Iš anglų kalbos vertėdalIa uržaItė

algIs rukšėnas

Tiesa apie kraugeriškus įvykius kateryjeVigilant per Rusijos ir Amerikos susitikimą

Martos Vynuogyne

5

ĮŽANGA

Faktų santrauka

1970 m. lapkričio 23 d., po pietų, Masačusetse, netoli

Martos Vynuogyno, sovietų perbėgėlis iš laivo Sovetska-ja Litva įlipo į JaV pakrančių apsaugos katerį Vigilant.

Pakrančių apsauga gavo pranešimą, kad jis bandys pa-

bėgti, bet pranešimas nebuvo įtikinamas, o JaV vykdė

politiką, skatinančią apsaugoti politinius perbėgėlius.

Pagal netinkamą vadovybės sprendimą sovietų įgulos

nariams buvo leista įlipti į Vigilant ir jėga grąžinti per-

bėgėlį į sovietų laivą.

Čia pateikta nešališka faktų santrauka apie vieną keisčiausių

įvykių šiuolaikinio JaV jūrų laivyno istorijoje. Faktus surinko

oficialioji tyrimo taryba, kurią, atsakydama į viešą nepasiten-

kinimą incidentu, prezidento įsakymu sušaukė Jungtinių Vals-

tijų pakrančių apsauga. santrauka šalta, nešališka, profesiona-

6

a l g i s r u k š ė n a s

li, bet tarp eilučių atsiskleidžia ugninga, be galo dramatiška ir

skaudi vieno žmogaus susidūrimo su likimu istorija.

tas žmogus – radijo operatorius simonas kudirka. Jo gim-

tąją lietuvą 1940 metais užėmė sovietų sąjunga. nutrintoje

užrašų knygutėje, kurią visada nešiojosi su savimi, jis parašė:

„urve gimęs žmogus negali suvokti, kas yra laisvė“ ir pridūrė:

„Verta rizikuoti mirti už laisvę.“

s. kudirka rizikavo tikėdamas, kad Jungtinės Valstijos yra

rojus žmogui, ieškančiam išsigelbėjimo nuo priespaudos. tai

buvo didžiausia jo gyvenimo klaida. tolesnis simo likimas –

nukrypimas nuo normos – tapo šiurpiausiu incidentu, įvyku-

siu JaV teritoriniuose vandenyse.

teoriškai JaV iš tiesų yra rojus prispaustiesiems, ta mintis

giliai įsirėžusi amerikos etose. niujorko prieplaukoje stovinti

laisvės statula akivaizdus to tikėjimo simbolis. dar svarbiau,

perbėgėliams ir persimetėliams palanki JaV politika tvirtai

pagrįsta įstatymais. Jungtinių Valstijų kodekso 8 straipsnis

skirtas atvykėliams ir jų tautybei, 1153 skirsnis (a) (7) nurodo,

kad teisingumo ministras gali išrašyti vizas „svetimšaliams, ku-

rie atitinka imigracijos ir natūralizacijos įstaigų reikalavimus,

jei patikrinimas atliekamas bet kurioje ne komunistinėje ar ne

komunistų valdomoje šalyje, (a) jei (i) buvo persekiojami ar

bijojo persekiojimo dėl turimų rasinių, religinių ar politinių

pažiūrų ir pabėgo iš (I) komunistinės ar komunistų valdomos

7

g ė d o s d i e n a

šalies ar teritorijos... ir (ii) dėl turimų rasinių, religinių ar poli-tinių pažiūrų negali arba nenori grįžti į tą šalį ar teritoriją“.

