KAUNO REGIONO ISTORINĖ IKONOGRAFIJA IR KARTOGRAFIJA, SAUGOMA SANKT PETERBURGO SAUGYKLOSE

Kaunas 2014-12-11

2014 metais Kauno apskrities archyvas (toliau – Archyvas) pateikė Lietuvos Respublikos

Kultūros ministerijai (toliau – Ministerija) paraišką numatomam tęsti projektui „Kauno regiono

istorinė ikonografija ir kartografija, saugoma Sankt Peterburgo saugyklose“ (toliau – Projektas).

Projekto pagrindinis tikslas – surinkti kuo išsamesnę informaciją apie Sankt Peterburgo dokumentų

saugyklose saugomą istorinę ikonografinę ir kartografinę medžiagą, susijusią su Kauno regiono

istorija. Informacija reikalinga tęstinio leidinio „Kauno miesto planai“ parengimui ir unikalios

medžiagos, kuria būtų papildyti Kauno apskrities archyve saugomų dokumentų fondai, surinkimui.

Kita vertus, šia medžiaga galėtų efektyviai naudotis ir visuomenė, ir mokslo bendruomenė, taip

palengvinant mokslininkų, tyrinėtojų ir studentų darbą, į mokslinę apyvartą įvedant kokybiškus

istorijos šaltinius (šiuo metu mokslinėje apyvartoje cirkuliuoja nepakankamos kokybės užsienio

valstybėse saugomų dokumentų kopijos).

Siekiant įgyvendinti Projekte sufomuluotus tikslus buvo numatyta, kad 2014 metais Kauno

apskrities archyvo archyvistų darbo grupė vykdys su Kauno regiono istorija susijusių archyvinių

dokumentų paiešką bei atranką šiose dokumentų saugyklose:

Karo istorijos artilerijos, karo ryšių ir inžinerijos muziejaus Rankraščių skyriuje;

Peterburgo menų akademijos muziejaus Rankraščių skyriuje;

Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje;

Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Paterburge.

Įgyvendinant šį Projektą, trijų Kauno apskrities archyvistų darbo grupė (Dokumentų naudojimo

skyriaus vyr. specialistė Nijolė Ambraškienė, direktorius Gintaras Dručkus, Veiklos administravimo

ir elektroninių dokumentų skyriaus vedėja Kristina Stanišauskė) trylika dienų (2014 m. liepos 27 -

rugpjūčio 8 d.) praleido Sankt Peterburge, šio miesto archyvinių dokumentų saugyklose ieškodami

dokumentų, susijusių su Lietuvos, visų pirma – su Kauno miesto ir Kauno regiono – istorija.

Prioritetas buvo teikiamas kartografinių ir ikonografinių dokumentų paieškai bei atrankai. Darbo

vizito metu lankytasi keturiose Sankt Peterburge esančiose dokumentų saugyklose: Karo istorijos

artilerijos, karo ryšių ir inžinerijos muziejaus (toliau – KIAKRUIM) archyve bei fonduose; Rusijos

menų akademijos muziejaus (toliau – RMAM) rankraščių skyriuje, Rusijos mokslų akademijos

bibliotekos Rankraščių (RMAB RS), Kartografijos (RMAB KS) ir retų spaudinių (RMAB RK)

skyriuose bei Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge (RVIA).

2

Darbo minėtose saugyklose metu visų pirma buvo peržiūrimi fondai, galimai susiję su Kauno

miesto ir regiono istorija.

Karo istorijos artilerijos, karo ryšių ir inžinerijos muziejus (KIAKRUIM). Muziejaus

įkūrimo data laikoma 1703 metų rugpjūčop 29-oji. Tą dieną Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo

asmeniniu nurodymu Petropavlovsko tvirtovės teritorijoje buvo pastatytas specialus pastatas – taip

vadinamas Ceighauzas senoviniams artilerijos pabūklams laikyti ir saugoti. Laikui bėgant čia

būdavo talpinami ir trofėjiniai bei tėvyninės gamybos pabūklai.

Iš pradžių muziejus vadinosi „Vyriausiosios artilerijos valdybos garsių pavyzdžių salė“, vėliau

– „Artilerijos muziejum“, o nuo 1903-ųjų – „Artilerijos istorijos muziejum“. Sovietmečiu, 1963-

iaisiais, į Artilerijos istorijos muziejų buvo perkelti Centrinio karinės inžinerijos istorijos muziejaus

fondai. 1965-aisiais prie Artilerijos istorijos muziejaus buvo prijungtas Karo ryšių muziejus ir

muziejus įgavo dabartinį savo pavadinimą - Karo istorijos artilerijos, karo ryšių ir inžinerijos

muziejus.

Šiuo metu KIAKRUIM – vienas didžiausių karo istorijos muziejų pasaulyje. Jame saugomos

skaitlingos ir vertingos artilerijos pabūklų, amunicijos, šaunamųjų ir šaltųjų ginklų, karo inžinerinės

technikos, karo ryšių priemonių, kovinių vėliavų, karinių uniformų, tapybos ir grafikos,

vaizduojančių batalines scenas, karinių apdovanojimų, skiriamųjų bei pasižymėjimo ženklų bei

vertingų archyvinių dokumentų kolekcijos.1

Muziejaus mokslinis archyvas buvo įsteigtas 1872 metų lapkritį tuometinio muziejaus vadovo

N. E. Brandenburgo iniciatyva. Jo pastangomis iš Rusijos Vyriausiosios artilerijos valdybos (toliau

– VAV) buvo perduotas taip vadinamas „senųjų bylų archyvas“. XIX amžiaus paskutiniajame

dešimtmetyje archyvui buvo perduota brėžinių kolekcija ir Vyriausiosios artilerijos valdybos XIX

amžiuje sudaryti veiklos dokumentai. Paskutinį kartą muziejaus archyvui VAV dokumentai buvo

perduoti jau Valdybai persikėlus į Maksvą 1925-aisiais. 1937 metais archyvas pasipildė Karo

buities istorijos muziejaus archyvinių dokumentų fondais, kuriuos sudarė Intendantūros ir pulkų

muziejų bei Karinių mokymo įstaigų muziejaus dokumentų kolekcijos. Po II Pasaulinio karo

muziejaus archyvas perėmė visą eilę Vyriausiosios Rusijos artilerijos valdybos dokumentų.2

KIAKRUIM moksliniame archyve saugomas 217261 saugojimo vienetas (byla), suskirstyti į

130 fondų. Seniausieji dokumentai siekia 1628 metus. Išsamiai dokumentų, saugomų KIAKRUIM

moksliniame archyve, ir galimai susijusių su Lietuvos istorija, peržiūrai reikėtų surengti ne vieną

tikslinę ilgalaikę darbinę išvyką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepaisant to, kad šiuo metu

1 Muziejus (rusų k.). – http://artillery-museum.ru/museum.html. - Prieiga per internetą. Žiūrėta: 2014-11-11. 2 Nauchnyj archiv (rusų k.). - http://artillery-museum.ru/museum-exposition.html. - Prieiga per internetą. Žiūrėta: 2014- 11-11.

2

3 egzistuojanti KIAKRUIM mokslinio archyvo informacijos paieškos sistema buvo pradėta kurti nuo

pat mokslinio archyvo įkūrimo pradžios, tačiau šiuo metu vis dar nėra pakankama. Iki šiol buvo

sudaryti ir išleisti du KIAKRUIM mokslinio archyvo žinynai: vienas – 1957 m. (Путеводитель по

историческому архиву музея/Составители Лебединская А. П., Розенбецкая З. В. Под ред. И.

П. Ермошина. - Ленинград, 1957), kitas – 2007 metais (Документальный фонд (архив) Военно-

исторического музея артилерии, инженерных войск и войск связи. Краткий справочник.-

Санкт-Петербург, 2007). Tačiau, viena vertus, nei į vieną iš jų liko neįtraukti neartilerinių žinybų

fondai, asmenų fondai, visa eilė dokumentų kolekcijų, 1918-1940 metų laikotarpio fondai. Kita

vertus, daugelis apyrašų yra nepertvarkyti, t. y. likę tokie patys, kokie buvo perduoti, pvz., XVIII-

XIX amžiuje tuo metu veikusių artilerijos pulkų, brigadų ir kitų karinių padalinių. Jie iš pradžių

buvo perduoti į taip vadinamos Artilerijos ekspedicijos, o po to – į Artilerijos departamento

archyvą. Tokiuose apyrašuose dažniausiai tėra pateikta tik trumpa bylos anotacija, pagal kurią

paprastai būna sunku susigaudyti, kokio pobūdžio dokumentai sudaro vieną ar kitą konkretų

saugojimo vienetą (bylą).3 Taip pat iki galo nesutvarkyta informacijos paieškos sistema apie Rusijos

kariuomenės asmeninę sudėtį. Turint omenyje, kad įvairiais istoriniais laikotarpiais Rusijos

kariuomenėje tarnavo nemažai iš Lietuvos kilusių asmenų, tokio pobūdžio informacija Lietuvos

tyrinėtojams yra labai aktuali.4

Šiais metais KIAKRUIM buvo atrinkti konkretūs dokumentai, susiję su I Pasauliniu karu. Buvo

atrinkti ir gauti skaitmeninių kopijų pavidale 7 dokumentai, kuriuos planavome pristatyti

visuomenei parodos, skirtos I Pasauliniam karui, „Kauno kraštas ir žmonės Didžiojo Karo

sūkuriuose“ metu (parodos atidarymas įvyko 2014 m. spalio 23 d. Kauno apskrities archyve,

Maironio g. 28B, Kaune. Paroda veiks iki 2015 m. balandžio 30 d.). Tai – įspūdingas, didelio

formato Kauno tvirtovės gynybos planas (1914 m.), patvirtintas štabo viršininko generolo-majoro

Burkovskio; 1908 metų būklę atspindintis Kauno tvirtovės ir miesto planas; IV-ojo forto

sutvirtinimo ir kareivinių betonavimo projektas (1910 m.); Vilijampolės gynybinių įtvirtinimų

planas (1910 m.); Kauno tvirtovės pertvarkymo projektinis planas (1913 m.); Kauno tvirtovės

parengimo gynybai planas (1914 m.?); Kauno tvirtovės gynybinių ir priešakinių pozicijų

sustiprinimo planas (1915 m.). Iki šiol visi šie dokumentai Lietuvos visuomenei dar nebuvo

pristatyti. Dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių minėtoje parodoje pavyko pristatyti visuomenei

tik dviejų iš KIAKRUIM gautų dokumentų kopijas: IV-ojo forto sutvirtinimo ir kareivinių

betonavimo projektą (1910 m.) bei Vilijampolės gynybinių įtvirtinimų planą (1910 m.).

