Maironis — ryški gairė lietuvių poezijos kelyje. Sakome: lie tuvių poezija iki

Maironio ir pomaironinė. Poeto kūryba tapo vertės matu, prasmingumo ir meniškumo ženklu.

Kūrėjo asmenybės kelias

Jonas Mačiulis-Maironis ( 1862-1932) kilęs iš vidurio Lietuvos. Jo gimtinė prie

Dubysos. Gaivinanti upės vėsa, slėniai, miškai ir kalvos — toks gimtinės vaizdas nuo ma žens

įstrigo poeto atmintin. Į jį įsiterpė liaudies tradicijos, papročiai, skambanti daina. To vaizdo

netemdė skurdas ir vargas. Mat tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, turėję net „laisvų“ pinigų,

kuriuos skolino nusigyvenusiems apylinkės dvarininkams. Mačiuliai kurį laiką valdė

Pasandravio dvarą. Tame dvare 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė Jonas Mačiulis.

Vaikystė prabėgo Bernotų kaime, kur sugrįžo tėvai, pasibaigus nuomos sutarčiai.

Poeto tėvas, blaivios galvos žmogus, vertino ne tik pinigą, bet ir mokslą. Jis pažino M. Valančių

ir pas jį dažnai lankydavosi. Vyskupo autoritetas turėjo įtakos ir jaunojo Mačiulio likimui.

Tėvas nusprendė sūnų leisti į mokslą, o vienai iš dukterų (jų buvo trys) palikti ūkį. Ano meto

sąlygomis tai buvo drąsus sprendimas.

J. Mačiulis mokėsi Kauno gimnazijoje. Labiausiai sekėsi matematika. Mokytojai net

pranašavo jam mokslininko karjerą. Vis dėlto viršų paėmė literatūriniai užmojai, M. Va lančiaus

tradicija. J. Mačiulis susidomėjo istorija. Rašė eiles, tiesa, lenkų kalba, kuria kalbėjo daugelis

gimnazijos moksleivių. Ir studijuoti jis pasirinko filologiją.

1883 m. (tais metais pasirodė „Aušra“) būsimasis poetas tapo Kijevo universiteto

studentu. Tautinio sąjūdžio idėjos smigo vis gilyn į širdį, kaitino jausmus. Universiteto

bibliotekoje susiradęs knygų apie Lietuvos istoriją, J. Mačiulis godžiai jas skaitė. Ir pats ėmė

rašyti straipsnius apie tėvynės praeitį. Iškilo klausimas: ar jis galės dirbti savo tautos labui? Ką

galės padaryti, jei uždrausta spauda, jei nėra lietuviškų mokyklų? Ir jaunuolis nutarė mesti

studijas. Tuo labiau kad ir jo mėgstama literatūra beveik nedėstoma („tiesiog nieko nebuvo

pirmame kurse mokytis nei apie literatūrą, nei apie poeziją“). Taip J. Mačiulis nuėjo į Kauno

kunigų seminariją, tikėdamasis dirbti savame krašte.

Kauno kunigų seminarijoje jis mokėsi ketverius metus (1884— 1888). Gabiam, visą

gimnazijos kursą išėjusiam ir dar universitete studijavusiam seminaristui atsirado laisvo laiko.

Ir toliau jis domėjosi Lietuvos istorija, parašė istorinį darbą „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“

Didžiausia J. Mačiulio aistra tebebuvo poezija. Jis nemažai kūrė. J. Mačiulis ėmė garsėti kaip poetas.

Tiesa, iki Maironio aukštumų dar buvo toli. Ir slapyvardį Maironis pasirinko kiek vėliau.

B a i g ę s seminariją, J. Mačiulis ketverius metus (1888—1892) mokėsi Peterburgo

dvasinėje akademijoje. Peterburge suartėjo su lietuvių inteligentais. Tai buvo dešiniojo sparno žmonės,

artimi kunigijos sluoksniams, taigi tautinio sąjūdžio konservatyviajai krypčiai. Juos domino lietuvių

kultūra, kalba ir mokyklos reikalai. J. Mačiulis visuomeninei veiklai neatidavė visų jėgų. Daugiausia

dvasios galių skyrė poezijai. Todėl vis dažniau likdavo vienas, stelbėjo savo vidaus gyvenimą. Ir pajuto,

kad talentas galingas tada, kai buities smulkmenos netemdo akiračio. Širdimi juto gimtosios žemės

rūpesčius ir vargus. J. Mačiulio vidinio gyvenimo kaitra išsiliejo eilėraščių posmais. Kūrinių vis daugėjo,

ir poetas, 1895 m. Maironio slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Parašė poemą

„Tarp skausmų į garbę“ (vėliau ją perdirbo ir pavadino „Jaunąja Lietuva“), operų libretus. Lietuvių

literatūros padangėje sužibo ryški poezijos žvaigždė.

Poezija tapo tvirta atrama pačiam kūrėjui. Ji saugojo poetą nuo sustabarėjimo, uždaros kunigo

buities. Kartu kūryba pareikalavo daug žmogiškųjų jėgų, ne kartą skausmingomis spalvomis nudažė

eilėraščius. To vidinio dramatizmo tarsi ir nesimatė. Amžininkai prisimena Maironį ramų, orų,

neprarandantį pusiausvyros. Toks jis nuotraukose, bareljefuose, toks jo skulptūrinis portretas.

Baigęs mokslus Peterburge, dvejus metus (1892— 1894) gyveno ir dirbo Kaune. 1894 m. vėl

išvažiavo į Peterburgo dvasinę akademiją jau profesoriumi. 1909 m. Maironis sugrįžo į Lietuvą. Jis jau

buvo perkopęs į antrąją amžiaus pusę, bebaigiąs penktąją dešimtį. Visi pažino įžymųjį poetą ir aukštą

dvasininką. J. Mačiulis paskiriamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Jis skaito paskaitas Lietuvos

universitete, išrenkamas garbės profesoriumi. Pasirodo nauji „Pavasario balsų“ leidimai, į kuriuos poetas

įdėjo naujų eilėraščių. Parašė poemą „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ ir eiliuotas dramas iš Lietuvos

praeities („Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas — karalius“). Kūrybai vis

mažiau beliko laiko. Būdamas pareigos žmogus, Maironis jėgas ir sveikatą atidavė dėstytojo ir

administratoriaus darbui.

