali sakyti, kad myli savodarbą?

Jis pasvarstė.– Nežinau. Tikriausiai tai

nesuvokiama, bet... kaip sakiau,aš turiu tikslą. Priėmiau iššūkį iresu užsiėmęs, turiu galimybę kąnors nuveikti. Gal Ilėja nėratobula. Tiesą sakant, jai toli ikitobulybės. Bet aš turiu... turiu

viltį, – paprastai pasakė jis.Akimirką abu tylėjome, o šis

žodis sklandė virš mūsų galvų.– Jaučiu, kad situacija

pagerėjo, nors nepakankamaigerai žinau mūsų istoriją, tadnegaliu to įrodyti. Tikiu, kadateityje reikalai dar labiaupasitaisys. Manau, esama tokiųgalimybių.

– Galbūt tai skamba kvailai,bet ši šalis yra mano. Suprantu,kad ji susiskaidžiusi, bet tainereiškia, kad maištininkai galiateiti ir ją užimti. Ji vis tiek

mano. Ar kalbu paikai?Kramsnojau duoną ir mąsčiau

apie Aspeno žodžius. Jiesugrąžino mane į medžio namelįir į tuos laikus, kai visko joklausinėdavau. Net jei jam irnepritardavau, po mūsųpokalbių pasidarydavo aiškiau.Bet šiuo klausimu aš jampritariau. Tiesą sakant, taipadėjo man suvokti, kas visą tąlaiką slypėjo širdyje.

– Kalbi ne kvailai. Kalbivisiškai protingai.

– Ar dabar geriau supranti

tai, apie ką galvoji?– Taip.– Ketini paaiškinti?Aš jam nusišypsojau.– Dar ne.Tačiau Aspenas buvo

sumanus, tad tikriausiai jau busatspėjęs. Jo liūdnos akys bylojo,kad turbūt taip ir yra.

Akimirką jis nusuko akis,braukdamas plaštaka man perranką, ir galiausiai stabtelėjopažaisti su apyranke ant riešo.

– Mūsų santykiai yra painūs,tiesa?

– Labai painūs.– Kartais jaučiu, kad esame

pernelyg tvirtai susiję irnegalime būti atskirti.

Aš linktelėjau.– Tai tiesa. Didžioji mano

širdies dalis susijusi su tavimi.Be tavęs jaučiuosi sutrikusi.

Aspenas prisitraukė maneartyn, braukdamas ranka persmilkinį ir skruostą.

– Tuomet turime likti susiję.Jis švelniai mane pabučiavo,

tarsi stipresnis bučinys būtųgalėjęs sutrikdyti šią akimirką,

ir mes būtume viską praradę.Gal jis ir teisus. Jis iš lėtopaguldė mane ant pagalvių,tvirtai laikydamas, pirštaisglostydamas iškilias formas irbe paliovos bučiuodamas. Taibuvo taip pažįstama, taip saugu.

Pirštais perbraukiau trumpusAspeno plaukus, prisiminiau,kaip anksčiau jam bučiuojantmane jie kutendavo veidą.Pastebėjau, kad maneapkabinusios rankos dabar yrastambesnės ir daug tvirtesnės.Net ir laikė jis mane kitaip.

Jutau pasitikėjimą, kurio jisįgavo tapęs antros kastos nariu,tapęs sargybiniu.

Pernelyg greitai atėjo laikasišeiti, ir Aspenas palydėjo maneiki durų. Jis padovanojo man ilgąbučinį, nuo kurio svaigo galva.

– Netrukus pasistengsiuperduoti tau kitą raštelį, –pažadėjo jis.

– Lauksiu. – Apkabinau jį irilgai laikiau glėbyje. Paskuiišėjau.

Kambarinės ruošė manemiegoti, o aš jaučiausi tarsi

plūduriuočiau rūke. Atrodė, kadAtranka yra pasirinkimas tarpMaksono ir Aspeno. Manoširdžiai tikrai buvo nelengvapriimti tą sprendimą, bet jisišsirutuliojo į daugybę kitųdalykų. Ar aš priklausaupenktai, ar trečiai kastai? Kaivisa tai baigsis, priklausysiuantrai ar pirmai? Ar gyvensiukaip pareigūno žmona, ar kaipkaralienė? Ar liksiu antrajameplane, kur visada jaučiausi labaipatogiai, ar atsidursiu dėmesiocentre, ko be galo bijojau? Ar

būsiu laiminga, priėmusi kokįnors sprendimą? Gebėsiuužgniaužti neapykantą Maksonopartnerei, jei pasirinksiuAspeną? Ar sugebėsiuužgniaužti neapykantą Aspenopasirinktai merginai, jei liksiu suMaksonu?

Įlipusi į lovą ir išjungusi šviesąprisiminiau, kad patinusprendžiau čia būti. GalbūtAspenas prašė, ir mano motinaragino, bet niekas nevertėmanęs užpildyti Atrankosanketą.

Drąsiai pasitiksiu visusįvykius. Tiesiog privalau.

Dvidešimt trečiasskyrius

Įėjusi į valgomąjį, tūptelėjaupriešais karalienę, bet jinepastebėjo. Pažvelgiau į Elisą,kuri vienintelė jau buvo čia – jitik gūžtelėjo pečiais. Atsisėdau,tada įėjo Natali ir Selestė,kurios taip pat liko

nepastebėtos; galiausiaipasirodė Kris ir atsisėdo šaliamanęs, bet jos akys buvoįsmeigtos į karalienę Amberli.Atrodė, karalienė užsisklendusisavo pasaulyje, ji stebeilijo įgrindis ar retsykiaisžvilgtelėdavo į Maksono irkaraliaus kėdes.

Liokajai ėmė nešti maistą, irbeveik visos mergaitės pradėjovalgyti; bet Kris ir toliau stebėjopagrindinį stalą.

– Ar žinai, kas čia dedasi? –sušnibždėjau.

Kris atsiduso ir pasisuko įmane.

– Elisa paskambino savošeimai, kad sužinotų, kas tenvyksta, ir paprašytų giminaičiųsutikti Maksoną ir karalių, jiemsatvykus į Naująją Aziją. BetElisos šeima tvirtina, kad jieneatvyko.

– Neatvyko?Kris linktelėjo.– Keista, nes lėktuvui

nusileidus karalius paskambino,ir jiedu su Maksonu pasikalbėjosu karaliene Amberli. Jie sakė,

kad jiems viskas gerai, jaupasiekė Naująją Aziją; betElisos šeima tvirtina, kad jienepasirodė.

Aš suraukiau kaktą,mėgindama susivokti.

– Ką visa tai reiškia?– Nežinau, – prisipažino ji. –

Jei jie sako, kad yra ten, tadakaip negalėtų ten būti? Tainesuvokiama.

– Hmm, – sumurmėjaunežinodama, ką daugiaupridurti. Kodėl Elisos šeimanežino, kad jie atvyko? O gal jie

visai ne Naujojoje Azijoje? Kurjie galėtų būti?

Kris pasilenkė arčiau.– Yra dar šis tas, apie ką

norėjau su tavim pasikalbėti, – jisušnibždėjo. – Ar galėtume popusryčių pasivaikščioti sode?

– Žinoma, – atsakiaunekantraudama išgirsti, ką jipapasakos.

Mudvi greitai pavalgėme.Nebuvau įsitikinusi, ką jisužinojo, bet jei norėjopasikalbėti lauke, tai buvoslapta. Karalienė buvo

užsigalvojusi, kad vargu arpastebėjo, kai išėjome.

Įžengus į saulės apšviestussodus apėmė nuostabusjausmas.

– Jau senokai čia nesilankiau,– pasakiau užsimerkdama irpakeldama veidą į saulę.

– Paprastai ateini čia suMaksonu, tiesa?

– Mmm. – Po akimirkospaklausiau savęs, iš kur jiištraukė. Ar tai žino visi?

Aš atsikosėjau.– Taigi, apie ką norėjai

pasikalbėti?Kris sustojo medžio pavėsyje

ir pasisuko į mane.– Manau, mudvi turėtume

pasikalbėti apie Maksoną.– Kodėl apie jį?Ji pasimuistė.– Na, aš buvau pasirengusi

pralaimėti. Manau, visosbuvome pasirengusios, išskyrusSelestę. Tai buvo akivaizdu,Amerika. Jis norėjo tavęs. Betpo atsitikimo su Marli viskaspasikeitė.

Nežinojau, ką pasakyti.

– Ar nori atsiprašyti, kadpakilai į sąrašo viršų?

– Ne! – sušuko ji pabrėžtinai.– Matau, kad tu jam vis darpatinki. Nesu akla. Tik sakau,kad, mano manymu, mudviejųšansai yra beveik lygūs. Tu mansimpatiška. Esi nuostabimergina, tad nenoriu, kadreikalai taptų bjaurūs, kad irkaip viskas susiklostytų.

– Taigi?..Ji sunėrė rankas priešais

save, ieškodama tinkamųžodžių.

– Aš siūlau atvirai papasakotiapie savo santykius suMaksonu. To paties tikiuosi ir ištavęs.

Sukryžiavau rankas antkrūtinės ir paklausiauvienintelio mane itin dominusiodalyko:

– Kada jūsų santykiai tapotokie artimi?

Kris akys tapo svajingos, jižaidė su šviesiai rusvų plaukųsruoga.

– Tikriausiai po atsitikimo suMarli. Gal tai nuskambės

kvailai, bet aš jam padariauatviruką. Aš visada taipelgdavausi namuose, kai manodraugai liūdėdavo. Šiaip ar taip,atvirukas jam patiko. Jis sakė,kad kol kas nėra gavęs dovanų.Nė iš vienos merginos.

Ką? Nieko sau. Maksonas yratiek padaręs dėl manęs, nejaunieko nenuveikiauatsidėkodama?

– Jis buvo toks laimingas, kadpaprašė kurį laiką pabūti jokambaryje...

– Tu matei jo kambarį? –

paklausiau apstulbusi.– Taip. O tu ne?Mano tyla buvo aiškus

atsakymas.– O! – ištarė ji sutrikusi. –

Nieko nepraradai. Tamsu, stoviginklų lentyna, ant sienos kabodaug paveikslų. Nieko ypatingo,– ji patikino, mostelėdamaranka. – Tačiau paskui jispradėjo lankyti mane kiekvienąlaisvą akimirką. – Ji palingavogalva. – Tai įvyko labai greitai.

Aš atsidusau.– Tiesą sakant, jis man

papasakojo, – prisipažinau. –Padarė užuominą, kad mes abičia reikalingos.

– Taigi.... – ji prikando lūpą. –Ar tu įsitikinusi, kad vis dar jampatinki?

Nejau ji dar to neįtarė? Nejauturėjo išgirsti iš manęs?

– Kris, ar tikrai nori taiišgirsti?

– Taip! Aš noriu žinoti savopadėtį. Ir tau papasakosiu viską,ką norėsi žinoti. Mesnevadovaujame konkursui, bettai nereiškia, kad turėtume

jame pasiklysti.Pradėjau sukti ratu,

mėgindama susivokti.Nežinojau, ar išdrįsčiaupaklausti Maksono apie Kris. Ašvos pajėgiu atvirai pasikalbėtisu juo apie save. Bet nuolatjaučiu, kad žinau ne visą tiesą.Gal tai yra vienintelė viltisišsiaiškinti.

– Esu įsitikinusi, kad jis norikurį laiką mane čia matyti. Bet,manau, kad jis ir tave nori čiamatyti.

Ji linktelėjo.

– Supratau.– Ar jis tave bučiavo? –

išpyškinau.Kris droviai nusišypsojo.– Ne, bet manau, kad būtų

pabučiavęs, jei būčiauneprašiusi šito nedaryti. Mūsųšeimoje yra tradicijanesibučiuoti iki sužadėtuvių. Kaižmonės praneša savo vestuviųdatą, surengiame vakarėlį –tada visi pamato pirmąjį bučinį.Noriu, kad ir man taip būtų.

– Bet jis mėgino?– Ne, aš jam paaiškinau apie

šeimos tradicijas. Tačiau jisdažnai bučiuoja man rankas,kartais skruostą. Tai malonu, –pasakojo ji.

Linktelėjau žvelgdama į žolę.– Luktelėk, – ištarė Kris

dvejodama. – Ar jis tavebučiavo?

Viena vertus, norėjaupasigirti, kad esu pirmoji jopabučiuota mergina. Kad mumsbučiuojantis, atrodė, sustojolaikas.

– Galima taip sakyti. Sunkupaaiškinti, – išsisukinėjau.

Ji nusivaipė.– Ne, nesunku. Bučiavo ar

nebučiavo?– Tai sudėtinga nupasakoti.– Amerika, jei būsi

nesąžininga, mes veltuigaištame laiką. Aš atėjaunorėdama pasikalbėti su tavimatvirai. Maniau, mums abiemnaudinga būti draugiškoms.

Grąžiau rankas stengdamasisugalvoti, kaip pasiaiškinti. JukKris nejaučiau jokiopriešiškumo. Jei išvykčiau namo,norėčiau, kad ji laimėtų

konkursą.– Aš noriu, kad būtume

draugės, Kris. Maniau, jauesame.

– Aš taip pat, – pasakė jišvelniai.

– Bet man labai sunku kalbėtiapie asmeninius dalykus. Esudėkinga tau už sąžiningumą, betnesu įsitikinusi, kad noriu žinotiviską. Net jei ir klausiau, –išpyškinau greitai matydama,kad ji nori kažką pasakyti. – Ašjau žinojau, kad Maksonas tauneabejingas. Mačiau. Norėčiau,

kad viskas liktų miglota.Kris nusišypsojo.– Gerbiu tavo pasirinkimą.

Bet ar padarytum manpaslaugą?

– Žinoma, jei tik galėsiu.Ji prikando lūpą ir trumpam

nusuko akis. Kai vėl pažvelgė įmane, pastebėjau, kad jos akyssudrėkusios.

– Jei būsi įsitikinusi, kad jismanęs nenori, gal galėtumįspėti? Nežinau, ką jauti tu, betaš jį myliu. Būčiau dėkinga, jeiman pasakytum. Žinoma, jei

būsi tuo tikra.Ji myli jį. Pasakė garsiai, be

baimės. Kris myli Maksoną.– Jei jis man kada nors tai

pasakytų, aš pasakyčiau tau.Ji linktelėjo.– Gal galėtume apsikeisti dar

vienu pažadu? Specialiai vienakitai netrukdyti. Aš nenoriulaimėti tokiu būdu; manau, kadtu taip pat to nenori.

– Aš ne Selestė, – pasakiau supasibjaurėjimu, ir ji nusijuokė. –Pažadu būti sąžininga.

– Tada gerai. – Kris

nusišluostė akis ir išlyginosuknelę. Įsivaizdavau, kaipelegantiškai ji atrodytų sukarūna ant galvos.

– Man reikia eiti, –pamelavau. – Ačiū, kad sumanim pasikalbėjai.

– Ačiū, kad atėjai. Atleisk, jeibuvau pernelyg įkyri.

– Viskas gerai. – Aš žengiau įšalį. – Pasimatysime vėliau.

– Sutarta.Apsisukau kaip galėdama

greičiau ir, stengdamasinepasirodyti nemandagi, nuėjau

į rūmus. Viduje paskubinaužingsnį ir užbėgau laiptais,trokšdama pasislėpti.

Pakilusi į antrą aukštą,pasukau į savo kambarį. Antgrindų pastebėjau popieriauslapelį – tvarkinguose rūmuosetai buvo neįprasta. Jis gulėjoprie posūkio į mano kambarį,taigi pamaniau, kad gali būtiskirtas man. Norėdamaįsitikinti, apverčiau irperskaičiau.

Dar viena sukilėlių ataka

šįryt Palomoje. Per trisšimtus žuvusiųjų irmažiausiai šimtassužeistųjų. Ir vėlpagrindinis reikalavimas –nutraukti Atranką irpaskelbti karališkosioslinijos pabaigą. Prašompatarti dėl geriausioatsako.

Mano kūnu nubėgo šiurpas.Apžiūrėjau abi lapelio puses,ieškodama datos. Dar vienaataka šįryt? Net jei laiškelis

kelių dienų, vis tiek buvo antrojiataka. Ir vėl reikalaujanutraukti Atranką. Ar visosatakos buvo surengtos dėl šiospriežasties? Ar jie noriatsikratyti mūsų? Jei taip, ar šiotikslo siekia ir šiauriniai, irpietiniai sukilėliai?

Nežinojau, ką daryti. Šiolaiškelio neturėjau skaityti, tadnegalėjau su niekuo pasikalbėti.Bet ar žmonės, kurie turėjo taižinoti, jau gavo šią informaciją?Nusprendžiau padėti lapelį ten,kur buvo, – ant grindų. Tikiuosi,

netrukus ateis sargybinis irnuneš jį į reikiamą vietą.

Belieka optimistiškai viltis,kad kažkas atsakys.

Dvidešimt ketvirtasskyrius

Kitas dvi dienas valgiau savokambaryje, taip išvengiau Krisiki trečiadienio vakarienės.Maniau, kad tada jau nesijausiutaip keistai. Deja, klydau. Mudviviena kitai nusišypsojome, betaš negalėjau prisiversti kalbėti.

Beveik gailėjausi, kad nesėdžiukitoje stalo pusėje, tarp Selestėsir Elisos. Beveik.

Prieš paduodant desertą, įkambarį taip greitai, kiek tikįstengė su aukštakulniais,įskubėjo Silvija. Po itin trumpotūpsnio ji priėjo prie karalienėsir kažin ką jai sušnibždėjo.

Karalienė aiktelėjo ir išbėgosu Silvija iš kambario,palikdama mus vienas.

Mus mokė niekada nekeltibalso, bet tą akimirkąnesusitvardėme.

– Ar kas nors žino, kas čiavyksta? – sušuko baisiaisusirūpinusi Selestė.

– Tikuosi, jie nesužeisti? –paklausė Elisa.

– Negali būti, – atsiduso Krisir padėjo galvą ant stalo.

– Nusiramink, Kris. Suvalgykpyrago, – pasiūlė Natali.

Aš praradau žadą, bijodamanet pagalvoti, ką tai galėtųreikšti.

– O jei juos paėmė į nelaisvę?– jaudinosi Kris.

– Nemanau, kad Naujosios

Azijos žmonės tai padarytų, –pasakė Elisa, bet aš mačiau, kadjai irgi neramu. Nežinia, ar jijaudinosi dėl Maksono saugumoar dėl to, kad žmonių, su kuriaisji palaikė ryšius, agresyvumasgali sugadinti jos šansus laimėtiAtranką.

– O jei nukrito lėktuvas? –tyliai pasakė Selestė.

Ji pakėlė akis, ir aš nustebaupamačiusi jos veide nuoširdžiąbaimę. Visos nutilome.

Kas, jei Maksonas miręs?Karalienė Amberli grįžo,

Silvija sekė jai įkandin, ir mesvisos susijaudinusios jąstebėjome. Mūsų dideliampalengvėjimui, ji švytėjo.

– Gera žinia, panelės.Karalius ir princas šį vakarą busnamie! – uždainavo ji.

Natali suplojo rankomis, omudvi su Kris vienu metuatsilošėme kėdėse. Nesuvokiau,kaip buvo įsitempęs mano kūnastas kelias minutes.

Silvija įsiterpė:– Kadangi jie turėjo keletą

darbingų dienų, nusprendėme

didelės šventės atsisakyti.Nežinia, kada jie išvyks išNaujosios Azijos, šį vakarą netgigalime jų nepamatyti.

– Dėkui, Silvija, – mandagiaipasakė karalienė. Išties, kam tairūpėjo? – Atleiskite, panelės,manęs laukia darbas. Prašommėgautis desertu ir linkiu jumspuikaus vakaro, – tai pasakiusi,ji apsisuko ir išskriejo iškambario beveik neliesdamagrindų.

Kris išėjo po kelių akimirkų.Gal ji padarys sugrįžimo namo

atviruką.Aš greitai pavalgiau ir grįžau į

viršų. Eidama koridoriumi linksavo kambario, pamačiau, kaipšmėkštelėjo šviesūs plaukai pobalta kepuraite ir suplazdėjojuodas kambarinės uniformossijonas, jai bėgant prie tolimųjųlaiptų. Tai buvo Lusė, ir, atrodė,ji verkė. Bet ji taip troško dingtinepastebėta, kad nusprendžiaujos nešaukti. Pasukusi už kampoį savo kambarį, pamačiauplačiai atidarytas duris. Kadanginebuvo kam slopinti balsų, Anos

ir Merės ginčas liejosi įkoridorių, taigi aš nugirdauviską.

– Kodėl visuomet esi jai tokiagriežta? – pasiskundė Merė.

– O ką reikėjo pasakyti? Kadji gali turėti viską, ko įsigeidžia?– atšovė Ana.

– Taip! Ar nutiktų kas norsblogo, jei pasakytum, kad tikija?

Kas čia vyksta? Ar todėl josvisos pastaruoju metu atrodėtokios atitolusios?

– Ji pernelyg aukštai

nusitaikė! – kaltino Ana. – Būtųžiauru, jei puoselėčiau josnetikras viltis.

Merės balsas buvo kupinassarkazmo.

– O viskas, ką pasakei, buvošvelnu. Tu esi labai pikta! –apkaltino ji.

– Ką? – pratrūko Ana.– Tu pikta. Negali susitaikyti,

kad ji yra arčiau tikslo, kuriosieki pati! – sušuko Merė. – Tunuolatos žemini Lusę, nes jiaugo rūmuose ne taip ilgai, kaiptu, ir pavydi man, nes aš čia

gimiau. Kodėl nesidžiaugi tuo,kas esi, užuot skaudinusi ją, kadgalėtum pati pasijusti geriau?

– Aš šito nenorėjau! – pasakėAna, trūkčiojančiu balsu.

Išgirdusi slopinamąkūkčiojimą, Merė nutilo. Aš taippat būčiau nutilusi. Ana niekadneraudodavo.

