1

Sandrava

Šiame numeryje

Lietuvos maironieèiù draugijos laikraštisLeidžiamas nuo 1990 m. Išeina balandžio, rugsėjo ir gruodžio mėn.

BALANDISNr. 1 (56)

2012

Lietuvių kalbos draugijos pirmininko pavaduotoja Rita Urnėžiūtė (viršuje), draugijos atstovės pasveikino Vitaliją Vasiliauskaitę ir Eugenijų Urboną, apdovanotus Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. 2012-03-30, Panevėžys.

Panevėžio dailės galerijoje po apdovanojimo ceremonijos. Dalyvavo Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir komisijos pirmininkas prof. Bronius Genzelis.

M a i r o n i o m e t a m s „P a v a s a r i o b a l s ų “ p o e z i j o s š v e n t ė Tr a k u o s e

Nemuno potvynis ties Vilkija.

Jurginės ir „Pavasario balsai“ Trakuose 2–5, 15Konferencija VU 6–8Kultūra 9–12, 16

Brolių A. ir J. Juškų muziejus 10–11Maironio d-ja Kijeve 11–12 Maironis Kaune 13Mūsų kūryba 14–15Kronika 16–18

Ankstyvą pavasarį Trakuose.Poetas Marcelijus MartinaitisVilnius

Maironis nuolat grįžtaGrįžta su kiekviena karta vis kitas, kitoks, jis vienaip ar kitaip atsiliepia

pašauktas, prisimintas. Taip bus ir šiais metais, švenčiant Poeto 150 metų jubiliejų, kuris vadinamas Maironio metais. Mums, vyresniems, labai rūpi, kaip jį pašauks jauniausioji karta. Todėl daugiausia galvojama apie jus, leidžiant knygas, rengiant konkursus, žygius poeto gyvenimo keliais. Maironis perleidžiamas ir jums. Jis mums yra vienas, nepakartojamas, bet ne vienišas, kol mes ir jūs esame su jo kūryba, asmenybe, jis mums buvo ir yra gyvas poezijoje, neatskiriamas nuo kapuose besiilsinčių mūsų praeities didvyrių, galingos praeities liudininkų – pilių, Lietuvos gamtos – Nemuno, Dubysos, Šešupės, žaliuojančių girių, gražiausių žolynų. Su Maironiu mes įgijome poetinį savo krašto vaizdinį, ir visa tai pamilome, apie tai giedame, ilgimės, kai būname kur nors toli išklydę. Kartais užmirštame net ir tai, ką mylėjome ar mylime.

Tačiau Maironis grįžta tada, kai mums sunku, kai Lietuvą ištinka įvairios negandos arba kai mes užsimirštame pradėję gyventi be rūpesčių, apie nieką negalvodami. Tada išgirstame rūstų Maironio balsą, ir mes suklūstame, pradedame telktis į būrį giedoti, deklamuoti, skaityti. Juk per Maironio poeziją ir su jo poezija patiriame stipriausius ryšius su savo žeme, praeitimi, kalba.

Mes tada pasijuntame esą didžiųjų savo krašto žmonių vaikai, lyg būtume įgiję savo antrąją tėvystę, atgimę didelėje šeimoje, kurią sudaro tauta, jos kalba, praeities žmonės. Štai kodėl Maironis Lietuvą vadina TĖVYNE, norėdamas pasakyti, kad mes esame ir jos vaikai, kurios negalima išduoti, nekęsti kaip ir savo tikrųjų tėvų.

Maironis mums tarsi įvedė naują giminystės – tautos poetinį supratimą.

2012 04 12

2

Sandrava

3 p.

Trakų mokykla yra antroji seniausioji mokykla Lietuvoje. Pati seniausia – Vilniaus katedrinė, kuri veikė jau 1397 m. Tačiau jos abi buvo ne tokios pačios – vilniškė atitiko specialiosios vidurinės mokyklos tipą, o trakiškė buvo parapinė, t. y. pradinė. Naujųjų Trakų bažnyčią Vytautas įsteigė 1409 m. gegužės 24 d. Trakuose surašytu dokumen-tu. Originalus dokumentas neišliko, bet jis yra likęs pakartotas vėlesnių valdovų do-kumentuose. Šiandien dokumentą randame Zigmanto Vazos 1618 m. kovo 26 d. rašte, tvirtinančiame tų turtų priklausomumą. Šis dokumentas rėmėsi Žygimanto Se-nojo tokio pat turinio raštu (1522 m. kovo 3 d.). Ši mokyklėlė buvo plataus, per kelis amžius išaugusio parapinio tinklo dalelė. Į

Mokyklos Trakuose Daiva JanutaitienėTrakų Vytauto Didžiojo g-ja

Lietuvą įžengė prieinama, vieša raštingumą skleidžianti institucija. Mokoma tikybos pagrindų, giedoti giesmes. Mokslai buvo tęsiami kolegijose (veikė nuo XVI a.), Vilniaus universitete, Krokuvos ir kituose Europos universitetuose. 1526 m. Vilniaus vyskupystės sinodas priėmė nutarimą, o jis lietė ir Trakų mokyklą, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų mokyklėlės, o jose mokoma lietuvių ir lenkų kalbomis, bet tai turėjo lies-ti tik tikėjimo pradmenų dėstymą, ne raštą. Bėgant šimtmečiams, per karus ir marus, kai sumažėdavo gyventojų, o juos slėgdavo skurdas, tokios parapinės mokyklos kurį laiką neveikdavo. 1804 m. senojoje Trakų mokykloje mokėsi 40 berniukų. 1818 m. klebonaujant Antanui Giedraičiui pastatyta parapinė mokykla (Birutės g. 6). Pastatas beveik nepakitęs iki mūsų dienų.

Trakų mokytojų seminarijos veiklos laiko-tarpiai: lenkiškasis laikotarpis (1924–1937 m.), lietuviškasis laikotarpis (1940–1947 m.), mišrios (lietuviškos, lenkiškos ir rusiškos) seminarijos laikotarpis (1947–1957 m.).

Lenkiškasis laikotarpis (1924–1937 m.). 1924 m. Lenkijos okupuotuose Trakuose Lenkijos valdžia įkūrė Valstybinę Trakų moterų mokytojų seminariją, kurioje buvo rengiami

Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija.

Mieli šventės dalyviai ir svečiai,

Didžiuojamės, kad Trakuose rengiama įspūdinga šventė, skirta Lietuvos dainiaus Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Džiaugiamės, kad Lietuvos maironiečių draugija Jurginių sambūriui „Pilis, tu tiek amžių praleidai garsiai…“ ir konkursui „Pavasario balsai“ pasirinko kiekvienam lietuviui brangų kampelį – Trakus.

Tautos dvasios žadintojas poetas Maironis yra brangus kiekvieno iš mūsų širdžiai. Nuo mokyklos suolo lyg testamentą tariame „Trakų pilies“ žodžius ir lyg maldą giedame „Lietuva brangi“. Didis poetas kaip niekas kitas skatino patriotiškumą, meilę Tėvynei, tautiškumą ir per amžius išliko nemarus.

Atgimimo, tautinės savasties idėjas jo kūryba žadino pačiais sudėtingiausiais mūsų valstybės istorijos laikotarpiais. Tiek šalies nepriklausomybės paskelbimo priešaušriu, tiek okupacijų sutemose, tiek viltingais Atgimimo, nepriklausomybės atkūrimo metais. Iš kartos į kartą Maironio meilė, atsidavimas Tėvynei, jos istorijai, atsispindintys jo kūryboje, buvo ir yra kelrodė žvaigždė.

Maironio metais su meile prisimename iškilųjį poetą ir tarsi iš naujo atrandame jo poeziją. Simboliška, kad kūrėjo poezijos rinktinės „Pavasario balsai“ vardu pavadintame konkurse skamba pavasariški jaunųjų balsai, skelbiantys gerą žinią. Ji liudija, kad sąvokos Tėvynė, Tauta, Kalba, kurioms Maironis sudėjo visą savo kūrybą ir gyvenimą, jaunųjų lūpomis įgyja naują prasmę.

Vincas Kapočius, Trakų rajono savivaldybės meras

Trakų pilies ir miesto vaizdai. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo

bažnyčia.

Užtrakio dvaras.

Šventės programa9.00 val. Vytauto Didžiojo gimtinės – Senųjų Trakų – lankymas.10.00 val. Pamaldos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.11.00 val. Šventės pradžia kultūros rūmuose, prof. Vandos Zaborskaitės premijos įteikimas.13.00 val. Pietūs – kareiviška košė.14.00 val. Jaunimo šventės Trakų pilyje meninė programa.16.00 val. Vaišės Trakų pilyje, Maironio ir tautos dainos.

3

Sandrava

Laura ZajanckovskytėTrakų Vytauto Didžiojo g-ja

Jonas Mačiulis-Maironis – XIX–XX a. lietuvių poetas, klasikas, Romantizmo atstovas. Savo kūryboje jis siekė apimti visą Lietuvos patirtį, lietuviško žodžio galią, padėti žmonėms atrasti save. Poeto svarbą labiausiai lemia jo kūrybos meniškumo lygis ir keliamų problemų gilumas, platumas, ryšiai su kitomis kultūromis, taip pat poveikis tolesnei literatūros raidai. Mai-ronis – ypatinga lietuvių kultūros asmenybė. Juk ne veltui 2012-ieji yra paskelbti Maironio metais.

100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė: „Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie.“ La-bai dažnai lietuviškoji poezija skirstoma į dvi grupes – tai kūriniai, sukurti iki Maironio, ir tie, kuriuos poetai rašė jau paveikti jo darbų. Mai-ronis ir jo kūryba galėtų būti pavadinti kertiniu lietuvių literatūros akmeniu. Toks yra Mai-ronis, kuris daugelyje kultūros sričių reiškiasi kaip laiko matmuo – iki jo ir po jo. Nė vienas žymus praeities poetas – nei K. Donelaitis, nei A. Baranauskas – neužima tokios ryškios vietos istorinio laiko išklotinėje kaip Maironis. Tai jis eilėmis pažadino mąstyti istoriškiau, negu tai galėjo padaryti pati istorija. Maironio kūryba tapo Lietuvos poezijos pasikeitimų pradžia. Jis pakeitė požiūrį į lyriką, atskirdamas ją nuo tautosakos. Iki jo poezijos nemažai rašytojų savo kūriniams kurdavo muziką, o tai juos priartino prie tautosakos. Laikas senojoje tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje arba paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui (K. Donelaičio „Metuose“). Maironio poezija atsirado tokiu laiko tarpsniu, kai lietuvių tau-tos galėjo jau nebūti. Jis siejamas su mūsų gal-vosenos, jausmų, skonio bei vaizduotės kaita,

Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę...sąmonės persilaužimu dviejų amžių sandūroje. Maironio lyrika suvokiama kaip ypatingas gim-tosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje. Neatsitiktinai poetai laikomi kalbos reformatoriais. Galbūt paradoksalu, bet jau po savęs einančią literatūrinę kartą Maironis, pats to nenorėdamas, stūmė modernizmo, individu-alizmo linkme, nauji poetai jau nebe taip gili-nosi į jo narpliotas temas, nes visi, kurie tuos dalykus bandydavo daryti, nebegalėdavo jam prilygti.

Prie visų Maironio nuopelnų reikėtų paminėti ir tai, kad jis buvo ir yra pamatinių tautos vertybių skleidėjas. Poeto kūriniuose pastebimas tam tikras patriotizmo kodeksas. Jį galima atrasti tokiuose eilėraščiuose kaip „Kur bėga Šešupė“, „Milžinų kapai“, „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“. Istorinė praeitis, herojiniai jos momentai Maironiui išties labai svarbūs. Apie praeitį jis kalba su pasididžiavimu, aukštindamas protėvių žygius, jų šlovę. Laisvė poetui – svarbiausias kovų ir karų argumen-tas. Savo kūriniais jis kviečia tautą atgimti, stoti į kovą su laisvės idealais. Įkvėpimo pa-sisemdamas iš herojiškos Lietuvos praeities (kaip būdinga Romantizmui), poetas ragina atsigręžti į mūsų didžiavyrius, sekti jų darbais. Praeitis poetui – pilys, didūs kunigaikščiai, milžinų kapai, t. y. tautos istorija. Jo kūryboje gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos Lietuvos dabarčiai. Senoji Lietuva apgaubta romantikos šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių. Tai galime pastebėti eilėraštyje „Praeitis“: „Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?“. Kaip kontras-tas carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis: „Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminę / Pagimdys vargai galiūnus!“ („Tu girele, tu žalioji…“). Maironio Romantizmas turi ryškų tautiškumo atspalvį,

nes susijęs su lietuvių tautos rūpesčiu nepra-rasti savo istorijos, savo kalbos, išlikti tarp kitų tautų. Poetas kreipiasi į brolius, jaunimą, tėvynę, skatina bendruomeniškumą ir brolystę. Apdainuodamas praeitį, Maironis puoselėjo pamatines tautos vertybes.

Vienas pagrindinių šiais metais organizuo-jamų renginių tikslų – paminėti 150-ąsias Jono Mačiulio-Maironio gimimo metines ir pateikti įvairialypę šios ypatingos asmenybės veiklą. Maironio kultūrinis paveldas labai platus, todėl ir numatomų renginių įvairovė be galo didelė. Maironio metai galėtų būti prilyginti vienai didelei tautinei akcijai, kuri suvienija įvairius socialinius sluoksnius. Lietuvos ban-kas ruošiasi išleisi proginę / kolekcinę Mairo-nio monetą, o poeto tėviškėje turi būti pastaty-tas jo biustas. Taip pat bus rengiami įvairūs seminarai, konferencijos bei minėjimai. Vyks Maironio poezijos skaitymai, koncertai, paro-dos, ir jo garbei bus laikomos mišios. Išties labai svarbu, kad 2012-ieji metai atspindėtų vertybinius šios asmenybės veiklos bruožus: įtaką politinei Lietuvos situacijai, tautinio atgimimo kultūrai bei kūrybai. Yra sukurtos visos sąlygos kiekvienam lietuviui prisiliesti ir geriau pažinti Maironio darbus.

Jonas Mačiulis-Maironis – gyvojo žodžio poetas, ne vien skaitomas, bet ir per-duodamas iš lūpų į lūpas. Jis iškėlė lietuvių literatūrą iki pasaulinių standartų ir parengė Lietuvą nepriklausomybei, todėl visaver-tis mūsų tautos dvasinis gyvenimas pra-sideda su Maironiu. Savo tautos mitologiją, istoriją, geografiją matome per Maironio prizmę, nes jis supoetino, pavertė mūsų na-mais visą Lietuvą. Mes galime tik džiaugtis, kad buvo toks poetas, pakeitęs Lietuvos poezijos tėkmės kryptį ir kas dar svarbiau – neleidęs apleisti lietuvių kalbos. Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.

mokytojai daugiausia Vilniaus krašto bei visos Lenkijos pradinėms mokykloms. Direktorė Julija Rutkovska (vadovavo 13 metų). 1937 m. Lenki-jos švietimo ministerija nutarė uždaryti Trakų mokytojų seminariją, vietoje jos įsteigti keturių klasių gimnaziją ir 3-jų metų vyrų pedagoginį licėjų. Sprendimo motyvai buvo šie: organizuoti gimnaziją Trakų apylinkių kaimo vaikams, ku-riems sunku pasiekti Vilniaus gimnaziją, ir dau-giau parengti mokytojų vyrų.

Lietuviškasis laikotarpis (1940–1947 m.)Seminarijos patalpose įsikūrė keturklasė

gimnazija ir vyrų mokytojų licėjus. Šios mokymo įstaigos gyvavo vos dvejus metus, t. y. iki 1939 m., Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1940 m. čia vėl įkurta mokytojų seminarija, tik dabar lietuviška. Tai įvyko grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą. 1939 m. rudenį Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Šiame krašte lietuviškos mokyklos nebuvo. Nutarta palikti visas lenkiškas mokyklas, ir jose imta mokyti lietuvių kalbos. Vėliau kurtas visas lietuviškų mokyklų tinklas. Labai trūko

3 p. mokytojų, todėl Lietuvos švietimo ministerija sumanė Trakuose steigti pradžios mokyklų mokytojų seminariją. Direktoriumi paski-riamas Marijampolės mokytojų seminarijos direktorius Juozas Mičiulis. 1940 m. birželio mėn. Lietuva neteko nepriklausomybės, buvo pakeista vyriausybė. Naujasis Pradžios mokslo departamento vadovas Vincas Žilionis pritarė Trakuose steigti mokytojų seminariją.

Vokietijos okupacijos metai1942 m. pavasarį į Trakus suvažiavo daug

vokiečių kariuomenės, apsistojo jie seminari-jos patalpose. Pamokos vyko už Bernardinų ežero lenkų paliktose tuščiose poilsio vilose.

Mokytojai liko tie patys. Pakeistas buvo tik vokiečių kalbos mokytojas.

Mišrios (lietuviškos, lenkiškos ir rusiškos) seminarijos laikotarpis (1947–1957 m.)

