ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

AGRONOMIJOS FAKULTETAS

ŽEMDIRBYSTĖS KATEDRA

AUŠRA GUDAUSKIENĖ

ŽIEMINIŲ KVIEČIŲ SPELTA AGROFITOCENOZĖS

POKYČIŲ DINAMIKA ŠILTĖJANČIO KLIMATO

SĄLYGOMIS

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai

Studijų kryptis: Biologija

Studijų programa: Agroekosistemos

Studijų šaka: Ekologija

Akademija, 2012

2

3

Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. 111-Kb)

Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius, profesorius

habil. dr. Zenonas Dabkevičius (mokslininkas)

Nariai:

1. Agronomijos fakulteto prodekanas, Žemdirbystės katedros docentas dr.

Vaclovas Bogužas (mokslininkas)

2. Žemdirbystės katedros vedėja, docentė dr. Darija Jodaugienė (mokslininkas)

3. Miškų ir ekologijos fakulteto Ekologijos katedros profesorė habil. dr.

Vanda Žekonienė (mokslininkas-praktikas)

4. Miškų ir ekologijos fakulteto Ekologijos katedros vedėjas docentas dr. Vitas Marozas

(mokslininkas)

5. Žemės ūkio rūmų vyr. specialistė dr. Edita Karbauskienė (socialinė partnerė-praktikė)

Vadovas: prof. (HP) dr. V. Pilipavičius, Aleksandro Stulginskio universitetas

Žemdirbystės katedra

Recenzentas: doc. (HP) dr. Kęstutis Romaneckas, Aleksandro Stulginskio

universitetas, Žemdirbystės katedra

Oponentas: prof. (HP) dr. Honorata Danilčenko, Aleksandro Stulginskio

universitetas, Sodininkystės ir daržininkystės katedra

4

5

Gudauskienė, A. Žieminių kviečių spelta agrofitocenozės pokyčių dinamika šiltėjančio

klimato sąlygomis. Agroekosistemų studijų programos magistro darbas. Vadovas prof. (HP)

dr. V. Pilipavičius; ASU. Akademija, 2012, 40 p.: 4 pav., 4 lentelės. Bibliogr.: 27 pavad.

SANTRAUKA

Magistrantūros studijų baigiamajame darbe pateikiami tyrimų duomenys apie

piktžolių dygimą, sunykimą ir bendrą jų skaičių žieminių kviečių spelta pasėlyje nuo sėjos iki

derliaus nuėmimo. Apie žieminių spelta kviečių piktžolėtumą, piktžolių sausųjų medžiagų

masę g m‾², jų rūšinę sudėtį ir dirvos piktžolių sėklų banką 0-10 ir 10-20 cm armens

sluoksnyje:

Darbo objektas –žieminių kviečių spelta veislės 'Franckenkorn' agrofitocenozės

piktžolėtumo dinamika kintančio klimato sąlygomis, sėjos laiko fonuose.

Darbo metodai: Piktžolių dygimo ir sunykimo dinamika spelta žieminiuose

kviečiuose nustatyta visuose laukeliuose, atsitiktine tvarka įrengus po 3 pastovias piktžolių

išdygimo ir sunykimo stebėjimų aikšteles (viso 24 stacionarios piktžolių apskaitos aikštelės).

Piktžolėtumo vertinimas nustatytas kiekiniu svoriniu metodu. Piktžolės buvo suskirstytos į

rūšis pagal biologinę- agronominę klasifikaciją (Montsvilaitė, 1996).

Darbo rezultatai. Piktžolių sudygimas, sunykimas ir bendras jų skaičius esmingai

priklausė nuo eksperimento tiriamųjų veiksnių – spelta žieminių kviečių sėjos laiko,

piktžolėtumo apskaitos laiko ir jų sąveikos.

Vėlyvesnės sėjos pasėlyje nustatytas intensyvesnis piktžolių sudygimas, galimai dėl

vėlyvesnio kviečių sudygimo ir lėtesnio pasėlio vystymosi. Tik gegužės mėnesį intensyvėjant

piktžolių sudygimui, ankstyvesnės sėjos pasėlyje nustatyta piktžolių sudygimo didėjimo

tendencija lyginant su vėlyvesnės sėjos pasėliu. Piktžolių sunykimas nustatytas tik sausio –

kovo mėnesiais. Bendras žieminių kviečių spelta pasėlio piktžolių skaičius esmingai didesnis

nustatytas vėlyvesnės sėjos pasėlyje, kuris turėjo tendenciją didėti ir žiemos periodu, sausio –

kovo mėnesiais.

Raktažodžiai: spelta, žieminiai kviečiai, klimatas piktžolės, derlius.

6

Gudauskienė A. Spelta winter wheat agrophytocenosis changes dynamics at changing

climate conditions Master thesis of Agroekosistemos study program . Supervisor prof.

(HP). dr. V. Pilipavičius; ASU. Akademija, 2012, 40 p.: 4 figures, 4 tables. References: 27

titles.

SUMMARY

Master's thesis presented research data on the germination of weed, the decline

and the total number of winter wheat spelta crop from sowing to harvesting. The weediness of

winter wheat spelta, weed dry weight g m -², their species composition and soil weed seed

bank of 0-10 and 10-20 cm soil layer:

Object of the work – weediness dynamics of the winter wheat spelta

'Franckenkorn' agrophytocenoses of different sowing time in a changing climate conditions.

Method of the work weed germination and death dynamics of the winter wheat

spelta in aranged stacionary plots (total 24 stacionary observation plot side). Assessment of

the weed quantitatively weighted method. Crop weedines were assesedby the quantitative-

weighing method. Weeds were grouped according to the biologic-agronomic classification of

weeds (Mostvilaitė, 1996).

The results of work. Weed germination, death and the total number essentialy

depende on the experimental factors - winter wheat spelta sowing time, weed ccounting time

and interaction of the factors. The more intensive crop weed germination was established in

the latersowe drop, possibly due to later wheat germination and slower crop development. In

earlier sowed winter wheat spelta crop only in May with increase of weed germination was

established intensivification of weed germination comparing it with the crop of later sowing

time. Decline of weed number was found in January - March. The higher total weediness of

the winter wheat spelta crop was established in the crop of later sowing where crop

weediness had tendency toincrease even during January - March.

Key words: spelta, winter wheat, climate, weeds, yield.

7

TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 7

ĮVADAS 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA 10

1.1 Bendrosios žinios apie spelta kviečius 10

1.2 Spelta kviečių agrotechniniai reikalavimai 11

1.3 Segetaliniai augalai 11

1.3.1 Piktžolių biologinės savybės 12

1.3.2 Piktžolių paplitimas 13

1.3.3 Piktžolių dygimo ir sunykimo dinamika 13

1.3.4 Piktžolių sėklų kiekis dirvoje 14

1.4 Kultūrinių augalų ir piktžolių konkurencingumas ekologinėje žemdirbystėje 15

1.5 Klimato kaita 16

2. TYRIMŲ SĄLYGOS IR METODIKA 18

2.1 Tyrimų vieta ir schema 18

2.2 Tyrimų metodika 18

2.3 Dirvožemio charakteristika 19

2.4 Meteorologinės sąlygos 19

3. TYRIMŲ DUOMENŲ ANALIZĖ 27

3.1 Žieminių kviečių spelta piktžolėtumas vertinant juos periodiškai 27

3.2 Žieminių kviečių spelta pasėlio piktžolėtumas 30

3.3 Piktžolių sėklų pasiskirstymas dirvos armens sluoksnyje 31

3.4 Žieminių kviečių spelta derlius 32

IŠVADOS 34

PADĖKA 36

LITERATŪRA 37

DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS 39

PRIEDAI 40

8

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Lentelės:

1. 3.1 lentelė. Sudygusių, sunykusių ir bendra piktžolių kitimo dinamika žieminių

kviečių spelta pasėlyje.

2. 3.2 lentelė. Žieminių kviečių spelta pasėlio piktžolių skaičius vnt. m-2

ir orasausė masė

g m-2

BBCH 13;BBCH 32 ir BBCH 87 vystymosi tarpsniais

3. 3.3 lentelė. Piktžolių sėklų pasiskirstymas 0-10 ir 0-20 cm armens sluoksnyje, vnt.

100 g orasausės dirvos, žieminių kviečių spelta BBCH 13; BBCH 32 ir BBCH 87

vystymosi tarpsniais.

4. 3.4 lentelė. Žieminių kviečių spelta grūdų derlius t ha-1

Paveikslai:

1. 2.1 pav. Vidutinė maksimali oro temperatūra C°, 2010-2011 tyrimų metais Perlojos

kaime, Varėnos rajone.

2. 2.2 pav. Vidutinė minimali oro temperatūra C°, 2010-2011 tyrimų metais Perlojos

kaime, Varėnos rajone.

3. 2.3 pav. Krituliai mm, 2010-2011 tyrimų metais Perlojos kaime, Varėnos rajone.

4. 2.4 pav. Vidutinė sniego danga cm, 2010-2011 tyrimų metais Perlojos kaime, Varėnos

rajone.

9

ĮVADAS

Taip jau sutvarkyta, kad visa, kas gyva, nori gyventi. Taigi ir visai augalijai

reikia vietos po saule. Ta pačia saule, dirvožemiu ir vandeniu naudojasi savaime augantys ir

žmogaus auginami augalai. Per daugelį amžių žemėje, priklausomai nuo klimato,

susiformavusiose augalų bendrijose, arba cenozėse, žodis „ piktžolės „ pradėtas vartoti tada,

kai žmonės pradėjo auginti augalus, tinkamus maistui, apdarui ar dekoratyviniams tikslams

(Kavoliūnaitė, 2007)

Piktžolėmis laikomi nekultivuojamieji dirbamų žemių ar bergždynų žoliniai

augalai, kurie dažniausiai būna labai produktyvūs ir ištvermingi. Dėl šių savybių piktžolės

sėkmingai konkuruoja su kultūriniais augalais.

Piktžoles, jų rūšys, sudaromas bendrijas (atskiras ir su kultūriniais augalais),

biologiją, ekologiją, paplitimą, daromą žalą, jų naikinimo būdus ir priemones nagrinėja

herbologija (lot. Herba – žolė + gr. Logos – mokslas), mokslas apie piktžoles (Stancevičius,

2005)

XX a. antroje pusėje sparčiai buvo diegiama cheminė piktžolių kontrolė.

Nuolatinis ir gausus herbicidų naudojimas sukėlė nemažai neigiamų pasekmių. Labai pakito

agroekosistemų sudėtis, padidėjo herbicidams mažai jautrių piktžolių rūšių gausumas,

išsivystė jiems atsparios rasės. Dėl minėtų priežasčių jau praėjusio šimtmečio pabaigoje

mokslininkai pradėjo daugiau dėmesio skirti pasėlių piktžolėtumo problemų tyrimui

ekologiniu aspektu. Siekiama kuo geriau išaiškinti piktžolių santykius su kitais gamtos

objektais, žmogaus ūkinės veiklos sąlygomis ir tų žinių pagrindu kurti tausojančios piktžolių

kontrolės sistemą (Jodaugienė, Raudonius, 2008). Piktžolės yra viena svarbiausių

agronomijos problemų visose žemdirbystės sistemose, tačiau ypač aktuali organinės

žemdirbystės sistemoje, nes joje taikomi piktžolių naikinimo metodai yra trumpalaikiai ir

mažiau efektyvūs, palyginti su herbicidų naudojimu (Liebman et al., 2003).