– Ar blogai, kad aš noriudaugiau? – paklausė ji graudžiubalsu. – Žinau, kad manopareigos yra garbingos, ašdžiaugiuosi dirbdama savodarbą; bet nenoriu to daryti visą

likusį gyvenimą. Aš noriudaugiau. Trokštu ištekėti. Ašnoriu... – Galiausiai ji pasidavėliūdesiui.

Mano širdis sudužo į tūkstantįgabalėlių. Vienintelis būdas Anaipalikti šį darbą – ištekėti. O jukrūmų koridoriaisnežingsniuodavo trečios arketvirtos kastos vaikinų armija,ieškančių kambarinės į žmonas.Ji išties jautėsi beviltiškai.

Atsidusau, suėmiau save įrankas ir įėjau į kambarį.

– Panele Amerika, – tūptelėjo

Merė, jai įkandin Ana. Akieskampučiu pastebėjau, kaipkarštligiškai ji šluostėsi ašarasnuo veido.

Tarnaitės buvo išdidžios, tadverčiau apsimesti negirdėjus jųpokalbio. Priėjau tiesiai prieveidrodžio.

– Kaip laikotės? – pasiteiravoMerė.

– Esu labai pavargusi. Manau,iš karto eisiu miegoti, –pasakiau sutelkdama dėmesį įsmeigtukus plaukuose. – Žinote,ką? Eikite ilsėtis. Aš pati savimi

pasirūpinsiu.– Ar jūs įsitikinusi, panele? –

paklausė Ana, stengdamasikalbėti tvirtu balsu.

– Taip. Pasimatysime rytoj.Daugiau raginti jų nereikėjo,

ir dėkui Dievui. Aš nenorėjau,kad dabar jos manimi rūpintųsi;tikriausiai ir jos pačios tonenorėjo. Nusivilkusi suknelę,ilgai gulėjau lovoje, galvodamaapie Maksoną.

Tiesą sakant, net nežinojau,ką apie jį galvoti. Viskas atrodėmiglota ir nenuspėjama, bet

mano prisiminimuose nuolatblykstelėdavo laimės akimirkos,kai išgirdau, kad jis saugus irgrįžta namo. Taip pat atokiojegalvos kertelėje sukosi mintysapie tai, ar išvykęs jispagalvodavo apie mane.

Negalėdama nurimti varčiausiištisas valandas. Apie pirmąnakties pagalvojau, kad, jeinegaliu užmigti, galiu skaityti.Įjungiau šviesą ir išsitraukiauGregorio dienoraštį. Praverčiaurudens įrašus ir išsirinkauvasarį.

Kartais vos sulaikau juoką,taip viskas paprasta. Jeikada nors būtų parašytasvadovėlis, mokantis griautivalstybes, aš būčiaužvaigždė. Arba patsgalėčiau jį parašyti.Nežinau, kaip apibūdinčiaupirmąjį žingsnį, juknegalima priversti kitosšalies įsiveržti ar paskirtikvailius atsakingais už tai,kas jau egzistuoja; tačiau,be jokių abejonių,paskatinčiau būsimus

vadus bet kokiomispriemonėmis įsigyti kuodaugiau nuodėmingųpinigų.

Tačiau žavėtis pinigaisnegana. Privalai jų turėti iružimti tokią padėtį, kadgalėtum įsakinėti kitiems.Mano politinio išsilavinimostoka nesutrukdė įgytilojalumo. Tiesą sakant, tossrities šalinimasis galbūt iryra viena didžiausių manostiprybių. Niekas nepasitikipolitikais, ir kodėl turėtų?

Volisas daug metų dalijotuščius pažadusvildamasis, kad bent vienasjų išsipildys, bet tamnebuvo jokių galimybių. Ašsiūlau siekti daugiau. Jokiųgarantijų, tik silpnaoptimizmo prošvaistė, jogkas nors gali pasikeisti.Netgi nesvarbu, kaspasikeis. Žmonės taipapimti nevilties, kad jiemsnetgi nerūpi. Jiems netneateina į galvą paklausti.

Svarbiausia išlikti

ramiam, kai kiti panikuoja.Voliso dabar nekenčia, jisperdavė prezidento postąman, ir niekas netnepasiskundė. Aš niekonesakau, nieko nedarau irmaloniai šypsausi, o visiaplink mane yra ištiktiisterijos. Užtenkažvilgtelėti į šalia stovintįbailį, ir niekas nepaneigs,kad aš, stovėdamas antpakylos ar spausdamasministro pirmininko ranką,atrodau geriau. Volisas taip

trokšta turėti žmogų, kurįmyli tauta, kad neabejoju,jog prireiks dviejų ar trijųslaptų sandėrių, ir ašpaimsiu valdžią į savorankas.

Ši šalis yra mano.Jaučiuosi tarsi berniukas,lošiantis šachmatų partijąir žinantis, kad ją laimės.Aš esu nuovokesnis,turtingesnis ir kur kaskvalifikuotesnis, negunežinia kodėl manedievinanti tauta. Jei kas

nors susiprotės apie taisusimąstyti, jau busnesvarbu. Aš galiu elgtis,kaip man patinka, ir nelikonė vieno žmogaus, galinčiomane sustabdyti. Taigi, kastoliau?

Jaučiu, kad atėjo laikassugriauti šią sistemą.Apgailėtinoje respublikojevyrauja baisi netvarka, jivos gyvuoja. Kylaklausimas: su kuo mansusivienyti? Kaip sukurtitai, ko meldžia visuomenė?

Neturiu supratimo.Dukrai tai nepatiks, betman nerūpi. Ji turi būtinaudinga valstybei.

Su trenksmu užverčiau knygą,jaučiausi sutrikusi ir nusivylusi.Ar aš ką nors praleidau? Kokiąsistemą sugriauti? Valdytižmones? Ar mūsų šaliesstruktūra buvo ne būtinybė, otik patogumas?

Maniau, pavartysiu knygą irsužinosiu, kas nutiko jo dukrai,bet buvau taip suglumusi, kad

nusprendžiau šito atsisakyti.Užuot taip dariusi, išėjau įbalkoną tikėdamasi, kad gaivusoras padės geriau suvokti ką tikperskaitytus žodžius.

Pažvelgiau į dangų,stengdamasi viską įsisavinti, betnet nežinojau, nuo ko pradėti.Atsidusau, mano žvilgsnisnuklydo į sodus, stabtelėjo tiesbalta blyksinčia dėme.Maksonas vaikštinėjo poteritoriją. Pagaliau jis buvonamie. Jo marškiniai buvoišsipešę, jis nevilkėjo švarko ir

neryšėjo kaklaraiščio. Ką jisveikė taip vėlai? Mačiau, kad jislaiko fotoaparatą. Matyt, šinaktis ir jam nelengva.

Akimirką dvejojau, bet su kuodaugiau galėčiau pasikalbėti?

– Pssst!Jis pakreipė galvą

ieškodamas, iš kur sklindagarsas. Aš vėl sušnypščiaumosuodama, kol galiausiai jismane pamatė. Nuostabosšypsena nutvieskė jo veidą, ir jispamojavo. Tikėdamasi, kad busmatyti, patempiau ausies

spenelį. Jis atsakė tuo pačiu. Ašparodžiau į jį, tada į savokambarį. Jis linktelėjopakeldamas pirštą, tai reiškė,kad netrukus ateis. Linktelėjauir įėjau į vidų. Jis taip pat.

Apsivilkau chalatą ir pirštaisperbraukiau plaukus, norėdamaatrodyti pusiau apsirengusi, kaipir jis. Nežinojau, kaip kalbėti šiatema, nes iš esmės norėjaupaklausti Maksono, ar jis žinoatsidūręs viršūnėje karalystės,kuria niekas netiki. Kai jaubuvau bepradedanti spėlioti, kur

jis taip ilgai užtruko, išgirdaubeldimą į duris.

Nubėgau jų atidaryti, ir manepasveikino fotoaparatoobjektyvas. Jis užfiksavo šiektiek apstulbusį veidą. Mannepatiko šis pokštas, betMaksonas ir vėl nufotografavomane juokdamasis.

– Gana kvailioti. Įeik, –paprašiau, čiupdama už rankos.

Jis įėjo.– Atleisk, negalėjau atsispirti.– Užtrukai, – apkaltinau

įsitaisydama ant lovos krašto.

Jis atsisėdo truputį tolėliau, kadgalėtume žiūrėti vienas į kitą.

– Turėjau užsukti į savokambarį. – Princas atsargiaipadėjo fotoaparatą ant stalelioprie mano lovos, sprigtelėdamasstiklainiuką su pensu. Tadakeistai nusijuokė ir pasisuko įmane, nepaaiškinęs, kodėl taippasielgė.

– Kaip sekėsi kelionė?– Ji buvo keista, – pripažino

Maksonas. – Galiausiainusprendėme skristi į NaujosiosAzijos kaimo vietovę. Tėvas

sakė, kad ten esama kažkokiųvietinių nesutarimų; bet kolnuvykome, viskas išsisprendė. –Jis pakratė galvą. – Garbėsžodis, nebuvo prasmės tenskristi. Praleidome kelias dienasvaikščiodami po senus miestusir mėgindami pasikalbėti suvietos gyventojais. Tėvasganėtinai nusivylęs mano kalbosžiniomis ir reikalavo, kaddaugiau mokyčiausi. Tarsišiomis dienomis neturėčiau kąveikti, – jis atsiduso.

– Tai keista.

– Tikriausiai tai buvo koksnors išbandymas. Pastaruojumetu jis netikėtai rengia manišbandymus, ne visada žinau,kad jie vyksta. Gal šį kartąnorėjo patikrinti, kaip priimusprendimus ar elgiuosinetikėtoje situacijoje. Esu prieto pripratęs, – jis patraukėpečiais. – Šiaip ar taip. –Maksonas gūžtelėjo, –neabejoju, kad pasirodžiauprastai.

Akimirką princas grąžėrankas.

– Tėvas norėjo pasikalbėtiapie Atranką. Tikriausiai manė,kad atstumas padės man, irgalėsiu pažvelgti į viskąobjektyviau. Garbės žodis,įgriso, kai visi kalba apiesprendimą, kurį turiu priimti ašpats.

Neabejojau, kad karaliusstengėsi kuo greičiau išmestimane iš Maksono galvos.Mačiau, kaip jis šypsodavosikitoms mergaitėms valgant arlinkčiodavo joms koridoriuose.Man niekada nerodė tokio

dėmesio. Pasijutau nepatogiai irnežinojau, ką pasakyti.

Pasirodo, Maksonas taip patnežinojo.

Nusprendžiau kol kasneklausti jo apie dienoraštį.Šiais klausimais – kaip valdytų,kokiu karaliumi norėtų būti, – jisatrodė itin kuklus, tad negalėjaureikalauti atsakymų, nebūdamatikra, kad jis juos žino. Norssmegenų kertelėje kirbėjomintis, kad jis žino daugiau,negu sako, bet prieš klausiantman pačiai reikėjo gauti daugiau

informacijos.Maksonas atsikosėjo ir iš

kišenės ištraukė karoliukųapyrankę.

– Kaip sakiau, mesvaikščiojome po daugybęmiestų, ir aš pamačiau ją senosmoters parduotuvėlėje. Jimėlyna, – jis pridūrė, nors tai irtaip buvo akivaizdu. – Maniau,kad tau patinka mėlyna spalva.

– Tikrai patinka, –sušnibždėjau.

Žvelgiau į nedidukę apyrankę.Prieš keletą dienų Maksonas,

vaikščiodamas kitame pasauliokrašte, pamatė jąparduotuvėje... ir pagalvojo apiemane.

– Kitoms neradau niekotinkamo, tad gal tegu tai liekatarp mudviejų. – Sutikdamalinktelėjau. – Tu niekadanemėgai girtis, – sumurmėjoprincas.

Negalėjau atitraukti akių nuoapyrankės. Ji buvo tokia kukli,suverta iš nupoliruotųnebrangių akmenukų. Ištiesiauranką ir pirštu perbraukiau

ovalo formos akmenukus, oMaksonas siūbavo apyrankę, irtai mane prajuokino.

– Ar nori, kad užsegčiau? – jispasiūlė.

Linktelėjau ir ištiesiau laisvąriešą, ant kurio nebuvo Aspenosagos. Maksonas uždėjo vėsiusakmenukus man ant odos iružrišo kaspinėlį, ant kurio jiebuvo suverti.

– Gražu, – pasakė jis.Ir tada pro visus rūpesčius

prasiskverbė viltis.Ji palengvino sunkumą širdyje

ir privertė mane jo ilgėtis. Ašnorėjau ištrinti viską, kas nutikopo Helovino, sugrįžti į tą naktį irgalvoti apie du žmones šokiųaikštelėje. Ir tada mano širdisnusirito į kulnus. Jei grįžtume įHeloviną, man nereikėtų dvejotidėl šios dovanos.

Net jei leisčiau sau būti tokia,kokia tėvas manė esant, tokia,kokia Aspenas manė nesant... ašnegalėčiau būti Kris. Kris buvogeresnė.

Buvau taip pavargusi,įsitempusi ir sutrikusi, kad

pravirkau.– Amerika, – neryžtingai

paklausė Maksonas. – Kasnutiko?

– Aš nesuprantu.– Ko nesupranti? – tyliai

kamantinėjo jis.Pagalvojau, kad verkiančios

mergaitės jau taip lengvaineišmušdavo jo iš pusiausvyroskaip anksčiau.

– Tavęs, – prisipažinau. –Jaučiuosi labai sutrikusi dėltavęs. – Nubraukiau ašarą nuoskruosto, o Maksonas švelniai

nušluostė kitą skruostą.Viena vertus, buvo keista, kad

jis vėl mane taip liečia. Antravertus, tai buvo taip pažįstama,kad būtų buvę neteisinga, jeinebūtų lietęs. Ašaromsnudžiūvus jis neatitraukėrankos, glostė man veidą.

– Amerika, – nuoširdžiai tarėprincas, – jei panorėsi ką norsapie mane sužinoti – kas manrūpi ar kas aš esu – tau tereikiapaklausti.

Jis atrodė toks nuoširdus, kadvos nepradėjau klausinėti,

maldauti, kad viską manpapasakotų: ar jis visada galvojoapie Kris, ar žino apiedienoraščius, kuo ypatinga šitobula apyrankė, kad privertė jįprisiminti mane?

Bet kaip suprasčiau, kadprincas sako tiesą? Ir kaip dėlAspeno? Juk netrukus ateismetas pasirinkti, turiu būtiapsisprendusi.

– Nežinau, ar jau esu tampasirengusi.

Kiek pasvarstęs, Maksonaspažvelgė į mane.

– Suprantu. Verčiau eisiu.Netrukus turėtume pasikalbėtiapie rimtus dalykus. Kai būsipasirengusi, pranešk man.

Jis manęs nespaudė; užuot taidaręs, atsistojo, linktelėjo, tadapaėmė fotoaparatą ir pasukolink durų. Prieš išeidamas įkoridorių paskutinį kartą į manedirstelėjo. Nustebau, kad manbuvo skaudu matyti jį nueinantį.

Dvidešimt penktasskyrius

– Privačių pamokų? – paklausėSilvija. – Po kelias per savaitę?

– Tikrai taip, – patvirtinau.Pirmą kartą po atvykimo

buvau išties dėkinga Silvijai.Žinojau, kad ji jokiu būduneatsakys žmogui, norinčiam

įdėmiai klausyti kiekvieno josžodžio; ir jei ji užduos manpapildomo darbo, vadinasi,būsiu užimta.

Galvoti apie Maksoną irAspeną, ir dienoraštį, irmergaites šiuo metu man buvonepakeliama. Protokolas buvojuodas ir baltas. Žingsniaiįsakymui pateikti – metodiški.Viso to aš galėjau išmokti.

Silvija žvelgė į mane vis daršiek tiek apstulbusi, bet greitaijos veidą nutvieskė platišypsena. Apkabinusi mane ji

sušuko:– Tai bus nuostabu. Galiausiai

viena jūsų suprato, kaip tai yrasvarbu! – Ji laikė mane perištiestą ranką. – Kadapradedame?

– Dabar?Ji negalėjo suvaldyti

džiaugsmo.– Atsinešiu knygų.Aš pasinėriau į studijas,

dėkinga už žodžius ir faktus, irstatistiką, kurią ji kalė man įgalvą. Jei nebūdavau su Silvija,skaitydavau tai, ką ji man

užduodavo, sėdėdamanesuskaičiuojamas valandasMoterų kambaryje irnesiklausydama kitų mergaičių.

Aš dirbau ir nekantriailaukiau bendros mūsų penketopamokos.

Jai atėjus, Silvija pradėjoklausinėti, ką labiausiai mylime.Aš parašiau – savo šeimą,muziką ir – tarsi pats žodispasiprašė būti užrašytas –teisingumą.

– Klausiu todėl, kad karalienėpaprastai būna atsakinga už

kažkokį komitetą, susijusį sunauda šaliai. Pavyzdžiui,karalienė Amberli pradėjoprogramą, pagal kurią šeimosyra mokomos rūpintis savoprotiškai ir fiziškai sergančiaisnariais. Kai šeimos nepajėgia sujais susitvarkyti, dauguma jų yrapaliekami gatvėje; aštuntoskastos žmonių skaičius išauganeįsivaizduojamai. Pastarųjųdešimties metų statistika rodo,kad jos programa padėjosumažinti tą skaičių; tokiu būduyra geriau užtikrinamas

paprastų gyventojų saugumas.– Ar mes turėtume sugalvoti

panašią programą? – paklausėsusinervinusi Elisa.

– Taip, tai bus jūsų naujasisprojektas, – pasakė Silvija. –Svarbiausių pranešimų laidojepo dviejų savaičių jūsų paprašyspristatyti savo sumanymą irpasiūlyti, kaip jį reikėtųįgyvendinti.

Natali cyptelėjo, o Selestėužvertė akis. Kris atrodė taip,tarsi jau būtų kažką sugalvojusi.Toks greitas jos entuziazmas

mane nervino.Prisiminiau, kaip Maksonas

kalbėjo apie artėjantįpašalinimą. Jaučiau, kad mudvisu Kris turime šiek tiekpranašumo, bet vis dėlto...

– Ar tai išties naudinga? –paklausė Selestė. – Mieliaupasimokyčiau kažko, kas mumsiš tikrųjų praverstų.

Iš jos susirūpinusio tonosupratau, kad ši idėja jainuobodi arba ji jos bijo.

Silvija atrodė priblokšta.– Jūs ją panaudosite! Ta, kuri

taps naująja princese, busatsakinga už filantropinįprojektą.

Selestė kažką tyliaisumurmėjo ir pradėjo žaisti suparkeriu. Man nepatiko, kad jisiekė užimti poziciją,neprisiimdama jokiosatsakomybės.

Būčiau geresnė princesė neiji, pagalvojau. Ir tą akimirkąsupratau, kad mano žodžiuoseyra tiesos. Aš neturėjau nei josryšių, nei Kris savitvardos, betbent jau man rūpėjo. Argi tai

nieko nereiškė?Pirmą kartą po kažkurio laiko

pajutau savyje entuziazmopliūpsnį. Šis projektas leis manparodyti vieną dalyką, kurisskiria mane nuo kitų. Aš buvaupasiryžusi panirti į jį ir tikėjausipateikti sumanymą, kuris tikraikažką pakeis. Gali būti, kadgaliausiai aš vis dėltopralaimėsiu; gali būti, kad ašvisai nenoriu laimėti. Bet ašbūsiu taip arti princesės, kaiptai yra įmanoma, ir susitaikysiusu Atranka.

Aš buvau beviltiška. Kad irkaip stengiausi, negalėjausugalvoti nė vienos idėjos savofilantropiniam projektui. Ašgalvojau, skaičiau ir vėlgalvojau. Klausiau savokambarinių, bet jos neturėjojokių idėjų. Būčiau susiradusiAspeną, bet jau kelios dienosneturėjau iš jo jokios žinutės.Spėjau, kad, Maksonui grįžus,jis buvo itin atsargus.

Dar blogiau – Kris atrodėaiškiai pasinėrusi į savopristatymą. Ji dingdavo kelioms

valandoms iš Moterų kambariopaskaityti; o būdama ten, taippat laikė nosį įkišusi į knygąarba kažką karštligiškaiužsirašinėdavo.

Prakeikimas.Atėjus penktadieniui,

pasijutau, tarsi mirčiau, kaisuvokiau, kad liko tik savaitė, ohorizonte nesimatė jokiųperspektyvų. Per PranešimusGavrilas pateikė kitos laidosstruktūrą, paaiškinęs, kad buskeli trumpi pranešimai, o likęsvakaro laikas bus skirtas mūsų

pristatymams.Mano kakta lengvai išrasojo.Pastebėjau į mane žiūrintį

Maksoną. Jis pakėlė ranką irpatempė ausį, ir aš nežinojau,kaip pasielgti. Nelabai norėjaupasakyti „taip“, bet taip patnenorėjau jo atstumti. Ašpatempiau ausį, ir atrodė, kadjis pajuto palengvėjimą.

Laukdama jo negalėjaunustygti vietoje ir, sukdamaplaukų galiukus, vaikščiojau pokambarį.

Pasibeldęs Maksonas įėjo,

kaip ir buvo pratęs. Ašatsistojau, pajutusi, kad turėčiaubūti oficialesnė nei paprastai.Jaučiau, kad elgiuosi juokingai,bet negalėjau savęs sustabdyti.

– Kaip jautiesi? – jis paklausė,eidamas per kambarį.

– Atvirai? Nervinuosi.– Ar todėl, kad aš taip gražiai

atrodau?Nusijuokiau iš jo

užjaučiančios išraiškos.– Turėčiau nusukti akis, –

pasakiau, atsiliepdama į jožaismingą toną. – Tiesą sakant,

dėl to filantropijos projekto.– A, – jis ištarė, sėsdamas prie

mano stalo. Jei nori, pristatyk jįman. Kris pristatė.