3 Документальный фонд (архив) Военно-исторического музея артилерии, инженерных войск и войск связи. Краткий справочник.- Санкт-Петербург, 2007, p. 38. 4 Ten pat, p. 41.

3

4

Kaip žinome, Kauno tvirtovė – poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta 1882–1915 m. Kauno

mieste ir jo apylinkėse. 1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės

vadovybės pasiūlymą statyti tvirtovę Kaune. Kaunas pasirinktas dėl Nemuno ir Neries upių

santakos kaip natūralios gamtinės kliūties priešo kariuomenei, dėl strateginės reikšmės geležinkelio

tilto, tunelio, strateginių kelių ir kt. Iš viso baigti statyti 9 fortai: pirmasis – Kazliškiuose (dab.

Ringaudų seniūnija), antrasis – Julijanavoje, trečiasis – Seniavoje (dab. Garliavos apylinkių

seniūnija), ketvirtasis – Rokuose, penktasis – Zuikinėje, šeštasis – Gričiupyje, septintasis –

Eiguliuose, aštuntasis – Milikonyse, devintasis – piečiau Giraitės (nuo 1958 m. muziejus).

Pradėti statyti, tačiau nebaigti fortai: geležinkelio (Palemono) fortas, Romainių fortas, Marvos

fortas (Akademijoje), Domeikavos fortas.

Pirmojo pasaulinio karo metu, priartėjus frontui, tvirtovės plėtimo darbai nutraukti. Kauno

tvirtovės puolimui vadovavęs vokiečių generolas Karlas Licmanas atakai pasirinko ruožą tarp

Nemuno ir Jiesios upelio, nes čia stovėjo labiausiai pasenę pirmieji trys fortai. Tvirtovei šturmuoti

kaizerinės kariuomenės 40-asis rezervinis korpusas, turėjęs apie 40 000 gerai parengtų karių,

atsigabeno galingas mortyras – 420 mm kalibro „Bertas“.

Karo metu tvirtovėje buvo laikoma apie 60 000 Rusijos kariuomenės karių įgula (daugiausia

netarnavę šauktiniai ir vyresnio amžiaus atsarginiai). Iš Kauno tvirtovės statytojų suformuoti Kauno

ir Vilkmergės pulkai. Tvirtovė turėjo apie 1500 artilerijos pabūklų (daugiausia vidutinio kalibro),

taip pat lėktuvų, aerostatų, inžinerinių, automobilių transporto, prožektorių, sanitarijos dalinių.

1915 m. rugpjūčio 7 d. pietinių fortų prieigose prasidėjo kautynės. Atskiri tvirtovės daliniai

atkakliai grūmėsi su vokiečių kariuomene. Sprogus 420 mm sviediniams kariai trokšdavo nuo

betono ir plytų dulkių sūkurių. Trūko maisto, ginklų. Gynėjų dalinių nuostoliai siekė iki 75 proc.,

kariai stichiškai ėmė trauktis iš pozicijų. Rugpjūčio 15 d. apšaudytas Kauno senamiestis, mieste

prasidėjo gaisrai.

Rugpjūčio 18 d., po 11 dienų trukusių kautynių, įtvirtinimų zona buvo pralaužta. Vokiečiai

užėmė miestą ir paėmė į nelaisvę apie 20 000 Rusijos karių, taip pat apie 1350 artilerijos pabūklų.

Gynybai vadovavęs tvirtovės komendantas generolas Vladimiras Grigorjevas skubiai pasitraukė.5

Kauno tvirtovė – išskirtinis objektas ir reiškinys ne tik Kauno miesto, tačiau ir viso Kauno

regiono istorinėje raidoje. Tyrinėtojai skirtingai vertina tvirtovės poveikį Kauno miesto bei regiono

raidai, tačiau visi sutartinai pripažįsta, kad šis poveikis buvo labai reikšmingas. Lietuvai atkūrus

5 išsamiau apie Rusijos Karo istorijos artilerijos, karo ryšių ir inžinerijos muziejų bei Kauno fortus (tvirtovę) ir su jais

susijusius dokumentus žr.: G. Dručkus. Kauno regiono isotrinė ikonografija ir kartografija, saugoma Sankt Peterburgo

saugyklose. – Kaunas, 2013-11-15, p. 3-10. Prieiga per internetą http://www.archyvai.lt/lt/projektai_1343/kauno-

regiono-istorine-me3m/baigiamasis-straipsnis_1382.html.

4

5 Nepriklausomybę ir Kaunui tapus Laikinąja sostine, tvirtovė jau buvo praradusi savo tiesioginę

funkcinę paskirtį, tačiau ir toliau reikšmingai įtakojo miesto raidą. Šis poveikis, tegu ir gerokai

sumenkęs, tačiau jaučiamas ir mūsų dienomis. Šiuo metu svarstomos įvairios buvusių fortų

panaudojimo bei pritaikymo galimybės.

Atsižvelgdami į visas šias aplinkybes manome, kad tikslinga tęsti veiklas, tiriant bei atrenkant

KIAKRUIM‘e saugomus vertingus dokumentus, susijusius su Kauno tvirtove, kuriuose esančios

informacijos dėka būtų galima atkurti tvirtovės istoriją, ne tik jos istorinės, bet ir techninės-

architektūrinės raidos bruožus bei ypatumus. Juolab, kad dokumentų, kurie yra susiję ne tik su

Kauno tvirtove (fortais), bet ir apskritai su XIX-XX a. pr. Lietuvos karybos istorija, KIAKRUIM‘e

yra daug. Galime drąsiai tvirtinti, kad didžioji jų dalis Lietuvos tyrinėtojams nėra žinomi. Manome,

kad tyrinėtojus galėtų sudominti Vyriausiosios artilerijos valdybos fonde nr. 6 saugomos įvairių

laikotarpių bylos – pvz.: apie Kauno tvirtovės apginklavimą 1896-1914 m. (F. 6, b. 807), „Žinios

apie pabūklų, lafetų ir sviedinių būklę Vilniaus apygardoje 1874-1875 m.“ (F. 6, b. 658); „Žinios

apie pabūklų, lafetų ir sviedinių būklę Vilniaus apygardos tvirtovėse ir sandėliuose. 1875-1876.“ (F.

6, b. 673); „Žinios apie pabūklų, lafetų ir sviedinių būklę Vilniaus apygardos tvirtovėse ir

sandėliuose. 1896 m.“ (F. 6, b. 673); „Apie dirbtuves tvirtovėse“ (F. 6, b. 689, b. 690, b. 699);

„Apie statybos darbus tvirtovėse“ (F. 6, b. 676); „Apie užsakymą įvesti telefonus tvirtovėse“ (F. 6,

b. 760), etc. Iš viso šiame fonde – 39 455 saugojimo vienetai, chronologinės fondo ribos: 1862-

1918 m. Fonde nr. 24 saugomi įsakymai tvirtovėms (tarp jų – ir Kauno); fonde nr. 26 -

kasmėnesiniai raportai apie artilerijos būklę tvirtovėse; fonde nr. 25 - karių ir karininkų tarnybos

dokumentai ir daugelis kitų vertingų, mūsų nuomone, dokumentų.

Tyrinėtojus galėtų sudominti ir Artilerijos departamento fonde nr. 3 saugomi 1808-1864 m.

laikotarpio dokumentai, fonde nr. 27 (XVII-XX a. pr. brėžinių kolekcija) saugomi įvairūs karinių

veiksmų, geografiniai žemėlapiai, įvairių vietovių ir tvrtovių planai, miestų tvirtovių ir įtvirtinimų

brėžiniai ir planai, tarp kurių gali būti ir su Lietuva susijusių dokumentų, ir kt.6

Kaip atskirą pavyzdį galime paminėti įdomų 1901 metais sudarytą 17 lapų dokumentą – „Apie

1901 metais Karo ministro atliktą Liubavo ir Kauno tvirtovių artilerijos apžiūrą.“7 (F. 6, b. 941).

Dokumentai liudija, kad Kauno tvirtovėje tuometinis Rusijos karo ministras lankėsi 1901 metų

gegužės 20-21 dienomis. Apžiūrėjęs tvirtovę, ministras pastebėjo nemažai trūkumų. Pvz., kad „sena

ir nauja ginkluotė neatskirtos“, kad inžineriniu požiūriu Kauno tvirtovėje daug kas neužbaigta – jau

ketverius metus trunkantys tvirtovės fortų perstatymo darbai tebesitęsia iki šiol; kad labai prastas

6 žr.: Документальный фонд (архив) Военно-исторического музея артилерии, инженерных войск и войск связи. Краткий справочник.- Санкт-Петербург, 2007, p. 5-11, 22-24, etc. 7 ВИМАИВиВС. Ф. 6, оп. 4/1, д. 941. - Главное артилерийское управление. 3-е отделение, 1-й стол. 3его отд. 1ого ст. Об осмотре в 1901 году Военным министром в Любавской и Ковенской крепостных артилериях.