Poeto gyvenimo dienas kartino nusivylimas ano meto Lietuvos tikrove. Su meile, viltimi

apdainavęs tėvynę bei jos ateitį, Maironis matė, jog idealai ir realybė skiriasi. Ir pats dažnai jautėsi

nereikalingas ir vienišas. Todėl su dar didesne meile glaudėsi prie gamtos, džiaugėsi ja visur ir visada.

Kas vasarą lankydavosi Palangoje. <...> su baltu apsiaustu, balta šiaudine skrybėle, su gumbuota lazda,

„mužikiškai“ tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link,

arba <...> nusileidusios saulės gaisų fone stovėdavo su savo baltu apsiaustu dainuojančio jaunimo

būryje... Jis pėsčias kartais nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą.

Maironis mėgo keliauti. Arkliais jis išvažinėjo visą Lietuvą. Teko lankytis užsienyje, kur jį

labiau traukė ne didieji miestai, o „malonios gamtos grožybės“. Gamta daugiausia paskatų davė ir

paskutiniųjų metų Maironio lyrikai.

Dvasinės atramos poetas ieškojo ir literatūroje, kultūroje, mene. Nuo vaikystės

žavėjosi T. Ševčenkos, A. Puškino, M. Lermontovo poezija, F. Šileriu, J. V. Gėte. Maironio

biblioteką sudarė lietuvių ir pasaulio literatūros klasika.

Maironio kultūriniai polinkiai akivaizdžiai regimi jo namų aplinkoje. Poetas gyveno

Rotušės aikštėje (dabar tuose namuose Maironio lietuvių literatūros muziejus). Juose buvo daug

meno kūrinių, skambėjo muzika, rinkosi dainininkai, dailininkai, rašy tojai (ypač poeto vardo

dieną). O už namų — mėgstamiausias Maironio miestas Kaunas, gražuolė Rotušė, santūrūs

kunigų seminarijos pastatai, Arkikatedra, Vytauto bažnyčia, gaivinantis Nemunas.

Maironis mirė Kaune 1932 m. birželio 28 d. Palaidotas Arkikatedros požemyje.

„Pavasario balsai“ — vienintelis Maironio lyrikos rinkinys. Praėjus kuriam laikui,

poetas papildydavo jį naujais eilėraščiais, Maironis pats parengė keturis „Pavasario balsų“

leidimus (1895, 1905, 1913, 1920). Iki šių dienų pasirodė kelios dešimtys Mai ronio poezijos

leidinių..

Kuo svarbūs lietuvių lyrikai „Pavasario balsai“? Maironio eilėraštis — savito tipo

eilėraštis. Jam būdinga oratorinė intonacija, pakili leksika, itin darni kompozicija, tiksli

metrika.

Lietuvių tautinio sąjūdžio idealus, entuziazmą, tikėjimą tautos galiomis ryškiausiai

išsakė Maironis. Eilėraščiuose iškyla sudėtingas žmogus. Maironio lyrikos žmogus (jį vadiname

'lyriniu veikėju arba lyriniu „aš“), gyvena lietuvių tautinio atgimimo ir apskritai „tautų

pavasario“ nuotaikomis. Todėl rūpi tėvynė ir jos likimas. Todėl taip gyvai juntama istorinė

praeitis. Lyriniam veikėjui svarbi tautos patirtis, sukaupta išmintis. Jis itin įsiklauso į liaudies

kūrybos balsą.

Maironio lyrikoje praeitis yra pati tvirčiausia atrama, padedanti gyventi dabartyje. O

dabartis — sunki ir vargana. Tai carizmo priespaudos metai. Palaiko tik tikėjimas geresne

ateitimi. Giedresnio rytojaus viltis nuskaidrina visą Maironio lyriką, ak tyvina žmogaus dvasines

galias.

Poetas tiki tautos ateitimi ir atskiro žmogaus gyvenimo prasme. Nors daug nelaimių,

skausmo, kančių, bet yra grožio bei gėrio. O didžiausia laimė — meilė.

Žmogus gražus ir stiprus tiek, kiek gali mylėti. Asmens ver tę ypač atskleidžia

tėvynės meilė. Negalima būti laimingam, jeigu tėvynė vargsta, „broliai vargdieniai“ dejuoja.

Atskiro žmogaus būtis ir tėvynės likimas yra glaudžiausiai susiję. Todėl Maironį vadiname

tėvynės meilės dainiumi.

Numylėta Tėvynė

„Pavasario balsus“ poetas paprastai pradėdavo eilėraščiu „Taip niekas tavęs nemylės“.

Šio eilėraščio lyrinis „aš“ tapatus Maironio asmenybei. Visą žmogaus būtį pripildo tėvynės

meilė:

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,Kaip tavo nuliūdęs poetą!Ar kas ir kančių tiek pakelti galės Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Tėvynė įgyja mylimo žmogaus pavidalą. Ir jeigu nebūtų paskutinio eilėraščio posmo,

susidarytų įspūdis, kad apdainuojama meilė moteriai. Tėvynės meilės jausmas nepaprastai gyvas, o per-

sonifikacijos itin netikėtos:

Kas suteikė tau, numylėta, graži!Tą įstabią, slaptąją galią,Kuria į dausas jojo dvasią neši;Vėl dega jam norai atšalę!

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,Tu proto netemdai gražybe,—O tu tik viena širdies raktą radai Skaisčia savo skausmo gilybe!

Posmas po posmo ryškėja stiprus meilės jausmas. Eilėraščio prasmė atsiskleidžia tik

pabaigoje:

Poetams kitiems numylėta ranka Iš laurų vainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada?Tu, jo numylėta t ė v y n e !

Tėvynei nepriekaištaujama, o norima susieti su ja savo likimą.

Tėvynės meilė — pagrindinis Maironio lyrikos motyvas, o tėvynė — atraminis žodis. Už jį

dažnesni tik žodžiai širdis, žemė, žmogus, krūtinė, diena, naktis, dangus, amžiai, akis. Maironiui tėvynė

— Lietuva. Tik vienu kitu atveju tėvynė vadinama gimtine.

Žodis tėvynė į lietuvių poeziją atėjo kartu su tautiniu sąjūdžiu, jį pirmą kartą ištarė A.

Baranauskas „Anykščių šilelyje“, o įtvirtino „Aušros“ poetai ir ypač V. Kudirka. D. Poška gimtąjį kraštą

vadino „tėvyste“, S. Valiūnas ir K. Nezabitauskis — „tėviške“, S. Daukantas — „tėvaine“, „tėvone“,

„namais“. P. Vaičaitis skiria „tėvynę“ ir „tėviškę: tėvynė—didinga, dramatiška, sudėtinga; tėviškė —

jauki, sava, buitiška „Didinga tėvynė“ ir V. Kudirkos eilėse. Maironis suteikė žodžiui tėvynė dar vieną

prasmę. Ji didinga ir kartu sava, artima. ( teminio konteksto pavyzdys)Į tėvynę — Lietuvą, gimtinę Maironio lyrikoje žvelgiama XIX a. pabaigos žmogaus, tautinio

sąjūdžio dalyvio akimis. Todėl taip rūpi, kas laukia Lietuvos, kokia jos ateitis. Ar pavyks nusimesti

carizmo jungą, ar tautinis sąjūdis pajėgs sutelkti „vyrų“, „brolių“, „artojų“ jėgas? Eilėraščiuose apie

tėvynę Maironis dažniausiai kalba tautos vardu.. Tai gaisus ir viešas mūsų kreipimasis į jus: klausiama,

sušunkama, kartais stačiai liepiama, įsakoma. Tai apskritai būdinga oratoriniams eilėraščiams, retoriniam

stiliui.

Maironis daugiausia o r a t o r i n i ų eilėraščių sukūrė jaunystės metais. Jie sutapo su lietuvių

tautiniu atgimimu, su „tautų pavasariu“ Vidurio Europoje (Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje,

Vengrijoje). Tais metais parašytas Maironio eilėraštis „Užtrauksme naują giesmę“. Jis skamba kaip

lietuvių tautinio atgimimo himnas. Kartu tai ir giesmė jaunystei, žmogaus aktyvumui. Tuo šis eilėraštis

primena A. Mickevičiaus „Odę jaunystei“ ir V. Kudirkos „Labora!“ ( teminio ir istorinio

konteksto pavyzdys)

Kūrinyje kreipiamasi į „brolius“, „jaunimą“, „vyrus“ („Užtrauksim naują giesmę, broliai, /

Kurią jaunimas tesupras!“, „Į darbą, vyrai!“) ir į tėvynę („Numesk, tėvyne, rūbą seną, / Kurį užvilko

svetimi!“), skatinama priešintis carinei priespaudai. Apie ją sakoma: „Ranka mus spaudžia geležinė, ,/

Krūtinę apkala ledais“. Ši metafora jau žinoma iš A. Baranausko eilių, iš „Anykščių šilelio“. „Broliai“,

„tėvynė“ — tai vis mes, o jūs tie, kurie engiate tėvynę, jūs—-„ranka geležinė“, carizmas.

Eilėraštyje kviečiama pakeisti gyvenimą, veikti, pasitikti „aušrą naujos gadynės“. Kalbėdamas

visų mūsų vardu, poetas nubrėžia tos veiklos gaires:

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,Šarvuoti mokslu atkakliu!Paimsme arklą, knygą, lyrą Ir eisim Lietuvos keliu!

Arklas, knyga, lyra — tai vis tautinio sąjūdžio siekių ženklai. Eilėraščio pagrindinė mintis —

reikia konkrečios veiklos. Tik tada „Išauš kita gadynė! / Užgims darbai, / Nušvis laikai, / Atgims jauna

tėvynė“. Mums ir jums turi būti aišku, kad tauta pakils, atgims, kad išauš, nušvis „kita gadynė“, „jauna

tėvynė“.

Apie tėvynę šiame, kaip ir kituose oratoriniuose Maironio eilėraščiuose, kalbama iškilmingai,

jausmingai, su džiugia nuotaika. Tai eilėraščiai odės. Jie artimi giesmėms, kantatoms. „Maironio lyrika

skirta giedoti arba iškilmingai deklamuoti“,— sako V. Mykolaitis-Putinas. Ne vienas lietuvių

kompozitorius (J. Naujalis, C. Sasnauskas, J. Šimkus ir kiti) kūrė melodijas Maironio eilėraščiams.

Maironis suteikė oratoriniam eilėraščiui didelės jausminės galios, įtaiga stipri, nes tvirtai

tikima skelbiamų idėjų teisumu. Toks eilėraštis „Nebeužtvenksi upės“. Poeto balsas tvirtas ir rūstus.

Išsakoma mūsų nuomonė, kad jūs, tai yra carizmas, esate bejėgiai prieš sąjūdį, prieš sutelktas visuomenės

jėgas.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,Norint sau eitų ji pamažu;Nebsulaikysi naujo kilimo,Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Taip pat įtikinamai Maironio žodis aidi ir poemoje „Jaunoji Lietuva“. Šios poemos šeštojoje

giesmėje sveikinama Balkanų tautų kova prieš Turkijos jungą ir Austrijos—Vengrijos priespaudą:

Jau slavai sukilo. Nuo Juodmario krašto Pavasaris eina Karpatų kalnais.Aplinkui jau žydi visur atgimimas;Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.

Kalbėdamas mūsų vardu, poetas išplečia šią sąvoką. Ji apima ne tik lietuvių, bet ir Juodmario

krašto tautas. „Pavasaris“, kurio sulaukė kitos tautos, poetui tampa akivaizdžiu įrodymu, kad ir Lietuvoje

turi baigtis „žiema“. Ir niekas neturi teisės abejoti laisva tėvynės ateitimi:

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,Sustoję į darbą už mylimą šalį,Prikelkime Lietuvą mūsų!

Vėlesniuose Maironio eilėraščiuose karštas jausmas ėmė blėsti. Poetas regėjo, kaip sunyksta

„vyrų“ idėjos. Oratoriniai eilėraščiai atvėso. Jie grindžiami išprotavimu („Nuolat verkšlenantiems

politikams“ ir kt.).

Praeities atminimas

Atminimas, kaip ir tėvynė, priklauso atraminiams Maironio lyrikos žodžiams. Jis dažniausias

eilėraščiuose apie Lietuvos praeitį. Praeitis Maironiui — tai, ką verta atsiminti, ko nebėra, bet kas sudaro

tautos patyrimą. Eilėraščių lyrinio „aš“ atmintyje giliai įstrigę istorinės praeities ženklai. Tai pilys ir

milžinkapiai, girios ir klaidūs miškai, upės ir miestai. Ten per „amžius“ gyveno „broliai“, „lietuviai“.

Praeitis, iškylanti poeto atmintyje, mitologizuojama ir aukštinama. Istorinės praeities atminimas —

svarbus Maironio lyrikos motyvas.

Visuose poeto eilėraščiuose praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji — „kaip žaibas“

tamsioje dabarties padangėje. Ten, praeityje buvo kilnūs „bočiai“, išmintingi „seneliai“, „aukšti val-

donai“, „milžinai“, „galiūnai“. Čia, dabar — nyku, miega aplinkui „naktis“, griūva „pilys“, rieda „ašara“

gaili. Poetas įsitikinęs, kad praeitį verta atsiminti, tada ir dabartis ne tokia niūri. Praeities atminimas

uždega krūtinę, teikia jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus.

Maironio kūriniuose apie praeitį vyrauja lyrinis pasakojimas. Jie komponuojami supriešinant

vaizdus — kas buvo ir kas yra. Praeities ir dabarties antitezėmis grindžiami eilėraščiai „Vilnius (Prieš

aušrą)“, „Trakų pilis“, „Miškas ūžia“, „Tu girele, tu žalioji“. Tauta praeityje buvo stipri ir galinga, o dabar

carizmo nuskurdinta, pažeminta.

Toks žvilgsnis į praeitį akivaizdžiausias eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą)“. Tai ir Maironio, ir

tautinio sąjūdžio požiūris į praeitį. Taip praeitį vertino ir „Aušros“ poetai. O menine raiška Maironio

eilėraščiai pranoksta tuometinę lietuvių poeziją ir lygiuojasi į geriausius kitų tautų romantizmo kūrinius.

Eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą)“ kalbama pakylėtai, iškilmingai. Miesto vaizdas didingas: Vilnius

dunkso, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir garsūs amžiai užmigę tyli. Vilnius eilėraštyje- turi

kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas miestas. Tai ir šalies sostinė, „širdis“,

„akis“. Pagaliau Vilnius — visos Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir

tauta sulauks geresnės ateities. Eilėraštis baigiamas apibendrinimu, pabrėžiančiu Vilniaus ir

Lietuvos tapatybę:

Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;Pabudę paukščiai pagiriais šneka;Laikai juk mainos: slėgė pikti,—Nušvis kitiLietuvai, mūsų tėvynei.

Aušra eilėraštyje irgi turi ne vieną reikšmę. Tai priešprieša nakčiai. O naktis žymi

carinę priespaudą, tą „ranką geležinę“, „žiemą“. Aušra — tautinio atgimimo ženklas, kaip ir

pavasaris, diena, rytojus.

Aukštindamas praeitį, poetas nesirengia stabdyti laiko ar grą žinti gerųjų „bočių“

dienų. „Laikai juk mainos“,— sakoma eilėraštyje. Ir ta kaita aiškiai juntama: naktis — spinduliai,

rytas — naktis, užmigę — švietė. Maironiui artima istorinės pažangos idėja. Jis tiki ateitimi,

tvirtai įsitikinęs, kad po „nakties“ ateis „aušra“, „rytas“, nušvis kiti laikai. Laiko kaita sudaro

šio kūrinio kompozicijos šerdį, o tikėjimas istorijos pažanga — viena iš svarbių eilėraščio idėjų.

Apie praeitį, lietuvių kovas su kryžiuočiais menama „Milžinų kapuose“. Šis eilėraštis

turi siužetą ir net kelis lyrinius veikėjus. Greta lyrinio pasakotojo regime „lietuvninkus“, kurie

„galanda kirvius, kalavijus aštrius“, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kau nu per Nemuną

plaukia. Kalbamą ir apie ištroškusius garbės kryžiuočius, bei jų „svečius“. Kūrinio nuotaika

slogi. Jaučiamas pavojus; verkia moterys, aplinkui „vien tik ugnys gaisrų“, „užtemęs dangus /

Mėto tankius žaibus“. Lyrinis siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Lietuvių puolimas staigus ir

netikėtas.

Paskutinis posmas išryškina baladišką eilėraščio pobūdį. Nuskamba baimės motyvas:

Dabar ten baisu Ir nakčia nedrąsu!Net vyrai aplenkti mėginą:Esą tai senų Kapai milžinų,Ir kartais net pasivaidiną.

Didingai rūstūs vaizdai perteikia lietuvių herojiškumą ir drą są. Gūdžiai eilėraštyje

skamba mišrūs metrai, dėsningai pasikartojantys amfibrachiai ir anapestai. Kūrinys primena

lietuvių karines-istorines dainas.

„Milžinų kapai“, kaip ir kiti kovų su kryžiuočiais tema parašyti Maironio eilėraščiai

— „Oi neverk, matušėle!“, „Eina garsas“— tapo liaudies dainomis. Vieniems muziką sukūrė

lietuvių kompozitoriai, kitiems poeto lyrikos mylėtojai, žmonės, kuriuos įprasta vadinti

liaudimi. O Maironio eilėraščiams pritaikyti melodiją nesunku. Ir oratoriniai, ir lyriniam

pasakojimui artimi Maironio eilėraščiai dainingi.

Apdainuodamas praeitį, Maironis ryškina lietuvio ir miško paralelę. Gūdžios, tankios

girios ne tik Lietuvos kraštovaizdis, bet ir viso tautos gyvenimo, istorijos dalis. Miškas maitino

ir dengė lietuvį, ugdė jo dvasią. Miško ir lietuvio sandrauga regima liaudies dainose ir visoje

lietuvių kultūroje.

Eilėraščius apie mišką ir lietuvį — „Miškas ūžia“, „Tu girele, tu žalioji...“ —

Maironis kūrė mąstydamas apie ano meto Lietuvą, apie carinę priespaudą. Nuotaika liūdna:

„miškas ūžia, verkia, gaudžia“; „nuliūdimas širdį spaudžia“. Prisiminimas, jog kadaise miškas

buvo didingas, tik sustiprina liūdesį. Eilėraštis baigiamas ilgesingu klausimu:

Kas mums praeitį grąžintų Ir jos garsą, ir jos galią?Kas tuos kaulus atgaivintų,Kur po žemėmis išbalę?

Giedresnė eilėraščio „Tu girele, tu žalioji. ..“ pabaiga:

Atsibus tėvynės sūnūs,Didžią praeitį atminę,Pagimdys vargai galiūnus,Ugnimi uždegs krūtinę!

Graudžiai lyriškos intonacijos būdingos Maironio eilėraščiams „Mano gimtinė“,

„Lietuva brangi“. Praeitis iškyla kaip amžių atminimas, įsiskverbęs į „širdį“, „krūtinę“, „dainas“,

į visą žmogaus būtį. Praeitis visada su mumis. Žmogus, kaip medis, giliai įleidęs šaknis į

praeitį, atminties dirvą. Skaudi istorinė patirtis nudažė grauduliu lietuvių liaudies dainas ir

Maironio eilėraščius.

Eilėraštyje „Mano gimtinė“ kalbama aš, atskiro žmogaus vardu. Tačiau jo dvasinė patirtis

tokia, kaip ir kitų „brolių vargdienių“:

Ten močiutė užlingavo Raudomis mane,Į krūtinę skausmą savo Liejo nežinia.

Lyrinis „aš“ be jokių abejonių ryžtasi būti „savo tautos ir savo žemės sūnumi“ (V. Mykolaitis-Putinas).

Ten užaugau, iškentėjau Aš kančias visas Ir pamėgau, pamylėjau Vargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninėsGriaužia kai kada,Tartum rūdys geležinės Amžina žaizda.

Graudulys ir iškilmingumas susilydo Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“. Jame talentingai

išreikštas atskiro žmogaus patyrimas ir tautos atmintis. Liūdesys eilėraštyje taurus ir poetiškas,

idealizuotas. Lyrinis veikėjas, kalbantis ir aš, ir mes vardu, suvokia, kad skaudi praeities patirtis turi

didelę dvasinę vertę. Ji ugdo žmogaus ir tautos dvasingumą. Toks požiūris būdingas romantizmui,

aukštinusiam skausmą, nes jis apvalo sielą, kilnina ir auklėja žmogų.

Eilėraštyje žmogaus ir tautos dvasingumas iškyla ir kaip graudumas, ir kaip susimąstymas,

ramumas, paprastumas: „sesutės visos / Griaudžiai malonias dainas ringuoja“; „Ten susimąstęs tamsus

Nevėžis / Kaip juosta juosia žaliąsias pievas“; „Ar saulė leidžias, ir vakarėlis / ramumą neša“ vyturėlis. . .

Todėl ir išvada, kurią poetas padaro „savo“ ir „mūsų“ vardu, yra akivaizdi:

Graži tu, mano brangi tėvyne,Šalis, kur miega kapuos didvyriai!Ne veltui bočiai tave taip gynė,Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Maironio eilėraščiuose Lietuvos paveikslas įspūdingas, didingas ir kartu paprastas, taurus.

Eilėraščiai kupini patriotinių jausmų, juose atsiskleidžia taurus emocinis santykis su praeitimi, liaudies

dvasine patirtimi. Ir čia slypi Maironio kūrybos poveikis lietuvių lyrikai bei skaitytojui iki pat šių dienų.

Maironio lyrika kupina meilės gamtai. Juk gamta neatskiriama tėvynės, Lietuvos dalis.

Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir

vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką,, kilnią prasmę.

Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Lietuva — tai Nemunas

ir Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Punia, Medvėgalio, Šatrijos ir Birutės kalnas, Drūkšės ežeras, Vilnius,

Trakai ir Upytė. Tai šalis, „kur raudonmargę - kreipia kepurę / Jurginų pulkai“, kur žaliuoja rūtos, dreba

nuo šalčio rugienos. .. Konkretūs žodžiai meniniuose vaizduose išreiškia tėvynės ir jos gamtos, gimtosios

žemės brangumą ir grožį.

Dažnas poeto eilėraščių žodis — vainikas. Maironis, kaip ir visi romantikai, šiam žodžiui

suteikia taurią prasmę. Vainikas — šlovės, kilnios tėvynės meilės, pasiaukojimo ir gamtos grožio ženklas.

Eilėraštyje „Pavasaris“ gamtos grožis taip išsakomas:

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukųBučiuoja, gaivina krūtinę;Pabiro, pasklido žiedai ant lankų —Vainikų eilė pirmutinė.

Žalias rūtų vainikas eilėraščiuose „Mergaitė“, „Rūtų vainikas“, „Tėvynės dainos“ reiškia

lyrinio veikėjo — mergaitės, lietuvaitės moralinį taurumą. Vainikas suvokiamas ir daiktiškai, ir kaip tė-

vynės bei tautos savitumo ženklas.

Supoetinta, graži ir tauri tėvynės gamta regima eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Posmas po

posmo atsiskleidžia panoraminis XIX a. Lietuvos vaizdas, kaimai ir sodybos, kur skamba Birutės daina.

Tėvynės kraštovaizdis stebimas iš aukštai ir iš toli. Tokį stebėjimo tašką išryškina ir anaforos:

„Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“; „Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja“; „Ten tėvynė, ten

sodybos, ten sena močiutė“.

Kalbama mes — „brolių artojų“ vardu. Gamta regima tarsi metų laikų ciklas:

Ar giedros išaušta pavasario dienos,Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos,—Mums savo tėvynė graži visados.

Gamtos ritmas kinta,— primena mums poetas. Bet yra ir nesikeičiančių dalykų, kuriuos

visada turime atsiminti: „Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė“; „Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“;

„Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė“.

Apie gamtą ir tėvynę Maironio eilėraštis „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“. Pirmoji

dalis skirta Alpių gamtos grožybei:

Ežero skaisčios bangos liūliavo Žaliu smaragdu;Laivą be irklo varė, lingavo Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;Varpai LiucernosDievui aukojo darbus vargingusŽmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas Nuspindo rasa;Rožių iš kalnų papūtė kvapas Skania sveikata.

Vaizdai alsuoja tyla ir gaivumu: laivą supa vėsos dvelkimas, „Saulė už Alpių leidos

sustingus“, „lapas nuspindo rasa“ . . . Reginiai ryškūs, tapybiški, spalvingi. Ritmas banguoja lėtai

keičiantis daktiliams bei amfibrachiams ir perteikia laivo siūbavimo įspūdį. Pirmosios ir trečiosios eilutės

viduryje ryškios cezūros, kurios dalija eilutes į du ritminius vienetus. Eilėraščio lyrinis „aš“ patiria

ramybės palaimą. Tokia dvasinė būsena nuteikia atsiminimams, svajonėms. Jos skrenda padangių keliais į

„numylėtas tėvelių šalis“. Lyrinis pasakojimas pereina į lyrinį monologą. Kalbėjimas tampa itin

jausmingas.

Audžiau nurimęs aukso svajones Aušros spinduliais;Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,Lydėjo širdisĮ tolimąsias, į numylėtas Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,Gyvų kitados,Vienas už kito brėško ir švito Anapus ribos!

Atsiminimai apie tėvynę vėl paklūsta lyriniam pasakojimui. Tėvynės vaizdas itin raiškus.

Viskas čia artima, sava, jauku:

Ten, kur palangėms stiepias sužiurę Žemčiūgų žiedai,Kur raudonmargę kreipia kepurę Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina Kasas nuo mažens,Kur juodbėrėlį brolis augina Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta Banguoja plati!..Ko, ašarėle, ko tu per skruostą Kaip perlas riedi?

Iš šių vaizdų plaukia poetinė viso eilėraščio idėja- tėvynė mylima ne už tai, jog ji puošni,

didinga, garsi, o todėl, kad ji m ū s ų t ė v y n ė . Itin jausmingi paskutiniai du posmai. Tai vėl lyrinis

monologas — meilės ir pagarbos savajam kraštui pareiškimas,

„Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ — Maironio lyrikos šedevras. Jame suderinta mintis

ir nuotaika, poetinė idėja ir grakštus meninis vaizdas. Eilėraštis pasižymi tobulu eiliavimu, yra lietuvių

kalbos grožio pavyzdys. Kūrinį galėtume vadinti vienu didžiausių stebuklų mūsų poezijoje.

Maironio lyrikoje gamta regima ir kaip objektyvi tikrovė, turinti savus dėsnius, savo ciklą.

Gamta žmogų savaip džiugina ir guodžia, padeda susivokti dvasiniame, gyvenime, lemia linksmas ar

liūdnas nuotaikas. Tai rodo šie Maironio eilėraščių posmai:

Pavasario saulė prašvito meiliai Ir juokiasi, širdį vilioja;Iškilo į dangų pūkštai vieversiai,Čirena, sparneliais plasnoja.

Ramios, malonias vasaros naktys;Medžio užmigęs nejuda lapas;Viskas nutilo, viskas nurimo,Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Nuobodžios, pilkos slenka dienos Be atmainos ir be vilties;O šaltas, purvinas vanduo Už lango teška. Tai ruduo!

Šiuose 3 Maironio eilėraščiuose į gamtą žvelgiama tarsi iš šalies. Ji — atskiras pasaulis. Ne

vienas poeto sukurtas pavasario, vasaros, rudens, žiemos paveikslas tapo lietuvių lyrikos klasika ir stovi

greta K. Donelaičio „Metų“ vaizdų. Tokia žiemos naktis poemos „Jaunoji Lietuva“ septintojoje giesmėje:

Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,Bemirkčioja tartum akutės;Iš užgirio pilnas mėnulis antai Įspindo į langą grinčutės.

Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,Tik kvapą užimdamas spaudžia Ar pirštais gudriai ant grinčutės langų Žvaigždelėmis verpalą audžia.

Devintojoje tos poemos giesmėje — irgi klasikinis rudens vaizdas:

Baigės rugsėjis. Pro orą bailiai voratinkliai draikės be vėjo,Šypsojo saulė; bet jos spinduliai Tarytum sudiev tekalbėjo.

Klykdamos žąsys ir gervių pulkai Į pietus padangėmis traukė.Apdaro žalio nebtekę miškai Tik pirmojo šalčio belaukė.

Maironio sukurtų gamtos vaizdų įtaiga tokia stipri, kad ir šiandien dar dažnai į pavasarį, ramų

vasaros vakarą, darganą ar giedrą rudenį, į žvaigždėtą žiemos dangų tebežiūrime tų posmų lyrinio veikėjo

akimis.

Maironis, kaip ir visi didieji poetai, ieškojo patikimos atramos žmogui. Ji randama gamtoje.

Gamtos prieglobstyje žmogus jaučiasi saugus. Širdis įgyja dvasinių jėgų, atsikvepia krūtinė.

Širdies troškimai

Maironio lyrinis „aš“ sąmoningai pasirenka Tėvynę kaip gyvenimo tikslą. Jam būdinga

dvasios pusiausvyra. Bet kyla ir daugybė klausimų. Žmogus nėra visažinis ir visagalis. Tai akivaizdu, kai

atsiduriama gamtos galybių, meilės jutimų, mirties mįslės akivaizdoje. Tada žmogus tarsi susitinka su

savimi. Tos akimirkos kupinos abejonių, nerimo, ilgesio, dramatizmo. „Sunku gyventi žmogui ant

svieto“,— sakoma viename Maironio eilėraštyje. Poetas ieško ir padeda kitam ieškoti atsakymų į

visuotinius būties klausimus. Maironis sukuria elegijų ir eilėraščių, artimų meditacinei, tai yra vidinių

apmąstymų, lyrikai. Ji dar vadinama individualiąja, arba egocentrine lyrika. Eilėraščių centre — lyrinis

„aš“ tylos ir vienatvės aplinkoje. Antai „Užmigo žemė“ žmogus toks vienišas, kad nė gamta negali jam

padėti. Mat širdis nepaklūsta gamtos ritmui:

Užmigo žemė. Tik dangausNegęsta akys sidabrinės.

Aušra saulėtekio nušvis,Ir užsimerks nakties šviesybės.

Ši graži gamta tolima lyriniam „aš“, nes nepaliečia širdies, neteikia paguodos. Ji turi savo

ritmą: po tamsos visada eina šviesa, po nakties — aušra, diena. Širdis, krūtinė nepavaldi tai raminančiai

tvarkai:

Ir sparnas miego malonaus Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Dvasia ko ieško, kas atspės,Kai skęsta ji tarp atminimų!

Neras tik atilsio širdis:Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Aukščiausia dvasinė įtampa sutelkta šiose eilutėse:

Neužmigdys naktis žvaigždės,Nenuramins širdis troškimų.

Žvaigždė ir širdis Maironio lyrikoje visada yra artimos reikšmės žodžiai. Žvaigždė —

paslaptingiausia gamtos pasaulyje, o širdis — žmogaus būtyje. Todėl žvaigždė poeto eilėraščiuose išsako

ir žmogaus dvasios nerimą, neišsipildžiusias viltis.

Viltis — tėvynės gerovės ir žmogiškosios laimės ženklas. Eilėraštyje „Užmigo žemė“ sunku

suvokti, ar kada išsipildys žmogaus viltys. Šis kūrinys — vienas dramatiškiausių Maironio lyrikoje. Ypač

paskutinės dvi eilėraščio eilutės skamba kaip gilus atodūsis (V. Zaborskaitė). Lyrinio „aš“ būsena

dramatiška ir eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“. Bet ji nėra beviltiška. Žmogus ieško ir randa atramą gam-

toje. Jo širdis, krūtinė atvira gamtos jausmui. Užtat ir pajunta jūros didybę, suvokia savo ryšį su gamta.

Eilėraščio lyrinis „aš“ gamtos akivaizdoje jaučiasi saugus, yra atviras, nevengia pažvelgti į savo vidų. Ir

tada pamato, kiek širdyje susikaupė sielvarto ir ilgesio. Dėl ko sielvartauja Maironio žmogus? Eilėraštyje

tas sielvartas nėra apibrėžtas. Jaučiama, kad žmogui negera, jis nepatenkintas, trokšta artimo draugo. Tai

būdinga romantinės lyrikos veikėjo savijauta. Siekiama platesnių gyvenimo akiračių ir žmogiško artumo:

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;Paslapties neišduos savo veidu tamsiu Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Akivaizdu, kad įsigilinęs į save žmogus dvasiškai turtėja. O jausdamas gamtos artumą ir

dvasiškai atgyja, jo siela skaidrėja. Žmogus įgyja tokių pat galių, kaip ir gamta. Gamta, Maironio

manymu, turi begalę būdų atsinaujinti. Ir ypač jūra. Jos vaizdas eilėraštyje nėra detalus. Jis susidaro ne iš

regimųjų įspūdžių, o išauga iš dvasinių nuojautų. Jūros sukeltas įspūdis toks stiprus, kad mes ją ne tik

matome, bet ir girdime:

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,Man krūtinį užliek savo šalta banga Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Sugretindamas galingą jūrą ir didelių troškimų kupiną žmogaus širdį, poetas atskleidė, koks

sudėtingas žmogaus dvasinis pasaulis, kokie kilnūs jausmai trykšta iš dosnios prigimties.

Meilės reikšmę žmogaus gyvenime poetas išsako eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“. Meilė

tėvynei, gamtai, moteriai — Maironiui didžiosios žmogiškosios vertybės. Žmogaus dvasios darna galima

tik patyrus meilės palaimą. Poetui, kaip ir apskritai romantikams, meilė eina greta su skausmu. Eilėraštyje

garsiai skamba liūdesio gaidos: „man liūdna buvo ir sunku“; „taip liūdna vien vienam“. Kai žmogus pasi-

junta svetimas tarp žmonių, tik meilė gali grąžinti gyvenimo džiaugsmą:

Man ranką padavei jautriai Ir jauną širdį atdarei Bendros žvaigždės vardu:Dabar ar juokias ateitis,Ar sopa, verkia mums širdis —Jaučiu ašai už du.

Šis eilėraštis — vienas giedriausių Maironio lyrikoje. Poetas išsakė būdingą žmogaus

prigimčiai džiaugsmą, giedros, šviesos ilgesį. Ir turiniu, ir tobula raiška eilėraštis priklauso prie Maironio

poezijos šedevrų.

Iš meditacinių Maironio eilėraščių minėtina ir labai nuoširdi elegija „Išnyksiu kaip dūmas“.

Istorijos akivaizdoje atskiro žmogaus gyvenimas kartais atrodo menkas ir nereikšmingas. Amžiams

bėgant išnyksta ištisos valstybės. Todėl poetas klaustuką rašo eilėraštyje prie viso, kas atrodė svarbu ir

reikšminga:

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?Tie dvasios sumirgę žaibai!..Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,Kuriems nebužilgo — kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpimo brangaus;Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,Ir vėl kaip mane ji apgaus!

Į žmogaus būties trapumą Maironis žvelgia liūdnai, bet su kilnia rimtimi. Niekas nepraeina be

žymės, nors atrodo, kad sunyksta ar išnyksta.

Meditaciniuose Maironio eilėraščiuose tarsi sustabdomos tylos ir vienatvės minutės, kai

žmogus esti toli nuo viešumos. Tada girdime slapčiausius sielos virpesius, sąžinės balsą. Dažni žodžiai

ašara, ranka įgyja naujų reikšmių. Apskritai meditaciniuose eilėraščiuose žodžių nedaug, o minčiai ir

jausmui erdvu.

Baladės

Baladė suklestėjo romantizmo laikais. J. V. Gėtė ją vadino sintetiniu, mišriu žanru, jungiančiu

tris literatūros rūšis: epą, lyriką ir dramą. Nuo tų laikų baladė keitėsi, bet išsaugojo fantastiką, suteikė

laisvę reikštis tam, kas neįprasta, nepaprasta. Paslaptingumo bei grėsmės atmosfera ir šiandien sudaro šio

žanro esmę. Maironio baladės rėmėsi ne tik lietuvių liaudies pasakų fantastika, bet ir lenkų, rusų, vokiečių

literatūrų patirtimi. Geriausias šio žanro pavyzdys yra „Jūratė ir Kastytis“. Poetas natūraliai jungia

epinį, lyrinį ir draminį vaizdavimą. Baladė turi fabulą ir siužetą. Pirmasis baladės posmas yra tarsi

scenovaizdis:

Saulutė leidžias vakaruos;Skubėk namo, skubėk, Kastyti!Matutė laukus nekantruos: .Jai nusibos besižvalgyti Į besiūbuojančias marias Ir vėjo ištemptas bures.

Antrasis ir trečiasis posmas — kūrinio vyksmo pradžia. Gamtos fone pasirodo lyriniai

veikėjai: žvejys Kastytis ir jūros gelmių dukra Jūratė. Baladėje vyrauja draminis vyksmas: dieviška Jūratė

pamylėjo žemės sūnų. Poetas džiaugiasi ir žavisi jų meile bei drąsa. Meilės jausmas susiduria su papročių

normomis. Pamilę vienas kitą, baladės veikėjai nusikalto „dangaus“ įstatymams. Suskamba fantastinis

„dangaus“ motyvas. Į siužetą įsipina kerštas. Perkūnas sudaužo Jūratės rūmus:

Bet susirūstino smarkus Perkūnas, iš dangaus pamatęs,Kad drįso palytėt žmogus Skaistybę dieviškos Jūratės;Paleidęs žaibą ir griausmus,Sudaužė gintaro namus.

Baladės atomazga — keturi paskutiniai posmai apie nelaimingą Jūratės ir Kastyčio meilės

baigtį.

Satyros

Satyra — tarsi priešprieša baladei. Baladė poetizuoja tikrovę, o satyra ją apnuogina. Kritiškai

žvelgdamas į gyvenimą, poetas gali išsakyti pasipiktinimą ir nepasitenkinimą.

Maironis sukūrė nedaug satyrų, nors jas rašė ir jaunystėje, ir vėlesniais metais. Dažniausiai

satyrą nukreipia į tuos, kurie išsižadėjo idealų ir pasuko karjerizmo keliu. Satyroje „Skausmo balsas“

matome, kaip idealus, gerus norus ir viltis sunaikina blogis:

Giedojau meilę, jauną viltį,Skambėjo Stygos man saldžiai;Šiandieną tenka ar nutilti,Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Kūrinyje smerkiamas savanaudiškumas, pasyvumas. Poetui nepriimtinas betikslis buvimas

šioje žemėje, sielos rambumas, dvasinių polėkių stoka. Jo rūstus žodis visų pirma skiriamas tiems,

kuriems neužteko jėgų prasmingiau gyventi, kurie patys atsisako tokio gyvenimo.

Satyros „Mano moksladraugiams“ intonacija itin ironiška: „gudrūs draugai“ tarsi giriami, o

iš tikrųjų apnuoginama jų menkystė:

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;Žemės išmintį gilią suprato;Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;Važinėjas po vaišes kaštanais;Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,Jį vadina „gudriai“ litvomanais.

Satyros poetinei idėjai suprasti svarbus trečiasis posmas apie „moksladraugių“ jaunystės

idealus. Supriešinęs praeitį ir dabartį, idealus ir tikrovę, poetas rūsčiai smerkia žmones, einančius

lengviausiu keliu. Jiems pranašaujama moralinė pražūtis.

Visose Maironio satyrose ryški demokratinė nuostata. Autorius gina vargingą, socialiniu

požiūriu žemiau stovinčią visuomenės dalį. Jis prieš sulenkėjusius dvarininkus, prieš politinius ir

moralinius vertelgas, kai kuriuos karjerizmo keliu pasukusius lietuvių inteligentus.

Satyriniame eilėraštyje „Kai kam“ smerkiami tie, kurie „prie aukso naudos pasišildę“

pralobo ir trindami „baltas rankas“ toliau lobsta kitų sąskaita. Jie vadinami siurbėlėmis, niekšais, bastūnų

gauja, be sąžinės kyšių lupikais.

Rūsčiai pasmerkęs tokius „veikėjus“, Maironis, deja, nemato kelio, kaip jų atsikratyti.

Žmogiškasis sąžiningumas neleido jam tylėti. Poetas piktinosi Lietuvos Respublikos, susikūrusios 1918

m. vasario 16 d., negerovėmis. Ir kartu liko tautinės vienybės šalininkas. Todėl jis smerkdamas ir kenčia.

Maironiui skaudu, kad ne vienas nutolo nuo tautinio sąjūdžio idėjų. Poetas savo idealų, susiformavusių

XIX a. pabaigoje, nebekeitė. Maironio satyrose garsiai skambantis skausmo balsas įspėja, kad dažnai

tikrovė ir idealai išsiskiria.