Pasijutau pažeminta. Žinoma,ji jau buvo baigusi.

– Aš dar net idėjos neturiu, –prisipažinau, sėsdama prieš jį.

– Tuomet suprantu, kodėljauti įtampą.

Žvilgtelėjau į jį taip, tarsinorėdama pasakyti, kad jis netnenutuokė.

– Kas tau svarbu? Juk turibūti kažkas, kas tave itin

jaudina, ko nepastebėtų kiti. –Maksonas patogiai atsilošėkėdėje, laikydamas vieną rankąant stalo.

Kaip jis gali taip laisvai elgtis?Nejau nemato, kaip nervinuosi?

– Visą savaitę galvojau, irniekas neatėjo į galvą.

Jis tyliai nusijuokė.– Būčiau pamanęs, kad tau šis

projektas vieni juokai. Juk taugyvenime teko patirti daugiausunkumų, nei visoms keturiomskartu paėmus.

– Būtent, bet aš niekada

nežinojau, kaip būtų galima taipakeisti. Čia ir yra bėda. – Ašstebeilijau į stalą, aiškiaiprisimindama Karoliną. – Ašviską regiu... septintos kastosžmones, kurie sunkiai dirbdamisusižeidžia ir yra pažeminami įaštuntą kastą, nes daugiaunegali dirbti. Mergaites,slankiojančias gatvėmis priešpat komendanto valandą irgulančias į vienišų vyrų lovaspraktiškai už nieką. Vaikus,kurie niekada neturėjopakankamai – pakankamai

maisto, pakankamai šilumos,pakankamai meilės, – nes jųtėvai dirba, kiek jėgos leidžia.Aš lengvai prisimenu savosunkiausias dienas. Betsugalvoti, kaip iš viso to būtųgalima išbristi? – Aš papurčiaugalvą. – Ką galėčiau pasakyti?

Pažvelgiau į jį, tikėdamasiakyse išvysti atsakymą. Jonebuvo.

– Tu puikiai viską pastebėjai.– Tada jis sėdėjo tylus.

Pergalvojau, ką pasakiau ir kąjis atsakė. Ar tai reiškia, kad jis

daugiau žinojo apie Gregorioplanus, nei aš maniau? O gal taireiškė, kad jis jaučiasi kaltas,turėdamas tiek daug, kai kitituri tiek mažai?

Jis atsiduso.– Tiesą sakant, ne apie tai

tikėjausi šiąnakt su tavimipasikalbėti.

– Ką turi galvoje?Maksonas pažvelgė į mane,

tarsi būčiau išprotėjusi.– Žinoma, tave.Užkišau plaukus už ausies.– Ką konkrečiai apie mane?

Jis pakeitė padėtį,pasukdamas kėdę kampu, kadbūtume arčiau, irpasilenkdamas, tarsi tai būtųpaslaptis.

– Maniau, jei pamatysi, kadMarli jaučiasi puikiai, reikalaipasikeis. Buvau įsitikinęs, kadvėl atrasi būdą apie manegalvoti. Bet taip nenutiko. Netir šiąnakt sutikai manepamatyti, bet esi be galooficiali.

Taigi jis pastebėjo.Perbraukiau pirštais stalą,

nežvelgdama jam į akis.– Ne tu keli man keblumų, bet

pareigos. – Aš gūžtelėjaupečiais. – Maniau, žinai tą.

– Bet po Marli...Aš pakėliau galvą.– Po Marli daug visko įvyko.

Vieną akimirką suvokdavau, kąreiškia būti princese, kitą – vėlne. Aš esu kitokia nei kitosmergaitės. Priklausaužemiausiai kastai; Elisa gal irpriklausė ketvirtai, bet josšeima labai skiriasi nuo kitųketvirtos kastos šeimų. Jie

turtingi, tad stebiuosi, kadnenusipirko aukštesnio statuso.Tu šioje aplinkoje augai. Mantai yra labai rimtaspasikeitimas.

Jis linktelėjo, vis darneprarasdamas savo begalinėskantrybės.

– Aš tai suprantu, Amerika.Todėl ir norėjau, kad turėtumlaiko. Bet privalai pagalvoti irapie mane.

– Aš galvoju.– Ne, ne taip. Ne taip, tarsi

būčiau lygties narys. Pagalvok,

kokioje keblioje padėtyje aš esu.Laiko liko nedaug. Šisfilantropinis projektas bustramplinas kitam pašalinimui.Žinoma, tu tą jau atspėjai.

Panarinau galvą. Žinoma,atspėjau.

– Taigi ką man daryti, kailiksite tik keturios? Suteikti taudaugiau laiko? Kai liksite trise,turėčiau pasirinkti. Kai liksitetrise ir tu vis dar svarstysi, arnori prisiimti atsakomybę, arnori darbo naštos, ar norimanęs... ką tuomet turėčiau

daryti?Aš prikandau lūpą.– Nežinau.Maksonas papurtė galvą.– Tai manęs netenkina. Man

reikia atsakymo. Juk negaliuišsiųsti namo merginos, kuririmtai šito nori – kuri norimanęs – jei galiausiai tupabėgsi.

Mano kvėpavimas sutankėjo.– Taigi privalau atsakyti tau

šią akimirką? Net nežinau, įkokį klausimą atsakyčiau. Jeisakyčiau, kad noriu pasilikti, ar

tai reikštų, kad noriu būti tavienintele? Aš to nežinau. –Pajutau, kaip įsitempėraumenys, tarsi ruošdamiesibėgti.

– Dabar nieko neprivalaisakyti; bet iki Pranešimų turižinoti, ar nori šito, ar ne. Mannesmagu pateikti tauultimatumą, bet tu šiek tiekatsainiai elgiesi su manovieninteliu šansu.

Jis atsiduso ir kalbėjo toliau:– Nenorėjau, kad ir šia linkme

pakryptų mūsų pokalbis. Gal

turėčiau išeiti. – Jo balsasišdavė, kad jis laukia prašymopasilikti, patikinimo, kad viskasbus gerai.

– Manau, kad turėtum, –sušnibždėjau.

Jis pakratė galvą irsusierzinęs atsistojo.

– Puiku. – Jis perėjo kambarįskubiais, piktais žingsniais. –Pažiūrėsiu, ką veikia Kris.

Dvidešimt šeštasskyrius

Pusryčių ėjau šiek tiek vėliau.Nenorėjau rizikuoti vienasusitikti Maksoną ar kurią norsiš mergaičių. Dar nepriėjuslaiptų, pamačiau koridoriumiateinantį Aspeną. Suirzusiatsidusau, ir jis prieš prieidamas

apsižvalgė.– Kur buvai? – tyliai

pareikalavau.– Dirbau, Mer. Aš sargybinis.

Negaliu kontroliuoti savografiko. Manęs jau neskiriabudėti prie tavo kambario.

Norėjau paklausti, kodėl, betdabar nebuvo tinkamas laikas.

– Man reikia su tavimpasikalbėti.

Jis akimirką pagalvojo.– Antrą valandą pereik pirmo

aukšto koridorių iki galo, proligoninės priestatą. Aš ten

būsiu, bet neilgai. – Ašlinktelėjau. Jis man skubiainusilenkė ir nuėjo savo keliu, kolniekas nepastebėjo mūsųpokalbio, o aš leidausi žemyn,nejausdama pasitenkinimo.

Man norėjosi šaukti.Nurodymas visą šeštadienįpraleisti Moterų kambaryjebuvo nesąžiningas. Kai ateidavolankytojų, jie norėdavo pamatytikaralienę, o ne mus. Kai kurinors mūsų tapsime princese,tuomet, ko gero, viskas pasikeis,bet tuo tarpu vėl turėjau

stebėti, kaip Kris įsijautusiruošia pristatymą. Kitos taip patkažką skaitė – užrašus arataskaitas, ir aš pajutaušleikštulį. Man reikėjo idėjos, irskubiai. Buvau tikra, kadAspenas padės man ją surasti;kad ir kas būtų, šį vakarąprivalau pradėti.

Tarsi skaitydama manomintis, Silvija, atėjusi aplankytikaralienės, stabtelėjopasikalbėti su manimi.

– Kaip laikosi manostropiausia mokinė? – ji

paklausė tyliai, kad kitosnepastebėtų.

– Nuostabiai.– Kaip einasi projektas? Gal

reikia padėti padailinti?Padailinti? Kaip galima dailinti

tai, kas neegzistuoja?– Jis einasi puikiai. Neabejoju,

jums patiks, – pamelavau.Ji pakreipė galvą į vieną pusę.– Išliekam paslaptingos?– Šiek tiek, – nusišypsojau.– Gerai. Pastaruoju metu tau

puikiai sekasi. Neabejoju, kadpristatymas bus fantastiškas, –

Silvija patapšnojo man per petįir išėjo iš kambario.

Aš patekau į didžiulę bėdą.Minutės slinko taip lėtai, tarsi

būtų tyčia sugalvotos manepakankinti. Prieš antrąatsiprašiau ir išėjau į koridorių.Jo gale po dideliu langu stovėjotamsiai raudonu audiniuapmušta sofa. Atsisėdau irėmiau laukti. Neturėjaulaikrodžio, bet laikas bėgopernelyg lėtai. Galiausiai iš užkampo išniro Aspenas.

– Pačiu laiku, – atsidusau.

– Kas nutiko? – paklausė jisoficialiai, stovėdamas prie sofos.

Daug kas, pagalvojau. Daugdalykų, apie kuriuos negaliutau pasakoti.

– Mes turime užduotį, ir ašnesugalvoju, kaip ją atlikti.Niekas neateina į galvą, esuįsitempusi ir negaliu užmigti, –išpyškinau įniršusi.

Aspenas sukikeno.– Kokią užduotį? Padaryti

diademos eskizą?– Ne, – pasakiau,

nukreipdama į jį nusivylusį

žvilgsnį. – Turim sugalvotiprojektą, atnešiantį naudosšaliai. Panašų į karalienėsAmberli darbą su neįgaliaisiais.

– Ar dėl šito esi taipsusirūpinusi? – jis paklausė,krestelėdamas galvą. – Negi taisunku? Smagi užduotis.

– Ir aš taip maniau. Bet galvatuščia kaip puodynė. Ką, manimidėtas, darytum tu?

Aspenas kiek pagalvojo.– Žinau! Turėtum parengti

apsikeitimo kastomis programą,– jo akys spindėjo iš

susijaudinimo.– Ką?– Apsikeitimo kastomis

programą. Žmonės iš aukštesniųkastų apsikeičia vietomis sužmonėmis iš žemesnių. Tada jiesupras, ką reiškia būti mūsųkailyje.

– Nemanau, kad toks siūlymastinkamas, Aspenai. Bent jau nešiam projektui.

– Tai puikus sumanymas, –neatlyžo jis. – Ar įsivaizduojitokią mergaitę kaip Selestė,kraunančią į lentynas prekes? Ji

nusilaužytų nagus? Taip jai irreikia.

– Kas tave apsėdo? Nejautarp sargybinių nėrapaveldėjusių antros kastosstatusą? Argi jie ne tavodraugai?

– Niekas manęs neapsėdo, –atsargiai tarė Aspenas. – Aš esutoks kaip ir visada. Tai tupamiršai, ką reiškia gyventiname be šildymo.

Aš atlošiau pečius.– Nepamiršau. Stengiuosi

sugalvoti projektą, kuris

padarytų galą tokiemsdalykams. Net jei ir išvyksiunamo, gal kas nors pasinaudosmano sumanymu, todėl noriu,kad jis būtų geras. Aš noriupadėti žmonėms.

– Nepamiršk, Mer, –įsikarščiavęs meldė manęsAspenas. – Šie žmonės buvovaldžioje, kai tu badavai. Jieleido, kad aikštėje būtųnuplaktas mano brolis. Jokioskalbos čia nepadės. Jie užspeitėmus į kampą, iš kurio patysnegalime ištrūkti, ir neskuba

mums padėti. Mer, jie šitonesupranta.

Pyktelėjusi atsistojau.– Kur eini? – jis paklausė.– Grįžtu į Moterų kambarį, –

atsakiau.Aspenas sekė iš paskos.– Nejau mes rimtai pykstamės

dėl kažkokio kvailo projekto?Pasisukau į jį.– Ne. Mes pykstamės, nes tu

irgi to nesupranti. Dabar ašpriklausau trečiai kastai, tu –antrai. Užuot pykęs dėl savopasikeitusio statuso, pagalvok,

kokios galimybės tau atsivėrė?Tu gali pakeisti savo šeimosgyvenimą. Tikriausiai galėtumpakeisti daugelio žmoniųgyvenimus. O tu tenoriatsikeršyti. Nuo to niekamnebus geriau.

Aspenas tylėjo, ir aš nuėjau.Stengiausi nenusivilti juo, taipaistringai reiškusiu savo norus.Argi tai ne žavi savybė? Bet šispokalbis privertė susimąstytiapie kastas ir būtinybę jaspanaikinti. Kol kas to padarytineįmanoma.

Tai kam vargintis?

Pagriežiau smuiku.Išsimaudžiau. Pabandžiaunusnūsti. Dalį vakaro praleidautyliame kambaryje. Sėdėjaubalkone.

Niekas nepadėjo. Laiko buvolikę visai mažai, o aš vis darneturėjau jokios projekto idėjos.

Ilgai varčiausi lovoje, veltuibandydama užmigti. Atmintyjevis iškildavo pikti Aspenožodžiai, jo nuolatinės grumtynėssu savo likimu. Galvojau apie

Maksoną ir jo ultimatumą, joreikalavimą prisiimtiatsakomybę. Tada paklausiausavęs, ar tai svarbu, juk vis tiekvažiuosiu namo, nespenktadienio vakarąnepristatysiu projekto.

Atsidusau ir užsitraukiauantklodę. Nesinorėjo atsiverstiGregorio dienoraščio; bijojau,kad jis užduos man daugiauklausimų, nei pateiks atsakymų.Bet gal parodytų man kryptį,pakuždėtų temą, kuria galėčiaukalbėti Pranešimų laidoje.

Be to, jei ir nepadėsiu sau,turiu sužinoti, kas nutiko jodukrai. Buvau įsitikinusi, kad jivardu Katerina, taigi sklaidžiaulapus, ieškodama užuominosapie ją ir į nieką kitąnekreipdama dėmesio, kolgaliausiai radau merginos,stovinčios šalia iš pažiūros daugvyresnio vyro, nuotrauką. Galman tik pasivaideno, bet jiatrodė apsiverkusi.

Šiandien Katerina buvoištekinta už Emilio de

Monpezato iš Svendvėjaus.Visą kelią iki bažnyčios jiraudojo, kol galiausiaiaiškiai pasakiau, kad jei jinesusitvardys perceremoniją, bus skaudžiainubausta. Jos motina irginesijaučia laiminga, įtariu,kad Spenseris taip patnusiminė, sužinojęs, kaip josesuo nenori tekėti. BetSpenseris yra sumanus.Manau, jis greitaiatsitokės, kai tik pamatys,kiek galimybių jam

atvėriau. Ir iš Deimonosulaukiau paramos; kaipnorėčiau perimti iš jo tai,kas gera, ir įdiegti kitiemsžmonėms. Reikia pagirtijaunimą. Pasiekti dabartinępadėtį man labiausiaipadėjo Spenserio irDeimono karta. Jųentuziazmas yra beribis;žmonės jų klauso kur kasmieliau negu paliegusiųsenolių, kurie tvirtina, kadpasukome ne tuo keliu. Visklausiu savęs, ar yra būdas

nutildyti juos visiemslaikams nesusiteršus savovardo.

Kad ir kaip būtų, rytojnumatytas karūnavimas.Dabar, kai Svendvėjus įgijogalingą Šiaurės Amerikossąjungininką, aš turiu, konoriu, – karūną. Manomanymu, šis sandoris yrateisingas. Kam pasitenkintiIlėjos prezidento titulu, jeigaliu būti Ilėjos karaliumi?Dukros dėka aš būsiulaikomas karaliumi.

Viskas stojo į savo vietas.Nuo rytdienos kelio atgalnebus.

Jis ją pardavė. Tas paršas,norėdamas gauti tai, ko norėjo,pardavė dukrą žmogui, kurio jinekentė.

Įširdusi norėjau užverstiknygą ir apie tai negalvoti. Betprisiverčiau ją pasklaidyti irpaskaitinėti atsitiktinespastraipas. Vienoje vietojeradau kastų sistemos, – išpradžių planuotos šešių, o ne

aštuonių pakopų, – diagramosjuodraštį. Kitame puslapyjeGregoris planavo pakeistižmonių pavardes ir taip atskirtijuos nuo jų praeities. Iš vienoseilutės aiškėjo, kad jis ketinanubausti savo priešus,nustumdamas juos į žemesnękastą, ir atsilygintiištikimiesiems, pakeldamas juosį aukštesnę.

Klausiau savęs, ar manoproseneliai neturėjo kąpasiūlyti, ar tiesiog tamatsispyrė. Vyliausi antrojo

varianto.Kokia būtų buvusi mano

pavardė? Ar tėtis žinojo?Visą gyvenimą buvau

verčiama tikėti, kad Gregorisbuvo didvyris, išgelbėjęs mūsųšalį, kai stovėjome antužmaršties slenksčio. Dabarsužinojau, kad jis tebuvovaldžios ištroškęs monstras.Koks žmogus taip noriaimanipuliuotų kitais? Koksžmogus prievarta ištekintų savodukrą, siekdamas naudos?

Kitomis akimis pažvelgiau į

seniau perskaitytus įrašus. Jisniekur neužsiminė, kad norėtųbūti puikus šeimos žmogus; jistik norėjo toks atrodyti. Jispakluso Voliso taisyklėms kurįlaiką. Jis naudojosi sūnausbendraamžiais, norėdamaslaimėti jų palaikymą. Jis nuo patpradžių žaidė savo žaidimą.

Pajutau pasišlykštėjimą.Atsistojau ir ėmiau vaikščioti,mėgindama viską suvokti.

Kaip galėjo būti pamirštaistorija? Kaip galėjo nutikti, kadniekas daugiau nebekalba apie

senąsias šalis? Kur laikoma šiinformacija? Kodėl ji slepiama?

Atsimerkiau ir pažvelgiau įdangų. Tai atrodė neįtikima. Jukkažkas turėjo pasipriešinti irpasakyti savo vaikams tiesą. Galir pasakė. Dažnai klausdavausavęs, kodėl tėtis neleisdavokalbėti apie paslėptą aptriušusiąistorijos knygą jo kambaryje;kodėl nebuvo išspausdinta Ilėjosistorija, kurią žinojau? Galparašius, kad Ilėja buvodidvyris, žmonės būtų sukilę.Bet liko vien tik spėlionės – kai

vienas žmogus tvirtina vienaip,kitas kitaip, tiesa lieka kažkuranapus.

Klausiau savęs, ar Maksonastai žino.

Staiga kai ką prisiminiau. Netaip seniai mudu su Maksonupirmą kartą pasibučiavome. Taibuvo taip netikėta, kad ašatsitraukiau, o jis sutriko.Suvokusi, kad noriu, jogMaksonas mane bučiuotų,pasiūliau ištrinti pirmąjįprisiminimą ir pakeisti jį nauju.

Amerika, pasakė jis,

nemanau, kad galima pakeistiistoriją. Ir aš atsakiau: Žinoma,galima. Kas apie tai žinos, betavęs ir manęs?

Norėjau tik pajuokauti. Beabejo, jei mudu liktume kartu,prisimintume, kas nutiko ištikrųjų. Mudu niekadanekeistume tos patirties įtobulesnę istoriją vien dėl šou.

Bet Atranka ir yra šou. Jeimudviejų su Maksonu kada norspaklaustų apie pirmąjį bučinį, arpasakytume tiesą? O galpasiliktume tą prisiminimą sau?

Po mūsų mirties niekasnesužinotų, ir ta svarbi akimirkapranyktų amžiams.

Ar galėjo būti taip paprasta?Pasakoti ir kartoti tą pačiąistoriją žmonių kartoms, kol jibus priimta už tiesą. Ar dažnaiklausdavau senesnių už mamąar tėtį žmonių, ką jie žino ar kąmatė jų tėvai? Juk jie buvosenoliai. Ką jie išmano? Buvaupernelyg išdidi, kad kreipčiau įjuos dėmesį. Labai kvailaipasijutau.

Bet svarbu buvo ne tai.

Svarbu buvo tai, ką ketinaudaryti.

Iki šiol gyvenau įsprausta įplyšį; bet mylėjau muziką, todėlnesiskundžiau. Tačiau ašnorėjau būti su Aspenu ir,kadangi jis priklausė šeštaikastai, susidūriau su dideliaissunkumais. Jei prieš daugelįmetų patogiai įsitaisęs prie staloGregoris Ilėja nebūtų sukūręsmūsų šalies įstatymų, mudu suAspenu niekada nebūtumesusipykę ir aš niekada nebūčiaupamilusi Maksono. Maksonas

netgi nebūtų tapęs princu. Marlirankos būtų sveikos, ir jiedu suKarteriu negyventųkambarėlyje, kuriame telpa tiklova. Mano mielas broliukasDžeradas galėtų studijuotigamtos mokslus, kurie jampatinka, užuot kankinęsis dėlmeno, kuriam nejaučiapašaukimo.

Užsitikrinęs patogų gyvenimągražiuose rūmuose, GregorisIlėja iš visos tautos pavogėgalimybę bent pamėgintipasiekti to paties.

Maksonas sakė, kad, jei noriudaugiau apie jį sužinoti, tereikiapaklausti. Bijojau išgirsti, kad jisyra kaip tik toks žmogus, betprivalėjau žinoti. Jei turėjauapsispręsti, ar likti Atrankoje,ar vykti namo, reikėjo žinoti, iškokio molio Maksonas drėbtas.