5

6 telefono tinklas, jungiantis tvirtovę su miestu ir atskirus įtvirtinimus tarpusavyje; kad 4-ojoje

baterijoje, esančioje tarp trečiojo ir ketvirtojo fortų, rūsys, kuriame laikomi artilerijos sviediniai –

drėgnas, kai kurie sviediniai – apipeliję, etc. Giliai įžvalgūs pasirodė ministro žodžiai apie pernelyg

didelę artilerijos šaudmenų kalibrų įvairovę, sukeliančią bereikalingų sunkumų. Ministro nuomone,

artilerijos šaudmenų kalibrų įvairovę reikia smarkiai sumažinti.8

Apibendrindami galime atsakingai tvirtinti, kad KIAKRUIM‘e yra saugoma daug vertingų

dokumentų, susijusių su Lietuvos karybos istorija XIX-XX a. pradžioje. Ypač daug dokumentų,

galinčių padėti išsamiau atskleisti Kauno tvirtovės istoriją. Visiems šiems dokumentams peržiūrėti

bei išanalizuoti reikėtų ne vieno darbinio apsilankymo.

Rusijos menų akademijos muziejaus Rankraščių skyrius (RMAMRS). Kaip žinome,

Rusijos menų akademija buvo įsteigta I. I. Šuvalovo iniciatyva 1757 metais valdant imperatorienei

Jelizavetai Petrovnai. Laikui bėgant jos pavadinimas ne kartą keitėsi. Dabartinį pavadinimą ši

įstaiga įgavo 1992 metų gegužės 25 dieną.9

Akademijos mokslo tiriamasis muziejus buvo įsteigtas vos metais vėliau, negu pati Akademija –

1758-aisiais. Dabartinį pavadinimą muziejus įgavo 1992-asisiais.10

Vizitas Rusijos menų akademijos muziejuje (iš kairės į dešinę: K. Stanišauskė, N. Ambraškienė ir M. Bondareva)

Kaip žinome, Rusijos menų akademiją baigė daugelis žymių dailininkų ir architektų. Tarp jų

būta ir iš Lietuvos kilusių asmenų. Rengdamiesi darbui RMAMRS dar būdami Lietuvoje sudarėme

darbinį 58 asmenų, vienaip ar kitaip susijusių su RMAMRS arba kitomis tuo metu St. Peterburge

veikusiomis mokymo įstaigomis ir galimai susijusių savo veikla su Kauno miesto istorine-

architektūrine raida XIX-XX a. pirmojoje pusėje. Dauguma jų – architektai, tačiau buvo ir

inžinierių, skulptorių ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad didelis skaičius Kauno gubernijos

laikotarpio (1843-1915 m.) su Kaunu ir Kauno regionu susijusių architektų bei inžinierių buvo

baigę ne RMAMRS, o kitas Sankt Peterburgo architektūros-inžinerijos krypties mokymo įstaigas:

Architektūros mokyklą, kuri buvo įsteigta prie Menų akademijos 1830 metais ir veikė iki 1842 m.

8 Žr.: Ten pat, l. 6-7. 9 Akademija (rusų k.). Prieiga per internetą: http://rah.ru/the_academy_today/. – Žiūrėta: 2104-11-14; Rusijos menų akademijos mokslo tiriamasis muziejus (rusų k.). Prieiga per internetą: http://rah.ru/museums/. – Žiūrėta: 2014-11-14. 10 Rusijos meno akademijos mokslo tiriamasis muziejus (rusų k.). Prieiga per internetą: http://rah.ru/museums/. – Žiūrėta: 2014-11-14; Muziejus (rusų k.). Prieiga per internetą: http://www.nimrah.ru/museum/. - Žiūrėta: 2014-11-14.

6

7 Tais metais Architektūros mokykla buvo sujungta su Sankt Peterburgo Civilinių inžinierių mokykla

(įsteigta 1832 m. balandžio 27 d. (n. st. gegužės 9 d.), veikė 1832-1842 m.) ir pavadinta Statybos

mokykla. 1882 m. gruodžio 10 Rusijos imperatoriaus Aleksandro III įsaku jos pavadinimas

pakeistas ir iki 1924-ųjų ji vadinosi Civilinių inžinierių institutu. 1892 metais institutui buvo

suteiktas imperatoriaus Nikolajaus I-ojo vardas.11 Laikui bėgant Civilinių inžinierių institutas tapo

didžiausia architektūros-inžinerijos krypties aukštąja mokykla visoje Rusijoje. Tad suprantama, kad

šios aukštosios mokyklos auklėtiniai ženkliai prisidėjo ir prie tuometinės Kauno gubernijos

architektūros bei statybos raidos. XIX a. (taip vadinamojo gubernijos laikotarpio) Kauno

architektūros tyrinėtojos prof. Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės sudarytame XIX-XX a. pradžioje

Kauno architektų sąraše iš 60-ies architektų daugiau kaip pusė (ne mažiau kaip 34) buvo baigę

Civilinių inžinierių institutą (įskaitant Sankt Peterburgo Architektūros mokyklą bei Civilinių

inžinierių mokyklą). Išsmesnių duomenų apie šiuos asmenis reikia ieškoti Rusijos valstybės

istorijos archyve Sankt Peterburge, Sankt Peterburgo valstybiniame architektūros-statybos

universitete ir, galimai, - kitose Sankt Peterburge esančiose archyvinių dokumentų saugyklose.

Tarp gerai mūsų visuomenei žinomų architektų, kurie mokėsi Rusijos menų akademijoje Sankt

Peterburge, galime paminėti architektą Vladimirą Dubeneckį, kuris Rusijos menų akademijoje

mokėsi 1906-1914 m., buvo jauniausias akademijos profesorius (1917-1919 m.)12; architektą

Mykolą Songailą (mokėsi 1894-1903 m.).13 Galima paminėti ir plačiai Lietuvoje žinomą Rusijos

menų akademijos auklėtinį skulptorių Juozą Zikarą (mokėsi 1910-1916 m.), kurį ypač išgarsino

tarpukariu jo sukurtas paminklas Lietuvos Nepriklausomybėi Vytauto Didžiojo karo muziejaus

sodelyje Kaune bei tarpukario Lietuvos metaliniai pinigai (monetos)14

Padedami dabartinės Rusijos menų akademijos mokslo-tiriamojo muziejaus mokslinės

sekretorės p. Marijos Genadijevnos Bondarevos, identifikavome du su Lietuva susijusius vaizdo

dokumentus. Vienas iš jų - V. Dubeneckio 1914 metais nupieštas eskizinis salės piešinys (popierius,

tušas, grafitinis pieštukas, 32,7x32,5). Beje, įdomu pažymėti, kad tų pačių 1914-ųjų gegužę

11 Prieiga per internetą: Санкт-Петербургский государственный архитектурно-строительный университет. – http://www.spbgasu.ru/Universitet/Istoriya/. Žiūrėta: 2014-11-21. 12 Žr.: Dubeneckis Vladimiras. – Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. V. – V., 2004, p. 167; Vladimiras Dubeneckis. Architektas gyvenimo ir kūrybos teatre. – Kaunas, 2013; N. Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915). – K., 2001; Vladimiras Dubeneckis. – Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vladimiras_Dubeneckis. Žiūrėta 2014-11-18 ir kt. 13 Žr.: Songaila Mykolas. - Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. XXII. – V., 2012, p. 293-294; Mykolas Songaila. – Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Songaila. Žiūrėta 2014-11-18 ir kt. 14 Žr.: Zikaras Juozas. – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T. 12. – V., 1984, p.441-442; Juozas Zikaras. – Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Zikaras . Žiūrėta 2014-11-18 ir kt.

7

8 Vladimirui Dubeneckiui už jo parengtą projektą „Valstybės Dūmos pastatas“ buvo suteiktas

dailininko-architekto vardas ir skirta kelionė į užsienį.15

V. Dubeneckio 1914 metais nupieštas eskizinis salės piešinys (popierius, tušas, grafitinis pieštukas, 32,7x32,5)

Kitas identifikuotas su Lietuva susijęs vaizdo dokumentas – Juozo Zikaro 1910 metais nupieštas

piešinys – „Pozuotojas su lazda“. Menų akademijos mokslo-tiriamojo muziejaus mokslinė sekretorė

M. G. Bondareva nurodė, kad J. Zikaras į Rusijos menų akademijoje mokėsi 1910-1916 metais.

Mokėsi profesoriaus V. A. Beklemyševo kūrybinėse dirbtuvėse (klasėje). Tais pačiais 1916-aisiais

jam buvo suteiktas dailininko-skulptoriaus vardas.16

Remdamiesi N. Lukšionytės-Tolvaišienės ir kitų tyrinėtojų pateiktais duomenimis galime

tvirtinti, kad Rusijos menų akademiją yra baigę dar keli archtektai, susiję su Kaunu, tačiau

informacijos apie juos paieškos Rusijos menų akademijoje kol kas teigiamų rezultatų nedavė. Tai:

Aleksandras Sergejevičius Busirskis. Gimęs 1809 m., kilęs iš Didžiarusijos bajorų. 1830

metais baigė tuometinę Peterburgo Menų akademiją. 1844-1846 metais dirbo Kauno

gubernijos architektu. Kaune parengė muitinės pastato atstatymo projektą (1844 m.),

projektavo Rotušės aikštėje stovėjusios iždinės padidinimą ir vykdė darbų priežiūrą (1845

m.), parengė apygardos ligoninės projektą, prižiūrėjo gubernijos gimnazijos statybos darbus

buvusioje Jėzuitų kolegijoje, suprojektavo dviejų aukštų Š. Borkono namą ir vykdė statybos

darbų priežiūrą.

Teodoras-Aleksandras Teodorovičius (Fiodorovičius) Helmholcas. Gimęs 1814 m.

