EZOPAS

PASAKĖČIOS

EZOPAS

DARBĄ ATLIKO

TAUTVYDAS LINIUOTĖ

2

PA SAKĖČ IOS

TURINYSERELIS, KUOSA IR PIEMUO...................4LAKŠTINGALA IR VANAGAS..................5KATINAS IR PELĖS...............................6NEIŠMANĖLIS GYDYTOJAS...................7ŽMONĖS IR DZEUSAS..........................9OŽKA IR ASILAS.................................11ASTRONOMAS...................................12VĖŽLYS IR JO MOTINA........................13ŠYKŠTUOLIS......................................14KELEIVIS IR HERMIS...........................16DU KREPŠIAI......................................17DU ŠUNYS.........................................18KAIP VARLĖS GAVO SAU KARALIŲ.....19

3

EZOPAS

ERELIS, KUOSA IR PIEMUOErelis, nusileidęs nuo aukštos uolos,

pasigriebė ėriuką, o kuosa, šitai išvydusi, užsigeidė ir pati tai padaryti. Ji puolė švilpdama žemyn ir pagriebė aviną; suleido nagus į vilną, bet pakelti neįstengė, tik sparnais plasnojo. Piemuo, pamatęs, kas nutiko, atbėgo ir pasigavo paukštį. Apkarpęs jam sparnus, vakare nunešė vaikams. O kai šie ėmė klausinėti, koks čia paukštis, piemuo atsakė:

– Aiškiausiai žinau, kad kuosa, bet ji pati nori būti ereliu.

Šitaip su galingesniais besivaržydami, nieko nepešame, tik savo nelaimėmis patys apsijuokiame.

4

PA SAKĖČ IOS

LAKŠTINGALA IR VANAGASLakštingala, aukštame ąžuole

tupėdama, savo giesmę giedojo. O vanagas, niekur nerasdamas mitalo, vos tik ją išvydo, puolė ir sučiupo. Giesmininkė supratusi, kad jai galas, ėmė prašytis paleidžiama.

– Tavo skilviui aš – kąsnelis buvęs nebuvęs, – ji kalbėjo. – Jeigu alkanas esi, prie didesnių paukščių sukis.

Į tai grobuonis atsakė:– Tikrai kvailas būčiau, jeigu kąsnį iš

nagų paleisčiau, o vaikyčiaus grobio, kurio net nematyti.

Tai daro ir neprotingi žmonės, kurie, tikėdamiesi didesnių gėrybių, iš rankų paleidžia tai, ką turi.

5

EZOPAS

KATINAS IR PELĖSViename name priviso baisybė pelių.

Katinas tai sužinojęs ten nuėjo ir, vieną po kitos sugavęs, vis ėdė. Nuolatos gaudomos pelės išsislapstė urvuose, o katinas, jų nebepasiekdamas, sugalvojo buklumu išsivilioti. Užkopęs ant sijos, pasikabino ir apsimetė negyvas. Viena pelytė iškišo iš urvo galvą, apsižvalgė ir pamačiusi katiną tarė:

– Prie tavęs, bičiuli, kad ir maišas būtum, aš neisiu.

Pasakėčia rodo, kad išmintingi žmonės, savo kailiu patyrę kitų piktus kėslus, nebepasiduoda jų klastoms.

6

PA SAKĖČ IOS

NEIŠMANĖLIS GYDYTOJASVienas neišmanėlis gydytojas gydė

ligonį. Visi kiti gydytojai tvirtino, kad ligoniui negresiantis pavojus, tik ligą reikėsią ilgai gydyti, o jis vienas sakė, kad sergantysis turįs būti viskam pasiruošęs, nes nesulauksiąs ir rytojaus. Taip pasakęs nuėjo. Po kurio laiko ligonis atsikėlė ir vos vilkdamas kojas išėjo į lauką. Gydytojas jį susitikęs tarė:

– Sveikas gyvas! Kas girdėti numirėlių karalystėje?

Tas atsakė:– Tenykščiai gyventojai, atsigėrę

Letos vandens, ramučiai. Neseniai Mirtis ir Hadas ėmė grasinti visiems gydytojams, kad tie neleidžią ligoniams mirti, ir pradėjo juos traukti į

7

EZOPAS

pasmerktųjų sąrašus. Rengėsi ir tave įrašyti, bet aš, puolęs jiems po kojų, karštai maldaudamas ir prisiekinėdamas, įtikinau, kad tu nesi tikras gydytojas ir be reikalo apkaltintas.

Pasakėčia prie gėdos stulpo stato nemokytus, neišmaningus ir pagyrūnus gydytojus.

8

PA SAKĖČ IOS

ŽMONĖS IR DZEUSASSako, kad dievas sukūręs gyvius ir

visus apdovanojęs: vienam davęs jėgą, kitam – greitumą, trečiam – sparnus. Tik žmogus, nuogas stovėdamas, tarė:

– Mane vieną palikai be savo malonės.

Dzeusas atsakęs:– Kaip tu nematai dovanos, pačios

didžiausios dovanos, kuri tau atiteko: gavai protą, brangiausią ir dievams, ir žmonėms, galingiausią tarp galingųjų ir greičiausią tarp greitųjų.

Ir tada, atpažinęs dievo dovaną, žmogus nuėjo nusilenkęs ir dėkodamas.

Kai kurie žmonės, susilaukę iš dievo brangiausios dovanos – proto, nepripažįsta tos garbės ir pavydi

9

EZOPAS

bejausmiams ir neprotingiems gyvuliams.

10

PA SAKĖČ IOS

OŽKA IR ASILASŽmogus laikė ožką ir asilą. Ožka,

pavydėdama, kad asilas gerai šeriamas, šitaip jam kalbėjo:

– Na ir vargsti be galo: čia girnas suki, čia sunkenybes nešioji. Toks gyvenimas – kančia!

Ji patarė asilui apsimesti sergančiu nuomaru, pulti į kokią duobę ir pasilsėti. Paklausė asilas, tik krisdamas sunkiai susitrenkė. Šeimininkas pasikvietė gydytoją ir maldavo pagalbos. Gydytojas pasakė, kad asilui reikia duoti ožkos plaučių ir tada jis pasveiksiąs. Paskerdę ožką, pagydė asilą.

Kas kitam duobę kasa, pats įkrinta.

11

EZOPAS

ASTRONOMASVienas astronomas turėjo įprotį kas

vakarą žvalgytis į žvaigždes. Kartą miesto pakrašty, užsižiūrėjęs į dangų, netikėtai įkrito į šulinį. Ten aimanavo ir šaukė, kol vienas praeivis išgirdo jo dejones, priėjo prie jo ir sužinojęs, kas atsitiko, pasakė:

– Keistas tu, bičiuli! Norėdamas išvysti, kas yra danguje, nematai, kas dedasi žemėje.

Pasakėčia tinka žmonėms, kurie giriasi atlieką nuostabius darbus, o nesugeba padaryti paprasčiausių.

12

PA SAKĖČ IOS

VĖŽLYS IR JO MOTINA– Nevaikščiok atbulas! – tarė vėžienė

savo sūnui, – ir netrink šonų į šlapius akmenis!

O šis atsakė:– Motin, tu – mano mokytoja, ženk

tiesiai! O aš, tave stebėdamas, taip pat žengsiu.

Kas mėgsta sudrausti žmones, tas pats turi gyventi ir vaikščioti tiesiai, o tik paskui kitus mokyti.

13

EZOPAS

ŠYKŠTUOLISŠykštuolis visą turtą pavertė auksu,

nuliedino aukso gabalą ir užkasė jį vienoje vietoje. Ten pat užkasė savo širdį ir protą: kasdien jis ateidavo savo turto pažiūrėti. Vienas darbininkas, jį pamatęs ir supratęs, kas čia gali būti, iškasė auksą ir pasiėmė. Netrukus atėjo šykštuolis ir, pamatęs tuščią vietą, ėmė raudoti ir rautis plaukus. Bet kitas žmogus, pamatęs jį taip aimanuojantį ir sužinojęs, kas atsitiko, tarė;

– Nenusimink taip, bičiuli! Juk ir turėdamas aukso, jo neturėjai. Vietoj aukso padėk akmenį ir laikyk jį auksu: akmuo tau tiek pat padės. Juk ir turėdamas aukso gabalą, juo nesinaudojai!

14

PA SAKĖČ IOS

Pasakėčia rodo, kad niekis visoks turtas, jeigu jis nenaudojamas.

15

EZOPAS

KELEIVIS IR HERMISKeliautojas, ilgą laiką keliaudamas,

padarė įžadą, kad jeigu kelyje ką rasiąs, pusę radinio paaukosiąs Hermiui. Radęs maišiuką, pilną migdolų ir datulių, pasiėmė pamanęs, jog pinigai. Iškratęs maišiuką, viską suvalgė, o surinkęs migdolų lukštus ir datulių kauliukus, uždėjo ant aukuro sakydamas;

– Atiduodu, Hermi, ką buvau žadėjęs: pasidalinau su tavim per pusę viską, ką radau.

Pasakėčia apie gobšą, kuris per godumą net dievus apgaudinėja.

16

PA SAKĖČ IOS

DU KREPŠIAIPrometėjas, kitados sukūręs

žmones, jiems ant kaklo po du krepšius pakabino: vieną, pilną svetimų ydų, kitą – savųjų. Svetimųjų ydų krepšį pasvėrė priešaky, o antrąjį – už nugaros. Todėl žmonės, vos tik pažvelgę, svetimas ydas mato, o savųjų ne.

Pasakėčia apie žmogų, kuris savo reikalų nemato, o kišasi, kur nereikia.

17

EZOPAS

DU ŠUNYSVienas žmogus laikė du šunis: vieną

pratino medžioti, kitą namus saugoti. Kai medžioklis šuo, ką nors sugavęs, grįždavo iš medžioklės, šeimininkas gabalą mėsos ir kitam numesdavo. Bet medžioklis pasipiktinęs priekaištavo sargui, kad jis pats visą laiką bėgiojąs ir vargstąs, o anas nieko neveikiąs, tik jo darbu tunkąs! Į tai namų sargas atsakė:

– Ne mane kaltink, bet šeimininką, kuris mane išmokė ne dirbti, bet svetimą triūsą ryti.

Taip pat ir tinginių vaikų nereikia barti, nes juos tėvai taip auklėja.

18

PA SAKĖČ IOS

KAIP VARLĖS GAVO SAU KARALIŲVarlės gyveno purvyne visai

laimingos. Jos šokinėjo ir taškėsi vandeny nieko nebodamos ir niekas joms nerūpėjo. Tačiau kitos iš jų pradėjo galvoti, kad taip gyventi vis dėlto negerai, kad ir varlėms reikią turėti tam tikrus įstatymus ir savąjį karalių. Apvarsčiusios šį taip svarbų klausimą, jos nutarė pasiųsti prašymą Dzeusui, kad duotų joms karalių.

– Galingasis Dzeuse, – šaukė varlės: – atsiųsk mums karalių, kuris mus valdytų ir tvarkytų!

Dzeusas pasijuokė iš jų kvarksėjimo ir sviedė žemyn į klaną didelį rąstą.

19

EZOPAS

Rąstas tišku-tašku ir pūkštelėjo į varlių karalystę – purvyną.

Varlės labai išsigando to sujudimo, kuris įvyko purvyne, ir visos pasileido bėgti iš tolo pasižiūrėti į baisųjį savo karalių.

Po kurio laiko pastebėjusios rąstą visiškai nekrutant, viena ar dvi drąsiausios varlės priplaukė arčiau, kad geriau karalių apžiūrėtų. Rąstas visai nekrutėjo. Tada didžiausioji varlė užšoko ant rąsto ir ėmė ant jo šokinėti. Tai matydamos, kitos irgi užsirioglino ant jo ir taip pat ėmė šokinėti. Pašokinėjusios, varlės grįžo prie savo kasdienių darbų ir su panieka ėmė žiūrėti į tariamąjį savo karalių rąstą, gulėjusį jų klane.

Šitoks karalius visai joms nepatiko. Tad varlės vėl nutarė siųsti Dzeusui prašymą.

20

PA SAKĖČ IOS

– Mes norime tikrojo karaliaus, kuris tikrai galėtų mus valdyti.

Dzeusas supyko ant varlių ir nusiuntė joms garnį, kuris be jokio pasigailėjimo pradėjo jas ryti. Dabar varlės graudenosi gavusios šitokį veiklų ir plėšrų karalių, bet jau po laiko.

21

EZOPAS

DALYKINĖ RODYKLĖ

22