Federalinių nuostatų kodeksas, pagal kurį atitinkamos val-dybos vykdo įstatymus, dar konkretesnis. Jungtinių Valstijų kodekso 8 straipsnio 253 skirsnyje teisingumo departamen-to Imigracijos ir natūralizacijos skyriui teikiami nurodymui dėl „svetimo laivo įgulos nario paleidimo“. Pagal 253.1 (f ), įgulos narys, „tvirtinantis, kad negali grįžti į komunistinę ar komunistų valdomą, arba komunistų okupuotą šalį, nes bijo persekiojimo dėl rasinių, religinių ar politinių įsitikinimų, turi būti paimtas iš laivo ar lėktuvo apklausai. Po apklausos regio-no valdytojas, kurio jurisdikcijai priklauso ta teritorija, kurioje yra svetimos šalies įgulos narys, gali savo nuožiūra patvirtinti jo paleidimą Jungtinėse Valstijose...“

remdamosi savo įstatymais Jungtinės Valstijos per daugelį metų, ypač po antrojo pasaulinio karo, į savo šalį įsileido daug perbėgėlių ir pabėgėlių. tačiau iki 1950 metų JaV niekada ne-buvo pasirašiusi jokio tarptautinio susitarimo, apibrėžiančio politinį prieglobstį, kurio galią pripažintų tarptautinė teisė. 1951 metais JaV prisijungė prie Jungtinių tautų organizaci-jos priimtos ženevos konvencijos dėl perbėgėlių statuso. kon-vencija buvo atnaujinta 1967 metais kaip daugiašalis protoko-las dėl perbėgėlių statuso, Jungtinės Valstijos jį pasirašė 1968 metų lapkritį.

sovietų sąjunga taip pat pasirašė minėtą protokolą.

8

a l g i s r u k š ė n a s

šios sutarties pagrindas buvo Jungtinių tautų Chartija ir

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią 1948 metų gruodį

pasirašė Jungtinių tautų generalinė asamblėja. deklaracija

teigė, kad „kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir

laisvėmis, be diskriminacijos“.

33 konvencijos straipsnis tinkamiausias Vigilant inciden-

tui. Jis teigia: „nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu ne-

išsiunčia ir negrąžina perbėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei

grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam

tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.“

dėl JaV politinio nenuovokumo pernelyg skubotai iš-

spręstas incidentas pademonstravo totalitariniam režimui

būdingą piktavališkumą ir oficialios amerikos pasyvumą, at-

skleidė aukštų vyriausybės atstovų abejingumą, biurokratiją,

sutrikdžiusią šventą JaV jūreivystės tradiciją, pakirto viešosios

amerikiečių moralės pagrindus ir iki pamatų sukrėtė Jungtinių

Valstijų pakrančių apsaugą.

šioje knygoje pateikiama faktinė ataskaita apie įvykusį in-

cidentą. Ją sudaro dvi dalys: incidentas ir jo pasekmių bei at-

garsių analizė.

Visi dalyvavusiųjų dialogai ir apmąstymai, pagrįsti jų at-

siminimais, buvo išrinkti iš pokalbių su jais arba iš oficialių

JaV pakrančių apsaugos oficialiosios tyrimo tarybos įrašų.

dauguma telefoninių pokalbių paskutinėje knygos dalyje yra

9

g ė d o s d i e n a

pažodiniai arba paimti iš šifruotų stenogramų, gautų iš JaV pakrančių apsaugos pirmosios apygardos Bostone. šie šaltiniai nurodomi.

simono kudirkos žodžius ir didžiąją dalį informacijos pa-teikė pareigūnai, tą dieną kontaktavę su juo Vigilant kateryje. kita informacija apie jį paimta iš liudijimų, užrašytų nagrinė-jant jo bylą lietuvoje praėjus 6 mėnesiams po incidento.

kadangi kontradmirolas Viljamas B. Elisas (William B. Ellis), kapitonas Flečeris V. Braunas jaunesnysis (Fletcher W. Brown, Jr.) ir laivo vadas ralfas V. Eustisas (ralph W. Eustis) buvo pagrindinai incidento veikėjai, jie natūraliai atsiribojo nuo kai kurių klausimų, kurie galėjo būti labai trikdantys ir atskleisti jų charakterio savybes. šiai knygai jau pasirodžius, keli incidente dalyvavę pakrančių apsaugos pareigūnai vis dar vilkėjo uniformą, todėl akivaizdu, kad kai kurie jų pareiškimai buvo atsargūs. Vis dėlto tai iš esmės nepaveikė incidento atkūrimo, nes pakankamai daug atskleidė oficialios tyrimo tarybos liudijimas.