Tuometinę Peterburgo Menų akademiją baigė 1839 metais sidabro medaliu. 1844 metais

perkeltas iš Baltstogės, kur dirbo architektu Statybos ir kelių komisijoje, į Kauną gubernijos

architekto padėjeju. 1846-1850 metais buvo Kauno gubernijos architektas. Iš darbų Kaune

galime paminėti parengtus pagal pavyzdinį projektą žandarų komandos pastato Kaune

brėžinius (1846 m.), pašto kontoros rūmų Kaune projektą (1847 m., neįgyvendintas)

Gubernatoriaus rūmų (gubernatūros) projektą pranciškonų vienuolyno teritorijoje (1848 m.,

15 Šiuos duomenis straipsnio autoriui nurodė Rusijos menų akademijos mokslo-tiriamojo muziejaus mokslinė sekretorė p. Marija Genadijevna Bondareva savo el. laiške 2014 m. birželio 24 d. 16 Ten pat.

8

9

neįgyvendintas). Atliko keleto gyvenamųjų namų (S. Geištoro, Rotušės a. 23, burmistro F.

Fuso Nemuno krantinėje; abu 1846 m.) priežiūrą, sudarė natūros brėžinius 1843 metais

Rotušės aikštėje pastatytam paminklui Rusijos karui su Napoleono Prancūzija atminti.

Išsamesnių duomenų apie šiuos asmenis paieška dar laukia savo tyrinėtojų.

Aukščiau minėjome, kad visa eilė Kaune dirbusių architektų buvo baigę kitas tuo metu Rusijoje

veikusias architektūros ir/arba inžinerijos krypties mokymo įstaigas. Visų pirma paminėtinos Sankt

Peterburgo Architektūros mokykla, Statybos mokykla, Civilinių inžinierių mokykla. Kaip jau

minėjome, laikui bėgant jos viso buvo sujungtos ir tapo Civilinių inžinierių institutu. Iš gana

gausaus Kaune dirbusių architektų būrio vos keletas buvo baigę kitas mokymo įstaigas. Iš tokių

kitas mokymo įstaigas baigusių galime paminėti Ignotą Jaroslavovičių Ciškevičių (1886-1890 m.

dirbo Kauno miesto techniku), kuris buvo baigęs Rygos politechnikos mokyklą; Ivanas

Jermolajevičius Dmitrijevas (g. 1835 m. 1864-1877 m. dirbo architekto padėjėju Kauno gubernijos

statybos ir kelių komisijoje), kuris buvo baigęs Maskvos caro rūmų architektūros mokykloje;

Leonidas Vasiljevičius Dobroliubovas (1897-1900 m. buvo Kauno gubernijos architektas); su

Kaunu susijęs Edmundas Dombrovskis (1914 m. suprojektavo Kaune E. Legeckos namą) buvo

baigęs Paryžiaus kelių inžinierių institutą; Vilhelmas-Vincentas Viranovskis (g. 1873 m. 1912-1915

m. buvo Kauno miesto architektu); keletas su Kaunu susijusių architektų buvo baigę Susisiekimo

kelių karo mokyklą; keletas, be Civilinių inžinierių instituto, buvo baigę papildomai (arba prieš

įstodami į Civilinių inžinierių institutą) ir kitas mokymo įstaigas. Visa tai minime todėl, kad būtų

lengviau apibrėžti gaires planuojant tolimesnių tyrimų bei paieškų maršrutus, kurie, kaip matome,

galėtų driektis į Maksvą, Rygą, Kijevą ir net Paryžių.17

Paieškas RMAMRS dar nelaikome visiškai baigtomis, tačiau norint rasti daugiau informacijos

apie Kaune dirbusius ar savo darbais su Kaunu susijusius Rusijos menų akademijos auklėtinius

paieškas tikslinga tęsti Rusijos valstybės istorijos archyve Sankt Peterburge (RVIA), nes būtent čia

buvo perduoti ir yra saugomi išlikę Akademijos archyvo dokumentai. (šiek tiek plačiau žr. toliau

šiame straipsnyje).

Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (RMAB RS) ir Kartografijos

skyrius (RMAB KS). Kaip žinome, Rusijos nacionalinė biblioteka buvo įsteigta Petro I įsaku kartu

su Kunstkamera 1714-aisiais. 1725 metais biblioteka buvo prijungta prie Peterburgo Mokslų

akademijos ir iki 1917 metų buvo vadinama Imperatoriškosios mokslų akademijos biblioteka. Nuo

1917-ųjų iki 1925-ųjų vadinos Rusijos mokslų akademijos biblioteka. 1925 metais pavadinimas dar

kartą keitėsi – biblioteka pavadinta SSRS Mokslų akademijos biblioteka. Dabartinį pavadinimą –

17 Žr.: N. Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843- 1915). – K., 2001, p. 155-168;

9

10 Rusijos mokslų akademijos biblioteka - įgavo 1992 metais. Šiuo metu tai yra viena didžiausių

pasaulyje bibliotekų, savo saugyklose sauganti apie 19 milijonų spaudos vienetų.

Vizitas Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje (nuotraukoje G. Dručkus)

1901 metais bibliotekoje buvo įkurtas Rankraščių skyrius. Į šį skyrių buvo perduoti institucijų

(Rusijos akademijos, Archeografinės komisijos, Archeologijos instituto ir kt.) rankraštiniai

dokumentai bei gausūs privatūs rankraštinių dokumentų rinkiniai. Daug vertingų dokumentų buvo

surinkta nuo 1901 metų pradėtų organizuoti tikslinių archeografinių ekspedicijų, kurios buvo

vykdomos visoje Rusijos teritorijoje, metu.

1931 metais įvykdytos archyvų reformos metu didelė dalis RMABRS rankraštinių dokumentų

buvo perduota kitoms archyvinių dokumentų saugykloms: Rusijos valstybės istorijos archyvui,

Rusijos nacionalinei bibliotekai ir kt.

Laikui bėgant, skyriaus pavadinimas keletą kartų keitėsi, jis buvo sujungtas su kartografijos,

retų spaudinių skyriais, vėliau – vėl atskirtas, kol galiausiai 1996-ųjų spalį buvo vėl padalintas į

keletą atskirų skyrių: mokslo tiriamąjį rankraščių skyrių; fondų skyriaus kartografijos sektorių ir

mokslo tiriamąjį rankraštinių knygų ir knygos istorijos skyrių.

Neatitaisomą žalą Mokslų akademijos biblioteka, o kartu ir Rankraščių skyrius patyrė per 1988

metais kilusį gaisrą, sunaikinusį apie 400 tūkstančių saugojimo vienetų.

Šiuo metu RAMBRS saugo 20920 saugojimo vienetus, suskirstytus į 88 fondus ir apimančius

laikotarpį nuo V a. iki XX a. Kartografiniai dokumentai ir grafika siekia 1400 saugojimo vienetus ir

apima laikotarpį nuo XVIII a. iki XX a. Tai – įvairių Rusijos teritorijų, užsienio valstybių

žemėlapiai, miestų planai, atskirų pastatų brėžiniai, etc. Lotyniškomis raidėmis surašytų rankraščių

skaičius siekia 1500 saugojimo vienetų (chronologinės ribos – X-XX a.). Slavų rašmenimis

sudarytų rankraščių ir pergamentų skaičius – 195 saugojimo vienetai (XI-XX a.).18

Darbinės išvykos metu lankėmės RMAB Rankraščių (RMAB RS) ir Kartografijos skyriuose

(RMAB KS). Lankėmės ir Retų spaudinių skyriuje, tačiau greitai įsitikinome, kad šiame skyriuje

dėl tam tikros specifikos darbas yra prasmingas tik tuo atveju, kai tyrinėtojas aiškiai žino, ko nori,

18 Biblioteka Akademiji Nauk Rosiji. Charakteristika fondov. Naučno-issledovatelskij otdel rukopisej (rusų k.). – Prieiga per internetą: http://www.rusarchives.ru/muslib/libs/ban/character.shtml. Žiūrėta: 2014-11-11.

10

11 nes paieška efektyviausia tik pagal kokį nors konkretų objektą. Teminė paieška yra labai imli laikui

ir, mūsų nuomone, neefektyvi, todėl paieškas šiame skyriuje atidėjome vėlesniam laikui.

RMAB RS saugoma daug rankraščių. Norint su jais išsamiai susipažinti, reikėtų atskiros

tisklinės darbinės išvykos. Trumpai susipažinę su šiame skyriuje saugomais rankraščiais

įsitikinome, kad čia saugoma visa eilė su Lietuvos istorija tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių

rankraščių. Iš tiesiogiai su Lietuva susijusių galima paminėti, pavyzdžiui, Kazimiero Semenavičiaus

garsiojo leidinio „Didysis artilerijos menas“ leidimas vokiečių kalba, taip vadinamojo Radvilų

metraščio vienas iš vėlyvesniųjų (XVIII a.) nuorašų, I-ojo Lietuvos statuto XIX a. nuorašas, M.

Strijkovskio Metraščio XVIII a. nuorašas, XIX a. rankraštis apie Žemaitijos - Šiaulių-Telšių regiono

ir Lietuvos - Anykščių-Švenčionių regiono tarmes (taip tekste – aut. past.), rankraštis apie 1761-

aisiais metais vykusį neeilinį Abiejų Tautų Respublikos seimą etc. Iš netiesiogiai ir galimai

susijusių su Lietuvos istorija rankraščių galima paminėti Rusijos caro Petro I-ojo 1698-1721 metų

karo žygių ir karinių veiksmų žurnalas; nežinomo autoriaus Kelionių po Europą 1758 metais

žurnalas; 1721-1722 metų pulko žurnala ; dokumentų rinkinys apie taiką su Švedija; etc.