Įsispyrusi į šlepetes irapsivilkusi chalatą, išpėdinau iškambario, praėjau prosargybinį.

– Ar viskas gerai, panele? –paklausė jis.

– Taip. Tuoj grįšiu.

Regis, jis norėjo šį tą pridurti,bet aš nuskubėjau, nespėjus jamprasižioti. Užlipau laiptais įtrečią aukštą. Skirtingai nuokitų aukštų, čia laiptų aikštelėjestovėjo sargybiniai, neleisdamiman prieiti prie Maksono durų.

– Man reikia pasikalbėti suprincu, – ryžtingai pasakiau.

– Labai vėlu, panele, – tarėsargybinis iš kairės.

– Maksonas neprieštaraus, –patikinau.

Sargybinis dešinėje kvailaiišsiviepė.

– Nemanau, kad dabar jamreikėtų draugijos, panele.

Suraukiau kaktą, mintysekartodama tą sakinį.

Jis su kita mergaite.Veikiausiai ten yra Kris; ji

sėdi jo kambaryje, kalba,juokauja ir galbūt jau sulaužėsavo nesibučiavimo taisyklę.

Iš už kampo išniro padėklunešina kambarinė, ir pro manenusileido laiptais žemyn. Ašpasitraukiau į šalį svarstydama,ar spausti sargybinius maneįleisti, ar pasiduoti. Kai jau

buvau beprabylanti, sargybinismane aplenkė:

– Grįžkite į lovą, panele.Norėjau šaukti ant jų ar ko

nors griebtis, bet pasijutaubejėgė. Vis dėlto pasitraukiau.Išgirdau, kaip vienas sargybinis– tas, kuris kvailai vaipėsi, –kažką sumurmėjo man nueinant.Pasijutau dar blogiau. Ar jis išmanęs šaiposi? Gailisi? Mannereikia jo gailesčio. Ir taipprastai jaučiuosi.

Nusileidusi į antrą aukštą,nustebau pamačiusi mane

pralenkusią kambarinę – ji buvopriklaupusi, tarsi taisytųsibatelį. Man einant artynmergina kilstelėjo galvą, paėmėpadėklą ir žengė prie manęs.

– Jo nėra kambaryje, –sušnibždėjo.

– Ko? Maksono?Ji linktelėjo.– Paieškokite apačioje.Nusišypsojau iš nuostabos

kratydama galvą.– Ačiū.Kambarinė gūžtelėjo pečiais.– Tikrai jį rasite, jei tik

paieškosite. Be to, – ištarė jikupinomis susižavėjimo akimis,– jūs mums patinkate.

Ji nuskubėjo žemyn, į pirmąaukštą. Paklausiau savęs, kągalėtų reikšti „mums“, bet tuotarpu man užteko jos paslaugos.Luktelėjusi, kol kambarinėnutolo, ėmiau leistis žemyn.

Didysis kambarys buvoatidarytas, bet tuščias, kaip irvalgomasis. Patikrinau Moterųkambarį. Pagalvojau, kad tenbūtų keista vieta pasimatymui,bet Maksono su Kris čia irgi

nebuvo. Paklausiau prie durųstovinčių sargybinių, ir jiepatikino mane, kad Maksonasneišėjo į sodus; tada apžiūrėjaukelias bibliotekas ir svečiųkambarius, paskui dingtelėjo,kad jiedu su Kris atsisveikinoarba grįžo į jo kambarį.

Nuleidusi rankas, pasukau užkampo link galinių laiptų, jiebuvo arčiau nei pagrindiniai. Ašnieko nemačiau; bet eidamaaiškiai išgirdau šnibždesį.Sulėtinau žingsnį, nenorėdamasutrukdyti ir nebūdama visiškai

įsitikinusi, iš kur sklinda garsas.Dar vienas šnibždesys.Koketiškas rizenimas.Šiltas atodūsis.Supratau, iš kur sklinda

garsai. Žengiau dar vienąžingsnį, pažvelgiau į kairę irpamačiau tamsojebesiglėbesčiuojančią porelę. Kaivaizdas išryškėjo ir akysapsiprato su prieblanda, buvaušokiruota.

Šviesius Maksono plaukuspažinau net ir tamsoje. Kiekkartų esu juos mačiusi sode

vakarėjant? Bet niekadanebuvau mačiusi,neįsivaizdavau, kaip tie plaukaiatrodys, taršomi ilgų Selestėspirštų raudonai lakuotaisnagais.

Selestė buvo prispaudusiMaksoną prie sienos. Laisvąjąranką padėjusi jam ant krūtinės,koja apsivijusi jo koją, suknelėspraskiepas atidengė ilgąmerginos koją, ši koridoriausprieblandoje atrodė melsva.Selestė šiek tiek atsitraukė,paskui vėl iš lėto jį prispaudė

prie sienos, tarsi erzintų.Laukiau, kol jis lieps jai

atsitraukti, kol pasakys, kad josnenori. Bet jis nepasakė. Užuottai padaręs, Maksonas jąpabučiavo. Selestė atsakė įbučinį ir sukikeno dėl princorodomo švelnumo. Jis kažkąsušnibždėjo jai į ausį, Selestėpalinko artyn ir pabučiavo jįstipriau ir aistringiau nei pirma.Suknelės petnešėlė nusmuko jainuo peties, atidengdama konevisą nugarą. Nė vienasnesivargino jos pataisyti.

Stovėjau sustingusi. Norėjaušaukti ar klykti, bet gerklė buvoužgniaužta. Ir kodėl iš visųmergaičių čia turėjau aptiktikaip tik ją?

Selestės lūpos nuslydoMaksono veidu ir įsisegė jam įkaklą. Ji dar kartą kokčiaisukikeno ir vėl pabučiavo jį.Maksonas šypsodamasisužsimerkė. Selestė jo neužstojosavo kūnu ir aš stypsojau tiesiaijam prieš akis.

Norėjau bėgti. Norėjaupranykti, išgaruoti. Užuot tai

padariusi, stirksojau kaip įkasta.Atsimerkęs Maksonas mane

pamatė.Selestei bučiniais piešiant

ornamentus jam ant kaklo,mudu su Maksonu stebeilijomevienas į kitą. Jo šypsena išblėso,Maksonas akimirksniusuakmenėjo. Šokas jo akyseprivertė mane pajudėti. Selestėnieko nepastebėjo, taigi aštyliai, net nekvėpuodamaatsitraukiau.

Kai jie manęs jau nebegalėjogirdėti, dėjau į kojas, skuodžiau

pro iki vėlumos dirbančiussargybinius ir liokajus. Nespėjusužbėgti pagrindiniais laiptais,akys pritvino ašarų.

Suėmiau save į rankas irgreitai pasukau link savokambario. Praėjau prosusirūpinusį sargybinį ir,įžengusi vidun, atsisėdau antlovos veidu į balkoną. Kambariotyloje suskaudo širdį. Kokia tukvailė, Amerika. Kokia kvailė.

Aš važiuosiu namo. Pamiršiu,kad tai nutiko, ir ištekėsiu užAspeno.

Aspenas – vienintelis žmogus,kuriuo galiu pasitikėti.

Netrukus kažkas pasibeldė įduris ir nelaukdamas kvietimoįėjo Maksonas. Jis buvo nemažiau įpykęs negu aš.

Nespėjus jam prasižioti,prakalbau pirmoji:

– Tu man melavai.– Ką? Kada?– O kada nemelavai? Kalbėjai

apie piršlybas, o buvai užkluptaskoridoriuje kone be sąmonės sutokia kaip ji?

– Tai, ką dariau su ja, neturi

nieko bendro su mano jausmaistau.

– Juokauji, tiesa? O galbūsimam karaliui priimtatrainiotis su pusnuogėmismergaitėmis, kai tik toįsigeidžia?

Maksonas įsižeidė.– Ne. Aš taip nemanau.– Kodėl su ja? – kamantinėjau,

žvelgdama į lubas. – Kodėl išvisų žemės mergaičių tu norijos?

Kai pažvelgiau į Maksoną,laukdama atsakymo, jis purtė

galvą ir žvalgėsi po kambarį.– Maksonai, ji aktorė,

apsimetėlė. Turėtum žinoti, kadpo storu makiažo sluoksniu irkrūtis pakeliančia liemenėleslypi mergaitė, kuri tenori tavimmanipuliuoti ir pasiekti, kogeidžia.

Maksonas nelinksmainusijuokė.

– Tiesą sakant, aš tai žinau.Mane pribloškė jo ramybė.– Tai kodėl...Bet aš jau žinojau atsakymą.Jis irgi. Jis čia augo.

Tikriausiai Gregoriodienoraščiai jam buvo skaitomiprieš miegą. Ko kito galėjautikėtis?

Kodėl buvau tokia naivi?Galvodama, kad yra galimybėpasirinkti geresnę už maneprincesę, įsivaizdavau Kris. Jibuvo graži, kantri ir turėjodaugybę kitų savybių, kuriųneturėjau aš. Bet mačiau jąšalia kitokio Maksono. Jei jisketino sekti Gregorio Ilėjospėdomis, vienintelė jam tinkantimergaitė yra Selestė. Nė viena

kita nesutiktų laikyti šalies posavo padu.

– Užtenka, – pasakiaugrąžydama rankas. – Tu norėjaisprendimo, štai jį ir gavai: manjau gana. Baigiau su Atranka, sumelagystėmis ir pirmiausia sutavimi. Dieve, negaliu patikėti,kokia kvaila buvau.

– Tu nebaigei, Amerika, –skubiai paprieštaravoMaksonas, savo pozaišreikšdamas tą pačią mintį kaipir žodžiais. – Tu baigsi, kai ašpasakysiu. Dabar tu esi

nusiminusi, ir tiek.Norėjosi nusirauti plaukus.– Kas tau yra? Gal apsivalgei

drignių? Kodėl manai, jog aškada nors susitaikysiu su tuo, kąmačiau? Aš nekenčiu tosmergaitės. O tu ją bučiavai.Nenoriu turėti su tavim niekobendro.

– Moterie, tu neleidi manįterpti nė žodelio!

– O kaip galėtum pasiteisinti?Išsiųsk mane namo. Daugiaunenoriu čia būti.

Mudu taip greitai

atsišaudėme žodžiais, kad jotylėjimas mane pribloškė.

– Ne.Įsiutau. Argi ne šito jis

norėjo?– Maksonai Skrivai, tu esi

mažas vaikas, turintisnemėgstamą žaisliuką, betnegali pakęsti minties, kad jisatiteks kam kitam.

Maksonas tyliai prakalbo:– Suprantu, kad tu pyksti,

bet...Aš jį stumtelėjau.– Per švelniai pasakyta!

Maksonas išliko ramus.– Amerika, nevadink manęs

vaiku. Ir nestumdyk.Aš vėl jį pastūmiau.– O ką tu man padarysi?Maksonas čiupo man už riešų,

užlaužė rankas už nugaros, ir ašjo akyse pamačiau pyktį. Manetai nudžiugino. Norėjau, kad jismane išprovokuotų. Norėjaudingsties jį įskaudinti. Šiąakimirką galėjau suplėšyti jį įgabalėlius.

Bet Maksonas nebuvo įsiutęs.Iš jo sklido šilta energija, jos jau

seniai nebuvau jutusi. Maksonoveidas buvo prie pat manojo, joakys ieškojo mano akių,tikriausiai spėliodamos, ko ašgriebsiuos. Nors visa tai atrodėneteisinga, aš vis tiek tonorėjau. Mano lūpos prasiskyrė,nespėjus suvokti, kas vyksta.

Pakračiau galvą, kadatsitokėčiau, ir žengiau linkbalkono. Maksonas leido manpasitraukti. Keletą kartųįkvėpiau, kad nusiraminčiau, irpasigręžiau į jį.

– Išsiųsi mane namo? –

paklausiau tyliai.Maksonas papurtė galvą,

negalėdamas ar nenorėdamaskalbėti.

Nuo riešo nuplėšiau jodovanotą apyrankę ir sviedžiauper kambarį.

– Tada išeik, – sušnibždėjau.Nusisukau į balkoną ir

sudirgusi laukiau, kol išgirdauspragtelint duris. Jam išėjussusmukau ant grindų ir ėmiauraudoti.

Jiedu su Seleste tokiepanašūs. Gyvenimas jiems tėra

spektaklis. Apsimetinėdamas ikidienų galo, jis priversvisuomenę patikėti, jog yranuostabus valdovas, bet laikyssavo tautą įkalintą kaipGregoris.

Atsisėdau ant grindų,sukryžiavusi kojas. NusivylusiMaksonu, dar labiau nusivyliausavimi. Turėjau kovotismarkiau. Turėjau padarytidaugiau. Kad nesėdėčiau čianugalėta.

Nusišluosčiau ašaras irapsvarsčiau padėtį. Su Maksonu

viskas baigta, bet aš dar esučia. Su konkursu viskas baigta,bet turiu paruošti pristatymą.Gal, Aspeno manymu, ir nesuganėtinai tvirta būti princese,bet jis manim tiki. Aš tai žinau.Mano tėvas irgi tiki. IrNikoleta.

Laimėti nepavyks. Taigi kaipišvykti sukėlus sąmyšį?

Dvidešimt septintasskyrius

Kai Silvija paklausė, ko manprireiks pristatymui, atsakiau,kad mažo stalelio knygoms irstovo plakatui. Ji itin jaudinosidėl mano plakato. Buvau čiavienintelė menininkė.

Ištisas valandas rašiau kalbą

ant kortelių, kad niekonepamirščiau, žymėjausi skyriusknygose, iš kurių cituosiu, irrepetavau prieš veidrodį labainerimaudama. Stengiausipernelyg negalvoti apie tai, kądarau, kad nepradėtų krėstidrebulys.

Paprašiau Anos pasiūti mankuklią suknelę, kambarinėsuraukė antakius.

– Kalbate taip, tarsiketintume išsiųsti jus tik suapatiniais, – nusišaipė ji.

Aš sukikenau.

– Ne tai turėjau galvoje. Jukžinai, man patinka visos jūsųpasiūtos suknelės. Tik noriuatrodyti... angeliškai.

Ana šyptelėjo.– Manau, ką nors sugalvosim.Turbūt kambarinės dirbo kaip

pamišusios, nes Pranešimųdieną nemačiau nei Anos, neiMerės, nei Lusės. Likusvalandai iki laidos pradžios, jostriukšmingai sugužėjo nešinossuknele. Ji buvo balta, plono irlengvo audinio, papuošta ilgužalio ir mėlyno tiulio dryžiu

dešinėje. Suknelės apačia kritokaip debesis, o paaukštintasliemuo teikė tyrumo irgrakštumo. Su tuo drabužiujaučiausi graži. Palyginti sukitomis jų modeliuotomissuknelėmis, ši buvo patimieliausia. Tikriausiai daugiaujų siūtų suknelių man nebeteksvilkėti.

Buvo sunku išlaikyti savoplaną paslaptyje, bet manpavyko. Kai mergaitės paklausė,apie ką kalbėsiu, atsakiau, jogtai bus staigmena. Sulaukiau

skeptiškų žvilgsnių, bet man tainerūpėjo. Paprašiau kambariniųnieko neliesti ant stalo, netnešluostyti dulkių, ir jos pakluso,nelietė mano užrašų.

Niekas nieko nežinojo.Labiausiai norėjau

išsipasakoti Aspenui, betsusilaikiau. Viena vertus,bijojau, kad jis mane atkalbės, iraš nusileisiu. Antra vertus,būgštavau, kad jis parodyspernelyg daug entuziazmo.

Kol kambarinės dėjo visaspastangas, kad atrodyčiau graži,

aš stebeilijau į veidrodį irkaupiau ryžtą. Taip busgeriausia. Nenorėjau, kad kasnors – kambarinės, kitosmergaitės, ypač Aspenas – dėlmano poelgio patektų į bėdą.

Beliko viską sutvarkyti.– Ana, Mere, ar galėtumėte

atnešti man arbatos?Jos susižvelgė.– Abi? – pasitikslino Merė.– Taip, prašyčiau.Jos kažką įtarė, bet nusilenkė

ir išėjo iš kambario. Tadapasisukau į Lusę.

– Pasėdėk su manim, –pakviečiau, vesdamasi ją prieminkšto suolelio, ant kuriosėdėdavau. Ji pakluso, o aštiesiai šviesiai paklausiau:

– Ar tu laiminga?– Ką turite galvoje, panele?– Pastaruoju metu esi liūdna.

Klausiau savęs, ar tau viskasgerai.

Lusė nuleido galvą.– Ar taip aiškiai matyti?– Taip, – atsakiau,

apkabindama kambarinę irprisitraukdama artyn. Ji

atsiduso ir padėjo galvą man antpeties. Jaučiausi labai laiminga,kad Lusė trumpam pamiršo musskiriančias nematomas ribas.

– Ar jūs kada nors norėjote to,ko negalėjote turėti?

Aš prunkštelėjau.– Luse, prieš atvykdama čia,

priklausiau penktai kastai.Negaliu suskaičiuoti, kiek viskonorėjau.

Netikėtai Lusės skruostunuriedėjo ašara.

– Nežinau, ką daryti.Jaučiuosi užspeista.

Atlošiau pečius ir priverčiaują pažvelgti man į akis.

– Luse, žinok, jog, manomanymu, tu gali daryti bet ką,būti kuo panorėjusi. Esinuostabi mergaitė.

Ji blausiai nusišypsojo.– Ačiū, panele.Žinojau, kad turime nedaug

laiko.– Noriu paprašyti tavęs

paslaugos. Nesu tikra, ar galiupasitikėti kitomis, bet tavimipasitikiu.

Lusė atrodė sutrikusi, bet

nedvejodama sutiko man padėti.Įkišau ranką į stalčių ir

ištraukiau laišką.– Ar galėtum perduoti jį

pareigūnui Legeriui?– Pareigūnui Legeriui?– Noriu padėkoti jam už

gerumą. Pamaniau, netiktųįteikti jam laišką pačiai. Na,supranti. – Tai buvo nevykęspasiteisinimas, bet tik šitaipgalėjau paaiškinti Aspenui,kodėl pasielgiau taip, o nekitaip, ir ištarti jam sudie.Veikiausiai po šio vakaro

rūmuose neužsibūsiu.– Galiu perduoti jam po

valandos, – noriai sutiko Lusė.– Ačiū. – Ašaros kėsinosi

ištrykšti, bet aš sulaikiau jas.Buvau išsigandusi, tačiau taippasielgti privalėjau dėldaugybės priežasčių.

Mes visi nusipelnėmegeresnio gyvenimo. Manošeima, Marli ir Karteris,Aspenas, net ir manokambarinės jautėsi užspeistosdėl Gregorio planų. Aš galvosiuapie brangius žmones.

Įeidama į Pranešimų laidosstudiją, laikiau glėbį knygų sužymikliais ir aplanką su plakatu.Studija atrodė taip pat kaipvisuomet – dešinėje, netoli durų,stovėjo karaliaus, karalienės irMaksono kėdės, Elito dalyviųkėdės buvo kairėje, – centre,kur įprastai būdavo pakylapasisakyti karaliui, buvo paliktaerdvės mūsų pristatymams.Pamačiau stalą ir stovą, taip patir ekraną – matyt, kas norsrodys skaidres. Tai buvoįspūdinga. Įdomu, kas pasižymi

tokiu išradingumu.Nuėjau prie paskutinės

laisvos kėdės – deja, ji buvošalia Selestės – ir pasidėjau priesavęs aplanką, knygassusikroviau ant kelių. Natali irgiturėjo keletą knygų; Elisanepakėlė akių nuo savo užrašų.Kris žvelgė į dangų, ir atrodė,kad ji mintyse deklamuoja savopristatymą. Selestė taisėsimakiažą.

Silvija irgi buvo studijoje; taipnutikdavo, kai mums tekdavodalyvauti diskusijose, kurioms ji

mus ruošdavo, bet šiandien jinesitvėrė savame kailyje.Tikriausiai tai buvo sunkiausiaiš visų ligšiolinių užduočių, irrezultatai jai buvo labaisvarbūs.

Aš staigiai įkvėpiau. Buvaupamiršusi Silviją. Dabar jau pervėlu.

– Panelės, atrodotefantastiškai! – pasakė jiprieidama. – Dabar, kai visossusirinkote, norėčiau šį tąpaaiškinti. Pirmiausia atsistoskaralius ir perskaitys keletą

pranešimų, tada Gavrilassupažindins su šio vakaro tema– jūsų filantropiniaispristatymais.

Įprastai rami Silvija, dirbantilyg puikiai sureguliuota rūmųmašina, atrodė susijaudinusi.Kalbėdama ji vos nestrykčiojo.

– Žinau, kad rengėtės. Turiteaštuonias minutes; jei po toiškils klausimų, jums padėsGavrilas. Būkite budrios irsantūrios. Jus stebi visa šalis!Jei suklysite, įkvėpkite irdėstykite toliau. Jums seksis

puikiai. Kalbėsite tokia tvarka,kaip sėdite. Panele Natali, jūsbūsite pirmoji; panelė Amerika –paskutinė. Sėkmės, mergaitės!

Silvija nuskubėjo viskopatikrinti ir pertikrinti, o ašstengiausi nusiraminti.Paskutinė. Manau, tai gerai.Tikriausiai Natali ne taippasisekė – ji kalbės pirmoji.Mačiau, kaip ją išpylė prakaitas.Jai turbūt labai sunkususikaupti. Nejučiomisįsistebeilijau į Selestę. Jinežinojo, kad mačiau ją ir

Maksoną kartu, ir aš klausiausavęs, kodėl ji niekam apie tainepasakojo. Jeigu ji tai nutylėjo,vadinasi, tai buvo ne pirmaskartas.

Pasijutau dar nesmagiau.– Nerviniesi? – paklausiau

žiūrėdama, kaip ji krapšto nagoodelę.

– Ne. Šis sumanymas kvailasir niekam nerūpi. Džiaugsiuosi,kai viskas baigsis. Beje, ašmodelis, – tarė Selestė irgaliausiai pažvelgė į mane. – Ašmoku laikytis prieš auditoriją.

– Tu išties įsisavinai pozavimomeną, – sumurmėjau.

Pamačiau, kaip ji susimąstė,mėgindama suprasti, ar norėjaują įžeisti. Galiausiai užvertė akisir nusisuko į kitą pusę.

Tada įėjo karalius sukaraliene. Jie kalbėjosipašnibždomis, regis, pokalbisbuvo labai svarbus. Poakimirkos pasirodė Maksonas.Eidamas į savo vietą jis taisėsisąsagas. Vilkėdamas kostiumą,jis atrodė itin nekaltas ir tyras;turėjau priminti sau, kad yra

kitaip.Princas pažvelgė į mane.

Neketinau leistis įbauginama irpirmoji nusigręžti, tadstebeilijau į jį. Tada Maksonaspakėlė ranką ir patempė ausiesspenelį. Lėtai papurčiau galvąparodydama, kad mudu daugiauniekada nebesikalbėsime.

Prasidėjus pristatymams,mane išmušė šaltas prakaitas.Natali pasiūlymas buvotrumpas. Ir ne visai teisingas.

Jos tvirtinimu, sukilėliųveiksmai yra bjaurūs ir

neteisėti, ir pats sukilėliųbuvimas turėtų būti laikomasneteisėtu – tada Ilėjosprovincijos jaustųsi saugesnės.Jai baigus visos tyliai į jąsužiurome. Nejaugi Natalinežino, kad sukilėlių veiksmaijau laikomi neteisėtais?

Natali atsisėdus karalienėsveidas atrodė nepaprastailiūdnas.

Elisa pasiūlė programą, pagalkurią aukštesniųjų kastų nariaitaptų susirašinėjimo draugais suNaujosios Azijos žmonėmis. Jos

manymu, tai sutvirtintų ryšiustarp mūsų šalių ir padėtųužbaigti karą. Nebuvauįsitikinusi, kad tai duotų naudos,bet tai buvo naujas priminimasMaksonui ir visuomenei, kodėl jivis dar čia. Karalienėspaklausta, ar ji pažįsta žmoniųNaujojoje Azijoje, kurie sutiktųdalyvauti programoje, Elisapatikino pažįstanti.

Kris pristatymas buvoįspūdingas. Ji norėjo patobulintiviešųjų mokyklų sistemą;žinojau, kad šis sumanymas

labai artimas ir branguskaralienei bei Maksonui.Neabejojau, kad ji, būdamaprofesoriaus dukra, seniaigalvojo apie šiuos dalykus. Jiekrane rodė tėvų atsiųstasnuotraukas iš savo provincijosmokyklos. Buvo skaudu matytinuovargį mokytojų veiduose, ovienoje nuotraukoje išvydomeklasę, kur keturi vaikai sėdėjoant grindų, nes trūko kėdžių.Karalienė apipylė ją klausimais,ir Kris guviai atsakinėjo.Remdamasi senomis finansinių

ataskaitų kopijomis, kuriasnagrinėjome, ji netgi rado vietą,kur galėtume pasiskolinti pinigųdarbams pradėti, ir pasiūlė idėjųtolesniam finansavimui.

Kai Kris atsisėdo, Maksonasjai nusišypsojo ir linktelėjo. Jiparaudo ir pradėjo knibinėtisuknelės nėrinius. Taip žaisti suKris buvo žiauru, turint galvojeintymius Maksono ryšius suSeleste. Bet aš daugiaunesikišiu. Tegu jis daro, ką nori.

Selestės pristatymas buvoįdomus, tik gal kiek miglotas. Ji

siūlė kai kurioms žemesnėmskastoms įvesti minimalią algą.Tai būtų daroma pagal slankiąjąskalę, pateikiant pažymėjimus.Tačiau penktos, šeštos irseptintos kastų nariai turėtųlankyti mokyklą, kad gautų tuospažymėjimus... ir mokėti užmokslą... Taigi daugiausianaudos gautų trečia kasta, nesjie yra mokytojai. Selestėpriklausė antrai kastai, todėlneturėjo supratimo, kaip sunkiaimes dirbame kone visą parą,kad sudurtume galą su galu.

Niekas neturėtų laikopažymėjimams gauti, vadinasi, irmokytojų atlyginimas nesikeistų.Skambus, bet visai nepraktiškaspristatymas.

Selestė grįžo į savo vietą, ašatsistojusi drebėjau. Akimirkąpasvarsčiau, gal apalpti. Bet ašnorėjau pasisakyti. Tikbūgštavau dėl padarinių.

Padėjau plakatą – kastųdiagramą – ant stovo irišdėsčiau knygas reikiamatvarka ant stalelio. Giliaiįkvėpiau ir suspaudžiau rankoje

korteles, tačiau pradėjus kalbėtiman jų net neprireikė.

– Labas vakaras, Ilėja.Kreipiuosi į jus ne kaip Elitoatstovė ir ne kaip trečios arpenktos kastos atstovė, bet kaipjums lygi pilietė. Kad ir kokiaikastai priklausote, turitesukaupę tam tikrą patirtį. Patiesu tai išgyvenusi. Bet tikpastaruoju metu supratau, kaipstipriai išaugo mano meilė Ilėjai.

– Nors vaikystėje ne visadaturėdavome maisto ar elektros,mačiau, kaip man brangiems

žmonėms prievarta priskiriamakasta. Gauname ją jau gimdamiir neturime vilties, kad kas norspasikeis, nes kastas skirianeperžengiami skirtumai. Ištikrųjų mes nesame labaiskirtingi, – pažvelgiau įmergaites, – bet aš vis tiekmyliu savo šalį.

Paėmiau kitą kortelę.– Mano siūlymas bus

nepaprastas. Jis gali pasirodytinetgi skausmingas, bet ašnuoširdžiai tikiu, kad jis padėtųvisai mūsų karalystei. – Giliai

įkvėpiau. – Manau, turėtumepanaikinti kastas.

Išgirdau ne vieną aiktelėjimą,bet nusprendžiau nekreiptidėmesio.

– Kadaise, kai mūsų šalis buvojauna, skirstymas į kastaspadėjo išsaugoti dalykus,atsidūrusius ant išnykimo ribos.Bet dabar padėtis pasikeitė.Esame stipresni. Leistinetalentingiems žmonėmsnaudotis privilegijomis ir slopintiiškiliausius pasaulio protus viendėl archajinės sistemos yra

žiauru. Tai trukdo mums siektitobulybės.

Paskui paminėjau apklausosrezultatus iš vieno Selestėsžurnalų po mūsų pokalbio apiesavanorių kariuomenę;pasirodo, šešiasdešimt penkiprocentai žmonių mano, kad taigeras sumanymas. Kodėl atimtiiš žmonių tokią galimybę?Pacitavau ir seną mūsųišnagrinėtą pranešimą apie žiniųpatikrinimą viešosiosemokyklose. Straipsnis buvošališkas; jame teigiama, kad tik

trys procentai šeštos irseptintos kastos narių atitikoaukštesnį intelekto lygį; kadangibendras intelekto lygis buvožemas, vaikai ir liks tojekastoje. Aš bandžiau įrodyti,kad turėtume gėdytis, jeižmonės yra verčiami kastigriovius, nors kai kurie jų galėtųatlikti širdies operacijas.

Artėjau prie pasisakymopabaigos.

– Gal mūsų šalis ir turitrūkumų, bet yra stipri. Tikbijau, kad neįgyvendinus

pokyčių, ta stiprybė sustabarės.Pernelyg karštai myliu savo šalį,kad leisčiau taip nutikti.

Nurijau seilę džiaugdamasi,kad pagaliau viskas baigėsi.

– Dėkoju už sugaištą laiką, –pasakiau ir grįžtelėjau įkarališkąją šeimą.

Blogai. Maksono veidas vėlbuvo suakmenėjęs, kaip tada,kai rykštėmis buvo plakamaMarli. Karalienė nusuko akis iratrodė nusivylusi. Tačiaukaralius vėrė mane žvilgsniu.Net nemirktelėjęs, jis paklausė:

– Ir kaip jūs siūlytumėtepanaikinti kastas? – tai buvoiššūkis. – Tiesiog imti irpanaikinti?

– Na... nežinau.– Ar nemanote, kad tai

sukeltų maištus? Visiškąsuirutę? Leistų sukilėliamspasinaudoti visuotiniusutrikimu?

Šito nebuvau geraiapmąsčiusi. Tik galvojau, jogkastų sistema yra neteisinga.

– Mano manymu, kastųsukūrimas sukėlė tikrą sumaištį,

bet mes ištvėrėme. Tiesąsakant, – parodžiau į knygųkrūvą, – aš galiu pacituoti.

Ėmiau ieškoti Gregoriodienoraščio.

– Ar kameros išjungtos? –suriaumojo karalius.

– Taip, Jūsų Didenybe! –kažkas sušuko.

Pakėlusi galvą pamačiau, kadvisos kameros išjungtos. Gestu,kurio aš nepastebėjau, karaliusnutraukė Pranešimų laidą.

Klarksonas atsistojo.– Nukreipkite jas žemyn. –

Visos kameros buvo nukreiptos įgrindis.

Jis pripuolė prie manęs irišplėšė dienoraštį iš rankų.

– Iš kur jį gavote? – sušuko.– Tėve, liaukis! – pribėgo

susijaudinęs Maksonas.– Iš kur jinai gavo jį? Atsakyk!Maksonas prisipažino.– Iš manęs. Mes ieškojome,

ką reiškia žodis „Helovinas“.Gregoris aprašė jį savodienoraščiuose. Pamaniau,Amerika norės pasiskaitytiplačiau.

– Kvaily, – iškošė karalius. –Turėjau liepti tau perskaitytijuos anksčiau. Tu visiškaisuglumęs. Neturi jokiosupratimo apie savo pareigas!

O ne. Ne, ne, ne.– Šį vakarą ji išvyksta., –

įsakė karalius Klarksonas. –Man jos jau gana.

Stengiausi susigūžti ir kaipįmanoma toliau pasitraukti nuokaraliaus. Bijojau netgi garsiaukvėptelėti. Pasukau galvą įmergaites ir nežinia kodėlįsispoksojau į Selestę. Tikėjausi,

kad ji šypsosis, bet ji buvosusinervinusi. Karalius niekadataip nesielgdavo.

– Tu negali išsiųsti jos namo.Tai mano pasirinkimas, ir ašsakau, kad ji lieka, – ramiaiatsakė Maksonas.

– Maksonai Kaliksai Skrivai,aš esu Ilėjos karalius ir įsakau...

– Ar gali bent penkias minutesliautis buvęs karaliumi ir pabūtimano tėvu? – sušuko Maksonas.– Tai mano pasirinkimas! Tupasirinkai, dabar noriupasirinkti aš. Niekas neišvyks

be mano leidimo!Natali atsirėmė į Elisą.

Rodos, jos abi drebėjo.– Amberli, nunešk ją į vietą, –

pasakė karalius, įbrukdamasknygą žmonai į ranką. Jilinktelėjo galva, bet nepajudėjoiš vietos. – Maksonai, noriumatyti tave savo kabinete.

Aš pažvelgiau į Maksoną; galman taip tik pasidingojo, bet joakyse blykstelėjo panika.

– Arba galiu pasikalbėti su ja.– Jis mostelėjo ranka į manopusę.

– Ne, – greitai pasakėMaksonas ir prieštaraudamasiškėlė ranką. – Tai nebūtina.Panelės, – jis pridūrė,pasisukdamas į mus, – kodėljums nėjus viršun? Vakarienėbus atnešta į kambarius. –Princas nutilo. – Amerika, eik irsusidėk daiktus. Dėl viso pikto.

Karalius klaikiai išsiviepė.– Puikus sumanymas. Paskui

tave, sūnau.Aš pažvelgiau į Maksoną, jis

atrodė sugniuždytas. Man buvogėda. Maksonas norėjo kažką

pasakyti, bet galiausiai tikpapurtė galvą ir nuėjo.

Kris grąžė rankas, žiūrėdamaMaksonui įkandin. Negalėjaujos kaltinti. Padėtis išties atrodėgrėsminga.

– Klarksonai? – tyliai ištarėkaralienė Amberli. – Kaip dėlkito reikalo?

– Kokio? – jis paklausėsuirzęs.

– Žinios, – karalienė priminėjam.

– Ak, taip. – Jis vėl grįžo priemūsų. Aš buvau ganėtinai arti

karaliaus, tad nusprendžiaupasitraukti į savo vietą.Karaliaus Klarksono balsasbuvo tvirtas ir ramus. – Natali,mes nenorėjome nieko sakytiprieš Pranešimus, bet gavomeblogą žinią.

– Blogą žinią? – paklausė ji,žaisdama su vėriniu ir pernelygsusirūpinusi.

Karalius priėjo arčiau.– Taip. Užjaučiu dėl netekties,

bet šįryt sukilėliai sučiupo tavoseserį.

– Ką? – sušnabždėjo ji.

– Jos palaikai buvo rasti popietų. Mums labai gaila. –Pripažįstu, jo balse buvo girdėtilyg ir užuojauta, nors taigreičiau buvo ištreniruotas,negu nuoširdus jausmas.

Karalius skubiai grįžo prieMaksono ir kone jėga išstūmė jįpro duris, o Natali veriamaisuklykė. Karalienė pribėgo irpradėjo glostyti jai plaukus,stengdamasi nuraminti. Selestė,niekada nerodanti pernelygnuoširdžių jausmų, ramiai išėjoiš kambario, nuo jos nedaug

atsilikdama ir sukrėsta Elisa.Kris pasiliko ir mėginonuraminti Natali. Kai paaiškėjo,jog tai neįmanoma, ji irgi išėjo.Karalienė patikino Natali, kadjos tėvus saugos sargybiniai irkad ji galės vykti į laidotuves, jeipanorės; kalbėdama ji laikėNatali apkabinusi.

Man akyse pasidarė tamsu,negalėjau pajudėti iš vietos.

Išvydusi prieš veidą kažkienoranką, taip išsigandau, kadatšlijau.

– Aš jūsų nenuskriausiu, –

pasakė Gavrilas. – Tik noriupadėti atsistoti. – Segė jo švarkoatlape tviskėjo atspindėdamašviesą.

Padaviau jam ranką,nustebau, kad dreba kojos.

– Jis turbūt labai jus myli, –pareiškė Gavrilas.

Aš negalėjau į jį pažvelgti.– Kodėl taip sakote?Gavrilas atsiduso.– Pažįstu Maksoną nuo

vaikystės. Jis niekada taipnesipriešino tėvui.

Tada Gavrilas nuėjo ir liepė

filmavimo komandai laikytiviską, ką šį vakarą išgirdo,paslaptyje.

Patraukiau prie Natali.Nedaug apie ją žinojau, betneabejojau, kad ji mylėjo savoseserį taip, kaip aš myliu Mei;negalėjau įsivaizduoti jąužgriuvusio skausmo.

– Natali, labai užjaučiu, –sušnibždėjau.

Ji linktelėjo. Tik tiek irįstengė.

Karalienė guodžiamaipažvelgė į mane, nežinodama,

kaip išreikšti savo liūdesį.– Aš irgi apgailestauju dėl to,

kas nutiko. Aš tik stengiausi...aš tik...

– Suprantu, brangioji.Negalėjau prašyti ilgesnio

atsisveikinimo kaip kokiasavanaudė, nes Natali buvobaisiai prislėgta. Taigi padariaukaralienei tūpsnį ir lėtaiiškiūtinau iš kambario, patiprisidariusi nemalonumų.

Dvidešimt aštuntasskyrius

Įėjusi pro duris, tikrainesitikėjau išgirsti tylaus savokambarinių plojimo.

Trumpai stabtelėjaunuoširdžiai sujaudinta jųpalaikymo ir paguosta jųveiduose spindinčio išdidumo.

Kai jos liovėsi vertusios maneraudonuoti, Ana paėmė mane užrankų.

– Šaunuolė, panele! – Jilengvai jas spustelėjo, jos akysepamačiau tiek džiaugsmo, kurįsukėlė mano žodžiai, kadakimirką pasijutau ne taipsiaubingai.

– Negaliu patikėti, kad jūstaip padarėte! Niekas niekadamūsų negina! – pridūrė Merė.

– Maksonas privalo išsirinktijus! – sušuko Lusė. – Jūsvienintelė teikiate man vilties.

Vilties.Man reikėjo pamąstyti, o tai

padaryti galėjau tik soduose.Nors kambarinės reikalavo, kadpasilikčiau, aš išėjau, pasirinkusiilgesnį kelią – nusileidaugaliniais laiptais kitamekoridoriaus gale. Išskyrus kelissargybinius, pirmame aukštebuvo tuščia ir tylu. Man atrodė,kad visi rūmai turėtųkunkuliuoti, turint galvoje, kiekdaug nutiko per pastarąjįpusvalandį.

Einant pro ligoninės

priestatą, durys atsivėrė ir ašsusidūriau su Maksonu, jisišmetė užantspauduotą metalinędėžę. Mums nesmarkiaisusidūrus, jis sudejavo.

– Kodėl tu ne savokambaryje? – paklausė jis, lėtailenkdamasis pakelti dėžės. Antjos šono buvo jo vardas.Paklausiau savęs, ką jis laikoligoninės priestate.

– Einu į sodus. Noriu suvokti,ar padariau kvailystę.

Rodos, Maksonui buvo sunkustovėti.

– Galiu tave patikinti, kadpadarei.

– Ar tau reikia pagalbos?– Ne, – jis atsakė greitai,

vengdamas mano akių. – Einu įsavo kambarį. Tau siūlaupadaryti tą patį.

– Maksonai! – Tylusmaldavimas mano balse privertėjį pažvelgti į mane. – Man labaigaila. Aš buvau supykusi irnorėjau... Jau nieko nebežinau.Juk tu man sakei, kad,priklausydamas pirmai kastai,turi pranašumų, gali pakeisti

esamą padėtį.Princas užvertė akis.– Tu nepriklausai pirmai

kastai. – Stojo tyla. – Net jei irpriklausytum, nejau neatkreipeidėmesio į tai, kaip aš tvarkaureikalus? Tyliai ir palengva. Tuotarpu tik toks būdas yraįmanomas. Negalima perteleviziją skųstis šalyje esamatvarka ir tikėtis mano tėvo arkieno nors kito paramos.

– Apgailestauju! – sušukau. –Labai apgailestauju.

Jis akimirką patylėjo.

– Nesu įsitikinęs, kad...Tuo metu išgirdome riksmą.

Maksonas apsigręžė irnužingsniavo, aš nusekiau išpaskos, stengdamasi suvokti, iškur kyla riksmas. Ar vykstagrumtynės? Artėdami prie durųį sodus, pamatėme atbėgančiussargybinius.

– Junk aliarmo signalą! –kažkas sušuko. – Jie įsiveržė provartus!

– Paruoškite ginklus! – surikokitas sargybinis.

– Perspėk karalių!

Ir tada, tarsi bitės, į koridoriųpasipylė maži ir greitidaikčiukai. Jie kliudė sargybinį,šis pargriuvo aukštielninkas,galva smarkiai trenkėsi įmarmurines grindis. Jam iškrūtinės pasipylė kraujas, ašsuklikau.

Maksonas nevikriai patraukėmane į šalį. Tikriausiai ir jisbuvo ištiktas šoko.

– Jūsų Didenybe! – sušukobėgdamas prie mūsų sargybinis.– Jūs tuoj pat turite leistisžemyn!

Jis šiurkščiai apsuko Maksonąir stumtelėjo pirmyn. Maksonassukliko ir išmetė metalinę dėžę.Sprendžiant iš Maksono riksmo,tikėjausi pamatyti jam į nugarąįsmeigtą peilį. Tačiau pamačiautik storą alavinį žiedą antsargybinio nykščio. Pakėliaudėžę ir pasileidau ton pusėn, kurrodė sargybinis.

– Aš nenueisiu, – ištarėMaksonas.

Per petį pamačiau, kadprincas išpiltas prakaito. Jamišties buvo negera.

– Nueisite, pone, –negailestingai tarė sargybinis. –Čionai.

Jis nutempė Maksoną užkampo, į aklavietę. Spėliojau, arsargybinis mus ten paliks, bet jispaspaudė nematomą mygtukąsienoje, ir atsivėrė dar vienospaslaptingos durys. Viduje buvotaip tamsu, kad nemačiau, kasuž jų; bet Maksonasnedvejodamas pasilenkė ir įėjo.

– Pasakyk mano motinai, kadmudu su Amerika esame saugūs.Nedelsk, – paliepė jis

sargybiniui.– Klausau, pone. Kai viskas

baigsis, pats jūsų ateisiu.Sucypė sirena. Tikėjausi, visi

spės išsigelbėti.Maksonas linktelėjo, ir durys

užsidarė, mudu likome aklinojetamsoje. Durys buvo tokiossandarios, kad aš nebegirdėjausirenos. Maksonas rankagrabaliojo sieną, kol galiausiaiaptiko jungiklį, ir kambarįnušvietė blausi šviesa. Ašapsižvalgiau.

Pamačiau keletą lentynų, ant

jų gulėjo krūva tamsiųplastikinių paketų, ir dar vienąlentyną su plonomisantklodėmis. Ankštos patalposviduryje stovėjo medinis suolas,ant kurio tilptų kokie keturižmonės, o kampe priešais –maža kriauklė ir itin primityvustualetas. Sienoje buvo prikaltakabliukų, bet niekas ant jųnekabojo; kambaryje tvyrojometalo, iš kurio buvo padarytossienos, kvapas.

– Bent jau šįkart puolablogiukai, – pasakė Maksonas ir

nušlubčiojo prie suolo atsisėsti.– Kas tau yra?– Nieko, – jis ištarė tyliai ir

parėmė galvą rankomis.Atsisėdau šalia, padėjau

metalinę dėžę ant suolo ir darkartą apsižvalgiau.

– Kaip suprantu, užpuolėpietiniai sukilėliai?

Maksonas linktelėjo.Stengiausi sulėtinti kvėpavimą irištrinti iš atminties tai, kąmačiau. Ar tas sargybinis dargyvas? Ar gali kas nors išgyventipo tokio sužeidimo?

Klausiau savęs, kiek toliįsiveržė sukilėliai, kol mespasislėpėme? Ar aliarmosignalas suskambėjo užtektinaigreitai?

– Mes čia saugūs?– Taip. Tai tarnų slėptuvė. Jei

jie būna apačioje, virtuvėje arsandėlyje, jiems ten saugu. Bettie, kurie atlieka kitus darbus,gali nespėti nusileisti. Šislėptuvė nėra tokia saugi kaipdidysis kambarys, skirtaskarališkajai šeimai, ten yraatsargų, kurių užtektų išsilaikyti

gan ilgai; bet tokios slėptuvėsgelbsti būtiniausiu atveju.

– Ar sukilėliai apie jas žino?– Visko gali būti, – atsakė jis

ir, sėsdamasis tiesiau,susiraukė. – Bet kai šiosslėptuvės naudojamos, į vidų jienepateks. Yra tik trys būdai iščia išeiti. Kas nors iš išorės galiatrakinti spyną raktu, kas norsiš vidaus gali atrakinti spynąraktu, – Maksonas patapšnojoper kišenę, rodydamas, kadprireikus jis galėtų mus iš čiaišleisti, – arba gali tekti laukti

dvi dienas. Po keturiasdešimtaštuonių valandų durysautomatiškai atsidarys. Praėjuspavojui, sargybiniai patikrinakiekvieną slėptuvę, bet galikurią nors ir praleisti; tad, jeinebūtų uždelsto veikimoatrakinančio mechanizmo,galėtum įstrigti čia amžiams.

Maksonui prireikė laiko visatai išdėstyti. Mačiau, kad jamskauda, bet atrodė, kadkalbėdamas jis bandoišsiblaškyti. Jis pasilenkė į priekįir sudejavo, nes judesys dar

labiau padidino skausmą.– Maksonai?– Nebegaliu... Negaliu ilgiau

kentėti. Amerika, padėsinusivilkti švarką?

Jis ištiesė ranką, ir aš šokaupagelbėti, – švarkas nuslydonugara. Tada Maksonas ėmėsisagų. Puoliau padėti, bet jismane sustabdė, laikydamasmano rankas savosiose.

– Nelabai moki saugotipaslaptis. Bet šitą turėsinusinešti į kapą. Aš taip pat.Supranti?

Linktelėjau, norsnenutuokiau, ką jis turi galvoje.Maksonas paleido mano rankas,aš iš lėto atsegiau jammarškinius. Klausiau savęs, arjis kada nors įsivaizdavo manetai darant. Aš tikraiįsivaizdavau. Helovino naktįgulėjau lovoje ir svajojau apiešią akimirką. Tik maniau, kadtai įvyks visai kitaip. Vis dėltoper kūną perbėgo virpuliukas.

Mane augino būti muzikante,bet nuolat buvau apsuptadailininkų. Kartą mačiau

nepaprastai seną metančiodiską atleto skulptūrą. Tą kartąpagalvojau, kad tik dailininkasgali taip gražiai nupieštižmogaus kūną. Maksono krūtinėbuvo tokia pat daili kaip ir manomatyti meno kūriniai.

Bet viskas pasikeitė,pamėginus nusmauktimarškinius žemyn. Jie buvoprilipę prie nugaros ir mėginantatplėšti sklido nemalonusgarsas.

– Neskubėk, – paprašėMaksonas.

Aš linktelėjau ir nuėjaupamėginti iš nugaros.

Maksono marškiniai buvopermirkę krauju.

Aiktelėjau ir trumpamsustingau. Bet tada, suvokusi,kad spoksodama tik dar labiaubloginu padėtį, toliau dirbausavo darbą. Nuvilkaumarškinius, užmečiau juos antkabliukų ir pasistengiaususitvardyti.

Tada atsigręžiau ir geraiįsižiūrėjau į Maksono nugarą.Kraujuojanti žaizda ant peties

tęsėsi iki pat juosmens,kirsdama kitą, iš kurios taip patlašėjo kraujas; ta perėjo į darvieną, rodos, užgijusią, o šaliabuvo dar vienas nuo laikosusiraukšlėjęs randas. Maksononugarą buvo išraižę kokie šešinauji botago kirčiai, po jais buvomatyti daugybė senų randų.

Kaip tai galėjo nutikti?Maksonas yra princas. Jis iškarališkosios šeimos, valdovas,niekam nevalia jo liesti. Kasišmargino jo nugarą randais?

Tada prisiminiau karaliaus

žvilgsnį šį vakarą. Ir Maksonopastangas nuslėpti baimę. Kaipgalėtų žmogus šitaip pasielgti susavo sūnumi?

Paieškojusi radau nedidelękilpinio audinio servetėlę.Nuėjau prie kriauklės irapsidžiaugiau, kad ji veikia, norsvanduo buvo ledinis.

Suėmiau save į rankas irpriėjau artyn, princo labuistengdamasi atrodyti rami.

– Gali šiek tiek deginti, –perspėjau.

– Nieko tokio, – jis

sušnibždėjo. – Aš pripratęs.Paėmiau šlapią servetėlę ir

pridėjau prie ilgos žaizdospetyje, nusprendusi brauktižemyn. Jis šiek tiek atšlijo, betkentė nedejuodamas. Perėjusprie antros žaizdos, Maksonasprakalbo:

– Jau seniai ruošiausi šiamvakarui. Laukiau dienos, kolbūsiu pakankamai stiprus, kadgalėčiau jam pasipriešinti.

Kurį laiką Maksonas tylėjo, irkai kas įgijo prasmę: kodėl antsuolo sėdintis žmogus turi tokius

tvirtus raumenis, kodėl jisvisuomet buvo apsirengęs irpasiruošęs bėgti, kodėl jįsupykdė mergaitė, pavadinusivaiku ir pastūmusi.

Atsikrenkščiau.– Kodėl nepasipriešinai?Princas patylėjo.– Bijojau, kad neturėdamas

manęs jis įsigeis tavęs.Akimirką stabtelėjau, iš

jaudulio nepajėgiau pratarti nėžodžio. Ašaros grasinosiprapliupti, bet aš pasistengiaujas sutramdyti. Buvau įsitikinusi,

kad tai tik pablogintų padėtį.– Ar kas nors žino? –

paklausiau.– Ne.– Net gydytojas? Net tavo

motina?– Gydytojas turi žinoti, bet jis

tylės. O motinai niekadanesakysiu, netgi neduosiudingsties įtarti. Ji žino, kadtėvas man griežtas, bet nenoriu,kad rūpintųsi. Ištversiu.

Aš toliau šluosčiau servetėle.– Su ja jis ne toks, – skubiai

patikino Maksonas. – Tikriausiai

irgi blogai elgiasi, bet ne šitaip.– Hmm, – ištariau

nesumodama, ką pridurti.Valant žaizdą Maksonas

pasiskundė:– Velnias, degina.Trumpam atsitraukiau, o jis

išlygino kvėpavimą. Netrukuslinktelėjo ir aš vėl ėmiaudarbuotis.

– Užjaučiu Karterį ir Marlidar labiau nei tu, – Maksonasstengėsi kalbėti nerūpestingai. –Prireikia laiko, kol žaizdosliaujasi skaudėti, ypač jei esi

pasiryžęs gydytis pats.Šiek tiek patylėjau. Marli

gavo penkiolika rykščių iškart.Jei man tektų rinktis, rinkčiausišį būdą – taip geriau, nei būtiužpultai nepasiruošus.

– Už ką tėvas tave baudė? –paklausiau, tada papurčiaugalvą. – Nesvarbu. Tai žiauru.

Jis truktelėjo sveiku petimi.– Už tai, ką pasakiau ar

padariau. Už tai, ką žinau.– Už tai, ką aš žinau, –

pridūriau. – Maksonai, mantaip... – Mano kvėpavimas

pagreitėjo, bijojau pratrūkti.Jaučiausi taip, tarsi pati būčiaujį nuplakusi.

Jis neatsisuko, bet uždėjoranką man ant kelio.

– Kaip man padėsi, jei verksi?Liūdnai nusijuokiau pro

ašaras ir nusišluosčiau veidą.Kaip įmanydama švelniauapvaliau žaizdas.

– Kaip manai, ar čia yratvarsčių? – paklausiau,žvalgydamasi po kambarį.

– Dėžėje, – atsakė Maksonas.Maksonui stengiantis susiimti,

atidariau dėžę – ji buvo pilnatvarsčių.

– Kodėl nelaikai jų savokambaryje?

– Dėl išdidumo. Buvaunusprendęs, kad man jų daugiauneprireiks.

Tyliai atsidusau. Radaudezinfekuojamąjį skystį,nuskausminamųjų ir tvarsčių.

Atsistojau princui už nugarospasiruošusi gydyti.

– Gali skaudėti.Jis linktelėjo. Prisilietus prie

odos, jis suniurnėjo ir nugrimzdo

į tylą. Stengiausi tvarstytigreitai ir kruopščiai, kad jamkuo mažiau skaudėtų.

Tepiau žaizdas tepalu irmačiau, kaip skausmas atlėgsta.Tada pastebėjau, kad Maksonopečiai atsipalaidavo, irnudžiugau; tam tikru atžvilgiutarsi atsilyginau jam už patirtaskančias ir rūpesčius.

Jis tyliai prunkštelėjo.– Žinojau, kad mano paslaptis

galiausiai išaiškės. Jau seniaistengiausi sugalvoti įtikinamąistoriją. Vyliausi, iki vestuvių kas

nors ateis į galvą, nes buvautikras, jog mano žmona pamatysrandus. Kol kas niekonesumąsčiau? Gal turi minčių?

Šiek tiek pagalvojau.– Geriausia sakyti tiesą.Jis linktelėjo.– Ne pats geriausias

pasirinkimas. Bent jau šiuoatveju.

– Manau, baigiau tvarstyti.Maksonas atsargiai pasisuko

ir šiek tiek pasilenkė. Jisdėkingai pažvelgė į mane.

– Nuostabu, Amerika. Geriau,

nei aš kada nors esu padaręs.– Prašyk, kai tik prireiks.Akimirką jis žvelgė į mane,

paskui stojo tyla. Ką čiabepridursi?

Spoksojau į princo krūtinę,tuoj pat privalėjau liautis.

– Išskalbsiu tavo marškinius.– Įlindusi į kampą, tryniau jomarškinius, mačiau, kaip vanduoprieš nutekėdamas įkanalizaciją įgauna rūdžiųspalvą. Žinojau, kad viso kraujoišplauti nepavyks, bet turėjauužsiėmimą.

Išgręžiau marškinius ir vėlpakabinau ant kabliuko.Atsigręžusi pamačiau į manestebeilijantį Maksoną.

– Kodėl niekada neužduodiklausimų, į kuriuos aš noriuatsakyti?

Nemaniau, kad galėčiausėdėti šalia ant suolo iratsispirčiau pagundai jį paliesti.Įsitaisiau ant grindų priešais jį.

– Nenutuokiau, kad taipdarau.

– Darai.– Kokius klausimus norėtum

išgirsti?Princas sunkiai atsiduso ir

atsargiai pasilenkė į priekį,alkūnėmis įsirėmė į kelius.

– Nejau nenori, kadpaaiškinčiau apie Kris irSelestę? Nejau nemanai esantito verta?

Dvidešimt devintasskyrius

Aš sukryžiavau rankas.– Girdėjau Kris versiją, kas

nutiko, ir nemanau, kad jiperdeda. O apie Selestę išvisnenorėčiau daugiau kalbėti.

Princas nusijuokė.– Koks užsispyrimas. Man jo

trūks.Kurį laiką tylėjau.– Taigi viskas? Aš išmetama?Maksonas gerai pagalvojo.– Nesu įsitikinęs, kad šį kartą

pajėgsiu tam sukliudyti. Argi tune šito norėjai?

Papurčiau galvą.– Aš buvau supykusi, –

sušnibždėjau. – Buvau labaisupykusi.

Nusukau akis, nenorėdamaapsiverkti jam matant.Veikiausiai Maksonasnusprendė, kad turiu išgirsti, ką

jis pasakys – noriu aš to, arnenoriu. Galiausiai buvauužspeista į kampą, tad teksišklausyti, ką jis trokšta manpapasakoti.

– Maniau, tu esi mano, –pasakė princas žiūrėdamas įlubas. – Jei būčiau galėjęs taupasipiršti per Helovino vakarėlį,taip būčiau ir padaręs.Privalėčiau padaryti taioficialiai, dalyvaujant manotėvams, svečiams ir prieškameras, bet aš gavau leidimąpaklausti tavęs asmeniškai, kai

būsime pasirengę, o priėmimąsuruošti vėliau. Juk nesakiau tauto, tiesa?

Maksonas pažvelgė į mane,aš lengvai papurčiau galvą. Jiskarčiai nusišypsojo.

– Buvau parengęs kalbą suvisais pažadais, kuriuos norėjautau duoti. Tikriausiai būčiau jąpamiršęs ir apsikvailinęs.Nors... dabar prisimenu. – Jisatsiduso. – Pasigailėsiu tavęs. –Maksonas trumpam nutilo. – Kaimane atstūmei, puoliau į paniką.Jau maniau, kad šis beprotiškas

konkursas baigėsi, o tadapasijutau, tarsi vėl būtų išaušusipirmoji Atrankos diena, tik šįkartą mano galimybės buvo kurkas ribotesnės. Prieš savaitęleidau laiką su visomismergaitėmis, ieškodamos tos,kuri tave pranoktų, kuriospanorėčiau labiau, ir nieko iš toneišėjo. Pasijutau beviltiškai.Tada pas mane atėjo Kris, labainuolanki, trokšdama matytimane laimingą, ir aš paklausiausavęs, kaip galėjau nepastebėtišito jos bruožo. Ji miela ir labai

graži; bet jos sieloje slypi šis tasdaugiau. Tiesiog anksčiau šitonepastebėjau. Ir kodėl būčiauturėjęs, jei buvai tu?

Slėpdamasi nuo skausmo,apglėbiau save rankomis. Ašpralaimėjau. Pati viskąsugadinau.

– Tu ją myli? – paklausiauramiai. Nenorėjau žiūrėtiMaksonui į veidą, bet ilga tylaleido man suprasti, kad juossieja nuoširdus ryšys.

– Tai visai kas kita nei tarpmudviejų. Šie santykiai ramesni,

gal draugiškesni. Bet jiepastovūs. Aš galiu pasikliautiKris ir neabejoti, kad ji manatsidavusi. Kaip matai, manopasaulyje yra labai mažaitikrumo. Taigi tuo atžvilgiu Krisyra atgaiva.

Aš linktelėjau, vis darvengdama pažvelgti Maksonui įakis. Visos mintys sukosi apietai, kad jis kalbėjo apie mudubūtuoju laiku, o Kris žarstėpagyras. Jei tik turėčiau ką norsblogo, menkinamo apie jąpasakyti; bet neturėjau. Kris

buvo dama. Ji nuo pat pradžiųlaikėsi puikiai, ir aš stebėjausi,jog kadaise patikau jam labiaunei ji. Kris jam tobulai tiko.

– Jei Kris yra tokia nuostabi...Kodėl glamžeisi su Seleste? –paklausiau.

Sutrikęs Maksonas nuleidogalvą. Tačiau šį pokalbį pradėjojis, taigi, matyt, turi ką pasakyti.Princas atsistojo, atsargiaiatlošė pečius ir ėmė vaikštinėtimažoje slėptuvėje.

– Kaip žinai, mano gyvenimaskupinas streso, juo nenorėčiau

su niekuo dalytis. Esu nuolatįsitempęs, nuolat stebimas,teisiamas. Mano tėvai,patarėjai... mano gyvenimąfiksuoja kameros, dabar dar irjūs visos, – mostelėdamas rankapasakė Maksonas. – Neabejoju,kad dėl savo kastos bent kartąesi jautusis kaip spąstuose, betpabandyk įsivaizduoti, kaipjaučiuosi aš. Amerika, yradalykų, kuriuos mačiau, irnemanau, kad kada nors galėsiujuos pakeisti.

– Tu žinai, kad mano tėvas

turėtų atsistatydinti manperkopus dvidešimt, kai, jomanymu, būsiu pasirengęsvadovauti valstybei; betnemanyk, kad jis kada norsliausis tampęs mane už virvučių.Taip bus iki jo gyvenimopabaigos; žinau, kad jissiaubūnas, bet nenoriu, kadmirtų... Jis yra mano tėvas.

Aš linktelėjau.– Jei jau prakalbome apie tai,

tėvas nuo pat pradžių kišosi įAtranką. Pažiūrėk, kas išvyko, irviskas bus aišku. – Maksonas

pradėjo skaičiuoti mergaiteslenkdamas pirštus. – Natali itinlanksti, todėl yra mano tėvonumylėtinė; jo manymu, esupernelyg užsispyręs. Jis jasusižavėjęs, o man tenkagniaužti norą jos nekęsti. Elisaturi sąjungininkų NaujojojeAzijoje, bet kažin, ar iš to yrakokios naudos. Tas karas... –Pasvarstęs Maksonas papurtėgalvą. – Tėvas šį tą nuo manęsapie jį slepia. Elisa tokia... Nėnerandu tinkamo žodžio. Iš patpradžių žinojau, kad nenorėčiau

mergaitės, kuri sutinka suviskuo, ką aš sakau, arbaprisitaiko ir dievina mane. Ašstengiuosi jai paprieštarauti, betElisa vis pasiduoda. Kaskart!Tai siutina. Ji bestuburė.

Princas giliai įkvėpė. Nėnenumaniau, kaip smarkiai jįerzina Elisa. Su mumisMaksonas būdavo toks kantrus.Galiausiai jis pažvelgė į mane.

– Tu buvai manopasirinkimas. Vienintelispasirinkimas. Mano tėvasnesidžiaugė; bet tada dar

nebuvai jo taip supykdžiusi. Kolbuvai rami, jis neprieštaravo,kad tave čia laikau. Po teisybei,jis neprieštaravo manopasirinkimui, jei tik geraielgtumeisi. Dabar, pasinaudojęstavo išsišokimu per Pranešimus,jis atkreipė dėmesį į manosprendimo trūkumus irreikalauja, kad jo žodis būtųpaskutinis.

Maksonas papurtė galvą.– Tai nesuvokiama. Kitas:

Marli, Kris ir Selestę, – parinkopatarėjai. Marli buvo favoritė,

kaip ir Kris. – Princas atsiduso.– Kris būtų neblogaspasirinkimas. Jei tik ji prisileistųmane arčiau, bent jau tam, kadsužinočiau, ar tarp mūsųesama... traukos. Norėčiaubent numanyti. Ir Selestė. Jilabai įtakinga, išgarsėjo pati.Gražiai atrodo per televiziją.Kaip tik tai, ko reikia žmogui,kuris yra beveik tokiamepačiame lygmenyje kaip aš irgali būti pasirinkta. Manpatinka jos atkaklumas. Selestėbent jau stuburą turi. Bet ji yra

manipuliatorė ir stengiasipakreipti šią padėtį saunaudinga linkme. Žinau, kadapkabinusi mane, ji prie širdiesspaudžia karūną.

Maksonas užsimerkė, tarsitai, ką ketina pasakyti, būtųblogiausia.

– Ji manim naudojasi, taiginesijaučiu kaltas naudodamasisja. Nenustebčiau, jei kas būtų jąpadrąsinęs kartis man antkaklo. Aš gerbiu Kris kuklumą.Ir labiausiai norėčiau būti tavoglėbyje, bet tu nepratarei man

nė žodžio...Argi esu koks siaubūnas, jei

noriu bent penkiolika minučiųapie nieką negalvoti? Geraijaustis? Bent trumpamapsimesti, kad esu mylimas?Gali teisti mane, jei nori, bet ašneatsiprašysiu už tai, kadretkarčiais trokštu normalausgyvenimo.

Maksonas įdėmiai žvelgė manį akis, laukdamas, kad jampriekaištausiu, ir tuo pat metutikėdamasis, kad suprasiu.

– Aš suprantu.

Pagalvojau apie stipriai maneapkabinantį ir daug žadantįAspeną. Argi aš nesielgiau taippat? Maksonas įtemptai mąstė,ar ištariau šiuos žodžiustiesiogine prasme. Šiapaslaptimi negalėjau pasidalyti.Net jei mano dalyvavimuiAtrankoje atėjo galas, negalėjauleisti Maksonui susidaryti apiemane tokią nuomonę.

– Ar ją pasirinktum? Turiugalvoje Selestę.

Jis priėjo ir labai atsargiaiatsisėdo šalia. Turbūt jam

stipriai skaudėjo nugarą.– Jei privalėčiau, pasirinkčiau

ją vietoj Elisos ar Natali. Bettaip nenutiks, nebent Krisnuspręs išvykti.

Aš linktelėjau.– Kris – geras pasirinkimas. Ji

būtų daug geresnė princesė, neiaš kada nors būčiau buvusi.

Maksonas sukikeno.– Ji nėra tokia tvarkos

drumstėja. Vienas Dievastežino, kas nutiktų šaliai, taustojus prie valdžios vairo.

Aš irgi nusijuokiau, nes

princas buvo teisus.– Tikriausiai ją sugriaučiau.Maksonas ir toliau šypsojosi

kalbėdamas:– Bet gal ją reikia sugriauti.Kurį laiką tylėjome. Aš

klausiau savęs, kaip atrodytųsugriautas pasaulis. Mesnegalėtume atsisakytimonarchijos – kaipgi be jos? –bet gal pajėgtume pakeistitvarką kitose gyvenimo sferose.Postus žmonės turėtų užimtirinkimų, o ne paveldėjimo keliu.Ir kastos... Labai norėčiau, kad

jos išnyktų.– Ar galėtum mane palepinti?

– paklausė Maksonas.– Kaip?– Šį vakarą pasidalijau su

tavimi daugeliu dalykų, kuriuosman labai sunku pripažinti. Argalėtum atsakyti man į vienąklausimą?

Princo veidas buvo toksnuoširdus, kad negalėjauatmesti jo prašymo. Tikėjausi,neteks gailėtis, bet jis su manimbuvo atviresnis, nei tonusipelniau.

– Taip. Į bet kokį.Jis nugurkė seilę.– Ar kada nors mane mylėjai?Maksonas žvelgė man į akis,

ir aš klausiau savęs, ar jis galiįžvelgti jausmus, kuriuosstengiausi užgniaužti, neslaikiau jį ne tuo žmogumi,jausmus, kurių nenorėjauįvardyti. Aš panarinau galvą.

– Kai maniau, kad esi kaltasdėl Marli sužalojimo, pasijutausugniuždyta. Ne tik todėl, kadtaip atsitiko, bet todėl, kadnenorėjau patikėti, jog esi toks

žmogus. Kai kalbi apie Krisarba kai prisimenu, kaipbučiavai Selestę... aš taippavydžiu, kad vos galiukvėpuoti. Kai kalbėjomės perHeloviną, aš svajojau apie mūsųateitį. Ir buvau laiminga. Jeitada būtum paklausęs, būčiaupasakiusi „taip“. – Paskutiniaižodžiai buvo ištarti pašnibždom,pernelyg sunku buvo apie taigalvoti. – Taip pat aš niekadanežinojau, kaip reaguoti į tavopasimatymus su kitomis ir į tai,kad esi princas. Net ir po šio

atvirumo vakaro manau, kad yradalykų, kuriuos tu visadasaugosi... Bet turint visa taigalvoje... – Aš linktelėjau.Negalėjau ištarti tų žodžiųgarsiai. Jei ištarčiau, kaipgalėčiau išvykti?

– Ačiū, – jis sušnibždėjo. –Bent jau tikrai žinosiu, kadtrumpą mūsų kartu praleistąlaiko tarpsnį mudu jautėme tąpatį.

Man peršėjo akis, regis, tuojpratrūksiu raudoti. Tiesąsakant, Maksonas niekada

nesakė, kad mane myli; nesakėto ir dabar. Bet suko ton pusėn.

– Aš buvau kvaiša, – pasakiauatgaudama kvapą. Iš visų jėgųstengiausi suvaldyti ašaras, betneištvėriau. – Išsigandaukarūnos ir patikėjau, kad tavęsnenoriu. Kaliau sau į galvą, kadtu man nerūpi. Nuolat galvojau,kad tu man melavai ar apgavai,kad manim nepasitiki ir kad aštau nerūpiu. Leidau sau patikėti,kad esu tau nesvarbi.

Stebeilijau į gražų princoveidą.

– Užtenka pažvelgti į tavonugarą, ir tampa aišku, kadbeveik viską dėl manęspadarytum. O aš visa taiatstūmiau. Ėmiau ir atstūmiau...

Jis pakėlė rankas, ir ašpuoliau jam į glėbį. Maksonaslaikė mane apkabinęs, rankomisglostydamas plaukus. Kaipnorėjau viską ištrinti irsustabdyti šią akimirką, šiąsekundę, kai mudu žinojome,kiek daug vienas kitamreiškiame.

– Prašau neverkti, brangioji.

Jei tik galėčiau, apsaugočiautave nuo ašarų visą likusįgyvenimą.

Trūkčiojamai kvėpuodamaprakalbau:

– Daugiau tavęsnebepamatysiu. Tai mano kaltė.

Maksonas priglaudė manearčiau.

– Ne, tai aš turėjau būtiatviresnis.

– Aš turėjau būti kantresnė.– Aš turėjau pasipiršti tau tą

vakarą tavo kambaryje.– Aš turėjau tau leisti.

Princas sukikeno. Pažvelgiaujam į veidą, nežinodama, kiekdar kartų jis man nusišypsos.Maksonas pirštais nuvalė manašarotus skruostus, skvarbiaižvelgdamas į akis. Aš padariautą patį, trokšdama prisiminti šiąakimirką.

– Amerika... aš nežinau, kieklaiko mums liko kartu, betnenorėčiau leisti jogailėdamasis, ko mesnepadarėme.

– Aš irgi. – Nusėjau bučiniaisMaksonui delną. Tada

išbučiavau visų jo pirštųgaliukus. Jis panardino rankągiliai man į plaukus irprisitraukė mano lūpas priesavųjų.

Aš ilgėjausi šių bučinių, tokiųramių ir keliančių pasitikėjimą.Žinojau, kad niekada gyvenime,– ištekėjusi už Aspeno ar užkito, – daugiau taip nesijausiu.Aš ne tik dariau Maksonopasaulį geresnį. Aš buvau jopasaulis. Be sprogimų irfejerverkų. Tai buvo ugnis, lėtaideginanti iš vidaus.

Mes nuslydome žemyn – ašgulėjau ant grindų, Maksonasant manęs. Jis perbraukė nosimimano smakrą, kaklą, petį irbučiniais nubėrė kelią atgal ikilūpų. Mano pirštai kedeno jamplaukus. Jie buvo tokie minkšti,kad beveik kuteno man delnus.

Netrukus ištraukėmeantklodes ir pasidarėme lovą.Maksonas be galo ilgai laikėmane glėbyje, žvelgdamas įakis. Būtume galėję taippraleisti visą gyvenimą, jei neaš.

Maksonas apsivilkoišdžiūvusius marškinius, pošvarku slėpdamas dėmes, ir vėlsusirangė šalia manęs. Paskuipradėjome kalbėtis. Ašnenorėjau sumerkti akių nėakimirką, jutau, kad Maksonasirgi.

– Kaip manai, ar grįši pas jį?Pas savo buvusįjį?

Visai nenorėjau dabar kalbėtiapie Aspeną, bet pasvarsčiautokią galimybę.

– Jis – geras žmogus.Sumanus, narsus, gal vienintelis

planetoje labiau užsispyręs neiaš.

Maksonas nerūpestingainusijuokė. Toliau kalbėjauužmerktomis akimis:

– Tačiau turėtų praeiti dauglaiko, kad galėčiau apie taipagalvoti.

– Hmm.Tyla užsitęsė. Maksonas

trynė nykščiu mano ranką.– Gal galėčiau tau parašyti? –

paklausė jis.Pagalvojau apie tai.– Gal palauk keletą mėnesių.

Juk gali manęs net nepasiilgti.Jis vos neprajuko.– Jei rašysi... turėsi pasakyti

Kris.– Tu teisi.Jis nepaaiškino, ką turėjo

galvoje, – pasakys jai ar tiesiogman nerašys, bet tą akimirkąman šitai nerūpėjo.

Negalėjau patikėti, kad visatai nutiko dėl kvailos knygšės.

Aiktelėjusi staigaatsimerkiau. Knyga!

– Maksonai, o jei šiauriniaisukilėliai ieško dienoraščių?

Vis dar apsnūdęs princassukrutėjo.

– Ką turi galvoje?– Kai tądien jie persekiojo

mane miške, mačiau juospraeinančius. Mergaitė išmetėpilną krepšį knygų. Su ja ėjęsvaikinas taip pat turėjo jųbegalę. Jie vagia knygas. Galieško konkrečios knygos?

Maksonas atsimerkė irsusimąstė.

– Amerika... kas buvoparašyta dienoraštyje?

– Daug visko. Apie tai, kaip

Gregoris iš esmės apvogė šalį,kaip suskirstė žmones į kastas.Tai siaubinga, Maksonai.

– Bet Pranešimų laida buvonutraukta, – jis neatlyžo. – Netjei šiauriniai sukilėliai ieškokonkrečios knygos, jie niekugyvu negali žinoti, kokios ir kasjoje parašyta. Patikėk, po tavomažyčio spektakliuko manotėvas pasirūpins, kad tokieveikalai būtų dar labiausaugomi.

– Taip ir yra, – žiovaudamaprisidengiau burną. – Aš žinau.

– Nepradėk, – įspėjo jis. –Nepradėk jaudintis. Ką galižinoti, gal sukilėliams tiesiogpatinka skaityti.

Nuo tokio pokšto tiksudejavau.

– Maniau, kad labiaupabloginti padėties jaunepavyks.

– Ššš, – ištarė Maksonas,prisislinkdamas arčiau. Jostiprios rankos paguldė maneant žemės. – Dabar nesijaudink.Verčiau pamiegok.

– Bet aš nenoriu, –

sušnibždėjau, prisispausdamaarčiau jo.

Vis dar mane apkabinęsMaksonas vėl užsimerkė.

– Aš taip pat. Net ir gerądieną miegas mane nervina.

Man suspaudė širdį.Negalėjau įsivaizduoti jonuolatinio nerimo, ypačžinodama, kad žmogus,neleidžiantis jam užsimiršti, yrajo tėvas.

Maksonas paleido manoranką ir pasirausė kišenėje.Šiek tiek prasimerkiau, bet jis

tą darė užmerktomis akimis.Mes abu snaudėme. Vėl suradęsmano ranką, mėgino užsegti antriešo apyrankę. Pajutau, kaippapuošalas, kurį jis man nupirkoNaujojoje Azijoje, atsidūrė manant rankos.

– Nešiojausi ją kišenėje. Esugėdingai romantiškas, ar ne?Ketinau ją saugoti, bet noriu,kad turėtum dovaną nuo manęs.

Jis užsegė ją ant Aspenoapyrankės, pajutau, kaip sagaįsirėžė man į odą.

– Ačiū. Tai daro mane

laimingą.– Tada aš irgi esu laimingas.Paskui abu užmigome.

Trisdešimtas skyrius

Mane pažadino girgždančiųdurų garsas. Šviesos srautasbuvo toks ryškus, kad turėjauprisidengti akis.

– Jūsų Šviesybe? – kažkaspaklausė. – O Dieve! Aš jįradau! – sušuko žmogus. – Jisgyvas!

Staiga aplink mus kilosubruzdimas, nes į slėptuvęįsiveržė sargybiniai ir liokajai.

– Ar jūs negalėjote nusileistižemyn, Jūsų Šviesybe? –paklausė vienas sargybinių.Pažvelgiau į jo kortelę su vardu.Marksonas. Nebuvau tikra, betjis atrodė aukštesnio rango.

– Ne. Pareigūnas turėjopranešti mano tėvams. Liepiaujam pirmiausia ten nueiti, –paaiškino Maksonas,stengdamasis susiglostytiplaukus. Veidas išdavė, kad šis

judesys kelia jam skausmą.– Kuris pareigūnas?Maksonas atsiduso.– Neprisimenu jo vardo. – Jis

pažvelgė į mane, laukdamaspatvirtinimo.

– Aš taip pat. Bet jis mūvėjožiedą ant nykščio. Pilką, panašųį alavinį.

Marksonas linktelėjo.– Tai buvo Teneris. Jis žuvo.

Netekome maždaug dvidešimtpenkių sargybinių ir tuzinodarbuotojų.

– Ką? – prisidengiau ranka

burną.Aspenas.Meldžiausi, kad jis būtų

gyvas. Praėjusį vakarą buvautaip išvargusi, kad nėnedingtelėjo jaudintis.

– Kaip mano tėvai? Kitos Elitomergaitės?

– Visi sveiki, pone. Tačiau jūsųmotina apimta isterijos.

– Ar ji jau išėjusi iš slėptuvės?– Mes pajudėjome, Maksonasrodė kelią.

– Visi išėję. Praleidome keliasmažas slėptuves, tad dabar

tikrinome antrą kartą,tikėdamiesi rasti jus ir panelęAmeriką.

– O Dieve! – ištarė Maksonas.– Pirmiausia einu pas motiną. –Bet paskui jis sustingo.

Pasekiau jo žvilgsnį irpamačiau ant sienos iškeverzotątą pačią eilutę, kaip ir anąkartą.

MES ATEINAM.Ant koridoriaus sienų mirgėjo

įspėjimai, parašyti bet kuo, kaspasitaikė po ranka. Negana to,šį kartą žalos buvo padaryta

daugiau. Iki šiol man nebuvotekę matyti, kaip sukilėliainusiaubdavo pirmąjį aukštą, tikkoridorių netoli mano kambario.Didžiulės dėmės ant kilimo rodė,kad toje vietoje tikriausiai žuvobejėgė kambarinė arbabebaimis sargybinis. Langaibuvo išdaužyti, kiaurymėsestyrojo dantytos stiklo šukės.

Šviestuvai buvo sudaužyti, kaikurie dar mirksėjo. Sienosežiojėjo didžiulės skylės; klausiausavęs, ar sukilėliai matė įslėptuves bėgančius žmones, ar

jie juos persekiojo. Kaip artimirties praėjusią naktį buvomemudu su Maksonu?

– Panele? – pasakė sargybinis,grąžindamas mane į dabartį. –Mes susisiekėme su visomisšeimomis. Pasirodo,pasikėsinimas į panelės Natališeimą buvo tiesioginismėginimas užbaigti Atranką.Sukilėliai nusitaikė į jūsųartimuosius, siekdami priverstijus išvykti.

Aš prisidengiau ranka burną.– Negali būti.

– Jau siunčiame rūmųsargybinius jų saugoti. Karaliusreikalauja, kad nė vienamergina neišvyktų.

– O jei jos nori? – nuginčijoMaksonas. – Negalime jų čialaikyti prieš jų valią.

– Žinoma, pone. Jūs turitepasikalbėti su karaliumi. –Sargybinis sutriko, jis nežinojo,kaip elgtis išsiskyrusnuomonėms.

– Jums neteks ilgai saugotimano šeimos, – pasakiau,tikėdamasi išsklaidyti įtampą. –

Praneškite jiems, kad greitaigrįšiu namo.

– Klausau, panele, – pasakėnusilenkdamas sargybinis.

Maksonas įsiterpė:– Ar mano motina savo

kambaryje?– Taip, pone.– Pasakykite jai, kad ateinu.

Jūs laisvas.Vėl likome vieni.Maksonas paėmė mane už

rankos.– Neskubėk. Atsisveikink su

savo kambarinėmis ir su kitomis

mergaitėmis, jei nori. Ir ko norsužkąsk. Žinau, kaip tau patinkavalgis.

Aš nusišypsojau.– Būtinai.Maksonas nervingai apsilaižė.

Tai buvo viskas. Tai buvoatsisveikinimas.

– Tu mane pakeitei visiemslaikams. Niekada tavęsnepamiršiu.

Perbraukiau laisva ranka jamper krūtinę išlygindama švarką.

– Daugiau su niekuo netempkausies spenelio. Tai mano

sumanymas. – Vos pastebimaijam nusišypsojau.

– Daugybė dalykų yra tavo,Amerika.

Nurijau seilę.– Man metas.Jis linktelėjo.Maksonas skubiai pabučiavo

mane į lūpas ir nubėgokoridoriumi. Žiūrėjau, kol dingoiš akių, ir pasukau į savokambarį.

Kiekviena pagrindinių laiptųpakopa kėlė kančią – dėl to, kąpalikau, ir dėl to, ką bijojau

rasti. O jei paskambinus Lusėneateis? Kaip Merė? Kaip Ana?O jei peržvelgus visų sutiktųsargybinių veidus tarp jų nebusAspeno?

Aš lipau į antrą aukštą,praeidama pro griuvėsius. Patigražiausia mano matyta vieta,nors ir nuniokota, vis dar buvoatpažįstama. Sunku buvoįsivaizduoti, kiek laiko ir pinigųprireiks atstatyti rūmus.Sukilėliai pasidarbavo kaipreikiant. Artėdama prie savokambario, išgirdau garsų Lusės

verksmą.Laiminga atsidusau, kad ji

gyva, bet nerimą kėlėpriežastis, dėl kurios ji raudojo.Susitvardžiusi pasukau užkampo į savo kambarį.

Raudonais veidais iružtinusiomis akimis Merė ir Anarinko stiklo duženas iš balkonodurų. Merė trumpam liovėsišlavusi ir giliai atsiduso,stengdamasi nusiraminti.Kampe, įsikniaubusi Aspenui įkrūtinę, raudojo Lusė.

– Ššš, – guodė jis kambarinę.

– Neabejoju, kad ji bus surasta.Man taip palengvėjo, kad

prapliupau verkti.– Jūs sveiki. Jūs visi sveiki.Aspenas giliai atsiduso, jo

įtempti pečiai nusviro iratsipalaidavo.

– Mano panele? – ištarė Lusė.Po akimirkos ji jau bėgo priemanęs. Per daug nuo josneatsilikdamos, priėjo Merė beiAna ir stipriai mane apglėbė.

– Taip nedera, – pasakė Analaikydama mane.

– Dėl Dievo, liaukis, –

sudraudė Merė.Mes visos buvome tokios

laimingos, kad esame gyvos irsaugios, jog pradėjome juoktis.

Už kambarinių, šypsodamasisir netardamas nė žodžio, stovėjoAspenas, jis buvo laimingas, kadpagaliau atsiradau.

– Kur buvote? Jūsų visurieškojo, – Merė nusivedė maneprie lovos atsisėsti, nors tentvyrojo baisi netvarka –antklodė sukarpyta, pagalvėssubadytos, plunksnos paleistos.

– Vienoje slėptuvių, kurios iš

pradžių nepatikrino. Maksonastaip pat sveikas ir gyvas, –pasakiau.

– Dėkui Dievui, – pasakė Ana.– Jis išgelbėjo man gyvybę. Aš

ėjau į sodus, kai įsiveržėsukilėliai. Jei būčiau buvusilauke...

– Ak, mano panele, – pravirkoMerė.

– Dėl nieko nesijaudinkite, –ramino Ana. – Mes akimirksniusutvarkysime kambarį; turimejums naują suknelę, kai būsitepasirengusi. Ir mes galime...

– Viso to neprireiks. Šiandienvykstu namo. Apsivilksiu kokįpaprastesnį drabužį ir po keliųvalandų išvyksiu.

– Ką? – aiktelėjo Merė. – Betkodėl?

Trūktelėjau pečiais.– Nieko neišėjo. – Pakėliau

akis į Aspeną, bet negalėjauperskaityti jo veido išraiškos.Temačiau palengvėjimą, kad esugyva.

– Išties maniau, kad jūslaimėsite, – tarė Lusė. – Iš patpradžių. Ir po viso to, ką vakar

pasakėte... negaliu patikėti, kadišvykstate namo.

– Labai malonu girdėti tavožodžius, bet viskas bus gerai.Nuo šiol prašau kiek galitepadėti Kris. Dėl manęs.

– Gerai, – ištarė Ana.– Viską dėl jūsų padarysime, –

antrino Merė.Aspenas atsikrenkštė.– Panelės, gal suteiktumėte

man valandėlę. Jei panelėAmerika šiandien išvyksta, manreikia imtis tam tikrų saugumopriemonių. Juk ne tam iki šiol ją

saugojome, kad dabar leistumekam nors įskaudinti.

– Ana, gal atneštum švariųrankšluosčių ir kitų reikmenų?Amerika turi išvykti namo kaipdama. Mere, pataisyk ko norsužkąsti. – Abi kambarinėslinktelėjo. – Luse, tau nereikiapailsėti?

– Ne! – sušuko ji, išsitiesdamavisu ūgiu. – Aš galiu dirbti.

Aspenas nusišypsojo.– Labai gerai.– Tada nueik į darbo kambarį

ir užbaik suknelę. Mes tuoj

ateisim padėti. Panele Amerika,man nerūpi, ką kalba kiti. Jūsišvyksite stilingai, – pasakė Ana,kreipdamasi į mane.

– Taip, Ana, – atsakiau.Jos išėjo ir uždarė duris.Aspenas priėjo, ir aš

atsistojau, žvelgdama jam į akis.– Maniau, tu žuvai. Maniau

tave praradęs.– Ne šiandien, – pasakiau

vangiai šypsodamasi. Dabar, kaipamačiau, kokia išties rimtabuvo padėtis, rami išlikti galėjautik juokaudama.

– Gavau tavo laišką. Negaliupatikėti, kad nepapasakojai manapie dienoraštį.

– Negalėjau.Aspenas prisiartino ir

perbraukė ranka man plaukus.– Mer, jei negalėjai parodyti

jo man, nederėjo rodyti ir visaišaliai. Jei jau kalbame apiekastas... Ar žinai, kad esikuoktelėjusi?

– Žinau. – Nudelbiau akis,galvodama apie vakarykštįakibrokštą.

– Ar Maksonas dėl to tave

išspyrė?Atsidusau.– Ne visai. Karalius išsiunčia

mane namo. Jei Maksonaspasipirštų man šią akimirką, tainieko nereikštų. Karalius sako„ne“, taigi aš išvykstu.

– Štai kaip, – ramiai tarėAspenas. – Tavęs čia trūks.

– Žinau, – pasakiau.– Aš parašysiu, – skubiai

pažadėjo jis. – Galiu atsiųstipinigų, jei nori. Turiu užtektinai.Galėsime susituokti iš karto, kaitik grįšiu namo. Žinau, tai

užtruks...– Aspenai, – pertraukiau jį.

Nežinojau, kaip jam paaiškinti,kad mano širdis ką tik buvosudaužyta. – Kai išvažiuosiu,noriu pagyventi ramiai. Manreikia atsigauti po tokiųišgyvenimų.

Aspenas įsižeidė.– Nejau nenori, kad tau

rašyčiau ar skambinčiau?– Gal kiek vėliau, – stengiausi

kalbėti nerūpestingai. – Noriukurį laiką praleisti su šeima iratgauti pusiausvyrą. Po viso to,

ką čia teko patirti, negaliu...– Palauk, – ištarė jis

pakeldamas ranką. Akimirkątylėjo, įdėmiai žiūrėdamas man įveidą. – Tu vis dar jo nori, –tėškė. – Po viso to, ką jispadarė, po Marli nuplakimo irnetgi dabar, kai neliko jokiosvilties, tu vis dar apie jį galvoji.

– Maksonas nieko blogonepadarė, Aspenai. Jei tikgalėčiau tau paaiškinti apieMarli, bet aš daviau žodį. Ašnepykstu ant Maksono. Žinau,kad viskas baigta, bet jaučiuosi

taip, kai tu metei mane.Aspenas šyptelėjo nustebęs,

tada atlošė galvą, tarsi negalėtųpatikėti tuo, ką girdi.

– Kalbu rimtai. Kai nutraukeisu manim ryšius, Atranka manbuvo išsigelbėjimas, nes žinojau,kad bent jau turiu laiko pamirštisavo jausmus tau. Tada tupasirodei čia, ir vėl viskassusijaukė. Juk tu nutraukei mūsųsantykius, palikai mane medžionamelyje, o dabar manai, kad jeilabai stengsiesi, laikrodžiorodyklė pasisuks atgal. Tačiau

taip nebūna. Suteik man progątave pasirinkti.

Tardama šiuos žodžiussupratau, kas iš tikrųjų yrablogai. Aš taip ilgai mylėjauAspeną, kad į daugelį dalykųmudu žiūrėjome kaip į savaimesuprantamus. Tačiau dabarviskas buvo kitaip. Mesnebesame tie paprasti jaunuoliaiiš Karolinos. Mes pernelyg daugvisko matėme ir negalimeapsimesti, kad jaustumėslaimingi vėl jais tapę.

– Kodėl manęs nepasirinktum,

Mer? Argi aš nesu tavovienintelis pasirinkimas? –paklausė jis su liūdesio gaidelebalse.

– Ne. Nejau tai tavęsnejaudina? Nenorėčiau, kadvestum mane tik todėl, kad ašneturėjau kito pasirinkimo, o tuį nieką daugiau nežiūrėjai.Nejau nori gauti mane varžovuineatvykus?

Maksonas pareiškė:– Man nerūpi, kaip tave

gausiu, Mer.Staiga jis puolė prie manęs ir

suėmė rankomis veidą. Aspenaskarštai mane pabučiavo,primindamas, koks yra manbrangus.

Aš neatsakiau į bučinį.Atlošęs man galvą Aspenas

pažvelgė į veidą.– Kas čia vyksta, Amerika?– Mano širdis dūžta! Štai kas

vyksta! Kaip, tavo manymu,jaučiuosi? Aš esu sutrikusi, manlikai tik tu, bet tu nemyli manęstaip stipriai, kad leistumkvėpuoti.

Pravirkau, ir Aspenas

galiausiai nurimo.– Atleisk, Mer, – jis

sušnibždėjo. – Tik manęsneapleidžia mintis, kad dėlvienos ar kitos priežasties tavepraradau, ir prigimtis skatinakovoti dėl tavęs. Kitaip ašnemoku.

Stengdamasi susitvardytinudelbiau akis.

– Aš lauksiu, – jis pažadėjo. –Kai būsi pasirengusi, parašyk.Aš per daug karštai tave myliu,tad leisiu kvėpuoti. Popraėjusios nakties man tiek ir

tereikia. Prašau kvėpuoti.Aš priėjau prie Aspeno,

leidausi apkabinama, betjausmas buvo kitas. Anksčiaumaniau, kad visada turėsiuAspeną šalia, o dabar pirmąkartą tuo suabejojau.

– Ačiū, – sušnibždėjau. – Būkatsargus. Nesiveržk į didvyriųgretas, Aspenai. Rūpinkissavimi.

Jis pasitraukė, linktelėdamasman, bet netardamas nė žodžio.Pabučiavęs į kaktą, pasuko priedurų.

Aš ilgai stovėjau, nežinodama,ką daryti. Laukiau, kol ateiskambarinės ir paskutinį kartąpadės man susiruošti.

Trisdešimt pirmasskyrius

Timptelėjau suknelę.– Ar ne per daug prašmatni

tokia proga?– Nė kiek! – Merė laikėsi

savo.Buvo vėlyva popietė, bet

kambarinės apvilko mane

violetine vakarine suknele. Josrankovės siekė alkūnes, nesKarolinoje buvo vėsiau; antrankos buvo užmesta platipelerina su gobtuvu, jos prireiksišlipus iš lėktuvo. Aukštaapykaklė apsaugos mano kakląnuo vėjo; kambarinės taipelegantiškai sukėlė manplaukus, jog buvau įsitikinusi,kad dar niekad rūmuose taipgražiai neatrodžiau. Gaila,negalėjau nueiti pas karalienęAmberli; ji būtų buvusisužavėta.

– Aš nenoriu delsti, – atkakliaipasakiau. – Ir taip yra sunku.Tik trokštu, kad žinotumėte, jogesu be galo dėkinga už viską, kądėl manęs padarėte. Ne tik užtai, kad maudėte ir rengėte, betir už tai, kad leidote su manimilaiką ir rūpinotės. Aš niekadajūsų nepamiršiu.

– Ir mes visada prisiminsimejus, panele, – pažadėjo Ana.

Linktelėjau ir ėmiau vėduotisveidą.

– Gerai jau gerai, šiai dienaiašarų užteks. Gal pasakytumėt

vairuotojui, kad tuoj nusileisiu;noriu šiek tiek pabūti viena.

– Žinoma, panele.– Ar mes galime apsikabinti? –

paklausė Merė, jos žvilgsnislakstė nuo manęs prie Anos.

– Kam tai rūpi? – ji pasakė, irkambarinės susibūrė aplinkmane paskutinį kartą.

– Rūpinkitės savimi.– Jūs taip pat, panele, –

pasakė Merė.– Jūs visuomet buvote dama, –

pridūrė Ana.Kitos pasitraukė, bet Lusė

laikė mane apkabinusi.– Ačiū, – sušnibždėjo, ir aš

supratau, kad ji verkia. –Pasiilgsiu jūsų.

– Aš irgi.Ji mane paleido, prie durų

kambarinės sustojo. Paskutinįkartą padarė tūpsnius, aš jomsišeinant pamojavau.

Tiek daug kartų norėjau iš čiaišvažiuoti. Dabar, kai ikiišvykimo buvo likusios keliosminutės, pajutau baimę. Išėjau įbalkoną. Pažvelgiau į sodus, įsuolelį, prie kurio mudu su

Maksonu susipažinome.Kažkodėl įtariau, kad jis busten.

Tačiau jo nebuvo. Jis turėjosvarbesnių reikalų, nei tensėdėti ir galvoti apie mane.Paliečiau apyrankę ant riešo.Tačiau kartkartėmis Maksonasgalvos apie mane, ir tai guodė,nes buvo tikra.

Grįžau į kambarį, uždariauduris ir išėjau į koridorių.Žingsniavau iš lėto, paskutinįkartą grožėdamasi rūmais, norsjuos šiek tiek darkė sudaužyti

veidrodžiai ir sulaužytipaveikslų rėmai.

Prisiminiau, kaip pirmąjądieną lipau didžiaisiais laiptais,sutrikusi ir dėkinga tuo patmetu. Tada čia buvo tiek daugmergaičių.

Priėjusi prie pagrindinių durų,sustojau. Buvau taip įpratusigyventi už tų didžiulių stipriųdurų, kad išeidama už jųjaučiausi daranti kažką ne taip.

Giliai įkvėpiau ir siekiaurankenos.

– Amerika?

Aš atsigręžiau. Kitamekoridoriaus gale stovėjoMaksonas.

– Labas, – ištariau nedrąsiai.Jau nesitikėjau jo daugiaupamatyti.

Princas greitai prie manęspriėjo.

– Atrodai stulbinamai.– Ačiū, – paliečiau savo

suknelę.Trumpam stojo tyla, mudu

stovėjome žvelgdami vienas įkitą. Tiek ir tebuvo – paskutinėproga pasimatyti.

Staiga jis atsikrenkštė,prisiminė ko atėjęs.

– Aš kalbėjau su tėvu.– Tikrai?– Taip. Jis apsidžiaugė, kad

praėjusią naktį nežuvau. Tik‐riausiai supranti, jam yra labaisvarbu pratęsti karališkąjągiminę. Paaiškinau, kad dėl joįniršio vos negavau galo, irpasakiau, kad slėptuvę radau tiktavo padedamas.

– Bet aš...– Aš žinau. Bet jam nereikia

žinoti.

Nusišypsojau.– Tada pasakiau jam, kad

paaiškinau tau, kaip dera elgtis.Jam nereikia žinoti, kad tainetiesa; bet jei nori, gali elgtis,tarsi taip ir būtų nutikę.

Nesupratau, kodėl turėčiautaip elgtis, būdama kitamešalies gale, bet linktelėjau.

– Jo žiniomis, esu skolingastau už išgelbėtą gyvybę, jissutiko, kad mano troškimaspasilikti tave rūmuose yrapateisinamas, jei tik tupavyzdingai elgsiesi ir

neišsišoksi.Spoksojau į Maksoną

netikėdama savo ausimis.– Pats teisingiausias

sprendimas – išleisti Natali.Dabar, kai jos šeima gedi, jaigeriausia būti namuose. Mes jaukalbėjome.

Aš vis dar neatgavau žado.– Turiu paaiškinti?– Prašyčiau.Maksonas paėmė mane už

rankos.– Tu liksi Atrankoje ir toliau

dalyvausi konkurse, bet padėtis

pasikeis. Mano tėvas tikriausiaibus tau labai griežtas ir darysviską, kad susikirstum. Manau,yra būdų tam pasipriešinti. Jukžinai, koks jis negailestingas.Turi pasiruošti, tam prireikslaiko.

Linktelėjau.– Manau, galiu tai padaryti.– Čia dar ne viskas. –

Stengdamasis surikiuoti mintis,Maksonas žiūrėjo į kilimą. –Amerika, nėra jokių abejonių,kad nuo pat pradžių užkariavaimano širdį. Turi šitai žinoti.

Tuos žodžius patvirtino mūsųabiejų kūnų kalba ir žvilgsniai.

– Žinau.– Tačiau aš tavim nepasitikiu.Apstulbau.– Kodėl?– Aš tau atskleidžiau daug

savo paslapčių, gyniau kaipgalėdamas. Bet supykusi tuelgiesi labai neapdairiai. Tu nuomanęs užsisklendi, kaltini arbaelgiesi dar blogiau – bandaipakeisti šalies santvarką.

Oi. Gana šiurkščiai pasakyta.– Turiu žinoti, kad galiu tavim

pasikliauti. Turiu žinoti, kadmoki saugoti mano paslaptis,pasitikėti mano sprendimu, o neslapukauti. Privalai būti sumanimi visiškai sąžininga irliautis abejojusi manosprendimais. Pasitikėk manim,Amerika.

Buvo skaudu tai girdėti, betprincas buvo teisus. Kąpadariau, kad įrodyčiau, jog esuverta jo pasitikėjimo?Aplinkiniai juo manipuliavo. Argalėčiau padėti jam?

Aš grąžiau rankas.

– Tikiu tavimi. Viliuosi, matai,kad noriu būti su tavimi. Bet tutaip pat galėjai būti su manimiatviresnis.

Maksonas linktelėjo.– Galbūt. Esama dalykų, apie

kuriuos norėčiau taupapasakoti, tik negaliu jaispasidalyti žinodamas, kad yrabent menkiausia galimybė, jogišplepėsi. Turiu žinoti, kad mokisaugoti paslaptį. Noriu, kadbūtum visiškai su manimi atvira.

Jau ketinau atsakyti, betnespėjau.

– Maksonai, štai kur tu! –sušuko Kris, eidama artyn. –Nespėjau paklausti, ar mūsųsusitarimas dėl vakarienėsgalioja.

Maksonas pažvelgė į mane irpasakė:

– Žinoma. Valgysime tavokambaryje.

– Nuostabu!Man pasidarė skaudu.– Amerika? Ar tu tikrai

išvyksti? – paklausė Kris. Josakyse išvydau kibirkštėlę vilties.Pažvelgiau į Maksoną, rodos, jo

veido išraiška bylojo: Štai apieką aš kalbu. Priimk savoveiksmų padarinius, pasitikėkmanim ir leisk pačiampasirinkti.

– Ne, Kris, ne šiandien.– Gerai. – Ji atsiduso

prieidama manęs apkabinti.Klausiau savęs, ar šisapkabinimas buvo tik dėlMaksono; bet, tiesą sakant, taibuvo nesvarbu. Kris ne tik manopagrindinė varžovė, bet irartimiausia draugė rūmuose. –Praėjusią naktį labai dėl tavęs

jaudinausi. Džiaugiuosi, kad taunieko nenutiko.

– Dėkui. Laimė... – vosnepasakiau, kad laimė, jogMaksonas palaikė man draugiją,bet gyrimasis tikriausiai būtųsugriovęs tą mažytįpasitikėjimą, kurį ką tik įgijau.Atsikrenkščiau. – Laimė,sargybiniai taip greitai atbėgo.

– Dėkui Dievui. Tuomet ikipasimatymo. – Kris pasisuko įMaksoną. – Iki vakaro.

Kris pasišokinėdama nuėjokoridoriumi, tokios linksmos

man dar jos nebuvo tekę matyti.Tikriausiai pamačiusi, kaipmylimas vaikinas pasirenkamane, o ne buvusią favoritę, irgišokinėčiau.

– Žinau, kad tau tai nepatinka,bet man Kris reikalinga. Jei tumane nuvilsi, ji – geriausiaspasirinkimas.

– Nesvarbu, – gūžtelėjaupečiais. – Aš tavęs nenuvilsiu.

Skubiai pabučiavau Maksonąį skruostą ir neatsigręždamaėmiau lipti laiptais. Prieš keliasvalandas maniau praradusi

Maksoną visiems laikams;dabar, žinodama, ką jis manreiškia, ketinau dėl jo kovoti.Kitos mergaitės nesupras, kas jųlaukia.

Artėdama prie pagrindiniųlaiptų, jaučiausi drąsi.Tikriausiai turėjau labiaujaudintis dėl manęs laukiančioiššūkio, bet visos mintys sukosiapie tai, kaip jį įveikti.

Tikriausiai karalius pajutomano džiaugsmą, o gal tiesioglūkuriavo; bet, man užlipus įantrą aukštą, jis stovėjo

koridoriaus viduryje.Jis priėjo iš lėto, aiškiai

rodydamas savo valdžią. Kaisustojo priešais mane, padariautūpsnį.

– Jūsų Didenybe, – pasakiau.– Panele Amerika. Rodos, jūs

vis dar su mumis.– Taip.Būrys sargybinių praeidami

pro šalį nusilenkė.– Pakalbėkime apie reikalus, –

rūsčiai tarė karalius. – Kąmanote apie mano žmoną?

Suraukiau kaktą nustebinta

tokio kalbos posūkio. Vis dėltoatsakiau sąžiningai:

– Karalienė yra nepaprasta.Man pritrūktų žodžių apsakyti,kokia ji nuostabi.

Karalius linktelėjo.– Tokių moterų reta. Labai

graži ir nuolanki. Drovi, bettikrai ne bailė. Paklusni, gerainusiteikusi ir puiki pašnekovė.Regis, net ir gimus skurde, jaibuvo lemta tapti karaliene.

Jis nutilo ir pažvelgė įsusižavėjusį mano veidą.

– Apie jus to negalėčiau

pasakyti.Jam kalbant toliau, stengiausi

išlikti rami.– Jūsų išvaizda yra

vidutiniška. Rudi plaukai, šiektiek išbalusi oda ir tikriausiaigera figūra; bet jūs nė iš toloneprilygstate Selestei. Jeikalbėsim apie jūsų charakterį...– Klarksonas staigiai įkvėpė. –Jūs esate nemandagi, betlinksma; nors vieną sykįpamėginusi padaryti ką norsrimto, vos nesugriovėte mūsųšalies. Svarstote nelogiškai. O

ką jau kalbėti apie jūsųnevykusią laikyseną ir eiseną.Kris kur kas žavesnė irmalonesnė.

Suspaudžiau lūpas,stengdamasi nepravirkti.Priminiau sau, kad visa tai jaužinojau.

– Beje, turėti jus šeimojeneapsimoka ir politiniu atžvilgiu.Jūsų kasta yra per žema, kadteiktų įkvėpimo, jūs neturitejokių įtakingų ryšių. O Elisamums labai padėjo keliaujant įNaująją Aziją.

Jei tai tiesa, kodėl jienesusisekė su Elisos šeima? Galkas nors vyksta, tik aš nežinau.O gal karalius perdėjo, kadpajusčiau savo menkumą. Jei jisturėjo tokį tikslą, tai jį pasiekė.

Karalius įsistebeilijo į manešaltomis akimis.

– Ką čia veikiate?Aš nurijau seilę.– Verčiau paklauskite

Maksono.– Klausiu jūsų.– Jis nori, kad pasilikčiau, –

atsakiau tvirtai. – Ir aš noriu

būti čia. Todėl ir pasilieku.Karalius nusišypsojo.– Kiek jums – šešiolika?

Septyniolika?– Septyniolika.– Įtariu, kad nedaug

nutuokiate apie vyrus. Tiesąsakant, ir neturėtumėte, jeiesate čia. Pasakysiu jums, kadjie gali būti labai nepastovūs.Gal neverta prie jo taip stipriaiprisirišti, nes per vieną akimirkągalite netekti jo širdies.

Prisimerkiau, nelabaisupratau, ką jis nori pasakyti.

– Rūmuose turiu seklių. Žinau,kad yra mergaičių, siūlančiųMaksonui kur kas daugiau, neijūs drįstumėte pasvajoti. Nejaumanote, kad tokia paprastamergaitė turi šansų?

Mergaičių? Daugiskaita?Negi karalius sako, kad vykstakur kas daugiau, nei mačiaukoridoriuje tarp Maksono irSelestės? Ar mūsų bučiniaipraėjusią naktį buvo nuobodūs,palyginti su turtingesnepatirtimi?

Maksonas sakė, kad nori būti

su manimi sąžiningas. Ar čiaglūdi jo paslaptis?

Širdyje turėjau nuspręsti, kadpasitikiu Maksonu.

– Jei tai tiesa, Maksonasmane išsiųs namo, kai ateislaikas, ir jums nėra ko jaudintis.

– Bet aš jaudinuosi! –suriaumojo Klarksonas, tadaprabilo tyliau: – Jei per kvailumąMaksonas pasirinktų jus, jūsųpokštai mums brangiaikainuotų. Dešimtmečiai, ištisųkartų darbas nueitų perniek,nes jūs vaidintumėte didvyrę!

Klarksonas priėjo taip arti,kad aš žengiau žingsnį atgal, betjis vėl priartėjo, beveiknepalikdamas tarp mūsų tarpo.Jo balsas buvo tylus ir gargždus,ir gąsdino dar labiau nei tada,kai jis šaukė:

– Turėsite išmokti laikytiliežuvį už dantų. Jei ne, būsimepriešai. Nelinkėčiau jums turėtitokio priešo kaip aš.

Jis piktai pirštu bedė man įskruostą. Rodos, būtų galėjęssudraskyti mane į gabalėlius.Net jei netoliese būtų

sargybinių, ką jie padarytų?Niekas negintų manęs nuokaraliaus.

Pasistengiau kalbėti ramiai:– Aš suprantu.– Puiku, – tarė staiga

pralinksmėjęs Klarksonas. –Tuomet leisiu jums įsikurti išnaujo. Geros popietės.

Tik karaliui nuėjus, suvokiau,kad drebu. Paliepimas laikytiliežuvį už dantų tikriausiaireiškė, kad net negalvočiauužsiminti apie tai Maksonui. Kolkas neužsiminsiu. Buvau tikra,

kad tai buvo bandymaspažiūrėti, kaip labai galimamane spausti. Pasiryžaunepalūžti.

Bemąstant nuotaikapasikeitė. Taip, buvaususinervinusi, bet drauge irsupykusi.

Kodėl šis žmogus manosi galįsman nurodinėti? Taip, jiskaralius; bet iš tiesų jis tironas.Jis įtikino save, kad, engdamasvisus ir neleisdamas niekamprasižioti, daro mums paslaugą.Jo manymu, būti priverstam

gyventi visuomenės užkaboryjeyra palaima. Argi ne gerai, kadvisi Ilėjoje yra beteisiai, tik nejis?

Galvojau apie Maksoną,paslėpusį Marli virtuvėsgilumoje. Net jei čia irneužtrukčiau, žinojau, kad jisbus geresnis karalius negutėvas. Maksonas bent jausugeba užjausti.

Lėtai kvėpavau ir, atgavusisavitvardą, nužingsniavau tolyn.

Įėjusi į kambarį, skubiaipaspaudžiau mygtuką

kviesdama kambarines. Ana,Merė ir Lusė uždususios atbėgoį mano kambarį.

– Mano panele? – pasakė Ana.– Ar nutiko kas blogo?

Aš nusišypsojau.– Nebent jei mano pasilikimą

laikytumėt blogu dalyku.Lusė suklykė:– Tikrai?– Tikrai.– Bet kodėl? – paklausė Ana. –

Maniau, sakėte...– Žinau, žinau. Sunku

paaiškinti. Tegaliu pasakyti, kad

man buvo suteikta antragalimybė. Maksonas mansvarbus, tad pakovosiu dėl jo.

– Kaip romantiška! – sušukoMerė, o Lusė pradėjo ploti.

– Tyliau! – griežtai šūktelėjoAna. Maniau, ji apsidžiaugs, tadnegalėjau suprasti jos keistosrimties.

– Kad ji laimėtų, mums reikiaplano. – Anos šypsena buvošėtoniška, aš atsakiau konetokia pat. Nesu sutikusi labiaususitelkusių žmonių nei šiosmergaitės. Jei jos su manimi, aš

nieku gyvu nepralaimėsiu.

ANTROSIOS KNYGOS PABAIGA