Pirma, ką veikė rusų ir amerikiečių laivai kartu prisišvartavę teritoriniuose JaV vandenyse, kad galėjo įvykti toks įspūdin-gas perbėgimas? Pasimatymą paskatino ilgalaikis naujosios anglijos žvejų nepasitenkinimas sovietų žvejybine veikla.1 Vietiniai žvejai žinojo, kad užsienio žvejybiniai laivynai daug metų pažeidinėja ne vieną sutartį, skirtą tokių žvejybos įmo-nių apsaugai. Bandymai paveikti kongresą ir JaV komercijos

1 0

a l g i s r u k š ė n a s

departamentą, kad priverstų vykdyti tas sutartis, visada su-laukdavo tik tuščios užuojautos.

Įvairios šalys bandė imtis veiksmų dėl žuvies išteklių išsaugo-jimo, taip užliūliuodamos save tikėjimu, jog žuvies ištekliai ti-krai išsaugomi. Pavyzdžiui, 1949 metais, daugiausia Jungtinių Valstijų pastangomis, šalių grupė sukūrė tarptautinę šiaurės atlanto žuvininkystės komisiją* (tšažk), kuri turėjo regu-liuoti, tuo metu manyta, didėjančią šiaurės vakarų atlanto vandenų eksploataciją. Penkiolika valstybių sutarė, kad reikia saugoti žuvų išteklius, tačiau tik kelios ėmėsi konkrečių veiks-mų. kasmetiniuose iki 1960 metų vykusiuose susirinkimuose buvo sutelkiamas dėmesys į tinklų kilpų dydį ir įrangos tipus. reikalavimai kiekvienos šalies laivynui buvo palikti jų pačių nuožiūrai, atrodė, labai mažai kam rūpėjo, kas ką veikia tarp-tautiniuose vandenyse.

1958 metais, kai didžiuliai sovietų sąjungos laivynai pradė-jo žvejoti komisijos prižiūrimuose vandenyse, ji taip pat įstojo į šią organizaciją. tik 1962 metais JaV ir sovietų sąjunga ėmė aptarinėti JaV žvejų ir sovietų laivynų interesų konfliktus. sovietai ir kitos valstybės naudojosi labai modernia žvejybos įranga ir šiaurės atlanto vandenis paliko beveik be žuvies iš-teklių. tiesą sakant, sovietų jūrų technologija taip ištobulėjo,

* Angl. International Convention for the northwest atlantic Fishers (ICnaF).

1 1

g ė d o s d i e n a

kad 1960 metų pabaigoje buvo išeikvota 95 proc. buvusių gau-sių šiaurės vakarų atlanto silkės ir juodadėmės menkės ište-klių. tokie veiksmai paskatino JaV ir kanados valdžią įsteigti sezoninę „juodadėmės menkės priežiūrą“, kuri užtikrintų, kad neršto metu nė vienos šalies žvejai tos žuvies negaudytų.2

tačiau kai kurie biologai tvirtino, jog tokių priemonių nepakanka, jie rekomendavo visiškai negaudyti juodadėmės menkės ir leisti rūšiai atsinaujinti.

sovietų laivynai naudojo vadinamąją „pulsuojančią žvejy-bą“ – jie išgaudydavo vienos rūšies žuvis beveik iki išnykimo ribos, tada imdavosi kitos, pakartodavo tą patį ir t. t. šią vei-klą Jūrų prekybos namų ir žvejybos komiteto narys pavadino „bauginančia“, tačiau sovietai ją ir toliau naudojo, jokia sutar-tis jos nedraudė.

norėdami apsisaugoti vietiniai žvejai 1960 metų pradžio-je bandė paveikti valdžią ir prašė išplėsti jų žvejybos teritoriją (susisiekiančią žvejybos zoną) iki dvylikos mylių. JaV leido užsienio žvejams žvejoti trijų mylių teritorinių vandenų zono-je. kitos šalys nuo seno turėjo dvylikos mylių žvejybos limitą. tik 1966 metais JaV galop išplėtė savo teritorinės žvejybos ribas iki dvylikos mylių, kaip ir kitos šalys. tačiau naujosios anglijos žvejai vis dar jautė, jog norint, kad išsaugojimas tikrai sektųsi, teritorinės žvejybos zonos turi būti išplėstos iki 200 mylių arba 100 jūros sieksnių (jūros sieksnis – 1,8 m – vert. past.). Jie tvirtino, kad JaV padarytų tik tai, ką kitos šalys vis

1 2

a l g i s r u k š ė n a s

plėsdamos savo pakrančių žvejybos įmones, išskyrus kanadą ir Meksiką, jau padarė.

Bet Valstybės ir komercijos departamentas periodiniuose politiniuose dokumentuose ignoravo tokius pasiūlymus. Vie-tiniai žvejai tuo nesistebėjo, jie buvo įsitikinę, kad vyriausybė nepaiso jų interesų.

1966 metais vietiniai žvejai įtikino vyriausybę pakviesti so-vietų sąjungą pasikalbėti apie žuvies išsaugojimą. anot gerai in-formuoto niu Bedfordo Standard Times, kuris 1960 metų pa-baigos straipsniuose pateikė žvejų bėdų kroniką, sovietai sutiko apriboti savo žvejyba, „jeigu būtina“. 1967 metų 17-ajame me-tiniame tšažk susirinkime buvo priimtas vienintelis teigia-mas susitarimas dėl minimalaus tinklo kilpų dydžio menkėms ir juodadėmėms menkėms žvejoti. tačiau net to sprendimo nebuvo galima primesti. tiesą sakant, tšažk buvo nevykusi organizacija. tuo pat metu, ištisus 1967 metus, JaV tęsė dvi-šalius pokalbius su sovietais, pagaliau lapkritį sovietų sąjunga sutiko apriboti žvejybą rytinėje pakrantėje ir pasirašė paktą. ta-čiau sutartyje labiau atsiskleidė tai, kas neįtraukiama, o ne kas įtraukiama. neįtrauktas džordžo krantas, Menkių kyšulio žve-jybos plotai, vandenys šalia Martos Vynuogyno bei nantaketo sala. dauguma žuvų buvo susitelkę šiose teritorijose, bet jos ne-įtrauktos, nes įrašytos ankstesniuose tšažk susitarimuose.3

Vietiniai žvejai siekė dvišalio susitarimo, nes buvo įsitikinę, jog tšažk susitarimai nereikšmingi – taigi užburtas ratas.

1 3

g ė d o s d i e n a

JaV vyriausybė tvirtino, kad daroma pažanga, politiniuose dokumentuose citavo įvairius susitarimus, tačiau žvejų valkš-nų tonažas vis menko.

Problemą didino pranešimai, kad sovietų žvejybiniai lai-vynai vykdo šnipinėjimo operacijas. 1966 metų gegužę JaV senato pakomitetis atidžiai studijavo pranešimus, kad sovie-tų traleriai mėto automatinio valdymo prietaisus, kurie gali nukreipti raketas į daugelio šalies miestų centrus.4 tralerius nuolat pastebėdavo šalia povandeninių laivų trasų, vedančių į konektikuto ir Virdžinijos bazes. 1969 metų pradžioje 20 iš 100 laivų laivyno pažeidė dvylikos mylių žvejybinės zonos ribą šalia Virdžinijos. traleriai plaukiojo šalia nasa raketų centro Volopo saloje. likusioji sovietų laivyno dalis išsidėstė 25–40 mylių atstumu nuo vieno didžiausių jūrų laivyno įrenginių Hampton roudse. Jūrų pakrančių apsaugos kateriai kartais sulaikydavo įsiveržusius laivus ir įspėdavo sovietų kapitonus, jog pakartotiniai veiksmai gali reikšti „galimą sulaikymą“. Bet jokių atsakomųjų priemonių nebuvo.

Vis dėlto pagrindinis naujosios anglijos žvejų rūpestis iš-liko žuvų derlius. niu Bedfordo komercinės žvejybos žvejai pastebėjo, kad nuo 1960 metų vidurio vis mažiau pagauna geltonuodegių plekšnių – plokščių, bjaurių, dėmėtų, bet mė-singų niu Bedfordo žuvų. Jie įtarė, kad be saiko gaudę kitas žuvis sovietai kėsinasi į plekšnes. kai vietiniai žvejai įvykdyda-vo geltonuodegių kvotas, valdžia stropiai prašydavo išplaukti

1 4

a l g i s r u k š ė n a s

iš žvejybos plotų, bet kitų valstybių laivynams leisdavo likti,

nes jie tvirtindavo, jog gaudo kitas žuvis, o ne geltonuodeges

plekšnes. tuose pareiškimuose būta šiek tiek tiesos, bet vieti-

niai žvejai žinojo, kad JaV žvejybos pareigūnai pripažįsta, jog

geltonuodegės gaudomos ir nelegaliai.

tikėdamiesi šiek tiek sumažinti problemą niu Bedfordo

žuvininkystės pramonės atstovai 1969 metų vasarį paragi-

no komercijos departamentą pakelti perkamų geltonuode-

gių svorį nuo pusės iki trijų ketvirčių svaro (nuo 0,2 kg iki

0,33 kg – vert. past.), taip žuvys užaugtų ir geriau veistųsi. tai

buvo laikina priemonė, nes jie nesiliovė įtarinėję, kad sovietai

pažeidinėja esamus susitarimus dėl geltonuodegių plekšnių.

tšažk sutartis leido sovietams pasiimti vieną procentą „atsi-

tiktinai“ sugautų žuvų, bet vietiniai žvejai žinojo, be to, ir patys

sovietai pripažino, kad be gaudomų sidabrinių menkių, silkių

bei skumbrių jie pagauna ir daug geltonuodegių plekšnių.

1969 metų vasarą Halifakso susitikime naujojoje škoti-

joje sovietai sudarė „džentelmenų sutartį“ naudoti tinklus

didesnėmis kilpomis ir negaudyti geltonuodegių, bet pagal

mažėjančius laimikius niu Bedfordo žvejai nustatė, jog sovie-

tai sulaužė duotą pažadą. žvejai nenustebo ir veltui skundėsi

komercinės žvejybos biurui, kad sovietų laivynai taip iššvarina

žvejybos vandenis, jog jie neranda net monkey fish – tokį ter-

miną vartojo kalbėdami apie tuščius tinklus.

1 5

g ė d o s d i e n a

– Jie žvejoja itin švariai, net kirai neseka jų laivų, – ciniškai

pasakojo niu Bedfordo žvejys apie problemą klausinėjusiam

reporteriui.

savo ruožtu, komercinės žvejybos biuras, peržiūrėjęs iš oro

darytas nuotraukas, tvirtino, kad jokių problemų dėl gelto-

nuodegių plekšnių su sovietais nėra.

niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovai buvo nepaten-

kinti ir 1970 metų pradžioje pateikė skundą nacionalinei jūrų

žvejybos tarnybai* (nJžt) komercijos departamente. Jie kal-

tino sovietus pernai Halifakse sudarytos sutarties pažeidinėji-

mais. Vietiniai žvejai norėjo susitikti su sovietais ir aptarti pro-

blemą. Jie norėjo patys apžiūrėti sovietų tralerius ir įsitikinti,

ką rusai iš tikrųjų gaudo. žvejybos tarnyba perdavė šį prašymą

Valstybės departamentui.

Iš pradžių išsiaiškinta ambasadorių lygmenyje, abi vyriau-

sybės susitarė leisti savo atstovams susitikti. turėjo įvykti ne

oficialus vyriausybinis, bet suinteresuotų pusių susitikimas.

Vis dėlto, kaip sovietams būdinga, jiems vadovavo rusijos vy-

riausybės ranka, nes Kombinats – laivynai – visiškai priklausė

vyriausybei. JaV suinteresuota šalis buvo niu Bedfordo žve-

jybos pramonės atstovai. Juos turėjo lydėti nacionalinės jūrų

žvejybos tarnybos pareigūnas, turėjęs būti formaliu delegaci-

jos vadovu. taip pat turėjo dalyvauti vertėjas, kuris atsitiktinai

* Angl. national Marine Fisheries service (nMFs).

a l g i s r u k š ė n a s

buvo komercijos departamento užsienio žvejybos biuro parei-gūnas, ir stebėtojas iš JaV pakrančių apsaugos.

susitikimas turėjo būti neoficialus, vienas amerikos parei-gūnas net susilaikė nuo grupės vadinimo „delegacija“ ir pasi-rinko žodį „komanda“.

nurodymai iš JaV pusės buvo perduoti tiesiogiai dalyvau-jančioms valdyboms: regioniniam nacionalinės jūrų žvejybos tarnybos skyriui Masačusetse, glosteryje, niu Bedfordo žve-jybos pramonei ir Bostone įsikūrusiai JaV pakrančių apsaugos pirmajai apygardai.

Pakrančių apsauga turėjo dvigubą vaidmenį. Pirma, ji teisė-tai domėjosi susitikimu, nes žvejybos susitarimų vykdymas pri-klausė jos Įstatymų priežiūros valdybai. antra, pakrančių ap-sauga turėjo nugabenti JaV atstovus į sovietų laivyną ir atgal. kadangi susitikimas buvo griežtai skirtas tik stebėjimui, svar-biausias pakrančių apsaugos vaidmuo buvo transportavimas.

susitikimas buvo neoficialus, tad nė vienas JaV delegacijos narys neturėjo įgaliojimų pasirašyti susitarimus ar imtis kokių nors veiksmų geltonuodegių klausimu. amerikiečiai tiesiog nuplauks ten, kur tuo metu žvejos sovietų laivynas, apžiūrės, ką jie gaudo, aptars problemą ir grįš. niu Bedfordo žvejybos pramonės atstovams toks veiksmų išdėstymas atrodė tinka-mas, bet iš susitikimo jie tikėjosi nedaug.

kelis kartus atidėliotas susitikimas tarptautiniuose vande-nyse netoli Martos Vynuogyno salos buvo numatytas 1970 m. lapkričio 23 d.

1 7

1 skyrius

Iš pradžių vos girdimas lygus unkštimas vis garsėjo, kol pasiekė

absoliutų aukštį ir apėmė visą JaV pakrančių apsaugos katerį

Vigilant, kuris ruošėsi atsišvartuoti nuo pagrindinės niu Bed-

fordo prieplaukos. Vėlyvą lapkričio rytą balsas iš garsiakalbio

perskrodė miglą:

– Priimkite vienas, du, trys. Priimkite keturi, penki, šeši. –

atsišvartavimas vyko sklandžiai, visi nurodymai buvo atlieka-

mi iš eilės.

trečiojo rango kapitonas Vigilant laivo vadas ralfas V.

Eustisas stovėjo prie dešiniojo borto tiltelio apytvaro ir stebė-

jo pasirengimą. Vairinėje vairininkas sumaniai valdė svirtis ir

tikrino dviejų dyzelinių turbinų variklių sukamų propelerių,

lengvinančių laivagalio atsitraukimą nuo molo, aukštį. Eus-

tisas pasilenkė per apytvarą ir stebėjo, kaip molas tolsta nuo

laivo korpuso. kai laivo priekis praplaukė molą, kateris lėtai

1 8

a l g i s r u k š ė n a s

pasisuko į uostą ir pajudėjo prieplauka pietų kryptimi. Paten-kintas Eustisas grįžo vidun pas penkis laive buvusius civilius ir Vašingtono pakrančių apsaugos štabo leitenantą. susitikime jie visi atstovavo amerikai.