Norint išsamiai susipažinti su RMAB RS saugomais rankraščiais, susijusiais ar galimai

susijusiais su Lietuvos istorija, reikėtų organizuoti tikslinę darbinę išvyką ir kruopščiai peržiūrėti

taip vadinamąjį S. G. Stroganovo rinkinį (fondą) Nr. 18 (užsienietiški rankraščiai), tęstinio leidinio

– istorijos žurnalo „Русская старина" („Rusijos senovė“) rinkinį (fondą) nr. 21. Ypač įdomus ir

teikiantis vilčių rinkinys (fondas) Nr. 61 (Einamųjų įsigijimų rinkinys – „Собрание текущих

поступлений"). Pavyzdžiui, pastarajame saugomas dokumentų bei iliustracijų rinkinys apie įvairius

Rusijos paminklus iš Petro Keppeno archyvo, susijęs su jo rengta knyga, skirta visų pirma kalbos

paminklams, „Rusijos paminklų sąrašas“ 1822 m. (rinkinys (fondas) nr. 61, 2-ras apyrašas, 2-ra

dalis, eil. nr. 1400). Šiame rinkinyje, pavyzdžiui, yra pateikti Lietuvoje leisto Lietuvos Statuto

kursyvo pavyzdžiai ir kt. Įdomi, dėl joje pateiktos informacijos įvairovės atskiro tyrimo verta 1844

metais datuota byla, surašyta lenkų kalba – „Historija Kowna i miscelaneous“ („Kauno miesto

istorija ir įvairūs“). Šioje byloje, kuri, beje, galimai yra viena iš Kauno miesto pajamų-išlaidų

apskaitos knygų (1849 metų), yra pateikta trumpa Kauno miesto istorijos apžvalga, įvairių duomenų

apie pasaulio valstybes, apie abiejų Tautų respublikos padalijimus, netgi keletas valgio gaminimo

receptų, eilėraštis ir kt.

Atskirai paminėtinas RMAB Rankraščių skyriaus Rankraštinių žemėlapių rinkinys (fondas) Nr.

35. Bene vertingiausi radiniai šiame fonde – spalvotas 1855 metų Kauno miesto planas (autorius –

architektas Voleris. Su paaiškinamaisiais tekstais – nurodytais vienuolynais, gatvių pavadinimais,

atskirų pastatų paskirtimi, etc. Tai pakoreguotas 1847-ųjų metų planas. Saugojimo nr. V Б/249.) ir

trys įrišti rankraštiniai leidiniai:

11

12

Kauno plento schematinis planas nuo Kauno iki Dvinsko miestų („Схематический планъ

Ковенскаго шоссе отъ города Ковны до города Двинска"). 13 lapų. Be datos (XIX a.

pab.-XX a. pr.?). Saugojimo nr. V А/841;

Laivų maršrutas Nemunu nuo Kauno miesto iki Prūsijos sienos ("Судоходный дорожник

р. Немана отъ г. Ковна до Прусской границы". 34+4 lapai. Be datos (XIX a. pab.-XX a.

pr.?).Saugojimo nr. V А/455;

Laivų maršrutas Nemunu nuo Kauno miesto iki Prūsijos sienos (Rusijos mokslų akademijos biblioteka, XIX a. pab.-XX a. pr.(?). saug. Nr. V А/455)

Generalinis Nemuno upės planas nuo Kauno miesto iki Prūsijos sienos ("Генеральный

план реки Немана отъ г. Ковны до границы Пруссии"). 22 lapai. Be datos (XIX a. pab.-

XX a. pr.?). Saugojimo nr. V Б /175.

Kauno miesto planas yra ne tik išvaizdus, bet ir informatyvus. Plano tekstai byloja, kad tai yra

1847 metų vasario 21 dieną patvirtintas Kauno planas, 1855-ais metais sudarytas naujai ir

papildytas. Planas – informatyvus, jame nurodyta daug įdomių detalių. Pavyzdžiui, remdamiesi šuo

planu galime tvirtinti, kad tilto per Nerį, jungiančio Vilijampolę su Kaunu mums šiuo metu

įprastinėje vietoje – Jurbarko gatvės tęsinyje - 1855 metais dar nebuvo. Tačiau pažymėtas tiltas per

Nerį kitoje vietoje – arčiau Nemuno ir Neries santakos. Šiuo metu šioje vietoje tilto per Nerį nėra.

Dar kelios plane užfiksuotos įdomios detalės:– santakos smaigalyje nurodytos vietos „balaganams“,

o dešiniajame Nemuno krante arčiau Vytauto bažnyčios nurodytas „krantas laivams pakrauti“. Kaip

žinome, šioje vietoje vėliau buvo įrengta krantinė ir laivų prieplauka (uostas). Planas liudija ir apie

leidimą žydams apsigyventi mieste. Teritorija kairiajame Neries krante (dabar tai maždaug atitiktų

teritoriją nuo Vilijampolės tilto iki Kalpoko gatvės) pažymėta kaip „kvartalai žydams įsikurti“.

Plane atsispindi ir miesto plėtra – pavaizduotas Naujamietis, kartu su senomis gatvėmis (jų plane

išvardinta 17) išvardintos ir 26 naujai suprojektuotos gatvės: Taip pat išvardinta ir pažymėta plane

visa eilė valstybinių ir visuomeninių pastatų: rotušė, paštas, iždo rūmai, miesto karčema, miesto

kalėjimas, miesto įgulos kareivinės, etc. Taip pat išvardintos ir sužymėtos kapinės (nurodoma tuo

metu buvu katalikų evangelikų ir totorių kapines), bažnyčios, vienuolynai, cerkvės, viena

sinagoga.

12

13

Kauno plento schematinis planas nuo Kauno iki Dvinsko miestų yra smulkus, kruopščiai

nubraižytas ir informatyvus. Jame atvaizduotoje Kauno plento atkarpoje nuo Kauno iki Dvisnko

(dab. Daugpilis, Latvijos Respublika) pažymėti ne tik atstumai, bet ir tiltai, nuotėkų vamzdynai,

karčemos, užkardos, stotys, paskiri pakelėje stovintys gyvenamieji (nuosavi) namai, pravoslavų

cerkvės, katalikų bažnyčios, miestai, miesteliai, gyvenvietės, kaimai, palivarkai (folvarkai),

vienkiemiai, ežerai, upeliai.

Laivų maršrutas Nemunu nuo Kauno miesto iki Prūsijos sienos – gražiai įrištas, smulkus ir

informatyvus. Prie pažymėtų vietovių neretai pateikiami platesni ar siauresni paaiškinimai.

Pavyzdžiui, skiltyje apie Kauną rašoma, kad tai esąs gubernijos miestas, o jo prieplauka pastatyta

prie pagrindinio tilto palei 1839 metai nutiestą Sankt Peterburgo – Varšuvos plentą; taip pat

nurodoma, kad čia kasmet pakraunama nuo 100 iki 700 laivų. Krovinį daugiausia sudaro įvairių

rūšių duona ir linai.

Apie Nerį parašyta, kad ji ištekanti iš pelkių Minsko gubernijoje, teka pro Minsko, Vilniaus ir

Kauno gubernijas, kad dėl jos akmenuoto farvaterio laivyba šia upe vykstanti menkai – ne daugiau

64-65 laivų per metus; kad ja plukdomas miškas – per metus praplukdoma iki 2000 sielių už

250 000 rublių sumą.

Prie Veršvų kaimo pateiktas paaiškinimas, kad kaime gyvena „gyventojų 30 dūšių, užsiima

ūkininkavimu ir miško plukdymu“. Iš esmės tokia pati informacija pateikta ir apie Kaniūkų kaimo

gyventojus, tik nenurodytas gyventojų skaičius.

Toliau apie Nevėžio upę rašoma, kad ji išteka Ukmergės apskrityje iš pelkių, vadinamų

„Nevėžis“, kad upė laivybai netinkama, tačiau kai patvinsta, ja į Nemuną nuplukdoma iki 30 sielių,

kurių vertė – 3000 rublių.

Kai kurių vietovių nurodomi tik pavadinimai, prie kai kurių – pridedami paaiškinimai, kurie

neabejotinai įdomūs tyrinėtojams. Antai prie Zapyškio, tuo metu vadinto Sapiežiškėmis, nurodoma,

kad jame gyvena „gyventojų 100 dūšių, visi žydai, verčiasi prekyba“. Vilkijoje nurodoma

„gyventojų 265 dūšios, verčiasi laivų tempimu, prekyba arba žemdirbyste“.

Randame pažymėtų ir tokių vietovardžių, kurie iki mūsų dienų neišliko – pavyzdžiui, vienkiemis

Magdeburgas (atkarpoje tarp Nosėnų kaimo ir Panemunės palivarko). Tenka apgailestauti, kad

nepateikta jokios informacijos apie palei Nemuną tuo metu dar buvusius dvarus, dvarų ir pilių

liekanas. Pavyzdžiui, tokios tyrinėtojams įdomios vietovės kaip Seredžius, Gelgaudiškis, Panemunė

– tik paminėtos, prie jų nepateikta jokios informacijos. Tai suprantama, kadangi šio dokumento

pagrindinis tikslas – pateikti būtinus navigacijai duomenis.

13

14

Apie Dubysą rašoma, kad ji ištekanti iš Dubysos ežero, laivybai netinkama, tačiau sieliams

plukdyti – tinkama. Taip pat randame pažymėtų visą eilę salų, kurių daugelio mūsų dienomis jau

nebeliko.

Apie Veliuoną rašoma, kad „gyventojų – 106 dūšios, verčiasi ūkininkavimu ir miško

plukdymu“. Skirsnemunėje nurodoma gyvenus 246 “dūšias”.

Apie Jurbarką rašoma, kad jame esanti prieplauka, tiltas, laivyba trunkanti visą navigacijos

laikotarpį. Pakraunama iki 120 laivų, bendra krovinio vertė – iki 300 000 rublių. Taip pat nurodoma,

kad Jurbarke gyvena 600 gyventojų.

Apie Mituvos upę rašoma, kad ji laivybai netinkanti, tačiau pavasarį, kai pakyla vanduo, ja

praplukdoma iki 50-ies nedidelių sielių, kurių vertė siekianti iki 20 000 sidabro rublių.