Seminarijoje greta lietuviškų kursų (26 mo-kiniai) įsteigtas lenkų kalba mokomas pirmas kursas (27 mokiniai), o nuo 1951–1952 m. ir rusų kalba mokomas pirmas kursas. Moky-tojai buvo rengiami lenkiškoms ir rusiškoms pradinėms mokykloms. Nuo tų laikų Traku-ose veikia rusų ir lenkų kalbomis mokanti

Trakų vidurinė mokykla.1957 m. Mokytojų seminariją perkėlus į

Naują Vilnią, jos vietoje įkurta mokykla-in-ternatas.

1974 m. Trakų mokyklos-interneto pastate įsikūrė Trakų 2-oji vidurinė mokykla, 1982 m. įsikuria naujame pastate Birutės g. Direkto-rius Jonas Bagdonas. Nuo 1991–1992 m. m. Vytauto Didžiojo gimnazijai vadovauja Elvyra

4 p.

1818 m. klebonaujant Antanui Giedraičiui pastatyta parapinė mokykla (Birutės g. 6). Pastatas beveik nepakitęs iki mūsų dienų.

MAIRONIO 150 ŠVENTĖ TRAKUOSE

4

Sandrava

Algirdas Žemaitaitis„Vorutos“ redakcinės kolegijos narys

Paslaptingoji pilis Voruta suteikė laikraščiui savo vardą

Lietuvos istorijoje yra žinoma Mindaugo pilis Voruta, kurioje jis gynėsi nuo kryžiuočių. Tačiau Vorutos vardą jau 24 metus turi nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis, populiarinantis Lietuvos istorijos tautinę savimonę ir istorinę atmintį.

Laikraštis „Voruta“, einantis nuo 1989-10-24 Vilniuje, nuo 2005 m. leidžiamas Trakuose. Nuo 2008 m. jo rengėjas (leidėjas) VšĮ „Vorutos“ fondas, direktorė Aušra Virvičienė, steigėjas, leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius. Iki 1991 m. ėjo kaip istorijos ir publicistikos mėnraštis, iki 1992 m. buvo leidžiamas du kartus per mėnesį, nuo 1992 m. – savaitraštis, nuo 2001 m. leidžiamas du kartus per mėnesį, nuo 2012 m. – kas dvi savaites. Jau yra išleista 745 laikraščio numeriai. „Voruta“ turi redakcinę kolegiją, kurioje nuo pat leidybos pradžios yra akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla, habil. dr. Kazimieras Garšva, dr. Arūnas Bubnys, Viktoras Jencius, Vytautas Gocentas ir daugelis kitų žinomų istorijos autorių.

Laikraštyje spausdinami rašiniai Lietuvos istorijos ir kultūros, Rytų Lietuvos švietimo, Lietuvos bažnyčios istorijos klausimais, daug rašo apie Mažąją Lietuvą bei kitas lietuvių etnines žemes. Tiražas 1989 m. – 7 500, 1997 m. – 3 500, 2009 m. – 1 200 egz., 2012 m. – 1 500 egz.Susisiekti su redakcija galite el. paštu vorutosfondas@voruta.lt

3 p.

Danuta ŠitelTrakų Vytauto Didžiojo g-ja

Apie Trakų vietovardžiusKas yra vietovardžiai ir kuo jie mums svar-

būs bei naudingi? Vietovardis, arba kitaip topo-nimas, yra tikrinis bet kokio geografinio objek-to, vietovės pavadinimas. Pagal vietovardžius galima atsekti vietovės istorinę raidą, etninę sudėtį, geografinę padėtį. Vietovardžiai taip pat yra svarbus tautos, kalbos paveldo elemen-tas, kuris dažnai išlieka netgi po to, kai tauta ar kalba išnyksta, dėl to dažnai pasitaiko vie-tovardžių, kurių sandaroje yra neaiškių ar net nelietuviškos kilmės žodžių.

Gyvenu Trakų Vokėje, netoli Trakų – istori-

nės, ypatingos vietovės. Taigi neatsitiktinai pir-mas mane sudominęs vietovardis – Trakų Vokė, gyvenvietė Vilniaus rajone. Trakų Vokės var-das sudarytas iš dviejų kitų pavadinimų: Trakai – miesto pavadinimas ir Vokė – upės vardas. Rodos, nieko įdomaus, tačiau apie Trakų Vo-kės vardą sklando įvairios legendos. Viena iš jų apie šešias seseris laumes, kurios viliodavo bernelius į Vokės upę, juos apiplėšdavo ir skan-dindavo. Po laumių mirties šešios gyvenvietės buvo pavadintos jų atminimui – Mūrinė Vokė, Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Kauno Vokė, Met-ropolinė Vokė ir Trakų Vokė, taip pavadinta dėl to, kad įsikūrusi prie kelio į Trakus.

Antras mane sudominęs vietovardis yra Gu-relių kaimas, esantis Vilniaus rajone. Jo pavadi-nimas kilęs iš lenkiško žodžio „gura“, reiškian-

čio kalną, tad lietuviškai pavadinimas skambėtų „kalneliai“, ir ne šiaip sau. Linijinis kaimas pra-dėjo kurtis tarp dviejų kalvų, kad turėtų užuovė-ją, o kai suklestėjo – gavo ir šį pavadinimą.

Trečias mano pasirinktas vietovardis yra Liudvinavas, esantis taip pat Vilniaus rajone. Manoma, kad pavadinimas Liudvinavas kilo nuo didiko Liudviko Pociejaus vardo su priesaga -avas. Lenkiškas pavadinimas Liudwinowo buvo paminėtas dar 1744 m. Alvito dekanato parapijų sąraše. Tačiau liko nežinoma, kodėl susiformavo pavadinimas Liudvinavas, o ne Liudvikavas.

Argi neįdomu, jog kiekvienos, net mažiau-sios vietovės vardas turi tokią nenuspėjamą ir gilią istorija, atpasakojančią jos gyvenimą ir kilmę, kurią kiekvienam iš mūsų turėtų būti smalsu ir naudinga žinoti.

Janušauskienė. 1995 m. Lietuvos Respublikos gimnazijų taryba Trakų Vytauto Didžiojo viduri-nei mokyklai suteikė pirmosios humanitarinės gimnazijos statusą.

Kelios Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinės tyrė gimnazijos vietos istoriją. Kartu susipažinta su visų dabar Trakuose veikiančių mokyklų vietos istorija. Išsiaiškinta, kad vietos istorija artimai susijusi su Trakų bernardinų vienuolynu ir šv. Mikalojaus bažnyčia, kuri buvo įsikūrusi pietinėje miesto dalyje ant gana aukštos kalvos, vadinamos Bernardinų kalva. Ji rašytiniuose šaltiniuose minima 1497 m., kai čia pradėjo statyti Martyno Goštauto funduotą šv. Mikalo-jaus vyskupo bažnyčią. Po ilgai trukusių statybų vienuolyno pastatas atiduotas Bernardinų or-dino vienuoliams. Vienuolynas pradėjo veikti tik 1617 m. 1655 m. karų su Maskva metu rusų kariuomenė užėmė Trakus, nuniokojo ir vienuolyną bei bažnyčią.

XVIII a. po remonto ant kalvos išaugo barokinis-klasicistinis dviejų aukštų vienuoly-nas ir dvibokštė su penkiais altoriais bažnyčia, pašventinta 1750 m. Istoriniuose šaltiniuose aptinkama, kad šiame vienuolyne buvusi mokykla. Bernardinų vienuoliai buvo sukaupę labai didelę biblioteką. Yra išlikęs jos knygų sąrašas. Didelę sąrašo dalį sudaro knygos, skirtos Lietuvos istorijai, filosofijai, poezijai. Uždarius vienuolyną, biblioteka buvo išblaškyta. Vienuolynui priklausė teritorija, kurią dabar ap-juosia Birutės, Vytauto ir Mindaugo gatvės.

Vytautas įsteigė 1409 m. gegužės 24 d. Trakuose surašytu dokumentu. Originalus dokumentas neišliko, bet jis yra likęs pa-kartotas vėlesnių valdovų dokumentuose. Šiandien dokumentą randame Zigmanto Va-zos 1618 m. kovo 26 d. rašte, tvirtinančiame tų turtų priklausomumą. Šis dokumentas rėmėsi Žygimanto Senojo tokio pat turinio raštu (1522 m. kovo 3 d.)

Auksė Kekytė„Trakų žemės“ redaktorė

Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“

Trakų žemė yra istorinę kategoriją apimanti vietovė, atrandama XII–XIII amžiuje apie dabartinius Trakus. Vėliau šioje žemėje susiformavo Trakų kunigaikštystė. Istorijos dokumentais patvirtinti Trakų valdovai yra Gedimino dinastija, Gediminas Senųjų Trakų žemę perdavė savo sūnui Kęstučiui. Trakų kunigaikščiai yra Kęstutis, Vytautas, Žygimantas Kęstutaitis bei jų vaikaičiai Sofija Vytautaitė, Ringailė, Miklausė, Danutė. Vilnius, Trakai ir Kernavė yra Lietuvos valstybės atsiradimo centrai.

Trakų rajono laikraštis „Trakų žemė“ buvo įsteigtas Lietuvos Sąjūdžio laikotarpiu. Pirmas numeris pasirodė 1988 m. spalio 19 d., kaip Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Trakų rajono koordinacinio centro leidinys. Nuo 1991 m. laikraštį leido redakcijos kolektyvas (redaktorius Kazimieras Šliužas). Nuo 1993 m. laikraščio leidėju ir savininku tapo Juozas Vercinkevičius ir jo leidykla „Voruta“. Keleri metai buvo leidžiami 1–2 numeriai per metus, nuo 1995 iki 1999 metų dėl lėšų trūkumo leidyba buvo nutraukta, atnaujinta nuo1999 m. rugsėjo 1 d. kaip Rytų Lietuvos savaitraštis su leidimo vieta Trakuose. Nuo 2000 m. liepos 22 d. pasikeitė leidinio statusas – „Trakų žemė“ tapo Trakų rajono laikraščiu, leidžiamu iki šių dienų kas savaitę.

Laikraštis „Trakų žemė“ skirtas Trakų rajono ir Elektrėnų savivaldybės gyventojams, besidomintiems krašto naujienomis, aktualijomis. Leidinyje publikuojami svarbiausi, aktualiausi rajono įvykiai, jų analizė, straipsniai apie Lietuvos istoriją.

Laikraštis leidžiamas 12 p., tiražas 2 000 egzempliorių.

MAIRONIO 150 ŠVENTĖ TRAKUOSE

5

Sandrava

„Yra Lietuvoje vietovių, kurių populiaru-mas priklauso ne nuo jų dydžio,o nuo vaidmens tautos istorijoje. Trakai – viena iš jų“.

(S. Mikulionis)

Trakų istorija prasideda Senuosiuose Trakuose, nedidelėje už trijų kilometrų nuo Naujųjų Trakų esančioje vietovėje. Legendos pasakoja, kad S. Trakus XIV a. pr. įkūrė Lietu-vos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Apie 1350 m. Kunigaikščio Kęstučio ir jo žmonos, buvusios Palangos vaidilutės Birutės, šeimoje gimė žymiausias Lietuvos viduramžių valdo-vas – Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Gimtinėje Vytautas Didysis baigė statyti Trakų Salos pilį, įkūrė Švč. Mergelės Marijos Apsi-lankymo bažnyčią, grįždamas iš pergalingo žygio iš Krymo, pakvietė į Trakus karaimų ir totorių tautų atstovus. Karaimai išliko jiems paskirtoje vietoje, Karaimų gatvėje, kur nuo 1397 m. saugojo Didžiojo Kunigaikščio pilį ir buvo ištikimi Vytauto sargybiniai. Pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, stovi sniego baltumo grafo J. Tiškevičiaus rūmai, alsuo-jantys turtinga bei aristokratiška šios vietovės praeitimi. Trakai – vienas labiausiai lankomų Rytų Europos miestų, traukiantys dėmesį ne tik dėl savo architektūrinio savitumo, bet ir kultūrinių renginių gausos.

Salos pilis

Lietuvos pasididžiavimas – Galvės ežero saloje stūksanti XIV a. pab. pilis. Tai vienintelė Rytų Europoje pilis, pastatyta saloje. Ją sudaro konventinio tipo rūmai su donžonu ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį XIV a. pab. pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. pr. baigė jo sūnus Vytautas. Pilyje lankėsi žymūs Europos diplo-matai: Vokietijos imperatoriaus Zigmanto pa-siuntinys Benediktas Makra, flamandų riteris Žiliberas de Lanua, Venecijos ambasadorius Ambrozijas Kontarinis, Livonijos ir kryžiuočių ordinų magistrai. XV a. pirmoje pusėje apie 13 kartų pilyje viešėjo Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila. Tradicijos tęsiamos.

Mūsų dienomis pilyje kasmet apsilanko kelios aukšto rango vyriausybinės delegacijos iš įvairių pasaulio šalių, čia pasirašomos svar-bios tarpvalstybinės sutartys. Į Pilies istoriją įrašyti garbingi svečiai: Danijos karalienė Margaretė II, Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas su karaliene Silvia, Estijos, Graiki-jos, Islandijos, Kazachstano, Latvijos, Len-kijos, Makedonijos, Rumunijos, Slovėnijos, Ukrainos, Kinijos prezidentai, kitų užsienio šalių premjerai, ministrai bei diplomatai.

1430 m. Salos pilyje mirė Lietuvos Di-dysis kunigaikštis Vytautas. Po jo mirties pilimi naudotasi vis rečiau. Pakitus kariavi-mo technikai ir būdams bei išaugus Vilniui, XVI a. pr. Salos pilies reikšmė sumenko. XVI a. antrojoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas Žygimantas Augustas Sa-los pilyje ketino įrengti vasaros rezidenciją,

tačiau šio sumanymo neįgyvendino. 1655 m. vasarą, vykstant nesėkmingam karui su Rusija ir Švedija, Ivano Zolotorenkos kazo-kams užėmus Trakų miestą, Salos pilis buvo apgriauta. Nuo to laiko pilies griuvėsiai iro, bet dėl blogo priėjimo išsilaikė geriau už Pu-siasalio pilį, kuri buvo ardoma ir naudojama kitoms statyboms. 1953 m. prasidėjo kom-pleksiniai pilies restauravimo darbai.

1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą atstatyti Kunigaikščių rūmai su donžonu, o 1987 m. baigti restauruoti pagrin-diniai priešpilio objektai (architektas S. Mi-kulionis). 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta renginiai. Muzikos gerbėjus traukia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros sezonai Trakų salos pilyje, senosios muzikos ansamblių koncertai. Kasmet pasigrožėti pilimi atvyksta daugiau kaip 350 tūkstančių žmonių.

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (XV a.)Birutės g. 5, Trakai

1409 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas fundavo Trakų parapinę bažnyčią. Bažnyčia buvo gotikinio stiliaus. XVII a. pr. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius bažnyčią perstatė. 1655 m. per karą su Rusija bažnyčia buvo apgriauta, vėliau atstatyta. 1718 m. bažnyčia rekonstruota. Jos fasadams suteikta baroko bruožų, barokinių bruožų įgavo ir bažnyčios interjeras. Bažnyčia garsi Trakų Dievo Motinos paveikslu. Manoma, kad paveikslas nutapytas Konstantinopolyje 1123 m., ir 1390 m. imperatorius Emanu-elis II Paleologas padovanojo jį Vytautui. XVIII a. pr. popiežius Klemensas XI vainika-vo paveikslą auksine karūna. 1718 m. rugsėjo 4–12 d. vyko karūnavimo iškilmės. Tai buvo antras karūnuotas paveikslas Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Pirmas – Čenstachovoje Lenkijoje. Šioje bažnyčioje buvo saugomos Trakų Dievo motinos paveikslo karūnos, kurias dabar galima pamatyti Vilniaus taiko-mosios dailės muziejuje.

Trakų pusiasalio pilies, vadintos Didžiąja pilimi, griuvėsiai (XIV–XVII a.) Kęstučio g.

Pusiasalio pilies statybą pradėjo Lietu-vos didysis kunigaikštis Kęstutis apie 1350–1377 m. Ši pilis buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gyny-binio komplekso dalis, Ordino puolama ir gri-aunama 1382, 1383 ir 1390 m. Atsižvelgiant į gynybinius poreikius pylimai su mediniais įtvirtinimais buvo keičiami į mūrines gyny-bines sienas su bokštais kampuose. XVI a. pr. joje buvo laikomi aukštos kilmės kaliniai ir pradėti dalyti žemės sklypai kilmingiesiems. Po 1655 m. karo metu stipriai apgriauti statiniai buvo apleisti ir nenaudojami. Šiais

laikais pusiasalio pilyje vyksta tradicinė mies-to Viduramžių šventė.

Užutrakio dvaro sodyba

Užutrakio dvaro sodybos ansamblis sukur-tas 1897–l902 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos kunigaikštytės Jadvygos Svetopolk Četvertinskos iniciatyva. Tiškevičiai Užutrakio dvarą valdė iki 1939 m. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. Sovietų Sąjungai oku-pavus Lietuvą, Užutrakio dvaro sodyba nacio-nalizuota. Po karo dvare veikė sovietinio sau-gumo pareigūnų sanatorija, vėliau – pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo įmonė. 1995 m. Užutrakio dvaro sodyba per-duota Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.

Užutrakio parko autorius – prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas E. F. André (1840–l911). Šis visame pasau-lyje žinomas menininkas Lietuvoje taip pat suprojektavo Palangos, Lentvario ir Trakų Vokės dvarų ansamblių parkus. Mišraus tipo Užutrakio parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, buvo sumanytas kaip vandens parkas. Užutrakyje įrengta daugiau nei dvidešimt tvenkinių, susietų tarpusavyje ir su Trakų ežerais. Per šimtmetį ežerų lygiui nukritus, išdžiūvo parko centrinės dalies tven-kiniai. Dalis tvenkinių sunaikinta sovietmečiu, juos tiesiog užpilant. Išliko tik vienas senasis tvenkinys, kanalu susietas su Galvės ežeru. Kanalo krantuose sumūrytos dirbtinės uolos. Tvenkinys atribojo ūkinę ir reprezentacinę sodybos dalis. Šis kelias, vedantis link rūmų, buvo vadinamas „bulvių keliu“ ir naudo-tas daugiausia ūkinėms reikmėms. Užutrakio šeimininkai ir svečiai rūmus pasiekdavo ne sausuma, o vandeniu.

Karaimų maldos namai KenesaKaraimų g. 30

Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar XV a. Kadangi pastatas, kaip ir dabar, buvo medi-nis, jis ne kartą buvo sudegęs. XIX a. pab.–XX a. pr. pastatas rekonstruotas pagal archi-tekto Michailo Prozorovo projektą. 1997 m. Trakų kenesa buvo restauruota pirmą kartą po karo pagal paskutinės rekonstrukcijos projektą.

Karaimų gatvė – „Mažasis miestas“

Karaimai Trakuose žinomi nuo 1397 m. Būtent šiais metais, po sėkmingų politinių akcijų Kryme, Vytautas Didysis į Trakų miestą pakvietė kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdino jas dabartinėje Karaimų gatvėje, kuri ilgą laiką buvo vadinama „Mažuoju miestu“. Karaimų namai dažniausiai stovi galu su trimis langais į gatvės pusę. Dauguma legendų byloja, jog trys langai į gatvę karaimo name turi paskirtį: vienas langas skirtas Dievui, antras – Vytautui, trečias – pačiam namo šeimininkui.

TRAKŲ LANKYTINOS VIETOSMAIRONIO 150 ŠVENTĖ TRAKUOSE

6

Sandrava

KONFERENCIJA VU

KONFERENCIJA „MAIRONIS – TAUTOS DVASIOS ŽADINTOJAS“,

SKIRIAMA MAIRONIO METAMS

2012 m. vasario 10 d. Vilniaus universitetas, Vinco Krėvės auditorija

Lietuvos maironiečių draugijos pirmininko Eugenijaus Urbono žo-dis.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano doc. Antano Sme-tonos sveikinimas.

Maironio „Pavasarį“ skaito Kauno „Saulės“ gimnazijos maironietė Kotryna Gudžiūtė.

Vilniaus Abraomo Kulviečio vid. m-klos mok. Aistė Ališauskaitė ir Julius Bartkevičius atlieka dainą Maironio „Milžinų kapai“ (muzika Juliaus), mokytoja Vilija Niauronytė.

Prof. Bonifaco Stundžios, Lietuvių kalbos draugijos pirmininko, žodis.

Perskaitomas akad. prof. Zigmo Zinkevičiaus žodis apie kalbą.Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mok. Aleksandra Kubiliūtė

skaito Maironio „Išnyksiu kaip dūmas“ (mokytoja Goda Snarskienė). Skaitomi pranešimai.

Maironio eilėraštį „Vilnius (Prieš aušrą)“ skaito Panevėžio rajono Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos mok. Gabrielė Pleirytė.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dr. Saulės Matulevičienės ir Švietimo ir mokslo ministerijos vyr. specialistės Astos Nidos Pode-rienės žodis apie pranešimus.

Kreipimasis dėl Maironio „Apsakymų apie Lietuvos praeigą“.Dalyvavo solistas Danielius Sadauskas, Rita Urnėžiūtė, „Gimtosios

kalbos“ vyr. redaktorė, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, Algimantas Masaitis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas, Rūta Ma-siulytė, Lietuvos jaunimo turizmo centro Vaikų socializacijos ir projek-tų koordinavimo skyriaus metodininkė, Aurelija Trimonytė, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos valdybos narė, viceprezidentė, Petras Uk-sas, Jaunimo reikalų departamento Informacijos analizės ir tarptautinių ryšių vyr. specialistas, Aldona Vasiliauskienė, dr., Lietuvos ir Ukrainos istorikų asociacijos prezidentė, Aušra Židžiūnienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro korespondentė.

Susitikimas su poetu Marcelijumi Martinaičiu.

Diana MalickaitėPanevėžio Kazimiero Paltaroko g-jaMokytojos Irena Savickienė ir Regina Stumbrienė

„Jau niekas tavęs taip giliai nemylės...“

Maironis kėlė tautos dvasią, su didele meile apdainuodamas Lietu-vos gamtą, jos grožį, žmones. Mūsų tėvynė – tai kraštas, kur „broliai artojai lietuviškai šneka“, „kur rūtos žaliuoja ir mūsų sesučių dabina kasas“, kur „skamba po kaimus Birutės daina“. Poetiniais įvaizdžiais piešiamas šiltas, jaukus Lietuvos paveikslas. Poetas eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ sako, jog tėvynė graži visados. Skaitant šio eilėraščio posmus suspaudžia širdį – pajunti, kaip viskas, apie ką kalba Mairo-nis, yra sava, artima. Panašūs jausmai kyla ir skaitant eilėraštį „Lietuva brangi“. Maironis poetizuoja gimtąjį kraštą, pasigrožėdamas jo srau-niomis upėmis ir žaliais slėniais, žemčiūgais bei rūtomis apsodinto-mis sodybomis ir graudžiomis, ilgesingomis sesučių dainomis. Poetui tėvynė graži ir labai brangi. Tad „Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė“ – daro išvadą Maironis. Šį eilėraštį Lietuva priėmė širdimi, jis tapo savas kartų kartoms. Jį lietuviai ne tik deklamuoja, bet ir dainuoja. Tūkstančiai širdžių – ir giedančių, ir klau-sančių – pradeda plakti vienu ritmu, kai skamba šis himnas tėvynei per Dainų šventes Lietuvoje. Tūkstančius žmonių – skirtingo amžiaus, iš-silavinimo, pomėgių – sujungia tas ramus atsidusimas: „Graži tu, mano brangi tėvyne“...

7 p.

Atvyko solistas Danielius Sadauskas, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, poetas Marcelijus Martinaitis, pranešimus aptarė Filologijos fak. dėstytoja dr. Saulė Matulevičienė.

Vilniaus Abraomo Kulviečio vid. m-klos mok. su ŠMM atstovėmis Nida Poderiene ir Elona Bagdanavičiene.

E. Urbono nuotr.

Filologijos fakulteto dekanas

Antanas Smetona.

7

Sandrava

Andželika JablonskytėVilkaviškio r. Sūdavos vid. m-klaMokytoja Salomėja Mikelaitienė

Tautinės savimonės žadinimas

Tautinę savimonę galima pažadinti tik tada, kai žmogus prisimena ir aiškiai suvokia, kas jis yra. Kokiais būdais lietuviui priminti, kad jis yra lietuvis? Vienas iš Maironio būdų – garbingos praeities priminimas. Nors atrodo, kad kalbama apie gamtą, su praeitimi nesu-sijusius dalykus, tačiau pasigilinus daugelyje Maironio kūrinių menama senovė egzistuoja, ji garbinama. Maironis siekė savo laiko žmo-gų pabudinti, supurtyti jo pasaulį, paskatinti atsigręžti į tolimą praeitį, priminti, kiek daug iškentė protėviai, kiek mūšių laimėjo, kaip stipriai mylėjo Tėvynę ir kiek daug dėl jos au-kojo. Šias mintis galima rasti eilėraštyje „Oi neverk, motušėle“. Kalbama apie amžiną lie-tuvio patirtį, rodoma, kad žmogaus pareigos ir tikslai nepakitę. Tai ta pati Tėvynės meilė, jos saugojimas, kovojimas vardan jos išliki-mo, gerovės.

Giedrė PivoriūnaitėPanevėžio „Minties“ gimnazijaMokytoja Nijolė Krivickienė

Maironis – tautos dvasios žadintojas

Dažna Maironio eilėraščių tema – tautinio atgimimo idėjos. Šiuose eilėraščiuose daž-niausiai kalbama gamtos vaizdais. Iškeliamas gebėjimas aukotis dėl tautos bei tautos verty-bių, nes žmogus turi mylėti ir gerbti savo tė-vynę. Žymiausiais šios temos eilėraščiais yra laikomi „Užmigo žemė“, „Vasaros naktys“, „Nuo Birutės kalno“. Čia atsispindi žmogaus išskirtinumas bei suvokimas, kad žemėje jis savo lūkesčių nepatenkins, todėl jaučia amži-ną kančią.

Inga DekerytėKauno „Saulės“ gimnazijaMokytoja Audronė Kondrotienė

Kai skamba žadintuvas

Lietuvos dvasia – tai ne vien politika ar ekonomika, tai taip pat ir mūsų kultūra. Juk tauta, nepažinusi kokybiškos literatūros, muzikos ar teatro, negali savęs vadinti vi-saverte. Tai vertybės, padedančios tobulėti. Apie kultūros atgimimą kalbama ir Maironio poemoje „Jaunoji Lietuva“. Pagrindinis vei-kėjas J. Rainys įkūnija kilniaširdį, trokštantį žinių Lietuvos patriotą, kovojantį už lietuviš-kos raštijos ir visos kultūros atsinaujinimą. Vedinas šios idėjos, jis suburia bendraminčių grupelę ir leidžia laikraštį, o jo mylimoji

J. Goštautaitė – puiki pianistė, ne tik pro-fesionaliai atliekanti užsienio kompozitorių kūrinius, bet kartu ir besidominti mūsų liau-dies kūryba. Taip jie abu prisideda prie sva-jonės, jog vieną dieną Lietuvos kultūra taps mūsų pasididžiavimu, išsipildymo. Taigi no-rint pažadinti tautą iš sąstingio, nepakanka vien skatinti patriotiškų jausmų, tam taip pat reikia tobulinti ir kitas gyvenimo sferas.

Justina ČesnulevičiūtėAlytaus r. Daugų Vlado Mirono gimnazija

Pamąstymai skaitant Maironį

Kartais susimąstau, ar kas šiandien galėtų taip gražiai kaip Maironis be jokio šiurkštu-mo parodyti Lietuvą: atskleisti jos gamtos grožį, išdainuoti didžios praeities legendą, žmonių vargus, darbštumą... Yra tokių žmo-nių. Ir ačiū Dievui. Jie tarytum tęsia pradėtą Maironio darbą, gal net patys nenujausdami ar nedrįsdami savęs palyginti su tautos dai-niumi. Pavyzdžiui, A. Stonio ir A. Matelio filmas „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekun-džių tylos“ – tai trumpa kelionė per Nidos ko-pas, Trakų pilį, Aukštaitijos ežerus, Vilniaus senamiesčio stogus, gražių bažnyčių bokštus. Tai tarytum mįslingas slydimas senamiesčio siauromis gatvelėmis, medžių viršūnėmis, pievomis, padengtomis tiršto ankstyvo rūko. M. Jovaišos fotografijų albume „Neregėta Lietuva“ pateikiama apie 250 unikalių dide-lio formato nuotraukų. Daugelis iš jų tary-tum iliustruoja Maironio eilėraščius: „Ten, kur Nemunas banguoja tarp kalnų laukų...“, „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, / Miškais lyg rūtos kalnai žaliuoja“... Vykinto ir Daivos Vaitkevičių knyga „Lietuva. 101 le-gendinė vieta“, E. Mildažytės „Pasimatymas su Lietuva“ ir dar daug kitų leidinių, kurie atskleidžia ir rodo mūsų gimtinės grožį ir unikalumą. Manau, turėtų suvirpinti lietuviui širdį, paskatinti susimąstyti...

Diana KamarauskaitėVilniaus r. Marijampolio vid. m-kla

Ar vis dar aktuali Maironio kūryba?

Maironis mus, paauglius, visų pirma patraukia liūdnomis nuotaikomis. Lyrinis subjektas – susimąstęs, neramus, besiblaš-kantis, ieškantis sielos ramybės. Retoriniais klausimais išreiškiama vidinė sumaištis: „Ko gi trokšti, nesoti dvasia? / Paslaptingais sparnais kur lakioji?“ („Troškimai“). Platūs lyrinio subjekto užmojai („Tartum marės – troškimai krūtinės / Vis siūbuoja, siūbuot nenustos“) primena kiekvieno jauno žmo-gaus jaunatvišką maksimalizmą, kai, rodos, norisi lėkti, skristi, nebetenkina kasdienybė, neberandi artimos sielos, kuriai galima būtų patikėti slapčiausius jausmus. Tada belieka pasiimti Maironio eiles ir paskaityti šias eilė-raščio „Nuo Birutės kalno“ eilutes: „Trokštu

6 p.

KONFERENCIJA VU

Solistas Danielius Sadauskas.

8 p.

draugo arčiau: juo tikėti galiu; / Jis kaip aud-rą nujaus mano sielos skausmus; / Paslapties neišduos savo veidu tamsiu / Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus“. Argi tai nėra artima kiekvienam paaugliui? Argi tai nėra artima ir suaugusiam žmogui, ieškančiam paramos ir dvasinio palaikymo, supratimo?

Lina MitrikaitėPanevėžio r. mokinių kūrybos ir sporto centrasMokytoja Rasa Vyšniauskenė, Krekenava

Orus žmogus – tvirta tauta

Remdamiesi lietuvių literatūros tradicija, jau pačiame rinkinio pavadinime „Pavasario balsai“ galime įžvelgti kūrėjo norą pažadinti tautą iš sąstingio. Juk pavasarį atgyja gamta, sugrįžta paukščiai ir savo balsais žadina vi-sus, ypač tuos, kurie geba įsiklausyti ir, žino-ma, išgirsti. Maironis gebėjo išgirsti „varg-dienių dūmas“ ir suprasti, ko reikia to meto žmonėms, kuriuos tvirtuose savo gniaužtuose laikė carinė Rusija, pasiglemžusi ne tik že-mes, bet ir palaužusi lietuvių dvasią atimda-ma kalbą. Todėl poetas savo kūriniuose siekė rasti būdą ir užgydyti tą „amžiną žaizdą“.

Gerda ŠčerbickaitėVšĮ Panevėžio Kazimiero Paltaroko g-jaMokytojos Regina Stumbrienė ir Irena Savickienė

Maironis – tautos dvasios žadintojas

„Maironis – didžiausias mūsų tautos po-etas. Poetas ir kunigas“, – rašė Sigitas Geda. – „Dievo įkvėptas giedot“. Kaip niekas kitas jis apdainavo savo kraštą – jos praeitį, gamtos grožį, žmogų. Giedodamas „Lietuvą brangią“, Maironis pirmiausia prisimindavo savo gimti-nę, Raseinių kraštą, kuriame gyveno jo tėve-liai, draugiška ir darbšti šeima. Kritikas Jonas Lankutis leidinyje „Literatūra ir kalba“ XI tome rašo: „Maironis – įtakingiausias liaudies patriotinių jausmų žadintojas, labiausiai tautos istorinę atmintį ir etninį bei moralinį gyvybin-gumą aktyvinęs poetas.“ Jis buvo 6-oje klasėje,

Pranešimų tezės

8

Sandrava

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai 2012-02-10 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijaiLietuvos istorijos instituto direktoriui Rimantui Mikniui

LIETUVOS MAIRONIEČIŲ DRAUGIJOS KONFERENCIJOS VILNIAUS UNIVERSITETE

VINCO KRĖVĖS AUDITORIJOJE „MAIRONIS – TAUTOS DVASIOS ŽADINTOJAS“,

SKIRTOS POETO METAMS LIETUVOJE, DALYVIŲ KREIPIMASIS DĖL MAIRONIO LIETUVOS ISTORIJOS KNYGELĖS „APSAKYMAI APIE LIETUVOS PRAEIGĄ“

PAKARTOTINIO LEIDIMO MOKYKLOMS

2012 m. Lietuvoje paskelbti Maironio metais. Iš įvairių šalies mokyklų konferencijos dalyviai moksleiviai maironiečiai ir mokytojai prašo mokykloms išleisti pakartotinį Maironio parašytos Lietuvos istorijos „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ leidimą, galbūt pagal 1920 m. Poeto pataisytą, su ankstesnių metų faksimilėmis, tai parodytų ir mūsų bendrinės kalbos ir rašybos raidą. Istoriniai faktai turėtų būti atskirai leidinyje, atsižvelgiant į dabartinių istorikų požiūrį į mūsų garbingą praeitį, kurią, mums tylint, savinasi slavų tautos. Parašyti Tautos istoriją Maironis nusprendė būdamas šeštoje tuometinės Kauno apskrities gimnazijos klasėje. Tai skatintų mūsų kartos moksleivius giliau domėtis Tautos praeitimi. Gal būtų galima skirti mokymo programose 1 istorijos pamoką knygelei aptarti mokyklose.

7 p.

KONFERENCIJA VU

kai parašė pirmuosius eilėraščius – lenkų kalba. Sunaikino. Galbūt jau tada suprato, kad turi rašyti lietuviškai. Ir rašė. Daug eilėraščių apdainuo-ja Lietuvą – mūsų tėvynę.

Ieva Jankauskaitė, Edita IlgevičiūtėMolėtų r. Inturkės pagr. m-kla, mokytoja Onutė Cesiulienė

Vytauto paveikslas Maironio istorinėje trilogijoje

Trečioji dalis – „Didysis Vytautas – karalius“ Maironio įvardyta kaip tragedija. Joje itin daug veikėjų, kurie atstovauja skirtingiems in-teresams. Vytautas šioje dramoje – sustiprėjęs ir galintis apginti save. Net tada, kai jis ir kryžiuočių ordino magistras Konradas Jungingenas Salyno saloje sudaro sutartį, norėdamas netrukdomai veikti Rytuose ir Vytautas atiduoda kryžiuočiams Žemaitiją iki pat Nevėžio, jis laikinai nusileidžia kryžiuočių ordinui:

Dabar belieka susitart kaip norint su kryžiuočiais:..Lig laiko teks užleist žemaičius vokiečiams Tačiau prisiekiu jums šiuo kalaviju Brangiai jie užmokės už tai paskui!

Jūratė ŠčerbinskaitėKauno „Saulės“ gimnazija, mokytoja Audronė Kondrotienė

Maironis – tautos dvasios žadintojas

Maironis ne tik skatino tautą, tačiau ir pats buvo nepailstantis pa-triotas. Juk visi žino posakį „pradėk nuo savęs“. Žinoma, taip darė ir Mačiulis. Jis ne tik rašė įkvepiančius veikalus, bet ir pats aktyviai dalyvavo tautinėje veikloje. Studijuodamas Kijevo universitete „Nau-jajame laike“ („Novoje Vremia“) išspausdino straipsnį, kuriame buvo reikalaujama teisių lietuvių kalbai. Vėliau, įstojęs į Kauno kunigų se-minariją, prisijungė prie lietuvių nacionalinio judėjimo. Taip pat pri-sidėjo ir kuriant Lietuvos kalbos teisių atkūrimo sąjungą. Negana to, kai tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, šiek tiek ją atnaujino ir sulietuvino. Iš daugybės šių pavyzdžių matyti, kad Maironis rodė tikro patrioto pavyzdį visiems tautiečiams.

Marcelijus Martinaitis

pasakojo apie Maironio reikšmę, tautos atgimimą ir

dabartį. Paskaitė naujų eilėraščių.

Konferencijos „Maironis – tautos dvasios žadintojas“ pranešėjai ir svečiai.

Gieda „Lietuva brangi“.

Apdovanojamos Marijampolio (Vilniaus r.) vid. m-klos atstovės.

9

Sandrava

Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius

Maironis ir lietuvių kalbaMaironio nuopelnai ugdant lietuvių kalbą yra dideli. Tuo kaip nie-

kas kitas įsitikinau rašydamas daugiatomę „Lietuvių kalbos istoriją“. Jis atėjo į lietuvių literatūrą dar tada, kai lietuvių kalba buvo žiauriai persekiojama (spaudos draudimas), kai lietuvių tauta viską prarado: laisvę, savąją diduomenę (tautos elitą)... Kai vyko lietuvių tautinis at-gimimas. Maironis į tąjį atgimimą aktyviai įsijungė, tapo bene svar-biausiu jo šaukliu – dainiumi.

Kalba yra poezijos ir apskritai literatūros įrankis. Svarbu, kad tasai įrankis būtų tobulas. Ir Maironis kaip išmanydamas jį tobulino, pritaikė grožinei kūrybai. Jis gražia lietuvių kalba kūrė patriotinę poeziją.

Jau mokydamasis sulenkintoje Kauno kunigų seminarijoje dalyvavo slaptoje lietuvių kalbos būrelio veikloje, rašinėjo į besikuriančią slaptąją lietuvišką spaudą. Tą veiklą tęsė ir studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje. Vėliau, baigęs mokslus ir tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, Maironis tą seminariją sulietuvino, įvedė joje lietuvišką žodį.

Dideli Maironio nuopelnai lietuvių tautos kovoje su carizmu dėl viešojo lietuviško žodžio, prieš lietuvių spaudos draudimą. Kiek jis tuo klausimu prirašė straipsnių ne tik lietuvių, bet ir rusų spaudoje!

Lietuvai atgavus laisvę, Maironis aktyviai reiškėsi patriotinėje ne-priklausomos Lietuvos spaudoje, stiprindamas lietuviškąjį žodį, vers-damas jį poetiniu žodžiu. Viso to trumpame straipsnelyje išdėstyti neįmanoma. Todėl nereikia stebėtia, kad jo visa toji veikla bolševikų okupacijos laikais būdavo nutylima.

Žodis prof. Vytautui Vitkauskui Kuršėnų kapinėse(Eugenijus Urbonas, 2012 m. vasario 20 d.)

Gerbiamieji! Šiandien mes palydime į amžino poilsio vietą gimtojoje žemėje garbų žemaitį, kalbos profesorių Vytautą Vitkauską. Vilniaus universiteto bendrakursių litua-nistų vardu reiškiame užuojautą artimiesiems, Lietuvių kalbos instituto žmonėms – tai Jo vienintelė darbovietė.

1953 m. rudenį 75 abiturientai iš įvairių Lietuvos vietų tapome mūsų senojo universiteto stu-dentais. Išvarginti pokario skurdo, kolektyvizacijos, įbauginti tremties į Sibirą, apsupti KGB tinklo. Mus sušildė tautai pasišventę dėstytojai – prof. Juozas Balčikonis, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Aurelija Rabačiauskaitė, Irena Kostkevičiūtė, žemaitis Adolfas Sprindis, jaunasis Zigmas Zinkevičius ir kt.

Jau po pirmųjų prof. J. Balčikonio paskaitų, kuriose ragino rinkti žodžius, dalino lapelius, Vytelis, taip mes vadinome kurse, buvo profesoriaus įsimintas, globojamas, kviečiamas į namus, vaišinamas medumi ir sūriu. Užrašė daug žemaičių kalbos žodžių, daugiausia iš savo mamos, kurią labai gerbė ir mylėjo. Tai buvo mokslinio darbo pradžia.

Vėliau jau žinomas kalbininkas Vytelis išleis pirmą Lietuvoje tarmių žodyną – „Žemaičių dūnininkų tarmės žodynas“. Išeis penki iš 20-ties jo redaguoti Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomai – tai kalbininko, jau profesoriaus, Žodynų skyriaus vedėjo darbas. Apdovanotas Nepriklausomos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Vytautas Vitkauskas visada rėmė panevėžiečių darbus kaip padėką savo mylimam mokytojui J. Balčikoniui. Lankėsi Ėriškiuose, Juozo Balčikonio gimnazijoje, atvykdavo į Kalbos draugijos Panevėžio skyriaus renginius. Tarėmės dėl prof. J. Balčikonio paminklo, kuris pastatytas Panevėžyje, Kranto gatvėje. Džiaugėsi mūsų skyriaus skirta kalbininko Petro Būtėno premija. Rėmė Lietuvos maironiečių draugijos kūrimą ir veiklą.

Brangus Vyteli! Tavo žodynai, Tavo darbai, kaip ir garsių žemaičių Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, kuršėniškio Lauryno Ivinskio, amžius gyvens su lietuvių tauta.

Regina DaraškevičienėPanevėžio r. mokinių kūrybos ir sporto centras, Miežiškiai

LIETUVIŲ KALBA – MŪSŲ VALSTYBĖS KALBATęsdami tradicijas, kovo antrąją savaitę Panevėžio r. MKSC

maironiečių būrelio nariai Miežiškių pagrindinėje mokykloje vedė Lietuvių kalbos savaitės renginius. Jie buvo įdomūs ir įvairūs.

8 kl. maironiečiai atliko nedidelį projektą „Mano vardas“ ir pristatė žaidybine forma mokyklos mokiniams ir mokytojams. 5–6 kl. mokiniai gražiausius žodžius ir sentencijas skyrė lietuvių kalbai, juos iškabino stende mokyklos koridoriuje.

Visus sudomino anekdotų karaliaus rinkimai. Konkurse dalyvavo 11 mokinių iš 5–10 kl. Geriausiu pasakotoju po ilgų varžytuvių tapo 9 kl. mok. Arminas. Jis visus sužavėjo įdomiais anekdotais, artistišku jų atlikimu.

Kovo 16-ąją pažymėjome Knygnešio dieną. Į minėjimą atvyko svečių: bibliotekininkė V. Ambraškaitė, muziejininkas A. Daukša. Svečias suvaidino knygnešį. Valstietiškame maišelyje atnešė senų ir naujų pažintinių knygų. Salėje susirinkusiems mokiniams papasakojo apie knygnešių veiklą mūsų rajone, Ustronėje įsikūrusį Knygnešių muziejų, demonstravo skaidres, surengė viktoriną.

KULTŪRALaiškas konferencijos dalyviams

Vilniaus Senamiestis. Ar Vilnius pagerbs Maironį?

Po šešerių metų beldimosi į Vilniaus savivaldybės vadovų duris pagaliau gavome Kultūros, švietimo ir sporto komiteto atsakymą: ka-dangi Maironis yra daug nusipelnęs Lietuvai, Maironio pagerbimo klausimą reikėtų spręsti Valstybės mastu.

Komiteto pirmininkas Zbignev Maciejevski

10

Sandrava

KULTŪRA

Po išeito kurso apie Maironio kūrybą mano santykis su poetu pakito. Anksčiau apie J. Mačiulį žinojau mažai. Dabar žinau apie poeto gyvenimą, kūrybą. Jau galėčiau remtis jo kūriniais kaip argumentais rašiniuose.

Lukas Šoliūnas

Sužinojau daugiau. Pasidarė įdomiau ir norisi labiau gilintis į Maironio gyvenimą, kūrybą.

Marius Židonis

Dar kartą pažvelgus į Maironio gyvenimą ir kūrybą, man poetas atrodo nuoširdus, šiltas, nes jis stengėsi padėti kitiems, šviesti kuo daugiau žmonių. Buvo jautrus ir stipriai išgyveno neteisybę, kuri atsispindi „Skausmo balse“.

Tikriausiai Lietuvoje būtų sunku surasti žmogų, kuris nežinotų, kas yra Maironis. Dar būdami maži mokykloje išmokstame eilėraštį „Trakų pilis“, kuriame išaukštinama šalies praeitis. Savo kūryba poetas pažadino tautos viltį ir meilę gimtajam kraštui. Maironis rašė temomis, kurios tebeaktualios ir šiandien. Pavyzdžiui, satyra „Mano moksladraugiams“. Ji aktuali, nes visi kartais būname išduoti žmonių, kurie mums žadėjo viena, o pasikeitus aplinkybėms elgiasi kitaip.

Ugnė Mikulevičiūtė

Maironio kūryba man visada patiko. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ girdėti jūros šniokštimas.

Vilma Jablonskaitė

Poetas man tapo artimesnis. Pasidomėjusi jo gyvenimu, sužinojau, jog Maironis ne tik įdomus poetas, bet ir labai geras žmogus. Visi jį prisimena tik geruoju.

Odeta Bacevičiūtė

Jaučiuosi daug artimiau susipažinusi su Maironiu. Kiekvienas būtų norėjęs artimiau bendrauti su juo. Deja, šiandien tai neįmanoma. Belieka skaityti jo biografiją, amžininkų prisiminimus ir lankyti vietas, kuriose liko Maironio pėdos.

Brigita Vaitkutė

Susipažinau plačiau su jo gyvenimu. Pradėjau aiškiau suprasti poeto eilėraščius.

Kasparas Aleknavičius

Supratau, kad Maironis labai mylėjo tėvynę Lietuvą ir daug dėl jos padarė, kad ji taptų laisva. Savo eilėmis privertė patikėti, kad nepriklausoma Lietuva gali būti.

Paulius Minkevičius

Dabar turiu tikro patrioto, kuris mylėjo Lietuvą ir labai norėjo, kad ji būtų nepriklausoma, įvaizdį.

Rokas Mickus

Maniau, kad Maironis toks pat autorius kaip ir kiti. Smarkiai klydau. Jis išsiskiria savo kūrybos temomis, savo gyvenimo istorija (mielai padėdavo kitiems, nesiekdamas naudos sau).

Andrius Unikas

Santykis su Maironiu pakito labai, kai tiek daug sužinojau apie poeto kūrybą. Supratau, kad tai žymiausias ir labiausiai nusipelnęs lietuvių poetas.

Martinas Akstinas

KAUNO „SANTAROS“ G-JOS MAIRONIEČIŲ DEIMANČIUKAI

Aš esu namas. Senas, senas namas. Net pamiršau, kiek kar-tų sulaukiau patekančios saulelės. Žmonės sako, kad gi-miau daugiau nei prieš tris šimtus metų. Vadinasi, daugregėjau ir girdėjau. Jaunystėje pakrikštijo vardu „Klebonija“. Šį var-dą nešiojau veik du šimtus metų. Vėliau buvau parduotas ir savy-je glaudžiau paprastus šios žemės varguolius. Dauguma mane my-lėjo, prižiūrėjo, bet pažinau ir tokius, kurie ketino „palaiminti“ mano kelionę Anapilin. Ačiū DIEVUI, šioje žemėje vis dar vaikštosveikai kvaili žmonės. Tą dieną, kai mano šonai ėmė braškėti, o kepu-rė visai subliuško, sklendė pro šalį vienas „šviesuliukas“ ir tarė: „Jis turi gyventi“. Man DIEVAS buvo maloningas – gyvenimo kelias į mane atvesdavo ŠVIESOS apgaubtus žmones. 1987 m. didelėmis vil-kijiečio rašytojo Prano Mikalausko, Kauno rajono laikraščio „Tėviškės žinios“, Kauno bendrijos „Atgaja“ ir gausybės jų talkininkų pastan-gomis nuo visiško sunaikinimo aš buvau išgelbėtas. Kas kalbėjo, kas rašė, kas rinko aukas, o kas dar kitaip talkino. Mane ir vėl pakrikšti-no. Aš išgyvenau ir tapau žmonių legendų Antano ir Jono Juškų liau-dies kultūros muziejumi. Gyvenu ir atlieku savo priedermes – atve-riu savo širdies duris ir gaivinu dvasios ištroškusius. Daug žmonių turtino mane, bet patį ryškiausią pėdsaką paliko nuo 1862 m. čia kunigavęs žymiausias lietuvių tautosakininkas, etnografas ir kalbininkas ANTANAS JUŠKA (1819-06-16–1880-11-01). Jo sukaupti lietuvių liau-dies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. Antano Juškos amži-ninkai mini daugiau nei 70 000 šnekamosios kalbos žodelių žodyną, be-

11 p.

Vilkijos brolių A. ir J. Juškų muziejus SENO NAMO PASAKA

Arūnas Sniečkus Muziejaus direktorius

Knygos apie Karsakiškį sudarytoja Elena Klingienė.

Karsakiškiečiai mokslininkai Baltoskandijos akademijos vad. dr. Silvestras Gaižiūnas (kairėje) ir Istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.

Išleista knyga apie Karsakiškį„Tarp Žaliosios ir Lėvens“

11

Sandrava

veik 7 000 dainelių rinkinį, daugiau nei 1 8000 melodijų ir kitų liaudies kūrybos lobių. Bet di-džiausias Antano Juškos palikimas – MEILĖ. Meilė visam, ką DIEVAS sukūrė po šia saule. Norint suvokti šio žmogaus dvasios grožį ir tur-tingumą, maža išgirsti šiuos Jono Basanavičiaus žodžius: „... surinktos ir atspausdintos šiandien a. a. Antano Juškevičiaus dainos suteikia mums tiek daug veikališkos medžiagos, jog jo darbas užsipelno mūsų amžiną ir niekados nevirstančią garbę“. Stipri meilė gimtajai kalbai, dainoms ir papročiams jį vedė iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą. Kviestas ar nekviestas lankėsi krikš-tynose ir vestuvėse, kalendorinėse šventėse ir laidotuvėse, klausinėjo ir užrašinėjo. Antanas Juška negailėjo nei savo jėgų, nei lėšų ir kitus ragino jungtis į šį darbą. Andriejus Latvis prisi-mena: „Lietuviška ir latviška kalbos buvo kaip prie širdies Juškevičiui priaugusios. Kad jis pradėdavo šnekėti apie jiedvi, tada žilagalvis Juškevičius pavirsdavo į jaunikaitį, jo akys ži-bėdavo ir jo stuomuo ištįsdavo, tartum jis norė-tų sušukti: „Kas dar beturi tokią bagotą kalbą!“J. Tumas-Vaižgantas savo knygelėje „Broliai Juškos-Juškevičiai“ rašo: „Lietuvių tautos literatūros turtas kun. Antaną žavėte žavėjo. Visa siela atsidėjęs folklorui, liautis negalėjo. Jis, it girtuoklis, ima trokšti vis daugiau pa-tirti lietuvių senovės, jų kalbos ir būdo, visų paslapčių. Gerokai paerzintas tuo, jog, gerai mokėdamas įgimtosios kalbos, pasirodo te-

žinąs vos mažytę dalelę žmonių vartojamo leksikono. Jo težinoma vos keletas tūkstančių žodžių, o nemokytų sodiečių, laukininkų ir girininkų, žinoma į kelias dešimtis tūkstančių ir vis jiems maža, vis dar tebesiskolina iš kitų. Imta tad knisti giliąją žmonių žinyno šaknį ir laimėta tiek, jog net galva ima suktis nuo nu-stebimo, darbo ir džiaugsmo. Žodžiais ir dai-nomis kun. Antanas sapnuote sapnavo ir ne-miegodamas kliedėjo. Be užrašomos knygelės niekur nėjo, nė į klausyklą nesisėdo. Klauso išpažinties, ypač moterų, kurios paprastai mėgsta plačiai nusipasakoti, gal daugiau tė-mydamos kalbos, neg nusidėjimo mažmožių, ir ką pajutęs, pertraukia paprastąja savo pra-tarme: „pa-pa-pa! (lauk) ir ima užsirašinėti“.Aš galiu papasakoti daugybę nuostabių is-torijų apie kunigą Antaną Jušką, jo meilę žmonėms ir jų kūrybai. Jo gyvenimas – tikra legenda. Norėdami tai patirti, turėsite pra-verti mano dureles, patogiai įsitaisyti svečių kambaryje ir klausytis, klausytis... Jei neiš-girsite mano tylios kalbos, mane pavaduos žmonės, kuriuos vadina Vida ir Arūnas. O ir jų sūnelis Vykintas neblogas užvadėlis.

10 p.KULTŪRA

Savo širdyje buvau priglaudęs Rusijos caro valdžios į Vilkiją ištremtą kitą žymų lietuvių kalbininką – Kazimierą Jaunių. Lankė mane ir J. B. de Kurtenė, M. K. Čiurlionis, Vydūnas. 1925 m. atitekau Fiodorovų šeimynai. Poetas Adrijonas Fiodorovas, buvęs artimas pasku-tiniam Rusijos carui žmogus, kartu su savo žmona Ole, žinoma šio krašto pribuvėja, mane paverčia savotišku kultūros centru, pritrauku-siu ne vieną garsų kūrėją. Teko nugirsti žmo-nes šnekant: „Eidavau pro šalį, tai namo viduje plieskia šviesa, skamba dainos, šokiai, o paskui visi išgriūna pro duris ir leidžiasi prie Nemuno. Čia atvažiuodavo daug garsių veikėjų: I. Buni-nas, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, S. Nėris, J. Naujalis, A. Gricius, K. Binkis, V. Mykolai-tis-Putinas, A. Herbačiauskas ir daug kitų“.Jau 22 metus džiaugiuosi tuo, kad esu namas-muziejus. Kaip ir dauguma mano likimo bro-lių, esu papuoštas senovę menančiais žmonių rankomis sukurtais stebuklais, sotinamas paro-domis ir koncertais, mėgaujuosi tikromis ir ne-įtikėtinomis istorijomis. Visu tuo esu panašus į kitus, bet džiaugiuosi esąs KITOKS. „GYVAS MUZIEJUS“ – girdžiu beveik iš kiekvieno mane aplankiusio keliauninko lūpų. Dideliam mano džiaugsmui, vaikai nenoromis atsisvei-kina su mano širdies šiluma. Teisus tas, kuris ištarė šiuos žodžius: „KULTŪRA BAIGIASI TEN, KUR BAIGIASI NUOŠIRDUMAS“.Dešimtis tūkstančių kartų atsivėrė mano du-rys. Sėdėdavo tuomet maži ir dideli valandą, dvi, o kartais ir tris, klausydavosi nuostabių istorijų apie legendinius brolius Juškas ir apie daugelį tų, kurie gyveno, dirbo, mylė-jo ir neišėjo nebūtin, nes po savęs paliko tai, kas vadinasi – DVASINGUMAS IR ŠVIESA.IKI PASIMATYMO. AŠ VIS DAR GYVENU IR LAUKIU VISŲ.

Dr. Aldona VasiliauskienėLietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė

Maironio lietuvių kultūros draugija Kijeve

Ukrainos širdyje Kijeve lietuviai taip pat yra sukūrę draugiją, kuri pasivadino Kijevo Maironio lietuvių kultūros draugija. Kaip pasakojo Liongina Gajevskaja, Maironio vardu draugija pavadinta ne atsitiktinai, nes tai žinomiausias lietuvis, susijęs su Kijevu. Kunigas, profesorius, lietuvių romantizmo poetas Jonas Mačiulis, baigęs mokslus Kauno gimnazijoje (1873–1883), Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fa-kultete 1883–1884 m. studijavo literatūrą. Tačiau greitai paliko Kijevą – 1884 m., tėvams pageidaujant, įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune.

Draugija įregistruota 1990 m. gegužės 17 d. Bendruomenės įkūrė-

ja ir pirmoji pirmininkė Rūta Malikėnaitė, vėliau pirmininkais dirbo Alfonsas Petrauskas, Juozas Valteris, Violeta Jančiuk, Dalia Makaro-va, Ina Žilienė, o nuo 2009 m. – Bronislavas Kostigovas. Prieš 20 metų, registruojant draugiją, buvo apie 300 lietuvių, 2011 m. pa-baigoje pagal sąrašus yra 130 (su šeimomis). Ženklus sumažėjimas, kaip pasakojo Liongina Gajevskaja ir kiti bendruomenės nariai, yra todėl, kad kai kurie mirė, kai kurie sugrįžo į Lietuvą (mat buvo ir Si-biro tremtinių), kiti save laiko „meilės tremtiniais“.

Maironio lietuvių kultūros draugijos veikla

1994 m. bendruomenėje įsikūrė choras „Viltis“, kuriame dabar dai-nuoja 22 dainininkai (vadovė Galina Vojcekovska). Nuo pat įsikūri-mo choras dalyvauja Lietuvoje vykstančiose Dainų šventėse. Choras

12 p.

Vilkijos brolių A. ir J. Juškų muziejus SENO NAMO PASAKA

Muziejus – buvusi klebonija.

Tautos menas.E. Urbono nuotr.

Broliai Juškos.Iš kiemo matyti Vilkijos bažnyčia.

12

Sandrava

Buvęs Raudonės mokyklos mokinys maironietis Giedrius Maskolaitis pirmąsias šv. Mišias aukojo savo gimtinėje. Raudonė-je Giedrius gimė, augo darbščio-je gražioje šeimoje. Visi keturi Maskolaičių vaikai darbštūs, kul-tūringi, dori katalikai ir Lietuvos patriotai.

Garbė Tėveliams, giminei, pa-rapijai, mokyklai ir Maironiečių draugijai, išauginusiai dorą Ku-nigą Lietuvai. Graži šventė vyko Raudonės bažnyčioje, vėliau per-sikėlė į mokyklą. Nuoširdūs svei-kinimai, prisiminimai, bendravi-mas su kun. Giedriumi, jo studijų

draugais, kunigais buvo nuostabi dvasingumo diena parapijiečiams, mokytojams, mokiniams.

Kunigo kelią primiciantas pradėjo Kauno šv. Antano parapijoje.

„Viltis“ dalyvauja ir Ukrainoje vykstančiose dainų šventėse, kuriose pristatomas choras plačiai pagarsina Maironio vardą.

Lietuvių draugija Kijeve bendrauja su Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje darbuotojais, konsuliniu skyriumi, jie lankosi draugijos renginiuose, vaikams įteikia Kalė-dinių dovanėlių. Kai kurie draugijos atstovai kviečiami į ambasadoje organizuojamus ren-ginius.

2011 m. lapkričio 22 d. Ukrainoje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Gry-bauskaitė, atvykusi atidaryti „Sūrio“ festiva-lio, kuriame dalyvavo ir Lietuvos verslinin-kai. Prezidentė buvo maloniai nustebusi, kai Lietuvos ambasadai pageidaujant, ją sutiko Maironio lietuvių kultūros draugijos pirmi-ninkas Bronislovas Kostigovas ir Liongina Gajevskaja, apsirengę tautiniais drabužiais.

Lietuvių istorikų ir etnologų viešnagė pas Kijevo lietuvius

Maironio lietuvių kultūros draugijos na-riai apgailestauja, kad į Kijevą atvykusieji lietuviai retai juos aplanko. Tad tikrai nuo-širdžiai džiaugėsi susitikimu su lietuviais, 2011 m. gruodžio 7–10 d. atvykusiais į konferenciją Kijeve. Susitikimo organiza-torė, straipsnio autorė pasakojo apie etno-logijos profesorę Pranę Dundulienę, kurios 100-osioms gimimo metinėms paminėti Vilniuje ir Švenčionyse 2010 m. organi-zuota tarptautinė mokslinė konferencija. Konferencijos atgarsiai – Ukrainos nacio-nalinės mokslų akademijos M. T. Rylskio menotyros, folkloristikos ir etnologijos instituto ukrainiečių kalba išleista „Lietu-vos etnologija“ (tai 16 lietuvių mokslinin-

12 p.

kų straipsniai, kurių vertimu į ukrainiečių kalbą rūpinosi institutas). Minėto instituto 90-mečio renginiuose pristatyta „Lietuvos etnologija“, konferencijoje pranešimus skaitė į Kijevą atvykę etnologai bei istori-kai: dr. Žilvitis Šaknys, dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė, prof. Jonas Mardosa, dr. Aušra Zabielienė, dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkie-nė, dr. Loreta Martynėnaitė ir dr. Aldona Vasiliauskienė. Konferencijos plenarinio posėdžio metu instituto direktorė akademi-kė Hana Skrypnyk pristatydama lietuvius pasidžiaugė, kad tai pati gausiausia delega-cija, atvykusi iš kitos valstybės.

Rėmėjo Ramūno Karbauskio indėlis

Lietuviai į konferenciją galėjo atvykti tik UAB Agrokoncerno vadovo Ramūno Kar-bauskio dėka. Agrokoncerno autobusiuku mokslo žmones į Kijevą atvežė vairuotojas Ir-mantas Šetkus. Tad Maironio lietuvių kultūros centro nariams pasidžiaugta, kad Lietuvoje

KULTŪRA

Kunigo Giedriaus Maskolaičio Primicijos Raudonėje

Loreta Naujalienė Alytaus r. Alovės pagr. m-kla

Maironis – Lietuvai ir pasauliui

2000 m. kovo 21-ąją UNESCO paskelbė Poezijos diena. Vilniaus universiteto Vinco Krėvės auditorijoje (pamėgtoje maironiečių oazėje) organizuotas renginys „Maironis – Lietuvai ir pasauliui“, skirtas Pasaulinei poezijos dienai ir artėjančioms Poeto 150-osioms gimimo metinėms pažymėti. Jo iniciatoriai – VU Filologijos fakultetas ir Lietuvių kalbos draugija.

Aktyvūs Alytaus rajono mokyklų (Venciūnų, Daugų, Alovės) maironiečiai bei jų vadovai, paraginti mokytojos Loretos Naujalienės, nusprendė nuvykti į šį renginį. Juk programoje nurodyti lektoriai patys bylojo apie save: profesorė Viktorija Daujotytė, aktorius Andrius Bialobžeskis, dainininkė Veronika Povilionienė… Klausėmės Maironio ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, latviškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai, itališkai bei esperanto kalba.

Taigi renginyje turėjome unikalią galimybę išgirsti užsieno kalbų, sužinojome įdomių dalykų apie Maironio poezijos vertimus bei kūrybos ypatumus, pajutome kiekvieno kalbėjusio asmeninį santykį su poeto kūryba, mokėmės viešosios kalbos meno. Be to, buvo smagu keliauti su senais draugais, pabuvoti VU kiemelyje ir pajusti seniausio Europoje universiteto dvasią.

Atvykusių iš Lietuvos pagerbimui prie 147-osios vidurinės mokyklos Kijeve buvo iškeltos Lietuvos ir Ukrainos valstybinės vė-liavos.

dar yra tokių žmonių, kuriems rūpi Lietuvos mokslas bei kultūra.

Atvykusieji buvo maloniai nustebinti prie mokyklos iškelta Lietuvos vėliava – suprasta, kaip jie buvo laukiami. Bendruomenė lietuvių liaudies dainomis sugraudino atvykusius: uk-rainiečiai, gerai suprantantys lietuvių kalbą, tačiau nelabai drįstantys ja kalbėti, puikiau-siai, netgi be akcento, dainuoja lietuviškas dainas ir ne vieną jų Maironio žodžiais. O tose dainose toks skausmas ir didžiulis tėvy-nės ilgesys... Lietuviai džiaugiasi, kad jų ant-rosios pusės taip gražiai įsijungia į Maironio lietuvių kultūros draugijos Kijeve veiklą ir padeda skleisti žinias apie didįjį tautos dainių – Maironį.

Kijevo lietuvių bendruomenės įsikūrimo ir veiklos istoriją dr. Aldonai Vasiliauskie-nei (kairėje) pasakoja (iš dešinės): Maironio lietuvių kultūros centro pirmininkas Bronis-lovas Kostigovas, Liongina Gajevskaja, Vera Voronova ir Rita Girič.

13

Sandrava

EDUKACINĖ PROGRAMA „MAIRONIO KELIAS PER LIETUVĄ“

Pravėrus Jono Mačiulio-Maironio prieš-kambario (Kaune, Rotušės aikštėje) duris, su-skamba kanklės ir pasigirsta kompozitoriaus Juozo Naujalio ir Maironio dainos „Lietuva brangi“ melodija.

Šiuos namus Maironis nusipirko 1909 m. parvykęs iš Peterburgo, kur 15 metų profe-soriavo Katalikų dvasinėje akademijoje. Pa-skirtas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, laimingas sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno se-namiestyje. Įsigijęs didžiulį pastatą, ilgą laiką vadintą Pacų rūmais, poetas visus metus jį re-montavo ir tvarkė, apsigyveno 1910 m. Įsikūrė šalia kunigų seminarijos pačioje senamiesčio širdyje, legendomis apipintuose rūmuose.

Manoma, kad XVIII a. Kauno teismo se-niūnas S. Sirutis pastatė šiuos namus ant trijų XVI a. pastatų pamatų. Išlikę trys atskiri rū-siai. Po 1812 m. karo name buvo ligoninė, o malšinant 1863 m. sukilimą, veikė karo lauko teismas, rūsiai buvo paversti kalėjimu. Čia ka-lėjo sukilėlių vadas kunigas A. Mackevičius.

Šalia rūmų Poetas užveisė puikų sodą, čia noko retų rūšių obuoliai ir kriaušės. Darželyje žaliavo rūtos, raudo žemčiūgai, žydėjo neuž-mirštuolės. Laisvalaikiu Maironis, apsivilkęs baltą drobinį apsiaustą, triūsdavo sode arba ilsėdavosi pavėsinėje. Valstiečių sūnus mėgo fizinį darbą.

Poetas kartu su seserimi Marcele įsikūrė aštuoniuose antro aukšto kambariuose. Iki šių dienų išliko visi baldai, paveikslai, kny-gos, fotografijos. Čia tiksi puošnus laikrodis su Dianos skulptūra, o barokinio veidrodžio blausoje dar virpa Dainiaus atodūsis. Rymo svetainėje fortepijonas, kur „noktiurno akor-dai“ kažkada kalbino „tylų širdies nuliūdimą“. Tebestovi rašomasis stalas, prie kurio Poetas kūrė eilėraščius ir dramas, rengėsi paskaitoms. Poeto sesers Marcelės rankdarbiai ir virdulys mena jaukius pasišnekučiavimus prie arba-tos miniatiūriniame valgomajame. Marcelė – geroji namų dvasia – globojo talentingąjį brolį, kad buitis netrukdytų kūrybai. Jiedu leido į mokslus jauniausios sesers Kotrynos vaikus. Dėdės namuose kurį laiką gyvendavo

MAIRONIS SAVO NAMUOSE KAUNEseserėnai ir seserėčios. Maironis sesers vaikams pirko drabužius, mokėdavo už mokslą. Jis manė, kad didžiausias turtas – išsilavinimas, tai turtas, kurio niekas neatims. Specialybę leisdavo patiems pasirinkti, nesikišo, nenurodinėjo.

Šiuose namuose Poetas gyveno iki mirties. Rašydavo ankstyvą rytą, kai kam-barį nutvieksdavo saulė. Sėdėdavo pasirė-męs ranka, žvelgdavo pro langą į Rotušės aikštę, taisydavo gimusį posmą. Čia gy-vendamas parašė puikių eilėraščių, bala-des „Čičinskas“ bei „Jūratė ir Kastytis“, istorinių dramų trilogiją „Kęstučio mir-tis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“, taip pat literatūros ir istorijos mokslo darbų.

Muziejuje saugomas didžiulis Poeto ran-kraštynas nuo dramų juodraščių, eilėraščių iki paprasto lapelio, kuriame skubiai įbrėžtos kelios eilutės apie vaistus arba pora svetimos kalbos žodžių. Turime 1920 m. išleistus „Pa-vasario balsus“ su Poeto taisymais. Į šią jau iš-spausdintą knygą Maironis ranka įrašė eilėraš-tį „Skausmo skundas“ su prierašu „spausdinti tik po mano mirties“. Poetas rengdamas Raštų I tomą redagavo beveik visus eilėraščius, 1927 m. perrašė ranka. Šis Maironio rankraštis, lyri-kos knygos „Pavasario balsai“ paskutinė auto-rinė redakcija, pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lie-tuvos nacionalinį registrą Nr. 34.

Išlikę Maironio, Kunigų seminarijos rek-toriaus ir dėstytojo, paskaitų ir pamokslų ran-kraščiai, proginių kalbų juodraščiai, įvairūs užrašai lenkų, lotynų ir lietuvių kalbomis, ku-rių dalis dar iki šiol nepublikuota.

Kaip tikras tėvas Maironis rūpinosi semi-narijos gerove. Išlikę nemaža rektoriaus kalbų rankraščių, kai jis išleisdamas klierikus atos-togų mokė rimtai elgtis, gerbti tėvus ir arti-muosius: „svečiuose gražiai užsilaikyti, ypač su ypatomis kitos lyties, žaisluose rimtumo ir padorumo neužmiršti, ir į juos perdaug neįsi-leisti“. Rektorius prie pamokymų dar pridur-davo, kad netinka būsimiems kunigams vaikš-čioti trumpu drabužiu ir važinėti dviračiu. Bet kur jaunimas iškęs.

Poeto namuose lankydavosi menininkai, dvasininkija, studentai, giminaičiai. „Maironis didėlesnėms iškilmėms kviesdavosi daug sve-čių. Susirinkdavo, taip sakant, visa Lietuva, nuo prezidento iki paprasto kaimyno“, – rašė kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus, dažnai svečiavęsis pas rektorių. Kasmet spalio 21 dieną būdavo švenčiamas poeto gimtadienis ir vardadienis kartu.

Archyve saugoma keli šimtai vizitinių kor-telių su šiltais linkėjimais, kvietimų į įvairius renginius, koncertus, parodas, medelių sodi-nimo šventes.

Odiniai albumai, pilni neišblukusių nuo-traukų, mena Poetui brangius žmones. Čia rastume ilgakasių „mūzų“ fotografijas, ku-riomis Maironis iliustravo 1920 m. išleistus „Pavasario balsus“. Didžiulės vinjetės pri-

mena Poeto profesoriavimą Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete. 1922 m. tapo Moralinės teologijos katedros vedėju, o 1923 ir 1924 m. skaitė senosios lietuvių literatūros kursą. Žavėjosi K. Donelaičio kūryba: „Aš patsai, nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet širdy nedrįsdavau tuo perdaug pasirodyti. Bet kuo-met Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį poetą, kursai jau apie du šimtu metų puikiai apdainavo Lietuvą, kuomet dar nei Mickevičiaus, nei Šilerio ir Goethes dar nebuvo raštų, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis.“ (Iš paskaitos apie Donelaitį)

Maironis rėmė įvairias kultūrines organi-zacijas. Jo namuose įsikūrė pirmoji Kaune lietuviška biblioteka ir skaitykla, leidykla „Sakalas“, žurnalo „Garnys“ redakcija, dai-liųjų amatų mokykla. Būdamas tikras patrio-tas, norėjo, kad sukauptos kultūros vertybės būtų naudingos Lietuvai ir išliktų ateičiai. „Po mano sesers Marcelės Mačiulytės mirties visi mano baldai, knygos, paveikslai ir kas tik turės bent kokią istorišką vertę, noriu, kad būtų perkelti į mano vardo muziejų“, – rašė testamente. Maironis vertino „meno rūmų“ ir paveikslų galerijų svarbą. „Norėtųsi, kad nu-vargusi žemiškoje kovoje žmogaus siela bent čia rastų užsimiršimą, ramumą, atilsį, o vien-kart gautų čia užburtus sparnus skristi į idea-lų ir grožio sritį“, – bylojo pašventindamas Čiurlionio vardo paveikslų galeriją 1925 m.

Po Maironio mirties (1932 m.) muzieji-ninkas P. Galaunė ir tautodailininkas J. Balys, pasitardami su Marcele Mačiulyte bei semi-narijos rektoriumi P. Penkausku, ėmėsi kurti muziejų. M. Mačiulytė gyveno daug ilgiau už brolį (mirė 1958 m.), išsaugojo visus jo daik-tus, konsultavo muziejininkus.

1936 m. buvo atidarytas muziejus, įrengti trys Poeto memorialiniai kambariai.

Meno kūrėjų draugijos valdyba (iš kairės: Maironis, P. Galaunė, J. Naujalis, B. Sruoga, A. Sutkus, F. Kirša, S. Šilingas) 1920 m.

Regina Mažukėlienė

Ekskursijoje su Kunigų seminarijos profesoriais ir klierikais. Maironis prie garlaivio kamino.

Poilsis sode.

14

Sandrava

Jekaterina ŽilinskajaKauno „Saulės“ gimnazija

Laisvė Gyvenimui

Papilkėjusios akys į gyvenimą žvelgia,Išpilkėjusios akys dažnąkart verkia.Ne rauda, ne žliumbimu – nuovargio srautais.O svajonės sklando po žaliom padangėm.

Laisvė – ne laisvėLaisvė, kaip karas.Žudo grandinėm,Grandinėm kelias.Laisvė – ne laisvė,Laisvė, kaip ietisSusminga į kojasIr neturi kur dėtis.

Žalios padangės pavasario verkiaSunkios grandinės: – Nenusmik, o kelkis!Lyja svajonės liūdesio srautais,Mano žalias dangau, prašau, nekrisk, prašau, kelkis!

Pirštų galiukais per pavasario žolę,Tarp pirštų trupinant sudžiūvusį molį.

Laisvė – ne laisvė.Laisvė, kaip sparnas.Vienu nepaskrisiIr tampi jos tarnas.

Justas JasėnasKupiškis

Dievdirbiui Lionginui Šepkai

Pirmasis gal paskutinisSu dirva su žmogum ir su oruIšskirtas DangausMažumu ir dejone aptvertas

Iš prakaituotos žemės dusulioDidelėm raidėm tebežvelgiaNeištrintas taurusis nerimasVėjas Jis ieško tavęs

Su klaidom neklaidingosMedinės virvelės užkliudėKnygas ir rankasIr nubudusius giedančius angelus

Nekarališkas tavo gyvenimasKarališkai būna dvareNekarūnuotas vardas medžio sapneAr sparne Jau nuneštas ant Didžiojo Stalo

Keistų žolynų tykumojIr daiktuose kurių nebuvoAr tik nenutūpė neatrastaNepažintoji pažymėtojo dalia

Turbūt pašvies mums keliąDar likusias pėdasNamai ir paukščių akys ramiosJau susitaikę.

Gintarė SičiūnaitėPanevėžio r. Miežiškių pagr. m-kla, 7 kl. mok.

Saulės miestas

Saulė kildama nutvieskiaŽėrintį karalių miestą.Zuikučius paleidžia tyliaiŠviesulėliai žaidžia, mirga.

Šviesoje paskendę snaudžiaSaulės miesto karaliūnai.Sunkios mintys galvą slegia,Karūna – našta didžiulė.

Saulės spinduliai perskrodžia,Trūksta oro, trūksta žodžių.Melo suraizgytos pinklėsAnt karališko paminklo.

Diana JasinskaitėTelšių r. Varnių Motiejaus Valančiaus g-ja

* * *Subyra į šipulius

Žodžiai saujom žeriamiĮ sieną

Ir varva nuo josIr teka

UpėmisSaulės auksinėm gijom

Ir sudygsta daigaiIš šalto betonoStiebiasi į viršų

PiktžolėmPasismeigia žmogus

BetoninisAnt žodžio daigų.

Andželika JablonskytėVilkaviškio r. Sūdavos vid. m-kla

Laisvė

Ant elektros laidųPakarti plunksniniaiDebesys.

Meldžiau lietaus,Gavau tik Saulę.

Nelogiška.Ironiška.Skaudu.

Aš niekadaNegaunu, koGeidžiu.

Žvelgiu kas naktįPro grotuotąLangą.

Už joĮžūliai vaiposLaisvė.

Kvailė!Juk ji patiUž grotų.

Rūta Abukauskaitė, 9 klasėPanevėžio r. mokinių kūrybos ir sporto centras, Velžio g-ja

Žolinės naktis – smilgų mirtis

Žolinės naktis. Sukas pasaulis.Be saulės. Vėjuota.Dingo dienos spindulys.Palinko net eskizinis topolis.

Ilgai lietus lis,Tolumoj plazdenas žiburys.Vėjas draiko pievas,Smilgos šoka ratu.

Smilgų širdelės plyš...Grakštūs koteliai lūš...Švelnios galvelės užmigsTamsioj Žolinės nakty...

Emilija FijalkauskaitėPanevėžio „Vilties“ pagr. m-kla

Metų laikai

Jau niaukiasi dangus,Spalio vidurys.Pasipila lietus,

O, kaip aš myliu jį!

Vasara jau praeity,Žiema dar neatėjo.

Rudens plasnojančiam glėbyMan linki „gero vėjo!“

Bet laukiu saulės aš karštosIr šilto vandenėlio,

Aš laukiu vasaros linksmos – Mane tai pakerėjo.

Karolis Kirkliauskas, 8 klasėAlytaus Adolfo Ramanausko-Vanago g-ja

Jaučiu

Jaučiu, kaipVėjo gūsis

Stipriai sukedenaMano plaukus.

Matau, kaipLeidžiasi jauki

Vidurvasario saulė.

Girdžiu, kaipSaulėlydyje žaidžiaMaži saulės vaikai.

Pasaulyje pilnaMažyčių stebuklų,

Tik reikia juos pajusti,Girdėti arba matyti.

***

„Pavasario balsų“ konkursui

***

***

***

***

è 15 p.

15

Sandrava

Ema StončiutėTelšių Vincento Borisevičiaus g-ja

Alkana ugnis

Karšta liepsna pasiekia medžio rankąIr kutena rievėtą odą.Ilgi ugnies liežuviai lyg klusnūs šunyčiaiLaižo jo sustingusį veidą.

Apraizgo šviečiančios gyvačiukės medžio kojasIr be pasigailėjimo gelia.Baisūs jų nuodai lyg giltinės juokasAugalo gyslomis teka.

Šoka vėjyje ugnis keistą šokį.Medžio gyvybė jau gęsta.Virsta ant šono jo didelis kūnas,Ugnis tik palaimingai traška.

Agnė ŠikaitėMolėtų g-ja

mėgstu vandenįtu esi vanduovarvakapsikaprizasir vėl tik vanduopurvinasšvarusšvarus vanduo

nėra metaforos yra tik vanduo.

Gabija KarlonaitėTrakų Vytauto Didžiojo g-ja

Ar džiaugtųsi šiandien Maironio širdis?

Kada tik keliu važiavau pro Trakus,Man verkė iš skausmo širdis.

Maironis

Didysis, be abejonės, žymiausias lietuvių poetas Maironis, kurio indėlis į lietuvių literatūrą, kultūrą, istoriją ir apskritai tautą yra neišmatuojamas, liūdėjo važiuodamas pro Trakus. Pilies griuvėsiai žadino poeto vaizduotę. Maironis ne viename eilėraštyje, romantiko žvilgsniu aprėpdamas tėvynę, su-kuria plačią panoramą. Jo žvilgsnis kliudė banguojantį Nemuną, sraunią Dubysą, tamsias girias, milžinų kapus ir pilių griuvėsius. Upės vis dar banguoja, kalnai vis dar stūkso, o štai Galvės ežero saloje griuvėsių jau nebėra. Vi-etoj jų stovi didinga pilis. Ką Maironis matytų ir jaustų šiandien važiuodamas pro Trakus?

Banguojantys mėlynakiai ežerai turėtų pat-raukti romantiko akį pirmučiausia. Bet juk tie patys ežerai tyvuliavo ir Maironiui važiuojant pro Trakus, ir dar amžių amžius prieš tai. Deja, poetas Trakuose regėjo „vien tamsią naktį“. Tai 1892-ieji, laikas, kai griūvančios pilies sienos stokojo žmogaus dėmesio, buvo apleistos. Vytauto Didžiojo pilis Maironiui buvo herojiškos praeities įrodymas. Kas primins ateities kartoms, kad čia didvyrių gyventa, jei pilies nebus? Todėl ir „graudi ašarėlė beplovė skruostus“. Pilies sienos jau nebegriūva, o kerpių paieškoti reikėtų. Išaušo poeto išsvajota, išdainuota laisvės diena, tamsos nebeliko. Maironio širdis džiaugtųsi matydama didingą, net ir naktį šviesią Trakų pilį. Šiandien Trakų salos pilis – jau ne tik herojiškos praeities įrodymas, bet ir Lietu-vos reprezentacinis objektas. Pasakojant užsieniečiams apie Lietuvą, būtinai paminimi ir Trakai, kalbant apie Trakus, svarbiausia – pilis.

Trakiečiai savo gimtojo miesto neįsivaizduoja ne tik be pilies, bet ir be Kultūros rūmų. Maironis būtinai pastebėtų žmones, besirenkančius į kultūrinį renginį, ir tikrai nusišypsotų. O širdis jam iš laimės suspurdėtų, sužinojus, kad kai kuriuos rengin-ius organizuoja arba padeda organizuoti sava-noriai, dažniausiai jaunimas. Kultūros rūmai miestelėnus kviečia ne tik į šventes ar kon-certus – čia buriasi Karališkojo teatro artistai, šokių kolektyvai, po tuo pačiu stogu dainuoja ir folkloriniai ansambliai. Apie svarbiausius įvykius, džiaugsmus ir problemas kiekvienas gali paskaityti savaitraščiuose „Galvė“ ir „Trakų žemė“.

„Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo“, – prisimena Maironis. Ir mes, trakiečiai, Vytautą Didįjį minime, juk Jo gimtinėje gy-vename. Kuo jau kuo, o Trakų Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia Maironis tikrai nenusiviltų. Dabar šis objek-tas – svarbus piligriminių kelionių tikslas.

Bažnyčia taip ir liktų tik bažnyčia jei ne žmonės, kurių veikla susijusi su ja. Parapijos jaunimas, bažnytinis choras ir čia tarnaujantys kunigai pavertė bažnyčią dar vienu kultūros objektu.

Poetas, važiuodamas pro Trakus, tikrai susidomėtų dideliu plytiniu pastatu, tarsi išaugančiu iš kalvų. Tai – Trakų Vytau-to Didžiojo gimnazija. Šičia kunkuliuoja jaunatviškas mokyklinis gyvenimas. Čia gim-sta beprotiškos idėjos, čia jauni žmonės ug-domi gyvenimui, čia gimsta pirmoji meilė, čia skamba juokas ir dainos. Moksleiviai pagar-biai taria Vytauto Didžiojo vardą. Kiekvienais metais, spalio 27 dieną švenčiame Vytautines – gimnazijos gimtadienį. Tai šventė, kai pri-simename mokyklos ir savo miesto istoriją, o ji yra glaudžiai susijusi su Vytautu Didžiuoju. Mokiniai rašiniais, piešiniais, eilėmis pager-bia didį Lietuvos kunigaikštį.

Tas pats geltonų plytų pastatas tarsi skruzdėlynas kruta, veikia ir kuria istoriją kiekvieną dieną. Gimnazija dalyvauja įvairiuose valstybinio ir tarptautinio masto projektuose. Mokiniai turi galimybę rinktis įvairaus spektro veiklas. Štai vieni kuria filmą kol kiti dalyvauja olimpiadose, o treti organi-zuoja ekskursijas. Mokytojai taip pat atranda laiko ir sukuria šmaikštų spektaklį. Koridoriu-ose vyksta rankdarbių mugės, o sienas puošia jaunųjų dailininkų darbai. Įsiklausius galima išgirsti įvairiausių amžių dainininkų ir chorų dainuojamas dainas, bei įvertinti mokyklos jaunimo muzikos grupės dėliojamus akor-dus. O kur dar sportininkų pasiekimai, ku-riais didžiuojamės ir siekiame vis aukštesnių rezultatų. Visko tiek daug, kad įamžinti veik-las vos spėja gimnazijos laikraštis „Klaustu-kas“. Jau septyniolika metų „Klaustukas“ ne tik informuojas gimnazijos bendruomenę, ugdo mokinių demokratiškumą, pilietiškumą, moko diskutuoti, bet ir kursto kūrybiškumo ugnelę.

Užutrakio dvaras, kuriame kiekvieną savaitgalį vyksta muzikos virtuozų pasiro-dymai, dailės parodos traukia kultūrinio gy-venimo mėgėjus ne tik iš Lietuvos. Varnikų botaninio-zoologinio draustinio pažintinis takas domina aktyvaus laisvalaikio aistruo-lius ir šiaip gryno oro gurkšnio trokštančius žmones. Salos pilis, Kultūros rūmai, Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija, Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir dar daug nepaminėtų Trakų miestui svarbių dalykų lyg magnetai traukia čionai skirtin-gus žmones. Įdomu gyventi, kai į šventę ar prie vieno stalo susirenka lietuviai ir karai-mai, totoriai, lenkai ir rusai. Svarbiausia, kad visiems čia gera, visi čia radę savo namus. Gera matyti tiek skirtingų besišypsančių žmonių savo mieste. Kiekvienas žingsnis, žengtas Trakuose, primena istoriją, ataidi garbinga praeitimi, čia bet kurį akmenį galėjo liesti Vytautas Didysis. Jei šiandien pro čia važiuotų Maironis, Poeto širdis nebeverktų, nes nėra dėl ko, ji spurdėtų iš džiaugsmo, o pats Jis šypsotų, kaip ir visi čia atvykę žmonės.

***

Išleista knyga apie lietuvybę Vilniaus krašte.

16

Sandrava

2005 m. įsteigtas Kauno „Saulės“ gimna-zijos maironiečių būrelis. Draugijos paskir-tis – per kompetencijų ugdymą formuoti asmenį, padėti turtinti pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius. Todėl siekiama aktyvinti organizacijos veiklą mokykloje, skiepyti mokiniams dorus tautiškus idealus, besidomint Maironio gyvenimu ir kūryba, pažinti tautos istoriją, semtis meilės bei pa-garbos gimtajam kraštui, jo kalbai ir gamtai, šiems darbams žadinti savo bendraamžius, gilinti gimtosios kalbos bei literatūros žinias, ugdyti pilietiškumą, lavinti gebėjimą kritiškai mąstyti, puoselėti kūrybinius sugebėjimus, dalyvaujant gimnazijos, miesto, šalies rengin-iuose, mokslinėse konferencijose, projektu-ose, akcijose.

Maironiečių veikloje aktyviai dalyvauja 1–4 klasių gimnazistai. 2012 m. jų skaičius išaugo iki 40 narių, kurie savo veiklą grindžia didžiojo poeto Maironio priesakais. Parengtos programos, stendiniai pranešimai, metraštis, surinkta ir susisteminta medžiaga apie gimna-

KRONIKA

zijos maironiečių veiklą padės pasidalyti gerąja patirtimi, kraštotyros medžiagos kaupimas, kūrybinių darbų rašymas, filmų kūrimas pager-ins dalykines kompetencijas bei paįvairins moksleivių popamokinę veiklą.

Kelios gimnazistų mintys apie veiklą:

Šaltą 2012 m. vasario dieną keturi maironiečiai – Arnoldas Akimovas, Kotryna Gūdžiūtė, Inga Dekerytė ir Aivaras Smai-lys – vyko į Vilnių, kur tradiciškai dalyvavo kasmetinėje VU vykstančioje konferencijoje. Ji pradėjo Maironio 150-ųjų gimimo metinių renginių ciklą. Mūsų maironietė Kotryna Gūdžiūtė skaitė Maironio eilėraštį „Pavasaris“, o Inga Dekerytė – pranešimą „Kai skamba žadintuvas“. Kiti du maironiečiai filmavo renginį, o vėliau sukūrė apie tai filmuką.

Ši veikla ne tik praturtino mūsų žinias apie Maironį, tačiau taip pat padėjo sužinoti kitų garbių žmonių, pvz., poeto M. Martinaičio, nuomonę apie jo reikšmę Lietuvai ir žmonėms.

I. Dekerytė, 4H kl.

Džiaugiuosi, kad patekau į Kauno „Saulės“ maironiečių draugiją, nes tokios bendrijos

Maironio 150 – ąsias gimimo metines pasitinkantsuvienija bendraminčius, skatina kurti ir tobulėti.

Būnant tarp kūrybingų žmonių gimsta nau-jos idėjos, mintys, nauji kūriniai, auga didelės ir tvirtos asmenybės.

J. Žilinskaja, 4Dkl.

Audronė Kondrotienė Kauno „Saulės” g-ja

Klr. teol. lic. Nerijus PipirasKauno kunigų seminarija

MAIRONIO PAVEIKSLAS ARKIKATEDROJE

Netrukus minėsime didžiojo mūsų tau-tos dainiaus prelato Jono Mačiulio-Maironio 80-ąsias mirties metines. Turbūt daugelis šį žmogų prisimena iš literatūros vadovėlių. Neretam galbūt teko praeiti pro Kauno arki-katedroje esančią kriptą, kurioje palaidotas tas dvasingasis „baltas senelis“. Tačiau ne-retai tuo Maironio paveikslas ir pasibaigia. Šio straipsnio tikslas – pristatyti didį lietuvių literatūros klasiką kaip dvasininką, prelatą, maldos žmogų. Dera pažymėti, kad duomenų šia tema pavyko rasti ne itin daug. Rašydamas šias eilutes, daugiausia naudojausi Lietuvos mokslų akademijos 1990 m. išleistu leidinio „Literatūra ir kalba“ XXI tomu, kuriame pub-likuojami Maironio amžininkų prisiminimai.

Pirmiausia į akis krinta vienas įvykis, kurį savo prisiminimuose yra užrašiusi Jadvyga Čiurlionienė. Manau, tai nubrėžia ryškią li-niją Maironio pastoracinio darbo horizonte. „Kastuką pasikvietė kunigas Maironis pasi-tarti užsakų klausimu, žadėjęs jam duoti kai kurių patarimų. Nuėjęs pas jį, brolis rado par-uoštas vaišes, o kunigą nenusiteikusį apie rei-kalus kalbėti. Buvo daug ir nuoširdžiai kalbė-ta. Maironis labai broliui patikęs. Besivaiši-nant pakilo nuotaika. Kunigas pasirodė labai šnekus ir įdomus. Jis papasakojo daug apie save, savo gyvenimą, pažiūras į gyvenimą, kurios buvo labai liberalios, taip pat apie kai kuriuos svarbesnius įvykius. Buvo nuoširdus

ir draugiškas. Jis taip daug ir nuoširdžiai pa-sakojo, kad Kastukas pasijuto lyg ir skolingas ir, norėdamas pagerbti jo atvirumą, pradėjo ir pats, savikritiškai nusiteikęs, apie save kalbėti. Broliui nutilus, kunigas staiga pakilęs, išėjęs ir sugrįžęs su stula ant kaklo ir su brevijoriumi rankoje, pradėjęs kažką lotyniškai murmėti, po to peržegnojęs brolį ir pasakęs: „Dabar aš jums galiu parašyti raštelį-pažymėjimą, kad jūs atlikote išpažintį, ir bus šis klausimas iš-rištas.“ Atsimenu, net tėvai juokėsi dėl tokio netikėto laimėjimo.“7

Arkikatedroje prelato Maironio klausykla, kaip savo atsiminimuose nurodo amžininkai, buvusi nuolat žmonių apgulta. Pats prelatas, kaip ir kiti kunigai, kiekvieną šventadienį au-kodavo Mišias. Tačiau į sakyklą lipdavo gana retai. Švęsdamas Eucharistiją, Maironis nero-dė pernelyg didelio davatkiškumo. Kalbėda-mas klierikams, nuolat ragino, kad bažnyčioje būtų gražiai giedama. Kartą yra taip pasakęs: „Giedodami ištarkite gerai, aiškiai žodžius, nenutraukite galūnių, kaip kartais tenka girdėti giedančius kunigus“. Jis mėgo klausytis klie-rikų choro giedojimo arkikatedroje iškilmių metu. Tačiau paties prelato balsas buvęs ne-stiprus, baritonas.

Nors Jonas Mačiulis-Maironis turėjo pre-lato, apaštališkojo protonotaro8 titulą, insig-nijas užsidėdavo tik iškilmingomis progomis. Rektoriaus paprastumą jautė ir klierikai, visą rektoriavimo metą savo dvasinį vadovą gerbę ir mylėję. Tai pasakytina kalbant ne tik apie klierikų ir vadovybės santykius „už mūro sie-nų“, bet ir katedroje. Kunigas Stasys Yla prisi-mena, kad jam yra tekę rektorių sutikti arkika-tedros zakristijoje, po ceremonijų, „kurioms, kaip sako pats Stasys Yla, kitus klierikus tais metais tekę rengti ir juos tvarkyti prieš apeigas

arba po jų. Maironis iš eilės su kitais kapitulos nariais būdavo celebrantu ir jam tekdavę kar-tais jį aprengti“. Kunigui Stasiui Ylai visada miela būdavo jausti „kitokį Maironį“, nei alma mater.

Pažymėtina, kad prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, net ir nebūdamas seminarijoje, lai-kėsi dienotvarkės. Visa tai prelato paveikslui suteikia rimtumo. Kunigas Juozapas Pletkus mini, kad Maironis net atostogaudamas kas-dien keldavosi apie septintą valandą ryto, pa-simeldęs, papusryčiavęs, kelioms valandoms užsidarydavo savo kambaryje. Apie vienuo-liktą valandą kasdien eidavo padirbėti fizinio darbo (kalbama apie vasaros atostogas, aut. past.). Po pietų mėgdavo pailsėti, pasivaikš-čioti ar pasimaudyti.

Tai tik keli štrichai Jono Mačiulio-Maironio portretui. Manau, jog apie šį žmogų neužten-ka kalbėti vien kaip tik apie asmenybę, nauja linkme pasukusį lietuvių literatūrą. Duome-nys, kuriuos apžvelgėme, nors jų, tenka pripa-žinti, yra nedaug, rodo, kad Maironis pirmiau-sia buvo Kristaus apaštalas, žvelgęs į pasaulį kitokiu – maldos ir minties žvilgsniu. Būtent toks tas „baltasis senelis“ amžiams išliks ne tik lietuvių literatūros horizonte ar Kauno arkika-tedros pašonėje, bet ir krikščioniškosios Lie-tuvos padangėje, kiekvieno tikinčio lietuvio kataliko širdyje.

7 Literatūra ir kalba / Lietuvos mokslų akademi-ja. Vilnius: Vaga. 1990. 450 p.

8 Protonotaro titulą Maironis gavo 1931 metais. Tačiau pats šį titulą laikė tuštybe. Viename laiške jis taip rašo: pats gi asmeniškai neturiu kuo labai džiaugtis, ypač tuščiu titulu ir teise pasipuošti vio-letiniais rūbais; galėjo tai sudaryti man šiokį tokį malonumą prieš 15 metų; dabar senatvėje tai vanitas vanitatum“.

Tęsinys. Pradžia Nr. 55.

Su poetu M. Martinaičiu konferencijoje Vilniuje.

17

Sandrava

KRONIKA

Kotryna Kiriliauskaitė, Greta JuškaitėKauno r. Raudondvario gimnazija

Maironiečiai BabtuoseKauno r. Babtų gimnazijoje vyko

maironiečių sambūris „Trokštu draugo arčiau“, kuriame dalyvavo Raudondvario, Karmėlavos ir Babtų gimnazijų maironiečiai.

Šiltai sutikti ir pavaišinti šeimininkų lydimi iškeliavome pasižvalgyti po Babtų apylinkes.

Apsilankėme pas miestelio menininkę Eleną Bakienę, kuri siuvinėja paveikslus iš sagų. Lietu-voje ji vienintelė verčiasi šiuo menu. Menininkė papasakojo įdomią savo meno istoriją, aprodė jaukų būstą ir kūrinius iš sagų. Ko tik ten nebuvo... Drugeliai, gėlės, žuvys, įvairiausi or-namentai. Visas namelis paskendęs nuostabių

Viktorija SuchodimcovaTelšių r. Varnių Motiejaus Valančiaus g-ja

Kuo gyvi Varnių Motiejaus Valančiaus

gimnazijos maironiečiai

Pagrindinis darbo baras – gimtosios tarmės tyrinėjimai. Akvilė, Vitalija, Viktorija ir Loreta, pernai sėkmingai pasidarbavusios, susipažindamos su įdomiomis pelkėtų Lūksto ir Biržulio apylinkių mitinėmis būtybėmis ir

Vitalija KaralienėŠiaulių Gytarių progimnazija

Šiaulių draugija pasitinka Maironio jubiliejinius metus

Pasitinkant Maironio 150-ąsias gimimo metines, įgyvendinamas projektas „Aš Dievo įkvėptas su lyra giesmes pinti“.

Daukanto gimnazijoje vyko literatūrinė popietė, kurią vedė Šiaulių dramos teatro aktorė Silvija Povilaitytė, ji, aktorius R. Dudnikas ir moksleiviai skaitė Maironio poeziją. Literatūrines kompozicijas parengė Gytarių progimnazijos, Moksleivių namų „Kibirkšties“ klubo maironiečiai bei Daukanto gimnazijos mokiniai.

Kiekvienam maironiečiui didžiausias džiaugsmas – tradiciniai maironiečių sambūriai, kuriuose susitinka su bendraamžiais ir bendraminčiais, praplečia savo akiratį ir draugų gretas. Parsivežę gražių įspūdžių iš tradicinės Baltų vienybės dienos maironiečiai Moksleivių namų „Kibirkšties“ klube surengė gražiausių šventės akimirkų fotonuotraukų parodą, įsijungė į studijas „Maironis ir tautos istorija“.

Maironiečiai aktyviai dalyvavo tradicinėje miesto meninio Motiejaus Valančiaus kūrybos skaitymo konkurse, kuriame „Kibirkšties“ klubo maironietės Gražina Zbarauskaitė ir Evelina Mockūnaitė tapo konkurso laureatėmis, bei meninio žodžio ir raiškos šventėje „Nuostabi meilės jėga“.

Jau keletą metų vyksta draugiškos maironiečių vakaronės, kurių metu rengiamos viktorinos, linksmųjų ir šauniųjų maironiečių rinkimai.

Mūsų miesto maironiečiai kuria naujas tradicijas. Viena iš jų – meninės fotografijos konkursas „Mano tėviškė“.

pristačiusios savo pranešimą Žemaitijos re-giono konferencijoje, šiemet ėmėsi ne mažiau įdomios savo tarmės frazeologijos. Žemaitiškos kūrybos konkurse dalyvaja Arnas, Viktorija, Agnė, Diana, Akvilė V. Jaunieji kūrėjai išleido almanachą „Svajoju pakelti sparnus“. Pavasa-riop ruošiamės aplankyti Dievyčio piliakalnį ir Padievyčio ežerą, kur valtele yra yręsis kadaise didysis Maironis, klausydamasis vaidilutės sakmių apie šias paslaptingas vietas. Jei pavyks, susitiksime ir su tos vaidilutės dukra, nūnai gyvenančia mamos tėviškėje Karužiškės dvare prie garsiojo Medvėgalio. Gaila, nenumaldomai bėga laikas, artėja egzaminai ir romantiškai, mielai širdžiai maironietiškai veiklai lieka vis mažiau valandėlių.

Ema StončiutėTelšių Vincento Borisevičiaus g-ja

Maironiečiai tęsia veikląLietuvos Nepriklausomybės atkūrimo

dienos išvakarėse Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos maironiečiai, vadovaujami mokytojos Gražinos Narmontienės, pakvietė savo draugus į susitikimą. Jame dalyvavo mokiniai iš Telšių „Džiugo“ vidurinės (vadovė A. Ramančauskienė), Eigirdžių (vadovė D. Juškienė) bei Viešvėnų (vadovė A. Adomaitienė) pagrindinių mokyklų. Šventė vyko mokyklos koplytėlėje. Visi vaikai prisistatė – dainavo, deklamavo Maironio metais išmoktus poeto eilėraščius, pasakojo apie nuveiktus darbus. Artimiau susipažinę maironiečiai išklausė žemaičių krašto poetės Ievos Sigitos Naglienės minčių apie kūrėjus, kurių darbai, veikla darė įtaką tautos likimui. Be to, poetė skaitė keletą eilėraščių iš savo rinkinėlio „Iš lėto į jūrą“ ir atsakė į klausimus. Gimnazijoje svečiavosi ir Viešvėnų pagrindinės mokyklos direktorius Jonas Petrauskas, kuris, kaip prisipažino, kartu su maironiečiais trečią kartą skaito lietuvių klasiką Maironį. Renginį puošė abiturientės Dovilės Sausdrovaitės dainos pagal S. Nėries, Just. Marcinkevičiaus eiles. Aptartas veiklos planas. Balandžio 21 d. planuojame vykti į Trakus, kur vyks Jurginės, poezijos konkursas „Pavasario balsai“. Vėl būsime kartu!

Ieva PetrokaitėŠiaulių moksleivių namai

„Nuostabi meilės jėga“Šiaulių moksleivių namuose į jau penktąjį

kartą organizuojamą meninio skaitymo ir dainuojamosios poezijo konkursą „Nuostabi meilės jėga“ susirinko tikri meilės specialistai iš Šiaulių miesto mokyklų. Renginio suma-nytoja ir organizatorė Moksleivių namų mai-roniečių būrelio vadovė Aldona Margienė pasidžiaugė, kad į renginį kiekvienais metais susirenka vis daugiau moksleivių, kad ne tik dainuojama, deklamuojama, bet šiemet meilės jausmas buvo išreiškiamas šokiu, sekamos tar-miškos sakmės apie „buobas“, juk be jų „mei-las kaip ir nier“.

Nuostabios meilės jėgą geriausiai perteikė 8–10 klasių grupėje Simono Daukanto gim-nazijos mokiniai (mokytojos Vilma Ušinskie-nė, Alvyda Jusienė), „Romuvos“ gimnazijos mok. Ieva Balvočiūtė (mokytoja Virginija Užienė), Šiaulių moksleivių namų mok. Ieva Petrokaitė (mokytoja Sigita Pilipauskienė). 11–12 klasių grupėje geriausiai pasirodė VšĮ Šiaulių universiteto gimnazijos moki-niai (mokytoja Violeta Šukienė), „Romuvos“ gimnazijos mok. Aurelija Kavitova (moky-toja Dalia Vėlaitienė), „Romuvos“ gimnazi-jos mok. Justas Pertyla (mokytoja Virginija Užienė). Nugalėtojai apdovanoti diplomais, Moksleivių namų taikomosios dailės būrelio „Kurkime kartu” mokinių sukurtais gėlių žie-dais, įamžinti „STOP KADRO“ fotosesijoje.

spalvų margumyne. Paskui patraukėme link paminklo, skirto Dariui ir Girėnui atminti. Ten įsiamžinome ir išklausėme Babtų gimnazistų pasakojimą apie šiuos du Lietuvos didvyrius, pasiryžusius perskristi Atlantą.

Babtuose yra vienintelis Baltijos šalyse veikiantis Sodininkystės ir daržininkystės institutas. Tą dieną teko ir jame apsilankyti, išgirsti pasakojimą apie daržovių ir vaisių džiovinimą, perdirbimą, atliekamus bandy-mus.

Visiems patiko Babtų gimnazija – ji tokia erdvi, puošni ir didelė – ir labai draugiški gim-nazistai.

Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė ir JAV LB Rytinės Connecticut Apylinkės vicepirmininkė Irena Nakiene.

Plačiau kitame numeryje.

18

Sandrava

Dovilė Jurkutė, Regina EmbrektienėKauno r. Karmėlavos Balio Buračo g-ja

Jubiliejinės krikštynos KarmėlavojeSkambant F. Šuberto

„Serenadai“ (atlikėjos Ieva ir Vytautė) jau dešimtą kartą būrėsi gimnazijos maironiečiai, kad išgirstų jaunųjų priesaikos žodžius ir juos pakrikštytų...

Pirmiausia vyresnieji papasakojo apie mai-roniečių būrelio veiklą, pateikę metinę kroniką. Ypač svarbūs dešimtokės Julijos pasiekimai: pirmosios vietos rajono ir ša-lies poezijos konkursuose. Šventėje vėl naujai skambėjo Maironio kūrybos skaitiniai: „Tu girele, tu žalioji“, „Mergaitė“, „Viltis“. O maironiečių choras nuoširdžiai dainavo „Už Raseinių, ant Dubysos...“ ir „Kur bėga Šešupė“.

Krikštynose buvo linksma: krikštamotės Danielė ir Greta neužmiršo tradicinių apeigų: vaišino „Maironietiška“ arbata, skanėstais bei kvietė šokti, žaisti dideliame draugų rate...

O kokia maironiečių būrelio ateitis? Visiems lieka Balio Buračo, fotogra-fo, kraštotyrininko, Mokytojo, kurio 115-ųjų gimimo metinių jubiliejų nese-niai šventėme, kvietimas: „Galvok tik apie tai, kad dar mažai padarei...“

KRONIKA

Ateitininkai ir maironiečiai sutelkia dėmesį į mūsų jaunimo lavinimą bei ugdymą. Tai įrodo įvairiausi renginiai, užsiėmimai, vykstantys šiose organizacijose. Maironio 150-osioms metinėms paminėti įvyko literatūros viktorina Kauno Maironio gimnazijoje. Buvo tikrai smalsu sužinoti įvairių faktų apie Maironį. Šioje vik-torinoje aš dalyvavau su keliomis savo bendraklasėmis ir galiu pri-pažinti, kad namo grįžome praturtėję. Nors ir neužėmėme prizinių vietų, pats renginys buvo nuosekliai bei tvarkingai suplanuotas, o geros emocijos liejosi per kraštus. Maironiečiai yra nepaprasti tuo, kad jie praeitį bando susieti su dabartimi. Gilinimasis į istoriją man visada patiko, todėl tai ir paskatino aktyvų dalyvavimą maironie-čių organizacijoje. Mano įstojimas į šią bendruomenę susiklostė netikėtai. Vos atėjęs į Kauno „Saulės” gimnaziją nežinojau, kad mano auklėtoja A.Kondrotienė yra pagrindinė maironiečių kuratorė gimanazijoje. Staiga gavau lapą su savo pavarde, pasirašiau. Nuo tos akimirkos tapau vienu iš trijų tūkstančių maironiečių Lietuvoje. Nesigailiu, nes tai mana sritis! Savas idėjas bei žinias, pasisemtas iš praeities, stengiuosi perduoti ir panaudoti šioje organizacijoje. Pavasario vėjai atneša ne tik šiltą vėją, bet ir naujas bei žviežias permainas. Todėl išjunkime kompiuterius ir prisijunkime prie gražią Lietuvą kuriančių Lietuvos jaunimo organizacijų!

Maironiečiai – Lietuvos šviesuliai!

Kotryna NarbutaitėPanevėžio „Vilties“ pagr. m-kla

Pasitinkant tautos poeto Jono Mačiulio-Maironio 150-ąsias gimimo metines, Panevėžio „Vilties“ pagrindinėje mokykloje sausio mėnesį lietuvių kalbos mokytoja Vytalija Masiulienė subūrė kūrybiškus, mėgstančius poeziją moksleivius į maironiečių būrelį.

Esame aktyvūs, rengėme Vasario 16-ajai skirtą literatūrinę-muzikinę kompoziciją, organizavome Knygnešio dienos minėjimą – Knygų mugę, kurios metu originaliai pristatėme labiausiai patikusias knygas. Planuojame aplankyti poeto gimtinę, Maironio lietuvių literatūros muziejų Kaune.

Alma PranevičienėRadviliškio Vaižganto g-ja

Galima skirti dvi veiklos kryptis: kultūrinę ir kūrybinę. Rengiamos išvykos, susitikimai su kultūros atstovais, literatūrinės popietės. Jau tradicija tapo, kad meninio skaitymo konkursą gimnazijoje organizuoja maironiečiai. Gruodžio mėnesį organizuojama kalėdinė poezijos popietė, aplankytas Rygos nacionalinis operos ir baleto teatras. Pavasarį dalyvau-jame renginyje „Poezijos pavasarėlis“ Baisogaloje. Pasitinkant 150-ąsias Maironio gimimo metines parengta radijo laida, išleistas stendas. Daly-vaujame kūrybiniame konkurse „Pavasario balsai“. Pasibaigus mokslo metams vykstame į kūrybinę stovyklą.

Mes – Maironiečiai

Maironiečių būrelio veikla

Zita AndrijaitienėRaseinių r. Ariogalos g-ja

Kovo 16 d. Ariogalos gimnazijoje vyko rajono mokslinė gimtosios kalbos konferencija, skirta poeto Maironio 150-mečiui paminėti. Renginio organizatoriai – lietuvių kalbos mokytojos ir jaunieji maironiečiai. Da-lyvavo Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos, Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos, Nemakščių Martyno Mažvydo vidurinės mokyk-los mokiniai, jų mokytojos, Raseinių švietimo centro metodininkė Ramutė Jegnorienė.

Renginį daina „Užmigo žemė“ pradėjo jaunieji bardai Ilvita Balžekaitė ir Šarūnas Kvietkus. Konferencijos vedėjos Sandra Klevinskaitė ir Akvilė Andrijaitytė renginio pradžioje priminė, kad lietuvių kalba yra nedidelis ežerėlis, palyginti su plačiai ištvinusiomis anglų, ispanų ar rusų kalbų jūromis.

Metodininkė Ramutė Jegnorienė padėkojo mokiniams ir jų mokyto-joms už konferenciją, pasidžiaugė pranešimais, įteikė padėkas ir pasakė, jog tikisi, kad kitais metais vėl susitiksime. Žinoma, susitiksime, juk tu-rime sutelkti jėgas, kad išsaugotume tą „nedidelį ežerėlį“ – savo gimtąją kalbą.

Konferencija Ariogalos gimnazijoje

Laura RazulevičiūtėKaišiadorių r. Žiežmarių g-ja

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimas

Kovo 11 – tai diena, turinti ypatingą reikšmę kiekvienam lietuviui. Prieš dvidešimt dvejus metus Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Nuo tos dienos mes, Lietuvos žmonės, gyvename laisvoje ir savarankiškoje valstybėje.

Šios svarbios datos paminėjimo proga Žiežmarių gimnazijos maironietės kartu su mokytoja Daiva Maciulevičiene parengėme literatūrinę kompoziciją pagal Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“. Atskleidėme sunkią lietuviško žodžio padėtį XIX a. Lietuvoje. Pirm-ieji šią trumputę istorijos pamoką išvydo Žiežmarių gimnazijos mo-kiniai renginyje „Daina ir žodis Lietuvai“, skirtame Kovo 11 dienos minėjimui. Kompozicija parodyta ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo minėjime miestelio kultūros centre. Vietiniai gyventojai džiaugėsi galėdami paklausyti mūsų tautos dainiaus eilių bei prisimin-ti gimtinės istoriją.

Radviliškio Vaižganto progimnazijos maironiečiai atidarė parodą „Maironiui 150“.

19

Sandrava

Ringovė. Vilkijos sen. Pro pušyną matyti Nemunas ir plentas į Jurbarką. Čia iki Maironio 150-mečio minėjimo Baltų vienybės dieną rugsėjo 22 d. bus ekspozicija apie Poetą ir Ringovėje suimtą 1863 m. sukilimo vadą kun. Antaną Mackevičių, prie šimtamečio pušyno bus atidengtas Poetui paminklinis kryžius „Pasklido giesmė po tą šalį toli, / kur Nemuno vandenys bėga... (Maironis).

Ringovės urėdija išlikusi nuo 1863 m. sukilimo. Čia miške suimtas A. Mackevičius, kunigas, vienas 1863 m. sukilimo vadų.

Valstybinės Maironio metų programos aptarimas Kultūros ministerijoje. Iš kairės – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direkto-rius Mindaugas Kvietkauskas, poetas Marcelijus Martinaitis, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Al-dona Ruseckaitė. Draugijos pirmininkas supažindino su Maironio 150-mečio svarbiau-siais renginiais: balandžio 21 d. „Pavasario balsų“ poezi-jos konkursas ir Jurginės Trakuose bei rugsėjo 22 d. Baltų vienybės diena prie Poeto apdainuoto Nemuno – Raudondvaryje, Vilkijoje, Ringovėje, knygos „Maironio kelias“ leidyba.

Pasitarimas Kultūros ministerijoje dėl Mai-ronio metų. Iš kairės: Programų skyriaus vedėja Ona Šaltytė ir Kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Ar visi supranta jaunimo tautiško auklėjimo svarbą?

Konferencija „Maironis – tautos dvasios žadintojas“. Gieda „Lietuva brangi“ kartu su svečiais - E. Ignatavičiumi ir M. Martinaičiu.

MAIRONIO METŲ VEIKLOS PROGRAMA

1. „Pavasario balsų“ konkursas ir Jurginės Trakuose. 04–21 mėn.2. Edukacinė programa „Maironio kelias per Lietuvą“. 04–12 mėn.3. Knygos „Maironio kelias“ leidyba. 06–07 mėn. 4. Maironio 150 metų šventė Krekenavoje. 06–22 mėn.5. Maironio ir A. Mackevičiaus ekspozicijos rengimas Ringovėje. 07–09 mėn.6. Lyderių mokymo stovykla Melnragėje ir šventė Maironiui Palangoje. 08 mėn.7. Maironio 150 metų panemunėje (Raudondvaris, Vilkija, Ringovė), Baltų vienybės diena. 09–22 mėn.8. Paminklinio kryžiaus Poetui atidengimas Ringovėje. 09–22 mėn.9. Laikraščio „Sandrava“ leidyba. 09 ir 12 mėn.10. Maironio 150 metų šventė Kaune. 10–21 mėn.11. Dainuojamosios poezijos ir Maironio skaitymų konkursas Vilniuje. 11 mėn.

20

Sandrava

Laiškas iš www.elibrary.ltLaikraštį „Sandrava“ skaito lietuviai, gyvenantys užsienyje.Kiekvienas naujas laikraščio numeris sukelia didelį

susidomėjimą, nes tuo metu pagausėja prisuijungusių ir atsisiunčiančių laikraščio el. versiją skaitytojų skaičius.

Vidutiniškai kiekvieną numerį perskaito keli (maždaug 5) tūkstančiai skaitytojų.

Pagarbiai Algirdas Aušra

„Sandravą“ galite skaityti www.elibrary.ltir http://maironiečiudraugija.lt

DRAUGIJOS CENTRAI1. Panevėžio Vytauto Žemkalnio g-ja, tel., faks. (8 45) 46 65 21, el. p. rastine@zemkalnio.panevezys.lt2. Kauno Maironio universitetinė g-ja, tel. (8 37) 42 30 51, el. p. mgimnazija.@takas.lt3. Raseinių centras – Prezidento Jono Žemaičio g-ja, tel. (8 428) 51 991, el. p. raseiniugimnazija@erdves.lt4. Šiaulių Gytarių progimnazija, tel. (8 41) 51 02 25, el. p. gytariai@splius.lt5. Vilniaus Žemynos g-ja, tel. (8 5) 240 0561, el. p. rastine@žemynos gimnazija.vilnius.lm.lt6. Alytaus r. Butrimonių g-ja, tel. (8 31) 56 13 99, el. p. bvm@post.omnitel.net7. Utenos „Saulės“ g-ja, tel. (8 389) 61 529, el. p. saulesg.@utena.lm.lt8. Vilkaviškio r. Sūdavos vid. m-kla, tel. 8 686 81 035, 8 600 35 851 9. Telšių Vincento Borisevičiaus katalikiškoji gimnazija, tel. (8 444) 60 212, el. p. tvbkg.@takas.lt

Redaktorius draugijos vadovas Eugenijus UrbonasŽemaičių g. 19-3, LT-36120 Panevėžys.

Tel. (8 45) 43 22 77, 8 682 34 244.Draugijos sekretorė, tel. 8 682 40 911

El. p. birute.goberiene@panrs.lt

Rinko ir spausdino UAB „Panevėžio spaustuvė“Beržų g. 52, Panevėžys. Apimtis 2 sp. l. SL 462.

Tiražas 1000. Užs. Nr. 2326

SANDRAVANr. 1 (56)

RedkolegijaA. Anulienė, B. Goberienė, J. Jasėnas,

K. Kapočiūtė, M. Karpavičienė, D. Urbonienė, D. Mikšienė, R. Žėkaitė

Dėkojame atsiuntusiemsir tvarkiusiems numerio medžiagą.

Nuotr. E. Urbono ir kt.

RėmėjaiJaunimo reikalų

departamentas

Draugijos tinklalapis http://maironieciudraugija.lt.

Medžiagą siųsti el. p. juditasakaliene@yahoo.com.

Aplankykime Aplankykime Aplankykime Aplankykime Aplankykime

Trakų pilies gynybos bokštas. Trakų pilis – viena didžiausių Europoje. Raudondvaris.

Vilnius, Tauro g. 10. Lietuvos rašytojų memorialinės lentos.

Plentas nuo Ringovės panemune į Seredžių ir Jurbarką.

Sudargo kapinės. Pieta. Tautodailė. Šakių r.

Pavasaris. Potvynis. Lėvuo prie Žaliosios. Sudargas. Prie kun. knygnešio Martyno Sederavičiaus kapo moksleiviai.

Lietuvos RespublikosKultūros Ministerija