Baltas kaip kreida kateris lengvai siūbavo, nes buvo aukš-tas, plonas ir turėjo tik 3,1 m grimzlę, bet plaukė taip lengvai ir be jokių pastangų, kaip spiegiantys kirai skrodė dangų virš prieplaukos. Vidutinio galingumo, 64 m ilgio kateris buvo naudojamas gelbėjimo operacijoms jūrose ir įstatymo priežiū-rai užtikrinti teritoriniuose vandenyse. Jo gyvenimo paskirtį simbolizavo oranžinio stiebo pagrinde, šviesiai nudažyto dei-manto fone, pavaizduotas erelis, naguose laikantis žiūronus ir išgelbėtą laivą.

Vis dėlto šios kelionės tikslas buvo visiškai kitoks. Vigilant plaukė susitikti su sovietų sąjungos faktorijos traleriu atlanto vandenyne.

Jie nuplauks 14,5 km į pietus nuo piečiausio Martos Vy-nuogyno taško gei Hedo, ten, tarptautiniuose vandenyse, žvejybos problemoms aptarti jų jau lauks sovietų laivas.

trečiojo rango kapitonas laivo vadas Eustisas ir jo atsakin-gasis karininkas, vyresnysis kapitono padėjėjas leitenantas Po-las Pakosas (Paul Pakos) kalbėjosi su žvejybos įmonių atsto-vais. Eustisas daugumą jų pažinojo iš bendrų reikalų jūroje ir naujosios anglijos žvejybos įmonėse. kai delegatai trumpai pasikalbėjo ir ėmė spėlioti, kokių rezultatų galima tikėtis po

1 9

g ė d o s d i e n a

susitikimo, jis mintimis nukeliavo į sutartą vietą ir suabejojo, ar susitikimas apskritai įmanomas. kelias praėjusias dienas buvo audringa, Eustisas jautė, kad neramioje jūroje bus nelen-gva susitikti. Jis svarstė, jog galėtų nuvesti sovietų laivą į Mar-tos Vynuogyno priedangą ir susitikti saugiuose vandenyse. tai, žinoma, reikštų, jog reikėtų gauti leidimą į teritorinius vande-nis atvesti užsienio laivą.

Jis nutraukė pokalbį ir kreipėsi į operacijų karininką jau-nesnįjį leitenantą daglasą lundbergą (douglas lundberg), kad šis susisiektų su pakrančių apsaugos stotimi Vuds Hole ir sužinotų tikslią sovietų laivo vietą.

trečiasis komandoje lundbergas tarp visų pareigūnų ir sve-čių vairinėje jautė nemenką įtampą, nuo visų sklindantį šiokio tokio jaudulio dvelksmą laukiant retai pasitaikančio susitiki-mo su rusais. lundbergas stovėjo šalia nedidelio P-58 siųstuvo laivagalyje, kairėje rankoje laikė mikrofoną, o alkūne rėmėsi į siųstuvą laikančią platformą. apskritaveidis, jaunai atrodantis, nors šiek tiek apsunkęs savo trisdešimt vienerių metų amžiui. lundbergas dėvėjo rusvai žalsvos spalvos kelnes, pilkai žalią striukę prastam orui ir buvo be įprasto juodo kaklaryšio.

Vuds Holas ką tik pranešė, kad sovietų laivas jau jų laukia nuleidęs inkarą Martos Vynuogyno apylinkėse. užsirašydamas didžiąsias šaukinio raides uBMd stabtelėjo ir tuščiai nužvel-gė vairinėje esančius žmones, tada ištarė į mikrofoną:

– uBMd. Čia kateris Vigilant. Baigiau.

įsigykiteknygą dabar