58
1 Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse Turinis A. Įžanga B. 2005 m. 1. Dėl neturtinės žalos vartotojui atlyginimo AT - Nutartis 2005 m. gegužės 11 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-297/2005 1.1 Dėl ginčo esmės 1.2 Byloje nustatytos aplinkybės 1.3 Kasacinio teismo argumentai vartotojų teisių apsaugai 1.4 Kasacinės bylos rezultatas 2. Dėl atsisakymo sudaryti sutartį pripažinimo nepagrįstu AT Nutartis 2005 m. balandžio 25 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-269/2005 2.1 Dėl ginčo esmės 2.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės 2.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės 2.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 2.4 Kasacinės bylos rezultatas 3. Dėl žalos vartotojams atlyginimo. AT - Nutartis 2005 m. balandžio 19 d. Vilnius. Civilinė byla Nr. 3K-7-186/2005 3.1 Dėl ginčo esmės 3.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės 3.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 3.4 Kasacinės bylos rezultatas 4 Vartojimo ranga AT Nutartis 2005 m. kovo 30 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3- 207/2005 4.1 Dėl ginčo esmės 4.2 Dėl teismų nustatytos bylos aplinkybės 4.3 Dėl Kasacinio teismo argumentų ir išaiškinimų 4.4 Kasacinės bylos rezultatas

Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

Embed Size (px)

Citation preview

Page 1: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

1

Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse Turinis A. Įžanga B. 2005 m. 1. Dėl neturtinės žalos vartotojui atlyginimo AT - Nutartis 2005 m. gegužės 11 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-297/2005 1.1 Dėl ginčo esmės 1.2 Byloje nustatytos aplinkybės 1.3 Kasacinio teismo argumentai vartotojų teisių apsaugai 1.4 Kasacinės bylos rezultatas 2. Dėl atsisakymo sudaryti sutartį pripažinimo nepagrįstu AT Nutartis 2005 m. balandžio 25 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-269/2005 2.1 Dėl ginčo esmės 2.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės 2.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės 2.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 2.4 Kasacinės bylos rezultatas 3. Dėl žalos vartotojams atlyginimo. AT - Nutartis 2005 m. balandžio 19 d. Vilnius. Civilinė byla Nr. 3K-7-186/2005 3.1 Dėl ginčo esmės 3.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės 3.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 3.4 Kasacinės bylos rezultatas 4 Vartojimo ranga AT Nutartis 2005 m. kovo 30 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-207/2005 4.1 Dėl ginčo esmės 4.2 Dėl teismų nustatytos bylos aplinkybės 4.3 Dėl Kasacinio teismo argumentų ir išaiškinimų 4.4 Kasacinės bylos rezultatas

Page 2: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

2

5. Dėl skolos priteisimo už suteiktas komunalinės paslaugas AT Nutartis 2005 m. kovo 7 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-155/2005 5.1 Dėl ginčo esmės

5.2 Byloje nustatytos aplinkybės 5.3 Kasacinio teismo argumentai vartotojų teisių apsaugai 5.4 Kasacinės bylos rezultatas C. 2004 m. 6. Dėl įpareigojimo netrukdyti atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų AT Nutartis 2004 m. vasario 9 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-94/2004 m. 6.1 Dėl ginčo esmės 6.2 Dėl Teismo kolegijos vertinimas 6.3 Kasacinės bylos rezultatas 7. Dėl vartotojo skolos už šilumos energiją išieškojimo AT Nutartis 2004 m. birželio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2004m. 7.1 Dėl ginčo esmės 7.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo 7.4 Kasacinės bylos rezultatas 8. Dėl skolos priteisimo AT Nutartis 2004 m. birželio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-351/2004 m. 8.1 Dėl ginčo esmės 8.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo

8.3 Kasacinės bylos rezultatas 9. Dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo AT Nutartis 2004 m. rugsėjo 6 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-399 /2004 9.1 Dėl ginčo esmės 9.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo 9.3 Kasacinės bylos rezultatas

Page 3: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

3

10. Dėl Turizmo sutarties su vartotojais / neturtinės žalos atlyginimo klausimas AT Nutartis 2004 m. spalio 6 d. Vilnius 10.1 Dėl ginčo esmės 10.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių 10.3 Dėl kasacinio teismo argumentų ir išaiškinimo 10.4 Kasacinės bylos rezultatas

11. Energijos pirkimas pardavimas vartotojų atžvilgiu AT Nutartis 2004 m. lapkričio 29 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-651/2004 11.1 Dėl ginčo esmės 11.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių 11.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 11.4 Kasacinės bylos rezultatas

12. Dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo išduoti leidimą AT Nutartis 2004 m. lapkričio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-7-454/2004 12.1 Dėl ginčo esmės 12.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių 12.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 12.4 Kasacinės bylos rezultatas D. 2003 m. 13. Dėl pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutarties nutraukimo vartotojų atžvilgiu. AT Nutartis 2003 m. sausio 9 d. Civilinė byla Nr. 3K-7-1/2003 m. 13.1 Dėl ginčo esmės 13.2 Aukščiausiojo Teismo kolegijos vertinimas 13.3 Kasacinės bylos rezultatas 14. Dėl grupinių kelionių reklamos pripažinimo klaidinančia vartotojo atžvilgiu AT Nutartis 2003 m. sausio 27 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-32/2003 14.1 Dėl ginčo esmės 14.2 Dėl teisėjų kolegijos vertinimo 14.3 Kasacinės bylos rezultatas 15. Dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo AT Nutartis 2003 m. rugsėjo 8 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K–3–789/2003 15.1 Dėl ginčo esmės 15.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių vertinimo

Page 4: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

4

15.3 Kasacinės bylos rezultatas 16. Dėl sandorių su vartotojais pripažinimo negaliojančiais AT Nutartis 2003 m. gegužės 12 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-579/2003 m. 16.1 Dėl ginčo esmės 16.2 Dėl teisėjų kolegijos vertinimo 16.3 Dėl ieškovo kasacinio skundo argumentų 16.3.1 Dėl ginčijamų sutarčių teisinės kvalifikacijos 16.3.2 Dėl apmokėjimo už šaltą vandenį 16.4 Dėl atsakovo kasacinio skundo argumentų 16.5 Kasacinės bylos rezultatas 17. Vartojimo ranga AT Nutartis 2003 m. spalio 13 d. Vilnius 17.1 Dėl ginčo esmės 17.2 Dėl teismo kolegijos vertinimo 17.3 Kasacinės bylos rezultatas

E. 2002 m.

18. Dėl vartotojo skolos už elektros energiją / AT Nutartis 2002 m. spalio 7 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-1137/2002 m.

18.1 Dėl ginčo esmės 18.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo 18.3 Kasacinės bylos rezultatas 19. Dėl vartotojo reikalavimo nutraukti neteisėtą energijos tiekimą AT - Nutartis 2002 m. gruodžio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-1618/2002 m. 19.1 Dėl ginčo esmės 19.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo 19.3 Kasacinės bylos rezultatas

Page 5: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

5

A. Įžanga

Atskiri ginčai vartotojų teisių apsaugos srityse nustatyti pagal Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtus atvejus.

Tyrime įvertinti tokie atvejai dėl vartotojų teisių gynimo: 2005 m.: 1. Dėl neturtinės žalos vartotojui atlyginimo, 2. Dėl atsisakymo sudaryti sutartį pripažinimo nepagrįstu, 3. Dėl žalos vartotojams atlyginimo, 4 Vartojimo ranga, 5. Dėl skolos priteisimo už suteiktas komunalines paslaugas; 2004 m.: 6. Dėl įpareigojimo netrukdyti atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų, 7. Dėl vartotojo skolos už šilumos energiją išieškojimo, 8. Dėl skolos priteisimo, 9. Dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo, 10. Dėl Turizmo sutarties su vartotojais / neturtinės žalos atlyginimo klausimas, 11. Energijos pirkimas - pardavimas vartotojų atžvilgiu, 12. Dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo išduoti leidimą; 2003 m.: 13. Dėl pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutarties nutraukimo vartotojų atžvilgiu, 14. Dėl grupinių kelionių reklamos pripažinimo klaidinančia vartotojo atžvilgiu, 15. Dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo, 16. Dėl sandorių su vartotojais pripažinimo negaliojančiais, 17.Vartojimo ranga; 2002 m.: 18. Dėl vartotojo skolos už elektros energiją, 19. Dėl vartotojo reikalavimo nutraukti neteisėtą energijos tiekimą.

Aukščiausiojo Teismo praktika yra reikšminga vystant vartotojų teisių gynimo principus Lietuvos teisėje. Dėl šių priežasčių tyrimas išsamiai pateikia Aukščiausiojo Teismo argumentus pagal išnagrinėtas bylas. Civilinių bylų santraukos pateikiamos chronologine tvarka.

Page 6: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

6

B. 2005 m. 1. Dėl neturtinės žalos vartotojui atlyginimo AT - Nutartis 2005 m. gegužės 11 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-297/2005

1.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas Juozapas Antanas Jegelevičius prašė pripažinti negaliojančia

2003 m. balandžio 18 d. sutartį su atsakovu UAB „Omnitel“ ir priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. balandžio 18 d. su atsakovu sudarė ryšio paslaugų teikimo sutartį. Pagal skelbtą reklamą ieškovas, sudarydamas šią sutartį, turėjo gauti iš atsakovo naują mobilųjį telefoną „Mitsubishi“ ir 300 min. nemokamų pokalbių penkių mėnesių laikotarpiui, tačiau iš atsakovo gautas telefonas neveikė, ir ieškovas per šv. Velykų šventę negalėjo susisiekti su savo artimaisiais. Be to, atsakovas netinkamai jį (ieškovą) informavo apie naujai pajungtam abonentui suteikiamą kreditą, ir 2003 m. balandžio mėnesį atsakovas laikinai atjungė mobilųjį telefoną dviem dienoms. Dėl šių atsakovo veiksmų jis (ieškovas) patyrė stresą, jo sveikatai buvo padaryta žala, kurią turėtų atlyginti atsakovas.

1.2 Byloje nustatytos aplinkybės Šalių 2003 m. balandžio 18 d. buvo sudaryta sutartis dėl skaitmeninio korinio ryšio

(GSM/DCS) paslaugos teikimo. Sutartis nenutraukta, atsakovas UAB „Omnitel“ ieškovui J. A. Jegelevičiui teikia mobiliojo ryšio paslaugas, ir nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas suklydo sudarydamas nurodytą sutartį. Ieškovas neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto.

1.3 Kasacinio teismo argumentai vartotojų teisių apsaugai Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko

nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu byloje priimtus teismų procesinius sprendimus, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos kolegija laikosi nagrinėdama ieškovo kasacinį skundą ir todėl nepasisako dėl antrojo kasacinio skundo argumento, t. y. dėl 2003 m. balandžio 18 d. sutarties 5.5 punkto prieštaravimo Vartotojų teisų gynimo įstatymo nuostatoms ir sutarties laisvės principui. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde ieškovas šių aplinkybių, kaip savo reikalavimo faktinio pagrindo, nebuvo nurodęs, atitinkamai šios aplinkybės nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti ir kasacinio nagrinėjimo dalyku.

Page 7: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

7

Pirmuoju kasacinio skundo argumentu ieškovas akcentuoja netinkamą įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymą bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Tačiau kolegija ieškovo kasacinio skundų argumentų pagrįstais nepripažįsta.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normose, būtent - CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Dėl įrodymų vertinimo taisyklės, kuri yra universali taikant tiek 1965 m. CPK normas, tiek ir 2003 m. CPK normas, konkrečiose bylose yra pasisakęs kasacinis teismas (pvz., Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje G.Šimkuvienė v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta byloje UAB „AAA” v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje G. Uselis v. O. Ivaškienė, bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje UAB „Korporacija Lietverslas” v. E. Grakauskas, bylos Nr. 3K-3-113/2003; kt.).

Nagrinėdami ieškovo reikalavimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė ieškovo argumentus dėl ginčijamos sutarties sudarymo bei sutarties vykdymo aplinkybių. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes padaryti kitokias išvadas, nei padarė bylą nagrinėję teismai, kolegija neturi pagrindo. Nors byloje buvo nustatyta, kad tam tikrais aspektais atsakovo teikiama ieškovui mobiliojo ryšio paslauga nebuvo pakankamai kokybiška, nes buvo sugedęs ieškovui perduotas telefono aparatas bei nepakankamai korektiška forma trumpam buvo nutrauktas mobiliojo ryšio paslaugos ieškovui teikimas, tačiau dėl šių ieškovo patirtų nepatogumų ieškovui buvo kompensuota - jam grąžinti pinigai už telefono aparatą ir taikyta mokėjimo nuolaida. Taigi jokių materialinių praradimų, naudodamasis ryšio tiekimo paslauga, ieškovas nepatyrė ir reikalavimo atsakovui dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pareiškęs.

CK 6.299 straipsnyje įtvirtintas žalos, padarytos dėl netinkamos kokybės paslaugos suteikimo, atlyginimo principas. Pagal šią teisės normą neturtinė žala turi būti atlyginama ne tik kaip sveikatos sužalojimu asmens patirtų skausmo, išgyvenimų padarinys, bet ir tuo atveju, kada netinkamos kokybės paslaugos suteikimu tiesioginė žala asmens sveikatai nėra padaroma, bet apskritai pažeidžiamos asmens neturtinės vertybės (CK 6.250 straipsnis). Taigi reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas teisių gynimo būdas, kuris egzistuoja, nesvarbu turtinė žala ar žala sveikatai atsirado ar neatsirado. Tačiau pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą, nes nėra

Page 8: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

8

pagrindo pripažinti, kad dėl trumpalaikio mobiliojo ryšio paslaugos tiekimo ieškovui sutrikimo jis patyrė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įvardyto pobūdžio neturtinę žalą.

1.4 Kasacinės bylos rezultatas Aukščiausiojo Teismo Kolegija iš esmės sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis

atmetant ieškovo reikalavimus ir konstatavo, kad CPK 346 straipsnyje nurodytų, bylą nagrinėjusių teismų sprendimo ir nutarties panaikinimą ar pakeitimą lemiančių pagrindų nenustatyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistus. 2. Dėl atsisakymo sudaryti sutartį pripažinimo nepagrįstu AT Nutartis 2005 m. balandžio 25 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-269/2005

2.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovas AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ ieškinio pareiškime nurodė, kad ilgą laiką tiekia atsakovui, t. y. Daugiabučio namo Tilžės g. 28 savininkų bendrijai (toliau – Bendrija), elektros energiją, ir nuo 1999 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 1 d. šalių santykiai buvo grindžiami Laikinąja darbų atlikimo sutartimi, kurią ieškovui nutraukus, šalių santykiai remiasi faktiniais teisiniais santykiais. Ieškovo teigimu, pagal susiklosčiusią praktiką ieškovas išrašydavo atsakovui sąskaitą–faktūrą, pagal kurią atsakovas sumokėdavo už Bendrijos narių sunaudotą elektros energiją. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo bendrabučio tipo gyvenamajame name vidaus elektros energijos tiekimo inžinerinė įranga yra sumontuota taip, kad neįmanoma atskirai apskaičiuoti kiekvienos gyvenamosios patalpos gyventojų sunaudoto elektros energijos kiekio, todėl Bendrijos nariai už sunaudotą elektros energiją turi mokėti Bendrijai, o ši privalo tiesiogiai atsiskaityti su ieškovu pagal įvadinį elektros apskaitos prietaisą. Ieškovo teigimu, Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 752 pripažinus netekusiu galios Vyriausybės 1998 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1295, ieškovas pasiūlė atsakovui sudaryti naują sutartį, tačiau atsakovas atsisako ją pasirašyti, nepagrįstai teigdamas, kad ji prieštarauja Bendrijos įstatams ir tikslams. Ieškovas, remdamasis CK 1.138, 4.76, 4.82, 4.83, 6.161, 6.184, 6.305, 6.383 straipsniais, prašė teismą pripažinti atsakovo Daugiabučio namo Tilžės g. 28 savininkų bendrijos atsisakymą sudaryti su ieškovu 2003 m. lapkričio 20 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 521-862 nepagrįstu ir patvirtinti, kad šalių santykiai nustatomi 2003 m. lapkričio 20 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartimi.

Page 9: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

9

2.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad pagal ieškovo prašomą teismo patvirtinti 2003 m. lapkričio 20 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 521-862 Bendrijos nariai už sunaudotą elektros energiją turėtų mokėti Bendrijai, o ši turėtų tiesiogiai atsiskaityti su ieškovu pagal įvadinį elektros apskaitos prietaisą. Bendrijos teigimu, sutarties nuostatos pažeidžia Bendrijos teises, nes Bendrija neatsako už jos narių prievoles, be to, ne visi bendrabutyje esančių butų savininkai yra Bendrijos nariai. Teismai, tenkindami ieškovo ieškinį, savo sprendimus grindė tuo, kad tol, kol nėra atskirtas vidaus tinklas, skirtas elektros energijos tiekimui į bendrijos narių gyvenamąsias patalpas nuo bendrojo naudojimo patalpų elektros tinklo, ieškovo reikalavimas atsiskaityti pagal įvadinį apskaitos prietaisą yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl to, kad bendrija privalės mokėti už nemokius narius, teismai sprendė, kad bendrijos nariai yra bendraturčiai, todėl, kuriam nors iš bendrijos narių nevykdant prievolės, bendrija neatleidžiama nuo prievolės vykdymo.

2.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas įgyvendinti pagrindinę kasacijos užduotį – užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimų į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).

Kasacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti teismų procesinius sprendimus, grindžiamas tuo, kad ieškovas naujai sudaroma elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartimi siekia perkelti Bendrijai pareigą išieškoti iš gyventojų skolas už elektros energijos tiekimą, o tai prieštarauja DNSBĮ 29 straipsniu, nes atsakyti pagal savo prievoles yra Bendrijos nario pareiga. Kasatoriaus teigimu, visi namo gyventojai turi butuose tvarkingus elektros skaitiklius. Dėl to Bendrija negali būti atsakinga už jos narių savo bute sunaudotą elektros energiją, kol ieškovas neįrodys, kad vidinė apskaita šiame name yra iš tiesų netinkama.