Ką tik aptartąjį dokumentą papildo Generalinis Nemuno upės planas nuo Kauno miesto iki

Prūsijos sienos. Iš esmės tai yra vaizdinis Laivų maršruto Nemunu nuo Kauno miesto iki Prūsijos

sienos variantas – žemėlapis: be aprašymų, tačiau su tiksliai pavaizduota Nemuno vaga ir palei

Nemuną išsidėsčiusiomis vietovėmis.

Abu šie neabejotinai vertingi dokumentai dar laukia savo tyrinėtojų. Paviršutiniškai su jais

susipažinus peršasi mažiausiai dvi preliminarios išvados: viena vertus, juose pateikti duomenys

įdomiomis bei vertingomis detalėmis gali prasmingai papildyti Lietuvos istorijos tyrimus; kita

vertus – aprašymai piršte perša mintį, kad laivybai tinkama upė, kokia XIX a. antroje pusėje – XX

a. pradžioje buvo Nemunas, labai teigiamai veikė palei ją įsikūrusių gyvenamųjų vietovių raidą. Tai

patvirtina duomenys apie gyventojų skaičių tose vietovėse.

RMAB Kartografijos skyriuje saugoma beveik 800 įvairių žemėlapių ir planų. Dalis jų –

bendresnio pobūdžio. Pavyzdžiui, G. Merkatoriaus atlasas (1594 m.), Lenkijos ir Lietuvos

žemėlapiai (XVIII a., saugojimo nr. 281, 286, 318, etc.), XIX amžiuje sudarytas Abiejų Tautų

Respublikos 1769-1772 metų konfederatų karinių veiksmų žemėlapis (saugojimo nr. 471), T.

Kosciuškos sukilimo laikotarpiu (1794-1795 m.) Rusijos kariuomenės judėjimo Varšuvos kryptimi

žemėlapis (XVIII a. pab., saugojimo nr. 686), etc.

RMAB Kartografijos skyriuje identifikavome keliolika kartografinių dokumentų, tiesiogiai

susijusių su Kauno gubernija ir Kauno miestu. Iš jų paminėtini:

Kauno gubernijos žemėlapis. Išleistas Varšuvoje 1915 metais. Leidėjas – F. P. Karpovičius.

Mastelis – 20 varstų 1-ame angliškame colyje. Saugojimo numeris V 5598;

Kauno gubernijos žemėlapis. Sud. J. Kuznecovas. Mastelis 1:840 000. Saugojimo

nr. V 4314;

Kauno gubernijos žemėlapis. XIX a. pab. (?). Išleistas Sankt Peterburge. Mastelis 1:630 000.

Saugojimo nr. V 7275;

14

15

Kauno gubernijos žemėlapis. XIX a. pab. (?). Mastelis 1:1 260 000. Saugojimo Nr. V

1956a/36;

Kauno ir Suvalkų gubernijų žemėlapis. Keturių dalių. 1892 m. Mastelis 1:42 000.

Saugojimo nr. V 1956a/314. Vienoje iš dalių pavaizduotas nespalvotas 1892 m. būklės

Kauno planas;

Dvidešimt penkių varstų Europos 1914-ųjų metų žemėlapis. D. 10 – Lietuvos-Pabaltijo

rajonas. Saugojimo nr. V 1930a/48;

Kauno ir Marijampolės apskričių topografinis žemėlapis. 1913 m. l. XII-15. Saugojimo nr.

V 1955a/8.

Kauno planas.1892 m. Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Kartografijos skyrius V 1956a 314

Bene vertingiausiu radiniu reikėtų laikyti išsamų 1861 metų karinį topografinį Vilniaus ir

Kauno gubernijų žemėlapį. Žemėlapis sudarytas Rusijos generalinio štabo. Mastelis – 3 varstai

viename colyje (1:126 000). Iš tiesų tai – du beveik identiški tokių žemėlapių komplektai. Jų

saugojimo Nr. V Б/516. Visi žemėlapiai surūšiuoti pagal to meto Rusijos vietovių suskirstymą

eilėmis ir lapais Visų žemėlapių formatas vienodas – apytiksliai A2. Iš viso šį rinkinį sudaro 111

vienetų vien tik Kauno gubernijos vietovių karinių-topografinių žemėlapių. Jų chronologinės ribos

įvairuoja nuo XIX a. 7-ojo dešimtmečio iki 1915 metų. Žemėlapiai buvo kuriami palyginti ilgą

laiką, prie jų sudarymo dirbo gana daug žmonių, todėl tarpusavyje žemėlapiai skiriasi pagal juos

braižiusius topografus, leidimo vietas ir leidėjus, tačiau visus juos vienija vienas jungiamasis

bruožas: jie visi yra parengti Rusijos generalinio štabo ir sudaro vientisą komplektą.

Rusijos valstybės istorijos archyvas (RVIA). Rusijos valstybės istorijos archyvo ištakos siekia

1922-uosius metus, kai buvo įkurtas RSFSR Centrinio archyvo keleto sekcijų (pagal tuometinę

tvarką, sekcijos buvo pradėtos kurti 1918 metais ir buvo sudėtinėmis Vieningo valstybinio

15

16 archyvinio fondo dalimis) Leningrado skyrius. 1925 metais archyvas tapo Leningrado istorijos

archyvu. 1929 metais buvo reorganizuotas ir iki 1934 metų vadinosi Centrinio istorijos archyvo

Leningrado skyriumi (CIALS). 1934 metais CIALS buvo išskaidytas į keturis savarankiškus

archyvus. Du iš jų – Liaudies ūkio archyvas ir Vidaus politikos, kultūros ir buities archyvas - tapo

centriniais. 1941 metais jų pagrindu buvo įkurtas Centrinis valstybės istorijos archyvas Leningrade.

1961 metais archyvo pavadinimas dar kartą keitėsi – jis tapo SSRS centriniu valstybės istorijos

archyvu. Jo fondus papildė Rusijos imperijos centrinių valdžios ir valdymo institucijų bei kai kurie

asmenų fondai, iki tol saugoti Centriniame valstybės istorijos archyve Maskvoje ir Centriniame

valstybės senųjų aktų archyve. 1992 metais archyvas įgavo dabartinį pavadinimą – Rusijos

valstybės istorijos archyvas.

RVIA saugoma 6 576 620 saugojimo vienetų archyvinių dokumentų, sugrupuotų 1368

fonduose. Chronologinės saugomų dokumentų ribos: XVIII a. pab. – XX a. pradžia (pavieniai

dokumentai siekia XIII a. – XX a. 3-iąjį dešimtmetį.

Pagrindinę saugomų dokumentų dalį (6 280 241 saugojimo vienetas, 1020 fondai) sudaro įvairių

Rusijos imperijos valstybės įstaigų ir institucijų dokumentai; 337 asmenų fonduose saugoma

156644 saugojimo vienetai; 35 fondai – įvairios dokumentų kolekcijos; 11 fondų – techninės

dokumentacijos dokumentai (139735 saugojimo vienetai) ir 5408 rankraštinės knygos.

Savo apimtimi bene didžiausią archyvinių dokumentų kompleksą sudaro buvusio Valdančiojo

Senato (1711-1917 m.) archyvo dokumentai. RVIA saugoma didžioji dalis Valdančiojo Senato

dokumentų, tačiau ne visi: dalies Senato įstaigų/struktūrinių padalinių (daugiausiai – įvairų komisijų,

veikusių iki 1822 metų) dokumentai įvairiais lakotarpiais buvo perduoti Rusijos valstybės senųjų

aktų archyvui, o Ypatingosios politinių reikalų valdybos fondas buvo perduotas saugojimui į Rusijos

Federacijos valstybės archyvą. Tuo pačiu, dalis dokumentų, kurie iki tol buvo saugomi Maskvoje,

buvo perduoti RVIA. Tai: imperatorių įsakai, susirašinėjimas su gubernatoriais, senatorių vykdytų

revizijų gubernijose ataskaitos, praktiškai visų gyventojų sluoksnių baudžiamosios, kasacinės ir

apeliacinės bylos, Heroldijos departamento (1757-1917 m.) ir Dovanojimo raštų, diplomų ir

tarnybos rangų patentų kolekcija. Pastarojoje yra ypač daug genealoginio pobūdžio duomenų.

RVIA taip pat saugomi beveik visų ministerijų ir vyriausiųjų valdybų, veikusių Rusijos imperijos

teritorijoje XIX-XX a. pradžioje, dokumentai: Vidaus reikalų, Teisingumo, Finansų, Prekybos ir

pramonės, Žemės ūkio, Sauskelių valdybos, Paštų ir telegrafų, Liaudies švietimo, Imperatoriaus

dvaro ir prie jų veikusių įvairių komisijų bei komitetų įvairiems klausimams spręsti. Išimtis – kai

kurių policijos ir teisėsaugos įstaigų dokumentai, kurie buvo perduoti į Rusijos

Federacijos valstybės archyvą: Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento ir Ypatingosios

16

17 kanceliarijos, Trečiojo skyriaus, Teisingumo ministerijos Vyriausiosios kalėjimų valdybos ir kai

kurių kitų.

Vizitas Rusijos valstybės istorijos archyve (nuotraukoje G. Dručkus)

RVIA saugoma ypač daug ir vertingų archyvinių dokumentų, susijusių su Kauno miestu ir

regionu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentai, susiję su architektūros istorija, jos raida,

miestų planavimu bei statyba nėra susisteminti kokiame nors konkrečiame fonde, bet pasklidę

įvairiuose dokumentų kompleksuose. Jiems visiems peržiūrėti reikia kur kas daugiau žmogiškųjų

bei laiko išteklių, negu turėjome. Nepaisant to, buvo peržiūrėta keletas fondų, iš kurių pagrindinis

dėmesys skirtas Rusijos imperijos Vyriausiosios susisiekimo kelių ir visuomeninių pastatų valdybos

Statybos darbų departamento (F. 218; 14 017 s. v.; chronologinės ribos: 1814 - 1865 m., atskiri

dokumentai siekia XIX a. pabaigą,), Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Ūkio

departamento (F. 1287; 106 930 s. v.; chronologinės ribos: 1797 – 1904 m.), Rusijos imperijos

Vidaus reikalų ministerijos Techninio statybos komiteto (F. 1293; 31 332 s. v.; chronologinės ribos:

1865 – 1904 m.) fondams.

