Apielaimębūti tyloje

Nenuostabu, kadprimiršom kaip reikia

bendrauti.

Dar mažiau bemokamtylėti.

Galvojam, kad jeipritilsim, būsim kaip

tas kanalas, kurispritilęs yra pasmerktas

būti perjungtas.

Kai su kažkuosusitinki

paplepėti, taiplepėjimas yrato susitikimo

tikslas.

Bet kai nutyli,jei nutyli laiku

ir vietoj, suderama atida,

taibendravimasįgauna naują

kokybę -

tada žinai, kadsusitikai ne kažką

gauti, ne kažką duoti,o pabūti.

Mokinkimės būti.

Tas „tylos kanalas“nėra negyva erdvė.

Tai gyvenimotriukšme išskobta

tyla.

Erdvė, pripildytalaiko.

Sustok.Įsiklausyk.

Apsižvalgyk.

Pajusksavęsbuvimą.

Pajusk žmogų šalia.

Tai akimirka iš jūsųgyvenimo.

Akimirka betriukšmo.

Kenčiantiems nuo tylosbaimės yra tokia terapija.

Pabūti su gera knyga.

Knyga — nuostabusdalykas. Ji negroja,

nedainuoja, neplepa.

Ji žino, kada patylėti. Tikatitrauki akis — ir ji nutyla.

Pabaigai

Tylos klausimasilgaamžis.

Tylastebuklinga.

Jos kalbėjimas skiriasi nuotriukšmo kalbėjimo, kuris

nepasotina, bet tiktrumpam pripildo, ir jamnutilus sielą sukausto

vienatvė.

Mes daug ką prarandamegyvendami nuolatiniametriukšme ir praradę tylą.

Todėlįsileiskime į

save tylą.

Tik tyloje messave sutinkame

tokius, kokieesame.