Page 10: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

10

Kaip matyti iš bylos medžiagos, iki bylos iškėlimo teisme už sunaudotą elektros energiją ginčo bendrabučio gyventojai mokėdavo tiesiogiai energijos tiekėjui pagal Bendrijos pateiktus apskaičiavimus. Pasikeitus teisinių santykių šalių teisiniam reglamentavimui, energijos tiekėjas pagal įstatymų reikalavimus siūlo su Bendrija sudaryti elektros energijos sutartį, kurios pagrindu Bendrija turėtų tiesiogiai atsiskaityti su ieškovu pagal įvadinį elektros apskaitos prietaisą. Savo reikalavimą sudaryti tokią sutartį ieškovas grindžia tuo, kad ginčo bendrabutyje nėra atskirtas vidaus tinklas, skirtas elektros energijos tiekimui į bendrijos narių gyvenamąsias patalpas, nuo bendrojo naudojimo patalpų elektros tinklo, todėl negalima tiksliai apskaičiuoti mokesčių atskirų bendrabučio butų gyventojams už jų sunaudotą elektros energiją.

Kolegija pažymi, kad pagal CK 6.383 straipsnį energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. CK 6.387 straipsnyje numatyta, kad kai abonentas yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą turi užtikrinti energijos tiekimo įmonė, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. Taigi, tam, kad būtų sudaryta su vartotoju elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, energijos tiekėjas turi užtikrinti vartotojams teisės aktų reikalavimus atitinkančius elektros energijos prietaisų įrengimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, nagrinėdamas bylas dėl ginčų, kylančių iš energijos pirkimo-padavimo sutarčių, yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Dėl to pagal elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, ar ji būtų sudaryta individualiai su kiekvienu energijos vartotoju – fiziniu asmeniu, ar su Bendrija, tiekiamos energijos vartotojai yra ne bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys elektros energiją savo namų ūkio reikmėms. Būtent butų savininkai, o ne bendrija turi mokėti už tiekiamą energiją.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, pagal CK 6.383 straipsnį ir CK 6.193 straipsnio 4 dalį šios sutarties sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos vartotojų (abonentų) naudai.

Kolegija pažymi, kad šios nuostatos ir energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) sutarties, kaip vartojimo sutarties rūšies, pobūdis nesuabsoliutina tiekėjo, kuris atsakingas už atitinkamos energijos kiekio ir kokybės tiekimą, atsakomybės. Nors, viena vertus, energijos tiekimo tikslas yra užtikrinti atitinkamos elektros energijos kiekio ir kokybės tiekimą vartotojo patalpoje, tačiau, kita vertus, vartotojas turi atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir bendradarbiauti su energijos tiekėju, užtikrinant energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą. Tokia pareiga energijos vartotojams įtvirtinta CK 6.200 straipsnyje. Be to, ginčo bendrabučio savininkai yra elektros energijos tinklų, esančių name, bendrasavininkiai, kuriems pagal daiktinės teisės normas

Page 11: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

11

keliama pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (CK 4.76 straipsnis).

Taigi, sistemiškai aiškinant elektros energijos tiekimą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, darytina išvada, kad ieškovas pagal CPK 178 straipsnį, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, siekdamas sudaryti elektros energijos sutartį su Bendrija, turi įrodyti, kad ginčo namo butuose esantys elektros energijos apskaitos prietaisai netinkami ar jų neįmanoma pertvarkyti, ar atsakovas nepagrįstai atsisako ieškovo pasiūlytos įsirengti individualios elektros energijos apskaitos sistemos, arba jos techniškai neįmanoma įdiegti ginčo name. Ieškovui neįrodžius savo reikalavimų pagrįstumo, ieškovo siūlomos sutarties nuostatos, kuriomis perkeliama pareiga Bendrijai apmokėti mokesčius už jos gyventojų suvartotą elektros energiją, negali būti laikomos pagrįstomis ir sąžiningomis vartotojo atžvilgiu, nes Bendrijos nariai, kaip bendrojo naudojimo patalpų bendrasavininkiai, atsako tik už bendrai suvartotą elektros energijos kiekį bendrojo naudojimo patalpose (CK 4.76 straipsnis, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai, darydami išvadą, kad ieškovo reikalavimas atsiskaityti pagal įvadinį apskaitos prietaisą yra teisėtas ir pagrįstas, savo sprendimus grindė iš esmės tik paties ieškovo paaiškinimais, kad ginčo bendrabutyje nėra atskirtas vidaus tinklas, skirtas elektros energijos tiekimui į bendrijos narių gyvenamąsias patalpas nuo bendrojo naudojimo patalpų elektros tinklo, o ginčo bendrabučio gyventojų butuose įrengti elektros energijos prietaisai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Tačiau jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių ieškovo paaiškinimus, byloje nėra. Kolegija pažymi, kad pagrindinės įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis šiuose straipsniuose išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai spręsti, arba kad jų nėra. Išskyrus įstatyme numatytus atvejus (CPK 182 straipsnis), faktinės bylos aplinkybės gali būti nustatomos remiantis visais CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais, gautais CPK normų nustatyta tvarka. Teismas konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą gali tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad teismai, priimdami sprendimus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netyrė visų įrodymų ir aplinkybių, kurios buvo svarbios tinkamam įstatymų taikymui šioje byloje, todėl netinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, ir tai galėjo turėti įtakos nepagrįstų ir neteisėtų teismų procesinių sprendimų priėmimui byloje.

Page 12: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

12

Kolegija taip pat pažymi, kad pagal CPK 266 straipsnį teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sprendžiant atsakovo atsisakymo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu pagrįstumą ir šios sutarties patvirtinimo klausimą, į bylą nebuvo įtraukta neprivatizuotų butų savininkė Šiaulių miesto savivaldybė, kuri nėra atsakovo Daugiabučio namo Tilžės g. 28 savininkų bendrijos narė. Kolegija spendžia, kad teismai, tenkindami ieškovo ieškinį ir pripažindami atsakovo atsisakymą sudaryti su ieškovu 2003 m. lapkričio 20 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei patvirtindami, kad šalių santykiai nustatomi pagal nurodytą sutartį, iš esmės sprendė ir dėl neįtrauktos į bylą Šiaulių miesto savivaldybės teisių ir pareigų, nes vykdant elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pateikia Bendrijai sąskaitą už sunaudotą energiją pagal įvadinį elektros energijos apskaitos prietaisą, neaiškus mokesčių už sunaudotą elektros energiją apskaičiavimas ir sunaudotos elektros energijos paskirstymo Bendrijos nariams ir asmenims, kurie nėra bendrijos nariai, klausimas. Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija sprendžia, kad neįtraukimas į bylos nagrinėjimą Šiaulių miesto savivaldybės pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies nuostatas sudaro absoliutų byloje priimtų procesinių teismų sprendimų negaliojimo pagrindą, todėl apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų procesiniai sprendimai naikintini ir pagal CPK 360 straipsnio 1 dalį byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

2.4 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 ir 362 straipsniais, nutaria Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Šiaulių miesto apylinkės teismui. 3. Dėl žalos vartotojams atlyginimo. AT - Nutartis 2005 m. balandžio 19 d. Vilnius. Civilinė byla Nr. 3K-7-186/2005

3.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovės Alfreda Pūkienė ir Rūta Danutė Paltarokaitė pareiškė ieškinį atsakovams UAB „Busturas“ ir UAB „Stella Viae“, prašydamos priteisti iš atsakovų solidariai žalos atlyginimą: Alfredai Pūkienei – 29 244,12 Lt turtinės ir 4971 Lt neturtinės žalos; Rūtai Danutei Paltarokaitei – 8172 Lt turtinės ir 4971 Lt neturtinės žalos, taip pat ieškovės prašė priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nurodė, kad turistinės kelionės po Italiją metu 2000 m. rugpjūčio 1 d. naktį Romos viešbutyje „Residence le Torri“, kurio teritorija saugoma, jos buvo apvogtos. Vagystės įvykį 2000 m. rugpjūčio 1 d. 9 val. užfiksavo

Page 13: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

13

Italijos karabinieriai. Po šio įvykio tęsti kelionę buvo sudėtinga, nes visos jų turėtos piniginės lėšos buvo pavogtos, o agentūros darbuotojai nesuteikė jokios materialinės paramos ar paskolos. Keliaudamos jos neturėjo lėšų net bilietams į lankytinus objektus įsigyti, dėl to patyrė nepatogumų ir stresą. Kadangi turistinės paslaugos paketą, kuriame buvo numatyta kelionės organizatoriaus teisė savo nuožiūra parinkti viešbučius, jos įsigijo iš UAB „Busturas“, kaip kelionės organizatoriaus, o kelionės užsakymo sutartis buvo sudaryta su UAB „Stella Viae“, kaip UAB „Busturas“ agente, tai atsakovai žalą turi atlyginti solidariai.

3.2 Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovės 2000 m. liepos 21 d. sudarė su atsakovu UAB ,,Busturas” turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Italiją, už kurią sumokėjo 3314 Lt. Kelionės metu, t. y. 2000 m. liepos 31 d., ieškovės buvo apgyvendintos viešbutyje ,,Residence le Torri” Romoje, o 2000 m. rugpjūčio 1 d. naktį šio viešbučio kambaryje jos buvo apvogtos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kelionės organizatoriaus suteiktos kelionės organizavimo paslaugos neatitiko ieškovių, kaip turizmo paslaugų vartotojų, protingų lūkesčių, nes jos negavo paslaugų, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį galėjo tikėtis, todėl teismas laikė, kad UAB ,,Busturas” tenka pareiga atlyginti ieškovėms turėtus nuostolius ir neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Kadangi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, reglamentuojantis kelionės organizatoriaus santykius su turizmo paslaugos vartotoju (turistu), neturtinės žalos atlyginimo nenumato, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neturėdamas įstatyminio pagrindo, priteisė ieškovėms iš UAB ,,Busturas” neturtinės žalos atlyginimą.

3.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovėms žala atsirado 2000 m. rugpjūčio 1 d., jas apvogus Italijos viešbučio ,,Ressidence le Torri” kambaryje. Taigi, sprendžiant klausimą dėl atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės, turi būti taikomos 1964 m. CK, bet ne 2000 m. CK, teisės normos, reglamentuojančios civilinės atsakomybės teisinius santykius, nes nagrinėjamosios bylos atveju sprendžiamas žalos, padarytos ir atsiradusios iki 2000 m. CK

Page 14: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

14

įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), atlyginimo klausimas. Nors teismai, tenkindami ieškinį, vadovavosi 2000 m. CK teisės normomis, tačiau teismo išdėstyti teisiniai ir faktiniai sprendimo argumentai bei motyvai atitinka 1964 m. CK 179, 483 straipsnių nuostatas, todėl dėl nurodytų materialinės teisės normų taikymo pažeidimų naikinti teismų procesinių sprendimų kasacine tvarka nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Turizmo paslaugų paketas – už bendrą kainą parduoti parengtas turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos, įskaitant transportą ir (ar) apgyvendinimą, kai paslaugų trukmė viršija parą (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Ieškovės su UAB ,,Busturas” 2000 m. liepos 21 d. sudarė turistinės kelionės sutartį, kuria paslaugų tiekėjas įsipareigojo paslaugų vartotojui abipusiškai sutartomis sąlygomis suteikti konkrečias turizmo paslaugas, o paslaugų vartotojas – už jas sumokėti (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Turistas renkasi konkretų turizmo paslaugų tiekėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, pagal jo dalykines savybes, patirtį toje verslo srityje ir reputaciją, tikėdamasis atitinkamų paslaugų kokybės. Vartotojų teisių gynimo įstatymo (1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. I-657 redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už parduotų prekių (suteiktų paslaugų) kokybę atsako pardavėjas (paslaugų teikėjas). Turizmo paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas pagal sutartį, gali naudotis kitų asmenų pagalba (1964 m. CK 179 straipsnio 1 dalis), tačiau tokiu atveju jam tenka ir pareiga atsakyti už jų veiksmus (1964 m. CK 232 straipsnis). Ieškovių (turisčių) ir viešbučio ,,Residence le Torri”, suteikusio apgyvendinimo viešbutyje paslaugą, nesieja turizmo teisiniai santykiai, nes viešbutis nėra turizmo paslaugų sutarties šalis, todėl teisinė atsakomybė atlyginti ieškovių patirtą žalą dėl netinkamai trečiojo asmens suteiktų apgyvendinimo paslaugų tenka kelionės organizatoriui UAB ,,Busturas”. Ieškovės, reikšdamos ieškinį, teigė, kad kelionės sutartis yra netinkamai įvykdyta dalyje, kurią vykdė paslaugos teikėjo pasitelktas trečiasis asmuo. Verslas yra veikimas savo rizika, todėl turizmo paslaugas teikianti bendrovė turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką, į kurią įeina ir atsakomybės už pasirinktų trečiųjų asmenų įsipareigojimams įvykdyti netinkamus veiksmus taikymas. Ieškovės liko nepatenkintos dėl turizmo paslaugų dalies, kuri yra susijusi su jų apgyvendinimu viešbutyje kokybe, nes į jų kambarį naktį galėjo patekti pašaliniai asmenys, todėl teismas turėjo pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad kelionės organizatorius nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, pasirinkdamas viešbutį ,,Residence le Torri“, kaip tretįjį asmenį savo įsipareigojimams pagal sutartį įvykdyti. UAB „Busturas“ atsako ne už įvykusią vagystę, nes pats vagystės faktas kaip galima rizika neapima jo suteiktų paslaugų, o už tai, kad jis nenumatė tokio fakto ir neapsaugojo klientų, o jam įvykus nesuteikė būtinų paslaugų. Šie veiksmai padarė turistams teikiamą paslaugą nekokybiška, todėl UAB „Busturas“ už tai atsako. Teismai pagrįstai atsakomybės dydį apskaičiavo pagal pavogtų daiktų vertę. Byloje yra duomenų, kad turistams atvykus į viešbutį ,,Residence le Torri”, jie buvo informuoti, jog vertingus daiktus, pinigus atiduotų saugoti į viešbučio administracijoje esančius seifus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovių neapdairumas ir nerūpestingumas, nepasinaudojus šia paslauga, padėjo žalai atsirasti, todėl ieškovėms priteistas žalos atlyginimo dydis mažintinas 50 procentų (1964 m. CK 497 straipsnio 1 dalis).

Page 15: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

15

Kasatorius kasaciniame skunde prašė priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kolegija, atsižvelgdama į kasaciniu skundu skundžiamo sprendimo atmestų ir patenkintų reikalavimų santykį, priteisia iš ieškovių žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus dalį proporcingą atmestų reikalavimų, dėl kurių pasisakė kasacinis teismas, daliai. Kasatorius taip pat prašė priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, kurį teisėjų kolegija mažina iki 1000 Lt, vadovaudamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 2 ir 8 punktais.

3.4 Kasacinės bylos rezultatas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria: Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 22 d. nutartį pakeisti. Priteistą Alfredai Pūkienei žalos atlyginimą iš UAB „Busturas“ sumažinti iki 14 622 Lt, o teismo išlaidas iki 206,90 Lt. Priteistą žalos atlyginimą Rūtai Danutei Paltarokaitei iš UAB „Busturas“ sumažinti iki 4100 Lt, o teismo išlaidas iki 48,66 Lt. Priteisti iš Alfredos Pūkienės 877 Lt teismo išlaidų UAB „Busturas“ naudai, o iš Rūtos Danutės Paltarokaitės 245 Lt teismo išlaidų UAB „Busturas“ naudai. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš Alfredos Pūkienės 700 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Busturas“ naudai, o iš Rūtos Danutės Paltarokaitės 300 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Busturas“ naudai. 4 Vartojimo ranga AT Nutartis 2005 m. kovo 30 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-207/2005

4.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas Saulius Jonaitis nurodė, kad 2002 m. gegužės 26 d. sudarė su atsakovu Giedriumi Alioniu statybos rangos sutartį Nr. 05/06, kuria jis (ieškovas) įsipareigojo įrengti atsakovui garažą ir sutvarkyti teritoriją atsakovo objekte, esančiame Gedimino g. 1b, Kaišiadoryse. Atsakovas įsipareigojo priimti atliktus darbus ir laiku už juos sumokėti. Kartu su sutartimi buvo pasirašyta darbų sąmata 80 000 Lt sumai. Pagal šią (pagrindinę) sąmatą buvo atlikta darbų už 77 160 Lt, tačiau atsakovas pageidavo, kad butų atlikta papildomų darbų, kuriems buvo paruoštos ir su atsakovu suderintos sąmatos: sąmata S006 1150 Lt sumai, pagal kurią buvo atlikti visi darbai, sąmata S007 5000 Lt sumai, pagal kurią atlikta darbų už 3963,23 Lt, sąmata S005 10 000 Lt sumai, pagal kurią atlikta darbų už 5935,75 Lt, sąmata S003 9263,71 Lt sumai, pagal kurią atlikta darbų už 8136,96 Lt ir sąmata S001 9338,55 Lt sumai, pagal kurią atlikta darbų už 9338,55 Lt. Papildomų darbų buvo atlikta už 28 524,49 Lt sumą, o iš viso atlikta darbų už 105 684,49 Lt sumą, įskaičiuojant į ją medžiagų

Page 16: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

16

ir mechanizmų kainą. Atsakovas sumokėjo 70 510 Lt ir liko skolingas 35 174,49 Lt, kurių iki šiol nesumokėjo, nors faktiškai darbus priėmė ir pastatytais statiniais naudojasi. Ieškovo teigimu, už atliktus darbus atsakovas atsiskaitydavo etapais, jam (ieškovui) atlikus ir atsakovui priėmus tam tikrą darbų dalį. Nors pateiktų darbų atlikimo aktų atsakovas nepasirašydavo, tačiau už darbus sumokėdavo. Artėjant darbų pabaigai, atsakovas apžiūrėdavo, priimdavo darbus ir vis žadėdavo už juos vėliau atsiskaityti, tačiau iki šiol neatsiskaitė. Atsakovas vengė pasirašyti atliktų darbų aktus, ir tai, ieškovo manymu, laikytina jo sutartinių įsipareigojimų pažeidimu, tačiau, kadangi darbus atsakovas faktiškai priėmė, jis privalo sumokėti už visus atliktus darbus. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 35 174,49 Lt už atliktus darbus.