Šios darbinės išvykos metu buvo identifikuota ir atrinkta keletas bylų iš Peterburgo menų

akademijos fondo (F. 789, 32251 s. v.; chronologinės ribos 1757-1918 m.), Rusijos Vidaus reikalų

ministro kanceliarijos fondo (F. 1282, 5022 s. v.; chronologinės ribos 1812-1917 m.) Rusijos

Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamento fondo (F. 1284, 291150 s. v.;

chronologinės ribos 1902-1917 m.), Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Ūkio departamento fondo

(F. 1287, 106930 s. v.; chronologinės ribos 1797-1904 m.) bei Rusijos Vidaus reikalų ministerijos

Technikos-statybos komiteto fondo (F. 1293, 31332 s. v.; chronologinės ribos 1904-1918 m.),

tiesiogiai susijusių su Kauno miestu ir regionu. Iš vertingesnių dokumentų paminėtinos žymių mūsų

architektų – Peterburgo menų akademijos auklėtinių - Mykolo Songailos (F. 789, ap. 12, b. И-18),

Vladimiro Dubeneckio (F. 789, ap. 13, b. 1906) bei skulptoriaus, Laisvės paminklo autoriaus Juozo

Zikaro (F. 789, ap. 13, b. 171) asmens bylos; Kauno gubernatoriaus 1899 metų veiklos ataskaita (F.

1282, ap. 3, b. 376), Arklinio geležinkelio (taip vadinamosios konkės) Kauno mieste projektas (F.

1293, ap. 166, b. 30) ir kt.

17

18

Imperatoriškosios menų akademijos auklėtinis architektas Mykolas Songaila (1874-09-05

Kuzmine, Pskovo sr., Rusija – 1941-09-12 Kaune) 1894-1903 m. studijavo Peterburgo menų

akademijoje. 1922 m. atsikėlė gyventi į Kauną. 1921-1941 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete,

buvo Architektūros katedros vedėjas. 1922-1923 metais kartu su V. Dubeneckiu suprojektavo

„Ragučio“ gyvenamąjį namą, 1925 metais išplanavo Vytauto Didžiojo universiteto miestelį

Aleksote, 1928 m. – Lietuvos banko rūmus (kartu su A. Funku, F. Vizbaru), 1931 m. – Vytauto

Didžiojo universiteto Fizikos-chemijos fakultetą, 1933 metais suprojektavo V. Dubeneckio

antkapinio paminklo (aut. skulpt. J. Zikaras) architektūrinę dalį.19

Mykolo-Baltramiejaus, Aleksandro sūnaus, Songailos byloje – 52 lapai įvairių dokumentų,

susijusių su jo studijomis Akademijoje. Paminėtinas jo ranka 1894 metų rugsėjo 15 dieną rašytas

prašymas Sankt Peterburgo Imperatoriškajai menų akademijai dėl leidimo laikyti stojamąjį

egzaminą į Akademijos Architektūros skyriaus pirmąjį kursą. Vėlesniame dokumente – 1895 m.

balandžio 22 dieną rašytame prašymne dėl atleidimo nuo karinės tarnybos M. Songaila įvardija save

kaip „Aukštesniosios dailės mokyklos prie Imperatoriškosios menų akademijos“ studentą. Įdomus

dokumentas – Velikolucko apskrities policijos valdybos išduotas leidimas (tekste – „bilietas“)

„kilmingo dvarininko sūnui Mykolui-Baltramiejui Songailai metus laiko laisvai gyventi visuose

Rusijos imperijos miestuose ir gyvenvietėse“. Byloje yra ir Velikolucko realinės mokyklos baigimo

astestato nuorašas, liudijantis, kad M. Songaila 1885-1893 metais mokėsi Velikolucko realinėje

mokykloje ir baigė pilną jos kursą. Iš 1895 m. balandžio 28 d. rašyto M. Songailos prašymo

matome, kad tais metais jis ketino paduoti stojamuosius dokumentus į tris aukštąsias to meto Sankt

Peterburge veikusias mokymo įstaigas: Civilinių inžinierių institutą, Susisiekimo kelių institutą ir

Technologijos institutą. Kitame byloje esančiame dokumente nurodoma, kad nei į vieną iš jų M.

Songaila nestojo. Dar kitas dokumentas liudija, kad 1895 ir 1896 metais M. Songaila gaudavo iš

Lenkijos karalystės stipendiją (30 rb.).

Vertingas, mūsų nuomone, ir 1907 metais M. Songailai išduotas Rusijos piliečio pasas. Iš kelių

kitų dokumentų sužinome, kad „dėl ypatingai sunkios materialinės šeimos padėties“ nuo 1897 m.

pradžios iki 1899 metų vidurio M. Songaila buvo nutraukęs mokslus Aukštesniojoje dailės

mokykloje. Visa eilė su tuo susijusių dokumentų liudija M. Songailos pastangas būti grąžintam į

studentus, tačiau išsamiau atskleisti šio proceso peripetijas šioje byloje esančiuose dokumentuose

trūksta duomenų. Ar M. Songaila sugebėjo išsikovoti teisę tęsti studijas Aukštesniojoje dailės

mokykloje, ar turėjo stoti į ją iš naujo – šios bylos dokumentuose išsamių duomenų nėra. Viename

19 N. Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843- 1915). – K., 2001, p. 155-168; Prieiga per internetą: Mykolas Songaila. – Vikipedija. - http://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Songaila. Žiūrėta: 2014-11-23.

18

19 Akademijos dokumente, skiltyje „įstojo“ yra nuorodytos dvi datos: 1894 ir 1900 m. Tai leidžia

daryti pagrįstą prielaidą, kad vis dėlkto jam teko stoti į Akademiją iš naujo. Žinome tik tiek, kad

1902 metais Mykolas Songaila baigė architektūros kursą (mokėsi profesoriaus A. N. Pomerancevo

kūrybinėse dirbtuvėse) ir įgijo teisę projektuoti statinius („приобрёл право на производство

построек"). 1903 metais jam buvo suteiktas dailininko-architekto vardas ir teisė nešioti sidabrinį

Akademijos ženklą. Įstojimo į valstybės tarnybą atveju jis turėjo teisę į X klasės valdininko rangą.

Kito Imperatoriškosios menų akademijos auklėtinio architekto Vladimiro, Juozo sūnaus,

Dubeneckio asmens byloje – 120 lapų įvairių dokumentų. Pirmasis byloje – 1906 metų rugsėjo 7

dieną rašytas V. Dubeneckio prašymas Aukštesniosios dailės mokyklos prie Imperatoriškosios

menų akademijos rektoriui dėl leidimo laikyti stojamąjį egzaminą į Architektūros skyriaus pirmą

kursą. Prašymas rašytas rusų kalba, prie prašymo prisegta V. Dubeneckio nuotrauka, fotografuota

Sankt Peterburge, Litejnaja g. 9 veikusioje M. Berezovskio fotoatelje. Sankt Peterburgo daktaro

Videmano realinės mokyklos baigimo atestatas liudija, kad Vladimiras Dubeneckis yra gimęs 1888

metų rugpjūčio 25 dieną Barnaule (Altajaus kraštas, Rusija), kad 1904-1905 metais mokėsi

minėtoje mokykloje ir baigė pilną bendrąjį kursą. Sprendžiant pagal pažymius (visų dalykų,

išskyrus rusų ir prancūzų kalbas bei aritmetiką – aukščiausi įvertinimai) V. Dubeneckis buvo

gabus jaunuolis. Dar po metų, 1906- aisiais, toje pačioje dr. Videmano mokykloje įgijo septynių

klasių išsilavinimą ir jau galėjo „...stoti į aukštąsias specialiąsias mokyklas“. Tą jis ir padarė, 1906-

aisiais įstodamas į Menų akademijos Aukštesniąją dailės mokyklą.

Kitas vertingas dokumentas – išrašas iš gimimo metrikų knygos. Iš šios knygos bei kitų byloje

esančių dokumentų (pvz., V. Dubeneckio tėvo tarnybos bylos kopijos ir kt.) įrašų sužinome, kad

būsimojo architekto tėvas Juozas Fiodorovičius Dubeneckis dirbo gydytoju Zmejevsko fabrike

Altajaus apygardoje, turėjo rūmų tarėjo titulą, o motina – Anisija Michailova. Abu tėvai buvo

pravoslavų tikėjimo. Kitas dokumentas liudija, kad V. Dubeneckis mokėsi profesoriaus, Akaedmijos

rektoriaus L. I. Benua kūrybinėse dirbtuvėse, kad 1914 metų geguižės 28 dieną už Valstybės

Dūmos pastato projektą jam buvo suteiktas dailininko-architekto vardas ir skirta kelionė į užsienį

Akademijos lėšomis. Taip pat jam buvo suteikta teisė nešioti sidabrinį Akademijos ženklą. Yra

byloje ir Akaedmijos baigimo atestato nuorašas.

Byloje yra net keletas dokumentų, susijusių su V. Dubeneckio karo prievolės vykdymu. Ilgokai

trukęs šio klausimo sprendimas baigėsi tuo, kad 1914 metų rudenį V . Dubeneckis vis dėlto nuo

karinės tarnybos buvo atleistas „...kaip Akademijos pensininkas“. Dar keli dokumentai liudija, kad

valdžią Rusijoje užėmus bolševikams V. Dubeneckis kurį laiką ėjo Peterburgo Laisvųjų valstybinių

dailės mokomųjų dirbtuvių profesoriaus-vadovo pareigas.

19

20

Dar vieno Imperatoriškosios menų akademijos auklėtinio Juozo, Viktoro sūnaus, Zikaro byloje

– 15 lapų. Pirmasis dokumentas – 1910 metų rugpjūčio 18-tos dienos Juozo Zikaro prašymas leisti

jam laikyti stojamąjį egzaminą į Skulptūros skyrių laisvuoju klausytoju. Prie prašymo prisegta J.

Zikaro nuotrauka, daryta Sankt Peterburge. Tarp kitų J. Zikaro byloje esančių dokumentų

paminėtinas išrašas iš Pumpėnų Romos katalikų parapijos gimimo metrikų knygų, iš kurio matyti,

kad Juozas Zikaras gimė 1881 m. lapkričio 18 d., o pakrikštytas buvo tų pačių metų gruodžio 19

dieną. Įdomi ir 1910 m. rugpjūčio 7 dieną Pumpėnų valsčiaus viršaičio išduotos pažymos, skirtos

pateikti Imperatoriškosios menų akademijos Aukštesniajai dailės mokyklai (pavadinimas taip

tekste), kopija. Dokumento tekstas liudija, kad „...Juozas, Viktoro, Zikaras, 28 metų, jokia įtartina

veikla užsiimant nebuvo pastebėtas, teisminėn ar baudžiamojon atsakomybės nebuvo ir nėra

patrauktas, politiškai visiškai patikimas“. Toliau byloje yra tokia pati pažyma, tačiau pasirašyta jau

aukštesnio pareigūno – Panevėžio apskrities 3-ojo skyriaus zemstvos viršininko. Iš 1916 metų

rugpjūčio 27 dieną Aukštesniosios dailės mokyklos prie Imperatoriškosios menų akademijos

išduotos pažymos matyti, kad Juozas Zikaras įstojo mokytis 1910 metų rugsėjį, o pažymos išdavimo

metu jau rengė baigiamąjį darbą dailininko vardui įgyti, kurį turėjo atlikti ir pateikti iki

1916 metų lapkričio 1 dienos. Kituose dokumentuose randame įrašus, kad J. Zikaras mokėsi

Beklemyševo kūrybinėse dirbtuvėse, o 1916 metų spalio 24 dieną jam buvo suteiktas dailininko

skulptoriaus vardas ir jis įgijo „...teisę nešioti sidabrinį Akademijos ženklą, imperatoriaus patvirtintą

1877 m. sausio 25 dieną“. Taip pat J. Zikaras įgijo teisę būti priskirtas prie X-tos kategorijos

valdininkų (tuo atveju, jeigu įstotų į valstybės tarnybą) ir teisę dėstyti piešimą mokymo įstaigose.

Kauno gubernatoriaus Rogovičiaus ataskaitoje už 1899-uosius metus pagrindinis dėmesys

skiriamas dviems dalykams: lietuviškos spaudos lotyniškais (lietuviškais) rašmenimis draudimui ir

žemės įsigijimo Kauno gubernijoje apribojimams, taikomiems Romos katalikų tikėjimą

išpažįstantiems asmenims ir draudimams, taikomiems lenkų kilmės asmenims.

Įdomu pažymėti, kad gubernatorius ataskaitoje gana plačiai aprašo įvairius lietuviškos spaudos

draudimo aspektus, atskleidžia tokio draudimo pasekmes ir daro išvadą, kad šis sprendimas visiškai

nepasiteisino ir siūlo spaudos draudimą panaikinti.

Arklinio geležinkelio Kauno mieste projekto byloje išlikę visa eilė vertingų dokumentų. Tai ir

1891 metų balandžio 12 dieną patvrtintas Kauno miesto planas su jame pažymėta projektuojamo

arklinio geležinkelio (konkės) trasa; konkės trasos, einančios tuometiniu Nikolajaus prospektu

(dabar – Laisvės alėja) išklotinė su pažymėtomis kertančiomis gatvėmis; konkės trasos išilginių ir

kertančiųjų gatvių profiliai; masteliu 1:10 atlikti konkės vagonų brėžiniai; geležinkelio bėgių ir

tvirtinimo detalių brėžiniai su paaiškinimais.

20

21

Dokumentas iš arklinio geležinkelio Kauno mieste projekto bylos (rusijos valstybės istorijos archyvas)

Buvo identifikuota, tačiau neperžiūrėta visa eilė vertingų, mūsų nuomone, archyvinių

dokumentų. Tai – 1913 metų byla apie Kauno dailiųjų menų mylėtojų draugijos įstatų pakeitimą bei

papildymą (F. 1284, ap. 187, b. 144); 1900 metų byla dėl Kauno inteligentiškųjų profesijų atstovų

visuomeninio klubo įstatų projekto (F. 1284, ap.187, b. 150); 1909 metų Kauno vargonininkų

draugijos byla (F. 1284, ap. 187, b. 12a); 1887 metų byla dėl leidimo buvusiam Rusijos operos

artistui Binai Merovui Robmanui atidaryti Kaune privačią muzikos mokyklą, etc. Atskiro dėmesio

vertos bylos apie pasienio ruožo su Prūsija nustatymą Kauno gubernijos ribose nuo Nemuno upės

iki Baltijos jūros (F. 1284, ap. 187, b. 511a, 511b.) ir kt. Tyrinėtojų dėmesio dar laukia visa eilė

bylų iš Rusijos Vidaus reikalų ministro kanceliarijos fondo (F. 1282, ap. 3), pavyzdžiui: skundai dėl

valstybės tarnautojų ir pareigūnų (gubernatorių, ispravnikų, bajorvedžių ir kt.) piktnaudžiavimo

tarnyba (žr. F. 1282, ap. 3, b. 755, b. 758). Vienoje tokioje byloje radome intriguojantį

susirašinėjimą dėl Raseinių gyventojo Giršos Falkovskio, norėjusio nuolatinai apsigyventi Sankt

Peterburge; apie Vilniaus generalgubernatoriaus Nazimovo atleidimą iš pareigų ir M. N. Muravjovo

paskyrimą vietoje jo ir apie kitų valstybės tarnautojų paskyrimus Vakarinėse gubernijose nuo 1863

m. gegužės pradžios iki pat 1911 metų sausio vidurio (žr. F. 1282, ap. 3, b. 769); Rusijos

imperatoriaus Aleksandro II įsakas apie grafo titulo suteikimą Šiaurės vakarų gubernijų

generalgubernatoriui M. N. Muravjovui (žr. F. 1282, ap. 3, b. 769, l. 180-181); kassavaitinės Kauno

gubernatoriaus ataskaitos, apimančios laikotarpį nuo 1883-iųjų gruodžio pradžios iki 1890-ųjų

balandžio pabaigos (žr. F. 1282, ap. 3, b. 199); ataskaita apie Kauno gubernijos būklę 1896 metais

(žr. F. 1282, ap. 3, b. 240, l. 63-72); ataskaita apie Kauno gubernijos būklę 1899 metais (žr. F. 1282,

ap. 3, b. 268); Vilniaus civilinio gubernatoriaus raportas apie įvykius gubernijoje 1819-aisiais

metais (žr. F. 1282, ap. 3, b. 121); įdomus ir Kauno generalgubernatoriaus generolo leitenanto

Mirkovičiaus siūlymas 1849 metais pateiktas Rusijos Vidaus reikalų ministerijai dėl Kauno miesto

suskirstymo į dvi dalis, o šias, atitinkamai, į du ir tris kvartalus (įskaitant Vilijampolę) taip siekiant

pagerinti miesto policijos darbą (žr. F. 1287, ap. 39, b. 1248). Byloje esantys dokumentai liudija,

21

22 kad Vidaus reikalų ministras tokiam siūlymui pritarė, tačiau ar jis buvo įgyvendintas, ar nebuvo – į

šį klausimą turėtų atsakyti tolesni tyrimai.

Trylikos dienų laikotarpis buvo per trumpas visiems užsibrėžtiems tikslams pilnai įgyvendinti,

tačiau ir per šį trumpą laiką pavyko rasti vertingų archyvinių dokumentų, iš kurių dalis galimai iki

šio dar nebuvo įvesta į Lietuvos tyrinėtojų mokslinę apyvartą. Todėl manome, kad darbas Sankt

Peterburgo archyvinių dokumentų saugyklose buvo prasmingas, užsibrėžti tikslai – identifikuoti ir,

pagal galimybes, atrinkti bei parvežti į Lietuvą skaitmenines kopijas archyvinių, dokumentų,

susijusių su Lietuvos ir, visų pirma – su Kauno miesto bei Kauno regiono istorija - įgyvendinti.

Taip pat manome, kad tokio pobūdžio veikla turėtų būti tęstinė, kadangi reikšmingų mūsų

istorijai archyvinių dokumentų Sankt Peterburgo dokumentų saugyklose (ir ne tik Sankt Peterburgo,

bet ir kitų miestų bei valstybių saugyklose) yra daug ir visus juos tinkamai peržiūrėti, atlikti jų

analizę bei atranką reikia didžiulių ne tik žmogiškų, bet ir laiko bei finansinių išteklių. Todėl

siūlome, kad veiklos, susijusios su ne tik Kauno miestui ir Kauno regionui, bet ir visai Lietuvai

reikšmingo archyvinio paveldo, esančio užsienyje, paieška, identifikavimu, priežiūra bei

pastangomis juos vienokiu ar kitokiu pavidalu sugrąžinti į Lietuvą, būtų tęstinės, idant minėtų tikslų

įgyvendinimas taptų nuosekliu ir ilgalaikiu procesu, orientuotu į reikšmingo ir ilgalaikio, išliekamąją

vertę turinčio produkto sukūrimą. Kita vertus, manome, kad, esant galimybėms, ateityje būtų

tikslinga plėsti paieškų geografiją, į paieškų lauką įtraukiant ir kitų valstybių (Gruzijos, Ukrainos,

Lenkijos, Šveicarijos, Švedijos, etc.) valstybinius archyvus bei kitose šalyse gyvenančių

lietuvių bendruomenių ir asmenų archyvus.

22