Pasėlio piktžolėtumas – tai ne tik neigiamas poveikis derliui, bet ir jo

fitosanitariniai būklei (Rasek et al., 2007). Ekologinės javų sėjomainose piktžolių išplitimas

yra vienas iš pagrindinių fitosanitarinių veiksnių, ribojančių pasėlio produktyvumą ir

dirvožemio našumą. Piktžolės, besivaržydamos su kultūriniais augalais dėl aplinkos veiksnių,

naudoja vandenį, maisto medžiagas, platina ligas ir kenkėjus, sunkina pasėlių priežiūrą ir

derliaus nuėmimo darbus. Kultūrinių augalų ir piktžolių konkurenciniams santykiams turi

įtakos ne tik piktžolių rūšinė sudėtis ir skaičius, bet ir sudygimo laikas (Žėkaitė, 2010).

10

Žemės ūkio gamybos produktyvumas ir konkurencingumas labai priklauso nuo

klimato, kuris kinta sparčiau ne prognozuota. Klimato pokyčiai Lietuvoje pasireiškia sparčiai

didėjančia oro temperatūra ir krituliais žiemą bei nuosaikiau didėjančia temperatūra ir

mažėjančiai krituliais vasarą (Rimkus, Bukantis, 2008) Tačiau žinios apie kintančio klimato

poveikį žemės ūkio augalams ir kartu piktžolėms Lietuvos sąlygomis yra nepakankamas.

Augalų pasėliuose – agrofitocenozėse vyksta nuolatinė konkurencija tarp pasėlio

kultūrinių ir laukinių augalų – piktžolių (Lazauskas, 1990). Kintančio klimato sąlygomis kinta

augalų konkurencinės savybės, išryškėja nauji piktžolių biologiniai bruožai. Pasireiškia

gebėjimas peržiemoti, šaltesnio klimato sąlygomis, žiemos metu įprastai žūvančioms

piktžolėms (Pilipavičius, 2011).

Piktžolės yra nuolatinės kultūrinių augalų palydovės, kurios per tiek amžių

neišnyko, neišnyks ir ateityje. Visų kartų žmonės mokėsi ir mokysis, kaip su jomis gyventi,

bet kiekviename amžiuje kitaip (Kaloviūnaitė, 2007)

Hipotezė

Kintančio klimato sąlygomis, esmingai kinta pasėlyje peržiemojančių piktžolių rūšinė sudėtis

ir kiekis.

Tyrimo tikslas

Nustatyti piktžolių dygimą ir vystymosi dinamiką žieminių kviečių spelta pasėlyje nuo sėjos

iki derliaus nuėmimo.

Tyrimų uždaviniai:

1. Periodiškai įvertinti spelta kviečių pasėlio piktžolėtumą – piktžolių skaičių vnt. m-², ir

jų rūšinę sudėtį.

2. Įvertinti spelta kviečių piktžolėtumą, piktžolių sausųjų medžiagų masę g m-², jų rūšinę

sudėtį ir dirvos piktžolių sėklų kiekį vnt. 100 g orasausės dirvos (0-10 ir 10-20 cm

armens sluoksnyje):

rudenį, javams sudygus

pavasarį atsinaujinus vegetacijai

prieš derliaus nuėmimą

3. Nustatyti žieminių kviečių spelta grūdų derlių t ha‾¹

4. Įvertinti žieminių kviečių spelta grūdų kokybinius rodiklius:

1000 grūdų masę

grūdų švarumą

11

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Bendrosios žinios apie spelta kviečius

Spelta kviečiai vieni seniausių grūdinių augalų. Archeologų duomenimis šie

kviečiai buvo žinomi dar akmens amžiuje. Romos laikais spelta kviečiai Europoje buvo

paplitę net iki pietų Švedijos. Nemaži plotai buvo auginami pietų Anglijoje ir Lenkijoje , taip

pat Šiaurinėje Ispanijoje. Nepaisant to, spelta kviečių auginimo centru pasiliko pietinė

Vokietijos dalis ir Šveicarija, kur jie buvo pagrindiniai šių kraštų augalai. Bėgant metams

spelta kviečius išstūmė derlingesni paprastieji kviečiai, nes buvo sukurtos žymiai derlingesnės

paprastųjų kviečių veislės. Spelta kviečiams priskiriamos ypatingos savybės reikšmingos

žmonių mityboje: labai aukštas mineralinių medžiagų ir mikroelementų kiekis, didesnis

baltymų kiekis lyginant su paprastaisiais kviečiais. Todėl daugelyje Europos šalių jie vyrauja

specialių kepinių gamyboje. Šiandien pasaulyje vėl didėja susidomėjimas spelta kviečiais.

Europoje svarbiausi auginimo centrai yra Vokietija, Šveicarija ir Austrija. Austrijoje

auginama apie 3000 ha spelta kviečių, yra sukurtos šių javų veislės. Dauguma spelta kviečių

šioje šalyje auginama ekologinės gamybos ūkiuose. Vokietijoje auginama iki 10 000 ha spelta

kviečių. Hohenheimio universitete jau ilgą laiką vykdoma šių augalų selekcija, sukurtos

veislės. Šveicarijoje taip pat vykdoma spelta kviečių selekcija. Jie kryžminami su

paprastaisiais kviečiais, yra sukurtos hibridinės veislės. Belgijoje taip pat yra sukurtos spelta

kviečių veislės. Nedideli spelta kviečių plotai auginami Danijoje, Anglijoje. Danijoje

susidomėjimas spelta kviečių produkcija prasidėjo tik prieš keletą metų, plotai dar maži,

tačiau didžiausi Danijos malūnai domisi šiais vertingais grūdais. Kepama duona ilgiau

išsilaiko, kai kurie gyventojai gaivinasi kvietiniu alumi. Iš spelta kviečių gali būti gaminami

dietiniai maisto produktai ligoniams, vaikų bei senelių namams. Mitybos specialistai teigia,

kad ateityje, augs paklausa ekologiniams ir dietiniams produktams, nes vis daugiau žmonių

jautrūs paprastųjų kviečių glitimui. Kepant duonos produktus iš miltų su spelta kviečių

priemaiša gaminiai įgauna ypatingą skonį bei ilgiau nepraranda šviežumo, galima ilgiau

gaminius naudoti. Skirtingai nuo kitų kviečių rūšių spelta kviečių grūdas padengtas

žiedažvynais. Jie sudaro vidutiniškai apie 30-40 grūdų derliaus. Žiedažvyniai apsaugo

grūdą nuo ligų ir kenkėjų, tačiau kuliant jie visiškai neatsiskiria. Tai yra neigiama spelta

kviečių savybė, nes reikalinga papildoma įranga ir darbo sąnaudos žvynų atskyrimui.

Perdirbėjai tokius įrenginius turi ir nesunkiai žiedažvynius atskiria nuo sėklų. (Sliesaravičius,

Klimas, 2007; Maikštėnienė , 2008)

12

Spelta kviečių grūdų cheminė sudėtis skiriasi nuo paprastųjų kviečių. Jų

grūduose randama 61 % angliavandenių 16-17 baltymų, 2 riebalų, mineralinių

medžiagų, vitaminų, geresnis glitimas, o grūdų chemine sudėtimi jie artimi kietiesiems

kviečiams. Esant tokiam baltymų kiekiui, spelta kviečiai gali būti naudojami makaronų

gamyboje. (Sliesaravičius, Klimas, 2007 )

1.2 Spelta kviečių agrotechniniai reikalavimai

Spelta kviečiai mažai reiklūs dirvai, trąšoms, aplinkos sąlygoms. Augalai išauga

iki 1,5 m. aukščio, gerai stelbia piktžoles ir tinkami auginti ekologiniuose ūkiuose,

draustiniuose, arti saugomų vandens telkinių, kur ribojamas cheminių medžiagų naudojimas.

Auginimo technologiniai procesai beveik nesiskiria nuo paprastųjų žieminių

kviečių. Sėti galima šiek tiek giliau negu paprastuosius kviečius ir tuomet lengviau naikinti

piktžoles mechaninėmis priemonėmis. Sėklos norma apie 200 - 230 kg ha-2

. Nuo žiedažvynių

atskirti grūdai naudojami maisto produktų gaminimui, bet jų negalima naudoti sėjai, nes gali

būti mechaniškai pažeisti ir užsikrėtę ligomis, todėl sėjama neišlukštentos spelta kviečių

sėklos. Tokios sėklos mažiau birios, todėl reikia tinkamai sureguliuoti sėjamąją ir reikia

stebėti, kad sėjamosios sėklavamzdžiai neužsikištų. Tręšti reikia saikingai, ypač azoto

trąšomis (iki 80 kg ha-1

), nes pasėlis gali išgulti. Spelta kviečių augalai yra aukšti, stiebas nėra

labai tvirtas. Spelta kviečiams netinkamas priešsėlis yra paprastieji kviečiai, nes likusios

dirvoje paprastojo kviečio sėklos gali sudygti ir užteršti spelta kviečių pasėlį. Jų varpos ilgos

ir trapios, žiedyno ašis lūžinėja, varpelėje yra po du grūdus. Varpos nusvyra žemyn ir augalai

linkę išgulti.

Augant sveikos gyvensenos savimonei, susidomėjimas spelta kviečiais didėja

neatsitiktinai, ekologiškai augindami spelta kviečius žemdirbiai mato galimybę gauti didesnį

pelną, negu auginant tradicines javų rūšis įprastai gamybai. Pagal žiemkentiškumą spelta

kviečiai gal būti žieminiai ir vasariniai. (Sliesaravičius, Klimas, 2007; Maikštėnienė, 2008)

1.3 Segetaliniai augalai

Piktžolės – tai nepageidaujami žoliniai augalai, o taip pat įvairių visuomenės

grupių susidomėjimo objektas. Mokslininkai tiria piktžolių biologiją, jų plitimo ir kontrolės

problemas. Medikai siekia atskleisti jų gydomąsias savybes. Žemdirbiams jos nepageidaujami

žoliniai augalai kultūrinių augalų pasėliuose. Jos auga dirbamuose laukuose, pievose,

13

ganyklose, soduose, nes per ilgą laiką prisitaikė prie nuolatinio dirvos purenimo, šienavimo ar

ganymo, žemės ūkio augalų kaitos (Raudonius , 2008; Špokienė, Povilionienė 2003).

Dirbamoje žemėje augančios piktžolės yra neatskiriama pasėlių bendrijos dalis.

Kai kurios rūšys prisitaikiusios augti kartu su žemės ūkio augalais ir kitur beveik

neaptinkamos. Pavyzdžiui, tuščioji aviža paplitusi vasarinių javų pasėliuose, dirvinė svidrė

užteršia linus, o dirvinė raugė dažniausiai aptinkama žieminių javų pasėliuose.

Piktžolės vešliai auga ir ten, kur nėra žemės ūkio augalų: pakelėse, patvoriuose,

pamiškėse, sąvartynuose. Tai bergždynų piktžolės, tokios kaip paprastoji durnaropė,

paprastoji varnalėša. Yra ir tokių piktžolių, kurios auga tiek pasėliuose, tiek bergždynuose.

Kaip pavyzdį galima paminėti baltąją balandą, bekvapę šunramunę, dirvinę čiužutę, dirvinę

pienę, dirvinę usnį ir daugelį kitų (Špokienė, Povilionienė 2003)

1.3.1 Piktžolių biologinės savybės

Nei žemės dirbimas, nei herbicidai visų piktžolių nesunaikina. Dalis jų visada

lieka pasėliuose nepažeistos. Piktžolėms išsilaikyti dirbamuose laukuose padeda savitos

biologinės savybės, pagal kurias jos dažnai pralenkia žemės ūkio augalus.

Biologinės savybės:

Nuolatinėje kovoje dėl būvio piktžolės prisitaikė tenkintis blogesnėmis sąlygomis nei

kultūriniai augalai. Išmirkus, iššalus žemės ūkio augalams, jų vietą užima piktžolės

Pasižymi dideliu vaisingumu. Vienas javo augalas gali duoti 1200-1500 sėklų, kai tuo

tarpu piktžolės subrandina daug daugiau: daržinė žliūgė – 25 000, baltoji balanda –

200 000, o šiukštusis burnotis net 1 000 000 sėklų.

Dauginasi ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviai – stiebo dalimis, šakniastiebiais, šaknų

atžalomis, stiebagumbiais ir svogūnais.

Pražydusios piktžolės greitai subrandina sėklas. Nušienavus žydinčias piktžoles, jos

baigia brandinti sėklas pradalgėse. Kai kurios rūšys žydi ir tuoj pat brandina sėklas.

Piktžolės gerai prisitaikiusios plačiai išplatinti sėklas, nes turi tam skirtų įvairių

priemonių. Joms plisti padeda vėjas, vanduo, gyvuliai ir paukščiai, žmonės. Piktžolių

priemonės tai skristukai, kabliukai, šiurkštūs plaukeliai, dygliukai. Taip

prisikabinusias prie rūbų, plunksnų, kailio jos gali keliauti iš vienos vietos į kitą.

Toliausiai piktžolių sėklas perneša žmogus. Vežant grūdus ar kitus žemės ūkio

produktus piktžolių sėklos pervežamos iš vienos šalies į kitą.

Piktžolių sėklų dygimas nedarnus. Daugelio piktžolių rūšių sėkloms būdingas ramybės

periodas. Sėklų dygimą paskatina drėgmės ir temperatūros svyravimai žiemos metu.

14

Piktžolių sėklos dygsta nuo ankstyvo pavasario iki dirvos užšalimo, tik nevienodu

intensyvumu. Masiškai dygsta gegužės mėnesį, kiek silpniau - birželio mėnesį.

Vasaros viduryje jis visai susilpnėja. Vasaros pabaigoje ir rudenio pradžioje jos dygsta

gausiau, tačiau rudeninis dygimas intensyvumu neprilygsta pavasariniam.

Skirtingas šilumos poreikis dygimo metu, todėl vienos rūšys dygsta ankščiau, kitos

vėliau. Piktžolių dygimas skirtingu laiku sunkina jų kontrolę.

Sudygsta arti dirvos paviršiaus esančios piktžolių sėklos. Smulkios sėklos išdygsta iš 1

- 2 cm gylio , stambesnės iš gilesnio 5 – 6 dirvos sluoksnio.

Piktžolių sėklų dygimą skatina šviesa.

Sėklų gyvybingumas ir ilgaamžiškumas. Dauguma piktžolių sėklų turi kietą,

vandeniui nelaidžią luobelę, todėl jos ilgai išsilaiko dirvoje. Pavyzdžiui, ruginė dirsė

dirvoje daigi išlieka iki 2 m., dirvinė smilguolė – 5 m., paprastasis varputis – 10 m.,

dirvinė aklė iki 20 m., o baltoji balanda net 38 m.

1.3.2 Piktžolių paplitimas

Lietuvoje aptinkama 420 piktžolių rūšių. Iš jų apie 250 rastos pasėliuose.

Intensyvinant žemės ūkio gamybą, keitėsi augalų augimo sąlygos, o tuo pačiu keitėsi ir

piktžolių rūšinė sudėtis. Praėjus 35 metams po A. Stancevičiaus atliktų fitocenologinių tyrimų

piktžolių rūšių skaičius sumažėjo iki 179 rūšių (Rašomavičius, 1988). Piktžolių paplitimą

lemia įvairūs veiksniai:

Gamtinės sąlygos (klimatas ir dirvožemio savybės)

Žmogaus ūkinė veikla (auginami pasėliai, tręšimas, herbicidų naudojimas, dirvų

kalkinimas)

Gamtinės sąlygos tokios kaip klimatas ir dirvožemio savybės, turi lemiamą

reikšmę piktžolėms plisti. Vėsaus ir drėgno klimato zonai būdingos vienos piktžolių rūšys, o

karšto ir sauso – kitos. Nors mūsų Respublika nedidelė, tačiau skiriasi dirvožemio

granuliometrinė sudėtis, jo drėgmė, rūgštingumas, maisto medžiagų kiekis, todėl čia auga

skirtingos piktžolių rūšys.

1.3.3 Piktžolių dygimo ir sunykimo dinamika

Dirvoje esančios piktžolių sėklos pradeda dygti dar prieš žemės ūkio augalų

vegetacijos pradžią ir dygsta iki dirvos užšalimo. Piktžolių daigų pasėliuose randama bet

15

kuriame žemės ūkio augalų augimo ir vystymosi tarpsnyje. Tačiau piktžolės vegetacijos metu

dygsta nevienodu intensyvumu. Jų dygimo dinamika turi du maksimumus: pavasario ir

rudens. 2004 – 2006 m. LŽŪU bandymų stotyje atliktas tyrimas „Piktžolių dygimas ir

sunykimas skirtingo konkurencingumo vasarinių miežių pasėlyje“. Įvertinus piktžolių dygimą

skirtingo tankumo vasarinių miežių pasėliuose nustatyta, kad tankesniuose pasėliuose

piktžolių skaičius proporcingai mažėjo. Krūmijimosi tarpsnyje esant neaukštiems vasariniams

miežiams, piktžolių dygimas nepriklausė nuo pasėlio tankumo. Didžiausias vasarinių miežių

stelbiamosios galios pasireiškimas nustatytas plaukėjimo ir pieninės brandos tarpsniuose, kai

dėl augalų konkurencijos 2004 ir 2005 m. piktžolių dygimas sumažėjo nuo 65 iki 3-22 % ir 3-

31 %. 2006 m. birželį dėl didesnio kritulių kiekio piktžolių dygimas buvo intensyvesnis (60

%), nei gegužę, tačiau plaukėjimo – pieninė brandos tarpsnyje (liepą) jis siekė tik 9 %.

Piktžolių sunykimas vegetacijos metu priklausė nuo vasarinių miežių pasėlio

tankumo ir vystymosi tarpsnio. Daugiausia piktžolių sunyko (83 -287 vnt.m2) tankiausiame

pasėlyje (6,2 mln. daigų ha-1

). Mažiausiai piktžolių sunyko krūmijimosi ir bamblėjimo

tarpsniuose – 21 -134 vnt.m2, plaukėjimo ir pieninės brandos tarpsniuose – 118 -316 vnt.m

2,

otai sudarė 43 – 71 % vertinant visų tankumų pasėlius (Romaneckienė, Pilipavičius, 2008)

Piktžolių sėklų dygimas žemės ūkyje priklauso nuo keleto veiksnių, neišskiriant

kritulių ir dirvos drėgmės, temperatūrų svyravimo, šviesos, sėklų kenkėjų ir patogenų,

dirvožemio tirpalo osmosinio potencialo, jaunų daigelių sugebėjimo prasiskverbti į dirvos

paviršių ir t.t., didelę įtaką turi piktžolių sėklų buvimo padėtis ir gylis dirvoje. Ypač spartus

piktžolių dygimas pastebimas padidėjus dirvos drėgmei. Pasėlio piktžolėtumo kitimas

didėjimo linkme javams bręstant iš esmės atitinka įprastinę piktžolių dygimo dinamiką, būtent

piktžolių dygimo suintensyvėjimą rugpjūčio mėnesį, antrąjį intensyvaus dygimo periodą

(Pilipavičius, 2007)

1.3.4 Piktžolių sėklų kiekis dirvoje

Gamtinių natūralių augalų bendrijų formavimuisi lemiamą poveikį turi aplinkos

sąlygos, o ūkinė žmogaus veikla – agroekositemoms. Piktžolių sėklų skaičius dirvoje yra

nuolat kintančios būsenos. Piktžolių sėklų skaičius dirvoje kinta dviem kryptimis: dėsningai

nuo jų apsivalo ir jomis pasipildo. Pusiausvyra tarp šių procesų lemia sėklų skaičiaus kitimo

dinamiką dirvoje (Pilipavičius, 2007). Piktžolių sėklų kiekis dirvožemyje priklauso nuo

daugelio veiksnių: ankstesniais metais subrandinto piktžolių sėklų kiekio, jų išsilaikymo

dirvožemyje, pasėlyje augančių piktžolių kiekio, piktžolių vešlumo ir kita (Romaneckienė,

2007). Ekologinės žemdirbystės sistemoje vienas iš efektyviausių būdų mažinti sėklų

16

patekimą į dirvą yra netradicinis javų derliaus nuėmimas ankstyvesniame brandos tarpsnyje

galvijų pašarų gamybai, atsisakant tradicinio kombainavimo. Kuo vėlesnė javų pjūtis, tuo

mažiau piktžolių sėklų patenka į grūdus, bet daugiau jų užteršia dirvą. Intensyviausiai

kontroliuoti piktžoles reikia žemės ūkio augalų vegetacijos pradžioje, kadangi jos subrandina

daugiausia sėklų, kuriomis vėliau užteršia dirvą. Pasėlyje subręstančių ir užteršiančių dirvą

piktžolių sėklų kiekis iš esmės priklauso nuo pasėlio piktžolėtumo (Pilipavičius, 2007).

1.4 Kultūrinių augalų ir piktžolių konkurencingumas

ekologinėje žemdirbystėje

Vienas pagrindinių žemdirbio uždavinių – užtikrinti stabilią aukštos kokybės

žemės ūkio produktų gamybą, mažinant gamybos kaštus, palaikant gamtos pusiausvyrą,

taupiai naudojant jos išteklius (Pilipavičius, 2008). Didėjantis poreikis saugoti aplinką,

susirūpinimas naudojamų herbicidų poveikiu jai, piktžolių rezistentiškumo vystymasis verčia

ieškoti racionalios, ekonomiškos ir tausojančios aplinką piktžolėtumo kontrolės strategijos

(Mohler, 2001; Nazarko et al.,2005).

Kultūrinių augalų konkurencingumas yra viena iš pagrindinių piktžolių

kontrolės sąlygų. Piktžolių ir kultūrinių augalų panaši cheminė sudėtis lemia tarprūšinę

konkurenciją agrocenozėse dėl maisto medžiagų, drėgmės, šilumos ir šviesos. Piktžolės užima

vietą, kur galėtų augti žemės ūkio augalai, būtų didesnis jų derlius tame plote. Piktžolės iš

žemės ūkio augalų atima drėgmę, ypač jei vyrauja daugiametės piktžolės. Aptardamas augalų

konkurencijos procesus dėl vegetacijos veiksnių, F. Miltorpas pažymi, kad stelbiamosios

augalų rūšies, apsuptos ją stelbiančiosios bendrijos lapija, transpiracija tokio pat intensyvumo,

kaip ir kitų bendrijos rūšių. Taigi piktžolės sunaudoja vandens tuo daugiau, kuo didesnis jų

lapų plotas ir kuo didesnė jų masė pasėlyje. Tuo remiantis galima teigti, kad pasėlio

piktžolėtumas, išreikštas piktžolių mase ploto vienete, kartu parodo, kokią dirvos vandens dalį

bendro viso pasėlio paimto vandens kiekio sunaudojo piktžolės, nes piktžolėms tenka

santykinai maždaug tokia pat vandens dalis, kokią dalį jų masė sudaro bendroje visos

bendrijos augalinėje produkcijoje (Lazauskas, 1990).

Maisto medžiagomis pirmos pasinaudoja piktžolės. Dirvinis ridikas azoto ir fosforo iš dirvos

paima du, o vandens keturis kartus daugiau negu pvz. avižos. Smarkiai išplitę varpučiai 1 ha

plote gali paimti iš dirvos 48 kg azoto, 31,5 kg fosforo, 68,5 kg kalio. Dirvinės usnys,

išauginusios 3,6 t antžeminės ir 2,1 t požeminės sausosios masės, iš hektaro paima 138,2 kg

azoto, 31 kg fosforo, 117 kg kalio (Pekarskas, Spruogis,2008; Mostvilaitė, 1996).

17

1.5 Klimatas ir jo kaita

Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisija (IPCC), klimatologai

įspėja, kad 1990 – 2100 m. temperatūra pakils dar apie 4° C.

Klimato kaita jau nebėra tolima grėsmė. Ji vyksta dabar ir nuolat spartėja.

Visame pasaulyje daugybėje teritorijų jau kovojama su kylančia oro temperatūra. Iki šiol

kalbama, kad nuo pramoninės revoliucijos pradžios pasaulinis klimatas atšilo vid. 0,76 C°.

Tačiau atrodo, kad ši tendencija išlieka ir toliau, jos poveikis vis blogesnis.

Ilgai laikyti sąlyginiais, klimato kaitos padariniai dabar yra akivaizdūs.

Pradedant šaltesnėmis žiemomis ir baigiant karštesnėmis vasaromis, metų laikus nuolat lydi

didėjantys oro būklės kraštutinumai. Vienuolika iš dvylikos pasaulyje šilčiausių metų rekordų

užfiksuota 1995 – 2006 metais.

Metų laikai yra ne tik karštesni ir šaltesni, bet taip pat ir drėgnesni bei sausesni.

Europoje formuojasi kontrastingas vaizdas, kai šiaurėje tampa drėgniau (10 – 40 %. nuo 1900

m.), o pietuose - sausiau (iki 20 % nuo 1900 m.). Ir kylantys potvyniai ir sausros turi didelę

įtaką žemės ūkiui ir vandens ištekliams.

Pavyzdžių taip pat atsiranda ir ekosistemoje. Tam tikros augalų rūšys dabar

skverbiasi į šiaurę, nes ten klimatas šiltėja, kai kuriose teritorijose padidindamos įvairovę, o

kai kuriose – sumažindamos.

Pastarajame dešimtmetyje pasaulyje susivokta, kad šalia antropogeninio

poveikio ekosistemoms globali aplinkos kaita tampa vienu iš svarbiausių šiuolaikinių

žmonijai gręsiančių netolimos ateities pavojų. Dauguma mokslininkų sutaria, jog klimato

kaitos ir jos sukeltų gamtos permainų priežastis – antropogeninė veikla. (Žalakevičius,

Lekevičius ir kt., 2007).

Svarbiausios Lietuvos klimato savybės priklauso nuo teritorijos geografinės

padėties. Lietuva yra vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Lietuvos klimato bruožai dar

priklauso ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų išsidėstymo, nuo reljefo absoliučiojo aukščio,

dirvožemio savybių ir augalinės dangos. Lietuvos teritorijoje, nors tai ir pajūrio kraštas,

klimatas nėra tipiškas jūrinis. Lietuvos teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, klimatas darosi vis

labiau žemyninis: didėja metinė ir paros temperatūros amplitudė.

XIX a. pab. prasidėjęs Žemės klimato atšilimas neaplenkė ir Lietuvos. Neseniai

užregistruotas unikalus klimato reiškinys – net septynios iš eilės šiltos žiemos (1988/1989 –

1994/1995). Tokio ilgo anomaliai šiltų žiemų laikotarpio Baltijos regione per pastaruosius du

šimtmečius dar nebuvo. Ne mažiau svarbus, ypač praktiniu požiūriu, kritulių kiekio

svyravimai. Jie liudija agroklimatinių ir ekologinių sąlygų nepastovumą. Ryškėja tendencija,

kad nuo šio amžiaus vidurio šaltuoju metų laiku kritulių tolygiai gausėja, o šiltuoju – mažėja.

18

Todėl šiltojo ir šaltojo periodo kritulių sumos skirtumas mažėja , t.y. krituliai per metus

pasiskirsto vis tolygiau. Tai patvirtina jūrinio klimato požymių ryškėjimą Lietuvoje (Lietuva

Kompiuterinė enciklopedija, Paltanavičius, Gudzinskis)

Vykstant klimato pakitimams, iš esmės pasikeistų augalų vegetacijos sąlygų,

sutrumpėtų sniego dangos laikymosi trukmė, atšilimas turėtų įtakos ligų ir kenkėjų paplitimui,

piktžolių naujų rūšių atsiradimui, gyvūnų mitybos bazei ir pan.

19

2.TYRIMŲ SALYGOS IR METODIKA

2.1 Tyrimų vieta ir schema

Tyrimas vykdytas 2010 - 2011 m. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro

filiale Perlojos bandymų stotyje. Žieminiai kviečiai spelta pasėti 2010 m. rugsėjo mėn. 24 d.

ir 2010 m. spalio mėn. 01 d. Sėklos norma 220 kg ha-1

. Priešsėlis avižos žaliam pašarui.

Pasėlis augintas ekologiškai, jokios cheminės sintetinės medžiagos nenaudotos.

Tiriama žieminių kviečių spelta veislės 'Franckenkorn' agrofitocenozės

piktžolėtumo dinamika kintančio klimato sąlygomis, sėjos laiko fonuose.

Bandymas įrengtas 4 pakartojimais, pakartojimų laukelius išdėstant atsitiktiniu

būdu. Variantai pakartojimuose išdėstyti atsitiktine tvarka. Pradinis laukelio dydis 130 m2

(ilgis 26 m, plotis 5 m), apskaitinio laukelio plotas 80 m2

(ilgis 16 m, plotis 5 m). Apsaugų juosta – 5 m.

Eksperimento variantai

1. Sėjos laikas – 2010 m. rugsėjo mėn. 24 d.

2. Sėjos laikas – 2010 m. spalio mėn. 01 d.

2.2 Tyrimo metodai

Piktžolių dygimo ir sunykimo dinamika žieminiuose kviečiuose spelta nustatyta

visuose laukeliuose, atsitiktine tvarka įrengus po 3 pastovias piktžolių išdygimo ir sunykimo

stebėjimų aikšteles (viso 24 stacionarios piktžolių apskaitos aikštelės). Aikštelių plotas – 0,25

m2. Dygstančios piktžolės žymimos šalia įsmeigiant adatėlę su spalvotu žymekliu. Stebėjimai

ir žymėjimai atliekami periodiškai – kas mėnesį, iki derliaus nuėmimo Kiekvienos apskaitos

metu, sudygusioms piktžolėms žymėti naudoti skirtingų spalvų žymekliai. Sunykusios

piktžolės nustatytos surenkant ir suskaičiuojant adatėles su žymekliais šalia sunykusių

piktžolių.

Piktžolėtumo vertinimas nustatytas kiekiniu svoriniu metodu. Piktžolės buvo

suskirstytos į rūšis pagal biologinę- agronominę klasifikaciją (Mostvilaitė, 1996). Piktžolių

ėminiai bendro piktžolėtumo nustatymui paimti spelta kviečių lapų vystymosi (13 pagal

BBCH) tarpsnyje, krūmijimosi (32 pagal BBCH) tarpsnyje ir kietosios brandos (87 pagal

BBCH) tarpsnyje. Lietuviškų ir lotyniškų vardų nomenklatūra pateikiama pagal Gudžinską

(Gudžinskas, 1999). Piktžolėtumas vertintas paimant mėginius kiekvieno varianto visuose

pakartojimuose keturiose vietose, naudojant 50 x 50 cm vielos rėmelius.

20

Agrocheminiu grąžtu paimti dirvos ėminiai piktžolių sėklų, rūšinės sudėties

kiekio ir pasiskirstymo armenyje nustatymui 2010 m. spelta kviečių lapų vystymosi tarpsnyje

(13 pagal BBCH) ir 2011 m. krūmijimosi (32 pagal BBCH) ir kietosios brandos (87 pagal

BBCH) tarpsniuose.

Grūdų vertinimas. 1000 grūdų masė nustatyta standartiniu metodu. Nustatant

1000 grūdų masę, iš žieminių kviečių spelta paimti du mėginiai po 500 grūdų ir pasverti 0,01

g tikslumu.

Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti kiekybinių požymių dviejų veiksnių

dispersinės analizės metodu, statistinių programų paketu Selekcija (Tarakanovas, 1997).

Piktžolių tarpusavio ryšiai ir kryptys nustatyti koreliacijos – regresijos analizės metodu,

statistinių programų paketu Sigma Plot (Spss Science, 2000).

2.3 Dirvožemio charakteristika

Perlojos bandymų stotis yra pietrytinėje Lietuvos dalyje. Gamtiniu atžvilgiu

stotis įeina į Lietuvos pietų – rytų zonos, pietryčių smėlynų rajoną, kuriame greta zandrinių

smėlių lygumų yra nežymių kalvoto moreninio reljefo plotų. Šiame rajone vyrauja smėlinės

gimtosios uolienos. Jos sudaro apie 75,1 % visos dirvožeminės dangos (Miliauskas, Švedas,

1961).

Bandymų laukas silpnai banguotas, vyrauja paprastasis pajaurėjęs išplautžemis

(Hapli – Albic Luvisol) (Mažvila, Buivydaitė, 2006). Dirvos ariamasis sluoksnis 0 – 25 cm

rūgštokas iki neutraloko – pHKCL – 4,7 – 6,2, didelio fosforingumo – P2O5 13 – 258, didelio ir

labai didelio kalingumo – K2O 138 – 199 mg kg-1

, Nbendr. – 0,082 – 0,103 %. Dirvožemio

cheminės analizės atliktos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filiale Agrocheminių

tyrimų laboratorijoje.

2.4 Meteorologinės sąlygos

Lietuvos teritorija užima tarpinę padėtį tarp vakarų Europos jūrinio klimato ir

Euroazijos kontinentinio klimato. Svarbų vaidmenį Lietuvos klimato formavimui turi oro

masių padidėjimas, kuris susiformuoja virš Atlanto vandenyno ciklonų pavidale, judančių į

rytus. Šaltos oro masės pernešamos iš Arktikos iššaukia oro temperatūros kritimą, kuris yra

ankstyvų rudeninių ir pavasarinių šalnų priežastis, o žiemą stiprų šalčių priežastis. Šiltų

tropinių oro masių padidėjimas iš pietų pasitaiko retai. Šioms oro masėms veikiant vasaros

metu būna giedros karštos dienos, o žiemą atodrėkiai (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2001).

Lietuvos teritorijos klimatas praktiškai formuojasi nevienodose radiacinėse ir cirkuliacinėse

21

sąlygose. Šių sąlygų skirtumai beveik neišeina iš mikroklimatinių skirtumų ribų, todėl visa

Lietuva, pagal B.P.Akišovą, priklauso Atlanto kontinentinės klimatinės srities vakarų rajonui

(Basalykas, 1958).

Meteorologinės sąlygos tirtų žieminių kviečių spelta vegetacijos metu pateiktos

2.1 pav. ir 2.2 pav. 2010 m. spalio mėnuo buvo pakankamai šiltas, vidutinė maksimali oro

temperatūra pirmajį dešimtadienį siekė 11,7 oC, tai yra didesnė lyginant su daugiamečiu

vidurkiu 5,5 o

C, tačiau vidutinė minimali tebuvo -1,6 o

C. antrajį dešimtadienį maksimali

temperatūra siekė 9,1 o

C, o minimali -2,3 o

C, trečiajį dešimtadienį atitinkamai buvo 9 o

C ir 1,2

oC. Pirmasis mėnesio dešimtadienis buvo be kritulių, (2.3 pav.) kas nelabai gerai buvo ką tik

pasėtiems javams, nes dygimui reikalinga drėgmė. Vėliau per antrą dešimtadienį kritulių buvo

30,2 mm, o per trečiajį dešimtadienį 13,4 mm kritulių. Lyginant su daugiamečiu vidurkiu 20,1

mm ir 36,9 mm mažiau. Daugiametis spalio mėnesio vidurkis 50,3 mm. Šilumos ir drėgmės

pakanka, palankios sąlygos ne tik javams augti , bet ir vešėti piktžolėms. Lapkričio mėnesio

pirmasis dešimtadienis šiltas – 10,4 oC, tai net 9,3

oC šilčiau lyginant su daugiamečiu vidurkiu.

Antrajį dešimtadienį orai pamažu vėsta iki 9,5 o

C, o trečiajį dešimtadienį oro temperatūra

stipriai atvėsta iki 0,5 o

C, minimali trečiojo dešimtadienio temperatūra jau krinta iki -3,6 o

C.

Lyginant su daugiamečiu vidurkiu antrasis dešimtadienis buvo 8,4 o

C šiltesnis, o trečiasis

dešimtadienis 0,6 o

C vėsesnis. Kritulių kiekis pirmame dešimtadienyje siekė 49,5 mm, o

antrame ir trečiame dešimtadieniuose kritulių kiekis buvo atitinkamai 6,8 mm ir 18,6 mm.

Daugiametis vidurkis lapkričio mėnesį – 33,7 mm. Paskutiniame dešimtadienyje pasirodo ir

pirmas sniegas, kurio danga 1,4 cm (2.4 pav.) Lapkričio pirmojo dešimtadienio šiltas ir

drėgnas oras sudarė palankias sąlygas spelta kviečių pasėliams krūmytis. Gruodžio mėnesio

pirmojo dešimtadienio vidutinė maksimali oro temperatūra -4,8 o

C, o mininali jau sikeia -10,2

oC.Lyginant su daugiamečiu vidurkiu tai -2,6

oC ir – 8

oC šalčiau. Antrasis dešimtadienis jau

siekia -7,2 oC, tačiau trečiajį dešimtadienį truputį atšyla, temperatūra pakyla iki -2,7

oC.

Minimali antrojo ir trečiojo dešimtadienių oro temperatūra -14,2oC ir -8,1

oC. Kritulių

gruodžio mėnesio pirmajį dešimtadienį iškrinta 25,5 mm, antrame dešimtadienyje 19,8 mm, o

trečiame dešimtadienyje – 18,9 mm. Tai neviršijo daugiamečio vidurkio 27,7 mm. 2010 metų

gruodžio mėnesį krituliai pasirodo sniego pavidale ir užkloja jau spėjusią įšalti žemę sniegu,

taip sudarydami palankias sąlygas žieminių kviečių žiemojimui. Sniego danga per gruodžio

tris dešimtadienius pasiskirstė sekančiai – 7,3 cm, 16,6 cm ir 22,2 cm (4 pav.). Sausio mėnuo,

kaip labai dažnai pasitaiko buvo gana šiltas, su atolydžiais ir negausus kritulių. Pirmojo,

antrojo ir trečiojo dešimtadienių vidutinė maksimali oro temperatūra pasiskirstė sekančiai -0,6

oC, 1,5

oC, -2,4

oC . Tai neviršijo sausio mėnesio daugiamečio vidurkio -4

oC, o antrajį

dešimtadienį buvo net 5,5 o

C aukštesnė. Vidutinė minimali oro temperatūra taip pat nebuvo

22

labai nukritusi ir siekė atitinkamai -6,1 o

C, -2 o

C ir -7,5 o

C.Krituliai sausio mėnesio pirmajį,

antrajį ir trečiajį dešimtadienius iškrito taip – 21,8 mm, 15,1 mm ir 7 mm. Daugiametis

vidurkis 28,7 mm. Aukštesnė temperatūra, atolydžiai sumažino ir sniego dangos storį. Per tris

dešimtadienius jis atrodė sekančiai – 18,5 cm, 9,5 cm ir 10 cm. Vasario pradžia labai šilta,

vid. maksimali oro temperatūra kyla iki +2,2 o

C, tai 5,8 o

C aukštesnė už daugiametį vasario

vidurkį. Mininali temperatūta -1,3oC. Nors kritulių pirmajį dešimtadienį iškrenta pakankamai

27,8 mm, tačiau sniego danga jau sumažėjusi iki 3,7 cm. Per antrajį ir trečiajį dešimtadienius

oro temperatūra krinta iki -6,2 o

C ir -6,7 o

C, o minimali pasiekia -14,7 o

C ir -20,2 o

C. Kritulių

per antrajį dešimtadienį iškrenta 22,1 mm, o štai jau trečiasis vasario dešimtadienis be

kritulių. Daugiametis vidurkis 37,9 mm. Sniego danga antrajį ir trečiajį dešimtadienius siekia

5,1 cm ir 11,5 cm. 2011 metų vasaris pasižymėjo labai šaltais , netgi arktiniais orais. Kai

kuriose vietovėse po sausio atolydžio buvo nutirpes sniegas, o tai labai skaudžiai atsiliepė

žieminių javų pasėliams. Kovo pirmas dešimtadienis jau su pliusine tamperatūra 2,3oC, tai

2,2oC aukštesnė temperatūra už daugiametį kovo vidurkį. Minimali pirmojo dešimtadienio

temperatūra -9,1 o

C . Antrasis ir trečiasis dešimtadieniai jau šiltesni , 6,9oC ir 5,9

oC. Tai 6,8

oC

ir 5,8oC daugiau už daugiametį vidurkį. Vidutunė minimali temperatūra nukrito iki -1,8

oC.

Kritulių per visus tris dešimtadienius iškrito atitinkamai 1,3 mm, 5 mm ir 7,8 mm. Tai labai

nedaug. Daugiametis vidurkis 34,6 mm.Visą kovo mėnesį laukuose dar baltavo sniego

paklotės. Sniego storis atitinkamai išsidėstė sekančiai – 6,3 cm, 0,8 cm ir 0,2 cm. Visas kovas

dar labai šaltas ir vegetacija dar neprasidėjusi. Balandžio pirmajį dešimtadienį vid. maksimali

oro temperatūra kyla iki 11,7oC. Antrajį ir trečiajį iki 12,7

oC ir 20,9

oC. Lyginant su

daugiamečiu balandžio mėn.vidurkiu ji 5,6 o

C ir 14,2 o

C aukštesnė.Balandžio mėn. vidutinė

minimali tempratūra pasiskirsto sekančiai: 2,8 o

C; 0,5 oC ir 3,3

oC. Kritulių daugiau iškrinta tik

pirmajį balandžio dešimtadienį – 30,6 mm. Kitus du dešimtadienius kritulių iškrenta labai

mažai, tik 4,3 mm ir 4,5 mm. Kai tuo metu daugiametis balandžio vidurkis siekia 41,6 mm.

Astinaujina augalų vegetacija, pradeda intensyviau augti ir piktžolės. Gegužę oro temperatūra

visų trijų dešimtadienių jau kyla aukštyn ir siekia 14,9 o

C; 20,8 o

C ir 22,2 o

C. Lyginant su

gegužės mėn. daugiamečiu vidurkiu 2,7 o

C; 8,6 o

C ir 10 o

C ji yra aukštenė. Vidutinė minimali

dar gana žemoka, atitinkamai 2,6 oC; 5,4

oC ir 8,4

oC. Kritulių gegužę jau daugiau. Per pirmajį,

antrajį ir trečiajį dešimtadienius iškrito 20 mm, 41 mm ir 25,3 mm kritulių. Daugiametis šio

mėnesio vidurkis – 51,2 mm kritulių. Vegetacija pilnai atsinaujinusi, intensyviai dygsta

naujos piktžolės. Birželio pirmasis dešimtadienis pasižymi labai šiltu oro. Vid. maksimali oro

temperatūra kyla iki 28,2 o

C. Tai 12,2 o

C daugiau už daugiametį birželio mėn. vidurkį. Per

kitus du birželio mėn. dešimtadienius vid. maksimali oro temperatūra truputį nukrenta ir yra

21,8 o

C ir 22,6 o

C. Už daugiametį vidurkį aukštesnė 5,8 o

C ir 6,6 o

C. Birželio pirmajį

23

dešimtadienį iškrenta labai mažai kritulių, tik 1,2 mm. Antrajį dešimtadienį jų jau daugiau –

44,7 mm, o trečiajį dešimtadienį jų vėl sumažėja iki 18,7 mm. Daugiametis birželio mėn.

vidurkis 71 mm. Liepa pakankamai šilta. Oro temperatūra pasiskirsto sekančiai – 23,3 o

C;

26,9 o

C ir 25,1 o

C. Už daugiametį vidurkį 5,7 o

C; 9,3 o

C ir 7,5 o

C daugiau.. Kritlių liepos

mėnesį iškrenta labai nevienodai. Pirmajį dešimtadienį jų daug – 60,2 mm, antrajį

dešimtadienį tik 11,4, o trečiajį dešimtadienį kritulių labai daug – 83,7 mm. Bet daugiamečio

vidurkio neviršija – 85,2 mm.Toks lietingas oras nepalankus nei augalų augimui, nei

vystymuisi. Prislopintas ir piktžolių dygimas. Rugpjūčio mėnuo panašus į liepos mėnesį. Per

tris dešimtadienius oro tempratūra išlieka gana pastovi -23,5 o

C; 22,8 o

C ir 22,8 o

C. Rugpjūčio

mėn. daugiametis vidurkis 17 oC. Kritulių rugpjūčio mėnesį jau nedaug. Atitinkamai 21,4 mm,

46,2 mm ir 2,4 mm. Daugiametis vidurkis – 67,1 mm.

24

2.1 pav. Vidutinė maksimali oro temperatūra °C, 2010 – 2011 tyrimų metais Perlojos kaime, Varėnos rajone

Pastaba: Varėnos hidrometeorologinės stoties duomenys. Daugiametis vidurkis 7,9 °C 1973 – 2010 m.

-10

-5

0

5

10

15

20

25

30

Spalis Lapkritis Gruodis Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis

Vid

uti

nė

mak

sim

ali t

em

pe

ratū

ra, C

°

Mėnesiai

I dešimtadienis II dešimtadienis III dešimtadienis Daugiametis vidurkis

25

2.2 pav. Vidutinė minimali oro temperatūra °C, 2010 – 2011 tyrimų metais Perlojos kaime, Varėnos rajone

Pastaba: Varėnos hidrometeorologinės stoties duomenys. Daugiametis vidurkis 7,9 C° 1973 – 2010 m.

-25

-20

-15

-10

-5

0

5

10

15

20

Spalis Lapkritis Gruodis Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis

Vid

uti

nė

min

imal

i te

mp

era

tūra

, C°

Mėnesiai

I dešimtadienis II dešimtadienis III dešimtadienis Daugiametis vidurkis

26

2.3 pav. Krituliai mm, 2010 – 2011 tyrimų metais Perlojos kaime, Varėnos rajone

Pastaba: Varėnos hidrometeorologinės stoties duomenys. Daugiametis vidurkis 49,3 mm 1973 – 2010 m.

.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

Spalis Lapkritis Gruodis Sausis Vasaris Kovas Balandis Gegužė Birželis Liepa Rugpjūtis

Kri

tulia

i, m

m

Mėnesiai

I dešimtadienis II dešimtadienis III dešimtadienis Daugiametis vidurkis

27

2.4 pav. Vidutinė sniego danga cm, 2010 – 2011 tyrimų metais Perlojos kaime, Varėnos rajone

Pastaba: Varėnos hidrometeorologinės stoties duomenys.

0

5

10

15

20

25

Lapkritis Gruodis Sausis Vasaris Kovas

Vid

uti

nis

sn

iego

dan

gos

sto

ris,

cm

Mėnesiai

I dešimtadienis

II dešimtadienis

III dešimtadienis

28

3.TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ 3.1 Žieminių kviečių spelta piktžolėtumas vertinant juos periodiškai

Klimatas yra didžiausias abiotinis veiksnys įtakojantis visą augaliją. Kintančio klimato

sąlygomis, kinta ir augalijos prisitaikymo galimybės augti konkrečioje teritorijoje. Vertindami

žieminių kviečių spelta agrofitocenozės piktžolėtumo kitimo dinamiką, analizavome skirtingo sėjos

laiko pasėlius (2010 09 24 ir 2010 10 01) įvertindami piktžolių skaičiaus kitimą nuo pasėlio

ankstyvo suformavimo iki derliaus nuėmimo. Gauti tyrimų duomenys patvirtino, kad piktžolių

dygimo dinamika pasėlyje esmingai priklauso nuo žieminių kviečių spelta sėjos laiko (veiksnys A,

F = 77,82**). Vėlyvesnės sėjos pasėlyje nustatėme intensyvesnį piktžolių dygimą, galimai dėl

vėlyvesnio kviečių sudygimo ir lėtesnio pasėlio vystymosi. Kitas eksperimento veiksnys – piktžolių

dygimo apskaita nuo pasėlio suformavimo iki derliaus nuėmimo irgi esmingai veikė piktžolių

dygimo dinamiką (veiksnys B, F = 134,19**). Tai buvo labai tikėtina vykdant tyrimą skirtingais

metų laikais, turinčiais savo specifines sąlygas ir žinant bendruosius piktžolių dygimo dėsningumus

(Stancevičius ir Špokienė,1972; Pilipavičius, 2006). Tarp žieminių kviečių spelta sėjos laiko

(veiksnys A) ir piktžolių dygimo apskaitos laiko (veiksnys B) nustačius esminę sąveiką (veiksnių A

ir B sąveika, F = 24,46**), piktžolių dygimo dinamika toliau detaliai vertinta tik šių veiksnių

sąvokoje.

Nuo žieminių kviečių spelta sėjos laiko ir piktžolių apskaitos laiko, analogiškai

piktžolių sudygimui, nustatytas patikimas A ir B veiksnių ir jų sąveikos poveikis vertinant piktžolių

sunykimą (veiksnys A, F = 7,4**, veiksnys B, F = 15,27**, veiksnių A ir B sąveika, F = 5,45**) ir

bendra pasėlio stacionariose aikštelėse nustatytą piktžolių skaičių (veiksnys A, F = 971.17**,

veiksnys B, F = 203.7**, veiksnių A ir B sąveika , F = 5.61**).

Žieminių kviečių spelta ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) pasėlyje, (BBCH 13) lapų

vystymosi tarpsniu, lapkričio mėn. sudygo 4,7 vnt. m2 piktžolių (3.1 lentelė). Spelta kviečiuose iš

vienamečių dviskilčių piktžolių daugiausia plito dirvinė našlaitė (Viola arvensis Murr), daržinė

žliūgė (Stellaria media (L) Vill). Iš daugiamečių – paprastasis varputis (Elytrigia repens (L)

Nevski) ir dirvinė pienė (Sonchus arvensis L) (žr. priedų 1 lentelę). Vėlyvesnės sėjos (2010 10 01)

spelta kviečių pasėlyje lapkričio mėn. piktžolių buvo sudygę – 42,3 vnt. m2 (3.1 lentelė). Šios sėjos

pasėlyje iš vienamečių dviskilčių piktžolių daugiausia paplitusios buvo daržinė žliūgė, dirvinė

našlaitė ir rapsas (Brassica napus var. Oleifera) (žr. priedų 2 lentelę). Iš daugiamečių – paprastasis

varputis. Vėstant orams mažėjo naujai išdygstančių piktžolių skaičius pasėlyje. Ankstyvesnės sėjos

(2010 09 24) spelta kviečių pasėlyje naujai sudygusių piktžolių skaičius gruodžio mėn. sumažėjo

15,7 ir vėlesnės sėjos (2010 10 01) pasėlyje – 1,4 karto, atitinkamai palyginus su piktžolių dygimu

29

lapkričio mėn. Labiausiai paplitusios išliko vienametės dviskiltės piktžolės – daržinė žliūgė, dirvinė

našlaitė.

3.1 lentelė. Sudygusių, sunykusių ir bendra piktžolių kitimo dinamika žieminių kviečių spelta

pasėlyje

Apskaitos

laikas (data)

Žieminių kviečių

spelta vystymosi

tarpsnis ir BBCH

kodas

Žieminių kviečių

spelta sėjos laikas

Žieminių kviečių

spelta sėjos laikas

Žieminių kviečių

spelta sėjos laikas

2010 09

24

2010 10

01

2010

09 24

2010

10 01

2010 09

24

2010 10

01 Naujai sudygusių

piktžolių skaičius

vnt. m2

Sunykusių

piktžolių skaičius

vnt. m2

Bendras piktžolių

skaičius vnt. m2

2010 11 16 13

lapų vystymosi

4,7a 42,3

d 0

a 0

a 4,7

a 42,3

c

2010 12 15 13

lapų vystymosi

0,3 a 30,3

cd 0

a 0

a 5,0

a 72,7

d

2011 01 15 13

lapų vystymosi

0 a 0

a 1,5

a 1,7

a 3,5

a 71,0

d

2011 02 18 13

lapų vystymosi

0 a 0

a 2,5

a 10,0

b 1,0

a 61,0

cd

2011 03 15 25

krūmijimas 0 a 0

a 0

a 1,0

a 1,0

a 62,0

cd

2011 04 20 32

bamblėjimas 9,3 a 41,3

d 0

a 0

a 10,3

a 103,3

b

2011 05 12 37

paskutinio lapo tarpsnis 64,3b 55,7

b 0

a 0

a 74,7

bd 159,0

e

2011 06 15 49

vamzdelėjimas 25,3c 29,0

c 0

a 0

a 100,0

b 188,0

f

2011 07 20 79

vėlyvoji pieninė branda 0 a 0

a 0

a 0

a 100,0

b 188,0

f

2011 08 03 87

kietoji branda 0 a 0

a 0

a 0

a 100,0

b 188,0

f

Tukey HSDAB0,05 =

2,16

Tukey HSDAB0,05

= 3,61

Tukey HSDAB0,05 =

26,75

Pastaba. Tarp duomenų pažymėtų skirtingomis raidėmis (a, b, c, d, e, f), nustatyti esminiai

skirtumai 95 proc. tikimybės lygiui.

Atšalus orams ir augalams sulėtinus fiziologinius procesus bei perėjus į žiemojimo

stadiją, kartu sustojo naujų piktžolių dygimas. Todėl, sausio, vasario ir kovo mėnesiais, naujai

sudygusių piktžolių žieminių kviečių spelta pasėlyje nenustatyta. Ankstyvesnės sėjos (2010 09 24)

spelta kviečių pasėlyje sausio ir vasario mėnesiais rasta sunykusių piktžolių – 1,5 vnt. m2

ir 2,5 vnt.

m2. Vėlyvesnės sėjos (2010 10 01) spelta kviečių pasėlyje, sunykusių piktžolių sausio mėn. rasta

1,7 vnt. m2, vasario ir kovo mėn. atitinkamai 10 vnt. m

2 ir 1 vnt. m

2. Sunyko daugiametės dviskiltės

piktžolės - dirvinė pienė ir vienametės dviskiltės piktžolės daržinė žliūgė, dirvinė našlaitė ir rapsas

(3.1 lentelė). Kovo – balandžio mėn. žieminiams kviečiams spelta esant (BBCH 25 - 32)

krūmijimosi – bamblėjimo tarpsniuose, atsinaujino augalų vegetacija aplinkos oro temperatūrai

30

pakilus iki pliusinės temperatūros. Kartu atsinaujino piktžolių dygimas pasėlyje. Balandžio mėn.

vykdant apskaitą ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) žieminių kviečių spelta pasėlyje ir kviečiams

esant (BBCH 32) bamblėjimo tarpsnyje, piktžolių rasta - 9,3 vnt. m2 (3.1 lentelė). Labiausiai

išplitusios buvo vienametės dviskiltės dirvinė našlaitė, daržinė žliūgė. Iš daugiamečių – paprastasis

varputis ir pelkinė notra (Stachys palustris L) (žr. priedų 1 lentelę). Vėlyvesnės sėjos (2010 10 01)

spelta kviečių pasėlyje šios apskaitos metu, piktžolių rasta 41,3 vnt. m2 (3.1 lentelė). Šiame pasėlyje

plito vienmetės dviskiltės piktžolės – daržinė žliūgė, dirvinė našlaitė ir trikertė žvaginė (Capsella

bursa – pastoris (L.) Med) (žr. priedų 2 lentelę). Bendras piktžolių skaičius ankstyvesnės sėjos

(2010 09 24) spelta kviečių pasėlyje buvo 10 kartų mažesnis lyginant su vėlyvesnės sėjos (2010 10

01) spelta kviečių pasėlio piktžolėtumu, - 10,3 vnt. m2 ir 103,3 vnt. m

2 (3.1 lentelė). Didėjant

aplinkos oro temperatūrai, dėsningai intensyvėjo naujų piktžolių sudygimas. Gauti piktžolių dygimo

duomenys atitiko bendrąją piktžolių dygimo dinamiką (Stancevičius ir Špokienė, 1972;

Pilipavičius, 2006, 2011). Gegužės mėn. apskaitos metu žieminiams spelta kviečiams esant (BBCH

37) paskutinio lapo pasirodymo tarpsnyje, ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) spelta kviečių pasėlyje

rasta 64,3 vnt. m2 piktžolių (3.1 lentelė), bendras piktžolių skaičius - 74,7 vnt. m

2. Vėlyvesnės sėjos

(2010 10 01) spelta kviečių pasėlyje rasta 55,7 vnt. m2 piktžolių, bendras piktžolių skaičius – 159

vnt. m2 (3.1 lentelė). Ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) spelta kviečių pasėlyje vyravo vienametės

vienaskiltės – žalioji šerytė (Setaria viridis (L.) Beauv.), iš dviskilčių labiausiai paplitę buvo

dirvinis kežys (Spergula arvensis L) ir raudonoji aklė (Galeopsis ladanum L). Iš daugiamečių

vienaskilčių vyravo paprastasis varputis, o iš daugiamečių dviskilčių labiausiai išplitusios buvo

pelkinė notra ir dirvinė mėta (Mentha arvensis L). Vėlyvesnės sėjos (2010 10 01) spelta kviečių

pasėlyje vyravo vienametės dviskiltės – daržinė žliūgė, dirvinė našlaitė, trikertė žvaginė ir

vienametės vienaskiltės – žalioji šerytė. Daugiametes sudarė dirvinis asiūklis (Euquisetum arvensis

L). Atliekant apskaitą birželio mėn. ir žieminiams kviečiams spelta esant (BBCH 49) vamzdelėjimo

tarpsnyje, ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) spelta kviečių pasėlyje rasta 25,6 vnt. m2 piktžolių,

bendras piktžolių skaičius – 100 vnt. m2 (3.1 lentelė). Vėlyvesnės sėjos (2010 10 01) spelta kviečių

pasėlyje rasta 29 vnt. m2. piktžolių. Bendras piktžolių skaičius – 188 vnt. m

2 (3.1 lentelė).

Ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) spelta kviečių pasėlyje pagrindinės vyraujančios piktžoles buvo

vienametės vienaskiltės – žalioji šerytė, vienmetės dviskiltės - trikertė žvaginė ir trumpamakštis

rūgtis (Polygonum lapathifolium L). Daugiametės – paprastasis varputis ir dirvinė mėta. Vėlyvesnės

sėjos (2010 10 01) spelta kviečių pasėlyje vyravo žalioji šerytė, daržinė žliūgė, bekvapis

šunramunis (Tripleurospermum perforatum (Merat) M.Lainz), o iš daugiamečių – dirvinis asiūklis.

Liepos – rugpjūčio mėn. gausiai iškritus kritulių ir didėjant perteklinės drėgmės atsargoms dirvoje,

piktžolių dygimas buvo pristabdytas, ko pasekoje prieš derliaus nuėmimą pasiekė minimumą, kai

nebuvo nustatyta naujai sudygusių piktžolių daigų žieminių kviečių spelta pasėlyje.

31

3.2 Žieminių kviečių spelta pasėlio piktžolėtumas

Buvo vertinama žieminių kviečių spelta piktžolėtumo kitimo dinamika, skirtingo sėjos

laiko pasėliuose (2010 09 24 ir 2010 10 01), nustatant piktžolių skaičiaus kitimą rudenį, javams

esant BBCH 13 (lapų vystymosi) tarpsnyje, pavasarį atsinaujinus vegetacijai ir javams esant BBCH

32 (krūmijimosi) tarpsnyje ir prieš derliaus nuėmimą, javams esant BBCH 87 (kietoji branda)

tarpsnyje. Gauti tyrimų duomenys patvirtino, kad piktžolių dygimo dinamika pasėlyje esmingai

priklauso nuo spelta žieminių kviečių sėjos laiko (veiksnys A, F = 15,9**). Vėlyvesnės sėjos

pasėlyje nustatytas intensyvesnis piktžolių dygimas. Kitas eksperimento veiksnys – piktžolių

dygimo vertinimas - tik sudygus, vegetacijai atsinaujinus ir prieš derliaus nuėmimą irgi esmingai

veikė piktžolių dygimo dinamiką (veiksnys B, F = 37,79**). Tarp spelta žieminių kviečių sėjos

laiko (veiksnys A) ir piktžolių dygimo apskaitos laiko (veiksnys B) esminė sąveika nenustatyta

(veiksnių A ir B sąveika, F = 2,1).

Tuo pačiu laikotarpiu buvo vertinama ir piktžolių sausųjų medžiagų masė g m2. Gauti

tyrimų duomenys leidžia tvirtini, kad piktžolių sausųjų medžiagų masė pasėlyje esmingai priklauso

nuo žieminių kviečių spelta sėjos laiko (veiksnys A, F = 14,19**). Vėlyvesnės sėjos pasėlyje

nustatyta didesnė piktžolių sausųjų medžiagų masė. Kitas eksperimento veiksnys – piktžolių

dygimo apskaita tik sudygus, vegetacijai atsinaujinus ir prieš derliaus nuėmimą irgi esmingai veikė

piktžolių sausųjų medžiagų masės kitimo dinamiką (veiksnys B, F = 23,43**). Tarp žieminių

kviečių spelta sėjos laiko (veiksnys A) ir piktžolių dygimo apskaitos laiko (veiksnys B) nustatyta

esminė sąveika (veiksnių A ir B sąveika, F = 6,27 *).

Žieminių kviečių spelta ankstyvesnės sėjos pasėlyje, javams esant BBCH 13 ( lapų

vystymosi) tarpsnyje rasta 8 vnt. m2 piktžolių, jų sausųjų medžiagų masė siekė 0,22 g m

2 (3.2

lentelė).Vėlyvesnės sėjos pasėlyje tuo pat metu rasta 20 vnt. m2, jų sausųjų medžiagų masė siekė

0,52 g m2 (3.2 lentelė). Sausųjų medžiagų masė nedidelė, nes piktžolės labai smulkios. Vyravo

vienametės dviskiltės piktžolės dirvinė našlaitė (Viola arvensis Murr), daržinė žliūgė (Stellaria

media (L) Vill), daugiametės vienaskiltės – paprastasis varputis (Elytrigia repens (L) Nevski) ir

daugiametės dviskiltės - dirvinė pienė (Sonchus arvensis L). Atsinaujinus vegetacijai ir javams

esant BBCH 32 (krūmijimosi) tarpsnyje, ankstyvesnės sėjos pasėlyje rasta 41 vnt. m2 piktžolių. Jų

sausųjų medžiagų masė – 1,58 g m2

(3.2 lentelė). Vėlyvesnės sėjos pasėlyje piktžolių rasta 62 vnt.

m2, o sausųjų medžiagų masė – 3,43g m

2 (3.2 lentelė). Vyravo vienametės dviskiltės dirvinė

našlaitė, daržinė žliūgė iš daugiamečių vienaskilčių vyravo paprastasis varputis Prieš derliaus

nuėmimą, javams esant BBCH 87 ( kietosios brandos) tarpsnyje ankstyvesnės sėjos pasėlyje rasta

60 vnt. m2 piktžolių, jų sausųjų medžiagų masė siekė 3,55 g m

2 (3.2 lentelė). Vėlyvesnės sėjos

pasėlyje piktžolių rasta 103 vnt. m2, sausųjų medžiagų masė siekė – 10,63 g m

2 (3.2 lentelė).

32

Vyravo vienametės dviskiltės dirvinė našlaitė, daržinė žliūgė, trikertė žvaginė (Capsella bursa –

pastoris (L.) Med), dirvinis kežys (Spergula arvensis L) vienametės vienaskiltės – žalioji šerytė

(Setaria viridis (L.) Beauv.). Iš daugiamečių vyravo paprastasis varputis (Elytrigia repens (L)

Nevski) (priedų 2 lentelė).

3.2 lentelė. Žieminių kviečių spelta pasėlio piktžolių skaičius vnt. m-2

ir orasausė masė g m-2

BBCH 13;BBCH 32 ir BBCH 87 vystymosi tarpsniais

Apskaitos laikas

(data)

Žieminių kviečių

spelta vystymosi

tarpsnis

Žieminių kviečių spelta sėjos laikas

2010 09 24 2010 10 01

Piktžolių

skaičius,

vnt. m2

Sausųjų

medžiagų

masė,

g m2

skaičius,

vnt. m2

Sausųjų

medžiagų

masė,

g m2

2010-11-16 13

lapų vystymosi

8,0a 0,22

a 20

a 0,52

a

2011-04-20 32

bamblėjimas

41ab

1,58a 62

b 3,43

ab

2011-08-03 87

kietoji branda

60b 3,55

a 103

c 10,63

b

Tukey

HSD0,05 =

35,75

HSD0,01 =

45,09

Sx = 7,78

Tukey

HSD0,05 =

4,61

HSD0,01 =

5,81

Sx = 1

Pastaba. Tarp duomenų pažymėtų skirtingomis raidėmis, nustatyti esminiai skirtumai 95 proc.

tikimybės lygiui.

3.3 Piktžolių sėklų pasiskirstymas dirvos armens sluoksnyje

Dirvos sėklų kiekiui nustatyti lapų vystymosi, krūmijimosi ir kietosios brandos tarpsniuose

ėminiai imti agrocheminiu grąžtu iš visų pakartojimų 10 vietų, iš 0-10 cm ir 10-20 cm ariamo

sluoksnio sudarant jungtinius mėginius. Juos išanalizavus matome, kad ankstyvesnės sėjos žieminių

kviečių spelta pasėlyje 100 g orasausės dirvos rasta 4,75 vnt. piktžolių sėklų (3.3 lentelė).

Daugiausia rasta paprastojo varpučio sėklų – 1,75 vnt. ir daržinės žliūgės -1 vnt. (žr. priedo 3

lentelę). Vėlyvesnės sėjos pasėlyje 100 g orasausės dirvos rasta – 6 vnt. piktžolių sėklų (3.3 lentelė).

Daugiausia rasta daržinės žliūgės – 1,25 vnt. dirvinės našlaitės ir paprastojo varpučio sėklų po 1,5

vnt. Sėklų surasta nedaug, nes neseniai buvo dirbama žemė ir didžioji jų dalis atsidūrė gilesniuose

dirvos sluoksniuose. Atsinaujinus vegetacijai ir javams esant BBCH 32 (krūmijimosi) tarpsnyje

piktžolių sėklų 100 g orasausės dirvos ankstyvesnės sėjos žieminių kviečių spelta pasėlyje rasta –

5,5 vnt. vėlyvesnės sėjos pasėlyje – 7,5 vnt. Kaip ir rudenį, taip ir pavasarį, daugiausia rasta

daržinės žliūgės, dirvinės našlaitės ir paprastojo varpučio sėklų. Analizuojant piktžolių sėklas prieš

derliaus nuėmimą ir javams esant BBCH 87 (kietoji branda) tarpsnyje ankstyvesnės sėjos spelta

33

kviečių pasėlyje 100 g orasausės dirvos rasta 18,5 vnt. piktžolių sėklų. Daugiausia rasta žaliosios

šerytės sėklų – 3,25 vnt., toliau sekė trikertė žvaginė ir dirvinė pienė – po 2 vnt. Vėlyvesnės sėjos

spelta kviečių pasėlyje 100 g orasausės dirvos rasta – 17 vnt. piktžolių sėklų. Vyraujančios buvo

žalioji šerytė – 3,75 vnt., daržinė žliūgė – 2,75 vnt. ir trikertė žvaginė su bekvapiu šunramunių – po

2,25 vnt. sėklų. Toks didelis skaičius piktžolių sėklų nustatytas, todėl, kad dauguma piktžolių jau

buvo išbarsčiusios savo sėklas.

3.3 lentelė. Piktžolių sėklų pasiskirstymas 0-10 ir 10-20 cm armens sluoksnyje, vnt. 100 g

orasausės dirvos, žieminių kviečių spelta BBCH 13;BBCH 32 ir BBCH 87 vystymosi tarpsniais

Apskaitos laikas

(data)

Žieminių kviečių

spelta vystymosi

tarpsnis

Žieminių kviečių spelta sėjos laikas

2010 09 24 2010 10 01

Piktžolių

skaičius, vnt. m2 skaičius, vnt. m

2

2010-11-16 13

lapų vystymosi

4,75 6 a

2011-04-20 32

bamblėjimas

5,5ab

7,5b

2011-08-03 87

kietoji branda

18,5b 17

c

Tukey HSD0,05 = 7,53

HSD0,01 = 9,50

Sx = 1,64

Pastaba. Tarp duomenų pažymėtų skirtingomis raidėmis, nustatyti esminiai skirtumai 95 proc.

tikimybės lygiui.

3.4 Žieminių kviečių spelta derlius

Žieminius kviečius spelta sėjant skirtingu laiku, esminiai jų derliaus skirtumai nenustatyti (3.4

lentelė). Vidutinis žieminių kviečių spelta derlingumas siekė 1,86 t ha-1

.

Eksperimentas vykdytas ekologinės žemdirbystės sistemoje, tai yra nenaudojant cheminių

sintetinių augalų apsaugos ir priežiūros preparatų. Tikėtina, kad pasėlius auginant

ekstensyvesnėmis sąlygomis, jų biologinis bendras pasėlio augalų produktyvumas nepasiekė

tam dirvožemiui būdingo bendro derlingumo ribos.

Įvertini žieminių kviečių spelta grūdų kokybiniai rodikliai:

1. 2010 09 24 sėjos 1000 grūdų masė -35,7 g, lukštų -11,16 g, šiukšlių – 3,14 g.

2. 2010 10 01 sėjos 1000 grūdų masė – 35,9 g, lukštų – 11,48 g, šiukšlių – 2,62 g.

34

3.4 lentelė. Žieminių kviečių spelta grūdų derlius t ha-1

Žieminių kviečių spelta sėjos laikas

2010 09 24 2010 10 01

grūdų derlius t ha-1

1,865a 1,865

a

Tukey HSD0,05 = 0,241

Tukey HSD0,01 = 0,442

xS = 0,05

Pastaba. Tarp duomenų pažymėtų skirtingomis raidėmis, nustatyti esminiai skirtumai 95 proc.

tikimybės lygiui.

Vertinant žieminių kviečių spelta derliaus priklausomumą nuo pasėlio piktžolių

orasausės masės g m-2

ankstyvesnės ir vėlyvesnės sėjos pasėliuose, nustatyti statistiškai patikimi

ankstyvesnės sėjos pasėliui ir statistiškai nepatikimi vėlyvesnės sėjos pasėliui, priklausomumai.

Ankstyvesnės sėjos (2010 09 24) žieminių kviečių spelta pasėlio grūdų derliaus ir piktžolių

orasausės masės priklausomumas aprašytas tiesine regresijos lygtimi y=1,432+0,122x ir koreliacijos

koeficientu r= 0,994 (P=0,0059). Vėlyvesnės sėjos (2010 10 01) žieminių kviečių spelta pasėlio

grūdų derliaus ir piktžolių orasausės masės priklausomumas aprašytas tiesine regresijos lygtimi

y=1,763+9,536x ir koreliacijos koeficientu r= 0,626 (P=0,3741).

Kadangi koreliacijos koeficientai teigiami, tai reiškia, kad didėjant piktžolių masei

didėjo ir spelta kviečių derlius. Tikėtina tokio reiškinio priežastis, labai nedidelio pasėlio

piktžolėtumas, kai vertinant botaniškai auginamas labiau vieno augalo mono-pasėlis nei tikra

augalų bendrija – agrofitocenozė.

35

IŠVADOS

1. Piktžolių sudygimas, sunykimas ir bendras jų skaičius esmingai priklausė nuo

eksperimento tiriamųjų veiksnių –žieminių kviečių spelta sėjos ir piktžolėtumo apskaitos

laiko.

2. Vėlyvesnės sėjos pasėlyje nustatytas intensyvesnis piktžolių sudygimas, galimai dėl

vėlyvesnio kviečių sudygimo ir lėtesnio pasėlio vystymosi. Tik gegužės mėnesį

intensyvėjant piktžolių sudygimui, ankstyvesnės sėjos pasėlyje nustatyta piktžolių

sudygimo didėjimo tendencija lyginant su vėlyvesnės sėjos pasėliu.

3. Gegužės mėnesį intensyvėjant piktžolių sudygimui, ankstyvesnės sėjos pasėlyje

nustatyta piktžolių sudygimo didėjimo tendencija lyginant su vėlyvesnės sėjos pasėliu.

Atitinkamai 53,6 ir 46,4 % visų gegužės mėnesį sudygusių piktžolių.

4. Esminis piktžolių sunykimas nustatytas sausio – kovo mėnesiais. Ankstyvesnės sėjos

pasėlyje žuvo 76,7 % visų rudenį sudygusių piktžolių. Vėlyvesnės sėjos pasėlyje žuvo

tik 12,9 % visų sudygusių piktžolių.

5. Bendras žieminių kviečių spelta pasėlio piktžolių skaičius esmingai didesnis nustatytas

vėlyvesnės sėjos pasėlyje, kuris turėjo tendenciją didėti ir žiemos periodu, sausio – kovo

mėnesiais. Bendro piktžolėtumo, sudygimo ir sunykimo pokyčių nebuvimas birželio –

rugpjūčio mėnesiais galėjo būti įtakotas meteorologinių sąlygų.

6. žieminių kviečių spelta piktžolėtumo kitimo dinamika, skirtingo sėjos laiko pasėliuose

(2010 09 24 ir 2010 10 01) įvertinant piktžolių skaičiaus kitimą rudenį, javams esant

BBCH 13 (lapų vystymosi) tarpsnyje, pavasarį atsinaujinus vegetacijai ir javams esant

BBCH 32 (krūmijimosi) tarpsnyje ir prieš derliaus nuėmimą, javams esant BBCH 87

(kietoji branda) tarpsnyje, patvirtino, kad piktžolių dygimo dinamika pasėlyje esmingai

priklauso nuo žieminių kviečių spelta sėjos ir nuo piktžolių dygimo apskaitos laiko.

7. Piktžolių sausųjų medžiagų masė pasėlyje esmingai priklauso nuo žieminių kviečių

spelta sėjos laiko. Vėlyvesnės sėjos pasėlyje nustatyta didesnė piktžolių sausųjų

medžiagų masė.

8. Piktžolių sėklų pasiskirstymas dirvos armens sluoksnyje labai priklauso nuo apskaitos

laiko. Mažiausias jų kiekis rastas javams esant lapų vystymosi tarpsnyje (BBCH 13) -

4,75 vnt. ir 6 vnt. Pasiruošimas sėjai, žemės dirbimo pagalba didžioji jų dalis atsidūrė

gilesniuose dirvos sluoksniuose. Didžiausias piktžolių sėklų kiekis rastas kietosios

brandos tarpsnyje (BBCH 87) – 18,5 vnt. ir 17 vnt. Prieš javapjūtę piktžolės išbarstė

savo sėklas, tad jų rasta daugiau dirvos paviršiuje.

36

9. Esmingų derliaus skirtumų tarp žieminių kviečių spelta pasėlių sėtų skirtingu metu,

nenustatyta. Abiejų sėjos laikų pasėliuose vidutinis žieminių kviečių derlius siekė 1,86 t

haˉ¹

10. žieminių kviečių spelta derliaus priklausomumas nuo pasėlio piktžolių orasausės masės

nustatytas statistiškai patikimas (p<0,05), koreliacijos koeficientams esant r=0,994

ankstyvesnės sėjos pasėlyje ir nepatikimas (p>0,05)-r=0,626 vėlyvesnės sėjos pasėlyje.

Tokius rezultatus galėjo sąlygoti minimalus faktinis pasėlių piktžolėtumas.

37

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo magistro baigiamojo darbo moksliniam vadovui, prof.(HP) dr.

Vytautui Pilipavičiui už konsultacijas, patarimus atliekant tyrimus ir tvirtą palaikymą.

Dėkoju LAMMC filialo Perlojos bandymų stoties direktorei Rūtai Česnulevičieniai už

paskatinimą kelti kvalifikacijos laipsnį, ir už tvirtą palaikymą. Dėkoju bandymų stoties

technikams už pagalbą vykdant magistro darbo tyrimus.

Nuoširdžiai dėkoju visiems Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto

Žemdirbystės katedros darbuotojams už pagalbą.

Dėkoju savo šeimai už moralinį palaikymą.

38

LITERATŪRA

1. BASALYKAS, A. 1958 Lietuvos TSR fizinė geografija V., I tomas,501-504 p.

2. ČIUBERKIS, S., KAVOLIŪNAITĖ, I., 2007 Herbologijos tyrimų Lietuvoje raida .

Profesorė Jadvyga Monstvilaitė . LŽI – LMA – LHD Akademija 11 – 13 p.

3. GUDŽINSKAS, Z., 1999 Lietuvos induočiai augalai. Botanikos institutas, Vilnius, 21-86 p.

4. JODAUGIENĖ, D., RAUDONIUS, S., ŠPOKIENĖ, N. 2008 Piktžolių ekologija.

Akademija, 5-7 p.

5. LAZAUSKAS ,P. 1990 Agrotechnika prieš piktžoles. - Vilnius, 74-83, 214 p.

6. LIEBMAN, M., BASTIAANS, L., BAUMANN, D.T. Weed management in lowexternal-

input and organic farming systems. Weed biology and Management. Inderjit. – Kluwer

Academic Publishers, The Netherlands, 2003, p.285-315

7. MAIKŠTĖNIENĖ, S. 2008 Ekologinio ūkininkavimo plėtra. Mitybos sąlygų optimizavimas

ekologiškai auginamiems spelta kviečiams sunkiuose dirvožemiuose. Tarpinė ataskaita, p.

8. MONSTVILAITĖ, J. 1996 Laukų piktžolėtumo problemos. Dotnuva – Akademija, 88 p.

9. MAŽVILA, J.; VAIČYS, M.; BUIVYDAITĖ, V. 2006. Lietuvos dirvožemių

makromorfologinė diagnostika: Monografija. Akademija (Kėdainių r.), 94 - 98 p.

10. MILIAUSKAS, V., ŠVEDAS, A. 1961 Perlojos bandymų stoties dirvožemiai . Lengvieji

dirvožemiai ir agrotechnika.LŽMTI moklso darbai. T.6., 45-71 p.

11. MOHLER, C.L. 2001 Enhancing the Competitive Ability of Crops. In:Ecological

Management of Agricultural Weeds. Cambridge, CambridgeUniverity Press, p.269-322

12. NAZARKO, O.M., VAN ACKER, R.C.,ENTZ, M.H. 2005 Strategies and Tactics for

Herbicide use Reduction in Field Crops in Canada:areview. Canadian Journal of Plant

Science, vol.85, p.457-479

13. PILIPAVIČIUS, V.2011 Herbicides in winter wheat of early growth stages enhance crop

productivity. In: Herbicides- properties, synthesis and control of weeds. Edited by

Mohammed Naguib Abd El-Ghany Hasaneen. Rijeka: InTech. 471-492 P.

14. PILIPAVIČIUS, V. 2007 Piktžolių plitimo dėsningumai ir adamtyvumas abiotiniams

veiksniams. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Kaunas, - 30 .

15. PEKARSKAS, J., SPRUOGIS, V.2008 Skirtingo tankumo ekologiškai ir intensyviai

auginamų žieminių kviečių pasėlių piktžolėtumo tyrimai. Vagos: LŽUŪ mokslo darbai, -

.81 (34), 39 p.

16. RASK, A.M., KRISTOFFERSEN, P. 2007A review of non – chemical weed control on hard

surfaces. Weed Research. ,Vol.47, p.370-380

39

17. RIMKUS, E.; BUKANTIS, A. 2008 Climate change in Lithuania . Climate change and

forest ecosystems: international scientific conference: Vilnius, 22 – 23 October, – Kaunas,

2008, 141-142 p.

18. ROMANECKIENĖ, R. 2007 Piktžolių ir vasarinių miežių konkurencija ir adaptacija

skirtingomis aplinkos sąlygomis. Daktaro disertacija, Akademija, 12-61 p.

19. ROMANECKIENĖ, R., PILIPAVIČIUS , V. ir kt. 2008 Vasarinių miežių pasėlį ir piktžoles

pasiekianti FAR ir UV – B spinduliuotė. Vagos. LŽŪU. Mokslo drabai -79 (32), 94-101 p.

20. STANCEVIČIUS, A. 2005 Herbologija . Visuotinė Lietuvių enciklopedija : - Vilnius, T. 7.

p.484

21. STANCEVIČIUS, A.; ŠPOKIENĖ, N. 1972. Piktžolių sėklų dygimo dinamika vegetacijos

laikotarpiu. Žemės ūkio intensyvinimas LŽŪA mokslo darbai. 1972, XVIII (1) 47, p. 15-24.

22. SPSS Science. SigmaPlot®

2000Use‘s Guide. Exact Graphs for Exact Science. USA.435 p.

23. ŠPOKIENĖ, N., POVILIONIENĖ, E., 2003 Piktžolės . Katalogas . Kaunas, 178 p.

24. ŽALAKEVIČIUS, M., LEKEVIČIUS, E. ir kt., 2007 Biota ir aplinkos kaita, I. VU

Ekologijos institutas, Vilnius, .5-7; 67-69p.

25. ŽĖKAITĖ, V. 2010. Piktžolių konkurencija skirtingo konkurencingumo mišinių ir javų

monopasėliuose. Vagos: mokslo darbai. 2010, t. 88 (41), p. 44-49

26. TARAKANOVAS, P. 1997. Nauja kompiuterinės programos versija bandymo duomenų

apdorojimo dispersinės analizės metodu. Žemdirbystė. LŽI ir LŽŪU mokslo darbai. –

Akademija, 197-213 p.

27. LIETUVA Kompiuterinė enciklopedija

http://mkp.emokykla.lt/enciklopedija/lt/straipsniai/zeme/klimatas/klimatoprognozes

40

DARBO APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS

41

PRIEDAI