4.2 Dėl teismų nustatytos bylos aplinkybės 2002 m. gegužės 26 d. tarp šalių buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 05/06, kuria ieškovas, dirbęs pagal patentą, įsipareigojo atlikti atsakovui (fiziniam asmeniui) garažo įrengimo ir teritorijos sutvarkymo darbus. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad toks įsipareigojimas atitinka rangovo įsipareigojimus pagal vartojimo rangos sutartį, todėl, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, taikytinos CK Šeštosios knygos XXXIII skyriaus (Ranga) pirmojo skirsnio (Bendrosios nuostatos) ir antrojo skirsnio (Vartojimo ranga) nuostatos, o ne statybos rangą reglamentuojančios minėto skyriaus trečiojo skirsnio normos. Teismai taip pat nustatė, kad, be rangos sutartyje numatytų ir raštu suderintų darbų ir jų kainų, statybos metu šalys tarėsi ir dėl papildomų darbų atlikimo. Nors kai kurių sąmatų atsakovas nėra pasirašęs, ieškovas visus byloje esančiose sąmatose nurodytus darbus atliko suderinęs su atsakovu. Daugumą sutartyje ir papildomuose susitarimuose numatytų darbų ieškovas atliko. Neatliktų darbų apimtį (3212 Lt sumai) ir neatliktų bei nekokybiškai atliktų darbų ištaisymo kainą (9234 Lt sumai) patvirtina UAB “Statybos ekspertų biuras” atliktos statybos objekto ekspertizės aktas, teismo atliktos vietos apžiūros aktas ir iš dalies atsakovo pateiktas UAB “Įraža” aktas.

4.3 Dėl Kasacinio teismo argumentų ir išaiškinimų 2002 m. gegužės 26 d. šalys sudarė statybos rangos sutartį Nr. 05/06. Ieškovas, dirbęs pagal patentą, įsipareigojo atsakovui įrengti garažą ir sutvarkyti teritoriją. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo rangos, o ne statybos rangos sutartis, todėl tokio ginčo išsprendimui taikytinos CK Šeštosios knygos XXXIII (Ranga) pirmojo skirsnio (Bendrosios nuostatos) ir antrojo skirsnio (Vartojimo ranga) nuostatos, o ne trečiojo skirsnio (Statybos ranga) normos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo

Page 17: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

17

praktikos, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. Kasatoriaus nurodytais argumentais naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatoriaus argumentu dėl netinkamo ekspertizės išlaidų tarp šalių paskirstymo. Bylos duomenimis, atliktos statybos objekto ekspertizės išlaidos sudaro 2006 Lt (b. l. 188). Statybos objekto ekspertizė, kurios skyrimo reikalavo abi bylos šalys, buvo skirta tiek darbo trūkumams, tiek atliktų darbų apimčiai nustatyti. Ekspertizės akte yra nustatyti ieškovo darbo trūkumai, todėl 1003 Lt ekspertizės atlyginimo išlaidų tenka vienam ieškovui (CK 6.662 straipsnio 5 dalis). Kitų 1003 Lt ekspertizės išlaidų atlyginimas šalims paskirstytinas proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai patenkino 91 proc. ieškovo reikalavimų (31 962,49 Lt x 100 proc. : 35 174,49 Lt = 91 proc.), todėl ieškovui iš atsakovo priteistina ekspertizės išlaidų sumą sudarytų 912,73 Lt (1003 Lt x 91 proc. = 912,73 Lt). 706 Lt už statybos objekto ekspertizės atlikimą iš atsakovo priteista UAB “Statybos ekspertų biuras”. Tokiomis aplinkybėmis ieškovui S. Jonaičiui iš atsakovo G. Alionio priteista 910 Lt ekspertizei apmokėti turėtų išlaidų suma mažintina iki 206,73 Lt (912,73 Lt – 706 Lt = 206,73). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu, paskirstymo klausimas nėra ieškinio reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymas nereiškia teismo priimto sprendimo pakeitimo.

4.4 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovui Sauliui Jonaičiui iš atsakovo Giedriaus Alionio priteistą 910 Lt išlaidų, turėtų ekspertizei apmokėti, sumą sumažinti iki 206,73 Lt. 5. Dėl skolos priteisimo už suteiktas komunalinės paslaugas AT Nutartis 2005 m. kovo 7 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-155/2005

5.1 Dėl ginčo esmės

Civilinė byla pagal ieškovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionato ieškinį atsakovei Danutei Petravičienei dėl skolos priteisimo. Ieškovas nurodė, kad jis centralizuotai tiekia šilumos energiją daugiabučiams namams. Nuo 1998 m. rugpjūčio mėnesio iki 2003 m. gegužės mėnesio jis suteikė atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui Nr. 9, esančiam daugiabučiame name, šilumos energiją. Atsakovė įsipareigojo apmokėti

Page 18: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

18

už šias paslaugas pagal 1987 m. sausio 15 d. su ja sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį bei 2000 m. sausio 3 d. papildomą susitarimą dėl komunalinių paslaugų apmokėjimo. Visą nurodytą laikotarpį atsakovė gyveno jai priklausančiame bute. Atsakovė nesumokėjo už suteiktą šilumos energiją ir yra skolinga 7951,89 Lt. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 7951,89 Lt įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas.

5.2 Byloje nustatytos aplinkybės

Byloje nustatyta, kad su atsakove šilumos tiekimo ir vartojimo santykiai atsirado nuo 1987 metų, kai su ja buvo sudaryta buto nuomos sutartis. Joje numatyta, jog bute yra centralizuotas šildymas. Apie buto šildymo sistemos veikimą tuo metu byloje yra duomenų, kad atsakovė atsijungė nuo šildymo Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad šildymo atjungimas vyko 1997-1998 metais, nes buvo nupjauti radiatoriai, tačiau šilumos tiekėjas toliau skaičiavo mokestį už šildymą, nes atjungimą vertino kaip neteisėtą, padarytą savavališkai, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos. Byloje reikalaujama apmokėti už buto šildymą nuo 1999 m. lapkričio mėnesio.

5.3 Kasacinio teismo argumentai vartotojų teisių apsaugai Nurodytu laiku šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentavo Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1991 m. sausio 30 d. nutarimas Nr. 42, Energetikos ministerijos 1991 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 6 patvirtintos Šilumos energijos vartojimo laikinosios taisyklės. Klausimai ar sutartis dėl šildymo tiekimo yra sudaryta, taip pat dėl jos vykdymo ar nutraukimo, turėjo būti sprendžiami pagal šių teisės aktų nuostatas, ypač atsižvelgiant į šios sutarties prigimtį ir specifiką. Vyriausybės nutarime Nr. 42 ir Šilumos energijos vartojimo laikinosiose taisyklėse, kurios galiojo 1997 m. lapkričio mėnesį, nėra nuostatų, reglamentuojančių tvarką, kuria vartotojas gali nutraukti šilumos vartojimą. Tai nepaneigia jo teisės nutraukti šilumos vartojimo santykius (sutartį), nes šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, ir tai yra ne pareiga, o teisė. Šalies valia yra atsisakyti jam priklausančios teisės, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių.

Byloje turi būti taikomos ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatos. Per prašomą priteisti laikotarpį buvęs abonentas, kuris buvo ir paslaugos vartotojas, šilumos energijos nenaudojo. Vartotojas turi pareigą apmokėti už gautą prekę ar paslaugą. Kadangi vartojimas buvo nutrauktas, tai iš buvusio abonento negali būti išieškomas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją. Tai prieštarautų Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra, šiame įstatyme įtvirtintai įstatymo leidėjo valiai, kad yra apmokama už parduotą prekę ar paslaugą.

5.4 Kasacinės bylos rezultatas

Page 19: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

19

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Joniškio rajono apylinkės teismo 2004 m. birželio 25 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 19 d. nutartį pakeisti, priteistą iš atsakovės Danutės Petravičienės skolą sumažinti iki 3506,75 Lt, o priteistą žyminį mokestį sumažinti iki 105,20 Lt. Kitas teismo sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Page 20: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

20

C. 2004 m. 6. Dėl įpareigojimo netrukdyti atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų AT Nutartis 2004 m. vasario 9 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-94/2004 m.

6.1 Dėl ginčo esmės Ieškovai UAB “Ertija” ir Robertas Mikučiūnas nurodė, kad ieškovui R.Mikučiūnui nuosavybės teise priklauso butas Nr.1, kurį sudaro patalpos 3-4 (37,12 kv.m) ir 3-5 (5,11 kv.m), taip pat butai Nr.3, Nr.4, Nr.5 ir Nr.6, esantys Vilniaus g. 25, Kaune, o ieškovas UAB “Ertija” yra bendro 90 kv.m ploto negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniaus g. 25, Kaune, savininkas. Atsakovei Marytei Bureikienei nuosavybės teise priklauso šiame name esantis butas Nr.2. Ieškovų teigimu, remontuojant jiems priklausančias patalpas, buvo gautas atsakovės žodinis sutikimas pakeisti šiose patalpose šildymo sistemą ir atsijungti nuo centralizuoto šildymo. Šiuo metu visose ieškovams priklausančiose patalpose yra įvesta vieninga autonominė šildymo sistema dujomis. Butų Nr.3, Nr.4, Nr.5 ir Nr.6 atjungimui nuo centralizuoto šildymo sistemos atsakovė vėliau davė sutikimus raštu, tačiau dėl ieškinyje nurodytų patalpų – buto Nr.1 ir 90 kv.m ploto negyvenamųjų patalpų – atjungimo prieštarauja. Ieškovų manymu, atsakovė, davusi sutikimą butų Nr.3, Nr.4, Nr.5 ir Nr.6 atjungimui nuo centralizuoto šilumos energijos tiekimo, jau įvertino situaciją ir nusprendė, kad jos teisės nėra pažeidžiamos. Butai Nr.4, Nr.5 ir Nr.6, po rekonstrukcijos juos sujungus ir įregistravus kaip vieną butą Nr.4, sudaro 60 proc. viso namo bendro naudingo ploto ir yra teisėtai atjungti nuo centralizuotų šilumos tinklų, o butai Nr.1 ir Nr.3, juos rekonstravus į vieną butą Nr.3, sudaro 20 proc. viso namo bendro naudingo ploto ir remiantis SPAB “Kauno energija” 2000 m. birželio 22 d. butui Nr.3 išduotomis šilumos atjungimo techninėmis sąlygomis Nr.131 yra faktiškai atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos. Ieškovų teigimu, atsakovė, trukdydama jiems pasinaudoti teise gauti leidimą atjungimui nuo centralizuotų šilumos tinklų ir įsiregistruoti autonominį šildymą, daro jiems žalą, kadangi kas mėnesį yra skaičiuojamas patalpų šildymo ir karšto vandens tiekimo mokestis, nors, autonomiškai apšildant apie 80 proc. namo gyvenamojo ploto, šiluma ir karštas vanduo faktiškai nebėra tiekiami. Manydami, kad toks atsakovės atsisakymas yra nepagrįstas, nes po ieškinyje nurodytų patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos atsakovės aprūpinimo šilumos energija sąlygos nepablogėsiančios, ieškovai prašė teismo pripažinti neteisėtu atsakovės M.Bureikienės atsisakymą duoti jiems sutikimą atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos antrojo aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 3-4 ir 3-5, ir negyvenamąsias patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8 ir 1-9, esančias Vilniaus g. 25, Kaune, ir įpareigoti atsakovę netrukdyti gauti leidimą autonominio šildymo įrengimui minėtose patalpose.

Page 21: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

21

6.2 Dėl Teismo kolegijos vertinimas CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Ieškovų butas ir negyvenamosios patalpos yra daugiabučiame name. Ieškovai nori nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atjungti savo buto ir negyvenamųjų patalpų šilumos tiekimą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. 1964 m. CPK 58 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Ieškovai, norėdami nutraukti minėtą sutartį, privalo įrodyti, kad, įgyvendindami savo teises, nepadarys žalos atsakovei, kuri gyvena bute, esančiame namo antrame aukšte. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir atsakovei nepagrįstai uždėjo pareigą įrodyti, kad ieškovų atsijungimu nuo centralizuotos šildymo sistemos jai bus padaryta žala. Apeliacinės instancijos teismas sprendime teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir pagrįstai argumentavo, kad ieškovai privalo įrodyti, jog, nutraukdami energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atjungdami savo buto ir negyvenamųjų patalpų šildymą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, nepadarys atsakovei žalos. Apygardos teismas konstatavo, kad atsakovas to neįrodė. Teismo motyvai nepaneigti. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovai, neturėdami atsakovės sutikimo ir neįrodę, kad nepadarys jai žalos, savavališkai atjungė savo buto ir negyvenamųjų patalpų šildymą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Ieškovai savo teises realizavo neteisėtu būdu. Apygardos teismo sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje SPAB “Vilniaus šilumos tinklai” su V.Martišausku, bylos Nr.3K-3-932/2001, kategorija 31.4.; 37.8.; 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje P.Markevičius su SPAB “Vilniaus šilumos tinklai”, bylos Nr.3K-3-1618/2002; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB “Kauno energija” su V.Antanaičiu, bylos Nr.3K-3-1311/2002, kategorija 31.4.; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje J.Karčiauskas su V.Puteikiu ir kt., bylos Nr.3K-3-789/2003, kategorija 31.4. ir kitose bylose). Naikinti apygardos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes apygardos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo šios kategorijos bylose praktikos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai, norėdami nutraukti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atjungti savo patalpas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, turi laikytis teisės aktuose nustatytos specialios atsijungimo procedūros ir nepažeisti atsakovės interesų bei nepadaryti jai žalos. Apygardos teismo sprendimas, kuriuo atmestas

Page 22: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

22

ieškovų ieškinys, neužkerta ieškovams kelio vėl kreiptis su ieškiniu į teismą dėl nesutikimo užginčijimo.

6.3 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. 7. Dėl vartotojo skolos už šilumos energiją išieškojimo AT Nutartis 2004 m. birželio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2004m.

7.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas AB “ Kauno energija” ieškininiuose pareiškimuose ( 2003m. liepos 28d. ir

2003m. rugsėjo 25d.) nurodė, kad bute, esančiame Baltų pr.167-3 L Kaune nuo 1996m. savavališkai užėmę patalpas gyveno atsakovai Bronė Okmanienė, Anelė Brazionienė, Girdutė Zuzevičienė ir Rimas Zuzevičius, kurie 2003m. liepos 2d. buvo iškeldinti. Butui buvo tiekiama šilumos energija, už kurią atsakovai privalėjo atsiskaityti. Su atsakovais nebuvo sudaryta rašytinė atsiskaitymo už buto šildymą, karštą vandenį sutartis, vienok, šalių veiksmai rodė, kad taip jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė šilumos energiją, o atsakovai ją vartoj o.t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę - už patiektą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais, o už nesavalaikį atsiskaitymą - mokėti delspinigius. Ieškovas nurodė, kad atsakovų skolą už patiektą šilumos energiją nuo 1998m. spalio 1d. iki 2003 m. liepos 1d. Sudarė 5919,75 Lt, tame tarpe: už patiektą šilumos energija patalpų šildymui nuo 1998 m. spalio 1d. iki 2003m. gegužės ld. - 4695,31 Lt ir už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti nuo1999 m. vasario ld. iki 2003m. liepos ld. - 1224,44 Lt. Be to, už laikotarpį nuo 2003m. sausio ld. Iki 2003m. liepos ld. atsakovai privalo sumokėti delspinigius - 526,01 Lt. Taigi, visą skolą sudarė 6445,75 Lt, kurią ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų, remiantis CK 6.38 straipsnio 1dalimi, CK 6.388 straipsnio 2 dalimi.

7.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai 1996 metais savavališkai užėmė butą,

esantį Kaune, Baltų pr. 167-31, ir gyveno jame iki 2003m. liepos 2d., kol buvo iškeldinti, vykdant Kauno miesto apylinkės teismo 1998m. gruodžio 10d. sprendimą dėl jų iškeldinimo ( civilinė byla Nr.2-1925/1998). Minėtam butui buvo tiekiama šilumos energija gyvenamosios patalpos šildymui ir jiems buvo tiekiamas karštas vanduo. Kaip nustatė teismai atsakovai,

Page 23: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

23

neteisėtai naudodamiesi gyvenamąja patalpa, naudojosi ir ieškovo tiekiama šilumos energija patalpų šildymui ir šilumos energija karštam vandeniui paruošti. Atsakovai už jiems patiektą šilumos energiją yra skolingi bendrovei 5919,75 Lt bei 526,01 Lt delspinigių. Viso atsakovai yra skolingi ieškovui 6445,76 Lt. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo -vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis pripažįstama sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų momento ir tokia sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui. Byloje yra nustatyta, kad atsakovai yra fiziniai asmenys - šilumos energijos vartotojai ir jų, kaip vartotojų, įrenginiai buvo prijungti prie energijos tiekimo tinklų ir naudojosi jiems tiekiama šilumos energija ir karštu vandeniu nuo 1998m. spalio ld. iki iškeldinimo iš savavališkai užimto buto dienos. Vadovaujantis CK 6.2 straipsniu prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Teismai nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė butui, kuriame gyveno savavališkai jį užėmę atsakovai, šilumos energiją ir karštą vandenį, o atsakovai ta šilumos energija ir karštu vandeniu naudojosi, dalinai už ją apmokėdami, todėl šalių valia tiekti ir gauti šilumos energiją ir karštą vandenį buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais. Dėl paminėto kasatoriaus argumentas, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį, nesudaro pagrindo teismų sprendimams naikinti kasacine tvarka, nes teismai šioje byloje tinkamai taikė CK 6.383-6.391 straipsnių nuostatas bei prievolių atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas ir jų nepažeidė ( CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasacinio skundo argumentas, kad tinkamu atsakovu šioje byloje turėjo būti pagrindinis ginčo buto nuomininkas Konstantinas Pakuinis yra atmetamas kaip nepagrįstas, nes 1998m.gruodžio 10d. teismo sprendimu ( civilinė byla Nr. 2-1925/1998 ) K.Pakuinis ir jo šeimos nariai buvo pripažinti netekusiais teisių į butą, esantį Baltų pr.167-31, Kaune, nes jame negyveno. K.Pakulnis ir jo šeimos nariai po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo yra netekę nuomininko teisių į minėtą gyvenamąją patalpą, o joje gyveno savavališkai ją užėmę atsakovai, kurie visą laiką ir naudojosi ieškovo tiekiama šilumos energija ir karštu vandeniu, todėl jie ir yra tinkami atsakovai, privalantys atsiskaityti už faktiškai sunaudotos energijos kiekį ( CK 6.388 straipsnis).

Kasacinio skundo argumentas, kad teismai netinkamai taikė ieškinio senatį, yra nepagrįstas. Nors 1964m. CK 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau nuo 2001 m. liepos l d. įsigaliojęs CK nustatė bendrą ieškinio senaties terminą dešimt metų ( CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr.VIII-1864 10 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Byloje yra nustatyta, kad naujojo CK įsigaliojimo momentu, t.y. 2001m. liepos l d. dar nebuvo suėjęs 3 metų ieškinio

Page 24: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

24

senaties terminas, numatytas 1964m. CK 84 straipsnio 1 dalyje ieškovo ieškiniui pareikšti, todėl, įsigaliojus 2000 metais priimtam CK, taikomas 10 metų senaties terminas tokiam ieškiniui pareikšti, o šio senaties termino ieškovas nepraleido.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra juridiškai nereikšmingi ir neįtakoja teismų sprendimų teisėtumo, todėl taip pat nesudaro pagrindo jų naikinimui kasacine tvarka ( CK 359 straipsnio 3 dalis).

7.3 Kasacinės bylos rezultatas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi

CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Kauno miesto apylinkės teismo 2003m. lapkričio 11 d., sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004m. vasario 4d. nutartį palikti nepakeistus. 8. Dėl skolos priteisimo AT Nutartis 2004 m. birželio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr.3K-3-351/2004 m.

8.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas (UAB “TELE-3”) nurodė, kad 2000 m. balandžio 20 d. atsakovas („Aistės Laurinaitienės individuali įmonė“) pateikė užsakymą transliuoti reklaminį klipą. Atsakovas su reklamos paslaugų įkainiais buvo supažindintas žodžiu. Ieškovas 2000 m. balandžio - gegužės mėnesiais įvykdė užsakymą ir ištransliavo reklamos tiek, kiek užsakė atsakovas. Atsiskaitymui už paslaugas atsakovui buvo pateiktos dvi PVM sąskaitos-faktūros - 2000 m. balandžio 30 d. dėl 9588 Lt 68 ct ir 2000 m. gegužės 30 d. dėl 2928 Lt 76 ct. Pirmąją PVM sąskaitą atsakovas apmokėjo tik iš dalies - 1188 Lt 24 ct ir liko skolingas 8400 Lt 44 ct. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 8400 Lt 44 ct už suteiktas reklamos paslaugas.

8.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo

Kasacinio skundo argumentai atmestini. Šalys sudarė sutartį dėl paslaugos teikimo. Paslauga suteikta iki įsigaliojant naujajam CK, todėl šios sutarties sudarymui taikomos CK (1964 m.) nuostatos. Naujojo civilinio kodekso normos dėl sutarčių aiškinimo taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus naujajam CK (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 str.). Teismai turėjo taikyti CK (1964 m.) nuostatas dėl sutarčių sudarymo ir CK (2000 m.) nuostatas dėl jų aiškinimo. Sutarties šalių teises ir pareigas nustato šalių susitarimas, įstatymo nuostatos ir konkrečios sutarties prigimtis ir pobūdis.

Page 25: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

25

Sutartis dėl reklaminės informacijos transliavimo yra paslaugų sutartis. Jos detalaus reglamentavimo 1964 m. CK nebuvo, bet jos prigimtį ir ypatybes aiškina teisės mokslas. Šiai bylai svarbios šios sutarties sudarymo ir vykdymo nuostatos yra kliento interesų prioritetas ir paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją. Paslaugų sutartimi šalys turi susitarti dėl paslaugų kainos. Informacija apie paslaugos kainą yra viena iš klientui būtinos pateikti informacijos rūšių. Iškilus ginčui dėl konkrečios paslaugos kainos, paslaugos teikėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė paslaugos teikėjo informavimo pareigą ir klientas pasirinko jo paslaugą, būdamas visapusiškai ir tinkamai informuotas. Jeigu paslaugos kaina paslaugų teikėjo nėra nustatyta fiksuotu dydžiu, tai paslaugos teikėjas turi įrodyti, kokia yra konkreti suteiktos paslaugos kaina. Ši nuostata kildinama iš paslaugos sutarties pobūdžio.

Byloje teismai be pagrindo rėmėsi Vartotojo teisių gynimo įstatymo normomis, nes įstatymas, galiojęs teisinių santykių metu, numatė, kad jis reglamentuoja gyventojų, kaip vartotojų teises, gina jų ekonominius ir socialinius interesus. Šiuo atveju sutartį sudarė du verslo subjektai, kurių santykių paminėtas įstatymas nereguliuoja. Šis materialinės teisės normos pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kadangi materialinės teisės normos pažeidimai, kaip pagrindas panaikinti teismo sprendimą, turi būti esminiai (CK 346 str. 2 d. 1 p.). Teismas rėmėsi tinkamais teisiniais motyvais, atitinkančiais paslaugų sutarties pobūdį, bet netinkamai nurodė Vartotojų teisių gynimo įstatymo normą.

Paslaugos teikėjas, reikalaudamas apmokėti pagal PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytą transliavimo paslaugos kainą, iškilus ginčui turi įrodyti, kad dėl konkretaus paslaugos įkainio yra susitarta. Vien PVM sąskaitoje-faktūroje esančios mokėjimo sumos nurodymas gali būti nepakankamas. Klientas, kreipdamasis dėl paslaugos, nenurodė, kokiomis sąlygomis jis sutinka apmokėti, todėl jo įsipareigojimas mokėti buvo abstraktus. Paslaugos teikėjas privalo įrodyti, kad tinkamai įvykdė informavimo pareigą, šiuo atveju tai reikštų užsakymo priėmimą su konkrečia įvykdymo suma ar konkrečiu tarifu. Teismas nustatė, kad šių aplinkybių ieškovas neįrodė, nes teismui nebuvo pateikta rašytinių įrodymų ir net atstovas teisme negalėjo nurodyti, koks konkretus tarifas buvo taikomas. Nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeisti CPK 185 ir 187 straipsnių reikalavimai. Kokia buvo sutarta transliavimo kaina gali būti sprendžiama ne vien iš PVM sąskaitos-faktūros, kuri vienašališkai išrašoma paslaugos teikėjo. Būtų neobjektyvu ir nevisapusiška, iškilus ginčui dėl apmokėjimo ir nesant kitų duomenų, kokią konkrečią sumą sutarta sumokėti už paslaugą, vadovautis vien PVM sąskaitoje – faktūroje nurodyta suma, nes yra daugiau svarbių aplinkybių, kurios rodytų suteiktos paslaugos kainą. Ieškovas nepateikė įrodymų apie kitiems užsakovams tuo pat metu suteiktų paslaugų įkainius, apie ankstesnę šalių mokėjimų praktiką, jei ji buvo, ar kitų duomenų, kurie rodytų, jog preliminarūs įkainiai sutartyje su šiuo klientu buvo sukonkretinti ir jam žinomi.

Ieškovas, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kurios sudaro ieškininių reikalavimų pagrindą (CPK 178 str.). Neįrodytas ieškinys turi būti atmetamas. Ieškovas šioje byloje turėjo įrodyti, kad užsakymo suma yra 8400,44 Lt daugiau, negu klientas sumokėjo gera valia. Kadangi teismas pripažino, jog ši aplinkybė neįrodyta, o procesinio įstatymo reikalavimai dėl įrodinėjimo nepažeisti, tai nustatytomis teismo aplinkybėmis turi būti

Page 26: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

26

vadovaujamasi. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą kasacine tvarka (CPK 359 str. 3 d.).

8.3 Kasacinės bylos rezultatas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,

vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. 9. Dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo AT Nutartis 2004 m. rugsėjo 6 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-399 /2004

9.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovai A.P.Taurienė ir A.Tauras kreipėsi 2001 m. spalio 9 d. į teismą, prašydami nutraukti statybos rangos sutartį, sudarytą 1999 m. sausio 11 d. su atsakovu V.Rudakovo firma ,,Telšių ranga” bei priteisti iš atsakovo 416 091,28 Lt nuostolių ir 8 000 Lt žyminį mokestį. Ieškovai nurodė, kad 1998 m. spalio mėn. A.Tauras su atsakovu susitarė atlikti gyvenamojo namo, esančio Tauralaukyje, Klaipėdos m. šlaitinio stogo ir statybos darbus, o 1999 m. sausio 11 d. atsakovas ir A.P.Taurienė pasirašė statybos rangos sutartį dėl to paties namo ir kitų statinių remonto bei gerbūvio darbų. Šia sutartimi buvo numatytos orientacinės darbų apimtys, jų kainos, ieškovai įsipareigojo mokėti kiekvieną mėnesį po atliktų darbų aktų pasirašymo. Kadangi atsakovui trūko apyvartinių lėšų medžiagoms pirkti, pinigus ieškovai dažniausiai mokėjo avansu. 1999 m. spalio mėnesį, atsakovui atlikus lauko fasado tinkavimo darbus, buvo pastebėti trūkumai, kuriuos atsakovas pažadėjo ištaisyti, tačiau trūkumų nepašalino. 2000 m. pabaigoje - 2001 m. pradžioje ėmė ryškėti ir kiti nekokybiškai atlikti darbai. Atsakovas į lokalines sąmatas įtraukdavo faktiškai neatliktus darbus, po du kartus įrašydavo tas pačias darbo sąnaudas, padidindavo panaudotų medžiagų kainas. Remontuojamo šlaitinio stogo plotas yra 293 kv.m., tačiau lokalinėje sąmatoje nurodoma, jog darbų atlikta 340 kv.m. ploto stogui, todėl dėl darbo apimčių padidinimo atsakovui buvo permokėta 8 722,83 Lt. Už du kartus į įvykdytų darbų aktus įtrauktus lubų įrengimo (jų išardymo ir pakalimo) dailylentėmis darbus atsakovui buvo permokėta 29 369,03 Lt, už stogo vėjalenčių dažymą - 573,11 Lt, už medinių langų blokų tariamą dažymą - 1 561,50 Lt. Dėl subrangovo UAB ,,Rikinė” neatliktų lietaus kanalizacijos įrengimo darbų atsakovui buvo permokėta 1 661,57 Lt, o dėl atsakovo neatliktų bei pasirašytų jėgos kabelio paklojimo ir lauko apšvietimo tinklų įrengimo - 9 886,11 Lt. Permoka dėl neteisingo įkainio parinkimo už dušo kabinos montavimo darbus sudaro 869,69 Lt, o už sienų ir angokraščių gruntavimą - 648,08 Lt. Dėl padidintų darbo sąnaudų pamatų užpylimui žvyru buvo permokėta 8 410,03 Lt, o dėl neatliktų sienų mechanizuoto valymo darbų - 2 056,36 Lt. Dėl pigesnių medžiagų tinke

Page 27: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

27

(vietoje marmuro naudojant granitą) panaudojimo permokėta atsakovui 2 571,63 Lt. Taip pat dėl du kartus įrašytų į aktą tų pačių tinkavimo darbų atsakovui buvo permokėta 4 697,52 Lt. Nuostoliai dėl nekokybiškai atliktų ūkinio pastato palėpės apdailos darbų - 12 382,30 Lt, o dėl nekokybiško langų rėmų pakartotinio nudažymo ir langų apskardinimo - 631,58 Lt. Dėl nekokybiškai apskardintų palangių ieškovas patyrė nuostolių už 7 539,52 Lt. Kadangi nekokybiškai keraminėmis plytelėmis atsakovas išklojo ūkinio pastato laiptų aikštelę, būtina šį darbą perdaryti, ir dėl šių darbų ieškovams padaryta 383,77 Lt žala. Dėl subrangovų - UAB ,,Rikinė” ir V.Noreikos firmos - netinkamai įrengtos ir neveikiančios sklypo drenavimo sistemos nuostoliai sudaro 18 525 Lt, o dėl atsakovo nekokybiškai atliktų gyvenamojo namo, tvorų ir šiltnamio tinkavimo darbų 74 333,49 Lt. Tinkavimo trūkumų pašalinimas, ieškovų teigimu, jiems kainuos 42 302 Lt, o parapetų skardinimo darbai - 13 017,90 Lt. Taip pat atsakovas su UAB ,,Gamanta” buvo sudaręs sutartį dėl apsauginių žaliuzių pagaminimo ir sumontavimo, tačiau darbai buvo atlikti nekokybiškai, dalis žaliuzių buvo sugadinta ir jos nebetinkamos naudoti, todėl ieškovai patyrė 49 367,80 Lt nuostolį. Per laikotarpį nuo 1998 m. spalio mėn. iki 2000 m. vasario mėn. atsakovui už statybos darbus bei kitas jo turėtas išlaidas ieškovai sumokėjo 868 802 Lt. Pagal atsakovo pateiktas lokalines sąmatas ir atliktų darbų aktus jis atliko darbų už 789 962 Lt, be to ieškovų sutikimu padengė kitas išlaidas. Tačiau jokie darbai 68 307,61 Lt sumai nebuvo atlikti, todėl atsakovas juos turėtų grąžinti. Be to, atsakovas negrąžino keičiamų apdailos medžiagų (lentų, juodgrindžių, dailylenčių, gulekšnių, palangių), tuo ieškovams buvo padaryta 30 075,05 Lt žala, o dėl židinio ugniakuro sugadinimo - 19 478 Lt žala. Ieškovai savo reikalavimus grindžia A.Norvilo statybos konsultacinės firmos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto bei audito firmos UAB ,,Admonitus” išvadomis. Ieškovai 2003 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje atsisakė ieškinio reikalavimo nutraukti šalių sudarytą 1999 m. sausio 11 d. sutartį.

9.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo

Kasacinis skundas atmestinas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad tarp šalių buvo

sudaryta 1999 m. sausio 11 d. statybos rangos sutartis. Šalių ginčas kilo dėl šios sutarties rangovo įsipareigojimų netinkamo įvykdymo. Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalies nuostatas rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Analogiška kapitalinės statybos sutarties samprata numatyta ir 1964 m. (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) CK 392 straipsnyje, kuris galiojo šalių sutarties sudarymo metu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad užsakovas savo pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad rangovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, dėl ko ir kilo tarp šalių ginčas. Nekokybiškas kai kurių darbų atlikimas patvirtintas teismo nutartimi paskirtos techninės-ekonominės ekspertizės, kurią atliko UAB ,,Projektų ekspertizė” 2003 m. vasario 28 d. aktu bei šio akto papildymu, o taip pat atsakovo prašymu teismo nutartimi paskirtos gyvenamojo namo su priklausiniais

Page 28: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

28

Tauralaukyje pakartotinės techninės-ekonominės ekspertizės, kurią atliko UAB ,,Kauno komprojektas” 2003 m. birželio 6 d. išvadomis, taip pat kitais į bylą pateiktais įrodymais.

Nors kasatorius ginčija ieškinio pagrįstumą, tačiau jis nepateikė tokių įrodymų (teisinių argumentų), kurie paneigtų apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išsamiai ir objektyviai išaiškino turinčias bylai reikšmės visas aplinkybes ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą dėl ieškovo pareikštų reikalavimų. CPK 185 straipsnis numato reikalavimą, kad teismas pateikiamus įrodymus vertintų visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybių visetą. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tiktai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esamų įrodymų. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinis teismas savo išvadas pagrindė konkrečių įrodymų analize, proceso normomis nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Esant tokioms aplinkybėms kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini dėl jų visiško nepagrįstumo. Pagrįstos yra ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas nekokybiškai atliktų darbų faktą pripažino, siūlė defektų pašalinimo terminus, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad dėl atsakovo veiksmų ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta ir ji turi būti skaičiuojama iš naujo (galiojusio CK 89 straipsnis). Toks šių aplinkybių traktavimas yra teisingas ir visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” išaiškinimo prasmę (nutarimo 7.1, 7.3, 7.7 punktai).

9.3 Kasacinės bylos rezultatas Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka nenustatyta CPK 346 str. 2 d. numatytų pagrindų apskųstai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl ji paliktina nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. 10. Dėl Turizmo sutarties su vartotojais / neturtinės žalos atlyginimo klausimas AT Nutartis 2004 m. spalio 6 d. Vilnius

10.1 Dėl ginčo esmės

Page 29: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

29

Ieškovai G.V. Janušauskas, D. Janušauskienė ir K. Janušauskaitė paduotu ieškinio pareiškimu teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Novaturas“ 23 145 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovai nurodė, kad atsakovas UAB „Novaturas“ 2003 m. liepos 23 d. turizmo paslaugų sutarties pagrindu įsipareigojo suorganizuoti G.V. Janušauskui, D. Janušauskienei, jų nepilnamečiams vaikams Kamilei ir Austei Venckutėms ir K. Janušauskaitei poilsinę turistinę kelionę į Turkiją užsakomuoju lėktuvo reisu, o ieškovai įsipareigojo už kelionę sumokėti. 2003 m. liepos 27 d. visi užsakomuoju lėktuvo reisu išvyko į Turkiją (Antaliją), tačiau nusileidus paaiškėjo, kad dingo jų bagažas, kuriame buvo visi keturių šeimos narių G.V. Janušausko, D. Janušauskienės, Kamilės ir Austės Venckučių daiktai būtini kelionei. Ieškovams bagažas buvo sugrąžintas tik 2003 m. rugpjūčio 5 d. sugrįžus iš kelionės. Ieškovai pažymėjo, kad dėl bagažo netekimo kelionės metu jų poilsis buvo sutrikdytas, faktiškai jis neįvyko, jie patyrė didelį emocinį sukrėtimą, stresą, turėjo praleisti daug laiko perkant pačius būtiniausius daiktus, tai sukėlė daug naujų rūpesčių ypač atsižvelgiant į tai, kad nežinojo, kur ieškoti reikiamų parduotuvių, nemokėjo kalbos ir kt. Dėl patirto streso dukra A. Venckutė patyrė nervų sutrikimą, kurį gydosi iki šiol. Ieškovai vadovaudamiesi CK 6.754 straipsnio 5 dalimi prašė priteisti trigubos penkių asmenų kelionės kainos dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

10.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių UAB „Novaturos” verčiasi turizmo verslu ir yra kelionių organizatorius. Ieškovai su atsakovu UAB „Novaturas” sudarė turizmo paslaugų sutartį kelionei į Antaliją, sumokėjo už kelionę 7715 Lt. Aviakompaniją „Atlasjet“ teismas laikė asmeniu, kurio pagalba naudojasi atsakovas, vykdydamas turizmo paslaugų sutartį. Atsakovas netinkamai įvykdė turizmo paslaugų teikimo sutartį, nes ieškovų bagažas (su rūbais ir kitais reikmenimis poilsiui) nebuvo atskraidintas į Antaliją. Dėl to ieškovai liko nepatenkinti kelione, neišsipildė jų pagrįsti ir teisėti lūkesčiai. Kelionės organizatorius turi atlyginti neturtinę žalą remiantis Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis turizmo paslaugų teikimą. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ginčo santykius reguliuoja ir tarptautinės konvencijos (1992 m. Varšuvos ir 1961m. Gvadalacharos konvencijos), pagal kurias atsakovo ir aviakompanijos „Atlasjet“ (faktinio vežėjo) atsakomybė yra vieninga, pastaroji į bylą nebuvo įtraukta, tai sudaro absoliutų pagrindą naikinti apylinkės teismo sprendimą.

10.3 Dėl kasacinio teismo argumentų ir išaiškinimo Organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys, kurią sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: vežimo ir apgyvendinimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Pagal turizmo paslaugų teikimo sutarties sampratą, apibrėžtą CK 6.747 straipsnio 1 dalyje, turistinės kelionės organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip

Page 30: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

30

24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Taigi organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys. Bylos duomenimis, atsakovas UAB „Novaturas“ įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu, teikia kelionės organizavimo paslaugas. Tarp šalių 2003 m. liepos 23 d. sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis kelionei į Antaliją, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti vežimo, apgyvendinimo bei kitas paslaugas, susijusias su kelionės organizavimu (pasitikti atskridusius turistus, lydėti į ekskursijas ir kt.), ieškovai (turistai) sumokėti sutartą atlyginimą bei laikytis kitų įsipareigojimų aptartų turizmo paslaugų teikimo sutartyje (b. l. 10). Atsakovas netinkamai įvykdė turizmo paslaugų teikimo sutartį, nes ieškovų bagažas su rūbais ir kitais reikmenimis poilsiui nebuvo atskraidintas į Antaliją, dėl to pastarieji liko nepatenkinti kelione, neišsipildė jų pagrįsti ir teisėti lūkesčiai. Kelionės organizatoriaus teikiamos paslaugos, kaip matyti iš turizmo paslaugų teikimo sutarties sampratos ir šalių sudarytos kelionės sutarties, apima ir vežimo paslaugas. Vežimo paslaugos sudedamoji dalis yra ir turisto bagažo nuvežimas į paskirties vietą. Atsakovas UAB „Novaturas” ieškovų bagažo į paskirties vietą nenuvežė ir taip pažeidė savo prievolę pagal 2003 m. liepos 23 d. kelionės sutartį. Ta aplinkybė, kad turizmo paslaugų sutarčiai įvykdyti – turistų ir bagažo vežimui - atsakovas pasitelkė trečiuosius asmenis (aviakompaniją „Atlasjet“) neatleidžia kelionės organizatoriaus nuo atsakomybės pagal kelionės sutartį. Paslaugos teikėjas pasitelkti trečiuosius asmenis, teikdamas paslaugas, gali visais atvejais, kai to tiesiogiai nedraudžia sutartis (CK 6.717 straipsnio 3 dalis). Sutartis su paslaugų teikėju sudaroma dėl jo turimų dalykinių savybių, todėl jis pats ir turi suteikti paslaugas, tačiau jas teikdamas gali naudotis kitų asmenų pagalba, nes ne visada vienas asmuo gali atlikti visus veiksmus. Ieškovų (turistų) ir trečiojo asmens, suteikusio kelionės organizatoriui (UAB „Novaturas“) vežimo paslaugas, nesieja teisiniai santykiai, pastarasis nėra turizmo paslaugų sutarties šalis, todėl teisinė atsakomybė – atlyginti neturtinę žalą – taikytina kelionės organizatoriui, kai turistas lieka nepatenkintas kelione dėl nevisiškai tinkamai įvykdytos sutarties, nors ta sutarties dalis ir buvo vykdoma paslaugos teikėjo pasitelkto trečiojo asmens (CK 6.747 straipsnio 1 dalis, 6.754 straipsnio 5 dalis).

UAB „Novaturas“ yra kelionės organizatorius, t. y. asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6.747 straipsnio 2 dalis). CK 6.256 straipsnio 4 dalis nustato, kad verslininko (CK 2.4 straipsnio 2 dalis) sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Verslas yra veikimas savo rizika, todėl verslininkas turi prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką (rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis įsipareigojimams įvykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir panašiai). Verslininkui sutartinė civilinė atsakomybė nebus taikoma tuo atveju, jei jis įrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos. Pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog kelionės organizatorius neįrodė esant force majeure ar kitom aplinkybėm, kurios sudarytų pagrindą netaikyti civilinę atsakomybę jo atžvilgiu. Teismo nustatyta, kad kelionės organizatorius konkrečioje situacijoje (neatvežus turistų bagažo) nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus turistams. Ieškovai liko kelione nepatenkinti dėl

Page 31: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

31

suteiktos paslaugos dalies, kuri yra susijusi su kelionės organizatoriaus teikiamomis paslaugomis, šios paslaugos teikimas yra numatytas kelionės sutartyje. Už netinkamą sutartinės prievolės įvykdymą taikoma teisinė atsakomybė. Jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo, jis turi teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Atlygintinos neturtinės žalos dydis šiuo atveju negali viršyti trigubos kelionės kainos. Teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis (vienos kelionės kainos dydžio) nėra per didelis, atsižvelgiant į ieškovų patirtus nepatogumus (CK 6.250 straipsnis, 6.754 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo santykius reguliuoja CK normos, nustatančios turizmo paslaugų teikimą ir kelionės organizatoriaus pareigą atlyginti neturtinę žalą, kai jis netinkamai įvykdo kelionės sutartį, yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ginčo santykiams reguliuoti, todėl šio teismo nutartis naikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Teismui konstatavus, kad ieškovų (turistų) ir aviakompanijos „Atlasjet“ nesieja teisiniai santykiai ir teisinė atsakomybė pagal turizmo sutartį, o pagal šią sutartį atlyginti neturtinę žalą taikytina kelionės organizatoriui, kai turistas lieka nepatenkintas kelione dėl nevisiškai tinkamai įvykdytos sutarties, nors ta sutarties dalis ir buvo vykdoma paslaugos teikėjo pasitelkto trečiojo asmens, nėra pagrindo laikyti, kad byloje buvo nuspręsta dėl neįtraukto į ją asmens (aviakompanijos „Atlasjet“) teisių ir pareigų, ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

10.4 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 27 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. sprendimą.

11. Energijos pirkimas pardavimas vartotojų atžvilgiu AT Nutartis 2004 m. lapkričio 29 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-651/2004

11.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“, kreipdamasis į teismą, prašė priteisti iš atsakovės B. Giedraitienės 6943,56 Lt skolos už patiektą šilumos energiją bei 307,36 Lt delspinigių. Ieškovas nurodė, kad atsakovė yra buto, esančio Vilniuje, Gedimino pr. 24-23, savininkė, nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. nesumokėjo mokesčių už patiektą šilumos energiją. Atsakovė nurodė, kad ieškovas tiekė nekokybišką šilumos energiją, nereagavo į

Page 32: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

32

pranešimus, kad gretimame bute vyko remontas ir šildymo prietaisai šiame bute buvo atjungti, dėl to patyrė šilumos nuostolių.

11.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių

Atsakovei B. Giedraitienei nuo 1998 m. birželio 5 d. nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vilniuje, Gedimino pr. 24-23. Atsakovė nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. nesumokėjo už patiektą šilumos energiją, todėl ieškovas UAB „Vilniaus energija” prašė teismo priteisti jam iš atsakovės 6943,56 Lt skolą už šilumos energiją bei 307,36 Lt delspinigių. Iš byloje esančių įrodymų (b. l. 11, 91-82, 204-212) teismas nustatė, kad atsakovė priėmė ir naudojosi šilumos energija, patalpos buvo šildomos tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė atsisako mokėti už patiektą šilumos energiją ne dėl to, kad ji neatitinka kokybės standartų reikalavimų, o dėl to, kad jos buto lubų šiluminė varža yra nepatenkinama, aukštu žemiau esančiose patalpose yra atjungtas šildymas. Atsakovė teigė, kad ieškovas tiekė nekokybišką šilumos energiją, nereagavo į pranešimus, kad gretimame bute vyko remontas ir šildymo prietaisai šiame bute buvo atjungti, dėl to patyrė šilumos nuostolių ir turi teisę neapmokėti už patiektą šilumos energiją. Byloje kilo ginčas dėl šilumos tiekėjo atsakomybės pagal šilumos energijos tiekimo sutartį ir asmens, atsakingo už šilumos tiekimo įrangos tinkamą techninę būklę nuo namo įvado iki atsakovės buto. Šie klausimai sudaro CPK 346 straipsnyje numatytą kasacijos pagrindą, yra svarbūs vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

11.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Tarp ginčo šalių susiklostė šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai. Nors rašytine forma energijos tiekimo sutartis ir nebuvo sudaryta, bet sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šiluminę energiją realizuota konkliudentiniais veiksmais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, taip pat konstatuota, kad šilumos energijos tiekimo sutartis priskiriama viešųjų ir vartojimo sutarčių rūšims, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, ieškovo atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų balansą sąlygos įtvirtinimą (2000 m. CK 6.188 straipsnis). Pagal bendrąsias energijos tiekimo sutarties nuostatas šilumos tiekėjas įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nustatytos rūšies energiją, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Taigi šilumos tiekėjas yra atsakingas už sutarties dalyko – šilumos energijos, kuri turi atitikti sutarties bei kokybės standartų ir kitų norminių dokumentų nustatytus reikalavimus, tiekimą iki buto (1964 m. CK 270, 273 straipsniai; 2000 m. CK 6.383, 6.386 straipsniai). Tačiau šios nuostatos ir energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) sutarties, kaip vartojimo sutarties rūšies, pobūdis, nesuabsoliutina tiekėjo atsakomybės, kuris

Page 33: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

33

atsakingas už atitinkamos energijos kiekio ir kokybės tiekimą. Nors energijos tiekimo tikslas yra užtikrinti atitinkamą vartotojo patalpos temperatūrą, tačiau tuo atveju, jei toks tikslas nėra pasiekiamas - vartotojo butas ar kitokia patalpa nėra pakankamai šilta - būtina nustatyti to priežastis, ar tai yra dėl netinkamos šilumos energijos kiekio ir kokybės tiekimo (tiekėjo kaltės), ar dėl šilumos energijos tiekimo tinklų (įrenginių) netinkamos techninės būklės, ar dėl kitų priežasčių. Tuo atveju, jei energijos tiekimo tikslo nepasiekiama dėl šilumos energijos tiekimo tinklų (įrenginių) netinkamos techninės būklės, svarbu yra nustatyti, kam jie priklauso, nes pagal CK 6.383 straipsnio 1 dalį energijos pirkimo-pardavimo sutarties abonentas (vartotojas) yra atsakingos už jam priklausančius energijos tinklus (įrenginius). Jeigu šilumos energijos nuostoliai atsiranda tiekiant šilumos energiją vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, t. y. butų savininkai. Tokia butų savininkų pareiga atsiranda Daiktinės teisės pagrindu pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnius. Toks teisės normų taikymas ir aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad bet kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas, kuris pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta 257-osios daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys" byloje; bylos Nr. 3K-3-579/2003), (nutartis paskelbta Teismų praktikoje Nr. 20, p. 57-71). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat yra pasisakęs, jog name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartojimui buityje. Kaip vartotojas gyventojas-abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kita vertus, jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kaip turto savininkas. Susidarę šilumos energijos nuostoliai yra vartotojų atskaitomybės ribose, todėl kaip vartotojai ir daikto savininkai namo gyventojai susidariusius nuostolius turi padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. UAB „Vilniaus energija" byloje; bylos Nr. 3K-3-514/2004).

Byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis atsakovė B. Giedraitienė nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. nesumokėjo už į jai nuosavybės teise priklausantį butą patiektą šilumos energiją, priėmė ir naudojosi ieškovo patiekta šilumos energija (b. l. 11, 91-82, 204-212). Byloje teismų nėra nustatyta, kad ieškovas būtų netinkamai vykdęs savo įsipareigojimus: būtų patiekęs netinkamos kokybės šilumos energiją ar ji būtų nepakankamo kiekio. To neįrodo ir 1999 m. lapkričio 5 d. ir lapkričio 10 d. atsakovės buto temperatūros patikrinimo aktai bei kiti įrodymai (b. l. 91-92), priešingai - namą eksploatuojanti įmonė, byloje įtraukta kaip trečiasis asmuo, UAB „Naujamiesčio būstas“ patvirtino, kad šilumos energijos tiekimo paslauga buvo kokybiška (b. l. 204-212). Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kasacinio skundo argumentas, kad atsakovė turėjo teisę nemokėti už patiektą šilumos energiją pagal CK 6.386 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad jeigu energijos tiekimo įmonė pažeidžia energijos kokybės

Page 34: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

34

reikalavimus, tai abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti, yra visiškai nepagrįstas. Atsakovė, kaip gyvenamojo namo bendraturtė, kuriai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), turėjo užtikrinti, kad name esantys šilumos energijos tiekimo tinklai (įrenginiai) būtų tinkami naudoti, esant kitų bendraturčių neteisėtiems veiksmams, ginti savo teises įstatymų nustatyta tvarka, o ne perkelti šią naštą šilumos energijos tiekėjui. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teisės normų taikymui ir aiškinimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai iš atsakovės priteisė įsiskolinimą už patiektą šilumos energiją ir priskaičiuotus delspinigius.

Iš bylos duomenų nenustatyta, kad atsakovei atstovavo tam teisės neturintys asmenys, atsakovė asmeniškai pasirašė byloje esančius procesinius dokumentus (b. l. 48-50, 110, 128, 139), teismo posėdyje jai atstovavo jos atstovas pagal įgaliojimą (b. l. 78), todėl, sąžiningai naudodamasi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, atsakovė galėjo pati pasirūpinti jai tinkamu atstovu byloje (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo aštuntasis argumentas laikytinas nepagrįstu. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės kasacinio skundo trečiasis ir septintasis argumentai, kurie nebuvo pateikti žemesnės instancijos teismuose, remiasi naujomis aplinkybėmis, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kiti kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnyje) nustatyto pagrindo peržiūrėti teismų sprendimą ir nutartį.

11.4 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Palangos miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistus. 12. Dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo išduoti leidimą AT Nutartis 2004 m. lapkričio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-7-454/2004

12.1 Dėl ginčo esmės Ieškovai 2003 m. birželio 26 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą. Jie nurodė, kad 2000 m. gruodžio 20 d. nusipirko butą Kaune, Vasario 16-osios g. 6–16. Butas įsigijimo metu jau buvo atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų; ieškovai atsakovo paslaugomis

Page 35: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

35

nesinaudoja, butas šildomas autonomiškai. Norėdami įteisinti tiekimo ir vartojimo įrenginių atjungimą nuo šilumos tinklų, jie kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti šilumos atjungimo technines sąlygas, pateikė namo bendraturčių notariškai patvirtintus sutikimus, tačiau atsakovas neišdavė ieškovams šilumos atjungimo techninių sąlygų. Ieškovų nuomone, atjungti jų butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nėra jokių techninių kliūčių, butas jau kelerius metus šildomas autonomiškai dujomis, atsijungimas nepažeidė kitų namo gyventojų interesų. Atsakovas, neišduodamas šilumos atjungimo techninių sąlygų, nepagrįstai varžo ieškovų teisę pasirinkti būdą ir energijos rūšį butui šildyti. Draudžiant pasirinkti kitą šilumnešį monopolizuojama rinka, pažeidžiami Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konkurencijos įstatymas, Vartotojų teisių gynimo įstatymas. Šio įstatymo 19 straipsnyje draudžiama be vartotojo sutikimo tiekti paslaugas vartotojui. Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovą išduoti ieškovams šilumos atjungimo technines sąlygas.

12.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių

Ieškovams nuosavybės teise priklauso butas daugiabučiame name Kaune, Vasario 16-osios g. 6–16. Ieškovų butas jo įsigijimo metu buvo atjungtas nesuderinus su šilumos tiekėju nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, jame įrengtas autonominis šildymas dujomis. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-1861/2003) nustatyta, kad ieškovai neskolingi atsakovui už buto šildymą. Ieškovai, norėdami įteisinti tiekimo ir vartojimo įrenginių atjungimą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, gavo namo bendraturčių notariškai patvirtintus sutikimus. Kauno miesto mero 2001 m. kovo 12 d. potvarkiu Nr. 79 sudaryta tarpžinybinė nuolatinė komisija 2001 m. birželio 8 d. posėdyje išnagrinėjo ieškovų prašymą ir nutarė rekomenduoti AB „Kauno energija“ Techninei komisijai neišduoti ieškovams šilumos atjungimo techninių sąlygų. Atsakovas atsisakė išduoti ieškovams technines projektavimo sąlygas. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsisakymo pagrįstumo.

12.3 Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Sutartis tarp šilumos tiekėjo ir vartotojų trečiajam asmeniui jokių teisių ir pareigų

nesukuria. Taigi nagrinėjamas ginčas dėl ieškovų buto atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų – tai dviejų privačių subjektų – tiekėjo ir vartotojo ginčas dėl galimybės nutraukti (pakeisti) sutartinius santykius. Tokio pobūdžio ginčas spręstinas atsižvelgiant į Vartotojų teisių gynimo įstatyme ir CK nustatytą teisinį reguliavimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų įstatymų normų netaikė, todėl šio teismo sprendimą negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir gauti paslaugas. Ieškovai siekia, kad jiems nebūtų tiekiama prekė (šilumos energija), kurią buvusių sutartinių santykių pagrindu tiekė atsakovas. Tai reiškia, kad tarp privačių subjektų – vartotojų ir prekės pardavėjo (šilumos energijos tiekėjo) – vyksta ginčas dėl sutartinių santykių nutraukimo

Page 36: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

36

(pakeitimo). Energijos pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos nustatytos CK 6.390 straipsnyje. Dėl to, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi reikšmės tai, ar teismas tyrė ir ar nustatė tokias aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja galimybę nutraukti ar pakeisti šios rūšies viešąją vartojimo sutartį. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį vartotojas – fizinis asmuo, naudojantis energiją buitinėms reikmėms daugiabučiame name, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją ir jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo būtų gyventojams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 6 d. sprendime civilinėje byloje tarp tų pačių asmenų (Nr. 2-1861/2003) pripažinta, jog ieškovai nėra skolingi atsakovui už sunaudotą energiją; kitų gyvenamojo namo butų ir patalpų savininkai davė sutikimą atjungti ieškovų butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nekėlė klausimo, kad sutarties dėl ieškovų buto šildymo nutraukimas padarys jiems žalos. Taigi teismas nustatė aplinkybes, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui nutraukti ar pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį. Be to, byloje nustatyta, kad pasibaigus 2000/2001 metų šildymo sezonui atsakovas netiekia šilumos energijos į ieškovų butą, butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai. Remiantis CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, darytina išvada, kad esant alternatyviam buto šildymo būdui ir namo kitų butų bei patalpų savininkų sutikimui, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį.

12.4 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netaikė įstatymo normų, kurias reikėjo taikyti nagrinėjamoje byloje; teismo nuoroda į tam tikras Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos nuostatas šiuo atveju nelaikytina teisinga, nes teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ir nagrinėjamoje byloje skiriasi ratio decidendi – paminėtose nutartyse ieškovai siekė gauti bendraturčių sutikimą atjungti jų patalpas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, tuo tarpu šiuo atveju ieškovai turėjo bendraturčių sutikimus ir byloje nekeliamas žalos padarymo klausimas. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas), o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas nutartyje nurodytu būdu (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti: ieškovų Rimanto Pakamanio ir Zitos Pakamanienės ieškinį tenkinti iš dalies – pripažinti, kad šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su akcine bendrove „Kauno energija“ dėl buto Kaune, Vasario 16-osios g. 6-16, nutraukta. Kitą Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 21 d. sprendimo dalį

Page 37: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

37

palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Page 38: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

38

D. 2003 m. 13. Dėl pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutarties nutraukimo vartotojų atžvilgiu. AT Nutartis 2003 m. sausio 9 d. Civilinė byla Nr. 3K-7-1/2003 m.

13.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovė I.A. Valionienė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1999 m. lapkričio 23 d. pateikė atsakovui SP UAB “Karoliniškių būstas” prašymą nutraukti 1992 m. lapkričio 23 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė. Ieškovės teigimu, minėta sutartis prieštarauja Pinigų įstatymo 3 straipsniui, nes joje numatytas atsiskaitymas rubliais. Be to, minėta sutartis negina vartotojo teisių, nenumato paslaugų teikėjų įsipareigojimų, nereglamentuoja sutarties nutraukimo tvarkos, nenumato nei paslaugų mokesčio, nei jo dydžio (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2, 3, 5, 11 straipsniai). Dėl kai kurių ginčijamos sutarties 3 punkte išvardintų paslaugų teikimo yra sudarytos atskiros sutartys su tų paslaugų teikėjais (dėl karšto ir šalto vandens, centrinio šildymo, dujų, elektros energijos). Ieškovė, vadovaudamasi CK 177 straipsniu, 242 straipsniu, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsniu, prašė teismo nutraukti 1992 m. lapkričio 23 d. pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį nuo 1999 m. gruodžio 14 d., kuomet SP UAB “Karoliniškių būstas” atsisakė tai padaryti.

13.2 Aukščiausiojo Teismo kolegijos vertinimas

Atsakovas ir tretieji asmenys neginčija, kad ieškovės, kaip vartotojos, ir atsakovo, kaip paslaugų teikėjo, santykiai turi būti reguliuojami vadovaujantis Vartotojų teisių gynimo įstatymo ir jo pagrindu priimtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų bei kitų poįstatyminių aktų reikalavimais. Pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 3 straipsnį vartotojas turi teisę gauti teisingą informaciją apie teikiamas paslaugas, jo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką, savo nuožiūra įsigyti tinkamos kokybės paslaugas. Taip pat turi teisę nutraukti paslaugos teikimo sutartį bet kuriuo metu, sumokėjęs paslaugos teikėjui už atliktą darbą (Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos ūkio ministras, įgyvendindamas Įstatymo 8 straipsnio 7 dalį bei vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. 1431 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo įgyvendinimo” 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 445 patvirtino Bendrąsias paslaugų teikimo taisykles (toliau - Taisyklės). Šių Taisyklių 2 punkte nustatyta, jog jų privalo laikytis visi Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti paslaugų teikėjai. Taisyklių 3 punkte nurodoma, kad jos netaikomos tik sveikatos priežiūros paslaugų teikimui. Taisyklių 5 punkte nurodoma, kad sutarčių, sudarytų rašytine forma, sąlygos turi būti išreikštos aiškiai, suprantamai. Prieš sudarant sutartį, vartotojui turi būti suteikiama galimybė išnagrinėti visas sutarties sąlygas. Paslaugų teikėjai prieš sudarant paslaugų teikimo sutartį privalo suteikti vartotojui būtiną teisingą, išsamią, tikslią ir aiškią

Page 39: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

39

informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina ir teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį (Taisyklių 22.4 punktas). Byloje nustatyta, kad su ieškove 1992 m. kovo 23 d. buvo sudaryta tipinė (standartinė) pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis, tuo pačiu ir už naudojimąsi lifto paslaugomis, kurios sąlygos neatitinka šiuo metu galiojančių reikalavimų. Pagal CK 6.185 straipsnį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Priėmus minėtą įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius aktus, įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. priimtam Civiliniam kodeksui, vartotojas įgijo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (CK 6.188 straipsnis). Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kokios vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis. Prie tokių sutarties sąlygų įstatymas priskiria: įpareigojimą vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; teisę paslaugų teikėjui paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją ir panašiai. Įvertinus ginčijamos sutarties sudarymo laikmetį ir to meto socialines-ekonomines sąlygas bei pačios sutarties turinį ir bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neturėjo tinkamos galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis. Iš ginčijamos sutarties 7 punkto reikalavimų akivaizdu, kad paslaugų teikėjui suteikta galimybė vienašališkai nustatinėti paslaugos kainą, nenumatyta galimybė vartotojui nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlygos ieškovės (vartotojos) atžvilgiu laikytinos nesąžiningomis ir buvo pagrindas ginčijamą sutartį (lifto paslaugų teikimo) nutraukti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė, sudariusi 1992 m. kovo 20 dieną buto daugiabučiame name pirkimo-pardavimo sutartį, pagal CK 4.72 straipsnį tapo šio gyvenamojo namo bendraturčiu, t.y. bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Buto savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie

Page 40: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

40

turėjo, atlyginimą. Iš nurodytų teisės normų reikalavimų darytina išvada, kad ieškovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, nėra atleidžiama nuo pareigos dalyvauti bendro turto, šiuo atveju lifto, išlaikyme, nes ji nėra vien tik teikiamos paslaugos vartotoja. Ieškovės subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi liftu paslaugų ir šiai daliai tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai neturi įtakos jos – kaip bendraturtės – pareigoms, kurios kyla iš įstatymu jai suteiktų pareigų dalyvauti bendro turto išlaikyme. Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 3542 straipsnio 3 dalis).

13.3 Kasacinės bylos rezultatas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, nutaria Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistus. 14. Dėl grupinių kelionių reklamos pripažinimo klaidinančia vartotojo atžvilgiu AT Nutartis 2003 m. sausio 27 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-32/2003 14.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovai 2002 m. kovo 1 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės pirmą apylinkės teismą ir nurodė, kad su atsakovu sudarė Kalbos kursų ir kelionės sutartis Nr.800, 801, 830, pagal kurias atsakovas įsipareigojo 2001 m. birželio 25 d. – 2001 m. liepos 14 d. organizuoti jų nepilnamečiams vaikams L. Vaupšaitei ir M. Vaupšaitei ir K. Akromui keliones šiomis sąlygomis: išvykimas ir grįžimas lėktuvu Vilnius – Londonas – Vilnius, apgyvendinimas Harrow House koledže, Swanage Anglijoje, 20 anglų kalbos pamokų per savaitę, pasitikimai ir išlydėjimas taksi, maitinimas 3 kartus per dieną, ekskursinė programa. Į sutartis Nr.800 ir Nr.801 papildomai buvo įtrauktos 4 teniso ir 3 jodinėjimo treniruotės per savaitę. Ieškovai sutartis su atsakovu sudarė susipažinę su UAB “Kalba” pateikta reklamine medžiaga – brošiūra anglų kalba “Harrow House International Colleges”, pasikonsultavę su UAB “Kalba” vadybininkėmis ir direktoriumi. Ieškovų vaikams gyvenimo, mokymosi ir laisvalaikio sąlygos nebuvo suteiktos tokios kokybės, kurios ieškovai galėjo tikėtis remdamiesi reklamine medžiaga ir sumokėta už kelionę kaina. Ieškovai prašė teismo pripažinti UAB “Kalba” veiksmus ir neveikimą – brošiūros anglų kalba platinimą, nesuteikiant vartotojams išsamios, tikslios, aiškios informacijos apie brošiūroje siūlomas kelionės paslaugas – klaidinančia reklama, prieštaraujančia Reklamos įstatymo 4 straipsnio 1 dalai, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, CK 6.301 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 2 ir 4 punktams, Vartotojų teisių gynimo įstatymo 5

Page 41: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

41

straipsnio 2 ir 3 dalims, Turizmo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 2 daliai, Valstybinio turizmo departamento 1998 m. liepos 31 d. įsakymu Nr.32 patvirtintų Kelionės organizavimo paslaugų tiekimo taisyklių 6.4, 6.5 punktams, 6.6 punkto c ir e papunkčiams.

14.2 Dėl teisėjų kolegijos vertinimo

Kasaciniame skunde, vadovaujantis iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusio (toliau nutartyje bus kalbama taip pat apie galiojusio CPK normas) CPK 3542 str. 2 dalimi, nurodyti tokie pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka: netinkamas materialinės teisės normų taikymas ir aiškinimas (Reklamos įstatymo 4 str. 1 d., 2 str. 8 p.; Civilinio kodekso 6.303 str. 2 d.; Kelionės organizavimo paslaugų teikimo taisyklių normos) bei procesinės teisės normų (CPK 150 str. 2 d. 2 p. ir 65 str.) pažeidimas, turėjęs, kasatoriaus teigimu, įtakos priimti neteisėtus sprendimus. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 215 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 217 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje (CPK 65 str.). Pareiga visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėti visų bylos aplinkybių visetą reiškia, kad teismas turi ištirti visas aplinkybes, susijusias su ieškinio pagrindu, dalyku, bei aplinkybes, kurias nurodo atsakovas kaip atsikirtimus į ieškinį. Teismas įvykdo teisingumą įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka priimdamas sprendimą, t.y. išspręsdamas teisinį ginčą konkrečioje byloje. Tačiau pažymėtina, jog tam, kad ginčas dėl teisės būtų išspręstas teisingai, svarbu, kad byloje dalyvaujantys asmenys tinkamai įgyvendintų savo teises bei įstatymų nustatytas pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 4 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista teisė ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinama pareiškiant ieškinį teisme pagal CPK 146 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Ieškovas pagal CPK 146 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus privalo ieškinio pareiškime nurodyti ieškinio dalyką (ieškovo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Vadinasi, ieškovas turi aiškiai suformuluoti prašymą, t.y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę. Galima sakyti, jog ieškinio dalykas turi du adresatus – atsakovą ir teismą. Reikalavimas pirmiausia adresuojamas atsakovui, nes būtent jis, ieškovo nuomone, pažeidė ar ginčija subjektinę teisę. Teismas, pripažinęs reikalavimą apginti subjektinę teisę pagrįstu, jį tenkina.

Pagal CK 1.138 straipsnį teismas gina civilines teises, pripažindamas tas teises, atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti

Page 42: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

42

(prevencinis ieškinys), priteisdamas įvykdyti pareigą natūra, nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį, išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais - netesybas (baudą, delspinigius), pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais, kitais įstatymų numatytais būdais. Nagrinėjamoje byloje teismai tyrė ir vertino faktines aplinkybes pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas, taip pat pagal kitus teismų sprendimuose nurodytus įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Ieškovai, sudarę su atsakovu atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, buvo paslaugų gavėjai, t.y. vartotojai, o atsakovas – paslaugų tiekėjas (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 str. 1 ir 3 punktai). Dėl to ieškovai, siekdami, kad teisme būtų apgintos, jų manymu, atsakovo pažeistos subjektinės teisės, galėjo ieškinio dalyką formuluoti, atsižvelgiant ir į Vartotojų teisių gynimo įstatyme numatytus vartotojų teisių gynimo būdus. Ieškovai ieškinio pareiškime nurodė, jog atsakovas netinkamai vykdė paslaugų teikėjo pareigas – suteikė jiems (paslaugų gavėjams) klaidingą informaciją apie teikiamą paslaugą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės sudaro ieškinio pagrindą – teisme jas įrodžius, atsirastų pagrindas apginti pažeistą teisę tam tikru įstatymų numatytu ir ieškovo nurodytu būdu. Tuo tarpu ieškovai nenurodė jokio Civiliniame kodekse, kituose įstatymuose numatyto pažeistų subjektinių teisų gynimo būdo, vadinasi, nenurodė ieškinio dalyko. Tai neatitinka nutartyje minėtų CPK reikalavimų, nustatytų civilinių teisių gynimui ieškinio instituto pagalba.

Asmens kreipimasis į teismą su prašymu pripažinti atsakovo veiksmus klaidinančia reklama galėtų būti traktuojamas kaip kreipimasis į teismą dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo. Juridiniai faktai nustatomi ypatingosios teisenos tvarka ir bylą pradeda pareiškėjas, kurio teisių niekas nėra pažeidęs ir neginčija, todėl teismui nereikia spręsti teisės gynimo klausimo. Be to, ypatingosios teisenos tvarka teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas (CPK 272 str. 1 d.), todėl ieškovas turi nurodyti, kokie bus jo teisių pasikeitimai, teismui tenkinus jo ieškinio pareiškimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovai, prašydami teismą pripažinti reklamą klaidinančia, nesako, kokių tikslų tuo siekia. Kita vertus, iš atsakovo atsikirtimų, jo apeliacinio bei kasacinio skundo matyti, jog tarp šalių yra ginčas dėl teisės. Tokia civilinė byla nagrinėtina ieškininės teisenos tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti, kad vienu ar kitu būdu būtų apginta nuo pažeidimų bet kieno teisė, neapibrėžtų asmenų teisė. Nutartyje minėta, jog asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Siekiant apginti viešąjį interesą, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ir fiziniai asmenys, kuriems įstatymu suteikta teisė tai daryti. Ieškovai nagrinėjamoje byloje nepriskirtini prie asmenų, turinčių tokią teisę.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, sprendime tyręs ir vertinęs aplinkybes, susijusias su ieškinio pagrindu, bet netyręs ir nenustatęs, kokiu būdu

Page 43: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

43

ieškovo subjektinės teisės turėtų būti apgintos (pripažinus, kad jos pažeistos), nenurodęs materialinės teisės normos, numatančios tam tikrą pažeistos teisės gynimo būdą, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai CPK reikalavimų neatitinkantį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Skundžiami teismo sprendimas ir nutartis naikintini. Priimdama šią nutartį, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, vykdydamas teisingumą, turi būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyką ar pagrindą. Tačiau bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme pirmiausia būtina ieškovams nurodyti esminį ieškinio trūkumą ir tai, kad ieškovai privalo pagal CPK 146 straipsnio reikalavimus raštu suformuluoti ieškinio dalyką. Ieškovams to nepadarius spręstinas pareiškimo palikimo nenagrinėtu ar bylos nutraukimo klausimas.

14.3 Kasacinės bylos rezultatas Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 1 dalies 5

punktu ir 370 straipsnio 1 dalimi, nutaria Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto pirmam apylinkės teismui. 15. Dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo AT Nutartis 2003 m. rugsėjo 8 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K–3–789/2003

15.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas prašė apginti pažeistas ieškovo nuosavybės teises, pašalinant šių teisių pažeidimus, t. y.

įpareigoti atsakovus netrukdyti atlikti jam priklausančio buto, esančio Vilniuje, Subačiaus g. 8-18, šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimą nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos. Nurodė, kad šiuo klausimu jis kreipėsi į UAB ,,Vilniaus energija“, tačiau jam buvo paaiškinta, jog, remiantis Vilniaus miesto valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581 V ,,Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo“, jis privalo turėti daugiabučio namo, kuriame gyvena, butų savininkų arba nuomininkų sutikimą, patvirtintą notaro, kuriame dar turi būti nurodytas būdas, kaip bus šildomas butas (atskira patalpa) bei tiekiamas karštas vanduo. Ieškovas teigė negavęs visų namo butų savininkų arba nuomininkų sutikimo. Nurodė, kad jo bute įrengta šilumos ir karšto vandens tiekimo įranga yra jam nenaudinga ir kad šią įrangą atjungus nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos atsakovų interesai nebus pažeisti.

Page 44: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

44

15.2 Dėl byloje nustatytų aplinkybių vertinimo CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo

sutartį yra fizinis asmuo-vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

Ieškovo butas yra daugiabučiame name. Jis nori nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atjungti savo buto šilumos ir karšto vandens tiekimą nuo centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos. 1964 m. CPK 58 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Taigi ieškovas privalo įrodyti, kad įgyvendindamas savo teises jis nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Remdamasis tokia įstatymo nuostata, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad ieškovas privalo įrodyti, jog, nutraukdamas energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir atjungdamas savo buto šilumos ir karšto vandens tiekimą nuo centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos, nepadarys žalos kitiems butų gyventojams. Šis teismas konstatavo, kad ieškovas to neįrodė. Teismo motyvai nepaneigti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, neturėdamas kitų to namo gyventojų sutikimų ir neįrodęs, kad jiems nepadarys žalos, atjungė savo buto šilumos ir karšto vandens tiekimą nuo centralizuotos šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos. Ieškovas savo teises įgyvendino.

Apygardos teismo sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ v V.Martišauskas, byloje, bylos Nr. 3K-3-932/2001; 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta Paulius Markevičius v SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ byloje, bylos Nr. 3K-3-1618/2002; 2003 m.sausio 8 d. nutartis, priimta J. Markevičienė v SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ byloje, bylos Nr. 3K-3-3/2003.

15.3 Kasacinės bylos rezultatas Naikinti apygardos teismo nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo,

nes pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes apygardos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo šios kategorijos bylose praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, nutaria Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Page 45: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

45

16. Dėl sandorių su vartotojais pripažinimo negaliojančiais AT Nutartis 2003 m. gegužės 12 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-579/2003 m.

16.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas - 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – 257-oji DNSB arba Bendrija) - 2001 m. balandžio 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad Bendrija su UAB “Vilniaus vandenys” yra sudariusi dvi sutartis dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo: 1999 m. spalio 27 d. sutartį Nr. 42A dėl šalto vandens karštam vandeniui ruošti tiekimo ir 2000 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 42 dėl šalto vandens tiekimo. Ieškovo teigimu, kai kurios minėtų sutarčių nuostatos neatitinka galiojančių teisės aktų, todėl jos turi būti pripažintos negaliojančiomis kaip neatitinkančios įstatymo reikalavimų (1964 m. CK 47 str.). Ieškovas nurodė, jog abiejų sutarčių 4.1 punkto 2 ir 3 dalys bei 4.2 punktas įtvirtina mokesčių už vandenį nustatymo kiekvienam namo butui tvarką, pagal kurią namo suvartoti vandens kiekiai nustatomi pagal namo įvadinį vandens skaitiklį (kiekvienai vandens rūšiai – atskiras skaitiklis), ir namo suvartotą vandens kiekį butams turi paskirstyti Bendrija. Ieškovo teigimu, tokiu būdu Bendrija turi prisiimti vandens nutekėjimus, avarijų bei kitus nuostolius, šiuos nuostolius paskirstyti butams, taigi pagal minėtas sutartis gyventojai verčiami mokėti už nesuvartotą vandenį. Ieškovas nurodė, jog tokia tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 (toliau - Vyriausybės nutarimas Nr. 1507) 1.4 punktui, kad gyvenamuosiuose namuose mokestis už šaltą bei karštą vandenį nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu tų prietaisų nėra – pagal vandens sunaudojimo normas. Ieškovo teigimu, viso namo suvartoto vandens kiekiai turi būti nustatomi kaip visų butų suvartotų vandens kiekių suma, o už butų ribų atsiradusius nuostolius turi prisiimti “Vilniaus vandenys” (1964 m. CK 327 str., Vyriausybės nutarimas Nr. 1507). Be to, Bendrija negali padengti jokių nuostolių dar ir dėl to, kad ji yra ne pelno organizacija, negali užsiimti kita veikla, nesusijusia su namo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str.), taigi Bendrija neturi ir negali turėti kitokių lėšų be tų, kurias surenka iš gyventojų, ir minėti vandens nuostoliai automatiškai perkeliami vis tiek gyventojams. Ieškovas taip pat nurodė, jog ginčijamų sutarčių 1.1 punktų nuostata, kad tiekėjas tiekia vandenį “...iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų” bei 2.3 punktų nuostata, kad “už apskaitos prietaiso patikrą atsako jo savininkas” neatitinka pačių sutarčių bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 prasmės bei raidės. Ieškovo teigimu, minėtos sutartys yra tiekimo vartojimo sutartys, ir tiekėjas yra “Vilniaus vandenys”, o vartotojai – atskiri Bendrijos namo butai, bet ne Bendrija. Bendrija šiuo atveju yra tik atsiskaitymo už butuose suvartotą vandenį tarpininkas, o ne vandens tiekimo tarpininkas, ir ji vandens butams netiekia: Sutarčių 4.6, 4.8 punktais tiekėjas įsipareigojo abonentui mokėti už bendro gyvenamajame pastate suvartoto šalto vandens kiekio paskirstymą, t.y. už jau suvartoto butuose vandens apskaitos tvarkymą, gyventojų informavimą, duomenų pateikimą, mokėjimų kontrolę. Ieškovas taip pat nurodė, jog pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1.4 punktą gyvenamuosiuose namuose mokestis už vandenį

Page 46: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

46

nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų (ne pagal namo įvadinio skaitiklio) rodmenis, ir minėtus apskaitos prietaisus savo lėšomis eksploatuoja (keičia, remontuoja ir pan.) tiekėjai (Nutarimo 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 p.), o patalpų savininkai atsako tik už minėtų prietaisų apsaugą (Nutarimo 2.3 p.). Tokiu būdu vandens apskaitos prietaisus perka, įrengia bei keičia savo lėšomis tiekėjai, kurie yra sudarę su vartotojais vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, ir ginčo atveju vandens tiekėjas yra “Vilniaus vandenys”, o vartotojai - Bendrijos butų savininkai, kurie sutartį su vandens tiekėju yra sudarę per atstovą, t.y. Bendriją; Bendrija, kaip butų savininkų atstovas, tarpininkauja pastariesiems atsiskaitant su tiekėju. Ieškovo teigimu, vandens tiekėjas - “Vilniaus vandenys” – tiekia vandenį iki pat vartotojų, t.y. iki visų namo butų, taigi tiekėjas turi vykdyti ir Vyriausybės nutarime Nr. 1507 numatytas tiekėjo pareigas: nupirkti, įrengti, keisti vandens skaitiklius, organizuoti jų metrologinę patikrą, ir visa tai atlikti savo lėšomis (Vyriausybės nutarimo Nr. 1507 1.2, 1.3, 2.1, 2.2 p.), todėl Sutarčių 1.1 bei 2.3 punktų nuostatos, prieštarauja Vyriausybės nutarimui Nr. 1507 bei turi būti pripažintos negaliojančiomis. Ieškovas taip pat nurodė, jog 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A 4.4 punkte nustatyta 0,2 proc. delspinigių norma už kiekvieną pradelstą dieną yra neproporcingai didelė civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 3.4 punkte numatyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai bei papildomos lengvatos socialiai remtiniems asmenims. Ieškovo teigimu, visos ginčijamos sutarčių sąlygos įrašytos į sutartis ne ieškovo valia, jos yra standartinės tokio pobūdžio sutarčių sąlygos, kurios su ieškovu nebuvo aptartos individualiai, ir jos yra nesąžiningos paslaugų teikimo sąlygos, nes įtvirtina paslaugų teikėjo ir vartotojo abipusių teisių bei pareigų nelygybę vartotojo nenaudai. Be to, minėtos sutarčių sąlygos yra diskriminacinės Bendrijos narių atžvilgiu, lyginant su gyventojais namų, kuriuos aptarnauja Vilniaus miesto savivaldybės seniūnijų įmonės, nes pastarieji besąlygiškai atsiskaito Vyriausybės nutarime Nr. 1507 nustatyta tvarka. Pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo 9 straipsnį paslaugų teikimo sutarčių sąlygos negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams, ir tai yra imperatyvi teisės norma, todėl sutartys, neatitinkančios šios teisės normos, yra ne šiaip sau negaliojančios, bet niekinės. Ieškovas taip pat nurodė, jog, sudarant sutartis, “Vilniaus vandenys” suklaidino Bendriją, nes ginčijamų atsiskaitymo už patiektą vandenį sąlygų praktikoje netaikė (1964 m. CK 56 str.). Be to, sudarant ir taikant 1999 m. sutartį Nr. 42A, yra apgaulės požymių: “Vilniaus vandenys” staiga pradėjo taikyti atsiskaitymą pagal įvadinį skaitiklį, kas anksčiau niekada nebuvo taikoma (1964 m. CK 57 str.). Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 6, 47, 59, 60, 327 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1507, prašė teismą: 1. Pripažinti iš dalies negaliojančiais nuo sutarčių sudarymo momento SP UAB “Vilniaus vandenys” ir 257-osios DNSB sudarytas vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A bei 2000 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 42 nuostatas bei punktus: 1.1 sutarčių 4.1 punkto 2 ir 3 dalis; 1.2 sutarčių 4.2 punktą; 1.3 sutarčių 1.1 punkto nuostatą “...iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų”; 1.4 sutarčių 2.3 punkto nuostatą “Už apskaitos prietaiso patikrą atsako jo savininkas”;

Page 47: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

47

1.5 sutarties Nr. 42A 4.4 punkto nuostatą “Laiku neapmokėjus sąskaitų, už kiekvieną uždelstą dieną imami 0,2 proc. delspinigių”;

2. Modifikuoti abi sutartis, jų 1.1 punkte vietoje “...iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų” įrašant “...iki vandens skaitiklių butuose”. 3. Pripažinti, kad: 3.1 šalto vandens tiekėjas pagal 2000 m. balandžio 21 d. sutartį Nr. 42 Bendrijos namo butams yra UAB “Vilniaus vandenys” su visomis tiekėjo pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507; 3.2 vandens – karšto vandens bazinio komponento - tiekėjas Bendrijos namo butams pagal 1999 m. spalio 27 d. sutartį Nr. 42A yra UAB “Vilniaus vandenys” su visomis tiekėjo pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507, kiek tai susiję su pačiu vandeniu, jo apskaita, jo nuostoliais, apskaitos prietaisais; 3.3 antrojo karšto vandens komponento – su karštu vandeniu tiekiamos šilumos - tiekėjas Bendrijos namo butams pagal 1999 m. lapkričio 29 d. sutartį Nr. 20233 su papildomu susitarimu yra UAB “Vilniaus šilumos tinklai” su visomis tiekėjo pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507, kiek tai susiję su karštu vandeniu tiekiama šiluma, jos apskaita, nuostoliais, šilumos apskaitos prietaisais; nuo 2002 m. balandžio 1 d. tiekėjas šiame punkte išdėstytomis sąlygomis yra UAB “Vilniaus energija”. 4. Nesant galimybės pripažinti reikalavimų, išdėstytų 3 punkte, išspręsti klausimą, kas yra tiekėjas: 1) šalto vandens, 2) vandens – karšto vandens bazinio komponento, 3) antrojo karšto vandens komponento – su karštu vandeniu tiekiamos šilumos - Bendrijos namo butams su visomis tiekėjų pareigomis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1507.

16.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo

Kasacinio teismo paskirtis – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje (Teismų įstatymo 23 str.). Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka yra ypatinga, išimtinė teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma, leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais (CPK 352, 358 str.). Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi, kas apsprendžia specialų teismo (kasacinį) procesą. Pagal CPK 358 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo sprendime ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja. Todėl kasacinis skundas turi būti grindžiamas tik teisės, o ne fakto klausimais (CPK 3542 str.). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Page 48: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

48

16.3 Dėl ieškovo kasacinio skundo argumentų

16.3.1 Dėl ginčijamų sutarčių teisinės kvalifikacijos

Kasatorius teigia, kad ginčijamos sutartys yra vartojimo sutartys, t.y. keliamas sutarčių teisinės kvalifikacijos klausimas (pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis, devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis kasacinio skundo argumentai). Sutarties teisinė kvalifikacija yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų pasisako.

Vartojimo sutarties sampratą pateikia CK 1. 39 straipsnio 1 dalis. Pagal šią normą vartojimo sutarčiai yra būdingi du požymiai. Pirma, prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui. Šie du požymiai reikalauja, kad teisiškai vertinant sutartį, svarbu nustatyti, koks asmuo, t.y. fizinis ar juridinis asmuo, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ginčijamas sutartis vertino formaliai ir nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad ginčijamas sutartis pasirašė juridiniai asmenys. Tačiau bylą nagrinėję teismai nevertino, kas faktiškai naudojasi perkama preke ir kas už ją sumoka. Taip pat teismai nevertino aplinkybės, jog sutartį pasirašė savitas juridinis asmuo – daugiabučio namo savininkų bendrija. Šios rūšies juridiniai asmenys yra specifiniai juridiniai asmenys – pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Akivaizdu, kad pagal ginčijamas sutartis tiekiamo vandens vartotojais yra ne bendrija, bet butų savininkai, t.y. fiziniai asmenys, naudojantys vandenį savo namų ūkio reikmėms. Būtent butų savininkai, o ne bendrija moka už tiekiamą vandenį. Vadinasi, sutarties objekto - vandens - vartotojai yra fiziniai asmenys, bet ne bendrija. Atitinkamai vandens butų savininkams pardavėjas (tiekėjas), kuriam už patiektą vandenį sumoka butų savininkai, yra UAB “Vilniaus vandenys”, o ne daugiabučio namo savininkų bendrija. Todėl ginčijamos sutartys teisine prasme vertintinos kaip vartojimo sutartys ir joms turi būti taikomos specialios teisės normos, taikomos vartojimo sutartims. Dėl šios priežasties ginčijamų sutarčių sąlygos, kad vanduo tiekiamas ne iki gyventojų butų, o tik iki eksploatacijos ribų, yra nesąžiningos vartotojų, t.y. butų savininkų, atžvilgiu (CK 6.188 str.). Galutinis vandens tiekimo taškas turi būti konkretus butas. Sutartyse vartojama sąvoka “eksploatacijos riba” šiuo atveju reiškia ne galutinio tiekimo tašką, bet tiekimo tinklų nuosavybės teisės ir tinklų priežiūros atribojimą, t.y. kiekviena sutarties šalis yra atsakinga už jai nuosavybės teise priklausančių vandens tiekimo tinklų eksploatavimą ir priežiūrą. Gi vandens, kaip prekės, perdavimo prasme, tiekėjas yra atsakingas, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno - pardavėjo ar pirkėjo - tinklais jis yra perduodamas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties esmę - pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti prekę pirkėjui (CK 6.305, 6. 383 str.). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs, jog sutarties sąlygos, pagal kurias energijos pardavėjas energiją tiekia tik iki energijos įvado, žyminčio pardavėjo

Page 49: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

49

ir pirkėjo tinklų nuosavybės atribojimą, pažeidžia vartotojų teises ir yra nesąžiningos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. B. Giedraitienė, Nr. 3K-3-1137/2002, kat. 40.2). Teismas, nustatęs, jog vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir ją pripažinęs negaliojančia, turi teisę sutartį atitinkamai modifikuoti, užpildydamas sutarties spragą, atsiradusią dėl nesąžiningos sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia (CK 6.195 str.). Kadangi bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 1.39 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos nutartis keistina, o ginčijamų sutarčių 1.1 punktai modifikuotini, nustatant, kad UAB “Vilniaus vandenys” tiekia šaltą vandenį ne iki eksploatacijos ribų, bet iki vandens skaitiklių butuose.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, jog UAB “Vilniaus vandenys” yra ir karšto vandens tiekėjas. Iš byloje esančios 1999 m. lapkričio 29 d. sutarties matyti, kad šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui paruošti bendrijos gyventojams parduoda (tiekia) UAB “Vilniaus energija”. Taigi šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas yra aiškus, o aiškūs faktai nereikalauja teisminio pripažinimo. Ta aplinkybė, jog UAB “Vilniaus energija”, parduodama gyventojams šilumos energiją, šiai prievolei vykdyti pasitelkia ir kitus asmenis (taip pat ir UAB “Vilniaus vandenis”), nėra pagrindas daryti išvadą, kad UAB “Vilniaus vandenys” yra ir šilumos energijos (karšto vandens) pardavėjas. Pagal CK 6.38 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai prieš kreditorių už tinkamą prievolės įvykdymą lieka atsakingas pats skolininkas.

16.3.2 Dėl apmokėjimo už šaltą vandenį

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius

atsiskaitymą už šaltą vandenį (penktasis, šeštasis ir septintasis kasacinio skundo argumentai). Iš bylos medžiagos matyti, kad šaltas vanduo iki galutinio vartotojo, t.y. iki savininkų butų, tiekiamas vandens tiekimo sistema, kuri nuosavybės teise priklauso skirtingiems asmenims. Iki vandens tiekimo sutartyse numatytų eksploatavimo ribų vanduo tiekiamas UAB “Vilniaus vandenys” priklausančiais tinklais. Nuo eksploatavimo ribos iki butų vanduo tiekiamas butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais. Pagal CK 6.383 straipsnio 1 dalį energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra atsakingos už jiems priklausančius energijos tinklus. Jeigu vandens nuostoliai atsiranda tiekiant vandenį vartotojams priklausančiais tiekimo tinklais, tai šiuos nuostolius privalo padengti tų tinklų savininkai, t.y. butų savininkai. Tokia butų savininkų pareiga atsiranda ne Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 pagrindu, o CK 4.76 ir 4.82 straipsnių bei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies pagrindu. Minėtas Vyriausybės nutarimas reglamentuoja apmokėjimą už vandenį, kurį sunaudoja konkretaus buto gyventojai. Tačiau bet kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės nuosavybės subjektas. Todėl jis pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Kaip minėta, jeigu vandens nuostoliai susidaro tiekiant vandenį butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais, tai jie pagal

Page 50: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

50

CK 4.76 ir 4.82 straipsnį privalo apmokėti tiekėjui šio vandens kainą ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1507 šiems teisiniams santykiams netaikytinas. Tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog šalto vandens nuostoliai susidaro ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Tačiau bylą nagrinėję teismai tokios aplinkybės nėra konstatavę. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija penktąjį, šeštąjį ir septintąjį kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Kiti kasacinio skundo teiginiai ir samprotavimai nėra kasacijos pagrindas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

16.4 Dėl atsakovo kasacinio skundo argumentų

Atsakovas ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria sutartyse

delspinigiai buvo sumažinti nuo 0,2 proc. iki 0,04 proc. už kiekvieną praleistą dieną. Delspinigiai, kaip sutartinės atsakomybės forma, gali būti nustatomi sutartimi arba įstatymu (CK 6.258 str. 1 d.). Jeigu netesybų dydis nustatytas įstatyme, o sutartis yra vartojimo sutartis, tai šalys savo susitarimu negali bloginti vartotojo padėties, t.y. nustatyti vartotojui didesnius delspinigius negu nustato įstatymas. 1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymu yra nustatyti 0,04 proc. dydžio delspinigiai, todėl ginčijamoje sutartyje delspinigiai negalėjo būti didinami. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija atsakovo UAB “Vilniaus vandenys” kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

16.5 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, nutaria Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartį pakeisti. Nutarties dalį, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo sprendimas dėl ginčijamų sutarčių 1.1 punktų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Pripažinti 1999 m. spalio 27 d. sutarties Nr. 42A ir 2000 m. balandžio 21 d. sutarties Nr. 42, sudarytų tarp 257-osios DNSB ir UAB “Vilniaus vandenys”, 1.1 punktus iš dalies negaliojančiais ir juos pakeisti, nustatant, kad UAB “Vilniaus vandenys” šaltą vandenį tiekia iki vandens skaitiklių butuose. Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.

Page 51: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

51

17. Vartojimo ranga AT Nutartis 2003 m. spalio 13 d. Vilnius

17.1 Dėl ginčo esmės Ieškovas A.Karvelio individuali įmonė ir atsakovė V.B.Popova 2000 m. lapkričio 8 d. sudarė rangos sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo atlikti rangos darbus, numatytus priede Nr.1, o atsakovė įsipareigojo už juos apmokėti, iš viso sumokant 82 872 Lt (sutarties 7 p.). Ieškovas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad atliko rangos sutartyje numatytus patalpų, esančių Vivulskio g. 10, Vilniuje, remonto darbus, vykdant darbus paaiškėjo papildomų darbų ir medžiagų būtinumas, todėl iš viso atliko darbų už 89 641 Lt sumą. Ieškovas nurodė, kad tai patvirtina atliktų darbų bei panaudotų statybinių medžiagų sąmatos bei atliktų darbų aktai, kuriuos atsakovė atsisakė pasirašyti, tačiau darbus priėmė, pretenzijų dėl darbų kokybės nereiškė, bet nesumokėjo nei už sutartyje numatytus darbus, nei už papildomus darbus. Ieškovas taip pat nurodė, kad už atsakovo prievolių įvykdymą garantavo tretysis asmuo P.Trimonis, sumokėdamas ieškovui iš anksto 32 000 Lt, todėl atsakovei atsiskaičius, išankstinė garantinė įmoka būtų grąžinta. Vadovaudamasis CK 6.644 str. ieškovas prašė teismo priteisti 82 872 Lt skolos už atliktus darbus.

17.2 Dėl Teismo kolegijos vertinimo

Teisėjų kolegija įvertino kasacinio skundo argumentus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė CK 6.673 str. 1 d., numatančią, jog užsakovas turi teisę atsisakyti apmokėti už darbus, kurie nebuvo numatyti sutartyje. Šis kasacinio skundo argumentas, remiantis bylos duomenimis, negali būti laikomas pagrįstu. Iš pateikto ieškininio reikalavimo (b.l.4), šalių pasirašytos rangos sutarties (b.l. 5 – 8), ieškovo sudarytų atliktų darbų aktų (b.l. 9- 20), ieškovo atsakovei pateiktos 2002 m. vasario 28 d. pretenzijos matyti, kad ieškovas atliko rangos sutartyje numatytus darbus, už kuriuos reikalavo apmokėti neviršijant visos sutartyje nustatytos darbų sumos (sutarties 7 p.). Byloje nėra nustatyta, kad ieškovas reikalavo apmokėti už darbus, kurie nebuvo numatyti rangos sutartyje. 1964 m. CPK 58 str. 1 d. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl atsakovei argumentuojant, jog ieškovas reikalavo apmokėti už darbus, kurie nenurodyti rangos sutartyje, ji ir turėjo pareigą šią aplinkybę įrodyti. Atsakovė nurodė, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kada ir kokius remonto darbus jis atliko bei perdavė užsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam ieškovas teismui pateikė minėtus darbų atlikimo aktus bei pretenziją. Rangos sutarties vykdymą reglamentuojančios teisės normos – CK 6.658 str. numato užsakovo teisę atsisakyti sutarties, kai rangovas nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, darbus atlieka netinkamai ar nelaiku. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė (darbų užsakovas) būtų turėjusi pretenzijų dėl darbų apimties ar kokybės. Atsiliepime į ieškinį kasatorė nurodė, jog dalį darbų atliko R.Gervės individuali

Page 52: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

52

įmonė, tačiau šiam teiginiui patvirtinti nepateikė jokių įrodymų. Tiek 1964 m. CPK 58 str., tiek 2002 m. CPK 7 str. 2 d. ir 178 str. numato bylos šalių pareigą įrodyti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, imantis tam aktyvių veiksmų. Tačiau kaip nurodė ir bylą nagrinėję teismai, atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų pareikštos pretenzijos dėl darbų kokybės ar jų nesavalaikio atlikimo.

Taip pat negalima sutikti ir su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-390/2002, suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje nurodyta, kad nustačius, jog nėra pakankamai įrodymų išaiškinti esmines bylos aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, teismai privalo išaiškinti šalims teisę pateikti papildomus tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei išaiškinti įrodymų nepateikimo pasekmes. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismui nebuvo pagrindo laikyti, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kad ieškovas atliko darbus, už kuriuos reikalavo apmokėti. Tai, kad ieškovas atliko sutartyje numatytus darbus patvirtina ir atsakovės 2002 m. balandžio 12 d. atsakymas ieškovui į jo 2002 m. vasario 28 d. pateiktą pretenziją.

Kasatorės teigimas, kad teismai, neįtraukdami R.Gervės individualios įmonės į bylą trečiuoju asmeniu, atėmė iš atsakovės galimybę įrodyti šias aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu. 1964 m. CPK 38 – 39 str. numato, kad tretieji asmenys gali būti įtraukiami į bylą šalių prašymu, teismo iniciatyva ar patys į ją įstoti, kai priimamas sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms vienos iš šalių atžvilgiu. Tačiau pagal bylos faktines aplinkybes, tokios įtakos teismo sprendimas šioje byloje R.Gervės individualiai įmonei sukėlęs nebūtų, todėl teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo įtraukti šios įmonės į bylą trečiuoju asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, kad trečiojo asmens ieškovui perduoti 32 000 Lt yra apmokėjimas už atliktus rangos darbus, kadangi vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nebuvo įrodyta, jog šie pinigai buvo perduoti kitokiu tikslu. Esant aptartoms aplinkybėms negalima sutikti su kasatorės teigimu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė apeliacinį procesą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai išnagrinėjo bylą.

17.3 Kasacinės bylos rezultatas

Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama galioti (CPK 359 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir CPK 362 straipsnio 1 dalimi, nutarta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Page 53: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

53

E. 2002 m.

18. Dėl vartotojo skolos už elektros energiją / AT Nutartis 2002 m. spalio 7 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-1137/2002 m.

18.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovas SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” nurodė, jog atsakovei nuosavybės teise

priklauso butas, esantis Vilniuje, Gedimino pr. 24-23. Atsakovė nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. nesumokėjo už pateiktą šilumos energiją, todėl ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovės 6943,56 Lt skolos už šilumos energiją bei 307,36 Lt delspinigių. Palangos miesto apylinkės teismas 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas surinktų įrodymų pagrindu padarė išvadą, jog atsakovei šilumos energija buvo teikiama ir atsakovės kambariuose buto temperatūra buvo tinkama, todėl atsakovė privalėjo mokėti ieškovui už šildymą. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, jog atsakovė privalėjo įrodyti, jog ieškovas tinkamai nevykdė savo prievolinių įsipareigojimų, tačiau to nepadarė, be to, atsakovė neįrodė, jog dėl nepakankamo atsakovei priklausančio buto šildymo yra ieškovo kaltė. Pagal 1991 m. vasario 4 d. Šilumos energijos vartojimo laikinąsias taisykles ieškovas privalėjo pateikti reikiamą šilumos energijos kiekį iki šilumos energijos įvado atsakovės gyvenamajame name. Ieškovas neatsako už tai, kad atskiruose butuose ne dėl jo kaltės yra dideli energijos nuostoliai. Dėl to, kad su atsakove nebuvo sudaryta sutartis, kolegija nurodė, jog pagal CK 4 str. civilinės teisės ir pareigos atsiranda ne tik iš sandorių, bet ir iš administracinių aktų. Ieškovas, vykdydamas aukščiau minėtų taisyklių reikalavimus, teikė atsakovei šilumos energiją, o atsakovė privalėjo už tai mokėti.

18.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo

Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas,

neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ar nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Tokia įstatymo norma suponuoja nuostatą, kad kasacinės instancijos teismas nesprendžia fakto klausimų. Todėl faktinės bylos aplinkybės svarstomos tik sprendžiant klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ar aiškino materialinės teisės normas bei ar nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų.

Kasaciniame skunde teigiama, jog teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo šalių atsakomybę šilumos energijos tiekimo santykiuose, bei pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 65 str.).

Page 54: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

54

Vadovaudamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kad tarp ginčo šalių susiklostė šiluminės energijos tiekimo-vartojimo santykiai. Nors rašytine forma energijos tiekimo sutartis ir nebuvo sudaryta, bet sutartinių santykių buvimą patvirtina faktinė situacija. Abiejų šalių valia – tiekti ir gauti šiluminę energiją realizuota konkliudentiniais veiksmais (1964 m. CK 41 str. 2 dalis, 4 str. 1 dalis), t.y. atsakovė, 1998 03 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijusi gyvenamąsias patalpas daugiabučiame name Gedimino pr. 24-23, Vilniaus m. priėmė ieškovo centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, todėl už ją privalėjo atsiskaityti. Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovė šios pareigos nevykdė.

Tačiau byloje atsakovė savo atsisakymą mokėti už teikiamą šilumą grindžia tuo, jog ieškovas teikė jai netinkamos kokybės paslaugas. Kasatorės teigimu, pagal bendrąsias prievolinius santykius reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 176 str., 233 str. bei 273 str), taip pat pagal naujojo CK 6.383 str. 2 d. energijos tiekimo įmonei pažeidus energijos kokybės reikalavimus, abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti. Su tokia atsakovės pozicija teisėjų kolegija sutinka. Teismai, spręsdami ieškovo atsakomybės už teikiamų paslaugų kokybę klausimą, nurodė, jog ieškovas privalėjo patiekti reikiamą šilumos energijos kiekį iki šilumos energijos įvado gyvenamajam namui, kuriame gyveno atsakovė. Apygardos teismas, darydamas tokią išvadą, vadovavosi 1991 m. vasario 4 d. LR Energetikos ministerijos įsakymu Nr. 6 patvirtintų Šilumos energijos vartojimo laikinųjų taisyklių 5.1 p., kuris numatė, jog atsakomybės riba už šilumos įrenginių būklę nustatoma pagal šilumos įrenginių balansinę priklausomybę, kuri fiksuojama balansinės priklausomybės ir eksploatacijos ribų akte. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtas aktas byloje nebuvo pateiktas. Be to teisėjų kolegija pažymi, jog šilumos tiekėjo atsakomybės už šilumos energijos kiekį tik iki šilumos energijos įvado gyvenamajame name sąlyga prieštarauja energijos tiekimo sutarties esmei bei paskirčiai.

Šilumos energijos tiekimo sutartis priskiriama viešųjų ir vartojimo sutarčių rūšims, todėl analizuojant šalių tarpusavio teises bei pareigas būtina atsižvelgti į minėtų sutarties rūšių ypatumus. Be to, atsižvelgiant į šilumos energijos tiekimo sutarties pobūdį, taip pat į tai, jog tarp šalių rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, teismai turėjo vadovautis sąžiningumo, protingumo, teisingumo (CK 1.5), prievolių įvykdymo, bei sutarčių aiškinimo principais, numatytais naujojo CK 6.193-6.195 str. (2000m. liepos 18 d. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 str.). Naujojo CK 6.193 str. 4 d. numato, jog esant abejonių dėl sutarties sąlygų, jos visais atvejais turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

Tiekiant šilumos energiją sutartiniai santykiai susiklosto tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo. Energijos tiekimo tikslas – užtikrinti atitinkamą vartotojo gyvenamojo namo (buto) kambarių temperatūrą. Tokia išvada seka iš sutarties esmės ir teikiamų paslaugų specifikos. Vartotojas moka mokesčius už šilumą priklausomai nuo buto kvadratūros (b.l.15) ir individualaus vartotojo šilumos ar karšto vandens sunaudojimo. Šie mokesčiai mokami tiekėjui, todėl tiekėjo pareiga yra per prijungimo tinklą perduoti vartotojui sutartyje numatytą

Page 55: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

55

energijos kiekį, atitinkantį sutarties, o jei jos nėra – atitinkantį energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus (1964 m. CK 273 str.; naujojo CK 6.386 str.).

Atsižvelgiant į energijos pirkimo-pardavimo sutarties specifiką, ieškovo atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų balansą sąlygos įtvirtinimą (naujojo CK 6.188 str.). Tokia išvada seka ir iš 2002 m. gegužės 16 d. Energetikos įstatymo 12 str. 1 d., kurioje numatyta, jog energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip.

Be to, kaip nurodo kasatorė, ieškovas yra pateikęs 1999 m. lapkričio 15 d. raštą, kuriame teigiama, jog dėl patiriamų šilumos nuostolių atsakingam vartotojui priskaičiuojami papildomi mokesčiai, kuriais būtų kompensuoti kitų butų savininkų patiriami nuostoliai. Byloje šis raštas nebuvo pateiktas, tačiau teismai, atsižvelgdami į liudytojų parodymus bei atsakovės paaiškinimus dėl jų patiriamų šilumos nuostolių dėl kitų asmenų savavališko šilumos įrangos atjungimo, taip pat į tai, jog nagrinėjamo ginčo (kilusio iš vartojimo sutarties) specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese, turėjo aiškintis šias aplinkybes, kadangi jeigu būtų laikoma, kad šilumos tiekėjas už vartotojo patirtus šilumos nuostolius dėl kito vartotojo kaltės neatsako, taip būtų sudaromos prielaidos šilumos tiekėjui nepagrįstai praturtėti, ką draudžia įstatymas (1964 m. CK 512 – 514 str., naujojo CK 6.237-6.242 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pagal 1964 m. CK 176 str. šalys turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir visokeriopai padėti antrajai šaliai įgyvendinti savo pareigas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė ne kartą įspėjo ieškovą, jog jų namo viename iš butų savavališkai atjungtas šildymas, dėl ko ji patiria šilumos nuostolių, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų ėmęsis kokių nors priemonių tokiems pažeidimams pašalinti.

CPK 58 str. 1 dalies prasme kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje ieškovas neįrodė, jog jis yra atsakingas tik už šilumos tiekimą iki gyvenamojo namo įvado, o teismams pagal pateiktus byloje įrodymus nebuvo pakankamo pagrindo padaryti tokias išvadas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismams konstatavus, jog ieškovas atsako už šilumos energijos tiekimą atsakovei tik iki šilumos energijos įvado į gyvenamąjį namą, byloje kyla teisinio santykio šalies, atsakingos už tinkamą šilumos tiekimą bei šilumos tiekimo įrangos tinkamą techninę būklę atsakovei nuo namo įvado iki atsakovės buto, identifikavimo, jos teisių, pareigų bei atsakomybės bei šios šalies įtraukimo į procesą klausimas.

18.3 Kasacinės bylos rezultatas Vadovaudamasi išdėstytu, kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai neteisingai

tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias

Page 56: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

56

procesinės teisės normas (CPK 65 str.) bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimas bei nutartis naikintini, ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 370 straipsniu, nutaria Palangos miesto apylinkės teismo 2001 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti perduoti bylą iš naujo nagrinėti Palangos miesto apylinkės teismui.

19. Dėl vartotojo reikalavimo nutraukti neteisėtą energijos tiekimą AT - Nutartis 2002 m. gruodžio 23 d. Vilnius Civilinė byla Nr. 3K-3-1618/2002 m.

19.1 Dėl ginčo esmės

Ieškovas Paulius Markevičius nurodė, kad 2001 m. lapkričio 10 d.asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį Vilniuje, Paribio 28-14. Buvę šio buto savininkai su SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” buvo sudarę šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį Nr.2600148, kurios pagrindu butui buvo tiekiama šiluma ir karštas vanduo. Vienok, pardavus šį butą, 2001 m. lapkričio 30 d. pareiškimu sutartis buvo nutraukta. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. lapkričio 12 d. faksograma, o lapkričio 13 d. ir registruotu laišku pranešė SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” (atsakovui), kad nauja sutartis dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo nėra pasirašyta, ieškovas nesiruošia jos sudaryti ir pasirašyti, todėl reikalauja nutraukti neteisėtą energijos tiekimą. Ieškovas nurodė, kad CK užtikrina civilinės teisės subjektams laisvą valią, sudarant sandorius, Vartotojų teisių įstatymas suteikia vartotojui teisę laisvai rinktis prekes ir paslaugas. Be to, ieškovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr.20 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles šilumos vartotoju laikomas objekto savininkas, kuris pasirašė su tiekėju šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis (5.36 punktas). Kol tokia sutartis nepasirašyta, draudžiama tiekti, leisti arba savavališkai vartoti šilumą (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 19.1 punktas). CK normos (6.368 straipsnis), ieškovo teigimu, draudžia pardavėjui tiekti daiktus vartotojui be pastarojo sutikimo. Ieškovas nurodė, kad nors su atsakovu nėra pasirašęs ir sudaręs šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovas tiekia šilumą ieškovo butui be pastarojo sutikimo. Ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakovą nutraukti neteisėtą šilumos energijos tiekimą į ieškovui priklausantį butą, priteisti teismo išlaidas.

19.2 Dėl Teisėjų kolegijos vertinimo Byloje teismų priimti teismų procesiniai sprendimai iš esmės atitinka teismų praktikai,

todėl naikinti ar keisti teismų procesinius sprendimus pagrindo nėra (CPK 3542 straipsnio 2 ir 5 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konkrečiose kasacinėse bylose, taip pat ir jau

Page 57: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

57

galiojant 2001 m. CK, yra sprendęs ginčus, kylančius iš šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 14 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovas SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. atsakovas G. Jakutis, bylos Nr. 3K-3-411/2001, kat. 16.8, 19.2, bei 2002 m. lapkričio 4 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovas AB “Kauno energija” v. atsakovas V. Antanaitis, bylos Nr.3K-3-1311/2002, kat. 31.4, yra nurodžiusi, kad asmeniui, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijus patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją realizuojama konkliudentiniais veiksmais. Tokiu būdu bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl faktinių tarp šalių atsiradusių šilumos energijos tiekimo vartojimo santykių yra pagrįsti ir teismų praktiką atitinka.

Kartu kolegija pažymi, kad nėra paneigiama ieškovo teisė atsisakyti šilumos energijos tiekimo, tačiau tai turi būti atliekama teisės aktais nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 17 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovas SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. V. Martišauskas, bylos Nr. 3K-3-932/2001, kat. 31.4, 31.5, spręsdama klausimą dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo sutarčių nutraukimo nurodė, kad ginčo šalys gali susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau būtina laikytis tokių sutarčių nutraukimo tvarkos, nurodytos atitinkamose teisės aktuose. Nagrinėjamos bylos atveju tokia tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 ir šiame įsakyme nustatytos tvarkos turi laikytis ieškovas, norėdamas nutraukti atsakovo tiekiamos šilumos energijos priėmimą.

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai ir dėl atsakovo tinkamumo nagrinėjamoje byloje bei dėl esą priimto sprendimo neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų atžvilgiu. Byloje nustatyta, kad šilumos energijos gamintojas ir tiekėjas yra atsakovo įmonė SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” – pagal 2001 m. balandžio 26 d. šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo įrenginių eksploatavimo sutartį Nr. 182 (t. 1 b.l. 52-54) būtent atsakovas yra šilumos energijos tiekėjas daugiabučiam gyvenamajam namui Vilniuje, Paribio g. 28. Pateiktos atsiskaitymų už butų šildymą ir karštą vandenį sutartys, sudarytos tarp SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” ir daugiabučio namo Vilniuje, Paribio g. 28 butų savininkų (t.1 b.l 68-122) taip pat patvirtina, kad iš šilumos energijos tiekimo atsirandantys santykiai sieja atsakovo bendrovę bei šilumos energijos vartotojus. Tokiu būdu atsakovo klausimas byloje išspręstas tinkamai – ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui. Atmesdami ieškovo reikalavimus teismai nepriėmė sprendimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų – teismų procesiniais sprendimais teisės jiems nesukurtos, pareigos nenustatytos, todėl konstatuoti CPK 218 straipsnio pažeidimą pagrindo nėra.

19.3 Kasacinės bylos rezultatas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, nutaria Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2002 m. kovo 27 d. sprendimą ir

Page 58: Ginčai atskirose vartotojų teisių apsaugos srityse

58

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistus.