Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje

aidai

R ū ta J a n o n i e n ė

Bernardinų bažnyčiair konventas Vilniuje

Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino 800 metų jubiliejui

R ū ta Ja n o n i e n ė Bernardinų

aidai · 2010

Pranciškoniškojo dvasingumo atspindžiai ansamblio įrangoje ir puošyboje

bažnyčia ir konventas Vilniuje

UDK 7.04(474.5)(091)Ja-401

Knygos leidimą parėmė:

Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijaLietuvos Respublikos kultūros ministerijaŠv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija

Recenzentai:Dr. Jolita LiškevičienėDr. Eligijus Raila

Redaktorė Rima MalickaitėKnygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Viršelyje – Vilniaus bernardinų ir bernardinių vienuolynų ansamblis. 1873 m. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka, LCVA

© Rūta Janonienė, 2010© Leidykla „Aidai“, 2010

ISBN 978-9955-656-80-7

Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 VilniusTel. +370 5 212 2363 · El. paštas [email protected] · www.aidai.lt

Skiriu mažajam Pranciškui

Pradedant knygą apie Bernardinų konvento istoriją, meną ir dvasingumo tradiciją, reikia pripažinti, kad jos tikrai nebūtų be daugelio žmonių pagalbos ir paramos, atskirai norėčiau padėkoti nuostabiam leidyklos kolektyvui už iniciatyvą ir kantrybę, nuoširdžiai dėkoju už pagalbą ir palaikymą bendradarbiams, kolegoms, paveikslų ciklo, sienų tapybos ir kitų kūrinių restauratoriams ir visiems muziejų darbuotojams, išskirtinės padėkos žodžius tariu Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino broliams, šios knygos kūrimą, tikiu, lydėjusiems užtarimo malda, taip pat savo artimiesiems – už kasdienį buvimą kartu ir už atlaidumą dėl dažnai toli nuo šeimos praleisto laiko, už tikėjimo pamokas ir artimą ryšį su Bažnyčia ypač širdingai dėkoju tėveliams, ačiū skaičiusiems rankraštį recenzentams ir visiems, prisidėjusiems prie knygos išleidimo.

Jėzus + Marija + Pranciškus

0.1

Įvadas 11

1 Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus 19

2 Ansamblio statyba ir dekoravimas Jogailaičių laikais 55

3 Renesanso epizodas ir potridentinės tendencijos 137

4 Atstatymų ir plėtros šimtmetis 167

5 Apšvietos epochos permainos 275

6 Istorinės atminties saugykla ir maištininkų prieglobstis 333

7 Bernardinų bažnyčios zakristija ir lobynas 361

8 Iš konvento bibliotekos istorijos 385

9 Nekropolis 403

Pabaigos žodis 425Vilniaus konvento gvardijonai ir kustodai 431Sutrumpinimai 434Nuorodos 435Iliustracijų sąrašas 471Šaltinių ir literatūros sąrašas 483Summary 497Asmenvardžių rodyklė 503Vietovardžių rodyklė 510

Turinys

11

2009 m. Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai mini savo veiklos 800 metų jubiliejų, o Vilniaus pranciškonų observantų (bernar-dinų) konventas – 540-ąsias fundacijos metines. Nuo pat įstei-gimo (1469) Vilniaus konventas buvo svarbiausias bernardinų veiklos židinys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijoje: iš pradžių vikarijos, vėliau ir atskiros Lietuvos bernardinų pro-vincijos centras. Amžių tėkmėje ansamblis keitėsi, plėtėsi, buvo atnaujinamas. Ne kartą remontuotoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio bažnyčioje skirtingų epochų stiliai vienas kitą dengia, tačiau neužgožia, leisdami formų fragmen-tuose įskaityti istorijos paliktas žymes. Vilniaus Bernardinų baž-nyčios interjero įranga, čia buvę ar esantys dailės kūriniai pla-tesniame pranciškoniškosios kultūros kontekste iki šiol nedaug tyrinėti (bernardinais Lietuvoje kaip ir Lenkijoje buvo vadinami Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai observantai. Šios istorinės tradicijos laikomasi ir knygoje, terminus bernardinai, Mažesnieji broliai observantai arba pranciškonai observantai vartojant kaip sinonimus). Apskritai šios vienuolijos architektūros, meno, lite-ratūros ir kitas meninis bei dvasinis palikimas Lietuvoje kol kas pažintas tik fragmentiškai. Mano tyrimuose dėmesys buvo sutel-kiamas į konvento pastatų interjero įrangą ir puošybą: bažnyčios bei vienuolyno sienų tapybą, altorius ir kitus interjero įrenginius, altorinius ir nealtorinius paveikslus, lobyną, relikvijorius, kitus li-turginius reikmenis. Pastatų architektūra aptariama tiek, kiek joje atsispindi pranciškoniškosios tradicijos nuostatos. Susitelkiama į centrinę ansamblio dalį: konvento pastatus bei Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčią. Kiti su ansambliu susiję segmentai – Šv. Onos brolijos globojama to paties titulo bažnyčia, Užupio bernardinių vienuolynas, Šv. Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas – aptariami tik tiek, kiek juose buvę ar su jais susiję kūriniai padeda atskleisti nagrinėjamą temą.

Pagrindines chronologines ribas nulėmė konvento isto-rija: nuo jo įsteigimo XV a. viduryje iki uždarymo 1864 m., nors realiai išlikusių meno objektų datavimas jas susiaurina:

Įvadas

0.1 Priešantraštinio lapo iliustracija iš Vilniuje 1763 m. išleistos Praciškaus Pžylenskio knygos Dvasinė ir asketinė teologija

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje 12

ankstyviausi išlikę Bernardinų konvento dailės paminklai da-tuojami XVI a. pradžia.

Renkant medžiagą daug kur teko imtis pradininko vaidmens: ieškoti kūrinių, juos identifikuoti, nustatyti atidengiamos sienų tapybos temas ir siužetus. 1994 m. tikintiesiems grąžintoje baž-nyčioje nebuvo nė vieno įrengto altoriaus, dauguma joje buvusių meno kūrinių po bažnyčios uždarymo 1949 m. pateko į muziejų fondus arba buvo perduota kitoms bažnyčioms, neretai esan-čioms už Vilniaus ribų. Todėl, pradėjus tyrimą, kai kurių kūri-nių, sudarančių tyrimo objektą, buvimo vieta nebuvo žinoma, dalis kūrinių (pavyzdžiui, gotikinės freskos) buvo „atrandami“ ir restauruojami tyrimo metu. Taigi nemaža dalis į tyrimą įtrauktų bernardiniškojo paveldo kūrinių menotyros literatūroje plačiau nagrinėjami pirmą kartą.

Šioje knygoje apibendrintas keliolikos metų darbas, kurio rezultatai iš dalies jau buvo paskelbti atskirais straipsniais ar ki-tokiomis publikacijomis, pristatyti konferencijų pranešimuose,

0.2 Bernardinų ansamb lis iš paukščio skrydžio

0.2

13 Įvadas

kuriuos skaičiau Lietuvoje bei Lenkijoje. Vis dėlto norėta šią po įvairius leidinius išblaškytą medžiagą susisteminti ir pateikti skaitytojui vienoje knygoje. Žinoma, tyrinėjimai buvo tęsiami, toliau gilintasi į bernardiniškąjį paveldą, ieškota naujų faktų, pa-mirštų ar prarastų kūrinių pėdsakų. Kai kuriais atvejais teko ne tik pildyti, bet ir tikslinti jau skelbtus ankstesnių tyrimų duomenis. Vilniaus bernardinų ansamblis istorine ir menine prasme – ne-eilinis paveldo objektas. Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino baž-nyčioje bei vienuolyno koridoriuje išlikusi unikali vėlyvųjų vi-duramžių sienų tapyba. Lietuvos dailės kontekste tai unikalus paminklas, leidžiantis geriau įsivaizduoti XV–XVI a. sandūros Vilniaus meninės kultūros pobūdį. Ikonografine prasme ši tapyba yra savita ir platesniame – Europos dailės – kontekste. Lietuvos dailės muziejuje saugoma didžioji dalis šiam konventui priklau-siusio keliasdešimties XVII a. paveikslų ciklo, – vienintelio tokio pobūdžio paveikslų rinkinio Lietuvoje. Savitas ir originalus yra ir XVIII a. antroje pusėje sukurtas šios bažnyčios medinės interjero įrangos ansamblis. Reikia pripažinti, kad ir dabar Bernardinų bažnyčios istorijos tyrimai dar nėra baigti, restauruojant šven-tovę atrandama naujų kūrinių (ypač tai pasakytina apie sienų tapybą), o vis labiau gilinantis į pranciškoniškojo dvasingumo tradiciją, gali kilti ir naujų šio paveldo interpretacijų. Nepaisant to, manau, kad išlikę meno kūriniai, taip pat ir rašytinių šaltinių teikiama informacija apie neišlikusius arba kol kas neidenti-fikuotus su tiriamu ansambliu susijusius kūrinius suteikia ga-limybę atskleisti bažnyčios ir vienuolyno interjero puošybos kaitą, parodyti jos priklausomybę ir nuo bendriausių vienuolijos puoselėjamų dvasingumo tradicijų, ir nuo konkrečios istorinės epochos sąlygojamų pokyčių.

Rašant knygą remtasi ir įvairia literatūra, aptariančia tiek konkrečiai Vilniaus ansamblio istoriją ir architektūros raidą, tiek Mažesniųjų brolių ordino veiklą Europoje ir Lietuvoje. Lietuvoje išleista vadovų po Vilnių ir bendrųjų architektūros istorijos vei-kalų, kuriuose trumpai pristatomas Vilniaus bernardinų ansam-blis. Pirmą platesnę studiją apie šį kompleksą XX a. pirmoje pusėje parašė Vladislovas Zahorskis, tačiau jo rankraštis liko nepublikuotas (saugomas LVIA). Autorius surinko daug isto-rinių duomenų, aprašė tuo metu buvusią bažnyčios interjero


įrangą, nors išsamiau jos neanalizavo. Nemažai istorinių žinių apie bernardinų kūrimąsi ir veiklą Lietuvoje 1933 m. Lvove iš-leistame dvitomyje Bernardyni Polscy paskelbė Kamilis Kantakas, o ansamblio istorija glaustai pristatyta Hieronimo Eugenijaus Wyczawskio sudarytame veikale Klasztory bernardyńskie w Polsce w jej granicach historycznych (Kalwaria Zebrzydowska, 1985). Iš lietuvių autorių bernardinų veiklą, jų vienuolijos plėtrą Lietuvoje ir puoselėtas pamaldumo tradicijas nuodugniausiai tyrinėjo Viktoras Gidžiūnas, ta tema paskelbęs keletą išsamių publikacijų Lietuvos katalikų moklų akademijos darbuose ir metraštyje (LKMA Suvažiavimo darbai, t. 9, Roma, 1982; LKMA metraštis, t. 5, Roma, 1970). Tačiau atskirų konventų meno pa-veldo šis autorius nenagrinėjo. XX a. antroje pusėje pasirodė lietuvių autorių publikacijos, skirtos Vilniaus bernardinų

0.3

0.3 Šv. Pranciškaus alto-riaus paveikslas. XX a. 4 deš. nuotrauka

0.4 Siuvinėta širdelė – relikvinė iš Šv. Flo rijono koplyčios didžiojo altoriaus

15 Įvadas

ansamblio istorijai ir architektūrai. Reikšmingiausių mokslo darbų šioje srityje paskelbė Algė Jankevičienė (knygos Vilniaus senamiesčio ansamblis, Vilnius, 1969; Vilniaus gotikos ansamblis, Vilnius, 190; straipsniai apie ansamblio architektūros raidą lei-diniuose Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, Vilnius, 2002). Vertingą straipsnį apie Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios architektūros tyrimus žurnale Architektūros paminklai paskelbė Regina Skardžiuvienė ir Giedrius Laucius (1970). Šiose publikacijose interjero įrangai skiriama mažiau dėmesio, jos raida aptarta lakoniškai, nuosekliau nenagrinėjama. Dažniausiai aprašomas iki mūsų dienų išlikęs altorių ansamblis, antkapiniai paminklai, vargonai, daugiausia dėmesio kreipiant į šių objektų stilistines formas. Altorių ikonografinė programa ar sąsajos su pranciškoniškojo dvasingumo tradicija nenagrinėtos. Paveikslų ar sienų tapybos kompozicijų sukūrimo istorija bei ikonografija neaptariama visai. Panašaus pobūdžio yra ir Paminklų konser-vavimo ir restauravimo instituto tyrėjų parengtos istorinių ir architektūrinių ansamblio tyrimų ataskaitos (nepublikuotos, saugomos Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro archyve). Kai kurie anuomet bažnyčioje buvę interjero įrangos elementai taip pat trumpai aprašyti 1988 m. išleistame Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvado I tome, kur bendrais bruožais api-būdinamos objektų meninės formos, fiksuojamas sienų tapy-bos buvimo faktas. Iki autorės tyrimų buvo paskelbta dar viena Alvyros Vaitulevičienės publikacija, kurioje pranešama esant gotikinę sienų tapybą ir labai apytiksliai bandoma ją apibūdinti (straipsnis rinkinyje Nuo gotikos iki romantizmo, Vilnius, 1992). Iš tuo metu atidengtų nedidelių fragmentų nebuvo įmanoma nei susidaryti viso sienų tapybos vaizdo, nei nustatyti jos siužetų. Kai kuriuos XVII a. bernardinų paveikslų ciklo kūrinius pirmą kartą publikavo ir trumpai juos aptarė Irena Vaišvilaitė (Baroko pradžia Lietuvoje, Vilnius, 1995). Studijos autorė daugiau dėme-sio kreipė į kūrinių meninę formą, juose pasireiškiančius naujus stiliaus bruožus.

Taigi monografija parengta remiantis visų pirma rašytiniais, ikonografiniais šaltiniais ir natūros tyrimais. Panaudota daug iki tol neanalizuotų arba tik iš dalies skelbtų Vilniaus bernardinų

0.4


konvento archyvinių dokumentų, kurių dauguma saugomi Lietuvos valstybiniuose archyvuose, bibliotekose ir muziejuose. Tai nuo XVII a. antros pusės rašyta konvento kronika (pradėta Tomo Digonio), saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muzie-jaus archyve, Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje, Lietuvos valstybės is-torijos archyve esantys XVIII–XIX a. pradžios konvento dienynai, bažnyčios ir vienuolyno vizitacijų aktai, inventoriai, pajamų ir išlaidų registrai, XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės bažnyčios interjero fotografijos. Nemaža dalis itin vertingos medžiagos rasta Lenkijos rinkiniuose: Lenkijos bernardinų provincijos ar-chyve Krokuvoje (be kitų dokumentų, čia yra itin vertinga XVII a. antroje pusėje Tomo Digonio sudaryta Mažosios Lenkijos ir LDK bernardinų provincijos kronika), Jogailos universiteto ir

0.5

0.5 Šv. Bernardino pamokslas, XVI a. pab. sienų tapyba konvento koridoriuje

0.6 Šv. Didako altorius. XX a. 8 deš. nuotrauka

17

Čartoriskių muziejaus Rankraščių skyriuose, Varšuvos naciona-liniame muziejuje ( Jurgio Hopeno nuotraukų rinkinys). Nors pagrindinė tyrimo sritis buvo susijusi su pranciškoniškąja ikono-grafija, tuo pačiu nustatyta kai kurių kūrinių autorystė, aptariami stiliaus bruožai, pateikiama daug naujų duomenų apie vienuo-lyne gyvenusius žymesnius bernardinus, konvento fundatorius, rėmėjus, su juo susijusius menininkus.

Vilniaus bernardinų meno paveldo tyrimai dar gali būti tę-siami ir ieškant naujų objektų (dingusių kūrinių, uždažytų freskų ir pan.), ir plečiant tyrimo objektą, detaliau aptariant Šv. Onos ir Šv. Mykolo bažnyčias, kurios galėtų papildyti tyrimą pran-ciškoniškajai pasaulėjautai labai būdingais trijų ordinų (vyrų, moterų vienuolijų ir tretininkų) sąveikos ir bendrystės aspek-tais. Apie tai šioje knygoje tik užsimenama. Pranciškonų pamal-dumui būdingi kultai, atlaidų praktika ir kiti pranciškoniškojo dvasingumo pasireiškimai galėtų tapti raktu ir kitų Lietuvos bernardinų provincijos konventų meniniam palikimui suvokti. Ateityje tyrinėtini ir klausimai, susiję su Lietuvos bernardinų rašytiniu paveldu (maldomis, meditacijomis, pamokslais, kita jų literatūra), kuris kol kas nepakankamai išstudijuotas, nors yra reikšmingas ne tik bendriems dvasinės kultūros istorijos ty-rimams, bet ir dailės istorijos studijoms. Tolesnių tyrimų reikia ir siekiant atributuoti bernardinų aplinkoje sukurtus kūrinius, nes tikėtina, kad Vilniuje dirbusių dailininkų kūrinių galėjo būti ir kituose Lietuvos bernardinų provincijai priklausiusiuose vie-nuolynuose ir bažnyčiose.

0.6

1.1

19

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio baž-nyčia bei prie jos įsikūręs konventas keletą šimtmečių – nuo XV a. vidurio iki XIX a. antros pusės – buvo svarbiausias Mažesniųjų brolių observantų centras Lietuvoje. Jo architektūroje ir dailės kū-riniuose įamžintos idėjos, puoselėtos šv. Pranciškaus sekėjų, ku-riems Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, taip pat kaip Lenkijoje ir kai kuriose kitose Vidurio Europos šalyse, prigijo bernardinų pavadinimas. Observantai laikė save tikraisiais šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėjais ir į Lietuvą atvyko kaip veikli, misijoms pasi-šventusi vienuolija, kartu su aktyvia evangelizacine veikla puo-selėjanti ir asketiško elgetaujančių brolių gyvenimo tradiciją.

Observantiškosios reformos sąjūdis XIV a. antroje pu-sėje spontaniškai kilo atskirose pranciškonų bendruomenėse skirtingose šalyse. XV a. šio sąjūdžio vadovais Italijoje tapo šv. Bernardinas Sienietis (1380–1444) ir aktyvus jo idėjų sklei-dėjas šv. Jonas Kapestranas (1385–1456). Esminis observantų siekis buvo siejamas su grįžimu prie pradinio šv. Pranciškaus paliktos regulos teksto ir pastangomis iki galo įgyvendinti šios regulos reikalavimus, atmetant ordino gautas privilegijas, len-gvatas ir išlygas, įtvirtintas vėlesnėse ordino konstitucijose. Kai 1446 m. buvo paskelbta šv. Jono Kapestrano parengta popiežiaus Eugenijaus IV bulė Ut sacra Ordinis, reformos šalininkai gavo rea-lią autonomiją ordino viduje, nors formaliai liko priklausomi nuo konventualų generolo. Remiami popiežių ir palaikomi daugelio Europos valstybių valdovų, observantai siekė reformuoti visą ordiną ir tokiu būdu išvengti galutinio jo skilimo1. Observantų generaliniu vikaru išrinktas šv. Jonas Kapestranas itin rūpinosi įtvirtinti ir paskleisti reformą Centrinėje ir Rytų Europoje, ypač aktyviai steigdamas naujus konventus šiose teritorijose. Lenkijos sostinėje palankiai sutiktas Kazimiero Jogailaičio ir Krokuvos

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus 1

1.1 Vilniaus panorama su Bernardinų gatve


vyskupo Zbignievo Olesnickio 1453 m., praėjus vos trejiems metams po Bernardino Sieniečio kanonizacijos, iškilmingai at-švęstos Romoje jubiliejiniais 1450-aisiais, šv. Jonas Kapestranas įkūrė observantų konventą Krokuvoje – pirmąjį Lenkijoje. Šv. Bernardino titulo bažnyčia, pastatyta Vavelio kalvos papė-dėje, tapo atspirties tašku tolesniam observantų konventų tinklo plėtimuisi Lenkijoje ir Lietuvoje.

Popiežius Aleksandras VI savo valdymo metais (1492–1503) akivaizdžiai rėmė observantus, pripažindamas juos „autentiš-kais“ Mažesniaisiais broliais ir prašydamas vyskupų išplatinti šį pripažinimą, kad tikintieji nebūtų klaidinami ir neatsisakytų pa-remti observantų aukomis bei išmalda2. Tiesa, observantiškasis sąjūdis nebuvo vienalytis. Įvairiose šalyse lygiagrečiai formavosi kiek kitokios šio sąjūdžio pakraipos. Savitai, bet itin stipriai griež-tesnės observancijos sąjūdis pasireiškė Ispanijoje: čia XV–XVI a. sandūroje tarp konventualų būrėsi grupelės vienuolių, dėl itin asketiško, Egipto eremitus primenančio atsiskyrėliško gyvenimo

1.2 Bernardinų ansamblio teritorija

1.2

Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus21

būdo ir vaikščiojimo basomis pramintų „basaisiais“. „Basieji“ gy-veno itin kontempliatyvų gyvenimą ir netgi observantus kaltino nutolus nuo regulos „raidės“. Siekdami atsiskirti nuo rudą abitą nešiojusių observantų, jie pasirinko šiurkštaus audinio pilką tu-niką su gobtuvu3. Apskritai dėl abito formos ir spalvos tarp įvai-rių pranciškonų atšakų tuomet užvirdavo karšti ginčai, nes visi teigė nešiojantys būtent tokį drabužį, kokį nešiojo šv. Pranciškus. Visos observantiškosios Mažesniųjų brolių grupuotės, tarp jų ir ispanų „basieji“, buvo sujungtos į vieną ordiną 1517 m., kai popiežius Leonas X bule Ite et vos Mažesniųjų brolių ordiną oficialiai padalijo į dvi – observantų (Ordo Fratrum Minorum Regularis Observantiae) bei konventualų (Ordo Fratrum Minorum Conventualium) – šakas. Kaip pagrindinės observantų gyvense-nos nuostatos buvo įtvirtintas radikalus neturtas, asketiškumas, o veikloje siekiama pusiausvyros tarp maldos ir kontempliacijos bei apaštalavimo. Administracinis Mažesniųjų brolių observantų ordino centras buvo įsikūręs Romoje – Santa Maria in Aracoeli konventas, kuriame iki 1517 m. rezidavo ordino generalinis vika-ras, vėliau – generalinis ministras (generolas). Pagal teritorinę priklausomybę ordino konventai buvo jungiami į provincijas, kurioms vadovavo provincijų ministrai (provincijolai), renkami kas treji metai provincijų kapitulose, o atskiriems konventams vadovavo kas treji metai renkami gvardijonai. Konventą turė-davo sudaryti ne mažiau nei dvylikos vienuolių bendruomenė. Mažesni vienuolynai, priklausomai nuo jų funkcijos, vadinti na-mais, rezidencijomis, prezidencijomis, misijomis, eremais.

Į Vilnių Mažesnieji broliai observantai atkeliavo XV a. vidu-ryje, formaliai dar priklausydami vienam ordinui su konventua-lais, bet pabrėžtinai saugantys savo autonomiją. Pasakojama, kad ir šv. Jonas Kapestranas, atvykęs į Krokuvą, nieku gyvu nesutiko apsistoti konventualų vienuolyne ir mieliau pasirinko būstą mies-tiečių namuose. Konventualų buvimas mieste įnešė tam tikros įtampos, vidinės konkurencijos. Mažesnieji broliai konventualai Lietuvos sostinėje veikė jau nuo kunigaikščio Gedimino laikų, o XV a. jie čia turėjo net kelias bažnyčias: Šv. Onos bažnytėlę Žemutinės pilies teritorijoje, Švč. Mergelės Marijos konventą su bažnyčia Smėlynėje ir Šv. Mikalojaus bažnyčią. Nedaug ži-noma apie šių dviejų ordino šakų tarpusavio santykius, tačiau


galima spėti, kad bent jau ankstyvuoju veiklos periodu bernar-dinams rūpėjo kuo aiškiau atskleisti, kad jų gyvenimo būdas atitinka Asyžiaus Neturtėlio idealus. Kad konventualų pusėje taip pat tvirtai buvo laikomasi savo įsitikinimų ir tradicijų, rodo vienas dramatiškas epizodas, nutikęs 1516 m. Krokuvoje – čia už reformos bandymus buvo nužudytas akademijos profesorius, Lenkijos-Čekijos pranciškonų provincijolas Albertas Fantinis4.

Ilgas fundacijų priėmimo ir patvirtinimo procesas lėmė, kad į numatomą naują įsikūrimo vietą bernardinai atvykdavo gero-kai anksčiau, nei būdavo gauti raštiški fundacijos dokumentai. Prieš steigiant naują konventą reikėjo gauti vietos vyskupo su-tikimą, taip pat provincijos kapitulos ir viso ordino generalinės kapitulos bei paties popiežiaus leidimą5. Dėl to nėra žinoma ir tiksli pirmųjų bernardinų misionierių atvykimo į Lietuvą data. Manoma, kad tai galėjo įvykti apie 1454 m., gal ir dar anksčiau, šv. Jonui Kapestranui tebeviešint Krokuvoje6. Patys bernardinai savo veiklos pradžia LDK laikė 1456 m.7 Pirmuoju žymiu lietu-vių bernardinu laikomas Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio notaras Melchizedekas, 1453 m. pasiųstas į Sileziją susipažinti su šv. Jono Kapestrano veikla ir ten įstojęs į observantų ordiną. Gali būti, kad jo raginami bernardinai savo misijų vieta pasirinko ir Lietuvą8. Tiesa, Krokuvos konvento dokumentuose yra ži-nutė apie ten mirusį bernardiną Konradą iš Lietuvos, Kazimiero Jogailaičio giminaitį, tačiau tai gana paslaptinga asmenybė, ne-minima kituose šaltiniuose9.

1469 m. Kazimieras Jogailaitis, Vilniaus pilies jurisdikcijai priklausiusį netoli karališkųjų malūnų buvusį sklypą ir gretimus iš įvairių savininkų perpirktus sklypus sujungęs į vieną, padova-nojo žemę bernardinams10. Sklypas buvo tuometinio miesto pa-kraštyje, tačiau, panašiai kaip ir Krokuvoje, netoli nuo didžiojo kunigaikščio rūmų. Aukomis prisidėjo ir kiti geradariai, pavyz-džiui, tuometinis Vilniaus arkidiakonas, 1481–1491 m. Vilniaus vyskupas Andrius Šeliga ir Trakų pilininko Jono Sungailos našlė Marina. Abu jie atsisakė kompensacijos už savo žemę, kurią valdovas prijungė prie bernardinams dovanojamo sklypo11. Bernardinams dovanotoje žemėje stovėjo keletas senesnių namų, kurie buvo nugriauti statant konventą12. Tuometiniai observantų konventų fundacijų principai numatė, kad dovanojamas sklypas


būtų pakankamai erdvus – jo turėjo užtekti ne tik visų būtinų pastatų (bažnyčios, gyvenamųjų bei ūkinių statinių) ansambliui išdėstyti, bet ir prie bažnyčios steigiamoms kapinėms bei prie vienuolyno užveisiamam sodui ir daržams13. [1.2, 1.3]

Vieta, parinkta bernardinų konventui Vilniuje, visiškai atitiko tas nuostatas, kuriomis XV a. vadovavosi pranciškonai observan-tai visoje Europoje: viena vertus, norint pratęsti eremitų ir klajo-jančių pamokslininkų tradiciją, buvo siekiama įsikurti toliau nuo miestų centrų, nuošalesnėse vietose, kita vertus, gyvenant tik iš išmaldos ir pasišventus sielovados darbui, reikėjo apsigyventi ne-toli didesnių gyvenviečių. Todėl tipine to meto pranciškonų ob-servantų konventų vieta tapo miesto varguomenės apgyvendinti priemiesčiai14. Tyrinėtojai pastebi, kad, tarsi norėdami atkartoti šv. Pranciškaus šalia Asyžiaus, Porciunkulėje, pasirinktos gyve-namosios vietos pobūdį, observantai savo konventams ieškojo plotų nederlingose, neapgyvendintose, dažnai drėgnose, pelkė-tose, krūmais apžėlusiose teritorijose15. Taip parinkta ir Vilniaus

1.3

1.3 Bernardinų vienuolynas


konvento vieta – jam paskirtos žemės driekėsi pačiame tuometi-nio miesto pakraštyje, toliau nuo centrinių gatvių, pelkėtoje ir ne-labai sveikoje gyventi vietoje. Tačiau Vilniaus atveju svarbi buvo ir artima vadinamojo Rusų miesto kaimynystė – bernardinai įsikūrė visai netoli iš Vilniaus į Polocką vedančio kelio pradžios, prie pat stačiatikių apgyventos miesto dalies. Šiuo atveju iš dalies buvo nusižengta šv. Jono Kapestrano sudarytų konstitucijų rei-kalavimui, kad pranciškonų observantų konventai būtų statomi ne tik toliau nuo gyvenamųjų namų, bet ir toliau nuo pagrindinių kelių16. Matyt, lėmė Vilniaus bernardinams pavestos „Rytų misi-jos“ tikslai ir jų sielovados darbo tarp stačiatikių pobūdis.

Iki mūsų dienų išliko, tiesa, ne patys seniausi konvento pas-tatai, bet vėliau, XV–XVI a. sandūroje, Aleksandrui Jogailaičiui ir Radviloms bei kitiems didikams remiant pastatytas ansamblis. Jį sudaro vienuolynas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Bernardino Sieniečio titulo bažnyčia ir Šv. Onos brolijos koplyčia arba ma-žoji bažnyčia.

Nuo pat įsteigimo Vilniaus konventas išsiskyrė savo reikšme ir statusu – tai buvo ne tik pirmasis, bet ir svarbiausias bernar-dinų veiklos centras LDK teritorijoje. Savarankiška Lietuvos bernardinų provincija formavosi laipsniškai. Pirmieji Lietuvos konventai priklausė 1467 m. įkurtai Lenkijos provincijai (nuo 1479 – šios provincijos Vilniaus komisariatui17, po 1517 – Vilniaus kustodijai). 1530 m. pirmą kartą įkurta atskira Lietuvos provin-cija (tai buvo trisdešimt antroji cismontanų šeimos observantų provincija18). 1576 m. lietuviškieji konventai buvo vėl prijungti prie Lenkijos provincijos. Išaugus konventų skaičiui, 1628 m. Lietuvos provincija vėl atskirta nuo Lenkijos, tačiau jau 1631 m. ji buvo sujungta su Mažosios Lenkijos ir Rusios provincijomis (1637 m. pastaroji išskirta į atskirą provinciją). Bandymai įtvir-tinti savarankišką lietuviškų konventų tvarkymą tęsėsi ir XVII a. antroje pusėje, tačiau tik 1729 m. per Milano generalinę kapitulą buvo patvirtintas savarankiškos Lietuvos provincijos atkūrimas, galutinai įgyvendintas 1731 m. [1.7] Visais savarankiškos provin-cijos egzistavimo laikotarpiais, iki konvento uždarymo 1864 m., Vilniuje rezidavo Lietuvos bernardinų provincijolas, čia veikė vienuolijos noviciatas, taip pat teologijos mokykla, buvo kau-piama vertinga biblioteka.

1.4


Jau ankstyvuosiuose Vilniaus miesto aprašymuose bernar-dinų konventas paminėtas kaip išskirtinės architektūros ansam-blis. Seniausias Bernardinų ansamblio vaizdas, esantis garsiajame 1581 m. išspausdintame Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo miesto plane, be abejo, nėra tikslus. Vis dėlto ir iš šio atvaizdo galima spręsti apie konvento pastatų dydį ir reikšmę miesto pa-noramoje – izoliuotas nuo kitų miesto statinių, aptvertas uždara tvora ansamblis iš karto išsiskiria iš kitų sakra-linių pastatų. Raiškus gotikinio ansamblio siluetas traukia žvilgsnį ir 1600 m. Tomo Makovskio sukur-toje miesto panoramoje.

XVI a. pabaigoje ir XVII a. vienuolyno valdos mieste toliau plėtėsi. 1580 m. Jonas Užemskis per-davė savo namus su sodu, kuris glaudėsi prie vie-nuolyno mūro ir siekė konvento vartus prie Vilnios (Kamienica y dom z ogrodem weszly w samą Bramą konwencką nad Wileyką). 1601 m. Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius padovanojo vienuolynui savo dvarą, buvusį ant Vilnios kranto, netoli bernardinų mūrinės tvoros. 1614 m. Adomas Vnučekas už du šimtus auksinų pardavė bernardinams savo sklypą, taip pat buvusį netoli Vilnios, prie pat vienuolyno teritorijos ribos (viena puse glaudėsi prie vie-nuolyno mūro), šalia sklypo, kurį vienuolynui buvo padovano-jęs Chodkevičius. 1627 m. Marta Sačenska, vienuolė tretininkė, testamentu paliko pusę namo (vėliau toje vietoje buvo pastatyta kaulinė)19. Po 1673 m. Vilniaus vaivada, bernardinų generalinis sindikas Mykolas Kazimieras Pacas padovanojo dar vieną sklypą ant Vilnios kranto, netoli vaivados malūno ir milo vėlyklos (do-vanojimo dokumentas surašytas 1678 m.). Šio, anksčiau pilies jurzdikai priklausiusio sklypo ribas žymėjo kapčiai su įkastais marmuriniais stulpais, kuriuos puošė skulptūriniai atvaizdai (tarp jų minima buvus angelo figūrą ir liūtą su žiedu)20. Taip pat šis didikas (apie 1678) išpirko iš Lukaševičių žemę, kurioje prieš karą su Maskva buvo Vilniaus piliai priklausiusi plytinė, – joje gaminamos statybinės medžiagos buvo naudojamos bernardinų reikmėms21, – ir šią atnaujino.

Su bernardinų konventu glaudžiai siejosi ir du moterų tre-tininkių vienuolynai – XV a. pabaigoje kitoje Vilnios pusėje,

1.5

1.4–1.5 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, XVII a. II pus.


Užupyje įkurtas vienuolynas, kuriam suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas, ir XVI a. pabaigoje prie Leono Sapiegos funduotos Šv. Mykolo bažnyčios įsikūręs refor-muotų bernardinių vienuolynas.

Tretininkai arba, kaip tuomet buvo vadinama, Atgailautojų or-dinas prie bernardinų konventų pradėjo burtis tikriausiai nuo pat

jų veiklos pradžios XV a. antroje pusėje. Tuo metu Europoje plito įvairios tretininkų gyvenimo formos. Į Atgailautojų

ordiną įstoję asmenys arba likdavo gyventi namie, arba rinkosi gyvenimą bendruomenėse ir kūrė tretininkų vienuolynus. 1458 m. tokio tipo Trečiojo ordino se-serų namai, globojami bernardinų, pradėjo veikti Krokuvoje, vėliau steigėsi ir prie kai kurių kitų ber-nardinų konventų, taip pat ir Vilniuje. Šiuose vie-

nuolynuose itin gerbta 1447 m. mirusi ir iš karto be-atifikuota Prancūzijos klarisių reformatorė šv. Koletė

(Colette de Corbie, 1381–1447), garsėjusi gyvenimo as-ketiškumu, dievobaimingumu, vizionieriškomis patirtimis,

stebuklais, taip pat neišpasakytu pamaldumu Kristaus kančiai, Šventam Kryžiui ir Švč. Sakramentui22. Kartais, ypač senuosiuose šaltiniuose, dėl šv. Koletės kulto Lietuvos ir Lenkijos bernardi-nės buvo vadinamos koletietėmis, nors neturėjo nieko bendro su Europos klarisėmis-koletietėmis, priklausiusiomis Antrajam ordinui23. Užupio koletietės-bernardinės duodavo tik du papras-tuosius (paklusnumo ir skaistybės) įžadus. Jos savo bažnyčios neturėjo, eidavo į pamaldas gretimoje Bernardinų bažnyčioje, kur turėjo savo oratoriją ir stales. XVI a. antroje pusėje popiežius Pijus V, siekdamas įgyvendinti Tridento Susirinkimo nutarimus, ragino reformuoti visus moterų vienuolynus. 1566 m. jo paskelbta bule Circa pastoralis officii moterų vienuolynai buvo įpareigoti įvesti klauzūrą ir iškilmingus įžadus. Klauzūrinės (regulinės) Trečiojo ordino moterų vienuolinio gyvenimo formos pradi-ninke buvo laikoma palaimintoji Angelina iš Folinjo (Angelina da Foligno, 1377–1435), o XVI a. pradžioje popiežius Leonas X šio ordino regulos pagrindu parašė klauzūroje gyvenančių mo-terų vienuolynams pritaikytą regulą. XVI a. pabaigoje susirū-pinta ir Vilniaus tretininkėms suteikti griežtesnes vienuolinio gyvenimo taisykles. Potridentinę reformą priėmusios Vilniaus

1.6


vienuolės tretininkės persikėlė į Leono Sapiegos 1596 m. fun-duotą Šv. Mykolo vienuolyną, bet didžioji dalis bernardinių pa-siliko senajame Užupio vienuolyne, kuris liko vienintelis nerefor-muotas LDK tretininkių vienuolynas. Vėliau Užupio vienuolynas buvo vadinamas Trečiojo atgailos ordino vienuolių konventu (Conventus Monialium Vilnensium tertiae Regulae de penitentia), o Šv. Mykolo vienuolynas – Šv. Pranciškaus observančių treti-ninkių konventu (Conventus Sanctimonialium Vilnensium Sancti Francisci de oservantia terciae Regulae), reformuotomis bernar-dinėmis, rečiau – klarisėmis. Vis dėlto dažnai ir vienos, ir kitos seserys vadintos tiesiog bernardinėmis.

Užupio bernardinių vienuolyną su Bernardinų bažnyčia nuo XVII a. pabaigos jungė tiltas su dengta galerija. 1794 m. sudegus seniems mediniams vienuolyno namams, iki 1808 m. Užupio bernardinės pasistatydino naują mūrinį vienuolyną, kurio ilgas dviaukštis korpusas ir oficina išliko iki mūsų dienų.

1.7

1.6 Vilniaus Ber nardinų bažnyčios spaudas, prieš 1677 m.

1. 7 Hirša Leibovičius, Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapis, 1779–1781 m.


Reformuoto Šv. Mykolo vienuolyno seserys gyveno klau-zūroje, todėl turėjo savo bažnyčią, aptarnaujamą bernardinų. 1599 m. išduotame fundaciniame rašte minimas jau pastatytas vienuolynas su bažnyčia. Puikiai aprūpintas, brangiais liturgi-niais reikmenimis apdovanotas Šv. Mykolo vienuolynas tarp kitų šio ordino vienuolynų buvo vienas turtingiausių pasaulyje24. Jame gyvendavo apie trisdešimt seserų. Bernardinų provinci-jos kapitulose buvo išrenkami jų pamokslininkai ir nuodėm-klausiai, kurie eidavo ir vienuolyno kapelionų pareigas, aukojo šv. Mišias Šv. Mykolo bažnyčioje. XVIII a. antroje pusėje Vilniaus Šv. Mykolo vienuolyno bernardinės išlaikė pensioną, kuriame auklėjo keliasdešimt mergaičių. Bernardinių mokymo programa apėmė skaitymą, rašymą, skaičiavimą, katekizmą, prancūzų kalbą, giedojimą, muziką ir rankų darbus25.

Tretininkių vienuolynai tapo observantiškosios Mažesniųjų brolių šakos „moteriškąja“ puse, leidusia ir šioje ordino šakoje gyvuoti šv. Pranciškaus suformuotam trijų ordinų modeliui26.

Vyrai tretininkai, norintys gyventi klauzūroje, Lietuvoje savo vienuolynų nesteigė, bet gyvendavo kartu su Pirmojo ordino

1.8 Boleslovas Ruseckas, Šv. Onos bažnyčia

1.8


broliais bernardinais jų konventuose. Tiesa, būta vienos išimties, kai XVIII a. pradžioje Vilniuje bernardinų tretininkai, norin-tys gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą ir kartu tarnauti žmonėms, įsteigė Šv. Roko ligoninę ir susibūrė į slaugyti ligonius ir laidoti mirusiuosius pasišventusią bendruomenę, vėliau išaugusią į sa-varankišką rokitų vienuoliją. Be to, buvo savo namuose gyve-nančių tretininkų, vyrų ir moterų, kurie privalėjo laikytis tam tikrų taisyklių, kalbėti nustatytas maldas, po drabužiais nešioti pranciškonišką škaplierių ir virvę, vengti prabangių apdarų. Bene garsiausia tretininkė LDK buvo Uršulė Pranciška Radvilienė (1705–1753) iš Višniaveckių, Vilniaus vaivados, LDK etmono Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmona27. Jau nuo šv. Jono Kapestrano laikų visi tretininkai buvo prilyginami tikriems vie-nuoliams ir galėjo naudotis visomis Mažesniųjų brolių ordinui suteiktomis dvasinėmis privilegijomis. Tačiau Lietuvoje tre-tininkai nesudarė savarankiško ordino, kaip buvo kai kuriose Europos šalyse (pavyzdžiui, Italijoje), jie liko pavaldūs bernar-dinų provincijolui. Tretininkų įvilktuvės vykdavo bernardinų bažnyčiose, dažnai jie jose ir laidoti.

Ilgainiui vakarinėje bernardinų sklypo pusėje, priešais Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių fasadus, susiformavo švento-rius, kuriame buvo ne tik kapinės, bet ir XVII a. pastatytos kelios koplyčios, stulpas su Nukryžiavimo grupe, šventoriaus tvoros ni-šose įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Jau XVI a. pirmoje pusėje prie kai kurių observantų bažnyčių Italijoje (pavyzdžiui, Veronoje) ir Lenkijoje (pavyzdžiui, Kazimieže) atsirado prieš bažnyčią ap-tverti šventoriai, vadinami atlaidų aikštėmis. Jose buvo statomi stulpai su Dievo Motinos, šv. Onos ar šventųjų skulptūromis, įrengiami Kristaus kančios keliai, kuriuos lankydavo ne tik tos vietovės gyventojai, bet ir keliaujantys maldininkai, piligrimai. Fundatoriai tose aikštėse statydavo ir atskirai stovinčias koply-čias, skirtas tam tikriems kultams, pavyzdžiui, šv. Onos ar pran-ciškonų šventųjų garbei28. Toks aptverto šventoriaus tipas labai paplito prie bernardinų bažnyčių XVII–XVIII a. Šios tradicijos kontekste reikia kalbėti ir apie Vilniaus Šv. Onos koplyčios sta-tybą, ir apie piligrimų stulpo pastatymą bei koplyčių įrengimą vėlesniais laikais. [1.8] Taip prie bernardinų konvento kūrėsi visas statinių ansamblis, skirtas įvairaus pobūdžio pamaldumui


praktikuoti. Iš miesto į bernardinų konventą vedė to paties pa-vadinimo gatvelė, išsišakojanti nuo Pilies gatvės. Į šventorių buvo galima patekti arba pro minėtus didžiuosius vartus, arba, kiek toliau paėjus palei aukštą, stambiais kontraforsais paremtą mūro sieną, įeiti pro mažuosius vartus, įrengtus jau už Kristaus laiptų koplyčios. Pro Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažny-čios priebažnytyje (bobinčiuje) buvusias dureles buvo įeinama į konventą. [1.10] Kitas įėjimas į vienuolyno patalpas buvo iš ūkinio kiemo, į kurį patenkama įvažiavus pro vartus, įrengtus oficinoje – mūriniame dviaukščiame name, pastatytame visai ant Vilnios kranto.

Tik dalis šio ansamblio pastatų ir mūro tvoros fragmentai išliko iki mūsų dienų. XVII a. pabaigoje pastatyti puošnūs, dideli švento-riaus vartai yra įamžinti keliose XIX a. litografijose29. [1.9] XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmos pusės vienuolyno teritorijos vaizdas už-fiksuotas keliuose planuose, kurių dauguma nubraižyta pačių ber-nardinų30. 1800 m. brolio Juozapo Pileckio nubraižytame plane

1.9

1.9 Bernardinų ansamblis, chromolitografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio

„Vilniaus albumo“, 1850 m.

1.10 Senosios konvento durys, dabar įstatytos į Kristaus laiptų koplyčią


nurodyta, kad visas bernardinų sklypo plotas sudarė kiek daugiau nei dvylika kvadratinių margų (apie devynis hektarus)31. [1.11] Bernardinų teritorija iš vakarų buvo užtverta mūro tvora, o iš šiaurės, rytų ir pietų pusių ją juosė medinių aštriakuolių tvora, be to, supo Vilnios vaga ir kalnai. Vakarinė teritorijos riba buvo labai nelygi – mūras juosė sklypą laužyta, sudėtingo kontūro linija, priklausoma nuo gretimų valdų ribų. Sklypo pietvakarių dalyje išdėstyti svarbiausi sakraliniai pastatai: Didžioji ir Šv. Onos baž-nyčia, Kristaus laiptai, Viešpaties Kalėjimas, šventoriaus viduryje stovintis šešiakampis mūrinis stulpas su trimis kryžiais. Į rytus nuo gyvenamųjų konvento korpusų dviem lygiagrečiomis eilė-mis buvo išsidėstę ūkiniai pastatai, tarp jų kepykla, bravoras, stalių dirbtuvės, kalvė. Dar toliau į rytus iki pat Vilnios žaliavo parkas su keletu tvenkinių, keliais ūkiniais trobesiais, tabako sklypeliais. Čia buvo įrengta ir pirtis. Į pietus nuo ūkinių pastatų, maždaug ties Didžiąja bažnyčia, driekėsi nemaži daržai. Šiaurinėje ūkinių pastatų pusėje palei Vilnią ėjo tiesi medžių alėja, ant upės kranto buvo įrengta maudykla. Į šiaurę nuo Šv. Onos bažnyčios užveisti du dideli sodai, atskirti oranžerija, viename jų tryško fontanas. Šie sodai nuo šventoriaus buvo atitverti tvora, o vėliau ir dengtu praėjimu, jungusiu vienuolyną su 1802 m. pagal Mykolo Šulco projektą pastatyta varpine.

XIX a. buvo lemtingas vienuolyno istorijoje. 1834 m. buvo nugriauta mūrinė šventoriaus tvora su didžiaisiais vartais (ma-žieji varteliai, nors dabar užmūryti ir nebenaudojami, išliko iki mūsų dienų). Visais laikais vienuolyno pastatus potvynių metu apgadindavusi Vilnia ir XIX a. darė žalą. 1845 m. balandžio 28 d. laiške dailininkas Kanutas Ruseckas mini balandžio 1 d. įvykusį staigų Vilnios potvynį, kurio metu „tiltas Užupyje atsilaikė, bet žuvų turgavietėje ir iš bernardinių vienuolyno permestas per Vilnią dengtas koridorius į Bernardinų bažnyčią nugriuvo su žymia vienuolyno dalimi. Vanduo taip pat paplovė Šv. Mykolo vienuolyno pastato kampą. Toks staigus buvo vandens pakili-mas, kad daug žmonių, miegančių lovose, nuskendo.“32 Po šio įvykio dengta galerija buvo atstatyta, tačiau kai 1864 m. bernar-dinų vienuolynas caro valdžios nurodymu buvo uždarytas, jis prarado savo funkciją. Todėl 1866 m., kai patvinę Vilnios van-denys vėl paplovė krantus, carinė administracija nutarė, kad šis

1.10


praėjimas visai nereikalingas, nes galima naudotis šalia esan-čiu paprastu tiltu, ir tais pačiais metais galerija buvo galutinai nugriauta33. Apie 1870 m., tiesiant gatvę, vedančią į stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos soborą, buvo visiškai pakeista vakarinė ir šiaurinė teritorijos dalys – sunaikinta klasicistinė varpinė, taip pat ir daugelis kitų bernardinų pastatų, išnaikinti sodai34. Tik fragmentiški jų vaizdai liko užfiksuoti XIX a. pieši-niuose ir litografijose35. 1872 m. pagal Nikolajaus Čagino pro-jektą pastatyta nauja, neogotikinė Šv. Onos bažnyčios varpinė uždengė Kristaus laiptų koplyčios fasadą, nors įėjimas į senąją kulto vietą buvo paliktas, ir dabar į koplyčią įeinama per varpi-nės pirmąjį aukštą.

Bernardinų ryšį su Vilniumi lėmė ne tik geografinė konvento vieta ir sostinės panoramoje raiškiai išsiskiriantys bažnyčių kon-tūrai, bet ir žmonės. Vienuolyno bažnyčia buvo pamėgta nuo pat pirmųjų gyvavimo metų – tiek magnatų ir bajorų, tiek mies-tiečių, savo lėšomis prisidėjusių prie jos išlaikymo ir puošybos.

1.11

1.11 Bernardinų ansamblio planas, nubraižytas brolio bernardino Juozapo Pileckio, 1800 m.


Ir didikai, ir miestiečiai dažnai rinkosi šią vietą amžinajam poil-siui, patikėdami savo sielas bernardinų maldoms. Abiejų šių vi-suomenės sluoksnių atstovai daugiausia beldėsi ir į bernardinų noviciato vartus.

Bernardinai – elgetaujantis ordinas, išsilaikantis iš pačių bro-lių rankų darbo, geradarių aukų ir išmaldos, kurią rinkdavo po miestą ir platesnes apylinkes keliaujantys bernardinai – kvesto-riai. Be įprastinių aukų, kurias surinkdavo kvestoriai, konven-tas gyveno iš testamentais paliekamų ar tiesiog dovanojamų lėšų, taip pat iš aukų, gaunamų už Mišias ar kitas maldas. Ypač dažnai jiems aukota prašant melstis už mirusiuosius. Maldos už mirusiuosius buvo tarsi kokia bernardinų „specializacija“, nes buvo prisakytos Mažesniųjų brolių ordinui paties šv. Pranciškaus. Konventui išlaikyti skirtos lėšos paprastai būdavo leguojamos kokiame nors dvare, iš kurio pajamų vienuoliams mokėti nusta-tyti procentai. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. nemažai geradarių lėšas leguodavo Vilniaus žydų kahale36. (Legacija – finansinės pa-ramos forma, kai pinigai užrašomi kokiam nors ūkiniam vienetui (dažniausiai dvarui), o šio ūkio valdytojas įsipareigoja paramos gavėjui mokėti tam tikrą procentą nuo savo gaunamo pelno).

Visus finansinius ir teisinius ordino reikalus tvarkė pasaulie-čiai, vadinami sindikais. Dažnai Vilniaus konvento ar generaliais provincijos sindikais būdavo kviečiami itin garbingi piliečiai, neretai jais tapdavo Vilniaus vaivados ar burmistrai. Tradiciškai provincijos sindikais tapdavo žymūs didikai ir bajorai, o iš mies-tiečių kviesti konvento sindikai. Pavyzdžiui, XVII a. pradžioje apaštališkuoju vienuolyno sindiku buvo karaliaus sekretorius, burmistras Tomas Digonis, bernardinų teologo ir istoriko Tomo Digonio tėvas37. Apie 1663–1678 m. Vilniaus bernardinų sindiku buvo vyno pirklys Motiejus Klarovskis, vėliau tapęs miesto tarėju, o XVII a. pabaigoje – burmistru38. XVIII a. pradžioje konvento sindiku buvo burmistras Juozapas Jonas Žagevičius, o net trys jo sūnūs – Pranciškus, Juozapas ir Teodoras – tapo bernardinais, pastarasis netgi buvo išrinktas ordino definitoriumi39. 1726–1728 m. konvento sindiku minimas Vilniaus burmistras Andrius Minkevičius, kurio rūpesčiu atplukdžius medieną iš Pabradės miškų pastatyta nauja medinė tvora aplink Vilnelės vingyje au-gusį gojų40. Nuo XVII a. antros pusės Lietuvos bernardinai turėjo

1.12


savo atskirą generalinį sindiką, nors savarankiška provincija buvo įteisinta vėliau41. Apie 1667 m. juo buvo Jurgis Hlebavičius, nuo 1669 m. – Mykolas Kazimieras Pacas. XVIII a. Lietuvos bernar-dinų provincijos protektoriumi ir sindiku buvo LDK etmonas, Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702–1762)42, vėliau – jo sūnus, LDK kancleris Karolis Stanislovas Radvila (1734–1790)43.

Konvento bendruomenę sudarė vienuoliai, turintys kunigo šventimus (vadinami tėvais) ir jų neturintys (vadinami broliais), taip pat kartu su jais gyvenantys tretininkai. XV–XVI a. bernar-dinų dienos ritmą, maldas, tradicijas savo darbuose yra detaliai

1.12 Bernardinų bažnyčios centrinė nava. XX a. I pus. nuotrauka

1. 13 Bernardinų bažnyčios pietinė nava. XX a. I pus. nuotrauka

1.13


aprašęs Viktoras Gidžiūnas44. Dienos metu daug laiko buvo ski-riama bendroms maldoms, liturginių valandų giedojimui, taip pat Kristaus kančios meditacijoms. Bendros maldos ir konven-tinių šv. Mišių auka Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios chore suburdavo visą vienuolių bendruomenę. Be kasdienių maldų jie praktikavo ir įvairias papildomas pamaldas – šešta-dieniais giedojo Mišias apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, giesmę Jūros žvaigžde ir Loreto litaniją45. Išlikęs XIX a. vidurio pamaldų tvarkos Vilniaus Bernardinų bažnyčioje aprašas atspindi ilgai išsaugotas pirmųjų šimtmečių tradicijas ir puikiai iliustruoja vienuolinio gyvenimo ritmą. Bažnyčia buvo

1.14

1.14 Bernardinų bažnyčios šiaurinė nava. XX a. I pus. nuotrauka


atidaroma penktą valandą ryto, pirmosios šv. Mišios aukojamos pusę šeštos, per antrąsias Mišias giedama Švč. Trejybės karū-nėlė. Trečios Mišios – konventualinės, jos kasdien vykdavo prie Didžiojo altoriaus su Švč. Sakramento išstatymu (komuninėje) ir suplikacija46; šių Mišių metu, grojant vargonams, vienuoliai giedodavo himną Tavo apgynimo šaukiamės (Sub tuum praesi-dium) ir psalmę Dievas mūsų priebėga. Švč. Sakramento išsta-tymas būdavo baigiamas suplikacija, po jos chore kalbamos kanoninės valandos, o bažnyčioje šv. Mišios aukojamos vienos po kitų iki devintos valandos. Tuo metu vykdavo giedotinė vo-tyva, po jos, iki dešimtos valandos – Mišios, o dešimtą aukota Suma. Giedotinės Mišios paprastai vykdavo su vargonais, tik advento ir gavėnios metu – be vargonų; po Credo būdavo sako-mas pamokslas, po jo aukojamos skaitytinės Mišios; pagaliau po Sumos dar aukojamos dvejos skaitytinės Mišios ir visos pa-maldos baigiamos dvyliktą valandą arba pusę pirmos. Trečią va-landą po pietų būdavo skambinama mišparams, kurie vienuolių giedoti choraliniu būdu (tik kai kuriomis dienomis skambant muzikai). Prieš mišparus vienuoliai grojant vargonams giedo-davo Švč. Mergelės Marijos valandas ir karūnėlę47. Procesijos su Švč. Sakramentu bažnyčios viduje vykdavo Apaštalų Sostui lei-dus ordino iškilmių dienomis arba senu papročiu švenčiant šios bažnyčios altorių šventes. Pamokslai buvo sakomi ne tik Velykų laiku, bet ir kitu metu, nes per šios bažnyčios šventes žmonės gausiai susirinkdavo ir eidavo išpažinties. Te Deum laudamus su nurodytomis maldomis giedota reguliariai48.

Vienuolių skaičius konvente svyravo. Kaip minėta, konventą turėdavo sudaryti ne mažiau kaip dvylika žmonių, tačiau vie-nuolyno klestėjimo laikais Vilniuje jų gyvendavo žymiai dau-giau. Pavyzdžiui, 1656 m. čia gyveno šimtas tėvų ir brolių, tarp jų buvo trys pamokslininkai: vienas sakydavo pamokslus ry-tais Didžiojoje bažnyčioje, antras – po pietų; trečias pamoks-lus sakydavo Šv. Mykolo vienuolyno bernardinėms; teologijos lektoriai irgi buvo trys, studentų apie dešimt, du bernardinių nuodėmklausiai; novicijų buvo apie dvidešimt, juos prižiūrėjo novicijų magistras.

Dvasininko šventimų neturintys broliai užsiimdavo įvai-riausia veikla, kiekvienas pagal savo amatą ar bendruomenės


poreikius. Vėlesniais amžiais vienuolyno stalių ar kalvių dirbtu-vėje, soduose ar kitose ūkinio gyvenimo srityse neretai dirbdavo ir samdyti pasauliečiai. Bernardinų meistrai, ypač staliai, XVIII a. buvo žinomi ir vertinami visame mieste, jų dirbinių įsigydavo ir kitos miesto bažnyčios.

Pagrindinė bernardinų kunigų misija buvo aktyvus Dievo Žodžio skelbimas ir sielovados darbas, sutelktas visų pirma į savąsias bažnyčias. Observantų bažnyčios paprastai neturėjo parapijos teisių ir būdavo religiniai centrai, kuriuose organi-zuotos įvairaus tipo pamaldos, puoselėti įvairūs paraliturginiai kultai, burdavosi religinės brolijos, vienuoliai skelbė pamokslus ir organizavo rekolekcijas49. Prie Vilniaus Bernardinų bažnyčios parapija buvo įsteigta vėlai – tik XIX a. pradžioje. Kita vertus, bernardinų konventas mieste buvo vieta, iš kurios keliaujantys pamokslininkai pasklisdavo skelbti Dievo Žodžio po aplinkines parapijas, o kartais ir į gana tolimas LDK teritorijas, kuriose ka-talikų tikėjimas dar nebuvo įsitvirtinęs. XVI a. pirmoje pusėje Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila leido jiems laisvai pamokslauti ir teikti sakramentus visoje vyskupijos teritorijoje. Viena iš svar-biausių bernardinų sielovados ypatybių buvo ta, kad jie tikėjimo tiesas aiškino, pamokslus skelbė, maldų ir giesmių mokė liaudies kalbomis. Neatsitiktinai su bernardinų vienuolija siejami pir-mieji išlikę lietuviško rašto pavyzdžiai. Duomenis apie juos yra surinkęs ir paskelbęs knygos istorikas Sigitas Narbutas: 1503 m. Strasbūre spausdintoje knygoje Tractatus sacerdotalis, priklausiu-sioje Vilniaus bernardinų vienuolynui (dabar yra VUB), rasti po-teriai, įrašyti lietuvių kalba, manoma, perrašyti iš senesnio teksto; gausių lietuviškų glosų aptikta 1501 m. Lione išleistame mišiole (saugomas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro Nacionaliniame publikuotų dokumentų archyve), kuris vėliau buvo padovanotas bernardi-nams; lietuviškų žodžių aptikta ir 1530 m. Kelne išleistame homi-lijų rinkinyje, irgi buvusiame bernardinų rinkiniuose50. Lietuvių kalba Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje skambėjo ir vėliau. Pavyzdžiui, konvento dokumentuose pažymėta, kad 1770 m. iš aukų dėžutės už „žemaitiškas Mišias“ gauta šimtas keturiasdešimt auksinų51. Vienuolyne būtinai būdavo lietuvių bei kitas vienu ar kitu metu mieste gyvenančių katalikų kalbas

1.15 Marijos vardo hierograma ant Ber nardinų bažnyčios durų


mokančių nuodėmklausių. XVIII a. pabaigoje konvente minima buvus nuodėmklausius, kurie išpažinčių klausė ne tik lietuvių, bet ir latvių, prancūzų, vokiečių, italų kalbomis52.

Tikėtina, kad bernardinai galėjo mokyti žmones ir rusėnų kalba, juolab kad misijos tarp stačiatikių buvo viena pagrin-dinių jų veiklos LDK sričių. Ypač tai pasakytina apie XV a. pa-baigą – XVI a. pradžią. Siekdami prisidėti prie Florencijos uni-jos nuostatų įgyvendinimo, bernardinai rūpinosi liturginėmis knygomis slavų bažnytine kalba. Verta pastebėti, kad nors dėl įvairių aplinkybių tuo metu formali unija nebuvo sudaryta, jos idėjas visuomenėje bernardinai skleidė toliau. 1515 m. popiežius Leonas X jiems netgi suteikė teisę aukoti Mišias slavų kalba. Būtent bernardinų užsakymu „Rytų misijos“ tikslams jau XV a. pabaigoje Krokuvoje buvo pradėtos spausdinti knygos senąja slavų kalba, bet ši iniciatyva greitai nutrūko dėl Lenkijos vyskupų pasipriešinimo53. Su bernardinų veikla buvo susijęs ir unijos ša-lininkas Jonas Sapiega, savo valdose pastatęs bažnyčią, kurioje galėjo būti aukojamos ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčios tradicijos apeigos54. Didelė tikimybė, kad dėl Polocko bernardinų įtakos formavosi ir pirmųjų Vilniuje išleistų knygų autorius Pranciškus Skorina, kurio tekstuose atsispindi bernardinų platinto pamal-dumo Jėzaus vardui atgarsiai, o iliustracijose ryški vėlyvosios gotikos ir renesanso Europos grafikos įtaka. Pati idėja išleisti Šventojo Rašto knygas senąja slavų kalba artima bernardinų siekiui Dievo Žodį skelbti nacionalinėmis kalbomis.

Bernardinai propagavo paprastą, visiems suprantamą pamal-dumo tipą. Jų veiklos pagrindas rėmėsi siekiu mokyti žmones žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu, o literatūrinė ir meninė kūryba buvo susijusi su sielovada, tikėjimo tiesų aiškinimu, moralinių vertybių ugdymu. Pirmiausia mokyta poterių ir Dešimties Dievo įsakymų, skatinta atsisakyti prietarų, rūpintasi šeimos stabilumu, agituota prieš gėrimą ir azartinius žaidimus, taip pat smerktas išlaidavimas ir per didelis dėmesys puošmenoms. Viena iš svar-biausių observantų sielovados formų buvo pamokslai, pasižy-mėję emocingumu, gyva kalba ir gausiais pavyzdžiais, taip pat įvairiais, netgi teatralizuotais elementais, patraukiančiais klausy-tojų dėmesį. Pamokslai buvo sakomi sekmadieniais ir per šven-tes, kartais ir paprastomis dienomis. Jie trukdavo apie valandą,

1.15

1.16


prieš juos kartu su žmonėmis buvo kalbamos kasdienės mal-dos, atliekama bendruomeninė išpažintis, po pamokslo buvo giedamos giesmės, dažniausiai susijusios su Kristaus Kančia ir Dievo Motina, Kalėdų laiku – pasakojančios apie Kristaus gi-mimą55. Būdami ištikimi šv. Pranciškaus pamaldumo tradicijos tęsėjai, Mažesnieji broliai pirmiausia kreipė tikinčiųjų žvilgsnius į Nukryžiuotąjį. Šis kristocentriškasis pranciškoniškojo pamal-dumo pobūdis buvo žinomas ir Lietuvos didžiajam kunigaikš-čiui Kazimierui Jogailaičiui, kuris Vilniaus bernardinų fundaci-niame rašte pažymėjo kviečiantis brolius, kad „Nukryžiuotojo vardą neštų ir skelbtų, naujai į Kristaus tikėjimą atverstuosius jame stiprintų ir įtvirtintų“56. 1520 m. Krokuvos kapituloje or-dino generolas Pranciškus Lichetti dar kartą priminė Lenkijos ir Lietuvos bernardinams priedermę kalbėti šv. Bonaventūros parašytą Officium Crucis, ragino, sekant šv. Pranciškaus pavyz-džiu, apmąstyti ir apverkti Kristaus Kančią, taip pat pamoks-lais ir kitais būdais skelbti Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią ir kryžių tikintiesiems, priminti ją penitentams po išpažinties ir pan.57 Kaip paties Viešpaties ordinui suteikta privilegija buvo suprantamas šv. Bernardino ir šv. Jono Kapestrano išplatintas pamaldumas Jėzaus vardui ir observantų tradicija jį tapyti ar ki-taip vaizduoti, perimta visos Katalikų Bažnyčios58. Neišliko duo-menų, kad bernardinai Lenkijoje ar Lietuvoje pamokslų metu būtų naudoję šv. Bernardino pamėgtą lentelę su užrašytu Jėzaus vardu, tačiau panašių tradicijų būta. Pavyzdžiui, palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo (apie 1462–1505) pamokslus mėgdavo pradėti invokacija Jėzus Nazarietis, žydų karalius, šv. Simonas iš Lipnicos (1435–1482) įvedė praktiką pamokslo metu, nutraukus dėstymą, kartu su žmonėmis garsiai šaukti Jėzaus vardą. Panašūs pamaldumo Jėzui išraiškos būdai, taip pat kartu su žmonėmis giedami eiliuoti dekalogai tapo gan paplitusia bernardinų pa-mokslininkų praktika. Pamokslų tikslas buvo ne vien mokyti tikėjimo tiesų ar aiškinti krikščioniško gyvenimo taisykles, parei-gas ir normas, bet ir sužadinti atgailą, sujaudinti žmonių širdis. Be žodžių, tam buvo pasitelkiami ir vaizdai: neretai bernardinų bažnyčiose altorių paveikslai ar sienų tapybos kompozicijos buvo suvokiamos kaip pamokslininko pasakojimo iliustracijos, tam tikra žodžių vizualizacija59. Su pamokslais siejosi ir bernardinų

1.16 Nukryžiuotojo figūra Bernardinų bažnyčios prieangyje


platinamų religinių giesmių turinys. Bernardinai itin išplėtojo bažnytinio giedojimo kartu su žmonėmis tradiciją. Šioje srityje itin ryškų pėdsaką paliko palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo, kaip manoma, pirmasis ėmęs taip plačiai taikyti bažnytinį gie-dojimą lenkų kalba ir rašęs giesmių tekstus. Nežinoma, ar šis vienuolis gyveno Vilniuje, bet jo sukurtos giesmės tikrai buvo čia giedamos. Bernardiniškos giesmės pasižymėjo ilgu didakti-niu pasakojimu, detaliai įvykius aprašančia fabula, kuri smarkiai jaudindavo klausytojus ir giedotojus60. Dažnai jos išaugdavo į atskiras paraliturgines pamaldas. Pavyzdžiui, Švč. Mergelės Marijos kulto sklaidai itin didelės įtakos turėjusi populiarioji Švč. Dievo Motinos karūnėlė paprastai buvo giedama po pa-mokslo, kartu su tikinčiaisiais. Ją sudarė įvadinė giesmė Kas nori Mergelei Marijai tarnauti ir šešiasdešimt tris kartus giedamos Sveika Marija ir septynis kartus Tėve mūsų maldos61. Žinoma ir daugiau Vladislovui iš Gielniovo priskiriamų giesmių, kuriose detaliai nupasakojama Kristaus Kančia, žadinama žmonių užuo-jauta Išganytojui. Karūnėlė buvo žinoma ir anksčiau, tačiau ypač ją išpopuliarino šv. Bernardinas Sienietis ir šv. Jonas Kapestranas. Būdamas Lenkijos bernardinų provincijos vikaru, Vladislovas iš Gielniovo už Karūnėlės praktikavimą šiai provincijai išrūpino ypatingus atlaidus. Vėliau popiežius Paulius V suteikė atlaidus visiems ją pamaldžiai atliekantiems62. Panašiai su paraliturgi-nėmis maldomis buvo siejama ir Vladislovo lenkų kalba adap-tuota čekų giesmė Jėzų Judas pardavė, giedama apmąstant Jėzaus Kančią ir Marijos kentėjimus. Po šios giesmės buvo kalbama ar giedama šimtas penkiasdešimt Sveika Marija ir penkiolika po-terių63. Su misijomis į rytines LDK žemes susijusi, prieš pagonis (totorius) nukreipta jo giesmė Jėzus Nazarietis, žydų karalius, kurią bernardinai giedodavo visuose konventuose64. Įvairias giesmes, pamaldžiai liaudies giedamas, kūrė ir kiti bernardinų vienuoliai65. Šios XV–XVI a. sandūroje bernardinų giedotos gies-mės Lietuvoje paplito ilgam, dalis jų buvo išversta į lietuvių kalbą. Kai kurios giesmės vėliau pateko į pirmą lietuvišką katalikišką Saliamono Mozerkos Slavočinskio giesmyną, išleistą 1646 m.66 Giesmė Mergelės Marijos karūnėlė (arba Kas nori Mergelei Marijai tarnauti), gavėnios giesmė Kurs už mus kaltus kentėjai tapo vieno-mis populiariausių katalikiškų giesmių Lietuvoje. Pasak Kamilio

1.17 Procesinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolijos vėliava, XVII a. I pus.

1.17


Kantako, Vilniaus bernardinų konvento klierikai Karūnėlę regu-liariai giedodavę dar ir XVIII a. viduryje67.

Vilniaus bažnyčioje vienuoliai taip pat rengdavo įvairias pa-pildomas pamaldas, iškilmingas procesijas, eisenas, paraliturgi-nes apeigas. Apie ankstyviausias tokio pobūdžio iškilmes išliko tik trumpi paminėjimai. 1482 m. popiežiui Sikstui IV išleidus potvarkį dėl Nekaltojo Prasidėjimo šventės su oktava, Vilniaus bernardinai šia proga savo bažnyčioje surengė iškilmes su vaidi-nimais. Apeigos su vaidybiniais intarpais turbūt buvo organizuo-jamos ir Kalėdų laiku – čia, kaip ir kituose bernardinų konven-tuose, kalėdinės giesmės galėjo būti giedamos sūpuojant lopšį68.

1.18

1.18 Šv. Pranciškus ir šv. Klara garbina Kristaus kančios emble-mas, XVIII a. Buvusios procesijų vėliavos ikonografijoje aiškiai išreikštas ne tik Kristaus Kančios, bet ir su juo glaudžiai susijęs Eucharistijos kultas


1525 m. Dievo Kūno iškilmių procesija iš Vilniaus katedros ėjo į Bernardinų bažnyčią69. Vėlesnių renginių pobūdį atspindi kroni-kose išlikę platesni aprašymai. Viename iš tokių aprašymų įamžin-tos XVII a. – XVIII a. viduryje vykdavusių Didžiojo penktadienio pamaldų tradicijos, atspindinčios ypatingą bernardinų dėmesį ne tik žodžiui, bet ir vaizdui. Iškilmių dieną į sakyklą būdavo užke-liamas kryžius su Nukryžiuotuoju70. Pamokslininkas nuimdavo Nukryžiuotąjį ir, nunešęs nuo sakyklos, paguldydavo jį ant ak-somu išklotų neštuvų. Procesijos priekyje eidavo alba vilkintis broliukas su erškėčių vainiku ant galvos. Jis ant pečių nešė didelį medinį kryžių ir geležinę grandinę. Kryžiaus galą, barškindamas grandine, nešė kitas broliukas. Už jų ėjo kiti broliai, vilkintys ka-pomis, toliau – tėvai bernardinai, už jų – keturi diakonai, persi-juosę gedulingomis stulomis ir nešini neštuvais su Jėzaus figūra. Paskui neštuvus sekė pamaldose dalyvaujantys žmonės. Procesija, vienuoliams giedant, išeidavo į šventorių, eidavo Kalvarijų keliu, o Kalvariją šventoriuje panaikinus – vienuolyno pirmojo aukšto koridoriais. Grįžus į bažnyčią, neštuvai būdavo pastatomi priešais Kristaus kapą ir, kryžių perėmus kitam vienuoliui, dar būdavo aplankomi Kristaus kapai kitose Vilniaus bažnyčiose71.

Bernardinai dalyvaudavo ir bendrose Vilniaus religinėse šventėse. XVIII a. konvento dienynų knygose minimos iškil-mingos kasmetinės bernardinų procesijos į Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Kovo 4 d. po iškilmingų Mišių savo bažnyčioje vienuoliai su giesmėmis eidavo pagerbti šventojo ka-ralaičio relikvijų, prieš kurias sugiedodavo Omni die dic Mariae giesmę. Porą dienų vėliau (dažniausiai kovo 9 d.) į Šv. Kazimiero bažnyčią, bernardinų lydimi, iškilmingai eidavo Šv. Onos brolijos nariai. Tokios procesijos minimos dar ir XIX a. pradžioje72.

Svarbi sielovados darbo forma buvo susijusi su savo alto-rius bažnyčioje turėjusių amatininkų cechų ir religinių brolijų globa. Savo altorius Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažny-čioje turėjo knygrišių, kepurininkų, mūrininkų ir dailidžių, sta-lių, vėliau dar ir šaltkalvių cechai. Cechai ir brolijos tam tikro-mis dienomis rinkdavosi į už jų bendrijos narius aukojamas Mišias, taip pat dalyvaudavo bendrose bažnyčios iškilmėse. [1.17] Pavyzdžiui, XVIII a. viduryje kepurininkų cechui, kuris glo-bojo Šv. Pranciškaus altorių, šv. Mišios buvo aukojamos per

1.19


Šv. Pranciškaus stigmų gavimo iškilmę, taip pat Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo aštuondienio metu cecho narių intencija buvo giedamos rarotinės Mišios73. Įvairiu metu ber-nardinų globojamos veikė Šv. Barboros, Šv. Onos, Šv. Martyno ir tipiškai Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo brolijos. Pastaroji buvo tipiškai „bernardiniška“ brolija, Dievo Motinos kultą skleidusi pranciškoniškajam pamaldumui itin būdingu aspektu – per jos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį.

Daugybę vilniečių ir iš toliau atvykusių piligrimų į Bernardinų bažnyčią traukė gausūs atlaidai, suteikiami tiems, kurie apsilanko tose bažnyčiose nustatytomis dienomis, dalyvauja tam tikrose iš-kilmėse ir atlieka numatytas religines praktikas, taip pat paremia statybos ar puošybos darbus. Už tikinčiųjų pagalbą statant Vilniaus konventą atlaidai buvo suteikti 1501 m.74 1521 m. vasario 3 d. ber-nardinams prašant, popiežiaus Leono X legatas Zacharijas Fereris paskelbė, kad Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios pašven-tinimo dieną (trečią sekmadienį po Velykų) ir šv. Bonaventūros, šv. Onos, šv. Juozapo, šv. Joakimo šventėmis šią bažnyčią lankan-tiems ir ją atnaujinti padedantiems tikintiesiems suteikiama de-šimt metų ir tiek pat kvadragenų (keturiasdešimt dienų) atlaidų. Tuo pat metu suteikti atlaidai ir lankantiems Šv. Onos bažnyčią jos pašventinimo dieną (sekmadienį prieš apaštalų Simono ir Judo šventę)75. 1584 m. kardinolas Jurgis Radvila suteikė atlaidus lan-kantiems Bernardinų bažnyčią trečią Kalėdų ir Velykų dieną76.

1699 m. Vilniaus bernardinams buvo suteikta teisė rengti Sopulingosios Dievo Motinos atlaidus. XVIII a. pabaigoje per šią iškilmę (balandžio 9 d.) būdavo organizuojama procesija, vyko pamaldos Kristaus kalėjimo koplyčioje77. Ypač pagausėjo atlaidų XVIII a.: 1727 m. popiežius Benediktas XIII suteikė atlaidus tikin-tiesiems, observantų bažnyčiose dalyvaujantiems Kryžiaus kelio pamaldose78. 1735 m. gauta indulgencija šv. Liudviko, Prancūzijos karaliaus, ir šv. Elzbietos, Vengrijos karalienės, iškilmėms, 1774 m. gauta Kristaus laiptų atlaidų privilegija, tais pačiais metais de-šimtmečiui suteikta teisė rengti šv. Koletės atlaidus (kovo 6 d.). 1776 m. popiežius Pijus VI suteikė visuotinius atlaidus visiems, šv. Martyno dieną pamaldžiai aplankiusiems Šv. Onos bažnyčią79. Įvairių atlaidų būta ir daugiau, kai kurie jų buvo suteikiami tik tam tikram laikui.

1.19 Marijos vardo išaukštinimas, XVIII a. Kitoje procesinės vėliavos pusėje buvęs vaizdas liudija bernardinų puoselėtą pamaldumą Dievo Motinai.


Vis dėlto iškilmingiausiai Vilniuje minėtos Švč. Mergelės Marijos šventės. Porciunkulės atlaidai buvo viena iš didžiausių iškilmių visoje vienuolijoje. 1221 m. jie buvo suteikti Asyžiaus papėdėje esančiai Porciunkulės bažnyčiai, itin reikšmingai šv. Pranciškaus gyvenime. 1622 m. popiežius Grigalius XV bule Splendor Paternae gloriae suteikė juos visoms Mažesniųjų brolių bažnyčioms, o popiežius Inocentas XI leido atlaidus skirti ne tik savo, bet ir skaistykloje esančioms sieloms išgelbėti. Nuo 1700 m. privilegija dar išplėsta – visuotinį nuodėmių atleidimą buvo ga-lima gauti ne vieną kartą, bet tiek kartų, kiek kartų iškilmės dieną buvo aplankyta Mažesniųjų brolių bažnyčia.

1.20

1.20 Alfredas Römeris, Bernardinų bažnyčios interjero fragmentas, XIX a. II pus.

[…]

http://www.aidai.lt/

[…]

http://www.aidai.lt/

471

1.7 Hirša Leibovičius, Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapis, 1779–1781 m. LNM

1.8 Boleslovas Ruseckas, Šv. Onos bažnyčia. MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka

1.9 Bernardinų ansamblis, chromolitografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1850 m.

1.10 Senosios konvento durys, dabar įstatytos į Kristaus laiptų koplyčią. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

1.11 Juozapas Pileckis, Bernardinų ansamblio planas, 1800 m. VUB

1.12 Bernardinų bažnyčios centrinė nava. XX a. I pus. nuotrauka, LDM

1.13 Bernardinų bažnyčios pietinė nava. XX a. I pus. nuotrauka, LDM

1.14 Bernardinų bažnyčios šiaurinė nava. XX a. I pus. nuotrauka, LDM

1.15 Marijos vardo hierograma ant Bernardinų bažnyčios durų. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

1.16 Nukryžiuotojo figūra Bernardinų bažnyčios prieangyje. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM

1.17 Procesinė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Pra si dė jimo brolijos vėliava, XVII a. I pus. LNM

1.18 Šv. Pranciškus ir šv. Klara garbina Kristaus kančios emblemas, XVIII a. LDM

1.19 Marijos vardo išaukštinimas, XVIII a. LDM 1.20 Alfredas Römeris, Bernardinų bažny

čios interjero fragmentas, XIX a. II pus. MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka

1.21 Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Įvadas

0.1 Priešantraštinio lapo iliustracija iš Vilniuje 1763 m. išleistos Praciškaus Pžylenskio knygos Dvasinė ir asketinė teologija. LDM

0.2 Bernardinų ansamblis iš paukščio skrydžio. Ramučio Petniūno nuotrauka, 2006

0.3 Šv. Pranciškaus altoriaus paveikslas. XX a. 4 deš. Jurgio Hopeno nuotrauka, LDM

0.4 Siuvinėta širdelė – relikvinė iš Šv. Florijono koplyčios didžiojo altoriaus. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2005

0.5 Šv. Bernardino pamokslas, XVI a. pab. sienų tapyba konvento koridoriuje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

0.6 Šv. Didako altorius. XX a. 8 deš. nuotrauka, KPCA

1 Konventas mieste, arba kaip buvo ateinama pas bernardinus

1.1 Vilniaus panorama su Bernardinų gatve. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

1.2 Bernardinų ansamblio teritorija. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

1.3 Bernardinų vienuolynas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

1.4 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, XVII a. II pus. LDM

1.5 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, XVII a. II pus. LDM

1.6 Vilniaus Bernardinų bažnyčios spaudas, prieš 1677 m. LDM

Iliustracijų sąrašas

472

2.15 Triumfo arka, skirianti presbiteriją su vienuolių choru nuo bažnyčios navų dalies. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.16 Kadaise bažnyčios erdvę į pasauliečių ir vienuolių zonas skyrusių gotikinių grotelių fragmentas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

2.17 Gotikinio Nukryžiuotojo figūra Šv. Florijono koplyčios altoriuje. Gintauto Trimako nuotrauka, 1996

2.18 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslo (vadinamosios Sapiegų Madonos) fragmentas. XX a. I pus. nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno

2.19 Švč. Mergelės Marijos skulptūra, XVI a. pr. LDM, Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

2.20 Kelių laikotarpių įrašai ir herbai vakarinėje bažnyčios sienoje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.21 Atpirkimo medį simbolizuojančios sausos susipynusios šakos (fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.22 Šv. Pranciškus ir šv. Dominykas. Sienų tapybos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.23 Įrašas sukomponuotas iš sekvencijos Stabat Mater Dolorosa eilučių: O quam tristis et afflicta fuit illa benedicta, Mater Unigeniti · [Quae] moerebat et dolebat, Et tremebat cum videbat Nati poenas incliti · Cuius animam gementem, contristatam et dolentem pertransivit gladius (O kokia nuliūdusi ir sugniuždyta buvo toji palaimintoji Viengimio motina, kuri sielvartavo ir kentėjo, ir drebėjo, matydama garsiojo Sūnaus kančias, kurios aimanuojančią, nuliūdintą ir kenčiančią sielą pervėrė kalavijas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2 Ansamblio statyba ir dekoravimas Jogailaičių laikais

2.1 Pranciškonai, remiantys Laterano baziliką. Sienų tapybos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.2 Kazimieras Jogailaitis sutinka šv. Joną Kapestraną, XIX a. (XVII a. paveikslo kopija). LDM, Antano Lukšėno nuotrauka

2.3 Bernardinų bažnyčios choro kontraforsai. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

2.4 Gdansko Švč. Trejybės bažnyčios Šv. Onos koplyčios frontonas. Maciejaus Szczepańczyko nuotrauka, 2006

2.5 Bernardinų bažnyčios fasadas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008

2.6 Masverkai Bernardinų bažnyčios fasade. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2007

2.7 XVI a. pr. tapyto konsekracinio kryžiaus likučiai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.8 Bažnyčios interjero fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.9 Bernardinų bažnyčios portalas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

2.10 Šiaurinės navos krištoliniai skliautai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.11 Senoji Bernardinų bažnyčios varpinė. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

2.12 Langai ir kontraforsai pietiniame bažnyčios fasade. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

2.13 Restauratorių atrastos užmūrytos gotikinės klausyklos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.14 Smailiaarkiai langai, aukšti pilioriai ir krištoliniai skliautai – pagrindiniai išlikę gotikos elementai bažnyčios vidaus architektūroje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009


473 Iliustracijų sąrašas

2.37 Poncijus Pilotas (Pasirengimo nukryžiavimui scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.38 Kristus, sėdintis ant kryžiaus (Pasirengimo nukryžiavimui scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.39 Šv. Pranciškus (Kryžiaus pagarbinimo scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.40 Didieji pranciškonų šventieji (Kryžiaus pagarbinimo scenos fragmentas). Rūtos Janonienės nuotrauka

2.41 Dvasininko figūra (Kryžiaus pagarbinimo scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.42 Šiaurinės sienos tapybos dekoro trečioji dalis. Rūtos Janonienės nuotrauka

2.43 Scenos Popiežiaus Inocento III sapnas frag mentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.44 Scena Šv. Pranciškus ir šv. Dominykas – Viešpaties rūstybės permaldautojai. Rūtos Janonienės nuotrauka

2.45 Šv. Dominyko figūros fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.46 Scenos Šv. Pranciškaus stigmatizacija ir Regulos patvirtinimas. Rūtos Janonienės nuotrauka

2.47 Šv. Jono Kapestrano vėliava, scenos Regulos patvirtinimas fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.48 Regulos patvirtinimas, raižinys iš leidinio Privilegia Fratrum Minorum, Barcelona, 1523. Iliustracija iš knygos: Lyell J., Early book illustration in Spain, New York, 1976

2.49 Ordiną laiminantis Viešpats (scenos Regulos patvirtinimas fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.50 Regulos antspaudai (scenos Regulos patvirtinimas fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.24 Šiaurinės sienos freskų temų ir siužetų schema

2.25 Šiaurinės sienos tapybos dekoro pirmoji dalis. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.26 Demonai, bėgantys iš miesto (Šv. Kristoforo scenos fragmentai). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.27 Žuvys, žvejai ir vandens pabaisos (Šv. Kristoforo scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.28 Pabaisos, kylančios iš jūros ir Šv. Antano pamokslas žuvims (Šv. Kristoforo scenos frag mentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.29 S. Fridolino knygos Der Schatzbehalter iliustracijos Pranašo Danieliaus vizija frag mentai (Niurnbergas: Anton Koberger, 1491). Iliustracija iš knygos: Fri dolin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962

2.30 Šv. Jurgio kompozicijos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.31 Drakonas (Šv. Jurgio kompozicijos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.32 Drakoniukas, ryjantis žmogų (Šv. Jurgio kompozicijos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.33 Šiaurinės sienos tapybos dekoro centrinė dalis. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008

2.34 Centrinės sienų tapybos dalies aprėminimo, vaizduojančio Gyvybės arba Pažinimo medį, fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.35 Pasirengimo nukryžiavimui scenos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.36 Angeliukai (Pasirengimo nukryžiavimui scenos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

474

mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962

3 Renesanso epizodas ir potridentinės tendencijos

3.1 Presbiterijos skliauto fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.2 Pietinio koridoriaus sienų tapybos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

3.3 Alfredas Römeris, Plokštė nuo Šv. Onos brolijos namo. XIX a. II pus. piešinys, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka

3.4 Jokūbo Naporkovskio šeimos, Šv. Onos brolijos geradarių, atminimo lenta, įrengta brolijos lėšomis 1642 m. XX a. 4 deš. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM

3.5 Triumfo arka su įrašu, žyminčiu skliautų atstatymą apie 1578 m. (kompozicija

„Nukryžiavimas“ sukurta XX a. pr.). Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.6 Choro sienų tapybos fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.7 Tapyti herbai bažnyčios vakarinėje sienoje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

3.8 Kelių sluoksnių sienų tapyba vienuolių chore. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.9 Popiežiaus atvaizdas choro skliaute. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.10 Dailininko (?) figūrėlė ant tapytos konsolės chore. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.11 Koridoriaus sienų tapybos kompozicija, vaizduojanti scenas iš šv. Pranciškaus legendos, XVI a. pab. – XVII a. pr. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

3.12 Koridoriaus sienų tapybos kompozicija Šv. Pranciškaus stigmatizacija, XVI a. pab. – XVII a. pr. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.51 Scenos Pranciškus įteikia regulą klarisėms, Šv. Pranciškus įteikia regulą Atgailau jantiems broliams (Trečiajam ordinui) ir Maroko kankiniai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.52 Šv. Pranciškus įteikia regulą klarisėms. Raižinys iš Boniface de Ceva Firma mentum Trium Ordinum Beatissimi Patris nostri Francisci, Paris, 1512

2.53 Šv. Pranciškus įteikia regulą Trečiajam ordinui. Raižinys iš knygos: Boniface de Ceva Firmamentum Trium Ordinum Beatissimi Patris nostri Francisci, Paris, 1512

2.54 Pietinis vienuolyno galerijos koridorius. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.55 Nukryžiuotasis, XVI a. pr. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.56 Liūtai, riaumojimu žadinantys jaunik lį. Skliauto tapyba virš Nukryžiuotojo kompozicijos. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.57 Mozė ir varinis žaltys (Nukryžiuotojo kompozicijos fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.58 Nukryžiuotojo kompozicijos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.59 Šv. Antanas Paduvietis (fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

2.60 Nukirsdinimas. Raižinio iš S. Fridolino knygos Der Schatzbehalter fragmentas. Iliustracija iš knygos: Fridolin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962

2.61 Miestas. Raižinio iš S. Fridolino knygos Der Schatzbehalter fragmentas. Iliustracija iš knygos: Fridolin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491



4.4 Vladislovo Tiškevičiaus išduotas Kristaus kraujo ir Kryžiaus medžio relikvijų dovanojimo bernardinams raštas, 1667 m. VDKMA

4.5 Vladislovo Tiške vi čiaus herbas ant jo epitafinės plokštės. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.6 Šv. Petro iš Alkantaros paveikslas, dabar esantis Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje. Vytauto Balčyčio nuotrauka, 2003

4.7 Šv. Petro iš Alkantaros koplyčios konsekracinis kryžius restauravimo metu. Rūtos Janonienės nuotrauka

4.8 Paveikslas Palaimintasis Silvestras. LDM 4.9 Šv. Barboros altoriaus paveikslas.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 2009 4.10 Tapyto piliastro vienuolių chore fragmen

tas, XVIII a. I pus. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.11 Paveikslo Šv. Barbora fragmentas 4.12 Šv. Barbora. LDM, 1958 m. nuotrauka iš

Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.13 Šv. Danielius ir jo draugai, XVII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka

4.14 Šv. vyskupo Liudviko skulptūra. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008

4.15 Altorinio paveikslo Apreiškimas Švč. Merge lei Marijai fragmentas – Marijos galva. Juozo Blažiūno nuotrauka

4.16 Paveikslo Šv. Paskalis Bajlonas fragmentas 4.17 Švč. Mergelės Marijos atvaizdo, nutapyto

ant vienuolių choro skliauto, fragmentas, XVIII a. vid. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.18 Vyskupo herbas, nutapytas ant puspiliorio, skiriančio presbiteriją nuo centrinės navos. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.19 Dievo Motinos skulptūra, XVIII a. I pus. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

3.13 Koridoriaus sienų tapybos kompozicijos Šv. Bernardino Sieniečio pamokslas fragmentas, XVI a. pab. – XVII a. pr. Tomo Vyš niausko nuotrauka, 2009

3.14 Stanislovo Radvilos antkapinio pamink lo fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

3.15 Ant bažnyčios skliautų išlikę tapyti spinduliai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

3.16 Malonėmis garsėjanti Nukryžiuotojo figūra, sovietmečiu patekusi į Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčią. Gintauto Trimako nuotrauka, 1998.

3.17 Šv. Antanas Paduvietis, XVII a. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 2010

3.18 Hlebavičių herbas virš durų į Šv. Mykolo koplyčią. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, LDM

3.19 Šv. Mykolo koplyčios prieangio grindų fragmentas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

3.20 Šv. Florijono koplyčios vidus, žvelgiant nuo altoriaus. XIX a. pab. Stanislovo Flerio nuotrauka, LNM. Iliustracija iš knygos: Stanislaw Filibert Fleury, Fotografijos, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007

3.21 Vienuolių choro langai. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

4 Atstatymų ir plėtros šimtmetis

4.1 Bažnyčios fasado fragmentas. 1972 m. nuotrauka

4.2 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Pran ciškaus mirtis. XX a. I pus. nuotrauka, LDM

4.3 Paveikslas Nuplaktas Jėzus Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 2010

476

4.34 Šv. Jonas Auksaburnis, XVII a. II pus. XX a. 4 deš. Jurgio Hopeno nuotrauka, LDM

4.35 Šv. Didako stebuklai, XVII a. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA

4.36 Nukryžiuotasis, XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.37 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Antano stebuklas su Eucharistija (fragmentas), XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.38 Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija, XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.39 Šv. Barboros paveikslo fragmentas 4.40 Gorkumo kankiniai. LDM, 1958 m. nuo

trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.41 Bažnyčios alegorija. Paveikslo Gorkumo kankiniai fragmentas

4.42 Šv. Pranciškaus apoteozė, XVII a. II pus. LDM, nuotrauka iš KPCA

4.43 Šv. Pranciškaus Asyžiečio mišios. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.44 Šv. Pranciškaus apoteozė. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.45 Paveikslo Šv. Pranciškaus apoteozė fragmentas 4.46 Šv. Pranciškaus apoteozė arba Šv. Pran ciš

kus tarp angelų ir dorybių alegorijų. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.47 Paveikslo Šv. Pranciškus tarp angelų ir dorybių alegorijų fragmentas

4.48 Filipas Galis (Phillip Galle), Šv. Pran ciškaus atvaizdas, raižinys iš ciklo „D. Seraphici Francisci totivs Evangelicae per fectio nis exemplaris admiranda historia“

4.20 Šv. evangelisto Jono skulptūra iš XVIII a. II pus. įrengto Didžiojo altoriaus, XVIII a. I pus. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.21 Šiaurinėje bažnyčios sienoje išlikusio tapyto baldakimo fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

4.22 Sopulingoji Dievo Motina, 1699 m. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.23 Kristus prie stulpo iš Kristaus kalėjimo koplyčios (dab. Rukainių bažnyčioje). Gintauto Trimako nuotrauka

4.24 Kristaus laiptų koplyčia. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008

4.25 Kristaus laiptų koplyčia. Šoniniai laiptai. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.26 Kristaus laiptų koplyčia, Šventieji laiptai. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.27 Informacinis lapelis apie atlaidus Kristaus laiptų koplyčioje, XIX a. Privati kolekcija

4.28 Tapytas aprėminimas Kryžiaus kelio stočių paveikslui, fragmentas, XVIII a. vid. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

4.29 Vienuolyno koridoriaus fragmentas. XIX a. pab. Stanislovo Flerio nuotrauka, LNM. Iliustracija iš knygos: Stanislaw Filibert Fleury, Fotografijos, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007

4.30 Paveikslai ties durimis į zakristiją. XX a. I pus. nuotrauka, LDM

4.31 Paveikslai Vilniaus bernardinų konvento pirmojo aukšto galerijoje. Iliustracija iš knygos: Jäger W., Die St. Annenkirche und die Klosterkirchen von St. Bernardin und St. Michael in Wilna, Wilna, 1918

4.32 Vienuolyno pastatų planas prieš XVIII a. 7 deš. rekonstrukciją. Iš konvento kronikos, VDKMA

4.33 Vienuolyno pastatų planas po XVIII a. 7 deš. rekonstrukcijos. Iš konvento kronikos, VDKMA



knygos: Kramiszewska A., Visio religiosa w polskiej sztuce barokowej, Lublin, 2003

4.66 Polocko kankinys Dominykas, XVIII a. Bernardinų bažnyčios rinkiniai, Juozo Blažiūno nuotrauka

4.67 Polocko kankinys Paulius, XVIII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka

4.68 Mirties metu į dangų paimtas. Raižinys iš Šv. Pranciškaus Gyvenimo ciklo, XVII a., MAB RS. Iliustracija iš knygos: Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 25), Vilnius, 2002

4.69 Keistas mirusio švento Pranciškaus kūno pastatymas. Raižinys iš Šv. Pranciškaus Gyvenimo ciklo, XVII a., MAB RS. Iliustracija iš knygos: Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 25), Vilnius, 2002

4.70 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslas (Sapiegų Madona), XVI–XVII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka

4.71 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslo grafinė kopija, 1750 m. VDAM

4.72 Šv. Mykolo bažnyčia. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

4.73 Šv. Mykolo bažnyčia. XX a. I pus. Jano Bulhako, LDM

4.74 Votas – grandinė su kamėjomis, XVIII a. pab. 1933 m. Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno

4.75 Votas – karulys su Kūdikėlio Jėzaus, laikančio kryžių su rubinais, figūra ir angeliukais, XVII a. I pus. (?). 1933 m. Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno

4.76 Votai – papuošalai. 1933 m. Boleslavos ir Edmundo Zdanovskių nuotrauka, LVIA, perfotografuota Aloyzo Petrašiūno

4.49 Šv. Jonas Kapestranas mūšyje prie Belgrado. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.50 Paveikslo Šv. Jonas Kapestranas mūšyje prie Belgrado fragmentas

4.51 Paveikslo Šv. Bernardinas fragmentas 4.52 Šv. Bernardinas. LDM, 1958 m. nuotrauka

iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.53 Paveikslo Šv. Paskalis Bajlonas fragmentas 4.54 Šv. Paskalis Bajlonas. LDM, 1958 m. nuo

trauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.55 Šv. Antano stebuklas su šykštuolio širdimi, XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.56 Šv. vyskupas Liudvikas, XVII a. LDM, nuotrauka iš KPCA

4.57 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Bru nonas (Stebuklas bažnyčioje), apie 1674 m. LDM, Juozo Blažiūno nuotrauka, 2006

4.58 Paveikslo Šv. Brunonas fragmentas 4.59 Jonas Gotardas Berkhofas (?), Šv. Simonas

iš Lipnicos, XVII a. LDM, 1958 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.60 Paveikslo Šv. Simonas iš Lipnicos fragmentas

4.61 Jonas Gotardas Berkhofas, Šv. Simonas iš Lipnicos, 1685. Krokuvos Šv. Bernardino bažnyčia, Pranciškaus Balčiūno nuotrauka, 2007

4.62 Kazimieras Jogailaitis sutinka šv. Joną Kapestraną (fragmentas), nuotrauka iš KPCA

4.63 Šv. Petras Regalatas, 1699 m. LDM 4.64 Palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo, apie

1753 m. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka 4.65 Palaimintasis Vladislovas iš Gielniovo,

XVIII a. vid. raižinys. Iliustracija iš

478

5.14 Šv. Onos bažnyčios vidus. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

5.15 Didžiojo altoriaus glorijos fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.16 Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios XVIII a. II pus. plano rekonstrukcija

5.17 Jėzaus vardo hierograma Šv. Bernardino altoriaus glorijoje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.18 Stalės vienuolių chore. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

5.19 Didysis altorius. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

5.20 Jonas Karolis Frezeris, Šv. Elzbietos figūra Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriuje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.21 Jonas Karolis Frezeris, Šv. Zacharijo figūra Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriuje. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

5.22 Šv. Petro iš Alkantaros altoriaus glorija. XX a. 8 deš. nuotrauka, KPCA

5.23 Šv. Pranciškaus altoriaus glorija. XX a. 8 deš. nuotrauka, KPCA

5.24 Šv. Bonaventūro altorius. XX a. 8 deš. nuotrauka, KPCA

5.25 Nukryžiuotasis ant Užupio bernardinių klausyklos. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

5.26 Užupio bernardinių klausyklos dekoro fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

5.27 Šv. Didako altoriaus paveikslas. 1983 m. nuotrauka, KPCDS

5.28 Šv. Bernardino altoriaus paveikslas (fragmentas). XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM

5.29 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslas restauravimo metu. LDM, 2008 m. nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

4.77 Sapiegų Madonos atvaizdo kopija, XIX a. pr., Gražiškių koplyčia. Rūtos Janonienės nuotrauka

4.78 Rusiškosios Dievo Motinos altorius. XIX a. pab. nuotrauka, LCVA

5 Apšvietos epochos permainos

5.1 Bažnyčios vidus, žvelgiant nuo Užupio bernardinių balkono. XIX a. pab. Stanislovo Filibero Flerio nuotrauka, KPCA

5.2 Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčios. XX a. I pus. nuotrauka, Ramučio Petniūno kolekcija

5.3 Klausykla. XX a. II pus. nuotrauka, VAA 5.4 Vienuolių choro fragmentas. XX a. I pus.

nuotrauka, KPCA 5.5 Didžiojo altoriaus glorija. Tomo

Vyšniausko nuotrauka, 2009 5.6 Buvusio bernardinių balkono baliustra

dos fragmentas. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

5.7 Šv. Antano altorius. XX a. I pus. nuotrauka, LDM

5.8 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altorius. XX a. I pus. nuotrauka, privati kolekcija

5.9 Vargonai, XIX a. pabaigoje perkelti į buvusį bernardinių balkoną. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

5.10 Bernardinų zakristijos laikrodis, XVIII a. II pus. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM

5.11 Steponas Narembskis, Bernardinų zakristijos laikrodžio piešinys. XX a. I pus., VNM

5.12 Sakykla. 1979 m. Mečislovo Sakalausko nuotrauka, LCVA

5.13 Dramblio kaulo Nukryžiuotasis ant tabernakulio durelių didžiajame altoriuje iš choro pusės. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM



6.7 Šv. Šeima. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka 6.8 Boleslovas Ruseckas, Šv. Onos bažnyčia,

XIX a. II pus. akvarelė. MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka

6.9 Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslas, priklausęs Bernardinų bažnyčiai (dab. Senųjų Trakų bažnyčioje). Aloyzo Petrašiūno nuotrauka

6.10 Palaimintojo Vladislovo iš Gielniovo atvaizdas Joniškio bažnyčioje (Molėtų raj.). Dalios Klajumienės nuotrauka

6.11 Šv. Antano Paduviečio atvaizdas Sudervės bažnyčioje. Rūtos Janonienės nuotrauka

6.12 Kristaus apraudojimo paveikslas Rūdninkų bažnyčioje. XX a. II pus. nuotrauka, KPCDS

6.13 Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altoriaus paveikslas. VNM

6.14 Ecce Homo skulptūra iš Kristaus laiptų koplyčios (dab. Rukainių bažnyčioje). Gintauto Trimako nuotrauka

6.15 Juozapas Hiliaris Glovackis, Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. Litografija, apie 1823–1826 m., LDM

6.16 Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčia. XX a. I pus. nuotrauka iš knygos: Jäger W., Die St. Annenkirche und die Klosterkirchen von St. Bernardin und St. Michael in Wilna, Wilna, 1918

6.17 Šv. Florijono (Trijų karalių) koplyčios skliauto tapybos detalė. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

6.18 Šv. Pranciškus (Porciunkulės atlaidų gavimas). 1970 m. J. Grambos nuotrauka, KPCDS

6.19 Alfredas Römeris, Bernardinų bažnyčios priebažnytis. XIX a. II pus. piešinys, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka

6.20 Stanislovo Radvilos antkapio detalė. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.30 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslo fragmentas

5.31 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriaus paveikslas. XX a. I pus. Jurgio Hoppeno nuotrauka, VNM

5.32 Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslo aptaisų fragmentas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

5.33 Marijos Paguodos paveikslas iš Augustinų bažnyčios Vilniuje. KPCDS

5.34 Durys iš konvento į vienuolių chorą. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.35 Šv. Pranciškus meldžiasi grotoje, tapyba ant durelių. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA

5.36 Bernardinų konvento refektorius. XX a. I pus. Jano Bulhako nuotrauka, LCVA, Mečislovo Sakalausko reprodukcija

5.37 Pietinio koridoriaus skliautai. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.38 Tretininkų ordino medis, nutapytas ant koridoriaus skliauto, XVIII a. II pus. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

5.39 Dekoratyvinė tapyba pietiniame koridoriuje. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

6 Istorinės atminties saugykla ir maištininkų prieglobstis

6.1 Vilniaus panorama (fragmentas). XIX a. pab. nuotrauka, LCVA

6.2 Užupio bernardinių vienuolyno perstatymo projektas. VAA

6.3 Bernardinų vienuolyno pastatai iš rytų. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA

6.4 1817 m. Vilniaus konvento vienuolių sąrašo fragmentas. LVIA

6.5 Bernardinų provincijolo antspaudas, XIX a. LDM

6.6 Budslavo Dievo Motinos paveikslas. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2008

480

7.13 Kryžiaus medžio relikvijorius, XVII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka, 2005

7.14 1790 m. zakristijos inventorinio aprašo fragmentas. LVIA

8 Iš konvento bibliotekos istorijos

8.1 Liber generationis, XV a. vid. MAB RS, f. 2290, l. 254v

8.2 Antifonalo puslapis, XV a. MAB RS, f. 22102, l. 40r

8.3 Gradualo puslapis, XV a. MAB RS, f. 22106, l. 127

8.4 Antifonalo puslapis su antifona Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmei, XV a. MAB RS, f. 22101, l. 137

8.5 1530 m. Kelne išleistos Alkuino Homilijų knygos frontispisas su dedikaciniu įrašu. VUB, Sign. II 4136

8.6 XV a. gradualo puslapis su vėliau įpieštu Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdu (fragmentas). MAB RS, f. 22106, l. 273

8.7 Andriaus Grondzkio pamokslo, pasakyto per Vincento Vainos laidotuves ir išleisto 1615 m., titulinis puslapis. VUB, Sign. III 11494

8.8 XV a. gradualo puslapis su vėliau įpieštu inicialu, puoštu Šv. Onos pačios trečios kompozicija. MAB RS, f. 22106, l. 125

8.9 Augustino Vitunskio pamokslo, pasakyto per Jurgio Despoto Zenavičiaus laidotuves ir išleisto 1650 m., titulinis puslapis. VUB, Sign. III 5857/13

8.10 Bernardino Bikio pamokslo, pasakyto per Jurgio Karolio Hlebavičiaus laidotuves ir išleisto 1670 m., titulinis puslapis, VUB, Sign. III 11490

8.11 Pranciškaus Pžylenckio knygos Dvasinės rekolekcijos titulinis puslapis. VUB, Sign. IV 21704

6.21 Alfredas Römeris, Stanislovo Radvilos antkapio detalė. XIX a. II pus. piešinys, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka

6.22 1863 m. Vilniaus konvento vienuolių sąrašo pradžia iš leidinio Directorium Horarum Canonicarum et Missarum […] ad usum Fratrum Minorum de observantia et Monialium tertii Ordinis S. P. Francisci, Anno Domini 1864, Vilnae, 1863

7 Bernardinų bažnyčios zakristija ir lobynas

7.1 Bernardinų bažnyčios zakristija. XX a. I pus. Jano Bulhako nuotrauka, LMAMI

7.2 Bernardinų bažnyčios zakristija, XX a. I pus. atvirukas

7.3 Mažesniųjų brolių ordino emblema ant zakristijos skliauto ramstinės arkos, XVIII a. Rūtos Janonienės nuotrauka

7.4 Bernardinų bažnyčios zakristija. XX a. I pus. nuotrauka, KPCA

7.5 Lobyno durų puošybos fragmentas. LNM 7.6 Lobyno durys. XIX a. pab. – XX a. pr. Sta

nis lovo Filibero Flerio nuotrauka, LDM 7.7 Liturginių rūbų komplektas, chromoli

tografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1850 m.

7.8 Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdas ant kapos skydo, XVII a. LNM

7.9 Kapa, XVII a. LNM 7.10 Didžioji bernardinų monstrancija.

Antano Lukšėno nuotrauka 7.11 Didžioji bernardinų monstrancija,

chromolitografija iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1854 m.

7.12 Kristaus kraujo relikvijorius, XVII a. LDM, Antano Lukšėno nuotrauka, 2005


481

9.9 Adomo Mykolo Rokickio epitafinė plokštė. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

9.10 Adomo Mykolo Rokickio herbas ant epitafinės plokštės. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

9.11 Kanutas Ruseckas, Katafalkas Bernardinų bažnyčioje Vaitiekaus Puslovskio laidotuvių metu. 1844 m. akvarelė, MAB RS, Gintauto Trimako nuotrauka iš VDA leidyklos fototekos

9.12 Kanutas Ruseckas, Katafalkas Bernardinų bažnyčioje V. Puslovskio laidotuvių metu (obelisko dekoro fragmentas). 1844 m. piešinys, MAB RS. Iliustracija iš knygos: Vladas Drėma, Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996

9.13 Alegorinė Minervos figūra, XIX a. Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Rūtos Janonienės nuotrauka, 2006

9.14 Alegorinė figūra Išmintis, XIX a. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, nuotrauka iš Prano Gudyno restauravimo centro archyvo

Pabaigos žodis

10.1 Pažinimo medis (fragmentas). Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

10.2 Sakyklos dekoro fragmentas. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

8.12 Sidabrinis bernardinų mišiolo viršelis. XX a. I pus. Jurgio Hopeno nuotrauka, VNM

8.13 XV a. antifonalas, įrištas XVI a. II pus. MAB RS, f. 22102

8.14 Inkunabulas Speculum exemplorum (Strassburg, 1490), įrištas XVI a. pr. Vilniaus bernardinams dirbusio knygrišio. VUB, Sign. Ink 232

8.15 Buvusi bernardinų vienuolyno bibliotekos salė. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2007

9 Nekropolis

9.1 Stanislovo Radvilos antkapinis paminklas, 1619–1623 m. Piotro Jamskio nuotrauka, 2005

9.2 Stanislovo Radvilos paminklo detalė su hermos motyvu. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

9.3 Stanislovo Radvilos paminklo detalė. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

9.4 Petro Veselovskio antkapinis paminklas, 1634 m. Tomo Vyšniausko nuotrauka, 2009

9.5 Vilniaus miestiečio Pauliaus Znoskos epitafinė plokštė, XVII a. I pus. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

9.6 Paminklas, žymintis Barboros Gelgaudienės širdies palaidojimo vietą, XVIII a. pab. Rūtos Janonienės nuotrauka, 2009

9.7 Barboros Gelgaudienės paminklo fragmentas. 1979 m. Mečislovo Sakalausko nuotrauka, LCVA

9.8 Jono Kazimiero Mitkevičiaus epitafinė plokštė Kristaus laiptų koplyčioje, XVIII a. vid. Vytauto Razmos nuotrauka, 2009

483

sua fundamenta accepti – in sequentes Fasciculos Dispositum Anno Domini 1773.

JUB, Rkps 5906: Regestra ellemosinae expensae conventus Vilnensis, 1802.

JUB, Rkps 5877 III: Index et Clavis Librorum Bibliothecae Conventus Vilnensis Patrum Bernardinorum secundum materias Dispositus, 1764.

KČB, Rkps Ew 2469: Anagryphe seu Compen diosa descriptio Provinciae Poloniae Fratru[m] Minorum de Observantiae tam administrationis officia quam Acta regime[ntum] eiusdem provinciae concernentia cõplectens […] 1651.

KČB, Rkps. Ew. 2472: Kopiariusz reguł i konstytucji zakonnych ustawionych przez kapituły i zgromadzenia Bernardynów w latach 1597–1656; spisy klasztorów bernardyńskich w Polsce oraz kapitół zakonnych w latach 1467–1662.

KKA, Rkps S98: Compendium albo zbiór niektórych Cudów, Darów, Lask y Dobrodzieystw doznanych przy cudownym obrazie Panny Przenays. Panny Czystey a Niepokalsney Mariei w Kościele S[więtego] Michała Archanioła od dawnego czasu będącym. Spisany w Wilnie A. 1662 d. 29 Sept.

KPCA, f. 51583, l. 107–111: Baliulis A., Buvęs vienuolynas, Malūnų g. Nr. 3. Istoriniai tyrimai.

MAB RS, f. 996: Mirusių Lietuvos bernardinų sąrašas, 1671–1880.

MAB RS, f. 9136: Inwentarz spraw klasztornych za przelożęstwa po trzeci raz Wielebney JM Panny

Rankraštiniai šaltiniai

BPAK, Rkps L12: Akta Prowincji Litewskiej Bernardynów, 1459 – XIX w.

BPAK, Rkps M25: Chronologia ordinis Fratrum Minorum de Observantia Provinciae Minoris Poloniae et Magni Ducatu Lithuaniae […] collecta et conscripta […] 1656 […] per […] Fratrem Thomam Digoń pro tunc Deffinitorem actualis et Paedicatorem Generalis et chronologum Provinciae.

BPAK, Rkps M26: Descriptiones nonnullorum monasteriorum Ordinis Minorum Observantium, XV–XVIII sec.

BPAK, Rkps Swi4: Historia domus seu acta particularia seu diarium conventus custodialis Vilnensis ordinis Minorum Observantium Anno 1761 inchoatum, (1761–1785).

BPAK, Rkps Swi5: Liber secundus historiae domus pp. Bernardinorum in conventu Vilnensi describi inchoatus Anno 1783.

BPAK, Rkps Swi7: Akta kustodialnego klasztoru Bernardynów w Wilnie (1653–1856).

BPAK, Rkps Swi8: Congeries omnium documentorum ex archivo Provinciae favour conventus regii custodialis Vilnensis facta et in sequentes libros digesti Anno 1761 mense Martio.

BPAK, Rkps Swi9: Compendium Omnium Documentorum Conventus Vilnensis F. F. Minorum Observantium Sub Titulo S. S. Francisci et Bernardini per serenissimum Casimirum Regem Poloniae filium Jagiellonis anno Domini 1469

Šaltinių ir literatūros sąrašas

484

MAB RS, f. 4318472, l. 7–10: Trakų bernardinų konvento liustracijos aktas, 1772.

MAB RS, f. 4319260: Buv. Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių remonto išlaidų knyga, 1888–1898.

MAB RS, f. 4319325: Buv. Bernardinų bažnyčios remonto išlaidų knyga, 1867.

MAB RS, f. 4319326: Buv. Bernardinų bažnyčios remonto išlaidų knyga, 1868.

MAB RS, f. 4319864: Vilniaus bernardinų bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos aktas, 1842.

MAB RS, f. 4320738: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1789–1806.

MAB RS, f. 4320813: Liber tertius Historiae domus pp. bernardinorum, 1795–1836.

MAB RS, f. 4320826: Įvairūs Vilniaus bernardinų konvento raštai, 1810–1845.

MAB RS, f. 4320827: Įvairūs Vilniaus bernardinų konvento dokumentai, 1811–1817.

MAB RS, f. 4320829: Vilniaus bernardinų vienuolyno sutarčių su pasauliečiais knyga, 1818–1837.


MAB RS, f. 4324560: Herburtas Mamertas, Medžiaga Vilniaus vyskupystės istorijai, 1850–1868.

MAB RS, f. 4324580: Medžiaga apie Vilniaus bažnyčias, XIX a. pirma pusė.

MAB RS, f. 1511073: Išrašai iš knygos: Starowolski, Monumenta Sarmatorum, Cracoviae, 1655.

MAB RS, f. 23371: Kauno bei Vilniaus bernardinų XV–XVI a. dokumentų bei kronikų registras.

MAB RS, f. 2736: Rankraštinės Vilniaus bernardino Ptolemajo Malejevskio

Antoniny Żabianki S. F. S. konwentu Wilenskiego Matki sporządzony i ad archiwum konwentu tego w Roku 1695 Marca dnia 14 podany.

MAB RS, f. 431604: Augusto III patvirtinta privilegija Vilniaus bernardinams.


MAB RS, f. 431679: Vilniaus bernardinų vienuolyno sutarčių su pasauliečiais knyga, 1818–1837.

MAB RS, f. 431780: Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1857.

MAB RS, f. 431783: Vilniaus buv. bernardinų bažnyčios remonto pajamų ir išlaidų registracijos knyga, 1865.



MAB RS, f. 431933:Vilniaus bernardinų vienuolyno pajamų ir išlaidų knyga, 1853.




MAB RS, f. 433686: Trumpa Lietuvos ir Lenkijos bernardinų vienuolijos istorija.

MAB RS, f. 435690: 1830 m. Berezos kartūzų vienuolyno ir bažnyčios vizitacijos aktas.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

485 Šaltinių ir literatūros sąrašas

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 286: E. ir D. Zdanovs kių Švč. Mergelės Marijos iš Šv. Mykolo bažnyčios ir votų nuotraukos, 1935 m.

LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 475: Įvairi medžiaga apie Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią.

LVIA, f. 1135, ap. 8, b. 10, l. 202–248: Władysław Zahorski, Kościół Św. Franciszka i Bernardyna i klasztor ks. Bernardynów w Wilnie.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 20, l. 40–55: Registra Rerum Mobilium Ecclesiae et Sacristiae Patrum Bernardinorum Conventus Vilnensis, 1790 (l. 1–25); 1813 m. Vilniaus bernardinų bažnyčios ir zakristijos aprašymas (l. 20–25v); 1817 m. Vilniaus bernardinų konvento ir bažnyčios vizitacijos aktas (l. 26–39v); 1856 m. Vilniaus bernardinų konvento ir bažnyčios vizitacijos aktas.

LVIA, f. 1135, ap. 20, b. 21: Lietuvos bernardinų provincijos kronikos knyga, XVIII a. II pusė.

LVIA, f. 1135, ap. 23, b. 25: Except z regestra kościelnego 1769 r. 30 augusta przy sprowadzeniu przez w Bogu WW Panień Bernardynek Jubilerów wileńskich, y uczynioney taxy kleynotów, pereł, kamieni y dalszey aparencyi w kościele Świętego Michała znaydujący się na obrazie N. Panny Maryi.

Prano Gudyno restauravimo centro archyvas, f. 1, ap. 4, b. 9. LTSR Dailės muziejaus Restauracinių dirbtuvių tapybos skyriaus restauruotų darbų protokolai. 1958–1959 m. Nr. 159/3 – 543/31. Byla Nr. 3.

RCVA, f. 822, ap. 12, b. 2945 – Vilniaus dekanato bažnyčių vizitacija, 1796–1798 m.

VDKMA, Inv. Nr. S11105: Chronologia erectionis et fundationis conventus et custodiae

knygos apie Švč. Mergelės Marijos stebuklingą paveikslą dalis.

MAB RS, f. 31812866: Vilniaus konvento bernardinų gautų aukų registracijos knyga, 1841–1845.

MAB RS, f. 31823166: Bernardinų mišių registracijos knyga, 1781–1787.

MAB RS, f. 31825660: Raštas dėl Vilniaus pranciškonų ir bernardinų vienuolynų uždarymo ir kompensacijų vienuoliams, 1864.

MAB RS, f. 31827981: 1787 03 11 d. Mato Kosmovskio testamento nuorašas.

MAB RS, f. 31828021, l. 1–9: Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios ir Šv. Onos bažnyčios vizitacijos aktas, 1844 m.

MAB RS, f. 31828022: Bernardinų bažnyčios ir zakristijos inventorius, sudarytas 1862.

MAB RS, f. 32055: Kanuto Rusecko eskizų ir piešinių albumas.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4958, l. 1–78: Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios vizitacijos aktas, 1884.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4195: Vilniaus Ber nardinų bažnyčios vizitacijos aktas, 1894.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 4958: Vilniaus Bernardinų bažnyčios vizitacijos aktas, 1884.

LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6725: Vilniaus Bernardinų bažnyčios dokumentai, 1890–1937.

LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l. 287–376: Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios ir bernardinų konvento vizitacijos aktas, 1820.

LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 285: J. Kloso nuotrauka, užfiksavusi gotikinės sienų tapybos, vaizduojančios Švč. Mergelę Mariją su Vaikeliu, liekanas Vilniaus bernardinų konvento koridoriuje.

486

Publikuoti šaltiniai

Acta Tomiciana, t. 3, Posnaniae, 1853.Arnald of Sarrant, Chronicle of the Twenty

Four Generals of the Order of Friars Minor, Malta, 2007.

Aureus libellus viri illuminatissimi B. Petri Alcantarae Hispani Ordinis Minorum Regularis observantiae Reccolectorum, De Meditatione et oratione […], Posnaniae, In Offic. Ioannis Wolrabi, A. D. 1627.

Biblia pauperum és elötte a Vita et passio Christi, Képei a Szépmüvészeti muzeum Kódexében, Budapest, 1988.

Charkiewicz J., Przewodnik do oyczyzny niebieskiey, zawierający w sobie regulę Trzeciego zakonu O. S. Franciszka Braci Pokutujących, Przywileje tego Zakonu i odpusty […] powtórnie do druku podany od Prowincyi Litewskiey Zakonu Swiętego Franciszka Obserwantów, w Polszcze y Litwie nazwanych bernardynów, Wilno, 1772.

Charkiewicz J., Dyjariusz podróży Hiszpańskiej z Wilna do Miasta Walencyi na Kapitulę Jenerałną Zakonu Mniejszych Braci Św. Franciszka, to jest Bernardynów odprawionej w Roku 1768 (opr. Bogdan Rok), Wrocław, 1998.

Cudowny Obraz Matki Boskiej w kościele Św. Michała w Wilnie. Przez T. M., Wilno, 1912.

Die Biblia pauperum und Apokalypse der grossherzoglichen bibliothek zu Weimar, Strassburg, 1912.

Dievo Tautos liturginės valandos, Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1994.

Directorium Horarum Canonicarum et Missarum […] ad usum Fratrum Minorum de observantia et Monialium

Vilnensis […] que per A. R. P. Thomam Digon praedicatorem generalem Patrem provinciae ac chronologum sub officio A. V. P. Stephani Romanowicz custodis ac gvardiani Vilnen: Anno Dñi 1668.

VUB RS, f. 2KC 433: Vilniaus universiteto Literatūros ir dailiųjų menų fakulteto tvarkos prižiūrėtojo Ignaco Piaseckio veiklos dienynas, 1826–1827.

VUB RS, f. 3146: Index et clavis Librorum Bibliothecae Conventus Patrum Ber nardinor[um] Viln[ensis] Secundum Alphabetum Dispositus Anno Domini 1787.

VUB RS, f. 4A 2444: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1763.

VUB RS, f. 4A 2443: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1766–1770.

VUB RS, f. 4A 2445a: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1781–1783.


VUB RS, f. 4A 2485: Vilniaus bernardinų konvento pajamų ir išlaidų knyga, 1794.




VUB RS, f. 2357/3: Juozapas Pileckis, Vilniaus bernardinų ansamblio planas, 1800.

VUB RS, f. 57, ap. 53, b. 8: Опись имуществу костёла и монастыря Виленс ких Бернардинцов 1862 года составленная.



Konfraternia Anny Świętej. Powinności bractwa, nabożeństwa i inne ustawy do tego bractwa należące zawierająca. Nakładem konwentu wileńskiego xx. Bernardynów przedrukowana w roku 1791, a ponowiona w roku 1845, Wilno, Drukiem Józefa Zawadzkiego, 1858.

Korona z Herbowych Jaśnie Wielmożnych Sapiehów strzał złożona, […] pod zaszczytem Wielkiego Imienia JWJMCI Pana Alexandra Hrabiego Sapiehy, Podskarbiego Nadwornego WXLitewskiego, Punskiego etc etc. Starosty, Polskiemu y Palemońskiemu światu ogłoszona, Supraśł, 1751.

Kazanie o potopie swiata małego albo microcosmi […] miane na pogrzebie […] Michała Tyzenhauza Podkomorzego woiewodztwa Wileńskiego w kośćiele xięży Bernardynów Wileńskich Dnia 7 Lutego […] od xiędza Michała Paszkie wicza […] Roku Pańskiego 1736, w Wilnie.

Lucerna Fratrum Minorum et expositio Eugeniane, Liptzk: Melchior Lotter, 1515.

Matka świętych Polska albo żywoty świętych, błogosłowionych, wielebnych, świątobliwych, pobożnych polaków i polek […] zebrane i spisane przez x. Floryana Jaroszewicza, kapłana zakonu s. o. Franciszka Reformatów […], w Krakowie, 1767.

Morawski, S., Keleri mano jaunystės metai Vilniuje, Vilnius, 1994.

Nabożeństwo do Najświętszej Panny Maryi i Matki Boskiej cudami i łaskami bożemi słynnej w ołtarzu kościoła S. Michała Panien Bernardynek w Wilnie, Wilno, 1862.

Niewinności Pierworodney w pierwszych Rodzicach zachowaney Dziedziczcze Pannie Niepokalanie poczętey MARYI

tertii Ordinis S. P. Francisci, Vilnae, 1822–1864.

Fri do lin S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962.

Historia obrazu Nayświętszey Panny Maryi Boga Rodzicy w Kościele ww. oo. Bernardynów w Sokalu, zdawna cudami słynącego, z Archiwum tychże Oyców podana […] przez Jana Jabłonowskiego, woiewodę, generala Ziem Ruskich, w Lwowie, w Drukarni Collegium Soc. Jesu, Anno 1724.

Informacya o nabożeństwie do Świętych Gradusów, które zowią Scala Christi erygowanych w Wilnie przy kościele xx. Bernardynów roku 1754.

Juszkiewicz, H., Żywoty świętych i błogosławionych Trzech zakonów Ś. Franciszka Braci Mniejszych, t. 1–2, Wilno, 1845.

Malejewski, P., Nabożeństwo do Najświętszej Panny Maryi Matki Bolesnej, której bractwo exystuje w kościele xięży Bernardynów wileńskich od roku 1699, Wilno, 1844.

Marek z Ulisbony, Kroniki Trzech zakonów postanowionych od Świętego Ojca patryarchy Franciszka […]. Suprasl, 1747.

Memoriale Ordinis Fratrum Minorum a fr. Ioanne de Komorowo compilatum, in: Monumenta Poloniae Historica, t. 5, Lwòw, 1888.

Kazanie na pogrzebie […] Pana Alexandra Kolęckiego z Małych Kolnik […] miane w Kośćiele Oyców Bernardynów w Wilnie 5 dnia Stycznia […] Roku Pańskiego MDCXXXII. Przez x. Wawrzynca Prusa […], Vilnae, 1632.

488

Senator w Jaśnie Wielmoźnym Panu I. M. P. Mikołaiu Hlebowiczu […] w kościele Oycow Bernardynow w Wilnie pokazany, roku P. 1633. Maia 10 dnia. Przez x. Wawrzynca Prusa tegoż zakonu diffinitora i kaznodzieię, Wilno, 1633.

Skarga, P., Żywoty Świętych, t. 2, Kraków, 1995.Speculum Humanae Salvationis being a

reproduction of an Italian manuscript of the fourteenth century. Described and prefaced by M. R. James, Oxford, 1926.

St. Francis of Assisi. Writings and early Biographies. English Omnibus of the Sources for the Life of St. Francis, Chicago, 1972.

Šventojo Pranciškaus žiedeliai, Vilnius, 1993.Wydra, W., Rzepka, W. R., Chrestomatia

Staropolska, Wrocław, 1984.Большая легенда св. Бонавентуры из

Баньореджо, in: Истоки францисканства, Москва, 1996

Literatūra

Adomonis, T., Čerbulėnas K., Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, t. 1, Vilnius, 1987.

Ališauskas, V., Račiūnaitė T., Aušros vartai. Vadovas, Vilnius, 2003.

Amonaci, M. A., Conventi toscani dell’Osservanza francescana, Milano, 1997.

Andreozzi, G., San Giovanni da Capestrano e il Terz’Ordine di san Francesco, Roma: Editrice Franciscanum, 1987.

Batazzi, F., Gli affreschi del chiostro secondo gli “Spirituali” e le cronache conventuali, in: Il chiostro di Ognissanti a Firenze. Gli affreschi del ciclo francescano, Firenze, 1990.

Biernacka, M., Dziubecki, T., Graczyk, H., Pasierb, St. J., Maryja Matka Chrystusa.

[…] koronka […] od jednego kaplana Obserwanta zakonu ś. Franciszka, w Wilnie, 1755, w Drukarni Akademickiej SJ.

Obraz prawdziwy ognistego w ciele ludzkim Seraphina Franciszka swiętego patriarchy: S. Piotr z Alkantary […] wystawiony podczas uroczystośći y tryumphu wprowadzenia obraza iego w Wilnie u Oycow Bernardynow roku 1671, miesiąca marca dnia 15, W Wilnie: W Drukarni Oycow Iezuitow, [1671].

Okowy niesmertelney sławyy chwały […] Jerzego Deszpota Zienowicza Starosty Opiskiego […] w Dzien Pogrzebu ciała iego w kośćiele Wileńskim Franciszka świętego oyców Bernardynów praesentowane przez x. Augustina Wituńskiego […] dnia 15 Marty 1649.

Osobliwe Panski dar abo raczey Boskie […] pamięci Jasnie Wielmożnego Pana J. M. P. Jerzego Karola na Dabrownie y Zasławiu Hłebowicza woiewody wilenskiego […] przy akcie pogrzebowym z ambony wilenskiey oycow Bernardynow okazane dnia 11 lutego Roku Pańskiego 1670 pryey x. Bernardyna Bikiego Reguły Franciszka Świętego Braci mnieyszych de Obserwantia Kaznodzieie Generalnego Prowincyi Małopolskiey y Litewskiey Definitora Habitualnego […], w Wilnie, 1670.

Pranciškus Asyžietis, Raštai, Vilnius, 1995.Skarbnica Niebieska zdawna y temi czasy

iasney otwarta przy obrazie Bogarodzice Maryey Panny w Kościele Michała Swiętego w Wilnie Paniek Zakonnych Zakonu Franciszka Swiętego Fundacyi Sapieżyńskiej, codźiennemi, iawnemi autentycznemi, cudami ubogacona […] w Wilnie, 1671.



DąbKalinowska, B., Ziemia–Pieklo–Raj. Jak czytac obrazy religijne, Warszawa, 1994.

De Villapadierna, I., Reformy franciszkańskie w Hiszpanii w XVI–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, t. 2, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 80–96.

Dizionario francescano. Spiritualita, Padova, 1995.

Drėma, V., Dingęs Vilnius, Vilnius, 1991.Drėma, V., Kanutas Ruseckas, Vilnius, 1996.Drėma, V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius,

1973.Drėma, V., Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus ka

tedros rekonstrukcija 1782–1801 metais, Vilnius, 1991.

Drėma, V., Vilniaus bažnyčios, Vilnius, 2008.Drėma, V., Vilniaus Šv. Jono bažnyčia,

Vilnius, 1997.Domasłowski, J., Kościół świętych Piotra i

Pawła i klasztor Franciszkanów (dawniej reformatów) na Podgórzu w Toruniu, Toruń, 2007.

Domastowski, J., Pomorze Wschodnie, in: Gotyckie malarstwo scienne w Polsce, Poznan, 1984

Dom Sapieżyński, opr. E. Sapieha, Warszawa, 1995.

Dziubecki, T., Wydarzenia Ewangelii w nowozytnej sztuce polskiej, in: Sztuka i historia, Warszawa, 1992.

Dzieduszycki, M., Zbigniew Oleśnicki, t. 2, Kraków, 1854.

Encyklopedia Katolicka, t. 3, Lublin, 1979.Encyklopedia Katolicka, t. 5, Lublin, 1989.Fait, J., Franciszkańska architektura ceglana

między Łabą i Odrą, in: Zakony franciszkańskie w Polsce, red. J. Kłoczowski, t. 1, Kraków, 1989, s. 249–271.

Feigelmanas, N., Lietuvos inkunabulai, Vilnius, 1975.

Ikonografia nowożytnej sztuki kościelnej w Polsce, t. 1, Warszawa, 1987.

Braun, J., Tracht und attribute der heiligen in der Deutschen Kunst, Stuttgart, 1943.

Bibliotheca Sanctorum, t. 3, Roma: Istituto Giovanni XXIII della Pontificia Università Lateranense, 1963.

Bibliotheca sanctorum, t. 6, Roma: Istituto Giovanni XXIII della Pontificia Università Lateranense, 1965.

Birškytė, L., Nukryžiuotojo freska Vilniaus Bernardinų vienuolyne, in: Kultūros paminklai, 1997, Nr. 4, p. 170–181.

Blažiūnas, J., Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios paveikslų kaita. Restauracinis aspektas, Magistro darbas (vadovė R. Jano nienė), VDA Paminklo tvar kos katedra, 2008.

Błachut, A. J., Brat Mateusz Osiecki i jego dzieło, Warszawa, 2003.

Błaszczyk, G., Litwa na przełomie średniowiecza i nowożytnośći, 1492–1569, Poznań, 2002.

Cattabriani, A., Santi d’Italia, Milano, 1993.Celli, G., Magnificat. Danza di Gioia. Santa

Maria Vergine di Francesco d’Assisi, Milano, 2008.

CharbonneauLassay, L., Il bestiario del Cristo, t. 1, Roma, 1994.

Charkiewicz, W., Lew Sapiega i Cudowny obraz N. M. Panny „Sapieżyński“, in: Słowo, Rok XII, Nr. 184, 1933 lipca 9, s. 1.

Chrześcijaństwo w Polsce. Zarys przemian 966–1979, red. Jerzy Kloczowski, Lublin, 1992.

Crocco, A., Gioacchino da Fiore. La piu singolare ed affascinante figura del medioevo cristiano, Napoli, 1960 .

Cudowny Obraz Matki Boskiej w kościele Św. Michała w Wilnie, przez T. M., Wilno, 1912.

490

Jäger, W., Die St. Annenkirche und die Klosterkirchen von St. Bernardin und St. Michael in Wilna, Wilna, 1918.

Jank, T., Zespół kościelny Św. Trójcy w Gdańsku, Gdańsk, 2002.

Jankauskas, V., Kitokio kelio beieškant, in: Istorija ir elitinės kultūros teigtys (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė 14), Vilnius, 1998, p. 143–155.

Jankevičienė, A., Vilniaus bernardinų pastatų ansamblis ir jo architektūros kilmės problemos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 26), Vilnius, 2002, p. 43–88.

Janocha, M., Ikona Zwiastowania, Poznan: Pallottinum, 2002.

Janonienė, R., Barokowe wyposażenie kościoła bernardyńskiego w Wilnie. Obrazy nieołtarzowe, in: Przegląd Wschodni (kwartalnik), Warszawa, 2001, t. VII, zesz. 3 (27), s. 849–860.

Janonienė, R. Nowe odkrycia malarstwa ściennego w wileńskim kościele św. św. Franciszka i Bernardyna, in: Sztuka około 1500, Materiały Sesji Stowarzyszenia Historyków Sztuki, Warszawa, 1997, s. 123–128.

Janonienė, R., Rankraščio skaitymas, in: Naujasis ŽidinysAidai, 1994, Nr. 11, p. 56–67.

Janonienė, R., „Sapiegų Švč. Mergelė Marija“ – Vilniaus globėja, in: Dailė LDK miestuose: Poreikiai ir užsakymai (ser. Dailės istorijos studijos, t. 2), Vilnius, 2006, p. 117–133.

Janonienė, R., Senųjų Trakų bažnyčios įranga ir benediktiniškojo paveldo likimas, in: Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, sud. Liudas Jovaiša, Vilnius, 2008, p. 181–202.

Fois, M., I papi e l’Osservanza minoritica, in: Il rinnovamento del francescanesimo. L’Osservanza, Assisi, 1985, p. 31–105.

Fridolin, S., Der Schakbehalter. Ein Andachts – und Erbauunsbuch aus dem Jahre 1491 mit 91 Holzschnitten und 2 Textseiten in Faksimile […], Wiesbaden, 1962.

Gapski, H., Zakony franciszkańskie w Polsce nowożytnej XVI–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, cz. 1 (red. J. Kłoczowski), Niepokalanów, 1998, s. 11–46.

Gelžinis, A., Lietuvos bernardinų provincijos švietimo veikla XVIII a. pab. – XIX a. pr., in: Pranciškonai Lietu voje. Provincijos veikla XVII–XIX a., sud. Mindaugas Paknys, Vilnius, 2008, p. 26–60.

Gidžiūnas, V., De vita et apostolatu Fratrum Minorum Observantium in Lituania saec. XV et XVI, in: Archivum Franciscanum Historicum, Nr. 3–4, Roma, 1975, p. 298–345.

Gidžiūnas, V., Pranciškonų observantųbernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV–XVI a., in: LKMA suvažiavimo darbai, t. IX, Roma, 1982, p. 35–134.

Gidžiūnas, V., Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas, Brooklyn, N. Y., 1981.

Girlevičius, L., Gynybai pritaikyti Vilniaus sakraliniai pastatai ir sakralinių pastatų ansambliai XIV–XVIII amžiuje, in: Lietuvos istorijos studijos, 2008, Nr. 21, p. 9–36.

Gudavičius, E., Lietuvos istorija, t. 1, Vilnius, 1999.

Gustaw, R., Grudziński K., Błogosłowiony Szymon z Lipnicy, Kalwaria Zebrzydowska, 1988.

Gotyckie malarstwo ścienne w Polsce, red. KarłowskaKamzowa A., Poznan, 1984.



Janonienė, R., XVI a. pradžios sienų tapybos idėjinės programos Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 26), Vilnius, 2002, p. 209–225.

Janonienė, R., Katinaitė, L., Sumbar, O., Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino pašlovinimas Vilniaus bernardinų konvento galerijos skliauto puošyboje, in: Kuriantis protas brangesnis nei turtai…, Vilnius, 2009, p. 125–135.

Janonienė, R., Trilupaitienė, J., XVII a. gaidų rankraštis su Šv. Pranciškaus raižinių ciklu, in: Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 25), Vilnius, 2002, p. 52–80.

KałamajskaSaeed, M., Freski kościoła bernardynów w Budsławiu, in: Sztuka kresów wschodnich, t. 2, Krakòw, 1996, s. 409–415.

Kantak, K., Szablowski J., Żarnecki J., Kościół i klasztor oo. Bernardynów w Krakowie, Kraków, 1938.

Kantak, K., Bernardyni Polscy, t. 1–2, Lwów, 1933.

Kirkoras, A. H., Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1991.

Klasztory bernardyńskie w Polsce w jej granicach historycznych, red. H. E. Wyczaw ski OFM, Kalwaria Zebr zy dowska, 1985.

KałamajskaSaeed, M., Modelowy wystrój kościoła reformatów w Boćkach, Biuletyn Historii Sztuki, 1980, Nr. 2, s. 145–158.

Kliś, Z., Pasja. Cykle pasyjne Chrystusa w średniowiecznym malarstwie ściennym Europy środkowej, Kraków, 2006.

Janonienė, R., Šv. Brunono paveikslas iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios, in: Meno tyra, Vilnius, 2002, Nr. 3 (28), p. 3–8.

Janonienė, R. „Šv. Jonas Kapestranas prieš Kazimierą Jogailaitį“. Faktai ir interpretacijos, in: Istorinė tikrovė ir iliuzija: Lietuvos dvasinės kultūros šaltinių tyrimai (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 31), Vilnius, 2003, p. 61–68.

Janonienė, R. Šventųjų pranciškonų kulto atspindžiai Vilniaus Bernardinų bažnyčios tapyboje, in: Menotyra, 1999, Nr. 2 (15), p. 33–38.

Janonienė, R., Šventųjų relikvijų kultas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, in: Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai, Dailė 41), Vilnius, 2006, p. 21–34.

Janonienė, R., Vilniaus Bernardinų bažnyčios altoriai XVII–XVIII amžiais, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 21), Vilnius, 2001, p. 118–124.

Janonienė, R., Vilniaus Bernardinų bažnyčios vargonai, Kultūros paminklai, 1998, Nr. 5, p. 135–142.

Janonienė, R., Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio bažnyčios lobynas, in: Lietuvos sakralinė dailė, t. 4: Auksakalystė. Pirmoji knyga: kolekcijos, Vilnius, 2006, p. 227–232.

Janonienė, R., Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios dekoro ikonografinės programos: Kristaus kančios tema, in: Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 7), Vilnius, 1996, p. 174–200.

492

Lietuvos sakralinė dailė. Parodos katalogas, t. 1, Vilnius, Lietuvos dailės muziejus, 2003.

Lietuvos vienuolynų dailė. Parodos katalogas, 1998–2000, Vilnius, 1998.

Limanowski, M., Zwiastowanie, W służbie, Wilno, 1931, t. 1, zesz. 1, s. 3–9.

L’imagine di San Francesco nella Con tra rifor ma, Roma, 1983.

Lyell, J., Early book illustration in Spain, New York, 1976.

Lotz, W., Le trasformazioni vasariane e i nuovi edifici sacri del tardo 1500, in: Arte e religione nella Firenze de’Medici, Firenze, 1980, p. 81–89.

Łopaciński, E., Nieznane dane archiwalne i wiadomości źródlowe do historji sztuki Wilna i B. W. X. Litewskiego od XVII do początków XIX w., in: Prace i Materiały Sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, t. 3, Wilno, 1938–1939, s. 49–155.

Machowski, M., Architektura franciszkanów w Polsce w XIII wieku, in: Zakony franciszkańskie w Polsce, red. J. Kłoczowski, t. 1, Kraków, 1989, s. 197–226.

Maciszewska, M., Klasztor bernardyński w społeczeństwie polskim 1453–1530, Warszawa, 2001

Malarstwo gotyckie w Polsce (red. Labuda A. S., Secomska K.), t. 1–3, Warszawa, 2004.

Matulytė, M., Fotografuoti draudžiama: Vilniaus fotografų likimai 1863iųjų sukilimo metu, in: Kultūrologija, t. 9, Lietuvos menas permainų laikais, Vilnius, 2002, p. 173–188.

Matušakaitė, M., Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003.

Matušakaitė, M., Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio, Vilnius, 2007

Mikulionis, S., Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno

Kowalczyk, J., Andrea Pozzo a późny barok w Polsce, in: Biuletyn Historii Sztuki, 1975, Nr. 2, s. 162–177.

Kramiszewska, A., Visio religiosa w polskiej sztuce barokowej, Lublin, 2003.

Kruszelnicki, Z., Ze studiów nad ikonografią Chrystusa Frasobliwego, in: Biuletyn Historii Sztuki, 1959, Nr. 3/4, s. 310–315.

Kruszelnicki, Z., Z dziejów postaci „frasobliwej” w sztuce, in: Teka Komisji Historii Sztuki, t. 2, 1961, s. 7–117.

Kunkel, R., Fundacje Aleksandra Jagiellończyka w Wilnie i Krakowie, in: Sztuka około 1500, Warszawa, 1997, s. 129–144.

Kuodienė, M., Gotikinė skulptūra liaudies meno rinkiniuose, in: Lietuvos dailės muziejus. Metraštis 2, Vilnius, 1998.

Kurisoo, M., Sancta Anna ora pro nobis. Images and Veneration of St Anne in Medieval Livonia, in: Acta Historiae Artium Balticae, Nr. 2, Vilnius, 2007, p. 18–34.

Kutzner, M., Architektura polskich póżnogotyckich klasztorów franciszkanów obserwantów (zwanych bernardynami), in: Zakony franciszkańskie w Polsce, red. J. Kłoczowski, t. 1, Kraków, 1989, s. 273–317.

Laucevičius E., XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose, Vilnius, 1979.

Laucevičius, E., Vitkauskienė, B. R., Lietuvos auksakalystė. XV–XIX amžius, Vilnius, 2001.

Leoncini, G., Iconografia della vita di San Bruno nelle incisioni del XVI e del XVII secolo, in: Analecta Cartusiana, Nr. 62. Salzburg, 1993.

Leksykon duchowości franciszkańskiej, Kraków–Warszawa, 2006.

Lietuvos dailininkų žodynas, t. I: XVI–XVIII a., sud. Aistė Paliušytė, Vilnius, 2005.



Paknys, M., Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios freskų autorystės problema, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys (ser. Vil niaus dailės akademijos darbai. Dailė, 21), Vilnius, 2001.

Paknys, M., Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius, 2006.

Pandžić, B. OFM, Zakony św. Franciszka w Europie w XVI–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 49–57.

Paolucci A., L’aredamento ecclesiale nell’età della riforma, in: Arte e religione nella Firenze de’Medici, Firenze, 1980, p. 95–10.

Pasierb, J. S., Janocha M., Polonica artystyczne w zbiorach watykańskich, Gdansk, b. r.

Pax et bonum. Skarby klarysek krakowskich. Katalog wystawy, Kraków, 1999.

Petrauskas, R., Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a., Vilnius: 2003.

Pielas, M., Matka Boska Bolesna, Kraków, 2000.

Polski słownik biograficzny, t. 3, Kraków, 1937.

Prašmantaitė, A., Vilniaus vyskupijos katedros kapitula ir 1863 m. sukilimas, in: Lituanistica, 2008, t. 54, Nr. 1 (73), p. 19–34.

Ragauskas, A., Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702), Vilnius, 2002.

Réau, L., Iconographie de l’art chrétien, t. 3, Paris, 1959.

Reaves, M., HirschReich, B., The Figure of Joachim of Fiore, Oxford, 1972.

Rosiak, S., Bonifratrzy w Wilnie (1635–1843–1924), Wilno, 1928.

statybos istorija (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 1), Vilnius, 1993.

Mistero e immagine. L’Eucaristia nell’arte dal XVI al XVIII secolo, Bologna, 1997.

Moisan, S. K., Szafraniec, B., Ikonografia nowożytnej sztuki kościelnej w Polsce, t. 1, Warszawa, 1987.

Morelowski, M., Odkrycia wileńskie, in: Alma Mater Vilnensis, 1932, Nr. 10.

Murawiec, W. F., Piotr z Alkantary i popularyzacja w Polsce jego programu życia wewnętrznego w XVII i XVIII wieku, in: Folia Historica Cracoviensia, 1997–1998, vol. 4–5, p. 153–169.

Murawiec, W., Z wpływów hiszpańskich w Polsce w XVI–XVIII w. Poznańskie wydanie „Tractatu o modlitwie i rozmyślaniu” św. Piotra z Alkantary, in: Studia franciszkańskie, 1991, Nr. 4, s. 117–128.

Muzzarelli, M. G., Pescatori di uomini. Predicatori a piazza alla fine di Medioevo, Bologna, 2005.

Napiórkowski, S. C., Model duchowości franciszkańskiej w świetle „Exercitia spiritualia“ Jakuba Montanariego, in: Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, t. 2, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 287–305.

Neviera, F., Lietuvos pranciškonai observantai iki pirmosios provincijos įsikūrimo (1468–1530), in: Lietuvių tauta, Lietuvių mokslo draugijos raštai, kn. 5, Vilnius, 1936, p. 217–218.

Obruśnik, A. E., Bernardyńskie środowisko artystyczne w drugiej połowie XV i na początku XVI wieku, Kraków, 1995.

Pacevičius, A., Lietuvos knygos kultūra ir paleotipų proveniencijos, Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai. Katalogas, Vilnius, 2003.

Pacevičius, A., Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 m., Vilnius, 2005.

494

Franciszkanie w Polsce XVI–XVIII wieku, t. 1, cz. 2, Kraków, 1989, s. 157–176.

Tondelli, L., Il libro delle figure dell’abate Gioachino da Fiore, Torino, 1940.

Trilupaitienė, J., Iš Lietuvos bernardinų muzikinio gyvenimo istorijos, Menotyra, 2005, t. 38, Nr. 1, p. 20–26.

Vaišvilaitė, I., Baroko pradžia Lietuvoje (ser. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 6), Vilnius, 1995.

Trilupaitienė, J., Janonienė, R., Effigies S. Francisci. Šv. Pranciškus XVII a. gaidų rankraščio raižiniuose, in: Naujasis ŽidinysAidai, 1998, Nr. 4, p. 249–256.

Vaitulevičienė, E., Vilniaus Bernardinų bažnyčios gotikinė tapyba, in: Nuo gotikos iki romantizmo, Vilnius, 1992, p. 5–14.

Vilniaus miesto istorijos skaitiniai, Vilnius, 2001.Vitkauskienė, R., Kryžiai iš Vilniaus

Bernardinų bažnyčios, in: Kultūros barai, 1990, Nr. 7/8, p. 58.

Vitkauskienė, B. R., Vilniaus Bernardinų bažnyčios relikvinės, in: Žemės druska, 2001 m. rugsėjis, p. 11–13.

Vitkauskienė, B. R., Złotnictwo wileńskie, ludzie i dzieła, XV–XVIII wiek, Warszawa, 2006.

Wąs, G., Klasztory franciszkańskie w miastach śląskich i górnołużyckich XIII–XVI wieku, Wrocław, 2000.

Wiesiołowski, J., Problemy społeczne klienteli bernardynów poznanskich na przełomie XV–XVI wieku, in: Zakony franciszkańskie w średniowiecznej Polsce, cz. I, Kraków, 1983.

Woziński, A., Multiplicity and Unity: The Faces of Sculpture in Prussia from around 1450 to 1530, in: Acta Historiae Artium Balticae, Nr. 1, 2005, p. 51–74.

Wyczawski, H. E., Bernardyni Polscy, t. 3: 1772–1946, Kalwaria Zebrzydowska, 1992.

Saints. Studies in Hagiography, Ed. by S. Sticca, Binhamton, New York, 1996.

Slavėnas, E., Trys manuskriptai iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Menotyra, Nr. 18, Vilnius, 1991, p. 41–56.

Słownik polskich pisarzy franciszkańskich. Pod red. H. E. Wyczawskiego OFM, Warszawa, 1981.

Smulikowska, E., Prospekty organowe w dawnej Polsce, Wrocław i in., 1989.

Sobieraj, M., Fundatorzy klasztorów franciszkańskich w Rzeczypospolitej XVII–XVIII wieku, in: Franciszkanie w Polsce XV–XVIII wieku, cz. 1, Niepokalanów, 1998, s. 97–243.

Stankevičienė, R., Kai kurie Lietuvos XVII–XIX a. religinės dailės sąlyčio su Europos krikščioniškąja kultūra aspektai, in: Europos dailė. Lietuviškieji variantai, Vilnius, 1994, p. 139–172.

Strinati, C., Riforma della pittura e riforma religiosa, L’imagine di San Francesco nella Controriforma, Roma, 1982.

St. Francis of Assisi. Writings and early Biographies. English Omnibus of the Sources for the Life of St. Francis, Chicago, 1972.

Szulc, A., Sermone et cantico. O instrumentach religijnej dydaktyki bernardynów w sredniowieczu, in: “Cantando cum citharista”. W pięćsetlecie śmierci Wła dys ława z Gielniowa (ser. Studia Staro pols kie), Warszawa, 2006, s. 164–172.

Św. Franciszek Seraficki. Jego życie, wielkie dzieła, duch, dary, pisma i nauki i ich odbicie w naśladowcach jego, przez br. Honorata, t. 3, Warszawa, 1904.

Thomas, H. M., Franziskanische Geschichtsvision und europaische Bildentfaltung, Wiesbaden, 1989

Tomczak, S. B., Biblioteka bernardynów w Poznaniu do konca XVI wieku, in:


495

www.bernardynki.lowicz.opoka.org.pl/ tekst/ sa1.html [žiūrėta 2008 07 04].

Gloger Z., Bractwo Św. Anny, in: Encyklopedia staropolska, t. I, in:

http://pl.wikisource.org/wiki/Encyklopedia_staropolska/Anny św. bractwo [žiūrėta 2009 02 09].

La Beata Angela da Foligno. Sito ufficiale, in: http://www.beataangeladafoligno.it/ LEGGO_CULTO.ASP [žiūrėta 2008 01 15].

La vita di Santa Rosa, in: http://www.infoviterbo.it/ viterbo_la_vita_e_la_storia_di_santa_rosa.htm [žiūrėta 2007 11 10].

Montanari A., Il saio francescano di Galeotto Roberto Malatesti, Rimin quante storie, in: http://antoniomontanari.emonsite.com/ rubrique,galeottoilsuosaio, 1024481.html [žiūrėta 2008 03 08].

Montvilaitė E., „Palaidojimai in urbe Vilniuje: iš dviejų miesto bažnyčių istorijos“, in: Voruta, 2003, Nr. 3 (525), http://www.voruta.lt/article.php? article=211 [žiūrėta 2006 10 17].

Narbutas S., Lietuviški įrašai šešioliktojo amžiaus knygose, in: http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/ leidiniai/ narbutas.lt.htm [žiūrėta 2006 05 22].

The Martyrs of Gorcum, in: http://soli.inav.net/ ~jfischer/ feb99/ barrybossa.html [žiūrėta 2007 11 08].

Lucchese von Poggibonsi, in: Bio graphischBibliographisches Kirchen lexi kon, in: http://www.bbkl.de/l/lucchese_v_p.shtml [žiūrėta 2008 07 02].

St. Elizabeth of Hungary, in: New Adwent (Catholic Encyclopedia), in: http://www.newadvent.org/cathen/ 05389a.htm [žiūrėta 2008 07 02].

Wydra, W., Władysław z Gielniowa, Poznań, 1992.

Zahorski, W., Kościół Św. Michała i klasztor panien Bernardynek w Wilnie, Petersburg, 1911.

Zakony św. Franciszka w Polsce 1772–1790, t. 3, Warszawa, 1978.

Zgliński, M., Wileńskie organy bernardyńskie i ich twórcy, Conservatio est Eterna creatio, Toruń, 1999

Žičkuvienė, G., XIX a. teatro dekoracijos – alegorinės figūros „Išmintingumas“ ir

„Tei sin gumas“. Tyrimai ir restauravimas, in: Kultūros paminklai, 2005, Nr. 12, p. 89–95.

Слюнькова, И. Н., Moнастыри восточной и западной традиций, Москва, 2002.

Internetiniai šaltiniai ir literatūra

Beata Angela da Foligno. Prieiga: http://www.beataangela.it/ beataangela.asp [žiūrėta 2008 07 02].

Beata Rosa da Viterbo, L’enciclopedia dei Santi e Beati, in: http://www.santiebeati.it/ dettaglio/ 34450 [žiūrėta 2007 11 10].

Blessed Delphine, in: New Adwent (Catholic Encyclopedia), in: http://www.newadvent.org/ cathen/ 04701a.htm [žiūrėta 2008 07 02].

Chiara (Santa) de Montefalco, in: Personaggi storici Umbria, in: http://www.lamiaumbria.it/ scheda_comuni.asp? pag=1540 [ žiūrėta 2008 01 15].

Franciszkanie. pl. Serwis informacyjny, in: http://www.franciszkanie.pl/ news.php? id=4761 [žiūrėta 2008 07 01].

Geneza Zakonu Bernardynek, Dzieje Łowickich Bernardynek, in: http://

497

history of the friary and encompass a period from the beginning of the sixteenth century until the midnineteenth century.

The Franciscan Observants’ ensemble in Vilnius is exceptional from the historical and artistic point of view. The surviving objects of the artistic heritage as well as information about them in written sources which have not survived or have not been identified yet give a chance to reveal the changes in the decoration of the interior of the church and friary. It also makes it possible to demonstrate how it depended on the spiritual traditions of the order and on the concrete historical period (the changing forms of the liturgy, traditions of piety, the spread of local cults and even aesthetical attitudes). Attempts have been made to reveal how the general traditions of the Franciscan spirituality were reflected in the artworks of the ensemble and what local forms they acquired. The interior of the church and artworks have not been studied from this angle. On the whole, the architecture, art, literary and other artistic and spiritual heritage of this ensemble has been researched only in passing.

When the collection of material for this monograph began in 1994 the whereabouts of some of the works which had belonged to the Franciscan Observants was not known, and part of the art objects (e. g., the Gothic frescoes) were discovered and renovated during the research. Therefore, this has been the first time when a greater part of the Franciscan

The book “The Church and Friary of Observant Franciscans in Vilnius: The Reflection of the Franciscan Spirituality in the Interior and Décor of the Ensemble” gives an overall picture of the research into the history and artistic heritage of the Vilnius’ Observant Franciscans’ (in Lithuania they are commonly called Bernardines, after St Bernardino of Siena)* friary focusing on the interior and décor: the wall paintings in the church and the friary, the altars and other interior objects, pictures on the altar and elsewhere, the treasures, reliquaries and other liturgical objects. The tombstones, most of which are connected with secular culture and which have already been researched, are not studied separately. Attention has been focused on the central part of the ensemble: the buildings of the friary and the Church of St Francis and St Bernardino. The other parts connected with the ensemble, the Church of St Anne under the patronage of the confraternity of the same title, the convent of the Franciscan Observant (Bernardine) nuns in Užupis, the Church of St Michael and the Bernardine convent, are discussed in connection with of the works that used to be there or were linked with them, which help to disclose the subject researched. The chronologic boundaries of the phenomena discussed are determined by the

* Not to be confused with the Order of the Bernardine Cistercian nuns, which is known in Europe.

Summary

498

spiritual activities of the Franciscan Observants, which are reflected in their localisation in the church interior and the content. The belief in the effectiveness of the apostolic work of the Franciscan friars embodied in the frescoes was based on the understanding of St Francis as the most perfect of Christ’s followers, which was fostered by Franciscan theologians from the beginning of the history of the Order of the Friars Minor. It also discloses the relationship between the wall painting and the issues which were vital for the Franciscan Order of that time: the interpretations of the Rule, the division of the Order into the Observants and Conventuals and their unity, the issue of the Franciscan identity. The imagery in the wall painting has been identified, their literary sources partly established (as well as part of the original graphic images), which disclose a close link between the frescoes with Franciscan literature and German woodcuts.

The content and the type of the portrayal of the restored composition of the Crucifixion in the cloister of the friary are discussed. It could have been based on the theological treatise Speculum Humanae Salvationis, which was popular in Europe at the time, and the illustrations of the Biblia pauperum.

The most important aspects of Franciscan theology and spirituality are revealed in the wall paintings: their devotion to Christ, the cults of the sufferings of Christ and of the Blessed Virgin Mary as the patroness of humankind, the understanding of the evangelisation mission of the mendicant orders (first of all, the Franciscan and Dominican orders), as

Observants’ heritage was studied in a book of art criticism on a wider scale. Much of the archival material about the friary in state archives, libraries, and museums which has not been analysed or only partly published has been used in the book. A large part of particularly valuable material was discovered in Poland: the archives of the Franciscan Observants’ province in Krakow, Poland, the manuscript departments of the Jagiellonian University and the Czartoryski Museum, and the Warsaw National Museum.

Taking into account the present research situation and analysing the iconographic material, three most important periods in the interior and décor are distinguished, for analysis of which there are enough surviving works of art or written sources. They are an early sixteenthcentury Gothic wall painting, a cycle of the pictures in the procession gallery, which was formed in the seventeenth and eighteenth century, a set of church altars and the ensemble of the interior created in the second half of the eighteenth century. There is also a short description of the most valuable treasures of the church and sacristy, as well as a short history of the friary’s library, burial places, and the surviving tombstones. This material helps to form a more comprehensive picture of the cultural importance of the friary for Vilnius.

The surviving cycle of the Gothic wall painting in the Church of St Francis and St Bernardino is the only sixteenthcentury cycle of wall painting of this size in the country, which has been well preserved. The book brings to light the links between the wall painting and the

Summary

499 Summary

to the churchgoers. Around 1701 a partition of metal bars which separated the church from the presbytery was removed. Therefore a new high altar was built between 1710 and 1713 in front of the choir, which was much closer to the churchgoers. The large monstrance on it was clearly seen from the naves and from where the choir stood. It is obvious that this decision was influenced by the cult of the Holy Sacrament which acquired a great importance in the postTrent time and the aim to bring the place of the Eucharist closer to the people. The iconographic programme of the high altar with its Eucharist theme and of two other altars on both sides dedicated to the Mother of God was closely connected with the subject of the adoration of Mary in the church during the postTrent time and underlined the conception of the relationship between the Mother of God and the Holy Trinity which was promoted by Franciscan theologians. At that time the greatest festivities took place in the church during Easter and an eightday period of celebration of the Immaculate Conception. Then dramatised processions, enactments of religious events, fireworks, and “performances” of mechanical figures were organised. The attention which the Franciscan Observants paid to the promotion of the adoration of the Blessed Virgin Mary is revealed by the efforts they took to strengthen the cult of the image of the Mother of God in the Church of St Michael, which ended in the proclamation of the picture miraculous and its coronation with crowns from the Pope in 1750.

The expression of the main trends of the Franciscans’ devotion which they

well as the cult of the saints and martyrs. An important feature of the Franciscan evangelical life was its universality expressed in the dissemination and work of its three orders (friars, nuns, and lay men and women). The subject of the three orders is clearly seen in the frescoes of the Bernardino Church in Vilnius where St Francis is presented as the founder of the three orders.

The early sixteenth century frescoes in the church are original and interesting in the context of the art of Europe from an iconographic aspect. Although most of the compositions are based on the original graphic imagery, the common ideological programme which they create is unique and closely connected with concrete time and local reality. It is a rather valuable document of the Franciscan missions in Eastern Europe.

The following chapters of the book discuss the changes which took place in the church after the Council of Trent, as well as the reflection of the new ideas in the pictures on the altars and walls. There is a short review of the remaining fragments of the end of the sixteenth and the early seventeenth century wall paintings in the processional corridors of the friary and the Church of St Francis and St Bernardino, the reconstruction of the church space (three chapels built in the early seventeenth century, the building of the balcony for the Bernardine nuns at the end of the seventeenth century and others). Attention is drawn to the most important change in the church at the beginning of eighteenth century, which was connected with the building of a new high altar that was brought closer

500

by the Franciscan Observants. Besides it was linked with the privilege given to the Order of the Observants to look after the sites of Christ’s sufferings in Jerusalem. The Calvary fell into decay after the Stations of the Cross were moved inside the church in 1752.

The postTrent ideas are obvious in the cycle of the images in the processional corridor, whose formation started in the second half of the seventeenth century. It is the only collection of nonaltar images in the country. During research the imagery of twentyone paintings of the seventeenthcentury cycle and eight eighteenthcentury canvases was established or defined more accurately, and most of the saints portrayed were identified. A hypothesis of the authorship of some works of the cycle was put forward (basing oneself on analogues it is possible to claim that part of them was painted by Johann G. Berkhoff). It was established that the pictures portray the well known saints and martyrs of the order (sometimes other saints), often those whose canonisation or beatification took place in the seventeenth century. The cult of some of these saints did not spread wider outside the walls of the Observants’ friary, and their images form the cycle can be considered iconographic rarities in Lithuanian art (this can be said about the images of St Didacus of Alcala, St Paschal Bayon, St Peter de Regalado, the martyrs of Gorkum and Polotsk, partly of St John Capistrano, and St Bernardino). Some of them are rare even in a wider context of the art of Franciscan Observants in Eastern or Central Europe. In other cases popular saints are portrayed, such as

consistently continued – the cult of Christ’s sufferings, the cult of the Blessed Virgin Mary (particularly the dogma of the Immaculate Conception), and the cult of the order’s martyrs and saints – can be observed in the ensemble of the altars which had been formed by the mideighteenth century. An examination of the titles of the altars of the second half of the seventeenth century revealed that the choice of images of St Bernardino, St Didacus of Alcala and St Peter of Alcantara for the new altars demonstrates how important the actualisation of the tradition of the life of the Observants in Vilnius’ friary still was. It can be said that together with the cult of St Peter of Alcantara the contemplation of the Stations of the Cross promoted by the writings by the Spanish monk or writings attributed to him was also getting stronger there. The inclination of the Franciscan Observants to the meditation of the Passions and the Secret of the Cross was expressed in the Calvary installed in the churchyard in the seventeenth century. Besides the Stations of the Cross installed in the wall of the churchyard the ensemble of the Calvary included the Chapel of the Imprisonment of Christ, the grand cross in the churchyard with a sculptural group of the Crucifixion, and the altar of the Deposition of Christ in the Church of St Anne. The only part of this ensemble which has survived to our days is the Chapel of the Holy Stairs with the figure of Christ at the pillar (now it is in the church of Rukainiai) and the picture of Our Lady of Sorrows from the Chapel of the Imprisonment of Christ. The Calvary was directly connected with the cult of Christ’s sufferings promoted

Summary

501 Summary

the Crucifix was moved to the centre and made more noticeable. Much has been written about the altar which was made in the second half of the eighteenth century and a set of other church furniture in books on art criticism. The structure and the size of the ensemble are known, and the stylistic forms of these wooden objects have been analysed. In this volume, the subject has been researched first of all in the context of the Franciscan spirituality and the local cult (the adoration of the figure of the Crucified which was considered miraculous). The reason and aim of the renovation are discussed in the book. The renovation of the church interior which started in 1764 was different from the earlier renovations. They were carried out not because of the necessity to rebuild the church after fires or wars, but first of all because of the changes which were taking place in aesthetics together with the beginning of the Enlightenment. It was aimed at creating a light and integral space, harmonious in the plasticity of the forms and the whole iconographic programme. On the other hand, the reserved visual expression of the wooden altars with no paint or gilding, which was noticeable in the context of colourfulness and glittering of other Late Baroque Vilnius’ churches, was to be linked with the spiritual values of the poverty of Franciscan Observants. It is also to be linked to the conception of art of the Franciscan Reformers of Lesser Poland (as a rule, brown altars were installed in their churches) which was spreading and were close in their spirituality to the Franciscan Observants. An important factor for the renovation was also the increasingly stronger cult of the figure

St Anthony of Padua and St Francis, but even their images are distinguished by original iconography. There are pictures of the saints who did not belong to the Franciscan Order but were included in the cycle, those of St John Chrysostom and St Bruno, the founder of the Carthusian Order. All these pictures which adorned the convent gallery meant for the Eucharist processions, feature several motifs particularly important for the Church in the postTrent time such as the reality of the Eucharist, the adoration of the Blessed Virgin Mary and the exaltation of Jesus’ name, which was so characteristic of the Franciscan Observants. The pictures are distinguished by their original iconography, which reflects the virtues promoted by the Franciscan friars such as poverty, penitence, charity, and obedience, the cults of the Immaculate Conception and the Crucifixion, as well as the ideas important for the Church in postTrent times. The pictures are in a bad state of repair, which makes it more difficult to research the cycle, and most of them are not easily available to researchers.

In the seventeenth and the first half of the eighteenth century the theme of the Blessed Virgin Mary and particularly the secret of the Immaculate Conception was emphasised in the Church, which can be linked to the ideology of the CounterReformation. In the restored ensemble of the second half of the eighteenthcentury altars the themes of the Blessed Virgin Mary, the saints and the sufferings of Christ were balanced and closely interconnected. However, when there was a return to Christcentrism which was characteristic of the Franciscan piety, the image of

502

through works of art sold or presented, etc.), which has not been researched before, is touched upon in the book.

Research into the artistic heritage of the Vilnius’ friars can be continued searching for new objects (works of art which have been lost, the paintedover frescoes, etc). The object of the research could also be expanded, including the churches of St Anne and St Michael, which could cover the aspect of the interaction of the three orders which were characteristic of the Franciscan viewpoint (male and female communities, and tertiaries). The literary and publishing activities of the Franciscan Observants should be investigated separately. Their sermons, prayer books and other religious literature can become a starting point of studies of their artistic heritage and iconographic analysis. In this volume these subjects are only mentioned in passing.

of the Crucified on the Holy Cross side altar, which was becoming famous for its graces granted. Essentially, the renovation was designed to emphasise the image of the suffering Jesus. The crucifix was moved from the side altar to the high altar and all other interior décor was linked to it. It was because of this that the renovation of some of the naves was carried out first of all, while in the chapels it was only partial. During research the dates of the renovation work were established more accurately, as were the names of the artists of concrete objects who created them. Based on analysis of the surviving artworks as well as written and iconographic sources, a wider description of the iconographic programme of the altars is given. The eighteenthcentury ensemble is particularly valuable not only for the originality of its forms, but also for the integrity of its iconographic programme. During research much data was gathered about the creators of the ensemble: those who commissioned it (theologians), artists and craftsmen. A hypothesis that Augustinas Kosakauskas might have been the architect (or one of the architects) of the ensemble was put forward.

The ensemble of the altars of the central part of the church and other objects did not undergo many changes until the end of the nineteenth century. In discussing the fate of the nineteenthcentury ensemble of the friary attention is drawn to how it was influenced by the changing cultural and political situation. An interesting theme of the spread of the Franciscan heritage to other Vilnius’ (and in a wider area) churches (through the friars’ work in the chapels of manor houses and parishes,

503

Asmenvardžių rodyklė

Į asmenvardžių rodyklę įtraukti pagrindiniame tekste minimi vardai, asmenvardžiai iš gvardijonų ir kustodų, lite‑ratūros ir iliustracijų sąrašų bei nuorodų neįtraukti.

A

Abramavičiai 297, 344Abramavičienė Šemetaitė

Elena 161, 167, 173Abramavičius Andrius 297Abramavičius Jonas

Samuelis 173Abraomas 126‑7Adjutas, šv. kankinys 120Adomas 370Adomas, bernardinas

kankinys 137, 252Akelaitis Mikalojus 343Akursijus, šv. kankinys 120Albanis Džovanis Fran čes‑

kas (Albani Giovanni Francesco) 273

Albertas Kučukaitis 63Aleknavičiūtė Ona, bernar‑

dinė 63Aleksandras IV, pop. 117Aleksandras VI, pop. 20, 83Aleksandras Jogailaitis 24, 59‑63,

81, 141, 361‑2, 403Amantijus, šv. 191Amatoris, šv. 191Ambraziejus iš Klodavos,

bernardinas 386Andriolis Mykolas Elvyras 343Andrius, Krokuvos bernardinų

gvardijonas 57Andrius, šv. 296Andžejevskis Stanislovas 352Andželina iš Folinjo, šv. 26, 326Angelas, šv. kankinys 183Angelas iš Ostrovo, bernar‑

dinas 65, 403

Angelas iš Sicilijos 354Anibalė de Kapua (Annibale

de Capua) 147Antanas, bernardinas? 355Antanas iš Tikocino,

bernardinas 138Antanas Paduvietis, šv. 51, 86,

90‑1, 94, 104, 115, 130‑1, 158‑9, 169‑70, 180, 182, 187, 189, 191‑2, 206, 210, 214‑5, 217, 220, 228‑9, 237, 252, 254, 271, 281, 284‑5, 287, 293, 299, 306‑7, 311, 338, 346‑7, 378, 382‑3, 412

Arnuthas Jokūbas 407Augustas II 271Aurelija, šv. 191Aurėjus, šv. 191

B

Babianskis Sebastijonas, bernardinas 358

Balcevičius Leonardas 269Baltramiejus, šv. 139, 159, 344,

346, 383Barauskas Gasparas 351Barbora, šv. 47, 177‑9, 181, 217,

219, 252, 299, 308‑9, 340Barbora Radvilaitė, bernardinė

tretininkė 63Barbora Radvilaitė, Lietuvos

didžioji kunigaikštienė, Lenkijos karalienė 362

Barčinskis Juozapas 367Bazaras Sebastijonas 157Bechas M. 388Belkevičiūtė Benigna,

bernardinė 269Benediktas, šv. kankinys 168Benediktas XIII, pop. 47, 202Benediktas XIV, pop. 52‑3, 191,

200, 251, 271, 273Beraldas, šv. kankinys 120Berkhofas Jonas Gotardas 168,

214, 239‑40, 242‑4, 254‑5, 427

Bernardinas iš Feltre (Ber nardino da Feltre), pal. 404

Bernardinas Sienietis, šv. 11, 13, 15‑6, 19‑20, 24, 30, 36, 38, 41‑2, 45, 47, 52‑3, 65‑7, 70, 77, 82, 104‑5, 115‑6, 124, 131, 139, 144, 149, 154, 165, 168, 172, 179‑80, 189, 206, 227, 233, 243, 252, 259, 281, 283, 293, 296, 299, 301, 307‑8, 312‑3, 319, 333, 335, 337, 339‑40, 344, 347‑9, 358, 367, 396, 400, 409, 425‑7

Biežanskis Gabrielis, bernar‑dinas 357

Bikis Bernardinas, bernar‑dinas 393‑4

Bykovskis Antanas, bernardi‑nas 169, 180, 197, 209‑10, 365

Bilevskis Damijonas, bernar‑dinas 337

Blanka Kastilietė, pal. 326Blažiejus iš Lietuvos, bernar‑

dinas 58Bogdanas Stanislovas 396Bogdzevičius Placidas, bernar‑

dinas 358Bona (Bonadona), pal. 326Bona Sforca 137Bonaventūra, šv. 41, 47, 93,

103, 115‑6, 161, 180, 182, 218, 220‑1, 299, 307‑9, 363, 374, 378, 399, 404

Bonaventūra iš Lietuvos, bernar‑dinas 121

Bonifacas de Ceva 118, 120Bonozas, šv. 191Boreika Robertas 163Boromėjus Karolis, šv. 181Botvičius Martynas, bernar‑

dinas 336Branickienė Kotryna Sapie‑

gaitė 395Braunas Georgas 25Bretneris Dovydas 396Brodzickis Vaitiekus 189

504Asmenvardžių rodyklė

Brunonas (Bruno), šv. 209‑10, 229‑32, 234‑5, 237‑8, 240, 252‑5, 347

Bulhakas Janas 121, 260Bulhakas Jokūbas, bernar‑

dinas 192, 409Burkvičius Jacekas, bernar‑

dinas 202Burnickis Antanas, bernar‑

dinas 389Bužinskis Stanislovas 419Bžostovskis Jonas 179Bžostovskis Konstantinas

Kazimieras, vysk. 381

C

Celestinas, bernardinas 55Charkevičius Juvenalis, bernar‑

dinas 139, 330, 389, 395Chodkevičiai 151, 342Chodkevičienė Mieleckaitė

Sofija 151, 393Chodkevičius Jeronimas 25, 156Chodkevičius Jeronimas

Chrizostomas 393Chodkevičius Jonas Karolis 140,

151, 156, 393, 407Chodkevičius Kristupas 154Chodzka Ignacas 334, 343Chominskis, didikas 420Chrapovickis Pranciškus, bernar‑

dinas 257Cibulska Antanina, bernar‑

dinė 269Cudnikovskis Gaudentis, bernar‑

dinas 292

Č

Čaginas Nikolajus 32Čartoriskiai 17Čyžas Pranciškus 414, 415, 419

D

Daleckis Krescencijus, bernar‑dinas 400

Dambrovska Pranciška, bernar‑dinė 284, 367

Dambrovskiai 412

Danielius, pranašas 91‑2Danielius, stalius 295Danielius, šv. kankinys 51, 182‑4Delfina, pal. 328Deziderijus, šv. 191Didakas, šv. 16, 51, 171‑2, 189,

206, 210, 213, 229, 252, 283, 290, 299, 308, 312, 348, 427‑8

Digna, šv. 191Digonis Tomas, bernardinas 16,

33, 151‑2, 156, 163, 167, 173, 407Digonis Tomas, Vilniaus burmis‑

tras 33, 407Diodoras, šv. 191Dluskis Mykolas 417Dobrovolskis, kunigas 284Dombrovskis Juozapas 413Dominykas, bernardinas kanki‑

nys 137, 252‑3Dominykas, šv. 83, 86, 110‑1, 354Domnikevičius Baltramiejus 161Donulas, šv. kankinys 183Dovydas, Izraelio karalius, pra‑

našas 127‑8, 188, 195, 290, 317Drėma Vladas 68, 171, 295, 318‑9Družyna, tapytojas 352Džotas (Giotto), stalius 293, 295Džotas (Giotto di Bondone) 123

E

Elena, Lietuvos didžioji kuni‑gaikštienė 60, 362

Elena, šv. 200Elijas, pranciškonas 183Elzbieta Habsburgaitė 246,

248‑9, 356, 364Elzbieta, Portugalijos kara‑

lienė, šv. 325Elzbieta, Vengrijos kara‑

lienė, šv. 47, 328‑9Elzbieta, šv. 304‑5Elzearijus, pal. 328Emilijana (Umilijana), pal. 325Enkingeris Mykolas 60, 69Este Margarita, de 325Eugenijus IV, pop. 19, 131

F

Fabijonas, šv. 169

Fantinis Albertas, pranciš‑konas 22

Feliksas, šv. 351Fereris (Fererri) Zacharijas 47, 231Fiedorovičius, bernardinas 335Filipovičius Danielius 187Fiolas (Fyol) Švajpoltas 76Florijonas, šv. 14, 77, 160‑1, 163,

167, 179, 187, 189, 245‑6, 299, 352‑3, 379, 381, 383, 404, 410

Fontana Juozapas 297Fontani Jonas 415Franskonis (Fransconi)

Paskalis 276Frezeris Jonas Karolis 295, 304Fridolinas (Fridolin) Stepo‑

nas 91, 92, 132‑4

G

Galaunė Adrianas 411Galijotas 127‑8Galis (Galle) Filipas 223, 228Galis Fridrikas 305Galis (Galle) Kornelis 199Gediminas 21Gelgaudienė Barbora 410‑2Gidžiūnas Viktoras 14, 36Giedraitis Mykolas,

bernardinas 408Giedraitytė Barbora 419Gilberas (Gilbert) Nikolai 109, 118Glaubicas Jonas Kristupas 295, 297Glovackis Juozapas Hiliaris 350Gnievčynskis Antanas, bernardi‑

nas 282, 293, 321Goštautai 81Goštautaitė Aleksandra 65Goštautas Albertas 80, 362Goštautas Jonas 63Goštautas Martynas 65Gotardas iš Semiačyno, bernar‑

dinas 65‑6, 81, 131, 135, 137Grigalius IX, pop. 52, 111‑2, 117, 329Grigalius XV, pop. 48, 230Grondzkis, Gronckis Andrius,

bernardinas 140, 392‑3Gualteris (Valteris), pal. 326Gurnickis (Górnicki) Lukas 392Gžybovskis Festus, tretininkas,

tapytojas 350

505 Asmenvardžių rodyklė

H

Habakukas, pranašas 127Hanusaitis Jokūbas 57Hanuševičius Jokūbas 403Hedelis Johanas 410Hermanas Polikarpas, bernar‑

dinas 337Hlebavičiai (Glebavičiai) 159‑60,

410Hlebavičius Jurgis Karolis 35,

154, 160, 393‑4Hlebavičius Jonas Samuelis 394,

415Hlebavičius Mikalojus 159, 394,

405, 415Hogenbergas Franzas 25Holozubovaitė Salomėja, ber‑

nardinė 269Honoratas, šv. 191Honorijus III, pop. 114, 117Hopenas Jurgis 17Hornas Kirilas, bernardinas 140Hugonas, šv. 234Huyma, Hujma Stanislovas, ber‑

nardinas 65, 403Hunyadis (Hunyadi) Jonas 225‑6

I

Ignacas Lojola (šv. Ignotas) 139, 340

Ignatavičius Anastazas, bernardinas 344

Ylakavičius Napoleonas 347Ilgevičius Jurgis, bernardi‑

nas 180, 185Inocentas III, pop. 107, 109Inocentas IV, pop. 117Inocentas VIII, pop. 80Inocentas XI, pop. 48Inocentas XII, pop. 52Ivanas Rūstusis 57, 137Ivas (Ivonas), šv. 325Izaijas, pranašas 127, 316Izaokas 100, 126

J

Jankevičienė Algė 15Jansonas Mikalojus 289, 292, 349

Januševičius Justinas, bernar‑dinas 358

Januškevičius, stalius 423Jasinskis Mikalojus 388Jaskoldas, kanauninkas 283Jastžembskis, auksakalys 353, 375Javtokas Ambraziejus, bernar‑

dinas 336Jevlaševskis Liudvikas Kazi‑

mieras 163Jėzus Kristus 26, 30, 32, 36, 39,

41‑2, 44‑5, 47, 50, 52‑3, 79‑80, 83‑4, 86, 89, 91, 95, 97‑8, 100‑5, 119‑21, 123‑4, 128‑9, 131, 133, 139, 143, 149, 151, 155‑8, 163‑4, 167, 169‑72, 176‑7, 184, 188‑9, 191, 195, 197‑202, 204, 206, 208, 210, 213, 215, 217‑8, 220‑1, 223, 226‑8, 234, 237, 242, 244‑5, 251, 259, 265‑6, 272, 292, 300‑1, 303, 306, 308, 311‑3, 317, 321, 323, 326, 328, 333, 338, 341, 346‑50, 353, 355, 365, 370‑1, 373‑4, 376‑8, 382, 409, 411, 413, 422, 426

Joakimas, šv. 47, 305Joakimas Fiorietis 97Jobas 127Jogaila, Lietuvos didysis kuni‑

gaikštis, Lenkijos karalius 16, 187, 246

Jogailaičiai 55, 57, 59, 61, 63, 65, 67, 69, 71, 73, 75‑7, 79, 81, 83, 85, 89, 91, 93, 95, 97, 99, 101, 103, 105, 107, 109, 111, 113, 115, 117, 119, 121, 123, 127, 129, 131, 133, 165, 248‑9

Jokūbas iš Alkalos (Jacobo de Alcala) 109

Jokūbas, stalius 294Jokūbas, šv. 53Jonas Auksaburnis (Chrizos to‑

mas), šv. 209‑10, 212‑3, 253‑4Jonas, bernardinas tapytojas 295Jonas Dunsas Škotas, pal. 169Jonas Evangelistas, šv. 77, 93,

98‑9, 123, 127‑30, 149, 187, 192, 198, 213, 279, 301, 319, 333, 339‑40, 350, 370, 378, 382, 421, 423

Jonas iš Duklės, šv. 51, 206Jonas iš Kameneco, bernar‑

dinas 138

Jonas iš Komorovo (Komo‑rovskis), bernardinas 57, 63, 65‑6, 70, 109, 120, 131, 134‑5, 137, 246, 362, 403

Jonas iš Lietuvos kuni gaikščių 80Jonas iš Vitebsko, bernar‑

dinas 138Jonas Kapestranas, šv. 19‑22,

24, 29, 41‑2, 51, 55‑6, 59, 115‑6, 131, 140, 209‑10, 225‑7, 230, 239, 245‑6, 248‑9, 329, 355, 403‑4, 427

Jonas Krikštytojas, šv. 305Jonas Nepomukas, šv. 296Jonas, pop. 351Jonas Sobieskis 179Jonas Vilnietis, bernardinas 407Jucevičius Galikonas (?), bernar‑

dinas 336Judas, ap. 47Judas Iskarijotas 42Jukundijus, šv. 191Julius II, pop. 109Juozapas, šv. 47, 174, 189, 271‑2, 355Jurgis, šv. 86, 93‑5, 133, 346Juškevičius Edvardas, bernar‑

dinas 336Juškevičius Herkulanas, bernar‑

dinas 206, 396

K

Kačynska Elzbieta 412Kadynas Jonas, bernardinas 294Kajafas 197Kalinauskas Konstantinas 357Kaminskis, bajoras 293, 339Kantakas Kamilis 14, 42, 44, 188Karpis Benediktas 350Karpis Jokūbas 284Karpis Juozapotas Mykolas 395Kazimieras Jogailaitis 19, 22,

41, 56‑60, 63, 141, 209, 245‑6, 248‑9, 355‑6, 361, 368, 385

Kazimieras, šv. 45, 51, 152, 165, 167, 210, 231, 240‑1, 244, 248, 350, 364, 379, 383, 429

Kierelis Simonas 404Kiprijonas, kunigas 388Kiška Jonušas 141Kiška Stanislovas 158


Klara, šv. 44, 51, 95, 117, 220, 355Klara iš Montefalko, šv. 328Klarovskis Jonas Pranciškus 412Klarovskis Motiejus 33, 269, 412Klemensas IV, pop. 52, 325Klemensas VIII, pop. 50Klemensas X, pop. 218, 230Klemensas XII, pop. 269Klongevičius Andrius Bene‑

diktas 421Kochanovskis (Kochanowski)

Janas 392Kociela Samuelis Jeronimas 373Kociela Tadas 415Kocielienė Ona Tiškevičiūtė 395Kokočynskis Kristupas 269Koleckiai 410Koleckis, Kolenckis Alek san‑

dras 160‑1, 394, 409Koleckis, Kolenckis Florijonas,

bernardinas 160‑1, 394Koletė, šv. 26, 47, 189, 283, 299,

308‑9, 311, 340, 351, 367Kolosovskis, Klošovskis Mykolas‑

Viktoras, bernar dinas 349Kolumbanas, šv. 191Komorovskienė iš Druckių‑

Sokolinskių Darata 167Komorovskis Jonas 63Kondratovičius Adrianas Paulius,

bernardinas 243Konradas Rudasis 63Konradas iš Lietuvos 22Kopecas Pranciškus, bernar‑

dinas 346, 389Korzonas Abdonas 357Korzonas Brunonas 357Kosakauskas Augustinas 297,

322, 399, 428Koscieleckis (Koscielecki)

Mikalojus 58, 107Kosciuška Tadas 348, 383, 399Kosmovskis Matas 412Kostrovickis Mykolas 344, 347Kotryna, šv. 344, 359Kozlovskis Valentinas, bernar‑

dinas 143Krasovskis Bonaventūra, bernar‑

dinas 399Kristoforas, šv. 85‑6, 88‑92, 95,

133, 272

Kriugeris (Krüger) Teodoras 231Krošinskiai 160Krukovskis Aleksas, bernar‑

dinas 333Kučukas 63Kučukovičius Vaitiekus 403

L

Lanfrankas (Lanfranco) Džo‑vanis 231

Laskis Jonas 240Laskovskis Petras, bernar‑

dinas 143Laucius Giedrius 15Laureo Vincenzo 147Lebieckis Pranciškus, bernar‑

dinas 168‑9Legartavičius Andrius 156, 158Leibovičius Hirša 27Leonardas iš Porto Mauricijo (Leo

nar do a Porto Maurizio) 191Leonardas iš Sieradzo, bernardi‑

nas 139, 144, 387Leonas, pranciškonas 113Leonas, šv. kankinys 183Leonas iš Lancuto, bernar‑

dinas 65‑6Leonas X, pop. 21, 26, 39, 47,

52, 183Levickis Baltramiejus, bernardi‑

nas vargononininkas 392Lichetti Pranciškus 41Limanovskis (Limanowski)

Mečislovas 335Linevičius Otonas 355Lipinskis Adomas, bernardinas

tapytojas 363Lisievskis, didikas 265Liucijus, šv. 328Liucijus (Lukecijus) iš

Podžibonsio, šv. 326Liudvika Marija Gonzaga,

Lietuvos didžioji kunigaikš‑tienė 154, 249

Liudvikas iš Tulūzos, šv. 51, 104, 115, 180, 182‑4, 206, 229, 239

Liudvikas VIII, Prancūzijos karalius 326

Liudvikas IX, Prancūzijos kara‑lius 47, 51, 326

Lojus Baltramiejus, bernar‑dinas 58

Lozorius 238Lubranskis (Lubrański) Jonas 105Lukas, evangelistas 315Lukaševičiai 25Lukoševičius Romualdas 357

M

Macyna Aleksas, bernar dinas 262Mafonas Antanas 156‑7Mafonas Pranciškus 157Mahometas II 225Makovskis Tomas 25, 147Malejevskis Ptolemėjus, bernar‑

dinas 258, 396Mamoničius Viktoras, bernar‑

dinas 396Manvydaitė Radvilienė Sofija

Ona 63Marcinkevičius Marijonas,

bernardinas 188Margarita iš Kortonos, šv. 51,

310‑1, 374Marija, Švč. Mergelė, Dievo

Motina 7, 21, 26, 29, 32, 36‑8, 41‑2, 45, 47‑50, 52‑3, 60‑1, 63, 76‑9, 98‑9, 111, 121, 123, 128‑30, 133, 135, 141, 143, 147, 149, 152, 154‑6, 158, 161, 164, 167, 170‑1, 180, 183‑8, 190, 192, 195, 197‑9, 213‑5, 217, 227‑9, 234, 237‑8, 242, 245, 249, 251‑2, 257‑8, 260‑3, 265‑9, 271‑3, 279‑80, 283‑7, 292, 294‑6, 299‑301, 303‑6, 310‑1, 313‑9, 321, 335, 339, 341, 345‑6, 348, 351, 353‑5, 361, 363, 365, 367‑8, 370‑1, 378, 382‑3, 386, 388‑9, 391, 396‑7, 407, 419, 421, 426‑8

Marija Magdalietė, šv. 169, 213, 311, 344, 386‑7, 397

Marijonas iš Jeziorko, bernardi‑nas 65, 80, 120, 403

Markas iš Lisabonos 183, 206Martynas, bernardinas kanki‑

nys 137, 252Martynas, šv. 47, 62, 138, 296, 340Masalskis Aleksandras 393Masalskis Ignotas Jokūbas 344,

363


Matas, bernardinas auksa kalys 361Matas, evangelistas 386Matušakaitė Marija 75‑7Mažvydas Martynas 38, 401Melchizedekas, bernardinas 22Mickevičius Adomas 335Miečnikovskis Adomas 240Mikalojus, šv. 21, 265Mikalojus, šv. kankinys

(Gorkume) 218Mikalojus, šv. kankinys

(Maroke) 183Mikalojus iš Busko,

bernardinas 139Mikalojus III, pop. 52, 117Mikalojus V, pop. 225, 257Minkevičius Andrius 33Mitkevičiai 411Mitkevičienė Marijona 200Mitkevičius Jonas Kazi‑

mieras 199Mitkevičius Juozapas 200Modestas, šv. 168, 191Mončevskis Bernardinas 262Moravskis Stanislovas 417Morkus, pranciškonas 137Motiejus, tapytojas 287, 313, 318Motiejus Trakiškis 22Mozė 126‑8, 308

N

Napoleonas Bonapartas 334Narbutas Sigitas 38Narkevičius Pranciškus 419Narmoncas Kazimieras Mykolas,

bernardinas 395Naruševičienė Sapiegaitė

Teodora 259, 267, 373, 377Naruševičius Aleksandras 373,

377Naruševičius Kristupas 394Nikolucijus Sienietis, pal. 325Nojus 305Novickis Adrianas, bernar‑

dinas 357

O

Oginskienė Abramavičiūtė Kristina 395

Oginskis Ignotas 413Ogonovskis Steponas,

bernardinas 349Olesnickis Zbignievas 20, 245‑6,

249Olšynskis Juozapas 194Oltsas, Holtzas Johanas 293‑4Ona, Mikalojaus Radvilaičio

sesuo, bernardinė 63Ona, šv. 11, 17, 21, 24, 28‑9, 31‑2,

45, 47, 51, 59‑63, 65‑8, 70, 81, 137‑8, 141, 143‑4, 148, 157, 163, 164, 167, 202, 209, 231, 251, 276, 294‑6, 305, 333‑4, 339‑42, 347, 350, 357, 359, 381, 391, 393, 396, 409‑11, 417, 425

Oscinavičienė Marijona 417Osieckis Motiejus, pranciškonas

reformatas, architektas 227‑8Oskierka Antanas 395Otas, šv. kankinys 120Ovodovičius Ignacas, bernardi‑

nas 192, 296Ozėjas, pranašas 127

P

Pacas, LDK raštininkas 284Pacas Feliksas 152Pacas Mykolas Kazimieras 25,

35, 167Pacas Petras 152, 158Pacevičius Arvydas 385Pacienė Šemetaitė Elzbieta 151Paknys Mindaugas 243Pankevičius Antanas, bernar‑

dinas 167Paskalis Bajlonas, šv. 51, 186, 191,

206, 210, 227‑8, 235, 252, 427Pašilinskis Mikalojus 197Paškevičius Marijonas, bernardi‑

nas 183, 192, 367, 382, 397Paškevičius Mykolas, bernardi‑

nas 395, 417Paulauskas (Pawłowski) Ignacas

Liudvikas, Mogiliavo arki vys‑kupas 421

Paulauskas Ferdinandas, bernar‑dinas 336

Paulius, bernardinas kanki‑nys 137, 252‑3

Paulius, šv. apaštalas 79, 212, 259, 273, 290

Paulius iš Levočos (Pavol z Levoče) 76

Paulius iš Vilniaus, bernar‑dinas 75

Paulius V, pop. 42Pedro Chuanetė iš Molinos

(Pedro Juanete de Molina) 276Pensa Jonas 297Pensa Konstantinas 297Petka Jogailaitis 63Petras iš Alkantaros, šv. 51, 172‑6,

179, 189, 197, 204, 281, 287, 293, 299, 306‑9, 311, 347, 378, 382, 410, 428

Petras, šv. apaštalas 79, 259, 273, 290

Petras, šv. kankinys (Maroke) 120Petras Kankinys, pal. 326Petras Kankinys, šv. 111Petras Regalatas, šv. 51, 248‑50,

427Petras Tomickis, vysk. 105Petravičius Celestinas, bernardi‑

nas tapytojas 409Petžykovskis Petras, bernar‑

dinas 357Pijus, šv. 168, 191Pijus VI, pop. 47, 52, 326Pijus V, pop. 26, 140Pilchovskis Dovydas, vysk. 333,

337Pileckis Juozapas, bernardi‑

nas 30, 32Piotrovskis Jokūbas 305Plavšinskis Simforijonas, bernar‑

dinas 336Plonskis Jeronimas, bernardinas

auksakalys 361Podreckis Mikalojus 152Podrezovas 158Poncijus Pilotas 100‑1, 197, 200‑1Pranciškus, stalius 294Pranciškus, tretininkas 367Pranciškus Asyžietis, šv. 7, 11,

13‑5, 19, 21‑4, 27‑8, 30, 33, 36, 38, 41, 44‑5, 47‑8, 51‑3, 65‑7, 70, 77, 81‑3, 85‑6, 89, 93‑4, 97, 102‑5, 107‑8, 110‑6, 117‑8, 120‑1, 128‑9, 131, 133, 139‑40, 144, 149,


151‑2, 157‑8, 163, 167‑70, 175‑7, 179‑80, 183, 189, 194, 206, 210, 213, 215, 218‑21, 223‑6, 228, 237‑8, 251‑5, 257, 259‑61, 272, 278, 280‑2, 284, 287, 293‑6, 299‑300, 306, 309, 312, 319, 321, 323, 325‑6, 331, 333, 335, 337, 339‑40, 343‑4, 347‑51, 353‑5, 358‑9, 371, 374, 381, 383, 385, 396‑8, 400, 409‑10, 412, 425‑6

Pranciškus iš Sieradzio, bernar‑dinas 58, 134‑5

Pranciškus Solanas, šv. 51, 311Pranevičius Antanas, kalvis 350Pražmuntaitė Pomažanskienė

Jadvyga 156, 171Preparatas ?, šv. 191Prosperas, šv. 191Prusas Laurynas, bernardi‑

nas 394, 405, 409, 415Pšeclavskis 263Puslovskis Vaitiekus 417‑8, 422Pžylenckis Pranciškus, bernardi‑

nas 11, 200, 276, 389, 397‑8, 417

R

Radvila Jeronimas Florijonas 277Radvila Jonas 63, 405Radvila Jonas Jurgis 405Radvila Jurgis, kard. 38, 47, 143Radvila Mikalojus 63, 212, 363,

405Radvila Mikalojus Kris tupas 144,

147Radvila Mykolas Kazimieras 29,

35, 175, 278Radvila Stanislovas 156‑7, 171,

282, 299, 356, 403, 405Radvila Stanislovas Karolis 35,

278, 363, 405Radvila Vaitiekus (Albertas) 63,

154Radvilaitė Barbora, bernar‑

dinė 63Radvilaitė Ona, bernardinė 63Radvilaitė Ona, Mazovijos

kunigaikštienė 63Radvilaitis Mikalojus 63Radvilienė, Vilniaus vaiva‑

dienė 349

Radvilienė Sanguškaitė Ona Kotryna 278

Radvilienė Uršulė Pranciška iš Višniaveckių 29

Radvilos 24, 63, 278, 361Raffaello de Rossi de Lugag‑

nano 276Rakovskis Mykolas, bernardi‑

nas 185, 395Rakozianka Teodora, bernar‑

dinė 367Rapolas iš Lgotos, bernar‑

dinas 386Rapolas iš Prošovicų, bernar‑

dinas 65Rekutis Florijonas 338Rėjus Andrius, bernardinas 55, 65Ričardas, pal. 325Rimkevičius Celerinas, bernardi‑

nas 334, 336, 341Robertas Išpažinėjas, pal. 325Robertas da Lecce 111Rochmanas Andrius, bernar‑

dinas 394Rodzevičius, didikas 283Rokas, šv. 29, 157, 344Rokickis Adomas Mykolas 414Romanovičius Steponas, bernar‑

dinas 170, 261, 263, 373Romanovskis Kazimieras,

bernardinas 397Römeris Alfredas 48, 141, 354, 356Rosis Pietras 351Rosmanas B., bernardinas

auksakalys 361Rostovskis Florijonas, tretinin‑

kas, stalius 350Rožbickis Tomas, bernar‑

dinas 358Rožė iš Viterbo, šv. 51, 324‑5Rudamina‑Dusetiškis Jonas 152,

407Ruseckas Boleslovas 28, 342Ruseckas Kanutas 31, 417‑8Rustemas Jonas 417

S

Sačenska Marta, bernardinė 25Samsonas 127‑8Samuelis, šv. kankinys 183

Samuelis 127Sanguškos 277Sapiega Aleksandras 231, 257Sapiega Jonas 39Sapiega Jonas Fridrikas 269‑71Sapiega Juozapas Pranciškus 277Sapiega Kazimieras Leonas 231,

238, 267Sapiega Leonas 26‑7, 78, 155,

257, 267Sapiega Povilas Jonas 257, 267Sapiegaitė Teklė, bernardinė 269Sapiegaitė Teodora žr. Naru še‑

vi čienėSapiegaitė Teofilė, bernar dinė 255Sapiegaitė Teresė 277Sapiegienė Tarnovskytė Teodora

Kristina 238Sapiegos 78, 121, 238, 255, 257,

259, 263, 265, 267‑8, 271‑3, 428Saplica Vincentas, bernar‑

dinas 282Sarbievijus 395Savickis Hiacintas, bernardi‑

nas 322, 389Savičius Pranciškus, bernar‑

dinas 271Scipijonas de Kampo (Campo),

bernardinas 268Scipijonas de Kampo (Campo)

Kristupas, bernardinas 151, 388

Sebastijonas, šv. 157, 169, 283, 347, 396

Senkevičius Juozapas 158Severas, šv. 191Sforca Palavičinis (Sforza Palla

vicini) Aleksandras 273Siepskis Paulius 388Sikorskis Antanas, benar‑

dinas 399Sikstas IV, pop. 44, 80, 120Sikstas V, pop. 52‑3, 143, 158,

200, 288Silvestras, bernardinas 58, 75Silvestras, pal. 94, 177, 288Simonas, knygrišys 396Simonas iš Lipnicos, šv. 41, 65,

206, 210, 238‑44, 254Simonas iš Tridento,

palaimintasis 404


Simonavičius Andrius, kalvis 350Simplicijus, bernardinas stalius 295Sirunavičius Julijonas, berna‑

rdinas 358Sitanskis Pranciškus, bernar‑

dinas 395Skačkauskas Henrikas, bernar‑

dinas 357Skardžiuvienė Regina 15Skarga Petras 232Skorina Pranciškus 39Skrobkovičius Liudvikas 241Slaveckis Mykolas 188Slavočinskis Mozerka Salia‑

monas 42Slupeckis, didikas 405Slupskis Mikalojus 257Sluščianskis Motiejus 295Smuglevičius Pranciškus 212, 351Sobolevskis Jonas 322Sofija, knygrišio žmona 396Sofija, Lietuvos didžioji kuni‑

gaikštienė ir Lenkijos kara‑lienė 245‑6, 248‑9

Sokolinskaitė Konstancija, ber‑nardinė 257‑9, 262, 266‑7

Sokolovska Justina 412Sokolovskis Antanas 389Solikovskis Jonas Dimitras 143Sopocko Steponas, bernar‑

dinas 407Stanislovas, bernardinas stalius 295Stanislovas iš Slupos,

bernardinas 65Stankonis iš Kauno 63Stažynskis Juozapas 396Steponas Batoras 144Stošas (Stoss, Stwosz)Vitas 76‑7Strachovskis (Strachowski)

Baltramiejus 251Sudimantaitė Ona, bernar dinė 65Sudimantaitis Alekna (Alek‑

sandras) 65Sungaila Jonas 22Sungailienė Marina 22

Š

Šatynskis Motiejus 349Šeliga Andrius 22Šemborskis 339, 411

Šemešys Adomas 335Šimanovskis Heraklis,

bernardinas 337Šimkevičius Sebastijonas,

bernardinas 337Šysieckis (Szysiecki) Jonas

Kapestranas, bernardinas 204Šklarekas Jonas, bernardinas 57Šulcas Mykolas 31, 333, 350, 359Šurkevičius Jurgis 412Švėgždavičius Felicijonas,

bernardinas 336

T

Tarandaitė Dalia 245Taujanskis Andrius 335Tiškevičiai 344Tiškevičius Juozapas 423Tiškevičius Jurgis 154, 356, 371,

373, 378Tiškevičius Vladislovas 170, 172,

371, 373, 407Tiškevičius Sigizmundas,

bernardinas 407Tyzenhauzas Antanas 420Tyzenhauzas Mykolas 395, 417Tomas Celanietis 228Tomaševskis Januarijus, bernar‑

dinas 350Tomickis Petras 105Tryzna Gedeonas Mykolas 154Tupalskis Edvardas 358Turzonas (Thurzo) Jonas 76Turzonas (Thurzo) Jurgis 76

U

Ugolinas, šv. kankinys 183Urbonas, bernardinas 58Urbonas V, pop. 52Urbonas VIII, pop. 52, 175, 240,

278, 373Užemeckis Gvidas, bernardi‑

nas 337, 349Užemskis Jonas 25

V

Vaclovas, bernardinas kanki‑nys 137, 252

Vaina Benediktas 161Vaina Gabrielis 407Vaina Vincentas 393Vainos 173, 410Vaišvilaitė Irena 15Vaitulevičienė Alvyra 15, 425Valadkevičiūtė 269Valavičienė Ona 412Valavičius, referendorius 192Valavičius, kanauninkas 350Valentas, šv. 352Valteris, stalius 294Valteris, pal. žr. GualterisVankavičius Valentinas 335Vasilevskis Juozapotas 415Vaškevičienė Teodora 199Vaškevičius Petras 199Veselovskis Petras 299, 356, 405,

407Viečorkovskis Andrius 296Vijūkas‑Kojalavičius

Albertas 403Vilčevskis Baltramiejus 381Vilčinskis Jonas Kazimieras 30,

356, 368, 375Vincentas, stalius 294Vincentas, šv. 191Vinča Mykolas 396Vitelijus Erazmas 83Vitkauskienė Rūta Birutė 369Vitunskis Augustinas, bernardi‑

nas 152, 407Vysockis Antanas, bernardinas

vargonininkas 352Vytautas Didysis 16Vladislovas iš Gielniovo, šv. 41‑2,

60, 206, 250‑1, 345, 347Vladislovas Jogailaitis 60Vladislovas Vaza 154, 373, 395Vnorovskis Modestas, bernar‑

dinas 389Vnučekas Adomas, bernar‑

dinas 25

W

Wyczawski Hieronim Euge‑niusz 14

510

Z

Zaborovskis, artilerijos kapitonas 49

Zacharijas, pranašas 127, 304‑5Zahorskis Vladislovas 13Zaviša Kristupas 407Zborovskis, didikas 405Zebžydovskis (Zebrzydowski)

Andrius 246Zenavičienė, didikė 267Zenavičius Jurgis 394, 417

Zenkavičius Mykolas 50, 273Zenkevičienė Rožė 419Zigmantas (Žygimantas) IV

Vaza 183, 249, 381, 407Znoska Paulius 407‑8

Ž

Žabaitė Antanina, bernar dinė 199Žagelis, kunigas 268Žagevičius Juozapas, bernar‑

dinas 33

Žagevičius Juozapas Jonas 33Žagevičius Pranciškus, bernar‑

dinas 33Žagevičius Teodoras, bernar‑

dinas 33Žalčiukas (Wężyk) Jokūbas 187Žekovskis Danielius 289Žičkuvienė Greta 423Žygimantas Senasis 67, 80, 362

Vietovardžių rodyklė

Neįtraukti vietovardžiai Vilnius ir Lietuva (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), taip pat vietovardžiai, kurie yra asmendvardžių sudėti‑nės dalys (pvz., Liudvikas iš Tulūzos).

Afrika 183Akvila 65Alkala 140Aragona 227, 325Arnionys 344, 346‑7Asyžius 22‑3, 48, 83, 112, 117,

176, 223Astrachanė 344Astravas 344Austrija 133Balninkai 283, 347Baltarusija 231, 344Baltstogės giria 357Bazilėja 152Belgradas 225‑6, 230Bereza 231, 238Biala (Palenkės Biala) 175, 278Bienica 343, 415Bydgoščius 58, 75, 81, 134Bockos 277, 281, 297Bosnija 80Bratislava 369

Briuselis 218Budslavas (Būda) 141, 143,

170‑1, 176, 295, 297, 340‑1, 355, 361, 409

Chelmas 57, 107Chocimskas 345Chotinas 140, 407Čekija 22, 133Čenstakava 152, 154, 167, 169, 187,

249, 318‑9Didžioji Lenkija 175, 204, 251,

276‑8, 281Dnestras 67Dombrovna 160Druja 176, 238Dubingiai 344Dusetos 350Egiptas 20, 128Europa 13, 19, 23, 26, 29, 39, 71,

114, 133, 151, 156, 158, 163, 182, 200, 205‑6, 226, 230‑1, 330, 427

Europa, Centrinė 19, 60Europa, Rytų 19, 427Europa, Šiaurės 60, 132Europa, Vakarų 197Europa, Vidurio 19, 100, 132‑3,

246, 427Florencija 39, 79, 180‑1, 325Folinjo 326Gardinas 59, 63, 238, 393

Gdanskas 59‑61, 69, 71, 76Gnieznas 57, 240Golgota 100, 123Gorkumas 51, 217‑9, 221, 427Gražiškės 268Grenoblis 234Hanušiškės 394Hluskas 349Irkutskas 344Ispanija 20, 174, 229, 395Italija 19, 29, 65, 131, 151, 174, 239,

277, 330, 386, 395Jasna Gura 249Javoras 133‑4Jeruzalė 53, 161, 200‑1, 204, 317Joniškis 345, 347Kalabrija 183, 235, 237Karaliaučius 71Karkažiškės 344Karvys 344Kaukazas 344‑5Kaunas 16, 55, 60, 63, 65, 71, 80,

170, 262, 343Kazanė 344Kazimiežas, dabar Krokuvos

dalis 29, 72, 388Kelnas 38, 237, 388Kijevas 57Klepažas (Krokuvos prie‑

miestis) 245

Vietovardžių rodyklė

511

Kobylinas 134, 361Kodenis 269, 271Kolas 66Konstantinopolis 212, 225Kretinga 151, 238, 393Krokuva 16, 19‑22, 26, 39, 41,

55, 57, 65, 76, 135, 140, 202, 239, 240‑6, 249, 255, 258, 350, 386‑7, 394

Kuršas 389Lenkija 4, 11, 13, 16, 19‑20, 22, 24,

26, 29, 39, 41, 42, 56, 59, 61, 67, 69, 71, 76, 80‑2, 121, 131, 133, 135, 137, 139, 144, 163, 174‑5, 183, 187, 197, 206, 231, 238‑40, 243, 245‑6, 251, 273, 275, 277‑8, 300, 343, 361‑2, 386, 395, 403

Levoča 76Lionas 38, 401Lipnica 239Liublinas 69, 394Livonija 137, 158Lyda 199Lomža 337Loretas 36, 53, 287, 305, 337Lovičius 58, 75Lvovas 14, 59, 75, 143Marokas 86, 118, 120‑1, 132, 167,

183Maskva 25, 57, 78‑9, 137, 152, 163,

167, 183, 189, 192, 254, 257, 265, 318, 344, 357, 362, 381, 396, 404

Mazovija 63Mažoji Lenkija 24, 151, 161, 175,

204, 239, 276, 386, 395, 428Milanas 24, 57, 181Minskas 141Mogiliavas 345Moldavija 67Molėtai 76, 344‑5, 347Moravija 55Naugardukas 152, 337, 407Neapolis 65, 231, 271, 328Nerčinskas 344Nesvyžius 278, 343, 395Niurnbergas 92, 133Nyderlandai 157, 217Olyka 278Olomoucas 133Opatovas 134Orša 140, 160, 411

Paberžė 350Paduva 123, 131, 158, 307Palenkė 175, 277‑8, 395Paparčiai 344Paryžius 140, 231‑2Parudaminys 141Piotrkovas 67Plungė 284Podolė 277Podžibonsis 326Polockas 24, 39, 63, 66, 81, 121,

137, 161, 210, 252‑3, 333, 337, 427Porciunkulė 23, 48, 50, 53,

353‑4, 374Portugalija 325Poznanė 55, 62, 65, 161, 197, 204,

361, 394Prancūzija 26, 47, 51, 109, 326Prūsija 276‑7Pševorskas 69, 121, 133‑4Radomas 69, 72Raseiniai 336Raudonoji Rusia 278Riminis 217, 325Ryga 71Roma 14, 20‑1, 53, 63, 65, 105, 107,

109, 114, 138‑40, 158, 161, 191, 200, 212, 218, 231, 246, 269, 271, 373, 400

Rusia 24, 69, 188, 204, 259, 276‑8Rusija 333, 344‑6, 400, 425Rūdninkai 141, 334, 341, 344,

346‑7, 349Saksonija 59‑60, 71Salamanka 140Samboras 69Sankt‑Peterburgas 400, 421Santa Maria della Torre 237Senieji Trakai 345‑6Seuta 183Sibiras 345Siena 227Silezija 22Skempas 57, 66, 72, 134Slonimas 63, 405Slovakija 76, 133Sluckas 282, 349Smolenskas 154, 412, 419Sokalis 187‑8, 259, 271, 287, 299,

340, 353, 421Starodubas 167, 173

Strasbūras 38Sudervė 344, 346Šartras 234Ščiučinas 344Šventoji Žemė 53, 80, 204, 239Taganrogas 344Tarnovas 69, 239, 361Telšiai 337Tiuringija 328Tykocinas 63Tobolskas 344Toledas 154Toskana 183Trakai 22, 63, 151, 158, 269, 346,

379, 389, 405Tridentas 26, 152, 404Tverečius 158Ukmergė 337Umbrija 325, 328Upytė 337Užupis (Vilniaus dalis) 11, 26‑7,

31, 49, 63, 75, 179, 189, 192, 265, 269, 275, 308‑10, 330, 334, 336, 340, 358‑9, 367, 375, 381‑2

Valachija 67Valensija 326, 395Varmė 337Varnionys 297, 344, 346Varšuva 17, 58, 63, 66, 75, 143, 241,

251, 355, 361Varta 58, 65, 72, 134‑5, 385‑6Vatikanas 271, 273Vavelis 20, 241, 243, 246, 249Vedroša 57Venecija 181Vengrija 47, 269, 328Verona 29, 151Viterbo 51, 324‑5Vyskupų Kazimiežas (Kazimierz

Biskupi) 75Vladikaukazas 344Vladimiras 403Vokė 344Vokietija 59, 133, 157Volkovyskas 403Voluinė 277Vroclavas 57, 248Zločovas 278Žemaitija 336

Leidinyje panaudotos nuotraukos iš Kultūros paveldo centro, Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto, Lietuvos centrinio istorijos archyvo, Lietuvos dailės muziejaus skaitmeninio archyvo, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Varšuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus apskrities archyvo, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvo

Išleido leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT‑01304 VilniusSpausdino „Arx Baltica“, Veiverių g. 142B, LT‑46353 KaunasFormatas 165 × 238 mm. Šriftas „Arno“. Tiražas 1200 egz.

Documents

Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje