2012 Archeologijos Programos Moduliai

ISBN ???-????-??-???-?

Vilniaus uniVersitetasIstorIjos fakultetas

arC

HeO

lOG

iJO

s Ba

Ka

lau

rO s

tu

DiJ

Ų P

rOG

ra

MO

s ir

Bi

Oa

rCH

eOlO

GiJ

Os

BaK

ala

urO

st

uD

iJŲ

MO

Du

lia

i ir

teM

Os

arCHeOlOGiJOs BaKalaurO stuDiJŲ PrOGraMOs ir

BiOarCHeOlOGiJOs BaKalaurO stuDiJŲMODuliai ir teMOs

V i l n i a u s u n i V e r s i t e t a si s t o r i j o s f a k u l t e t a s

ARCHEOLOGIJOS BAKALAURO STUDIJŲ PROGRAMOS IR BIOARCHEOLOGIJOS BAKALAURO STUDIJŲ

MODULIAI IR TEMOS

speciaissueMetodinė priemonė

Vilnius 2012

uDk 903/904(073) ar51

Aprobuota:Vilniaus universiteto istorijos fakulteto tarybos (protokolas nr. 5, 2011-10-12)

Sudarytojai:dr. salvijus kulevičius (Vilniaus universitetas)dr. justina Poškienė (Vilniaus universitetas)

Moksliniai redaktoriai:prof. dr. rimantas jankauskas (Vilniaus universitetas)dr. justina Poškienė (Vilniaus universitetas)

Recenzentai:doc. dr. jonas Genys (klaipėdos universitetas)doc. dr. nerijus Šepetys (Vilniaus universitetas)

Parengta ir išleista vykdant projektą „i pakopos studijų programų atnaujinimas Vilniaus universiteto istorijos fakultete“ pagal lietuvos 2007–2013 metų laikotarpio Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ 2.2. priemonę „studijų kokybės gerinimas, tarptautiškumo didinimas“, kvietimą nr. 01.

© Modulių ir temų autoriai, 2012© Vilniaus universitetas, 2012

isBn 978-609-417-041-6

TURINYS

ĮŽanGa: archeoloGijos stuDijų ProGraMos ir BioarcheoloGijos stuDijų aPŽValGa ..................................................... 5

ARCHEOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA ........................................................ 9

„BranDuoliniai“ MoDuliai ir jų teMos .................................................11 studijų įvadas ..........................................................................................................................12 archeologijos studijų įvadas. Mokslinio darbo rašymo pagrindai ...........................12 archeologijos mokslo įvadas ..........................................................................................20 lietuvos archeologijos pagrindai ..........................................................................................30 akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis.......................................................30 senasis ir vidurinysis geležies amžiai ............................................................................38 Vėlyvasis geležies amžius, viduramžių ir naujųjų laikų archeologija ........................42 archeologijos lauko tyrimų metodai ir dokumentacijos pagrindai .................................46 archeologijos lauko tyrimų metodai ............................................................................46 archeologijos lauko tyrimų dokumentacijos pagrindai .............................................51 Paveldosaugos pagrindai ........................................................................................................56 archeologijos paveldosaugos istorija ir teorija ............................................................56 lietuvos archeologijos paveldas ir jo apsauga ..............................................................63

PasirenkaMieji MoDuliai ir jų teMos ....................................................75 i tūkstantmečio archeologija .................................................................................................76 rytų Baltijos regionas i–Viii a. .....................................................................................76 rytų baltai ir slavai i tūkstantmetyje .............................................................................82 archeologinė praktika i tūkstantmečio objektuose ....................................................89 akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio archeologija......................................91 Pasaulio akmens amžius .................................................................................................91 akmens amžius lietuvoje ir rytų Baltijos regione ...................................................102 Metalų laikotarpis europoje .........................................................................................111 ankstyvasis metalų laikotarpis lietuvoje ir rytų Baltijos regione ..........................117 archeologinė praktika akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų

laikotarpio objektuose ...................................................................................................124 archeologinių radinių konservavimas ir muzeologijos pagrindai.................................126 archeologinių radinių konservavimo teoriniai pagrindai ir praktika ....................126 archeologinių tyrimų duomenų matematinė ir erdvinė analizė ....................................138 Gis archeologijoje .........................................................................................................138 istorinių laikų archeologija ..................................................................................................142 lietuva vikingų laikotarpiu ..........................................................................................142 lietuvos viduramžių archeologija ...............................................................................149 lietuvos naujųjų laikų archeologija .............................................................................157

�

GilinaMieji MoDuliai ir jų teMos ..........................................................163 archeologijos istorija ir teorija ...........................................................................................164 Pasaulio archeologijos istorija ir teorija ......................................................................164 lietuvos archeologijos istorija ......................................................................................171 Baltų religija ir mitologija ....................................................................................................177 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai ..........................................................................177 Baltų religija ir mitologija archeologijos duomenimis..............................................183 Geoarcheologija ....................................................................................................................190 kvartero tyrimo metodai ..............................................................................................190 kvartero gamtinės aplinkos bruožai ir raida ..............................................................202 osteologija .............................................................................................................................212 anatomijos ir fiziologijos pagrindai............................................................................212 Žmogaus skeleto anatomija ..........................................................................................216 Dantų anatomija ............................................................................................................219 Gyvūnų griaučių ir dantų anatomija, pirminė analizė ..............................................221 Gyvūnų kaulų ir dantų antrinė analizė .......................................................................228 laboratoriniai tyrimai, teisiniai ir etiniai klausimai .................................................235

BIOARCHEOLOGIJOS STUDIJOS ...................................................................239 kultūra ir biologinė antropologija ......................................................................................240 Bendroji filogenezė ir antropogenezė .........................................................................240 Žmogaus ontogenezė.....................................................................................................244 Žmogaus biologinė įvairovė .........................................................................................247 laidojimo archeologija ........................................................................................................250 laidojimo archeologijos teorija ir istorija ..................................................................250 Žmogaus palaikai archeologijoje .................................................................................259 laidojimas, visuomenė ir pasaulėžiūra .......................................................................264 taikomieji ir populiacijų tyrimai ........................................................................................277 Demografija ir epidemiologija .....................................................................................277 Biologinis giminingumas ir populiacinė genetika ....................................................280 teismo antropologija ir archeologija ..........................................................................282 etiniai ir teisiniai klausimai bioarcheologijoje...........................................................283 Žmogaus ir gyvulių individuali raida (gyvenimo istorija) ..............................................286 Paleopatologija ...............................................................................................................286 augimas ir jo vertinimas ..............................................................................................291 kaulų ir dantų laboratoriniai tyrimai ..........................................................................294

�

Įžanga: archeologijos studijų

programos ir bioarcheo-logijos studijų apžValga

Vilniaus universiteto istorijos fakultetas siūlo tris pagrindines bakalauro studijų prog-ramas – Istoriją, Kultūros istoriją ir antropologiją, Archeologiją – ir galimybę rinktis taikomąsias specializacijas – Bioarcheologiją, Etninių mažumų istoriją ir antropologi-ją, Šaltinotyrą ir archyvistiką, Kultūrinį turizmą – taip pat bet kurias gretutinės kryp-ties studijas, siūlomas Vilniaus universitete ir istorijos fakultete.

Bendra bakalauro studijų programų apimtis – 240 ects kreditų1 (toliau – kreditų). studijos organizuojamos modulių principu. istorijos fakultete laikomasi bendros nuos-tatos, kad 1 studijų modulis lygus 15 kreditų. Į šią apimtį įskaičiuojamas studento kon-taktinis darbas (paskaitos, seminarai, pratybos, kolokviumai, mokomosios ekskursijos, praktikos, konsultacijos, atsiskaitymai ir kitas studijų tvarkaraštyje nurodytas laikas), sa-varankiškas mokymasis (pasirengimas seminarams, atsiskaitymams, konkrečių užduočių atlikimas, medžiagos paieška bibliotekose, archyvuose, internete ir t. t., nurodytos litera-tūros ar šaltinių skaitymas, problemų formulavimas ir iškėlimas, darbų rašymas, žodinių pranešimų rengimas). Šitaip suformuotą kreditą sudaro 25–30 studento darbo valandų. savarankiškas studento mokymasis sudaro apie 2/3 kiekvieno modulio apimties.

kas yra modulis? tai – studijų programos dalis, apimanti kelias turinio požiūriu susiju-sias studijų temas (tradiciškai vadintas dalykais, disciplinomis, kursais), kurias sieja bendras tikslas, mokymosi siekiniai ir ugdomi studentų gebėjimai bei kompetencijos. Vieno modu-lio studijų trukmė priklauso nuo jo specifikos (gali būti dėstomi / studijuojami intensyviai arba ištęsti), bet negali trukti ilgiau kaip vienus mokslo metus. Mokymosi siekiniais (siekia-mais studijų rezultatais) vadinama tai, ką studentas turi žinoti, suprasti ir (arba) sugebėti

1 ECTS (Europinė kreditų perkėlimo ir kaupimo sistema; angl. European Credit Transfer and Accumulation System) diegia akademinio kredito suvokimą, grindžiamą studento mokymosi apimtimi ir rezultatais, taip pat leidžia suprasti ir palyginti studijų programas, skatina mainus ir akademinį pripažinimą.

�

pademonstruoti baigęs modulį. juos nustato dėstytojai, jie suformuluoja ir atitinkamus ver-tinimo kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, koks mokymosi siekinių lygis yra pasiektas. apibrėžiant mokymosi siekinius ir vertinimo kriterijus, nurodomi reikalavimai. siekinius formuluoja dėstytojai, o studentai kartu su dėstytojais yra atsakingi už numatytų gebėjimų ir kompetencijų iš(si)ugdymą. studentų žinios ir gebėjimai yra vertinami nuo 1 iki 10 balų. Modulis laikomas įvykdytu, jei studentas atsiskaito už visas jį sudarančias temas. Vieną mo-dulį įgyvendina keli dėstytojai (vienas iš jų yra vadovas ir atsako už modulio įgyvendinimo organizavimą), bet galutinis modulio vertinimas yra bendras.

Pagal paskirtį moduliai skirstomi į bendrojo universitetinio lavinimo ir studijų krypties, o pagal pasirinkimo tipą – į privalomuosius ir pasirenkamuosius. Bendrajam universite-tiniam lavinimui skiriama 15 kreditų, o pagrindinės krypties studijų moduliams tenka ne mažiau kaip 165 kreditai. likusius 60 kreditų studentai pasirinktinai gali skirti: gili-namosioms studijoms, taikomajai specializacijai, gretutinėms studijoms arba bendrajam universitetiniam lavinimuisi. Visos istorijos fakulteto bakalauro studijų programos turi gilinamųjų studijų modulių blokus ir taikomąsias specializacijas (archeologijos – Bioar-cheologiją; istorijos – Šaltinotyrą ir archyvistiką; kultūros istorijos ir antropologijos – etninių mažumų istoriją ir antropologiją bei kultūrinį turizmą).

Visose trijose istorijos fakulteto bakalauro studijų programose numatyti „branduoli-niai“ 60 kreditų apimties moduliai, kurie sudaro kiekvienos studijų programos pagrindą. kiekvienoje studijų programoje bent 6 studijų krypties moduliai yra privalomi: tai minė-tasis konkrečios studijų programos „branduolinių“ modulių blokas, praktinis tiriamasis bakalauro seminaras ir bakalauro baigiamasis darbas. kitus privalomus modulius stu-dentai pasirenka savo nuožiūra iš pasiūlyto modulių sąrašo. Dalykinės užsienio kalbos įtrauktos į programą kaip privalomasis studijų krypties modulis.

* * *

Archeologijos bakalauro studijų programos tikslas – sudaryti studentams sąlygas įgyti žinių ir supratimą apie praeitį archeologijos mokslo požiūriu, įgyti gebėjimų atlikti tyrimą pagal archeologijos mokslo reikalavimus atsižvelgiant į etinius ir profesinius, is-torinius ir socialinius, teorinius ir metodologinius kontekstus, veikti dinamiškoje profe-sinėje aplinkoje.

archeologijos studijų programos absolventams sudarytos galimybės įgyti žinių ir supratimą apie bendrąją archeologijos raidą bei jos santykį su kitomis mokslo sritimis, suprasti skirtingų chronologinių laikotarpių šaltinius, metodus bei aktualias tyrimų prob-lemas; gilintis į vieną ar keletą archeologinių laikotarpių, tyrimų sričių, taip pat speciali-zuotis bioarcheologijoje. studentams sudarytos sąlygos įgytas žinias ir supratimą taikyti praktikoje – išmokti spręsti kylančias problemas atliekant archeologinius lauko tyrimus, rengiant mokslinių tyrimų ataskaitą, pasirenkant atitinkamus paveldosaugos, archeolo-ginių radinių konservavimo ir restauravimo, bioarcheologijos ir susijusių sričių tyrimų metodus. studijų programoje ugdomos kompetencijos rinkti, interpretuoti ir perteikti

�

ĮŽanGa: archeoloGijos stuDijų ProGraMos ir BioarcheoloGijos stuDijų aPŽValGa

archeologijos duomenis (plačiąja prasme), reikalingus spręsti mokslo, socialinėms ir eti-nėms problemoms, kylančioms iš archeologijos mokslo, archeologijos paveldosaugos ir bioarcheologijos sričių. absolventas žino etinius profesijos įsipareigojimus, susijusius su archeologo viešosios atsakomybės sritimis. siekiama, kad studentas išsiugdytų bendrą-sias kompetencijas, kurios suformuotų poreikį mokytis ir atnaujinti žinias savarankiškai, prisitaikyti prie dinamiškos profesinės aplinkos, taip pat gebėjimą valdyti informaciją, organizuoti ir planuoti, dirbti grupėse ir bendradarbiauti su kitų specialybių atstovais, siekti kokybės, perteikti informaciją žodžiu ir raštu ne specialistų auditorijai.

archeologijos bakalauro studijų programos trukmė – 4 metai. jos apimtis – 240 kre-ditų. studijų programą sudaro bendrojo universitetinio lavinimo moduliai ir studijų krypties moduliai, kuriems taip pat priskiriamos specialybės kalbos, praktinis tiriama-sis bakalauro seminaras, bakalauro darbas. studijų krypties moduliai taip pat skirstomi į „branduolinius“, pasirenkamuosius ir gilinamuosius. archeologijos studijų programa suteikia galimybę specializuotis bioarcheologijoje (60 kreditų). Bioarcheologijos studijų moduliai pirmiausia yra orientuoti į archeologijos studijų programos studentus, kurie siekia taikomosios specializacijos. studijuojančiajam sudaromos galimybės įgyti žinių ir supratimą apie archeologijos mokslo šaką – bioarcheologiją, – jos vietą archeologijos moksle, suprasti bioarcheologijos šaltinius – praeities žmones ir jų paveldą, kompleksiš-kai apimant biologinius ir kultūrinius aspektus, šių šaltinių tyrimų metodus bei aktua-lias tyrimų problemas.

archeologijos studijų programa parengta taip, kad per pirmuosius dvejus studijų me-tus studentai išklausytų „branduolinius“ modulius (Studijų įvadą; Lietuvos archeologijos pagrindus; Archeologijos lauko tyrimų metodus ir dokumentacijos pagrindus; Paveldosaugos pagrindus), pasirinktus bendrojo universitetinio lavinimo modulius, specialybės kalbas. „Branduoliniai“ moduliai (60 kreditų) – tai archeologijos studijų programos pagrindas. toliau studentai gali rinktis iš pasiūlyto pasirenkamųjų modulių sąrašo. studentas pri-valo pasirinkti nuodugnias mažiausiai vieno archeologinio laikotarpio studijas – „dvigu-bus“ 30 kreditų modulius (Akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio archeologiją; I tūkstantmečio archeologiją; Istorinių laikų archeologiją), kuriuos studijuojant atliekama ir lauko tyrimų praktika. trečiaisiais studijų metais studentai turi keletą galimybių (60 kreditų): gilinti pagrindinės archeologijos programos žinias, rinktis taikomąją specia-lizaciją (Bioarcheologiją) arba bet kurias istorijos fakulteto ar Vilniaus universiteto siū-lomas gretutinės krypties studijas. archeologijos studijos baigiamos bakalauro darbu, kuriam rengiamasi praktiniame tiriamajame bakalauro seminare dar nuosekliau integ-ruojant mokymą ir mokymąsi bei rašant kursinį darbą.

studijų metu taikomi įvairūs mokymo ir mokymosi metodai, apimantys studento kontaktinį ir savarankišką darbą. tai – paskaitos, įvairaus sudėtingumo lygio seminarai, pratybos, mokomosios ekskursijos, konsultacijos, diskusijos, komentavimas, probleminis mokymas, lauko tyrimų praktikos, kt. išsiugdytoms kompetencijoms įvertinti naudojami įvairūs būdai: egzaminai raštu ir žodžiu, testai, kolokviumai, praktikų ataskaitos, rašto darbai, pristatymai ir pan. taikomas kaupiamasis vertinimas, „portfelio“ metodas.

�

ĮŽanGa: archeoloGijos stuDijų ProGraMos ir BioarcheoloGijos stuDijų aPŽValGa

studijų metu studentams sudaroma galimybė išvykti į užsienio aukštąsias mokyklas pagal Erasmus mainų programą ar kitas sutartis.

sėkmingai baigusiesiems archeologijos studijų programą suteikiamas kvalifikacinis archeologijos bakalauro laipsnis, o pasirinkusiesiems gretutinės krypties studijas – dvi-gubas laipsnis. norintieji toliau gilinti žinias ir tęsti studijas gali rinktis istorijos fakulteto siūlomas magistro programas (archeologiją; istoriją; Paveldosaugą) arba studijuoti kitas humanitarinių ar socialinių mokslo studijų antrosios pakopos programas.

Įgijęs archeologijos bakalauro laipsnį absolventas, kaip numatyta atitinkamų lietu-vos respublikos įstatymų, gali pretenduoti vykdyti savarankiškus ardomuosius archeo-loginius tyrimus.

archeologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį turintis asmuo gali dirbti plačioje pro-fesinėje aplinkoje, muziejuose, privačiose įmonėse, paveldosaugos institucijose, valsty-binėse mokslo ir studijų institucijose, kt., taip pat savarankiškai vykdyti archeologinius tyrimus (t. y. susikurti savo darbo vietą).

* * *

Metodinėje priemonėje apžvelgiami archeologijos katedros kuruojami archeologijos studijų programos ir Bioarcheologijos studijų moduliai bei jų temos. Bendrųjų univer-sitetinių, kalbos, praktinio tiriamojo bakalauro seminaro modulių ir bakalauro darbo aprašų šioje priemonėje nepateikiama. Programai priklausantys, bet kitų istorijos fakul-teto katedrų prižiūrimi moduliai (Pagalbiniai istorijos mokslai, Antropologijos sampratos ir tyrimų metodai) išsamiau apžvelgiami kitose fakulteto parengtose metodinėse prie-monėse2, o Bioarcheologijos studijų Osteologijos modulis atskleidžiamas archeologijos studijų programoje.

archeologijos studijų programos moduliai grupuojami į tris blokus – „branduolinių“, pasirenkamųjų ir gilinamųjų modulių. „Branduoliniai“ moduliai pristatomi pagal jų dės-tymo seką, kitų blokų moduliai – pagal abėcėlę. Bioarcheologijos studijų moduliai taip pat pateikiami pagal abėcėlę. kiekvieno modulio apraše atskleidžiamas modulio tikslas ir įvardijamos visos jam priklausančios temos. Priemonėje spausdinami daugumos modu-lių temų aprašai. temos apžvelgiamos planuojama dėstymo seka.

2 Žr. Istorijos bakalauro studijų programos moduliai ir temos. Metodinė priemonė / Sud. S. Kulevičius, J. Poškienė. Vilnius, 2012; Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų programos moduliai ir temos. Metodinė priemonė / Sud. S. Kulevičius, J. Poškienė. Vilnius, 2012.

archeologijos studijų

programa

„branduoliniai“ moduliai

ir jų temos

12

studijų ĮVadas

Modulio tikslas – supažindinti su archeologijos mokslo objektu, archeologiniais šal-tiniais, tyrimų tikslais ir metodais, aptarti archeologijos mokslo santykį su kitais moks-lais: socialiniais, humanitariniais, gamtos, fizikiniais ir kt.; formuoti studentų savarankiš-ko darbo gebėjimus ir ugdyti gebėjimus parengti rašto darbą, atitinkantį šiems darbams keliamus reikalavimus.

Modulio temos:• Archeologijos studijų įvadas. Mokslinio darbo rašymo pagrindai;• Archeologijos mokslo įvadas.

Archeologijos studijų įvadas. Mokslinio darbo rašymo pagrindai

Doc. dr. algimantas Merkevičius, j. m. d. rėda nemickienė

Temos anotacija. Šios temos tikslas – paaiškinti pagrindinius studijavimo ir sava-rankiško tyrimo principus. studentai supažindinami su Vilniaus universiteto ir istorijos fakulteto struktūra, archeologijos studijų sistema bei profesinėmis perspektyvomis. ap-tariami Vilniaus universiteto ir archeologijos katedros pagrindiniai istorijos tarpsniai, vedama ekskursija po Vilniaus universiteto rūmus ir kiemus.

studentai mokomi suprasti ir analizuoti mokslinius tekstus, rašyti rašto darbus, ati-tinkančius šiems darbams keliamus reikalavimus. Vedamos mokomosios ekskursijos ar-chyvuose ir muziejuose, kurių tikslas – supažindinti studentus su darbo archyvuose ir muziejuose metodika.

išklausęs šią temą, studentas: 1) žino Vilniaus universiteto struktūrą, nuostatus, ar-cheologijos studijų sistemą ir yra susipažinęs su universiteto ir archeologijos katedros raida; 2) žino pagrindinius mokslinio teksto kritinio skaitymo principus; 3) žino pagrin-dinius mokslinių teiginių formulavimo ir rašto darbų, atitinkančių šiems darbams kelia-mus reikalavimus, rašymo principus.

Temos programa1. Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto ir Archeologijos katedros struktūra ir raida.reikšminiai žodžiai: Vilniaus universitetas, istorijos fakultetas, archeologijos kated-

ra, archeologijos studijos. sąvokos: studijų programa, semestras, auditorinis darbas, paskaita, seminaras, sava-

rankiškas tyrimas.1.1. Universiteto raida.studentai supažindinami su Vilniaus universiteto įkūrimu ir pagrindiniais jo istorijos

tarpsniais (jėzuitų universitetas (1579–1773 m.), apšvietos laikų universitetas (1773–1832 m.), universitetas XX a. amžiuje).

studijų įvadas

13

1.2. Archeologijos katedra ir jos raida.Pateikiami pagrindiniai duomenys apie archeologijos studijų pradžią kauno Vytauto

Didžiojo universitete, archeologijos katedros įkūrimą Vilniaus universitete ir pagrindi-nius jos raidos etapus bei mokslinės veiklos kryptis.

1.3. Universiteto ir fakulteto struktūra.studentams pateikiama būtiniausia informacija apie istorijos fakulteto bei universite-

to struktūrą, Vilniaus universiteto fakultetus, centrus, institutus, studentų organizacijas, bibliotekas.

1.4. Studijų sistema Vilniaus universitete ir Archeologijos studijos.aptariamos archeologijos studijų pakopos: bakalaurantūra, magistrantūra, doktoran-

tūra. informuojama apie kitas istorijos fakultete vykdomas studijų programas, formas ir jų keitimo galimybes. studentai supažindinami su auditorinio, savarankiško darbo ir ar-cheologinių praktikų specifika, archeologinių studijų užsienyje (pagal tarptautinių mainų programas) galimybėmis. aptariamos profesinės perspektyvos.

1.5. Studijų procesas ir tvarka.Pateikiama būtiniausia informacija apie studijų kalendoriaus specifiką, registravimosi

semestro studijoms, dalyko kartojimo, akademinių skolų likvidavimo, studijų atnauji-nimo ir studijų įmokų mokėjimo tvarką bei naudojimosi Vilniaus universiteto studijų informacine sistema galimybes.

Pagrindinė literatūra: 1) Vilniaus universitetas 1579–1999. Vilnius, 1999; 2) Vilniaus universiteto studijų nuostatai. Vilnius, 2003. Prieiga internetu: www.vu.lt/lt/studijos/stu dentams/studiju_procesas.

kontroliniai klausimai. 1) Pagrindiniai Vilniaus universiteto istorijos tarpsniai ir svar-biausi jų momentai. 2) archeologijos studijų sistema Vilniaus universitete.

užduotis. testas iš Vilniaus universiteto studijų nuostatų.2. Mokslinio teksto analizė.reikšminiai žodžiai: akademinis raštingumas, kritinis skaitymas.sąvokos: teksto analitinė struktūra, tezė / hipotezė, argumentas.Gebėjimas kritiškai skaityti mokslinę literatūrą yra vienas iš akademinio raštingumo

elementų. kritinio skaitymo tikslas – teksto analitinės struktūros suvokimas. Pradedan-čiam lavinti tokio skaitymo gebėjimus studentui reikėtų vadovautis šiais pagrindiniais principais: 1) skaityti bandant įžvelgti analitinę mokslinio teksto struktūrą (pirmiausia rekomenduotina perskaityti įvadą ir išvadas bei susipažinti su turiniu); 2) rasti pagrindi-nes tezes, probleminius klausimus arba hipotezes; 3) stebėti, kaip mokslinio teksto auto-rius konstruoja savo darbo išvadas.

Pagrindinė literatūra: Maslauskaitė A. Mokslo tiriamojo darbo metodologiniai pa-grindai. Mokomoji knyga. Vilnius, 2008, p. 36–42.

kontroliniai klausimai. 1) kritinio skaitymo ir akademinio rašymo sąsaja. 2) Pagrin-diniai kritinio skaitymo bruožai.

ARCHEOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA / „BranDuoliniai“ MoDuliai ir jų teMos

14

užduotys. 1) Dėstytojo duotame moksliniame tekste suraskite pagrindinį probleminį klausimą ir jo grindžiamuosius argumentus. 2) išanalizuokite dėstytojo duotą tekstą, nu-rodyti pagrindines akademinio teksto klaidas.

3. Mokslinio darbo rašymo pagrindai.reikšminiai žodžiai: mokslinis tekstas, kursinis darbas, bakalauro darbas, magistro

darbas.sąvokos: tema, rašto darbo struktūra, rašto darbo apipavidalinimas, šaltiniai, literatūra.3.1. Rašto darbų rūšys.studijų proceso metu rašomi kelių tipų darbai: 1) dalyko rašto darbas (referatas),

2) mokslinė esė, 3) kursinis, 4) bakalauro, 5) magistro darbas. rašto darbų metodiniai nurodymai yra išdėstyti istorijos fakulteto internetiniame puslapyje.

Referatas – aprašomojo ar analitinio pobūdžio, mokslo darbams keliamus reikalavi-mus atitinkantis rašto darbas. Pirmuosiuose kursuose rašomas aprašomojo pobūdžio re-feratas, kurio tikslas ugdyti gebėjimus tinkamai naudotis moksline literatūra bei išmokti formuluoti problemą, tikslą, uždavinius, sudaryti literatūros sąrašą ir kt. analitinio po-būdžio referatai rašomi paskutiniuose bakalauro studijų kursuose bei magistro studijų metu. tokio pobūdžio referato tikslas – įtvirtinti ir gilinti studijuojamojo dalyko žinias, analizuoti tiriamos problemos koncepcijas, teorijas. Mokslinė esė – tai mokomasis darbas, kurio paskirtis ugdyti mokslinio mąstymo, argumentacijos, mokslinio teksto konstravi-mo gebėjimus. rašant tokio tipo rašto darbą privaloma: savarankiškai suformuluoti klau-simą (iškelti problemą); logiškai, nuosekliai ir argumentuotai į jį atsakyti; remtis teorija ir sąvokomis; rašyti moksliniu stiliumi.

Kursinis darbas – tai analitinio pobūdžio rašto darbas, atitinkantis mokslo darbams keliamus reikalavimus. jis skirtas gilinti tam tikros srities žinias, ugdyti akademinio raš-tingumo įgūdžius bei pasirengti baigiamajam bakalauro darbui.

Bakalauro darbas – analitinio pobūdžio, mokslo darbams keliamus reikalavimus ati-tinkantis pagrindinių universitetinių studijų baigiamasis mokslo tiriamasis darbas, kurio pagrindiniai rašymo principai aptariami žemiau.

Magistro darbas – analitinio pobūdžio, mokslo darbams keliamus reikalavimus ati-tinkantis magistro studijų baigiamasis darbas, kuriame atskleidžiami tiriamojo darbo gebėjimai. jo tikslas – analizuoti pasirinktą temą, vertinti atitinkamos krypties tyrimus, plėtoti pasirinktos temos tyrimus bei spręsti teorinio bei praktinio pobūdžio mokslines problemas.

3.2. Mokslinio darbo rašymo pagrindiniai elementai.rašto darbo etapai: 1) temos pasirinkimas; 2) medžiagos rinkimas ir apdorojimas;

3) darbo struktūra; 4) darbo rašymas; 5) darbo apipavidalinimas.3.2.1. Temos pasirinkimas.rašto darbo rašymas pradedamas nuo temos formulavimo, tiksliau, nuo tyrimo

objekto pasirinkimo. kursinį, bakalauro arba magistro darbą rašantys studentai jau žino juos dominančias tyrimų sritis, todėl labai svarbu, kad tema būtų pasirinkta iš rašančiojo mokslinių interesų srities, o ne primesta dėstytojo. renkantis temą yra svarbu: naujumas,

studijų įvadas

15

vertingumas, realizavimo galimybės (ar esamos sąlygos leis išspręsti iškeltus tyrimo už-davinius, šaltinių ir literatūros bazė).

Pasirinktą temą reikia tinkamai suformuluoti, prieš tai nustačius tiriamojo darbo ri-bas. labai svarbu, kad tema nebūtų nei per plati, nei per siaura. svarbus ir temos tęstinu-mas (kursinis darbas – bakalauro darbas – magistro darbas).

3.2.2. Medžiagos rinkimas ir apdorojimas.Pasirinkus rašto darbo temą, renkama medžiaga jam rašyti. Galimi du medžiagos

pateikimo būdai – spausdinta mokslinė informacija ir elektroninėmis priemonėmis pa-teikiama informacija, ypač svarbu įvertinti pastarosios patikimumą (autoriaus patikimu-mas, internetinio puslapio patikimumas, turinio patikimumas, informacijos naujumo įvertinimas). tai reikėtų padaryti su rašto darbo vadovu. ir vieno, ir kito tipo mokslinė informacija skirstoma į tokias grupes: 1) mokomosios knygos, vadovėliai, kurie reika-lingi formuluojant probleminius klausimus; 2) fundamentiniai mokslo darbai, kuriuose aptariama tiriama tema; 3) tyrimų medžiaga. tai gali būti įvairios archeologinių tyrimų ataskaitos, tyrimų duomenis analizuojantys straipsniai.

su rašto darbo vadovo pagalba reikėtų sudaryti sąrašus: 1) pagrindinės literatūros; 2) literatūros, su kuria pageidautina susipažinti; 3) literatūros, kurią galima paanalizuoti, jei liks laiko.

analizuojant literatūrą, reikėtų atkreipti dėmesį į skaitomo veikalo ar straipsnio struktūrą, atskirų skyrių sąsajas, hipotezės formulavimą ir pagrindimą. Patartina skaito-mą literatūrą konspektuoti, nes tai padeda nuodugniau suprasti ir įsisąmoninti medžiagą, ugdo gebėjimą lakoniškai ir tiksliai reikšti mintis.

3.2.3. Darbo struktūra.atlikus archeologinių šaltinių, medžiagos ir literatūros analizę, sudaroma būsimo raš-

to darbo struktūra. rašto darbą sudaro: 1) titulinis lapas (šablonas pateiktas fakulteto internetiniame puslapyje.); 2) turinys; 3) įvadas; 4) tiriamoji dalis (dėstymas); 5) šaltinių ir literatūros sąrašas; 6) priedai (lentelės, diagramos, vaizdinė informacija, žemėlapiai ir kt.); 7) santrumpa (reziumė) anglų kalba (tik bakalauro ir magistro darbams).

Turinys. jame išvardijami rašto darbo skyriai, poskyriai, temos ir potemės. Įvadas. tai viena iš sudėtingiausių darbo dalių. Įvade pristatoma pasirinkta tema ir

pateikiami dalykiniai temos pasirinkimo motyvai, pabrėžiamas asmeninis darbo auto-riaus indėlis. Čia pagrindžiamas temos aktualumas ir naujumas, apibrėžiamas tyrimo objektas, kuris yra tyrimo pagrindas. tyrimo objektas neturėtų būti per platus. Įvade nu-rodomas tyrimo tikslas. Paprastai jis būna vienas (be papildomų teiginių), dažniausiai sutampa su temos pavadinimu ir atspindi tyrimo objektą (dalyką). suformulavus tyrimo tikslą, iškeliami konkretūs uždaviniai, kurie kyla iš tyrimo klausimų. Bakalauro arba ma-gistro darbuose turėtų būti keliami 2–5 uždaviniai, atskleidžiantys tiriamuosius aspektus. Įvade pateikiamos hipotezės, kurios yra keliamos iš probleminio klausimo. jos turi būti paremtos faktais ir aiškinti iškeltus klausimus. Šioje darbo dalyje aptariami tyrimo me-todai, kurie buvo naudoti iškeltam tikslui pasiekti ir nustatytiems uždaviniams įvykdyti. tai gali būti literatūros analizė, duomenų sisteminimas, lyginimas, eksperimentas ir kt.


16

jei atliekant tyrimus buvo naudojami kokie nors prietaisai, būtina pažymėti jų markę bei matavimo paklaidą.

Įvado pabaigoje galima nurodyti (nėra privaloma) darbo struktūrą: „Darbą sudaro įvadas, ... skyriai, išvados. Darbo apimtis – ... puslapiai, jame yra lentelių ir paveikslų. Darbo pabaigoje pateikta ... priedų.“

Šaltinių ir literatūros apžvalga pradedama nuo šaltinių aptarimo. aptariami šaltiniai, tiesiogiai susiję su nagrinėjama problema.

literatūros apžvalgos tikslas – informuoti skaitytoją apie tai, kas šia tema yra žinoma ir kas – ne. reikėtų nurodyti, kas ta tema yra parašyta, kaip medžiaga gauta kitų tyrėjų, kokie pagrindiniai vykusių tyrimų rezultatai, kokia polemika kilo mokslo leidiniuose. jeigu literatūros yra daug, reikėtų apžvelgti esminius leidinius. taigi, tinkamas šaltinių ir literatūros aptarimas parodo pasirinktos problemos padėtį ir nurodo, kuo gali būti ver-tingas rašančiojo darbas.

literatūros apžvalgos skyrius gali būti rašomas trejopai: 1) referuojant – nurodant, ką ir kaip tam tikru klausimu rašo skirtingi autoriai, atkreipiant dėmesį į nuomonių įvairo-vę; galima sugrupuoti autorius pagal tai, kaip jie traktuoja kurį nors klausimą; 2) chrono-logiškai – skirtingų autorių nuomonės, susijusios su darbo tema, išdėstomos chronolo-giškai, t. y. pradedant nuo senesnių šaltinių ir baigiant naujausiais; 3) problemiškai – jei literatūros apžvalga yra probleminė, autorius gali pateikti savo požiūrį, numatyti tolesnes perspektyvas.

Tiriamoji dalis (dėstymas). tai – pati plačiausia darbo dalis, turinti skyrius, poskyrius, temas, potemes. tinkamas dėstomosios dalies pateikimas yra tiesiogiai susijęs su įvade suformuluotu darbo tikslu ir uždaviniais. iš to išplaukia ir tiriamosios dalies (dėstymo) struktūra. Pagrindinis klausimas, tiksliau, atsakymas, atspindi darbo pavadinimą, o dar-bo uždavinių sprendimai – sudedamąsias dalis. tiriamojoje dalyje aptariama, komen-tuojama, analizuojama medžiaga. apibendrinant visus rašto darbe iškeltus klausimus ir gautus rezultatus, būtina juos palyginti su tyrimo tikslu ir uždaviniais. kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami trumpi apibendrinimai ir išvados, kurios performuluotos tampa ga-lutinėmis darbo išvadomis.

Išvados. reikia įsidėmėti, kad darbo išvados nėra darbo turinio santrauka, o atsaky-mas į darbo pradžioje iškeltus tyrimo uždavinius. jos visada išplaukia iš tyrimų tikslo ir uždavinių. išvadose turi būti pateikiamas atsakymas į problemos formuluotės klausi-mą, turi būti pasakyta, kuo paremtas šis atsakymas. išvadose turėtų būti atsakyta į tokius klausimus: koks atsakymas gautas, ar pasiekti iškelti tikslai, kaip pasirinktieji metodai tiko tikslams įgyvendinti, kas lieka nežinoma ir ką dar reikėtų tyrinėti. Bakalauro ir ma-gistro darbuose gali būti pateikti pasiūlymai (bet neprivaloma) ateities tyrimams.

Šaltinių ir literatūros sąrašas. Šiame sąraše nurodomi tik rašto darbo autoriaus naudo-ti šaltiniai ir literatūra, kurių nuorodos yra tekste. literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka, laikantis bibliografinio aprašo taisyklių.

Priedai. archeologiniuose rašto darbuose visada yra pateikiama priedų: lentelių, brė-žinių, nuotraukų, žemėlapių, kartografinės medžiagos ir kt. jie dedami po šaltinių ir lite-

studijų įvadas

17

ratūros sąrašo. Pirmiausia atskirame lape pateikiamas priedų sąrašas. Paskui pagal suda-rytą sąrašą pateikiami patys priedai. Būtina sąlyga, kad rašto darbo tekste būtų nuorodos į visus priedus.

Lenteles galima naudoti gautiems duomenims sisteminti, palyginti. lentelė turi ant-raštę, kuri rašoma mažosiomis raidėmis, pradedant didžiąja. lentelės numeris rašomas virš lentelės antraštės, dešiniajame kampe prie žodžio lentelė. jei tekste yra tik viena len-telė, tai virš jos dešinėje lapo pusėje rašomas tik žodis lentelė be numerio. Visi kiti prie-dai įvardijami paveikslais ir numeruojami tęstine tvarka, neįskaitant lentelių numeraci-jos. Priedai turi būti pateikti a4 formato, didesni yra sulankstomi.

3.2.4. Darbo rašymas.rašant rašto darbą akademiniu stiliumi reikėtų vadovautis tokiais principais: 1) argu-

mentacija (teiginiai turi būti išdėstyti mokslinių argumentų kalba); 2) analitiškumas ir kri-tiškumas (nagrinėjama problema turėtų būti aptariama ne atpasakojant, o taikant žinias ir argumentuojant, pateikiant prieštaravimus svarstymų forma); 3) kryptingumas (kiekviena teksto dalis – skyrius arba poskyris – privalo sietis su pagrindine darbo problema).

rašant rašto darbus, svarbu išsamiai susipažinti su reikšmingais šaltiniais ir literatūra. Visi šaltiniai nebus panaudoti rašto darbe, tačiau skaitant mokslinius tekstus įgyjamas gebėjimas vartoti mokslines sąvokas, kurios būtinos rašto darbe. Darbas rašomas tai-syklinga lietuvių kalba. tekstas rašomas pastraipomis, skirstomas į poskyrius, skyrius, dalis. Visos teksto sudedamosios dalys turi sietis tarpusavyje. kiekviena iš jų yra skirta pagrindiniam argumentui plėtoti.

rašant rašto darbą visada remiamasi kitų tyrėjų išvadomis. Būtina pateikti nuorodą į informacijos šaltinį, kuriuo rašto darbe buvo remtasi. Galima išskirti tris būdus, kuriais remiantis pateikiama kitų tyrėjų nuomonė:

Citavimas – originalaus teksto perteikimas kabutėse. citatos pabaigoje pateikiama tiksli nuoroda į tekstą. cituojama, kai polemizuojama su autoriumi arba norima pateikti tikslią autoriaus formuluotę.

Parafrazavimas – originalus tekstas persakomas savais žodžiais. Parafrazė neišskiria-ma kabutėmis, bet jos pabaigoje pateikiama nuoroda į šaltinį. Parafrazuojama, kai nori-ma glaustai apžvelgti kito autoriaus tyrimo rezultatus. nuorodoje nurodomi puslapiai.

Referavimas – kito autoriaus mokslo rezultatų pristatymas. referuojant reikėtų vartoti būdingus žodžius: „autorius pabrėžia / vertina / siūlo.“ kai kalbama apibendrintai, konk-retaus teksto puslapio galima ir nenurodyti.

taigi, kad ir kokiu būdu pateikiama kito autoriaus nuomonė, nuorodos yra būtinos, kad nesusidarytų įspūdis, jog pateikiama paties rašančiojo nuomonė.

tiesiogines nuorodas į šaltinius ir literatūrą rekomenduojama pateikti pačiame tekste, skliausteliuose (Pavardenis, 1995, p. 185–186). jeigu pateikiamos nuorodos į to paties autoriaus tų pačių metų kelias skirtingas publikacijas, tai prie metų rašoma mažoji raidė (Pavardenis, 1995a, p. 18–19). Pateikiant nuorodą į kelių autorių skirtingus šaltinius, au-torių pavardės ir metai atskiriami kabliataškiu (Pavardenis, 1997; Vardenis, 1993). Gali-


18

ma naudoti ir paaiškinamąsias nuorodas (komentarus, paaiškinimus ir kt.), jos rašomos teksto apačioje ir numeruojamos arabiškais skaitmenimis.

3.2.5. Darbo apipavidalinimas.rašto darbas turi būti parašytas taisyklinga lietuvių kalba, be korektūros klaidų. ter-

minai ir sąvokos, užsienio asmenų pavardės rašomi remiantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais. rašant rašto darbus labai dažnai tenka remtis literatūra užsienio kal-bomis, todėl neretai pasitaiko terminų vertimo klaidų. siekiant to išvengti, greta lietuviškų terminų ir sąvokų skliaustuose reikėtų nurodyti termino atitikmenį originalo kalba.

tekstas turi būti surinktas kompiuteriu 12 punktų Times New Roman šriftu, tarp ei-lučių paliekant 1,5 eilutės intervalą. Darbas išspausdinamas a4 formato lapuose. teksto puslapiai numeruojami pradedant tituliniu (jo skaičius nerašomas) ir baigiant priedais. kiekvienas rašto darbo skyrius pradedamas rašyti naujame lape. rašto darbe dėstomosios dalies sudedamosios dalys (skyriai) yra numeruojami, poskyriai numeruojami pridedant papildomą skaitmenį. Įvadas ir išvados nenumeruojami. Dėstomojoje dalyje pateikiamų skyrių ir poskyrių pavadinimai ir numeravimas turi sutapti su pateikiamais turinyje.

Pagrindinė literatūra: 1) Rienecker L., Jørgensen P. kaip rašyti mokslinį darbą. Vilnius, 2003; 2) Maslauskaitė A. Mokslo tiriamojo darbo metodologiniai pagrindai. Mokomoji knyga. Vilnius, 2008; 3) Kvašytė R., Macienė J. Mokslinio darbo pradmenys. Mokomoji knyga. Šiauliai, 2010; 4) istorijos fakulteto rašto darbų metodiniai nurodymai. Prieiga internetu: www.if.vu.lt/studentams.

kontroliniai klausimai. 1) Mokslinio teksto pastraipų konstravimas ir struktūra. 2) rašto darbo įvadui ir išvadoms keliami reikalavimai.

užduotys. 1) Parašykite apie pusę a4 formato puslapio teksto, kurio keliose pastrai-pose būtų argumentuotas dėstytojo nurodytas teiginys. 2) sudarykite bibliografinį sąrašą, kuriame būtų po penkias pozicijas: šaltinių; monografijų; straipsnių iš žurnalų; straipsnių iš knygos rinkinio; straipsnių iš laikraščių; disertacijų. 3) Parašykite rašto darbą (referatą) pasirinkta arba dėstytojo pasiūlyta tema, atitinkantį rašto darbams keliamus reikalavimus.

4. Mokomosios pažintinės ekskursijos.reikšminiai žodžiai: muziejus, archyvas.sąvokos: ekspozicija, fondas, restauravimas, konservavimas.ekskursijų tikslas – supažindinti studentus su darbo archyvuose metodika, šaltinių

paieškos principais, archeologinėmis ekspozicijomis, naudojimosi muziejų fondais tvar-ka. Mokomųjų pažintinių ekskursijų metu bus lankomasi žemiau išvardintuose archy-vuose ir muziejuose:

4.1. Lietuvos istorijos instituto biblioteka ir Rankraščių skyrius.lietuvos istorijos instituto rankraščių skyriuje yra saugomos įvairių lietuvos archeo-

loginių objektų tyrimų ataskaitos nuo 1948 m. iki šių dienų ir keliasdešimt iki 1943 m. vykdytų archeologinių tyrinėjimų ataskaitų kopijų. Be jų, saugomi ir negatyvai bei archeo-loginių tyrimų brėžiniai. instituto bibliotekai yra perduota vertinga Vytauto Daugudžio archeologinė biblioteka.

studijų įvadas

19

4.2. Kultūros paveldo centro archyvas.Čia galima surasti ypač vertingos Valstybės archeologijos komisijos medžiagos (1919–

1936 m.) ir archeologinių žvalgymų ir tyrimų ataskaitas.4.3. Lietuvos nacionalinis muziejus. Archeologijos skyriaus rinkiniai.archeologijos skyriaus rinkiniuose iš viso yra saugoma per 130 tūkstančių ekspo-

natų, iš jų 4 tūkstančiai yra eksponuojami. ekspozicijoje galima susipažinti su akmens amžiaus (paleolito, mezolito, neolito), ankstyvojo metalų laikotarpio (žalvario ir anks-tyvojo geležies amžių), metalų laikotarpio (senojo, viduriniojo, vėlyvojo geležies amžių) rinkiniais. Daug dėmesio skiriama viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos rinkiniams. nacionalinis muziejus turi sukaupęs ir daug numizmatikos eksponatų (monetų, lydinių, pinigų lobių). eksponatų dalis rasta archeologinių tyrimų metu. Monetos sudaro atskirą numizmatikos skyriaus rinkinį, kuris pavadintas „numizmatikos rinkinys: monetos, ku-rių radimvietė žinoma“.

4.4. Vilniaus bastėja ir gynybinė sistema.Vilniaus gynybinės sienos projektavimo ir statybos darbai vyko 1503–1522 m. Buvo

nurodyta pastatyti penkerius vartus: Vilniaus (Vilijos), trakų, aušros (Medininkų), spa-so (išganytojo), vartus į miestą (rūdninkų arba Bernardinų). Bendras gynybinės sienos ilgis buvo apie 3,2–3,5 km, ji juosė apie 100 ha dydžio plotą. Šiuo metu išlikę tik aušros vartai ir atskiri Vilniaus gynybinės sistemos fragmentai. Mokomosios pažintinės ekskur-sijos metu planuojama apžiūrėti Vilniaus bastėją (lietuvos nacionalinio muziejaus pada-linys), kurioje eksponuojama senoji ginkluotė.

4.5. Vilniaus Aukštutinė pilis (Gedimino) ir jos ekspozicija.aukštutinė pilis įkurta žalvario amžiaus įtvirtintos gyvenvietės vietoje. spėjama, kad

Gedimino laikų medinė pilis sudegė XiV a. pabaigoje arba XV a. pradžioje. Vėliau, Vy-tauto laikais, buvo pastatyta mūrinė pilis su trimis bokštais. aukštutinė pilis funkcionavo iki XVii a. ketvirtojo dešimtmečio, o 1660 m. pilis buvo galutinai sunaikinta. XX a. ket-virtąjį dešimtmetį pradėti vakarinio bokšto restauravimo darbai, kurie buvo baigti tik septintajame dešimtmetyje. Šiuo metu vakariniame pilies bokšte veikia muziejus, kuria-me eksponuojami XiV–XVii a. Vilniaus pilių rekonstrukciniai maketai, ginkluotė, iko-nografinė senojo Vilniaus medžiaga.

4.6. Vilniaus Žemutinė pilis (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).Vilniaus Žemutinės pilies vietoje medinių pastatų būta jau iV–Viii a., o Xiii a. ant-

roje pusėje čia pradėti statyti mūriniai pastatai. 1655–1661 m. Vilniaus Žemutinė pilis buvo sudeginta, sugriauta, apiplėšta. XViii–XiX a. amžių sandūroje likę pastatai buvo nugriauti.

2002 m. gegužės 10 d. oficialiai pradėti lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbai. nuo 2009 m. sausio 1 d. čia veikia nacionalinį statusą turintis istorinės rezidencijos pobūdžio muziejus, kuriame atkurti vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko interjerai, pristatomos istorinės patalpų funkcijos ir kt. Daugiausia dėmesio ekskursijos metu skiriama archeologinei ekspozicijai. Per daugiau nei 20 metų


20

archeologinių tyrimų sukaupta per 300 000 archeologinių radinių, taip pat buvo atkasti ir šiuo metu eksponuojami autentiški įvairių periodų pilies ir rūmų mūrai.

4.7. Vilniaus universiteto rūmai ir kiemai.ekskursijos metu aplankomas Vilniaus universiteto rūmų ansamblis, kai kurios biblio-

tekos salės: Pranciškaus smuglevičiaus, joachimo lelevelio, Baltoji. apžiūrimi kai kurie kiemeliai ir Šv. jonų bažnyčia.

4.8. Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro archeologinių radi-nių konservavimo skyrius.

studentams svarbu susipažinti net tik su pagrindiniais Vilniuje esančiais archyvais, muziejais, bet ir su archeologinių radinių restauravimo ir konservavimo galimybėmis. todėl organizuojama mokomoji pažintinė ekskursija į lietuvos dailės muziejaus P. Gudy-no restauravimo centro radinių konservavimo skyrių, kuriame metalo, medžio, tekstilės, kaulo, odos radiniai yra paruošiami ilgalaikiam saugojimui.

internetinės prieigos: 1) Vilniaus universitetas ir jo ansamblis: http://www.viv.lt; 2) lietuvos muziejų portalas: http://www.muziejai.lt.

kontroliniai klausimai. 1) Muziejų rūšys ir pagrindinės jų funkcijos. 2) išvardinkite pagrindinius archyvus, kuriuose saugoma archeologinė medžiaga.

užduotys. aplankykite vieną muziejų, nustatykite jo rūšį bei ekspozicijos tipą ir ar-gumentuokite.

Rekomenduojama literatūra: 1) Waidacher F. Bendrosios muzeologijos metmenys. Vilnius 2007, p. 181–185, 225–

227 ir kt.; 2) Janulevičienė A. kursinių ir diplominių darbų bibliografinis apipavidalini-mas: metodiniai nurodymai. Vilnius, 1993; 3) alma Mater Vilnensis: Vilniaus universite-to istorijos bruožai. Vilnius, 2009.

Archeologijos mokslo įvadaslekt. dr. egidijus Šatavičius

Temos anotacija. studentai supažindinami su istorijos, antropologijos, archeologijos mokslų tyrimo objektais bei specifika, analizuojami proistorės, istorijos sampratos poky-čiai, archeologijos, istorijos ir antropologijos santykis, siekiant pažinti žmonijos praeitį. nusakoma archeologijos ir socialinių, medicinos bei gamtos mokslų sintezė atliekant įvairaus lygio tyrimus (pradedant teorijomis ir baigiant lauko tyrimais). aptariama, kaip archeologijos taikymas gali būti naudingas istoriniams laikams pažinti.

apžvelgiamos archeologijos moksle taikomos įvairios tyrimo bei datavimo metodikos ir būdai, jų kaita archeologijos modernizacijos procese. Glaustai apžvelgiama archeologi-jos mokslo raida, chronologija ir periodizacija, lietuvos archeologinė mokslinė literatūra (priešistorę arba atskiras epochas apibendrinantys mokslo veikalai, archeologijos verty-bių atlasai, tyrimų informacijos leidiniai ir žinynai). studentai supažindinami su pagrin-

studijų įvadas

21

dinėmis archeologijos mokslo sąvokomis ir terminais, archeologijos mokslo srovėmis ir mokslo kryptimis.

Daugiausia dėmesio skiriama archeologijos mokslo šaltiniams (gyvenamųjų, įtvirti-nimo ir gynybinių, kulto ir sakralinių, gavybos ir gamybos vietų, laidojimo objektų ir kt.) aptarti ir analizuoti, archeologinių radinių grupėms, jų mokslinio tvarkymo principams ir analizei. studentai supažindinami su archeologinėmis medžiagomis: organinėmis (oda, mediena, kaulu ir ragu), mineralinėmis (titnagu, stiklu, metalais) ir kompleksinė-mis (keramika ir kt.); jų išlikimu archeologinėje terpėje bei konservacija. Paaiškinamos naudojimosi muziejų archeologiniais fondais taisyklės, archeologinių radinių sutvarky-mo ir pridavimo į muziejus tvarka.

Baigęs šį modulį, studentas: 1) žino ir geba apibrėžti proistorės, archeologijos, isto-rijos mokslo sampratą, identifikuoti ir paaiškinti pagrindines disciplinų sąvokas; 2) įgy-ja bazines žinias apie pagrindinius archeologijos mokslo šaltinius, tyrimo metodus ir jų pritaikymą, suvokia aptariamojo mokslo raidos dėsningumus ir savitumą, periodizaci-ją, sąvokas; 3) geba savarankiškai surasti reikiamą literatūrą ir šaltinius, atlikti pirminę mokslinių straipsnių analizę ir savarankiškai rašyti proseminarinius rašto darbus, atitin-kančius šiems darbams keliamus reikalavimus; 4) vartodamas specifinius archeologijos terminus, geba formuluoti mokslinį tekstą, korektiškai panaudoti kitų tyrinėtojų medžia-gą bei išreikšti kritiką kitų pasisakymų ar nuomonių atžvilgiu.

Temos programa1. Kas yra archeologija?reikšminiai žodžiai: kalendorinės datos, sąlyginės / reliatyvinės datos, absoliutinės

datos, chronologija.sąvokos: archeologija, priešistorė, protoistorija, istorija, klasikinė archeologija, baž-

nytinė archeologija, priešistorinė archeologija, povandeninė archeologija, miestų archeo-logija, civilizacija.

archeologijos mokslo apibrėžimas, pagrindiniai tikslai ir tyrimo objektas. archeolo-gijos mokslo chronologinės ribos. archeologijos metodas tiriant istorinius laikus. archeo-logijos, istorijos ir antropologijos santykis siekiant pažinti žmonijos praeitį. archeologi-jos mokslo tarpdalykinis pobūdis – mokslo padėtis humanitarinių, socialinių, medicinos ir gamtos mokslų sistemoje.

Žmonijos raidos laikotarpiai: priešistorė / proistorė, protoistorija, istorija. Pagrindi-niai laikotarpių pažinimo šaltiniai ir juos tiriantys mokslai.

Metų skaičiavimo sistemos: kalendorinė, istorinė-epochinė, dinastinė ir kt. archeo-logijoje taikomos metų skaičiavimo sistemos: kalendorinės, sąlyginės / reliatyvinės (tipo-loginės, stratigrafinės), absoliutinės (gautos gamtos mokslų metodais, dendrochronolo-ginės, radiokarboninės).

Metų skaičiavimo principai į priekį ir atgal nuo sąlyginių nulinių metų. Datų žymėji-mas archeologijoje:

pr. Kr. / pr. m. e. – prieš kristaus gimimą / prieš mūsų erą; metai skaičiuojami atgal nuo sąlyginių nulinių metų;


22

BP (ang. before present) – prieš dabartį / nuo mūsų dienų (čia dabartimi laikomi 1950 m., nuo jų data ir skaičiuojama atgal);

AD (lot. anno Domini – Viešpaties metais) – metai skaičiuojami į priekį nuo sąlyginių nulinių metų;

BC (ang. before Christ) – prieš kristų / kristaus gimimą (metai skaičiuojami atgal nuo sąlyginių nulinių metų).

Pagrindinės archeologijoje vartojamos sąvokos ir jų apibrėžimai.Pagrindinės archeologijos šakos / sritys, jų savarankiškumas ir sanklota. atskirų archeo-

logijos šakų / sričių pasiskirstymas pagal tyrimų srities chronologiją (priešistorinė, istori-nė, klasikinė, viduramžių, industrinė archeologija), tiriamų archeologijos šaltinių pobūdį (bažnytinė, miestų archeologija), jų slūgsojimo terpę (povandeninė archeologija), taikomus metodus (geoarcheologija), veiklos pobūdį (eksperimentinė archeologija) ir kt.

svarbiausieji archeologiniai atradimai pasaulyje. Priešistorės virtimo istorija feno-menas.

literatūra: 1) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice. lon-don, 1998 (ir vėlesni leidimai), p. 11–16; 2) Fagan B. M. archaeology: a Brief introduc-tion (9th edition). Pearson, 2006, p. 1–24; 3) Greene K. archaeology: an introduction. The history, Principles and Methods of Modern archaeology (3rd ed.). routledge, 2000, p. 8–36.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kas yra archeologija? Pateikite apibrėžimą ir apibūdinkite pagrindinius tikslus bei tyrimo objektą. 2) ką tiria archeologija, koks jos santykis su istorija? 3) apibūdinkite archeologijos mokslo santykį su kitais gamtos moks-lais. 4) išvardinkite ir paaiškinkite pagrindinius archeologijoje taikomus metų skaičia-vimo principus bei datų žymėjimo būdus. 5) kokias žinote archeologijos šakas / sritis? Glaustai apibūdinkite jų tyrimų specifiką.

2. Trumpa archeologijos mokslo raidos apžvalga.reikšminiai žodžiai: moksliniai tyrimai, mokslinės draugijos, archeologijos istorija.sąvokos: kultūrinė-istorinė mokykla, procesinė archeologija, postprocesinė archeo-

logija.archeologijos mokslo raida pasaulyje: svarbiausieji epochų pažinimo etapai, tyrėjai,

jų darbai bei reikšmė istorinio proceso pažinimui. archeologinės minties raida: kultūri-nė-istorinė mokykla, procesinė archeologija, postprocesinė archeologija.

Pagrindiniai archeologijos mokslo raidos lietuvoje etapai, tyrėjai, tyrimų institucijos bei jų veikla, svarbiausioji mokslinė literatūra.

Pirmasis etapas (XViii a. antroji pusė–XiX a. vidurys) – naratyvinis laikotarpis: ben-drais bruožais stengiamasi apibūdinti archeologines epochas (t. narbut, e. tyszkiewicz), pateikiami pirmieji pavieniai dirbiniai. Pirmųjų muziejų kūrimasis (D. Poška ir baubliai, dvarų muziejai).

Antrasis etapas (XiX a. vidurys–1906 m.): archeologinių objektų paieška, kartogra-favimas ir tyrimai. Pirmosios mokslinės archeologinių radinių kolekcijos (Z. Gloger, W. szukiewicz, t. Daugirdas) ir pavieniai mažos apimties tyrimai, senienų muziejus.

studijų įvadas

23

Trečiasis etapas (1907–1990 m.): archeologinių objektų plataus masto moksliniai ty-rimai. Įvairių archeologijos objektų tyrimai: senovės gyvenvietės, piliakalniai, kapinynai-pilkapynai, senųjų miestų kultūriniai horizontai, piliavietės / pilys, dvarai ir kt. Pagrindi-niai laikotarpio bruožai ir tyrimų lygis.

Ketvirtasis etapas (nuo 1990 m.): naujų metodų taikymas tiriant archeologinius objek-tus: trijų dimensijų fiksavimo sistema, sluoksnių sijojimas ir plovimas, kompiuterinės in-formacijos apdorojimo sistemos, naujų gamtos mokslų metodų pritaikymas.

Mokslinių draugijų veikla. archeologiniai tyrimai už lietuvos ribų: rytų Prūsijoje ir lenkų okupuotame Vilniaus krašte.

literatūra: 1) Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, 22–33; 2) Kulikauskas Pr., Zabiela G. lietuvos archeologijos isto-rija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 6–15, 283–300; 3) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice. london, 1998 (ir vėlesni leidimai), p. 17–44, 441–474.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokius etapus skirstoma archeologijos moks-lo istorija lietuvoje? Pateikite etapų apibūdinimus, tyrėjus ir jų pagrindinius darbus. 2) kokie yra l. krziwickio nuopelnai lietuvos archeologijai? 3) kokie tyrėjai siejami su archeologijos mokslo atsiradimu lietuvoje? kodėl? 4) apibendrinkite vokiečių archeolo-gų rytų Prūsijoje ir klaipėdos krašte vykdytų tyrimų rezultatus.

3. Trumpa pasaulio ir Lietuvos archeologijos periodizacijos apžvalga.reikšminiai žodžiai: akmens amžius, paleolitas, mezolitas, neolitas, bronzos amžius,

geležies amžius, viduramžiai.sąvokos: periodizacinė sistema, industrinė archeologija.lietuvos archeologijos periodai ir periodizacinės sistemos pasaulyje. svarbiausių pro-

cesų lietuvoje ir pasaulyje sugretinimas bei palyginimas. technologinių ir visuomeninių procesų vėlavimas šiaurinėse platumose.

lietuvos archeologinės epochos, pagrindiniai tyrėjai, jų darbai bei reikšmė istorinio proceso pažinimui; svarbiausioji mokslinė literatūra.

Akmens amžius (Xiii tūkstm. pr. kr.–2000 m. pr. kr.). Vidinė laikotarpio periodi-zacija: paleolitas, mezolitas, neolitas. ledynmečių epochų pabaiga. Pirmųjų gyventojų atsikraustymas. Žmogaus prisitaikymas prie kintančių gamtinių sąlygų. neolitizacija. Pa-grindinės kultūros ir jų bruožai. titnago, kaulo ir rago, medžio, keramikos dirbiniai.

Bronzos / žalvario amžius (2000–500 m. pr. kr.). Vidinė laikotarpio periodizacija: ankstyvasis bronzos amžius, vėlyvasis bronzos amžius. Pirmųjų metalinių dirbinių atsi-radimas ir paplitimas. Piliakalniai.

Geležies amžius (500 m. pr. kr.–Xii / Xiii a.). Vidinė laikotarpio periodizacija: anks-tyvasis, senasis, vidurinis ir vėlyvasis geležies amžiai. Geležinių dirbinių atsiradimas ir paplitimas.

Istorinių laikų archeologija (nuo Xiii a.). Vidinė laikotarpio periodizacija: viduramžių ir naujųjų laikų / industrinė archeologija. archeologija – tik pagalbinis mokslas.

literatūra: 1) lietuva iki Mindaugo. Vilnius, 2003, p. 31–119; 2) trumpai apie prois-torę / sud. a. Malonaitis. Vilnius, 2006, p. 7–23.


24

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Glaustai papasakokite, kaip suprantate savoką „periodizacinė sistema“. Pateikite pavyzdžių. 2) Į kokius etapus yra skirstoma lietuvos priešistorė? Pateikite detalius etapų apibūdinimus. 3) kokie yra istorinių laikų archeolo-ginės periodizacijos etapai? Pateikite etapų apibūdinimus ir chronologiją. 4) nurodykite priežastis, dėl kurių šiaurinėse platumose vėlavo technologiniai ir visuomeniniai proce-sai. Paaiškinkite.

4. Lietuvos archeologijos mokslo šaltiniai.reikšminiai žodžiai: senovės gyvenvietė, piliakalnis, kapinynas, pilkapiai, lobis, kūl-

grinda, alkas / alkakalnis, miško pramonės vietos, žymėtieji akmenys, senieji žemdirbys-tės laukai, riboženkliai, radimvietė.

sąvokos: archeologijos mokslo šaltiniai, archeologijos vertybė, paminklas, objektas.Pagrindiniai archeologijos mokslo šaltiniai, jų kategorijos, tipai, išskirtiniai požymiai

ir chronologija.Gyvenamosios vietovės: senovės gyvenvietės (nuo akmens amžiaus iki viduramžių), kai-

mavietės (nuo XiV iki XiX a.), senųjų miestų vietos (Xiii–XiX a.), dvarai (XV–XX a. vid.).Laidojimo vietos: kapas (nuo akmens amžiaus iki XX a.), kapinynai (nuo akmens am-

žiaus iki XViii a.), pilkapis, pilkapiai (nuo bronzos amžiaus iki XiV a.).Gynybiniai įtvirtinimai: piliakalniai (nuo bronzos amžiaus vidurio iki XV a.), piliavie-

tės / pilys (XiV–XVi a.), bastioniniai įtvirtinimai (XVi–XiX a.), kitos žiedinės, juostinės gynybinės sistemos, sudarytos iš pylimų ir griovių (bronzos amžius – XViii a.).

Kulto vietos: alkakalniai, alkai, aukojimo vietos (nuo akmens amžiaus iki XViii a.), kulto pastatų (bažnyčių, vienuolynų ir t. t.) vietos (Xiii–XiX a.).

Žymėtieji akmenys: akmenys su dubenėliais, su cilindriniais ir smailėjančiais dubeni-mis, su gamtiniais ženklais ar įdubimais, su iškaltais ženklais (nuo bronzos amžiaus iki XViii a.).

Senieji keliai ir transporto priemonės: kūlgrindos, medgrindos, žemgrindos (nuo neo-lito iki XX a. pr.), tiltų, senovės uostų liekanos (i–XiX a.), nuskendusių luotų / laivų lie-kanos (nuo akmens amžiaus iki XX a. vidurio).

Gavybos ir gamybos vietos: titnago kasimo šachtos / dirbtuvės (akmens-bronzos am-žiaus pradžia), gyvūnų sumedžiojimo / išmėsinėjimo vietos (akmens amžius–viduram-žiai), stiklo gamybos vieta (XV–XiX a.), senieji žemdirbystės laukai (nuo bronzos amžiaus iki XVi a.), miško pramonės gamybinės (medžio anglies degimo, deguto varymo, potašo gamybos) vietos (istoriniai laikai), keramikos degimo krosnys (Xiii–XiX a.), užtvankos-malūnai (Xiii–XiX a.), industrinės archeologijos paveldas (XVi–XX a. pradžia).

Senieji riboženkliai: žemės valdų riboženkliai (Xiii–XiX a.), valstybių demarkacinės linijos (XV–XX a. pradžia).

Radimvietės: tiksliau neidentifikuotos archeologinių radinių radimo vietos (įvairių laikų).

Lobiai: monetiniai ir lydinių (Xii–XX a.), kitų dirbinių lobiai (gali būti įvairių laikų).archeologijos mokslo šaltinių apsauga ir pagrindinės paveldosaugos organizacijos.

archeologijos vietovių-objektų statusas (paminklas, vertybė, objektas).

studijų įvadas

25

literatūra: 1) lietuvos tsr archeologijos atlasas. Vilnius, 1974–1978, t. 1–4; 2) Kuli-kauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 5–22; 3) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 7–126.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokias grupes skirstomi archeologijos moks-lo šaltiniai lietuvoje? 2) išsamiai apibūdinkite gyvenamųjų vietų archeologijos mokslo šaltinius, nurodykite jų chronologiją. 3) išsamiai apibūdinkite gynybinių įtvirtinimų ka-tegorijai priskirtus archeologijos šaltinius. 4) kokiais principais remiantis archeologinis objektas priskiriamas vienai ar kitai archeologijos mokslo šaltinių grupei?

5. Datavimo metodai archeologijoje.reikšminiai žodžiai: dendrochronologija, radiokarbonas, sporų-žiedadulkių meto-

das, diatomėjų metodas, varvometrija, termoliuminescencija, kalio-argono metodas, pa-leomagnetizmas.

sąvokos: absoliutinis datavimo metodas, reliatyvus / sąlyginis datavimo metodas, gamtamoksliai metodai.

archeologinių radinių amžiaus nustatymo problematika. radinių autentiškumo nu-statymas. archeologiniai datavimo metodai: reliatyvūs / sąlyginiai (litologinių sluoksnių stratigrafinė seka, radinių tipologinės sekos, dirbinių seriacinės sekos) ir absoliutiniai (taikant istorinę chronologiją). archeologijoje taikomi reliatyvūs ir absoliutiniai datavi-mo metodai. Gamtamoksliai datavimo metodai, taikomi archeologijoje:

reliatyvūs / sąlyginiai: paleobotaninis (sporų ir žiedadulkių, diatomėjų, makrobota-ninis), gyvūnijos rūšinės sudėties (pagal iškastus gyvūnų kaulus, vabzdžių išorinio ske-leto liekanas).

absoliutiniai: dendrochronologinis (pagal kasmetines medžio rieves), varvometrija (pa-gal stovinčiame vandens telkinyje nusėdančias kasmetines juostuotas nuogulas), izotopiniai (tiesiogiai ar netiesiogiai paremti radioaktyviuoju skilimu), obsidiano hidratacijos (pagal pa-viršinio sluoksnio nykimą), paleomagnetinis (pagal liekaninį įmagnetinimą) ir kt.

izotopiniai datavimo metodai: radiokarboninis (c14, organika), kalio-argono (k-ar), urano serijų, urano trekų (u238), termoliuminescencinis (tl), optiškai stimuliuotos liu-minescencijos (osl), elektronų sukinio rezonanso (esr).

Įvairių datavimo metodų taikymo galimybės ir ribos, datavimo paklaidos. kalibracija ir koreliacija.

literatūra: 1) Greene K. archaeology: an introduction. The history, Principles and Methods of Modern archaeology (3rd ed.). routledge, 2000, p. 101–129; 2) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice. london, 1998 (ir vėlesni leidimai), p. 111–164; 3) Мартынов А. И., Шер Я. А. Методы археологического исследования. Москва, 1989, c. 166–189.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais metodais remiantis galima datuoti ar-cheologinius radinius ir kultūrinius sluoksnius? 2) atskleiskite sporų ir žiedadulkių da-tavimo metodo veikimo principą. 3) kokie gamtamoksliai datavimo metodai yra patys


26

tiksliausi ir kodėl? 4) kokiais gamtamoksliais metodais galima datuoti mineralinę me-džiagą ir uolienų atplaišas?

6. Archeologiniai radiniai / medžiagos, jų išlikimas ir konservavimas.reikšminiai žodžiai: radinys, dirbinys, titnagas / akmuo, keramika, gamtiniai proce-

sai, organinės medžiagos, neorganinės medžiagos.sąvokos: artefaktas, tipas, tipologija, konservavimas, restauravimas, ekofaktas, terpė,

matriksas.sąvokų archeologinis radinys, dirbinys, artefaktas apibrėžimai ir jų taisyklingas varto-

jimas. archeologinių radinių grupės. archeologinių radinių fragmentiškumas.archeologinių radinių klasifikacija ir grupavimas. archeologinė tipologija: pagrindi-

niai principai ir pritaikymo galimybės. archeologinė kultūra.neorganinės (akmuo ir titnagas, metalai, keramika, stiklas) ir organinės (medis, kau-

las ir ragas, oda, tekstilė, gintaras) medžiagos archeologijoje. komponuojant skirtingas medžiagas pagaminti archeologiniai radiniai. archeologinių radinių išlikimas (terpė, matriksas) ir šį procesą veikiantys gamtiniai veiksniai (sausa terpė / klimatas, drėgna / šlapia terpė, šaltas klimatas, rūgštinė / šarminė terpė).

organinės kilmės žmogaus ir aplinkos liekanos (ekofaktai). jų teikiama informacija žmonių gyvensenai apibūdinti.

archeologinius radinius naikinančių gamtinių procesų sulėtinimas. archeologinių radinių / dirbinių konservavimas. lauko / pirminis konservavimas: tikslas, metodai ir medžiagos.

Dalinis ar pilnas archeologinių radinių atkūrimas (restauravimas). archeologinius radinius lietuvoje konservuojančios ir restauruojančios įstaigos.

literatūra: 1) Fagan B. M. archaeology: a Brief introduction (9th ed.). Pearson, 2006, p. 169–199; 2) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practi-ce. london, 1998 (ir kiti leidimai), p. 45–66; 3) Мартынов А. И., Шер Я. А. Методы археологического исследования. Москва, 1989, c. 102–140.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) smulkiai apibūdinkite, kas yra archeologinis dirbinys / artefaktas. 2) apibūdinkite terminus radinys ir dirbinys. kuo šie terminai pa-našūs ir kuo skiriasi? 3) kas yra lauko konservacija? Pateikite pavyzdžių. 4) išsamiai ir argumentuotai paaiškinkite, kokioje terpėje ir kokiomis klimato sąlygomis geriau išliks mediniai radiniai.

7. Archeologinė literatūra ir šaltiniai.reikšminiai žodžiai: archeologinė literatūra, šaltiniai, straipsniai, tyrimų medžiaga,

periodika, katalogas, vadovas.sąvokos: akademinis veikalas, archeologijos atlasas, tyrimų ataskaita.kas yra archeologinė mokomoji ir mokslinė literatūra bei šaltiniai? jų specifika ir

bendrumas su kitais moksliniais leidiniais. Mokslinių archeologinių tyrimų ataskaitos. Mokslinės literatūros ir šaltinių chronologinis pasiskirstymas.

lietuvos archeologinės literatūros pagrindinės grupės: apibendrinantys akademiniai leidiniai (pvz., Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. 1984), archeologiniai vadovėliai

studijų įvadas

27

(pvz., Girininkas A., Lukoševičius O. lietuvos priešistorė. 1992), archeologiniai žodynai (pvz., Malonaitis A. trumpai apie proistorę. 2006; Darvill T. The concise oxford Dictio-nary of archaelogy. 2003), apibendrinantys probleminiai leidiniai (pvz., lietuvių etno-genezė. 1987), archeologijos paminklų atlasai (pvz., Tarasenka P. lietuvos archeologijos medžiaga. 1928), archeologinių straipsnių tęstiniai rinkiniai (pvz., lietuvos archeologija, 36 tomai), lauko tyrimų informaciniai leidiniai (pvz., archeologiniai tyrinėjimai lietuvo-je 2009 metais), lauko tyrimų medžiagos publikavimui skirti leidiniai (pvz., Vilniaus Že-mutinės pilies rūmai, 5 tomai), vykdytų projektų medžiaga (pvz., akmens amžius Pietų lietuvoje. 2001), ekspozicijų vadovai ir parodų katalogai (pvz., Griciuvienė E. Baltiškojo argumento beieškant. 1991), archeologų biografijos ir atsiminimai (pvz., Steponavičie-nė D. Petras tarasenka. 1996), techniniai leidiniai (rodyklės, bibliografijos), archeologi-jos populiarinimo leidiniai (Baltų archeologija). archeologiniai straipsniai periodikoje (pvz., Voruta, Švyturys).

archeologinės publikacijos iš kitų mokslo sričių straipsnių rinkiniuose (kultūros pa-minklai, 15 tomų) ir kitų mokslo sričių leidiniuose (pvz., Geografija, Geologija).

Baltiška medžiaga užsienio šalių leidiniuose (pvz., Światowit, Wiadomości archeolo-giczne).

literatūra: 1) lietuvos archeologijos bibliografija (1782–1998) / sud. a. tautavi-čius. Vilnius, 2000; 2) archeologinių ataskaitų suvestinės ir rodyklės iki 1997 m. / sud. a. simniškytė. Vilnius, 1999.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokias grupes skirstoma mokslinė archeo-loginė literatūra? 2) kokio tipo informacija yra skelbiama archeologiniuose atlasuose ir kodėl jie sudaromi? 3) kokiuose kitų mokslų periodiniuose leidiniuose publikuojama ir archeologinių straipsnių? 4) kokiame leidinyje yra publikuojama pagrindinė archeologi-nių tyrimų mokslinė informacija?

8. Archeologija ir muziejai.reikšminiai žodžiai: kolekcija, fondas, senienų muziejus, Šiaulių „aušros“ muziejus,

telšių „alkos“ muziejus.sąvokos: muziejus, kunstkamera, muziejininkystė, inventorizavimas.archeologinių radinių / senienų kolekcionavimas dvaruose ir kunstkamerose, žy-

miausios kolekcijos. archeologinių radinių saugojimo įstaigos (muziejai ir mokslo įs-taigos). Muziejų tipai ir jų paskirtis (eksponavimas, švietimas, saugojimas). Pagrindiniai lietuvos muziejai, turintys archeologinę ekspoziciją. trumpa seniausiųjų lietuvos mu-ziejų istorija (senienų muziejus, lietuvos nacionalinis muziejus, kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus, Šiaulių „aušros“, telšių „alkos“, nalšios ir kt.).

Baltiška medžiaga užsienio kraštų muziejuose (ermitažas, Berlyno archeologijos mu-ziejus).

naudojimosi muziejų archeologiniais fondais taisyklės. archeologinių radinių su-tvarkymas ir pridavimo į muziejų tvarka. archeologinių radinių inventorizavimas.


28

literatūra: 1) Keršytė N. lietuvos muziejai iki 1940 metų. lietuvos muziejų raida XVi–XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Vilnius, 2003; 2) Waidacher F. Bendrosios muzeologijos matmenys. Vilnius, 2007.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kada atsirado pirmieji muziejai lietuvoje ir kaimyninėse šalyse? nurodykite priežastis. 2) Glaustai papasakokite vieno seno lietuvos muziejaus, turinčio archeologinę ekspoziciją, istoriją. 3) kokios yra naudojimosi mu-ziejų archeologiniais fondais taisyklės? 4) kokia yra archeologinių radinių pridavimo į muziejų ir inventorizavimo tvarka?

9. Archeologiniai tyrimai.reikšminiai žodžiai: lauko tyrimai, kabinetiniai / laboratoriniai tyrimai, žvalgymai,

geofizikiniai metodai, radinio metrika.sąvokos: stratigrafija, planigrafija, destrukciniai tyrimai, kultūrinis sluoksnis, aerofo-

tografija.archeologijos mokslo šaltinių tyrimai: lauko tyrimai ir kabinetiniai / laboratoriniai tyri-

mai. lauko archeologiniai tyrimai skirstomi į destrukcinius (įvairaus masto kasinėjimai) ir nedestrukcinius (žvalgymai). aerofotografija, įvairūs geofizikiniai žvalgymo metodai.

tiriamos vietos pasirinkimas. tiriamos vietos stratigrafija ir planigrafija. kultūrinis sluoksnis / horizontas. Perkasoje identifikuojami objektai (židiniai, kapai, ūkinės duobės, akmenų krūsnys). uždaras radinių kompleksas. skirtingų archeologinių objektų (gy-venviečių, laidojimo vietų, povandeninių) tyrimų specifika ir būdai. Perkasoje atidengtų objektų pjūvių darymas ir jų atlikimas. archeologinių mėginių ėmimo tvarka.

archeologinių radinių fiksavimo sistemos: radinių rinkimas atskirais kvadratais, są-lyginių horizontų atskirais kvadratais, trijų dimensijų žymėjimas. radinio metrika ir ją sudarančios dalys (objekto pavadinimas, lokalizacija, tyrimo metai, perkasa, kvadrato indeksas, litologinis sluoksnis, x, y z koordinatės, priklausomumas, pastabos). archeo-loginių vietovių, vertybių ir perkasų planai, jų skaitymas ir sudarymas. archeologinių planų masteliai.

kabinetinė archeologija: archeologinės medžiagos tvarkymas ir analizė, publikacijų ir ataskaitų rengimas.

archeologinių leidimų išdavimo ir atsiskaitymo už archeologinius tyrimus tvarka.literatūra: 1) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice. lon-

don, 1998 (ir kiti leidimai), p. 67–110; 2) la prospection géophysique // Dossiers archeo-logie. 2005, no. 308; 3) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 127–158.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išsamiai nupasakokite lauko archeologinių tyrimų būdus. 2) kokie geofizikiniai žvalgymo metodai taikomi archeologijoje? 3) kas yra stratigrafija ir planigrafija? Pateikite pavyzdžių. 4) kas yra radinio metrika ir kaip ji sudaroma?

10. Nearcheologiniai priešistorės pažinimo būdai.reikšminiai žodžiai: genetika, osteologija, leksika, vietovardžiai, hidronimai.sąvokos: paleogeografija, etnografija, etnoarcheologija, kraštovaizdis, bioarcheologija.

studijų įvadas

29

etnografinių duomenų panaudojimas priešistorės žmonių gyvensenai apibūdinti; jų patikimumas ir palyginimo galimybės. etnoarcheologija – tiltas tarp dabartinių primity-vios gyvensenos bendruomenių ir archeologinių duomenų.

Biomedicininiai mokslai ir jų pritaikymas ankstyvajai žmonijos priešistorei pažinti (fizinė antropologija, genetiniai tyrimai). Bioarcheologija.

Paleozoologija ir jos teikiami duomenys gamtinei aplinkai bei žmonijos prasimaitini-mui pažinti (osteologiniai tyrimai).

Paleogeografija ir jos teikiamų duomenų pritaikymas archeologijai. kraštovaizdžio ir jo kilmės atspindžiai tautosakoje.

kalba: ankstyvųjų priešistorės epochų atspindžiai leksikoje ir vietovardžiuose / van-denvardžiuose.

literatūra: 1) lietuva iki Mindaugo. Vilnius, 2003, p. 143–152; 2) Seibutis A. etni-nės paleografijos pradmenys. Baltiškųjų kraštavardžių kilmės mįslės. Vilnius, 2002; 3) Мартынов А. И., Шер Я. А. Методы археологического исследования. Москва, 1989, c. 213–218.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kas yra etnoarcheologija? kaip jos duomenys panaudojami archeologinių duomenų interpretacijai? 2) koks yra bioarcheologijos moks-lo vaidmuo archeologijoje? 3) kokią naudą archeologijai teikia osteologiniai tyrimai? 4) kaip paleogeografijos teikiami duomenys taikomi archeologijoje?

Seminarų ir pratybų temos1. Archeologijos mokslo šaltiniai.2. Archeologijos mokslo istorija.3. Gamtamoksliai tyrimų metodai ir jų taikymas archeologijoje (paviršiaus žvalgy-

mas).4. Gamtamoksliai tyrimų metodai ir jų taikymas archeologijoje (datavimas).5. Archeologiniai radiniai ir ekofaktas.6. Pagrindiniai archeologiniai atradimai. Senosios civilizacijos.7. Lietuvos archeologiniai muziejai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Brian F. M., DeCorse Ch. R. in the Beginning: an introduction to archaeology

(11th ed.). Pearson education canada, 2004; 2) Feder K. L. linking to the Past: a Brief introduction to archaeology (includes cD-roM). oxford university Press, usa, 2004; 3) Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. lietuvos archeologijos bruožai. Vil-nius, 1961; 4) trumpai apie proistorę / sud. a. Malonaitis. Vilnius, 2006; 5) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice. london, 1998 (ir vėlesni leidimai), p. 17–44; 6) Staeck J. Back to the earth: an introduction to archaeology. McGraw-hill, 2002; 7) Timothy D. The concise oxford Dictionary of archaeology. oxford universi-ty Press, 2003; 8) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologiniai paminklai ir jų ty-rinėjimai. Vilnius, 1958; 9) Мартынов А. И., Шер Я. А. Методы археологического исследования. Москва, 1989.

30

lietuVos archeologijos pagrindai

Modulio tikslas – perteikti bendrąsias archeologines žinias apie lietuvos priešistorinį ir istorinį laikotarpius europiniame kontekste, išugdyti gebėjimus orientuotis įvairių lai-kotarpių (nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų) archeologinėje medžiagoje.

Modulio temos:• Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis;• Senasis ir vidurinysis geležies amžiai;• Vėlyvasis geležies amžius, viduramžių ir naujųjų laikų archeologija.

Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpisDoc. dr. algimantas Merkevičius, lekt. dr. egidijus Šatavičius

Temos anotacija. Šios temos tikslas – perteikti bendrąsias žinias apie akmens amžių ir ankstyvąjį metalų laikotarpį lietuvoje. Per paskaitas ir proseminarus studentams su-teikiama žinių apie nagrinėjamo laikotarpio chronologiją ir periodizaciją, archeologinius tyrimus, gamtinę aplinką. Pateikiami pagrindiniai duomenys apie to meto gyvenvietes, laidojimo paminklus, ūkio raidą, prekybą ir mainus. aptariamos nagrinėjamo laikotar-pio socialinės organizacijos, karybos, religijos rekonstrukcijos galimybės.

Baigęs studijuoti šią temą studentas: 1) yra susipažinęs su aptariamo laikotarpio pa-grindiniais duomenimis; 2) žino laikotarpio raidą, periodizaciją bei svarbiausius proce-sus; pagrindines sąvokas ir terminus; 3) geba naudotis informacijos paieškos įrankiais, bibliografiniais ištekliais, muziejais, archyvais, elektroniniais ištekliais; 4) geba sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu lietuvių kalba.

Temos programa1. Akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių pagrindiniai bruožai. Chronologija ir

periodizacija. Archeologinių tyrimų apžvalga.reikšminiai žodžiai: akmens amžius, ankstyvasis metalų laikotarpis, chronologija,

periodizacija, archeologiniai tyrinėjimai.sąvokos: paleolitas, mezolitas, neolitas, žalvario (bronzos) amžius, ankstyvasis gele-

žies amžius.1.1. Akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių pagrindiniai bruožai.aptariami akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių pagrindiniai išskyrimo kriterijai

ir koncepcija. trumpai pristatomas europinis aptariamųjų laikotarpių kontekstas.1.2. Chronologija ir periodizacija.Pristatoma akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių chronologija ir periodizacija.

aptariama atskirų periodų išskyrimo problematika.1.3. Archeologinių tyrimų apžvalga.apžvelgiami svarbiausieji akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių pažinimo etapai, tyrė-

jai, jų darbai bei reikšmė archeologijos mokslui. Pristatoma svarbiausia mokslinė literatūra.

lietuvos archeologijos pagrindai

31

Pirmasis etapas (XiX a. pradžia–1855 m.). archeologijos pradžia lietuvoje. archeo-loginių radinių rinkimas, senienų kolekcijų kaupimas, pirmieji kasinėjimai ir pirmųjų archeologinių straipsnių bei knygų publikavimas (t. narbutas, e. tiškevičius). senienų muziejaus įkūrimas.

Antrasis etapas (1855–1938 m.) – archeologinių objektų paieška ir kartografavimas. Z. Gliogerio, V. Šukevičiaus, t. Daugirdo, P. tarasenkos, k. jablonskio darbai. archeolo-ginių duomenų publikavimas. Mokslinės draugijos ir jų veikla. Valstybės archeologijos komisijos veikla. Muziejų veikla.

Trečiasis etapas (1938–1990 m.) – mokslinės archeologijos lietuvoje pradžia. j. Pu-zino monografija „naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938). archeologinių objektų moksliniai tyrimai (r. rimantienės, a. Girininko, V. juodagalvio, e. Grigalavi-čienės, P. kulikausko, r. kulikauskienės). Pagrindiniai laikotarpio darbai. lietuvos tsr archeologijos atlasų publikavimas ir kt.

Ketvirtasis etapas (nuo 1990 m.) – naujų metodų taikymas tiriant akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio archeologinius objektus. naujų tyrimų sričių atsiradimas (povandeniniai tyrimai ir kt.). naujų objektų atradimai ir tyrimai. laikotarpius apiben-drinančių darbų pasirodymas.

literatūra: 1) Brazaitis D. ankstyvasis metalų laikotarpis // akmens amžius ir anksty-vasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius, 2005, p. 253–317; 2) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 17–27, 73–78, 123–129; 3) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3–16; 4) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999; 5) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje (1-asis leidimas). Vilnius, 1984, p. 5–11.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokius etapus yra skirstomas akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio mokslinis pažinimas lietuvoje? nurodykite svarbiau-sius tyrėjus ir jų pagrindinius darbus. 2) apibūdinkite r. rimantienės indėlį į neolito epochos tyrimus. nurodykite pagrindinius tyrinėtus objektus, teorijas, darbus? 3) ko-kie reikšmingiausi e. Grigalavičienės darbai? 4) akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio chronologija ir periodizacija. kokie pagrindiniai atskirų periodų išskyrimo kriterijai?

2. Gamtinės aplinkos raida vėlyvuoju ledynmečiu ir holocenu.reikšminiai žodžiai: gamtinė aplinka, ledynmetis, holocenas, kvarteras, pleistocenas.sąvokos: geomorfologija, chronozona, palinologija, geologinės nuogulos, fauna, flora.apžvelgiama Žemės raidos chronologinė sistema. kvartero periodas ir jo padaliniai

(pleistocenas ir holocenas). ledynmečių ir tarpledynmečių ciklai bei pagrindiniai jų bruo-žai. Paskutiniojo nemuno ledynmečio ypatumai ir pagrindinės raidos fazės bei stadijos.

Geomorfologija. Dabartinio lietuvos reljefo genezė. nuosėdinių uolienų rūšinė sudė-tis ir kilmė (ledyninės, fliuvoglacialinės ir limnoglacialinės, eolinės, limninės ir aliuvinės, jūrinės, biogeninės nuogulos). hidrografinio tinklo (upių ir ežerų) susidarymo ypatumai ir jų svarba aptariamo laikotarpio tyrimams. ežerų ir upių terasiniai slėniai, terasų kilmė

32


ir susidarymo ypatumai. Baltijos jūros raidos pagrindiniai etapai ir chronologija. kuršių nerijos formavimosi pagrindiniai etapai. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno gamtiniai-kli-matiniai periodai ir pagrindiniai jų bruožai. floros ir faunos rūšinė sudėtis bei jos kaita.

literatūra: 1) Daugnora L., Girininkas A. rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena Xi–ii tūkstm. pr. kr. kaunas, 2004; 2) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokius gamtinius periodus skirstomas vė-lyvasis ledynmetis ir holocenas, kokie pagrindiniai periodų bruožai ir chronologija? 2) Glaustai apibūdinkite, kas yra geomorfologija ir ką ji tiria. kaip šis mokslas tarnauja archeologijai? 3) Palyginkite gyvūnijos rūšinės sudėties kaitą nuo finalinio paleolito iki ankstyvojo geležies amžiaus.

3. Akmens amžius.reikšminiai žodžiai: paleolitas, mezolitas, neolitas.sąvokos: Madleno kultūra, hamburgo kultūra, Bromės kultūra, arensburgo kultūra,

svidrų kultūra, kundos kultūra, Maglemozės kultūra, janislavicų kultūra, nemuno kul-tūra, Šukinės-duobelinės keramikos kultūra, narvos kultūra, Pamarių kultūra, Virvelinės keramikos kultūra, mikrolitai.

3.1. Vėlyvasis paleolitas.laikotarpio išskyrimo kriterijai lietuvoje ir europoje. Pagrindiniai epochos bruožai

ir chronologija. finalinio paleolito samprata ir padėtis vėlyvojo paleolito sistemoje. lietuvos pirminio apgyvendinimo problematika. lietuvos finalinio paleolito archeo-

loginės kultūros ir industrijos (hamburgas, federmeseris, Bromė, arensburgas, svidrai): pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai, teritorija, chronologija, genezė, svarbiau-sios tyrinėtos gyvenvietės.

3.2. Mezolitas.laikotarpio išskyrimo problematika lietuvoje ir europoje. Pagrindiniai epochos

bruožai ir chronologija. epipaleolito laikotarpio ir kultūros samprata europoje ir lietu-voje. Postarensburginės ir postsvidrinės tradicijos Šiaurės europoje. lietuvos mezolito archeologinės kultūros (kunda, Postarensburgas / kudlajevka / stavinogas, Maglemozės tradicija / janislavicų kultūra, mezolitinė nemuno kultūra): pagrindiniai jų bruožai, bū-dingi dirbinių tipai, teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės.

kultūrinių horizontų ir kompleksų vienalytiškumo / homogeniškumo problema.Mikrolitinio inventoriaus pagrindiniai tipologizavimo principai. 3.3. Neolitas.laikotarpio išskyrimo kriterijai lietuvoje ir europoje. Pereinamojo laikotarpio iš me-

zolito į neolitą problematika. Pagrindiniai epochos bruožai ir chronologija.neolitizacija. lietuvos neolito kultūros (narvos, nemuno, Šukinė-duobelinė, Piltu-

vėlinių taurių, rutulinių amforų, Virvelinės keramikos, Pamarių kultūra, pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai (titnago, akmens, kaulo ir rago, keramikos), teritorija, chronologija, genezė.


33

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 73–119; 2) Girininkas A. neolitas // akmens amžius ir ankstyvasis metalų lai-kotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius, 2005, p. 103–196; 3) Juodagalvis V. Mezolitas // akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius, 2005, p. 49–101; 4) Ostrauskas T. lietuvos mezolito gyvenviečių periodizacija. Daktaro diserta-cijos santrauka. Vilnius, 1998; 5) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 9–57, 58–115, 116–327; 6) Šatavičius E. lietuvos vėlyvojo paleolito kultūrų periodiza-cija // archaeologia lituana. 2005, t. 6, p. 49–82.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais archeologiniais ir antropologiniais kri-terijais remiantis yra išskiriamas vėlyvojo paleolito laikotarpis? 2) kokios archeologinės kultūros / industrijos yra išskiriamos lietuvos teritorijoje? 3) kuo archeologiškai išsiski-ria mezolito laikotarpis lietuvoje? 4) kas yra mikrolitai ir kokia jų vidinė nomenklatūra? 5) kokie yra pagrindiniai neolito epochos išskyrimo europoje ir lietuvoje skirtumai bei panašumai? 6) Glaustai paaiškinkite, kaip suprantate pasakymą „akmens amžiaus ben-druomenių ekonomika“.

užduotis. Palyginkite r. rimantienės ir e. Šatavičiaus finalinio paleolito periodizaci-nes sistemas. nurodykite pagrindinius jų pranašumus ir trūkumus.

4. Ankstyvasis metalų laikotarpis (žalvario ir ankstyvasis geležies amžius).reikšminiai žodžiai: ankstyvasis metalų laikotarpis, žalvario amžius, ankstyvasis ge-

ležies amžius.sąvokos: žalvario amžius, ankstyvasis geležies amžius.4.1. Ankstyvasis žalvario amžius.laikotarpio išskyrimo kriterijai lietuvoje ir europoje. Pereinamojo laikotarpio iš

akmens amžiaus į metalų laikotarpį problematika. Pagrindiniai laikotarpio bruožai. ankstyvojo žalvario amžiaus archeologinės kultūros, jų pagrindiniai bruožai, teritorija, chronologija, genezė.

4.2. Vėlyvasis žalvario amžius ir ankstyvasis geležies amžius.laikotarpio išskyrimo kriterijai lietuvoje ir europoje. Pereinamojo laikotarpio iš anks-

tyvojo žalvario amžiaus į vėlyvąjį problematika. Pagrindiniai laikotarpio bruožai. laikotar-pio archeologinės kultūros, jų pagrindiniai bruožai, teritorija, chronologija, genezė.

literatūra: 1) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vil-nius, 1995, p. 234–244; 2) Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. etnogenezė, ma-terialinė kultūra ir mitologija. Vilnius, 1985, p. 56–63; 3) Rimantienė R. neolitas ir anks-tyvasis žalvario amžius pietų lietuvoje // lietuvos archeologija. Pietų lietuvos akmens ir ankstyvojo žalvario amžių paminklų tyrimai. 1999, t. 16, p. 22–26.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo archeologiškai išsiskiria ankstyvasis žal-vario amžius? 2) kokiais kriterijais remiantis išskiriamas vėlyvasis žalvario amžius? 3) kokios permainos pastebimos ankstyvajame geležies amžiuje, palyginti su vėlyvuoju žalvario amžiumi?

5. Gyvenvietės ir pastatai.reikšminiai žodžiai: stovykla, gyvenvietė, piliakalnis.

34


sąvokos: būstas, pastatas, židinys, aptvaras, ankstyvasis piliakalnis, neįtvirtinta gyven-vietė, polinė gyvenvietė.

Pagrindiniai akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio gyvenviečių tipai: trumpalaikės, ilgalaikės, neįtvirtintos, įtvirtintos. jų vidinė struktūra. Geografinės vieto-vės pasirinkimas gyvenvietėms įkurti.

Ūkinės veiklos zonų išskyrimas. Įvairūs ūkinių zonų statiniai-įrenginiai (užtvankos ir kt.). sezoniškumas. Gyvenviečių tinklo formavimasis.

Pastatų tipai (įgilinti, antžeminiai), jų konstrukcija (stulpiniai, rentiniai, poliniai) ir raida. Įtvirtinimai (aštriakuolių aptvarai, grioviai) ir jų atsiradimą nulėmusios priežastys. ankstyvųjų piliakalnių samprata, atsiradimas ir raida. Piliakalnio funkcijos. jų reikšmė visuomenės gyvenime. statiniai ir jų išdėstymas piliakalnių aikštelėse. Piliakalnių įtvirti-nimai ir jų raida. Polinės gyvenvietės, jų samprata.

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 103–105, 230–237; 2) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 17–64; 3) Grinkevičiūtė A. Pastatai lietuvos akmens amžiaus gyvenviečių duomenimis // lietuvos archeologija. 2005, t. 28, p. 33–56; 4) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 46–50, 99–104, 158–162, 260–270.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais duomenimis remiantis galima nustatyti tirtos gyvenvietės tipą? 2) kada buvo įrengtos seniausios įtvirtintos gyvenvietės lietu-voje? kokios priežastys nulėmė įtvirtinimų atsiradimą? 3) kada ir kur atsirado pirmieji piliakalniai? kokios jų atsiradimo priežastys?

6. Ūkis. Mainai ir prekyba.reikšminiai žodžiai: mainai, prekyba, ūkis, amatai, verslai, dirbinys.sąvokos: pasisavinamasis ūkis, gamybinis ūkis, prasimaitinimas, titnagas, kvarcas, ti-

pologija, tipas, retušas, eolitas, metalų apdirbimas, balų rūda.6.1. Ūkis.Bendruomenių, besiverčiančių pasisavinamuoju ūkiu, pagrindiniai bruožai ir veiklos

ypatumai. Medžiotojų-rinkėjų bendruomenių maisto paieškos strategijos ir modeliai. fi-nalinio paleolito šiaurės elnių medžiotojų bendruomenių gyvensena ir ūkis, pagrindinė maitinimosi bazė (sezoninė šiaurės elnių medžioklė). Mezolito žvejų-medžiotojų ben-druomenių gyvensena ir ūkis. kiaukutynų fenomenas.

Gyvensenos modelių kaita nuo pasisavinamojo link gamybinio ūkio: teorijos ir praktika.Gamybinio ūkio atsiradimas neolito laikotarpiu. Gamybinio ūkio pradmenys ir sklai-

dos savitumai lietuvoje. Gamybinio ūkio raida ankstyvuoju metalų laikotarpiu. Žemdir-bystės sistemos. Pagrindiniai senųjų laukų tipai: krūsnių laukai, baltų laukai, keltų laukai. Pagrindiniai žemdirbystės įrankiai. stabiliųjų izotopų teikiama informacija bendruome-nių mitybai nustatyti.

6.2. Dirbiniai, gamybos technologijos.Mineralinių žaliavų (titnago, smiltainio, kvarcito ir kt.) fizinės-cheminės savybės, jų

paplitimo arealas bei gavyba ir panaudojimas ūkyje. organinių (gintaras, kaulas ir ragas, medis ir kt.) žaliavų fizinės-cheminės savybės, jų panaudojimas.


35

titnago ir kitų uolienų apdirbimo strategija ir tikslai. Pirminio apdirbimo etapas – žalia-vos pasirinkimas, nuskėlimo-nuspaudimo būdai, skaldytinių formavimas ir jų tipai; ruoši-nio (skeltė, nuoskala) gavimas. titnago ir kitų uolienų antrinio apdirbimo etapas – pagrin-diniai apdirbimo būdai (retušas, rėžtukinis nuskėlimas, šlifavimas, gręžimas) ir jų ypatumai bei taikytos technikos. Dirbinių / įrankių kategorijos ir pagrindiniai jų bruožai.

traseologija ir jos teikiamos galimybės. skaldymo technikos ir dirbinių gamybos tra-dicijų kaita. Žmogui ir gamtai būdingi uolienų skaldymo požymiai (eolitai).

Puodininkystė. Pagrindiniai keramikos tipai ir jų gamybos technologija.Metalo apdirbimas ir metalinių dirbinių gamyba. Balų rūda ir jos naudojimas geleži-

nių dirbinių gamybai. Pagrindiniai metalinių dirbinių tipai. 6.3. Mainai ir prekyba.Pagrindinių žaliavų (titnago, gintaro) regionų užvaldymas ir įsisavinimas; jų pasklei-

dimas mainų keliu. Prekybos ir mainų pobūdis ir kryptys. Gintaro prekybos kelių susi-formavimas ir reikšmė. Prekyba metaliniais dirbiniais ir žaliava. Pagrindiniai mainomi objektai (materialūs ir nematerialūs). transportas ir keliai.

literatūra: 1) Antanaitis I. east Baltic economic and social organization in the late sto-ne and early Bronze ages. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2001; 2) Daugnora L., Girininkas A. rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena X–ii tūkstm. pr. kr. kaunas, 2004; 3) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 107–195, 202–233; 4) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 39–46, 95–99, 163–187, 270–286; 5) Rimantienė R. lietuva iki kristaus. Vilnius, 1995, p. 42–106; 132–151.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kodėl pagrindiniu mezolito maisto šaltiniu tapo žvejyba? 2) nurodykite esminius neolitizacijos lietuvoje ypatumus. 3) kokios prie-žastys lėmė gamybinio ūkio augimą? 4) kada ir su kokiais regionais buvo vykdomi mai-nai ankstyvuoju metalų laikotarpiu? kuo buvo mainomasi? 5) kaip suprantate sąvoką „eolitai“? 6) apibūdinkite titnago ir kitų uolienų pirminį apdirbimo etapą. 7) kokie yra žinomi ankstyviausi geležiniai dirbiniai lietuvoje ir iš kur jie buvo importuoti?

7. Laidosena.reikšminiai žodžiai: laidosena, kapas.sąvokos: kapinynas, pilkapynas, įkapės, inhumacija, kremacija, ochra.laidojimo formų kaita bei ypatumai akmens amžiuje ir ankstyvuoju metalų laikotar-

piu. kapų tipai. Mirusiųjų laidojimo vėlyvajame paleolite problematika. laidosena mezo-lite–neolito pirmojoje pusėje. kapai gyvenvietėse ir pastatuose; kapinynai (Duonkalnis, spiginas) ir jų atsiradimo priežastys. laidojimo tradicijų pasikeitimas vėlyvajame neolite. Pilkapių įrengimo pradžia. laidosenos kaita inhumacija – kremacija – inhumacija anks-tyvuoju metalų laikotarpiu.

Įkapės ir jų dėjimo tvarka. ochros bėrimas į kapus ir ugnies apeigų pėdsakai bei jų interpretacijos. socialinių reikšmių (statuso, turto, lyties) atspindžiai kapuose. Žmonių antropologinis tipas ir jo kaita. Žmonių ligos ir gyvenimo amžiaus ilgumas; smurtinių sužeidimų žymės skelete, jų kontekstas ir interpretacija.

36


literatūra: 1) Butrimas A. spigino mezolito kapai // lietuvos archeologija. 1992, t. 8, p. 4–10; 2) Girininkas A. kretuono 1-os gyvenvietės vidurinio neolito kapai (Švenčionių raj., reškutėnų apyl., reškutėnų k.) // lietuvos archeologija. akmens amžiaus gyvenvietės ir kapinynai. 1985, t. 4, p. 5–14; 3) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 64–95; 4) Jankauskas R. lietuvos gyventojų antropologija: nuo seniausių laikų iki Xiii a. // istorija. 2001, t. 49/50, p. 38–45; 5) Rimantienė R. akmens am-žius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 46–51, 104–109, 188–189, 203–208, 302–305, 309–312.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios buvo mezolito laikotarpio mirusiųjų laidojimo tradicijos lietuvoje? 2) nuo kada kapuose galima įžvelgti socialinės diferen-ciacijos požymių? 3) kokių ligų ir traumų pėdsakai atsekami akmens amžiuje palaidotų žmonių skeletuose? 4) Dėl kokių priežasčių pereita nuo inhumacinio prie kremacinio laidojimo būdo?

Diskusija. ochros panaudojimo kapuose priežastys.Diskusija. Įkapių nebuvimo degintiniuose kapuose problema.8. Visuomenė. Karyba.reikšminiai žodžiai: visuomenė, bendruomenė, karyba, ginklas.sąvokos: egalitarinė visuomenė, diferencijuota visuomenė, socialinė organizacija, so-

cialinė grupė, socialinė struktūra, bendruomenė, gentis.8.1. Visuomenė.Visuomenės raidos modeliai (evoliucinis ir neevoliucinis). Visuomenės socialinė or-

ganizacija ir jos kaita. socialinė struktūra ir socialinės grupės. socialinės struktūros kai-tą lemiančios priežastys. sąvokų šeima, bendruomenė, gentis, visuomenė apibrėžimai ir palyginimas.

8.2. Karyba.karybos rekonstrukcijos šaltiniai: ginklai, gynybinės paskirties objektai. Pagrindinės

karinių susidūrimų priežastys. Žmogaus skelete identifikuotų smurtinių traumų sąsajos su kariniais susidūrimais.

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 230–239; 2) Merkevičius A. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // karo archyvas. 2005, t. 20, p. 8–49; 3) Šatavičius E. akmens amžiaus karyba lietuvoje // karo archyvas. 2004, t. 19, p. 6–29.

kontroliniai klausimai. 1) kuo skiriasi egalitarinė visuomenė nuo diferencijuotos vi-suomenės? 2) kokie archeologiniai šaltiniai liudija apie karinius susidūrimus? 3) kokie ginklai buvo naudojami akmens amžiuje ir ankstyvuoju metalų laikotarpiu?

užduotis. išskirkite vėlyvojo paleolito–ankstyvojo geležies amžiaus visuomenės rai-dos etapus ir juos apibūdinkite.

9. Religija.reikšminiai žodžiai: religija, tikėjimas.sąvokos: totemizmas, animizmas, kultas, zoomorfinis atvaizdas, antropomorfinis at-

vaizdas, aukojimas, religinis ritualas, amuletas.


37

Priešistorinės religijos rekonstrukcijos galimybės. objektai, susiję su religija. Gyven-tojų pasaulėjauta. religinių ritualų rekonstrukcijos galimybės. aukojimai. tikėjimai ir jų kaita. kultai (protėvių kultas, derlingumo / vaisingumo kultas ir kt.). su religija susiję dirbiniai (amuletai, skulptūrėlės ir kt.), jų interpretacijos. lietuvoje surasti zoomorfiniai ir antropomorfiniai atvaizdai ir jų interpretacijos. Meno objektai ir jų religinis aspektas. Gintaro dirbiniai. religiniai simboliai ir jų interpretacijos. archeologiniai lobiai.

literatūra: 1) Baltic amber: Proceedings of the international interdisciplinary confe-rence „Baltic amber in natural sciences, archaeology and applied arts“, 13–18 septem-ber 2001, Vilnius, Palanga, nida / ed. a. Butrimas. Vilnius, 2001; 2) Prehistoric art in the Baltic region (Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 20) / ed. a. Butrimas. Vilnius, 2000; 3) Iršėnas M. antropomorfiniai ir zoomorfiniai atvaizdai Baltijos regiono ir europinės rusijos akmens amžiuje: kokybinė ir kiekybinė charakteristika, sklaida ir ypatumai. Dak-taro disertacijos santrauka. Vilnius, 2003; 4) Rimantienė R. lietuva iki kristaus. Vilnius, 1995, p. 153–181.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie archeologiniai objektai susiję su reli-gija? 2) apibūdinkite savoką „protėvių kultas“. 3) kokiais archeologiniais duomenimis remiantis jis identifikuojamas? 4) kokie simboliai priskiriami religinei sričiai ir kaip jie interpretuojami? 5) kaip interpretuojami archeologiniai lobiai?

Seminarų ir pratybų temos1. Finalinio paleolito etnokultūrinė situacija Lietuvoje. Skirtingų periodizacinių

sistemų palyginimas.2. Neolitizacija ir jos ypatumai Lietuvoje.3. Ankstyvojo metalų laikotarpio chronologija ir periodizacija. Skirtingų periodiza-

cinių sistemų palyginimas ir analizė.4. Visuomenės raida ir jos rekonstrukcijos galimybės. Religijos reikšmė visuomenės

gyvenime.

Rekomenduojama literatūra: 1) Daugnora L., Girininkas A. osteoarcheologija lietuvoje: vidurinysis ir vėlyvasis ho-

locenas. Vilnius, 1996, p. 87–162; 2) Daugnora L., Girininkas A. rytų Pabaltijo bendruo-menių gyvensena Xi–ii tūkstm. pr. kr. kaunas, 2004, p. 152–171; 3) Grigalavičienė E. egliškių pilkapiai // lietuvos archeologija. 1979, t. 1., p. 5–43; 4) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 66–67, 112–118, 230; 5) Grigalavi-čienė E., Merkevičius A. Drevneišije metaličeskije izdelija v litve. Vilnius, 1980, p. 3–93; 6) Grigalavičienė E. nevieriškės piliakalnis. Švenčionių apyl. ir raj. // lietuvos archeolo-gija. 1986, t. 5., p. 52–88; 7) Grigalavičienė E. sokiškių piliakalnis. ignalinos raj., sokiš-kių apyl. // lietuvos archeologija. 1986, t. 5., p. 89–138; 8) Juodagalvis V. užnemunės priešistorė. Vilnius, 2010, p. 9–219; 9) Kulikauskas P. kurmaičių kapinynas // lietuvos archeologiniai paminklai. lietuvos pajūrio i–Vii a. kapinynai. Vilnius, 1968, p. 12–56; 10) Kulikauskienė-Volkaitė R. narkūnų Didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apati-nis kultūrinis sluoksnis) // lietuvos archeologija. 1986, t. 5, p. 5–49; 11) Luchtanas A. Žal-

38


vario apdirbimas ankstyvuosiuose rytų lietuvos piliakalniuose // lietuvos archeologija. 1981, t. 2, p. 5–17; 12) Michelbertas M. archeologiniai lobiai // lietuvos lobiai. kaunas, 2007, p. 8–17; 13) Puzinas J. rinktiniai raštai. Proistorė. Vilnius, 1983, t. 1, p. 58–74; 14) Rimantienė R. neolitas ir ankstyvasis žalvario amžius Pietų lietuvoje // lietuvos ar-cheologija. 1999, t. 16, p. 19–29.

Senasis ir vidurinysis geležies amžiaij. m. d. linas tamulynas

Temos anotacija. supažindinama su senojo ir viduriniojo geležies amžių chronologi-ja, lietuvos teritorijoje egzistavusiomis kultūrinėmis sritimis, archeologinių objektų rū-šimis. aptariami lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių naudoti papuošalai, ginklai, kiti buities daiktai, pagrindiniai verslai ir užsiėmimai (žemdirbystė, gyvulininkystė, medžio-klė ir žvejyba, juodųjų ir spalvotųjų metalų apdirbimas ir kt.), prekybiniai ryšiai su ro-mos imperija ir kaimyninėmis gentimis. analizuojami visuomenės struktūros pokyčiai, šio laikotarpio reikšmė ekonominių ir visuomeninių santykių raidai.

Temos programa1. I–VIII a. europinis kontekstas, rašytiniai šaltiniai apie aisčius.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: romėniškasis laikotarpis, senasis geležies amžius, tautų kraustymosi laiko-

tarpis, vidurinysis geležies amžius.Paskaitų grupėje aptariama romos imperijos plėtra, santykiai su barbarų pasauliu.

romėniškojo laikotarpio samprata teritorijose, buvusiose už imperijos ribų. Didžiojo tautų kraustymosi samprata, pradžios ir pabaigos problema europoje. rytiniame Baltijos krante gyvenusių genčių paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose: Ptolemėjaus „Geografi-joje“ minimi galindai ir sūduviai, aisčiai minimi tacito veikale „Germanija“, teodoriko laiške aisčiams.

literatūra: 1) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 2) Tau-tavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996; 3) Tood M. Barbarian europe, aD 300-700 // The oxford illustrated Prehistory of europe. new York, 1994.

kontroliniai klausimai. 1) su kokiu įvykiu siejama tautų kraustymosi laikotarpio eu-ropoje pradžia? 2) su kuo siejama tautų kraustymosi laikotarpio europoje pabaiga?

2. Istoriografija ir chronologija.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: santykinė chronologija, absoliuti chronologija.Įvadinėse paskaitose pirmiausia aptariama laikotarpio tyrimų raida, laikotarpių suvo-

kimo formavimasis, chronologija. apibrėžiamos ir analizuojamos laikotarpio santykinės ir absoliučios chronologijos problemos.


39

senojo geležies amžiaus santykinė ir absoliuti chronologija: o. tischlerio sukurtas romėniškojo laikotarpio skirstymas į B (i–ii a.) ir c (iii–iV a.) periodus. h. j. egerso su-kurtas romėniškojo laikotarpio suskirstymas į trumpesnius laikotarpius, k. Godlovskio chronologinė schema, egerso-Godlovskio chronologinė schema, M. Michelberto taikoma santykinė chronologija: B1 periodas: apie 10–70 m. (B1a – 10–40 m., B1b – 40–70 m.), B2 periodas: apie 70–150 m. (ar šiek tiek vėliau), B2/c1 periodas: apie 150–200 m., c1a pe-riodas: apie 150–220 m., c1b periodas: apie 220–260 m., c2 periodas: apie 250–300 m., c3 periodas: apie 300–350 m. (ir vėliau), D periodas: apie 350–450 m.

Viduriniojo geležies amžiaus chronologija – a. tautavičiaus pateiktas viduriniojo ge-ležies amžiaus apibrėžimas ir ribos.

literatūra: 1) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 2) Tau-tavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996.

kontroliniai klausimai. 1) kas yra santykinė chronologija? 2) kas yra absoliuti chro-nologija? 3) kas žymi viduriniojo geležies amžiaus pradžią lietuvos teritorijoje (remian-tis a. tautavičiumi)? 4) kas žymi viduriniojo geležies amžiaus pabaigą lietuvos teritori-joje (remiantis a. tautavičiumi)?

3. Juvelyrika, papuošalai, drabužių detalės, apranga.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: juvelyrika, vijimas, tordiravimas, emalis, apgalvis, antsmilkinis, antkaklė,

segė, lankinė segė, smeigtukas.Paskaitų grupėje analizuojama papuošalų ir aprangos detalių raida i–Viii a., apibūdi-

namos jų dalys, tipologija. aptariamos pagrindinės papuošalų grupės:- galvos dangos papuošalai. kepurėlės, apgalviai ir jų tipai, antsmilkiniai ir jų tipologija;- kaklo papuošalai. antkaklių tipologija pagal jų lankelio gamybos skirtumus ir galų

baigimą. apvaros, jų sudėtis, pavieniai kabučiai;- krūtinės papuošalai. segių gamybos technologija, jos raida, segių tipologija pagal

kojelės formą. smeigtukų formos, jų tipologija pagal galvutės formą;- rankų papuošalai. apyrankių tipologija pagal lankelio formą ir skerspjuvį. Žiedai, jų

skirstymas į tipus;- diržai. Diržų sagčių skirstymas į tipus, diržas kaip aprangos detalė, kitos diržų pa-

skirtys.Paskaitų cikle analizuojami aprangos stiliai i–Viii a., rūbai ir jų dėvėsenos sričių skir-

tumai.literatūra: 1) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 2) Tau-

tavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996.kontroliniai klausimai. 1) kokios yra juvelyrikos technologijos? 2) kokie pagrindiniai

lietuvos teritorijoje nešiotų antkaklių tipai? 3) kokios yra segių dalys? 4) Pagal ką tipolo-gizuojamos segės? 5) kokie yra pagrindiniai lietuvos teritorijoje nešiotų apyrankių tipai? 6) kokie yra pagrindiniai lietuvos teritorijoje nešiotų žiedų tipai?

40


4. Ginklai.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: ietigalis, plunksna, antskydis, kalavijas, gladius, sax, spatha, lankas, perpetė.Paskaitų ir seminarų cikle aptariami ir analizuojami senuoju ir viduriniuoju geležies

amžiais lietuvos teritorijoje naudoti ginklai, jų tipologija. Ginklai aptariami grupėmis:- ietigaliai. svaidomųjų ir duriamųjų ietigalių samprata. ietigalių skirstymas pagal formą;- kovos peiliai ir kalavijai. tipologija: kovos peiliai darbo peilių formos ašmenimis,

platieji kovos peiliai, smailieji kovos peiliai: durklai, vienašmeniai kalavijai, dviaš-meniai kalavijai;

- skydai, jų dalys, tipologija;- lankai ir strėlės;- kiti kariams skiriami daiktai: diržai, perpetės, jų radimo vietos, tipologija;- žirgų ekipuotė, raitelio ekipuotė.literatūra: 1) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 2) Tau-

tavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996.kontroliniai klausimai. 1) kuo skiriasi svaidomųjų ir smogiamųjų iečių ietigaliai?

2) kokie pagrindiniai i–Viii a. lietuvos teritorijoje naudotų peilių, kovos peilių ir ka-lavijų skiriamieji bruožai? 3) kokios buvo i–Viii a. lietuvos teritorijoje naudotų skydų dalys? 4) kas yra perpetė?

5. Kultūrinės sritys.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis, laidosena, brūkšniuotosios keramikos kultūra.sąvokos: akmenų vainikai, plokštiniai kapinynai, vėlyvoji brūkšniuotoji keramika,

krūsniniai pilkapiai.Paskaitų grupėje analizuojamos lietuvos teritorijoje išskirtos kultūrinės grupės, supa-

žindinama su etaloniniais objektais:- senajame geležies amžiuje: - - Vakarų lietuvos kapinynų srities su akmenų vainikais atsiradimas, laidojimo pa-

pročiai. lazdininkų kapinynas;- - Žemaitijos ir šiaurės lietuvos pilkapių sritis. susiformavimas, būdingi laidosenos

bruožai. Paragaudžio pilkapynas;- - nemuno žemupio kapinynai. susiformavimas, būdingi laidosenos bruožai. Daug-

laukio kapinynas;- - Vidurio lietuvos kapinynai. susiformavimas, būdingi laidosenos bruožai. Veršvų

kapinynas;- - užnemunės laidojimo paminklai. susiformavimas, būdingi laidosenos bruožai. Pa-

žarsčio pilkapynas, Bakšių radiniai.- - Brūkšniuotosios keramikos kultūra senajame geležies amžiuje, jos laidojimo pa-

minklai, brūkšniuotosios keramikos sunykimas, rytų lietuvos pilkapių kultūros formavimasis. kernavės kapinynas, Mėžionių pilkapynas.


41

- Viduriniajame geležies amžiuje:- - Vakarų lietuvos kapinynų srities su akmenų vainikais sunykimas, transformacija į

kuršą ir lamatą, būdingi laidosenos bruožai. lazdininkų kapinynas, slengių kapi-nynas, jurgaičių ir Vilkų kampo kapinynai;

- - Žemaitijos ir Šiaurės lietuvos pilkapių srities transformacija, Žemaitijos susifor-mavmas, būdingi laidosenos bruožai. Pagrybio kapinynas;

- - nemuno žemupio kapinynų raida, skalvos susiformavimas, būdingi laidosenos bruožai. Vidgirių kapinynas;

- - Vidurio lietuvos kapinynų raida, aukštaitijos susiformavimas, būdingi laidosenos bruožai, Plinkaigalio kapinynas;

- - akmenų pilkapių susiformavimas, sūduvių ir jotvingių klausimas. Vilkiautinio pil-kapynas;

- - rytų lietuvos pilkapių raida, lietuvos susiformavimas. taurapilio pilkapynas.literatūra: 1) Jovaiša E. senojo geležies amžiaus visuomenės struktūros atspindžiai

baltų laidojimo paminkluose // istorija. 1997, t. 35, p. 15–47; 2) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 3) Tautavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996.

kontroliniai klausimai. 1) koks Vakarų lietuvos kapinynų su akmenų vainikais rai-dos modelis? 2) koks rytų lietuvos pilkapių raidos i–Viii a. modelis? 3) kuo remiantis teigiama, kad V a. į nemuno žemupį atsikėlė nauja bendruomenė? 4) kokiose dab. lietu-voje esančiose kultūrinėse srityse žmonės buvo laidojami su žirgų aukomis?

6. Gyvenvietės, visuomenė, ūkis, verslai.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis, gintaro kelias.sąvokos: piliakalnis-slėptuvė, gintaro kelias.Šioje paskaitų ir seminarų grupėje analizuojama senojo ir viduriniojo geležies amžių

gyvenviečių pobūdis, visuomenės sandara, ūkis, mainai.analizuojamos svarbiausios ūkio šakos:- geležies gamyba. Geležies rūdos kasimo, jos paruošimo, lydymo, kalimo procesas.

lieporių senovės gyvenvietė;- žemdirbystės ir gyvulininkystės, medžioklės ir žvejybos indikatoriai: randami įran-

kiai ir priemonės (arklai, žagrės, meškerių kabliukai, žeberklai, tinklų pasvarai). kitų mokslo šakų duomenys apie žemdirbystę, gyvulininkystę, medžioklę ir žvejybą: pa-linologija, veterinarinė osteologija, žmonių mityba pagal osteologinius duomenis;

- verpimas, audimas, kiti verslai. juos liudijantys radiniai.Piliakalnio samprata, piliakalniai kaip gyvenvietės brūkšniuotosios keramikos kul-

tūros zonoje, piliakalnių virtimas piliakalniais-slėptuvėmis, t. y. jų paskirties pokyčiai viduriniajame geležies amžiuje. aptariamas piliakalniuose rastas kultūrinis sluoksnis, radiniai, pastatų liekanos, įtvirtinimai. neįtvirtintos gyvenvietės samprata. struktūros, sietinos su pastatais: stulpavietės, židiniai, rentinių pastatų medinių vainikų vietos, kulto pastatų problematika.

42


Vidiniai ir išoriniai kontaktai, mainų organizavimo modeliai, prekybos su romos im-perija klausimai. Gintaro kelias.

literatūra: 1) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 2) cor-pus der römischen funde im europäischen Barbaricum. litauen / sud. M. Michelbertas. Vilnius, 2001; 3) Tautavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996.

kontroliniai klausimai. 1) kokie galėjo būti mainų (prekybos?) organizavimo mode-liai i–Viii a.? 2) kas vadinama Gintaro keliu, kodėl ir kaip jis susiformavo, kaip kito?

Seminarų ir pratybų temos1. Kultūrinės sritys ir jų raida.2. Papuošalų tipologija ir chronologija.

Rekomenduojama literatūra: 1) Jovaiša E. senojo geležies amžiaus visuomenės struktūros atspindžiai baltų laido-

jimo paminkluose // istorija. 1997, t. 35, p. 15–47; 2) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986; 3) corpus der römischen funde im europäischen Bar-baricum. litauen / sud. M. Michelbertas. Vilnius, 2001; 4) Tautavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996; 5) Tood M. Barbarian europe, aD 300-700 // The oxford illustrated Prehistory of europe. new York, 1994.

Vėlyvasis geležies amžius, viduramžių ir naujųjų laikų archeologija

Prof. dr. albinas kuncevičius

Temos anotacija. Dėstomo kurso chronologinės ribos: iX amžius–viduramžiai ir is-toriniai laikai. Šio laikotarpio lietuvos archeologijos dėstymas siejamas su vienalaikiais Vakarų ir rytų europos archeologiniais tyrimais, periodizavimu ir interpretacija. siekia-ma parodyti lietuvos archeologijos specifiką ir jos ryšį, kontekstą su istoriniais procesais. temos tikslas – perteikti bendrąsias žinias apie europos ir lietuvos vikinginio–vėlyvojo geležies laikotarpio, viduramžių ir istorinių laikų archeologiją. išklausęs temą studentas įgyja žinių apie šių laikotarpių mokslo tyrimų objektą, periodizaciją ir tyrimo metodus europoje ir lietuvoje, yra susipažinęs su lietuvos kaimyninių kraštų aptariamojo laiko-tarpio archeologija, pagrindiniais tyrinėtais paminklais, jų rūšimis ir periodizacija, žino pagrindines sąvokas, moka naudotis informaciniais šaltiniais, geba sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu lietuvių kalba.

Temos programa1. Viduramžių ir istorinių laikų archeologija Europoje.reikšminiai žodžiai: viduramžių archeologija, istorinių laikų archeologija, archeolo-

giniai paminklai.sąvokos: vikingai, viduramžiai, gotika, renesansas, vėlyvasis geležies amžius, vidur-

amžių archeologija, istorinių laikų archeologija.


43

Pagrindinės tyrimų kryptys, tyrimų centrai ir mokyklos, periodizacija, žymiausių šio laikotarpio archeologinių paminklų pristatymas. Vikingų pasaulis ir šio laikotarpio ar-cheologiniai paminklai, jų tyrimai europoje ir skandinavijos šalyse. senosios rusios ir dab. Baltarusijos šio laikotarpio archeologija, lenkijos istorinių laikų archeologija, latvi-jos ir estijos istorinių laikų archeologiniai tyrimai.

literatūra: Gerrard Chr. Medieval archaeology: understanding traditions and con-temporary approaches. routledge: london and new York, 2003.

kontroliniai klausimai. 1) Paaiškinkite viduramžių archeologijos sąvoką ir chronolo-giją. kokius žinote šio laikotarpio europos tyrimų centrus, mokyklas? 2) Paaiškinkite is-torinių laikų archeologijos sąvoką ir chronologiją. kokius žinote šio laikotarpio europos archeologijos paminklus, tyrimus?

2. Lietuva vikingų ir ikivalstybiniu laikotarpiu.reikšminiai žodžiai: vikingų laikotarpis, vėlyvasis geležies amžius, archeologiniai pa-

minklai.sąvokos: gentiniai junginiai, archeologinės kultūrinės sritys, senkapiai, vėlyvieji pilia-

kalniai, priešpilis ir papilys, protomiestas, šventvietės.Vėlyvasis geležies amžius, laikotarpio periodizacija, istoriografija ir problematika.

rašytiniai šaltiniai ir baltų gentiniai junginiai, archeologiniai, istoriniai ir lingvistiniai duomenys. tyrinėti archeologiniai šio laikotarpio paminklai: kapinynai, laidojimo pa-pročiai ir jų interpretacija, gyvenvietės ir protomiestai, piliakalniai, šventvietė ir pagoniš-kasis kultas, amatai ir prekyba, pagrindiniai archeologinių radinių tipai, jų datavimas ir interpretacija.

literatūra: 1) Kazakevičius V. Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis // Ge-ležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 299–400; 2) Zabiela G. ikivalstybi-nis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis // Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 413–469; 3) lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 172–200; 4) Mickevičius A. normanai ir baltai iX–Xii a. Vilnius, 2004, p. 1–160.

kontroliniai klausimai. 1) lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu: paaškinkite laikotarpio periodizacijos ir chronologijos problematiką. 2) kokios pagrindinės archeologinių pa-minklų rūšys, tyrėjai, veikalai? 3) apibūdinkite aptariamo laikotarpio archeologinius šal-tinius, paaiškinkite jų specifiką.

3. Lietuvos viduramžių archeologija.reikšminiai žodžiai: lietuvos viduramžių archeologija, archeologiniai paminklai, pilis.sąvokos: viduramžių archeologija, aptvarinės pilys, gotikinės pilys, bastioninės pilys,

posesija, rentinė statyba, mitologiniai akmenys, kokliai, ikigotikinė ir gotikinė keramika.sąvoka, periodizacija, istoriografija ir problematika. Pagrindiniai šio laikotarpio pa-

minklų tipai: gynybiniai įtvirtinimai ir pilys, miestų archeologija, pagoniški ir krikščio-niški laidojimo paminklai, bažnyčių archeologija ir kulto paminklai, pagrindiniai radinių tipai, masinė archeologinė medžiaga (buitinė ir statybinė keramika), jos datavimas ir in-terpretacija.

��


literatūra: 1) Kuncevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005; 2) Ur-banavičius V. lietuvių pagonybė ir jos reliktai Xiii–XVi amžiuje. habilitacinės disertaci-jos tezės. Vilnius, 1993; 3) Svetikas E. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės christianizacija XiV a. pabaigoje–XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais. Vilnius, 2009; 4) Vaitkevičius G. Vilniaus įkūrimas. Vilnius, 2010; 6) Vėlius G. kernavės miesto bendruo-menė Xiii–XiV a. Vilnius, 2005; 5) Zabiela G. lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995.

kontroliniai klausimai. 1) Paaiškinkite lietuvos viduramžių archeologijos sąvokos, chronologijos ir geografinės apibrėžties problematiką. 2) apibūdinkite lietuvos vidur-amžių archeologinius šaltinius, paaškinkite jų specifiką.

4. Naujųjų laikų archeologija.reikšminiai žodžiai: naujieji laikai, archeologija, industrinė archeologija, konfliktų

archeologija, parkų archeologija, chronologija, paveldosauga.sąvokos: naujųjų laikų archeologija, istorinė archeologija, industrinė archeologija,

konfliktų archeologija, parkų archeologija.naujųjų laikų ir istorinės archeologijos sąvokų santykis. naujųjų laikų archeologijos

tyrimų objektai, šaltiniai ir jų specifika, pagrindiniai tyrimų ir interpretacijos metodai. naujųjų ir naujausių laikų archeologijos chronologija (XVi–XX a.) ir paveldosaugos problematika. istoriografijos apžvalga. industrinė archeologija kaip plačiausia istorinės archeologijos tyrimų sritis. industrinės / industrijos archeologijos turinio ir apibrėži-mo ypatumai: industrinė archeologija kaip moderniosios (industrinės) visuomenės pa-likimas nuo pramonės revoliucijos iki šių dienų; industrinė archeologija kaip senosios (ikimodernios) ir šiuolaikinės (modernios) visuomenės gamybos tyrimai. industrinė archeologijos tyrimų raidos ir metodologijos apžvalga pasaulyje ir galimybės lietuvoje. konfliktų archeologija (karybos ir mūšių vietos, rezistencinio pasipriešinimo vietos ir ka-pavietės) kaip istorinės archeologijos dalis. sąvokos apibrėžimas, raida ir turinys pasauli-nėje archeologijoje: nuo „mūšio vietų“ iki „konfliktų archeologijos“. Masinių kapaviečių tyrimai: šaltiniai, metodai ir rezultatai. Dvarų sodybų ir parkų archeologija – komplek-sinių tyrimų ir archeologinių metodų įvairovės „vitrina“. kiti naujųjų laikų archeologijos tyrimo objektai: istoriniai miesteliai, kaimavietės, vėlyvieji senkapiai, kaimo kapinaitės, kt.; jų tyrimų tikslai, metodai, interpretacija. Pagrindinės radinių grupės ir jų datavimas. archeologijos mokslo metodų teikiamos galimybės aptariamo laikotarpio kraštovaizdžio raidai suvokti.

literatūra: 1) Palmer M., Neaverson P. industrial archaeology: Principles and prac-tice. routledge: london and new York, 1998, 180 p.; 2) omnia res Mobilia: Polish stu-dies in Posthumous inventories in the 16th-19th century. Warszawa: instytut archeo-logii i etnologii Polskiej akademini nauk, 1999, p. 15–58; 3) Zabiela G. naujausiųjų laikų archeologija: tyrimo metodas ar istorijos pažinimo jungiamoji grandis // istoriko atsako-mybė. Vilnius, 2002, p. 151–157.

kontroliniai klausimai. 1) Paaiškinkite naujųjų laikų archeologijos sąvoką ir chrono-logiją. 2) kokias žinote naujųjų laikų tyrimų sritis lietuvoje ir europoje? Pateikite pavyz-


��

džių, nurodykite pagrindinius tyrėjus, veikalus. 3) apibūdinkite naujųjų laikų archeolo-ginius šaltinius, paaiškinkite jų specifiką.

Seminarų ir pratybų temos. analizuojami pasirinkti vėlyvojo geležies amžiaus, vidur-amžių ir naujųjų laikų archeologijos lietuvos archeologinių objektų tyrimų, radinių bei metodų taikymo praktiniai pavyzdžiai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Fehring G. P. einführung in die archäologie des Mittelalters. Darmstadt, 1987;

2) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002; 3) archaeology: The key concepts / eds. c. renfrew, P. Bahn. lon-don, new York: routledge, 2008; 4) Археологiя Беларусi. Минск, 2001, т. 4; 5) Kajzer L. Wstęp do archeologii historycznej w Polsce. Łódź, 1996; 6) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius, 2001, p. 19–154; 7) Katalynas K. Vilniaus plėtra XiV–XVii a. Vilnius, 2006; 8) Currie Ch. Garden archaeology: a handook. council for British archaeology, 2005; 9) Desfossés Y., Jacques A., Prilaux G. Great War archaeology. Quest-france, 2009.

��

archeologijos lauko tyrimų metodai ir dokumentacijos pagrindai

Modulio tikslas – supažindinti su šiuolaikiniais archeologijos lauko tyrimų metodais, naudojama įranga, archeologių tyrimų dokumentacijos bei medžiagos analizės pagrin-dais (naudojama programine įranga, archeologinių ataskaitų, brėžinių, piešinių, fotofik-sacijos reikalavimais) ir ugdyti gebėjimą gautas žinias pritaikyti praktikoje.

Modulio temos:• Archeologijos lauko tyrimų metodai;• Archeologijos lauko tyrimų dokumentacijos pagrindai;• Archeologijos lauko tyrimų metodų ir dokumentacijos pagrindų praktika.

Archeologijos lauko tyrimų metodaiDoc. dr. aleksejus luchtanas, doc. dr. Gintautas Vėlius

Temos anotacija. temoje analizuojama lauko tyrimų raida lietuvoje ir pasaulyje, aptariami archeologijos paminklų tyrimų metodikos ir technikos klausimai. Pateikiami duomenys apie archeologijos paminklus ir jų klasifikaciją bei skirtingų paminklų tipų žvalgymų ir kasinėjimų techniką. nagrinėjama lauko tyrimų raida pasaulyje ir lietuvo-je (publikacijos, archyvinė medžiaga, senienų kolekcijos); archeologijos paminklų rūšys, kultūrinis sluoksnis ir stratigrafija; archeologiniai šaltiniai; lauko tyrimų darbai (archeo-logijos paminklų žvalgymai; archeologijos paminklų tyrinėjimai); pirmoji pagalba radi-niams lauko sąlygomis; specialūs tyrimai, pavyzdžių ėmimas, analizės.

studentai supažindinami su XX a. archeologiniuose tyrinėjimuose naudota objektų fiksacijos įranga bei jos taikymo metodika. Pristatomi to meto optiniai (nivelyras, teo-dolitas) ir kiti matavimo prietaisai, jų veikimo ir naudojimo principai. apžvelgiami šių dienų elektroniniai archeologinės fiksacijos prietaisai. studentai supažindinami su glo-balių pozicijos nustatymo sistemų (GPs) tipais, veikimo principais, archeologijoje nau-dojamais imtuvais. analizuojamos elektroninio tacheometro naudojimo atliekant arche-ologinius tyrimus galimybės: situacijos planų sudarymas, topografiniai planai, objektų fiksacija 3D erdvėje. atskleidžiamos 3D skenerio naudojimo archeologinėms fiksacijoms perspektyvos. Pristatomi geofizikiniai archeologijos paminklų paieškos bei analizės me-todai, naudojami elektroniniai prietaisai (magnetometras, georadaras, metalų detekto-riai), jų veikimo principai. apžvelgiami kiti neardomieji archeologinių objektų paieškos metodai – aeronuotraukų, ortofotografijų, kartografinės medžiagos interpretacijos, isto-rinių, tautosakinių, gamtinių, geomorfologinių ir kitų pagalbinių šaltinių analizė.

išklausę šią temą studentai yra susipažinę su: 1) archeologijos paminklais ir jų kla-sifikacija; 2) archeologijos paminklų skiriamaisiais požymiais; 3) archeologijos pamink-lų tyrimų rūšimis; 4) lauko tyrimų metodika ir įrankių naudojimu; 5) XX a. naudotais


��

archeologinės fiksacijos prietaisais ir jų veikimo principais; 6) šių dienų elektroniniais archeologinės fiksacijos prietaisais ir jų veikimo principais; 7) geofizikiniais archeologijos objektų paieškos bei analizės metodais, įranga ir jos veikimo principais; 8) neintervenci-niais archeologijos objektų paieškos metodais.

išklausę šią temą studentai žino archeologijos mokslo reikalavimus lauko tyrinėjimų srityje; įgytas teorines žinias geba pritaikyti archeologinių ekspedicijų metu, žino pagrin-dinius archeologinės fiksacijos prietaisus, išmano jų pritaikymo galimybes; geba suprasti geofizikinių metodų naudojimo principus bei jų svarbą; žino ir sugeba įvertinti neinter-vencinių archeologijos paminklų paieškos metodų galimybes.

Temos programa1. Lauko tyrimų raida pasaulyje ir Lietuvoje (Aleksejus Luchtanas, toliau – A. L.).reikšminiai žodžiai: senienos, lobiai, kolekcionavimas, metodai, stratifikacija, strati-

grafija.sąvokos: archeologijos mokslas, archeologijos paminklai, tipologija, stratigrafija, ar-

cheologiniai kasinėjimai, tyrimų metodika.Pradinis susidomėjimas senienomis, lobių ieškojimas ir kolekcionavimo pradžia.

Pirmieji muziejai su archeologinėmis kolekcijomis. klasikinė archeologija ir proistorė. XiX a. archeologija: nuo atsitiktinių kasinėjimų prie mokslo problemų sprendimo. ar-cheologijos mokslo metodai: tipologinis, stratigrafinis. kasinėjimų technikos raida. XX a. lauko tyrimai: didelių plotų atidengimas, kruopšti stratifikacijos analizė, trimatis tyrimo ploto dokumentavimas.

Pagrindinė literatūra: 1) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999; 2) lietuvos archeologijos bibliografija (1782–1998) / sud. a. tautavičius. Vilnius, 2000.

kontroliniai klausimai. 1) archeologijos mokslo raida ir lauko tyrimų metodų tobuli-nimas. 2) Pagrindiniai lauko tyrimų raidos etapai: nuo meno kūrinių ir senienų paieškos prie struktūrų ir statinių analizės. 3) Moderni archeologijos lauko tyrimų metodika: stra-tifikacija ir visų archeologinių liekanų analizė tarpdalykiniu lygiu.

2. Archeologijos paminklai (A. L.).reikšminiai žodžiai: artefaktai, radiniai, objektai, paminklai.sąvokos: archeologijos šaltiniai, archeologijos paminklai, kultūrinis sluoksnis, strati-

grafija.archeologijos šaltiniai: artefaktai, ekofaktai, objektai. archeologijos paminklai: gy-

venvietės ir senamiesčiai, dvarvietės, gynybiniai įtvirtinimai, žaliavų gavybos ir gamy-bos vietos, kulto vietos, laidojimo vietos, senosios žemdirbystės vietos, komunikacijos ir transporto įrenginiai, lobiai. kultūrinis sluoksnis, stratifikacija ir stratigrafija, horizontali ir vertikali stratigrafija. archeologijos paminklo formavimosi būdai.

Pagrindinė literatūra: Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 7–126.

��

ARCHEOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA / PasirenkaMieji MoDuliai ir jų teMos

kontroliniai klausimai. Pateikite paskaitų klausytojų gyvenamosios vietovės žymiau-sių archeologijos paminklų charakteristiką.

3. Lauko tyrimų darbai (A. L.).reikšminiai žodžiai: žvalgymai, iškasos, fiksacija, radiniai, plotas, paieška, šurfai, iš-

kasa, aerofotografinė nuotrauka, oro žvalgyba, metodai, metodika.sąvokos: archeologiniai žvalgymai, žvalgomieji tyrinėjimai, kompleksiniai tyrimai,

grafinė fiksacija, fotografinė fiksacija, kvadratų sistema, lauko tyrimai, žvalgymai.Darbų projektas, tikslai, darbų planas, tyrimų etapai, tyrimų strategija, liudijimų kau-

pimas ir dokumentavimas, faktų analizė ir interpretacija, bendrasis mokslinis pasirengi-mas (istorinių duomenų analizė, muziejinės, kartografinės medžiagos analizė); įrankiai, prietaisai, medžiagos. Paminklų požymiai, kultūrinio sluoksnio požymiai. Darbų rezul-tatų dokumentavimas ir publikavimas, pagrindiniai lauko tyrimų būdai (paieška, žvalgy-mai, išsamieji tyrimai, kompleksiniai tyrimai). archeologijos paminklų paieška (paieška destrukciniais metodais – šurfai), paviršiaus žvalgymas, oro žvalgyba, archeologiniai že-mėlapiai. tam tikroje vietovėje esančių objektų lokalizavimas ir dokumentavimas. Pavir-šiniai tyrimai objektuose ir žmonių veiklos pėdsakų paieška.

3.1. Archeologijos paminklų tyrimai (A. L.).archeologiniai žvalgymai (gelbstimoji archeologija), privaloma fiksacija (grafinė, fo-

tofiksacija), radinių registracija. Žvalgomieji tyrimai (šurfai, žvalgomosios iškasos), ty-rinėjimų apimtys, paveldosaugos reikalavimai, prevenciniai tyrimai; privaloma fiksacija (grafinė, fotofiksacija), radinių registracija. išsamieji archeologiniai tyrimai (archeologi-nė iškasa, tiriamas plotas, kvadratų sistema), skirtingų paminklų rūšių tyrimai ir fiksacija (grafinė, fotofiksacija), kompleksiniai tyrimai, radinių registracija.

Pagrindinė literatūra: 1) Drewett P. L. field archaeology: an introduktion. london, 1999, p. 3–16, 17–57; 2) Lawecka D. Wstęp do archeologii. Warszawa, 2000, s. 43–73, 89–103; 3) Mazurowski R. Metodyka archeolologicznych badan powierzchniowych. Warszawa, 1980.

kontroliniai klausimai. 1) lauko tyrimų organizavimas, strategija ir taktika. 2) Paieš-kų ir žvalgomųjų tyrinėjimų tikslai. 3) skirtingų paminklų paieškos ir tyrimų specifika. 4) tyrimų būdai ir metodai. 5) archeologijos tyrimų dokumentavimo ir publikavimo reikalavimai.

4. XIX–XX a. (neelektroniniai) archeologinės fiksacijos prietaisai, jų naudojimo metodai (Gintautas Vėlius, toliau – G. V.).

reikšminiai žodžiai: nivelyras, teodolitas, kartografija, topografija.sąvokos: optinis matavimo prietaisas, kartografinis situacijos planas, topografinis pla-

nas, kvadratų sistema, absoliučių aukščių sistema.optiniai matavimų prietaisai, jų naudojimo archeologijos paminklų kartografijoje bei

topografijoje raida. nivelyras: veikimo principas, naudojimo archeologinėje fiksacijoje galimybės. teodolitas: veikimo principas, naudojimo archeologinėje fiksacijoje galimy-bės. Paprasti matavimo įrankiai (ekeriai, gulsčiukai, kompasai, matuoklės, gairės, braižy-mo tinklai ir kt.): veikimo principai, naudojimo archeologinei fiksacijai galimybės. ar-


49

cheologinių paminklų: pilkapių, piliakalnių, gyvenviečių ir kt., kartografinių situacijos planų sudarymo optinėmis bei paprastomis matavimo priemonėmis metodai (atstumų, kampų nustatymas, situacijos planai). archeologinių paminklų: piliakalnių, pilkapių ir kt., topografinių planų sudarymo optinėmis bei paprastomis matavimo priemonė-mis metodai (atstumų, kampų, aukščių, gylių nustatymas, reljefo niveliavimas, profilių braižymas, topografinių planų sudarymas). archeologinių perkasų, aptiktų objektų bei radinių fiksavimo metodai taikant optines bei paprastas matavimo priemones – kvadra-tų sistemos, sąlyginių koordinačių sistemos, sąlyginio bei absoliutaus aukščių sistemos. XiX–XX a. (neelektroninių) archeologinės fiksacijos prietaisų taikymo atliekant archeo-loginius tyrimus trūkumai, vieta šiandieninėje archeologijoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Drewett P. field archaeology: an introduction. london, 1999; 2) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958.

kontroliniai klausimai. 1) nivelyro ir teodolito taikymo archeologinėms fiksacijoms galimybės. 2) kartografinių situacijos planų sudarymo metodai. 3) topografinio plano sudarymo metodai.

5. Elektroniniai archeologinės fiksacijos prietaisai bei metodai (G. V.).reikšminiai žodžiai: GPs imtuvas, tacheometras, 3D skeneris.sąvokos: Globalinė padėties nustatymo sistema, koordinačių sistema, palydovinė na-

vigacijos sistema, duomenų koregavimo sistemos, korekcinių stočių tinklas.Globalinės padėties nustatymo sistemos (GPs), jų atsiradimo, raidos bei pritaikymo

archeologijai istorija. koordinačių sistemos – pasaulinė ir adaptuotos lietuvoje, lks 94 koordinačių sistema, lietuvos valstybinis geodezinis pagrindas. Šiandieninė palydovinės navigacijos sistema ir ją sudarantys segmentai. Duomenų koregavimo sistemos. archeo-loginėje fiksacijoje taikomų GPs imtuvų tipai („turistiniai“ imtuvai, Gis imtuvai, geo-deziniai imtuvai): matavimų tikslumas, techninės charakteristikos. lietuvos korekcinių stočių tinklas. statinė matavimų metodika, kinematinė matavimų metodika (rtk) – technologijų skirtumai. GPs panaudojimas archeologinių tyrimų fiksacijai, archeologi-nių objektų paieškai, reljefo modeliavimui, kartografijos darbams. skaitmeniniai nive-lyrai, veikimo principai, modifikacijos, funkcinės galimybės. elektroninis tacheometras: prietaiso veikimo principai, modifikacijos, funkcinės galimybės. Matavimai koordinačių sistemoje, 3D erdvėje. tacheometriniai archeologijos paminklų matavimai: brėžinių, to-pografinių planų sudarymas. archeologinių objektų, radinių fiksacija tacheometru. 3D skeneris: prietaiso veikimo principai, modifikacijos, funkcinės galimybės, taikymo sritys. 3D skenerio galimybės bei pranašumai atliekant archeologines fiksacijas.

Pagrindinė literatūra: 1) Howard P. archaeological surveying and mapping. routledge, 2007; 2) Skeivalas J. GPs tinklų teorija ir praktika. Vilnius, 2008; 3) Skeivalas J. elektroni-niai geodeziniai prietaisai. Mokomoji knyga. Vilnius, 2010.

kontroliniai klausimai. 1) lietuvoje taikytos ir esamos koordinačių sistemos. 2) GPs imtuvų taikymo archeologinei fiksacijai trūkumai. 3) tacheometrinių reljefo matavimų principai.

50


6. Neintervenciniai archeologijos objektų paieškos bei tyrimo metodai (I) (geofiziki-niai, geomorfologiniai, paleobotaniniai tyrimai, fosfatų analizė) (G. V.).

reikšminiai žodžiai: georadaras, magnetometras, mėginiai.sąvokos: neintervencinis tyrimų metodas, geofizikinis tyrimų metodas, fosfatų analizė.Geofizikinių archeologijos objektų paieškos bei tyrimo metodų taikymo istorija. Geo-

fizikiniai metodai lietuvos archeologijoje. Magnetometras: prietaiso techninės charakte-ristikos, veikimo principai, duomenų analizės galimybės. Georadaras: prietaiso techninės charakteristikos, veikimo principai, duomenų analizės galimybės. Geomorfologiniai ty-rimai, metodai, geologinis grąžtas, mėginių ėmimas, tyrimo galimybės. archeologiniai paminklai geomorfologinių duomenų kontekste. Gamtinė aplinka, dirvožemių tipai ir žmogiškosios veiklos reliktai, archeologinės kultūros. Paleobotaniniai tyrimai archeolo-gijoje, mėginių paėmimas, duomenų interpretavimo galimybės. Žmogiškosios veiklos pėdsakai archeologijos paminkluose fosfatų analizės duomenimis: tyrimų galimybės.

Pagrindinė literatūra: 1) Campana S., Piro S. seeing the unseen: Geophysics and landscape archaeology. taylor & francis, 2008; 2) Gaffney C. Magnetometry for archae-ologists (Geophysical Methods for archaeology). altamira Press, 2008; 3) Kabailienė M. Gamtinės aplinkos raida lietuvoje per 14000 metų. Vilnius, 2006; 4) Renfrew C. archae-ology essentials: Theories, Methods and Practice. Thames & hudson, 2007.

kontroliniai klausimai. 1) kokias struktūras fiksuoja georadaras? 2) kokias struktū-ras fiksuoja magnetometras? 3) apibūdinkite paleobotaninių tyrimų objektą, rezultatų interpretacijas.

7. Neintervenciniai archeologijos objektų paieškos bei tyrimo metodai (II) (aerofo-tografinių, ortofotografinių, žemės paviršiaus skenavimo lazerinėmis sistemomis (LI-DAR), kartografinių šaltinių tyrimai, istorinių, tautosakinių, mitologinių, kalbotyros duomenų analizė) (G. V.).

reikšminiai žodžiai: aerofotografija, ortofotografija, tautosaka, mitologija, kalbotyra.sąvokos: neintervencinis tyrimų metodas, kalbotyros duomenys.aerofotografija ir archeologija: pasaulinė patirtis, praktika lietuvoje. archeologijos

paveldo paminklų paieška ir tyrimai pasitelkiant aerofotografijas, metodologija, objektų ypatumai, reljefas, augmenija. ortofotografija archeologijoje: istorija, taikymo galimy-bės, fotogrametrija. kartografijos istorija, žemėlapių sudarymo principai, tipai, duomenų bazės. archeologinių objektų paieška kartografijos šaltiniuose. archeologijos paveldo objektai ir istoriniai šaltiniai: datavimo, lokalizavimo, interpretacijos galimybės. Pasa-kojamosios istorijos: tautosakinių šaltinių reikšmė archeologijos paminklų paieškai, tyrimams bei interpretacijai. Mitologija ir archeologiniai kulto paminklai: sąsajos, pa-goniškųjų religinių kultų specifika. kalbotyros duomenų: vietovardžių, kraštovardžių, vandenvardžių kilmė, tarmės, ir archeologinių paminklų sąsajos, tyrimo galimybės.

Pagrindinė literatūra: 1) Brophy K., Cowley D. from the air: understanding aerial ar-chaeology. london, 2005; 2) Ruzgienė B. fotogrametrija. Vilnius, 2008; 3) Zinkevičius Z. lietuvių tautos kilmė. Vilnius, 2005.


51

kontroliniai klausimai. 1) kokias po žeme esančias struktūras galima pastebėti aero-fotografijose? 2) kokie archeologijos objektai senuosiuose žemėlapiuose? 3) kokie archeo-logijos objektai tautosakiniuose kloduose?

Seminarų ir pratybų temos1. XX a. optinės fiksacijos priemonės: archeologijos objektų situacijos bei topografi-

nių planų braižymas, metodikų trūkumai.2. Koordinačių sistemos, GPS sistemos ir taikymo archeologiniuose tyrinėjimuose

galimybės. 3. Georadaras ir magnetometras: archeologijos objektų paieškos bei analizės gali-

mybės, pranašumai, trūkumai. 4. Kartografinių šaltinių analizės galimybės atliekant archeologijos objektų paiešką.

Rekomenduojama literatūra: 1) Aston M. interpreting the landscape: landscape archaeology and local histo-

ry. routledge, 1985; 2) Banning E. archaeological survey. springer, 2002; 3) Bintliff J., Kuna M., Venclova N. The future of surface artifact survey in europe. sheffield, 2000; 4) Burke H., Smith C. The archaeologist’s field handbook. Walnut creek, 2004; 5) Dre-wett P. field archaeology: an introduction. routledge, 1999; 6) Fish S., Kowalewski S. The archaeology of regions: a case for full-coverage survey. smithsonian inst Pr, 1990; 7) Howard P. archaeological surveying and Mapping: recording and Depicting the landscape. routledge, 2007; 8) Jarockis R., Kraujalis R., Musson C. Past from the air, aerial archaeology and landscape studies in northern europe. Vilnius, 2007; 9) Kuli-kauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999.

Internetiniai šaltiniai: 1) archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje. Prieiga internetu: http://www.atl.lt; 2) skaitme-

ninė archeologijos biblioteka. Prieiga internetu: http://www.lad.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=46&itemid=54.

Archeologijos lauko tyrimų dokumentacijos pagrindaiDoc. dr. Gintautas Vėlius, doc. dr. aleksejus luchtanas

Temos anotacija. temoje analizuojama archeologijos lauko tyrimų darbų dokumen-tacijos metodika. studentai supažindinami su tiriamų paminklų situacijos planų brai-žymo pagrindais, perkasų brėžinių pagrindiniais reikalavimais. Mokomi atlikti tiriamų įvairaus pobūdžio archeologijos objektų bei jų pjūvių lauko brėžinius. supažindinami su archeologinių radinių (titnaginiai, mediniai, geležiniai, žalvariniai dirbiniai, keramikos gaminiai) piešimo kanonais ir specifiniais reikalavimais. studentai mokomi archeolo-ginės fotofiksacijos pagrindų. Pristatomi kompiuteriniai lauko tyrimo darbų rezultatų apdorojimo metodai. trumpai apžvelgiama kompiuterių panaudojimo archeologijoje is-torija. studentai supažindinami su pagrindiniais kompiuterinių duomenų bazių tipais, atskleidžiama statistikos svarba archeologijai, demonstruojamos šiuolaikinės tyrinėto

52


objekto vizualizacijos galimybės. Ypač daug dėmesio skiriama geografinių informacinių sistemų (Gis) svarbai archeologijos mokslui. atskleidžiamos Gis panaudojimo galimy-bės duomenų vizualizacijos, jų tvarkymo bei analizės srityse. studentai supažindinami su pagrindinėmis Gis pritaikymo archeologinėje analizėje sritimis: prognozavimu, regionų analize, matomumo analize ir kt.

išklausę šią temą studentai yra susipažinę su: 1) archeologijos lauko darbų bei aptiktų objektų braižymo, piešimo ir fotofiksacijos pagrindais; 2) kompiuteriniais archeologijos lau-ko tyrimo darbų rezultatų apdorojimo metodais; 3) geografinių informacinių sistemų (Gis) svarba bei galimybėmis archeologijos moksle. išklausę šią temą studentai žino archeologinės fiksacijos būdus bei keliamus jiems reikalavimus; supranta ir geba įvertinti kompiuterinių duomenų bazių, statistinės analizės, vizualizacijų ir Gis galimybes archeologijos moksle.

Temos programa1. Archeologijos objektų braižymo, piešimo ir fotofiksacijos pagrindai (Gintautas Vė-

lius, toliau – G. V.).reikšminiai žodžiai: brėžinys, piešinys, nuotrauka.sąvokos: situacijos planas, sutartiniai ženklai, in situ.trumpa kartografijos mokslo raida, sąsajos su archeologija. tiriamo archeologijos pa-

minklo kartografavimo pagrindai, reikalavimai. tyrimo vietų – perkasų situacijos planų sudarymo pagrindai, reikalavimai. archeologinių perkasų brėžiniams keliami reikalavi-mai, būtini atributai: masteliai, sutartiniai ženklai, pjūviai, aukščių sistema, koordina-čių sistema ir kt. tiriamo objekto pobūdis ir specifiniai brėžinio reikalavimai: kapinynų, pilkapių, piliakalnių, gyvenviečių, daugiasluoksnių gyvenviečių, aptinkamų struktūrų, statinių, atskirų objektų brėžiniai. Pastaruoju metu archeologijoje naudojamos kartogra-favimo bei braižymo kompiuterinės programos, brėžinio susiejimas su koordinačių siste-ma. archeologinis piešinys, specifika, technikos. aptiktų objektų in situ piešimas: kapai, architektūriniai konstruktyvai, kiti objektai. archeologinio radinio piešimo technikos, reikalavimai. titnaginio inventoriaus ir akmens dirbinių piešimas, geležinių, spalvotųjų metalų dirbinių piešiniai, medinių, stiklinių, keramikos dirbinių piešimo specifika. ar-cheologinė fotofiksacija, naudojama technika, keliami reikalavimai. tyrimų vietos – pa-minklo, archeologinės perkasos, aptinkamų objektų – fotofiksacija, technika. radinių fotografavimas, nuotraukoms keliami reikalavimai.

Pagrindinė literatūra: 1) Bagdžiūnaitė R. kartografija. Vilnius, 2008; 2) Gawrysiak-Leszc-zyńska W. jak rysować zabytki archeologiczne. Biskupin, 2003; 3) Dorrell P. G. Photography in archaeology and conservation. cambridge manuals in archaeology. cambridge, 2009.

kontroliniai klausimai. 1) Daugiasluoksnio objekto brėžinio reikalavimai. 2) titnaginių dirbinių piešimo technika ir specifiniai reikalavimai. 3) archeologinės perkasos fotofiksacija.

2. Kompiuteriniai archeologijos lauko tyrimų duomenų apdorojimo metodai: duo-menų bazės, statistika, vizualizacija (G. V.).

reikšminiai žodžiai: kompiuteris, duomenys, statistika, vizualizacija, rekonstrukcija.sąvokos: duomenų bazė, statistinė analizė, patikimumo koeficientas.


53

kompiuterių naudojimo archeologijoje istorija. Pagrindinės archeologijos sritys, ku-riose pirmiausia pradėti taikyti kompiuteriniai metodai: statistinė analizė, informacijos paieška, duomenų apdorojimas. Pastarųjų metų kompiuterių naudojimo archeologijoje sritys – duomenų bazės, statistika, geografinės informacinės sistemos (Gis), vizualizacija. Šiuo metu naudojami šie duomenų bazių tipai: reliacinės, objektinės, Gis duomenų ba-zės. subjektyvumo, skirtingų kokybinių ar kiekybinių kategorijų problema susistemintų duomenų bazėse. Duomenų bazių statistinė analizė, patikimumo koeficientas. statistiniai metodai: klasterių analizė, faktorių analizė. archeologijos duomenų bazės bei statistiniai tyrimo metodai šiandieninėje lietuvoje. archeologijos objekto vizualizacija – grafiniu būdu išreikšta kompiuterinė duomenų interpretacija. Vizualizacija ir rekonstrukcija, mokslinė analizė, švietimo funkcija.

Pagrindinė literatūra: 1) Lock G. using computers in archaeology: towards Virtual Pasts. london, new York, 2003; 2) Richards J. D. recent trends in computer applications in archaeology // journal of archaeological research. 1998, Vol. 6, no. 4, p. 331–382; 3) Laužikas R. kultūros paveldo skaitmeninimo aBc... Vilnius, 2009.

kontroliniai klausimai. 1) Duomenų bazių tipai. 2) statistinės analizės subjektyvumo veiksniai. 3) kompiuterinės rekonstrukcijos subjektyvumo veiksniai.

3. Geografinės informacinės sistemos (GIS) archeologijoje (G. V.).reikšminiai žodžiai: objektai, erdvė, prognozavimas, analizė.sąvokos: geografinė informacinė sistema, erdviškai orientuota duomenų bazė, erdvi-

niai atributai, regionų analizė, matomumo analizė.Gis naudojimo archeologijos tyrimuose istorija ir pirmieji žingsniai lietuvoje. erd-

viškai orientuota duomenų bazė – objektų vieta bendroje koordinačių sistemoje, kiti objektų požymiai, nesusiję su erdviniais atributais, erdviniai objektų santykiai. Gis pa-naudojimo archeologijoje lygmenys: duomenų vizualizacija, duomenų tvarkymas, duo-menų analizė. Grafinės Gis funkcijos, žemėlapių, tyrinėtų objektų planų sudarymas. Duomenų tvarkymas ir redagavimas Gis. Gis pritaikymo archeologinėje analizėje pa-grindinės sritys: prognozavimas, regionų analizė, matomumo analizė ir kt. archeologinių vietovių prognozavimas remiantis kultūriniu-ekologiniu požiūriu į priešistorines gyven-viečių sistemas. Prognozavimo metodo taikymas paminklosaugos tikslais. regionų ana-lizės metodas: priešistorinių gyvenviečių tinklai, ištekliai, ūkio sistemos, senoviniai keliai, susisiekimo klausimai, įtakos zonos, hierarchinė struktūra ir kt. Matomumo analizė: prog-ramos, analizuojančios 3D žemėlapius. Matomumo analizė ir socialinis kraštovaizdis, kulto paminklų, laidojimo vietų svarba. Gis taikymas vieno archeologinio objekto lygiu, objektų ir radinių pasiskirstymo, struktūrų, erdvinio išplanavimo analizė.

Pagrindinė literatūra: 1) Conolly J., Lake M. Geographical information systems in ar-chaeology. cambridge Manuals in archaeology. cambridge, 2006; 2) Gillings M., Whe-atley D. spatial technology and archaeology. The archaeological applications of Gis. crc Press, 2002; 3) Tumas R. aplinkos geoinformacijos sistemos. Vilnius, 2006.

kontroliniai klausimai. 1) Gis duomenų bazės ypatumai. 2) Gis pritaikymo archeo-logijoje sritys. 3) Prognozavimo metodas ir paveldosauga.

��


4. Archeologinių tyrimų leidimų išdavimas (Aleksejus Luchtanas, toliau – A. L.).reikšminiai žodžiai: leidimas, atviras lapas, kontrolė.sąvokos: archeologinių tyrimų leidimas, atviras lapas, tyrimų projektai.tyrimų leidimų išdavimo istorija. leidimų išdavimas rusijos imperijoje (1891). lei-

dimų išdavimo tvarka ir tyrimų kontrolė lietuvos respublikoje: Valstybės archeologijos komisija (1919–1935), Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (1936–1940). leidimai tyri-mams sovietmečiu (Ma istorijos institutas). leidimų išdavimo tvarka nepriklausomoje lietuvoje: paraiškų leidimui gauti pateikimas, tyrimų projektai, leidimų išdavimas, leidi-mų galiojimo sustabdymas ir pripažinimas netekusiais galios.

Pagrindinė literatūra: 1) Kulikauskas P. Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999; 2) Prieiga internetu: http://www.kpd.lt/lt/leidimai_archeologi niams_tyrimams.

kontroliniai klausimai. 1) Pirmųjų tyrimų leidimų įvedimo priežastys. 2) Dabartinės institucijos, turinčios teisę išduoti leidimą. 3) tyrėjo atsakomybė.

5. Tyrimų ataskaitų rengimas (A. L.).reikšminiai žodžiai: ataskaita, brėžiniai, išvados, iliustracijos.sąvokos: archeologinių tyrimų ataskaita, mokslinės išvados, grafinė fiksacija, fotofik-

sacija, bendrieji reikalavimai.lietuvos respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. ataskaitų

adresatai. ataskaitų kaupyklos. leidimo subjektas ir ataskaitos autorius. Privaloma atas-kaitos struktūra. reikalavimai, keliami įvadui, tyrimų istorijai, tyrimų metodikai, bend-rajai tekstinei daliai, mokslinėms išvadoms, paminklosaugos išvadoms, radinių sąrašui, grafinei fiksacijai ir fotofiksacijai, iliustracijoms, kartografinei medžiagai. Privalomas straipsnis tęstiniam leidiniui „archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje“. tęstinių objektų ataskaitos. recenzavimas. ataskaitų publikavimas.

internetiniai šaltiniai: Prieiga internetu: http://www.kpd.lt/lt/leidimai_archeologi niams_tyrimams.

kontroliniai klausimai. Mokslinių ataskaitų už archeologinius tyrimus sudėtinės dalys.6. Tyrimų metu surastų archeologinių radinių dokumentavimas, papildomi tyri-

mai (A. L.).reikšminiai žodžiai: radinys, keramika, sąrašas, čerpė, koklis.sąvokos: individualūs radiniai, masiniai radiniai, buitinė keramika, statybinė kerami-

ka, specialūs tyrimai.radinių sąrašų sudarymo bendrybės ir skirtumai europos šalyse. radinių sąrašai lie-

tuvos mokslinėse ataskaitose. individualių radinių sąrašai. radinių aprašymas: privalo-mas įvardijimas, medžiagiškumas, parametrai, numeracija. Masinės medžiagos sąrašai: buitinės keramikos, koklių, čerpių unifikuotos lentelės. Papildoma informacija (orna-mentika, fragmentiškumas / išsamumas). radinių iliustracinė medžiaga. Papildomi tyri-mai: paleoosteologiniai, paleozoologiniai, paleobotaniniai, dendrochronologiniai, petro-grafiniai. Papildomų duomenų pateikimas ir analizė mokslinėse tyrimų ataskaitose.


��

Pagrindinė literatūra: 1) Prieiga internetu: http://www.kpd.lt/lt/leidimai_archeologi niams_tyrimams; 2) Drewett P. L. field archaeology: an introduktion. london, 1999, s. 145–161.

kontroliniai klausimai. Pagrindinės radinių sąrašų sudėtinės dalys.

Seminarų ir pratybų temos1. Kompiuterinės duomenų bazės: sudarymo principai.2. Statistika: duomenų patikimumas.3. Archeologijos objekto vizualizacija: subjektyvumo problema.4. Perspektyvinės GIS pritaikymo archeologinėje analizėje sritys.

Rekomenduojama literatūra: 1) Balme J., Paterson A. archaeology in practice: a student’s guide to archaeological

analyzes. Malden, 2006; 2) Chapman H. landscape archaeology and Gis. The history Press ltd, 2006; 3) Ebert D. applications of archaeological Gis // canadian journal of archaeology. 2004, no. 28, p. 319–341; 4) Llobera M. extending Gis–based visual ana-lysis: the concept of visualscapes // international journal of Geographical information science. 2003, Vol. 17, no. 1, p. 25–48; 5) Lock G., Stancic G. archaeology and Ge-ographic information systems: a european Perspective. taylor & francis, 1995; 6) Mehrer W., Wescott L. Gis and archaeological site location Modeling. crc Press, 2005; 7) Wescott L., Joe Brandon R. Practical applications of Gis for archaeologists: a Predic-tive Modelling toolkit. crc Press, 2000; 8) Whitley T., Hicks L. M. a Geographic infor-mation systems aproach to understanding Potential Prehistoric and historic travel corridors // southeastern archaeology. 2003, Vol. 22, issue. 1, p. 77–91.

Internetiniai šaltiniai: 1) archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje. Prieiga internetu: http://www.archaeologyp

hotography.com; 2) skaitmeninė archeologijos biblioteka. Prieiga internetu: www.bajr.org/documents/digitalphotography.

��

paVeldosaugos pagrindai

Modulio tikslas – suteikti lietuvos ir europos paveldosaugos teorinių bei praktinių žinių daugiausia dėmesio skiriant archeologijos paveldo apsaugos problemoms, suteikti gebėjimų savarankiškai orientuotis lietuvos paveldosaugos sistemoje atsižvelgiant į ar-cheologijos paveldo apsaugos ir tyrimų reikalavimus (bazinės žinios būtinos įgyti tyrėjo kvalifikacinei pirmosios kategorijos licencijai), ugdyti archeologo profesinę etiką.

Modulio temos:• Archeologijos paveldosaugos istorija ir teorija;• Lietuvos archeologijos paveldas ir jo apsauga;• Archeologijos paveldosaugos praktika.

Archeologijos paveldosaugos istorija ir teorijalekt. dr. justina Poškienė

Temos anotacija. studentai supažindinami su archeologijos paveldosaugos raida, teorija ir praktika. nagrinėjamas archeologijos mokslo ir archeologijos paveldosaugos santykis bei raidos perspektyvos. analizuojama archeologijos paveldo išteklių valdymo praktika, prevencinės apsaugos ir „apsaugos dokumentuojant“ alternatyvos, daug dėme-sio skiriant paveldo verčių nustatymo ir archeologijos paveldo objektų atrinkimo proble-matikai. nagrinėjamos archeologijos paveldo interpretacijos ir pristatymo problemos.

Baigęs šią temą, studentas: 1) yra susipažinęs su archeologijos paveldosaugos teorijos ir praktikos raida, supranta archeologijos paveldosaugos tikslus, specifiką ir praktinio įgyvendinimo problemas; 2) suvokia archeologijos mokslo ir archeologijos paveldosau-gos santykį ir žino raidos perspektyvas; 3) suvokia archeologo socialinę atsakomybę ir archeologo profesijos etinius įsipareigojimus.

Temos programa1. Pagrindinių temos sąvokų nusakymas ir aptarimas.reikšminiai žodžiai: archeologija, paveldas, europos archeologijos paveldo apsaugos

konvencija (Valetos konvencija).sąvokos: archeologijos mokslas, archeologinių tyrimų ciklas, proistorė, archeologijos

šaltinis, archeologijos paveldas, paveldosauga, archeologijos paveldosauga.analizuojamas sąvokų „archeologijos mokslas“, „archeologinių tyrimų ciklas“, „pro-

istorė“, „archeologijos šaltinis“, „archeologijos paveldas“, „paveldosauga“, „archeologijos paveldosauga“, „archeologijos išteklius“ ir kt. turinys, istorinė raida, tarpusavio santykis. aptariamos pagrindinės tarptautinės ir nacionalinės institucijos bei tarptautiniai nor-miniai dokumentai, susiję su archeologijos paveldo apsauga. „archeologijos paveldo“ sąvokos apibrėžimo probleminiai aspektai tarptautiniuose norminiuose dokumentuose teoriniu ir praktiniu lygiu. analizuojami šie pagrindiniai dokumentai: unesco tarp-

Paveldosaugos pagrindai

��

tautinių principų taikymo rekomendacijos archeologiniams kasinėjimams (1956 m.), Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija (1970 m.), Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija (2001 m.), europos tarybos archeologijos paveldo apsau-gos konvencija (1969 m.), europos archeologinio paveldo apsaugos konvencija (patai-syta; 1992 m.), helsinkio deklaracija dėl kultūros paveldo išsaugojimo europoje politi-nės svarbos (1996 m.), icoMos tarptautinė paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija, 1964 m.), archeologijos paveldo apsaugos ir priežiūros chartija (1990 m.) ir kiti. archeologijos paveldo „dualumo“ problema: kilnoja-masis ir nekilnojamasis archeologijos paveldas. archeologija ir kultūrinis kraštovaizdis.

Diskusija: europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos (1992 m., Valeta) tikslas bei archeologijos paveldo apibrėžimas: 1) archeologijos paveldo, kaip kolekty-vinės atminties šaltinio, aspektas; 2) archeologijos paveldo apibrėžtumo laike aspektas; 3) archeologijos paveldo medžiagiškumo aspektas; 4) archeologijos paveldo tyrimų me-todikos aspektas.

literatūra: 1) Čepaitienė R. nuo indianos Džons iki laros kroft arba kintantis archeo-logijos vaidmuo dabarties pasaulyje // Miestų praeitis. lietuvos istorijos institutas, 2004, kn. 1, p. 9–41; 2) Glemža J. R. nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 50–60; 3) Kobyliński Z. teoretyczne pods-tawy konserwacji dziedzictwa archeologicznego. instytut archeologii i etnologii Polskiej akademii nauk, 2001, p. 43–50.

Šaltiniai: 1) unesco tarptautinių principų taikymo rekomendacijos archeologi-niams kasinėjimams (1956 m.); 2) Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija (1970 m.); 3) Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija (2001 m.); 4) europos tarybos archeologijos paveldo apsaugos konvencija (1969 m.); 5) europos archeologi-nio paveldo apsaugos konvencija (pataisyta; 1992 m.); 6) helsinkio deklaracija dėl kul-tūros paveldo išsaugojimo europoje politinės svarbos (1996 m.); 7) icoMos tarptau-tinė paminklų ir kompleksų konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija, 1964 m.); 8) archeologijos paveldo apsaugos ir priežiūros chartija (1990 m.).

kontroliniai klausimai. 1) apibūdinkite archeologijos paveldo sąvokos raidą ir turinį. 2) kurie europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijoje (1992 m., Valeta) formu-luojamo archeologijos paveldosaugos tikslo, archeologijos paveldo apibrėžimo aspektai yra diskutuotini? kodėl?

2. Archeologijos paveldosauga ir archeologijos mokslas: istorinė raida, santykis, problematika.

reikšminiai žodžiai: archeologijos teorija, archeologijos mokslas.sąvokos: antikvarizmas, mokslinė archeologija, kultūros istorinė archeologija, naujoji

archeologija, poprocesinė archeologija. apžvelgiamas archeologijos paveldosaugos istorinės raidos santykis su archeologijos

mokslo (ir metodų, ir pagrindinių teorinių sampratų) raida. integraliosios paveldosaugos doktrina. archeologijos mokslo (archeologijos šaltiniai, metodai, teorijos) ir archeologi-jos paveldosaugos santykis: archeologijos paveldo sampratos ir archeologijos paveldosau-

��


gos, kaip atskiros paveldosauginės veiklos, atsiradimo priežastys. Pasitelkiant bendriausią archeologijos mokslo raidos schemą (antikvarų veikla, mokslinės archeologijos pradžia, kultūros istorinė, naujoji ir poprocesinė archeologija europoje ir jungtinėse Valstijose), nagrinėjama, kaip archeologijos mokslo raida paveikė archeologijos paveldosaugą ir atvirkščiai.

Praktinių pavyzdžių analizė: j. lubbock ir 1882 m. senovės paminklų apsaugos aktas: politiniai, teisiniai, praktiniai aspektai.

literatūra: 1) Kobyliński Z. teoretyczne podstawy konserwacji dziedzictwa archeolo-gicznego. instytut archeologii i etnologii Polskiej akademini nauk. 2001, p. 12–29, 50–58; 2) Renfrew C., Bahn P. archaeology: theories, methods, practice. Thames and hudson, 2008, p. 12–48; 3) Ashworth G., Howard P. europos paveldas. Planavimas ir valdymas. Versus au-reus, 2008, p. 49–81; 4) Murray T. The history, philosophy and sociology of archaeology: the case of the ancient Monuments Protection act (1882) // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. i, p. 45–75.

kontroliniai klausimai. Pasitelkite bendriausią archeologijos mokslo raidos schemą ir nusakykite pagrindines archeologijos mokslo ir archeologijos paveldosaugos sąsajas ir „konfliktus“ teoriniu ir praktiniu lygiu.

3. Archeologijos mokslas ir šiuolaikinė archeologijos paveldo apsaugos doktrina.reikšminiai žodžiai: kultūros paveldo išteklių valdymas (cultural resource manage-

ment – crM), archeologijos paveldo išteklių valdymas (archaeological resource manage-ment – arM), Vietinių amerikos gyventojų kapų apsaugos ir grąžinimo aktas (Native American Graves Protection and Repatriation Act – naGPra).

sąvokos: kultūros istorinė archeologija, naujoji archeologija, poprocesinė archeologi-ja, paveldo išteklius, paveldo išteklių valdymas.

nagrinėjamos pagrindinės archeologijos mokslo kryptys, kurių veikiama susiforma-vo šiuolaikinė archeologijos paveldosaugos doktrina. kultūros istorinė archeologija ir paveldosauga: archeologijos mokslo uždaviniai bei vaidmuo XiX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje europoje ir jungtinėse Valstijose, archeologinės kultūros koncepcija ir jos raida, archeologijos paveldas ir jo apsaugos samprata kultūros istorinės archeologijos kontekste. Praktiniai pavyzdžiai: Biskupinas (lenkija), orlinhauzenas / oerlinghausen (Vokietija).

Procesų (naujoji archeologija) ir archeologijos paveldosauga: archeologijos mokslo uždavinių ir vaidmens kaita XX a. antrojoje pusėje europoje ir jungtinėse Valstijose, kul-tūros ir archeologijos paveldo išteklių (crM, arM) valdymo sampratos susiformavimo aplinkybės, archeologijos paveldas procesų (naujosios archeologijos) kontekste. Prakti-niai pavyzdžiai: Vietinių amerikos gyventojų kapų apsaugos ir grąžinimo akto (naG-Pra, jaV, 1990 m.) byla.

Poprocesinė archeologija ir archeologijos paveldosauga: archeologijos mokslo užda-vinių ir vaidmens kaita XX a. pabaigoje–XXi a. europoje ir jungtinėse Valstijose, archeo-logijos paveldo išteklių valdymo sampratos transformacija. Poprocesinės archeologijos koncepcijų įtaka archeologijos paveldo sampratai ir paveldosaugos praktikai. Praktiniai


59

pavyzdžiai: konkrečių archeologijos paveldosaugos pavyzdžių analizė, pvz., sharP pro-jektas (Sedgeford Historical and Archaeological Research project).

literatūra: 1) Carman J. Theorising the practice of archaeological heritage mana-gement // archaeologia Polona. 2000, Vol. 38 [archaeological heritage management], p. 5–21; 2) Smith L. heritage management as postprocessual archaeology? // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 172–187; 3) Lipe W. D. a conservation model for american archaeology // cul-tural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 253–285; 4) Howard A. J., Mark H. W., Challis K., McManus K. studying and Managing archaeological resources on a regional scale: The Vale of York Visibility Project // Managing archaeological resources: Global context, national Programs, lo-cal actions. one World archaeology. 2008, Vol. 58, p. 139–155.

kontroliniai klausimai. išvardinkite ir apibūdinkite kuo daugiau praktinių archeo-logijos paveldo apsaugos pavyzdžių, atsiradusių dėl: 1) kultūros istorinės archeologijos krypties įtakos; 2) naujosios (procesų) archeologijos krypties įtakos; 3) poprocesinės ar-cheologijos krypties įtakos.

4. Archeologijos paveldo vertės.reikšminiai žodžiai: informacinė vertė, simbolinė vertė, estetinė vertė, ekonominė

vertė, verčių hierarchija, autentiškumas.sąvokos: vertė, reikšmė, vertingoji savybė, paveldo autentiškumas. analizuojama archeologijos paveldo vertės samprata. akcentuojama autentiškumo

samprata, jos raida ir santykis su archeologiniu paveldu. analizuojamos teorinės ver-čių sistemos archeologijos paveldosaugoje – mokslininkų (W. D. lipe, Z. kobyliński, t. Darvill, M. carver ir kt.) suformuluoti archeologijos paveldo teoriniai vertinimo prin-cipai. aptariama reikšmės samprata, analizuojamas vertės (value) ir reikšmės (signifi-cance) sampratų santykis. archeologijos mokslas ir archeologijos paveldosauga: verčių hierarchija, sąryšiai ir konfliktai. „Vertės“ ir „reikšmės“ kategorijų taikymo praktinėje paveldosaugoje galimybės.

Diskusija: informacinės, simbolinės, estetinės ir ekonominės vertės apibrėžimas pasi-rinkto archeologijos objekto atžvilgiu: verčių hierarchija, sąryšiai ir konfliktai. autentiš-kumo problema.

literatūra: 1) Lipe W. D. Value and meaning in cultural resources // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 286–306; 2) Carver M. on archaeological value // cultural heritage: critical con-cept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 342–360; 3) Darvill T. Value systems in archaeology // Managing archaeology / ed. M. a. cooper, a. firth, j. carman, D. Wheatley. routlege, 1995, p. 41–50; 4) Kobyliński Z. teoretycz-ne podstawy konserwacji dziedzictwa archeologicznego. instytut archeologii i etnologii Polskiej akademii nauk, 2001, p. 59–90; 5) Jokilehto J., Feilden B. N. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. savastis, 1998, p. 13–21.

60


kontroliniai klausimai. 1) kokius žinote archeologijos paveldo verčių identifikavimo teorinius vertinimo principus (sistemas)? kuo ir kodėl šie principai yra panašūs, kuo ski-riasi? 2) Paaiškinkite „vertės“ ir „reikšmės“ sampratas, apibrėžkite jų santykį.

5. Archeologijos paveldo išteklių valdymas (CRM / ARM): teorija, praktika, kritika.reikšminiai žodžiai: paveldo valdymas, paveldo atranka, juodoji archeologija, ardo-

mieji tyrimai, unesco konvencijos.sąvokos: prevencinė paveldosauga, paveldo apsauga dokumentuojant, ardomieji ty-

rimai.nagrinėjama archeologijos paveldo išteklių valdymo (crM / arM) praktika, aptaria-

mos praktikos atsiradimo ir paplitimo priežastys. Pagrindiniai valdymo principai (aspek-tai: vertinimas, planavimas, atranka, apsauga) ir jų taikymas praktikoje. archeologijos paveldo išteklių valdymo praktikos kritika.

kertinės archeologijos paveldo išteklių valdymo problemos: nuo ko saugoti? Grėsmės archeologijos paveldui: gamtinių ir antropogeninių grėsmių klasifikacija bei mastai euro-pos šalyse. nelegali (juodoji) archeologija: priežastys, mastai, dalyviai. nelegalios archeo-logijos prevencijos galimybės. unesco kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos ir nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvencijos, taip pat tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (angl. International Institute for the Unification of Private Law – uniDroit) konvencijos dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų apžvalga.

kertinės archeologijos paveldo išteklių valdymo problemos: ką saugoti? archeologi-jos paveldo objektų atrankos problema. Pagrindiniai atrankos kriterijai (kraštovaizdžio, reikšmės praeities pažinimui, reprezentacinis, medžiagos (radinių) pobūdžio ir išlikimo laipsnio, planuojamų investicijų, kt.), kriterijų taikymas, taikymo kritika.

kertinės archeologijos paveldo išteklių valdymo problemos: kaip saugoti? Prevenci-nės paveldosaugos ir „apsaugos dokumentuojant“ (ardomieji tyrimai) santykis: tikslai, metodai, rezultatai.

Praktinių pavyzdžių analizė: pasirinkto archeologijos objekto individualios apsaugos programos pavyzdys.

literatūra: 1) Kobyliński Z. teoretyczne podstawy konserwacji dziedzictwa archeo-logicznego. instytut archeologii i etnologii Polskiej akademii nauk, 2001, p. 97–139; 2) Brodie N., Renfrew C. looting and the World‘s archaeological heritage: The inadequ-ate response // The annual review of anthropology. 2005, Vol. 34, p. 343–361. Prieiga internetu: www.anthro.annualreviews.org; 3) Byrne D. Western hegemony in archaeolo-gical heritage Management // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 152–171; 4) Carman J. against cultural Property: archaeology, heritage and ownership. Duckworth, 2005, p. 15–28.

kontroliniai klausimai. 1) crM / arM praktikos esmė, šios praktikos kritika. 2) Pa-grindinės archeologijos paveldui kylančios grėsmės. 3) archeologijos paveldo objektų atrankos problemos.


61

6. Prevencinės archeologijos paveldo apsaugos praktika.reikšminiai žodžiai: planavimas, „teršėjas moka“, archeologinio paveldo išsaugojimo jo

radimo vietoje principas (angl. Preservation of Archaeological Remains In Situ – PARIS).sąvokos: gelbėjamoji archeologija, paveldo apsauga in situ, paveldo apsauga ex situ.Detaliai nagrinėjama prevencinės archeologijos paveldo apsaugos praktika, kurios pa-

grindinis tikslas – įtraukti archeologijos paveldosaugą į bendruosius planavimo procesus numatant grėsmes ir išvengiant archeologinių objektų destrukcijos; analizuojami prakti-niai prevencinės paveldosaugos principai, jų taikymo pavyzdžiai. išsamiai nagrinėjamos archeologijos paveldo „apsaugos dokumentuojant“ galimybės. „apsauga dokumentuo-jant“ kaip vyraujanti archeologijos paveldosaugos praktika: trūkumai ir galimybės. Gel-bėjamoji archeologija: tikslai, metodai, rezultatai. Gelbėjamosios archeologijos kritika. Principo „teršėjas moka“ taikymo archeologijos paveldosaugoje galimybės ir kritika. ar-cheologijos paveldo apsaugos in situ ir ex situ principai. Paris principas: archeologiniai duomenys saugomi nekasinėjant; in situ saugomi iškasti radiniai. Paris taikymo galimy-bės. informacija apie archeologijos paveldą: formos, prieinamumo, apsaugos ir valdymo problema.

Diskusija: kas turi būti saugoma: archeologijos objektas ar jo teikiama informacija?literatūra: 1) Kobyliński Z. teoretyczne podstawy konserwacji dziedzictwa archeo-

logicznego. instytut archeologii i etnologii Polskiej akademii nauk, 2001, p. 139–257; 2) european Preventive archaeology. Papers of the ePac Meeting 2004. national office of cultural heritage, hungary; council of europe, Directorate of cultural and natural heritage, 2007.

kontroliniai klausimai. 1) Pagrindiniai prevencinės paveldosaugos principai, taikomi archeologijos paveldo apsaugai. 2) Paris taikymo pavyzdžiai. 3) „apsauga dokumentuo-jant“ kaip archeologijos paveldosauga: teorija ir praktika.

7. Visuomeninė / viešoji archeologija.reikšminiai žodžiai: profesinė etika, visuomeninė atsakomybė, profesinė draugija.sąvokos: visuomeninė / viešoji (community / public) archeologija, archeologo etikos

kodeksas, archeologo veiklos kodeksas.aptariamas archeologijos mokslo ir archeologijos paveldosaugos vaidmuo visuome-

nėje, jo istorinė raida. Visuomenės dalyvavimo šiuolaikiniuose archeologijos paveldosau-gos procesuose tikslai ir galimybės. Visuomeninė / viešoji (community / public) archeolo-gija: reiškinio apibūdinimas, tikslai ir principai. Visuomeninės / viešosios archeologijos identitetas: tarp mokslo ir praktikos. archeologo profesinė etika ir visuomeninė atsako-mybė, archeologų profesinės draugijos ir asociacijos (europos archeologų asociacija ir kt.). europos ir jungtinių Valstijų archeologų etikos ir veiklos kodeksų analizė.

Praktinių pavyzdžių analizė: visuomeninės / viešosios archeologijos projektai (pasi-rinktinai): naujumas, regioninės tradicijos, bendruomenės dalyvavimo aspektai, proble-mos, rezultatai.

literatūra: 1) Marshall Y. M. What is community archaeology? // World archaeolo-gy. 2002, Vol. 34, issue 2, p. 211–219; 2) Simpson F., Williams H. evaluating community

62


archaeology in the uk // Public archaeology. 2008, Vol. 7, no. 2, p. 69–90; 3) Zimmer-man J. L. When data become people: archaeological ethics, reburial and the past as pu-blic heritage // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 50–68; 4) Managing archaeological resources: Glo-bal context, national Programs, local actions. one World archaeology. 2008, Vol. 58 (praktinis viešosios archeologijos pavyzdys pasirinktinai).

Šaltiniai: europos archeologų asociacijos tinklapis (http://www.e-a-a.org/): archeolo-gų etikos ir veiklos kodeksai.

kontroliniai klausimai. 1) apibūdinkite visuomeninės / viešosios (community / pu-blic) archeologijos reiškinį ir jo reikšmę archeologijos paveldosaugai. 2) kokius žinote archeologų etikos, veiklos kodeksus? kokie jų pagrindiniai principai? kodėl?

8. Archeologijos paveldo interpretacija ir pristatymas.reikšminiai žodžiai: paveldas, interpretacija, pristatymas, rekonstrukcija.sąvokos: paveldo interpretacija, disonuojantis paveldas, atminties vieta, ekomuziejus.teorinės paveldo interpretacijos prieigos. „Disonuojančio paveldo“ koncepcija: pavel-

do prieštaringumas ir nesuderinamumas, keliantis paveldosaugos proceso dalyvių nesu-tarimų ir prieštarų. „atminties vietų“ koncepcija: paveldas kaip atminties vietos išraiška. Paveldas kaip istorijos „falsifikatas“. archeologijos paveldo pristatymas: tikslai, socialinis kontekstas, tikslinės grupės, kt. archeologijos paveldo interpretacijos: in situ ir ex situ galimybės. ekomuziejus ir archeologijos paveldas.

Praktinių pavyzdžių analizė: kvebeko (kanada), Viljamsburgo (jungtinės Valstijos), lerje (Danija) ir kiti atvejai.

literatūra: 1) Ashworth G., Howard P. europos paveldas. Planavimas ir valdymas. Ver-sus aureus, 2008, p. 108–141; 2) Tunbridge J. E., Ashworth G. J. Dissonance and the uses of heritage // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 206–245; 3) Nora P. Between Memory and histo-ry: les lieux de Memoire // cultural heritage: critical concept in Media and cultural studies / ed. l. smith. routledge, 2007, Vol. ii, p. 289–306; 4) Blockley M. socialinis archeologinių rekonstrukcijų kontekstas anglijoje, Vokietijoje ir skandinavijoje // Gam-tos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas. chrestomatinių tekstų rinktinė / sud. r. Čepaitienė. Vilnius, 2011, p. 125–151.

kontroliniai klausimai. 1) Paaiškinkite sąvokas: paveldo disonansas, atminties vieta, paveldas kaip istorijos falsifikatas. 2) archeologijos paveldo rekonstrukcija: in situ ir ex situ. Pateikite pavyzdžių.

9. Archeologijos mokslas, paveldas ir nuosavybė.reikšminiai žodžiai: paveldas, privati nuosavybė, bendruomeninė nuosavybė, inte-

lektinė nuosavybė, „atviros prieigos“ nuosavybė.sąvokos: paveldo ištekliai, archeologijos išteklių nuosavybė.nagrinėjama archeologijos mokslo, archeologijos paveldo ir nuosavybės problema.

kilnojamasis ir nekilnojamasis archeologijos paveldas: nuosavybės tipai ir jų įtaka sau-gant archeologijos paveldą. archeologijos paveldo verčių ir archeologijos nuosavybės


63

santykis. archeologijos paveldo ir jo nuosavybės formų istorinė raida, modeliai, galimy-bės: privati, bendruomeninė, „atviros prieigos“ nuosavybė. teorinės archeologijos nuo-savybės formų transformacijos: bendruomeninės nuosavybės (remiantis elinor ostrom) ir intelektinės nuosavybės teisės principų taikymo galimybės archeologijos paveldosau-goje. juodoji archeologija kaip archeologijos paveldo nuosavybės problemų „vitrina“.

literatūra: Carman J. against cultural Property: archaeology, heritage and owner-ship. Duckworth, 2009, p. 29–122.

kontroliniai klausimai. Paaiškinkite archeologijos paveldo nuosavybės problemą ar-cheologijos paveldosaugos kontekste.

Seminarų temos1. Archeologijos paveldo apibrėžimas: archeologijos paveldosauga ir archeologijos

mokslas.2. Archeologijos paveldo vertės.3–5. Individuali archeologijos objekto apsaugos programa: prevencinės archeologi-

jos, archeologijos tyrimų, archeologijos paveldo interpretavimo ir kt. aspektas.

Rekomenduojama literatūra: 1) archaeologia Polona. special theme: archaeological heritage management. 2000,

Vol. 38; 2) archaeology. The key concepts / ed. c. renfrew, P. Bahn. routledge, 2008; 3) Feilden B. M., Jokilehto J. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius, 1998; 4) Fowler P. J. The Past in contemporary society: Then, now. london, 1992; 5) ochrona dziedzictwa archeologicznego w europie / red. Z. kobyliński. Wars-zawa, 1998; 6) Quo vadis archaeologia? Whither european archaeology in the 21st cen-tury? / red. Z. kobyliński. Warsaw, 2001; 7) Gamtos ir kultūros paveldas: perteikimas ir ugdymas. chrestomatinių tekstų rinktinė / sud. r. Čepaitienė. Vilnius, 2011.

Lietuvos archeologijos paveldas ir jo apsaugaProf. dr. albinas kuncevičius

Temos anotacija. studentai supažindinami su archeologinės paveldosaugos minties raida europoje ir lietuvoje, analizuojamas archeologijos mokslo ir archeologijos pavel-dosaugos santykis bei raidos perspektyvos. analizuojama archeologijos paveldo išteklių valdymo praktika, prevencinės apsaugos ir „apsaugos dokumentuojant“ alternatyvos, daug dėmesio skiriant paveldo verčių nustatymo ir archeologijos paveldo objektų atrin-kimo problematikai. nagrinėjami tarptautiniai norminiai dokumentai ir rekomendaci-jos archeologijos paveldui išsaugoti, analizuojama jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Orga-nization – unesco), tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių tarybos (angl. In-ternational Council on Monuments and Sites – icoMos), tarptautinio kultūros vertybių konservavimo ir restauravimo studijų centro (angl. International Centre for the Study of the Preservation and Restoration of Cultural Property – iccroM), europos tarybos do-

��


kumentai ir veikla saugant paveldą. Daug dėmesio skiriama archeologo profesinės etikos sampratai, nagrinėjamos archeologo viešosios atsakomybės sritys bei aspektai, apimantys kilnojamojo ir nekilnojamojo archeologinio paveldo paiešką, tyrimus, apskaitą, apsaugą ir sklaidą. išsamiai analizuojama lietuvoje veikusių ir esamų paveldosaugos įstatymų ir institucijų veikla, veikiantys ir nekilnojamojo kultūros paveldo politiką reguliuojantys įstatymai (nekilnojamųjų, kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Muziejų, saugomų teritorijų ir kt. įstatymai) bei įstatymų įgyvendinamieji aktai. supažindinama su pagrin-diniais nekilnojamojo archeologinio paveldo paminklosaugos darbais konservavimo, restauravimo, tvarkymo, atstatymo srityje, analizuojami teisiniai dokumentai, reglamen-tuojantys archeologinių tyrimų, atsiskaitymo, radinių pridavimo muziejams tvarką. Mo-koma atrinkti pirminę medžiagą žvalgomojo pobūdžio archeologinei ekspedicijai, pa-rengti atskirų archeologijos paminklų Vertinimo tarybos aktą ir paraišką archeologiniam leidimui gauti.

Temos programa1. Įvadas.reikšminiai žodžiai: archeologija, kultūros paveldas, archeologijos paminklai.sąvokos: paveldas, archeologinis paveldas, nekilnojamasis paveldas, kilnojamasis pa-

veldas.Įvade apibrėžiama, kas yra lietuvos archeologinis paveldas ir kodėl svarbi jo apsau-

ga. archeologija – tai mokslas apie žmonijos praeitį, archeologiniais tyrimų metodais (kasinėjimai, tipologinis ir stratigrafinis datavimas) tiriantis žmonijos paliktas materia-lines liekanas, materialinę kultūrą, siekiantis rekonstruoti žmonijos praeitį ir jos elgesį. „archeologinis paveldo objektais yra laikytinos visos archeologinės liekanos ir objektai bei kiti iš praeities epochų mus pasiekę žmonijos pėdsakai, kurių išsaugojimas ir tyrimas padeda geriau suvokti žmonijos istoriją ir jos ryšį su natūralia aplinka; kurių atžvilgiu pa-grindiniai informacijos šaltiniai yra kasinėjimai bei kiti žmonijos ir aplinkos tyrimo me-todai [...] archeologijos paveldas apima tiek žemės paviršiuje, tiek po vandeniu esančias struktūras, konstrukcijas, pastatų grupes, įsisavintas aplinkas, kilnojamuosius objektus, kitų rūšių paminklus bei jų aplinką“ (europos archeologijos paveldo apsaugos konven-cija. Valeta. 1992 m.). archeologinis paveldas pagal prigimtį gali būti nekilnojamasis ir kilnojamasis. Pagal sandarą gali būti pavienis, kompleksinis kultūros paveldo objektas arba kultūros paveldo vietovė. Paveldas gali būti skirstomas į archeologines vietas, archeo-loginius statinius ar kitą nekilnojamąjį kultūros paveldą daiktus. lietuvos respublikos konstitucijos 42 str. sakoma: Valstybė įsipareigoja remti kultūrą ir mokslą, rūpintis lietu-vos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. lietuvos respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (toliau – nkPaĮ) visas saugomas ne-kilnojamasis kultūros paveldas pagal vertybių pobūdį suskirstytas į keletą rūšių, išskiria-mas ir archeologinis paveldas, t. y. praeities ūkinės ar gynybinės veiklos, gyvenamosios, laidojimo ar kulto vietos, jų kompleksai arba vietovės, kurių vienintelis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra archeologiniai tyrimai ir radiniai; į povan-


��

deninį paveldą – po vandeniu ar iš dalies po vandeniu esantys archeologiniai objektai, vietovės ir reikšmingais pripažinti nekilnojamieji ar kilnojamieji daiktai, kurių vieninte-lis arba vienas iš pagrindinių mokslinių duomenų šaltinių yra povandeniniai tyrimai ir radiniai; ir į mitologinį paveldą, kuris atspindimas reikšmingais, pripažintais tautosakoje minimais senovės kulto ar kitos žmonių veiklos objektais (nkPaĮ, 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

2. Archeologijos paminklų tipai, jų apsaugos sistemos kūrimosi pradžia XIX a.– XX a. pradžioje Europoje ir Lietuvoje.

reikšminiai žodžiai: senienos, archeologijos mokslas.sąvokos: antikvariatas, archeologinis žemėlapis.archeologijos paminklai pagal savo prigimtį ar formą skirstomi į piliakalnius, pilia-

vietes, senovės pylimus, pilis, senovės gynybinius įtvirtinimus, stovyklavietes ir senovės gyvenvietes, senovės gamybos ir dirbtuvių vietas, senovės religinio kulto vietas, aukurus ir mitologinius akmenis, akmenis su pėdomis, įrašais ar kitokiais ženklais, kūlgrindas, žemgrindas ar kitokius senovės kelius, pilkapius, kapinynus ar kitokias senovės laidojimo vietas. Į platesnę archeologinio paveldo sampratą patenka kilnojamosios archeologinės kultūros vertybės: įvairūs darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, monetos, lobiai ir pan. ar-cheologijos mokslas egzistuoja tik apie 150 metų, t. y. jos pradžia siekia XViii a. antrą-ją pusę–XiX a. pradžią. archeologijos suvokimo pradžia lietuvoje siekia XiX a. vidurį. tada ir lietuvoje, ir rusijos imperijoje, į kurios sudėtį buvo patekęs mūsų kraštas, archeo-logija buvo suprantama kaip mokslas apie visas senienas, t. y. į šią sąvoką įėjo ir istorija, archyvistika, senoji dailė, architektūra ir pan. lietuvos muziejininkystės ir archeologinių kasinėjimų pradžia. Pirmasis muziejus – D. Poškos Baublių muziejus, o pirmieji kasinė-jimai sietini su f. Diubua de Monperio, l. a. jucevičiaus, P. Vilčinskio veikla. 1855 m. įsteigiamas senienų muziejus ir archeologinė komisija, kurie veikė iki 1863 m. sukili-mo. komisijos, ir ypač jos iniciatoriaus ir vadovo grafo e. tiškevičiaus veikla laikoma lietuvos profesionalios archeologijos pradžia. 1893 m. Vilniuje sušaukiamas iX lietu-vos archeologų suvažiavimas. rengiantis suvažiavimui buvo suregistruoti archeologijos paminklai: 1893 m. archeologas f. Pokrovskis sudarė ir paskelbė Vilniaus gubernijos, o kiek vėliau Gardino (1895 m.) ir kauno (1899 m.) gubernijų archeologinius žemėlapius. 1908 m. buvusių rytprūsių archeologinį žemėlapį sudarė e. hollackas. Grąžinus spaudos laisvę, 1905 m. Vilniuje įkurta lietuvos mokslo draugija, kuri, siekdama „lietuvių tautos ir krašto atgaivinimo“, rūpinosi „lietuvių antropologija ir etnografija, lietuvos archeolo-gija ir statistika, geologija, flora, fauna ir kt. gamtos paminklais“. Pradėtus darbus nutrau-kė Pirmasis pasaulinis karas. Peterburgan emigravusi inteligentija būrėsi į organizacijas, kurios siekė susigrąžinti į rusiją išvežtą lietuvišką kultūros paveldą. Vilniuje 1919 m. trumpam įsteigta tarybų valdžia paskelbė dekretą dėl kultūros paveldo apsaugos ir įsteigė archeologinę komisiją.

Privaloma literatūra: Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 5–180.

��


rekomenduojama literatūra: Keršytė N. lietuvos muziejai iki 1940 metų. Vilnius, 2003, p. 19–100.

klausimai. 1) archeologijos pradžia lietuvoje. 2) senienų muziejaus ir archeologinės komisijos veikla saugant archeologinį paveldą. 3) iX archeologų suvažiavimas ir f. Po-krovskio parengti archeologiniai žemėlapiai.

3. Valstybinė archeologinė komisija ir archeologijos paminklų apsauga Lietuvoje iki sovietinės okupacijos.

reikšminiai žodžiai: archeologinis paveldas, archeologijos paminklai.sąvokos: Valstybinė archeologinė komisija (Vak), referentūra.Vilniaus kraštą užėmus lenkų daliniams, lietuvos valstybės vyriausybė buvo priversta

persikelti į kauną ir ten 1919 m. rugpjūčio 28 d. paskelbė Valstybės archeologijos komi-sijos įstatymą, kuriame sakoma, kad ši institucija turi: „rinkti, saugoti ir tyrinėti lietuvos praeities liekanas, susipažinti su surinktomis svetur ir rūpintis grąžinti išvežtas iš lietu-vos“. Pirmojoje nepriklausomoje lietuvos respublikoje už nekilnojamojo archeologijos paveldo apskaitą ir apsaugą 1919–1936 m. buvo atsakinga Valstybės archeologijos komi-sija (toliau – Vak), veikusi prie Švietimo ministerijos, nuo 1934 m. prie tos pačios mi-nisterijos įsteigta senovės paminklų apsaugos referentūra, o 1936–1940 m. šiuos darbus vykdė Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus paminklų apsaugos skyrius. archeologijos paminklams itin pakenkė 1922 m. įvykdyta žemės reforma, tada visi archeologijos pa-minklai buvo privatizuoti ir pradėti arti, užstatinėti sodybomis, piliakalniai buvo želdi-nami medžiais. tuometinėje lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėse šalyse, taip ir nebuvo priimtas kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Vak veikė tik kaip visuomeninė organi-zacija, nors ir globojama Švietimo ministerijos, bet jos veiklai trūko lėšų ir specialistų. komisijos narių iniciatyva 1926–1930 metais Vak neveikė. senovės paminklų apsaugos referentūra prie Švietimo ministerijos (1926–1936) pakeitė minėtą Vak ir prieškario lie-tuvoje nuveikė bene daugiausia archeologinio paveldo inventorizavimo ir saugojimo dar-bų. Buvo atlikta (ir išleisti aplinkraščiai, anketos ir saugotojo įsipareigotojo aktai) siste-minė archeologijos paminklų inventorizacija, kurios informaciją P. tarasenka panaudojo knygoje „lietuvos archeologijos medžiaga“ (kaunas, 1928). remiantis šiais Vak, vėliau referentūros bei P. tarasenkos surinktais duomenimis (šioje kartotekoje buvo užregis-truota 3 577 objektai), tarybų lietuvos laikais, 7-ajame dešimtmetyje, buvo sudarytas ir patvirtintas respublikinės ir vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas, kuris iš esmės, nuolat tikslinamas ir papildomas, galioja ir šiandien. Prieškario lietuvoje suvokta ir pradėta rūpintis muziejų steigimu: kraštotyros muziejai veikė Biržuose, kėdainiuose, klaipėdoje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Šakiuose ir kt. Ypač veiklūs buvo Panevėžio, Šiaulių ir telšių muziejai ir prie jų susibūrusios draugijos. Paminklų apsauga suvokta gerokai plačiau, prie referentūros pradėti rengti paminklosaugos specialistai, rengiamos ekspedicijos inventorizuoti etnografinį architektūros paveldą ir pan. 1936 m., priėmus Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus įstatymą ir muziejuje įsteigus konservatoriaus sky-rių (jam vadovauti pavesta buvusiam referentūros vadovui V. Pryšmantui), paminklosau-gos ir paminklotvarkos darbų koordinavimo ir kontrolės darbai perėjo muziejaus žinion.


��

Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (1936–1940 m.) buvo institucija, kurios veikla jau aprėpė ne tik nekilnojamąjį kultūros paveldą, bet ir kilnojamąjį, priklausantį privatiems asmenims arba saugomą valstybės saugyklose. 1938 m. šis skyrius pradėjo registruoti ar-chitektūros paminklus, bet lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymas, nors ir buvo parengtas, bet taip ir liko nepriimtas.

Privaloma literatūra: 1) Glemža J. R. nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvar-kymas. Vilnius, 2002, p. 11–25; 2) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos isto-rija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 181–300.

rekomenduojama literatūra: 1) Keršytė N. lietuvos muziejai iki 1940 metų. Vilnius, 2003, p. 101–195; 2) Tarasenka P. lietuvos archeologinė medžiaga. kaunas, 1928, p. 5–88.

klausimai. 1) Valstybinė archeologinė komisija ir jos veikla. 2) P. tarasenkos archeolo-ginis žemėlapis. 3) referentūros veikla. 4) Paminklosauga okupuotame Vilniaus krašte.

4. Paminklosaugos sistema ir kultūros paveldo apsauga okupuotoje Lietuvoje.reikšminiai žodžiai: respublikinės, vietinės reikšmės kultūros paminklai, kultūros pa-

minklų apsaugos įstatymas.sąvokos: kultūros paminklų inventorizacija, kultūros paminklų sąrašai.lietuvą okupavus sovietų sąjungai, 1940 m. liepos 20 d. buvo priimtas kultūros pa-

minklų apsaugos įstatymas, kurio projektas buvo parengtas dar nepriklausomos lietuvos laikais, ir prie Švietimo liaudies komisariato įkurta kultūros paminklų apsaugos įstaiga (toliau – kPaĮ), kuri tęsė anksčiau pradėtus paminklų inventorizavimo ir tvarkybos dar-bus. kPaĮ veikė ir 1941–1944 metais, lietuvą okupavus fašistinei Vokietijai. karo metais kPaĮ dirbo apie 20 etatinių darbuotojų, o 1942 m. ši įstaiga buvo perkelta į Vilnių. sovie-tinės okupacijos metais kPaĮ bene daugiausia dėmesio skyrė nacionalizuotų dvarų kul-tūros vertybių registravimui, o karo metais bandyta išsaugoti senuosius bažnyčių varpus (surinkta medžiaga apie 1098 varpus), rinko etnografinę medžiagą, tęsė archeologijos paminklų inventorizavimo darbus ir netgi organizavo archeologines žvalgomąsias eks-pedicijas. Po 1945 metų reokupacijos nustojo galioti 1940 m. priimtas lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymas ir paminklosauga buvo tvarkoma pagal sovietinę sistemą ir jos teisinius aktus. 1947 m. tsrs architektūros komitetas patvirtino 11 sąjunginės reikš-mės paminklų sąrašą, o 1949 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į 20 svarbiausių tsrs istorinių miestų sąrašą. nuo 1949 m. lietuvoje įsigaliojo 1948 m. ssrs Ministrų tarybos patvirtintas nutarimas „Dėl priemonių kultūros paminklų apsaugai pagerinti“ ir kultūros paminklų apsaugos nuostatai, kurie galiojo net iki 1982 m. juose buvo įteisintos ne tik pa-minklų rūšys ir grupės (tarkime, archeologijos paminklai: „senovės milžinkapiai, priešis-torinės gyvenvietės, pastatai ant rąstų, senovės stovyklų ir kaimų liekanos, senovės miestų liekanos, žemės pylimai, grioviai, drėkinimo kanalų ir kelių pėdsakai, senovinės kapinės, kapinynai, kapai, senoviniai antkapiai, dolmenai, mengirai, kromlechai, akmens pabaisos ir pan.; senoviniai piešiniai ir užrašai, iškalti akmenyse ir uolose, vietos, kur randami iškasami gyvulių kaulai; taip pat randami senoviniai daiktai“), bet ir į kultūros paminklų sąrašus patekusių objektų skirstymas į sąjunginės ir respublikinės reikšmės paminklus (1967 m. dar buvo įvesta ir vietinės reikšmės paminklų sąvoka). iš esmės sovietinės lietu-

��


vos paminklosaugos sistema buvo sukurta priėmus 1967 m. kultūros paminklų apsaugos įstatymą. tuo metu panašius įstatymus priėmė tik estija ir Baltarusija. sovietų sąjunga panašų įstatymą priėmė tik po 9 metų, todėl ir lietuvos tsr 1977 m. teko pasitvirtinti naują, analogišką tsrs, paminklų apsaugos įstatymą, kuris lietuvoje galiojo iki 1995 m. nuo 1953 m. kultūros paminklų apsaugą vykdė, kontroliavo ir vadovavo lietuvos tsr kultūros ministerija, jos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba. Paminklų in-ventorizavimą, kultūros paminklų sąrašų ir medžiagos apie juos rinkimą organizavo ir vykdė 1967 m. įsteigta Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (toliau – MMt), kurios darbus tęsia kultūros paveldo centras (toliau – kPc). kultūros pamin-klų priežiūrą ir tvarkymo darbus vykdė, projektus derino: Vilniuje, kaune ir klaipėdoje paminklų apsaugos inspekcijos, o kituose miestuose ir rajonuose vykdomųjų komitetų kultūros skyriuose dirbantys paminklosaugininkai. Pagrindiniai kultūros paminklų aps-kaitos dokumentai buvo paminklų pasai ir jų apskaitos kortelės, kultūros paveldo pamin-klams buvo nustatytos apsaugos zonos, saugotojams (archeologijos paminklų savininkai dažniausiai buvo kolūkiai) buvo surašyti saugotojo įsipareigojimo aktai.

Privaloma literatūra: 1) Glemža J. R. nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvar-kymas. Vilnius, 2002, p. 25–37; 2) Jovaiša E., Markelevičius J. lietuvos tsr archeologijos paminklai ir jų apsauga. Vilnius, 1976.

rekomenduojama literatūra: 1) lietuvos tsr istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius, 1988, t. 1, p. 9–22; 2) 300 kultūros paminklų. Vilnius, 1980; 3) Volkaitė-Kulikaus-kienė R. lietuvos archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958.

klausimai. 1) sovietinė kultūros paveldo apsaugos sistema. 2) Įstaigos, kultūros pa-minklų rūšys ir kategorijos. 3) kultūros paminklų sąrašai.

5. Archeologijos paminklų apsaugos sistema sovietinėje Lietuvoje.reikšminiai žodžiai: žvalgomosios archeologinės ekspedicijos, kartografavimas.sąvokos: vietinės ir respublikinės reikšmės archeologijos paminklai, „atviras lapas“.Paminklų inventorizavimo darbą vykdė ir kultūros paminklų sąrašą rengė MMt. 1961–

1963 m. buvo patvirtintas iš kelių dalių sudarytas architektūros paminklų sąrašas (jame buvo 196 respublikinės ir 476 vietinės reikšmės architektūros paminklai), nuo 1969 m. pra-dėta saugoti Vilniaus, kauno, klaipėdos, kėdainių, trakų senamiesčiai ir sudarytas dar 61 urbanistikos paminklo sąrašas. 1969 m. patvirtintas ir istorijos paminklų sąrašas (jame buvo 272 respublikinės ir 780 vietinės reikšmės istorijos paminklų). 1967–1969 m. patvirtintas archeologijos vietinės reikšmės ir respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas, kuriame iš viso buvo 4 280 archeologinių paminklų, o 1971–1972 m. patvirtintas ir 1 210 respublikinės ir 3 573 vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašas. kultūros paminklų sąrašas buvo nuolat tikslinamas ir pildomas, sunaikinti ir pan. objektai iš sąrašų išbraukiami. ar-cheologijos paminklų sąrašas, kuriame 1972 m. buvo 1 512 respublikinės ir 1 852 vietinės reikšmės archeologijos paminklų, nuo 1976 m. tikslinamas ir papildomas kas dveji metai. iš viso 1987 m. ltsr buvo saugoma 2 105 archeologijos paminklų (1 578 respublikinės ir 527 vietinės reikšmės). Pagal klasifikaciją sąraše buvo: stovyklaviečių – 54, piliakalnių – 695, gyvenviečių (neskaitant esančių prie piliakalnių) – 64, piliaviečių – 25, senovės gynybinių


69

įtvirtinimų – 12, senamiesčių kultūrinių sluoksnių – 11, senkapių (kapinynų) – 615, pil-kapynų (įskaitant ir pavienius pilkapius) – 414, alkų – 59, akmenų – 166 ir kūlgrindų – 5. ltsr 9-ajame dešimtmetyje buvo saugoma 1 409 istorijos, 1 151 architektūros (kartu su urbanistika) ir 5 355 dailės paminklai. kultūros paminklų tvarkymo ir restauravimo darbus vykdė dar 1950 m. įsteigta speciali organizacija – Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė, kuri 1969 m. reorganizuota į Paminklų restauravimo valdybą, o dar vėliau į respublikinį paminklų restauravimo trestą su atskiromis dirbtuvėmis Vilniuje, kaune, klaipėdoje, tra-kuose, Biržuose, kėdainiuose, telšiuose. 1969 m. kultūros paminklų tyrimo ir projektavi-mo darbams atlikti Vilniuje įsteigiamas Paminklų konservavimo institutas, kurio filialai veikė kaune ir klaipėdoje. Būtent šiame Paminklų restauravimo ir projektavimo institute ir jo filialuose buvę archeologiniai skyriai vykdė tuometinius archeologinius tyrimus saugo-muose senamiesčiuose, pilyse ir dvarvietėse. lietuvos istorijos institutas daugiausia tyrinėjo proistorės laikotarpio paminklus ir archeologinius paminklus, esančius periferijoje. archeo-loginių tyrimų leidimas, vadinamasis „atviras lapas“, buvo išduodamas ir už ataskaitas atsi-skaitoma lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriui. tyrimų tvarka, ataskaitų forma buvo aptarta archeologinių tyrinėjimų ir atsiskaitymo už jas bendruosiuose reikalavimuo-se. sovietinėje lietuvoje sukurta paminklosaugos sistema turėjo trūkumų. esminis trūku-mas – tiesioginė socialistinės politinės sistemos ir jos ideologija pagrįstų sprendimų įtaka. Būta ir konkrečių blogybių pačioje paminklosaugoje (1988 m. V. Drėmos paskelbtas atviras laiškas „apie kultūros paminklų būklę“), buvo sunaikinta apie 400 archeologijos paminklų, sunyko, buvo perduota muziejams, pripažinta nevertingais 63 respublikinės ir 415 vietinės reikšmės dailės paminklai, iš laukuose ir pakelėse saugotų apie 2 000 skulptūrų beveik visos buvo pavogtos, drastiški tvarkybos darbai Vilniaus pilių teritorijoje, kaune šv. Gertrūdos bažnyčioje ir kt., pasinaudojant „perestroikos“ leistu viešumu, paskatino paminklosauginį judėjimą. Ypač paminėtinas jaunųjų paminklosaugininkų klubas (įkurtas 1985 m.), „tal-kos“ klubas (įkurtas 1987 m.), klubas „atgaja“ (įkurtas 1987 m.) ir kiti judėjimai, iš kurių 1989 m. išaugo kultūros paveldo globos taryba, kuri rūpinosi kultūros paveldo saugojimu praktiniu ir teisiniu požiūriu. Šios tarybos iniciatyva buvo parengta nauja paminklosaugos pertvarkymo koncepcija ir iš esmės pertvarkyta sovietiniais laikais sukurta paminklosaugos sistema ir struktūra.

Privaloma literatūra: Jovaiša E., Markelevičius J. lietuvos tsr archeologijos pamink-lai ir jų apsauga. Vilnius, 1976.

rekomenduojama literatūra: Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologijos pamink-lai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958.

klausimai. 1) sovietinė archeologinio paveldo apsaugos sistema. 2) tyrimų leidimų ir atsiskaitymo tvarka. 3) sovietinio laikotarpio paminklosaugos esminiai laimėjimai ir trūkumai.

6. Paminklosaugos sistemos kūrimas nepriklausomoje Lietuvoje.reikšminiai žodžiai: paminklotvarka, paminklosauga.sąvokos: kultūros paveldo departamentas, kultūros paveldo inspekcija, Valstybinė

kultūros paveldo komisija.

70


1990 m. įsteigiamas Paminklotvarkos departamentas prie lietuvos respublikos Vy-riausybės. Paminklotvarkos departamento pagrindinis uždavinys užtikrinti kultūros pa-minklų apskaitą, apsaugą, tyrimą, restauravimą ir panaudojimą, t. y. departamentas iš kultūros ministerijos perėmė paminklų apsaugos funkcijas. 1991 m. Paminklotvarkos departamentas paminklų apskaitai vykdyti vietoj ankstesnės MMt, pratęsdamas jos vyk-dytas funkcijas ir darbus, įsteigė lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą, kuris šiuo metu vadinamas kultūros paveldo centru (toliau – kPc). 1990 m. prie lietuvos aukš-čiausiosios tarybos įsteigta kultūros paveldo inspekcija, veikianti pagal kultūros paveldo inspekcijos įstatymą, tiesiogiai pavaldi aukščiausiajai tarybai ir atsakinga už „kultūros paveldo apsaugos, jo naudojimo ir valstybinės kalbos vartojimo kontrolę“. inspekcijos duomenimis, 1994 m. lietuvoje buvo saugomi 2 679 archeologijos paminklai (1 720 – respublikinės ir 569 – vietinės reikšmės, 280 – naujai išaiškintų ir 110 – įtrauktų į laiki-nąją apskaitą. inspekcijos darbuotojai naujai įrašė net 405 iki tol nesaugotus mitologinius sakralinius kultūros paveldo objektus. 1994 m buvo saugoma 331 respublikinės ir 1 227 vietinės reikšmės istorijos paminklai, 69 – urbanistikos vietinės reikšmės paminklai, 157 respublikinės ir 1038 vietinės reikšmės architektūros paminklai, 1 283 respublikinės ir 4 359 vietinės reikšmės dailės paminklai. Pagal 1994 m. priimtą nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą dar kartą iš esmės buvo reorganizuota ir pakeista paminklo-saugos sistema: kultūros paveldo inspekcija panaikinta, o vietoj Paminklotvarkos depar-tamento prie lr Vyriausybės įsteigtas kultūros vertybių apsaugos departamentas, kuris 2005 m. vėl pervadintas į kultūros paveldo departamentą (toliau – kPD). nuo tada šis departamentas yra atskaitingas kultūros ministerijai. Vietoje buvusių kultūros paveldo inspekcijos apygardos padalinių, iš esmės nepakeitus personalo, buvo įsteigti kPD terito-riniai padaliniai, kurie vykdo funkcijas atitinkamų apskričių teritorijose. iš dalies pratę-siant minėtos inspekcijos darbą ir siekiant vykdyti valstybės politiką paminklosaugos sri-tyje, taip pat Valstybės (seimo, Prezidento ir Vyriausybės) eksperto ir patarėjo funkcijai atlikti buvo įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija. 2004 m. priėmus naują lietuvos respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymą, komisija pervadinta į Vals-tybinės kultūros paveldo komisiją (toliau – VkPk). savivaldybėse paminklosauginius ir paminklotvarkos reikalus tvarko ir jais rūpinasi paminklotvarkos arba paminklosau-gos skyriai (Vilniuje, kaune, klaipėdoje) arba specialus pareigūnas. Dabartinė kultūros paveldo apsaugos sistema. lietuvos respublikoje kultūros politiką įgyvendina kultūros ministerija, kuri atlieka vykdomosios valdžios funkciją, yra atskaitinga lr Vyriausybei ir vadovaujasi lr seimo patvirtinta programa. neabejotina, kad kultūros paveldo ap-sauga, ypač vietovių ir statinių paminklotvarka, teritorijų planavimas ir plėtra priklauso nuo lr statybos, teritorijų planavimo, saugomų teritorijų įstatymų, o jais, kaip vienais iš pagrindinių dokumentų, vadovaujasi aplinkos ministerija. kultūros paveldo tiesioginį administravimą vykdo kultūros paveldo departamentas (kPD) – valstybinė institucija, kuri yra viešasis juridinis asmuo, turintis savo sąskaitą banke ir antspaudą, atskaitinga lr kultūros ministerijai. kPD yra vienintelė įstaiga, respublikiniu lygiu kontroliuojanti ne-kilnojamąjį ir kilnojamąjį kultūros paveldą, įgyvendinanti seimo, Vyriausybės ir kultūros


71

ministerijos suformuotą nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros verty-bių, įrašytų į kultūros vertybių registrą, apsaugos nacionalinę politiką; atlieka nekilno-jamojo kultūros paveldo objektų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir kontrolės funkcijas. Be kitų darbų, kPD organizuoja taikomuosius mokslinius tyrimus, privalomus atlikti prieš kultūros paveldo objekto tvarkybos projektavimą arba tvarkybos metu, kai objektas yra saugomas valstybės, kitus istorinius ir fizinius tyrimus, reikalingus nekilno-jamojo kultūros paveldo objektų vertingosioms savybėms atskleisti, ir išduoda leidimus ardomiesiems, taip pat ir archeologiniams, tyrimams (kPD veikla yra apibrėžta jo nuos-tatuose – žr. kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos nuostatus). kPD turi 10 teritorinių padalinių, esančių lietuvos apskričių centruose. Šie struktūriniai pa-daliniai yra tiesiogiai pavaldūs kultūros paveldo departamentui ir jiems vadovauja kPD direktoriaus skiriami vadovai. kPD tiesiogiai pavaldi savarankiška juridinė ir biudžetinė organizacija kPc, kurios pagrindinis uždavinys rinkti ir tvarkyti duomenis, būtinus kul-tūros paveldui inventorizuoti.

Privaloma literatūra: 1) Glemža J. R. nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvar-kymas. Vilnius, 2002, p. 44–240; 2) lietuvos kultūros paveldo atgimimas. Vilnius, 2004.

rekomenduojama literatūra: 1) kultūros paveldo departamento internetinis puslapis. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt; 2) Valstybinės kultūros paveldo komisijos interneti-nis puslapis. Prieiga internetu: http://www.vpkp.lt.

klausimai. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos administravimo sistema ir šią funkciją atliekančių įstaigų (kPD, VkPk, savivaldybių ir kt.) veikla.

7. Kultūros paveldo apskaita. Kultūros vertybių registras.reikšminiai žodžiai: kultūros vertybė, registras.sąvokos: registras, vertinimo taryba, vertingosios savybės.kultūros paveldo suvokimas ir apsauga prasideda nuo įvardijimo, kodėl ir ką reikia

saugoti, t. y. nuo apskaitos. apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių kultūros ver-tybių išaiškinimas ir registravimas. esminis pokytis nuo ankstesnių kultūros paminklų sąrašų, kuriuose taip pat buvo įvardijami saugomi kultūros paminklai ir jų vertės katego-rija, nurodomas adresas ir tik papildomuose paminklo dokumentuose – paminklo pase ar dosje – nurodoma paminklo teritorija, istoriniai, bibliografiniai duomenys, fiksacija ir kt., dabartinę nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro ne tik minėtas inventori-zavimas, bet ir konkrečių kiekvieno kultūros paveldo objekto, įrašomo į registrą, vertin-gųjų savybių nustatymas. registre įrašomi duomenys apie vertybę, jos unikalus kodas, pavadinimas, adresas, įvardijamos vertingosios savybės, teritorijos ribos ir jos koordi-natės ir kt. duomenys. aišku, toks detalus ir preciziškas visų saugomų elementų įvardiji-mas padeda juos išsaugoti, bet tai reikalauja daug pastangų, o ir pats paminklo pažinimo procesas negali būti baigtinis. labai svarbu, kad registre užfiksuojamos tikslios kultūros vertybių teritorijos koordinatės, tai suteikia galimybę nustatyti sklypų savininkus, uždėti jų nuosavybės dokumentuose taikomų paminklinių apribojimų žymas. kultūros verty-bių registro duomenys yra viešai prieinami ir suderinti su nekilnojamojo turto registru. nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių

72


vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas nustato kPD arba savivaldybių sudary-tos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Vertinimo taryba nusprendžia, ar konkrečiai kultūros vertybei reikalinga apsauga, t. y. ar ji įtrauktina į registrą, ko-kio dydžio teritorija jai priskirtina ir kaip ji įvardijama (pavienis, kompleksinis objektas ar vietovė). taigi, vertinimo tarybos, kurios nariai yra nepriklausomi ekspertai, yra itin svarbi paveldo apskaitos grandis. Šiuo metu veikia 11 vertinimo tarybų, iš 2 – prie kPD, kitos prie kai kurių savivaldybių. nkVaĮ taip pat apibrėžta kultūros vertybių pradinės apsaugos, objekto ar vietovės skelbimo saugoma jų teritorijos, apsaugos zonos bei pozo-nių nustatymo tvarka. Šiuo metu kultūros vertybių registre daugiau kaip 18 000 objek-tų. Visos vertybės skirstomos į kilnojamąsias ir nekilnojamąsias. jų apskaitą ir apsaugą reguliuoja du atskiri įstatymai: jau minėtas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir nuo 2010 m. liepos mėn. galiojantis kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. kultūros vertybių registre yra: 16 171 nekilnojamoji vertybė ir 1 833 kilnoja-mosios (iš jų 70 kultūros paminklų). nekilnojamosios kultūros vertybės pagal sudėtį gali būti pavieniai, kompleksiniai kultūros paveldo objektai ir vietovės. iš registre esančios 16 171 nekilnojamosios vertybės 4 886 kultūros ministro įsakymu yra paskelbtos valsty-bės saugomomis, o 1 116 objektų – lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbti kultūros paminklais. kultūros vertybių nuosavybė gali būti trijų tipų: valstybinė, privati ir mišrioji, tačiau nėra duomenų, kokio tipo nuosavybei priklauso 18 003 registre esantys kultūros paveldo objektai. Didžiausia kultūros paveldo apskaitos problema – apskaitos dokumentacijos trūkumas. Vertingosios savybės nustatytos tik apie 17 proc. registre registruotų nekilnojamų kultūros vertybių. Pagrindinis uždavinys – spartinti apskaitos dokumentacijos rengimą (statistiniai duomenys 2010-10-01).

Privalomoji literatūra ir šaltiniai: 1) nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstaty-mas (2005 m. balandžio 20 d. redakcija); 2) kultūros paveldo departamento internetinis puslapis, apskaita, registras. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt; 3) kultūros vertybių registro nuostatai. Patvirtinti lietuvos respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nr. 1053.

klausimai. 1) kultūros paveldo apskaitos sistema. 2) Paaiškinkite ir pasinaudokite re-gistro duomenimis. 3) užpildykite vertinimo aktą.

8. Archeologinio paveldo saugojimo tvarka.reikšminiai žodžiai: archeologiniai tyrimai, archeologinės ataskaitos.sąvokos: archeologinai tyrimai: žvalgymas, žvalgomieji tyrimai, tyrimai, mokslinė ar-

cheologinė komisija.tvarkybos darbų tikslas – išsaugoti archeologijos vertybes, atliekant ardomuosius ty-

rimus, avarijos grėsmės pašalinimą, konservavimą, pritaikymą, restauravimą, atkūrimą, tokių darbų planavimą ir projektavimą. tvarkybos darbai atliekami pagal paveldo tvar-kybos reglamentus (sutrumpintai – Ptr). juos gali atlikti tik kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti specialistai arba mokslininkai. labiausiai paplitę archeologijos vertybių tvarkybos darbai yra: archeologijos tyrimai (per metus apie 300), archeologijos objektų būklės stabilizavimas arba neigiamų veiksnių panaikinimas, archeologijos vertybių pri-


73

taikymas lankymui. kPD nuo 1991 m. vykdo lietuvos piliakalnių išsaugojimo programą, kuria siekiama išsaugoti eroduojančius piliakalnius (įvairūs gelbėjamojo pobūdžio darbai atlikti apie 70 piliakalnių), o nuo 2006 m. kPD taip pat finansuoja ir apsaugos tikslais archeologinių vertybių tyrimo programą, kuri užtikrina archeologinius tyrimus tuose ar-cheologijos objektuose, kurie žalojami vykdomos ūkinės veiklos. archeologinio paveldo, kaip ir kitų paveldo rūšių, ardomasis tyrimas reglamentuojamas nkVaĮ 18 str. „nekil-nojamojo kultūros paveldo tyrimas“, šių tyrimų tvarka ir atsiskaitymas nustatyti archeo-loginių tyrinėjimų ir atsiskaitymo už juos bendruosiuose reikalavimuose. archeologiniai tyrimai skirstomi į tris kategorijas: archeologinius žvalgymus, žvalgomuosius archeologi-nius tyrimus ir archeologinius tyrimus. archeologiniai žvalgymai yra tokie tyrimai, kurių metu fiksuojama vietovių (vietų) ir objektų būklė žemės paviršiuje ir sluoksnyje iki 20 cm gylio iš anksto žinomose suardytose vietose, surenkami archeologiniai radiniai, naudo-jamos elektroninės priemonės, gręžiamas kultūrinis sluoksnis ir kai žemės kasimo darbų vietoje kultūros vertybės teritorijoje kultūrinis sluoksnis yra sunaikintas. archeologiniai žvalgomieji tyrimai – tiriami 1–4 kvadratinių metrų šurfai, nustatoma rastų objektų kul-tūrinė vertė, paplitimo ribos bei chronologija. archeologiniai tyrimai – tiriama visa ty-rimo teritorija, kurios žemę numatyta kasinėti ir ištirti. archeologinių tyrimų leidimus išduoda Departamentas, konkrečiai – Mokslinė archeologinė komisija (Mak), jai arche-ologai pateikia savo mokslinių tyrimų ataskaitas. archeologiniai radiniai perduodami muziejams nustatyta tvarka.

Privalomoji literatūra ir šaltiniai: 1) archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 354–366; 2) nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstaty-mas (2005 m. balandžio 20 d. redakcija); 3) kultūros paveldo departamento internetinis puslapis. leidimai archeoginiams tyrimams atlikti. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt; 4) kultūros paveldo departamento 2001 m. rugsėjo 3 d. įsakymas nr. 318 „Dėl kultūros vertybių apsaugos departamento leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarkos ir mokslinės archeologijos komisijos nuostatų patvirtinimo“. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt; 5) lr kultūros ministro 1999 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas nr. 314 „Dėl ar-cheologinių radinių perdavimo tvarkos“.

klausimai. archeologinių tyrimų leidimų išdavimo, ataskaitų pateikimo ir radinių perdavimo muziejams tvarka.

9. Kultūriniai rezervatai ir archeologinis paveldas.reikšminiai žodžiai: gamtos paveldas, draustinis, rezervatas, parkas.sąvokos: saugoma teritorija, kultūrinis rezervatas.lietuvoje moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingos vietos ir jose esantys gamtos ir

kultūros paveldo kompleksai ir objektai, jų kraštovaizdis, biologinė įvairovė ir genofon-das saugomi kaip gamtiniai, kultūriniai arba kompleksiniai draustiniai. nacionaliniuose parkuose saugoma daugiau kaip 500 kultūros paveldo objektų, o kultūriniuose drausti-niuose ir regioniniuose parkuose jų yra beveik 900, iš jų beveik 100 kultūros paminklų. archeologijos objektų saugomose teritorijose yra beveik ketvirtadalis iš visų saugomų šios rūšies vertybių, o atskiros, itin turtingos istorinio, kultūrinio ir archeologinio pavel-

��


do teritorijos saugomos kaip istoriniai rezervatai arba parkai. tai – Vilniaus pilių vals-tybinis kultūrinis rezervatas, Valstybinis kernavės kultūrinis rezervatas, trakų istorinis nacionalinis parkas.

Privaloma literatūra: lietuvos saugomos teritorijos. Vilnius, 2006, p. 7–33.klausimai. 1) saugomų teritorijų sistema. 2) kernavės, trakų, Vilniaus pilių saugo-

mos teritorijos.10. Tarptautiniai kultūros paveldo apsaugos dokumentai ir organizacijos.reikšminiai žodžiai: tarptautiniai kultūros paveldo apsaugos dokumentai.sąvokos: unesco, konvencijos.lietuvos respublika nuo 1991 m. buvo priimta į unesco organizaciją, nuo 1992 m.

prisijungė prie unesco Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos, o 2004 m. – prie nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos. Į Pasaulio paveldo sąrašus įtrauktas Vilniaus senamiestis, kuršių nerija, kernavės archeologinė vietovė, kaip ir struvės geodezinis lankas, kryždirbystė ir kryžių simbolika, Dainų šventės tradicija, polifoninės dainos – sutartinės. nuo 2004 m. gegužės 1 d. lietuva yra europos sąjungos narė ir privalo vadovautis ir vykdyti ratifikuotas europos sąjungos konvencijas kultūros paveldo klausimais.

Privaloma literatūra ir šaltiniai: kultūros paveldo departamento internetinis pusla-pis. teisinė informacija. konvencijos ir kiti tarptautiniai dokumentai. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt).

klausimai. unesco saugomi objektai lietuvoje, jų charakteristika, šiame sąraše esančio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos problemos.

Seminarų ir pratybų temos1. Kultūros vertybių rūšys (istorijos, urbanistikos, architektūros paminklai), jų sau-

gojimo problemos.2. Saugomos kultūros paveldo teritorijos (Kernavė, Trakai, Vilnius).3. Archeologinių tyrinėjimų tyrimų atskaitos (palyginimas, analizė, vertinimas).4. Kultūros vertybių apskaita (Registras, Vertinimo aktas, dosje ir kt. apskaitos do-

kumentacija).

Rekomenduojama literatūra: 1) Glemža J. R. nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002;

2) Valstybinės kultūros paveldo komisijos internetinis puslapis. Paminklosaugos raida lietuvoje. teisinė duomenų bazė. Vilnius. Prieiga internetu; 3) kultūros paveldo apsau-ga: reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1997; 4) Jovaiša E., Markelevičius J. lietuvos tsr archeologijos paminklai ir jų apsauga. Vilnius, 1976; 5) lietuvos kultūros paveldo atgimimas. Vilnius, 2004; 6) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958; 7) Feilden B. M., Jokilehto J. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius, 1998; 8) Kobyliński Z. ochrona dzie-dzictwa archeologicznego w europie. Warszawa, 1998.

pasirenkamieji moduliai

ir jų temos

��

i tūkstantmečio archeologija

Modulio tikslas – suteikti teorinių žinių ir praktinių įgūdžių atlikti kvalifikuotą i tūkstm. archeologinio objekto praktinį tyrimą ir jame rastos medžiagos analizę.

Modulio temos:• Europa I–VIII a. Istorija ir archeologija;• Rytų Baltijos regionas I–VIII a.;• Rytų baltai ir slavai I tūkstantmetyje;• Archeologinė praktika I tūkstantmečio objektuose.

Rytų Baltijos regionas I–VIII a.j. m. d. linas tamulynas

Temos anotacija. supažindinama su senojo geležies amžiaus (romėniškojo laikotar-pio) archeologijos paminklais (piliakalniais ir gyvenvietėmis, laidojimo paminklais ir kt.), etninėmis kultūrinėmis sritimis dab. lietuvos, latvijos, kaliningrado srities, šiauri-nės lenkijos ir šiaurės vakarų Baltarusijos teritorijose. analizuojami baltų genčių naudo-ti papuošalai, ginklai, kiti buities daiktai, pagrindiniai verslai ir užsiėmimai (žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė ir žvejyba, juodųjų ir spalvotųjų metalų apdirbimas ir kt.), prekybiniai ryšiai su romos imperija, kaimyninėmis ir tolimesnėmis europos Barbari-cumo gentimis. analizuojami visuomenės struktūros pokyčiai, šio laikotarpio reikšmė baltų genčių ekonominei ir visuomeninių santykių raidai, baltų gentinių junginių forma-vimosi procesui.

Temos programa1. Istoriografija ir chronologija, Rytų Baltijos regionas.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: germaniškasis geležies amžius, Merovingų periodas.Įvadinėse paskaitose pirmiausia aptariamas rytų Baltijos regionas, aiškinamasi ro-

mos imperijos ir tautų kraustymosi laikotarpio sąvokų raida rytprūsių, latvijos, lietu-vos, lenkijos istoriografijoje. apibrėžiamos ir analizuojamos laikotarpių santykinės ir absoliučios chronologijos problemos. analizuojama W. nowakowskio sukurta schema buvusių rytprūsių senienoms datuoti, a. Bitner-Wróblewskos sudaryta santykinė rytų Baltijos regiono chronologija.

literatūra: 1) Godlowski K. The chronology of the late roman and early Migration Period in central europe. krakow, 1970; 2) Nowakowski W. Das samland in del römischen kaiserzeit und seine Verbindungen mit dem römischen reich und der barbarischen Welt. Marburg-Warszawa, 1996; 3) Bitner-Wróblewska A. from samland to rogaland: east-West connections in the Baltic basin during the early Migration Period. Warszawa, 2001.


��

kontroliniai klausimai. kuo ir kodėl skiriasi romėniškojo ir tautų kraustymosi santy-kinė chronologija skirtinguose Baltijos regionuose?

2. Juvelyrika, papuošalai, drabužių detalės, apranga.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: cloisonne, millefiori.juvelyrikos samprata, juvelyrikos technologijos. rytiniame Baltijos regione naudotos

technologijos.Papuošalų ir aprangos detalių raida, pagrindinės papuošalų grupės, jų tipologijos

schemos. rytų Baltijos regione naudoti papuošalai:- galvos papuošalai – kepurėlės. atskirų atvejų analizė: kurmaičių kepurėlė, Šernų

kepurėlė, Dauglaukio kepurėlė, Vėžaičių tipo kepurėlės. apgalviai: linkūnų tipo ap-galviai; kepurėlės skandinavijoje i–Viii a.;

- kaklo papuošalai – antkaklės ir apvaros. antkaklių tipologija remiantis h. Moora, M. Michelbertu, a. tautavičiumi, jų datavimas, geografinis pasiskirstymas, sritiniai skirtumai; Pagrindinės probleminės antkaklių grupės: antkaklės apvyniotu lankeliu, antkaklės rakto skylutės formos užkaba, jų paplitimas Baltijos regione, reketės ka-pinyno kompleksai, kuriuose rasta tokių antkaklių. M. Mącynskos sukurta karolių tipologija. Basonijos tipo karoliai;

- krūtinės papuošalai – segės ir smeigtukai. segių tipologija remiantis o. almgre-nu, jos panaudojimo galimybės ir ribotumas kalbant apie rytų Baltijos regioną. segių gamybos technologijos, segių klasifikacija pagal gamybos technologiją. segės lieta užkaba ir jų klasifikavimas remiantis M. schultze ir k. skvorcovu. a. Bitner-Wróblewskos sugalvoti segių tipų pavadinimai; B. Beckmann sukurta smeigtukų tipologija ir jos panaudojimas.

segių nešiojimo ypatybės, sritiniai skirtumai:- rankų papuošalai – tai apyrankės ir žiedai, kurie taip pat skirstomi į įvairius tipus.

ch. Beckmann sudaryta romėniškojo laikotarpio žiedų tipologija, jos pritaikymas rytų Baltijos regione. apyrankių ir žiedų atskirų tipų datavimas, geografinis pasi-skirstymas, sritiniai skirtumai;

- diržai, diržų sagčių tipologija remiantis r. Madyda-legutko. Moteriško ir vyriško kostiumų raida i–Viii a. Baltijos regiono papuošalų ornamenti-

ka, sritiniai skirtumai. literatūra: 1) Almgren O. studien über nordeuropäische fibelformen der ersten

nachchristlichen jahrhunderte, mit Berücksichtigung der provinzialrömischen und sü-drussischen formen. Bonn, 1897; 2) Beckmann B. studien über die Metallnadeln der römischen kaiserzeit im freien Germanien // saalburg jahrbuch. 1966, t. 23, p. 5–100; 3) Beckmann Ch. Metallfingerringe der römischen kaiserzeit im freien Germanien // saalburg jahrbuch. 1969, t. 26, p. 5–106; 4) Tempelmann-Mączyńska M. Die Perlen der römischen kaiserzeit und der frühen Phase der Völkerwanderungszeit im mitteleuro-

��


päischen Barbaricum (römisch-Germanische forschungen, Vol. 43). Mainz, 1985; 5) Madyda-Legutko R. Die Gürtelschnallen der römischen kaiserzeit und der frühen Völkerwanderungszeit im mitteleuropäischen Barbaricum (British archaeological re-ports international series, Vol. 360). oxford, 1986.

kontroliniai klausimai. 1) kuo išsiskiria Basonijos lobyje rasti gintaro karoliai, kur jie paplitę? 2) kokie rytų Baltijos regione randami antkaklių tipai laikomi aukštuome-nės atributu? 3) apibūdinkite lankinių segių raidą rytų Baltijos regione. 4) apibūdinkite ch. Beckmann sudarytos žiedų tipologijos pritaikymą rytų Baltijos regione. 5) kodėl ir kokius atskirų segių tipų pavadinimus pasiūlė a. Bitner-Wróblewska?

3. Ginkluotė ir karyba.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis.sąvokos: ginklai, skydai, antskydžiai, ietys, lankai, strėlės, diržai, perpetės, ekipuotės

aukojimas.Paskaitų ir seminarų grupėje analizuojami romos imperijos laikotarpiu rytų Baltijos

regione naudoti ginklai. apžvelgiama gretimų Barbaricumo regionų ginkluotės ypatu-mai, barbarų genčių ginkluotės ir karybos aprašymai rašytiniuose šaltiniuose. Ginklai aptariami grupėmis:

- ietigaliai. ietigalių skirstymas pagal formą remiantis V. kazakevičiaus sudaryta sche-ma, kitų autorių siūloma ietigalių tipologija;

- kovos peiliai ir kalavijai. V. kazakevičiaus tipologija ir jos pritaikymas rytiniam Bal-tijos regionui;

- antskydžiai. j. Zielingo tipologija, jos pritaikymas rytų Pabaltijui (k. skvorcov ir o. radiuš, D. kiulkys);

- lankai ir strėlės;- kiti kariams priskiriami daiktai: diržai, perpetės;- žirgų ekipuotė;Ginklų ir karių ekipuotės aukos šiaurės Vokietijoje ir skandinavijoje: Thorsbergo, il-

lerupo aukojimo vietos.literatūra: Казакявичюс В. Оружие балтских племен ii–Viii веков на территории

Литвы. Вильнюс, 1988.kontroliniai klausimai. 1) kokie ginklai laikytini tipiškais ir kokie išskirtiniais rytų

Baltijos regione i–Viii a.? 2) kokie iš kitų kraštų į rytų Baltijos regioną atvežti ginklai?4. Kultūrinės sritys.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų kraus-

tymosi laikotarpis, Dollkeim-kovrovo kultūra, Bogačevo (Bogaczewo) kultūra, prūsai, skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žemaičiai, aukštaičiai, sūduviai, lietuviai, žiemgaliai, latgaliai, lybiai.

sąvokos: kultūrinės grupės, akmenų vainikai, akmenų krūsnys, pilkapiai, plokštiniai kapinynai, žirgų aukos.


79

Šioje didžiausioje paskaitų grupėje analizuojamos svarbiausios kultūrinės grupės rytų Baltijos regione, išskiriamos pagal laidojimo papročois:

Dollkeim-kovrovo arba sembos-notangos kultūrinė sritis. analizuojamas perėjimo nuo pilkapių prie plokštinių kapų klausimas, pilkapių egzistavimas pirmaisiais amžiais, griautinių kapų atsiradimas, biritualizmas, būdingos įkapės. Pagrindiniai tyrinėti kapiny-nai – Dollkeim-kovrovo, Lauth.

Bogačevo (Bogaczewo) kultūra Mozūrų ežeryno regione ir jos transformacija į mo-zūrų kultūrinę grupę. Būdingas laidojimo bruožas – kremacija, Pagrindiniai kapinynai – Daumen, Kellaren; Bogačevo kultūros įtaka lietuvos teritorijoje. stanaičiai, Pažarstis.

Vakarų lietuvos kapinynai su akmenų vainikais ir jos transformacija į kuršių bei la-matos kapinynus. Perėjimo nuo pilkapių prie kapų su akmenų vainikais klausimas i a., akmenų konstrukcijų nykimas ir kultūrinės srities transformacija Vi a. Pagrindiniai lai-dojimo objektai – aukštkiemių kapinynas, Baitų kapinynas, Barvų kapinynas, Gintarų kapinynas, jogučių kapinynas, kurmaičių kapinynas, lazdininkų kapinynas, Palangos kapinynai, reketės kapinynas, rubokų kapinynas, slengių kapinynas, Šernų kapinynas, Vėžaičių kapinynas. kapinynų topografinė padėtis, jų vieta bendrame regiono kontekste, laidosenos būdas – perėjimas nuo deginimo prie griautinių kapų, deginimo papročio sugrįžimas Viii a. akmenų vainikai, jų forma (apskriti, ovalūs, netaisyklingo apskritimo, puslankio ar pusračio formos, reti keturkampiai vainikai). kapuose randamos dvi grupės įkapių: papuošalai ir aprangos daiktai, svarbiausi darbo įrankiai, ginklai ir kai kurie kiti buities daiktai. Įkapių dėjimo tvarka. Vyrų, moterų įkapės. Žirgų aukos.

nemuno žemupio kapinynai. kultūrinės grupės atsiradimas, jai būdingi bruožai, šiai kultūrinei grupei priskiriami kapinynai: Barzūnų kapinynas, Bendiglauken kapinynas, Dauglaukio kapinynas, Greižėnų kapinynas, linkūnų kapinynas, lumpėnų kapinynas, Palumpių kapinynas, strazdų kapinynas, Šaukėnų kapinynas, Tilsit-Splitter kapinynas, Vėluikių kapinynas, Vidgirių kapinynas. kapinynų topografinė padėtis, santykis su žino-mais to meto piliakalniais, laidojimo papročiai, įkapės. romėniškojo ir tautų kraustymo-si periodų kapinynų tęstinumo klausimai. atskirų atvejų analizės: Barzūnų kapinynas, Dauglaukio kapinynas, Vidgirių kapinynas.

Vidurio lietuvos kapinynai. srities susidarymas romėniškuoju laikotarpiu, jos tęs-tinumo klausimas ir plėtra į šiaurę. analizuojama informacija iš eigulių, kriemalos, lauksvydų, Marvelės, sargėnų, Veršvų, seredžiaus, Veliuonos, upytės ir kt. kapinynų to-pografinė padėtis. Mirusiųjų laidojimo papročiai, būdingos įkapės, žirgų aukos. atskirai aptariami unikalūs kapuose rasti dirbiniai. atvejų analizės: Veršvų kapinynas, seredžiaus kapinynas, Marvelės kapinynas, Plinkaigalio kapinynas. aptariami išskirtiniai kapai ir juose rastos įkapės: Veršvų kapas ir jame rastas varinis indas, tokių indų paplitimas, Plinkaigalio kapai su išskirtinėm įkapėm.

Žemaitijos ir šiaurės lietuvos pilkapiai, jų transformacija į Žemaitijos ir Žiemgalos kapinynus. Paplitimas. Pilkapynai: akmeniai, Berklainiai, Daujėnai, kybartiškės, Pajuos-tis, Perkūniškės, Paragaudis, raginėnai ir kt. Pilkapynų topografinė padėtis. Pilkapių

80


naudojimo pradžia. apskritimo formos ir ovalūs akmenų vainikai. nedegintinis laidoji-mo būdas. laidojimo papročiai. kapuose randamos įkapės. Pilkapynų transformavimasis į Žemaitijos ir Žiemgalos kapinynus. Pagrindiniai tyrinėti kapinynai: jauneikiai, kairė-nėliai, Maudžiorai, Pagrybis, Požerė, sauginiai, Šarkai, laidosenos skirtumai Žemaitijos ir Žiemgalos kapinynuose. atvejų analizės: akmenių ir Perkūniškės pilkapynai, kuršų pilkapynas, Pagrybio kapinynas, Šarkų kapinynas, jauneikių kapinynas.

Brūkšniuotosios keramikos sunykimas, rytų lietuvos pilkapių kultūros atsiradimas, sėlių kultūrinės srities susiformavimas. Brūkšniuotosios keramikos kultūros sunykimo klausimo sprendimas istoriografijoje. analizuojami žinomi rytų lietuvos kapinynai, ku-riuose rasti degintiniai kapai sietini su brūkšniuotosios keramikos kultūra (kernavė), ir ankstyvųjų pilkapių su griautiniais kapais atsiradimas. Pilkapynų topografinė padėtis. Dviejų skirtingų konstrukcijų pilkapių sampilai: vienų pagrindas yra akmenų vainikas ir sampila iš aplinkinės žemės, kitų sampilai supilti iš akmenų ir žemės. Pilkapynai: Baliulių, cegelnės, eitulionių, kernavės, Mėžionių, Migonių, Pakrauglės, santakos, slabadėlės, tau-rapilio, Varapniškės, Versekos it kt. pilkapynai. atskirų atvejų analizės: Baliuliai, eitulio-nys, taurapilis.

užnemunės laidojimo paminklai, jų paplitimas ir transformacija. Paplitimas. laidoji-mo paminklai: ramoniškiai, Pažarstis, rudamina, Delnica, luksnėnai, radastai-alekno-nys, Bakšiai, kačerginė, Mikytai, seiliūnai, Vilkiautinis. skirtingi laidojimo paminklai: plokštiniai kapinynai su griautiniais kapais, pilkapiai su žemės sampilais, akmenų vaini-kais ir griautiniais kapais, pilkapiai su akmenų bei žemės sampilais ir degintiniais kapais, akmenimis apdėti griautiniai kapai. laidojimo paminklų topografinė padėtis. nedeginti-nis laidojimo būdas. laidojimo papročiai. kapuose randamos įkapės. atskirų atvejų ana-lizė: ramoniškiai, Pažarstis, stanaičiai, Vilkiautinis.

literatūra: 1) Bitner-Wróblewska A. from samland to rogaland: east-West connec-tions in the Baltic basin during the early Migration Period. Warszawa, 2001; 2) Kula-kov V. I. Dollkeim-kovrovo, kaliningrad region, russia. research on the cemetery conducted in 1879 and 1992-2002 // British archaeological reports. 2009; 3) Michel-bertas M. akmenių ir Perkūniškės pilkapiai. Vilnius, 2006; 4) Nowakowski W. Das sam-land in del römischen kaiserzeit und seine Verbindungen mit dem römischen reich und der barbarischen Welt. Marburg, Warszawa, 1996; 5) Skvorcov K. N. Mogilnik Mitino, V-Xii vv. Moskva, 2010; 6) Tautavičius A. taurapilio pilkapynas // lietuvos archeologija. 1981, t. 2, p. 18–43; 7) Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas // lietuvos archeologija. 1995, t. 13.

kontroliniai klausimai. 1) kokios kultūrinės grupės išskiriamos rytų Baltijos regione ir kokie bruožai joms būdingi? 2) kokie etaloniniai atskirų rytų Baltijos regiono kultūri-nių grupių objektai ir kokie pagrindiniai jų tyrimų rezultatai?

5. Ūkis, gyvenvietės, visuomenė.reikšminiai žodžiai: archeologija, proistorė, romėniškasis laikotarpis, tautų krausty-

mosi laikotarpis, geležies gamyba.


81

sąvokos: lydiminė žemdirbystė, gyvulininkystė, gyvenvietė, piliakalnis, stulpinės konstrukcijos pastatai, rentinės konstrukcijos pastatai.

Šioje paskaitų ir seminarų grupėje nagrinėjama i–iV a. ūkio rekonstrukcija. anali-zuojamos svarbiausios ūkio šakos:

- geležies gamyba. Geležies rūdos kasimo, jos paruošimo, lydymo, kalimo procesas;- žemdirbystės ir gyvulininkystės, medžioklės ir žvejybos indikatoriai – randami įran-

kiai ir priemonės (arklai, žagrės, meškerių kabliukai, žeberklai, tinklų pasvarai). kitų mokslo šakų duomenys apie žemdirbystę, gyvulininkystę, medžioklę ir žvejybą: pa-linologija, gyvūnų kaulų analizė, mityba (remiantis osteologiniais duomenimis);

- verpimas, audimas, kiti verslai. juos liudijantys radiniai.analizuojama gyvenvietės samprata, jos kaita. aptariami pagrindinių lietuvoje, lat-

vijoje ir lenkijoje tyrinėtų piliakalnių ir gyvenviečių (sodybviečių) duomenys. Gyvenvie-čių struktūra miškingoje zonoje ir pajūryje. aptariamas piliakalniuose rastas kultūrinis sluoksnis, radiniai, pastatų liekanos, įtvirtinimai. aukštadvario, Bačkininkėlių, Gabrie-liškių-naukaimio, imbarės, kunigiškių-Pajevonio, kurmaičių, Migonių, Moškėnų-lau-kupėnų, nemenčinės, narkūnų, Paveisininkų, Petrešiūnų, sokiškių, Vaitiekūnų, Veli-kuškių piliakalniai. Piliakalnių apgyvendinimo chronologija. Piliakalnių ir gyvenviečių topografinė padėtis. tyrinėjamų paminklų lokalizacija, ją lėmę veiksniai. trys piliakalnių aikštelių tipai: mažos, vidutinės ir didelės aikštelės. Piliakalnių šlaitų aukščio priklauso-mybė nuo aikštelių dydžio, įtvirtinimai. trys piliakalnių įtvirtinimų tipai: ilgas, gynybinis stulpinės konstrukcijos pastatas, iš išorės saugomas neaukšto pylimo; neaukšto pylimo su medine užtvara viršuje saugomas pastatas; pylimas su išorėje iškastu grioviu. sudėtinges-ni įtvirtinimai. Pylimui įrengti naudotos medžiagos. Pastatai. ilgi stulpinės konstrukcijos pastatai. aukštadvario, Dapšių piliakalniai. Pastatų statyba, jų vieta aikštelėse. kulto pas-tatų teorija ir problema: Bačkininkėlių, kurmaičių ir imbarės piliakalniai. neįtvirtintos sodybvietės ir jų pastatai. Mozūrijos ežeryno mikroregiono gyvenvietės, olchovatkos se-novės gyvenvietė (kaliningrado sritis), Bakšių senovės gyvenvietė, stančių mikroregiono apgyvendinimo romos imperijos įtakos laikotarpiu modelis.

Vidiniai ir išoriniai kontaktai, mainų organizavimo modeliai, prekybos su romos im-perija klausimai. Gintaro kelias.

atskirų atvejų analizė: Araiši gyvenvietė, Bakšių senovės gyvenvietė, kunigiškių-Paje-vonio piliakalnis, kurmaičių piliakalnis, Migonių piliakalnis, stančių mikroregionas,

literatūra: 1) Daugudis V. senoji medinė statyba lietuvoje. Vilnius, 1982, p. 25–38; 2) Kulikauskas P. užnemunės piliakalniai i–Xiii amžiuje. Vilnius, 1982, p. 32–42; 3) Salatkienė B. Geležies metalurgija lietuvoje archeologijos duomenimis. Šiauliai, 2009; 4) Zabiela G. Piliakalnių gyvenviečių tyrinėjimų problematika // lietuvos archeologija. 2005, t. 27, p. 85–104.

kontroliniai klausimai. 1) kokie tyrimais nustatyti pagrindiniai geležies gavybos ir gamybos bruožai rytų Baltijos regione? 2) kokia istoriografinė i–Viii a. gyvenvietės sampratos raida? 3) kokia tyrimais nustatyta rytų Baltijos regiono i–Viii a. gyvenviečių

82


pastatų raida? 4) kokie pagrindiniai rytų Baltijos regiono i–Viii a. piliakalnių tyrinėji-mų rezultatai?

Seminarų ir pratybų temos1. I–VIII a. Rytų Baltijos regiono problematikos suformulavimas, istoriografija ir

chronologija.2. Juvelyrika ir bižuterija I–VIII a. Rytų Baltijos regione.3. Ginkluotė ir karyba I–VIII a. Europoje.4. Kultūrinės sritys Rytų Baltijos regione I–VIII a.5. Gyvenvietės ir ūkis I–VIII a.6. Visuomenė I–VIII a.

Rekomenduojama literatūra: 1) Almgren O. studien über nordeuropäische fibelformen der ersten nachchristli-

chen jahrhunderte, mit Berücksichtigung der provinzialrömischen und südrussischen formen. Bonn, 1897; 2) Godlowski K. The chronology of the late roman and early Mi-gration Period in central europe. krakow, 1970; 3) Jovaiša E. senojo geležies amžiaus visuomenės struktūros atspindžiai baltų laidojimo paminkluose // istorija. 1997, t. 35, p. 15–47; 4) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 97–130; 5) latvijas Psr arheologija. riga, 1974, p. 97–130; 6) latvijas senaka vçsture. riga, 2001, p. 186–231; 7) lietuvos archeologiniai paminklai. lietuvos pajūrio i–Vii a. kapinynai. Vilnius, 1968, p. 1–230; 8) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986, p. 1–272; 9) corpus der römischen funde im europäischen Barbaricum. litauen / sud. M. Mi-chelbertas. Vilnius, 2001; 10) Michelbertas M. akmenių ir Perkūniškės pilkapiai. Vilnius, 2006, p. 1–153; 11) Tautavičius A. Vidurinysis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1996; 12) Казакявичюс В. Оружие балтских племен ii–Viii веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988.

Rytų baltai ir slavai I tūkstantmetyjeDoc. dr. aleksejus luchtanas

Temos anotacija. temoje aiškinama, kad rytų baltai ir slavai – tai dvi didelės etninės grupės rytų europos vidurio juostoje. jos keitė viena kitą geografiškai, kol i tūksm. po kr. pabaigoje rytų baltai buvo asimiliuoti, o buvusioje jų teritorijoje įsigalėjusios rytų slavų gentys sukūrė valstybę – kijevo, arba senąją, rusią. kurso tikslas – parodyti archeologijos mokslo galimybes bendradarbiauti su kalbotyros, antropologijos, istorijos specialistais, siekiant kuo geriau nusakyti šio regiono gyventojų etnogenezę. studentai supažindinami su klausimo istoriografija, su rytų baltų ir slavų archeologinio paveldo pažinimo istorija. archeologijos mokslo duomenys analizuojami ir lyginami su rašytinių šaltinių duome-nimis. nagrinėjamas baltų skilimo į rytų ir Vakarų baltus procesas, jo laikas, teritorija, dalyviai. lygiagrečiai pateikiami duomenys apie baltų ir slavų etnogenezę, pateikiamos archeologų, kalbininkų, antropologų teorijos apie baltų ir slavų kilmę. analizuojant ats-


83

kiras rytų baltų gentis pateikiama jų istorija nuo susiformavimo i tūkstm. prieš kr. iki tolesnio istorinio likimo i tūkstm. viduryje. kiekviena kultūra apžvelgiama teritoriniu, chronologiniu aspektais. Parodomi jos savitumai ir bendrybės su kitomis baltiškomis kultūromis. slavų etnogenezės ir etninės istorijos problematikai skirtoje kurso dalyje pa-teikiami naujausi duomenys apie jų kilmę daugiausia dėmesio skiriant rytų slavų, tiesio-giai kontaktavusių su rytų baltais, raidai. atskirai analizuojamas sudėtingas baltų–slavų kontaktų i tūkstm. po kr. klausimas ir baltų asimiliacijos procesas. Baigiamojoje dalyje apžvelgiamos priežastys ir sąlygos, leidusios rytų slavams sukurti valstybę, ir baltų liki-mas kijevo rusios sudėtyje.

išklausę šią temą ir dalyvavę proseminaruose bei parašę rašto darbus studentai: 1) geba orientuotis etnogenezės tyrimuose; 2) žino dabartinės lietuvos kaimynų – rytų baltų ir slavų – kilmės ir istorinės raidos problematiką; 3) gali palyginti sudėtingus etno-kultūrinius procesus lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose; 4) remdamiesi archeologi-niais ir kitų mokslų duomenimis, geba atsekti bendrus rytų bei Vidurio europos tautų istorinės raidos bruožus, sugeba matyti viso regiono istorinę specifiką.

Temos programa1. Baltų etnogenezė. Vakarų ir Rytų baltai. Istoriografija.reikšminiai žodžiai: baltai, etnogenezė, istoriografija, sarmatai, suomiai-ugrai, ger-

manai, iranėnai, dakai-trakai.sąvokos: rytų baltai, Vakarų baltai, archeologinė etnogenetika, panbaltizmas.Baltų etnogenezės pažinimo galimybės: archeologija, lingvistika, antropologija, isto-

rija, etnologija. Baltų pirmtakai. ikibaltiškos kultūros tarp Baltijos jūros ir Volgos–okos tarpupio. suomių-ugrų apgyvendintos Pabaltijo teritorijos. Baltų susiformavimas, proce-so dalyviai, teritorija, chronologija. Baltų kaimynai: suomiai-ugrai, germanai, iranėnai, dakai-trakai, ilyrai. rytų ir Vakarų baltai: atsiskyrimo chronologija, gyvenamoji teritorija, bendrybės ir skirtumai. Baltų susiskirstymas į rytų ir Vakarų, Dniepro ir periferinius (pakraštinius). istoriografija. Metraštininkų duomenys, renesanso epochos teorijos. ro-mėniškoji baltų kilmės teorija. sarmatiškoji baltų kilmės teorija. Baltų etnoso įvardijimas XiX a.: baltai, aisčiai, letto – lietuviai. XiX–XX a. pradžios kalbininkų ir archeologų dar-bai. k. Būga, M. fasmeris. archeologinės etnogenetikos formavimasis XiX a. pab.–XX a. pradžioje. k. Būgos, a. Becenbergerio, a. spycino, k. engelio darbai. Baltų archeologija XX a. h. Moora, P. tretjakovas, M. Gimbutienė, j. Grauduonis ir kt. Baltų kilmės teo-rijos XX–XXi a. archeologijos, antropologijos ir kalbos mokslo šviesoje. V. toporovas, V. trubačiovas, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, a. Vanagas, G. Česnys, r. Denisova, r. ri-mantienė, a. Girininkas, V. sedovas. Pseudomokslinės panbaltistų teorijos. Č. Gedgau-das, j. r. statkutė de rosales.

Pagrindinė literatūra: 1) Zinkevičius Z., Luchtanas A., Česnys G. tautos kilmė [lietuvių, anglų, vokiečių, rusų, italų k.]. Vilnius, 2005–2006; 2) Gimbutienė M. Baltai priešistori-niais laikais. Vilnius, 1985, p. 106–108; 3) lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 82–100.

��


kontroliniai klausimai. 1) kas yra baltai? 2) Pagal kokius principus ir į kokias grupes skirstomi baltai? 3) kokios teorijos apie baltų genčių kilmę ar jų paplitimą laikytinos pseudomokslinėmis?

2. Slavų etnogenezė. Vakarų, Rytų ir Pietų slavai. Istoriografija.reikšminiai žodžiai: slavai, etnogenezė, istoriografija.sąvokos: rytų slavai, Vakarų slavai, Pietų slavai, slavų protėvynė, slavų archeologija.slavų etnogenezės pažinimo galimybės: archeologija, kalbotyra, antropologija, istorija,

etnologija. septynios europos kultūrinės zonos i tūkstm. po kr. pradžioje. antikos pasau-lis (graikai, romėnai), keltiškasis pasaulis, germanai, dakai-trakai, baltai, suomiai-ugrai, iranėnai (sarmatai). Vėlyvas slavų atsiradimas europos politinėje arenoje. slavų susida-rymas, proceso dalyviai, chronologija, teritorija. Vakarų (Vyslos-oderio) ir rytų (Dniep-ro) slavų protėvynės. slavų suskilimas į Vakarų, rytų ir Pietų. istoriografija. Metraščiai (M. strijkovskis, M. Mechovitas, nestoras), XViii–XiX a. autorių darbai. nuo a. Šliogerio ir M. lomonosovo prie j. Šafariko iki l. niderlės. slavų etnogenezė XiX a. antrosios pu-sės–XX a. pirmosios pusės mokslininkų darbuose. G. kossina, j. kostrzewskis. archeo-logijos politizavimas. regiono tarp Vyslos ir oderio etnokultūrinės situacijos i tūkstm. pr. kr. pabaigoje–i tūkstm. po kr. pirmojoje pusėje. apgyvendinimo tęstinumo problema: germanai ar slavai. slavų archeologija sovietų sąjungoje. stalinizmo idėjos archeologijos moksle iki antrojo pasaulinio karo: sssr – dramblių ir iškastinių hominidų tėvynė. slavų etnogenezės problematika sssr po antrojo pasaulinio karo. B. rybakovas, P. tretjako-vas, V. sedovas, M. artamonovas, i. rusanova. slavų archeologija užsienyje. M. Gimbutas, j. kostrzewskis, k. jażdżewskis, G. kossina, k. Godlovskis, a. Pleterskis, t. sulimirskis ir kt. Šių dienų slavų etnogenezė rusijos mokslininkų darbuose: Zarubincų kultūra, kijevo kultūros išskyrimas. l. Pobolis, a. terpilovskis, n. lopatinas, D. furasjevas ir kt.

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutas M. The slavs. london, 1971, p. 17–26; 2) Godlows-ki K. Pierwotne siedziby slowian. karkow, 2000, s. 107–169, 219–236; 3) Sedov V. V. slo-vianie v drevnosti. Moskva, 1994, 344 s.

kontroliniai klausimai. 1) kokie mokslai padeda pažinti slavų etnogenezę? 2) apibū-dinkite slavus europos istoriniame žemėlapyje. 3) apžvelkite slavų protėvynės nustatymą ir tyrėjų argumentus.

3. Rašytiniai šaltiniai apie baltus ir slavus, jų lyginamoji analizė.reikšminiai žodžiai: rašytiniai šaltiniai, slavai, baltai.sąvokos: antikos autoriai, Bizantijos autoriai, metraščiai, vikingų epocha.antikos autoriai apie aisčius. Baltų etnografiniai bruožai t. k. tacito „Germanijoje“.

antikos ir Bizantijos autoriai apie vendus, antus ir sklavėnus. jordano gotika. jordanas, konstantinas Partirogenetas, leonas Djakonas. slavų etnografiniai ir kultūriniai bruožai Bizantijos autorių darbuose. slavų socialinė santvarka, religija, papročiai, karyba, gyven-viečių topografija, struktūra ir buitis. slavų ir rytų baltų kultūrų panašumai i tūkstm. viduryje–antrojoje pusėje. artimi religijos ir laidojimo papročių bruožai, krašto apgy-vendinimo struktūra, ūkio pobūdis. Baltų ir slavų santykiai metraščių duomenimis. rytų


��

slavų genčių geografija ir trumpa politinė istorija metraštyje „Būtųjų laikų pasakojimas“. atskirų baltų ir slavų genčių istorija rašytinių šaltinių duomenimis. Baltų dalyvavimas senosios rusios valstybės gyvenime vikingų epochoje. rusų kunigaikščių žygiai į baltų žemes. etninės ribos tarp baltų ir slavų susidarymas gentinėje epochoje, jos stabilumas senosios rusios laikais. rusios vardo kilmė, pirmųjų kunigaikščių istorija rusų metraš-čiuose. Variagų problematika rusios valstybės kūrimosi procese.

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985; 2) Tretjakov P. N. Vostočnoslavianskije plemena. Moskva, 1954.

kontroliniai klausimai. 1) seniausios rašytinės žinios apie baltus ir slavus. 2) rusios valstybės kilmė: normanistinė ir antinormanistinė mokyklos.

4. Baltai I tūkstm. prieš Kr. Rytų baltų kultūrų klestėjimo laikai. Teritorija, chrono-logija, bruožai, kilmė, likimas.

reikšminiai žodžiai: rytų baltai, archeologinės kultūros, archeologinė kultūra, kilmė, likimas, kultūra.

sąvokos: archeologinė kultūra, polietninė kultūra, materialinė kultūra, dvasinė kultū-ra, materialinės kultūros bruožai.

4.1. Brūkšniuotosios keramikos kultūra.Bendroji kultūros charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija. raidos

etapai: formavimasis iki piliakalnių atsiradimo ii tūkstm. pr. kr. paskutiniame ketvir-tyje; piliakalnių klestėjimo etapas i tūkstm. pr. kr.; kultūros transformacija ir nykimas i tūkstm. po kr. pirmajame ketvirtyje. Bendros kultūros ar dviejų skirtingų kultūrų hipo-tezė (a. jegoreičenko). Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų užuomazgos (metalurgija). Dvasinis gyvenimas, laidojimo paminklai ir jų pažinimo problema. Žymiausi tyrinėti paminklai: narkūnai, nevėriškės, Velykuškės, sokiškės, Kivutkalns, Malyški, Goryni, Vīna kalns ir kt. tyrėjai: P. tarasenka, j. Graudonis, e. Grigalavičienė, V. sedovas, a. luchtanas, a. Mitrofanovas, a. jegoreičenko, a. Medve-devas. Brūkšniuotosios keramikos kultūros likimas ir palikimas.

4.2. Dniepro-Dauguvos kultūra.Bendroji kultūros charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija, raidos

etapai. Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų užuomazgos (metalurgija). Dvasinis gyvenimas, laidojimo paminklai ir jų pažinimo prob-lema. Žymiausi tyrinėti paminklai: Uragovo, Cesyno, Tušemlia, Gorodok ir kt. tyrėjai: a. liaudanskis, V. Šadyra, e. Šmidtas, P. tretjakovas.

4.3. Juchnovo kultūra.Bendroji kultūros charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija, raidos

etapai. Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų užuomazgos (metalurgija). skitų įtaka juchnovo kultūros gyventojams. Dvasinis gyveni-mas, laidojimo paminklai ir jų pažinimo problema.

4.4. Okos aukštupio piliakalnių kultūra.Bendroji kultūros charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija, raidos

etapai. Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų

��


užuomazgos (metalurgija). Dvasinis gyvenimas, laidojimo paminklai ir jų pažinimo prob-lema. tyrėjai: e. Bulyčiovas, j. Gendune, t. nikolskaja.

4.5. Periferinės ir mišriosios kultūros: Milogrado, Zarubincų, Djakovo.Baltiškojo arealo pakraščio problematika. lingvistikos ir archeologijos duomenys.

etninė interpretacija. Milogrado kultūros bendroji charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija, raidos etapai. Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų užuomazgos (juodoji ir spalvotoji metalurgija). Dvasi-nis gyvenimas, laidojimo paminklai ir jų pažinimo problema. tyrėjai: o. Melnikovskaja, j. kucharenko. Zarubincų kultūros bendroji charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija, raidos etapai. Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų užuomazgos (juodoji ir spalvotoji metalurgija). Dvasinis gyvenimas, lai-dojimo paminklai ir jų pažinimo problema. tyrėjai: l. Pobolis, a. Medvedevas. Djakovo kultūros bendroji charakteristika. kultūros kilmė, chronologija, teritorija, raidos etapai. Gyvenvietės, namų statyba, materialinė kultūra, ūkio struktūra, verslai ir amatų užuo-mazgos (juodoji ir spalvotoji metalurgija). Dvasinis gyvenimas, laidojimo paminklai ir jų pažinimo problema. Vakarinis ir rytinis Djakovo kultūros arealai: baltų ir suomių-ugrų kontaktinė zona. tyrėjai. a. Dubyninas, k. smirnovas, j. rozenfeldtas.

Pagrindinė literatūra: 1) Šmidt E. A. Plemena verchovjev Dnepra do obrazovanija Drevnerusskogo gosudarstva. Maskva, 1992, 208 s.; 2) Egoreičenko A. A. kultury štri-chovannoi keramiki. Minsk, 2006, 208 s.; 3) Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 106–109.

kontroliniai klausimai. rytų europos miškų zonos kultūrų etninė interpretacija: bal-tai ar baltai-slavai?

5. I tūkstm. po Kr. pirmoji pusė – baltų „aukso amžius“.reikšminiai žodžiai: baltai, gotai, hunai, migracija, asimiliacija, autochtoniškumas,

autochtonai.sąvokos: gentinė epocha, kultūrinis tęstinumas.rytų baltų miškų zonos kultūrų likimas i tūkstm. Baltai ir gotai, baltai ir hunai. Po-

kyčiai rytų baltų materialinėje kultūroje i tūkstm. pirmajame ketvirtyje: natūrali raida ar migracijų išdava? rytų baltų kultūrų transformacija i tūkstm. antrajame ketvirtyje. kijevo kultūros žmonių skverbimasis į Dniepro baltų teritoriją. rytų lietuvos pilkapių kultūros susiformavimas ir brūkšniuotosios keramikos kultūros palikimas. tušemlios-Bancerovo tipo paminklų kultūra: teritorija, chronologija, materialinės kultūros bruožai. okos aukštupio regionas. rytų galindų kultūros raida. Volgos–okos aukštupys ir Djako-vo kultūros vakarinė dalis: baltų ir suomių-ugrų kontaktinė zona.

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 86–108; 2) lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 101–123.

kontroliniai klausimai. 1) ar M. Gimbutienės išskirtas terminas „baltų aukso amžius“ taikytinas rytų baltams? 2) apibūdinkite kultūrų tęstinumo problemą romėniškaisiais laikais.


��

6. Slavų ištakos I tūkstm. po Kr. pirmojoje pusėje – Vyslos-Oderio ir Dniepro regio-no etninė istorija. Kijevo kultūra: pirmieji slavai.

reikšminiai žodžiai: baltai, slavai, hunai, germanai, protėvynės.sąvokos: etnokultūrinė situacija, Pševorsko kultūra, Černiachovo kultūra, kijevo kul-

tūra.i tūkstm. po kr. pirmojo ketvirčio etnokultūrinė situacija – slavai dar „negimę“. Dvi

galimos slavų protėvynės. Vyslos-oderio regiono šalininkai: j. kostrzewskis, V. serovas, M. artamonovas, B. rybakovas, j. filipas. etnokultūrinė situacija regione: gaubtinių (klo-šinių) kapų kultūra, veidinių urnų (Pomorska) kultūra, Pševorsko kultūros problematika. ankstyvieji slavai, periferiniai baltai, keltai, polietniniai dariniai. k. Godlovskio darbai, germaniška dabartinės lenkijos praeitis. Dniepro protėvynės šalininkai: k. Godlovskis, l. Pobolis, r. a. Platerskis ir kt. Zarubincų kultūra: teritorija, chronologija, kilmė ir li-kimas. abidnios, taimanovo ir kt. tyrinėjimai. kijevo kultūra. a. Martynovo, a. terpi-lovskio darbai. kultūros teritorija, lokaliniai variantai, kilmė ir raida. ankstyvųjų slavų materialinės kultūros modelis. kijevo kultūros ekspansija hunų epochoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutas M. The slavs. london, 1971, p. 58–62; 2) Sedov V. V. sloviane v drevnosti. Moskva, 1994, 344 s.; 3) Godlowski K. Pierwotne siedziby slowian. karkow, 2000, s. 219–236.

kontroliniai klausimai. slavų protėvynė: Vyslos-oderio ar Dniepro regionai? tyrėjų argumentacijos kritinė analizė.

7. Rytų slavai didžiosios ekspansijos išvakarėse hunų epochoje. Prahos-Korčako, Prahos-Penkovkos kultūros. Venedai, sklavėnai, antai.

reikšminiai žodžiai: slavai, venedai, sklavėnai, antai, paleodemografija.sąvokos: Prahos keramika, Prahos kultūra, posthuniškoji europa, didysis tautų kraus-

tymasis, paleodemografiniai duomenys, demografinis sprogimas.Pirmosios neabejotinai slaviškos kultūros. Prahos kultūra: teritorija, chronologija,

bruožai. Penkovkos kultūra: teritorija, chronologija, bruožai. Venedai, sklavėnai ir antai. jų atitikmuo archeologinėse kultūrose. slavų ekspansijos pradžia poshuniškuoju periodu. Vyslos-oderio regiono slavėjimo pradžia, ankstyvieji slavai rytų europoje. slavai pietuo-se: Dunojaus periodas slavų ekspansijos istorijoje, slavai Balkanuose ir prie alpių. Paleo-demografiniai duomenys, ekspansijos priežastys ir sąlygos, kultūros savitumai.

Pargindinė literatūra: 1) Sedov V. V. slovianie v drevnosti. Moskva, 1994, 344 s.; 2) Gimbutas M. The slavs. london, 1971, p. 58–62.

kontroliniai klausimai. tautų kraustymosi epochos padariniai europos žemėlapyje etnokultūriniu požiūriu.

8. Slavų ekspansija Rytų Europoje. Ilgųjų pilkapių, Novgorodo sopkų kultūros. Rytų slavų gentinė diferenciacija remiantis rašytiniais šaltiniais ir archeologijos duomenimis.

reikšminiai žodžiai: slavai, baltai, suomiai, ugrai, slavų gentys.sąvokos: asimiliacija, infiltracija, gentinė diferenciacija, ekspansija.Zaozernoje-Uzmen tipo paminklai baltų žemėse – slavų ekspansijos pradžia. ilgųjų

pilkapių kultūra ir krivičiai. Baltoslaviškasis etapas. kultūros kilmė, teritorija (Pskovo ir

��


Polocko), chronologija, likimas. novgorodo sopkų kultūra: kilmė, teritorija, chronologija, likimas. novgorodo slovėnai ir suomių-ugrų autochtonai: taikus sambūvis ir asimiliacija. Gentinė epocha rytų slavų teritorijoje. Vakarų gentys: polianai, drevlianai, volynėnai ir kt. kairiakrančio Dniepro gentys: severėnai, radimičiai, Volgos–okos tarpupio viatičiai. kontaktai tarp baltų ir rytų slavų genčių. krivičiai – rytiniai baltų kaimynai: etninės veik-los problema istoriografijoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutas M. The slavs. london, 1971, p. 98–132; 2) Se-dov V. V. slovianie v rannem srednevekovje. Maskva, 1995, 416 s.

kontroliniai klausimai. 1) slavų genčių ekspansijos kryptys. 2) slavų ir baltų kontakti-nės zonos. 3) slavų ir baltų etninės ribos kaita baltų asimiliacijos procese.

9. Baltų asimiliacijos procesas I tūkstm. po Kr. antrojoje pusėje. Baltų ir slavų kul-tūros, jų palikimas. Tušemlios-Barencevo kultūra. Rytų galindų kultūra.

reikšminiai žodžiai: asimiliacija, baltai.sąvokos: baltų asimiliacija, etninis substratas ir superstratas.Baltų asimiliacijos etapai. tušemlios-Barencovo kultūra: teritorija, chronologija,

bruožai, likimas. rytų galindų likimas. Baltų palikimas dabartinių slavų etnose: archeo-logijos, kalbotyros, antropologijos duomenys. Baltų asimiliacijos priežastys ir veiksniai.

Pagrindinė literatūra: 1) lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 143–150; 2) Gimbutie-nė M. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, 1985, p. 110–114.

kontroliniai klausimai. Baltų asimiliacijos etapai, jų priežastys. 10. Slavų dominavimas Rytų Europoje. Kijevo Rusios valstybės ir miestų raida re-

miantis archeologijos duomenimis. Santykiai su baltais.reikšminiai žodžiai: rytų slavai, miestai, prekyba, religija.sąvokos: valstybės istorija, etnokultūrinis paveldas, miestų struktūra, valstybės kūri-

masis.slavai ir jų kaimynai rytų europoje i tūkstm. pabaigoje. Politinė santvarka ir valstybės

kūrimosi etapai. Variagų pašaukimas. kijevo rusia – slavų, skandinavų, baltų, tiurkų, suomių-ugrų etnokultūrinis paveldas. Prekybos vaidmuo rytų slavų istorijoje. svarbiau-si valstybės centrai, keturi valstybės kūrimosi branduoliai: senoji ladoga, novgorodas, smolenskas, kijevas. Miestų pradžia slavų žemėse. Miestų struktūra, jų raidos etapai bei vaidmuo valstybės istorijoje. krikščionybė ir pagonybė rytų slavų žemėse. Baltų ir slavų kontaktai kijevo rusios laikais.

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutas M. The slavs. london, 1971, p. 151–170; 2) Se-dov V. V. slovianie v rannem srednevekovje. Maskva, 1995, 416 s.

kontroliniai klausimai. Miestų kūrimosi modelis rytų europoje.

Seminarų ir pratybų temos1. Rytų baltų genčių susiformavimas ir raida remiantis kalbotyros ir archeologijos

duomenimis.2. Slavų genčių susiformavimas ir raida remiantis kalbotyros ir archeologijos duo-

menimis.


89

Rekomenduojama literatūra: 1) Zinkevičius Z., Luchtanas A., Česnys G. tautos kilmė [lietuvių, anglų, vokiečių,

rusų, italų k.].Vilnius, 2005–2006; 2) Gimbutas M. The slavs. london, 1971, 240 s.; 3) Godlowski K. Pierwotne siedziby slowian. karkow, 2000, s. 107–169, 219–236; 4) Šmidt E. A. Plemena verchovjev Dnepra do obrazovanija Drevnerusskogo gosudars-tva. Maskva, 1992, 208 s.; 5) Egoreičenko A. A. kultury štrichovannoi keramiki. Minsk, 2006, 208 s.; 6) Sedov V. V. slovianie v drevnosti. Maskva, 1994, 344 s.; 7) Sedov V. V. slovianie v rannem srednevekovje. Maskva, 1995, 416 s.; 8) Gimbutienė M. Baltai priešis-toriniais laikais. Vilnius, 1985, 192 p.; 9) lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, 254 p.; 10) Tretjakov P. N. Vostočnoslavianskije plemena. Maskva. 1954, s. 220.

Archeologinė praktika I tūkstantmečio objektuosej. m. d. linas tamulynas

Temos anotacija. tema skirta ugdyti praktinius įgūdžius, reikalingus i tūkstantmečio objektų lauko tyrimams atlikti, archeologinio objekto rūšiai nustatyti, radiniams identifi-kuoti, sutvarkyti ir analizuoti, archeologinių tyrimų ataskaitai rašyti, rengti archeologinio projekto tolesnius tyrimus.

Praktikos metu išmokstama identifikuoti objektą, numatyti jo tyrimų strategiją, or-ganizuoti darbus, atlikti konkrečios tyrimų vietos matavimo, tyrimų, radinių fiksavimo, stratigrafinių ir planigrafinių pokyčių fiksavimo darbus. Praktika baigiama konkretaus objekto tyrimų ataskaita, kuri parengiama pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Temos programa1. Parengiamieji darbai (16 val.).Parengiamųjų darbų metu susipažįstama su archyvine medžiaga, išanalizuojami ti-

riamojo objektų ankstesniųjų tyrimų duomenys, pasitelkiant kartografinę medžiagą ir aerofotografinius duomenis apibendrinama objekto situacija, susipažįstama su tyrimų programoje numatytais tikslais, nustatomos tyrimų vietos, parengiami planai.

atsižvelgiant į žmogiškuosius, finansinius ir laiko išteklius sudaromas detalus tyrimų planas.

2. Lauko darbai (120 val.).lauko darbai pradedami remiantis projekte numatyta tyrimų užduotimi ir parengta

planine medžiaga. GPs imtuvu nustatoma tyrimų vieta. Mokomasi sukurti vietinę koor-dinačių sistemą tacheometru. naudojantis matavimo įranga pagal parengtą tyrimų pro-jekto planinę medžiagą nustatomos tiriamų vietų kampų vietos, apibrėžiamas tiriamo ploto perimetras. tiriamo ploto kampų koordinatės matuojamos tacheometru, aiški-namasi atsiradusių paklaidų priežastys. naudojantis GPs imtuvu nustatomos laikinųjų vietinės koordinačių sistemos atskaitos taškų vietų koordinatės. Matuojami paviršiaus taškų aukščiai, kad vėliau būtų galima sudaryti tiriamo ploto ir jo aplinkos topografinę nuotrauką.

90


jei tiriama ne laidojimo vietoje, atliekami bandomieji gręžiniai, nustatomas kultūri-nio sluoksnio buvimo ar nebuvimo faktas bei litologija.

kasinėjama kartu su žemesniųjų archeologijos kursų studentais, kurie mokomi kasi-nėjimo technikos, sijoti ir plauti gruntą, atpažinti radinius. kasinėjimų metu mokomasi atpažinti grunto pokyčius, nustatyti jo litologinę sudėtį. radiniai fiksuojami in situ ma-tuojant jų padėtį tacheometru arba rulete ir nivelyru, fotografuojant. stebimi stratigra-fijos ir planigrafiniai pokyčiai, jie fiksuojami lauko tyrimų dienoraštyje. surinkti duo-menys kiekvienos dienos pabaigoje apibendrinami, sisteminamos nuotraukos, sudaromi preliminarūs brėžiniai, apibendrinama darbo eiga, numatoma tolesnių tyrimų strategija atsižvelgiant į situaciją.

3. Ataskaitos rengimas (42 val.).ataskaita rengiama remiantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. ataskaitos įvade

apibendrinama archyvinė, kartografinė, ankstesnių tyrimų medžiaga, formuluojamas tyrimų tikslas. Dėstomojoje dalyje aprašoma tyrimų eiga, nurodomos tyrimų vietos, jų dydžiai, apibūdinama tyrimų metodika. aprašant tirtas vietas nurodoma tirtos vietos grunto litologija, kultūrinio sluoksnio sudėtis, jeigu tirti kapai – kapų užpildo sudėtis. kapai datuojami pagal juose esančią medžiagą.

radinių sąraše identifikuojami radiniai ir jų fragmentai, aprašomi individualūs radi-niai, pateikiamos jų skirtingų projekcijų fotografijos. Visi radiniai datuojami pagal nusta-tytą schemą. Masinė medžiaga aprašoma lentelėse.

Pagal gautas tyrimų išvadas nustatomi probleminiai klausimai, formuluojamos už-duotys šio objekto ateities tyrimams. Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus rengiamas tyrimų projektas.

91

akmens amžiaus ir ankstyVojo metalų laikotarpio archeologija

Modulio tikslas – suteikti rytų Baltijos regiono ir pasaulio akmens amžiaus bei anks-tyvojo metalų laikotarpio archeologinių žinių, daug dėmesio skiriant lietuvos archeolo-ginei medžiagai. išmokyti taikyti teorines žinias praktikoje, analizuoti ir interpretuoti bei formuluoti mokslinio tyrimo problemas, tikslus ir uždavinius, tyrimų rezultatus apžvelg-ti žodžiu ir raštu.

Modulio temos:• Pasaulio akmens amžius;• Akmens amžius Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione;• Metalų laikotarpis Europoje;• Ankstyvasis metalų laikotarpis Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione;• Archeologinė praktika akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio objektuose.

Pasaulio akmens amžiuslekt. dr. egidijus Šatavičius

Temos anotacija. Pagrindinės temoje analizuojamos problemos: 1) akmens am-žiaus laikotarpio periodizacijos sistemos; 2) akmens amžiaus laikotarpio tyrimų istorija; 3) hominidai ir jų vidinė nomenklatūra; 4) dabartinio žmogaus atsiradimo ir išplitimo pasaulyje problematika; 5) paleolito, mezolito ir neolito periodų etnokultūrinės grupės, jų genezė, raida, chronologija, inventorius; 6) akmens amžiaus gyventojų ūkis; neolitiza-cija, plitimo kryptys ir etapai; gyvensenos modelių kaita akmens amžiuje; 7) tradicijų ir ideologijos kaita ir migracinės bangos vėlyvuoju paleolitu-neolitu; 8) laidosena, jos ypa-tumai ir kaita; akmens amžiaus žmonių antropologinis tipas ir jo kaita; 9) akmens am-žiaus gyvenviečių tipai ir jų struktūra; įtvirtinimai; pastatų tipai; 10) religija: aukojimai, tikėjimai, menas, pasaulėjauta; 11) europos indoeuropeizacijos proceso problematika; 12) pirmųjų metalinių dirbinių pasirodymas.

Baigęs šį modulį, studentas turi: 1) žinoti pagrindinius duomenis apie pasaulio akmens amžių ir suvokti aptariamojo laikotarpio raidos dėsningumus ir savitumus, perio-dizacijas, sąvokas; 2) žinoti pagrindinius darbus: archeologinius tyrimus, archeologinę literatūrą, teorinius modelius bei nuostatas, pagrindines tyrimų problemas ir svarbiausią informaciją; 3) gebėti savarankiškai surasti archeologinius duomenis tiriama tematika, juos analizuoti bei interpretuoti; tyrimų rezultatus pateikti žodžiu ir raštu archeologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma; 4) gebėti aptariamo laikotarpio archeologijos žinias taikyti lauko tyrimų sąlygomis, suprasti, interpretuoti, gretinti ir analizuoti ar-cheologinių tyrimų rezultatus; 5) vartoti specifinius archeologijos terminus, korektiškai išreikšti kritiką kitų pasisakymų ar nuomonių atžvilgiu, apibendrinti ir priimti kompro-misines nuomones.

92


Temos programa1. Pasaulio akmens amžiaus tyrinėjimų ir teorijų raida. Periodizacinės sistemos.reikšminiai žodžiai: j. lubbock, G. De Mortillet, evoliucionistinė sistema, kultūrinė-

istorinė mokykla.sąvokos: periodizacija, trijų periodų sistema, paleolitas, mezolitas, neolitas.akmens amžiaus epochos apibrėžimas ir pagrindiniai išskyrimo kriterijai. akmens

amžiaus periodai ir periodizacinės sistemos senajame ir naujajame pasaulyje. epipaleo-lito ir eneolito periodų išskyrimo problematika senajame pasaulyje. svarbiausių procesų senajame pasaulyje ir lietuvoje (bei pasauliniu masteliu) sugretinimas ir palyginimas.

svarbiausieji akmens amžiaus epochos pažinimo etapai, tyrinėtojai, jų darbai bei reikšmė istorinio proceso pažinimui; tyrimų institucijos bei jų veikla; svarbiausioji moks-linė literatūra.

XiX a. pradžia, tomseno trijų periodų sistema (akmens–bronzos–geležies amžiai). 1866 m. j. lubbocko knygoje „Prehistoric Times“ išskiria atskirus akmens amžiaus

periodus (paleolitas ir neolitas).G. de Mortillet darbai suskirstant paleolito (Acheul, Moustier, Solutre, Magdalene) ir

mezolito (Azile, Tardenua) laikotarpius; evoliucinio pobūdžio sistema. h. Breuilio darbai (Aurignace), migracinio pobūdžio sistema, naujų žmonių atėjimas.

G. clarko įvesta uolienų apdirbimo technikos laipsniška vystymosi schema (1–5 mode).G. childo darbai neolito revoliucijos tematika. naujosios archeologijos įnašas į

akmens amžiaus tyrimus.XiX–XX a. vid. hominidų skeleto liekanų aptikimo europoje, azijoje ir afrikoje isto-

rija. senosios hominidų skirstymo sistemos: pitekantropai, sinantropai ir kt.literatūra: 1) Gamble C. The Palaeolithic societies of europe. cambridge, 1999,

p. 1–98; 2) Schrenk F., Müller S. The neanderthals. london, new York, 2009, p. 1–22; 3) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Quarries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009, p. 88–103.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokius etapus yra skirstomas akmens amžiaus epochos mokslinis pažinimas? Pateikite detalius etapų apibūdinimus, tyrinėtojus ir jų pagrindinius darbus. 2) kas pirmasis ir kokiais kriterijais remdamasis suskirstė akmens amžių į atskirus periodus? 3) Detaliai paaiškinkite, kaip suprantate G. clarko penkių laipsnių sistemą? 4) Palyginkite europos ir afrikos akmens amžiaus periodines sistemas. nurodykite pagrindinius skirtumus ir panašumus.

2. Gamtinės aplinkos raida kvarteru.reikšminiai žodžiai: kvarteras, pleistocenas, holocenas, ledynmečiai, tarpledynme-

čiai, chronozona, geologinės nuogulos.sąvokos: geomorfologija, megafauna.Žemės raidos chronologinė sistema. Mioceno (prieš 23,8–5,2 mln. m.), plioceno (prieš

5,2–1,8 mln. m.) epochos. kvartero periodas ir jo padaliniai – pleistocenas ir holocenas. Pasauliniai ledynmečių ir tarpledynmečių ciklai bei pagrindiniai jų bruožai. Paskutinio-

akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio archeologija

93

jo ledynmečio ypatumai Šiaurės amerikoje ir eurazijoje. Gamtinių katastrofų amžius: juodosios jūros tvanas, Bilingeno katastrofa. nuskendusių šelfinių teritorijų (Beringija, Dogerlandas) problematika.

senojo ir naujojo pasaulių fizinė-geografinė apžvalga. Pagrindiniai kontinentų raidos ypatumai per kelis paskutiniuosius milijonus metų. Geomorfologija. Dabartinio reljefo genezė ir chronologijos problemos. Derlingųjų lygumų egzistavimas Pietų azijos ir Šiau-rės afrikos regionuose. hidrografinio tinklo (upių ir ežerų) susidarymo ypatumai ir jų svarba atliekant akmens amžiaus tyrimus. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno gamtiniai-klimatiniai periodai ir pagrindiniai jų bruožai. floros ir faunos rūšinė sudėtis ir jos kaita per paskutiniuosius 2 milijonus metų. Megafauna ir jos išnykimo problematika.

literatūra: 1) Lowe J. J., Walker M. J. C. reconstructing Quaternary environments (2nd ed.). london, 1997; 2) Gamble C. The Palaeolithic societies of europe. cambridge, 1999, p. 99–113, 175–204, 280–287.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius žinote kvartero periodo geologinių nuogulų tipus ir kokie pagrindiniai jų bruožai? 2) ką tyrinėja geomorfologijos mokslas ir kokios šio mokslo sąsajos su archeologija? 3) kokia yra gyvūnijos rūšinės sudėties kaita per paskutiniuosius 20 tūkstančių metų?

3. Hominidai: pagrindiniai antropologiniai bruožai ir chronologija.reikšminiai žodžiai: australopithecus, homo habilis, homo erectus, homo neandertha-

lensis, homo sapiens, homo floresiensis.sąvokos: archantropai, hominidai, paleoantropai, antropoidai, bipedalizmas.antropoidai ir jų klasifikacija. hominidų ir žmogbeždžionių linijų išsiskyrimas. Bipe-

dalizmas. ankstyvieji hominidai afrikoje: Sahelanthropus tchadensis (prieš 7–6 mln. m.), Orrorin tugenensis (prieš 6,1–5,8 mln. m.), Ardipithecus kadabba (prieš 5,8–5,2 mln m.), A. ramidus (prieš 4,5–4,3 mln. m.). australopitekų linijos atsiradimas (prieš 4,1–1,2 mln. m.). atskiros rasinės grupės: Australopithecus anamensis (prieš 4,1–3,9 mln. m.), A. afarensis (prieš 3,8–3 mln. m.), A. bahrelghazali (prieš 3,6 mln. m.), A. garhi (prieš 2,6–2,5 mln. m.), A. africanus (prieš 3,2–2,1 mln. m.), A. sediba (prieš 2–1,8 mln. m.), pagrindiniai jų bruožai ir chronologija. Paranthropai: Paranthropus aethiopicus (prieš 2,7–2,3 mln. m.), P. boisei (prieš 2,2–1,2 mln. m.), P. robustus (prieš 1,8–1,2 mln. m.). Gyvensena ir mityba.

Homo linijos atsiradimas. Pagrindiniai grupių bruožai ir chronologija: Homo habi-lis / Homo rudolfensis (prieš 2,4–1,4 mln. m.), H. erectus (prieš 1,95/1,89–0,25 mln. m.), H. ergaster (prieš 1,8–1,5 mln. m.), H. heidelbergensis (prieš 0,7–0,2 mln. m.), H. nean-derthalensis (prieš 0,25–0,028 mln. m.). hominidų išplitimas europoje ir azijoje: pagrin-dinės bangos ir plitimo kryptys. Multiregioninė hominidų kilmės teorija: Homo floresien-sis (prieš 90–10 tūkst. m.), radimvietė altajuje. Gyvensena ir mityba.

neandertaliečių išplitimo europoje ir Vakarų bei Vidurio azijoje problematika. Pa-grindiniai Homo neanderthalensis antropologiniai bruožai ir galimos rasinės grupės (gra-cilusis ir robustus tipai).

94


Dabartinio tipo žmogaus (Homo sapiens) atsiradimas afrikoje ir jo išplitimas eurazi-joje ir naujajame pasaulyje.

Pagrindinės tyrimų vietos: afrikoje – Hadar, omo slėnis (etiopija), Turkana (kenija), Laetoli, Olduvai tarpeklis (tanzanija), Sterkfontein (Par), eurazijoje – Dmanisi (Gruzi-ja), Atapuerca, Orce (ispanija), Ceprano (italija), Arago (Prancūzija), Boxgrove (anglija), Mauer, Bilzingsleben (Vokietija). louiso leakey ir Mary leakey mokslinė veikla afrikoje ir įnašas į ankstyvųjų archantropų pažinimą.

literatūra: 1) Lockwood Ch. The human story: Where We came from and how We evolved. london, 2007; 2) Tattersall I. The World from Beginnings to 4000 Bce. oxford, new York, 2008, p. 19–108.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išsamiai apibūdinkite ankstyvuosius homini-dus. 2) išvardinkite ankstyviausias hominidų radimvietes europoje bei azijoje. 3) kada senieji hominidai paliko afrikos žemyną ir apgyvendino euraziją? chronologija ir pa-grindiniai plitimo keliai. 4) išsamiai apibūdinkite bipedalizmo problematiką.

4. Ankstyvasis paleolitas. Pirmieji darbo įrankiai. Atskirų pasaulio regionų pirmi-nis apgyvendinimas.

reikšminiai žodžiai: olduvai / Oldowan, Abbeville, Acheul / ašelis, Clacton / klak-tonas.

sąvokos: eolitai, darbo įrankiai, Movius linija.ankstyvųjų darbo įrankių atsiradimo problematika: darbo įrankių panaudojimas

primatų (šimpanzės), paukščių (varniniai), jūros žinduolių (kolanai) mitybos procese. Gyvūnų loginis mąstymas (šimpanzės, kėa papūgos). Gyvūnų agrarinis ūkis (skruzdėlės). Pagrindiniai bruožai, leidžiantys atpažinti žmogaus tikslinės veiklos ir gamtos skaldytų uolienų pavyzdžius (eolitų problema).

seniausios uolienų apdirbimo industrijos ir epochos: olduvai / oldowan (prieš 2,6/2,5–1,6/1,5 mln. m.) afrikoje ir Abbeville (prieš 1,8–0,8 mln. m.) europoje. Pagrindi-niai jų bruožai (atsitiktinių formų dirbiniai, „čipingai-čioperiai“).

Acheul /ašelio industrija ir epocha (prieš 1,6–0,25 mln. m.), jos pagrindiniai bruo-žai: būdingi dirbinių tipai (rieduliniai dirbiniai, rankiniai kirtikliai, kliveriai, sferoidai), teritorija (afrika, Vakarų europa, kaukazas, artimieji rytai, Pietų azija), chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos vietovės. Movius linija – hipotetinė riba, dalijanti anksty-vojo paleolito eukumeną į dvi didžiules kultūrines zonas: vakarinę „rankinių kirtiklių“ (afrika, Vakarų eurazija) ir rytinę „čioperių-čipingų zoną“ (rytų eurazija). kaulo, rago ir medžio apdirbimas (Schöningen, Clacton, Bilzingsleben, Castel di Guido).

Clacton / klaktonas (700–300 tūkst m. BP) – ankstyvojo paleolito pabaigos industrija (neturėjo rankinių kirtiklių), gyvavusi kartu su ašeliu Vakarų europoje.

literatūra: 1) Gamble C. The Palaeolithic societies of europe. cambridge, 1999, p. 98–173; 2) The earliest occupation of europe: Proccedings of the european science foundation Workshop at tautavel (france), 1993 / eds. W. roebroeks, Th. kolfschoten. leiden, 1995; 3) Potts R. early human activities at olduvai. new York, 1988; 4) Gräs-lund B. early humans and Their World. london, new York, 2005.


95

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Detaliai apibūdinkite Acheule /ašelio indus-triją ir epochą. 2) išvardinkite žinomiausias ankstyvojo paleolito radimvietes afrikoje ir eurazijoje. 3) kas yra eolitai? Pateikite jų mokslinio interpretavimo pavyzdžių. 4) kada atsirado pirmieji darbo įrankiai ir su kokiu hominidu jie siejami?

5. Vidurinysis paleolitas. Neandertaliečių epocha.reikšminiai žodžiai: Moustier industrija / epocha, Micoque industrija, Ater industrija,

Yabrud industrija.sąvokos: Levallois uolienų apdirbimo technika, skeltė, nuoskala.Pagrindiniai laikotarpio išskyrimo kriterijai afrikoje ir eurazijoje. Viduriniojo paleo-

lito epochos periodizacinių sistemų įvairovė.Levallois – pirmoji paruošta uolienų apdirbimo technologija. skeltinių ruošinių atsi-

radimas.neandertaliečių išplitimo europoje ir Vakarų bei Vidurio azijoje problematika.

Moustier industrijos ir epochos pagrindiniai bruožai: būdingi dirbinių tipai, teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės. svarbiausieji Moustier kultūros variantai (Charente tipo, tipiškas, su Acheul tradicija, dantytasis) Vakarų europoje ir rytų europoje bei Vakarų azijoje (Levanto, Akai). Šiauriausios neandertaliečių gyvenvietės eurazijoje.

kitos viduriniojo paleolito industrijos: Tayac (Vakarų europa), Micoque / Mikokas (200–50 tūkst. m. BP, europa, turkija, Šiaurės afrika), Ater (40–22 tūkst. m. BP, Šiaurės afrika), Yabrud (Vakarų azija). Būdingi dirbinių tipai, teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės.

kaulo ir rago dirbinių problematika, pagrindinės radimvietės.literatūra: 1) Gamble C. The Palaeolithic societies of europe. cambridge, 1999, p. 174–

267; 2) Schrenk F., Müller S. The neanderthals. london, new York, 2009; 3) The homi-nid individual in context: archaeological investigations of lower and Middle Palaeolithic landscapes, locales and artefacts / eds. c. Gamble, M. Porr. london, new York, 2005.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais archeologiniais ir antropologiniais kri-terijais remiantis išskiriamas viduriniojo paleolito laikotarpis? 2) apibūdinkite Levallois uolienų apdirbimo techniką. 3) kuo tarpusavyje panašios ir kuo skiriasi savokos Moustier industrija ir Moustier epocha? 4) užduotis. tarpusavyje detaliai palyginkite Moustier in-dustrijos lokalinius variantus.

6. Vėlyvasis paleolitas senajame pasaulyje.reikšminiai žodžiai: Aurignace, Gravette, Epigravette, Solutre, Magdalene, Malta,

Diuktai.sąvokos: keramika, tekstilė, modernusis žmogus, mamutų medžiotojų kultūra.Pagrindiniai vėlyvojo paleolito epochos išskyrimo kriterijai (antropologiniai ir archeo-

loginiai). Pereinamųjų archeologinių industrijų išskyrimo problematika europoje ir artimuo-

siuose rytuose (Chatelperron, Uluzzi, Szeleta, Jerzmanovice, Bohunice industrijos), jų

96


pagrindiniai bruožai ir specifika. neandertaliečių išnykimo ir dabartinio tipo žmogaus išplitimo problematika.

tikrosios vėlyvojo paleolito kultūros europoje (Aurignace, Gravette, Epigravette, So-lutre, Magdalene ir kt.), pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai, teritorija, chrono-logija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės. Mamutų medžiotojų civilizacija: nauji technologiniai išradimai: keramika, tekstilė, menas, kompleksiniai / sudedamieji darbo ir medžioklės įrankiai.

svarbiausios vėlyvojo paleolito kultūros sibire (Malta, Diuktai), kinijoje, indijoje.Mikrolitinio inventoriaus atsiradimas ir pagrindiniai tipologizavimo principai. ats-

kirų mikrolitų kategorijų (trikampiai, lancetai, su užbukinta nugarėle ir kt.) vidinė raida ir tipologija.

kaulo ir rago industrijos atsiradimas, pagrindiniai dirbinių tipai ir jų pasiskirstymas chronologiškai.

literatūra: 1) Djindjian F., Kozlowski J., Otte M. le Paléolithique supérieur en europe. Paris, 1999; 2) Soffer O. The upper Paleolithic of the central russian Plain. san Diego, new York, 1985; 3) hunters of the Golden age: The Mid upper Palaeolithic of eurasia 30,000–20,000 BP / eds. W. roebroeks, M. Mussi, j. svoboda, k. fennema. leiden, 2000; 4) Préhistoire de la grande plaine du nord de l’europe. les échanges entre l’est et l’ouest dans les sociétés préhistoriques / eds. M. otte, j. k. kozłowski. liege, 2002; 5) Dennell R. The Palaeolithic settlement of asia. cambridge, 2009.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie yra pagrindiniai vėlyvojo paleolito išsky-rimo kriterijai? 2) Palyginkite pereinamojo laikotarpio archeologines industrijas, nurody-kite pagrindinius požymius. 3) kokie kaulinių-raginių dirbinių tipai būdingi vėlyvajame paleolite paplitusioms archeologinėms kultūroms? nurodykite pagrindines radimvietes. 4) išsamiai apibūdinkite, kaip suprantate pasakymą „mamutų medžiotojų kultūra“.

7. Afrikos ir Eurazijos mezolitas.reikšminiai žodžiai: Maglemozės kultūra, Beurono kultūra, Ertebølle kultūra, Sauve-

terre kultūra.sąvokos: epipaleolitas, mezolitas, mikrolitai.laikotarpio išskyrimo kriterijai senajame pasaulyje. Pagrindiniai epochos bruožai ir

vidinė chronologija. Pereinamo laikotarpio iš paleolito į mezolitą problematika (epipa-leolitas).

Mikrolitizacijos išplitimas senajame pasaulyje. Pagrindiniai mikrolitų tipai ir jų gamybos principai.

ankstyvojo mezolito svarbiausios kultūrinės grupės (Albany, Capsian, Beuron, Magle-mose, Sauveterre ir kt.) ir jų pagrindiniai bruožai: būdingi dirbinių tipai (titnago, akmens, kaulo ir rago), teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės.

Vėlyvojo mezolito svarbiausios kultūrinės grupės (Ertebølle, Janislavice, Muge, Wilton, Kelteminar ir kt.) ir jų pagrindiniai bruožai: būdingi dirbinių tipai (titnago, akmens, kaulo ir rago, keramikos), teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės.


97

literatūra: 1) Galiński T. społeczeństwa mezolityczne. osadnictwo, gospodarka, kul-tura ludów łowieckich w Viii–iV tys. p.n.e. na terenie europy. szczecin, 2002; 2) Ko-złowski S. K. cultural Differentiation of europe from 10th to 5th Millennium B. c. War-saw, 1975; 3) Mesolithic europe / eds. G. Bailey, P. spikins. cambridge, new York, 2008.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie yra pagrindiniai mezolito epochos iš-skyrimo kriterijai europoje ir azijoje? 2) Palyginkite pagrindinius miškų neolito kultūrų bruožus. 3) išsamiai apibūdinkite vieną iš mezolitinių europos kultūrų.

8. Senojo pasaulio neolitas.reikšminiai žodžiai: linijinės-juostinės keramikos kultūra, Lengyel kultūra, Piltuvėli-

nių taurių kultūra, rutulinių amforų kultūra, Natuf kultūra, Virvelinės keramikos kultū-ra, plačianuoskalinė technologija, kovos kirviai.

sąvokos: neolitizacija, eneolitas, agrarinis neolitas.neolitizacija ir jos židiniai pasaulyje (artimieji rytai, rytų azija, centrinė ir Pietų

amerika, afrika). artimųjų rytų ir Vidurinės azijos neolitizacija (Natuf, Džeitun kultūra). neolitizaci-

jos bangos plitimas iš derlingojo pusmėnulio į europą. europos agrarinio ūkio kultūros (Sesklo, Starčevo, lBk, tripolės, Lengyel, Piltuvėlinių taurių, rutulinių amforų, Virveli-nės keramikos), pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai (titnago, akmens, kaulo ir rago, keramikos), teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės. neolitinės bangos plitimas iš Pietų į Šiaurės europą. tarpinių tarp miškų ir agrarinio neolito kultūrų atsiradimas.

Pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimo ir neolito pabaigos–bronzos amžiaus pradžios išskyrimo problema (eneolitas). Pagrindiniai epochos bruožai ir chronologija; būdingos etnokultūrinės grupės (karanovo kultūra, postvirvelininkai ir kt.), jų teritorija, genezė, svarbiausios gyvenvietės, inventorius, datavimas.

literatūra: 1) Gimbutienė M. senoji europa. Vilnius, 1996; 2) Cauwe N., Do-lukhanov P., Kozłowski J., Van Berg P.–L. le néolithique en europe. Paris, 2007; 3) Whittle A. europe in the neolithic: The creation of new World. cambridge, 1996; 4) Неолит Северной Евразии. Москва, 1996.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išsamiai apibūdinkite pagrindinius pasaulio neo-lizacijos židinius. 2) išsamiai apibūdinkite vieną iš europos neolitinių kultūrų. 3) išsamiai apibūdinkite pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimą ir paplitimą europoje. Paaiškinkite, kodėl vienuose regionuose išskiriamas eneolito laikotarpis, o kituose neskiriamas.

9. Pasaulio akmens amžiaus gyventojų ūkis.reikšminiai žodžiai: pasisavinamasis ūkis, gamybinis ūkis, agrarinis neolitas, uždels-

tos grąžos sistema, mityba.sąvokos: neolitinė revoliucija, neolitizacija.Bendruomenių, besiverčiančių pasisavinamuoju ūkiu, pagrindiniai bruožai ir veiklos

ypatumai. Medžiotojų-rinkėjų bendruomenių maisto gavimo / ieškojimo strategijos ir modeliai. finalinio paleolito šiaurės elnių medžiotojų bendruomenių gyvensena ir ūkis, pagrindinė mitybos bazė (sezoninė šiaurės elnių medžioklė).

98


Mezolito žvejų-medžiotojų bendruomenių gyvensena ir ūkis. Papildomi maisto šalti-niai gaunami iš rinkimo. jūros moliuskų rankiojimas maistui ir kiaukutynų išplitimas.

neolitinė revoliucija – žmonių socialinės sanklodos, tikėjimo ir gyvensenos pokyčiai dėl gamybinio ūkio. Gamybinio ūkio pradmenys ir sklaidos savitumai įvairiuose pasaulio regionuose.

Gyvensenos modelių kaita nuo pasisavinamojo link gamybinio ūkio: teorijos ir praktika.stabiliųjų izotopų teikiama informacija akmens amžiaus bendruomenių mitybai nusta-

tyti. Mainai ir prekyba. Pagrindinių žaliavų (titnago, obsidiano, gintaro) regionų užvaldymas ir įsisavinimas; jų paskleidimas mainų būdu aplinkiniuose regionuose. transportas ir keliai.

literatūra: 1) ethnoarchaeology and hunter–Gatherers: Pictures at an exhibition / eds. k. j. fewster, M. Zvelebil. oxford, 2001; 2) Thorpe I. J. The origins of agriculture in europe. london, new York, 1999; 3) hunters in transition. Mesolithic societies of tem-perate eurasia and their transition to farming / ed. M. Zvelebil. cambridge, london, new York, new rochelle, 2009 (1986); 4) harvesting the sea, farming the forest: The emergence of neolithic societies in the Baltic region / eds. M. Zvelebil, l. Domańska, r. Dennell. sheffield, 1998.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išsamiai palyginkite paleolito ir mezolito epo-chų medžiotojų-rinkėjų bendruomenės ūkį ir gyvenseną. 2) išsamiai apibūdinkite neo-litinę revoliuciją. 3) neolitizacijos ypatumai Pietų ir Šiaurės europoje: kokie esminiai panašumai ir skirtumai?

10. Kultūrinės kaitos ir pasikeitimai. Karyba.reikšminiai žodžiai: tradicija, ideologija, migracija, karyba, ginklas.sąvokos: dėminė difuzija, kultūrinė difuzija, indoeuropiečiai.archeologinės kultūros ir mados. archeologinių kultūrų gyvavimo ilgumo ir tęstinu-

mo problema. archeologinių kultūrų pasikeitimas – tai tradicijų ir ideologijos kaita ar žmonių grupių migracijos? Migracinės bangos vėlyvuoju paleolitu-mezolitu (šiaurinių teritorijų apgyvendinimas, Maglemozės įtaka) ir neolitu (ankstyvųjų žemdirbių bend-ruomenių, finougrų, rutulininkų, virvelininkų).

indoeuropiečių išplitimas europoje ir azijoje. indoeuropiečių protėvynės paieškos. archeologinių, kalbinių ir antropologinių duomenų derinimas M. Gimbutienės, c. renf-rew, V. ivanovo ir t. Gamkrelidzės darbuose.

karyba. Pagrindinės karinių susidūrimų priežastys akmens amžiuje. Žmogaus skelete identifikuotų smurtinių traumų sąsajos su kariniais susidūrimais. Ginklų, kaip atskiros dirbinių kategorijos, atsiradimas neolite (kovos kirviai, durklai, iečių ir strėlių antgaliai).

literatūra: 1) Gimbutienė M. senoji europa. Vilnius, 1996; 2) Guilaine J., Zammit J. The origins of War: Violence in Prehistory. oxford, 2005, p. 40–173.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kodėl keičiasi archeologinės kultūros? tai sub-jektyvus ar objektyvus istorinis procesas? 2) kuo pasireiškė virvelininkų įtaka europos archeologinei medžiagai? 3) kokius regionus tyrinėtojai linkę laikyti indoeuropiečių pro-tėvyne? 4) nurodykite galimus karinių susidūrimų požymius europos neolito archeolo-ginėje medžiagoje.


99

11. Socialinė struktūra. Laidosena.reikšminiai žodžiai: kapas, kapinynas, laidosena, įkapės, inhumacija, kremacija,

auka.sąvokos: kanibalizmas, ritualas, endogamija, egzogamija, hierarchija, statusas.akmens amžiaus gyventojų socialinė struktūra ir jos kaita. socialinės struktūrų atsi-

radimo problematika ankstyvajame paleolite. socialinių struktūrų buvimas viduriniame paleolite (Shanidar atvejis). Genties / šeimos archeologija. sąvokų šeima, bendruomenė, gentis, visuomenė apibrėžimai ir palyginimas. Gyventojų kiekio / tankumo apskaičiavi-mai paleolito–neolito periodais.

Mirusiųjų laidojimo papročio / ritualo atsiradimo viduriniame paleolite problema (kau-lynai, kaulų duobės / zonos). kanibalizmas ir specifinės apeigos su mirusiųjų kūnais.

laidojimo formų kaita ir jų ypatumai vėlyvajame paleolite, mezolite ir neolito pirmo-joje pusėje. kapai gyvenvietėse ir pastatuose (Dolní Vĕstonice, Brno, Kostionki, Sungir). kapinynų (Qafzeh, Skhul, Predmosti, Skateholm, elnių sala) atsiradimo fenomenas.

laidojimo tradicijų pasikeitimas neolito viduryje–antrojoje pusėje. laidojimo pilka-piuose atsiradimo priežastys.

kapų datavimo problematika: tipologiniai principai ir radiokarboninės datos. Įkapių tipai ir jų dėjimo tvarka. ochros pylimas į kapus ir ugnies apeigų pėdsakai bei jų

socialinės interpretacijos. socialinių reikšmių (statuso, turto, lyties) atspindžiai kapuose.Žmonių ligos ir gyvenimo amžiaus ilgumas.literatūra: 1) life in neolithic farming communities: social organization, identi-

ty, and Differentiation / ed. i. kuijt. new York, 2000; 2) Nilsson S. L. embodied rituals and ritualized Bodies: tracing ritual Practices in late Mesolithic Burials. lund, 2003; 3) Midgley M. S. The Monumental cemeteries of Prehistoric europe. stroud, 2005; 4) Back to the origin: new research in the Mesolithic-neolithic Zvejnieki cemetery and environment, northern latvia / eds. l. larsson, i. Zagorska. lund, 2006.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios buvo pagrindinės įkapių grupės ir jų dė-jimo tvarka akmens amžiuje? 2) ar galima neolito kapuose įžvelgti turtinės, hierarchinės, lytinės diferenciacijos požymių? 3) kokių ligų ir traumų pėdsakai atsekami akmens am-žiuje palaidotų žmonių skeletuose? 4) argumentuotai paaiškinkite, kodėl visoje Šiaurės europoje neaptinkama kapų iš finalinio paleolito kultūrų (hamburgo, Bromės, svidrų)?

12. Gyvenvietės ir pastatai.reikšminiai žodžiai: būstas, pastatas, židinys, erdvinė analizė, „sienų efektas“, aptva-

rai, sezoniškumas.sąvokos: killing site, cache, žieminė gyvenvietė / stovykla / tell / tepe / depe / hüyük.Pagrindiniai akmens amžiaus gyvenviečių tipai (medžiotojų stovyklos, žieminės gy-

venvietės, titnago gavybos ir gamybos vietos, killing site, cache) ir jų vidinė struktūra. Geografinės vietovės pasirinkimas gyvenvietėms įkurti.

Ūkinės veiklos zonų išskyrimas (titnago, skaldyklos, odų / kailių, išdirbimo vietos ir kt.). Įvairūs ūkinių zonų statiniai-įrenginiai (užtvankos ir kt.).

100


sezoniškumas. Gyvenviečių tinklo formavimasis bei jo atpažinimas archeologiškai.Pastatų tipai (įgilinti, antžeminiai), jų konstrukcija (stulpiniai, rentininiai, poliniai)

bei raida finalinio paleolito–neolito laikotarpiais. Pastato vietos ir formos nustatymas re-miantis radinių išsidėstymu (radinių koncentracijų vietos-aikštelės, sienų efektas).

Įtvirtinimai (aštriakuolių aptvarai, grioviai) ir jų atsiradimą nulėmusios priežastys.literatūra: 1) Pidoplichko I. G., Allsworth-Jones P. upper Palaeolithic Dwellings of Mam-

moth Bones in the ukraine: kiev–kirillovskii, Gontsy, Dobranichevka, Mezin and Mezhirich. oxford, 1998; 2) Desbrosse R., Kozłowski J. les habitats préhistoriques. Des australopithèques aux premiers agriculteurs. Paris, 2001; 3) huts and houses: stone age and early Metal age Buildings in finland / ed. h. ranta. national Board of antiquities, 2002; 4) neolithic enclo-sures in atlantic northwest europe / eds. t. Darvill, j. Thomas. oxford, 2001.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais kriterijais ir duomenimis remiantis ga-lima nustatyti akmens amžiuje egzistavusių gyvenviečių tipus? 2) nurodykite, kokiose akmens amžiaus gyvenvietėse buvo identifikuotos pastatų liekanos ir kaip jos datuoja-mos. Plačiau apibūdinkite surastus pastatus. 3) kokie įtvirtinimai būdingi neolito epo-chos gyvenvietėms europoje ir azijoje? kas nulėmė šių įtvirtinimų atsiradimą?

13. Menas. Dvasinė kultūra. Tikėjimai.reikšminiai žodžiai: kultas, tikėjimas, pasaulėjauta, zoomorfiniai atvaizdai, antropo-

morfiniai atvaizdai.sąvokos: totemizmas, animizmas, šamanizmas.akmens amžiaus tyrimai – tai tik iškasamų akmens amžiaus dirbinių kolekcionavi-

mas ar medžiaga dvasiniam pasauliui pažinti? akmens amžiaus menas: formos ir būdai. nekilnojamasis menas (urvų, uolų piešiniai ir raižiniai, frizinės juostos, gyvūnų maketai) ir kilnojamasis menas (meniški dirbiniai, statulėlės). Gintaro dirbiniai (figūrėlės, kabu-čiai, sagutės, karoliai). Zoomorfiniai ir antropomorfiniai atvaizdai.

Gyventojų pasaulėjauta. aukojimai. Šamanizmas. tikėjimai ir jų kaita bėgant laikui ir keičiantis ūkiui (toteminiai-animistiniai tikėjimai, protėvių kultas). antropomorfinių dievybių atsiradimas.

literatūra: 1) Gimbutas M. The Goddesses and Gods of old europe: 6500-3500 Bc. Myths and cult images. london, 1996; 2) Dating and the earliest known rock art. Papers presented in symposia 1–3 of the siarB congress, cochabamba, Bolivia, april 1997 / eds. M. strecker, P. Bahn. oxford, 1999; 3) Płonka T. The Portable art of Mesolithic europe. Wrocław, 2003; 4) Bosinski G. Gönnersdorf–eiszeitjäger am Mittelrhein. koblenz, 1981.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie papuošalai iš gintaro buvo gaminami neolito laikotarpiu europoje? 2) kokie tikėjimai ir kodėl buvo kultivuojami finalinio pa-leolito ir mezolito laikotarpiais europos medžiotojų ir žvejų bendruomenėse? 3) kokie veiksniai nulėmė protėvių kulto atsiradimą neolito epochoje?

14. Amerikos ir Australijos žemynų apgyvendinimas akmens amžiuje.reikšminiai žodžiai: Clovis kultūra, Folsom kultūra, australijos skaldytinių įrankių ir

gremžtukų tradicija, australijos smulkių įrankių tradicija.sąvokos: paleoindėnai, archainis periodas.


101

Šiaurės ir Pietų amerikos žemynų pirminio apgyvendinimo mokslinė ir metodologi-nė problematika. Pagrindinės amerikos kontinentų apgyvendinimo teorijos. chronolo-ginių sistemų įvairovė.

Paleoindėnai (12000–10000/8000 m. prieš kr.): žymiausios kultūrinės grupės (preClo-vis, Clovis, Folsom). laikotarpio chronologija ir pagrindiniai bruožai.

archainis periodas (10000/8000–3000/500 m. prieš kr.): uolienų apdirbimo tradici-jos, keramikos atsiradimas (2500 m. prieš kr.). Pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimo problematika.

australijos pirminio apgyvendinimo problematika. seniausios archeologinės vietovės (Malakunanja, Devil‘s Lair, Munga). Žymiausios kultūrinės grupės: australijos skaldy-tinių įrankių ir gremžtukų tradicija (>5000 m. prieš kr.) ir australijos smulkių įrankių tradicija (nuo 5000 m. prieš kr. iki dabar).

literatūra: 1) The first americans: The Pleistocene colonization of the new World / ed. n. G. jablonski. san francisco, 2002; 2) Clark G. World Prehistory in new Perspective. cambridge, 1996, p. 350–365, 383–393, 409–422, 426–433, 454–483; 3) The settlement of the american continents: a Multidisciplinary approach to human Biogeography / eds. M. Barton, G. a. clark, D. r. Yesner, G. a. Pearson. tucson, 2004.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Glaustai atpasakokite pagrindines amerikos kontinento pirminio apgyvendinimo teorijas. nurodykite pagrindinius argumentus už ir prieš. 2) apibūdinkite pagrindines Šiaurės amerikos archainio periodo kultūrines gru-pes. 3) kokia australijos žemyno pirminio apgyvendinimo problematika?

Seminarų ir pratybų temos1. Mamutų medžiotojų bendruomenės ir jų pasaulis.2. Neolitizacija ir jos ypatumai įvairiuose pasaulio regionuose.

Rekomenduojama literatūra: 1) Clark G. World Prehistory in new Perspective (3rd ed.). cambridge, 1996,

p. 1–73, 95–150, 210–230, 250–257, 288–293, 321–330, 337–344, 350–361, 383–393, 409–422, 428–433, 454–471; 2) Gimbutas M. The Goddesses and Gods of old europe: 6500–3500 Bc. Myths and cult images. london, 1996; 3) Płonka T. The Portable art of Mesolithic europe. Wrocław, 2003; 4) hunters in transition. Mesolithic societies of temperate eurasia and their transition to farming / ed. M. Zvelebil. cambridge, lon-don, new York, new rochelle, 2009 (1986); 5) harvesting the sea, farming the forest: The emergence of neolithic societies in the Baltic region / eds. M. Zvelebil, l. Domańs-ka, r. Dennell. sheffield, 1998; 6) Tattersall I. The World from Beginnings to 4000 Bce. oxford, new York, 2008, p. 19–108; 7) Gamble C. The Palaeolithic societies of europe. cambridge, 1999; 8) Dennell R. The Palaeolithic settlement of asia. cambridge, 2009; 9) Schrenk F., Müller S. The neanderthals. london, new York, 2009; 10) life in neolithic farming communities: social organization, identity, and Differentiation / ed. i. kuijt. new York, 2000; 11) Préhistoire de la grande plaine du nord de l’europe. les échanges entre l’est et l’ouest dans les sociétés préhistoriques / eds. M. otte, j. k. kozłowski. liege, 2002.

102


Akmens amžius Lietuvoje ir Rytų Baltijos regionelekt. dr. egidijus Šatavičius

Temos anotacija. tai – gilinamoji lietuvos ir rytų Baltijos regiono akmens amžiaus laikotarpio tema. studentai supažindinami su akmens amžiaus laikotarpio lietuvos ir europos periodizacijos sistemomis ir su akmens amžiaus laikotarpio tyrimų istorija. analizuojamos mineralinių ir organinių žaliavų fizinės-cheminės savybės, jų paplitimas, gavyba ir panaudojimas ūkyje.

temos metu daugiausia dėmesio skiriama detaliai paleolito, mezolito ir neolito perio-dų etnokultūrinių grupių analizei ir aptarimui: jų genezei, raidai, chronologijai, ypač – tit-nago ir akmens, kaulo ir rago inventoriui bei keramikai. išsamiai analizuojama gyvense-nos modelių kaita bei socialiniai pokyčiai, akmens amžiaus gyventojų ūkis, neolitizacijos raida, jos plitimo kryptys ir etapai.

analizuojama tradicijų ir ideologijos kaita ir migracinės bangos vėlyvajame paleo-lite–neolite, regiono indoeuropeizacijos problematika, laidosena, jos ypatumai ir kaita regione, akmens amžiaus žmonių antropologinis tipas ir jo kaita.

remiantis archeologinių tyrimų medžiaga analizuojama regiono akmens amžiaus gyvenviečių struktūra, pirmieji įtvirtinimai, pastatai ir jų tipai. atsižvelgiant į turimą medžiagą bandoma analizuoti to meto žmonių tikėjimus, aukojimą, pasaulėjautą bei jų pasireiškimą dekoruotose meno dirbiniuose. Įvairių akmens amžiaus tyrimų sritims ap-tarti pasitelkiami kitų mokslo sričių duomenys (etnografiniai, etnoarcheologiniai, paleo-geografiniai, biomedicininiai, kalbiniai).

Baigę šį modulį, studentai: 1) žino pagrindinius duomenis apie akmens amžių lietuvoje ir rytų Baltijos regione bei suvokia aptariamojo laikotarpio raidos dėsningumus ir savitumus, periodizacijas; 2) išmano akmens amžiaus laikotarpio šaltinius, geba juos analizuoti bei in-terpretuoti, formuluoti mokslinio tyrimo problemas, tikslus ir uždavinius; tyrimų rezultatus geba pristatyti žodžiu ir raštu archeologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma; 3) geba aptariamo laikotarpio archeologijos žinias taikyti lauko ir laboratorinių tyrimų sąlygomis, suprasti, interpretuoti, gretinti ir analizuoti archeologinių tyrimų rezultatus; 4) geba komu-nikuoti, tinkamai plėtoti diskusiją ir apibendrinti nuomones, korektiškai išreikšti kritiką kitų pasisakymų ar nuomonių atžvilgiu, apibendrinti ir priimti kompromisines nuomones.

Temos programa1. Akmens amžiaus tyrimų istorija.reikšminiai žodžiai: Z. Glogeris, V. Šukevičius, P. tarasenka, r. indreko, k. jablons-

kis, senienų muziejus, mokslinės draugijos, kolekcijos, rytų Prūsija.sąvokos: periodizacija, paleolitas, mezolitas, neolitas, eneolitas, bronzos amžius.akmens amžiaus epochos apibrėžimas ir pagrindiniai išskyrimo kriterijai; akmens

amžiaus periodai ir periodizacinės sistemos europoje ir lietuvoje. epipaleolito ir eneo-lito periodų išskyrimo problematika Šiaurės europoje ir lietuvoje. svarbiausių procesų lietuvoje ir kituose regionuose (bei pasauliniu masteliu) sugretinimas ir palyginimas.


103

svarbiausieji akmens amžiaus epochos pažinimo etapai, tyrinėtojai, jų darbai bei reikšmė istorinio proceso pažinimui; tyrimų institucijos bei jų veikla; svarbiausioji moks-linė literatūra.

Pirmasis etapas (XiX a. pirmasis–trečiasis ketvirčiai) – naratyvinis laikotarpis: bend-rais bruožais stengiamasi apibūdinti epochą (t. narbutas (t. narbut), e. tiškevičius (e. tyszkiewicz), k. tiškevičius (k. tyszkiewicz), pateikiami pirmieji pavieniai dirbiniai (akmeniniai kirveliai, raginis kirvelis). Pirmųjų muziejų kūrimasis (senienų muziejus).

antrasis etapas (XiX a. trečiasis ketvirtis–XX a. 5-asis dešimtmetis) – archeologinių gyvenviečių paieška ir kartografavimas. Pirmosios ženklesnės akmens amžiaus dirbinių kolekcijos (Z. Glogeris, t. Daugirdas, P. tarasenka, k. jablonskis) ir pavieniai mažos ap-imties tyrimai. Mokslinės draugijos ir jų veikla.

trečiasis etapas (XX a. 5-asis dešimtmetis –1990 m.) – archeologinių gyvenviečių plataus masto moksliniai tyrimai. r. rimantienės tyrimai Pietų, Vidurio lietuvoje ir pajūryje, a. Girininko – Šiaurės rytų lietuvoje, a. Butrimo – Biržulio ežero regione, V. juodagalvio – užnemunėje. Pagrindiniai laikotarpio bruožai ir tyrimų lygis.

ketvirtasis etapas (nuo 1990 m.) – naujų metodų taikymas tyrinėjant akmens amžiaus objektus. naujos akmens amžiaus tyrimų mokyklos susiformavimas kretuono ekspedi-cijos pagrindu. kritinis požiūris į kompleksų homogeniškumą; trijų dimensijų fiksavimo sistema, sluoksnių sijojimas ir plovimas, kompiuterinės informacijos apdorojimo siste-mos, naujų gamtamokslių metodų pritaikymas tiriant akmens amžiaus objektus bei ap-dorojant tyrimų medžiagą.

akmens amžiaus tyrimai už lietuvos ribų. rytų Prūsija: svarbiausi tyrėjai (o. tisch-ler, e. hollack, a. Bezzenberger, l. kilian, h. Gross, k. stadie, c. engel ir kt.) ir jų darbai; mokslinių draugijų (Physikalisch-ökonomischen Gesellschaft, „Prussia“) veikla. Pirmieji apibendrinamojo pobūdžio darbai ir etnogenezinės išvados (k. Grewingk – finougrų ir j. r. aspelin – baltų apgyvendintos teritorijos). latvija ir estija: svarbiausi tyrėjai (r. in-dreko, l. ir k. jaanitsai, n. Gurina, e. Štrums, f. ir i. Zagorskiai, i. lozė) ir jų darbai.

Pagrindiniai lietuvos muziejai (nacionalinis, kauno Vytauto Didžiojo karo, nal-šios, alkos) bei jų kolekcijos (V. Šukevičiaus, k. jablonskio, P. tarasenkos), atspindinčios akmens amžiaus epochą.

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 17–27, 73–78, 123–129; 2) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje (1-asis leid.). Vilnius, 1984, p. 5–11; 3) Zabiela G. Vandalinas Šukevičius – akmens amžiaus gyvenvie-čių tyrinėtojas (150-ųjų gimimo metinių sukakčiai pažymėti) // lietuvos archeologija. 2002, t. 23, p. 9–28.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokius etapus yra skirstomas akmens amžiaus epochos mokslinis pažinimas lietuvoje? Pateikite išsamius etapų apibūdinimus, tyrinė-tojus ir jų pagrindinius darbus. 2) kokie V. Šukevičiaus nuopelnai tyrinėjant akmens am-žiaus epochą lietuvoje? 3) koks r. rimantienės indėlis į neolito epochos tyrimus? nu-rodykite pagrindinius tyrinėtus objektus, teorijas, darbus. 4) kokie vokiečių archeologų nuopelnai tyrinėjant akmens amžiaus epochą rytų Prūsijoje?

104


2. Gamtinės aplinkos raida vėlyvuoju ledynmečiu ir holocenu.reikšminiai žodžiai: ledynmečiai, tarpledynmečiai, palinologija, geomorfologija, geo-

loginės nuogulos, flora, fauna.sąvokos: kvarteras, pleistocenas, holocenas, chronozona, megafauna, geomorfologija.Žemės raidos chronologinė sistema. kvartero periodas ir jo padaliniai – pleistocenas

ir holocenas. ledynmečių ir tarpledynmečių ciklai bei pagrindiniai jų bruožai. Paskuti-niojo nemuno ledynmečio ypatumai ir pagrindinės atsitraukimo fazės bei stadijos (Grū-dos, Žiogelių, rytų lietuvos ir t. t.). Geomorfologija. Dabartinio lietuvos reljefo genezė ir chronologijos problemos. nuosėdinės uolienos: jų rūšinė sudėtis ir kilmė. ledyninės nuogulos: morenos (jų tipai), fliuvoglacialinės ir limnoglacialinės nuogulos. eolinės dan-gos, jų formavimosi ypatumai. limninės ir aliuvinės nuogulos, jų tipai ir įvairovė. Bioge-ninės nuogulos (durpės, gėlavandenės klintys, sapropelis, dumblas), jų kilmė ir įvairovė. hidrografinio tinklo (upių ir ežerų) susidarymo ypatumai ir jų svarba akmens amžiaus tyrimams. ežerų dubenys ir jų genezė. terasiniai slėniai, terasų kilmė ir susidarymo ypa-tumai. Baltijos jūros raidos pagrindiniai etapai: Baltijos ledyninis ežeras, joldijos jūra, ancyliaus ežeras, litorinos jūra, Postlitorinos jūra, ir chronologija. kuršių nerijos for-mavimosi pagrindiniai etapai. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno gamtiniai-klimatiniai periodai ir pagrindiniai jų bruožai. Palinologija ir šio metodo taikymo galimybės. floros ir faunos rūšinė sudėtis bei jos kaita per paskutiniuosius 15 tūkstančių metų. Megafauna ir jos išnykimo problematika.

literatūra: 1) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Qu-arries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009; 2) Kabailienė M. lietuvos holoce-nas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990, p. 51–163.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Į kokius gamtinius periodus skirstomas vėlyva-sis ledynmetis ir holocenas? nurodykite pagrindinius periodų bruožus ir chronologiją. 2) kokius žinote kvartero periodo geologinių nuogulų tipus? kokie pagrindiniai jų bruo-žai? 3) ką tyrinėja geomorfologijos mokslas ir kokios šio mokslo sąsajos su archeologija? 4) Palyginkite, kokia yra upių ir ežerų slėnių kilmės bei raidos tarpusavio koreliavimo galimybė. nurodykite, kaip kinta terasiniai slėniai einant šiaurės pietų kryptimi.

3. Žaliavos. Titnago ir kitų uolienų apdirbimas.reikšminiai žodžiai: žaliava, titnagas, kvarcas, kvarcitas, smiltainis, gintaras, nomen-

klatūra.sąvokos: tipologija, tipas, radinys, dirbinys, retušas, eolitai, traseologija.Mineralinių (titnago, smiltainio, kvarcito, kvarco ir kt.) žaliavų fizinės-cheminės sa-

vybės, jų paplitimo arealas bei gavyba ir panaudojimas ūkyje; žaliavų išeigos rajonų val-dymo struktūros ir produkcijos paskleidimas. organinių (gintaro, kaulas ir ragas, medis ir kt.) žaliavų fizinės-cheminės savybės, jų panaudojimas ūkyje.

titnago ir kitų uolienų apdirbimo strategija ir tikslai. Pirminio apdirbimo etapas: ža-liavos pasirinkimas, nuskėlimo-nuspaudimo būdai, skaldytinių formavimas bei jų tipai; ruošinio (skeltė, nuoskala) gavimas. titnago ir kitų uolienų antrinio apdirbimo etapas –


105

pagrindiniai apdirbimo būdai (retušas, rėžtukinis nuskėlimas, šlifavimas, gręžimas) ir jų ypatumai bei taikytinos technikos. Dirbinių kategorijos ir pagrindiniai jų bruožai. Dir-binių tipų vidinė nomenklatūra. Pagrindinės sąvokos ir apibrėžimai. traseologija ir jos teikiamos galimybės. skaldymo technikos ir dirbinių gamybos tradicijų kaita.

Pagrindiniai bruožai, leidžiantys atpažinti žmogaus tikslingai suskaldytų uolienų pa-vyzdžius. Gamtai būdingi uolienų skaldymo požymiai (eolitai).

literatūra: 1) Andrefsky W. Jr. lithic technology: Measures of Production, use, and curation. cambridge, 2008; 2) Kozłowski J. K., Kozłowski S. K. upper Palaeolithic and Mesolithic in europe. taxonomy and Palaeohistory. Wrocław, Warszawa, kraków, Gdańsk, 1979; 3) Гурина Н. Н. Древние кремнедобывающие шахты на территории СССР. Ленинград, 1976.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiose geologinėse struktūrose randamos tit-nago išeigos lietuvoje bei aplinkiniuose kraštuose? nurodykite pagrindines jų ypatybes. 2) Detaliai apibūdinkite titnago ir kitų uolienų pagrindinius apdirbimo etapus. 3) kas yra eolitai? Pateikite jų mokslinio interpretavimo pavyzdžių. 4) Palyginkite, kokia titnago apdirbimo technika ir kokie dirbinių tipai būdingi finalinio paleolito ir vėlyvojo neolito epochose egzistavusioms kultūroms.

4. Vėlyvojo paleolito epocha.reikšminiai žodžiai: pirminis apgyvendinimas, Madleno kultūra, hamburgo kultūra,

federmeserio kultūra, Bromės kultūra, arensburgo kultūra, svidrų kultūra, įkotiniai ant-galiai, antgaliai su peteliais.

sąvokos: finalinis paleolitas, kultūra, industrija.laikotarpio išskyrimo kriterijai lietuvoje ir pasaulyje. Pagrindiniai epochos bruožai

ir chronologija. finalinio paleolito samprata ir padėtis vėlyvojo paleolito sistemoje. Vėly-vojo paleolito epochos periodizacinių sistemų įvairovė lietuvoje ir europoje.

senųjų hominidų ir dabartinio tipo žmogaus išplitimo kaimyniniuose kraštuose ir lietuvoje problematika. lietuvos pirminio apgyvendinimo problematika: spėjami se-niausieji apgyvendinimo pėdsakai Butėnų ir Merkinės tarpledynmečiais. ankstesnėms epochoms būdingi titnago radiniai ir jų radimvietės lietuvoje (kretuonas, titno ežero titnago kasyklos).

lietuvos finalinio paleolito archeologinės kultūros ir industrijos (hamburgas, feder-meseris, Bromė, arensburgas, svidrai): pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai, teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės.

kultūrinių horizontų išlikimo problematika: juos ardantys gamtiniai (krioturbacija, solifliukcija) ir biologiniai (bioturbacija) veiksniai. kompleksų vienalytiškumas / homo-geniškumas.

kaulo ir rago dirbinių problematika lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose: ar galima juos susieti su viena ar kita egzistavusia archeologine kultūra. Pagrindinės šių dirbinių radimvietės.

literatūra: 1) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 9–57; 2) Ša-tavičius E. Vėlyvojo paleolito kultūros ir jų likimas ankstyvajame mezolite. Daktaro di-

106


sertacija. Vilnius, 2001; 3) Зализняк Л. Л. Охотники на северного оленя Украинского Полесъя эпохи финального палеолита. Киев, 1989, c. 12–89.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais archeologiniais ir antropologiniais kriterijais remiantis išskiriamas vėlyvojo paleolito laikotarpis? 2) kokios archeologinės kultūros išskiriamos lietuvos teritorijoje? 3) kokie kaulo ir rago dirbinių tipai būdingi finaliniame paleolite paplitusioms archeologinėms kultūroms? nurodykite pagrindines radimvietes. 4) Palyginkite r. rimantienės, t. ostrausko ir e. Šatavičiaus finalinio paleolito periodizacines sistemas. nurodykite pagrindinius jų pranašumus ir trūkumus.

5. Mezolito epocha.reikšminiai žodžiai: mezolitas, kundos kultūra, Maglemozės kultūra, janislavicų kul-

tūra, mezolitinė nemuno kultūra.sąvokos: epipaleolitas, postsvidrinė tradicija, postarensburginė tradicija, mikrolitai.laikotarpio išskyrimo problematika lietuvoje ir pasaulyje. svarbiausi epochos bruo-

žai ir chronologija. epipaleolito kaip laikotarpio ir kultūros samprata europoje ir lietu-voje. Mezolito epochos periodizacinių sistemų įvairovė lietuvoje ir europoje.

Postarensburginės ir postsvidrinės tradicijos Šiaurės europoje. rytų Baltijos regiono mezolito archeologinės kultūros (kunda, Postarensburgas / kudlajevka / stavinogas, Magle-mozės tradicija / janislavicų kultūra, mezolitinė nemuno kultūra): pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai, teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės.

kultūrinių horizontų ir kompleksų vienalytiškumo / homogeniškumo problema: ar „gryni“ kompleksai iš tikrųjų egzistavo, ar tai tik archeologų subjektyvus įsivaizdavimas?

Mikrolitinio inventoriaus pagrindiniai tipologizavimo principai. atskirų mikrolitų kategorijų (trikampiai, lancetai, su užbukinta nugarėle ir kt.) vidinė raida ir tipologija.

kaulo ir rago dirbinių problematika lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose: ar galima juos susieti su viena ar kita egzistavusia archeologine kultūra? Pagrindinės šių dirbinių radimvietės (Balsupiai, ežerėlis, Būdviečiai).

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 73– 119; 2) Ostrauskas T. lietuvos mezolito gyvenviečių periodizacija. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1998; 3) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 58–115.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo archeologiškai išsiskiria mezolito laiko-tarpis lietuvoje? 2) kokios archeologinės kultūros yra išskiriamos lietuvos teritorijoje mezolito periode? 3) kas yra mikrolitai ir kokia jų vidinė nomenklatūra? 4) kodėl dabar-tiniu metu atsisakyta išskirti epipaleolitinę kultūrą?

6. Neolito epocha: miškų neolitas.reikšminiai žodžiai: neolitas, narvos kultūra, nemuno kultūra, Šukinės-duobelinės

keramikos kultūra, plačianuoskalinė technologija.sąvokos: miškų neolitas, bekeramikinis neolitas, keramikinis mezolitas.laikotarpio išskyrimo kriterijai lietuvoje ir senajame pasaulyje. Pereinamojo laiko-

tarpio iš mezolito į neolitą problematika: bekeramikinis neolitas, keramikinis mezolitas,


107

miškų neolitas. Pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimo ir neolito pabaigos–bronzos am-žiaus pradžios išskyrimo problema. Pagrindiniai epochos bruožai ir vidinė chronologija.

Miškų neolito kultūros (narvos, nemuno, Šukinė-duobelinė), pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai (titnago, akmens, kaulo ir rago, keramikos), teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės (kretuono, Biržulio, Dubičių, Šventosios, lu-bano, Gipkos / Pucrienų mikroregionai). nemuno kultūros išskyrimo problematika Pietų lietuvoje (objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai). etnokultūrinė situacija Pietų lietuvoje vėlyvajame neolite: „kultūrinę maišalynę“ nulėmę objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai.

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 123–175; 2) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 116–327; 3) Лозе И. А. Поселения каменного века Лубанской низины: мезолит, ранний и средний неолит. Рига, 1988, c. 18–112.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie yra pagrindiniai neolito epochos išskyrimo kriterijai europoje ir lietuvoje? 2) apibūdinkite pagrindinius miškų neolito kultūrų bruožus. 3) neolitinės nemuno kultūros arealo išskyrimo problema: apžvelkite autorius ir jų nuomones.

7. Neolito epocha: agrarinis neolitas. Neolito ir bronzos amžiaus sandūra.reikšminiai žodžiai: linijinės-juostinės keramikos kultūra, Piltuvėlinių taurių kultūra,

rutulinių amforų kultūra, Pamarių kultūra, Virvelinės keramikos kultūra, ivno kultūra, tšineco kultūrinis horizontas.

sąvokos: agrarinis neolitas, neolitizacija.neolitizacija lietuvoje ir Baltijos regione. agrarinio ūkio kultūros (Piltuvėlinių taurių,

rutulinių amforų, Virvelinės keramikos), pagrindiniai jų bruožai, būdingi dirbinių tipai (titnago, akmens, kaulo ir rago, keramikos), teritorija, chronologija, genezė, svarbiausios tyrinėtos gyvenvietės lietuvoje ir kituose regionuose. tarpinio tipo kultūrų tarp miškų ir agrarinio neolito atsiradimas regione: Pamarių kultūros fenomenas.

Pereinamo laikotarpio iš neolito į bronzos amžių problematika. Pirmųjų metalinių dirbinių atsiradimas, neolito pabaigos ir bronzos amžiaus pradžios atskyrimo problema. Pagrindiniai epochos bruožai ir chronologija; būdingos etnokultūrinės grupės (ivno kultūra, tšineco horizontas, postvirvelininkai ir kt.), jų teritorija, genezė, svarbiausios gyvenvietės, inventorius, datavimas.

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 176–198, 255–264; 2) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 116–327; 3) Лозе И. А. Поздний неолит и ранняя бронза Лубанской равнины. Рига, 1979.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kas yra agrarinis neolitas ir kuo jis skiriasi nuo miškų neolito? 2) kokia mūsų regiono archeologinė medžiaga priskiriama prie agrarinio neolito kultūrų ir kodėl? 3) kuo panaši ir kuo skiriasi Pamarių kultūra nuo miškų ir agrarinio neolito kultūrų?

8. Ekologija ir ekonomika. Akmens amžiaus gyventojų ūkis.reikšminiai žodžiai: ūkis, ekonomika, neolitizacija, kiaukutynai, prasimaitinimas,

gyvensena, stabiliųjų izotopų analizė.

108


sąvokos: medžiotojų, rinkėjų ir žvejų bendruomenės, pasisavinamasis ūkis, gamybinis ūkis, agrarinis neolitas, neolitinė revoliucija, uždeltos grąžos sistema.

Bendruomenių, besiverčiančių pasisavinamuoju ūkiu, pagrindiniai bruožai ir veiklos ypatumai. Medžiotojų ir rinkėjų bendruomenių maisto gavimo / ieškojimo strategijos ir modeliai. finalinio paleolito šiaurės elnių medžiotojų bendruomenių gyvensena ir ūkis, pagrindinė mitybos bazė (sezoninė šiaurės elnių medžioklė).

Mezolito žvejų ir medžiotojų bendruomenių gyvensena ir ūkis. Papildomas maisto šaltinis – rinkimas. kiaukutyninės gyvenvietės Baltijos regione.

neolitizacijos proceso įtakoti pakitimai žmonių socialinėje sanklodoje, tikėjimuose, gyvensenoje. Gamybinio lietuvos ūkio pradmenys ir sklaidos savitumai remiantis M. Zvelebilo, r. rimantienės, a. Girininko, i. lozės ir kt. tyrėjų duomenimis.

Gyvensenos modelių kaita nuo pasisavinamojo link gamybinio ūkio: teorijos ir praktika.

stabiliųjų izotopų teikiama informacija akmens amžiaus bendruomenių mitybai nustatyti. Mainai ir prekyba Pietryčių ir rytų Baltijos regione. Pagrindinių žaliavų (titnago, gintaro) regionų užvaldymas ir įsisavinimas; jų paskleidimas mainų keliu aplinkiniuose regionuose. egzotinių uolienų ir dirbinių paplitimas regione. transportas ir keliai.

literatūra: 1) Daugnora L., Girininkas A. rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena Xi–ii tūkstm. pr. kr. kaunas, 2004; 2) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 62–66, 103–112, 198–230; 3) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 39–46, 95–99, 163–187, 270–286.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kodėl mezolito laikotarpiu pasikeitė pagrindinė mitybos bazė, vietoj anksčiau kultivuotos medžioklės pereita prie žvejybos? 2) Detaliai nupasakokite, kas yra neolitinė revoliucija. 3) neolitizacijos ypatumai Šiaurės europoje ir lietuvoje: kokie esminiai panašumai ir skirtumai?

9. Kultūrinė kaita ir pokyčiai. Karyba.reikšminiai žodžiai: tradicija, mada, kaita, ideologija, migracija, ginklai, karyba.sąvokos: archeologinė kultūra, dėminė difuzija, kultūrinė difuzija, indoeuropiečiai.archeologinių kultūrų tęstinumo problema rytų Baltijos regione (objektyvūs ir

subjektyvūs tyrimų aspektai). archeologinių kultūrų pasikeitimą lemiantys veiksniai: žmonių grupių migracija, o gal tradicijų ar ideologijos kaita? Migracinės bangos vėlyvajame paleolite–neolite (Maglemozės įtaka, finougrai, rutulininkai ir virvelininkai).

indoeuropiečių išplitimas rytų Baltijos regione ir aplinkiniuose kraštuose. Baltų genezės problematika M. Gimbutienės, r. rimantienės, a. Girininko, i. lozės ir kitų tyrėjų darbuose.

karyba. Pagrindinės karinių susidūrimų priežastys akmens amžiaus laikotarpiu. Žmogaus skelete identifikuotų smurtinių traumų sąsajos su kariniais susidūrimais. Ginklų, kaip atskiros dirbinių kategorijos, atsiradimas vėlyvajame neolite.

literatūra: 1) Girininkas A. Migraciniai procesai rytų Pabaltijyje vėlyvajame neolite. Virvelinės keramikos kultūra // lietuvos archeologija. 2002, t. 23, p. 73–92; 2) Girininkas A.


109

akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 248–255; 3) Šatavičius E. akmens amžiaus karyba lietuvoje // karo archyvas. 2004, t. 19, p. 6–29.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) rytų Baltijos regione neolito epochoje gausiai aptinkama finougriškos medžiagos. nurodykite galimus jos išplitimo šiame regione teo-rinius modelius. 2) kuo pasireiškė virvelininkų įtaka lietuvos archeologinei medžiagai? 3) Palyginkite a. Girininko ir r. rimantienės teorijas apie baltų etnogenezę. nurodykite jų stipriąsias ir silpnąsias vietas. 4) nurodykite galimus karinių susidūrimų požymius lietuvos akmens amžiaus archeologinėje medžiagoje.

10. Socialinė struktūra. Laidosena. Fizinė antropologija.reikšminiai žodžiai: kapas, kapinynas, laidosena, įkapės, inhumacija, kremacija, auka,

antropologinis tipas.sąvokos: gentis, šeima, bendruomenė, endogamija, egzogamija, hierarchija, statusas.akmens amžiaus gyventojų socialinė struktūra ir jos kaita. socialinės struktūros kaitą

lemiančios priežastys. sąvokų šeima, bendruomenė, gentis, visuomenė apibrėžimai ir paly-ginimas. Gyventojų kiekio / tankumo apskaičiavimai finalinio paleolito–neolito periodais.

Mirusiųjų laidojimo vėlyvuoju paleolitu problema. kapų nerandama, manoma, kad to priežastys yra ypatingos gamtinės sąlygos, kitokie mirusiojo laidojimo papročiai, tyri-mų spragos.

laidojimo formų kaita ir jų ypatumai mezolite–neolito pirmojoje pusėje. kapai gy-venvietėse ir pastatuose; kapinynai (Duonkalnis, spiginas, Zvejnieki) ir jų atsiradimo priežastys.

laidojimo tradicijų pasikeitimas neolito antrojoje pusėje, mirusiojo laidojimas suriestoje padėtyje.

kapų datavimo problematika: tipologiniai principai ir radiokarboninės datos. Įkapių tipai ir jų dėjimo tvarka. ochros pylimas į kapus ir ugnies apeigų pėdsakai bei

jų socialinės interpretacijos. socialinių reikšmių (statuso ir turto) atspindžiai kapuose.akmens amžiaus žmonių antropologinis tipas ir jo kaita; archeologinės kultūros ir

antropologinio tipo susiejimo problematika. Žmonių ligos ir gyvenimo amžiaus ilgumas; smurtinių sužeidimų žymės skelete ir jų galimas archeologinis kontekstas.

literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 66–67, 112–118, 230–239; 2) lietuvos archeologija. 1982, t. 4; 3) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 46–51, 104–109, 188–189, 203–208, 302–305, 309–312.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios vėlyvojo mezolito mirusiųjų laidojimo tradicijos lietuvos teritorijoje? 2) kokios pagrindinės įkapių grupės ir jų dėjimo tvarka akmens amžiuje? 3) kokių ligų ir traumų pėdsakai atsekami akmens amžiuje palaidotų žmonių skeletuose? 4) argumentuotai paaiškinkite, kodėl visoje Šiaurės europoje neap-tinkama kapų iš finalinio paleolito kultūrų (hamburgo, Bromės, svidrų).

11. Gyvenvietės ir pastatai.reikšminiai žodžiai: gyvenviečių tipai, būstas, pastatas, židinys, „sienų efektas“, ap-

tvarai, įtvirtinimai.sąvokos: erdvinė analizė, ūkinė zona, sezoniškumas, cache, killing site.

110


Pagrindiniai akmens amžiaus gyvenviečių tipai (medžiotojų stovyklos, žieminės gy-venvietės, titnago gavybos–gamybos vietos, killing site, cache) ir jų vidinė struktūra. Geo-grafinės vietovės pasirinkimas gyvenvietėms įkurti.

Ūkinės veiklos zonų išskyrimas: reali tyrimų situacija ir galimos interpretacijos. Įvai-rūs ūkinių zonų statiniai-įrenginiai (užtvankos ir kt.).

sezoniškumas. Gyvenviečių tinklo formavimasis ir jo atpažinimas archeologiškai.Pastatų tipai (įgilinti, antžeminiai), jų konstrukcija (stulpiniai, rentiniai, poliniai) bei

raida finalinio paleolito–neolito laikotarpiais. Pastato vietos ir formos nustatymas re-miantis radinių išsidėstymu (radinių koncentracijų vietos-aikštelės, „sienų efektas“).

Įtvirtinimai (aštriakuolių aptvarai, grioviai) ir jų atsiradimą nulėmusios priežastys.literatūra: 1) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda,

2009, p. 103–105, 230–237; 2) Grinkevičiūtė A. Pastatai lietuvos akmens amžiaus gy-venviečių duomenimis // lietuvos archeologija. 2005, t. 28, p. 33–58; 3) Rimantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996, p. 46–50, 99–104, 158–162, 260–270.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiais kriterijais ir duomenimis remiantis ga-lima nustatyti akmens amžiuje egzistavusių gyvenviečių tipus? 2) nurodykite, kokiose akmens amžiaus gyvenvietėse buvo identifikuotos pastatų liekanos ir kaip jos datuoja-mos. Plačiau apibūdinkite surastus pastatus. 3) kokie įtvirtinimai būdingi neolito epo-chos gyvenvietėms europoje ir lietuvoje? kas nulėmė šių įtvirtinimų atsiradimą?

12. Menas. Dvasinė kultūra. Tikėjimai.reikšminiai žodžiai: uolų raižiniai, pasaulėjauta, zoomorfiniai atvaizdai, antropomor-

finiai atvaizdai.sąvokos: totemizmas, animizmas, šamanizmas, kultas, tikėjimas, aukojimai.akmens amžiaus menas: formos ir būdai. nekilnojamasis menas (uolų raižiniai) ir

kilnojamasis menas (dekoruoti dirbiniai / odiniai, skulptūrėlės, papuošalai). Gintaro dir-binių išplitimas regione neolito antrojoje pusėje (figūrėlės, kabučiai, sagutės, karoliai). Zoomorfiniai ir antropomorfiniai atvaizdai.

Gyventojų pasaulėjauta. aukojimai. Šamanizmas. tikėjimai ir jų kaita dėl laiko ir ūkio pokyčių (toteminiai-animistiniai tikėjimai, protėvių kultas). antropomorfinių dievybių atsiradimas neolito pabaigoje.

literatūra: 1) Baltic amber: Proceedings of the international interdisciplinary conference „Baltic amber in natural sciences, archaeology and applied arts“, 13–18 september 2001, Vilnius, Palanga, nida / ed. a. Butrimas. Vilnius, 2001, p. 7–148; 2) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos archeologija, t. 1). klaipėda, 2009, p. 239–247; 3) Iršėnas M. antropomorfi-niai ir zoomorfiniai atvaizdai Baltijos regiono ir europinės rusijos akmens amžiuje: kokybinė ir kiekybinė charakteristika, sklaida ir ypatumai. Daktaro disertacija. Vilnius, 2003.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie papuošalai gaminti iš gintaro neolito lai-kotarpiu rytų Baltijos regione? 2) kokie tikėjimai ir kodėl buvo kultivuojami finalinio paleolito ir mezolito laikotarpiais rytų Baltijos regiono medžiotojų ir žvejų bendruome-nėse? 3) kokie veiksniai nulėmė protėvių kulto atsiradimą neolito epochos pabaigoje?


111

Seminarų ir pratybų temos1. Finalinio paleolito etnokultūrinė situacija Lietuvoje. Modelių palyginimas.2. Mezolito kultūrinės grupės ir jų išskyrimo problematika Lietuvoje.3. Neolitizacija ir jos ypatumai Rytų Baltijos regione.4. Akmens amžiaus gyventojų titnago ir kaulo bei rago inventorius.5. Akmens amžiaus gyvenvietės ir pastatai.6. Laidosena akmens amžiuje Rytų Baltijos regione.

Rekomenduojama literatūra:1) Antanaitis I. east Baltic economic and social organization in the late stone and

early Bronze ages. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2001; 2) Buteux S., Cham-bers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Quarries. a Guide and Practical hand-book. oxford, 2009; 3) Daugnora L., Girininkas A. rytų Pabaltijo bendruomenių gyven-sena Xi–ii tūkstm. pr. kr. kaunas, 2004; 4) Girininkas A. akmens amžius (lietuvos ar-cheologija, t. 1). klaipėda, 2009; 5) Ostrauskas T. Mezolito kultūrų periodizacija. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 1998; 6) Prehistoric art in the Baltic region (Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 20) / ed. a. Butrimas. Vilnius, 2000, p. 7–105; 7) Rimantie-nė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1996; 8) Šatavičius E. lietuvos vėlyvojo paleolito kultūrų periodizacija // archaeologia lituana. 2005, t. 6, p. 49–82; 9) Зализняк Л. Л. Охотники на северного оленя Украинского Полесъя эпохи финального палеолита. Киев, 1989; 10) Лозе И. А. Поселения каменного века Лубанской низины. Мезолит, ранний и средний Неолит. Рига, 1988; 11) Римантене Р. К. Палеолит и мезолит Литвы. Вильнюс, 1971.

Metalų laikotarpis EuropojeDoc. dr. algimantas Merkevičius

Temos anotacija. Ši tema skirta supažindinti studentus su pagrindiniais ir naujausiais įvairių europos: egėjo jūros, Vidurio, Šiaurės ir Vakarų europos, regionų vėlyvojo prieš-istorinio laikotarpio (iii–i tūkstm. pr. kr.) archeologiniais duomenimis ir jų interpreta-cijomis. užsiėmimų metu ugdomi studentų gebėjimai analizuoti, gretinti ir interpretuoti gyvenviečių, laidojimo paminklų, lobių, ritualinių ir su ūkiu susijusių paminklų, dirbinių ir kitų archeologinių objektų duomenis atsižvelgiant į laikotarpio ir regiono specifiką.

Baigęs studijuoti šią temą studentas: 1) žino svarbiausius vėlyvojo priešistorinio laiko-tarpio europoje duomenis, periodizaciją, terminus, sąvokas ir suvokia skirtingų europos regionų aptariamojo laikotarpio raidos dėsningumus ir savitumus; 2) išmano europos vėlyvojo priešistorinio laikotarpio šaltinius, geba juos analizuoti ir interpretuoti, formu-luoti mokslinio tyrimo problemas, tikslus ir uždavinius; tyrimų rezultatus geba pristatyti raštu ir žodžiu archeologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma; 3) geba komuni-kuoti, tinkamai plėtoti diskusiją ir apibendrinti nuomones.

112


Temos programa1. Egėjo jūros civilizacijos.reikšminiai žodžiai: egėjo jūros civilizacijos, kretos minojinė civilizacija, Mikėnų ci-

vilizacija, knoso rūmai, laikotarpis iki rūmų, rūmų laikotarpis, laikotarpis po rūmų. sąvokos: šachtiniai kapai, tolos tipo kapai, kamarės tipo keramika, megarono tipo

pastatai, freska, mozaika, amfora, pomirtinės kaukės.1.1. Kretos minojinė civilizacija.aptariami archeologiniai tyrinėjimai kretoje ir kikladų salyne. arthuro evanso

(1851–1941 m.) tyrinėjimai knose ir minojinės civilizacijos atradimas. akrotirio miesto teros saloje atradimas. nagrinėjamos faisto disko (Phaisto) įrašų interpretacijos. apžvel-giama Michaelio Ventrio (1922–1956 m.) veikla (linijinio B rašto iššifravimas). aptaria-mas piktografinio; linijinio a; linijinio B rašto sistemų datavimas ir informacijos pobūdis linijinio B rašto tekstuose.

apžvelgiama chronologija ir periodizacija. lyginama a. evanso periodizacijos sistema: ankstyvasis minojinis, vidurinysis minojinis ir vėlyvasis minojinis laikotarpiai ir nikolaoso Platono kretos žalvario amžiaus periodizacijos sistema: laikotarpis iki rūmų, rūmų laiko-tarpis (skirstomas į senąjį ir naująjį) ir laikotarpis po rūmų. Šių periodų datavimas.

aptariami pagrindiniai laikotarpio iki rūmų bruožai: gyvenvietės, miestų formavima-sis, žemdirbystė ir gyvulininkystė, pasisavinamasis ūkis, amatai, metalinių dirbinių ga-myba ir naudojimas, kitų dirbinių gamyba ir naudojimas, marmuriniai dirbiniai, skulp-tūros, kapų įrengimas ir laidosena, visuomenės organizacija, religija, ritualinės vietos ir kt. analizuojama naujų gyventojų kikladų salyne atsiradimo hipotezė. Poliochni gyven-vietės (lemno sala) archeologiniai duomenys.

aptariami pagrindiniai senojo rūmų laikotarpio bruožai: ankstyviausių rūmų atsi-radimas kretoje, miestų formavimasis rūmų aplinkoje, rūmų architektūra ir puošyba, ankstyviausi rūmai (knosas, Malija, faistas, chanija), rūmai kikladų salyne (akrotiris ir kt.), visuomenės struktūra, religija, šventyklos (jų įrengimo vietos), aukojimas (maisto, skulptūrėlių, žmonių ir kt.), religiniai simboliai, keramika ir jos tipai bei ornamentika (kamarės tipo keramika), dirbiniai, žemdirbystė ir gyvulininkystė, pasisavinamasis ūkis, prekyba Viduržemio jūros regione, prekybos objektai, prekybiniai ryšiai su egiptu. ana-lizuojamos ir interpretuojamos freskose vaizduojamų objektų reikšmės, rūmų paskirtis ir reikšmė bei senojo rūmų laikotarpio žlugimas ir jo priežastys (pagrindinės hipotezės).

aptariami pagrindiniai naujojo rūmų laikotarpio bruožai: rūmų ir miestų atstatymas, architektūra (patalpų funkcijos), freskos, mozaikos (vaizduojami objektai ir jų interpreta-cijos), knoso rūmai, centralizuotos valstybės atsiradimas kretoje, pagrindiniai šio laiko-tarpio rūmai ir miestai (faistas, Malija, Zakras, chanija bei jų architektūros panašumas), didikų rūmų ir vilų atsiradimas už miesto ribų, uostai, visuomenė ir jos struktūra bei gyvenimo būdas, laidojimo papročiai, religija, ūkis, keramika ir kiti dirbiniai, prekyba, kretos salos užkariavimas.


113

aptariami pagrindiniai laikotarpio po rūmų bruožai: gyvenvietės, ūkis, laidosena ir religija. kreta tampa Mikėnų civilizacijos dalimi. analizuojamos šios civilizacijos nuos-mukio priežastys ir jos žlugimas.

1.2. Mikėnų civilizacija.apžvelgiama archeologinių tyrinėjimų pradžia pietų Graikijoje, henriko schlieman-

no (1822–1890 m.) tyrinėjimai Mikėnuose ir tirinte ir antrosios europos ankstyvosios civilizacijos atradimas.

aptariama chronologija ir periodizacija. Mikėnų civilizacijos formavimasis. civiliza-cijos pobūdis. apžvelgiami pagrindiniai laikotarpio iki rūmų bruožai: visuomenės dife-renciacijos didėjimas, miestų užuomazgos, ūkis, prekyba, dirbiniai ir keramika, laidose-na, religija.

aptariami pagrindiniai rūmų laikotarpio bruožai: svarbiausi rūmai ir miestai (Mikė-nai, tirintas, Pilas, tėbai ir kt.), rūmų architektūra (patalpų funkcijos), freskos (jų reikš-mė interpretuojant civilizacijos pobūdį) ir kt. rūmų ir miestų gynybinis pobūdis: gyny-binės sienos, vartai (liūtų vartai Mikėnuose), kapų tipai (šachtiniai ir tolos tipo kapai), įkapės (diademos, kalavijai, pomirtinės kaukės, durklai, papuošalai, gintariniai dirbiniai ir kt.), religija, ūkis, prekyba ir mainai, Baltijos gintaras Mikėnų civilizacijos centruose, pagrindiniai dirbinių tipai, keramika, ginkluotė ir karyba. kikladų salyno ir kretos salos užkariavimas. rašto sistema naudota Mikėnų civilizacijoje. homero „iliada“ ir „odisėja“. aptariami pagrindiniai laikotarpio po rūmų bruožai ir Mikėnų civilizacijos žlugimas.

Pagrindinė literatūra: 1) Castleden R. Minoans. life in Bronze age crete. london, new York: routledge. 1993, p. 1–178; 2) Dickinson O. The aegean Bronze age. cambri-dge university Press, 1999, p. 1–309.

kontroliniai klausimai. 1) kokie pagrindiniai kretos minojinės civilizacijos bruožai? 2) kokie pagrindiniai Mikėnų civilizacijos bruožai? 3) kokie kretos minojinės ir Mikėnų civilizacijų skirtumai ir panašumai?

2. Vidurio Europos žalvario amžius.reikšminiai žodžiai: Vidurio europa, uneticės laikotarpis, pilkapių laikotarpis, urni-

nių kapinynų laikotarpis.sąvokos: konusas, lunulos tipo kabučiai, kotinis durklas, dviašmeniai kirviai, uneticės

kultūra, pilkapių kultūra, urninių kapinynų kultūra.aptariamos Vidurio europos žalvario amžiaus chronologijos ir periodizacijos sistemos

(Paulo reineckės, hermanno Müllerio-karpeso, oscaro Montelijaus, Marijos Gimbutie-nės, anthonio hardingo). apžvelgiami šio regiono svarbiausių archeologinių objektų ty-rinėjimai. laikotarpio gamtinė aplinka ir jos įtaka to meto bendruomenėms. Įtvirtintos, neįtvirtintos ir polinės gyvenvietės. Šių gyvenviečių statinių tipai, funkcijos, dydis ir išdės-tymas. Ūkis: pasisavinamasis (medžioklė, žvejyba, rinkimas) ir gamybinis (gyvulininkys-tė ir žemdirbystė). Žemdirbystės įrankiai, žemdirbystės sistemos, laukų tipai, kultūriniai augalai ir prijaukinti gyvuliai. amatai: puodininkystė, medžio apdirbimas, audimas, ver-pimas, siuvimas, pynimas, stiklo ir fajanso gamyba, akmens, kaulo, rago, gintaro apdirbi-

114


mas. Metalurgija ir metalinių dirbinių tipai, spalvotų metalų rūdos šaltiniai ir jų paplitimas, pagrindiniai europos metalurgijos centrai. Prekybos ir mainų pobūdis, pastovių prekybos ir mainų kelių susiformavimas, vandens ir sausumos keliai bei transporto priemonės, re-gionai, su kuriais buvo prekiaujama. Pagrindiniai mainų objektai: metaliniai dirbiniai ir žaliava, gintaras, druska, kailiai, vaškas, maisto produktai ir kt.

aptariama to meto karyba: gynybinės paskirties objektai, naudoti ginklai, kario kūno apsaugos priemonės, kitos karybai naudotos priemonės: žirgai, karo vežimai, valtys. ana-lizuojamos karybos pobūdžio rekonstrukcijos galimybės.

apžvelgiama laidosena: paminklų ir kapų tipai (kapinynai, pilkapynai ir pavieniai ka-pai), įkapės. nagrinėjami pagrindinių to meto pilkapynų archeologiniai duomenys (leki Male, leubingenas, helmsdorfas ir kiti), jų skaičiaus išaugimas ir šio reiškinio priežastys. Deginimo papročio atsiradimas ir plitimas. analizuojami socialiniai, kultūriniai, religi-niai ir kiti laidosenos aspektai, laidosenos kaitos priežastys.

rekonstruojami įvairūs to meto religiniai aspektai: su religija susijusios vietos, kulto statiniai, dirbiniai (amuletai, skulptūrėlės, konusai ir kt.), religinė simbolika ir jos inter-pretacijos. religiniai ritualai ir aukojimas (žmonių, gyvulių, dirbinių). ritualinės puotos. religiniai lobiai ir jų tipai.

aptariamos visuomenės rekonstrukcijos galimybės, socialinė organizacija ir struktū-ra, atskirų socialinių grupių statuso simboliai.

Pagrindinė literatūra: Harding F. A. european societies in the Bronze age. cambridge university Press, 2000, p. 1–435.

kontroliniai klausimai. 1) kokie pagrindiniai regiono gyvenviečių ir statinių tipai? 2) kokia ūkio sistema vyravo aptariamu laikotarpiu? 3) kokie pagrindiniai laidosenos bruožai? 4) kokia buvo to meto visuomenės socialinė organizacija? 5) kokie pagrindiniai religijos bruožai?

3. Vakarų ir Šiaurės Europos žalvario amžius.reikšminiai žodžiai: Vakarų europos žalvario amžius, varpinių taurių kultūra, „pel-

kių žmonės“, skandinavijos žalvario amžius.sąvokos: cistos, „pelkių žmonės“, laivinio tipo kapai, durklų laikotarpis, luros, ilgieji

pastatai.aptariama skandinavijos žalvario amžiaus chronologija ir periodizacija (oscaro

Montelijaus, kristiano kristianseno, henriko Thraneso ir kt.). Vakarų europos: Britani-jos, Prancūzijos, iberijos pusiasalio žalvario amžiaus chronologija ir periodizacija. Vaka-rų ir Šiaurės europos žalvario amžiaus gamtinė aplinka, metalinių dirbinių atsiradimas ir plitimas regionuose. Gyvenvietės: įtvirtintos ir neįtvirtintos, statinių tipai (apvalūs, ova-lūs, stačiakampiai, ilgieji ir kt.), jų išsidėstymas bei paskirtis, sezoniniai statiniai. Ūkis: pasisavinamasis ir gamybinis. auginti gyvuliai. Ganyklos. Žemdirbystės sistemos. laukų tipai. kultūriniai augalai. Žemdirbystės įrankiai: arklai, pjautuvai, trinamosios girnos ir kt. amatai: titnago kasyklos ir titnaginių dirbinių gamyba, akmens, kaulo ir rago, medžio apdirbimas, audimas, verpimas, siuvimas, pynimas. spalvotųjų metalų rūdos šaltinių pa-plitimas. Metalurgija. Pagrindiniai dirbinių tipai, jų funkcijos. Metalinių dirbinių „imi-


115

tacijos“ iš akmens ir kitų medžiagų (titnaginiai durklai ir kt.). Puodininkystė ir pagrindi-niai keramikos tipai. Gintaro apdirbimo problema.

analizuojama laidosena ir jos raida, inhumacinis ir kremacinis laidojimo būdas. lai-dojimo paminklų tipai regione: kapinynai, pilkapynai, pavieniai kapai, laivinio tipo kapai. aptariami pilkapių tipai (varpo, disko ir kt.), jų įrengimo būdai ir sampilai (iš akmens, že-mės, velėnos). Palaidojimai akmenų dėžėse-cistose, urnose. nagrinėjama laidojimo van-denyje hipotezė. aptariami pagrindiniai religijos bruožai. Vietos, susijusios su religija ir statiniai (stonehenge ir kt.). religiniai ritualai ir aukojimas (dirbinių, gyvulių ir žmonių), „pelkių žmonės“. Dirbiniai, susiję su religija, jų kontekstinė analizė (trunholmo vežimas, luros, dviašmeniai kirviai, auksinių ir gintarinių indų panaudojimas, šalmai su ragais, lunulos tipo kabučiai, auksinis apsiaustas iš Moldo vietovės). archeologiniai lobiai. ana-lizuojami ir interpretuojami religiniai simboliai (dualizmas, uolų įraižos ir kt.).

Prekyba ir mainai: pobūdis ir mastas, objektai, keliai (sausumos ir vandens), susi-siekimo priemonės (valtys, vežimai ir kt.). Visuomenės socialinė organizacija, užimama teritorija ir jos dalijimas zonomis.

Pagrindinė literatūra: 1) Champion T. The later Bronze age // The archaeology of Britain. routledge, 2000, p. 95–112; 2) Pearson P. M. The earlier Bronze age // The ar-chaeology of Britain. routledge, 2000, p. 77–94; 3) Bogucki P. europe, northern and Western. Bronze age // encyclopedia of archaeology. elsevier, academic Press, 2008, p. 1216–1226.

kontroliniai klausimai. 1) kokie buvo gyvenviečių ir statinių tipai Vakarų ir Šiaurės europoje ir kaip jie interpretuojami? 2) apibūdinkite laidosenos raidą Vakarų ir Šiaurės europoje? 3) kaip interpretuojamas skandinavijos uolų menas? 4) kokios buvo žmonių ir dirbinių aukojimo priežastys? 5) kokia gintaro reikšmė regionui?

4. Ankstyvasis geležies amžius Europoje.reikšminiai žodžiai: ankstyvasis geležies amžius europoje, halštato laikotarpis, la

teno laikotarpis.sąvokos: halštato laikotarpis, la teno laikotarpis, keltai, finikiečiai, etruskai, opidumas.nagrinėjama (ankstyvojo) geležies amžiaus europoje chronologija ir periodizacija

(h. Müllerio-karpeso, P. reineckės ir kt. chronologinės ir periodizacinės sistemos). halš-tato ir la teno laikotarpiai ir jų datavimas.

aptariama geležies atsiradimo vieta ir laikas (anatolija). analizuojamos geležies ga-mybos technologijos, ankstyviausi geležiniai dirbiniai, geležies plitimo įvairiuose euro-pos regionuose pobūdis, geležies gamybą ir naudojimą skatinusios priežastys.

apžvelgiamas Viduržemio jūros regionas: finikiečiai, etruskai, graikai ir jų raštas. Pa-grindiniai bruožai (laidosena, gyvenvietės, ūkis, karyba, prekyba ir mainai, lobiai, religi-ja, visuomenė).

aptariamas geležies amžius Vidurio ir Vakarų europoje. halštato laikotarpis ir kultū-ra. halštato (austrija) kapinyno ir kitų objektų tyrinėjimai. la teno laikotarpis ir kultū-ra. la teno (Šveicarija) kapinyno, aukojimo vietų ir kitų objektų tyrinėjimai. laidosena: kapinynai ir pilkapynai (Vikso pilkapis; hochdorfo pilkapis ir kt.), inhumacinis ir kre-

116


macinis laidojimo būdai ir jų kaita. Gyvenvietės: neįtvirtintos ir įtvirtintos (Biskupino gyvenvietė ir kt.), opidumų – įtvirtintų protomiestų atsiradimas (heuneburgas ir kt.). statiniai gyvenvietėse. Ūkis: amatai, geležies gavyba ir apdirbimas, druskos išgavimas ir panaudojimas. Prekyba ir mainai: objektai (gintaras, metalo žaliava bei dirbiniai, kailiai, vaškas, druska ir kt.). Ūkio ir prekybos išaugimas: graikų ir keltų monetų atsiradimas (vieta ir laikas bei paplitimas). karyba: ginklai, kūno apsaugos priemonės, žirgai ir ve-žimai, gynybinės paskirties objektai. Gyventojų socialinė organizacija. religija: ritualai, aukojimas, religiniai simboliai ir jų interpretacijos. lobiai. raštas. skitų įtaka Vidurio eu-ropos gyventojams. archeologinių objektų priskyrimas etniniams junginiams: keltams, ilyrams, germanams ir kt. la teno stiliaus menas, jo pagrindiniai bruožai, plitimas ir įtaka kitiems regionams.

nagrinėjamas ankstyvasis geležies amžius skandinavijoje. Įvežtinių geležinių dirbinių atsiradimas regione. Pagrindiniai dirbinių tipai. Geležinių dirbinių gamybos pradžia re-gione. Dirbiniai iš kitų medžiagų. keltų įtaka Pietų skandinavijai. laidosena: kapų tipai ir įkapės. Gyvenvietės ir jų tipai bei statiniai. Ūkis: amatai ir verslai. Prekyba ir mainai (gintaras, metalo žaliava bei dirbiniai ir kt.). karyba. religija: ritualai, aukojimas (Gun-destrupo katilas, tolundo žmogus ir kt.). lobiai. ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpio pabaiga skandinavijos teritorijoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Collis J. The european iron age. london: B. t. Batsford ltd., 1989, p. 8–180; 2) Prehistoric europe: an illustrated history / ed. B. cunliffe. oxford, new York: oxford university Press, 1997, p. 336–410; 3) Kristiansen K. europe Before history. new studies in archaeology. cambridge university Press, 2000, p. 124–419.

kontroliniai klausimai. 1) kada atsirado ir kaip plito geležiniai dirbiniai įvairiuose europos regionuose? 2) kokią reikšmę turėjo geležiniai dirbiniai to meto visuomenėms? 3) kokie pagrindiniai keltų meno stiliaus bruožai? 4) kokio tipo gyvenvietės aptariama-me regione atsirado ankstyvajame geležies amžiuje?

Seminarų ir pratybų temos1. Ankstyvųjų Europos civilizacijų atsiradimo priežastys ir jų įtaka įvairiems Euro-

pos regionams.2. Geležies amžiaus pradžios problematika įvairiuose Europos regionuose ir geležies

apdirbimo technologijų plitimas.3. Ūkio ir prekybos / mainų pokyčiai vėlyvuoju priešistoriniu laikotarpiu.4. Ritualai su žmogaus kūnu ir žmonių aukojimas. 5. Laidosenos kaita ir jos priežastys.6. Metalurgijos centrų įtaka aplinkiniams regionams ir stilistiškai panašių dirbinių

paplitimas tam tikrose teritorijose.7. Megalitinių statinių funkcijos ir naudojimo pabaiga.

Rekomenduojama literatūra: 1) Briard J. The Bronze age in Barbarian europe: from Megaliths to the celts. rout-

ledge and kegan Paul, 1979, p. 1–227; 2) Camp C., Fisher E. exploring the World of the


117

ancient Greeks. london: Thames and hudson, 2002, p. 30–73; 3) Clark G. World pre-history in new perspective. cambridge university Press, 1996, p. 151–201; 4) european prehistory: a survey / ed. s. Milisauskas. new York: kluwer academic, Plenum, 2002; 5) Gods and heroes of the european Bronze age / eds. k. Demakopoulou, c. eluére, j. jensen, a. jockenhövel, j. Mohen. london, Thames and hudson, 2000, p. 11–17; 6) Godart L. The Phaistos Disc: The enigma of an aegean script. itanos Publications, 1995, p. 29–91; 7) Kovacs T. The Bronze age in hungary. corvina Press, 1977, p. 7–83; 8) Kristiansen K., Larsson B. T. The rise of Bronze age society: travels, transmissions and transformations. cambridge university Press, 2005, p. 4–372; 9) Mohen J., Eluere C. The Bronze age in europe: Gods, heroes and treasures. new horizons. london: Thames and hudson, 2000, p. 13–128; 10) organizing Bronze age societies: The Mediterranean, central europe and scandinavia compared / eds. t. earle, k. kristiansen. cambridge university Press, 2010, p. 1–256; 11) tombs, Graves and Mummies / ed. P. G. Bahn. lon-don: Phoenix illustrated, 1998, p. 106–109.

Ankstyvasis metalų laikotarpis Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione


Temos anotacija. Ši tema skirta lietuvos ir rytų Baltijos regiono ankstyvojo metalų laikotarpio archeologiniams duomenims analizuoti ir interpretuoti. aptariami ir anali-zuojami svarbiausių archeologinių objektų tyrinėjimų duomenys, laikotarpį apibendri-nantys darbai, pagrindinės tyrimų kryptys ir teoriniai modeliai, chronologija ir periodi-zacija, gamtinė aplinka ir jos įtaka bendruomenėms, gyvenviečių ir laidojimo paminklų tipai, ūkio pobūdis ir raida, amatai, metalurgija, dirbinių tipai, religijos ir visuomenės bruožai, kultūrinės grupės ir jų paplitimas.

Baigęs šią tema studentas:1) žino pagrindinius duomenis: archeologinius tyrimus, archeologinę literatūrą, spe-

cifinius archeologijos terminus, sąvokas, teorinius modelius bei nuostatas, pagrindines tyrimų problemas; 2) geba praktiškai taikyti aptariamojo laikotarpio teorines žinias; 3) geba surasti archeologinius duomenis tiriama tematika, juos analizuoti bei interpre-tuoti, formuluoti mokslinio tyrimo problemas, tikslus ir uždavinius; tyrimų rezultatus sugeba pateikti žodžiu ir raštu archeologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma; 4) geba komunikuoti, korektiškai išreikšti kritiką kitų pasisakymų ar nuomonių atžvilgiu, apibendrinti ir priimti kompromisines nuomones.

Temos programa1. Archeologinių tyrinėjimų apžvalga, chronologija ir periodizacija Rytų Baltijos

regione.reikšminiai žodžiai: ankstyvasis metalų laikotarpis, vėlyvasis priešistorinis laikotar-

pis, chronologija, periodizacija, archeologiniai tyrinėjimai.

118


sąvokos: datavimo metodas, socialinė archeologija, teorinė archeologija, sovietinė marksistinė archeologija, povandeninė archeologija, aeroarcheologija.

1.1. Archeologinių tyrinėjimų apžvalga Rytų Baltijos regione.Paskaitų metu apžvelgiami ir analizuojami ankstyvojo metalų laikotarpio lietuvoje,

latvijoje ir estijoje archeologiniai tyrinėjimai: 1) XiX–XX a. pirmosios pusės (eustachi-jaus tiškevičiaus, jono Puzino, arneso Michaëlio tallgreno, hari Mooros, richardo in-dreko, edvardo Šturmo, francio Baluodžio darbai), daug dėmesio skiriama laikotarpio apibrėžčiai ir jo koncepcijos formulavimui, svarbiausių objektų tyrinėjimams. studentai supažindinami su Šlažių pilkapyno, Dūkšto, Petrašiūnų, Velikuškių piliakalnių archeolo-ginių tyrimų duomenimis. latvijos laivinių kapų (ship-graves), reznes pilkapyno ir kitų objektų tyrinėjimais. estijos saha-loo, lagedi cistinių kapų (stone-cist graves), tarandinių kapų (tarand-graves), asvos piliakalnio, akmenų su duobutėmis atradimu ir kitų objek-tų archeologiniais tyrimais. 2) aptariami tyrinėjimai nuo XX a. vidurio iki 1990 metų: Prano kulikausko, reginos kulikauskienės, elenos Grigalavičienės, Vello lõugo, janio Graudonio ir kt. analizuojama sovietinės marksistinės ideologijos įtaka archeologijos mokslui. nagrinėjami svarbiausi laikotarpį apibendrinantys darbai: j. Graudonio, V. lõu-go, P. kulikausko. aptariamos pagrindinės tyrimų kryptys, daug dėmesio skiriama baltų ir finougrų etniniams klausimams. aptariami svarbiausių lietuvos archeologinių pamink-lų tyrinėjimai: kurmaičių, egliškių ir kt. pilkapynai; Paveisininkų, kernavės ir kt. kapi-nynai; imbarės, narkūnų, nevieriškės, sokiškių ir kt. piliakalniai; samantonių, Žaliosios, kretuono i ir kt. gyvenvietės. apžvelgiami reikšmingiausi aptariamo laikotarpio latvijos archeologinių objektų tyrimai: kivutkalnio piliakalnio ir kapinyno, kalniešų, Reznes pil-kapynų ir kt. tyrinėjimai. aptariami svarbiausi estijos archeologinių objektų tyrimai: as-vos piliakalnio, jüri, lagedi ir kt. neįtvirtintų gyvenviečių, Väo, rebala, irü cistinių kapų, lülle, Väo laivinių kapų, kõmsi, iru, rebala senųjų laukų atradimai ir tyrinėjimai. 3) nuo 1990 m. prasideda naujas tyrimų etapas rytų Baltijos regiono archeologijoje. aptariami 1990 m. – 2010 m. Valterio lango, andrejaus Vasko, elenos Grigalavičienės ir kt. darbai. naujų teorinių krypčių bei naujos archeologinių tyrimų metodologijos formavimasis. socialinės, povandeninės, aeroarcheologijos, teorinės archeologijos ir kitų archeologinių sričių pradžia. Baltijos archeologinio seminaro (Base) veikla. Mikroregionų archeologi-niai tyrinėjimai: kurmaičių, lubano, Vihasoo ir Palmsės; Pada upės slėnio ir Pirita upės žemupio. tarpdalykinių tyrimų daugėjimas. Gamtos mokslų metodų panaudojimas ar-cheologijoje. europos tarybos finansuojamo Pact projekto vykdymas ir jo rezultatai. tolesni piliakalnių, neįtvirtintų gyvenviečių, laidojimo paminklų, senųjų laukų ir kitų objektų archeologiniai tyrimai.

1.2. Chronologija ir periodizacija.analizuojama rytų Baltijos regiono aptariamojo laikotarpio chronologija ir perio-

dizacija, daug dėmesio skiriama laikotarpio pradžios ir atskirų periodų išskyrimo prob-lemoms. Datavimo metodų panaudojimas bei jų patikimumas nustatant laikotarpio, periodų ir objektų chronologiją (santykinis ir absoliutinis datavimas; tiesioginis ir netie-sioginis datavimas; tipologinis ir stratigrafinis datavimas; 14c ir kt.).


119

Pagrindinė literatūra: 1) archaeological research in estonia. 1865–2005 / eds. V. lang, M. laneman. tartu university Press, 2006, p. 77–104; 2) Grigalavičienė E. Žal-vario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 3–16; 3) Γpayдoниc Я. Лaтвия в эnoxy noзднeй бpoнзы и paннeгo жeлeзa. Pигa: Зинaтнe, 1967, c. 3–81.

užduotis. Palyginkite o. Montelijaus, V. lango, D. Brazaičio, M. Gimbutienės, e. Gri-galavičienės chronologines periodizacines sistemas, nurodykite jų esminius skirtumus. remdamiesi atlikta analize, sudarykite savo chronologinę periodizacinę sistemą ir ją pa-grįskite.

kontroliniai klausimai. 1) ankstyvojo metalų laikotarpio samprata ir jos raida. 2) ty-rimų metodologijos raida rytų Baltijos regione. 3) laikotarpio chronologija ir periodiza-cija. Pagrindiniai atskirų periodų išskyrimo kriterijai.

2. Gamtinė aplinka. Gyvenvietės.reikšminiai žodžiai: gamtinė aplinka, klimatas, gyvenvietė, piliakalnis.sąvokos: subborealis, subatlantis, ankstyvasis piliakalnis, įtvirtinta gyvenvietė, neį-

tvirtinta gyvenvietė, polinė gyvenvietė.2.1. Gamtinė aplinka.aptariama vėlyvojo subborealio ir subatlančio laikotarpių klimato ir gamtinės aplin-

kos įtaka žmonių veiklai. analizuojamas archeologinių objektų (gyvenviečių, laidojimo paminklų, laukų ir kt.) išsidėstymas kraštovaizdyje. aptariamas gamtos mokslo metodų (diatomėjų, žiedadulkių analizės, makrobotaninių ir kt.) taikymas ankstyvojo metalų lai-kotarpio objektų tyrimams ir gautų rezultatų interpretavimas.

2.2. Gyvenvietės.analizuojami gyvenviečių tipai: įtvirtintos; neįtvirtintos; polinės. neįtvirtintų gyven-

viečių įkūrimo vietos, užimamos teritorijos dydis, pastatų tipai.nagrinėjamos įtvirtintų gyvenviečių atsiradimo priežastys, laikas ir funkcijos. Pilia-

kalnių įtvirtinimai ir jų raida (aptvarai, žemės įtvirtinimai: pylimai, grioviai). Piliakalnių statiniai. išsamiai analizuojami svarbiausių regiono ankstyvųjų piliakalnių: narkūnų, ne-vieriškės, sokiškės, kivutkalnio, Brikuli, asvos, iru tyrimų duomenys.

supažindinama su polinių gyvenviečių tyrimais. analizuojamos šio tipo gyvenviečių įkūrimo priežastys. Paskaitų metu išsamiai nagrinėjami luokesų polinės gyvenvietės ar-cheologiniai duomenys.

Pagrindinė literatūra: 1) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lie-tuvoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 17–64; 2) Kabailienė M. Gam-tinės aplinkos raida lietuvoje per 14000 metų. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 404–405, 441–442; 3) Volkaitė-Kulikauskienė R. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis sluoksnis) // lietuvos archeologija. 1986, t. 5, p. 5–46; 4) Lang V. The Bronze and early iron ages in estonia (estonian archaeology, Vol. 3). tartu university Press humaniora: archaeologica, p. 49–57; 5) Vasks A. Brikuļi fortified settlement. The lubāna lowlands in the late Bronze and iron age (1000 B.c. – 1000 a.D.) / summary. riga: Preses nams rīga, 1994, p. 113–122.

120


Diskusija. 1) kokios įtvirtintų gyvenviečių atsiradimo priežastys rytų Baltijos regio-ne? 2) kodėl šiaurės rytinėje lietuvos dalyje yra patys ankstyviausi piliakalniai?

kontroliniai klausimai. 1) Pagrindiniai gyvenviečių tipai ir jų raida. 2) subborealio ir subatlančio klimatas ir jo įtaka gyventojams. 3) Pastatų tipai ir jų funkcijos.

3. Ūkis: verslai ir amatai.reikšminiai žodžiai: ūkis, verslai, amatai, prekyba, mainai, metalurgija, keramika.sąvokos: pasisavinamasis ūkis, gamybinis ūkis, tiglis, liejimo forma, lydymo krosnelė,

senieji laukai.3.1. Verslai.apžvelgiami teoriniai ūkio raidos modeliai, daug dėmesio skiriama perėjimo nuo

pasisavinamojo prie gamybinio ūkio problemai. analizuojamas Mareko Zvelebilio ir Peterio rowley-conwy modelis ir jo pritaikymas rytų Baltijos regionui. aptariamas pa-sisavinamojo ir gamybinio ūkio santykis ir jo kaita. Pasisavinamojo ūkio (medžioklės, žvejybos, rankiojimo) pobūdis ir reikšmė. Pristatomi pagrindiniai latvijos ir estijos ar-cheologiniai duomenys apie gamybinį ūkį. analizuojama lietuvos archeologinė medžia-ga, susijusi su aptariamo laikotarpio gamybiniu ūkiu: žemdirbystės įrankiai; kultūriniai augalai, gyvuliai. Žemdirbystės sistemos. laukų formavimasis ir jų raida. atvejo analizė: kretuono, turlojiškės gyvenviečių, narkūnų, nevieriškės, sokiškių piliakalnių gamybinį ūkį liudijantys radiniai ir jų interpretacija.

3.2. Amatai. Dirbiniai.aptariami šio laikotarpio amatai: audimas, verpimas, siuvimas, pynimas, puodinin-

kystė, akmens, kaulo, rago, gintaro apdirbimas. analizuojami dirbiniai, jų tipologija, pa-skirtis, simbolinė reikšmė ir kt. keramika yra gausiausia šio laikotarpio radinių grupė, todėl jai analizuoti bus skiriama ypač daug dėmesio. nagrinėjami keramikos tipai (teks-tilinė, brūkšniuotoji, lygi, grublėta, asvos ir t. t.), jų gamybos technologija.

3.3. Metalurgija ir metaliniai dirbiniai.nagrinėjamas vienas iš svarbiausių laikotarpio bruožų – metalinių dirbinių atsira-

dimas rytų Baltijos regione (priežastys, laikas, būdas) bei metalinių dirbinių gamybos pradžia. Pirmieji įvežtiniai metaliniai dirbiniai, jų tipai, regionas, iš kurio jie atgabenti. Metalinių dirbinių imitacijos iš kaulo, rago, akmens ir šio reiškinio interpretacijos.

analizuojama ankstyviausių metalo apdirbimo vietų archeologinė medžiaga: lagaža, kretuono. ii tūkstm. pr. kr. antrojoje pusėje labai padidėjo metalinių dirbinių gamyba rytų Baltijos regione. Paskaitų metu analizuojamos šio reiškinio priežastys, gamybos vie-tos, įrankiai, technologija. Pagrindiniai metalinių dirbinių gamybos centrai rytų Baltijos regione. atvejo analizė: metalinių dirbinių gamyba narkūnų piliakalnyje.

aptariama importinių ir vietinių dirbinių klasifikacija bei tipologija, dirbinių paskir-tis ir simbolinė prasmė. nagrinėjama baltiškų dirbinių koncepcija. jų gamybos pradžia, chronologija ir paplitimas. stilistiniai metalinių dirbinių panašumai ir skirtumai rytų Baltijos regione ir jų interpretacija.

Geležinių dirbinių atsiradimo laikas, priežastys ir gamybos pradžia. Vietinės balų rūdos panaudojimas. Geležinių dirbinių gamybos technologija. Dirbinių tipai, jų paplitimas.


121

3.4. Prekyba / mainai.aptariami pagrindiniai prekybos / mainų teoriniai modeliai, mainų objektai (materia-

lūs ir nematerialūs) ir būdai, keliai, transporto priemonės (žirgai, valtys) ir kt. rekons-truojamos prekybos / mainų būdu plitusios žinios, technologijos ir papročiai. aptariami naujų įvežtinių dirbinių tipai. naginėjamas ūkio ir prekybos / mainų santykis.

Pagrindinė literatūra: 1) Lang V. The Bronze and early iron ages in estonia (esto-nian archaeology, Vol. 3). tartu university Press humaniora: archaeologica, p. 95–146; 2) inside latvian archaeology (Gotarc series a, Vol. 2) / eds. W. o. jensen, h. karlsson, a. Vijups. Göteborg, 1999, p. 29–42; 3) Merkevičius A., Nemickienė R. senųjų žemdir-bystės laukų tyrinėjimai šiaurės vakarų lietuvoje // archaeologia lituana. 2003, t. 4, p. 186–198; 4) Luik H., Maldre L. Bronze age bone artefacts from narkūnai, nevieriškė and kereliai fortified settlements. raw materials and manufacturing technology // ar-chaeologia lituana. 2007, t. 8, p. 5–39.

užduotys. rekonstruoti i tūkstm. pr. kr. pirmosios pusės prekybos kelius, remiantis Meliaro tipo kirvių ir jų gamybos vietų radimvietėmis.

kontroliniai klausimai. 1) Gamybinio ūkio augimo priežastys ir pobūdis. 2) Metalinių dirbinių imitacijos (iš kaulo, akmens ir kt. medžiagų) ir jų interpretacija. 3) Metalinių dirbinių tipai, jų paskirtis ir simbolinė reikšmė. 4) Prekybos / mainų pobūdis ir kryptys.

4. Laidojimo paminklai ir laidosena.reikšminiai žodžiai: laidosena, laidojimo paminklas, pilkapynas, kapinynas.sąvokos: inhumacija, kremacija, pilkapis, tarandinis kapas, cistinis kapas, laivinis ka-

pas, įkapė.analizuojami kultūrinis, socialinis, religinis ir kiti laidosenos aspektai. aptariami lai-

dosenos pokyčiai (perėjimas nuo inhumacijos prie kremacijos ir nuo kremacijos prie in-humacijos). kapų tipai rytų Baltijos regione: pilkapiai, plokštiniai, cistiniai, tarandiniai, laiviniai kapai, pavieniai, kolektyviniai kapai. kapų struktūros: akmenų vainikai, grindi-niai, sampilai ir kt. Įkapės. nagrinėjami regioniniai laidosenos ypatumai. Pagrindinių lai-dojimo paminklų duomenų analizė: Šlažiai, kivutkalnis, kurmaičiai, egliškės, Padvariai, sūdėnai, naudvaris, lankiškės, Paveisininkai, kernavė, kalnieši i, reznes, jõelähtme, kurevere. aptariama laidojimo su žirgais pradžia. Mirusiųjų deginimo vietos (Mešku-čiai). laidojimo papročių rekonstrukcijos problema.

Pagrindinė literatūra: 1) Lang V. The Bronze and early iron ages in estonia (esto-nian archaeology, Vol. 3). tartu university Press humaniora: archaeologica, p. 147–219; 2) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 64–95; 3) Γpayдoниc Я. Лaтвия в эnoxy noзднeй бpoнзы и paннeгo жeлeзa. Pигa: Зинaтнe, 1967, c. 31–80.

Diskusija. Degintinių kapų išdėstymas pilkapiuose ir jų aplinkoje ir galimos jų inter-pretacijos.

užduotis. Palyginkite Vakarų, rytų ir Pietų lietuvos laidosenos panašumus ir skirtu-mus, remdamiesi laidojimo paminklų tyrinėjimų duomenimis.

122


kontroliniai klausimai. 1) kada ir dėl kokių priežasčių keitėsi laidosena? 2) kokie pietinės (Pietų latvija iki Dauguvos ir lietuva) ir šiaurinės (estija ir Šiaurės latvija) rytų Baltijos regiono dalių laidosenos panašumai ir skirtumai.

5. Religija.reikšminiai žodžiai: religija, kultas, aukojimas.sąvokos: aukojimas, amuletas, ritualas, ženklas, simbolis, akmuo su duobutėmis, al-

kakalnis.analizuojami archeologiniai šaltiniai, susiję su priešistorine religija. Be archeologinių

šaltinių, nagrinėjami mitologijos, etnoarcheologijos ir rašytinių šaltinių duomenys. ap-tariama bendruomenės kontroliuojamos teritorijos religiniams ritualams skirtos zonos išskyrimo problema. atvejo analizė: kurmaičių-Padvarių mikroregionas.

aptariami su religija sietini objektai: alkakalniai, akmenys su duobutėmis, židiniai, lobiai, aukojimo vietos ir kt. jų gamtinė paskirtis ir aplinka. analizuojamos teorinės nuostatos, kuriomis remiantis išskiriami religinei sferai priskirtini dirbiniai. Bandoma rekonstruoti dirbinių paskirtį. analizuojami su religija sietini ženklai ir simboliai. re-miantis archeologiniais duomenimis, rekonstruojami religiniai ritualai. rekonstruoja-mas aukojimo ritualas (gyvulių, žmonių, dirbinių ir kt,), ypatingas dėmesys skiriamas žmonių aukojimui ir ritualams su žmogaus kūnu. atvejo analizė: turlojiškės ir kretuono 1c gyvenviečių archeologinių duomenų, susijusių su žmonių aukojimu ir ritualais, nagri-nėjimas. analizuojami archeologiniai duomenys, kuriais remiantis rekonstruojami kultai (protėvių, vaisingumo / derlingumo ir kt.).

Pagrindinė literatūra: 1) Lang V. The Bronze and early iron ages in estonia (esto-nian archaeology, Vol. 3). tartu university Press humaniora: archaeologica, p. 239–251; 2) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, p. 194–202; 3) Urtāns J. ancient cult sites of semigallia. rīgā: tapals, 2008, p. 7–125; 4) Vaitkevičius V. alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2003, p. 9–134.

užduotis. religinių kultų ir ritualų rekonstrukcijos galimybės remiantis archeologi-niais duomenimis.

kontroliniai klausimai. Priešistorės religijos rekonstrukcijos galimybės. su religija su-siję archeologiniai paminklai ir radiniai.

5. Visuomenė ir kultūra. Karyba.reikšminiai žodžiai: visuomenė, bendruomenė, karyba, archeologinė kultūra.sąvokos: rangų visuomenė, stratifikuota visuomenė, kultūrinė grupė, Pamarių kul-

tūra, narvos kultūra, Vakarų baltų pilkapių kultūra, brūkšniuotosios keramikos kultūra, asvos kultūra.

5.1. Visuomenė.evoliucinis ir neevoliucinis visuomenės raidos modeliai. aptariami pagrindiniai vi-

suomenės rekonstrukcijos šaltiniai: laidojimo paminklai, gyvenvietės, radiniai bei kt. ir jų teikiama socialinė informacija. aptariami vartojami terminai ir jų definicijos. anali-zuojama visuomenės socialinė organizacija ir jos pagrindiniai bruožai. Visuomenės dife-


123

renciacija ankstyvajame žalvario amžiuje, jos priežastys ir pobūdis. analizuojamas strati-fikuotos visuomenės formavimasis vėlyvajame žalvario amžiuje. aptariami pagrindiniai visuomenės sluoksniai: elitas, bendruomenės nariai, priklausomi asmenys; individo vieta visuomenėje; socialinės grupės. analizuojamas horizontalusis visuomenės pjūvis: šeima, bendruomenė (kaimo bendruomenė), visuomenė (gentis), kultūrinė / stilistinė grupė. Bendruomenių teritorijos ir jų kontrolė. teritorijos dalijimas į zonas.

5.2. Karyba.karybos reikšmės didėjimas metalų laikotarpio pradžioje. Šio proceso priežastys ir

pobūdis. išoriniai ir vidiniai pavojai. karybos rekonstrukcijos šaltiniai: ginklai, gynybi-niai objektai (piliakalniai, polinės gyvenvietės, gamtos apsaugotos gyvenvietės). anali-zuojami to meto ginklai, kūno apsaugos priemonės. nagrinėjama žirgų, karo vežimų, valčių naudojimo problema. karių socialinės grupės formavimosi problema. karybos pobūdžio rekonstrukcija. kariniai ritualai, ginklų lobiai.

5.3. Kultūra.aptariami dirbinių stilistiniai panašumai ir skirtumai; stilistinių-kultūrinių grupių

paplitimas rytų Baltijos regione. archeologinės kultūros koncepcija ir archeologinių kultūrų išskyrimas kultūrinėje-istorinėje archeologijoje. nagrinėjami Pamarių, narvos, Vakarų baltų pilkapių, brūkšniuotosios keramikos, asvos ir kitų kultūrų bruožai. ana-lizuojamas archeologinių kultūrų ir etninių grupių santykis: baltų ir finougrų etninių grupių išskyrimo problema remiantis archeologiniais duomenimis.

Pagrindinė literatūra: 1) Lang V. The Bronze and early iron ages in estonia (esto-nian archaeology, Vol. 3). tartu university Press humaniora: archaeologica, p. 229–239; 2) Merkevičius A. Material culture and the Bronze age society in lithuania // interar-chaeologia. colours of archaeology. Material culture and the society (Papers from the second Theoretical seminar of the Baltic archaeologists (Base) held at the university of Vilnius, lithuania, october 21–22, 2005) / ed. a. Merkevičius. 2007, Vol. 2, p. 93–105; 3) Merkevičius A. Material culture and social Memory in the east Baltic societies during the Bronze age and Pre-roman iron age // interarchaeologia. Memory, society, and Material culture (Papers from the Third Theoretical seminar of the Baltic archaeologists (Base) held at the university of latvia, october 5–6, 2007) / eds. a. Šnē, a. Vasks. 2009, Vol. 3, p. 59–69.

kontroliniai klausimai. 1) Visuomenės socialinė organizacija rytų Baltijos regione. 2) karių ginklai ir karybos pobūdis. 3) kultūrinės-stilistinės grupės rytų Baltijos regione, jų panašumai ir skirtumai.

Seminarų ir pratybų temos1. Svarbiausi archeologiniai tyrinėjimai Rytų Baltijos regione ankstyvuoju metalų

laikotarpiu.2. Archeologinių duomenų grupavimas ir archeologinės kultūros koncepcijos prob-

lema. Kultūrinių požymių ir etniškumo santykio problema.

124


Rekomenduojama literatūra: 1) Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra

ir mitologija. Vilnius: Mokslas, 1985, p. 56–86; 2) estonian journal of archaeology / ed. V. lang, 2002–2010; 3) inside latvian archaeology (Gotarc series a, Vol. 2) / eds. W. o. jensen, h. karlsson, a. Vijups. Göteborg, 1999, p. 3–114; 4) Tamulynas L. strazdų, jačiškių kapinynas: nauji duomenys apie laidoseną nemuno žemupyje i tūkstm. pr. kr. ir romėniškajame laikotarpyje // archaeologia lituana. 2004, t. 5, p. 16–32; 5) Vasks A. The symbolism of stone work-axes (based on material from the Dauguva Basin) // archaeo-logia lituana. 2003, t. 4, p. 27–32.

Archeologinė praktika akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio objektuose


Temos anotacija. tema skirta praktiniams įgūdžiams formuoti tyrinėjant akmens amžiaus ir ankstyvojo metalų laikotarpio objektus. Praktikos metu studento žinios tobuli-namos ir pritaikomos praktinei profesinei veiklai. Mokomoji archeologinė lauko praktika atliekama antraisiais ir trečiaisiais studijų metais. Pirmųjų ir antrųjų metų mokomosios praktikos metu praktikos vadovas studentams skiria skirtingas užduotis. Praktiką sudaro trys etapai: parengiamieji darbai, lauko tyrimai ir ataskaitos rengimas.

Praktikos metu mokomasi identifikuoti objektą, numatyti jo tyrimų strategiją, pa-rengti tyrimų projektą, organizuoti darbus, atlikti tiriamo objekto matavimus, fiksuoti radinius, identifikuoti gamtinius ir kultūrinius sluoksnius, nustatyti objektų planigrafiją. Praktika baigiama tyrimų ataskaita, kuri parengiama pagal galiojančius teisės aktų rei-kalavimus.

Temos programa:1. Parengiamieji darbai (16 val.).Parengiamųjų darbų metu renkami duomenys apie tiriamą objektą. Peržiūrimos

ankstesnių metų tyrimų ataskaitos, archeologinė literatūra, radiniai muziejuose, karto-grafinė ir ortofotografinė medžiaga ir kt. remiantis surinktais duomenimis parengiamas archeologinių tyrinėjimų projektas.

2. Lauko darbai (120 val.).lauko tyrimų metu studentai mokomi nustatyti tiriamo objekto koordinates, matuoti

perkasas, jų vietas fiksuoti GPs imtuvu. Mokomi kasinėjimų technikos (nuimti velėną, skusti kultūrinį sluoksnį mentelėmis, preparuoti archeologines struktūras ir radinius, si-joti ar plauti kultūrinį sluoksnį, paimti mėginius įvairiems tyrimams). studentai moko-mi tacheometru, nivelyru ir rulete nustatyti archeologinių struktūrų ir radinių padėtį in situ ir juos pamatuoti. studentai mokomi aprašyti, braižyti ir fotografuoti archeologines struktūras ir perkasos sieneles, sudaryti planus; atpažinti kultūrinį sluoksnį, suvokti jo


125

ypatybes, atskirti kultūrinį sluoksnį nuo gamtinio, atpažinti radinius. studentai mokomi rašyti archeologinių tyrinėjimų dienoraštį.

3. Ataskaitos rengimas (80 val.).Praktikos ataskaitos parengimas – svarbus baigiamasis praktikos etapas. Praktikos

ataskaitą sudaro: titulinis lapas, turinys, įvadas, pagrindinė (dėstomoji) ataskaitos da-lis, išvados, naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas, radinių sąrašas, priedų sąrašas, prie-dai. ataskaita rengiama remiantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. ataskaitos įvade apžvelgiami ankstesnių tyrinėjimų duomenys, formuluojamas tyrimų tikslas, trumpai ap-tariamas tiriamas objektas bei naudota įranga. Pagrindinėje (dėstomojoje) archeologinių tyrinėjimų ataskaitos dalyje aprašoma tyrinėjimų eiga ir metodika, tyrinėtos perkasos ar šurfai, jų dydžiai ir situacija. aprašant perkasas nurodomas kultūrinio sluoksnio storis, sudėtis, aprašomos archeologinės struktūros ir jose bei kultūriniame sluoksnyje surasti radiniai. Perkasos aprašymas baigiamas įžemio apibūdinimu (kokiame gylyje atsidengė, jo sudėtis ir pan.).

išvadose trumpai pateikiami pagrindiniai tyrimų duomenys (ištirtas plotas, kultūrinio sluoksnio pobūdis, radiniai, preliminari chronologija ir pan.).

radinių sąraše aprašomi radiniai (jų tipas, medžiaga, matmenys, radimo vieta, data-vimas).

Šaltinių ir literatūros sąraše nurodomi tik studento naudoti šaltiniai ir literatūra.Prieduose pateikiami planai, brėžiniai, nuotraukos ir piešiniai.

126

archeologinių radinių konserVaVimas ir muzeologijos pagrindai

Modulio tikslas. Modulyje gilinamasi į dvi disciplinas – archeologinių radinių kon-servavimą bei muzeologiją. jį sudaro dvi tikslų grupės. Pirmas tikslas – įdiegti suvoki-mą, kad archeologinis radinys yra viena labiausiai pažeistų ir toliau sparčiai nykstančių mokslinės informacijos šaltinių; kad archeologinio radinio išlikimas ir informatyvumas bei muziejinė vertė priklauso nuo laiku pradėto ir moksliškai pagrįsto konservavimo. Be to, siekiama išaiškinti pagrindines priežastis, dėl kurių nyksta skirtingos medžiaginės prigimties archeologiniai radiniai; išmokyti būdų ir metodų irimo procesams stabilizuoti (nuo konservavimo darbų tyrinėjimų vietoje iki laboratorinio konservavimo); suteikti pirminių praktinių konservavimo įgūdžių; išmokyti įvertinti archeologinių radinių tech-nologinių tyrimų reikšmę konservavimo procesui ir archeologijos mokslui; supažindinti su prevencinio konservavimo esme ir praktine veikla. antras tikslas – supažindinti su teo-rinės ir taikomosios muzeologijos pagrindais bei muziejų reiškiniu; išmokyti suvokti ir kritiškai vertinti muziejinę veiklą, procesus (objektų atranką ir dokumentavimą, rinkinių sudarymą ir tvarkymą, eksponavimą ir darbą su visuomene, vadybą) bei suteikti pirmi-nių praktinių muziejinio darbo įgūdžių; supažindinti su lietuvos respublikos muziejų teisine baze ir išmokyti orientuotis muziejų sistemoje.

Modulio temos:• Archeologinių radinių konservavimo teoriniai pagrindai ir praktika;• Muzeologijos pagrindai.

Archeologinių radinių konservavimo teoriniai pagrindai ir praktika

archeologinių radinių konservavimo ekspertė laima janina Vedrickienė

Temos anotacija. temos tikslas – įdiegti archeologams supratimą, kad archeologi-nis radinys yra vienas iš labiausiai pažeistų ir toliau sparčiai nykstančių mokslinės infor-macijos šaltinių, kad archeologinio radinio išlikimas ir informatyvumas bei muziejinė vertė priklauso nuo laiku pradėto ir moksliškai pagrįsto konservavimo. Be to, siekiama išaiškinti pagrindines priežastis, dėl kurių nyksta skirtingos medžiaginės prigimties ar-cheologiniai radiniai; išmokyti būdų ir metodų irimo procesams stabilizuoti (nuo kon-servavimo darbų tyrinėjimų vietoje iki laboratorinio konservavimo); suteikti pirminių praktinių konservavimo įgūdžių; išmokyti įvertinti archeologinių radinių technologinių tyrimų reikšmę konservavimo procesui ir archeologijos mokslui; supažindinti su preven-cinio konservavimo esme ir praktine veikla.

archeologinių radinių konservavimas ir muzeologijos pagrindai

127

Temos programa1. Archeologinių radinių konservavimo istorija.1.1. Europa.reikšminiai žodžiai: senienos, archeologiniai radiniai, muziejai, konservatoriai, labo-

ratorijos, rentgeno spinduliai, cheminė analizė, tarptautinės organizacijos, leidiniai.sąvokos: archeologiniai tyrinėjimai, egiptologija, konservavimas tyrinėjimų vietoje,

gamtos mokslai, technologiniai tyrimai, muziejus, saugykla, laboratorinis konservavi-mas, restauravimas.

teminiame bloke supažindinama su archeologinių radinių konservavimo, restauravi-mo teorijos ir praktikos raida nuo antikos laikų iki mokslinės konservavimo disciplinos susiformavimo XViii a. antrosios pusės–XiX a.; aptariama archeologinių kasinėjimų, muziejų, visuomenės požiūrio bei asmenybių įtaka konservavimui, jo kaip archeologijos mokslo šakinės srities formavimuisi. XViii a. istorijos ir gamtos mokslų iškilimas bei di-dieji archeologiniai atradimai (Pompėjai, herkulanėjas) tapo svarbiu veiksniu, nulėmu-siu naujo visuomenės santykio su kultūros paveldu ir požiūrio į jo išsaugojimą atsiradi-mą, konservatoriaus darbo prasmės ir svarbos įsisąmoninimą. Visa tai paskatino kultūros objektų technologinius tyrimus. XiX a.–XX a. pr. archeologinių radinių konservavimas išaugo iš amato rėmų ir tapo moksliniais tyrimais pagrįsta disciplina.

supažindinama su reikšmingiausiomis konservavimo tarptautinėmis konservavimo institucijomis bei periodiniais restauravimo tematikos leidiniais.

Pagrindinė literatūra: 1) Allen R. O. The role of chemists in archaeological studies // archaeological chemistry iV. advances in chemistry series 220. Washington: american chemical society, 1989; 2) Caldararo N. L. an outline history of conservation in ar-chaeology and anthropology as Presented through its Publications // jaic. 1987, Vol. 26, no. 2, article 3; 3) Madsen H. B. handbook of field conservation. konservatonskolen Det kongelige kunstakademi, 1994; 4) Pakštas B., Senvaitienė J. iš restauravimo istorijos: nuo užtapymų iki tratedžio // Meno kūrinių restauravimo etiniai ir estetiniai principai. Vilnius, 2009, p. 115–120; 5) Sease C. a short history of archaeological conservation // archaeological conservation and its consequences. iic 16th international congress. co-penhagen: conference Papers, 1996.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kada atsirado konservavimo ir restauravimo darbų užuomazgos? 2) koks požiūris į kultūros objektų restauravimą būdingas viduram-žiams? 3) kokie veiksniai renesanso laikotarpiu suteikė postūmį archeologinių radinių konservavimo vystymuisi? 4) kokią reikšmę konservavimo ir restauravimo plėtotei tu-rėjo muziejų steigimasis didžiuosiuose europos miestuose? 5) kokį poveikį padarė gam-tos mokslininkų ir archeologų bei restauratorių bendradarbiavimas? 6) Paaiškinkite, kuo reikšmingas rentgeno spindulių atradimas kultūros vertybių tyrimams.

1.2. Lietuva.reikšminiai žodžiai: lietuvos archeologija, mėgėjai – archeologai, mokslo draugijos,

muziejai, konservatoriai, asmenybės, restauravimo dirbtuvės ir centrai.

128


sąvokos: radinių valymas in situ, konservavimas, kolekcijų sudarymas, konservavimo metodika, apsauginis konservavimas.

teminiame bloke aptariama, kaip lietuvoje formavosi archeologinių radinių konser-vavimo samprata, kada pradėti archeologinių radinių technologiniai tyrimai, su kuriais sietinas mokslinis archeologinių radinių konservavimas. lietuvoje, kaip ir kitose europos šalyse, domėtasi senienomis: XVii–XViii a. šviesuolių dėmesio sulaukė monetų lobiai ir kt. radiniai; XiX a. pradžioje pradėtas skatinti archeologinių radinių registravimas, pri-menama apie pirmąsias mokslines draugijas, kolekcijas, tapusias muziejų pradžia. XiX a. archeologų veikloje ryškėjo moksliškumo aspektas, suprasta radinių cheminių tyrimų reikšmė archeologijai. Įtakos turėjo rytų Prūsijos mokslininkų darbai, kuriuose daug reikšmės teikta radinių būklės įvertinimui ir cheminės sandaros nustatymui. Vis dėlto radinių išsaugojimo ir konservavimo idėjos dar nebuvo ryškios.

apžvelgiami archeologų mėgėjų grafų konstantino ir eustachijaus tiškevičių darbai, jų modernus požiūris į archeologinių radinių būklės stabilizavimą, aptariama senienų muziejaus įsteigimo 1855 m. reikšmė radiniams išsaugoti ir konservatoriaus specialybei atsirasti. Prisimenamos ir kitos asmenybės, turėjusios įtakos archeologinių radinių kon-servavimo disciplinos vystymuisi ir formavimuisi (j. Žiogas, V. Šukevičius, V. nagevičius ir kt.). nagrinėjama, kaip muziejų steigimasis lietuvoje skatino vertybių konservavimą, išsamiai analizuojama kauno miesto, vėliau Vytauto Didžiojo kultūros, muziejaus kon-servatorių veikla. supažindinama su P. tarasenkos veikla ir jo propaguotomis radinių konservavimo metodikomis. aptariami radinių tyrinėjimai ir konservavimas lenkų oku-puotame Vilniaus krašte, apžvelgiami Vilniaus arkikatedros požemiuose vykdyti tyrinė-jimai bei karališkųjų palaikų konservavimas.

aptariama situacija po antrojo pasaulinio karo: restauravimo dirbtuvių kūrimas prie didžiausių lietuvos muziejų, P. Gudyno restauravimo centro, kaip svarbiausios kilnoja-mųjų kultūros vertybių mokslinio restauravimo institucijos, veikla, lietuvos restaurato-rių įsitraukimas į tarptautinę restauratorių bendruomenę.

Pagrindinė literatūra: 1) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija. Vil-nius, 1999, p. 48, 74–75; 2) Tautavičius A. Pirmieji sumanymai įsteigti Vilniuje muziejų // Muziejai ir paminklai. 1964, nr. 4, p. 44; 3) Nagevičius V. Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra Viii–Xiii amž. Žalvario analizė ir kai kurie Pryšmančių kapinyno duomenys // senovė. 1935, t. 1, p. 79–92; 4) Tarasenka P. senovės paminklų apsaugojimas // Gimtoji senovė: ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas (2-asis leid.). Šiauliai: kultūros b-vės leidinys, p. 99–105; 5) Glemža J., Jakučionis P. Paminklosaugos raida lietuvoje // lietuvos kultūros pavel-do restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga. Vilnius, 2000.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Įvardinkite, kokie rytų Prūsijos archeologai tu-rėjo įtakos lietuvos archeologijai, radinių technologinių tyrimų bei lauko konservavimo pradžiai. 2) kuo archeologijai ir archeologinių radinių kaupimui reikšmingi grafų tiške-vičių darbai? 3) kokią reikšmę archeologinių radinių išsaugojimui turėjo muziejų steigi-mas? 4) koks išskirtinis objektas tyrinėtas Vilniuje tarpukariu ir kokie ypatingi radiniai aptikti? 5) apibūdinkite P. tarasenkos asmenybę, įvertinkite jo pateiktas archeologinių


129

radinių konservavimo metodikas šiandienos požiūriu. 6) kokios archeologinių radinių tyrimo ir konservavimo laboratorijos veikia lietuvoje?

2. Archeologinių radinių konservavimo pagrindinės sąvokos.reikšminiai žodžiai ir sąvokos: autentiškumas, konservavimo etika, konservavimas,

restauravimas, diagnostiniai tyrimai, prevencinis konservavimas, dokumentavimas.analizuojamos pamatinės kultūros paveldo sąvokos, terminai, vartojami kultūros

vertybių (tarp jų ir archeologinių radinių) konservatorių darbe. atskleidžiama, kad ter-minija nėra baigta norminti, tačiau siekiama, kad tarptautiniu mastu nebūtų painiavos ar restauratorių, archeologų bei tyrėjų gamtos mokslininkų nesusikalbėjimo. išaiškina-ma autentiškumo, konservavimo etikos, konservavimo, restauravimo, diagnostinių tyrimų, prevencinio konservavimo, dokumentavimo sąvokų esmė, jų vartojimo tikslingumas; su-pažindinama su tarptautiniais dokumentais, apibrėžiančiais materialaus kultūros pavel-do konservavimo terminus.

Pagrindinė literatūra: 1) Lukšėnienė J. restauravimo, konservavimo ir prevencinio konservavimo sąvokos // Meno kūrinių technikos ir tyrimai. straipsnių rinkinys (Muzie-jinių eksponatų priežiūra, d. 1). Vilnius, 2008, p. 331–342; 2) code of ethic of the ame-rican institute for conservation of historic and artistic Works. Definitions of conserva-tion terminology // newsletter. 1996, Vol. 18, no. 2. Prieiga internetu: http://palimpset.stanford.edu/waac; 3) informacija ir dokumentavimas. aiškinamasis žodynas. lietuvos standartas lst iso 5127:2008; 4) kultūros paveldo apsauga. reglamentuojančių doku-mentų rinkinys. Vilnius, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite sąvoką objekto autentiškumas. 2) kuo skiriasi radinio konservavimas nuo restauravimo? 3) kokie duomenys turi būti pateikiami archeologinio radinio konservavimo dokumentacijoje? 4) apibūdinkite pre-vencinio konservavimo esmę.

3. Trumpas chemijos įvadas.reikšminiai žodžiai: organinės medžiagos, neorganinės medžiagos, chemikalų pa-

skirtis, tirpalai.sąvokos: cheminė sandara, radinio medžiagos struktūra, medžiagų suderinamumas

ir grįžtamosios savybės.Primenami chemijos pagrindai ir nagrinėjamos archeologinių radinių restauravimo

medžiagos, jų cheminės ir fizinės savybės. apie chemines medžiagas, naudojamas ar-cheologinių radinių konservavimui, kalbama supaprastintai – medžiagos sugrupuojamos pagal naudojimo paskirtį: cheminiam radinių valymui; mikroorganizmams naikinti – or-ganinės ir neorganinės kilmės biocidai: antiseptikai, insekticidai; įvairių klasių polimerai, sutvirtinantys suirusio radinio struktūrą; klijai; hidrofilinės medžiagos organinės kilmės radinių apsaugai nuo perdžiūvimo ir destrukcijos; korozijos inhibitoriai ir medžiagos, sudarančios apsaugines paviršiaus dangas. išaiškinama, kad konservantai pasirenkami pagal radinių medžiagų savybes, specifinis ir jų panaudojimo būdas. supažindinama su cheminių tirpalų gamyba ir darbo su cheminėmis medžiagomis sauga.

130


Pagrindinė literatūra: 1) Hanssen-Bauer F. stabilumas, kaip techninis ir etinis konser-vavimo reikalavimas // Meno kūrinių restauravimo etiniai ir estetiniai principai. straips-nių rinkinys (Muziejinių eksponatų priežiūra, d. ii dalis.). Vilnius, 2009, p. 197–207; 2) Torraca G. Processes and Materials used in conservation. iccroM: Paper distributed at sPc-course, 1987; 3) Horrie C. V. Materials for conservation: organic consolidants, adhesives and coatings. london: Butterworths, 1987; 4) Lukšėnienė J., Makuška R. sin-tetiniai polimerai – dailininkų ir restauratorių medžiagos // Meno kūrinių restauravimo etiniai ir estetiniai principai. straipsnių rinkinys (Muziejinių eksponatų priežiūra, ii da-lis.). Vilnius, 2009, p. 276–327.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie archeologiniai radiniai priklauso organi-nės kilmės radinių grupei? 2) kokie archeologiniai radiniai priklauso neorganinės kilmės radinių grupei? 3) kodėl svarbu parinkti konservuojamąsias medžiagas, tinkamas arche-ologinio radinio medžiagoms? 4) kokiu tikslu naudojami antiseptikai? 5) kaip skaičiuo-jami ir gaminami procentiniai tirpalai?

4. Archeologinė aplinka ir archeologinių radinių konservavimas tyrinėjimų vietoje.4.1. Archeologinė aplinka.reikšminiai žodžiai: archeologinė aplinka, vanduo, deguonis, druskos, rūgštingumas

(ph), temperatūra, kultūrinio sluoksnio gylis, biologiniai veiksniai.sąvokos: archeologinė aplinka, aplinkos veiksniai, irimas, stabilizavimas, termodina-

minė pusiausvyra.išaiškinama archeologinės aplinkos sąvoka. aptariama, kokios būklės archeologiniai

radiniai aptinkami archeologinių tyrinėjimų metu, analizuojamos dirbinių irimo prie-žastys archeologinėje aplinkoje: aplinkos vandens, deguonies, druskų, rūgštingumo (ph), temperatūros svyravimų, aplinkos biologinės terpės bei kultūrinio sluoksnio gylio reikšmė, šių veiksnių poveikis skirtingos medžiaginės kilmės radiniams; termodinami-nės pusiausvyros aplinkoje nusistovėjimo svarba. analizuojami radinių būklės pakitimai iškėlus radinius į atmosferos sąlygas ir saugant saugyklose.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn J. M. The elements of archaeological conservation. routledge, 2001, p. 1–42; 2) Gleiznienė G. archeologinių radinių lauko konservavimas (restauravimo metodika, nr. 1). Vilnius: lietuvos nacionalinis muziejus, 1999; 3) Mad-sen B. M. soil as Medium of Preservation for artefacts // B. Madsen. handbook of field conservation. konservatorskolen det kongelige Danske kunstakademy, 1994, p. 10–30; 4) Sease C. important Points // c. sease. a conservation Manual for the field archaeologist. los angeles: institute of archaeology university of california, 1992, p. 1–4; 5) Singley K. The underwater environment of lakes // k. singely. The conservation of archaeological artifacts from freshwater environments. Michigan: south haven, 1988, p. 3–6.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokią terpę apibūdiname kaip archeologinę aplinką? 2) išvardinkite pagrindinius archeologinės aplinkos veiksnius, svarbius radinio išlikimui. 3) kodėl ir kaip pakinta radinio būklė, iškėlus jį į atmosferos sąlygas? 4) kodėl būtinas radinių konservavimas tyrinėjimų vietoje?


131

4.2. Archeologinių radinių konservavimas tyrinėjimų vietoje.reikšminiai žodžiai: saugus iškėlimas, valymas, dezinfekcija, drėkinimas, džiovini-

mas, silikagelis, paruošimas transportavimui.sąvokos: konservavimas tyrinėjimų vietoje, sutvirtinimas in situ, tiriamasis valymas,

dezinfekcija, išsausinta aplinka, aplinkos drėgnis.nagrinėjami suirusių radinių iškėlimo neintervenciniai ir intervenciniai metodai.

apžvelgiamos lauko konservavimui rekomenduojamos organinės kilmės radinių plovi-mo, dezinfekavimo, reikiamos drėgmės palaikymo ir pakavimo medžiagos; metalų koro-zijos proceso lėtinimo medžiagos ir būdai, silikagelio panaudojimas, keramikos pirminis konsolidavimas, ir kt.; aptariami kiekvienos medžiagų grupės suirusių radinių laikinojo tvirtinimo būdai, pateikiamos optimalios naudotinų medžiagų tirpalų koncentracijos, radinių pakavimo ruošiant transportuoti reikalavimai. išaiškinamas lauko konservavimo dokumentacijos būtinumas.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn J. M. The elements of archaeological conservation. routledge, 2001; 2) Madsen B. M. handbook of field conservation. konservatorskolen det kongelige Danske kunstakademy, 1994; 3) Singley K. The conservation of archaeolo-gical artifacts from freshwater environments. Michigan: south haven, 1988; 5) Petraus-kienė J., Vedrickienė L. archeologinių radinių pirminis konservavimas. Vilnius, 1990.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite keletą neintervencinių suirusių radinių iškėlimo būdų. 2) kokių savybių ir koncentracijų polimerų tirpalai naudojami radinių sutvirtinimui in situ? 3) kokiu tikslu konservuojant lauke naudojamas silikage-lis? 4) kaip atliekamas pirminis šlapios archeologinės medienos lauko konservavimas? 5) apibūdinkite šlapios / drėgnos archeologinės tekstilės lauko konservavimo ypatumus. 6) apibūdinkite odos dirbinių, dekoruotų ir metalu, konservavimą lauko sąlygomis. 7) kokie duomenys turi būti įrašyti lauko konservavimo darbų apraše?

5. Neorganinės kilmės archeologinių radinių konservavimas.5.1. Metalinių radinių konservavimas ir restauravimas.reikšminiai žodžiai: geležis, spalvotieji ir taurieji metalai, technologinės dangos, korozi-

ja, rentgenografija, lydinio analizė, mechaninis ir cheminis valymas, apsauginės dangos.sąvokos: metalų lydinys, technologiniai tyrimai, korozija, korozijos produktai, suiri-

mo laipsnis, patina, konservavimas, restauravimas.išaiškinama, kokios medžiagos vadinamos metalais, metalų ir jų lydinių sandara, nu-

lemianti metalų cheminį aktyvumą. Pateikiama chemijos žinių apie metalų suskirstymą pagal sandarą ir savybes į juoduosius, spalvotuosius ir tauriuosius. išaiškinama metalų elektrocheminio aktyvumo eilė, kuria remiantis prognozuojamos cheminės reakcijos, vykstančios tarp radinio medžiagos ir aplinkos komponentų, vertinamas archeologinio metalo suirimo laipsnis. išanalizuojamas korozijos procesas, išaiškinama cheminės, elek-trocheminės ir biologinės korozijos esmė bei ardomasis pobūdis; chloridų įtaka archeo-loginio metalo korozijai. išdėstoma rentgenografijos ir šiuolaikinių instrumentų tyrimo metodų reikšmė restauravimui ir archeologijai. Pateikiama plati konservavimo medžiagų

132


ir metodų apžvalga bei analizė. nurodomos saugyklų mikroklimato sąlygos, būtinos ilga-laikiam metalinių radinių saugojimui.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn. J. M. Metals // j. M. cronyn. The elements of archaeo-logical conservation. routledge, 1990, p. 160–23; 2) Geležies dirbinių konservavimas ir restauravimas (restauravimo metodika, nr. 2). Vilnius: lietuvos nacionalinis muziejus, 2000; 3) Dirbiniai iš spalvotųjų metalų ir jų lydinių: korozija, konservavimas, restauravi-mas (restauravimo metodika, nr. 3). Vilnius: lietuvos nacionalinis muziejus, 2001, 60 p.; 4) Skučas V. Metalų korozija. Vilnius: Pilių tyrimo centras, 2007.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokių metalų lydinių randama lietuvos archeo-loginėje medžiagoje? 2) Parašykite metalų elektrocheminio aktyvumo eilę ir pažymėkite, kurie metalai yra aktyviausi ir kurie mažiausiai aktyvūs. 3) kada galima taikyti cheminį korozijos produktų šalinimo metodą? 4) eilės tvarka išvardinkite archeologinio geležinio radinio konservavimo procesus. 5) ar konservavimo metu išsaugoma taurioji metalų pati-na ir kodėl? 6) kokius žinote instrumentinius tyrimo metodus lydinio sudėčiai nustatyti?

5.2. Archeologinės keramikos konservavimas ir restauravimas.reikšminiai žodžiai: molio masė, paruošimas, keramikos rūšys, glazūra, iškėlimas,

šukės, valymas, sutvirtinimas, klijavimas.sąvokos: keramika, technologija, molio masės suirimas, lauko konservavimas, re-

konstrukcija, atstatomoji masė.Paaiškinamos įvairių technologijų molio masės radinių savybės; mažai degtos, degtos

žemoje ir aukštoje temperatūroje molio masės dirbinių irimas archeologinėje aplinkoje; valymo, plovimo ir džiovinimo taisyklės tyrinėjimų vietoje, struktūros sutvirtinimas po-limerų tirpalais. aptariami glazūruotų keramikos radinių ypatumai, glazūros sluoksnio valymo ypatumai lauko sąlygomis; atkreipiamas dėmesys į tūrinių radinių (puodų ir kt.) preparavimo iš žemių bloko taisykles, molio masės tvirtinimą in situ. apžvelgiami nau-dotini polimerai, tirpikliai, tirpalų koncentracijos. išnagrinėjama laboratorinio konser-vavimo metodika, rekonstrukcijos etiniai sprendimai ir medžiagos, archeologinės kera-mikos perrestauravimo problemos.

Pagrindinė literatūra: 1) Adomonis J. keramikos menas. Vilnius: Vilniaus dailės aka-demijos leidykla, 1998; 2) Cronyn. J. M. ceramics // j. M. cronyn. The elements of ar-chaeological conservation. routledge, 1990, p. 160–23; 3) Glass and ceramic and re-lated Materials. interim Meeting of the icoM-cc Working Group. september 13-18. Preprints. Vantaa, 1998.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios medžiagos sudaro archeologinės kera-mikos pagrindą? 2) kaip išorinėmis priemonėmis iškelti archeologinį puodą (ne jo šu-kes)? 3) kokios koncentracijos polimero tirpalas naudojamas archeologinei molio masei sutvirtinti? 4) apibūdinkite archeologinės keramikos konservavimo ir restauravimo la-boratorijoje eigą. 5) kokios medžiagos glazūroms suteikia spalvas?

5.3. Stiklas.reikšminiai žodžiai: silicio dioksidas, kvarcinis smėlis, užpildas, stabilizatorius, plovi-

mas, sutvirtinimas, klijavimas, epoksidinė derva.


133

sąvokos: stiklo lydalas, dirbinys, irizacija, buferinis tirpalas, atstatomoji masė.išaiškinama stiklo lydalo sudėtis, pagrindiniai komponentai, jų ir stiklo gamybos

technologijos reikšmė stiklo savybėms bei jo irimui archeologinėje aplinkoje. analizuo-jamas stiklo irizacijos procesas; rekomenduojami tik neintervenciniai stiklinių radinių iškėlimo metodai. transportavimui ir laikymui rekomenduojami specifinio rūgštingumo (ph ~ 6) buferiniai tirpalai. išaiškinami suirusios stiklo struktūros tvirtinimo metodai, stiklo masės sudėties tyrimai, polimerų parinkimo kriterijai; rekonstrukcija, etiniai ir es-tetiniai jos aspektai.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn. J. M. siliceous and related materials // j. M. cronyn. The elements of archaeological conservation. routledge, 1990, p. 102–159; 2) Glass and ceramic and related Materials. interim Meeting of the icoM-cc Working Group. sep-tember 13-18. Preprints. Vantaa, 1998; 3) Bieliauskaitė-Mikolaitienė R., Striška G. XV–XVi a. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų archeologinio stiklo taurės ir jų restauravimas // [lietuvos dailės muziejaus] Metraštis. 2010, t. 13, p. 142–154.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios medžiagos sudaro stiklo masę? 2) kodėl viduramžių stiklai yra laikomi neatspariausiais cheminiam irimui? 3) apibūdinkite stiklo lauko konservavimo ypatybes. 4) kokie reikalavimai keliami stiklo klijams? kokia derva naudojama stiklinių indų rekonstrukcijai? 5) kada stiklas saugyklose „verkia“?

5.4. Akmuo.reikšminiai žodžiai ir sąvokos: uolienos, mineralai, titnagas, smiltainis, akmeniniai

dirbiniai, patina, dūlėjimas, sutvirtinimas, klijavimas, fizikiniai tyrimai.Glaustai išdėstoma, kad akmeniniai dirbiniai yra klasifikuojami pagal geologinio for-

mavimosi būdą, kuris ir paaiškina jų kietumo, stabilumo ir poringumo laipsnį. Plačiau aptariamos vulkaninės kilmės uolienos: titnago cheminė sandara bei savybės, patinos formavimasis ant titnaginio dirbinio paviršiaus, jos susiformavimo sąlygos ir svarba nu-statant dirbinio amžių. nurodoma, kad svarbu nepažeisti apdirbimo žymių, esančių ant titnaginių radinių paviršiaus, nenuvalyti kitos informacijos. laboratorinis konservavi-mas siejamas su sulūžusio radinio fragmentų suklijavimu. akcentuojama, kad suklijuo-ti titnagą sunku, nes jo struktūra pernelyg tanki, todėl neatmetama net negrįžtamosios epoksidinės dervos panaudojimo galimybė.

smiltainis – viena iš nuosėdinių nuotrupinių uolienų. iš jo gaminti galąstuvai, verps-tukai ir kt. dirbiniai. aiškinama smiltainio cheminė sudėtis. Šios kilmės uolienos nėra to-kios kietos ir tvirtos, todėl archeologinėje terpėje vyksta paviršiaus dūlėjimas, kurį būtina stabilizuoti konservavimo metu. aptariami lauko konservavimo procesai. laboratorinio konservavimo metu siūlomi uV, ir tyrimai, fiksuojantys neryškias apdirbimo žymes ar ornamentiką. rentgenografinis tyrimas fiksuoja vidinius įtrūkimus. radinių paviršių rekomenduojama tvirtinti neorganinės kilmės konsolidantais arba sintetinių polimerų (akrilatų) tirpalais.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn. J. M. siliceous and related materials // j. M. cronyn. The elements of archaeological conservation. routledge, 1990, p. 102–159; 2) Mantei-ni M. conservation of stone Movements and artifacts: new Possibilities offered by the

134


ammonium oxalate Based treatment // internationa Meeting on science nand techno-logy. la habana, 2007. Prieiga internetu: http://www.eurtech.org/files/cuBa/Mattei ni.pda.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo titnagas išsiskiria iš kitų uolienų? 2) kaip valomas smiltainio radinys lauko sąlygomis? 3) koks instrumentinis metodas gali paro-dyti vidinius akmens įtrūkimus?

6. Organinės kilmės archeologinių radinių konservavimas.6.1. Odos radiniai.reikšminiai žodžiai: baltymai, kolagenas, oda, merėja, šlapia, drėgna ir sausa oda,

konservavimas, glicerolis, polietilenglikolis, riebinančios emulsijos, vaškas.sąvokos: odos sandara, morfologiniai tyrimai, rauginimas, šlapia oda, drėgna oda,

sausa oda, vidinė pusiausviroji drėgmė, denatūravimas.išdėstoma odos sandara, odos išdirbimo metodai nuo seniausių laikų iki šiuolaikinių;

akcentuojami alūninis ir augalinis odų rauginimo būdai. analizuojamos odos suirimo archeologinėje aplinkoje fizinės ir cheminės bei biologinės priežastys. aptariamas šlapių ir drėgnų archeologinių odinių radinių plovimas, dezinfekcija, apdorojimas drėkikliais tyrinėjimų vietoje, naudotinos medžiagos, tirpalų koncentracijos, paruošimas transpor-tavimui. sausos (denatūruotos) odos atvejai. apžvelgiami archeologinės odos laborato-rinio konservavimo metodai, taikytini pagal odos fizinę būklę: šlapiems arba drėgniems ir sausiems odos radiniams. Pateikiama gyvūno rūšies nustatymo metodika, kiti konser-vavimui ir archeologijai svarbūs technologiniai tyrimai. aptariamos kombinuotų odos ir metalo radinių konservavimo ir saugojimo problemos.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn J. M. The elements of archaeological conservation. routledge, 1990, p. 263–274; 2) Gleiznienė G. archeologinių radinių lauko konservavimas (restauravimo metodika, nr. 1). Vilnius: lietuvos nacionalinis muziejus, 1999; 3) Puško-rius A., Vedrickienė L. XVi–XVii amžiaus odinės avalynės radinių tyrimas ir restauravi-mas. [lietuvos dailės muziejaus] Metraštis. 1999, t. 3, p. 256–263; 4) Kite M., Thomson R. conservation of leather and related materials. Butterworth-heinemann, 2006.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiai medžiagų grupei priklauso oda? 2) ko-kius žinote odų rauginimo būdus? 3) kokios odos savybės išsaugomos arba regeneruoja-mos konservuojant radinį? 4) Dėl kokių priežasčių denatūruoja oda? 5) nuosekliai išdės-tykite šlapios odos konservavimo procesus. 6) kaip konservuojama sausa archeologinė oda? 7) kokia temperatūra ir santykinis drėgnis reikalingi organinės kilmės radiniams saugoti?

6.2. Kaulinė archeologinė medžiaga (dirbiniai ir skeleto dalys).reikšminiai žodžiai: kaulinis dirbinys, cheminė sandara, kolagenas, hidroksiapatitas,

konservavimas, tyrimai.sąvokos: valymas in situ, anizotropija, datavimas, radiokarbono metodas, laboratori-

nis konservavimas.aptariama kaulų cheminė sandara, išaiškinama baltyminio komponento santykio su

neorganiniu hidroksiapatitu reikšmė kaulų kietumui ir išlikimui archeologinėje aplin-


135

koje. aptariama aplinkos ph reikšmė minėtam procesui; kaulinio audinio anizotropijos savybė, jos pasireiškimas kaulo džiūvimo procese. aptariami galimi cheminiai tyrimai, pabrėžiama, kad žymėtosios anglies metodu datuojama kaulinė medžiaga negali būti pri-sotinta polimerų tirpalų, galinčių iškreipti tyrimo duomenis. aptariamas šlapio kaulo sutvirtinimas in situ, pakavimas ruošiant pervežimui; laboratorinio konservavimo metu chemines valymo medžiagas rekomenduojama naudoti saikingai.

Pagrindinė literatūra: 1) Cronyn J. M. skeletal material (bony) // j. M. cronyn. The ele-ments of archaeological conservation. routledge, 1990, p. 275–282; 2) El-Kammar A., Hancock R. G., Allen O. human Bones as archaeological samples: changes Due to con-tamination and Diagenesis // archaeological chemistry. 1989, Vol. iV, p. 337–353.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo ypatinga kaulų cheminė sandara? 2) kuris komponentas suteikia kaulams kietumo? 3) apibūdinkite anizotropijos reiškinį ir nuro-dykite, kad jis pasireiškia archeologiniame radinyje. 4) kuo sutvirtinamas suiręs kaulas?

6.3. Tekstilės radiniai.reikšminiai žodžiai: pluoštas, audinys, pluoštų suirimas, tvirtinimas lauko sąlygomis,

pluoštų tyrimai, audinio technologijos tyrimai; valymas, plastifikavimas, dubliavimas, pridaigstymas.

sąvokos: augalinis pluoštas, gyvūninis pluoštas, siūlai, audimas, audinys: ataudai – metmenys, dubliavimas (dvilypavimas), atraminis audinys, augalinis dažymas.

išdėstoma: archeologinių tekstilės radinių pluoštų įvairovė lietuvos archeologinėje medžiagoje; apibrėžiami augaliniai ir gyvūninės kilmės pluoštai, jų identifikavimas. ana-lizuojami audiniai, jų pynimų rūšys, pluoštų irimo priežastys archeologinėje aplinkoje. aptariama audinių fizinės būklės įvairovė ir ja paremti pirminio valymo, dezinfekcijos ir tvirtinimo metodai. supažindinama su archeologinės tekstilės mikrocheminiais, ins-trumentiniais ir technologiniais tyrimais bei laboratorinio konservavimo procesais: plo-vimu, pluoštų sutvirtinimu polimerų tirpalais. audinių plastifikavimas ir dubliavimas. augaliniai dažikliai dubliavimo audiniams dažyti. Drabužių ir kt. aprangos dalių rekons-trukcijos galimybės ir etiniai sprendimai. tekstilės saugyklų mikroklimato reikalavimai.

Pagrindinė literatūra: 1) cronyn j. M. fibres // j. M. cronyn. The elements of archaeo-logical conservation. routledge, 1990, p. 284–329; 2) Maik J. Wyroby wlόkiennicze na pomorzu z okresu rzymskiego i ze Średniowiecza. Warszawa, krakόw, 1988; 3) tímár-Balázsy Á., eastop D. chemical principles of textile conservation. Butterworth-heine-mann, 1998.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiai organinių medžiagų grupei priklauso vilna ir šilkas? 2) kokios yra lino ir kanapės pluoštų savybės? 3) išvardinkite dažniausius rastų archeologinių audinių pynimo raštus. 4) Paaiškinkite, kaip plaunamas suiręs teksti-linis radinys. 5) kada būtina dubliuoti archeologinę tekstilę?

6.4. Mediniai radiniai.reikšminiai žodžiai: medienos sandara, medinis dirbinys, irimas archeologinėje

aplinkoje, deformacija, polietilenglikolis, cukrus, polimerinės medžiagos, džiovinimas šaldant; klijavimas, medienos datavimas ir rūšies nustatymas.

136


sąvokos: ląstelė, ląstelės sienelė, vandens sorbcija, anizotropija, medienos džiūvimas, drėkimas, šlapia, drėgna ir sausa mediena, dezinfekcija, konservavimo metodai.

išaiškinama medienos cheminė ir biologinė sandara, medienos santykis su vandeniu, nulemiantis medinių radinių išlikimą archeologinėje aplinkoje. aptariama šlapios bei drėgnos ir sausos archeologinės medienos samprata ir savybės, pagal kurias parenkamas konservavimo metodas ir lauko, ir laboratorijos sąlygomis. Pristatomos dezinfekcinės medžiagos ir dezinfekavimo būdai, konservavimo metodai polietilenglikoliais, cukraus tirpalais, paaiškinama konservavimo metodika, paremta medienos šaldymu žemoje tem-peratūroje, palyginami metodų rezultatai ir finansinės sąnaudos; pateikiami fragmentų sujungimo ir suklijavimo būdai; aptariami medienos tyrimai rūšiai nustatyti, datavimas; paaiškinami dendrochronologijos ir radiokarboninis metodai ir jų taikymo galimybės.

Pagrindinė literatūra: 1) archaeological Wood: Properties, chemistry and Preserva-tion (advances in chemistry series, Vol. 225). Washington: american chemistry socie-ty, 1990; 2) j. M. cronyn. The elements of archaeological conservation. routledge, 1990, p. 246–261; 3) Vedrickienė L., Pečeliūnaitė E. conservation of waterlogged archaeological wood at P. Gudynas restoration centre of lithuanian art Museum // Drewno archeo-logiczne. Badania i konservacja. sympozjum Biskupin-Venecja, 1999. Biskupin, 1999; 4) Jakimavičius Č. Medienotyra. kaunas: technologija, 1998.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite šlapią archeologinę medieną. 2) kodėl nekonservuota mediena staigiai džiūdama traukiasi ir pleišėja? 3) kokiu an-tiseptiko tirpalu (vandeniniu ar nevandeniniu) dezinfekuosite šlapią medieną? 4) kaip konservuojamas šlapias medis karštuoju polietilenglikolio metodu? 5) koks mikroklima-tas reikalingas medienai, konservuotai cukraus tirpalais, saugoti?

6.5. Archeologinis gintaras.reikšminiai žodžiai ir sąvokos: sakai, fosilizacija, gintaro formavimasis, cheminė su-

dėtis, savybės, dūlėjimas, gintaro dirbiniai, konservavimas, damara.išdėstomas gintaro kaip specifinės medžiagos susidarymo procesas. aptariamos gin-

taro cheminė sudėtis ir savybės, jo panaudojimas meniniams kūriniams gaminti. aptaria-ma archeologinių gintaro radinių būklė, paviršiaus sudūlėjimas, šio reiškinio priežastys, fiziniai pažeidimai; akcentuojama būtinybė elgtis apdairiai su kieta, bet trapia medžiaga; rekomenduojama atsisakyti konservavimo lauko sąlygomis, apsiribojant plovimu siete-lyje. išdėstomas pagrindinis gintaro konservavimo vakuuminėje kameroje metodas, pa-naudojant damaros sakų tirpalą. aptariami ir kiti metodai, palyginami rezultatai.

Pagrindinė literatūra: 1) Kunkulienė B., Lukšėnienė J., Vaitkus J. application of Va-cuum Devise for archaeological amber conservation // Preprints of th e6th icoM-cc triennial Meeting. ottawa, 1981. iccoM, 1981; 2) Kiuberis J., Kareiva A., Senvaitienė J. Zolių-gelių metodo taikymo gintarui konservuoti galimybių tyrimai. [lietuvos dailės muziejaus] Metraštis. 2008, t. 11, p. 281–287; 3) Thickett D., Cruickshank P., Ward C. The conservation of amber // studies in conservation.1998, Vol. 40, p. 217–226.


137

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiomis savybėmis pasižymi gintaras? 2) ko-dėl archeologinėje aplinkoje dūlėja gintaro paviršius? 3) kaip konservuojamas gintaras laboratorijoje? išvardinkite konservavimo procesus eilės tvarka.

Pratybų temos1. Geležinių radinių valymas.2. Vario lydinių radinių valymas žiūrint pro mikroskopą.3. Archeologinės odos ir medienos radinių plovimas, dezinfekcija.4. Archeologinių audinių technologinių parametrų tyrimas.

Rekomenduojama literatūra: 1) Cronyn M. J. The elements of archaeological conservation. routledge, 1990;

2) Drewno archeologiczne. Badania i konserwacja. sympozjum 1999 Biskupin-Wenecja. Biskupin, 1999; 3) Farke H. archaeologishe fasern, Geflechte, Gewebe. restaurierung und Museumtechnik. 1986; 4) Glass and ceramic and related Materials. interim Mee-ting of the icoM-cc Working Group. september 13-18. Vantaa, 1998; 5) Sturge T. The conservation of leather artefacts. northampton: leather conservation centre, 2000.

138

archeologinių tyrimų duomenų matematinė ir erdVinė analizė

Modulio tikslas – suteikti teorinių žinių ir praktinių įgūdžių atlikti kvalifikuotą archeo-loginės medžiagos statistinę ir erdvinę analizę, ją tinkamai pristatyti ir interpretuoti.

Modulio temos:• Matematinės statistikos taikymas archeologijoje;• GIS archeologijoje;• Duomenų analizei ir vizualizacijai naudojama programinė įranga (Excel, Access,

Winbasp, Arched).

GIS archeologijojelekt. rolandas tučas

Temos anotacija. tema skiriama supažindinti su geografinėmis informacinėmis sis-temomis (Gis), darbo su jomis principais, išugdyti gebėjimą Gis programinėje aplinko-je atlikti pagrindines, dažniausiai archeologijos moksle naudojamas darbo su erdviniais duomenimis užduotis.

temos metu studentai išmoksta Gis pagrindų, kurti taškinius, linijinius ir plotinius sluoksnius, projektuoti ir kurti Gis duomenų bazes, susipažįsta su erdvinės analizės gali-mybėmis, taikomomis archeologijoje: mažiausiai sąnaudų reikalaujančių maršrutų paieš-ka, matomumo analize, išmoksta naudoti, analizuoti ir vizualizuoti duomenis.

Baigę šią temą, studentai: 1) žino Gis pagrindus, erdvinės analizės metodus, taikomus archeologiniams duomenims; 2) geba pritaikyti Gis metodus archeologinės medžiagos ana-lizei, ją pristatyti: sukurti žemėlapius ir erdvinius modelius, interpretuoti gautas išvadas.

Temos programa1. GIS duomenys.reikšminiai žodžiai: Gis, duomenų bazė.sąvokos: Gis, kartografinė projekcija, vektorius, rastras, atributinė lentelė.erdviniai duomenys. Duomenų modeliai ir formatai. kartografinės projekcijos ir

koordinačių sistemos. Pirminiai duomenų surinkimo metodai. Duomenų rinkinių rūšys, lietuvoje ir pasaulyje sukurti duomenų rinkiniai.

ArcGIS Desktop programinė įranga. funkcionalumo matricos įvairių lygių licencijose. ArcMap, ArcCatalog, ArcToolbox. Programinės įrangos plėtiniai.

rastro (ort nuotraukų, skenuotų žemėlapių) susiejimas su koordinačių sistema (žinant dalies rastre vaizduojamų objektų koordinates; „pritraukiant“ prie identifikuotų vektorinio sluoksnio objektų).

asmeninės duomenų bazės projektavimas. Vektorinių sluoksnių (taškinių, linijinių, ploto ir daugtaškinių) kūrimas ir redagavimas (vektorinio sluoksnio sukūrimas ArcCata-

archeologinių tyrimų duomenų matematinė ir erdvinė analizė

139

log aplikacijoje (kaip atskiro SHAPE failo ir kaip GDB vektorinio failo); objektų kūrimas bei redagavimas grafiniame vaizde; atributinės lentelės pildymas bei redagavimas). atri-butinių lentelių sujungimas (Joins) ir sąsajos (Relates).

rastrų vektorizavimas, informacijos įvedimas iš .txt, .xls, .dbf formatų.literatūra: Tumas R. aplinkos geoinformacinės sistemos. Vilnius, 2006.klausimai. 1) kokie duomenų tipai naudojami Gis, kuo jie skiriasi? 2) kokios koor-

dinačių sistemos naudojamos lietuvoje, kuo jos skiriasi?užduotys. 1) sukurkite taškinį, linijinį ir plotinį Gis sluoksnį pasirinktam uždaviniui

spręsti. 2) sukurkite ir užpildykite atributinę lentelę.2. Duomenų analizė.reikšminiai žodžiai: Gis archeologijoje, duomenų bazė, erdvinė analizė.sąvokos: erdvinė analizė, buferizavimas, matomumo analizė, mažiausių sąnaudų

maršrutai, topologija, interpoliacija.Duomenų atrankos metodai; duomenų atranka atributinėje lentelėje (sQl); duome-

nų atranka grafiniame vaizde (nurodant topologinį skirtingų vektorinių sluoksnių objek-tų tarpusavio sąryšį ir kt.). užklausos operacijos (find), statistika (summarize, statistic), žemėlapio užuominų (Identify ir kt. įrankiai) pridėjimas.

Duomenų konvertavimo įrankiai (Conversion Tools). rastro konvertavimas į vekto-rinį formatą (From Raster), vektorinio – į rastrą (To Raster). naujų Shape failų bei GDB vektorinių sluoksnių kūrimas iš pažymėtų elementų (To Shapefile; To Geodatabase). Duo-menų vientisumo GDB išlaikymas (Topology Properties nustatymai): topologijos taisyklių nustatymas, topologinių klaidų taisymas.

Pagrindinės erdvinės analizės (Analysis Tools ir Spatial Analysis Tools) metodai. Pa-viršiaus (surface) analizės metodai: interpoliavimas (interpolation); kontūrų formavimas (Create countours); kokybinio fono kūrimas (distance) ir kt. metodai). DeM (digital ele-vation model) sukūrimas. Lidar duomenys.

topologinė informacinių sluoksnių sanklota (perdengimas) (intersect, identity, spatial join, union). Vektorinių ir rastro sluoksnių skaidymas (clip, split, extract ir kt.). Vektorinių objektų buferizavimas (buffer), mažiausių sąnaudų maršrutų nustatymas, matomumo analizė. archeologinių vietų paieškos modeliavimas (predictive modelling).

literatūra: 1) Conolly J., Lake M. Geographical information systems in archaeology. cambridge, 2006; 2) Kimerling A. J., Buckley A. R., Muehrcke P. C., Muefrcke J. O. Map use: reading and analysis (6th ed.). esri Press, 2009; 3) Past time, Past Place. Gis for history / ed. a. k. knowles. esri Press, 2002; 4) Placing history / ed. a. k. knowles. esri Press, 2008; 5) Gis and archaeological site location Modeling / eds. M. W. Met-hrer, k. l. Wescott. Boca raton (fl), 2006; 6) Practical applications of Gis for archae-ologists: a Predictive Modelling / eds. k. l. Wescott, r. j. Brandon. Philadelphia, 2005; 7) Whetley D., Gillings M. spatial technology and archaeology: The archaeological ap-plications of Gis. new York, 2005.

140


kontroliniai klausimai. 1) kas yra objektų buferizavimas ir kaip jis taikytinas archeo-logijoje? 2) kas yra nuspėjamasis modeliavimas ir kaip jis taikytinas archeologijoje?

užduotys. 1) sukurtų Gis sluoksnių objektų buferizavimas, taškinių objektų konver-tavimas į linijinius ir plotinius, duomenų atvaizdavimas. 2) numatomo statybos objekto (pvz. dujotiekio, atominės elektrinės) poveikio archeologiniams objektams analizė.

3. Duomenų vizualizacija.reikšminiai žodžiai: Gis archeologijoje, duomenų bazė, erdvinė analizė.sąvokos: 3D vaizdas, 2,5D vaizdas, žemėlapis, žemėlapio legenda, mastelis.Maketų kūrimas ir duomenų vaizdavimo (Symbology) metodai: vienodais simboliais,

diferencijuotais simboliais, kartodiagramos. Ženklų paletės, ženklų kūrimo technologija (Symbol Property Editor). sluoksnių permatomumo ir raiškos nustatymai (Transparency, Contrast ir kt.). lYr failų kūrimas bei panaudojimas. Įrašų (Labels) įkėlimas, jų transfor-mavimas į anotacijas (Convert Labels to Annotation). anotacijų redagavimas. Grafikų ir ataskaitų kūrimas (Create Graphs; Create Reports). 2,5D ir 3D vaizdų kūrimas.

Maketo parametrų nustatymai. Darbas su pagrindiniu vaizdu. Papildomų žemėlapio elementų (legendos, mastelio, diagramų, įrašų, žemėlapio rėmelio ir kt.) įkėlimas į make-tą. sukurto maketo eksportavimas į kitus formatus (jPG, tiff, ePs, PDf ir kt.).

kontroliniai klausimai. 1) kokie yra duomenų vaizdavimo metodai? 2) kas yra 2,5 D vaizdas? 3) kokie yra minimalūs reikalavimai kuriant žemėlapį?

užduotys. sukurkite kuo informatyvesnį žemėlapį, kuriame būtų atvaizduoti pirmi-niai ir išvestiniai duomenys, eksportuokite žemėlapį į .pdf ir .jpg formatus.

literatūra: 1) Conolly J., Lake M. Geographical information systems in archaeology. cambridge, 2006; 2) Kimerling A. J., Buckley A. R., Muehrcke P. C., Muefrcke J. O. Map use: reading and analysis (sixth edition). esri Press, 2009; 3) Past time, Past Place. Gis for history / ed. a. k. knowles. esri Press, 2002; 4) Placing history / ed. a. k. knowles. esri Press, 2008; 5) Whetley D., Gillings M. spatial technology and archaeology: The archaeological applications of Gis. new York, 2005.

Seminarų ir pratybų temos1. GIS sluoksnio sukūrimas ir pildymas.2. Rastrinės medžiagos įkėlimas į GIS darbastalį, rastrinės medžiagos vektorizavimas.3. Duomenų analizė.4. Duomenų vaizdavimas, žemėlapio sukūrimas.

Rekomenduojama literatūra: 1) Conolly J., Lake M. Geographical information systems in archaeology. cambridge,

2006; 2) Gis programinė įranga. 2009 [interaktyvus[. Vilnius, 2009. Prieiga internetu: http://www.hnit-baltic.lt/; 3) journal of Gis in archaeology. 2009 [interaktyvus]. red-lands, 2009. Prieiga internetu: http://www.esri.com/industries/archaeology/business/journal.html; 4) Kimerling A. J., Buckley A. R., Muehrcke P. C., Muefrcke J. O. Map use: reading and analysis (6th ed.). esri Press, 2009; 5) Past time, Past Place. Gis for his-tory / ed. a. k. knowles. esri Press, 2002; 6) Placing history / ed. a. k. knowles. esri

archeologinių tyrimų duomenų matematinė ir erdvinė analizė

141

Press, 2008; 7) Gis and archaeological site location Modeling / eds. M. W. Methrer, k. l. Wescott. Boca raton (fl), 2006; 8) Tumas R. aplinkos geoinformacinės sistemos. Vilnius, 2006; 9) Practical applications of Gis for archaeologists: a Predictive Model-ling / eds. k. l. Wescott, r. j. Brandon. Philadelphia, 2005; 10) Whetley D., Gillings M. spatial technology and archaeology: The archaeological applications of Gis. new York, 2005.

142

istorinių laikų archeologija

Modulio tikslas – suteikti lietuvos istorinių laikų archeologijos teorinių ir praktinių žinių bei gebėjimų atlikti savarankišką tyrimą atsižvelgiant į laikotarpio šaltinių specifiką, tyrimo tikslus bei metodus.

Modulio temos:• Lietuva vikingų laikotarpiu;• Lietuvos viduramžių archeologija;• Lietuvos naujųjų laikų archeologija;• Archeologinė praktika Lietuvos viduramžių ir istorinių laikų archeologijos objektuose.

Lietuva vikingų laikotarpiuDoc. dr. Gintautas Vėlius

Temos anotacija. temoje analizuojama vikingų bei ikivalstybinio laikotarpio, iX–Xiii a. vidurio, lietuvos archeologinė medžiaga. Pateikiama bendroji laikotarpio apžval-ga ir to meto europos istorinis kontekstas. analizuojama laikotarpio periodizacijos raida, kriterijai, kaimyninių kraštų istorinės ir archeologinės periodizacinės sistemos. studentai supažindinami su aptariamo laikotarpio archeologinių paminklų tyrimų istorija, istori-ografija. apžvelgiami to meto rašytiniai šaltiniai. analizuojama etninės baltų struktū-ros raida. atskleidžiama socialinė ekonominė visuomenės sankloda, luominė struktūra. analizuojamas pagrindinių verslų – žemdirbystės, gyvulininkystės, medžioklės, žvejy-bos – pobūdis. atskleidžiama amatų – juodosios metalurgijos, juvelyrikos, puodininkys-tės, kaulo ir rago, gintaro apdorojimo ir kt. – svarba. analizuojami to meto prekybos keliai, įvežtiniai dirbiniai, pirklių luomo, vietinės svorio matų bei piniginės sistemos at-siradimo klausimai. aptariama protomiestų atsiradimo baltiškajame pajūryje problema, analizuojamas ryšių su skandinavų vikingais ir kaimyninėmis slavų valstybėmis pobūdis. studentai supažindinami su piliakalnių, gyvenviečių archeologiniais duomenimis, laido-jimo paminklais ir jų etnokultūriniais ypatumais. Daug dėmesio skiriama to meto dirbi-nių tipologijai ir chronologijai. atskirai analizuojami papuošalai, ginklai, darbo įrankiai. atskleidžiami baltų gentinių junginių kultūriniai skirtumai.

seminaruose plačiau nagrinėjamos atskiros temos (sąrašą žr. žemiau).išklausę šią temą studentai yra susipažinę su: 1) istorijos šaltiniais, mininčiais baltus

vikingų laikotarpiu; 2) vikingų laikotarpio archeologijos paminklų tyrimų istorija bei is-toriografija; 3) vikingų laikotarpio baltų archeologijos paminklais; 4) vikingų laikotarpio baltiškaisiais dirbiniais.

išklausę šią temą studentai supranta ir žino pagrindinius praeities įvykius ir procesus, kurie paveikė baltų gentinių junginių raidą; geba suprasti ir analizuoti vikingų ir ikivals-tybinio laikotarpių baltų genčių kultūrinius skirtumus; sugeba įvertinti istorinių laikų daugiakultūrio konteksto įtakas.


143

Temos programa1. Laikotarpio europinis kontekstas, periodizacijos sistemos.reikšminiai žodžiai: kijevo rusia, lenkija, skandinavų vikingai.sąvokos: geopolitinė situacija, metropolijų įkūrimas, periodizacijos sistemos.Gentiniai junginiai – politiniai dariniai, valstybės. skandinavų vikingų grobiamieji ir

prekybiniai žygiai į europą. Vakarų slavų žemių sąjungos – lenkijos valstybės gimimas. kijevo rusia, normaniškoji valstybės atsiradimo teorija. novgorodo, smolensko, Polocko miestų svarba. skandinavų vikingų – Bizantijos prekybiniai keliai. Vakarų baltų genčių nuosmukio ir stambių ekonominių-politinių centrų iškilimo rytų lietuvoje problema, geopolitinė situacija. kijevo rusios susiskaldymo padariniai, rytinių baltų grobiamieji žygiai. Baltai krikščioniškų valstybių apsuptyje, nepriklausomų metropolijų įkūrimas Gnezne, kijeve. Vokiečių ordinų įsikūrimas rytų Pabaltijyje.

Vikingų ir ikivalstybinis laikotarpiai sovietinėje priešistorės periodizacijoje, šiandie-ninės lenkijos, Baltarusijos, ukrainos, rusijos, latvijos ir skandinavų archeologinės bei ankstyvųjų istorinių laikų periodizacijos sistemos. laikotarpių periodizacija lietuviškoje istoriografijoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Kazakevičius V. Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laiko-tarpis // Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 299–400; 2) Zabiela G. ikivalstybinis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis // Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 413–469; 3) Mickevičius A. normanai ir baltai iX–Xii a. Vilnius, 2004, p. 1–160.

kontroliniai klausimai. 1) Baltų kraštai ekspansinėje kijevo rusios politikoje. 2) skan-dinavų vikingų interesai baltiškajame pajūryje. 3) nūdienos periodizacinės sistemos iš-takos.

2. Archeologinių paminklų tyrimų istorija, istoriografija.reikšminiai žodžiai: ataskaita, straipsnis, publikacija, monografija, atlasas.sąvokos: archeologiniai tyrinėjimai, muziejiniai rinkiniai, procesualistinė mokykla.Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių archeologijos paminklų tyrinėjimai carinės rusi-

jos laikais, muziejiniai rinkiniai, kolekcijos. rytų Prūsijos arba klaipėdos krašto archeolo-gijos paminklų tyrinėjimai. Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių archeologijos paminklų tyrinėjimai tarpukariu, lietuviškosios archeologijos mokyklos pradžia. archeologiniai ty-rinėjimai lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Vikingu ir ikivalstybinio laikotarpių arche-ologijos paminklų tyrinėjimai sovietiniu laikotarpiu. Vikingų ir ikivalstybinio laikotar-pių archeologijos paminklų tyrinėjimai pastaraisiais dešimtmečiais. tarpukario vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio istoriografija. sovietinė vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio istoriografija. Paskutiniųjų dešimtmečių vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio istoriogra-fija, kryptys, perspektyvos.

Pagrindinė literatūra: 1) Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija. Vilnius, 1999, p. 1–300; 2) lietuvos archeologijos bibliografija (1782–1998) / sud. a. tautavičius. Vil-nius, 2000, p. 1–767.

144


kontroliniai klausimai. 1) Pasaulinių archeologijos mokyklų bei krypčių įtaka lietu-viškajai istoriografijai. 2) Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio archeologijos paminklų ištirtumo lygmuo. 3) Šiandieninė lietuviškoji vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio istorio-grafija: pobūdis, kryptys, spragos.

3. Rašytiniai istorijos šaltiniai.reikšminiai žodžiai: analai, sagos, kronika, metraštis, sąvadas, bulė.sąvokos: popiežių bulės, krikščionių misionieriai, vokiečių kronikos.kuršiai rašytiniuose istorijos šaltiniuose: rimberto „Gyvenimas šiaurės apaštalo

šv. ansgaro“ (875), Ghilleberto de lannoy kelionės aprašymas (1413–1414). Prūsų gen-tys rašytiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose: Vulfstano pranešimas alfredo Didžio-jo „Germanijos aprašyme“ (890–893), pirklio ibrahimo ibn jakubo kelionės aprašymas (965), misionieriaus adomo Bremeniečio pasakojimas (1075), christburgo sutartis (1249), nežinomo autoriaus „Pasaulio aprašymas“ (1255–1260), Gnezno katedros durų dekoras. Žiemgaliai istorijos šaltiniuose: rijos analai (870), skandinaviškieji Xi a. runų akmenys. lietuviai rašytiniuose šaltiniuose: Qedlinburgo analai (1009), „senųjų laikų pa-sakojimas“ (1113), ipatijaus metraštis (Xiii a. pab.). jotvingiai rašytiniuose šaltiniuose: „senųjų laikų pasakojimas“ (1113). Baltų gentys vokiečių ordinų šaltiniuose: henriko latvio „senoji livonijos kronika“, „eiliuotoji livonijos kronika“, hermano Vartbergiečio „livonijos kronika, Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, Vygando Marburgie-čio „naujoji Prūsijos kronika“. Baltai popiežių bulėse.

Pagrindinė literatūra: 1) Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996, t. 1, p. 1–617; 2) livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p. 1–208; 3) Prūsijos žemės kronika. Vilnius, 1985, p. 57–330.

kontroliniai klausimai. 1) Baltiškieji vietovardžiai ikivalstybinio laikotarpio istorijos šaltinių duomenimis. 2) Baltų luominė struktūra vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio is-torijos šaltinių duomenimis. 3) Baltų laidosenos tradicijos vikingų ir ikivalstybinio laiko-tarpio istorijos šaltinių duomenimis.

4. Etninė visuomenės struktūra.reikšminiai žodžiai: gentis, lietuviai, sėliai, jotvingiai, žiemgaliai, latgaliai, žemaičiai,

skalviai, kuršiai, lamatiečiai, prūsai, etnonimai.sąvokos: gentinis junginys, istorinė žemė, tarpgentinė dykra.Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio baltų gentys (lietuviai, sėliai, jotvingiai, žiemga-

liai, latgaliai, žemaičiai, skalviai, kuršiai, lamatiečiai, prūsai), jų paplitimas, tarpgentinės dykros. Baltų genčių genezės klausimai. istorinių žemių vietos baltų gentinių junginių teritorijoje problematika. Didžiųjų gentinių junginių – lietuvių, prūsų – formavimasis, genčių konsolidacijos procesai. Genčių ribos, tarpgentinė asimiliacija kalbotyros ir an-tropologijos duomenimis. rytinių baltų lietuvių, jotvingių ir slavų paribio raida. Baltų genčių etimologija, etnonimų raidos modeliai. tarpgentiniai etnokultūriniai ryšiai, lai-dosenos tradicijos, jų raida ir plėtros kryptys.


145

Pagrindinė literatūra: 1) lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 172–200; 2) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius, 2001, p. 19–154; 3) Zinkevičius Z. lietuvių tautos kilmė. Vilnius, 2005, p. 9–285.

kontroliniai klausimai. 1) lietuvių istorinių žemių vieta. 2) jotvingių gentinio jungi-nio geografinės ribos ir jų kaita. 3) Baltiškųjų etnonimų kilmės hipotezės.

5. Socialinė-ekonominė visuomenės struktūra, luomai, karyba.reikšminiai žodžiai: kunigaikštis, žynys, kariauninkas, pirklys, kilmingasis, diduo-

menė.sąvokos: turtinė diferenciacija, teritorinė bendruomenė, karinė demokratija.Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių baltų visuomenės socialinė organizacija, karinė

demokratija, kunigaikščių (rex, princeps, konige, kniaz, dux) iškilimo modelis, valdžios paveldimumas. Žynių luomo buvimo problema. kilmingųjų arba būsimų bajorų luomas. Paveldimos žemės nuosavybės – alodo atsiradimas. karyba, grobiamieji žygiai, išpirkos ir pajamos už dalyvavimą karuose. Pirklių luomo problema. kunigaikštiškų kariaunų iš-kilimas. Prievolių bei duoklių sistema: pasėdžiai, mezliavos, muitai, pilių statymo, šieno pjovimo, vaišinimo ir kitos prievolės. teritorinių bendruomenių, individualių šeimų ir ūkių visuomenės susiformavimas. kunigaikščių šeimų iškilimas istorinėse baltų žemė-se. turtinės diferenciacijos atspindžiai archeologinėje medžiagoje: sidabruoti papuošalai, turtingi karių kapai, žirgų kapai, galingi piliakalnių įtvirtinimai, didelės papėdės gyven-vietės. ankstyvųjų miestų modeliai baltų žemėse.

Pagrindinė literatūra: 1) Gudavičius E. lietuvos istorija. Vilnius, 1999; 2) Pašuta V. lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971; 3) Žulkus V. kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004.

kontroliniai klausimai. 1) iš kokio luomo iškilo laisvieji kariauninkai? 2) apžvelkite savarankiško pirklių luomo atsiradimo problemą. 3) kokie veiksniai skatino turtinę di-ferenciaciją?

6. Žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė, žvejyba ir kiti verslai.reikšminiai žodžiai: žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė, žvejyba.sąvokos: žemės ūkio sistema, nereguliarus trilaukis, pramoginė medžioklė.Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių baltų žemdirbystės sistemos, nereguliaraus trilau-

kio atsiradimo problema. Žemdirbystė istorinių šaltinių bei kalbotyros duomenimis. Žemės paruošimo bei įdirbimo įrankiai: plačiaašmeniai kirviai, noragai, kapliai, akėčios, kastuvai, dvidantės žagrės atsiradimo klausimas. Derliaus nuėmimo įrankiai ir jų tipai: pjautuvai, dalgiai. sukamųjų girnų atsiradimas. Vyraujantys dirvožemio tipai, augintos kultūros.

Gyvulininkystės vaidmuo ūkio sistemoje, regioniniai skirtumai. Žirgo svarba ikivals-tybinėje visuomenėje. Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose aptinkama osteologinė medžiaga, procentinė augintų gyvulių išraiška. Medžioklės svarba to meto ūkio sistemoje, medžioti žvėrys. kailinių žvėrelių medžioklė, pramoginės medžioklės atsiradimas. Žvejybos įrankiai piliakalnių bei gyven-viečių kultūriniuose sluoksniuose, osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Bitininkys-tės raidą liudijantys istorijos šaltiniai, archeologiniai radiniai.

146


Pagrindinė literatūra: 1) Volkaitė-Kulikauskienė R. lietuva valstybės priešaušriu. Vil-nius, 2001, p. 223–257; 2) Volkaitė-Kulikauskienė R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir me-džioklė // lietuvių materialinė kultūra iX–Xiii amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 100–117.

kontroliniai klausimai. 1) Medžioklės vaidmens raida vikingų ir ikivalstybiniu laiko-tarpiu. 2) Vikingų ir ikivalstybiniu laikotarpiu augintos grūdinės kultūros. 3) Žemdirbys-tės įrankių tipai, raida.

7. Juodoji metalurgija, juvelyrika, puodininkystė, kaulo ir rago, gintaro apdirbi-mas, tekstilė ir kiti amatai.

reikšminiai žodžiai: kalvystė, juvelyrika, puodininkystė.sąvokos: amatų specializacija, juodoji metalurgija, apžiesta keramika.amatų specializacija ir gamybos rinkai atsiradimas.Vietiniai balų rūdos ištekliai, rūdos paruošimo lydyti procesai. Medžio anglies, reika-

lingos geležiai lydyti, gamyba, archeologiškai tyrinėtos medžio anglies degyklos. Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių geležies lydymo krosnys, jų tipai, geležies lydymo procesas. Geležies dirbinių sudėtį atskleidžiantys metalografinis, spektrografinis, rentgenografinis ir cheminės analizės metodai. archeologinių dirbinių metalografinės analizės rezulta-tai. kalvystės technologijos: laisvas geležies kalimas, plieno gamyba, paketinės žaliavos panaudojimas, paviršiaus įanglinimas, ašmenų ir geležčių suvirinimas iš metalo juostų, plieninių ašmenų privirinimas, damaskinio plieno gamyba. kalvystės įrankiai.

juvelyrikoje naudoti spalvotieji metalai, cheminės sudėties tyrimai. spalvotųjų metalų žaliavos kilmė, radimvietės. Vikingų ir ikivalstybiniu laikotarpiais naudotos juvelyrikos technologijos: liejimas, litavimas, kalimas, inkrustavimas, metalo tempimas (vielos ga-myba), šlifavimas, kniedijimas, spaudimas, granuliacija, filigranas, juodinimas ir kt. ju-velyrų darbo įrankiai: tigliai, samteliai, pincetai, kalteliai ir kt.

Puodininkystės, keramikos raida, puodų tipai. apžiestos keramikos atsiradimas, puo-dai su ženklintais dugnais. kaulo, rago, gintaro dirbiniai, tekstilė, medžio apdirbimas: tipologija, chronologija, gamybos technologijos, gamybos įrankiai.

Pagrindinė literatūra: 1) Salatkienė B. Geležies metalurgija lietuvoje archeologijos duomenimis. Šiauliai, 2009, p. 7–132; 2) Vaitkunskienė L., Merkevičius A. spalvotųjų me-talų dirbiniai ir jų gamyba // lietuvių materialinė kultūra iX–Xiii amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 89–116.

kontroliniai klausimai. 1) Geležies lydymo technologiniai procesai. 2) sidabruotų dir-binių gamybos technologijos. 3) Žiedžiamojo rato atsiradimo chronologijos problema.

8. Prekybiniai ryšiai.reikšminiai žodžiai: importas, eksportas, pirklys, svarstyklės, svareliai.sąvokos: prekybos kelias, prekybos centras, svorio matų sistema.Prekybiniai ryšiai istorijos šaltinių duomenimis. Prekybos keliai, jungę rytų pasaulį

su skandinavija, Volgos–Baltijos kelias. Prekybiniai keliai, jungę vikingų ir bizantiškąsias kultūras, Dnepro–Dauguvos kelias. kijevo ir novgorodo prekybinių centrų vaidmuo. Dauguvos upės baseino prekybos centrai Polockas, Vitebskas. sausumos prekybos ke-liai: lietuva–Pskovas–novgorodas (augzemės kelias), lietuva–smolenskas–tverės ku-


147

nigaikštystė, lietuva–Gardinas–kijevas. Baltijos jūra ir vikingų laikotarpio prekybiniai ryšiai. Birkos, Gotlando prekybinių centrų iškilimas. Vakarų slavų prekybos centrai: Vo-linas, kolodžegas, trusas, Gdanskas. Baltiškojo pamario prekybos centras – Viskiautai. nemuno vaidmuo to meto prekybos kelių tinkle. Prekybiniai ryšiai baltiškajame pama-ryje įsikūrus vokiečių ordinams. lietuvos vidaus prekybos keliai.

arabiškos monetos baltų kraštuose. rytų (slaviškasis, bizantiškasis) importas: stiklo dirbiniai, kriauklės kauri, šiferiniai verpstukai, kalavijai, kryželiai, pusmėnulio formos ir zoomorfiniai kabučiai ir kt. Vakarų (skandinaviškasis, vokiškasis) importas: kalavijai, ietigaliai, ornamentuoti skliautiniu raštu, papuošalai, žirgo aprangos detalės ir kt. Baltiš-kasis eksportas kaimyniniuose kraštuose.

svarstyklės ir svareliai lietuvos archeologinėje medžiagoje. svorio matų sistema. si-dabrinių piniginių lydinių atsiradimas baltiškajame regione.

Pagrindinė literatūra: 1) Kuncienė O. Prekybiniai ryšiai iX–Xiii amžiais // lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai i–Xiii a. Vilnius, 1972, p. 149–254; 2) Kazakevičius V. Pre-kyba vikingų laikais // Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 353–366.

kontroliniai klausimai. 1) Prekybinių ryšių tinklas ir nemuno upė. 2) Baltiškasis eks-portas. 3) svorio matų sistemos kilmė.

9. Piliakalniai, gyvenvietės, kulto, laidojimo paminklai.reikšminiai žodžiai: piliakalnis, gyvenvietė, alkakalnis, kapinynas, pilkapynas.sąvokos: fortifikaciniai įrenginiai, papilys, priešpilis.Piliakalnių funkcinės paskirties raida, įtvirtinta gyvenvietė: pilis, didiko rezidencija.

Piliakalnių gynybinės sistemos. Piliakalnių geografija, topografija, būdingi išorės bruo-žai. Piliakalnių fortifikaciniai įrenginiai, įtvirtinimai ir jų konstrukcijos, įvažiavimai, var-tai, šuliniai, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Priešpiliai, papiliai, papėdžių gyvenvietės, funkcinė paskirtis, topografija, įtvirtinimai, pastatai.

kulto paminklai – alkakalniai, alkai ir kt. – istoriniuose šaltiniuose ir archeologinių tyrimų duomenimis. laidosenos papročiai istorijos šaltinių duomenimis. Genčių laido-senos paminklų ir laidojimo tradicijų skirtumai: kapinynų geografija, topografija, kapi-nynai-pilkapynai, kapų tipai, įkapės. kremacijos papročio plėtra baltų gentiniuose jungi-niuose. Žirgo laidojimo tradicijos raida baltų laidojimo paminkluose.

Pagrindinė literatūra: 1) Zabiela G. lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 1–335; 2) Vait-kevičius V. alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003, p. 1–231; 3) Kazakevičius V. Baltų genčių kultūros bruožai // Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 367–400.

kontroliniai klausimai. 1) Piliakalniai – istorinių žemių centrai. 2) kremacijos pa-pročio plėtra kuršių gentiniame junginyje. 3) Žirgo aprangos detalės vikingų laikotarpio baltų kapuose.

10. Dirbinių tipologija ir chronologija.reikšminiai žodžiai: papuošalai, ginklai.sąvokos: dirbinių tipologija, puolamoji ginkluotė, žirgo aprangos detalės.Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio papuošalų tipologija ir chronologija, gentiniai

skirtumai: galvos papuošalai (apgalviai, kepurėlės, antsmilkiniai, smeigtukai), krūtinės

148


papuošalai (antkaklės, kaklo apvaros, kabučiai, smeigtukai, lankinės segės, pasaginės se-gės), rankų papuošalai (apyrankės, žiedai). Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpio ginklų ti-pologija ir chronologija, gentiniai skirtumai: gynybinė ginkluotė (šalmai, šarvai, skydai), puolamoji ginkluotė (kalavijai, ietys, kirviai, kovos peiliai, lankai ir strėlės), raitelio reik-menys (pentinai, botkočiai). Žirgo aprangos detalių tipologija ir chronologija, gentiniai skirtumai (žąslai, kamanos, balnakilpės, balnai, gūnios).

Pagrindinė literatūra: 1) Kulikauskienė R. senovės lietuvių drabužiai ir jų papuoša-lai. Vilnius, 1997, p. 1–128; 2) Kazakevičius V. iX–Xiii a. baltų kalavijai. Vilnius, 1996, p. 1–124; 3) Kazakevičius V. Baltų genčių kultūros bruožai // Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius, 2007, p. 367–400.

kontroliniai klausimai. 1) Vikingų ir ikivalstybinio laikotarpių papuošalų ornamenti-ka. 2) kalavijų tipai ir jų plėtra baltiškajame areale. 3) raitelio atributai: tipologija, chro-nologija, paplitimas.

Seminarų ir pratybų temos1. Baltų gentiniai junginiai valstybių apsuptyje: geopolitinės permainos.2. Vėlyvasis geležies amžius – fiktyvus periodizacinis tarpsnis?3. Tyrinėtų paminklų pobūdžio problema: mirusiųjų (kapinynai) ar gyvųjų (gyven-

vietės, piliakalniai) archeologija?4. Baltai krikščionio akimis: rašytinių šaltinių pobūdis.5. Lietuvių gentinių junginių konsolidacija: lingvistinės, archeologinės interpretacijos. 6. Tyrinėti kapinynai: luominės struktūros interpretacijos.7. Žemdirbystės sistemos: trilaukio problema.8. Amatų specializacija: chronologijos klausimas.9. Pirklių luomas: atsiradimo galimybės.10. Ploto, svorio matų sistemos: skandinavų, slavų įtaka.11. Gyvenvietė, protomiestas, miestas: kriterijai, interpretacijos.12. Piliakalniai: funkcinių paskirčių raida.13. Laidojimo papročių raida bei sklaida – kultūrinės įtakos pasekmė?14. Darbo įrankiai: technologinės inovacijos.

Rekomenduojama literatūra:1) Antanavičius J. Balno kilpos lietuvoje X–XiV a. // lietuvos mokslų akademijos

darbai. 1976, a serija, t. 1 (54), p. 69–81; 2) Bertašius M. Vidurio lietuva Viii–Xii a. kaunas, 2002; 3) Bliujienė A. Vikingų laikų kuršių papuošalų ornamentika. Vilnius, 1999; 4) Bliujienė A. lietuvos priešistorės gintaras. Vilnius, 2007; 5) Butėnas E., Butėnienė E. laivių kapinynas // lietuvos archeologija. 2002, t. 22, p. 9–198; 6) Juškaitis V. Žirgų ka-pai rytų lietuvos pilkapynuose vėlyvajame geležies amžiuje (iX–Xii a.) // archaeologia lituana. 2005, t. 6, p. 139–162; 7) Kazakevičius V. Dėl e tipo ietigalių ornamentuoto-mis įmovomis chronologijos ir kilmės // archaeologia lituana. 1999, t. 1, p. 179–196; 8) Kuncienė O. iX–Xiii a. stiklo karoliai lietuvoje // lietuvos archeologija. 1981, t. 2, p. 77–91; 9) Kurila L. lietuvių etninė riba rytuose Xi–XiV a. // lietuvos archeologija.


149

2005, t. 28, p. 121–132; 10) Kurila L. socialinis statusas ir lytis: geležies amžiaus rytų lietuvos socialinės organizacijos analizė // lietuvos archeologija. 2009, t. 35, p 153–192; 11) Kurila L. socialinė organizacija rytų lietuvoje iii–Xii a. (laidojimo paminklų duo-menimis). Vilnius, 2009; 12) kuršiai. The curonians. Vilnius, 2009; 13) Kviatkovskaja A. jotvingių kapinynai Baltarusijoje (Xi a. pab.–XVii a.). Vilnius, 1998; 14) Nikžentaitis A. nuo Daumanto iki Gedimino. ikikrikščioniškos lietuvos visuomenės bruožai (acta historica universitatis klaipedensis, t. 4). klaipėda, 1996; 15) Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejybos istorijos apybraižos. Vilnius, 1998; 16) Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė lietuvoje. Vilnius, 1995; 17) Radinš A. latgaliai // Baltų archeologija. 1995, nr. 3 (6), p. 2–12; 18) Radinš A. Prekybos Dauguvos žemupyje X–Xiii amžiuje organizavimo klau-simu // archaeologia lituana. 2006, t. 7, p. 212–220; 19) sėliai. The selonians. Vilnius, 2007; 20) sėlių ir žiemgalių paminklai // lietuvos archeologija. 2000, t. 20; 21) Stankus J. Bandužių kapinynas // lietuvos archeologija. 1995, t. 12; 22) Stankus J. Genčų ii kapiny-nas // lietuvos archeologija. 2002, t. 22, p. 199–242; 23) Šimėnas V. Prūsai iX–Xii a. // Baltų archeologija. 2002, nr. 1 (13), p. 2–8; 24) The Balts and their neighbours in the Viking age // archaeologia Baltica. 1997, t. 2; 25) Tautavičius A. Žemaičiai // Baltų ar-cheologija. 1996, nr. 2 (9), p. 2–5; 26) Tautavičienė B. 3–16 a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. Vilnius, 1981; 27) Vaitkunskienė L. sidabras senovės lietuvoje. Vilnius, 1981; 28) Vaitkunskienė L. Žirgų aukos lietuvoje // lietuvos archeologija. 1981, t. 2, p. 58–75; 29) Vaitkunskienė L. Žvilių kapinynas // lietuvos archeologija. 1999, t. 17; 30) Vasiliaus-kas E. Žiemgalos prekybiniai keliai ir centrai Viii–Xii a. // lietuvos archeologija. 1999, t. 18, p. 79–100; 31) Vasiliauskas E. Xii–Xiii a. žiemgalių palaidojimai // lietuvos ar-cheologija. 2001, t. 21, p. 335–354; 32) Vasiliauskas E. Žiemgalių antkaklės Xii–Xiii a. // archaeologia lituana. 2005, t. 6, p. 131–138; 33) Vaškevičiūtė I. svarstyklės ir svarstyklių dėžutės pietinėje Žiemgaloje // lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 205–226; 34) Vaškevi-čiūtė I. Žiemgaliai V–Xii a. Vilnius, 2004; 35) Vaškevičiūtė I. Pavirvytės bendruomenės ka-rių ginkluotė ir jos atspindžiai laidojimo papročiuose // lietuvos archeologija. 2005, t. 28, p. 97–114; 36) Žiemgaliai senovėje. riga, 2003; 35) Žiemgaliai. The semigallians. Vilnius, 2005; 37) Žulkus V. kuršių kaimai Xi–XV a. // lietuvos archeologija. 1999, t. 18, p. 135–152; 38) Древняя Русь. Город, замок, село. Москва, 1985; 39) Финно - угры и балты в эпоху средневековья. Москва, 1987; 40) Кулаков В. Пруссы (5–13 в.). Москва, 1994; 41) Радиньш А. Даугмале и Даугавский путь. К проблеме образования городов // archaeologia lituana. 2003, t. 4, p. 152–160.

Lietuvos viduramžių archeologijaProf. dr. albinas kuncevičius

Temos anotacija. lietuvos viduramžių archeologija – tai istorinių laikų archeologi-jos dalis, archeologiniais tyrimų metodais tyrinėjanti ir analizuojanti Xiii a.–XVi a. pir-mosios pusės archeologinius paminklus ir ten aptinkamus dirbinius. kurso pagrindinis

150


tikslas – apžvelgti lietuvos viduramžių archeologijos tyrimo sritis; supažindinti su pilia-kalnių ir pilių, protomiestų ir senamiesčių, pagoniškų ir krikščioniškų laidojimo bei kul-to paminklų archeologiniais tyrimais, jų metodika ir problematika, nusakyti ir išmokyti pažinti, vertinti, datuoti ir interpretuoti lietuvos viduramžių archeologijos paminkluose aptinkamus archeologinius radinius (keramika, metaliniai, juvelyriniai ir kt. dirbiniai). Baigęs kursą studentas žino šio laikotarpio tyrimo ir periodizavimo problematiką, sąvo-kas ir metodus lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose, ypač Vakarų europos tyrimų kryptis ir mokyklas, yra įgijęs būtinas žinias, moka pritaikyti ir atlikti tokio pobūdžio specifinius archeologinius tyrimus, geba įvertinti ir interpretuoti ten surastus radinius.

Temos programalietuvos viduramžių archeologijos kurso chronologinės ribos – Xiii–XVii a., t. y. lai-

kotarpis nuo lietuvos valstybės susikūrimo iki renesanso įsigalėjimo. tai istorinių laikų archeologija, tyrinėjanti istorinius, t. y. rašytinės istorijos ir valstybingumo, laikus, archeo-logijos metodais tirianti tik šiam mokslui būdingus tyrimų šaltinius ir taikanti jų paži-nimo metodus: tirianti archeologinius paminklus ir ten aptinkamus radinius, atliekanti archeologinius kasinėjimus, stratigrafinį ir tipologinį datavimą. Valstybės užuomazgų atsiradimas šiuo požiūriu laikomas formalia takoskyra tarp proistorės ir istorinių laikų archeologijos. lietuvos valstybės atsiradimas, Mindaugo valdomos valstybės sukūrimas (1236–1263) įvardijamas kaip lietuvos viduramžių pradžia. Šis terminas yra sutartinė są-voka, nes susikūrusi valstybė iki 1387 m. buvo pagoniška, ir kalbėti apie lietuvos XiV a. viduramžišką kultūrą negalima, bet netgi apie XV a. kaip apie viduramžių kultūrą galima kalbėti tik atsižvelgiant į mūsų krašto to meto specifiką. Viduramžių pabaiga lietuvo-je – XVi a. pradžia – renesansinės kultūros plitimas, naujo prekinio ūkio suklestėjimas, spausdintų krašto istorijų pasirodymas, reformacija. taigi lietuvos viduramžių archeo-logija – istorinių laikų archeologijos dalis, archeologiniais tyrimų metodais tyrinėjanti ir analizuojanti Xiii a.–XVi a. pirmosios pusės archeologinius paminklus (pilis ir piliavie-tes, senamiesčius, laidojimo paminklus, apeigines kulto vietas ir kt.) ir ten aptinkamus dirbinius. lietuvos viduramžių archeologijos kursas siejamas su aplinkinių šalių apta-riamojo laikotarpio archeologiniais tyrimais, nusakomos Vakarų europos archeologijos viduramžių archeologijos kryptys, pagrindiniai tyrimai. Paskaitų metu taikomas apžval-ginio ir probleminio dėstymo metodas, daugiausia dėmesio skiriama tam tikro laikotar-pio probleminių klausimų analizei. išklausęs lietuvos viduramžių archeologijos kursą, studentas suvokia periodizacijos problemas, atskirų archeologijos laikotarpių tyrimų problemas bei metodus, yra susipažinęs su šaltiniais ir pagrindine literatūra. Pagrindinė užsiėmimų forma – paskaitos.

1. Įvadas.Įvade nusakomi laikotarpio ir terminijos apibrėžimai, sąveika su proistorės ir istorinių

laikų archeologiniais tyrimais, pagrindinės tyrimų kryptys ir literatūra, supažindinama su pagrindiniais tyrimų centrais lietuvoje ir užsienyje, svarbiausiais tyrinėtais pamink-lais ir tyrinėtojais, pagrindiniais šaltiniais ir literatūra.


151

Privaloma literatūra: Kuncevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p. 11–38.

rekomenduojama literatūra: 1) Bumblauskas A. 1009-ieji lietuvos istorijos periodi-zacijoje // lietuvos katalikų mokslo akademijos darbai. 1999, t. 17, p. 359; 2) Zabiela G. Viduramžių archeologija lietuvoje // lituanistika. 2001, nr. 3 (47), p. 20–30.

2. Lietuvos pilių archeologiniai tyrimai.reikšminiai žodžiai: pilis, piliakalnis.sąvokos: pilis, vėlyvieji piliakalniai, priešpilis, papilys, aptvarinės pilys, gotikinės pilys,

bastioninės pilys.Pilis – uždaras, gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. tokio pobūdžio tyrimai itin

svarbūs, nes rašytiniai šaltiniai apie lietuviškųjų pilių statybą ir etapus itin skurdūs. Mū-rinių viduramžių pilių buvo nedaug, jos juosė teritoriją nuo kauno link Gardino, lydos, krėvos, Medininkų, ratą baigė trakų ir Vilniaus pilių kompleksai. skyrium aptariama klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo livonijos ir Vokiečių ordinai). lietuvos vidur-amžiams net iki XiV a. pabaigos–XV a. pradžios būdingos medinės pilys. Manoma, kad bent ant pusės iš beveik 900 lietuvoje žinomų piliakalnių stovėjo viduramžių laikotarpio medinės pilys. Buvo du medinių pilių ruožai – linijos: prie nemuno ir nuo livonijos ordino pusės. Pilys kernavėje, Veliuonoje, Vilniuje sudarė kompleksus, kai kurie šio lai-kotarpio piliakalniai buvo itin dideli, su papėdžių gyvenvietėmis, papiliais, priešpiliais. Paskaitose apžvelgiami vėlyvųjų lietuvos piliakalnių tyrinėjimai, tyrimų metodika ir problematika, supažindinama su žymiausiais ir garsiausiais šio laikotarpio piliakalniais ir radiniais. Mūro pilių lietuvoje nedaug, dėl jų svarbos kiekvienos pilies raida ir proble-matika apžvelgiama skyrium: Gardino (Baltarusija), kauno, krėvos (Baltarusija), lydos (Baltarusija), liškiavos (nebaigta statyti), Medininkų, naugarduko (Baltarusija), trakų (senųjų trakų, trakų pusiasalio, trakų salos pilys), Vilniaus (aukštutinės ir Žemutinės pilių kompleksas). klaipėdoje yra ordino pastatyta ir jam priklausiusi pilis, šiuo metu ji ypač išsamiai tyrinėjama. seniausiomis mūro pilimis laikomos vadinamosios aptvarinės arba gardinės pilys: kauno, Medininkų, krėvos ir lydos. jų archeologiniai tyrimai tiesio-giai susiję su mūrinės statybos, kartu ir su stiprios centrinės valdžios bei Vakarų civili-zacijos plitimu ir itin svarbūs paminklosauginiams pilių tvarkybos projektams (kauno, klaipėdos, trakų, Vilniaus pilių pavyzdžiai). Vėlesnės – netaisyklingo plano, kalvos vir-šuje ar saloje įrengtos – pilys, turinčios gynybinių bokštų sistemą, gotikinius pastatus ar rūmus pilies viduje. tokios pilys buvo Vilniuje (aukštutinės ir Žemutinės pilių komplek-sas), trakuose (senųjų trakų mūrinė pilis, kuri neišliko, ir dvi mūro pilys trakų mies-te – Pusiasalio ir salos), Gardine ir naugarduke. Vėlyviausios gynybinės pilys lietuvoje pastatytos XVi a. tai – bastioninės pilys Biržuose, klaipėdoje, Geranainiuose ir nesvy-žiuje (šios dvi dabar yra Baltarusijoje). XVi a. plito reprezentacinės privačios pilys – įtvir-tintos dvarvietės. jos išliko Baltadvaryje (Molėtų r.), siesikuose (ukmergės r.) ir kt. Per paskaitas daug dėmesio skiriama lietuvoje geriausiai ištirtiems, t. y. Vilniaus Žemutinės pilies, rūmams, plačiai pristatomi šio objekto statybos etapai, radiniai ir jų tipai (nacio-naliniame muziejuje Valdovų rūmuose saugoma per 300 000 archeologinių radinių).

152


Privaloma literatūra: 1) Kuncevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p. 39–66; 2) lietuvos pilys. Vilnius, 1971; 3) lietuvos piliakalniai. atlasas. Vilnius, 2005, t. 1, p. 5–21; 4) Zabiela G. lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995.

rekomenduojama literatūra: 1) Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991; 2) Daugudis V. senoji medinė statyba lietuvoje. Vilnius, 1982; 3) lietuvos pilių archeologija. klaipėda, 2001; 4) Žulkus V. Viduramžių klaipėda: miestas ir pilis, archeologija ir istorija. Vilnius, 2002.

klausimai. 1) Vėlyvieji piliakalniai ir jų tyrimai. 2) Medinės pilies vaizdas. 3) aptva-rinių pilių raida ir jų archeologiniai tyrimai. 4) Vilniaus, trakų pilių kompleksai, klaipė-dos, Biržų pilių raida.

3. Lietuvos miestų archeologiniai tyrinėjimai.reikšminiai žodžiai: senovės gyvenvietė, senamiestis, miestų archeologija.sąvokos: miestas, protomiestas, posesija.išskiriamos dvi archeologinių miestų tyrimų kryptys. Pirmoji – miestų užuomazgų

arba vadinamųjų „protomiestų“, kuriuose didžiąją gyventojų dalį sudarė amatininkai ir pirkliai, tyrimai. Šie tyrimai artimesni senovės gyvenviečių kasinėjimams, bet svarbu su-pažindinti su tokių vietų tyrimų specifika ir galima radinių interpretacija, kitomis tokio tipo gyvenvietėmis Baltijos regione. antroji – viduramžių miestų arba istorinių lietuvos miestų senamiesčių archeologiniai tyrimai. istorinių lietuvos miestų raida tiesiogiai sie-jasi su valstybės kūrimusi. lietuvos žemėje, kuri siaurąja prasme buvo tarp nemuno ir neries upių, iškilo seniausi istoriniai lietuvos centrai ir miestai: kernavė, trakai, Vilnius. XV a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose minima, kad lDk teritorijoje buvo maždaug 80 miestietiškų gyvenviečių, didžioji jų dalis vakarinėje lDk dalyje. Viena iš esminių tokio spartaus miestų augimo sąlygų – Žalgirio pergale pasibaigęs ilgametis karas su ordinu. Miestų augimą skatino ne tik valdovai, bet ir stambūs, net vidutiniai žemvaldžiai, sparčiai besiplečiantis bažnyčių tinklas. Miestų archeologija turi savo specifiką, tyrimų metodiką ir problematiką. Didžioji dalis archeologinių tyrimų lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose vyksta būtent senamiesčiuose. Dauguma šių tyrimų ūkiskaitiniai ir paminklosauginiai, todėl susipažinimas su tyrimų laimėjimais, problematika itin svarbus būsimiesiems mies-tų tyrėjams-archeologams. Vieni iš reikšmingiausių miesto archeologijos uždavinių – geo-grafinės miesto aplinkos, paleotopografijos, atkūrimas, pilies ir miesto, reprezentacinės ir miestietiškos materialios kultūros santykis, kulto ir administracinių pastatų raida. Daž-niausiai tik archeologiniai tyrimai padeda atsekti buvusių gatvių kaitą, ypač jų ankstesnį užstatymą, namų ir posesijų kaitą, jų tarpusavio santykį, buvusius amatininkų kvartalus ir to meto amatininkų gamybos lygį, buvusių gynybinių įrengimų vaizdą, jų kaitą ir t. t. Miestų tyrimai lietuvoje turi savo tradicijas, bet svarbu supažindinti ir su aplinkinėse šalyse ir Vakarų europoje atliktais tyrimais (itin svarbūs miestų archeologinių tyrimų centrai – Didžioji Britanija, Vokietija, skandinavijos šalys).

Privaloma literatūra: 1) Kuncevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p. 67–88; 2) lietuvos miestų genezė ir raida (lietuvos tsr architektūros klausimai, t. 5, sąs. 4). Vilnius, 1977; 3) Gudavičius E. Miestų atsiradimas lietuvoje. Vilnius, 1991.


153

rekomenduojama literatūra: 1) Katalynas K. Vilniaus plėtra XiV–XVii a. Vilnius, 2006; 2) Miškinis A. lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius, 1991; 3) Vait-kevičius G. Vilniaus įkūrimas. Vilnius, 2010; 4) Žulkus V. Palangos viduramžių gyvenvie-tės (acta historica universitatis klaipedensis, t. 6). klaipėda, 1997, p. 16–54.

klausimai. 1) ankstyvieji protomiestai Baltijos jūros regione ir dabartinės lietuvos teritorijoje. 2) senieji lietuvos miestai ir jų archeologiniai tyrimai: Vilnius, kaunas, ker-navė, klaipėda, kėdainiai, trakai. 3) Miestų archeologija kaimyninėse šalyse.

4. Lietuvos viduramžių archeologinių tyrimų sritis – kulto paminklai.reikšminiai žodžiai: pagonybė, šventyklos.sąvokos: pagoniškieji kulto paminklai, alkavietės, mitologiniai akmenys.lietuvos valstybės pagoniškojo laikotarpio kulto paminklai sudaro atskirą grupę.

Didžioji tyrinėtų paminklų dalis – iš proistorės laikotarpio, t. y. iki valstybės susidary-mo. Šiame kurse daugiausia aptariami pagoniškojo laikotarpio kulto paminklai, naudoti Xiii–XiV a., t. y. nuo lietuvos valstybės susidarymo iki jos krikšto 1387 m. Ypač reikš-mingi Vilniaus katedroje surasti spėjami pagoniškojo laikotarpio kulto objektai, Palan-gos paleoastronominė šventykla ir kt. paminklai. lietuvoje tyrinėta ir keletas alkakalnių bei šventviečių. Prie archeologinių paminklų, pagoniškų šventyklų – aukurų kategori-jos priskiriami akmenys. juos pagal formą ir ypač pagal požymius galima suskirstyti į kelias kategorijas: mitologiniai akmenys su vardais ir padavimais; akmenys su žmonių ar gyvulių pėdomis; akmenys su ženklais, iškaltomis raidėmis, herbais, skaičiais ir pan.; dubenuotieji akmenys, kurie pagal akmens ir dubenų formą bei gylį dar skirstomi bent į tris pogrupius. kulto paminklų archeologiniai tyrimai reikalauja gilių mitologinių žinių, jų tyrimai reikalauja ypatingo kruopštumo ir pasiruošimo. kadangi Xiii–XiV a. lietuvos valstybė, apsupta krikščioniškųjų valstybių, tebebuvo pagoniška, o pagonybės kulto for-mos (šventyklos, aukurai ir pan.) tebėra diskusijų objektas, šie tyrimai yra itin perspekty-vūs ir įdomūs ne vien archeologiniu aspektu.

Privaloma literatūra: Kuncevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p. 89–106.

rekomenduojama literatūra: 1) Daugudis V. Pagoniškųjų šventyklų lietuvoje klau-simu // ikikrikščioniškosios lietuvos kultūra. Vilnius, 1992; 2) Urbanavičius V. lietuvių pagonybė ir jos reliktai Xiii–XVi amžiuje. habilitacijos daktaro disertacijos tezės. Vil-nius, 1993.

klausimai. Pagoniškojo kulto paminklų rūšys ir tipai, jų archeologiniai tyrimai ir in-terpretacija.

5. Katalikiškųjų bažnyčių archeologiniai tyrinėjimai.reikšminiai žodžiai: bažnyčia, katedra, bažnytinė archeologija.sąvokos: gotika, renesansas, nava, absida, bažnytinė archeologija.katalikiškųjų bažnyčių archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje nėra itin gausūs, bet itin

svarbūs ne tik siekiant atkurti seniausiųjų bažnyčių vaizdą, bet ir norint atsekti viduram-žių miesto užstatymo raidą. Ypač svarbūs ir įdomūs tyrimai buvo atlikti Vilniaus kated-roje, buv. Šv. onos ir Šv. Barboros bažnyčios vietoje Vilniuje, Šv. Gertrūdos bažnyčioje

154


kaune, senojoje kernavės bažnyčios vietoje, Dubingių piliavietėje buv. bažnyčios vietoje, trakų bažnyčioje ir kt. vietose. Dabar atliekami dideli bažnyčių ir buvusių vienuolynų paminklotvarkos darbai, todėl reikia specialių archeologinių tyrimų ir specifinių žinių.

Privaloma literatūra: 1) Kitkauskas N. Vilniaus pilys: statyba ir architektūra. Vilnius, 1989; 2) Tautavičius A. Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai // Valstybinės ltsr architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. Vilnius,1960, t. 2, p. 3–48.

rekomenduojama literatūra: 1) Daugudis V. Pagoniškųjų šventyklų lietuvoje klausi-mu // ikikrikščioniškosios lietuvos kultūra. Vilnius, 1992; 2) Urbanavičius V. lietuvių pagonybė ir jos reliktai Xiii–XVi amžiuje. habilitacijos daktaro disertacijos tezės. Vil-nius, 1993.

klausimai. 1) Bažnyčių ir vienuolynų archeologiniai tyrimai lietuvoje ir jų rezultatai. 2) Vilniaus katedros, Dubingių, Šv. onos ir Barboros bažnyčių raida.

6. Laidojimo paminklai.reikšminiai žodžiai: krikščioniški palaidojimai, pagoniški palaidojimai.sąvokos: pilkapiai, senkapiai, kapinynai, įkapės, degintiniai kapai.atskira viduramžių archeologijos tyrimų kryptis – laidojimo paminklai. Pagonybės

laikotarpio ir vėlesni viduramžių kapinynai suvokiami kaip valstybinio laikotarpio kapa-vietės. tačiau ir po lietuvos krikšto dar pastebima pagoniškų laidojimo reliktų. oficialus lietuvos krikštas nebuvo staigus materialinės kultūros lūžis, atsispindintis laidojimo pa-pročiuose, kurie paprastai būna ganėtinai konservatyvūs. Vienas iš pagoniškąją lietu-vą nuo tuometinio aplinkinio krikščioniškojo pasaulio skyrusių bruožų buvo laidojimo, t. y. mirusiųjų deginimo, paprotys. tuometėje lietuvoje laidota tik senkapiuose, visiškai pamirštas ilgaamžis paprotys laidoti mirusiuosius pilkapiuose. Mirusiųjų deginimo pa-protys mūsų kraštuose nebuvo visuotinis. Degintiniai Xiii–XiV a. kapai aptinkami labai retai. rastų įkapių datavimas dažnai gana netikslus, todėl ypač svarbu išmokyti pažinti įkapes, tiksliai jas datuoti ir argumentuotai interpretuoti. kartais kapinynuose pavyks-ta rasti buvusių laužaviečių vietų, kuriose buvo atliekamos mirusiųjų deginimo apeigos. Žirgas – taip pat išskirtinė ir tik pagoniška įkapė. Paskutiniųjų metų archeologiniai ty-rinėjimai obeliuose (ukmergės r.) ir Bajoruose (elektrėnų savivaldybė) pateikė netikė-tą mįslę apie pagoniškus palaidojimus vandenyje. Minimi tyrimai unikalūs (kasinėjamo sluoksnio kruopštus sijojimas, plovimas ir kt.). Pagoniškosios lietuvos Xiii–XiV a. mies-tiečių kapinynai Vilniuje, trakuose, kaune archeologų beveik netyrinėti. išimtis – ker-navė, kuri buvo svarbus pagonybės centras ir vienas iš svarbiausių Xiii–XiV a. lietuvos valstybingumo centrų. svarbūs ir šiuo metu vykdomi kasinėjimai Vilniuje, buvusiame istoriniame rusų mieste. Viduramžių kapinynai suvokiami kaip XiV a. pabaigos–XVii a. pradžios kapavietės. Vienas iš įdomesnių uždavinių yra atsekti pagoniškųjų papročių per-ėjimą į krikščioniškuosius. kapuose rasti daiktai, jų tipologija, kartais išlikę audinių frag-mentai, papuošalai ir jų vieta padeda atkurti to meto išeiginius (šiuo atveju laidotuvių) drabužius. tokie senkapiai, ypač rytų lietuvoje, išdėstyti labai tankiai, kartais tik 2–3 km atstumu vienas nuo kito. archeologai, tyrinėjantys XiV–XVii a. kapinynus, suskaičiavo


155

per 40 dirbinių rūšių. Viduramžių laikotarpio tyrinėtų kapinynų skaičius lietuvoje jau siekia beveik 300. archeologai yra ištyrę apie 10 000 kapų, suradę tūkstančius radinių. nors kiekybiniu mastu šio tipo paminklų iškasta itin daug, bet dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir dėl paminklosauginių, tokie tyrimai tebėra ir dar ilgai bus dažni, o sukaupta tyrimų medžiaga itin gausi, todėl studentams pristatoma tokių radinių tipologija, datavimas ir interpretavimo įvairovė.

Privaloma literatūra: 1) Luchtanas A., Vėlius G. laidosena lietuvoje Xiii–XiV a. // Vi-durio lietuvos archeologija: etnokultūriniai ryšiai. Vilnius, 1996, p. 80–88; 2) Urbanavi-čius V., Urbanavičienė S. archeologiniai tyrimai // lietuvos archeologija. 1988, t. 6 [obelių kapinynas]; 3) Vėlius G. kernavės miesto bendruomenė Xiii–XiV amžiuje. Vilnius, 2005.

rekomenduojama literatūra: 1) lietuvos archeologija. Vilnius, 1995, t. 11; 2) Zabie-la G. laidosena pagoniškoje lietuvoje // lietuvos archeologija. 1998, t. 15 [skiriama Pra-no kulikausko 85-mečio jubiliejui], p. 351–379; 3) Urbanavičius V. lietuvių pagonybė ir jos reliktai Xiii–XVi amžiuje. habilitacijos daktaro disertacijos tezės. Vilnius, 1993.

klausimai. 1) laidosena Xiii–XiV a. lietuvoje. 2) senkapiai ir jų archeologiniai tyri-nėjimai. 3) Palaidojimai vandenyje. 4) kapų radiniai ir jų interpretavimas.

7. Lietuvos viduramžių archeologiniuose paminkluose aptinkamos radinių grupės, jų tipologija, datavimas ir interpretavimas.

reikšminiai žodžiai: viduramžių mediniai pastatai, koklis, krosnis, papuošalas.sąvokos: rentiniai pastatai, fachverkas, kokliai, archeologiniai dirbinių tipai.Dauguma šių temų yra nagrinėtos archeologų disertacijose, o kai kurios archeologi-

nių radinių grupės plačiau nagrinėtos ir mokslinėse monografijose. aptariant medinės statybos liekanas (stulpiniai, rentiniai, fachverkiniai ir mūriniai pastatai, medinės gatvės, miestiečių sodybos, jų raida, tipai), apžvelgiami tokio pobūdžio archeologiniai atradimai kernavėje, kėdainiuose, Vilniuje ir kt. miestuose. kadangi pastatų konstrukcija ir staty-binės tradicijos ne tik itin ilgaamžės, bet ir apima didžiulius regionus, paskaitose trumpai apžvelgiami aplinkinių kraštų medinių pastatų tipai. fachverkinė statyba aprėpia visą ger-maniškąjį ir Baltijos jūros regioną, rentinė statyba būdinga baltų ir slavų žemėms. Daug dėmesio skiriama viduramžių laikotarpio ginkluotei ir karybai, pradedant nuo pilies gy-nybinių elementų iki to meto kario ir riterio ginkluotės pažinimo. išsamiai nagrinėjami viduramžių ginklai: šarvai ir kita apsauginė ginkluotė, ietys ir ietigaliai, kalavijai ir kardai, kovos peiliai ir kirviai, lanko ir arbaleto strėlių tipai, paplitimas ir analogijos europoje, jų datavimas. Glaustai aptariama gausiausiai archeologiniuose tyrimuose aptinkama ke-ramika ir jos tipai (apžiesta ir žiesta keramika, jos ornamentika) ir supažindinama su jos inventorizavimu bei fiksacija. lietuvos viduramžių reprezentacinių pastatų ir senamies-čių archeologiniuose kasiniuose gana dažnai aptinkama ir koklių, kurių raida ir tipologija ne tik atspindi kultūrinius epochų pokyčius (gotika, renesansas, barokas) ir yra puiki medžiaga dailėtyrai, bet ir gana tiksliai datuojama archeologinė radinių grupė. koklių gausa leidžia kalbėti apie keraminių koklių gamybos technologijas, jų gamybos dirbtuves (koklių gamybos krosnys Vilniuje), ornamentikos ir glazūravimo įvairovę. todėl plačiai

156


supažindinama su koklių tipologija ir jų datavimu, galimomis koklinių krosnių rekons-trukcijomis (Biržų, Vilniaus Žemutinės pilies rūmų pavyzdys). Pristatant dirbinius, ke-ramiką, koklius, įvairius geležinius darbo ir buities įrankius, medinius dirbinius, plačiai naudojamasi nacionalinio muziejaus lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų ir lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose saugomais radiniais. aptariant archeolo-ginius papuošalus (antkaklės, segės, apyrankės, žiedai ir kt.), daug dėmesio skiriama jų pažinimui, tipologiniam skirstymui ir datavimui, pateikiamos įvairios galimos papuošalų interpretavimo istoriografinės įžvalgos (drabužių rekonstrukcijos, pagonybės reliktai ir krikščioniškoji simbolika).

Privalomoji literatūra: 1) Kuncevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p. 119–176; 2) Svetikas E. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės christianizacija XiV a. pabaigoje – XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais. Vilnius, 2009.

rekomenduojama literatūra: 1) lietuvos archeologija. 1995, t. 11; 2) Pilių tyrimo cent-ras „lietuvos pilys“. Prieiga internetu: http://www.lietuvospilys.lt; 3) lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje. Vilnius, 2010; 4) lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rū-mai Vilniaus žemutinėje pilyje. Vilnius, 2010.

klausimai. 1) Medinių gyvenamųjų pastatų tipai Xiii–XV a. ir jų paplitimas. 2) kera-mikos tipai ir ornamentika. 3) koklių tipai ir krosnių vaizdas XV–XVii a. 4) Viduramžių ginklai, jų rūšys ir datavimas. 5) Darbo įrankiai ir buities reikmenys. 6) Papuošalų rūšys ir tipai, jų datavimas.

Seminarų ir pratybų temos1. Lietuvos viduramžių archeologija: sąvoka ir jos problematika.2. Mūro atsiradimo problematika Lietuvoje.3. Miestų atsiradimas ir raida: archeologinis aspektas.4. Lietuvos christianizacija: archeologinis aspektas.5. Lietuvos viduramžių archeologija: radiniai, jų tipologija ir chronologija, inter-

pretacija.

Rekomenduojama literatūra: 1) Daugudis V. senoji medinė statyba lietuvoje. Vilnius, 1982; 2) Fehring G. P.

einführung in die archäologie des Mittelalters. Darmstadt, 1987; 3) Gerrard Chr. Me-dieval archaeology: understanding traditions and contemporary approaches. london, new York: routledge, 2003; 4) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002; 5) Kajzer L. Wstęp do archeologii historycznej w Polsce. Łódź, 1996; 6) Katalynas K. Vilniaus plėtra XiV–XVii a. Vilnius, 2006; 7) Kun-cevičius A. lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005; 8) lietuvos piliakalniai. at-lasas. Vilnius, 2005, t. 1–3; 9) lietuvos pilys. Vilnius, 1971; 10) lietuvos pilių archeolo-gija. klaipėda, 2001; 11) Svetikas E. lietuvos Didžiosios kunigaikštystės christianizacija XiV a. pabaigoje–XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais. Vilnius, 2009; 12) Urbanavičius V. lietuvių pagonybė ir jos reliktai Xiii–XVi amžiuje. habilitaci-


157

nės disertacijos tezės. Vilnius, 1993; 13) Vaitkevičius G. Vilniaus įkūrimas. Vilnius, 2010; 14) Vėlius G. kernavės miesto bendruomenė Xiii–XiV a. Vilnius, 2005; 15) Zabiela G. lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995; 16) Zabiela G. Viduramžių archeologija lietuvo-je // lituanistika. 2001, nr. 3 (47), p. 20–30; 17) Žulkus V. Palangos viduramžių gyvenvie-tės (acta historica universitatis klaipedensis, t. 6). klaipėda, 1997.

Lietuvos naujųjų laikų archeologijalekt. dr. justina Poškienė

Temos anotacija. tema skirta lietuvos naujųjų ir naujausių laikų archeologijai – šal-tiniams, jų tyrimų metodams ir interpretacijai. lietuvos archeologinė medžiaga nagrinė-jama pasitelkiant pasaulio ir europos naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologinių tyrimų pavyzdžius. Baigęs šią temą, studentas: 1) žino nagrinėjamo laikotarpio istoriografiją, archeologinius šaltinius ir supranta jų specifiką; 2) žino aptariamo laikotarpio objek-tų archeologinių tyrimų ir interpretacijos metodus, paveldosaugos problemas; 3) geba analizuoti ir vertinti atliktus archeologinius tyrimus (plačiąja prasme), numatyti tyrimų strategiją; 4) geba plėtoti diskusiją, žodžiu ir raštu lietuvių kalba išreikšti ir apibendrinti nuomones, siekti tiriamojo darbo kokybės.

Temos programa1. Naujųjų laikų archeologijos įvadas.reikšminiai žodžiai: naujieji laikai, naujausieji laikai, archeologija, chronologija.sąvokos: naujųjų laikų archeologija, istorinė archeologija.naujųjų laikų archeologija: sąvokos turinys, chronologija, periodizacija. naujųjų laikų

archeologijos, naujausiųjų laikų archeologijos ir istorinės archeologijos sąvokų santykis. naujieji ir naujausieji laikai Vakarų pasaulio istorijoje (renesansas, reformacija, didieji geografiniai atradimai, europietiškoji civilizacija ir jos ekspansija, revoliucijos, industria-lizacija, nacionalizmas ir nacionalinių valstybių kūrimasis, pasauliniai karai ir kt.): nauji archeologiniai šaltiniai ir jų specifika. „Modernumas“ kaip istorinės archeologijos tyrimų programa. kapitalizmo archeologija kaip istorinės archeologijos tyrimų sritis. istorinė ar-cheologija ir vietos (lokalinė) istorija. naujųjų ir naujausiųjų laikų lietuvos archeologijos tyrimų būklė. istoriografijos apžvalga.

literatūra: 1) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002, p. 82–85, 286–290, 290–291, 270–272, 317–318, 365–366; 2) Zabiela G. naujausiųjų laikų archeologija: tyrimo metodas ar istorijos pažinimo gran-dis // istoriko atsakomybė. Vilnius, 2002, p. 151–157; 3) Zabiela G. naujųjų laikų archeo-logija lietuvoje: vietos paieška // istorijos akiračiai. Vilnius, 2004, p. 429–443.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Paaiškinkite sąvokas: naujųjų laikų archeologi-ja, istorinė archeologija, kapitalizmo archeologija. 2) Paaiškinkite naujųjų laikų archeolo-gijos chronologiją, motyvuokite jos vidinę periodizaciją.

158


2. Industrinė archeologija.reikšminiai žodžiai: industrinė archeologija, istorinė archeologija, industrializacija.sąvokos: istorinė archeologija, industrinė archeologija, industrijos archeologija.Plačiausia istorijos archeologijos tyrimų sritis: industrinė (pramonės, pramoninė)

archeologija. sąvokų „industrializacija“, „industrinė revoliucija“ apibrėžimas ir turinys. industrializacijos poveikis ir reikšmė archeologijos mokslo (šaltinių, metodų, interpreta-cijos) raidai. industrializacija kaip archeologijos tyrimų objektas. industrinė archeologija ir archeologijos teorija. industrinės / industrijos archeologijos sąvokos ir jų turinys: in-dustrinė archeologija kaip moderniosios (industrinės) visuomenės palikimas nuo pra-monės revoliucijos iki šių dienų; industrinė archeologija kaip ikimodernios ir modernios visuomenės gamybos tyrimai. industrinės archeologijos tyrimų raida, tikslai, šaltiniai bei metodologija. XX a. industrinė archeologija (šaltiniai, vaizdai, struktūros, objektai ir jų medžiagiškumas, kraštovaizdis): tyrimų tikslas, problemos ir perspektyvos. industrinės archeologijos tyrimai ir galimybės lietuvoje.

literatūra: 1) Palmer M., Neaverson P. industrial archaeology: Principles and prac-tice. london, new York: routledge, 1998, 180 p.; 2) Stratton M., Trinder B. twentieth century industrial archaeology. e&fn sPon, taylor & francis Group, 2000, 219 p.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) remdamiesi pasirinktu industrinės archeologi-jos pavyzdžiu, išsamiai apibūdinkite industrinės archeologijos teoriją ir praktiką. 2) Pa-teikite lietuvos industrinės archeologijos tyrimų pavyzdžių (objektai, šaltiniai, metodai, interpretacija).

3. Konfliktų archeologija.reikšminiai žodžiai: konfliktas, archeologija, mūšio vieta, masinė kapavietė.sąvokos: konfliktų archeologija, mūšio vietų archeologija.konfliktų archeologija (karybos ir mūšių vietos, rezistencinio pasipriešinimo vietos

ir kapavietės) kaip istorinės archeologijos dalis. sąvokos apibrėžimas, raida ir turinys pa-saulinėje archeologijoje – nuo „mūšio vietų“ iki „konfliktų archeologijos“ kaip „skėtinės“ sąvokos, apimančios vidinių ir išorinių konfliktų materialųjį palikimą. konfliktų arche-ologijos šaltiniai ir metodologija: intervenciniai ir neintervenciniai archeologiniai meto-dai, istoriniai šaltiniai, žodinė istorija, ikonografija, kartografija, fizinės antropologijos ty-rimai, teismo archeologija ir kt. konfliktų archeologija ir interpretacija: mokslinių tyrimų rezultatų perteikimo problemos. Pirmojo pasaulinio karo kompleksinių archeologinių tyrimų patirtis. konfliktų archeologijos galimybės lietuvoje. Masinių kapaviečių tyrimai kaip konfliktų archeologijos dalis: šaltiniai, metodai ir rezultatai. archeologinių tyrimų pavyzdžiai: napoleono didžiosios armijos karių masinės kapavietės tyrinėjimai Vilniuje 2002 m.; tuskulėnų rimties parko teritorijos tyrimai 1994–1996 m., 2003 m.; Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinių Panevėžyje archeologiniai tyrimai 2003–2007 m. ir kiti. rezistencinių pasipriešinimo vietų tyrimai: lietuvos partizanų bunkerio – „Prisi-kėlimo“ apygardos vadavietės radviliškio raj. Mėnaičių kaime tyrimai ir kiti pavyzdžiai.


159

literatūra: 1) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e.orser, jr. london, new York: routledge, 2002, p. 47–50, 223; 2) Desfossés Y., Jacques A., Prilaux G. Great War archaeology. Quest-france, 2009, 127 p.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) konfliktų archeologija: sąvokos, turinys, raida. tyrimų chronologija, kryptys, metodai, susijusios disciplinos. 2) remdamiesi pasirinkto archeologinio objekto tyrimų pavyzdžiu, išsamiai apibūdinkite konfliktų archeologijos objektų tyrimų teoriją ir praktiką.

4. Dvarų sodybų ir parkų archeologija.reikšminiai žodžiai: dvarvietė, parkas, kraštovaizdis, archeologija.sąvokos: parkų archeologija, suplanuotas kraštovaizdis.Dvarų sodybų ir parkų archeologija – kompleksinių tyrimų ir archeologinių metodų

įvairovės „vitrina“. Parkų archeologijos šaltiniai, tyrimų metodai ir susijusios disciplinos: kultūros istorija, meno istorija, kraštovaizdžio architektūra, kultūrinė geografija, bota-nika, kt. Parkų archeologija kaip suplanuoto kraštovaizdžio atkūrimo galimybė. Parkų archeologijos tyrimų kryptys: želdinių tyrimai, parko plano tyrimai, struktūrų ir parko statinių tyrimai. Dvarų sodybų tyrimai: archeologiniai, ikonografiniai, kartografiniai, istoriniai ir kt. ir jų kompleksinio tyrimo galimybės. Destrukcinių ir nedestrukcinių ty-rimų metodų taikymas parkų ir dvarų sodybų tyrimuose. Dvarų sodybų archeologiniai tyrimai ir parkų archeologija kaip suplanuotos aplinkos atkūrimo galimybė: užutrakio, kurtuvėnų. kretingos, Burbiškio ir kitų dvarų sodybų tyrimų ir atkūrimo pavyzdžiai.

literatūra: 1) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002, p. 241–244; 2) Currie Ch. Garden archaeology: a hand-book. oxbow, 2005, 80 p.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) nusakykite parkų archeologijos esmę, nurody-kite susijusias disciplinas ir jų reikšmę parkų archeologijai. 2) remdamiesi pasirinktos dvaro sodybos pavyzdžiu, parenkite archeologinių tyrimų programą: nurodykite tyrimų šaltinius, metodus, laukiamus rezultatus bei dvaro sodybos atkūrimo galimybes.

5. Kiti naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos tyrimo objektai.reikšminiai žodžiai: kaimavietė, senkapis, kapinės, miestelis, kraštovaizdis.sąvokos: miestų istoriniai priemiesčiai, istoriniai miesteliai, vėlyvieji senkapiai, kaimo

kapinaitės, valakų reforma.kiti naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos tyrimo objektai – miestų istoriniai cent-

rai ir priemiesčiai, miesteliai, kaimavietės, vėlyvieji senkapiai, kaimo kapinaitės, povan-deninė ir pakrančių archeologija, kt. jų tyrimų raida, tikslai, metodai, interpretacija bei svarba vietos istorijos tyrimams. istoriografijos analizė. naujųjų ir naujausiųjų laikų ar-cheologijos objektų tyrimai kaip praeities kraštovaizdžio interpretacijos galimybė: teorija ir praktika. svarbiausi materialaus kraštovaizdžio elementai, sisteminiu požiūriu nagri-nėjami archeologinių tyrimų metu: bendroji topografija, želdynai ir augmenijos vegetaci-ja, statiniai ir struktūros. Valakų reformos paveldas – suplanuoto praeities kraštovaizdžio kompleksinio archeologinio tyrimo galimybė.

160


literatūra: 1) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002, p. 308–311; 2) Prascevičiūtė L. Valakų reformos paveldas buvusiame upytės valsčiuje // kultūros paminklai. 2008, p. 138–154.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kas yra suplanuotas kraštovaizdis, kokie jo tyrimų tikslai, kodėl? remdamiesi valakų reformos pavyzdžiu, sudarykite kompleksinę archeologinių tyrimų programą. 2) Parenkite pasirinktos naujųjų ir naujausiųjų laikų ar-cheologinių paminklų grupės šaltinių ir istoriografijos analizę.

6. Naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos (XVI–XX a.) paveldosauga.reikšminiai žodžiai: paveldas, apsauga, apskaita, tvarkyba, chronologija.sąvokos: archeologijos paveldosauga.„archeologijos paveldo“ sąvokos apibrėžimo probleminiai aspektai tarptautiniuose ir

nacionaliniuose norminiuose dokumentuose teoriniu ir praktiniu lygiu. naujųjų ir nau-jausiųjų laikų archeologijos paveldo chronologija mokslo ir faktinės paveldo apsaugos požiūriu. archeologijos paveldo „dualumo“ problema: kilnojamasis ir nekilnojamasis ar-cheologijos paveldas. archeologijos paveldo apibrėžtumo laike aspektas: europos archeo-logijos paveldo apsaugos konvencija (1992 m., Valeta) bei lr nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2005 m.). naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologija lietuvos paveldosaugos sistemoje: apskaitos, apsaugos, tvarkybos, tyrimų ir interpretacijos, prista-tymo plačiajai visuomenei klausimai. Grėsmės naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos paveldui: juodoji archeologija.

literatūra: 1) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002, p. 263–265, 315–316; 2) King T. F. a companion to cultural resource Management. Wiley-Blackwell, 2011, p. 78–93, 221–336.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos pa-veldo apsaugos problemos: priežastys, pasekmės, galimi sprendimo būdai. 2) sudarykite individualią pasirinkto paveldo objekto apsaugos programą.

7. Naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologiniai radiniai, jų tyrimas ir interpretacija.reikšminiai žodžiai: archeologinis radinys, tipologija, chronologija.sąvokos: kasdienybės archeologija, etnoarcheologija, tipologija, chronologija, „šiukš-

lių projektas“.kasdienybės tyrimai ir istorinių laikų archeologija: teorinės interpretavimo prieigos,

tyrimų pavyzdžiai. etnoarcheologija kaip naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos me-todinė prieiga. Pagrindinės lietuvos naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologinių radinių grupės (buitinė keramika, kokliai, statybinė keramika, stiklo dirbiniai, papuošalai, darbo įrankiai, ginklai, architektūrinės detalės, įrenginiai, kt.): tipologija, datavimas, interpre-tacija. Daiktiniai, rašytiniai, ikonografiniai, etnografiniai ir kt. šaltiniai: „papildomumo“ problema, kompleksinių šaltinių tyrimų teikiamos praeities interpretacijos galimybės, pavyzdžių analizė. „Šiukšlių projektas“ („le Project du Garbage“, „The Garbage Project“) kaip archeologinių metodų bei interpretacijos galimybių „vitrina“.


161

literatūra: 1) encyclopedia of historical archaeology / ed. ch. e. orser, jr. london, new York: routledge, 2002, p. 184–188, 188–190, 240–241; 2) omnia res Mobilia: Polish studies in Posthumous inventories in the 16th-19th century. Warszawa: instytut archeo-logii i etnologii Polskiej akademii nauk, 1999, 302 p.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite naujųjų ir naujausiųjų laikų ar-cheologinių radinių grupes, nurodykite pagrindinius tyrėjus, veikalus. 2) Pasirinktus rašytinius, ikonografinius, kartografinius, etnografinius ir kitus šaltinius papildykite atitinkamais archeologijos duomenimis. atlikite įvairių šaltinių grupių informatyvumo analizę, suformuluokite kompleksinio tyrimo strategiją.

Seminarų temos1–3. Lietuvos naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos objektai: tyrimai, metodai

rezultatai.4–6. Lietuvos naujųjų ir naujausiųjų laikų archeologijos radiniai, jų tyrimai ir in-

terpretacija.7–9. Pasirinkto naujųjų ir naujausiųjų laikų Lietuvos archeologijos paveldo objekto

apsaugos programa.10–20. Projektas. Atvejo tyrimas: pasirinktų rašytinių, ikonografinių, kartogra-

finių, etnografinių ir kitų šaltinių bei atitinkamų archeologijos duomenų koreliacija, įvairių šaltinių grupių informatyvumo analizė, tyrimo strategija.

Rekomenduojama literatūra: 1) archaeology. The key concepts / ed. c. renfrew, P. Bahn. routledge, 2008; 2) con-

temporary archaeology in Theory. The new Pragmatism (2nd. ed.) / eds. r. W. Preucel, s. a. Mrozowski. Wiley-Blackwell: 2010; 3) Johnson M. an archaeology of capitalism. Wiley-Blackwell, 1995; 4) lietuvos Didžiosios kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaiz-dai. Vilnius, 2001.

gilinamieji moduliai

ir jų temos

164

archeologijos istorija ir teorija

Modulio tikslas – supažindinti su lietuvos ir pasaulio archeologijos istorijos ir teo-rinės archeologijos raidos etapais ir jiems būdingais bruožais, išmokyti kritiškai vertinti archeologijos mokslo laimėjimus, teoriją pritaikyti praktikoje, dirbti grupėje, darbo re-zultatus pateikti raštu ir žodžiu.

Modulio temos:• Pasaulio archeologijos istorija ir teorija;• Lietuvos archeologijos istorija.

Pasaulio archeologijos istorija ir teorijaDoc. dr. algimantas Merkevičius

Temos anotacija. temoje analizuojamas archeologijos atsiradimas ir raida pasaulyje, lauko tyrimai ir atradimai bei jų įtaka archeologijos mokslo raidai, archeologinių tyri-mų metodai bei teorinės archeologijos raida. aptariami pagrindiniai terminai ir sąvokos. analizuojamas pasaulio archeologijos mokslo sričių ir krypčių formavimasis ir raida.

Baigę šią temą studentai: 1) žino ir suvokia svarbiausius archeologijos raidos etapus, dėsningumus ir savitumus, pagrindinius tyrimus, atradimus ir tyrinėtojus; 2) geba teorines žinias taikyti praktikoje, palyginti pagrindinius teorinius modelius bei pateikti logiškai pa-grįstas išvadas; 3) geba dirbti grupėje, bendrauti žodžiu lietuvių kalba, vartodami archeolo-gines sąvokas ir terminus; 4) geba paaiškinti savarankiško darbo rezultatus, argumentuoti ir pateikti išvadas archeologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma raštu ir žodžiu.

Temos programa1. Archeologijos objektas, archeologijos raidos etapai. Archeologijos pradžia: anks-

tyviausi archeologiniai kasinėjimai pasaulyje ir archeologijos termino atsiradimas.reikšminiai žodžiai: pirmieji archeologiniai kasinėjimai, archeologiniai radiniai, ar-

cheologijos objektas, archeologijos raidos etapai.sąvokos: archeologija, archeologiniai kasinėjimai, archeologiniai radiniai, archeologi-

jos objektas, mokslinė archeologija, teorinė archeologija.analizuojama archeologijos samprata ir jos kaita įvairiais laikotarpiais. nagrinėjama

archeologijos struktūra, archeologijos sritys ir kryptys, archeologijos situacija antikinia-me pasaulyje: archeologinių objektų atradimai ir jų aprašymai antikos veikaluose. apta-riamas archeologijos atsiradimas, raidos etapai įvairiuose pasaulio regionuose ir pagrin-diniai jų bruožai. archeologinių kasinėjimų pradžia skirtinguose pasaulio regionuose, jų tikslai, taikyti metodai. analizuojamos archeologijos termino atsiradimo aplinkybės, definicija ir jos kaita.

literatūra: 1) Trigger B. a history of archaeological thought. cambridge university Press, 1999, p. 27–31; 2) Hodder I. Praeities skaitymai. Vilnius, 2000, p. 9–10.


165

kontroliniai klausimai. 1) archeologijos objektas ir struktūra. 2) kur ir kada vyko ankstyviausi archeologiniai kasinėjimai? 3) kur ir kada atsirado archeologijos terminas? 4) kas būdinga įvairių pasaulio regionų archeologijos pradžiai?

2. Antikvarinis laikotarpis. Klasikinės archeologijos pradžia.reikšminiai žodžiai: antikvarinis laikotarpis, archeologiniai kasinėjimai, senienų ko-

lekcijos.sąvokos: antikvarinis laikotarpis, spekuliatyvinis laikotarpis, lyginamasis metodas,

stratigrafinis metodas, etnografinės paralelės.aptariama antikvarinio laikotarpio samprata, pagrindiniai bruožai, etapai. apžvel-

giama archeologinė veikla viduramžiais, kasinėjimai XiV–XV amžiais Vidurio ir Vakarų europoje, šių kasinėjimų aprašymai ir interpretacijos. analizuojama žmonijos praeities samprata viduramžiais. archeologinių radinių kolekcionavimo pradžia ir specifika. ar-cheologinė veikla renesanso laikotarpiu. Šiaurės ir Vakarų europos šalių aristokratų ke-lionės į Pietų europą rinkti antikinių senienų renesanso laikotarpiu. apžvelgiamos šio laikotarpio publikacijos archeologine tematika: 1655 m. isaaco la Peyrére knyga „teolo-ginė sistema, remianti teiginį, kad žmogus atsirado prieš adomą“ („a Theological system upon that pre – suppossition that Men were before adam“), Michelio Mercati ir jo darbai, „Metaloteka“ („Metallotheca“). svarbiausi renesanso archeologiniai kasinėjimai; 1685 metų – roberto le Prévoto kasinėjimai; XiV–XVii amžiaus kasinėjimai lenkijoje, Vokie-tijoje; XVi–XVii amžiaus kasinėjimai ir gautų duomenų interpretacija rusijoje ir kitur.

nagrinėjamas antikvarinių institucijų kūrimasis, jų tikslai ir veikla XVi–XVii am-žiais: 1533 metais anglijos karalius henrikas Viii paskiria johną lelandą karališkuoju antikvaru; XVii amžiaus pradžioje karalius Gustavas aldolfas (1611–1632 m.) paskiria johaną Bure Švedijos antikvaru; XVii amžiuje Danijos karalius christianas iV paskiria ole Wormą karališkuoju antikvaru. aptariamas pirmųjų muziejų ir archeologinių drau-gijų steigimas. apžvelgiami svarbiausi šio etapo archeologiniai kasinėjimai ir taikyti me-todai. aptariamos kelionės į aziją ir ameriką ir jų įtaka archeologijos raidai. aptariami bandymai nustatyti žmonijos atsiradimo laiką (Biblijos tyrimai). Pirmieji kasinėjimai Šiaurės amerikoje ir Thomo jeffersono kasinėjimai bei gautų duomenų interpretacija. aptariama klasikinės archeologijos pradžia, pagrindiniai bruožai, johanno joachimo Winckelmanno veikla.

Vieni iš ilgiausių archeologinių kasinėjimų, pradėti dar antikvariniu laikotarpiu her-kulanume ir Pompėjoje (italija) ir su pertraukomis tęsiami iki šiol. aptariama kasinėjimo metodika šiuose objektuose, jos kaita nuo pačios primityviausios iki moderniausios.

literatūra: Trigger B. a history of archaeological thought. cambridge university Press, 1999, p. 31–38, 45–72.

kontroliniai klausimai. 1) kokie metodai buvo taikomi antikvariniu laikotarpiu? 2) kas būdinga antikvariniam laikotarpiui? 3) kokie svarbiausi kasinėjimai buvo vykdo-mi europoje antikvariniu laikotarpiu? 4) kaip buvo interpretuojami archeologiniai duo-menys antikvariniu laikotarpiu įvairiuose pasaulio regionuose?

166

ARCHEOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA / GilinaMieji MoDuliai ir jų teMos

3. Mokslinės archeologijos pradžia ir raida. Ankstyvųjų civilizacijų atradimas.reikšminiai žodžiai: civilizacija, mokslinė archeologija, egipto civilizacija, Mesopota-

mijos civilizacija, indo slėnio civilizacija, kinijos civilizacija, kretos minojinė civilizacija, Mikėnų civilizacija.

sąvokos: trijų amžių sistema, antediliuvio laikotarpis, keltų laikotarpis, neandertalie-tis, kromanjonietis, evoliucijos teorija, kultūrinė evoliucija, ankstyvosios civilizacijos.

aptariami mokslinės archeologijos pradžios bruožai. analizuojamas senos žmonijos praeities idėjos susiformavimas, remiantis archeologiniais kasinėjimais anglijoje, Pran-cūzijoje ir kituose europos regionuose. aptariami XiX amžiaus pirmosios pusės archeo-loginiai akmens amžiaus objektų kasinėjimai Prancūzijoje (françois Vatard de jouan-net). Dviejų akmens amžiaus laikotarpių – paleolito ir neolito – išskyrimas. XiX amžiaus pirmojoje pusėje vykdyti casimiro Picardo tyrimai somės (somme) upės slėnyje, kurių metu archeologiniai radiniai ir paleontologiniai duomenys buvo siejami su geologiniais sluoksniais. aptariami Bouchero de Pertheso archeologiniai tyrinėjimai ir jo trijų tomų veikalas „keltų ir antediliuvio senienos“, kuriame jis padarė išvadą, jog žmonės gyveno su jau išnykusiais gyvūnais. Šiame darbe išskirti du akmeninių dirbinių tipai, kurie susieti su dviem žmonijos raidos etapais: senesnieji priskiriami antediliuvio laikotarpiui; vėles-nieji – keltų laikotarpiui. apžvelgiami XiX amžiuje aptiktų ankstyvųjų žmonių palaikų: neandertaliečių, kromanjoniečių atradimai. analizuojama Čarlzo Darvino evoliucijos teorija ir jos įtaka archeologijos mokslui bei kultūrinės evoliucijos atsiradimas.

Vienas iš svarbiausių mokslinės archeologijos bruožų – mokslinės chronologijos ir periodizacijos pagrindų suformavimas – christiano jürgenseno Thomseno trijų amžių sistema. analizuojama archeologinių metodų raida: tipologija ir stratigrafija. aptariami jenso jacobo asmusseno Worsaaes ir oscaro Montelijaus darbai, tolesnis chronologijos ir periodizacijos tobulinimas. aptariami svarbiausi XiX amžiaus archeologiniai kasinė-jimai: halštate, la tene, Pompėjoje, herkulanume ir kt. Polinių gyvenviečių atradimas Šveicarijoje ir povandeninės archeologijos pradžia. akmens amžiaus „meno“ objektų: fi-gūrėlių ir uolų piešinių atradimas (Wilendorfo „Veneros“, altamiros urvo ir kitų objektų atradimai bei tyrinėjimai).

aptariami senojo pasaulio ankstyvųjų civilizacijų atradimai ir tyrinėjimai bei anali-zuojama jų įtaka tolesnei archeologijos raidai:

1. archeologinių tyrinėjimų egipte pradžia. napoleono žygis į egiptą ir rozetės akmens suradimas. Dominykas Vivant Denonas ir jo darbai. jean-françois champollio-nas ir jo veikla, egipto hieroglifų dešifravimas (1822), egiptologijos pradžia. Giovannio Battistos Belzonio archeologiniai tyrinėjimai egipte: sečio 1-ojo kapo atradimas ir kiti darbai. Michele Marijos Drovetti, karlo richardo lepsijaus, johno Gardnerio Wilkin-sono, Prisse d‘avenneso archeologiniai tyrinėjimai. augusto Mariette archeologiniai ty-rinėjimai, egipto archeologinių objektų apsauga ir muziejaus kaire įkūrimas. flinderso Petrie kasinėjimai ir naujų metodų taikymas egipte. howardo carterio kasinėjimai ir tutanchamono kapo atradimas. XX amžiaus svarbiausi archeologiniai tyrinėjimai ir at-radimai egipte.


167

2. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Mesopotamijoje XViii amžiuje. antikvaro claudijaus jameso richo kasinėjimai XiX amžiaus pradžioje. emilio Botta ir henrio lyar-do kasinėjimai ir atradimai nimrude, ninevijoje, khorsabade ir kt. bei Mesopotamijos civilizacijos atradimas. Williamo loftuso, ernesto de sarzeco, roberto koldewey ir kitų tyrinėjimai. henrio rawlinsono Mesopotamijos dantiraščio dešifravimas.

3. Pirmieji archeologiniai kasinėjimai indijoje. alexanderio cunninghamo, johno Daya ram sahno, Mortimerio Wheelerio archeologiniai tyrinėjimai. kasinėjimai hara-poje ir Mohendžo Dare. huberto Marshallo archeologinė veikla ir indo slėnio civilizaci-jos atradimas.

4. archeologinių tyrinėjimų pradžia anatolijoje. hugo Winklerio kasinėjimai Bog-hazköy kalvoje. kurto Bitelio tyrinėjimai. Bedřicho hroznio hetitų dantiraščio iššifravi-mas. hetitų civilizacijos atradimas.

5. archeologiniai tyrinėjimai kinijoje XiX–XX amžiaus pradžioje. kinijos civilizaci-jos atradimas. Žymiausi archeologiniai atradimai kinijoje: terakotinė armija ir kt.

6. ankstyvųjų civilizacijų europoje: kretos minojinės ir Mikėnų atradimas. henriko schliemanno archeologinė veikla: trojos, Mikėnų, tirinto kasinėjimai. arthuro evanso kasinėjimai knose.

literatūra: 1) Trigger B. a history of archaeological thought. cambridge university Press, 1999, p.73–147; 2) The cambridge illustrated history of archaeology / ed. P. G. Bahn. cambridge university Press, 1996, p. 62–75, 80–109, 116–127, 143–162, 166–175.

kontroliniai klausimai. 1) kokie svarbiausi mokslinės archeologijos pradžios požy-miai? 2) kokie moksliniai metodai taikyti XiX amžiaus archeologijoje? 3) kuo remiantis suformuota mokslinė periodizacija ir chronologija XiX amžiaus pradžioje? 4) kaip anks-tyvųjų civilizacijų atradimas paveikė tolesnę archeologijos raidą? 5) kokios pagrindinės kultūrinės evoliucijos teorijos idėjos?

4. Kultūrinė-istorinė archeologija bei marksistinė ir neomarksistinė archeologija.reikšminiai žodžiai: kultūrinė-istorinė archeologija, archeologinė kultūra, marksisti-

nė archeologija, sovietinė-marksistinė archeologija, neomarksistinė archeologija.sąvokos: difuzinis modelis, migracinis modelis, „neolito revoliucija“, „miestų revoliu-

cija“, antstatas, bazė, archeologinė kultūra, revoliucijos teorija, evoliucijos teorija.aptariamas kultūros termino vartojimas XiX amžiaus antrojoje pusėje, kultūros ter-

mino definicijos, edwardo Burnetto tyloro knyga „Primityvi kultūra“ („Primitive cultu-re“). apžvelgiami XiX amžiaus antrosios pusės archeologiniai darbai, kuriuose archeo-loginiai dirbiniai grupuojami pagal stilistinius panašumus ir įvardijami kaip tam tikros kultūros. aptariami Danielo Wilsono, olofo rygho ir Gabrielio de Mortilje tyrinėjimai ir dirbinių grupavimas į tam tikras kultūras: juostinės keramikos, fatjanovo, uneticės, tripolės ir kitas. Gustafo kossinnos archeologinė veikla, jo knyga „Germanų kilmė“ („Die herkunft der Germanen“) ir archeologinės kultūros koncepcijos suformulavimas. G. kossinnos darbai indoeuropeistikos srityje ir „gyvenviečių archeologija“. Vere Gordo-no childo archeologinė veikla, jo darbai ir kultūrinės istorinės archeologijos koncepcijos

168


tolesnis plėtojimas. Priešistorinės europos tautų identifikavimas įvardijant jas archeo-loginėmis kultūromis; jų kilmės, migracijos ir tarpusavio poveikio teorija; difuzinio ir migracinio modelių taikymas. terminų „neolito revoliucija“ ir „miestų revoliucija“ var-tojimas. analizuojama archeologinės kultūros koncepcija bei kultūrinės-istorinės archeo-logijos pagrindiniai bruožai, kultūrinių pokyčių priežastys.

analizuojamos marksistinės archeologijos formavimosi priežastys ir raida, marksis-tinės archeologijos formavimosi teorinis pagrindas – marksistinė filosofija ir jos istorinis materializmas. aptariamos pagrindinės karlo Marxo ir friedricho engelso filosofinės idėjos, f. engelso knyga „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“. sovieti-nės-marksistinės archeologijos formavimosi pradžia ir pobūdis rusijoje. analizuojami pagrindiniai sovietinės-marksistinės archeologijos bruožai: ūkio vaidmens iškėlimas ir socialinių grupių supriešinimas, ūkinių-socialinių formacijų išskyrimas, evoliucijos teo-rijos, revoliucijos modelio taikymas ir kt. archeologinės kultūros koncepcijos pritaiky-mas marksistinei-sovietinei archeologijai. nagrinėjama marksistinių idėjų įtaka Vakarų archeologijai.

aptariamas įvairių neomarksistinės archeologijos krypčių atsiradimas Vakaruose po antrojo pasaulinio karo. analizuojamos neomarksistinės archeologijos formavimosi priežastys, raida ir pagrindiniai bruožai.

literatūra: 1) Trigger B. a history of archaeological thought. cambridge universi-ty Press, 1999, p. 259–263, 207–243, 340–347; 2) Hodder I. Praeities skaitymai. Vilnius, 2000, p. 78–102; 3) Johnson M. archaeological Theory: an introduction. Blackwell Pub-lishers, 2000, p. 92–97.

kontroliniai klausimai. 1) kokios priežastys lėmė kultūrinės-istorinės archeologijos susiformavimą? 2) kokie svarbiausi kultūrinės-istorinės archeologijos bruožai? 3) kokios marksistinės ir neomarksistinės archeologijos teorinės nuostatos?

5. Archeologiniai tyrinėjimai ir metodų taikymas XX amžiuje.reikšminiai žodžiai: XX amžiaus archeologiniai kasinėjimai, metodai.sąvokos: aerofotografija, dendrochronologija, radiokarbonas, geografinės informaci-

nės sistemos, australopitekas, homo habilis.aptariami XX amžiaus archeologiniai kasinėjimai ir naujų metodų taikymas archeo-

logijoje: aerofotografijos (osbertas Guy stanhopeas crawfordas), dendrochronologijos (andrew Douglassas), radiokarbono (Williardas libbys) ir kt. apžvelgiami pastaraisiais dešimtmečiais archeologijoje plačiai taikomi geografinių informacinių sistemų (Gis), Dnr ir kiti fizikiniai, cheminiai bei gamtos mokslų metodai.

apžvelgiami XX amžiaus archeologiniai kasinėjimai ir atradimai: Mary ir louiso lea-key kasinėjimai olduvajaus tarpeklyje ir laetolyje; jameso Mellaarto ir iano hodderio kasinėjimai Čatal chiujuke; Varnos, Bogebakken-Vedbaeko, skateholmo i ir ii, Zvejnie-kų kapinynų kasinėjimai; oetzio atradimas alpėse; „pelkių žmonių“ atradimai ir kt.

literatūra: The cambridge illustrated history of archaeology / ed. P. G. Bahn. cam-bridge university Press, 1996, p. 196–223, 259–262, 280–289, 296–309, 324–330.


169

kontroliniai klausimai. 1) kokie nauji moksliniai metodai pradėti taikyti archeolo-gijoje XX amžiaus pirmojoje pusėje? 2) kokie svabiausi archeologiniai tyrinėjimai buvo vykdyti XX amžiuje? 3) kokie moksliniai metodai pradėti taikyti archeologijoje XX am-žiaus pabaigoje?

6. Procesinė archeologija.reikšminiai žodžiai: naujoji archeologija, procesinė archeologija, teorinė archeologija.sąvokos: funkcinė-procesinė archeologija, kognityvinė-procesinė archeologija, socia-

linė archeologija, teorinė archeologija, „vidutinio lygmens teorija“, „sistemų teorija“.aptariamos procesinės archeologijos atsiradimo priežastys. nagrinėjama Grahame’o

clarko archeologinė veikla: priešistorinės ekonomikos ir gamtinės aplinkos tyrimai, gamtos mokslų metodų panaudojimas ir tyrinėjimai star carro vietovėje.

analizuojamos naujos idėjos archeologų darbuose: 1948 m. publikuotas amerikos archeologo Walterio W. tayloro veikalas „archeologijos mokslas“ („a study of archae-ology“); 1958 m. išleista Gordono Willey ir Philipo Phillipso knyga „Metodas ir teorija amerikos archeologijoje“ („Method and Theory in american archaeology“) ir 1963 m. Dono Brothwello ir erico higgso redaguota knyga „Mokslas archeologijoje. Pažangos ir tyrimų apžvalga“) („science in archaeology. Progress and research“).

aptariamas mokslinių metodų: fizikinių, cheminių, matematinių, taikymas archeo-logijoje.

nagrinėjamas naujosios archeologijos atsiradimas. aptariami pirmieji naujosios ar-cheologijos straipsniai ir knygos: 1962 m. publikuotas lewiso Binfordo straipsnis „ar-cheologija kaip antropologija“ („archaeology as anthropology“); 1968 m. išleistas lewi-so ir sally Binfordų redaguotas straipsnių rinkinys „naujos perspektyvos archeologijoje“ („new Perspectives in archaeology“) ir Davido clarke’o knyga „analitinė archeologija“ („analytical archaeology“). analizuojami naujosios archeologijos teoriniai modeliai: „vidutinio lygmens teorija“, „sistemų teorija“ ir kt. apžvelgiama tolesnė naujosios archeo-logijos raida: funkcinė-procesinė ir kognityvinė-procesinė archeologija, jų pagrindiniai bruožai. aptariami collino renfrew, kento flannery ir Michaelio schifferio archeologi-niai darbai.

Pagrindiniai procesinės archeologijos bruožai: dėmesys mokslinės metodologijos tai-kymui archeologiniuose tyrimuose, socialinei archeologijai, gamtinės aplinkos daromai įtakai žmonių bendruomenių gyvensenai ir kt. nagrinėjami elmano r. service’o ir Mor-tono friedo evoliuciniai visuomenės raidos modeliai.

literatūra: 1) Trigger B. a history of archaeological thought. cambridge university Press, 1999, p. 264–328; 2) Johnson M. archaeological Theory: an introduction. Black-well Publishers, 2000, p. 12–92.

kontroliniai klausimai. 1) kokios priežastys lėmė naujosios archeologijos atsiradimą? 2) kokie pagrindiniai procesinės archeologijos bruožai? 3) kokios pagrindinės idėjos deklaruojamos „vidutinio lygmens teorijoje“ ir „sistemų teorijoje“? 4) kokie svarbiausi procesinės archeologijos veikalai?

170


7. Postprocesinė archeologija.reikšminiai žodžiai: postprocesinė archeologija, kontekstinė archeologija, interpre-

tacinė archeologija.sąvokos: postprocesinė archeologija, „hermeneutinis ratas“, kontekstinė analizė, em-

patija, simbolinė archeologija.analizuojama archeologijos situacija XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje –

9-ojo dešimtmečio pradžioje. aptariami pirmieji iano hodderio darbai, etnoarcheologinė ekspedicija rytų afrikoje ir knyga „Veikiantys simboliai“ („symbols in action“), procesi-nės archeologijos kritika ir postprocesinės archeologijos susiformavimas. analizuojamas i. hodderio darbas „Praeities skaitymai“ („reading the past“) ir pagrindiniai postprocesi-nės archeologijos bruožai: dėmesys materialinės kultūros analizei ir simbolinių reikšmių išaiškinimui; kritikuojamas pozityvistinis požiūris į mokslą; atmetama priešprieša tarp materialaus ir idealaus ir pasisakoma prieš duomenų ir teorijos atskyrimą; daug dėmesio skiriama individui; iškeliama konteksto reikšmė archeologijoje; teigiama, kad praeities interpretavimas visada yra subjektyvus. apžvelgiami archeologų: iano hodderio, Michae-lio shankso, christoferio tilley, roberto Preucelio, lynn Meskell ir kt. darbai, kuriuose plėtojamos postprocesinės archeologijos idėjos.

literatūra: 1) Trigger B. a history of archaeological thought. cambridge university Press, 1999, p. 348–369; 2) Hodder I. Praeities skaitymai. Vilnius, 2000, p. 7–78; 102–229; 3) Johnson M. archaeological Theory: an introduction. Blackwell Publishers, 2000, p. 98–131.

kontroliniai klausimai. 1) kokios pagrindinės postprocesinės archeologijos teorinės nuostatos? 2) kokios postprocesinės archeologijos susiformavimo priežastys? 3) kokia etnoarcheologinio metodo reikšmė postprocesinės archeologijos formavimuisi?

Seminarų ir pratybų temos1. Archeologijos raidos etapai. Jų išskyrimo kriterijai. 2. Metodai ir jų kaita antikvariniame laikotarpyje.3. Mokslinės archeologijos pradžios problema. 4. Kultūrinės-istorinės ir marksistinės archeologijos teorinių nuostatų palyginimas.5. Marksistinės ir neomarksistinės archeologijos teorinių nuostatų palyginimas.6. Procesinės ir postprocesinės archeologijos skirtumai.

Rekomenduojama literatūra: 1) The cambridge illustrated history of archaeology / ed. P. G. Bahn. cambridge

university Press, 1996, p. 1–62, 75–80, 109–116, 127–143, 162–166, 175–196, 223–259, 262–280, 289–296, 309–324, 330–378; 2) a companion to social archaeology / eds. l. Meskell, r. W. Preucel. Blackwell Publishers, 2004, p. 3–211; 3) contemporary archa-eology in theory: a reader / eds. r. W. Preucel, i. hodder. Blackwell Publishers, 2001, p. 3–678; 4) Dark K. R. Theoretical archaeology. Duckworth, 2002, p. 1–210; 5) Hod-der I. The archaeological process: an introduction. Blackwell Publishing, 2004, p. 1–209; 6) Hodder I. Theory and Practice in archaeology. london, new York: routledge, 1992;


171

7) interpreting archaeology. finding meaning in the past / eds. i. hodder, M. shanks, a. alexandri, V. Buchli, j. carman, j. last, G. lucas. london, new York: routledge, 1997, p. 1–95; 8) Klindt–Jensen O. A. history of scandinavian archaeology. london: Thames and hudson, 1975, p. 1–142; 9) Romer J. The history of archaeology: Great excavations of the World. checkmark Books, 2001, p. 12–128; 10) Theory in archaeology. a world perspective / ed. P. j. ucko. london, new York: routledge, 1995, p. 1–24, 46–60, 327–381; 11) Willey G. R., Sabloff J. A. a history of american archaeology. san francisko: W. h. freeman and company, 1974, p. 21–178.

Lietuvos archeologijos istorijaDoc. dr. aleksiejus luchtanas

Temos anotacija. kurse analizuojama archeologijos mokslo raida dabartinėje lietu-vos teritorijoje nuo pirmojo susidomėjimo archeologijos paminklais renesanso laikais iki šių dienų. apžvelgiami pagrindiniai archeologijos mokslo raidos bruožai. aptariami paminklų tyrimų metodikos ir technikos klausimai, archeologinio šaltinio raidos kritika, atskirų mokslo krypčių formavimasis.

Paskaitų klausimai: 1) lietuvos archeologijos mokslo istorijos šaltinių bazė (publi-kacijos, archyvinė medžiaga, senienų kolekcijos); 2) Domėjimasis lietuvos archeologi-jos paminklais renesanso epochoje; 3) archeologija XiX a. pirmojoje pusėje (pirminis šaltinių pažinimas ir paieška); 4) XiX a. vidurio archeologija rusijos imperijos erdvėje; 5) XiX a. pabaigos–XX a. pradžios archeologija: tautinio identiteto beieškant; 6) XX a. pirmosios pusės lietuvos archeologija: nacionalinės mokyklos sukūrimas; 7) XX a. vidu-rys–antroji pusė: po okupantų vėliava – praradimai ir laimėjimai; 8) lietuvos archeolo-gija posovietinėje erdvėje: sugrįžimas į europą ir pasaulį; 9) lietuvos archeologija ir jos problematika išeivijoje ir užsienio mokslininkų darbuose.

Baigęs šį modulį, studentas: 1) išmano lietuvos archeologijos mokslo raidą; 2) geba kritiškai vertinti mokslo pasiekimus.

Temos programa1. Archeologijos istorijos įvadas.reikšminiai žodžiai: archeologijos istorija, periodizacija, archeologinė komisija, se-

nienos, sovietizacija, muziejai, bibliografija.sąvokos: senienų muziejus, archeologijos mokslas, archeologijos paminklai, archeo-

loginiai radiniai, organizacinė struktūra, archyvų fondai.1.1. Archeologijos istorijos periodizacija.Pirminis susidomėjimas lietuvos senienomis. Šaltinių kaupimo laikotarpis. roman-

tizmo epocha. organizacinių struktūrų kūrimas. laikinoji archeologinė komisija. senie-nų muziejus. lietuvos archeologija rusijos imperijos laikais. tautinio atgimimo pradžia ir lietuvos archeologijos mokslas. archeologijos mokslas lietuvos respublikoje 1918–

172


1940 m. archeologija lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais. archeologijos mokslo sovietizacija. lietuvos archeologija po nepriklausomybės atkūrimo.

1.2. Lietuvos archeologijos mokslo istorijos šaltiniai.archyvų fondai. Muziejų kolekcijos. Bibliografijos.1.3. Lietuvos archeologijos mokslo istoriografija.apibendrinamosios studijos, personalijos, memuarai.literatūra: 1) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.).

Vilnius, 1999; 2) lietuvos archeologijos bibliografija (1782–1998) / sud. a. tautavičius. Vilnius, 2000.

klausimai. 1) archeologijos mokslas ir lietuvos istorinė raida XiX–XX a. 2) archeo-logijos medžiaga archyvų fonduose. 3) lietuvos archeologinė medžiaga šalies ir užsienio muziejuose.

2. Lietuvos archeologija ir kaimyninių kraštų archeologijos mokslo raida.reikšminiai žodžiai: archeologijos draugijos, muziejai, kasinėjimai, paveldosauga, ar-

cheologija rusijoje, archeologija lenkijoje, archeologija rytprūsiuose.sąvokos: atviras lapas, uždaras kompleksas, stratigrafija.2.1. Archeologijos istorijos apžvalga Rusijos imperijoje, Lenkijoje, buv. Rytprūsių

teritorijoje.Mokslinės draugijos rusijoje. imperatoriškoji Maskvos istorijos ir senienų draugija.

imperatoriškoji odesos istorijos ir senienų draugija. imperatoriškoji rusų archeologijos draugija. imperatoriškoji archeologinė komisija. imperatoriškoji rusų geografijos draugi-ja. Varšuvos, krokuvos ir Poznanės archeologiniai centrai lenkijoje. rytprūsių moksli-niai centrai karaliaučiuje. Gamtininkų ekonomistų draugija (1790–1945), Prūsijos seno-vės istorijos draugija (1844–1945).

literatūra: 1) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 1–15; 2) Abramowicz A. historia archeologii polskiej XiX i XX wiek. Warszawa, lodz, 1991; 3) Lebedev G. S. istorija otečestvennoi archeologiji (1700–1917). sPb, 1992.

klausimai. archeologijos mokslo raidos tendencijos rytų ir Vidurio europos regione.3. Pirminis susidomėjimas Lietuvos senienomis.reikšminiai žodžiai: kolekcionavimas, kolekcijos, mėgėjiški kasinėjimai, renesansas,

romantizmas.sąvokos: renesanso archeologija, romantizmo archeologija.3.1. Lietuviškos senienos Renesanso epochoje, kolekcionavimas. Archeologija

M. Strijkovskio kronikose.archeologinės medžiagos pripažinimas informacijos apie praeitį šaltiniu.3.2. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje. Romantizmo epochos tyrėjai.D. Poška, f. Diubua diu Monteperio, P. Vilčinskis, t. narbutas, l. a. jucevičius,

e. tiškevičius. Pirmosios publikacijos. Pradinio etapo lietuvos archeologijos sintezė e. tiškevičiaus darbe (1842).


173

literatūra: Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 15–55.

klausimai. e. tiškevičiaus darbo analizė.4. Lietuvos archeologijos organizacinių struktūrų kūrimas.reikšminiai žodžiai: senienų muziejus, muziejus, tyrimų metodika, kolekcijos, tipo-

logija, romantizmas, pozityvizmas.sąvokos: senienų muziejus, archeologijos rinkiniai, archeologijos paminklų tipologija.4.1. Laikinoji archeologinė komisija ir jos veikla 1855–1864 m.senienų muziejaus įkūrimas, rinkiniai, struktūra, kolekcijų kaupimo ir tvarkymo

principai. Žymiausi tyrinėti paminklai, jų tipologija, lauko tyrimų metodika.4.2. XIX a. vidurio tyrinėtojai.e. ir k. tiškevičiai, a. h. kirkoras, j. i. kraševskis, l. kondratavičius, a. ir a. Plate-

riai. XiX a. vid. archeologų monografijos – nuo romantizmo saulėlydžio prie ankstyvojo pozityvizmo.


klausimai. XiX a. vid. archeologijos mokslo aktualijos ir moderniosios archeologijos problemos.

5. Lietuvos archeologija XIX a. antrojoje pusėje.reikšminiai žodžiai: institucija, geografinė draugija, mokslų metodai, tyrimų metodi-

ka, politika, rusifikacija.sąvokos: archeologinės institucijos, senienų muziejus, geografinė draugija, gamtos

mokslų metodai, tiksliųjų mokslų metodai, rusifikacijos politika.5.1. Rusijos imperijos archeologinių institucijų vietos dariniai.senienų muziejus prie Viešosios bibliotekos. k. von Šmidto veikla. rusų geografi-

nės draugijos Šiaurės vakarų skyriaus veikla. archeologija – krašto rusifikacijos politikos įrankis.

5.2. Archeologijos mokslas: nuo istorinių šaltinių interpretavimo prie savos metodi-kos ir tyrimų struktūros kūrimo.

Gamtos ir tiksliųjų mokslų metodai, lauko tyrimų metodikos kaita. k. Grevingkas – akmens amžiaus tyrinėjimų pradininkas.


klausimai. tautinių mažumų priešistorės tyrinėjimai ir rusijos imperijos nacionalinė politika.

6. Lietuvos archeologijos raida XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.reikšminiai žodžiai: atgimimas, idėjos, archeologinė veikla, draugija, kartografavi-

mas, kartografija.sąvokos: lietuvių mokslo draugija, Mokslo bičiulių draugija, paveldosauga, miestų

archeologija, archeologiniai žemėlapiai, archeologijos mokykla.

174


6.1. Tautinio atgimimo idėjos ir archeologijos raida.lietuvių mokslo draugija. j. Basanavičiaus, j. Žiogo, V. nagevičiaus veikla. Mokslo

bičiulių draugija Vilniuje. V. Šuškevičiaus, M. e. Bronšteino ir kt. archeologinė veikla.6.3. Rusijos archeologų darbai Lietuvoje.iX archeologų suvažiavimas Vilniuje 1893 m. lietuviškų gubernijų archeologiniai

žemėlapiai. Paveldosaugos struktūra. Miestų archeologijos pradžia. Draugijų veikla. f. Pokrovskio, i. abramovo, V. kaširskio, a. spicyno darbai lietuvos archeologijos srityje.

6.3. Lenkų archeologų darbai Lietuvoje.l. kšivickis, Z. Gliogeris, s. krukovskis.literatūra: 1) Puzinas J. archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje XiX a. gale ir XX a.

pradžioje // senovė. 1935, t. 1, p. 157–188; 2) Puzinas J. rinktiniai raštai. chicago, t. 1, p. 199–227, 335–370; 3) imperatorskaja archeologičeskaja komisija (1859–1917). sPb, 2009; 4) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 112–181; 5) Blombergowa M. M. Badania archeologiczne Polakow na terytorium imperium rosyjskiego w XiX i początku XX wieku. lodz, p. 39–71.

klausimai. 1) nacionalinės archeologijos mokyklos ištakos. 2) lietuvos archeologija XX a. pradžioje: pažangūs reiškiniai ir sąstingio pradžia.

7. Archeologija Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais.reikšminiai žodžiai: karas, kaunas, universitetas, kauno universitetas, muziejai, tyri-

mai, metodika, specialistai, publikacijos, šaltiniai.sąvokos: lauko darbų metodika, paminklų registravimas, šaltinių publikacijos, pavel-

dosauga.7.1. Pirmojo pasaulinio karo padariniai ir Lietuvos archeologijos mokslas.tautinės archeologijos mokyklos formavimasis. archeologų rengimas. kauno univer-

siteto veikla, e. Volterio ir j. Puzino darbai.7.2. Archeologinė paveldosauga.Valstybės archeologijos komisija, Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, draugijų ir

provincijos muziejų veikla, archeologijos paminklų registravimas, apsauga, tyrimai. Pi-liakalnių ir laidojimo paminklų tyrimai, lauko darbų metodika, gamtamoksliai tyrimai, šaltinių publikacijos. Bendradarbiavimas su užsienio archeologais.

7.3. Lietuvos archeologų apibendrinamieji darbai.a. spicynas (1925), j. Puzinas (1938).7.4. Archeologija Vilniaus krašte.h. ir V. holubovičių, V. antonievičiaus, r. jakimavičiaus darbai, paminklų tyrimai,

publikacijos, paveldosauga, specialistų rengimo problemos.literatūra: 1) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.).

Vilnius, 1999, p. 181–266; 2) Puzinas J. naujausių proistorinių tyrimų duomenys // se-novė. 1938, t. 4, p. 173–303; 3) Tarasenka P. lietuvos archeologijos medžiaga. kaunas, 1928, 380 p.

klausimai. lietuvos archeologija 1918–1940 m. Baltijos regiono archeologijos kon-tekste.


175

8. Archeologijos mokslas Sovietų Lietuvoje 1940–1990 m.reikšminiai žodžiai: universitetas, Vilniaus universitetas, akademija, institutas, mies-

tai, apsauga, sovietų lietuva, sovietmetis, registras, teorija, šaltinis, sąvadas, ekspozicija, karas, archeologai.

sąvokos: sovietizacija, Vilniaus universitetas, Mokslų akademija, Paminklų restaura-vimo institutas, archeologijos katedra, akmens amžius, metalų epocha, miestų archeolo-gija, paminklų sąvadas.

8.1. Mokslo sovietizacijos pradžia, naujų struktūrų ir institucijų atsiradimas. Ar-cheologija hitlerinės Vokietijos okupacijos metais, karo pasekmės.

Mokslų akademijos institutų steigimas. Platūs lauko tyrimų darbai 1940 m. Pirmoji specialistų laida 1942 m.: r. Volkaitė, M. alseikaitė, r. rimantienė, P. kulikauskas.

8.2. Sovietų Lietuvos archeologija po Antrojo pasaulinio karo.specialistų rengimas Vilniaus universitete, archeologijos katedros veikla. archeologija

Mokslų akademijos sistemoje, svarbiausi akmens amžiaus ir metalų epochos tyrinėjimai. Miestų archeologijos raida, Paminklų restauravimo instituto archeologų veikla. archeo-logijos paminklų apsauga ir tvarkymas sovietų lietuvoje, paminklų registrai. Gamtos ir tiksliųjų mokslų taikymas archeologijoje. sovietų lietuvos archeologų svarbiausi apiben-drinamieji darbai, teorinių studijų problema, šaltinių publikavimas, paminklų sąvadai. archeologija sovietų lietuvos muziejuose, kolekcijų formavimas, ekspozicijos. lietuvos archeologų darbų problematika, svarbiausios tyrimų temos, projektai. Žymiausi sovietų lietuvos archeologai.

8.3. Lietuvos ir baltų archeologija Sovietų Sąjungos mokslininkų darbuose, Lietuvos archeologija užsienio mokslininkų darbuose. Sovietų Lietuvos archeologai tarptautinė-je erdvėje.

klausimai. 1) lietuvos archeologijos sovietizacijos pasekmės. 2) sovietų lietuvos ar-cheologijos mokslo laimėjimai ir praradimai. 3) lietuvos archeologija – tautinės savimo-nės ugdytoja ar marksistinių dogmų gynėja?

literatūra: 1) Klejn L. S. fenomen sovietskoj archeologiji. sPb, 1993; 2) Kulikauskas P. kelias į archeologiją. Vilnius, 2003; 3) Vilniaus universiteto archeologijos katedra. Vil-nius, 2010, p. 11–40.

9. Archeologijos mokslas Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo.reikšminiai žodžiai: specialistai, publikacija, muziejai, mokslas, istorija, reforma, pa-

minklai.sąvokos: tyrimų kryptys, tarptautinis bendradarbiavimas, paveldosauga, mokslinės

publikacijos.9.1. Kelių paieška – tarp akademijos ir universitetų.specialistų rengimas, naujos tyrimų kryptys, tarptautinis bendradarbiavimas. archeo-

logų publikacijos, periodika, mokslo populiarinimas. Paveldosaugos sistemos reformos, muziejų veikla, archeologijos paminklų tvarkymas.

literatūra: Vilniaus universiteto archeologijos katedra. Vilnius, 2010, p. 41–89.

176


klausimai. 1) lietuvos archeologija europoje: tarp rytų ir Vakarų. 2) lietuvos archeo-logija postsovietinėje erdvėje.

Seminarų ir pratybų temos1. XIX a. vidurio E. ir K. Tiškevičių monografijų analizė.2. A. Spicyno darbo (1925) ir J. Puzino studijos lyginamoji analizė.3. Nuo Lietuvos archeologijos bruožų (1961) prie akademinės Lietuvos istorijos

(2005, 2007): proveržis ar stagnacija?

Rekomenduojama literatūra: 1) Tyszkiewicz E. rzut oka na zrodla archeologii krajowej. Wilno, 1842, 56 p.; 2) Tys-

zkiewicz K. o kurhanach na litwie i rusi zachodniej. Berlin, 1868, 288 p.; 3) Spicyn A. A. litovskije drevnosti // tauta ir žodis. 1925, t. 3, p. 112–171; 4) Puzinas J. naujausių pro-istorinių tyrinėjimų duomenys // senovė. 1938, t. 4, p. 173–303; 5) Kulikauskas P., Kuli-kauskienė R., Tautavičius A. lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, 532 p.; 6) Ri-mantienė R. akmens amžius lietuvoje. Vilnius, 1984, 343 p.; 7) Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1995, 280 p.; 8) Michelbertas M. senasis geležies amžius lietuvoje. Vilnius, 1986, 272 p.; 9) Tautavičius A. Vidurinis geležies am-žius lietuvoje (V–iX a.). Vilnius, 1996, 368 p.; 10) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius, 2005, 357 p.; 11) lietuvos archeologijos biblio-grafija (1782–1998) / sud. a. tautavičius. Vilnius, 2000, 767 p.

177

baltų religija ir mitologija

Modulio tikslas – suteikti žinių apie baltų religiją ir mitologiją, daugiausia dėmesio skiriant archeologijos paveldo objektams. išugdyti gebėjimus savarankiškai analizuoti baltų religijos ir mitologijos šaltinius, atlikti savarankišką tyrimą atsižvelgiant į mitologi-jos ir archeologinių šaltinių specifiką, tyrimo tikslus bei metodus.

Modulio temos:• Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai;• Baltų religija ir mitologija archeologijos duomenimis.

Baltų religijos ir mitologijos šaltiniaiDoc. dr. Gintautas Vėlius, dr. Vykintas Vaitkevičius

Temos anotacija. temoje atskleidžiamas baltų religijos ir mitologijos šaltinių pobū-dis, jų įvairovė ir tyrimų metodai. apžvelgiami istoriniais, kalbiniais, tautosakiniais ir etnologiniais šaltiniais paremti baltų religijos ir mitologijos rekonstrukcijos bandymai.

studentai supažindinami su istoriniais baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, apiman-čiais laikotarpį nuo antikos iki XViii a. vidurio. apžvelgiami baltų kalbų šaltiniai ir svar-biausi jų tyrinėjimai. atskleidžiama lietuvių, latvių ir prūsų pasakojamosios, dainuojamo-sios ir smulkiosios tautosakos įvairovė. Parodomas ryšys tarp etnografinių XiX a.–XX a. antrosios pusės šaltinių ir priešistorės bei ankstyvosios istorijos epochos šaltinių.

Daug dėmesio skiriama šaltiniams, suteikiantiems žinių apie archeologijos ir mito-logijos vertybes, su jomis susijusius tikėjimus ir papročius. temoje analizuojamos baltų kraštuose vykusios religinės reformos, jų įtaka dievų ir mirusiųjų pasaulio sampratai, laidojimo ritualui, kulto vietoms. Vertinami baltų pasaulėžiūros regioniniai skirtumai.

seminaruose temos nagrinėjamos plačiau (sąrašas žemiau).Vedamos temos mokomosios ekskursijos „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai at-

minties institucijose“.išklausę šią temą studentai yra susipažinę su: 1) istorijos šaltiniais apie baltų religiją ir

mitologiją; 2) kalbotyros šaltiniais apie baltų religiją ir mitologiją; 3) tautosakos šaltiniais apie baltų religiją ir mitologiją; 4) etnologiniais šaltiniais apie baltų religiją ir mitologiją.

išklausę šią temą studentai supranta ir žino pagrindinius praeities įvykius ir procesus, kurie paveikė baltų religijos ir mitologijos raidą; geba suprasti ir analizuoti įvairių laiko-tarpių etninių grupių, kultūrų, religijų, papročių skirtumus; įvertinti tikėjimų ir papročių įvairovę, susidariusią dėl istorinių laikų daugiakultūriškumo.

Temos programa1. Ankstyvieji baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (iki XIII a. imtinai).reikšminiai žodžiai: metraštis, kronika, sutartis, religija, tikėjimai, papročiai.sąvokos: krikščionių misijos, popiežiaus bulės.

178


Baltai antikinių istorikų, geografų akiratyje – herodotas halikarnasietis, ~425 m. pr. kr.; Publijus kornelijus tacitas (~98 m.); klaudijus Ptolemėjus (~100–168 m.) ir kt., minimų genčių lokalizavimo problema.

Prūsų tikėjimai ir laidojimo papročiai Vulfstano pranešime apie kelionę per Prūsiją (~890–893 m.), laidojimo ritualai ir socialinės kategorijos.

Pirmosios krikščionių misijos baltų kraštuose: Šv. adalberto (Vaitiekaus) gyvenimo aprašymai (998–999 m.), Magdeburgo analai (1147 m.), krikščioniškųjų misijų pobūdis ir kryptys.

sambių papročiai adomo Brėmeniečio „hamburgo bažnyčios istorijoje“ (~1075 m.), jotvingių tikėjimai magistro Vincento „lenkų kronikoje“ (1203 m.), prūsų religija neži-nomo autoriaus „Pasaulio aprašyme“ (1260 m.), baltų genčių religijos ir mitologijos skir-tumai amžininkų akimis. Baltų gentys enciklopedisto Baltramiejaus anglo informacijos sąvade „apie daiktų savybes“ (~1240 m.), lyvių tikėjimai ir papročiai.

lietuvių dievų panteonas ipatijaus metraštyje (1248–1263 m.), jono Malalos kronikos intarpas – sovijaus mitas (1260/1261 m.) ir mirusiųjų deginimo papročio plėtra baltų gen-tiniuose junginiuose. Didžiųjų lietuvos kunigaikščių laidojimo ritualas – filipo de Mezero politinis traktatas „senojo maldininko sapnas“ (1389 m.). Baltų religijos ir mitologijos at-spindžiai popiežių bulėse prūsams (1216–1217 m.), lenkų kunigaikščiams (1216–1217 m.), Mainco arkivyskupui (1218 m.), Poznanės vyskupui (1232 m.), istorinės realijos.

Pagrindinė literatūra: 1) Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996, t. 1, p. 121–268; 2) Vėlius G. istoriniai šaltiniai apie mirusiųjų deginimo paprotį lietuvoje, išimtys ar taisyklė? // lituanistica. 2001, nr. 1, p. 65–72.

kontroliniai klausimai. 1) Baltų kraštai antikinio pasaulio mokslo akiratyje. 2) anks-tyviausių baltų religijos ir mitologijos rašytinių šaltinių kilmė. 3) lietuvių dievų panteo-nas ankstyviausiuose baltų religijos ir mitologijos rašytiniuose šaltiniuose.

2. Baltų religija ir mitologija vokiečių ordinų šaltiniuose.reikšminiai žodžiai: kronika, Prūsija, livonija, religija, tikėjimai, papročiai.sąvokos: kryžiuočių ordinas, livonijos ordinas.Baltų tikėjimai ir papročiai vokiečių ordinų kronikininkų akimis: tendencijos, istori-

nės realijos. kuršių, žiemgalių, lietuvių papročiai ir tikėjimai kronikininko henriko lat-vio „senojoje livonijos kronikoje“ (1225–1227 m.). Baltų religija nežinomo autoriaus „eiliuotoje livonijos kronikoje“ (~1290 m.) ir hermano Vartbergiečio „livonijos kroni-koje“ (1378 m.).

Prūsų ir kitų baltų genčių papročiai Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (1326 m.), Vygando Marburgiečio „naujojoje Prūsijos kronikoje“ (1394 m.).

Vokiečių ordino sutartis su Pamedės, Varmijos ir notangos prūsais (1249 m.). kryžiuo-čių karo kelių į lietuvą aprašymai (1384–1402 m.), sakraliniai vietovardžiai. Prūsų religijos ir mitologijos atspindžiai Prūsijos vyskupų pranešimuose, įsakuose, potvarkiuose, aktuose.

Pagrindinė literatūra: 1) Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996, t. 1, p. 235–499; 2) livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p. 24–152, 166–208.

Baltų religija ir mitologija

179

kontroliniai klausimai. 1) Baltų laidojimo ritualas vokiečių ordinų kronikose. 2) Baltų religijos atspindžiai Vokiečių ordino sutartyje su prūsais (1249 m.). 3) sakraliniai vieto-vardžiai vokiečių ordinų šaltiniuose.

3. Baltų religija ir mitologija Lietuvos metraščiuose, XV–XVIII a. istorikų darbuose, istoriniuose dokumentuose.

reikšminiai žodžiai: lietuvos Didžioji kunigaikštystė, livonija, Prūsijos karalystė, dievai, baltų religija, krikščionybė, tikėjimai, papročiai.

sąvokos: vyskupų sinodo nutarimai, bažnyčių vizitacijų aktai, raganų teismų bylos.Baltų religija ir mitologija XV a. istorikų, publicistų darbuose, tendencijos, požiūrių

ypatumai: Mikalojus lasickis „Didysis melas“ (1435 m.), jonas Dlugošas „lenkijos istori-ja“ (XV a. antroji pusė), enėjus silvijus Pikolominis „kosmografija arba azijos ir europos aprašymas“ (1477 m.).

Baltų tikėjimai ir papročiai lietuvos metraščiuose (plačioji redakcija – Bychovco kro-nika), XVi a. trečiasis dešimtmetis, legendos ir mitai.

Baltų religija ir mitologija XVi a. istorikų veikaluose: erazmas stela „apie Prūsijos senovę“ (1518 m.), simonas Grunau „Prūsijos kronika“ (1529 m.), „sūduvių knygelė“ (~1520–1530 m.), jonas Maleckis-sandeckis „apie senovės prūsų, livoniečių ir kitų kaimyninių genčių religiją ir aukojimus“ (1551 m.), lukas Davidas „Prūsijos kronika“ (1583 m.), jonas Bretkūnas „Prūsų krašto kronika“ (1588 m.), kasparas henenbergeris „Didesnių Prūsijos krašto žemėlapių paaiškinimai“ (1595 m.), augustinas rotundas „Vil-niaus Perkūno šventyklos aprašymas“ (XVi a. antroji pusė), Motiejus strijkovskis „lenki-jos, lietuvos, žemaičių ir visos rusios kronika“ (1582 m.), jonas lasickis „apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1582 m.).

Baltų tikėjimai ir papročiai XVii–XViii a. autorių darbuose: Mato Pretorijaus „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“ (XVii a. antroji pusė), Pauliaus einhorno „stabmeldystės ir niekingų prietarų paneigimas” (1649 m.), teodoro lepnerio „Prūsų lietuvis“ (1744 m.).

Baltų tikėjimų bei papročių atspindžiai raganų teismų bylose (XVi–XVii a.). Pagoniškų tikėjimų reliktai Prūsijos Pamedės ir sembos vyskupų sinodo nutarimuose

(1530 m.), Vilniaus vyskupų sinodų nutarimuose, tilžės ir ragainės apskričių bažnyčių įsakuose (1578, 1579 m.), bažnytinių vizitacijų aktuose bei pranešimuose, rygos jėzuitų kolegijos metinėse ataskaitose (1604–1618 m.) ir kituose dokumentuose.

Pagrindinė literatūra: 1) Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Vilnius, 1996–2005, t. 1–4; 2) Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. Vilnius, 2006, t. 3; 3) lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vilnius, 1971, p. 41–175.

kontroliniai klausimai. 1) Žinių ape baltų religiją ir mitologiją patikimumas XVi–XViii a. šaltiniuose. 2) aukštaičių dievai XVi–XViii a. šaltinių duomenimis. 3) Žemaičių dievai XVi–XViii a. šaltinių duomenimis. 4) Prūsų dievai XVi–XViii a. šaltinių duome-nimis. 5) latvių genčių dievai XVi–XViii a. šaltinių duomenimis. 6) Pagoniški laidojimo papročiai bažnyčių vizitacijų aktų ir kitų teisės dokumentų duomenimis.

180


4. Baltų religija ir mitologija kalbotyros šaltinių duomenimis.reikšminiai žodžiai: vandenvardžiai, vietovardžiai, šventvietės, asmenvardžiai, pavar-

dės, pravardės, frazeologizmai.sąvokos: baltų religija, kultas.kalbotyra ir archeologija. kalbotyros šaltinių apžvalga (akcentas – istoriniai šaltiniai).

Baltų religija ir mitologija kalbotyros šaltinių duomenimis (istoriografija, europinis kon-tekstas). sakraliniai šaltinių, upių, ežerų, pelkių pavadinimai (hidronimai). sakraliniai kalnų, laukų, pievų, girių, miškelių, medžių, akmenų, daubų pavadinimai (toponimai). sakraliniai gyvenamųjų vietų pavadinimai (oikonimai). Baltų asmenvardžiai (dvikamie-niai vardai ir jų reikšmės). asmenvardžiai, susiję su baltų religijos ir mitologijos vaizdi-niais. frazeologija ir jos reikšmė baltų religijos tyrimams. regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai kalbos šaltinių šviesoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Didysis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1941–2002, t. 20; 2) Vanagas A. lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981; 3) Karulis K. lat-viešu etimoloġijas vārdnīca. rīga, 1992, sēj. 1–2.

kontroliniai klausimai. 1) sakraliniai vandenvardžiai. 2) sakraliniai vietovardžiai. 3) sakraliniai asmenvardžiai ir jų interpretacija

5. Baltų religija ir mitologija folkloro šaltinių duomenimis.reikšminiai žodžiai: sakytinė tautosaka, dainuojamoji tautosaka, smulkioji tautosaka.sąvokos: folkloras, baltų religija.archeologija ir folkloras (lietuvos ir tarptautinė patirtis). folkloro šaltinių apžvalga,

folkloro žanrai. Baltų religija ir mitologija folkloro šaltinių duomenimis. sakytinė tauto-saka: pasakos, sakmės, padavimai, pasakojimai, sapnai, maldos, užkalbėjimai. Dainuoja-moji tautosaka: daugiabalsės dainos (sutartinės), vienbalsės dainos, raudos, mitologinės latvių dainos. instrumentinis folkloras. smulkioji tautosaka: priežodžiai, patarlės, paly-ginimai, mįslės, tikėjimai, burtai. regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai folk-loro šaltinių šviesoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Balys J. raštai. Vilnius, 1998–2003, t. 1–4; 2) lietuvių tautosa-ka. Vilnius, 1962–1968, t. 1–5; 3) lietuvių liaudies dainynas. Vilnius, 1980–2010, t. 1–20.

kontroliniai klausimai. 1) archeologija ir folkloras. 2) tikėjimai: pobūdis ir reikšmė. 3) sakytinė tautosaka – baltų religijos ir mitologijos šaltinis. 4) Dainuojamoji tautosa-ka – baltų religijos ir mitologijos šaltinis.

6. Baltų religija ir mitologija etnologijos šaltinių duomenimis.reikšminiai žodžiai: kalendoriniai papročiai, šeimos šventės, pérėjimo ritualai.sąvokos: baltų religija, etnologija, etnoarcheologija.etnologija ir archeologija (akcentas – etnoarcheologija). etnologijos šaltinių apžval-

ga. Baltų religija ir mitologija etnologijos šaltinių duomenimis. Gyvenvietės, sodybos, pastatai. Giminė ir šeima. Ūkis, amatai, verslai (žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė, žvejyba, bitininkystė, tekstilė ir kt.). Mityba (valgiai, gėrimai). transporto priemonės, su-sisiekimas.


181

Šeimos šventės (gimtuvės, krikštynos, vestuvės, šermenys, atminai). Perėjimo ritualai. kaimynų bendravimo formos: bičiulystė, talkos, krivulės. kalendorinės šventės (pavasa-rio, vasaros, rudens ir žiemos). regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai etno-logijos šaltinių šviesoje.

Pagrindinė literatūra: 1) lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964; 2) Jucevi-čius A. L. raštai. Vilnius, 1959; 3) Daukantas S. Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemai-čių. Vilnius, 1993.

kontroliniai klausimai. 1) etnologija ir archeologija. 2) Baltų religija ir mitologija etnologijos šaltinių duomenimis. 3) kaimynų bendravimo formos: bičiulystė, talkos, kri-vulės. 4) kalendorinės šventės.

7. Baltų religijos ir mitologijos rekonstrukcija.reikšminiai žodžiai: dievai, deivės, mitinės būtybės, šventvietės, laidojimo ritualas,

aukos, Pietų europa, Vakarų europa, rytų europa, skandinavija.sąvokos: dievų panteonas, religinė organizacija, regioniniai skirtumai, indoeuropie-

čių kultūra.Baltų religijos ir mitologijos rekonstrukcija, remiantis istoriniais, kalbiniais, tautosa-

kiniais ir etnologiniais šaltiniais. Dievų panteono rekonstrukcijos (j. Balys, M. Gimbutie-nė, a. j. Greimas, V. toporovas, n. Vėlius, G. Beresnevičius). Baltų pasaulėžiūros bruožai: erdvė, laikas, ornamentai, skaičiai, spalvos, augmenija, gyvūnija, mirusiųjų pasaulis, lai-dosenos papročiai. Baltų religijos organizacija, dvasininkų institucija, kulto vietos, aukos. Baltų religijos ir mitologijos regioniniai skirtumai.

Pagoniškų tikėjimų ir papročių reliktai lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Prūsijos karalystėje ir livonijoje.

Baltų religija ir mitologija indoeuropiečių kultūros kontekste: baltai ir senovės indijos kultūra, baltai ir antikinė Graikija, baltai ir senosios europos tautos (etruskai, trakai, da-kai, keltai, galai ir kt.), baltai ir senovės roma, baltai ir germanų gentys, baltai ir senovės skandinavai, baltai ir ugrofinai, baltai ir slavų gentys (pagrindiniai lyginamųjų tyrimų rezultatai).

Pagrindinė literatūra: 1) Gimbutienė M. senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius, 2002; 2) Greimas A. J. lietuvių mitologijos studijos. Vilnius, 2005; 3) Vėlius N. senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius, 1983.

kontroliniai klausimai. 1) Baltų dievų panteonas. 2) Baltų pasaulėžiūros bruožai. 3) Baltų religija ir krikščionybė. 4) regioniniai baltų religijos skirtumai. 5) Baltų religija indoeuropiečių kultūros kontekste.

Mokomosios ekskursijos „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai atminties instituci-jose“: 1) ekskursija į k. Varnelio biblioteką (lnM filialas); 2) ekskursija į lietuvių kalbos institutą (Vardyno skyriaus fondai, tarmių archyvas); 3) ekskursija į lietuvių literatūros ir tautosakos institutą (pasakojamosios tautosakos kartoteka, dainuojamosios tautosakos kartoteka, lietuvių tautosakos rankraštynas); 4) ekskursija į lietuvos istorijos institutą (etnologijos skyriaus fondai, lii rankraštyno rinkiniai); 5) ekskursija į Vilniaus univer-siteto biblioteką (retų spaudinių skyrius). Bendra trukmė 8 val.

182


Seminarų ir pratybų temos1. Legendos ir mitai: Sovijaus mitas, legenda apie Brutenį ir Videvutį, legendinė

Lietuvos metraščio dalis: Šventaragio mitas, Gedimino sapnas ir Vilniaus įkūrimas, Kukaveitis, Birutės epas.

2. Laidosenos tradicijų atspindžiai rašytiniuose baltų religijos ir mitologijos šalti-niuose, laidosenos tradicijų įvairovę lemiantys veiksniai.

3. Regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai istorijos šaltinių šviesoje.4. Krikščionybė baltų kraštuose ir jos įtaka seniesiems baltų tikėjimams bei papro-

čiams.5. Baltų religijos organizacija, dvasininkų institucija, kulto vietos, aukos.6. Sakraliniai vietovardžiai, asmenvardžiai baltų religijos ir mitologijos perspektyvoje.7. Lietuvių tikėjimų turinys, lietuvių tautosakos žanrai, pasakomis virtę mitai: Eglė

žalčių karalienė, pasaka apie Kalvį, pasaka apie baimės ieškojimą. Lietuvių etnografi-jos šaltiniai XIX a.–XX a. antrojoje pusėje. Lietuvių etnografija baltų religijos ir mito-logijos perspektyvoje: bičiulystė, talkos, krivulės, apžadai.

8. Latvių tikėjimų turinys, latvių tautosakos žanrai, mitologinės latvių dainos. Lat-vių etnografijos šaltiniai XIX a.–XX a. antrojoje pusėje ir baltų religijos tyrimai.

9. Prūsų tautosakos šaltiniai, prūsų etnografija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje (M. Pretorijaus „Prūsijos regykla“) ir baltų religijos tyrimai.

10. Regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai kalbos šaltinių šviesoje.11. Regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai folkloro šaltinių šviesoje.12. Regioniniai baltų religijos ir mitologijos skirtumai etnologijos šaltinių šviesoje.

Rekomenduojama literatūra: 1) Balys J. lietuvių kalendorinės šventės. tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vil-

nius, 1993; 2) Balys J. raštai. Vilnius, 1998–2003, t. 1–4; 3) Basanavičius J. lietuvių tauto-sakos biblioteka. Vilnius, 1993–2004, t. 1–12; 4) Beresnevičius G. Dausos. klaipėda, 1990; 5) Beresnevičius G. lietuvių religija ir mitologija. Vilnius, 2004, p. 10–289; 6) Dulaitienė-Glemžaitė E. kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka. Vilnius, 1958; 7) Greimas A. J. apie dievus ir žmones. Vilnius. 1979; 8) Jasiūnaitė B. Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje. Vilnius, 2010; 9) Katkus M. raštai. Vilnius, 1965; 10) lietuvių etno-logija. Vilnius, 1996–2002, t. 1–9; 11) lietuvių kalbos atlasas: leksika. Vilnius, 1977, t. 1; 12) lietuvių mitologija. Vilnius, 1995–2004, t. 1–3; 13) lietuvių patarlės ir priežodžiai. Vilnius, 2000–2008, t. 1–2; 14) lietuvių pavardžių žodynas. Vilnius, 1985–1989, t. 1–2; 15) lietuvių vietovardžių žodynas. Vilnius, 2008, t. 1; 16) Mažiulis V. etimologinis prū-sų kalbų žodynas. Vilnius, 1988–1997, t. 1–4; 17) Mūsų tautosaka. kaunas, 1929–1935, t. 1–9; 18) Pretorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. Vilnius, 2006, t. 3; 19) Puhvel J. lyginamoji mitologija. Vilnius, 2001; 20) sutartinės: daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Vilnius, 1958–1959, t. 1–3; 21) Svetikas E. lDk christianizacija XiV a. pab.–XV a. Vilnius, 2009; 22) Toporov N. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Vilnius, 2000; 23) Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579). Vilnius, 1998; 24) Valančius M. Žemai-čių vyskupystė // M. Valančius. raštai. Vilnius, 1972, t. 2; 25) Vaitkevičienė D., Vaitkevi-


183

čius V. Xiii a. lietuvos valstybinės religijos bruožai // lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 311–334; 26) Vaitkevičius V. senosios lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius, 1998; 27) Vaitkevičius V. senosios lietuvos šventvietės: aukštaitija. Vilnius, 2006; 28) Vaitke-vičius V. Baltų religijos centras – ugnis // lietuva 1009–2009. Vilnius, 2009, p. 27–33; 29) Vaitkevičius V. raktas romuvai // liaudies kultūra. 2003, nr. 6, p. 14–33; 30) Valen-tas S. Dvikamieniai asmenvardžiai – poezijos reliktai? // s. Valentas. lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius, 1997, p. 26–50; 31) Vėlius N. chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Vilnius, 1987; 32) Спрогис И. Я. Географическiй словарь древней Жомойтской земли ХVi столетiя. Вильна, 1888.

Internetiniai šaltiniai: lituanistikos paveldo informacinė sistema „aruodai“. Prieiga internetu: www.aruodai.lt.

Baltų religija ir mitologija archeologijos duomenimisDoc. dr. Gintautas Vėlius, dr. Vykintas Vaitkevičius

Temos anotacija. temoje atskleidžiamas archeologijos vaidmuo religijos tyrimų is-torijoje, šiuolaikinės religijos archeologijos (archaeology of religion) teorinės prielaidos ir metodai. nagrinėjama archeologijos vertybių kaip baltų religijos ir mitologijos šaltinių problema, nusakoma šventviečių tyrinėjimų specifika ir pobūdis. apžvelgiama šių tyrimų istorija lietuvoje, latvijoje, kaliningrado srityje, lenkijoje, Baltarusijoje ir rusijoje. stu-dentai supažindinami su sakralinėmis ir (arba) kulto vietomis, taip pat gyvenamosiomis, gynybinėmis, ūkinės veiklos ir laidojimo vietomis, kurių tyrimai svarbūs baltų religijai ir mitologijai pažinti. Dėmesys atkreipiamas į artefaktus – archeologinius radinius, kurių medžiagiškumas, paskirtis, forma, ornamentas ir radimo aplinkybės atskleidžia įvairius baltų religijos ir mitologijos aspektus, suteikia duomenų apie ritualų kilmę, pobūdį, sklai-dą ir leidžia spręsti apie jų prasmę.

seminaruose plačiau nagrinėjamos atskiros temos (sąrašą žr. žemiau).Vedama mokomoji temos ekskursija „senosios šventvietės – baltų religijos ir mitolo-

gijos atspindys“.išklausę šią temą studentai yra susipažinę su: 1) religijos archeologijos teorinėmis

prielaidomis; 2) baltų šventviečių kultūriniu ir istoriniu kontekstu; 3) baltų šventviečių tipologija, chronologija ir geografiniais arealais; 4) baltų religijos ir mitologijos struktūro-mis, kurios būdingos gyvenvietėms, ūkinės veiklos, gynybinėms ir laidojimo vietoms.

išklausę šią temą studentai geba pažinti baltų religijos ir mitologijos realijas archeolo-ginių tyrimų medžiagoje, analizuoti struktūrų (židinių, stulpaviečių, paaukotų dirbinių ir kt.) kontekstą, formuluoti interpretacijas ir kelti atitinkamo turinio hipotezes.

Temos programa1. Religijos archeologijos samprata.reikšminiai žodžiai: archeologiniai tyrimai, M. Gimbutienė, Pietų europa, Vakarų

europa, Šiaurės europa, rytų europa.

184


sąvokos: religija, archeomitologija, religijos archeologija.religijos apibrėžimas, remiantis teologija, religijotyra, filosofija, istorija ir archeologi-

ja. M. Gimbutienės asmenybė ir archeomitologijos atsiradimas (XX a. 8-asis dešimtme-tis). religijos archeologija c. renfrew (XX a. 8-asis dešimtmetis), i. hodderio, ch. tilley (XX a. 9-asis–10-asis dešimtmetis), r. Bradley, t. insollio (XXi a. pradžia) darbuose. religijos archeologija Pietų europoje. religijos archeologija Vakarų europoje (akcen-tas – jungtinė karalystė). religijos archeologija Šiaurės europoje (akcentas – Švedija). religijos archeologija rytų europoje (akcentas – Baltarusija ir rusija).

Pagrindinė literatūra: 1) Bradley R. ritual and Domestic life in Prehistoric europe. london, new York, 2005; 2) Hodder I. Praeities skaitymas. Vilnius, 2000, p. 149–187 [kon-tekstinė archeologija]; 3) Insoll T. archaeology, ritual, religion. london, new York, 2008.

kontroliniai klausimai. 1) religijos archeologijos samprata. 2) religijos archeologija ir archeomitologija. 3) M. Gimbutienės asmenybė ir mokslinė veikla.

2. Religijos archeologija baltų kraštuose.reikšminiai žodžiai: archeologiniai tyrimai, lietuva, latvija, Prūsija, lenkija, Balta-

rusija, rusija.sąvokos: religijos archeologija.religijos archeologija baltų kraštuose: lietuva (P. tarasenka, M. alseikaitė-Gimbutie-

nė, V. urbanavičius, j. Šliavas, l. Vaitkunskienė, V. Vaitkevičius; papildomas akcentas – bažnytinė archeologija e. svetiko, r. laužiko darbuose), latvija (e. Šturmas, j. urtanas, G. eninšas, s. laime), Prūsija (V. Gertė, V. kulakovas), lenkija (j. jaskanis, l. slupeckis, M. Vyčolkovskis), Baltarusija (l. Dučitc, e. Zaikovskis), rusija (P. tretjakovas).

Pagrindinė literatūra: 1) Vaitkevičius V. alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003; 2) Urtāns J. latvijas senās svētnīcas. rīga, 1993; 3) Slupecki L. slavonic Pagan sancturies. Warszawa, 1994.

kontroliniai klausimai. 1) religijos archeologijos veiksniai baltų kraštuose. 2) religi-jos archeologija baltų kraštuose: istoriografija. 3) V. urbanavičiaus asmenybė ir mokslinė veikla. 4) religijos archeologijos perspektyva lietuvoje.

3. Kulto vietų archeologija baltų kraštuose (I).reikšminiai žodžiai: archeologiniai tyrimai, alkas, stabas, šventasis kalnas, šventasis

miškas, šventasis medis, šventieji vandenys, šventoji ola, lietuva, latvija, Prūsija, lenkija, Baltarusija, rusija.

sąvokos: baltų religija, kultas, šventvietė, auka.Įvadinės pastabos. sakraliniai terminai alka ir stabas vietovardžiuose. socialinis kulto

vietų kontekstas: šventvietės namuose, bendruomenių šventvietės, genčių ir bendros gen-čių šventvietės. romovė. Valstybės šventvietės. Šventaragiai. religinis kulto vietų kon-tekstas. Šventvietės ir dievai, deivės, mitinės būtybės, mirusieji.

Šventieji kalnai baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. Šventųjų kalnų gamtinė ir kultūrinė charakteristika baltų kraštuose. Šventųjų kalnų archeologiniai tyrimai. Šventieji laukai baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. Šventųjų laukų gamtinė ir kultūrinė charakteristika baltų kraštuose. Šventųjų laukų archeologiniai tyrimai. Šventosios girios,


185

miškeliai ir medžiai baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. Šventųjų miškų gamtinė ir kultūrinė charakteristika. Šventųjų miškų archeologiniai tyrimai. Didžiojo kunigaikščio algirdo sudeginimo vieta (kukaveičio šventvietė). Šventieji vandenys baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. Šventųjų vandenų gamtinė ir kultūrinė charakteristika. Šaltinių ir upių archeologiniai tyriniai. ežerų, pelkių ir daubų archeologiniai tyrimai. Šventosios olos baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. Šventųjų olų gamtinė ir kultūrinė charak-teristika. olų archeologiniai tyrimai.

Pagrindinė literatūra: 1) Vaitkevičius V. alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003; 2) Vaitkevičius V. senosios lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius, 1998; 3) Vaitkevi-čius V. senosios lietuvos šventvietės: aukštaitija. Vilnius, 2006.

kontroliniai klausimai. 1) Šventųjų kalnų gamtinė ir kultūrinė charakteristika. 2) Šventųjų vandenų gamtinė ir kultūrinė charakteristika. 3) Šventųjų olų gamtinė ir kul-tūrinė charakteristika. 4) Šventviečių kompleksiškumas. 5) archeologiniai kalnų, miškų, vandenų ir olų šventviečių tyrimai.

4. Kulto vietų archeologija baltų kraštuose (II).reikšminiai žodžiai: archeologiniai tyrimai, šventieji akmenys, akmenys su pėdomis,

akmenys su duobutėmis, akmenys su dubenimis, akmenys su ženklais, riboženkliai, akme-nų krūsnys, akmeninės skulptūros, lietuva, latvija, Prūsija, lenkija, Baltarusija, rusija.

sąvokos: baltų religija, kultas, šventvietė, auka.Šventieji akmenys baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. Bendra šventųjų akme-

nų gamtinė ir kultūrinė charakteristika. archeologinių tyrimų specifika. akmenys su pė-domis ir jų europinės paralelės. akmenys su duobutėmis ir jų europinės paralelės. akme-nys su plokščiadugniais dubenimis. akmenys su smailiadugniais dubenimis. akmenys su netaisyklingos formos įdubomis. akmenys su įvairiais ženklais. Šventųjų akmenų ir riboženklių santykis. Šventųjų akmenų ir akmenų krūsnių santykis. Šventųjų akmenų ir akmeninių skulptūrų santykis.

Pagrindinė literatūra: 1) Vaitkevičius V. alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003; 2) Tarasenka P. Pėdos akmenyje. Vilnius, 1958; 3) Matulis R. istoriniai akmenys. Vilnius, 1990.

kontroliniai klausimai. 1) Šventieji akmenys baltų kraštuose ir jų pasaulinis kon-tekstas. 2) archeologiniai šventųjų akmenų aplinkos tyrinėjimai. 3) Šventieji akmenys ir akmenys su ženklais. 4) Šventieji akmenys ir akmeninės skulptūros.

5. Kulto vietų archeologija baltų kraštuose (III).reikšminiai žodžiai: tušemlios šventykla, Palangos Birutės kalnas, Vilniaus Perkūno

šventykla.sąvokos: baltų religija, kultas, šventykla, auka.Šventyklos baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. ikikrikščioniškojo laikotarpio

galų, germanų, slavų šventyklos. Šventyklos gamtoje ir gyvenvietėse. Šventyklų pastatų genezė, raida, likimas. Šventykla ir svirnas, kluonas, pirtis. istoriografija baltų šventyk-lų tema. Šventyklų archeologiniai tyrimai. Įtvirtintos rytų baltų šventyklos. tušemlios šventykla. Vilniaus Perkūno šventyklos problema. Palangos Birutės kalno šventykla.

186


Pagrindinė literatūra: 1) Spawforth T. The complete Greek temples. london, 2006; 2) Bradley R. ritual and Domestic life in Prehistoric europe. london, new York, 2005; 3) Slupecki L. slavonic Pagan sancturies. Warszawa, 1994.

kontroliniai klausimai. 1) Šventyklos baltų kraštuose ir jų pasaulinis kontekstas. 2) Šventyklų pastatų genezė. 3) archeologiniai šventyklų tyrinėjimai baltų kraštuose. 4) Palangos Birutės kalnas.

6. Gyvenviečių archeologija baltų religijos ir mitologijos šviesoje.reikšminiai žodžiai: namas, svirnas, kluonas, pirtis, orientacija, pasaulio šalys, stulpi-

nė konstrukcija, rentinė konstrukcija, numas, apidėmė.sąvokos: baltų religija, gyvenvietė, auka.Gyvenviečių archeologijos šaltiniai, jų kritika ir interpretavimas. Baltų religijos ir

mitologijos atspindžiai gyvenviečių urbanistikoje. statinių vietos pasirinkimas. statinių formos (apskritos, kampuotos) svarba. statinių padėtis pasaulio šalių atžvilgiu. Baltų re-ligijos ir mitologijos atspindžiai statinių stulpinėse konstrukcijose. Baltų religijos ir mito-logijos atspindžiai statinių rentinėse konstrukcijose. statybų aukos. Patalpų išplanavimas ir vidinis jų dalijimas į zonas. sakralios namo vietos: kertė, krosnis, ugniavietė, slenkstis, girnos. apidėmė – apleista sodyba, buvusi statinių vieta.

Pagrindinė literatūra: 1) Butkevičius I. lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. Vil-nius, 1971; 2) Vengalis R. rytų lietuvos gyvenvietės i–Xii a. Daktaro disertacija. Vilnius, 2009; 3) Žulkus V. Palangos viduramžių gyvenvietės. klaipėda, 1997.

kontroliniai klausimai. 1) Baltų religijos įtaka parenkant statinių padėtį. 2) Baltų re-ligijos įtaka patalpų ir funkcinių zonų planavimui. 3) sakralios namo vietos. 4) apleistos gyvenvietės sakralumas.

7. Gynybinių vietų archeologija baltų religijos ir mitologijos šviesoje.reikšminiai žodžiai: administracinis centras, gynybinis centras, religinis centras, pa-

sakojamoji tradicija, papročiai.sąvokos: baltų religija, piliakalnis, pilis, gyvenvietė.Įtvirtintų gyvenviečių ir pilių sąvoka. Baltų kraštų piliakalnių fenomenas (vieta kul-

tūriniame kraštovaizdyje, kompleksiškumas, vaidmuo). Piliakalnių įtvirtinimai ir jų funkcija. Piliakalnių archeologiniai tyrimai, radiniai ir jų interpretacija baltų religijos ir mitologijos perspektyvoje. Piliakalnis – administracinis, gynybinis, ekonominis ir reli-ginis centras. Piliakalniai be pilių: padavimai, tikėjimai, papročiai. Piliakalniai tautinio atgimimo laikotarpiais XiX a. antrojoje pusėje ir XX a. pabaigoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Zabiela G. lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995; 2) lietuvos piliakalnių atlasas / sud. G. Zabiela, Z. Baubonis. Vilnius, 2005–2006, t. 1–3; 3) Zabiela G. tariamos kulto vietos keliuose tyrinėtuose lietuvos piliakalniuose // nuo kulto iki sim-bolio. Vilnius, 2002, p. 84–105.

kontroliniai klausimai. 1) Baltų kraštų piliakalnių fenomenas (svarbiausi bruožai). 2) Piliakalnių įtvirtinimai ir jų interpretacija. 3) Piliakalniai be pilių: padavimai ir tikėji-mai. 4) Piliakalniai lietuvių ir latvių kultūroje.


187

8. Ūkinių vietų archeologija baltų religijos ir mitologijos šviesoje.reikšminiai žodžiai: žemdirbystė, rugys, duona, gyvulininkystė, linininkystė, gyveni-

mo siūlas, metalurgija, balų rūda, geležis, puodininkystė, amatas, papročiai.sąvokos: baltų religija, ritualas, auka.Ūkinės veiklos samprata, pasaulinis kontekstas. Ūkinė veikla baltų kraštuose: tarp

darbo ir ritualo. ugnies praktinė ir simbolinė reikšmė. Žemdirbystės mitologija. rugio ciklas. Šventasis arklys, šventasis jautis. Pjautuvas ir dalgis. Šiaudai. Duonos gamyba. Gy-vulininkystės mitologija. laimos karvės. Šventieji laukai ir pievos. kerdžius ir piemenys baltų religijoje ir mitologijoje. linininkystės mitologija. Gyvenimo siūlas. Verpstukų or-namentika. Metalurgijos (geležies gamybos) mitologija. kalvis baltų religijoje ir mitolo-gijoje. Puodininkystės mitologija.

Pagrindinė literatūra: 1) lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964; 2) Kudirka J., Mi-lius V., Vyšniauskaitė A. Valstiečių verslai. Vilnius, 1983; 3) Vaitkevičienė D., Vaitkevičius V. Xiii a. lietuvos valstybinės religijos bruožai // lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 311–334.

kontroliniai klausimai. 1) Ūkinė veikla kaip ritualas. 2) ugnies svarba ir jos simboli-nės reikšmės. 3) Baltų religijos ir mitologijos atšvaitai žemdirbystėje. 4) Baltų religijos ir mitologijos atšvaitai metalurgijoje. 5) kalvis baltų religijoje ir mitologijoje.

9. Laidojimo vietų archeologija baltų religijos ir mitologijos šviesoje.reikšminiai žodžiai: laidosena, laidojimo vieta, pilkapis, kapas, mirusiųjų deginimas,

memorialinė vieta, mirusiųjų pasaulis, vėlė, diedai.sąvokos: baltų religija, ritualas.Mirties samprata baltų religijoje. laidotuvės (socialinė ir religinė reikšmė). namai ir ka-

pai. Mirties aplinkybės ir jų įtaka laidotuvių ritualui. alternatyvūs laidojimo būdai. laidojimo vieta (pasirinkimą lemiantys veiksniai, topografija). kapų tipai: plokštiniai kapinynai ir pilka-piai. antkapiai. kapo orientacija. Palaikų padėties pasaulio šalių atžvilgiu veiksniai. inhuma-cija. kremacija. individualūs kapai. kolektyviniai kapai. kūno padėtis kape. Įkapių problema (kostiumo elementai ir papildomai įdėti daiktai). Vyriškos ir moteriškos įkapės. Šermenys namuose ir kapinėse. Vėlės vaizdinys. Gyvulių aukos. raudojimas. Vaišės. atminai.

Žirgų kapai (istoriografija, kapų tipai, sklaida ir interpretacija).Pagrindinė literatūra: 1) Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos

lietuvoje // Gimtasai kraštas. 1943, nr. 31, p. 53–80; 2) Balys J. Mirtis ir laidotuvės. silver spring, 1981; 3) Vaitkevičienė D., Vaitkevičius V. Mirtis, laidotuvės ir atminai // tautosa-kos darbai. 1998, t. 9, p. 204–261.

kontroliniai klausimai. 1) Mirties samprata baltų religijoje. 2) Pagrindinės laidotuvių ritualo dalys. 3) kapų tipai (plokštiniai kapinynai ir pilkapiai). 4) alternatyvūs laidojimo būdai. 5) Šermenys ir atminai. 6) Žirgų kapai.

10. Archeologiniai radiniai baltų religijos ir mitologijos šviesoje.reikšminiai žodžiai: akmuo, titnagas, varis, geležis, sidabras, gintaras, kostiumas,

ginkluotė, buities reikmenys, darbo įrankiai.sąvokos: baltų religija, simbolis, amuletas, auka, dekoras.

188


archeologiniai dirbiniai – praeities kultūros ženklai. archeologiniai dirbiniai – žmogaus daiktai. Matomos ir nematomos dirbinių vertės. amuletai. Miniatiūros. Paaukoti dirbiniai.

archeologinių radinių medžiagiškumas ir medžiagų simbolinės reikšmės. archeo-loginių radinių paskirtis ir funkcijų simbolinės reikšmės. archeologinių radinių orna-mentika ir ornamentų simbolinės reikšmės. kostiumo dalys ir jų simbolinės reikšmės (akcentas – papuošalai). Darbo įrankiai ir jų simbolinės reikšmės. Buities daiktai ir jų simbolinės reikšmės. Ginklai ir jų simbolinės reikšmės.

Pagrindinė literatūra: 1) Bliujienė A. Vikingų epochos kuršių papuošalų ornamentika. Vilnius, 1999; 2) Tumėnas V. lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas. Vilnius, 2002; 3) Beresnevičius G. Baltiškų simbolių dinamika // senovės baltų simboliai. Vilnius, 1992, p. 42–55.

kontroliniai klausimai. 1) Matomos ir nematomos archeologinių radinių vertės. 2) archeologinių radinių ornamentai. 3) Papuošalai ir jų simbolinės reikšmės. 4) Darbo įrankiai ir jų simbolinės reikšmės. 5) Buities daiktai ir jų simbolinės reikšmės. 6) Ginklai ir jų simbolinės reikšmės.

Mokomoji ekskursija „Senosios šventvietės – baltų religijos ir mitologijos atspin-dys“: aplankomos būdingos rytų lietuvos šventvietės (kalnai, laukai, daubos, akmenys, medžiai, šaltiniai). Bendra trukmė 8 val.

Seminarų ir pratybų temos1. Religijos archeologija Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijos šalyse, Rytų Baltijos

regione (lyginamieji aspektai).2. Baltų kraštų šventviečių tyrimai (dabartiniai metodai ir perspektyvos; šventieji

kalnai; šventieji laukai; šventieji miškai; šventieji vandenys; šventieji akmenys; švento-sios olos).

3. Baltų religijos atspindžiai kuršių, žiemgalių, sėlių kultūrose.4. Baltų religijos atspindžiai Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapių (Pajuosčio pil-

kapynas; Paragaudžio pilkapynas), Žemaitijos kapinynų (Pagrybio kapinynas; Žvilių kapinynas), Žiemgalos ir Sėlos (Šukionių kapinynas; Visėtiškio pilkapynas), Kuršo (Laivių kapinynas; Bandužių kapinynas), Vidurio Lietuvos (Marvelės kapinynas: I–VI/VII a. kapai, VIII–XIV a. kapai), Jotvos (Netos kapinynas; Šveicarijos pilkapynas) laidojimo paminklų tyrimų medžiagoje.

5. Mirusiųjų deginimo ritualas baltų kraštuose ir jo pasaulinis kontekstas.6. Žirgų fenomenas: kapai ar aukos?7. Papuošalai: tarp poreikio ir mitologijos (ornamentų reikšmės, gintaro, sidabro

mitologija).8. Ginklai: tarp socialinio statuso ir mitologijos.9. Archeologinis radinys baltų religijos ir mitologijos kontekste: akmeninių kirvių

fenomenas (dirbinys kultūroje, radimvietės, interpretacija); geriamųjų ragų fenome-nas; pinigai (tarp turto ir mitologijos).

10. Baltų religijos atspindžiai I tūkstm. gyvenviečių tyrimų medžiagoje (Palangos piliakalnio papėdės gyvenvietė).


189

11. Baltų religijos reiškinių paieškos piliakalnių tyrimų medžiagoje.12. Baltų religijos reiškinių paieškos ūkinės veiklos vietų tyrimų medžiagoje.13. Baltų religijos reiškinių paieškos viduramžių kapinynų, miestų ir bažnyčių ty-

rimų medžiagoje.

Rekomenduojama literatūra: 1) Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos lietuvoje // Gimtasai

kraštas. 1943, nr. 31, p. 53–80; 2) Bliujienė A. Baltų palaidojimų indai, arba kad dūšia nejaustų troškulio ir alkio // lietuvos archeologija. 2005, t. 28, p. 81–96; 3) Bliujienė A. lietuvos priešistorės gintaras. Vilnius, 2007; 4) Bradley R. an archaeology of natural Places. london, new York, 2004; 5) etnografija / 1992–1993. Vilnius, 1998, p. 112–141; 6) etnografija / 1994–2000. Vilnius, 2003, p. 74–103; 7) Gimbutienė M. senoji europa. Vilnius, 1996; 8) Krzak Z. Megality europy. Warszawa, 1994; 9) kalnā bija stalta pils. latvijas pilskalni un to teikas. rīga, 2008; 10) Kurila L. socialinė organizacija rytų lie-tuvoje iii–Xii a. (laidojimo paminklų duomenimis). Vilnius, 2009; 11) kuršiai. The curonians. Vilnius, 2009; 12) Laime S. svētā pazeme. latvijas alu folklora. rīga, 2009; 13) Malmer M. P. a chronological study of north european rock art. stockholm, 1981; 14) old norse religion in long–term perspectives: origins, changes, and interactions. riga, 2006; 15) Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejybos istorijos apybraižos. Vilnius, 1998; 16) Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė lietuvoje. Vilnius, 1995; 17) Pruskie baby ka-mienne. olsztyn, 2007; 18) sėliai. The selonians. Vilnius, 2007; 19) Šturms E. Die alks-tätten in litauen // contributions of Baltic university, hamburg. 1946, no. 3, p. 1–35; 20) Urbanavičius V. lietuvių pagonybė ir jos reliktai Xiii–XVii a. // liaudies kultūra. 1994, nr. 3, p. 1–7; 21) Urtāns J. ancient cult sites of semigallia. rīga, 2008; 22) Ur-tāns J. augšzemes ezeri arheoloĝija un folklora. rīga, 2008; 23) Vaitkevičienė D., Vaitke-vičius V. Xiii a. lietuvos valstybinės religijos bruožai // lietuvos archeologija. 2001, t. 21, p. 311–334; 24) Urtāns J. Pēdakmeņi. robežakmeņi. Muldakmeņi. rīga, 1990; 25) Ur-tāns J. Daugavas kultūrvēsturiskie akmeņi. rīga, 2007; 26) Vaitkunskienė L. sidabras senovės lietuvoje. Vilnius, 1981; 27) Zemītis G. ornaments un simbols latvijas aiz-vēsturē. rīga, 2004; 28) Žiemgaliai. The semigallians. Vilnius, 2005; 29) Дучыц Л. У. Культавыя дрэвы у Беларусi // studia Mythologia slavica. 2000, t. 3, с. 57–61; 30) Дучыц Л. У., Зайкоyскi Э. М. Жыватворныя крынiцы Беларусi. Miнск, 2001; 31) Дучыц Л. У. Каменныя крыжы, З глыбi вякоу // Наш край. Мiнск, 1997, т. 2, c. 31–47; 32) Ляўкоў Э. A. Маўклiвыя сведкi мiнуўчыны. Мiнск, 1992; 33) Смирнова М. Е. Структура святилищ раннесредневековых пруссов // Vakarų baltų archeologija ir isto-rija. klaipėda, 1989, p. 123–128; 34) Топоров В. Н. Vilnius, Wilno, Вильна: город и миф // Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва, 1980, с. 3–71; 35) Третьяков П. Н., Шмидт Е. А. Древние городища Смоленщины. Москва, Ленинград, 1963.

Internetiniai šaltiniai: 1) archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje. Prieiga internetu: http://www.atl.lt; 2) skaitme-

ninė archeologijos biblioteka. Prieiga internetu: http://www.lad.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=46&itemid=54.

190

geoarcheologija

Modulio tikslas – suteikti teorinių žinių ir išugdyti gebėjimus atlikti savarankišką tyrimą atsižvelgiant į geoarcheologijos mokslo šaltinių specifiką, tyrimo tikslus bei me-todus.

Modulio temos:• Kvartero tyrimo metodai;• Kvartero gamtinės aplinkos bruožai ir raida;• Žmogaus ūkinė veikla ir jos įtaka gamtinei aplinkai.

Kvartero tyrimo metodaiDr. Miglė stančikaitė, lekt. dr. egidijus Šatavičius

Temos anotacija. tai – gilinamoji lietuvos kvartero tyrimų metodų tema. studentai supažindinami su įvairiais kvartero epochos tyrimų metodais. Daug dėmesio skiriama geologiniams tyrimo metodams: distanciniams (fotografiniams ir nefotografiniams) bei tiesioginiams.

Plačiai analizuojami litologiniai tyrimai (granuliometrinė analizė, mineralinė anali-zė, petrografinės sudėties tyrimas, būdingųjų riedulių tyrimas, geocheminė analizė) ir jų pritaikymas geoarcheologijai.

temoje detaliai aptariami ir fiziniai-cheminiai tyrimo metodai (o18 ir c13 izotopų, co2 kiekio, organinės sudedamosios kiekio nustatymo) ir jų pagrindiniai principai.

Dėstant temą daugiausia dėmesio skiriama įvairių geochronologinių metodų (radioi-zotopinių, liuminescencinių, kasmetinio prieaugio, amžiaus atitikmens) aptarimui ir iš-samiai analizei: kokios nuogulos / medžiagos gali būti datuojamos vienu ar kitu metodu, iš kur atsiranda datavimo paklaidų, kokia mėginių ėmimo metodika ir strategija.

Baigę studijuoti šį modulį studentai: 1) žino ir geba detalizuoti kvartero periodo pa-grindinius tyrimų metodus, identifikuoti svarbiausias tyrimų metodologines problemas, paaiškinti pagrindines sąvokas; 2) žino geologinių mėginių paėmimo metodologinę tvar-ką ir strategiją; 3) geba savarankiškai surasti geologinius tiriamos tematikos duomenis, juos analizuoti bei interpretuoti; tyrimų rezultatus geba pristatyti žodžiu ir raštu geoar-cheologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma; 4) geba kvartero tyrimų metodus taikyti lauko tyrimų sąlygomis, suprasti, interpretuoti, gretinti ir analizuoti litologinių tyrimų rezultatus; 5) geba vartoti specifinius geologinius terminus, korektiškai išreikšti kritiką kitų pasisakymų ar nuomonių atžvilgiu, apibendrinti ir priimti kompromisines nuomones.

Temos programa1. Geologiniai tyrimo metodai.reikšminiai žodžiai: gręžinys, kasinys.

Geoarcheologija

191

sąvokos: aerofotografija, ortofotografija, geomorfologija.Geologinių tyrimų esmę sudaro Žemės gelmėse ir paviršiuje slūgsančių sluoksnių pa-

plitimo, storio, jų sudėties ir sandaros nustatymas. Geologiniai tyrimai skirstomi į distan-cinius ir tiesioginius.

Distanciniai metodai plačiąja prasme – tai Žemės arba kitų planetų paviršiaus fizinių savybių ir reiškinių nuotoliniai tyrimai, atliekami iš įvairių skraidymo aparatų, t. y. be tiesioginio prietaisų kontakto su tiriamojo objekto paviršiumi. Distanciniai tyrimai – tai fotografinė ir nefotografinė planetos paviršiaus nuotrauka iš lėktuvo, kosminio laivo ar palydovo, kai, pasitelkiant gautą vaizdą (aerofotografiją), nustatomi Žemės paviršiaus nuosėdų litologiniai tipai, fiksuojamos pagrindinės reljefo formos, preliminariai nusta-tomas nuosėdų storis. Distancinių metodų rūšys: fotografinis (aerofotografinė, kosminė nuotrauka ir kt.) ir nefotografinis (skenerinis, radiolokacinis, radarinis ir kt.).

fotografinis metodas. aerofotonuotrauka gali būti: pagal fotografavimo ašį – vertikalio-ji, pasviroji, įstrižoji; pagal paskirtį – topografinė, žvalgybinė; pagal mastelį – detalaus, stam-baus, vidutinio, smulkaus mastelio, apžvalginė; pagal dydį – kadrinė, maršrutinė, plotinė; pagal spalvų sudėtį – panchromatinė, spektrazonė, daugiazonė. aerofotonuotraukų dešifra-vimas, skirtingos genezės bei litologinės sudėties paviršinių nuogulų paplitimo nustatymas. aerofotografijos metodai: klasikinė analoginė aerofotonuotrauka, fotoplanai; skaitmeninė ortofotografinė medžiaga; spektrazoninė aerofotonuotrauka; daugiazonė aerofotonuotrau-ka. aerofotonuotraukų panaudojimas. Šviesos filtrų (kompensacinių, kontrastinių, subtrak-tyviųjų, selektyviųjų, monochromatinių ir kt.) panaudojimas aerofotografijoje.

tiesioginiai metodai. tiesioginiai tyrimai vykdomi gręžiant gręžinius ir kasant kasi-nius, kai tiriant gautą nuosėdų ir nuogulų stulpelį charakterizuojama storymės sandara. Viena pagrindinių tiesioginių geologinių tyrimų užduočių paprastai yra nuosėdų paėmi-mas įvairiems tyrimams, kurių metu analizuojamos nuosėdose esančios floros ir faunos liekanos, nustatomas nuosėdų amžius ir jų cheminė, mineralinė sudėtis ir izotopinės cha-rakteristikos. tinkamas gręžimo priemonių parinkimas: hillerio ir „rusiškasis“ grąžtai vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų tyrimams; „Piston“ pavyzdžių paėmimo hi-drostatinis vamzdelis ypač nekonsoliduotoms nuosėdoms tirti; sraigtiniai grąžtai terige-ninėms medžiagoms paimti; dirvožemio pavyzdžių paėmimas specialiais šaukštais.

Geomorfologinių tyrimų metu atliekama paviršiaus formų analizė, kurios metu nu-statoma jų kilmė, aukščiai, formavimosi dėsningumai, išskiriami geomorfologiniai rajo-nai. tokia informacija būtina siekiant nustatyti reljefo formų raidą vėlyvojo ledynmečio ir holoceno metu, prognozuoti galimas jų transformacijas ateityje. Geomorfologiniai ty-rimai skirstomi į distancinius (naudojantis aerofotografine ir ortofotografine medžiaga fiksuojamos pagrindinės Žemės paviršiaus reljefo formos, išskiriamos upių ir ežerų tera-sos ir kiti reljefo elementai); tiesioginius (lauko tyrimų metu, vizualiai įvertinant teritori-jos paviršiaus elementus).

literatūra: 1) Dincauze D. F. environmental archaeology: Principles and Practice. cambridge, 2006, p. 193–226; 2) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990, p. 11–18.

192


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius žinote geologinius tyrimo metodus? Pateikite detalius apibūdinimus. 2) išsamiai apibūdinkite geomorfologinius tyrimus. 3) kokie įrankiai / prietaisai naudojami atliekant tiesioginius geologinius tyrimus?

2. Litologiniai tyrimo metodai.reikšminiai žodžiai: granuliometrinė analizė, mineralinė analizė, geocheminė analizė.sąvokos: litologija, petrografija.litologiniai tyrimai – tai nuosėdas sudarančios medžiagos tyrimai. Granuliometrinė analizė – birias ar sucementuotas nuosėdas sudarančių dalelių dy-

džio ir procentinio atskirų grupių kiekio sumos nustatymas.Mineralinė analizė – nuosėdas sudarančių terigeninių dalelių mineralinės sudėties,

antrinių pokyčių nustatymas.Petrografinės sudėties tyrimas – uolienų suskirstymas į grupes pagal mineralinę ir

cheminę sudėtį, struktūrą ir tekstūrą, susidarymą, kitimą ir paplitimą.Būdingųjų riedulių tyrimas – riedulių suskirstymas pagal kilmę remiantis jų kristaline

chemine sudėtimi.Geocheminė analizė – tai nuosėdas sudarančių organogeninių bei mineralinių kom-

ponentų cheminių elementų analizė, jų kiekio ir kaitos pjūvyje ar plote nustatymas.informacija apie nuosėdas sudarančios medžiagos fizinę bei cheminę sudėtį labai svar-

bi siekiant nustatyti sluoksnio formavimosi aplinką, sedimentacinio baseino skaidrumą, užterštumą, paviršiaus erozijos intensyvumą, fiksuoti galimą gyventojų ūkinę veiklą.

literatūra: 1) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Qu-arries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009; 2) Geology and Palaeoecology for archaeologists (Pact), 24. ravello, 1989; 3) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990, p. 14–18.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius žinote litologinius tyrimo metodus? iš-samiai apibūdinkite. 2) kas yra petrografinė uolienų analizė ir kaip ji atliekama? 3) ką galima sužinoti atlikus geocheminę nuosėdų analizę?

3. Geochronologiniai tyrimo metodai: radiometriniai (izotopiniai).reikšminiai žodžiai: radiometrinis datavimas, paviršinės ekspozicijos metodas, kalio-

argono metodas, urano serijos metodai, radiokarboninis datavimas.sąvokos: radioaktyvus izotopas, nuklidai, skilimo pusamžis, α ir β dalelės, pozitronas,

γ spinduliai, greitintuvų masių spektrometrija, kalibracijos procesas.Geochronologinių datavimo metodų įvairovė: radiometriniai, prieaugio, amžiaus ati-

tikmens. absoliutūs ir reliatyvūs / santykiniai datavimo metodai. radiometriniai datavi-mo metodai (izotopiniai ir liuminescenciniai) ir jų veikimo principas.

radiometrinis datavimas – uolienų, fosilijų, archeologinių radinių bei gyvūnų ar augalų liekanų amžiaus nustatymas, remiantis juose esančių radioaktyviųjų cheminių elementų ir jų skilimo produktų gausa. radiometrinis datavimas leidžia nustatyti absoliutų, o ne santykinį pavyzdžio amžių. egzistuoja keliasdešimt izotopų, kuriais galima naudotis norint nustatyti amžių, tačiau jų naudojimo galimybės, tikslumas ir jais nustatomi laikotarpiai skiriasi.

Geoarcheologija

193

kai kurie elementų izotopai yra nestabilūs – kažkuriuo momentu pavirsta kitais nu-klidais. Šis procesas, vadinamas savaiminiu skilimu, gali vykti keletu būdų: radioakty-viuoju skilimu, išmetant α ar β daleles, pozitroną, išspinduliuojant γ spindulius arba pri-jungiant elektroną. nuklido skilimo greitis nusakomas skilimo pusamžiu – laiko tarpu, per kurį suskils pusė pradiniame mėginyje buvusių nuklidų. radiometriniam datavimui naudojami nuklidai, kurių skilimo pusamžiai yra nuo 10 metų (tritis) iki daugiau kaip 100 mlrd. metų (samaris 147). skilimo pusamžis yra pastovus dydis – jį pakeisti gali tik labai ekstremalios sąlygos, pavyzdžiui, didelis slėgis ar neutronų srautas. todėl bet kurios medžiagos radioaktyvaus nuklido santykis tarp pradinio jo kiekio ir jo skilimo produkto keičiasi pastoviai ir todėl gali būti naudojamas medžiagos amžiui nustatyti.

Radiokarboninis datavimas yra pagristas c14 atomų kaupimosi atmosferoje, biosferoje ir hidrosferoje efektu. c14 atomai formuojasi atmosferoje (9–12 km aukštyje) dėl ten paten-kančių kosminių radioaktyvių spindulių poveikio azoto atomams (n14

7 + n => c146 + p).

toliau jie oksiduojasi iki co2 ir atmosferoje susimaišo su įprastu co2, šį mišinį sudaro: 99 % stabilaus izotopo (c12) ir ~1 % c13, o c14 čia siekia dydžius, matuojamus 10-12. atmos-feros co2 ištirpsta vandenyje ir yra absorbuojamas augalų ir gyvūnų. Gyvuose organizmuo-se c14 atomų kiekis atitinka šio izotopo kiekį atmosferoje, vyksta pastovus c14 kaupimasis ir skilimas. Gyvam organizmui mirus, viena proceso šaka nutrūksta: c14 atomai skyla toliau, bet jų kiekis nebeatsistato. taigi, žinodami c14 skilimo greitį, pagal likusių atomų kiekį ga-lime apskaičiuoti, nuo kada vyksta tik skilimo procesas, kitaip tariant, kada organizmas nustojo įsisavinti atmosferos c14 arba – kada jis žuvo. Datavimui naudojamos medžiagos (organika – angliukai, medis, kaulai, durpės, moliuskų kiauteliai).

skiriamos dvi radiokarboninio metodo atmainos: beta spektrometrijos (convensional) ar-ba dujų skaičiavimo (reikalingi >5 g mėginiai, juose matuojama β emisija (c14 => n14 + β)) ir greitintuvų masių spektometrijos (aMs), kur reikalingi <1 mg mėginiai, juose matuojamas santykis tarp c14 ir c12. nuosėdų tyrimo c14 metodu dažniausiai pasitaikančios klaidos.

radiokarbono datų kalibracija (remiantis dendrochronologija, varvometrija). c14 datų neatitikimo kalendorinėmis datomis problema. kalibracijos procesas. kalibracinės programos.

Radioaktyvaus švino metodas. Datavimo metodo esmę sudaro radioaktyvaus švino izotopo Pb210, egzistuojančio atmosferoje, kaupimasis dirvožemyje, ežerinėse bei jūrinė-se nuosėdose, durpėse ir lede, kur jis per maždaug 150 metų virsta Pb206 izotopu. nuo-sėdose nustatytas santykis tarp Pb210 ir Pb206 leidžia įvertinti, kada švino izotopai pateko į tiriamą objektą, kitaip tariant, koks yra jo amžius. seniausios nuosėdos, kurias galime datuoti šiuo metodu, siekia 100–150 metų amžių.

Urano serijos metodai. tai – vienas iš patikimiausių metodų, kuriuo galima nustatyti amžių iki 4,6 mlrd. m. remiamasi dviejų urano izotopų α skilimais į šviną. u238 skilimo į Pb206 pusamžis yra 4,47 mlrd. m., u235 į Pb207 pusamžis – 704 mln. m. Paprastai tiriami cirkonio (Zrsio4) kristalai. taikomas giliųjų jūros nuosėdų, koralų, moliuskų, speleote-mų, durpių datavimui. Datavimo intervalas nuo 10 tūkst. iki 1 mln. metų.

194


Urano trekų metodas. Metodas pagrįstas spontanišku urano izotopo (u238) skilimu, kurio metu didelės energijos dalelės pažeidžia aplinkinę medžiagą, palikdamos savo kely-je įrėžimų / žymių. kadangi u238 skilimo dažnis yra pastovus, tai čia jis naudojamas kaip konstanta. Po mėginio paruošimo mikroskopu radioaktyvaus skilimo palikti įrėžimai / žymės yra suskaičiuojami (jų kiekis nurodo mėginio senumą nuo paskutinio medžiagos įkaitinimo). Metodas naudojamas datuoti senesnėms nei 100 tūkstančių metų senumo vulkaninės kilmės stikliškoms medžiagoms (obsidianui, tefrai). Galima datuoti ir kai ku-riuos archeologinius radinius (keramiką, stiklą), senesnius nei 2000 m.

Kalio-argono metodas. tiriamas k40 skilimas į ar40. skilimo pusamžis – 1,248 mlrd. m. Paprastai naudojamas datuoti įvykiams, senesniems nei 100 000 metų. Datavimui naudo-jamos medžiagos (vulkaninės uolienos). remiantis šiuo metodu ir lavos pavyzdžių įma-gnetinimu, buvo sukurta geomagnetinio Žemės poliariškumo laiko skalė.

Rubidžio-stroncio metodas. rb87 skyla į sr87, skilimo pusamžis – 50 mlrd. metų. tai-kant šį metodą reikia kelių mineralų pavyzdžių. tiriami sr87 skilimo į sr86 ir rb87 į sr86 santykiai, tada jie palyginami.

Paviršinės ekspozicijos metodas. remiasi kosminių spindulių skleidžiamų radionukli-dų matavimu (c36, he3, Be10, ne21, al26, cl36, ar39, kr81). Datuojamas amžius nuo 1000 iki 1 mln. m. Metodas gali būti taikomas archeologiniams objektams datuoti, kai nėra organikos arba c14 metodas nebeveikia.

literatūra: 1) Geology and Palaeoecology for archaeologists (Pact), 24. ravel-lo, 1989; 2) Вагнер Г. А. Научные методы датирования в геологии, археологии и истории. Москва, 2006, c. 75–242.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite, kokius žinote absoliučius ir re-liatyvius geochronologinius datavimo metodus. 2) Paaiškinkite, kokiu principu paremti izotopiniai datavimo metodai. 3) Detaliai apibūdinkite radiokarboninį datavimo metodą. 4) kas tai yra c14 datų kalibracija, kuo ji paremta ir kaip ji atliekama? 5) nurodykite įvai-riais izotopiniais datavimo metodais atliekamų matavimų chronologines ribas ir gauna-mas paklaidas.

4. Geochronologiniai tyrimo metodai: radiometriniai (liuminescenciniai).reikšminiai žodžiai: termoliuminescencinis (tl) metodas, optiškai stimuliuotos liu-

minescencijos (osl) metodas, infraraudonųjų spindulių stimuliuotos liuminescencijos (irls) metodas, elektronų sukinio rezonanso (esr) metodas.

sąvokos: liuminescencija, saulės radiacija, kristalinė gardelė.liuminescenciniai datavimo metodai (termoliuminescencinis (tl), optiškai stimu-

liuotos liuminescencijos (osl), infraraudonųjų spindulių stimuliuotos liuminescencijos (irsl)) ir jų veikimo principas. liuminescencinio datavimo metodo esmę sudaro kvarco kristaluose fiksuojamų pokyčių, sukeltų saulės radiacijos poveikio, tyrimas. radioakty-vūs u, tr, k izotopai nuolatos bombarduoja nuosėdų mineralus α, β, γ radiacija, pažeis-dami kristalines gardeles ir išstumdami elektronus. Vėliau elektronai įjungiami į kitas kristalinės gardelės defektų vietas. termoliuminescencija (tl) sukeliama, kai kristalai kaitinami >500 °c temperatūroje ar daugiau kaip 8 val. apšviečiami saulės šviesos, tai

Geoarcheologija

195

virpina kristalinę gardelę ir išstumia įjungtus elektronus. tl signalo stiprumas priklauso nuo išstumtų elektronų kiekio pradedant momentu, kai dydis buvo lygus nuliui, o tai yra laiko ir α, β bei γ spinduliuotės poveikio intensyvumo funkcija. tl „laikrodis nusta-tomas“ ties nuliu terminio įvykio (keramikos degimo, lavos išsiveržimo), kristalizacijos (speleotemų, gyvūnų kiautelių formavimosi metu) ar saulės šviesos poveikio nuosėdų pa-laidojimo metu (deltose, kopose, vandens baseinuose). apšviestuose kvarco kristaluose vykstantys izotopiniai procesai nutrūksta jiems patekus į nuosėdas – aplinką, kurios tie-sioginiai saulės spinduliai nebepasiekia. taigi, nustatę, prieš kiek laiko nutrūko minėtieji procesai, galime nustatyti, kada dalelė pateko į nuosėdas.

Datavimui naudojamos medžiagos (mineralinės, kristalinės struktūros) – dažniausiai kvarcas ir lauko špatas. tyrimo mėginiai iš nuosėdų paimami tamsoje ar saugant nuo tiesioginių saulės spindulių. archeologijoje metodas taikomas keramikai datuoti (fik-suojamas jos paskutinio buvimo aukštoje temperatūroje laikas), akmeniniams įrankiams datuoti. Šiuo metodu datuoti daugiau kaip prieš 40 000 m. gyvenusio Mungo žmogaus palaikai (australija). Metodo veikimo intervalas siekia kelis šimtus tūkstančių metų. Me-todo paklaida paprastai siekia kelis tūkstančius metų (paklaida gali buti iki 10–15 % nu-statytos datos).

Metodo problemos: skirtingos kilmės mineralai sukelia skirtingus kristalinės gardelės defektus ir koncentracijas, tai daro poveikį tl rezultatams; tl augimas nėra linijinis – atsi-randa sunkumų skaičiuojant; nuosėdose esantis vanduo absorbuoja dalį radiacijos ir kt.

Elektronų sukinio rezonanso (ESR) datavimo metodas. Metodas teikia chronometrines (absoliučias) datas nuo 0,5 tūkst. m. iki 5 mln. m., šiuo metu su 2–10 % paklaida. esr, kaip ir panašūs metodai: termoliuminescencinis (tl), optiškai stimuliuotos liuminescen-cijos (osl) ir infraraudonuoju spinduliu stimuliuotos liuminescencijos (irsl), paremtas radiacijos sukelto pasikeitimo kristalinėje gardelėje nustatymu. esr gali būti taikomas datuoti daugeliui medžiagų – pradedant limninėmis ir baigiant vulkaninėmis nuosėdo-mis įvairiuose objektuose. Pastaraisiais metais esr buvo datuoti kvartero objektai: iš es-mės pakeistas supratimas apie žmogaus kilmę ir paleolito kultūras. esr paleolimnologi-nėje aplinkoje turi keletą pranašumų prieš kitus metodus, pvz.:

- juo galima datuoti daug senesnes fosilijas, nei leidžia radiokarboninis metodas;- skirtingai nuo urano (u) serijos metodų, esr gali preciziškai datuoti daugelį molius-

kų rūšių, kaip ir molio, eolinių ar sucementuotų nuosėdų mineralus;- skirtingai nuo tl, osl ir irsl, esr nereikalauja, kad būtų preciziškai nustatytas

signalų nulinis taškas; archeologijoje naudojamas datuoti dantų emaliui, moliuskams, akmeniniams, titnaginiams dirbiniams.


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius žinote liuminescencinius datavimo me-todus? 2) kokios yra įvairių liuminescencinių datavimo metodų amžių ribos ir datavimo

196


paklaidos? 3) Detaliai apibūdinkite vieną iš liuminescencinių datavimo metodų. 4) kaip yra paimami mėginiai liuminescenciniams datavimams?

5. Geochronologiniai tyrimo metodai: kasmetinio prieaugio.reikšminiai žodžiai: medžių rievės, juostuotieji moliai / varvos, nepertraukiamos se-

kos.sąvokos: dendrochronologija, dendroklimatologija, varvometrija, lichenometrija.Geochronologiniai kasmetinio prieaugio tyrimo metodai (dendrochronologiniai, var-

vometriniai, lichenometriniai, speleotemų, koralų, ledo storymių) ir jų veikimo principas.Dendrochronologinis metodas. Dendrochronologiniai tyrimai yra pagrįsti kasmetinio

medžių rievių skaičiaus augimo bei pločio tyrimais, kurie leidžia nustatyti medžių amžių ir rekonstruoti atskiros rievės formavimosi metu vyravusias klimatines sąlygas (dendro-klimatologija). Medžių rievių formavimosi ypatumai susiję su drėgmės kiekiu, oro tem-peratūra, konkurencine augalų kova, galimu žmogaus įsikišimu. Vienos rūšies medžiai, augantys viename klimatiniame regione, užaugina vienodo arba labai panašaus pločio rieves, kurių koreliacija leidžia atlikti dendrochronologinius datavimus, nustatyti medžio žuvimo laiką. Geriausi tyrimo šiuo metodu objektai dėl specifinės medienos sudėties eu-ropoje yra paprastoji pušis (Pinus sylvestris) ir ąžuolai (Quercus robur), o amerikoje – sek-voja (Sequoia), kėnis (Pseudotsuga), pušis (Pinus longaeva). sluoksnelių storis tiriamas, jų koreliacija atliekama pasitelkiant mikroskopus, fotonuotraukas, tikslius matavimo prie-taisus. Metodo tikslumas ir taikymo problemos. nepertraukiamų dendrochronologinių sekų sudarymas.

Varvometrinis metodas. tyrimų pagrindą sudaro tam tikros sudėties nuosėdų (juos-tuotųjų molių) kasmetinių sluoksnelių (varvų) analizė ir skaičiavimas. Vieną varvą suda-ro žiemos ir vasaros sluoksniai (žiemos sluoksnelis tamsios spalvos, sudarytas iš molio dalelių; vasaros sluoksnelį sudaro smėlis ir aleuritas, jis šviesesnės spalvos). Varvų skai-čius parodo metų, per kuriuos susiformavo tiriama nuosėdų storymė, skaičių. Datavimo metodas ypač svarbus tiriant vėlyvojo ledynmečio nuosėdų sekas, kuriose nėra pakanka-mai organinių liekanų c14 tyrimams atlikti.

Varvų, dažnai vadinamų varviniais moliais, formavimasis vyksta sedimentaciniuose baseinuose, plytinčiuose greta tirpstančio ledyno (prieledyniniai ežerai, nuo ledyno izo-liuotos jūros ir ežerai). kartais varvas formuoja ne tik terigeninės, bet ir organinės nuo-sėdos. atliekant atskirų sedimentacinių baseinų varvų koreliaciją yra taikomi tie patys principai, kaip ir dendrochronologijoje.

Lichenometrija yra geomorfinis geochronologinio datavimo metodas, paremtas kerpių augimo ant uolienų ypatumais. Matuojant stambiausių kerpių diametrą, galima apskaičiuo-ti, kokį laiką uoliena yra ramios būsenos, t. y. nepažeidžiama. Datavimo ribos gali siekti iki 10 000 metų. tikslesni datavimai (su paklaida iki 10 %) gaunami intervale iki 1000 m. lichenometrijoje dažniausiai naudojamos Rhizocarpon ir Xanthoria genčių kerpės. Pasi-telkiant lichenometriją galima datuoti ledynines tundros nuosėdas, moreninius darinius, ežerų lygio svyravimus, šlaitų susiformavimą, pastatus ar kitas konstrukcijas iš akmens. Metodo problemos: sunku identifikuoti kerpes iki rūšies lygio, nustatyti neatitikimą tarp

Geoarcheologija

197

paviršiaus ekspozicijos ir kolonizacijos, tiksliai nustatyti augimo greitį ir jo priklausomybę nuo substrato tekstūros ir klimato, tiksliai nustatyti stambiausią egzempliorių.

literatūra: 1) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir pa-leogeografija). Vilnius, 1990, p. 23–35; 2) Geology and Palaeoecology for archaeologists (Pact), 24. ravello, 1989; 3) Вагнер Г. А. Научные методы датирования в геологии, археологии и истории. Москва, 2006, c. 419–426.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius žinote geochronologinius kasmetinio prieaugio tyrimo metodus? 2) išsamiai apibūdinkite dendrochronologinį tyrimo metodą. 3) kaip yra atliekamas varvometrinis tyrimo metodas? 4) išsamiai apibūdinkite, kas yra lichenometrija. nurodykite metodo privalumus ir trūkumus.

6. Geochronologiniai tyrimo metodai: amžiaus atitikmens.reikšminiai žodžiai: paleomagnetiniai tyrimai, tefrachronologiniai tyrimai.sąvokos: paleomagnetizmas, tefra.Geochronologiniai amžiaus atitikmens tyrimo metodai (paleomagnetiniai, tefrachro-

nologiniai, istoriniai) ir jų veikimo principas.Paleomagnetiniai tyrimai. Paleomagnetiniai tyrimai pagrįsti Žemės magnetinio lauko

kaita ir nuosėdų liekaniniu įmagnetinimu. nuosėdų formavimosi metu egzistavęs mag-netinis laukas yra „įrašomas nuosėdos atmintyje“, kitaip tariant, laikui bėgant jis išlieka. nuosėdos įmagnetinamos dėl jose esančių feromagnetinių mineralų (magnetitas, hema-titas, titano magnetitas). nuosėdų sekose sudarius liekaninio įmagnetinimo kitimo krei-vę bei ją koreliuojant su radiologiniais metodais ištirtais pjūviais, kurių absoliutus amžius yra žinomas, galima nustatyti nuosėdų susiformavimo amžių. sudarytos magnetochro-nologinės skalės leidžia atlikti šią koreliaciją. Metodo taikymas tiriant žmogaus sukurtus objektus (plytas, koklius, šukes).

Tefrachronologiniai tyrimai. tyrimų objektas – tai vulkanų išsiveržimo metu didelė-se teritorijose paplitę vulkaniniai pelenai bei kitos vulkaninės kilmės dalelės. Vulkanų išmetamos dalelės nusėda didelėse teritorijose, tačiau geriausiai šios nuosėdos išlieka sedimentaciniuose baseinuose, okeanų guoliuose. specifinių dujų ar aerozolių pavidalu vulkanų išsiveržimai fiksuojami ledo storymėse. Vulkaniniai pelenai neretai fiksuojami nuosėdų sluoksniuose vizualiai (sudaro šviesiai pilkos spalvos tarpsluoksnius), šie da-riniai gali būti išskiriami granuliometrinių, petrografinių, cheminių bei mineraloginių tyrimų metu. kiekvienas iš tefros (vulkaninių pelenų) horizontų išsiskiria tik jam vienam būdinga chemine dalelių sudėtimi, jų forma. Geografinis vulkaninių pelenų paplitimas priklauso nuo išsiveržimo dydžio (stiprumo), pelenų išmetimo pobūdžio ir skaičiaus, vėjo krypties ir stiprumo vulkaninių dalelių buvimo atmosferoje metu.

Žinomiausi vėlyvojo ledynmečio ir holoceno metu šiaurės pusrutulyje vykę išsiver-žimai fiksuojami eifelio vulkaniniame lauke Vokietijoje (11 kyr c14 BP / 12900 cal BP, fiksuota V. lenkijoje), centriniame masyve Prancūzijoje (c.11,4 kyr BP, c. 8,5 kyr BP) ir islandijos vulkaninėje provincijoje (c.10,8 kyr BP, c.10,6 kyr BP, sluoksnis fiksuotas dur-pių storymėje estijoje).

198


literatūra: 1) Mapping Doggerland. The Mesolithic landscapes of the southern north sea / eds. V. Gaffney, k. Thomson, s. fitch. oxford, 2007; 2) Geology and Palaeo-ecology for archaeologists (Pact), 24. ravello, 1989; 3) Вагнер Г. А. Научные методы датирования в геологии, археологии и истории. Москва, 2006, c. 388–418.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kas yra tefrachronologiniai tyrimai ir kaip jie atliekami? 2) išsamiai apibūdinkite paleomagnetinį tyrimo metodą. 3) kokie vulkanai / vulkaniniai laukai paveikė klimatą Šiaurės europoje kvartero periodu?

7. Fiziniai-cheminiai tyrimo metodai.reikšminiai žodžiai: fiziniai-cheminiai tyrimai, organinės sudedamosios kiekio nu-

statymas.sąvokos: deguonies (δ o18) ir anglies (δ c13) izotopai, chromostratigrafinis markeris.fizinių-cheminių tyrimo metodų pagrindiniai principai.Deguonies (δ O18) ir anglies (δ C13) izotopų tyrimo metodas. Deguonies (δ o18) ir an-

glies (δ c13) izotopų kaupimąsi įvairios litologinės sudėties nuosėdose (daugiausia kar-bonatingose) bei lede lemia klimatinės sąlygos – temperatūra ir kritulių kiekis. keičiantis klimatinėms sąlygoms, kinta ir fiksuojamų deguonies bei anglies izotopų kiekis, ir šie pokyčiai yra sinchroniški visame Žemės rutulyje. Giliems jūriniams ir ledo gręžiniams sudarytos deguonies ir anglies kreivės buvo datuotos paleomagnetiniais bei urano / to-rio metodais. tai leido nustatyti klimatinių sąlygų pokyčių, atsispindėjusių kreivėse, am-žių. tokie pjūviai naudojami kaip chronostratigrafiniai markeriai arba kaip atraminiai pjūviai, su kuriais koreliuojamos kituose gręžiniuose gautos izotopų kreivės. Plačiausiai naudojamos deguonies (δ o18) ir anglies (δ c13) izotopų kreivės yra iš šiaurinės atlanto vandenyno dalies ir Grenlandijos ledo (GriP, GisP2) storymių.

CO2 kiekio tyrimo metodas. co2 kiekis aplinkoje yra tiesiogiai susijęs su globaliais klimatiniais procesais. nuosėdose, iškastinėse augalų bei gyvūnų liekanose, lede, oro mė-giniuose fiksuojamas co2 kiekis ir jo pokyčiai atspindi praeities klimatinių sąlygų raidą.

Organinės sudedamosios kiekio nustatymas nuosėdose. organikos kiekis nuosėdose yra svarbus veiksnys, suteikiantis svarbios informacijos paleoaplinkos sąlygų rekonstrukcijai, t. y. jis atspindi aplinkos sąlygas, kurios veikė ekosistemas baseine ir aplink jį skirtingais laikotarpiais. augalai ir mikroorganizmai, gyvavę baseino ekosistemoje, reagavo į klima-to ir kitus aplinkos veiksnius, kurie darė tiesioginę įtaką organinės medžiagos produkcijai ir perdirbimui. iš nuosėdose esančio organikos kiekio galime spręsti apie baseino eutro-fizaciją, priekrantės augalijos pokyčius, žemdirbystės intensyvumą.

labai svarbus parametras yra c/n santykis bendrame organikos kiekyje. jis gali paro-dyti, koks medžiagos kiekis susiformavo vandens baseine, o koks sausumoje. c izotopų kompozicija parodo bioproduktyvumo ir augalijos sudėties pokyčius, kuriuos paveikė klimato pasikeitimas. n izotopų kompozicija parodo biogeocheminių ciklų dinamiką. h izotopai rodo baseino aplinkos hidrologinio balanso pokyčius. Derinant daugelį or-ganinių geocheminių duomenų, galima gauti gan tikslų paleoaplinkos pokyčių vaizdą ir identifikuoti procesus, kurie sukėlė šiuos pokyčius.

Geoarcheologija

199


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išsamiai apibūdinkite geologijoje taikomus fizi-nius-cheminius tyrimo metodus. 2) ką galima sužinoti iš deguonies (δ o18) ir anglies (δ c13) izotopų analizės? 3) kuo svarbus organinės sudedamosios kiekio nustatymas nuosėdose?

8. Paleontologiniai tyrimo metodai.reikšminiai žodžiai: ichnologiniai tyrimai, moliuskų kiautelių analizė, vėžiagyvių ty-

rimai, dirvožemio erkių tyrimai, vabzdžių liekanų tyrimai, mašalų liekanų tyrimai, stu-burinių gyvūnų liekanų tyrimai.

sąvokos: paleontologija.Paleontologiniai tyrimai ir jų įvairovė: ichnologiniai tyrimai, moliuskų kiautelių ana-

lizė (malakologija), vėžiagyvių (crustaceae) tyrimai (kiautuotųjų (ostracoda) ir šakotaūsių (cladocera)), dirvožemio erkių (oribatida) tyrimai, vabzdžių (coleoptera) liekanų tyrimai, mašalų (chironomidae) liekanų tyrimai, stuburinių gyvūnų liekanų tyrimai.

literatūra: 1) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Qu-arries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009, p. 65–87; 2) Kabailienė M. lietu-vos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990, p. 36–40; 3) Walker M. Quaternary Dating Methods. john Wiley, chichester, 2009.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie paleontologiniai tyrimo metodai taikomi kvartero geologijoje? 2) kokius specifinius duomenis galima sužinoti ištyrus nuogulose ap-tinkamas vabzdžių (coleoptera) liekanas? 3) apibūdinkite gyvūnijos kaitą kvartero periodu.

9. Paleobotaniniai tyrimo metodai.reikšminiai žodžiai: augalų makroliekanos, paleobotaniniai metodai, sporų-žieda-

dulkių metodas, anglies mikrodalelės ir makrodalelės.sąvokos: fitolitai, sporos ir žiedadulkės, diatominiai dumbliai.Paleobotaninių tyrimų įvairumas (sporų-žiedadulkių, augalų makroliekanų, diato-

minių dumblių (titnagdumblių), melsvadumblių, žaliadumblių, anglies makrodalelių ir mikrodalelių, fitolitų) ir reikšmė.

Sporų-žiedadulkių (palinologinis) metodas. Metodo tyrimų objektas yra dabartinių ir ankstesnėse geologinėse epochose gyvavusių augalų reprodukciniai organai – sporos ir žiedadulkės. sporos bei žiedadulkės, subrandintos su skirtingų augalų rūšių, vėjo ir van-dens, vabzdžių, paukščių ir kitų organizmų (tarp jų ir žmogaus) pagalba, paplinta gana dideliame paviršiaus plote. Metodo veikimas yra pagrįstas sporų-žiedadulkių išlikimu nuosėdų storymėse. Metodas leidžia atkurti augalijos sudėtį, nustatyti jos raidos pobūdį regione skirtingais laikotarpiais. remiantis šia informacija, atliekamos klimatinių sąlygų rekonstrukcijos, nustatomi kitų ekologinių sąlygų ypatumai (pvz., dirvožemio drėgmė, rūgštingumas, augalų konkurenciniai ryšiai), datuojami nuosėdų sluoksniai, taip pat ir archeologinių objektų kontekste. kartu nustatomas ir ūkinės žmonių veiklos poveikis augalijos sudėčiai, kultūrinių augalų plėtra, atskirų rūšių migracija.

200


sporų-žiedadulkių tyrimai atliekami jas išskiriant iš nuosėdų sluoksnių. Geriausiai žiedadulkės išlieka ežerinėse (sapropelis, dumblas) bei biogeninėse (durpės) nuosėdose. Mėginių paėmimo tankumas priklauso nuo to, kaip detaliai norime atkurti praeities au-galijos ar kitų gamtinės aplinkos parametrų kaitą. Šiuo metu mėginiai tyrimams imami 2–5 cm intervalu. archeologinių tyrimų metu intervalas gali būti siaurinamas iki 0,5–1 cm. Pavienių pavyzdžių rezultatai nevertingi, tiriama visa nuosėdų seka. iš nuosėdų išskirtų žiedadulkių analizė atliekama biologiniu mikroskopu didinant nuo 400 iki 1000 kartų. analizės duomenys pateikiami procentinėse sporų ir žiedadulkių diagramose. charakte-rizuojant augalijos kaitą laike, diagramose išskiriami intervalai su panašiais ar vienodais sporų-žiedadulkių spektrais, kurie vadinami palinozonomis. jų koreliacija labai svarbi atskirų regionų augalijos kaitai palyginti, nuosėdų amžiui nustatyti. sporų-žiedadulkių tyrimai yra vienas iš metodų, kuriuos pasitelkę galime fiksuoti ir charakterizuoti gyven-tojų ūkinės veiklos kaitą tiriamoje teritorijoje: įsikūrimą, gamybinio ūkio plėtrą, atskirų jo šakų klestėjimą ar sunykimą.

Augalų makroliekanų metodas. Metodo esmė – augalų makroliekanų (sėklų, vaisių, spyglių, lapų, stiebų dalelių ir kt.), aptinkamų nuosėdose (sapropelyje, durpėse, smėlyje, kultūriniame sluoksnyje), tyrimai: apibūdinimas ir nustatytos paleofloros rezultatų inter-pretavimas. Metodo galimybės: augalų apibūdinimas iki rūšies lygmens, rūšių filogeneti-nių ryšių, jų istorinio vystymosi tyrimas; paleofitocenozių sudėties nustatymas; vandens baseino būklės, eutrofizacijos laipsnio, jo raidos ypatumų nustatymas; vandens baseino apylinkių paleogeografinių sąlygų (tarp jų ir klimatinių) apibūdinimas; žmogaus povei-kio aplinkai charakteristika, mitybos, ūkininkavimo ypatumų apibūdinimas, gyventojų ūkio ir gyvenamosios aplinkos rekonstrukcija ir kt.

skirtingai nuo sporų-žiedadulkių tyrimų, kuriais nustatome regione klestėjusios au-galijos sudėties vidurkį, tirdami augalų makroliekanas galime rekonstruoti tiriamo se-dimentacinio baseino aplinkos augaliją. taigi šis tyrimų metodas leidžia daug tiksliau nei palinologiniai tyrimai charakterizuoti atskirais praeities etapais klestėjusią augaliją. augalų makroliekanas galima tiksliai datuoti aMs metodu.

Mėginių ėmimo strategija ir tvarka. Mėginių preparavimas ir analizė. analizės rezul-tatų pateikimas.

Medienos anatomijos tyrimai.Diatominių dumblių (titnagdumblių) metodas. Diatominiai dumbliai (titnagdum-

bliai) – mikroskopiniai vienaląsčiai dumbliai, turintys sudėtingos struktūros silicinį kiau-telį, kuris nuosėdose išlieka šimtus tūkstančių metų. Diatomėjų skirstymas atsižvelgiant į gyvenimo būdą (planktonines, bentosines, epifitines (apaugimo)) ir gyvenamąją aplinką: pagal druskingumą (gėlavandenės – halofilai, halofobai, indiferentinės; jūrinės – didelio druskingumo, mažo druskingumo), pagal ph (alkalifilai, acidofilai, indiferentinės), pagal paplitimą (kosmopolitai, šiaurės-alpinės, borealinės).

Anglies makrodalelių ir mikrodalelių tyrimai. nuosėdose aptinkamų anglies mikro-dalelių ir makrodalelių tyrimai suteikia daug žinių apie aplinkos sąlygų pokyčius bei ti-riamo regiono gyventojų istorijos raidą. anglies mikrodalelių tyrimai atliekami kartu su

Geoarcheologija

201

palinologine ar diatomėjų analize, nes šios dalelės iš nuosėdų išsiskiria kartu su minėtais objektais. Paprastai, atsižvelgiant į aptinkamų dalelių dydį, skiriamos dvi grupės: >25 μm (25–50 μm) ir <25 μm. Didesnės dalelės (>25 μm /25–50 μm/) reprezentuoja tiriamoje vietovėje vykusius natūralius (žaibo iškrovos) ar antropogeninės kilmės (gyventojų vyk-dyti miškų deginimai, gyvenvietėse deginti laužai). Mažesniųjų dalelių (<25 μm) kelionė nuo šaltinio iki nuosėdų storymės galėjo trukti ir keliasdešimt kilometrų, todėl jos atspin-di regioninius įvykius. nuosėdų sekose išryškėję anglies mikrodalelių kiekio padidėjimai labai dažnai sutampa ir su sauso klimato laikotarpiais, kurių metu natūralūs gaisrai galėjo būti dažni, ypač spygliuočių miškuose, ir su archeologų bei paleobotanikų nustatytomis antropogeninės veiklos fazėmis.

anglies makroliekanos, aptinkamos nuosėdose, neretai yra tiesioginės gyventojų ūki-nės veiklos „liudininkės“.

Fitolitų tyrimai. fitolitai yra kristalinis darinys, susiformuojantis augalo audiniuose. silicio junginiai yra absorbuojami su vandeniu, o patekę į ląsteles sudaro specifinės for-mos ir struktūros kristalus. augalams sunykus, silicinės struktūros išlieka nuosėdose. kai augalai sudega, fitolitai su pelenais gali pasklisti ir toliau. Šis metodas atliekant aplinkos rekonstrukcijas dažniau taikomas aridiniuose rajonuose, kur kitų augalinių liekanų išliki-mas yra vargiai galimas. fitolitų tyrimai perspektyvūs smėlinėse gyvenvietėse ir palaido-jimuose, degimą patyrusioje aplinkoje (ugniavietėse, degintuose kapuose ir pan.).

literatūra: 1) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleo-geografija). Vilnius, 1990, p. 43–50, 91–102; 2) Kabailienė M. Gamtinės aplinkos raida lietuvoje per 14000 metų. Vilnius, 2006.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius žinote paleobotaninius tyrimų meto-dus? išvardinkite ir glaustai apibūdinkite. 2) Detaliai apibūdinkite sporų-žiedadulkių metodą. 3) kas yra fitolitų tyrimas ir kaip jis atliekamas? 4) ką galima sužinoti atlikus nuosėdose aptinkamų anglies mikrodalelių ir makrodalelių tyrimą?

Seminarų ir pratybų temos1. Geochronologiniai tyrimo metodai: radiometriniai (izotopiniai).2. Geochronologiniai tyrimo metodai: paleontologija.3. Paleobotaniniai tyrimo metodai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Brown A. G. alluvial Geoarchaeology: floodplain archaeology and environmen-

tal change (cambridge Manuals in archaeology). cambridge university Press. 1997; 2) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Quarries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009; 3) Dincauze D. F. environmental archaeology: Principles and Practice. cambridge, 2006; 4) Geology and Palaeoecology for archaeo-logists (Pact), 24. ravello, 1989; 5) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990; 6) Kabailienė M. Gamtinės aplinkos raida lietuvoje per 14000 metų. Vilnius, 2006; 7) Wagner G. A. age Determination of Young

202


rocks and artifacts. Physical and chemical clocks in Quaternary Geology and archa-eology. springer, 1998; 8) Walker M. Quaternary Dating Methods. chichester: john Wi-ley, 2009; 9) Вагнер Г. А. Научные методы датирования в геологии, археологии и истории. Москва, 2006, c. 388–418.

Kvartero gamtinės aplinkos bruožai ir raidaDr. Miglė stančikaitė, lekt. dr. egidijus Šatavičius

Temos anotacija. tai gilinamoji tema į lietuvos kvartero gamtinės aplinkos ir geo-logijos studijas. studentai supažindinami su Žemės raidos, gyvybės atsiradimo ir evoliu-cijos pagrindiniais etapais. Daug dėmesio skiriama stratigrafijai: aptariami pagrindiniai standartinės globalios chronostratigrafinės skalės padaliniai bei Žemės geologinės raidos skalė. išryškinamos kvartero periodo išskyrimo priežastys ir chronologija, kvartero ribų nustatymo problematika. analizuojama kvartero apledėjimų paleogeografija, kontinen-tinių ledyninių skydų formavimosi centrai ir ledyninių dangų išplitimas europoje. apta-riamas lietuvos reljefas, jo raida bei gamtinės sąlygos.

temos studijų metu daugiausia dėmesio skiriama išsamiai kvartero periodo nuogulų ir sedimentacijos analizei bei aptarimui: nuosėdinių uolienų dangoms, egzogeniniams procesams ir diagenezei, nuosėdinių uolienų tekstūrai ir formavimosi ypatumams, kvar-tero nuosėdų storymių genetiniams tipams, terigeninės medžiagos klasifikacijai.

analizuojama upių slėnių ir ežerų dubenų kilmė bei raida, Baltijos jūros geologinė raida.

remiantis įvairių geologinių tyrimų medžiaga, analizuojama ir aptariama lietuvos kvartero gamtinės aplinkos raida per pastaruosius 2,6 mln. m.

Baigę šį modulį, studentai: 1) žino ir geba apibrėžti kvartero periodo išskyrimo krite-rijus ir chronologiją, identifikuoti svarbiausias tyrimų problemas, paaiškinti pagrindines disciplinos sąvokas; 2) žino ir atpažįsta kvartero periodo nuosėdinių uolienų genetinius tipus, žino terigeninės medžiagos klasifikaciją; 3) geba detaliai apibūdinti lietuvos kvar-tero gamtinę aplinką ir jos raidą; 4) geba savarankiškai surasti geologinius duomenis tiriama tematika, juos analizuoti bei interpretuoti; tyrimų rezultatus geba pristatyti žo-džiu ir raštu geoarcheologijos mokslo reikalavimus atitinkančia forma; 5) geba geologijos mokslo žinias taikyti lauko tyrimų sąlygomis, suprasti, interpretuoti, gretinti ir analizuoti litologinių tyrimų rezultatus; 6) geba vartoti specifinius geologinius terminus, korektiškai išreikšti kritiką kitų pasisakymų ar nuomonių atžvilgiu, apibendrinti ir priimti kompro-misines nuomones.

Temos programa1. Žemės sandara ir evoliucija. Kvarteras ir jo vieta Žemės istorijoje.reikšminiai žodžiai: Žemė, kontinentų dreifas, Pangėja, laurazija, Gondvana, gyvy-

bės raida, geologinė skalė, megafauna.

Geoarcheologija

203

sąvokos: astenosfera, litosfera, hidrosfera, atmosfera, biosfera, mantija, kvarteras, pleistocenas, holocenas.

Pagrindiniai Žemės formavimosi etapai:a) prieš 4,566–4,565 mlrd. m. pradėjo telktis saulė ir iš dulkių bei dujų susidarė pir-

mieji smulkūs kūnai – planetezimalės. Šis laikas sąlygiškai vadinamas atskaitos „nuliniu tašku“, nuo kurio prasideda mūsų planetos istorija;

b) praėjus 30–50 mln. metų nuo „nulinio taško“ susitelkė didžioji planetų medžiagos dalis ir įvyko pradinis jos pasiskirstymas į geosferas: geležinį branduolį, silikatinę mantiją ir pirminę, taip pat silikatinę, plutą;

c) maždaug prieš 4,5–4,51 mlrd. metų įvyko labai svarbus Žemei įvykis – ji įgijo savo palydovą Mėnulį. atsiradus Mėnuliui, Žemės kosminės raidos etapas baigėsi ir prasidėjo jos geologinė istorija;

d) per ankstyviausiąjį vystymosi laikotarpį (prieš 4–3 mlrd. m.) Žemėje prasidėjo mantijos medžiagos konvekcija ir litosferos plokščių judėjimas, susidarė pirminė žemy-ninė pluta, atmosfera, skysto vandens vandenynas ir užsimezgė gyvybė.

Žemės rutulio vidaus sandara: vidinis branduolys, išorinis branduolys, mantija, vir-šutinė mantija, pluta. Pagrindinės Žemės sferos: astenosfera, litosfera, hidrosfera, atmos-fera, biosfera.

Žemės raidos geochronologinė skalė, pagrindiniai etapai ir svarbiausieji požymiai. Pagrindiniai gyvybės evoliucijos Žemėje etapai ir kontinentų dreifas: prieš 3–2 mlrd. m. – pirmieji eukarionai; prieš 2–1 mlrd. m. – atsirado ir išplito dumbliai, bestuburiai, molius-kai; prieš 500 mln. m. – pirmieji stuburiniai, dvikvapės žuvys; prieš 400 mln. m. – sausu-mos augalai, prieš 362 mln. m. – amfibijos, rykliai, miškai; prieš 300 mln. m. – vabzdžiai, paparčiai, pelkės; prieš 250 mln. m. – reptilijos, spygliuočiai, pirmieji dinozaurai, Pangėjos superkontinentas; prieš 208–145 mln. m. – klesti didieji dinozaurai, atsiranda ankstyvieji žinduoliai ir paukščiai, vyksta laurazijos ir Gondvanos atskilimas; prieš 145–65 mln. m. – pirmieji žiediniai augalai, dinozaurų išnykimas, didžiųjų kontinentų atsiskyrimas; prieš 65–2,6 mln. m. – ankstyvieji primatai, primityvūs banginiai; prieš 6 mln. m. – ankstyvieji hominidai, prieš 2,6 mln. m. – žmogaus evoliucija, ledynmečių laikotarpis.

kvartero periodo išskyrimo priežastys ir chronologija (pastarieji 2,6 mln. m.). kvarte-ro ribų nustatymo argumentai. kvartero vidinė nomenklatūra (pleistocenas ir holocenas). klimato kaita. kvartero klimatinių pokyčių priežastys. astronominė klimato svyravimų teorija (Milankovičiaus ciklas): ekscentriciteto arba orbitos formos kaita (elipsinė-apskri-ta), periodiškumas – 100 000 metų; Žemės sukimosi ašies polinkio į orbitos plokštumą kaita (periodiškumas 41 000 metų), Žemės ašies precesijos arba saulėgrįžos ir lygiadienių pozicijų kaita (periodiškumas 21–25 tūkst. m.). atmosferos sudėties staigus kitimas – šilt-namio efektas (co2, ch4, co, n2o, no dujos).

Pleistocenas – ledynmečių ir tarpledynmečių epocha. holocenas – dabartinio tarple-dynmečio epocha. tarpiniai terminai – vėlyvasis ledynmetis, poledynmetis, senasis ho-

204


locenas. nuskendusių šelfinių struktūrų (Beringija, Dogerlandas) problema. Megafauna ir gyvūnijos išmirimas vėlyvojo ledynmečio pabaigoje.

literatūra: 1) Motūza G. iš kur atėjome. Žemės ir gyvybės raida. Vilnius, 2008, p. 16–84; 2) Česnulevičius A. Geomorfologija. Vilnius, 1998, p. 25–44.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Glaustai apibūdinkite pagrindines Žemės sfe-ras. 2) Į kokias dalis skirstoma vidinė Žemės rutulio sandara? 3) apibūdinkite pagrin-dinius Žemės raidos geochronologinės skalės etapus. 4) Detaliai apibūdinkite gyvybės atsiradimo Žemėje pagrindinius etapus. 5) kokios yra kvartero epochos išskyrimo prie-žastys ir jo chronologinės ribos? 6) kokios yra astronominės kvartero klimatinius poky-čius nulėmusios priežastys?

2. Stratigrafija.reikšminiai žodžiai: stratigrafinis padalinys, stratotipinis pjūvis, eonotema (eonas),

eratema (era), sistema (periodas), skyrius (epocha).sąvokos: stratigrafija, litostratigrafija, biostratigrafija, chronostratigrafija, klimatos-

tratigrafija, magnetostratigrafija, osciliacija.stratigrafija nagrinėja Žemės plutos sluoksnių klostymosi seką, geologinių kūnų san-

darą bei erdvinę padėtį, jų koreliaciją, santykinį bei absoliutinį amžių. uolienų stratigra-finės klasifikacijos ir nomenklatūros taisyklės. stratigrafijos bendrieji ir fundamentalūs principai. stratigrafiniai padaliniai (stratonai, vienetai). stratotipinis pjūvis. stratigrafijos dalys ir šakos: litostratigrafija, biostratigrafija, chronostratigrafija, klimatostratigrafija, magnetostratigrafija.

Pagrindiniai standartinės globalios chronostratigrafinės (geochronologinės) skalės padaliniai: eonotema (eonas) – fanerozojus, eratema (era) – kainozojus, sistema (perio-das) – kvarteras, skyrius (epocha) – pleistocenas, holocenas.

kvartero sistemos (periodo) klimatostratigrafinius padalinius sudaro: skaidma – su-sidariusios nuosėdos apima kelis didelius klimato ritmus; skirsnis – priskiriamos kelių ritmų nuosėdos (ledynmečių ir tarpledynmečių); pakopa (klimatolitas) – priskiriamos nuosėdos, susidariusios globaliojo pašaltėjimo (ledynmečio) arba pašiltėjimo (tarpledyn-mečio) metu – turi turėti stratotipą; stadialas – priskiriamos nuosėdos, susidariusios ma-žesnio masto klimato atšalimo (kriostadialas) arba atšilimo (termostadialas) metu – turi turėti stratotipą; fazialas – kai klimatiniai pakitimai lemia vietinius landšafto bei ledyno dinamikos pokyčius – turi turėti stratotipą; osciliacija – priskiriamos nuosėdos, susida-riusios dėl nežymių klimato pokyčių, kurios lėmė nedidelius ledyno paplitimo pokyčius ribotame areale.

kvartero sistemos (periodo) litostratigrafinius padalinius sudaro: serija (skirsnio ran-go atitikmuo), svita, posvitė, pluoštas, sluoksnis.

skirtingų stratigrafinių klasifikacijų tarpusavio koreliavimas.literatūra: 1) Grigelis A., Kondratienė O., Paškevičius J., Jankauskas T., Satkūnas J.

lietuvos stratigrafijos vadovas. Vilnius, 2000; 2) Jankauskas T. teorinė ir taikomoji strati-grafija. Vilnius, 2005; 3) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnus, 1990, p. 70–91.

Geoarcheologija

205

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) ką nagrinėja stratigrafija? 2) išvardinkite ir paaiškinkite stratigrafijos bendruosius ir fundamentaliuosius principus. 3) išvardinkite pagrindinius standartinės globalios chronostratigrafinės (geochronologinės) skalės pa-dalinius. 4) išsamiai paaiškinkite, kas yra stratotipinis pjūvis.

3. Ledynmečių ir tarpledynmečių epochos.reikšminiai žodžiai: nemuno ledynmetis, vėlyvasis ledynmetis, holocenas, biolingas,

aleriodas, driasas, preborealis, borealis, atlantis, subborealis, subatlantis.sąvokos: ledynmetis, tarpledynmetis, chronozona.kvartero apledėjimų paleogeografija europoje ir Šiaurės amerikoje. kontinentinių

ledyninių skydų formavimosi centrai. ledyninio ledo fizinės savybės. ledyninių dangų išplitimas ir jų ribos europoje. Paskutiniojo ledynmečio ypatumai Šiaurės amerikoje ir eurazijoje. ledynmečių epochos ir pagrindiniai jų bruožai:

nemunas (Weichselian, Wurm) – 122.000–10.000 BP;Medininkai (Warthe, Riss) – 198.000–132.000 BP;Žemaitija (Saale, Riss) – 302.000–252.000 BP;Dainava (Elsterian 2, Mindel) – 480.000–428.000 BP;Dzūkija (Elsterian 1, Mindel) – 687.000–512.000 BP;kalviai (Menapian, Giunz) – ~1 300.000– ~970.000 BP.tarpledynmečių epochos ir pagrindiniai jų bruožai:holocenas (Holocene) – <10.000 BP;Merkinė (Eemian, Riss-Wurm) – 132.000–122.000 BP;snaigupėlė? (Drenthe-Warthe?) – 252.000–198.000 BP;Butėnai (Holsteinian, Mindel-Riss) – 408.000–302.000 BP;turgeliai (Voigstedt?) – 512.000–480.000 BP;Vindžiūnai (Cromerian) – ~970.000–687.000 BP;Daumantų priešledynmetis (Eburonian) ~1 800,000–1 300,000 BP.nemuno (Weichselian) apledėjimas: atskiri etapai ir maksimalus paplitimas prieš

24–18 tūkst. m. nemuno (Weichselian) ledyno recesijos eiga Baltijos jūros rytinėje pa-krantėje: Grūdos (Brandenburgo), Žiogelių (frankfurto) ir rytų lietuvos (Pomeranijos) stadijos, Pietų lietuvos, Vidurio lietuvos, Šiaurės lietuvos ir pajūrio fazės.

Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno stratigrafija. Vėlyvojo ledynmečio ir holoceno chro-nozonų pavadinimai, šiuo metu vartojami Šiaurės Vakarų europoje, pasiūlyti a. Blytto ir r. sernanderio. Vėlyvojo ledynmečio chronozonos:

seniausias driasas (Oldest Dryas) (>13,0 c14 kyr BP; >14,7 cal kyr BP);biolingas (Bölling) (13,0–12,3 c14 kyr BP; 14,7–14,1 cal kyr BP);senesnysis driasas (Older Dryas) (12,3–11,9 c14 kyr BP; 14,1–13,9 cal kyr BP);aleriodas (Alleröd) (11,9–10,9 c14 kyr BP; 13,9–12,9 cal kyr BP);jaunesnysis driasas (Younger Dryas) (10,9–10,0 c14 kyr BP; 12,9–11,6 cal kyr BP).holoceno chronozonos:preborealis (Preboreal) (10,0–9,0 c14 kyr BP; 11,6–9,9 cal kyr BP);

206


ankstyvasis borealis (Early Boreal) (9,0–8,1 c14 kyr BP; 9,9–8,9 cal kyr BP);vėlyvasis borealis (Late Boreal) (8,1–8,0 c14 kyr BP; 8,9–7,8 cal kyr BP);ankstyvasis atlantis (Early Atlantic) (8,0–6,5 c14 kyr BP; 7,8–7,4 cal kyr BP);vėlyvasis atlantis (Late Atlantic) (6,5–5,0 c14 kyr BP; 7,4–4,8 cal kyr BP);ankstyvasis subborealis (Early Subboreal) (5,0–4,0 c14 kyr BP; 4,8–4,1 cal kyr BP);vėlyvasis subborealis (Late Subboreal) (4,0–2,5 c14 kyr BP; 4,1–2,6 cal kyr BP);ankstyvasis subatlantis (Early Subatlantic) (2,5–1,0 c14 kyr BP; 2,6–0,9 cal kyr BP);vėlyvasis subatlantis (Late Subatlantic) (1,0–0 c14 kyr BP; 0,9 cal kyr BP–1950 aD).lietuvos kvartero geologinis žemėlapis. kvartero nuogulų storis ir jo mažėjimas šiau-

rės kryptimi.literatūra: 1) Кондратене О. Стратиграфия и палеогеография квартера Литвы по

палеоботаническим данным. Вильнюс, 1996; 2) Baltrūnas V. Pleistoceno stratigrafija ir koreliacija (metodiniai klausimai). Vilnius, 1995; 3) Guobytė R., Statkūnas J. Pleistocene Glaciations in lithuania // Developments in Quaternary sciences. Vol. 15, 2011, p. 231–246; 4) Kabailienė M. Gamtinės aplinkos raida lietruvoje per 14000 metų. Vilnius, 2006.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokiuose geografiniuose regionuose formuoja-si kontinentiniai ledyniniai skydai ir kodėl? 2) išvardinkite ir glaustai apibūdinkite ledyn-mečių epochas lietuvoje. 3) išsamiai apibūdinkite dabartinį tarpledynmečio laikotarpį lietuvoje.

4. Nuosėdos, jų kilmė ir sandara.reikšminiai žodžiai: nuosėdos / nuogulos, molis, aleuritas, smėlis, žvirgždas, gargž-

das, rieduliai.sąvokos: uoliena, mineralas, petrologija, petrografija, terigeninė medžiaga.Žemės plutą sudarančios uolienos. uolienos ir jų skirstymas pagal kilmę: magminės,

metamorfinės, nuosėdinės. uolienas sudarantys mineralai. Petrografija ir petrologija.nuosėdinių uolienų ypatumai ir dangos. egzogeniniai procesai ir diagenezė. nuosė-

dinių uolienų tekstūra ir formavimosi ypatumai. terigeninė medžiaga ir jos apsizulini-mo laipsnis. terigeninių nuosėdų klasifikacija pagal dalelių dydį (molis, aleuritas, smė-lis, žvirgždas, gargždas, rieduliai; guralas, žabaras, luistai), formą (apvalios, kampuotos), susicementavimą (argilitas, aleurolitas, smiltainis, gravelitas, gargždo konglomeratas, riedulių konglomeratas; guralitas, žabaro brekčija, luistų brekčija). terigeninių nuosėdų išrūšiavimo koeficientas ir tai nulėmę gamtiniai procesai. Biogeninės / organogeninės nuosėdos (diatomitas, kriauklainis, sapropelis, durpės) ir jų susidarymą lėmę procesai. chemogeninės nuosėdos (karbonatai (kreida, klintis), geležies hidroksidai (balų rūda), akmens druska ir kt.) ir jų susidarymo ypatybės.

kvartero nuosėdų storymių genetiniai tipai ir jų ypatumai. Ežerinės nuosėdos (limninės) – sapropelis, dumblas, gėlavandenės klintys (ežerinis

mergelis). suklostytos stovinčio vandens.Upinės nuosėdos (aliuvinės) – aleuritas, smėlis, žvirgždas su didesne ar mažesne or-

ganogeninių nuosėdų priemaiša. suklostytos tekančio vandens. Būdingas įkypas sluoks-niuotumas. aliuvio tipai: vaginis, salpinis, senvaginis.

Geoarcheologija

207

Jūrinės nuosėdos – smėlis, molis, aleuritas, dumblas, sapropelis. Dažnai praturtintos organinėmis nuosėdomis.

Versmių nuosėdos – klintinis tufas, geležies hidroksidas. formuojasi gruntinio van-dens iškrovų žemės paviršiuje vietose.

Eolinės nuosėdos – smėlingos nuogulos, gali būti praturtintos organine medžiaga. Du tipai eolinių kopų: pajūrinės ir kontinentinės.

Palaidoti dirvožemiai – tai eolinių, jūrinių, ežerinių nuogulų storymių užkloti dirvo-žemiai, kuriuos sudaro įvairios granuliometrinės sudėties terigeninė medžiaga su orga-ninės medžiagos priemaiša.

Pelkinės nuosėdos (biogeninės) – durpės. Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją skiriami trys durpynų tipai: aukštapelkės (maitinamos kritulių, auga labai rūgščią ter-pę toleruojantys augalai), žemapelkės (maitinami paviršiniu ir gruntiniu vandeniu, auga mažesnį rūgštingumą toleruojantys augalai), mišraus tipo (pradeda formuotis, kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį). Priklausomai nuo vyraujančių augalų bendri-jų, formuojasi skirtingos durpių rūšys: raistinės (alksninės, beržinės, eglinės ir pušinės); plynraistinės (medieninės-viksvinės, medieninės-nendrinės, medieninės-žaliasamani-nės, medieninės-kimininės); žolinės (asiūklinės, puplaiškinės, nendrinės, viksvinės-nen-drinės); samaninės (žaliasamaninės ir kimininės).

Olų nuogulos (speleotemos) – stalaktitai ir stalagmitai – kristalizuoti mineralai (pa-prastai įvairios druskos, dažniausiai karbonatai), kurių cheminėje sudėtyje, izotopų kai-toje, susikaupusiose floros ir faunos liekanose atsispindi aplinkos sąlygų pokyčiai.

Ledo storymės – susikaupusios Žemės ašigaliuose bei teritorijose, kurios išliko aple-dėjusios didesnę kvartero epochos dalį (pvz., Grenlandija, kalnų ledynai skandinavijoje), atspindi regiono ir visos planetos ekologinių sąlygų pasikeitimus.

Antropogeniniai sluoksniai – kultūriniai sluoksniai. Betarpiškai žmogaus gyvenamo-joje aplinkoje suformuotos nuogulų ir nuosėdų storymės, kurių litologinė sudėtis būna labai įvairi.

literatūra: 1) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recording and understanding fossil and archaeological remains found in British Qu-arries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009, p. 52–64; 2) Kabailienė M. lie-tuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnus, 1990, p. 51–70; 3) Šinkūnas P., Jurgaitis A. ledyninių nuogulių litologija ir sedimentacija. Vilnius, 1998.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite ir apibūdinkite pagrindinius uolie-nų tipus pagal kilmę. 2) kas yra terigeninės nuosėdos? terigeninių nuosėdų klasifikacija pagal dalelių dydį, formą ir susicementavimą. 3) Glaustai apibūdinkite pelkines nuogu-las. 4) išsamiai apibūdinkite kvartero nuosėdų storymių genetinius tipus ir jų ypatumus.

5. Lietuvos reljefas, fizinis-geografinis rajonavimas, dirvožemiai ir klimatas.reikšminiai žodžiai: reljefas, dirvožemiai, dirvodara, klimatas, oro masės.sąvokos: orografija, fizinis-geografinis rajonavimas, aukštumos, žemumos, plynaukštė.lietuvos fizinė geografija. lietuvos teritorijos orografinis savitumas ir jį sudarantys ele-

mentai: aukštumos, žemumos. lietuvos aukštumos: Baltijos (sūduvių, Dzūkų, aukštaičių)

208


ir Žemaičių. Pagrindiniai bruožai ir reljefą formuojantys elementai. lietuvos žemumos: Pa-jūrio, Vidurio lietuvos, Pietryčių lietuvos. Pagrindiniai bruožai ir reljefo ypatumai.

lietuvos teritorijos fizinis-geografinis rajonavimas: Baltijos duburio žemumų sritis, kuršo-Žemaičių aukštumų sritis, Vidurio lietuvos žemumų sritis, Baltijos aukštumų sritis, Pietryčių lietuvos zandrinių lygumų sritis, priešpaskutinio apledėjimo moreninių aukštumų sritis. Pagrindiniai bruožai ir ribos, vidinis rajonavimas.

Dirvožemiai. Dirvožemių sudėtis ir genetiniai tipai. Dirvožemių horizontai ir sluoks-niai. natūralūs dirvodaros procesai: jaurėjimas, velėnėjimas, pelkėjimas / glėjėjimas. Dir-vodaros raida vėlyvajame ledynmetyje ir holocene. augalijos danga ir ypatybės.

lietuvos klimatas. oro temperatūros teritorinis ir sezoninis pasiskirstymas. krituliai, jų kiekio sezoninis ir teritorinis pasiskirstymas. oro masių judėjimo teritoriniai ir sezo-niniai svyravimai bei ypatumai. ekstremalūs gamtos reiškiniai lietuvoje.

literatūra: 1) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleo-geografija). Vilnus, 1990, p. 111–117; 2) Kabailienė M. Gamtinės aplinkos raida lietuvoje per 14000 metų. Vilnius, 2006, p. 18–53; 3) Kudaba Č. lietuvos aukštumos. Vilnius, 1983.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išsamiai apibūdinkite lietuvos aukštumas. 2) Į kokius fizinius-geografinius rajonus skirstoma lietuvos teritorija? Pagrindiniai bruo-žai ir ribos, vidinis rajonavimas. 3) Glaustai apibūdinkite dirvodaros procesus. 4) Glaus-tai apibūdinkite lietuvos klimatą.

6. Reljefo kilmė ir sandara.reikšminiai žodžiai: morena, ozas, keimas, keiminė terasa, drumlinas, zandrinė lygu-

ma, delta, rina, upių terasos.sąvokos: geomorfologija, glacialinė aplinka, periglacialinė aplinka, glacialinės nuogu-

los, fliuvioglacialinės nuogulos, limnoglacialinės nuogulos.reljefo formų kilmė ir sandara. Geomorfologija – mokslas apie Žemės reljefo for-

mas, jų susidarymo ir vystymosi dėsningumus ir apie procesus, sukūrusius reljefą. Žemės paviršiaus nuogulų ir reljefo formų kilmės nustatymas pagal litologinius, struktūrinius, tekstūrinius, morfologinius požymius.

reljefą formuojanti ledynų ir ledyninių srautų veikla. Glacialinė aplinka – paviršiaus ruožas ar zona, padengta ledyno skydo ir veikiama jo vidinių procesų. Periglacialinė aplinka: paviršiaus ruožas ar zona palei ledyno skydo ar kupolo pakraštį, nepadengta ledu, bet patirianti ledyninį režimą. Periglacialinėmis dažnai vadinamos ne tik kriogeni-nių procesų paveiktos nuogulos, bet ir eolinės nuogulos, liosai.

apledėjimo srityse tirpstančio (atsitraukiančio) ar osciliuojančio ledyno sausumos paviršiuje paliktos nuogulos / nuosėdos yra skirstomos į glacialines, fliuvioglacialines, limnoglacialines.

Glacialinės nuogulos. Morena ir jos tipai: šoninė morena, vidurinė morena, galinė (pakraštinė) morena, abliacinė morena, dugninė morena. Moreninė medžiaga formuoja įvairias reljefo formas: kraštiniai moreniniai dariniai formuoja įvairaus aukščio kalvas, gūbrius ir jų virtines: supilama tirpstant ledui ar sustumiama ledyno transgresijos metu;

Geoarcheologija

209

dugninė morena suformuoja morenines lygumas: jos susidaro ištirpus ledui ir jo kūne susiklosčius buvusioms terigeninėms nuosėdoms.

fliuvoglacialinės nuogulos. tirpstančio ledyno paviršiumi, vidiniais ir poledyniniais kanalais tekantys galingi vandens srautai perplauna moreninę medžiagą ir perklosto ją savo judėjimo kelyje jau išėję iš po ledyno. Paprastai tai vandens srautų gerai išrūšiuo-tos nuosėdos, dažniausiai įvairios granuliometrinės sudėties smėlis, kuriame nėra jokių organinės kilmės nuosėdų. išskiriamos ledyno vidinės (intraglacialinės) ir prieledyninės (periglacialinės) genetinės nuogulos. ledyno vidinių (intraglacialinių) nuogulų sufor-muotos reljefo formos: ozai, keimai, keiminės terasos, drumlinai. Prieledyninių (perigla-cialinių) nuogulų suformuotos reljefo formos: zandrai (zandrinės lygumos), deltos, rinos, aukštutinės upių terasos.

limnoglacialinės nuogulos. ledyno patvenktuose baseinuose, prieledyniniuose eže-ruose suklostytos gerai išrūšiuotų nuosėdų storymės, kurias sudaro aleurito bei molio dalelės, kartais su smėlio linzėmis, kuriose nėra jokių organinės kilmės nuosėdų. tokių baseinų pakraščiuose kaupėsi smėlingi aleuritai, o vidinėse dalyse – varviniai (juostuoti) moliai. limnoglacialinės nuosėdos formuoja lygumas bei terasas, sudaro kalvų masyvus, dengia atskirų kalvų (keimų) viršūnes.

literatūra: 1) Šinkūnas P., Jurgaitis A. ledyninių nuogulų litologija ir sedimentacija. Vilnius, 1998; 2) Česnulevičius A. Geomorfologija. Vilnius, 1998, p. 167–184; 3) Česnule-vičius A. lietuvos reljefas: morfografiniai ir morfometriniai aspektai. Vilnius, 1999.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) ką tyrinėja geomorfologijos mokslas ir kokios šio mokslo sąsajos su archeologija? 2) išsamiai apibūdinkite, į kokias grupes skirstomos apledėjimo srityse tirpstančio ar osciliuojančio ledyno sausumos paviršiuje paliktos nuo-gulos / nuosėdos. 3) Moksliškai paaiškinkite, kas yra ozas, keimas, drumlinas. kokios jų susiformavimo aplinkybės? 4) išsamiai paaiškinkite, kuo panašios ir kuo skiriasi šoninė, vidurinė, galinė (pakraštinė), abliacinė ir dugninė morenos.

7. Baltijos jūros raida.reikšminiai žodžiai: Baltijos jūra, Baltijos ledyninis ežeras, joldijos jūra, ancyliaus

ežeras, litorinos jūra, Postlitorinos jūra, kuršių nerija, gintaras.sąvokos: transgresija, regresija, izostatinis kilimas.Baltijos jūros pirmtakė Merkinės (Eemian) tarpledynmečiu, pagrindinės jungtys su

vandenynu. Baltijos jūra nemuno ledynmečiu. Prieledyninių baseinų formavimasis išil-gai ledyno pakraščio tirpstant nemuno ledynui (>15.000 m. BP).

Baltijos ledyninio ežero stadija (13.000–11.600 m. BP): jungtys su vandenynu, nuo-gulos ir jų paplitimas. Baltijos ledyninio ežero finalinis drenažas prie Billingeno (apie 11.600 m. BP).

Joldijos jūra (11.600–10.700 m. BP): vandens druskingumas, jungtys su vandenynu, vandens lygio kritimas. Buvusi kranto linija ir nuogulos.

Ancyliaus ežeras (10.700–8.700 m. BP): vandens lygio svyravimai, jungtys su vande-nynu, nuogulos.

210


Litorinos jūra (8.700–3.700 m. BP): jungtys su vandenynu, vandens druskingu-mas, nuosėdos ir jų paplitimas. Vandens lygio svyravimai – trys transgresijos: pirmoji (l1) – 8.300–8.000 m. BP (ankstyvasis atlantis), vandens lygis tarp –10 ir –6 m, krantai raižyti, gausu įlankų; antroji (l2) – 7.700–6.700 m. BP (vėlyvasis atlantis), maksimali transgresija, vandens lygis keliais metrais aukščiau dabartinio, apsemta pietinė Baltijos pakrantė. jūros atsitraukimo metu dėl eolinių procesų įlankos buvo izoliuotos; trečioji (l3) – 4.700–4.100 m. BP (ankstyvasis subborealis), trumpalaikė nedidelė transgresija.

Postlitorinos jūra (3.700 m. BP iki dabar): jungties su vandenynu mažėjimas, vandens druskingumas, vandens lygio svyravimai.

kuršių nerijos atsiradimas ir pagrindiniai formavimosi etapai. Gintaringų nuogulų paplovimas ir pernešimas litorinos jūros laikotarpiu.

floros ir faunos rūšinė sudėtis ir jos kaita per paskutiniuosius 15 tūkst. m.literatūra: 1) Gudelis V. lietuvos įjūris ir pajūris. Vilnius, 1998, p. 57–122, 137–156,

277–293, 302–333; 2) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnius, 1990, p. 141–154; 3) Šečkus J. study of the south-eastern Baltic sea development applying geological modeling methods. Doctor dissertation: physical sciences, geology (05 P). Vilnius, p. 2009.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie yra pagrindiniai Baltijos jūros raidos eta-pai vėlyvajame ledynmetyje ir holocene? 2) apibūdinkite kranto liniją atskirais Baltijos jūros raidos etapais. 3) kokia litorinos jūros maksimalios transgresijos reikšmė lietuvos pajūrio kraštovaizdžiui?

8. Upių ir ežerų raida.reikšminiai žodžiai: hidrografinis tinklas, ežerotyra, upėtyra, sąnašavimas, meandra-

vimas, erozinė bazė.sąvokos: baseinas, slėnis, terasa, termokarstas, rina, lateralinis senslėnis, atabradas.lietuvos hidrografinis tinklas. upių ir ežerų pagrindinė terminija: baseinas, erozinė

bazė, vandeningumas, upės išilginis profilis, maistingumas, slėnis, terasos.upėtyra. upių slėnių raida vėlyvajame ledynmetyje ir holocene. lateralinių senslėnių

formavimasis išilgai atsitraukiančio ledyno pakraščio (marginaliniai senslėniai Švenčio-nėliai–Vilnius–Varšuva–Berlynas–hamburgas, Dauguva–Šventoji). izostatinių žemės paviršiaus judesių įtaka upyno persiformavimui. upių gilinamoji erozija, sąnašavimas ir meandravimas. upių slėniai: kanjoniniai ir terasiniai. upių slėnių sandara: terasos ir jų lygiai, salpa.

ežerotyra. ežerų dubenų genetiniai tipai: glacialiniai (liekaniniai, patvenktiniai, kalvoto moreninio reljefo, ledo luistų guoliniai, rininiai, evorziniai, sudėtingieji), postglacialiniai (upiniai senvaginiai, karstiniai, jūriniai), antropogeniniai. termokarsto įtaka ežerų dube-nų regeneracijai. ežerų raida vėlyvajame ledynmetyje ir holocene. ežerų raidos veiksniai: mityba, hidrodinaminiai procesai, terigeninių, organinių ir cheminių nuosėdų prietaka ir formavimasis, vandens rūgštingumas ir temperatūrinis režimas. ežerų pelkėjimas.

Geoarcheologija

211

literatūra: 1) Kabailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleo-geografija). Vilnus, 1990, p. 117–140; 2) Česnulevičius A. Geomorfologija. Vilnius, 1998, p. 99–131.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Detaliai apibūdinkite ežerų dubenų genetinius tipus. 2) kokie upių terasų formavimosi ypatumai lietuvoje? 3) Palyginkite: kokia yra upių ir ežerų slėnių kilmės bei raidos tarpusavio koreliacijos galimybė? nurodykite, kaip kinta terasiniai slėniai einant šiaurės pietų kryptimi.

Seminarų ir pratybų temos1. Kvartero nuosėdų storymių genetiniai tipai ir jų ypatumai. 2. Baltijos jūra ir jos raidos etapai.3. Ežerų slėnių tipai ir jų raida.

Rekomenduojama literatūra: 1) Baltrūnas V. Pleistoceno stratigrafija ir koreliacija (metodiniai klausimai). Vilnius,

1995; 2) Buteux S., Chambers J., Silva B. Digging up the ice age: recognising, recor-ding and understanding fossil and archaeological remains found in British Quarries. a Guide and Practical handbook. oxford, 2009; 3) Česnulevičius A. Geomorfologija. Vilnius, 1998; 4) Grigelis A., Kondratienė O., Paškevičius J., Jankauskas T., Satkūnas J. lietuvos stratigrafijos vadovas. Vilnius, 2000; 5) Gudelis V. lietuvos įjūris ir pajūris. Vilnus, 1998; 6) Jankauskas T. teorinė ir taikomoji stratigrafija. Vilnius, 2005; 7) Ka-bailienė M. lietuvos holocenas (tyrimo metodai, stratigrafija ir paleogeografija). Vilnus, 1990; 8) Kabailienė M. Gamtinės aplinkos raida lietuvoje per 14000 metų. Vilnius, 2006; 9) Šinkūnas P., Jurgaitis A. ledyninių nuogulų litologija ir sedimentacija. Vilnius, 1998; 10) Stančikaitė M. Gamtiniai ir žmogaus veiklos sąlygoti aplinkos pokyčiai lietuvos te-ritorijoje vėlyvajame ledynmetyje ir holocene. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2000; 11) Wilson R. C. L., Drury S. A., Chapman J. L. The Great ice age. The open uni-versity, 2000; 12) Кондратене О. Стратиграфия и палеогеография квартера Литвы по палеоботаническим данным. Вильнюс, 1996.

212

osteologija

Modulio tikslas – archeologijos bakalaurantūros studentams suteikti žinių, padėti įgyti praktinių įgūdžių, gebėjimų ir kompetencijų žmogaus ir gyvūnų osteologijos srityje, būtinų lauko tyrimų metu bei ruošiantis tolesnėms studijoms.

Modulio temos:• Anatomijos ir fiziologijos pagrindai;• Žmogaus skeleto anatomija;• Dantų anatomija;• Gyvūnų griaučių ir dantų anatomija, pirminė analizė;• Gyvūnų kaulų ir dantų antrinė analizė;• Laboratoriniai tyrimai, teisiniai ir etiniai klausimai.

Anatomijos ir fiziologijos pagrindaiProf. dr. rimantas jankauskas, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė

Temos anotacija. temos tikslas – suteikti būtinų žinių tolesnėms žmogaus ir gyvūnų osteologijos studijoms. studentas turi įsisąmoninti, kad archeologinių tyrimų metu ran-dami palaikai (kaulai ir dantys) yra anksčiau gyvenusio organizmo sudėtinės dalys ir turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į visą organizmą. išklausęs temą ir atsiskaitęs už ją, stu-dentas išmano anatominės terminijos pagrindus (ašys, plokštumos, kryptys, lietuviškų ir lotyniškų terminų sudarymo principai); žino bendruosius žmogaus ir gyvūnų biologijos dėsningumus: gyvų organizmų sandaros hierarchinius principus (ląstelės, audiniai, organų sistemos), genetikos ir paveldimumo pagrindus, organizmo raidą (embriogenezės etapus ir elementus); išmano organų sistemų (dangos, judėjimo, nervų, endokrininės, virškinimo, kvėpavimo, apytakos, šalinimo, dauginimosi) anatomijos ir fiziologijos principus.

Temos programa1. Įvadas į anatomiją ir fiziologiją: objektas, tyrimo metodai, istorijos metmenys,

anatominė terminija. Kūno ertmės.reikšminiai žodžiai: anatomija, fiziologija, anatomijos ir fiziologijos istorija.sąvokos: kūno sandara, kūno funkcijos, nomina anatomica.Įvadinės paskaitos metu studentai supažindinami su anatomijos ir fiziologijos tyrimo

objektais, anatomijos subdisciplinomis (makroskopinė, mikroskopinė anatomija, histo-logija ir embriologija, sisteminė ir regionų anatomija, radiografinė anatomija, patologinė anatomija), šiuolaikiniais vaizdinimo būdais (rentgenologija, kompiuterinė tomografija, ultagarsinis tyrimas, magnetinis rezonansas, pozitronų emisijos tomografija), anatomijos ir fiziologijos istorija, šiuolaikine anatomijos terminija, jos sudarymo principais, apžvel-giamos kūno dalys ir kūno ertmės.

osteologija

213

Pagrindinė literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankaus-kas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidyk-la, 2008, t. 1, p. 17–46; 2) Tortora G. J., Nielsen M. Principles of human anatomy (12th ed.). john Wiley and sons, inc. p. 1–21.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite anatomijos subdisciplinas. 2) Pa-teikite pavyzdžių, kaip siejasi kūno struktūros ir funkcijos. 3) išvardinkite savo kūno da-lis (lietuviški ir lotyniški pavadinimai). 4) išvardinkite šiuolaikinius medicininio vaizdi-nimo metodus. 5) išvardinkite žymiausius antikos, renesanso, naujųjų laikų anatomus. 6) nupasakokite anatomijos raidą lietuvoje.

2. Nuo ląstelės iki organizmo. Ląstelės sandaros elementai. Ląstelių dalijimasis. Au-diniai. Organų sistemos.

reikšminiai žodžiai: citolema, ląstelės branduolys, citoplazma, mitozė, mejozė, epite-linis, jungiamasis, raumeninis, nervinis audiniai.

sąvokos: ląstelė, audiniai, organų sistemos.Paskaitoje apžvelgiami ląstelės sandaros elementai (citolema, branduolys, citoplazma,

citplazmos organelės), ląstelės fiziologijos pagrindai, ląstelių dalijimasis (mitozė, amitozė, mejozė). apibūdinami organizmo organus sudarantys audiniai (epitelinis, jungiamasis, raumeninis, nervinis) ir jų rūšys. trumpai apžvelgiamos organų sistemos.

Pagrindinė literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankaus-kas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto lei-dykla, 2008, t. 1, p. 47–51, 90–114; 2) Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija. kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2002, p. 13–44; 3) Tortora G. J., Nielsen M. Principles of human anatomy (12th ed.). john Wiley and sons, inc., p. 24–87.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite ląstelės sudėtines dalis. 2) apibū-dinkite ląstelės gyvybinį ciklą. 3) išvardinkite ląstelės dalijimosi būdus. 4) išvardinki-te audinių rūšis. 5) apibūdinkite epitelinio audinio funkcijas. 6) apibūdinkite jungia-mojo audinio rūšis. 7) kas yra homeostazė? 8) išvardinkite raumeninio audinio rūšis. 9) apibūdinkite nervinį audinį. 10) apibūdinkite sąvokas „organas“, „organų sistema“. 11) išvardinkite organų sistemas.

3. Molekuliniai paveldimumo pagrindai.Paskaitoje trumpai apžvelgiama genetikos istorija, paveldimumo molekulių (Dnr)

struktūra, Dnr ląstelėje, Dnr replikacija, genas kaip Dnr molekulės dalis, genų rūšys, genų raiška, genetinės informacijos perdavimas ląstelių lygiu, citogenetikos elementai, mitochondrinė Dnr. Baltymų sintezė. Geno ir alelio sąvokos. Mutacijos. Genų žemė-lapis. Paveldimumo principai: autosominiai dominantiniai, recesyviniai, su lytimi susi-ję požymiai. supažindinama su lietuvos populiacinės genetikos pasiekimais. seminarų metu studentai braižo savo genealoginį medį, sprendžia ir aptaria genetikos uždavinius.

reikšminiai žodžiai: Dnr struktūra, molekulinė genetika, citogenetika, populiacinė genetika.

214


sąvokos: paveldimumas, Dnr, genas, alelis, mutacijos, genomas.Pagrindinė literatūra: Kučinskas V. Genetika. Vadovėlis aukštųjų mokyklų slaugos ir

socialinių mokslų bei aukštesniųjų medicinos mokyklų studijoms. kaunas: Šviesa, 2001, p. 6–89, 160–171.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) iš ko sudaryti nukleotidai ir Dnr molekulė? 2) kaip vyksta Dnr sintezė? 3) kaip sudarytas genas? 4) kas yra genomas? 5) kuo mi-tochondrijų Dnr skiriasi nuo branduolio Dnr? 6) kas yra genetinis kodas? 7) kas yra polipeptidų sintezė? 8) kokie yra genų raiškos reguliavimo ypatumai? 9) kas yra chro-mosoma ir kokia jos paskirtis? 10) kokios chromosomos vadinamos homologinėmis? 11) kokį chromosomų rinkinį turi somatinė ir lytinė ląstelė? 12) kokie genai yra aleliniai ir kuo jie skiriasi nuo nealelinių? 13) kas yra fenotipas ir kas lemia jo susiformavimą? 14) kokie galimi skirtingų alelių genotipų variantai? 15) kas yra genų sankiba? 16) ko-kios yra pagrindinės genų sąveikų grupės? 17) ar žmogui galioja Mendelio dėsniai?

4. Embriologijos metmenys.reikšminiai žodžiai: embriogenezė, gametogenezė, apvaisinimas, segmentacija, im-

plantacija, gastruliacija, gemaliniai lapeliai.sąvokos: embriogenezė, embrionas, vaisius, gametos, ektoderma, mezoderma, endo-

derma, chorionas, placenta.Paskaitoje nusakoma embriologijos sąvoka, prenatalinės raidos laikotarpiai, aptaria-

ma gametogenezė (kiaušialąstės ir spermatozoido raida), apvaisinimas, segmentacija, implantacija, gastruliacija, gemaliniai lapeliai (ektoderma, mezoderma, endoderma), au-dinių ir organų raida, vaisiaus plėvės ir priedai. Gimdymas.

Pagrindinė literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jan-kauskas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, t. 1, p. 52–89; 2) Tortora G. J., Nielsen M. Principles of human anatomy (12th ed.). john Wiley and sons, inc., p. 93–119.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo panašūs ir kuo skiriasi spermatozoidas ir kiaušialąstė? 2) kur paprastai įvyksta apvaisinimas? 3) apibūdinkite blastocistos sluoks-nius. 4) kada, kur ir kaip įvyksta implantacija? 5) kas formuojasi iš ektodermos? 6) kas formuojasi ir mezodermos? 7) kas formuojasi iš endodermos?

5. Kūno dangos. Atramos ir judėjimo sistema.reikšminiai žodžiai: epidermis, derma, hipoderma, kaulas, kremzlė, kaulų jungtys,

raumens skaidula, raumenų grupės.sąvokos: oda, odos dariniai, skeletas, raumuo.Paskaitoje aptariama odos sandara (epidermis, derma, hipoderma) ir jos dariniai

(plaukai, riebalinės ir prakaito liaukos, nagai, ragai) bei jų funkcijos. trumpai apžvelgia-mas skeletas (kaulų sandaros bendrybės, kaulų jungtys, jų rūšys, skeleto audinių formavi-mosi ir regeneracijos ypatybės). išdėstomi raumens skaidulos sandaros ir funkcionavimo principai, raumenų pagalbiniai organai, raumenų kaip organų funkcionavimas, apžvel-giamos skeleto raumenų grupės, jas siejant su konkrečiais judesiais.

osteologija

215

Pagrindinė literatūra: 1) Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija. kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2002, p. 45–83; 2) Tortora G. J., Nielsen M. Principles of human anatomy (12th ed.). john Wiley and sons, inc., p. 121–141, 144–159, 229–242, 265–283.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite epidermį, dermą ir hipodermą. 2) apibūdinkite odos darinius. 3) apibūdinkite kaulinio ir kremzlinio audinių skirtu-mus. 4) apibūdinkite kaulinio audinio rūšis. 5) išvardinkite kaulinio audinio ląsteles. 6) išvardinkite raumeninio audinio rūšis. 7) apibūdinkite skeleto ruožuotojo raumens skaidulą. 8) skeleto raumenų funkcionavimo ypatumai.

6. Gyvybės ir kūno vientisumo palaikymas.reikšminiai žodžiai: kraujas, širdis, kraujagyslės, limfa, kvėpavimo takai, plaučiai,

inkstai, šlapimo takai, gonados, lytiniai takai, ovuliacija, menstruacinis ciklas.sąvokos: kraujo funkcijos, kraujotaka, virškinimas, kvėpavimas, šalinimas, medžiagų

apykaita, reprodukcija.Paskaitoje trumpai aptariama: kraujotakos sistema (kraujas kaip audinys: jo sudeda-

mosios dalys ir funkcijos; širdis, kraujagyslių rūšys, didysis ir mažasis kraujotakos ratai, pagrindinės kraujagyslės, kraujotakos fiziologijos elementai). aptariama limfinė sistema ir imunitetas. aptariama kvėpavimo sistemos anatomija ir fiziologija; virškinimo siste-mos anatomija ir fiziologija; šalinimo sistemos anatomija ir fiziologija. aptariama me-džiagų apykaitos fiziologija: angliavandenių, riebalų, baltymų apykaita, vitaminai, mine-ralai, metabolizmas ir šilumos gamyba. aptariama lyties organų anatomija ir fiziologija: vyriška ir moteriška lytinės sistemos, ovuliacinis ir menstruacinis ciklai.

Pagrindinė literatūra: 1) Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomi-ja ir fiziologija. kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2002, p. 84–145, 163–191; 2) Tortora G. J., Nielsen M. Principles of human anatomy (12th ed.). john Wiley and sons, inc., p. 405–423.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite kraujo funkcijas. 2) apibūdinkite di-dįjį ir mažąjį kraujotakos ratą. 3) apibūdinkite limfinės sistemos funkcijas. 4) apibūdinkite kvėpavimo takus. 5) apibūdinkite kvėpavimo fiziologiją. 6) išvardinkite virškinimo kanalo dalis. 7) apibūdinkite virškinimo liaukas. 8) kokie virškinimo procesai vyksta atskirose virškinimo kanalo dalyse? 9) apibūdinkite inkstuose vykstančius procesus. 10) apibūdin-kite vyriškas ir moteriškas gonadas. 11) kuo siejasi ovuliacinis ir menstruacinis ciklai?

7. Organizmo funkcijų reguliavimas.reikšminiai žodžiai: hormonai, nervinis impulsas, refleksas, smegenys, simpatinė ir

parasimpatinė nervų sistemos, jutimo organai.sąvokos: endokrininės liaukos, hormonai, nervinis impulsas, reflekso lankas, nugaros

smegenys, galvos smegenys, tinklinis dalinys, limbinė sistema, regėjimo, klausos, skonio, uoslės, lytos, propriorecepcijos fiziologija.

Paskaitoje trumpai aptariama endokrininė sistema: hormonų pobūdis, reguliavimas, endokrininės liaukos. nagrinėjama nervų sistema: nervinio impulso fiziologija; nugaros

216


ir galvos smegenys, jų anatominės ir funkcinės struktūros, atskirų struktūrų funkcijos, jutimo organai. aptariama autonominė nervų sistema. aptariami periferinės nervų siste-mos funkcionavimo principai.

Pagrindinė literatūra: Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija. kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2002, p. 145–161, 192–257.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo ypatingas endokrininių liaukų poveikis? 2) kuo endokrininių liaukų funkcijos skiriasi nuo nervų sistemos? 3) išvardinkite endo-krinines liaukas. 4) apibūdinkite refleksą ir reflekso lanką.

Seminarų ir pratybų temos1. Genetikos uždavinių sprendimas.2. Savo genealoginio medžio braižymas ir analizė.

Rekomenduojama literatūra: 1) Anusevičienė O. V., Cibas P., Lilienė L. Žmogaus anatomija ir fiziologija. kaunas:

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2002, p. 13–44; 2) Česnys G., Tut-kuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankauskas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, t. 1, p. 47–51, 90–114; 3) Gray’s anatomy: The anatomical Basis of clinical Practice (40th ed.). churchill-livingstone, elsevier, 2008; 4) Kučinskas V. Genetika. Vadovėlis aukštųjų mokyklų slaugos ir socia-linių mokslų bei aukštesniųjų medicinos mokyklų studijoms. kaunas: Šviesa, 2001, p. 6–89, 160–171; 5) Rančelis V. Genetika. Vadovėlis aukštosioms mokykloms. Vilnius: lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2000; 6) Ross A., Wilson A. anatomy and Physiolo-gy in health and illness (9th ed.). elsevier, 2001; 7) Stropus R., Tamašauskas K. A., Pau-žienė N. Žmogaus anatomija. kaunas: Vitae litera, 2005; 8) Stropus R., Vaičekauskas V., Tutkuvienė J. ir kt. Žmogaus anatomija. kaunas: kauno medicinos universiteto leidykla, 2008, t. 2; 9) Tortora G. J., Nielsen M. Principles of human anatomy (12th ed.). john Wiley and sons, inc., p. 24–87; 10) Vitkus A., Baltrušaitis K., Valančiūtė A. ir kt. Žmogaus histologija. kaunas: kauno medicinos universiteto leidykla, 2003.

Žmogaus skeleto anatomijaProf. dr. rimantas jankauskas, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė

Temos anotacija. Baigęs šią temą, studentas išsamiai žino skeleto audinių biologiją (kremzlinis ir kaulinis audiniai, jų ląstelės ir tarpląstelinė medžiaga, audinių rūšys, em-briogenezė) bei žmogaus griaučių anatomiją (liemens, galvos, galūnių griaučių anatomija, lotyniška terminija, amžiniai ir lytiniai ypatumai), moka nustatyti individo lytį ir amžių, supranta skeleto tyrimų reikšmę bendroje archeologijos studijų ir mokslo sistemoje, geba žinias taikyti lauko tyrimų sąlygomis.

osteologija

217

Temos programa1. Skeleto audiniai ir embriogenezė.temos metu studentas išsamiai išmoksta skeleto audinių biologiją: kremzlinio ir kau-

linio audinio ląstelės ir tarpląstelinė medžiaga, jų biologija, kremzlinio ir kaulinio audi-nio bei atskirų skeleto struktūrų embriogenezė ir postnatalinė raida, jų genetinis, humo-ralinis reguliavimas, atsako į išorės veiksnius principai.

reikšminiai žodžiai: kremzlė, kaulas.sąvokos: kremzlinis audinys, chondroblastai, chondrocitai, kolagenas, amorfinė me-

džiaga, kaulinis audinys, osteoblastai, osteocitai, osteoklastai, osteoidas, mineralizacija, osteonas, pirminė ir antrinė osteogenezė, genetiniai veiksniai, hormoninis reguliavimas, proliferacija, degeneracija.

Pagrindinė literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankaus-kas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, t. 1; 2) White T. D., Black M. T., Folkens T. A. human osteology (3rd ed.). academic Press, 2010; 3) Cox M., Mays S. human osteology. cambridge university Press, 2000; 4) Mays S. The archaeology of human Bones. taylor & francis Group, 2010; 5) Ubela-ker D. H. human skeletal remains (2nd ed.). Washington, taraxacum, 1989.

kontroliniai klausimai. 1) kremzlinio audinio ląstelės ir tarpląstelinė medžiaga. 2) kremzlinio audinio rūšys. 3) kaulinio audinio ląstelės ir tarpląstelinė medžiaga. 4) osteonas. 5) kaulinio audinio rūšys. 6) antkremzlis ir antkaulis. 7) Pirminė osteoge-nezė. 8) antrinė osteogenezė. 9) Pirminiai ir antriniai kaulėjimo taškai. 10) kokie hormo-nai ir kaip veikia skeleto formavimąsi? 11) kaip pasireiškia skeleto audinių regeneracija? 12) kaip pasireiškia skeleto audinių degeneracija?

2. Liemens skeletas ir kaukolė: sandara, raida, variacijos.reikšminiai žodžiai: stuburas, krūtinės ląsta, kaukolė.sąvokos: slankstelis, šonkaulis, krūtinkaulis, pakauškaulis, momenkaulis, smilkin-

kaulis, kaktikaulis, pleištakaulis, viršutinis žandikaulis, apatinis žandikaulis, smulkieji veido kaulai.

temos (per paskaitas ir atlikdamas laboratorinius darbus) metu studentas išsamiai išmoksta kaklo, krūtinės, juosmens slankstelių ir kryžkaulio, šonkaulių ir krūtinkaulio, kaukolės smegeninės ir veidinės dalies kaulų sandarą, lietuvišką ir lotynišką terminiją, anatomines variacijas.

Pagrindinė literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankaus-kas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto lei-dykla, 2008, t. 1; 2) White T. D., Black M. T., Folkens T. A. human osteology (3rd ed.). academic Press, 2010; 3) Jankauskas R., Jakimavičienė E. M., Prūselaitis E. Žmogaus ana-tomijos pratybos: osteologija. 2003. Prieiga internetu: http://www.aha.mf.vu.lt/medzia ga/medziaga.htm; 4) Bass W. M. human osteology: a laboratory and field Manual (5th ed.). Missouri archaeological society, 2005.

218


kontroliniai klausimai. 1) Bendrieji slankstelio sandaros elementai. 2) kaklo slanks-telių ypatybės. 3) krūtinės slankstelių ypatybės. 4) juosmens slankstelių ypatybės. 5) kryžkaulio ir uodegikaulio sandara. 6) Šonkaulio sandara. 7) krūtinkaulio sandara. 8) Pakauškaulio sandara. 9) Momenkaulio sandara. 10) smilkinkaulio sandara. 11) kak-tikaulio sandara. 12) Pleištakaulio sandara 13) Viršutinio žandikaulio sandara. 14) apa-tinio žandikaulio sandara. 15) smulkiųjų veido kaulų sandara.

3. Galūnių griaučiai: sandara, raida, variacijos.reikšminiai žodžiai: rankos kaulai, kojos kaulai.sąvokos: viršutinės galūnės lanko griaučiai, laisvosios viršutinės galūnės griaučiai, apa-

tinės galūnės lanko griaučiai, laisvosios apatinės galūnės griaučiai.temos (paskaitų ir laboratorinių darbų) metu studentas išsamiai išmoksta viršutinės ir

apatinės galūnių kaulų sandarą, lietuvišką ir lotynišką terminiją, anatomines variacijas. Pagrindinė literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankaus-

kas R., Rizgelienė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto lei-dykla, 2008, t. 1; 2) White T. D., Black M. T., Folkens T. A. human osteology (3rd ed.). academic Press, 2010; 3) Jankauskas R., Jakimavičienė E. M., Prūselaitis E. Žmogaus ana-tomijos pratybos: osteologija. 2003. Prieiga internetu: http://www.aha.mf.vu.lt/medzia ga/medziaga.htm; 4) Bass W. M. human osteology: a laboratory and field Manual (5th ed.). Missouri archaeological society, 2005.

kontroliniai klausimai. 1) raktikaulio sandara. 2) Mentės sandara. 3) Žastikaulio sandara. 4) alkūnkaulio sandara. 5) stipinkaulio sandara. 6) Plaštakos kaulų sandara. 7) Dubenkaulio sandara. 8) Šlaunikaulio sandara. 9) Girnelė. 10) Blauzdikaulio sandara. 11) Šeivikaulio sandara. 12) Pėdos kaulų sandara.

4. Lyties ir amžiaus diagnostika.reikšminiai žodžiai: amžius, lytis, kremacija.sąvokos: biologinis amžius, biologinė lytis, lytinis dimorfizmas, tafonomija, kremacija.temos (laboratorinių darbų) metu studentai išmoksta ir praktiškai įsisavina vaiko ir

suaugusiojo amžiaus nustatymo bei suaugusiojo lyties nustatymo metodus (pagal dantų raidą, pagal epifizių kaulėjimą, pagal simfizės raidą, pagal kaukolės siūlių kaulėjimą ir kt.). sužino apie tafonominius procesus, vykstančius po mirties (po inhumacijos, po kre-macijos), aptaria praktines kremuotų palaikų tyrimo galimybes.

Pagrindinė literatūra: 1) Bass W. M. human osteology: a laboratory and field Manual (5th ed.). Missouri archaeological society, 2005; 2) Cox M., Mays S. human osteology. cambridge university Press, 2000; 3) Brothwell D. R. Digging up bones. cornell university Press, 1981; 4) Haglund W. D., Sorg M. H. advances in forensic taphonomy. crc Press, 2002; 5) Mays S. The archaeology of human Bones. taylor & francis Group, 2010; 6) Ube-laker D. H. human skeletal remains (2nd ed.). Washington, taraxacum, 1989.

kontroliniai klausimai. 1) kokiais metodais nustatomas vaiko amžius? 2) kokiais me-todais nustatomas suaugusiojo amžius? 3) kokiais metodais nustatoma suaugusiojo lytis? 4) kokie procesai vyksta po inhumacijos? 5) kokie procesai vyksta kremacijos metu?

osteologija

219

Seminarų ir pratybų temos1. Liemens griaučiai.2. Kaukolės smegeninės dalies kaulai.3. Kaukolės veidinės dalies kaulai.4. Pečių lankas ir žastikaulis.5. Dilbio ir plaštakos kaulai.6. Dubenkaulis.7. Apatinės galūnės kaulai.8. Skeleto formavimosi reguliavimas.9. Vaiko skeleto ypatumai.10. Vaiko amžiaus diagnostika.11. Suaugusiojo amžiaus diagnostika.12. Lyties diagnostika.13. Skeleto audinių tafonomija.14. Kremuotų palaikų tyrimas.

Rekomenduojama literatūra: 1) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V. L., Jankauskas R., Rizgelie-

nė R., Žukienė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, t. 1; 2) White T. D., Black M. T., Folkens T. A. human osteology (3rd ed.). academic Press, 2010; 3) Jankauskas R., Jakimavičienė E. M., Prūselaitis E. Žmogaus anatomijos pratybos: os-teologija. 2003. Prieiga internetu: http://www.aha.mf.vu.lt/medziaga/medziaga.htm; 4) Bass W. M. human osteology: a laboratory and field Manual (5th ed.). Missouri archaeological society, 2005; 5) Cox M., Mays S. human osteology. cambridge uni-versity Press, 2000; 6) Brothwell D. R. Digging up bones. cornell university Press, 1981; 7) Haglund W. D., Sorg M. H. advances in forensic taphonomy. crc Press, 2002; 8) Mays S. The archaeology of human Bones. taylor & francis Group, 2010; 9) Ubela-ker D. H. human skeletal remains (2nd ed.). Washington, taraxacum, 1989.

Dantų anatomijaDoc. dr. Žydrūnė Miliauskienė, prof. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Baigęs studijuoti šią temą, studentas išsamiai išmano žmogaus dan-tų biologiją bei anatomiją, supranta dantų tyrimo reikšmę bendroje archeologijos studijų ir mokslo sistemoje, geba žinias taikyti lauko tyrimų sąlygomis, suprasti ir interpretuoti dantų tyrimų rezultatus.

Temos programa1. Dantų audiniai ir jų embriogenezės elementai.reikšminiai žodžiai: dantis, audinys.

220


sąvokos: dentinas (pirminis ir antrinis, predentinas), emalis, cementas (pirminis ir antrinis), odontoblastai, emalioblastai, cementocitai, pagrindinė medžiaga, emalio priz-mės, minkštimas (pulpa), purusis jungiamasis audinys, apydantis.

temą studijuojantys studentai išmoksta dantų audinių pavadinimus, jų sandarą, suži-no apie jų kilmę, susipažįsta su pagrindiniais dantų audinių vystymosi etapais.

Pagrindinė literatūra: 1) Gedrimas V., Burneckis E., Kubilius R. ir kt. Dantų anatomija. skandis. kaunas: kauno medicinos universiteto leidykla, 2005, p. 7–20, 41–45; 2) Hill-son S. Dental anthropology. cambridge university Press, 1996, p. 148–230.

kontroliniai klausimai. 1) Dentino, emalio ir cemento sandara. 2) Dentino, emalio ir ce-mento vystymosi etapai. 3) Minkštimo (pulpos) sandara. 4) apydančio sandara ir reikšmė.

2. Dantų anatomija.2.1. Danties dalys ir dantų rūšys.2.2. Dantų kartos ir jų kaita.reikšminiai žodžiai: dantis, anatomija.sąvokos: vainikas, šaknis, kaklelis, kandžiai, iltys, kapliai, krūminiai dantys, kramto-

masis, prieanginis, liežuvinis ir kontaktinis (mezialinis, distalinis) paviršiai, pieniniai ir pastovieji dantys, dantų formulė, heterodontija, difiodontija.

temos metu studentai išmoksta dantų dalis, susipažįsta su dantų morfologiniais ti-pais, išmoksta atskirti dantų rūšis. susipažįsta su dantų dygimo seka, išmoksta dantų formules ir pagal dantų dygimo seką nustatyti žmogaus biologinį amžių. susipažįsta su orientacine dantų terminija ir pagrindiniais dantų evoliucijos aspektais.

Pagrindinė literatūra: 1) Gedrimas V., Burneckis E., Kubilius R. ir kt. Dantų anato-mija. skandis. kaunas: kauno medicinos universiteto leidykla, 2005, p. 31–41, 45–117; 2) Česnys G., Tutkuvienė J., Barkus A., Gedrimas V., Jankauskas R., Rizgelienė R., Žukie-nė J. Žmogaus anatomija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, t. 1, p. 374–380; 3) Hillson S. Dental anthropology. cambridge university Press, 1996, p. 6–67, 118–147.

kontroliniai klausimai. 1) Danties dalys. 2) Dantų rūšys ir formulė. 3) Dantų kartos ir jų kaita. 4) Biologinio amžiaus nustatymas pagal dantų dygimo seką.

3. Dantų amžiniai ypatumai ir ligos.reikšminiai žodžiai: dantis, paleopatologija, antropologija.sąvokos: priešmirtinis dantų praradimas, dantų nusidėvėjimas, kariesas (ėduonis),

akmenys, abscesas, periodonto ligos, retencija, kraudingas, kastuvo formos kandžiai, ka-rabelio gumburėlis, emalio hipoplazija.

temos metu studentai susipažįsta su svarbiausiomis dantų ligomis ir jų atsiradimo priežastimis, dantų anomalijomis ir morfologine dantų įvairove. susipažįsta su dantų pa-leopatologijos tyrimų svarba ir taikymo galimybėmis. išmoksta atskirti priešmirtinius ir pomirtinius dantų pažeidimus.

Pagrindinė literatūra: 1) Gedrimas V., Burneckis E., Kubilius R. ir kt. Dantų anatomija. skandis. kaunas: kauno medicinos universiteto leidykla, 2005, p. 22–25; 2) Hillson S. Dental anthropology. cambridge university Press, 1996, p. 231–294.

osteologija

221

kontroliniai klausimai. 1) Dantų amžiniai kitimai ir jų taikymas antropologijoje. 2) Dantų ligos ir jų tyrimų svarba. 3) Dantų padėties, skaičiaus, dydžio anomalijos. 4) Dantų morfologinė įvairovė.

Seminarų ir pratybų temos1. Dantų audiniai.2. Danties dalys ir dantų rūšys.3. Dantų kartos ir dantų kaita.4. Dantų amžiniai ypatumai ir ligos.

Rekomenduojama literatūra: 1) White T. D., Black M. T., Folkens T. A. human osteology. academic Press, 2010,

p. 102–128; 2) Brothwell D. R. Digging up bones. cornell university Press, 1981, p. 71–72, 151–160; 3) Ubelaker D. H. human skeletal remains. taraxacum, Washington, p. 63–69; 4) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting behavior from the skeleton. cambridge uni-versity Press, 1999, p. 43–56, 247–269; 5) Katzenberg M. A., Saunders S. R. Biological anthropology of the human skeleton. Willey, liss, 2008, p. 249–286; 6) Mays S. The ar-chaeology of human bones. taylor & francis Group, 2010, p.147–160.

Gyvūnų griaučių ir dantų anatomija, pirminė analizėDr. Giedrė Piličiauskienė

Temos anotacija. tema yra siekiama pristatyti studentams zooarcheologiją – tarp-dalykinį mokslą, pagalbinę archeologijos mokslo šaką, supažindinti su tyrimo objektu – faunos liekanomis archeologiniuose paminkluose ir jų tyrimo principais. Per įvadines paskaitas apžvelgiama faunos tyrimų istorija, apžvelgiamos skirtingos Vakarų europos, Šiaurės amerikos ir rytų europos faunos tyrimų tradicijos, aptariamos tyrimų kryptys bei tikslai, supažindinama su faunos tyrimų lietuvoje istorija. temos pagrindą sudaro pažintis su gyvūnų griaučių anatomija ir pirmine faunos liekanų analize – duomenų rin-kimu tolesniems tyrimams. Paskaitų ir pratybų metu išsamiai susipažįstama su gyvūnų griaučių anatomija ir pagrindinių lietuvoje randamų gyvūnų rūšiniais ypatumais, mo-komasi surinkti duomenis tolesniems tyrimams. siekiama, kad studentas suvoktų faunos liekanų svarbą, suvoktų archeologinių tyrimų metu randamus gyvūnų kaulus kaip svarbų informacijos šaltinį ne tik apie gyvūnus, bet ir apie patį žmogų, jo elgseną bei santykį su aplinka ir gyvūnais.

temos siekiniai. Baigęs šią temą studentas: 1) detaliai žino naminių ir laukinių gyvūnų (žinduolių ir paukščių) griaučių, dantų anatomiją; 2) supranta osteologijos ir zooarche-ologijos reikšmę bendroje archeologijos studijų ir mokslo sistemoje; 3) geba osteologijos žinias taikyti lauko tyrimų sąlygomis, suprasti ir interpretuoti osteoarcheologinių tyrimų rezultatus; 4) įgyja kompetenciją priimti su osteologine medžiaga susijusius sprendimus lauko tyrimų metu.

222


Temos programa1. Zooarcheologija. Istorija, terminai, principai.reikšminiai žodžiai: zooarcheologija, gyvūnų liekanos, tyrimai.sąvokos: zooarcheologija, archeozoologija, osteologija, paleozoologija, pirminė, ant-

rinė analizė.Įvadinės paskaitos. jų metu supažindinama su zooarcheologija – tarpdalykiniu moks-

lu, tiriančiu faunos liekanas, randamas archeologiniuose paminkluose. aptariami tyrimo objektai, įvairios tyrimų kryptys ir tikslai, plėtojami skirtingų mokslo krypčių atstovų (veterinarų, biologų, archeologų, ekologų), tiriančių gyvūnų liekanas. Glaustai išdėsto-ma faunos liekanų tyrimų istorija, tyrimo tradicijos, terminai, jų vartojimo problematika (pvz., terminas „zooarcheologija“ dažniausiai vartojamas amerikoje, atspindi kultūrinę, o ne ekologinę arba zoologinę tyrimų perspektyvą. amerikoje labiau plėtojama antropo-loginė, socialinė kryptis. Zooarcheologijos tikslas – kuo geriau suprasti žmogaus santykį su jo aplinka ir gyvūnais. Panašiai skambanti „archeozoologija“ rodo biologinę faunos ty-rimų kryptį, analizuoja senovės gyvūnus be žmogaus ir jo aplinkos konteksto. Šis termi-nas paprastai vartojamas europoje, azijoje, afrikoje, nes čia labiausiai paplitęs biologinis faunos tyrimų požiūris. Gimininga etnozoologija apibūdina žmogaus ir gyvūno santykių studiją iš dalyvio, o ne stebėtojo pozicijos ir t. t.). trumpai pristatoma antropologijos teorijų įtaka zooarcheologijos mokslo formavimuisi ir istorijai, zooarcheologijos mokslo raidos etapai (formavimosi, sistematizavimo, integravimosi). apžvelgiama gyvūnų lieka-nų tyrimų istorija ir padėtis lietuvoje, supažindinama su dabartinėmis zooarcheologijos koncepcijomis ir kryptimis (metodologine, antropologine, biologine).

supažindinama su zooarcheologinio tyrimo etapais (identifikacija, analize, interpre-tacija), aptariamos pirminė ir antrinė analizės, jų tikslai ir skirtumai. Glaustai supažin-dinama su esminėmis pirminės analizės nuostatomis (pirminė analizė – identifikacijos pakopa, apima pirminių duomenų rinkimą, jos metu nustatomas skeleto elementas, jo fragmentiškumas, gyvūno rūšis, atliekami kaulų matavimai ir pan.), aptariami tolesnės antrinės analizės tikslai ir principai (antrinė analizė – jau analitinis produktas, pirminiai duomenys naudojami tolesniam tyrimui, pvz., nustatant gyvūno lytį, amžių, ūgį, skerdi-mo, ūkio modelį ir pan.).

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge university Press, 2007, p. 1–31; 2) Davis S. J. M. The archaeology of animals. london: routledge, 2002, p. 17–21; 3) O‘Connor T. The archaeology of animal bones. texas a&M university press, 2008, p. 173–176.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios informacijos galima gauti tiriant faunos liekanas? 2) Paaiškinkite terminus: zooarcheologija, archeozoologija, osteoarcheologija, paleozoologija, etnozoologija. 3) apibūdinkite zooarcheologijos mokslo raidos etapus. 4) kokios pagrindinės dabartinės zooarcheologijos koncepcijos ir tyrimų kryptys? 5) apibūdinkite pirminę ir antrinę zooarcheologinę analizę.

osteologija

223

2. Žinduolių klasifikacija. Bendroji skeleto charakteristika, adaptaciniai skeleto po-kyčiai.

reikšminiai žodžiai: gyvūnų klasifikacija, žinduolių, paukščių skeletas, adaptacija, pokyčiai.

sąvokos: taksonomija, binarinė nomenklatūra, rūšis, homologinės, analoginės struk-tūros.

studentai supažindinami su gyvųjų organizmų moksline klasifikacija (rūšis – gentis – šeima – būrys – potipis – tipas – karalystė), jos sudarymo principais, karlo linėjaus bina-rine nomenklatūra, aptariamos dirbtinės ir natūralios sistemos, klasifikacijos metodai, pa-grindinės temos sąvokos (rūšis, adaptacija, homologinės, analoginės sistemos). Detaliau aptariama žinduolių klasifikacija. studentai supažindinami su dažniausiai archeologiniuo-se paminkluose randamų gyvūnų klasių (roplių, paukščių, žinduolių) charakteristikomis: labai trumpai apžvelgiama roplių (Reptilia) klasė, kūno sandara, filogenezė, sistematika, ekologija, dažniausiai archeologiniuse paminkluose pasitaikančios roplių liekanos. Patei-kiama glausta bendroji paukščių (Aves) klasės ir kūno sandaros apžvalga, daugiau dėmesio skiriant skeleto ypatumams, kilmei, aptariama dabartinių paukščių sistematika, ekologija. apžvelgiama žinduolių (Mammalia) klasė ir kūno sandaros ypatumai, plačiau nagrinėja-ma bendroji skeleto charakteristika, kilmė, dabartinių žinduolių sistematika, gyvūnų ir žmonių kaulų skirtumai, ypatybės. Primenami žinomi, pristatomi nauji bendrieji anato-mijos terminai (pvz., vidurinė, sagitalinė, frontalinė segmentacinė plokštumos, medialinė, lateralinė dorsalinė, ventralinė pusės, palmarinis, plantarinis paviršiai ir kt.). Glaustai ap-žvelgiama bendroji žinduolių anatomija. aptariamos gyvūnų kietųjų audinių struktūros (maitinimosi, judėjimo, apsaugos), jų ypatumai ir funkcijos. Plačiau aptariami stuburinių judėjime (lokomocijoje) dalyvaujantys audiniai (kremzlės, kaulai), lokomocijos funkci-nė morfologija, aptariamos skeletų, prisitaikiusių prie skirtingo judėjimo būdo (skristi, plaukti, eiti, bėgti, šokinėti), ypatybės. išsamiau analizuojama sausumos žinduolių ekolo-gija; adaptacijos skirtingose gyvenamosiose aplinkose (pvz., kalvotose vietovėse, miškuo-se, atvirose lygumose ir kt.). nusakomi bendrieji skeleto pokyčių dėsningumai prisitai-kant prie skirtingo judėjimo žeme būdo (pvz., greitai bėgiojantiems gyvūnams būdingas galūnių pailgėjimas, pėdų bei plaštakų elementų redukcija, svorio perkėlimas nuo pėdų ant pirštų ir t. t., šokinėjantiems gyvūnams – pailgėjusios galūnės, sumažėjęs jų elementų skaičius, sutrumpėjusi priekinė galūnė, naudojama pusiausvyrai išlaikyti). Paminimi skir-tingų dydžių, tipų gyvūnų energijos sąnaudų principai.

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge university Press, 2007, p. 32–84; 2) France D. L. human and nonhuman bone identification. a color atlas. crc Press, taylor & francis Group, 2009, p. 1–21; 3) Mačionis A. stuburinių zoo-logija. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 201–322.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie gyvųjų organizmų klasifikacijos princi-pai? 2) kokia žinduolių ir paukščių skeleto sandara, skirtumai? 3) kokie bendrieji skeleto adaptacijų dėsningumai?

224


3. Gyvūnų stuburo griaučių sandara. Rūšiniai skirtumai.reikšminiai žodžiai: stuburas, slankstelis, sandara, gyvūnai.sąvokos: stuburo skyriai, atlantas, ašinis slankstelis, viduriniai kaklo slanksteliai, tik-

rieji, netikrieji šonkauliai.Šios temos tikslas – supažindinti studentus su žinduolių ir paukščių stuburo griaučių

sandara, aptarti ypatumus, būdingus pagrindinėms lietuvoje randamų naminių ir lauki-nių gyvūnų rūšims. Pratybų metu supažindinama su žinduolio stuburo sandara, slanks-telio sandara, stuburo skirstymu į kaklo, krūtinės, juosmens, kryžiaus, uodegos skyrius. toliau kiekvienas skyrius aptariamas atskirai: kaklo skyrius, kaklo slankstelių sandara; atlantas, ašinis slankstelis, viduriniai slanksteliai, šeštas, septintas slanksteliai. supažin-dinama su bendrais kaklo slankstelių požymiais, aptariami rūšiniai kaklo slankstelių ypatumai. nagrinėjama krūtinės skyriaus slankstelių, šonkaulių, krūtinkaulio sandara, šių kaulų rūšiniai ypatumai, juosmens skyrius, juosmens slankstelių sandara ir rūšiniai ypatumai, kryžiaus skyrius, kryžkaulio sandara, rūšiniai ypatumai, uodegos skyrius ir slankstelių ypatumai. apžvelgiama paukščio stuburo sandara, ypatumai, glaustai apžvel-giama roplio stuburo sandara ir ypatumai. studentams pateikiami svarbiausi terminai (kaulų, dažniausiai pasitaikančių gyvūnų rūšių pavadinimai) lotynų kalba (pvz.: Bos tau-rus – galvijas, Sus suis – kiaulė, Equus caballus – arklys, atlas – pirmasis kaklo slankstelis (atlantas), axis – antrasis kaklo slankstelis (ašinis), ir kt.). Pratybų metu studentai susipa-žįsta su pagrindinių naminių gyvulių rūšių (galvijų, kiaulių, avių, ožkų, arklių, šunų) ir laukinių gyvūnų (briedžių, stirnų, šernų) stuburų slanksteliais, kryžkauliais, šonkauliais. aptariama paukščių stuburų, slankstelių sandara ir ypatumai. studentai pratybų metu susipažįsta ir analizuoja kaulų kolekciją, kurios didžioji dalis sudaryta iš archeologiniuo-se paminkluose rastų gyvūnų kaulų.

Pagrindinė literatūra: 1) Pabijanskas A. Žemės ūkio gyvulių anatomija. kaunas: Min-tis, 1967, p. 40–50; 2) France D. L. human and nonhuman bone identification. a color atlas. crc Press, taylor & francis Group, 2009, p. 357–372.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite žinduolio kaklo, krūtinės, juos-mens, uodegos slankstelių sandarą ir nurodykite ypatumus. 2) kokie galvijų, kiaulių, arklių, mėsėdžių slankstelių, kryžkaulio ypatumai? 3) apibūdinkite paukščių stuburo sandaros ypatumus. 4) Pasakykite kaulų pavadinimus, pagrindinių gyvūnų rūšių pavadi-nimus lotynų kalba.

4. Gyvūnų priekinių galūnių griaučių sandara. Rūšiniai skirtumai.reikšminiai žodžiai: priekinė galūnė, žinduoliai, paukščiai, sandara.sąvokos: peties lankas, dilbio kaulai, metapodijos.Šios temos tikslas – susipažinti su žinduolių ir paukščių priekinių galūnių griau-

čių sandara, išskirti ypatumus, būdingus pagrindinėms lietuvoje randamų naminių ir laukinių gyvūnų rūšims. Pratybų metu studentai supažindinami su priekinių galūnių griaučius sudarančiais kaulais: mente, petikauliu, dilbio kaulais, riešo, plaštakos kaulais, pirštakauliais. studentai supažindinami su pagrindiniais terminais (kaulų pavadinimais,

osteologija

225

naujai aptariamų gyvūnų rūšių pavadinimais) lotynų kalba (scapula – mentė, humerus – petikaulis, ossa antebrachii – dilbio kaulai ir kt.), pakartojami ankstesnių pratybų metu aptartų gyvūnų rūšių pavadinimai. kiekvienas kaulas detaliau aptariamas atskirai: mentė, mentės sandara, rūšiniai ypatumai; petikaulis, petikaulio sandara, rūšiniai ypatumai; dil-bio kaulai (stipinkaulis, alkūnkaulis), dilbio kaulų sandara, rūšiniai ypatumai; riešo kau-lai; plaštakos kaulai, plaštakos kaulų sandara, rūšiniai ypatumai; pirštakauliai, rūšiniai ypatumai. Prisimenami ir aptariami antrojoje temoje išdėstyti įvairioms žinduolių šei-moms būdingi priekinių galūnių sandaros ypatumai, tačiau daugiausia dėmesio skiriama dažniausiai archeologiniuose paminkluose randamų naminių gyvulių (galvijų, kiaulių, avių, ožkų, arklių, šunų) ir laukinių gyvūnų (briedžių, elnių, stirnų, šernų) rūšiniams ypatumams aptarti. susipažįstama su paukščių priekinių galūnių sandara, ypatumais, su roplių priekinių galūnių sandara ir ypatumais. ilgieji priekinių galūnių kaulai dažniausiai naudojami gyvūno ūgiui, lyčiai nustatyti, epifizių kaulėjimo laikas leidžia nustatyti gyvū-no amžių, todėl, analizuojant priekinės galūnės griaučius, jų sandarą, aptariami pagrindi-niai šių parametrų nustatymo principai. Pratybų metu studentai dirba su kaulų kolekcija, sudaryta daugiausia iš archeologiniuose tyrimuose surinktų kaulų, jų fragmentų, dalis mokomosios medžiagos – dabartinių gyvūnų kaulai.


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite žinduolio priekinės galūnės griaučių sandarą. 2) kokie galvijų, arklių, kiaulių, mėsėdžių priekinių galūnių griaučių ypatumai, skirtumai? 3) apibūdinkite paukščių priekinių galūnių griaučių sandarą, ypa-tumus. 4) išvardinkite kaulų pavadinimus, pagrindinių gyvūnų rūšių pavadinimus loty-nų kalba.

5. Gyvūnų užpakalinių galūnių griaučių sandara. Rūšiniai skirtumai.reikšminiai žodžiai: užpakalinė galūnė, žinduoliai, paukščiai, sandara.sąvokos: dubens lankas, slėsna.Šios temos tikslas – supažindinti studentus su žinduolių ir paukščių užpakalinių galū-

nių griaučių sandara, išskirti ypatumus, būdingus pagrindinėms lietuvoje randamų nami-nių ir laukinių gyvūnų rūšims. Pratybų metu studentams parodomi užpakalinės galūnės griaučius sudarantys kaulai: dubens kaulai, šlaunikaulis, blauzdos, kulno, pėdos kaulai, pirštakauliai. Pateikiami pagrindiniai terminai (kaulų pavadinimai, naujai aptariamų gy-vūnų rūšių pavadinimai) lotynų kalba (femur – šlaunikaulis, ossa cruris – blauzdos kau-lai ir kt.), pakartojami ankstesnėse temose aptartų gyvūnų rūšių pavadinimai. smulkiai aptariamas kiekvienas kaulas: dubens kaulai, dubens kaulų sandara, rūšiniai ypatumai; šlaunikaulis, šlaunikaulio sandara, rūšiniai ypatumai; blauzdos kaulai (blauzdikaulis, šei-vikaulis), blauzdos kaulų sandara, rūšiniai ypatumai; kulno kaulai, kulno kaulų rūšiniai ypatumai; pėdos kaulai, pėdos kaulų sandara, rūšiniai ypatumai; pirštakauliai, rūšiniai ypatumai. Prisimenami ir aptariami antrojoje temoje išdėstyti įvairioms žinduolių šei-

226


moms būdingi užpakalinių galūnių sandaros ypatumai, tačiau daugiausia dėmesio skiria-ma dažniausiai archeologiniuose paminkluose randamų naminių gyvulių (galvijų, kiau-lių, avių, ožkų, arklių, šunų) ir laukinių gyvūnų (briedžių, elnių, stirnų, šernų) rūšiniams ypatumams aptarti. susipažįstama su paukščių užpakalinių galūnių sandara, ypatumais, glaustai aptariama roplių užpakalinių galūnių sandara ir ypatumai. užpakalinių galūnių kaulai taip pat dažnai naudojami siekiant nustatyti gyvūno ūgį, lytį, epifizių kaulėjimo laikas leidžia nustatyti gyvūno amžių, todėl, analizuojant užpakalinės galūnės griaučius, jų sandarą, supažindinama su šių parametrų nustatymo principais. Pratybų metu studentai dirba su kaulų kolekcija, sudaryta daugiausiai iš archeologiniuose tyrimuose surinktų kau-lų, jų fragmentų, dalis mokomosios medžiagos – dabartinių gyvūnų kaulai.


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite žinduolių užpakalinių galūnių griaučių sandarą. 2) kokie galvijų, arklių, kiaulių, mėsėdžių užpakalinių galūnių griau-čių ypatumai, skirtumai? 3) trumpai apibūdinkite paukščių užpakalinių galūnių griaučių sandarą, ypatumus. 4) išvardinkite kaulų pavadinimus, pagrindinių gyvūnų rūšių pava-dinimus lotynų kalba.

6. Gyvūnų kaukolės sandara, dantys. Rūšiniai skirtumai.reikšminiai žodžiai: kaukolė, dantys, sandara, žinduoliai, ypatumai.sąvokos: kaukolės kiaušo dalis, snukio dalis.Šios temos tikslas – supažindinti su žinduolių ir paukščių kaukolių sandara bei dan-

timis, išskirti ypatumus, būdingus pagrindinėms lietuvoje randamų naminių ir laukinių gyvūnų rūšims. Pateikiami pagrindiniai terminai (kaulų pavadinimai, naujai aptariamų gyvūnų rūšių pavadinimai) lotynų kalba (pvz., cranium – kaukolė, cornum – raginė atau-ga, maxilla – viršutinis žandikaulis, mandibula – apatinis žandikaulis ir kt.), pakartojami ankstesnėse temose aptartų gyvūnų rūšių pavadinimai. Pratybų metu išsamiai supažindi-nama su žinduolio galvos kaulų skirstymu (kiaušo ir snukio (veido) dalies kaulai, poriniai ir neporiniai kaulai). atskirai aptariami kiaušo dalies neporiniai (pakauškaulis, įterptinis viršugalvio kaulas, pleištakaulis, akytkaulis) ir poriniai kaulai (viršugalvio kaulas, smil-kinkaulis, kaktikaulis), taip pat snukio dalies poriniai (viršutinis žandikaulis, įterptinis žandikaulis, apatinis žandikaulis, ašarikaulis, gomurikaulis, sparnakaulis, skruostikaulis, nosikaulis) ir neporiniai kaulai (žagrikaulis, poliežuvinis kaulas, knyslės kaulas). supa-žindinama su paukščių ir roplių kaukolių sandara, ypatumais.

atskirai ir plačiau aptariami gyvūnų dantys. Dantys yra itin svarbi gyvūnų skeleto dalis, jie gerai išlieka, vos vienas dantis gali būti pakankamai tikslus informacijos šaltinis, nurodantis gyvūno rūšį, amžių, gyvenvietės sezoniškumą ir kt. Prisimenamas žinduolių dantų skirstymas, žymėjimas, lotyniški terminai (pvz., kandžiai – incisivi, iltys – canini, prieškrūminiai – premolares, krūminiai – molares ir kt.). nusakomi įvairių žinduolių bū-rių (pvz., graužikų – Rodentia, kiškiažvėrių – Lagomorpha, porakanopių – Artiodactyla ir kt.), smulkesnių pobūrių ir šeimų (pvz., elninių – Cervidae, dykaragių – Bovidae ir

osteologija

227

kt.) dantų tipai, ypatumai, funkcijos ir adaptacijos. aptariama identifikacija ir jos prob-lemos. Dantys dažniausiai naudojami siekiant nustatyti gyvūno amžių, todėl trumpai (ši tema vėliau plačiau aptariama) nusakomi amžiaus nustatymo būdai (dantų dygimas, pa-viršiaus nusitrynimas, dantų aukštis, žiedų skaičius dantų cemente), supažindinama su prijaukintų gyvūnų dantų pokyčiais.

Pagrindinė literatūra: 1) Pabijanskas A. Žemės ūkio gyvulių anatomija. kaunas: Mintis, 1967, p. 52–71; 2) Hillson S. teeth. cambridge university Press, 1996, p. 9–29; 3) France D. L. human and nonhuman bone identification. a color atlas. crc Press, taylor & francis Group, 2009, p. 23–144.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip yra skirstomi galvos kaulai? 2) apibū-dinkite heterodontinę dantų sistemą (su lotyniškais terminais), mokėkite skaityti dantų formules. 3) apibūdinkite dantų adaptacijų dėsningumus. kaip dantų forma, ypatumai atspindi gyvūno mitybos pobūdį?

7. Gyvūnų kaulų pirminė analizė, kaulų matavimai.reikšminiai žodžiai: gyvūnų kaulai, pirminė analizė, kaulų matavimai.sąvokos: pirminė analizė, kaulo pažeidimai, epifizių kaulėjimas, dantų nusidėvėjimas.temos tikslas – supažindinti studentus su pirmaisiais gyvūnų kaulų tyrimo žingsniais,

metodika, aptarti dažniausiai pasitaikančias šio etapo problemas. Pratybų metu studentai ga-lės pritaikyti žinias, įgytas ankstesnių gyvūnų griaučių sandaros pažinimo pratybų metu.

faunos tyrimai prasideda jau archeologinių kasinėjimų metu. itin svarbus archeologo lauko darbas, jo taikoma faunos liekanų rinkimo metodika. analizuojant šį darbų etapą smulkiau aptariamas kaulų preparavimas, kaulų rinkimo metodai (dirvožemio plovimas, sijojimas, tinklelio akučių dydis), kasimo metodikos įtaka renkamos kolekcijos sudėčiai. atkreipiamas dėmesys į vieną iš dažniausiai pasitaikančių problemų – pačių archeologų lauko tyrimų metu atliekamą faunos liekanų atranką, kai renkami tik stambiausi, geriau-siai išlikę kaulai. taip elgiantis iškreipiami statistiniai duomenys. aptariama kolekcijos dydžio svarba. studentai supažindinami su pirminiu zooarcheologinės medžiagos ap-dorojimu, t. y. duomenų rinkimu tolesniems tyrimams. Šis tyrimų etapas aprėpia pažin-tį su duomenų bazės kūrimo principais, nusakomi fiksuotini faunos liekanų požymiai, duomenų kaupimas, pildymas ir apdorojimas, supažindinama su įvairiais šių požymių fiksavimo variantais. Paskaitų ir pratybų metu su studentais aptariama, kokius kaulų po-žymius kokiu būdu reikia žymėti (skeleto elementas, jo fragmentiškumas, gyvūno rūšis, kaulo pažeidimai, patologijos, anatominiai amžiaus požymiai: epifizių kaulėjimas, dantų dygimas, dantų nusidėvėjimas). supažindinama su kaulų matavimų metodika (von den Driesch, 1976), tikslais, galimybėmis. Plačiau aptariamos kaulų identifikavimo proble-mos, jų sprendimo būdai. išdėstomos pirminio apdorojimo metu sukauptų duomenų tolesnės analizės perspektyvos.

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge university Press, 2007, p. 142–170; 2) Davis S. J. M. The archaeology of animals. london: routledge, 2002, p. 23–46; 3) O’Connor T. The archaeology of animal bones. texas a&M university press, 2008, p. 28–35.

228


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite zooarcheologinės medžiagos pirminės analizės pobūdį, tikslus. 2) kokie tiriamų gyvūnų kaulų požymiai fiksuojami pirminės analizės metu? 3) apibūdinkite kaulų matavimų principą. koks kaulų matavi-mų tikslas? ką galima nustatyti pagal matmenis? 4) nusakykite, paaiškinkite problemas, kylančias pirminiame gyvūnų kaulų tyrimo etape.

Seminarų ir pratybų temos1. Gyvūnų stuburo griaučių sandara. Rūšiniai skirtumai.2. Gyvūnų priekinių galūnių griaučių sandara. Rūšiniai skirtumai.3. Gyvūnų užpakalinių galūnių griaučių sandara. Rūšiniai skirtumai.4. Gyvūnų kaukolės sandara, dantys. Rūšiniai skirtumai.5. Gyvūnų kaulų pirminė analizė, kaulų matavimai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Benton M. J., Harper D. A. T. introduction to paleobiology and the fossil record.

john Wiley and sons, inc., 2009, p. 453–478; 2) Logminas V., Prūsaitė J., Virbickas J. Vadovas lietuvos stuburiniams pažinti. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 62–288; 3) von den Driesch A. a guide to the measurement of animal bones from archeological sites (Peabo-dy Museum Bulletin, Vol. 1). harvard university, 1976; 4) Klein R., Cruz–Uribe K. The analysis of animal bones from archaeological sites. university of chicago Press, 1984; 5) Lasota–Moskalewska A. Zwierzęta udomowione w dziejach ludzkości. Warszawa, 2005; 6) Magnell O. tracking Wild Boar and hunters: osteology of Wild Boar in Mesoli-thic south scandinavia (acta archaeologica lundensia series in 80, no. 51). lund, 2006; 7) Marciniak A. faunal materials and interpretive archaeology: epistemology reconsi-dered // journal of archaeological Method and Theory. 1999, Vol. 6, no. 4, p. 293–320; 8) Sten S. Bovine teeth in age assessment, from Medieval cattle to Belgian Blue Metho-dology, Possibilities and limitations. akademisk avhadling, stockholm, 2004; 9) Chap-lin R. The study of animal bones from archaeological sites. london, 1971; 10) Nickel R., Schummer A., Seiferle E. lehrbuch der anatomie der haustiere. Berlin, hamburg, 1984, p. 24–182; 11) Pasquini Ch., Spurgeon T., Pasquini S. anatomy of domestic animals. suDZ publishing, 1989.

gyvūnų kaulų ir dantų antrinė analizė

Dr. Giedrė Piličiauskienė

Temos anotacija. studijuodami gyvūnų kaulų ir dantų antrinės analizės temą, stu-dentai tęsia pažintį su zooarcheologijos mokslu. jie supažindinami su kitu faunos liekanų tyrimų etapu – antrine analize, t. y. pirminių duomenų interpretacija, su rūšine gyvūnų kaulų analize, bendromis gyvūnų amžinėmis ir lytinėmis ypatybėmis, pagrindinių lie-tuvos archeologiniuose paminkluose randamų gyvūnų rūšių amžiaus, lyties, ūgio nusta-tymo metodais, kylančiomis problemomis. Paskaitų metu plačiau aptariama tafonomija,

osteologija

229

veiksniai ir procesai, veikiantys faunos liekanas nuo jų išmetimo iki interpretacijos atli-kimo, aptariamos skerdimo technologijos. studentai savarankiškai bando pažinti aptartų veiksnių ir procesų paliktas žymes pratybų metu dirbdami su archeologinių tyrimų metu surinktais gyvūnų kaulais. aptariama vėlyvojo pleistoceno (130000–10000 BP) europos fauna, jos pokyčiai, žymiausios radimvietės, šio laikotarpio gyvūnų liekanos lietuvoje. išsamiau supažindinama su morfologiniais gyvūnų pokyčiais, susijusiais su gyvūnų pri-jaukinimu, aptariami ir morfologiškai nepastebimi prijaukintų gyvūnų elgesio, fiziologi-niai pakitimai.

Baigęs šią temą studentas: 1) supranta osteologijos ir zooarcheologijos reikšmę bendroje archeologijos studijų ir mokslo sistemoje; 2) geba osteologijos žinias taikyti lauko tyrimų sąlygomis, suprasti ir interpretuoti osteoarcheologinių tyrimų rezultatus; 3) įgyja kompe-tenciją priimti su osteologine medžiaga susijusius sprendimus lauko tyrimų metu.

Temos programa1. Gyvūnų amžiaus ypatybės.reikšminiai žodžiai: gyvūnai, amžius, ypatybės, amžiaus nustatymas.sąvokos: epifizinių plokštelių kaulėjimas, cemento žiedų skaičius.Šios temos tikslas yra supažindinti studentus su bendromis gyvūnų amžinėmis ypa-

tybėmis, išsamiai aptarti dažniausiai archeologinių tyrimų metu randamų gyvūnų rūšių amžiaus nustatymo būdus, jų pranašumus, trūkumus, kylančias problemas.

studentai supažindinami su bendrais skeleto pokyčiais, vykstančiais gyvūnui augant, senstant. aptariami amžiaus nustatymo metodai, taikomi faunos liekanų tyrimams.

epifizinių plokštelių kaulėjimas. supažindinama su atskirų kaulų kaulėjimo laiku, eta-pais (ankstyvasis – vidurinysis – vėlyvasis kaulėjimas), pagrindiniais tyrėjų darbais, anali-zuojančiais atskirų gyvūnų rūšių (šiuolaikinių ir archeologinių) kaulėjimo procesus. ap-tariama problematika (pvz., epifizinių plokštelių kaulėjimas leidžia kalbėti tiktai apie gana jaunų gyvūnų amžių; gana neaiškus archeologinių naminių gyvūnų kaulų kaulėjimo laikas, aptariami reikšmingi kaulėjimo laikui įtakos turintys veiksniai: laikymo sąlygos, mityba, gyvūnų kastravimas ir kt., dar viena problema yra labai platus ir mažai informatyvus kau-lėjimo laikas, pvz., ožkų). trumpai supažindinama su galimais analizės būdais, jų taikymo atvejais. toliau aptariami su dantų analize susiję amžiaus nustatymo būdai.

Dantų dygimas ir kaita. tai – gana tikslus gyvūnų amžiaus nustatymo būdas, sutei-kiantis galimybę nustatyti gyvenvietės sezoniškumą, o tai itin svarbu tyrinėjant akmens amžius paminklus. studentai supažindinami su pagrindiniais šią temą analizuojančių ty-rėjų darbais, dažniausiai kylančiomis problemomis (galimybė nustatyti tiktai gana jaunų gyvūnų amžių, medžiagos fragmentiškumas, gerai nežinoma, kaip naminių gyvulių dan-tų kaita vyko įvairiais priešistoriniais ir istoriniais laikotarpiais). aptariami dantų dygimo veiksniai (pvz., gyvulio laikymo sąlygos, mityba, lytis, veislė, geografinės sąlygos ir kt.). supažindinama su įvairių gyvūnų rūšių dantų dygimo ir kaitos specifika, variacijomis.

Dantų aukštis. Ši ypatybė taip pat atspindi gyvūnų amžių. Matuojant dantų aukštį nustatomas žolėdžių gyvūnų amžius, metodas buvo ypač populiarus 9-ajame XX a. de-

230


šimtmetyje. Metodas labiau tinka laukinių gyvūnų amžiui nustatyti, nes naminių gyvu-lių mityba ir gyvenimo sąlygos palyginti panašios ir vienodos. nesant kitų būdų, dantų aukštį galima naudoti ir naminių gyvulių amžiui įvertinti. aptariami pagrindiniai darbai tiriant ir nustatant naminių gyvulių – arklių (M. levine) ir galvijų (s. sten) amžių pagal dantų aukštį.

Dantų paviršiaus nusitrynimas. ilgą laiką laikytas pagrindiniu kanopinių gyvūnų amžių rodančiu ypatumu. nusakomos pagrindinės problemos, kylančios, kai amžius nustatomas pagal dantų nusitrynimą. tai – tikslumo stoka ir fragmentiškumas: pagal dantų nusitry-nimą nustatant vyresnių kaip 2 metų gyvūnų amžių, tikslumas labai mažėja dėl gyvūno individualių savybių, tyrėjo subjektyvumo. Dantų nusidėvėjimui didelę įtaką daro skirtingi pašarai, dirvožemis (smėlis itin pagreitina dantų dilimą), taip pat veislė, individualios kiek-vieno gyvulio savybės, laikymo sąlygos, klimatas, lytis. retai pasitaiko rasti žandikaulių su visais dantimis, o siekiant kuo tiksliau įvertinti gyvūno amžių reikia, kad žandikaulyje būtų išlikę kuo daugiau dantų. išsamiai aptariamas arklių amžiaus nustatymas pagal dantų nusi-trynimą, nes suaugusių arklių amžius paprastai nustatomas tik šiuo būdu.

augimo linijų skaičiavimas dantų cemente. kasmetiniai augimo žiedai pastebimi įvairių rūšių stuburinių gyvūnų dantyse, kaukolės kauluose, slanksteliuose, ilgųjų kaulų antkauliuose, taip pat žuvų žvynuose, nugaros pelekuose. augimo struktūros pastebimos danties emalyje, dentine ir cemente. augimo žiedų danties cemente skaičiavimo meto-das plačiai taikomas tiriant laukinių gyvūnų amžių, mažiausiai tirti naminiai gyvuliai ir gyvūnų liekanos archeologiniuose paminkluose. Paskaitų metu studentai supažindina-mi su pagrindiniais šios srities tyrėjų darbais, trumpai aptariami lietuvoje vykę tyrimai (r. Baleišio, D. Batulevičiaus, r. Bojarun ir kt. darbai). Pastaraisiais metais buvo sėkmin-gai tiriami itin ilgai žemėje išgulėjusių laukinių gyvūnų dantų cemento žiedai ir nustaty-tas paleolitiniuose ir mezolitiniuose paminkluose rastų gyvūnų amžius ir žuvimo metų laikas. nustatyti, kokiu metų laiku buvo sumedžiotas arba paskerstas gyvūnas, itin svarbu tiriant priešistorines stovyklavietes ir gyvenvietes, jų sezoniškumą, medžioklės pobūdį, taip pat vėlesnių laikų gyvulininkystės tradicijas. studentai, per pratybas tirdami šiuolai-kinių ir archeologinių gyvūnų kolekciją, patys bando įvertinti įvairių gyvūnų amžių.

seminare siūloma apžvelgti, aptarti pagrindines studijas, kuriose sumedžiotų gyvūnų amžiaus analizė pasitelkiama siekiant nustatyti žmogaus išgyvenimo, medžioklės strate-giją, aptariamas gyvenviečių sezoniškumo nustatymas, vykę tyrimai, jų rezultatai, prob-lemos (aptariami D. liebermano ir r. Meadow, a. Burke’o ir j. castaneto, a. Pike-tay; t. steele; o. Magnelio darbai).

aptariami įvairūs ūkio modeliai, apie kuriuos galima spręsti nustačius paskerstų gy-vulių amžių ir atlikus išsamesnę analizę (pvz., jeigu randama suaugusių karvių ir jaunų patinų kaulų, o suaugusių patinų kaulų beveik nėra, galima daryti išvadą, kad galvijai auginti pienui).

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge univer-sity Press, 2007, p. 178–187; 2) Sten S. Bovine teeth in age assessment, from Medieval cattle to Belgian Blue Methodology, Possibilities and limitations. akademisk avhadling.

osteologija

231

stockholm, 2004; 3) Steele T. E. red deer: their ecology and how they were hunted by late Pleistocene hominids in Western europe. PhD Dissertation. standford university, 2002, p. 5–207.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Pagal kokius skeleto ypatumus galima spręsti apie gyvūnų amžių? 2) kokie metodai naudojami gyvūnų amžiui nustatyti? kokie jų pra-našumai ir trūkumai? 3) kaip nustatyti arklių amžių? 4) aptarkite gyvenviečių sezoniš-kumo nustatymo galimybes ir nusakykite būdus.

2. Gyvūnų lytinės ypatybės, kiekybinė analizė.reikšminiai žodžiai: gyvūnai, lyties, ūgio nustatymas, minimalus individų skaičius.sąvokos: metapodijos, ūgis gogo srityje, minimalus individų skaičius.temos tikslas – supažindinti studentus su pagrindinių lietuvos archeologiniuose pa-

minkluose randamų gyvūnų rūšių lytinėmis ypatybėmis, aptarti metodus, taikomus siekiant nustatyti gyvūnų lytį, jų pranašumus ir trūkumus, dažniausiai kylančias problemas. Dau-gelio žinduolių rūšių lyties nustatymo principai yra panašūs: lytinis dimorfizmas atsispindi kauluose, patinų kaulai paprastai būna didesni, tačiau nustatyti, kokiai lyčiai priklausė tiria-mi kaulai (paprastai – jų fragmentai), dažniausiai sunku. tiriant skirtingų rūšių gyvūnų kau-lus, taikoma skirtinga lyties nustatymo metodika, bet jos principai paprastai būna panašūs. studentai supažindinami su bendrais įvairioms žinduolių rūšims būdingais lytinio dimorfiz-mo dėsningumais. trumpai aptariami dažniausiai archeologinių tyrimų metu pasitaikančių laukinių gyvūnų (elnių, briedžių, šernų, stumbrų ir kt.) lytiniai ypatumai, supažindinama su pagrindiniais darbais ir metodika, taikoma siekiant nustatyti šių gyvūnų lytį.

išsamiai aptariamos naminių gyvulių lytinės ypatybės, apžvelgiami atlikti tyrimai ir esamos lyties nustatymo metodikos. Plačiau aptariami galvijai. jų lytiniai ypatumai ryškūs, galvijų lytis tiksliausiai atsispindi plaštakų kauluose, nustatoma pagal šių kau-lų matmenis, taip pat naudojami pėdų, dubens kaulai, kaukolės ir raginės ataugos. ap-žvelgiamos įvairių tyrėjų siūlomos metodikos, darbai (P. jewell, c. higham, Ø. Wigg, r. Thomas, f. kobryńczuk ir h. kobryń). Plačiau aptariami V. calkin’o tyrimai. aptaria-mi kastruoti gyvuliai, kastravimo priežastys, praktikos (pvz., kastravimo amžius), kas-tracijos poveikis ir įtaka gyvulių kaulams (pvz., dėl vėlai kaulėjančių epifizių kastruoti gyvuliai būna aukšti), lyties nustatymo, rezultatų interpretavimo problemos (pvz., kuo vėliau jautis kastruotas, tuo jo kaulai panašesni į buliaus arba net nesiskiria, todėl kartais kastruotų ir nekastruotų patinų atskirti nepavyksta). aptariami avių, ožkų lytiniai ypa-tumai, pristatomi pagrindiniai darbai ir problematika. supažindinama su arklių lytiniais ypatumais (kumelės paprastai neturi iltinių dantų, patinų žandikauliai yra su iltiniais dantimis). aptariama kastruotų arklių patinų identifikacijos problema. trumpai apžvel-giami kiaulių, šunų lytiniai ypatumai, problemos, darbai šia tema.

nuo gyvūnų lyties nustatymo neatsiejamas kitas parametras – ūgis. siekiant kuo tiks-liau nustatyti, apskaičiuoti kai kurių gyvūnų rūšių (pvz., galvijų, avių, ožkų) ūgį, reikia ži-noti jų lytį. tad paskaitų metu trumpai pristatoma pagrindinių naminių gyvulių (galvijų, avių, ožkų, arklių, kiaulių), šunų ūgio nustatymo principai, metodika. aptariami pagrin-diniai darbai šia tema (l. kiesewalter, V. Vitt, V. calkin, Z. schraam, M. teichert).

232


apžvelgiami pagrindiniai kiekybiniai gyvūnų kaulų liekanų vertinimo parametrai: minimalaus individų skaičiaus (Mis, angl. Mni, minimum number of individuals) ir nu-statytų kaulų skaičiaus (nks, angl. nisP, number of identified specimens). aptariami Mis nustatymo principai, šių parametrų vertinimas bendros rūšinės analizės kontekste (visais atvejais nustatomas Mis yra mažesnis nei realiai buvo individų, nks – didžiausias gali-mas individų skaičius, realusis skaičius turėtų būti maždaug per vidurį), jų pranašumai, trūkumai, kylančios problemos.

Per pratybas tirdami šiuolaikinių ir archeologinių gyvūnų kaulų kolekciją, studentai patys bando taikyti aptartas metodikas ir nustatyti įvairių gyvūnų lytį, apskaičiuoti ūgį, minimalų individų skaičių.

rengdamiesi seminarams, studentai galėtų susipažinti su įvairių lietuvos archeologi-nių paminklų (pvz., kriemalos kapinyno, kernavės žemutinio miesto, trakų pusiasalio ir pilies ir kt.) gyvūnų kaulų tyrimų ataskaitomis, publikuota medžiaga, aptarti, įvertinti atliktus tyrimus, analizes, interpretacijas.

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge university Press, 2007, p. 187–202; 2) Kobryńczuk F., Kobryń H. sexing of domestic cattle from the early ages on the basis of osteometry of metapodia // annals of Warsaw agricultural uni-versity. 1993, Vol. 17, p. 11–18; 3) Muylle S., Simeons P., Lauwers H. age–related Morpho-metry of eguine incisors // journal of Veterinary Medicine. 1999, Vol. 46, p. 633–643.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite galvijų, avių, ožkų lytinius ypatu-mus, lyties nustatymo principus. 2) apibūdinkite arklių lytinius ypatumus, lyties nusta-tymo principus. 3) kaip kastravimas atsispindi gyvulio kauluose? 4) kokia galvijų, arklių, avių, ožkų, kiaulių ūgio nustatymo metodika? 5) apibūdinkite, įvertinkite kiekybinius parametrus – minimalų individų skaičių (Mis) ir nustatytų kaulų skaičių (nks).

3. Gyvūnų kaulų tafonomija, skerdimo technologijos.reikšminiai žodžiai: tafonomija, skerdimo technologijos, gyvūnai.sąvokos: tafonomija, pirminiai, antriniai pokyčiai, skerdimo technologijos, maisto

naudingumo indeksas.Dėstant šią temą, studentus siekiama supažindinti su veiksniais, veikiančiais faunos

liekanas nuo jų išmetimo iki surinkimo ir interpretacijos atlikimo, aptarti gyvūnų sker-dienos dorojimo ypatybes, šio proceso žymes.

studentai supažindinami su tafonomija, faunos liekanų tyrimo dalimi, analizuojančia depozitą (kaulus) veikiančius veiksnius ir procesus. aptariama zooarcheologinės me-džiagos kiekio ir formos kaita nuo išmetimo iki galutinės interpretacijos. supažindinama su pakitimų pobūdžiu (pvz., pirminiai – nekontroliuojami archeologo, gyvūnų liekanos pažeidžiamos dar iki kasinėjimų, sunyksta, pažeidžiami trapiausi skeleto elementai; ant-riniai pakitimai vyksta kasimo ir tolesnių darbų metu – tvarkant, apdorojant medžiagą, interpretuojant rezultatus, jie nulemiami archeologo). aptariami radimviečių tipai (lai-dojimo paminklai, gyvenamosios vietos, pavienės radimvietės (medžioklės vietos, pa-mesta, palikta medžiaga), joms būdingi bruožai (pvz., pagrindinės radimvietės – namų, buitinės atliekos gyvenvietėse, miestuose, čia būdinga didelė rūšinė įvairovė, liekanos pa-

osteologija

233

žeidžiamos visų galimų aplinkybių, dažniausiai tai jau antrinės radimvietės, atlikta kaulų pirminė atranka, pasikeitusi jų vieta, kontekstas, būna pašalinių liekanų, pvz., nugaišusių graužikų; pirminės medžiagos sudėtis, padėtis ir būklė labai pakitusi. tyrėjo tikslas – pa-bandyti atsekti istoriją, atskirti pašalinius dalykus nuo tų, kuriuos padarė žmogus). apta-riami faunos liekanas veikiantys procesai (biotiniai, abiotiniai), aptariamas aplinkos po-veikis, kaulo erozijos keliamos problemos, kaulą žalojančių veiksnių pėdsakai ir išraiška (pvz., terminio apdorojimo, apgraužimo, mindžiojimo ir kt.).

aptariama, kaip mokslininkai aiškina skirtingą (dažnesnį ar retesnį, geresnį ar blogesnį) įvairių skeleto dalių išlikimą, radimą, pristatomi pagrindiniai skirtingų požiūrių šalininkų teiginiai (t. White, D. Perkins, P. Daly, r. Guthrie, k. Brain, l. r. Binford, j. B. Bertram).

aptariamas gyvūno skerdimas, sumedžiojimas, šių veiksmų žymės, išsamiau supa-žindinama su skerdimo technologijomis (butchering) – „kūno padalijimu į naudojamas dalis“ (l. lyman), aptariami gyvūno skerdenos dorojimo procesai (vidurių išdorojimas, padalijimas į stambias dalis, supjaustymas į smulkesnes dalis (disartikuliacija), kaulų pa-šalinimas, čiulpų išgavimas, kaulų riebalų išgavimas, odos, kailio nulupimas, mėsos iš-pjaustymas, smegenų išėmimas, kraujo nuleidimas, sausgyslių išėmimas). apžvelgiamos šių veiksmų paliekamos žymės.

trumpai aptariamas kaulų vertinimas pagal mėsos, čiulpų, riebalų kiekį, bendrą kaulo vertę apibūdinantis maisto naudingumo indeksas (food utility index, fui), galimos veiklos interpretacijos, apie kurias galima spręsti iš randamų kaulų, jų dalių (pvz., kokiu tikslu ko-kie gyvūnai auginti, ar jie buvo skerdžiami vietoje, ar atsigabenama skerdena ir pan.).

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge university Press, 2007, p. 110–141; 2) Lyman R. L. Vertebrate taphonomy. cambridge university Press, 1994, p. 223–293; 295–338; 3) O’Connor T. The archaeology of animal bones. texas a&M university press, 2008, p. 36–53.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie yra zooarcheologinės medžiagos radim-viečių tipai, kas būdinga jose randamai medžiagai? 2) apibūdinkite žmogaus padarytus kaulo pažeidimus, juos sukėlusios veiklos pobūdį. 3) kas daro įtaką skirtingam įvairių skeleto dalių radimo dažnumui, išlikimo, fragmentacijos lygiui? 4) apžvelkite r. Binfor-do ir D. Perkins nuostatas dėl skirtingo įvairių skeleto dalių radimo dažnumo.

4. Vėlyvojo pleistoceno fauna.reikšminiai žodžiai: vėlyvasis pleistocenas, fauna, pokyčiai, išnykimas.sąvokos: vėlyvasis pleistocenas, megafauna, „blickrygas“, „kertinio akmens“ teorija,

„sitzkrygas“.Šios temos tikslas – supažindinti studentus su vėlyvojo pleistoceno (130000–10000 BP)

europos fauna, jos pokyčiais, žymiausiomis radimvietėmis, aptarti šio laikotarpio faunos liekanas lietuvoje, aktualiausias tyrimų problemas. Paskaitų metu trumpai apžvelgiamos paskutinio tarpledynmečio (Merkinės arba emio) bei ledynmečio (nemuno arba Veichse-lio) ekologinės ir klimatinės sąlygos, gyvūnija, supažindinama su žymiausiais Vakarų, Vi-durio europos šio laikotarpio paminklų tyrimais. aptariamos vėlyvojo pleistoceno faunos radimvietės, medžiagos pobūdis, skandinavijoje, estijoje, latvijoje, Baltarusijoje, lietuvoje rastos vėlyvojo pleistoceno gyvūnų liekanos, supažindinama su tyrimų problematika.

234


aptariamas megafaunos išnykimas vėlyvajame pleistocene, trumpai supažindinama su procesais, vykusiais kituose žemynuose (amerikoje, australijoje), nusakomos pagrin-dinės megafaunos išnykimo teorijos („blickrygas“, klimato kaita, naujos atneštos ligos, „kertinio akmens“ teorija, „sitzkrygas“). trumpai aptariama salų faunos specifika.

Pagrindinė literatūra: 1) Koch P. L., Barnosky A. D. late Quaternary extinctions: state of the Debate // annual review of ecology, evolution and systematic. 2006, Vol. 37, p. 215–250; 2) Ukkonen P. shaped by the ice age. academic dissertation. university printing huse, hel-sinkis, 2001; 3) Daugnora L. Mamutai lietuvoje // lietuvos archeologija. 2004, t. 25, p. 9–16.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite gyvūnijos pokyčius europoje vė-lyvajame pleistocene, jų laiką, priežastis. 2) kokios vėlyvojo pleistoceno gyvūnų liekanos žinomos lietuvos teritorijoje, koks jų pobūdis ir ypatumai? 3) kokios vėlyvojo pleistoce-no megafaunos išnykimo teorijos?

5. Naminių gyvulių morfologiniai pokyčiai.reikšminiai žodžiai: gyvūnai, prijaukinimas, morfologiniai, fiziologiniai, fiziniai, el-

gesio pokyčiai, savybės.sąvokos: bandos, kiemo gyvūnai, lytinis dimorfizmas.temos pagrindinis tikslas – supažindinti studentus su jaukinimo metu vykusiais mor-

fologiniais gyvūnų pokyčiais, kurie ir yra pagrindiniai šio proceso indikatoriai. trumpai aptariami su prijaukinimu susiję gyvūnų elgesio, fiziologiniai pakitimai, pristatomi pa-grindinių naminių gyvūnų rūšių prijaukinimo, išplitimo ypatumai.

Gyvūnų prijaukinimas – itin reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Prijaukinimo po-veikis ir pasekmės gyvūnams, augalams bei aplinkai buvo lemtingi ir tebėra svarbūs, tad šiai temai skiriama itin daug dėmesio ir darbų. apžvelgiamas prijaukinimo fenomenas, aptariamos problemos ir priežastys, lėmusios, kodėl vienos gyvūnų rūšys buvo prijau-kintos, o kitos – ne (pvz., neprijaukinti tie gyvūnai, kurie lėtai ir sunkiai dauginasi, auga, kuriuos žmogui sunku išmaitinti ir t. t.). apžvelgiamos savybės, kuriomis pasižymėjo jaukinamos gyvūnų rūšys (tai mitybos grandinės apačioje esantys gyvūnai, kurie lengvai veisiami, greitai auga, yra ramaus charakterio ir t. t.). aptariami bendri prijaukintų gyvū-nų tipai (bandos, kiemo gyvūnai), jų ekologija, paskirtis, savybės. apžvelgiami pagrindi-nių naminių gyvulių prijaukinimo ypatumai (vieta, laikas, išplitimas).

aptariami daugumai prijaukintų gyvūnų būdingi morfologiniai pokyčiai, kuriuos galima pastebėti tiriant gyvūnų kaulus (skeleto smulkėjimas, kaukolės tūrio mažėjimas, snukio dalies trumpėjimas, dantų redukcija, lytinio dimorfizmo mažėjimas ir kt.), ap-žvelgiamos šių procesų priežastys. aptariami pokyčiai, kurių archeologiškai nustatyti pa-prastai nepavyksta (pvz., padidėjusi kailio spalvos įvairovė, ankstesnis brendimas, ilges-nis veisimosi sezonas, jaunikliams būdingo elgesio išlaikymas ir kt.). supažindinama su naminių gyvūnų identifikavimo problemomis. aptariama naminių gyvulių dydžio kaita nuo jų prijaukinimo iki šių dienų, smulkiau supažindinama su lietuvos naminių gyvūnų raidos ypatumais, aptariamos senosios lietuvoje augintų gyvulių veislės, rašytiniai šalti-niai apie lietuvoje auginamus gyvulius, jų savybes, laikymo, šėrimo sąlygas.

osteologija

235

Pagrindinė literatūra: 1) Reitz E. J., Wing E. S. Zooarchaeology. cambridge universi-ty Press, 2007, p. 279–305; 2) Leach H. human Domestication reconsidered // current anthropology. 2003, Vol. 44, no. 3, p. 349–360; 3) Diamond J. evolution, consequences and future of plant and animal domestication // nature. 2002, Vol. 418, p. 700–707.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kodėl prijaukinta tokia nedidelė gyvūnų rūšių dalis? 2) kokios savybės būdingos prijaukintų rūšių gyvūnams? 3) kaip pakito prijaukinti gyvūnai? Dėl kokių priežasčių? 4) kur galėjo buvo prijaukinti svarbiausi naminiai gyvu-liai – galvijai, akliai, kiaulės? 5) apžvelkite lietuviškų naminių gyvulių raidos ypatumus.

Seminarų ir pratybų temos1. Gyvūnų amžinės ypatybės.2. Gyvūnų lytinės ypatybės, kiekybinė analizė.

Rekomenduojama literatūra: 1) Binford L. R. Bones: ancient view and modern myths. new York academic press,

1981; 2) Magnell O. tracking Wild Boar and hunters: osteology of Wild Boar in Me-solithic south scandinavia (acta archaeologica lundensia series in 80, no. 51). lund, 2006; 3) Sten S. Bovine teeth in age assessment, from Medieval cattle to Belgian Blue Methodology, Possibilities and limitations. akademisk avhadling, stockholm, 2004; 4) Landon B. D. testing a seasonal slaughter model for colonial new england using tooth cementum increment analysis // journal of archaeological science. 1993, Vol. 20, p. 439–455; 5) Levine M. A. The use of crown height measurement and eruption wear sequences to age horse teeth // ageing and sexing animal bones from archaeological sites (British archaeological reports British series, Vol. 109). oxford: British archaeological reports, 1982, p. 223–225; 6) Outram A., Rowley–Conwy P. Meat and marrow utility indices for horse (equus) // journal of archaeological science. 1998, Vol. 25, p. 839–849; 7) Pike-Tay A. red deer hunting and the upper Paleolithic of southwest france: a study of seasonality (British archaeological reports international series, Vol. 169). oxford: British archaeological reports, 1991; 8) Thomas R. W. a statistical evaluation of criteria used in sexing cattle metapodials // archaeozoologia. 1988, Vol. 2, p. 83–92; 9) Davis S. J. M. The archaeology of animals. london: routledge, 2002; 10) Klein R., Cruz-Uribe K. The analysis of animal bones from archaeological sites. university of chicago Press, 1984.

Laboratoriniai tyrimai, teisiniai ir etiniai klausimaiProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. temos dėstymo metu studentai susipažįsta su šiuolaikinėmis osteo-loginės medžiagos tyrimo laboratorinėmis galimybėmis (osteometrija, mikroskopiniai tyrimai, cheminė, fizikinė analizė, genetiniai tyrimai) ir taikomaisiais osteologijos aspek-tais (teismo archeologija ir antropologija), sužino apie etinius ir teisinius palaikų tyrimo klausimus bei teisinį reguliavimą lietuvoje ir pasaulyje.

236


Baigęs šią temą studijuoti studentas: 1) supranta šiuolaikines laboratorinių tyrimų galimybes ir jų rezultatus, žino jų reikšmę šiuolaikinei bioarcheologijai ir antropologi-jai; 2) geba suprasti ir interpretuoti laboratorinių tyrimų rezultatus; 3) geba šių tyrimų rezultatus pristatyti nespecialistų auditorijai; 4) gali ir geba priimti su žmonių palaikais susijusius sprendimus lauko tyrimų ir ekshumacijų metu; 5) ekshumacijų metu gali ir geba konsultuoti teisėsaugos institucijas; 6) etines ir teisines bioarcheologijos problemas sugeba aptarti su žiniasklaida ir plačiąja visuomene.

Temos programa1. Laboratoriniai osteologinės medžiagos tyrimai.reikšminiai žodžiai: laboratoriniai tyrimai.sąvokos: osteometrija, kraniometrija, histologija, rentgenologija, mikroelemetai, sta-

bilieji izotopai, Dnr.studentai supažindinami su osteologinės medžiagos paruošimo laboratoriniams ty-

rimams tvarka (pradinis paruošimas, dokumentavimas, pakavimas, transportavimas), paprastais (osteometrija, kraniometrija) ir sudėtingais laboratoriniais tyrimais (mikrosko-pavimo rūšys ir galimybės, rentgenologiniai, cheminiai mikroelementų, fizikiniai stabi-liųjų izotopų, mitochondrinės ir branduolio Dnr analizė), jų galimybėmis (amžiaus ir patologijos diagnostika, rūšies nustatymas, mitybos ir migracijų tyrimai, seniausioji po-puliacijų biologinė istorija). seminarų metu, pristatant ir aptariant konkrečius tyrimų atvejus, šios galimybės kritiškai išanalizuojamos ir įvertinamos.

Pagrindinė literatūra: 1) Katzenberg M. A., Saunders S. R. Biological anthropology of the human skeleton (2nd ed.). Wiley–liss, 2008; 2) Holck P. cremated bones. anatomical institute, university of oslo, 2006; 3) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1999; 4) Buikstra J. E., Beck L. A. Bio-archaeology: the contextual analysis of human remains. emerald Group Publishing, 2006; 5) Antanaitis-Jacobs I. R., Richards M., Daugnora L., Jankauskas R., Ogrinc N. Diet in early lithuanian prehistory and the new stable isotope evidence // archaeologia Baltica. 2009, t. 12, p. 12–29; 6) Bramanti B., Thomas M. G., Haak W., Unterlaender M., Jores P., Tam-bets K., Antanaitis–Jacobs I. R., Haidle M. N., Jankauskas R., Kind C. J., Lueth F., Terber-ger T., Hiller J., Matsumura S., Forster P., Burger J. Genetic discontinuity between local hunter–Gatherers and central europe’s first farmers // science. 2009, Vol. 326, issue 5949, p. 137–140.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius uždavinius sprendžia kraniometrija ir osteometrija? 2) apibūdinkite osteologijoje taikomas mikroskopavimo rūšis. 3) apibū-dinkite rentgenologinio tyrimo principus ir galimybes. 4) apibūdinkite mitybos pobūdį pagal svarbiausius mikroelementus. 5) kokia stabiliųjų izotopų reikšmė tiriant mitybą? 6) kokia stabiliųjų izotopų reikšmė tiriant migracijas? 7) apibūdinkite itochondrinės ir branduolio Dnr tyrimo galimybes.

2. Teismo archeologija ir antropologija, etiniai ir teisiniai bioarcheologijos klausimai.reikšminiai žodžiai: teismo antropologija, teisė ir etika.

osteologija

237

sąvokos: teismo antropologija, identifikavimas, repatriacija, etika, teisinis reguliavimas.Paskaitos metu aptariami archeologinių žinių ir gebėjimų taikymo teisiniuose procesuo-

se principai, istorinė raida, teismo antropologijos tikslas, uždaviniai ir galimybės, sąsajos su archeologija. apžvelgiamos etinės diskusijos, susijusios su bioarcheologinės medžiagos kaupimu, saugojimu, teisinėmis problemomis (repatrijavimas, tradicijos ir religiniai reika-lavimai), teisinis reguliavimas pasaulyje ir lietuvoje. seminarų metu aptariami konkretūs atvejai ir analizuojama pasaulinė teismo archeologijos ir antropologijos, teisės ir etikos praktika, susijusi su dabartinio pasaulio konfliktais. nagrinėjami lietuvos atvejai.

Pagrindinė literatūra: 1) Katzenberg M. A., Saunders S. R. Biological anthropology of the human skeleton (2nd ed.). Wiley–liss, 2008; 2) Klepinger L. L. fundamentals of forensic anthropology. john Wiley and sons, 2006; 3) British association for Biological anthropology and osteoarchaeology. Prieiga internetu: http://www.babao.org.uk/index/ethics-and-standards; 4) Jankauskas R. forensic anthropology and mortuary archaeology in lithuania // anthropologischer anzeiger. 2009, Vol. 67, no. 4, p. 391–405.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokia archeologinių tyrimų reikšmė teismi-niams procesams? 2) kokia asmens identifikacijos reikšmė? 3) apibūdinkite teismo ant-ropologijos sąvoką. 4) apibūdinkite bioarcheologijos etikos svarbą. 5) kaip pasaulyje teisiškai apibrėžiama bioarcheologinė medžiaga? 6) kokie lietuvos įstatymai reguliuoja palaikų tyrimus?

Seminarų ir pratybų temos1. Osteometriniai ir kraniometriniai tyrimai ir jų rezultatai.2. Sudėtingi laboratoriniai tyrimai.3. Teismo archeologija ir antropologija.4. Etiniai ir teisiniai bioarcheologijos klausimai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Katzenberg M. A., Saunders S. R. Biological anthropology of the human skeleton

(2nd ed.). Wiley–liss, 2008; 2) Klepinger L. L. fundamentals of forensic anthropology. john Wiley and sons, 2006; 3) British association for Biological anthropology and os-teoarchaeology. Prieiga internetu: http://www.babao.org.uk/index/ethics-and-standards; 4) Holck P. cremated bones. anatomical institute. university of oslo, 2006; 5) Lar-sen C. S. Bioarchaeology: interpreting behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1999; 6) Buikstra J. E., Beck L. A. Bioarchaeology: the contextual ana-lysis of human remains. emerald Group Publishing, 2006; 7) Antanaitis-Jacobs I. R., Ri-chards M., Daugnora L., Jankauskas R., Ogrinc N. Diet in early lithuanian prehistory and the new stable isotope evidence // archaeologia Baltica. 2009, t. 12, p. 12–29; 8) Bra-manti B., Thomas M. G., Haak W., Unterlaender M., Jores P., Tambets K., Antanaitis-Ja-cobs I. R., Haidle M. N., Jankauskas R., Kind C. J., Lueth F., Terberger T., Hiller J., Matsu-mura S., Forster P., Burger J. Genetic discontinuity between local hunter–Gatherers and central europe’s first farmers // science. 2009, Vol. 326, issue 5949, p. 137–140; 9) Jan-kauskas R. forensic anthropology and mortuary archaeology in lithuania // anthropo-logischer anzeiger. 2009, Vol. 67, no. 4, p. 391–405.

bioarcheologijos studijos

240

kultūra ir biologinė antropologija

Modulio tikslas – suteikti gilių sisteminių žinių apie žmogaus ir gyvūnų biologinę evoliuciją, ontogenezę, biologinę įvairovę ir jos priežastis.

Modulio temos:• Bendroji filogenezė ir antropogenezė;• Žmogaus ontogenezė;• Žmogaus biologinė įvairovė.

Bendroji filogenezė ir antropogenezėProf. dr. rimantas jankauskas, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė

Temos anotacija. temos tikslas – suteikti sisteminių žinių apie bendrąją ir žmogaus biologinę ir kultūrinę evoliuciją. išklausęs šią temą studentas yra susipažinęs su biologi-nės antropologijos mokslo objektu ir tyrimo metodais, žino žmogaus biologinės evoliu-cijos principus (rūšies ir populiacijos sąvokos, genetinė pusiausvyra, natūrali atranka ir jos rūšys), primatų biologines ir elgesio adaptacijas, pagrindinius antropogenezės eta-pus (ankstyvieji primatai, australopitekai, sumanusis žmogus, statusis žmogus, archainis žmogus, neandertalietis) ir šiuolaikinio žmogaus kilmės teorijas, išmano žmogaus kultū-rinės evoliucijos principus, žino pagrindines žmogaus populiacijų demografines charak-teristikas (gimstamumas, mirštamumas, numatoma gyvenimo trukmė) ir jų ypatumus įvairiose kultūros fazėse (medžiotojų-rinkėjų, ankstyvosios žemdirbystės, ankstyvųjų ci-vilizacijų ir industrinėje), išmano lietuvos paleolito ir mezolito, neolito, bronzos, geležies amžių ir istorinių laikų antropologiją.

temos siekiniai. išklausęs šią temą, studentas: 1) išmano mokslinio metodo princi-pus, jų taikymą gamtos moksluose; 2) žino biologinės evoliucijos dėsningumus; 3) su-pranta biologinės taksonomijos principus, žino primatų klasifikavimo sistemą; 4) žino pagrindinius antropogenezės etapus, svarbiausius radinius; 5) žino šiuolaikinio žmogaus kilmės teorijas; 6) išmano pagrindines demografijos sąvokas; 7) žino žmogaus biologijos ypatumus įvairiose kultūros raidos fazėse; 8) išmano lietuvos bioarcheologinės medžia-gos problematiką.

Temos programa1. Įvadas į bendrąją antropologiją: objektas, tyrimo metodai, istorijos metmenys,

biologinės evoliucijos teorija, jos taikymas fizinėje antropologijoje.reikšminiai žodžiai: antropologija, evoliucijos teorija.sąvokos: kultūrinė antropologija, fizinė antropologija, mokslinis metodas, biologinė

rūšis, biologinė ir demografinė populiacija, genetinė pusiausvyra, natūralioji atranka.Įvadinės paskaitos metu studentai susipažįsta su bendrosios antropologijos tyrimo

objektu, antropologijos istorija, pagrindinėmis kultūrinės antropologijos sritimis ir ty-


241

rimo metodais, fizinės antropologijos sritimis ir tyrimo metodais, mokslinio pažinimo metodo taikymo fizinėje antropologijoje ypatumais, pagrindinėmis evoliucijos teorijos sąvokomis ir jų taikymu fizinėje antropologijoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Haviland W. A. anthropology (8th ed.). harcourt Brace col-lege Publishers, 1997; 2) Nelson H., Jurmain R. introduction to Physical anthropology (5th ed.). West Publishing company, 1991; 3) Lewin R., Foley R. A. Principles of human evolution (2nd ed.). Blackwell Publishing, 2004.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite fizinės antropologijos sritis. 2) apibūdinkite moksliniam metodui keliamus reikalavimus. 3) išvardinkite specifi-nius fizinės antropologijos tyrimo metodus. 4) Pateikite biologinės rūšies ir populiacijos apibrėžimus. 5) apibūdinkite genetinės pusiausvyros sąlygas. 6) apibūdinkite natūra-lios atrankos rūšis. 7) apibūdinkite pagrindinius antropologijos mokslo raidos etapus. 8) nupasakokite antropologijos raidą lietuvoje.

2. Pagrindinės morfologinės ir fiziologinės primatų adaptacijos. Primatų būrio tak-sonomija. Primatų ekologija ir elgesys. Žmogaus elgesio tendencijos ir sociobiologija.

reikšminiai žodžiai: primatai, taksonomija, adaptacija, sociobiologija, elgesio ten-dencijos.

sąvokos: pusbeždžionės, plačianosės ir siauranosės beždžionės, šunbeždžionės ir žmoginės beždžionės, binokulinė rega, priešpastatomas nykštys, sociobiologija, hierar-chija, agonistinis ir subordinacinis elgesys, atvira ir uždara komunikacijos sistema, mo-kymasis ir žaidimas.

Paskaitoje apžvelgiama primatų būrio taksonomija, trumpai apibūdinamos svarbiau-sios primatų grupės, žmogaus vieta primatų būryje. apžvelgiamos pagrindinės morfolo-ginės ir fiziologinės primatų adaptacijos, susijusios su gyvenimu medžiuose ir socializaci-ja. trumpai apžvelgiama primatų ekologija, socialinių grupių formos, elgesio tendencijos. apibūdinama sociobiologija, žmogaus elgesio tendencijos ir jų formavimasis.


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite pusbeždžionių, plačianosių ir siauranosių beždžionių taksonomines kategorijas. 2) apibūdinkite šunbeždžionių ir žmoginių beždžionių taksonomines kategorijas. 3) išvardinkite su gyvenimu medžiuo-se susijusias primatų adaptacijas. 4) išvardinkite su socializacija ir mokymusi susijusias primatų adaptacijas. 5) išvardinkite ekologinius veiksnius, lemiančius primatų elgesį ir gyvenimo būdą. 6) kokios gali būti primatų socialinių grupių formos? 7) kokios elgesio formos palaiko hierarchiją primatų grupėse? 8) apibūdinkite aloparentinį rūpinimąsi primatų jaunikliais.

242

BIOARCHEOLOGIJOS STUDIJOS

3. Pagrindiniai antropogenezės etapai. Tretinio periodo primatai. Australopitekų ekologija, biologinės ir elgesio adaptacijos. Stačiojo žmogaus biologija ir kultūra. Ar-chainis žmogus. Protingojo žmogaus kilmės hipotezės.

reikšminiai žodžiai: paleoantropologija, antropogenezė.sąvokos: paleorūšis, egiptopitekas, prokonsulas, australopitekas, sumanusis žmogus,

statusis žmogus, archainis žmogus, neandertalietis, protingasis žmogus, olduvajaus, ašelio, Mustje kultūra, ankstyvasis, vidurinysis ir vėlyvasis paleolitas, pirmoji migracijos banga, antroji migracijos banga.

temos metu studentai susipažįsta su paleoantropologijos tyrimo objektais, iškastinės medžiagos amžiaus nustatymo (datavimo) metodais. trumpai apibūdinami svarbiausi tretinio periodo (paleoceno, eoceno, oligoceno, mioceno) primatai. apibūdinamos plio-ceno ekologinės sąlygos, australopitekų filogenezė, ekologija, biologinės ir elgesio ten-dencijos. sumaniojo žmogaus biologija ir kultūra. stačiojo žmogaus biologija ir kultūra, migracija. archainio žmogaus formos, neandertaliečio biologija ir kultūra. Pateikiamos protingojo žmogaus kilmės hipotezės, archeologijos, antropologijos ir genetikos (mito-chondrinės Dnr, branduolio Dnr, Y chromosomos) duomenys.


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Pateikite paleorūšies apibrėžimą. 2) išvardinki-te geologinio datavimo metodus. 3) apibūdinkite paleoceno, eoceno, oligoceno, mioceno primatus. 4) apibūdinkite australopiteko biologiją ir ekologiją. 5) kuo ypatingas suma-nusis žmogus? 6) apibūdinkite stačiojo žmogaus biologiją ir ekologiją. 7) apibūdinkite stačiojo žmogaus kultūrą. 8) kas yra pirmoji žmonių migracijos banga? 9) apibūdinkite neandertaliečio biologiją ir ekologiją. 10) kas vadinama neandertaliečio kultūra? 11) ko-kios yra protingojo žmogaus kilmės hipotezės? 12) kas yra antroji žmonių migracijos banga?

4. Bendrieji kultūros evoliucijos principai. Kultūros antropologijos mokyklos. De-mografija kaip biologinis kultūros efektyvumo rodiklis.

reikšminiai žodžiai: kultūrinė antropologija, materializmas, idealizmas, demografija.sąvokos: evoliucionizmas, amerikos istorinė mokykla, funkcionalizmas, materializ-

mas, idealizmas, struktūralizmas, kultūrinis reliatyvizmas, demografija, gimstamumas, mirštamumas, populiacijos augimas, numatoma gyvenimo trukmė, gyvenimo lentelė.

temos metu studentas susipažįsta su svarbiausių kultūrinės antropologijos mokyklų (evoliucionistų, difuzionistų, amerikos istoristų, funkcionalistų, materialistų, struktūralis-tų) principais. aptariami kultūros raidos dėsningumai, demografijos reikšmė antropologi-niams tyrimams. aiškinamos pagrindinės žmogaus populiacijų demografinės charakteris-tikos (gimstamumas, mirštamumas, numatoma gyvenimo trukmė, populiacijos dydis).

Pagrindinė literatūra: 1) Haviland W. A. anthropology (8th ed.). harcourt Brace col-lege Publishers, 1997; 2) Nelson H., Jurmain R. introduction to Physical anthropology


243

(5th ed.). West Publishing company, 1991; 3) Lewin R., Foley R. A. Principles of human evolution (2nd ed.). Blackwell Publishing, 2004.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip kultūros raidą suprato XiX a. evoliucio-nistai? 2) kuo svarbi f. Boas’o įkurta amerikos istoristų mokykla? 3) apibūdinkite naujo-sios evoliucijos mokyklų kryptis. 4) kokios šiuolaikinės materialistinės kultūrinės antro-pologijos kryptys? 5) kokios šiuolaikinės idealistinės kultūrinės antropologijos kryptys? 6) kokie bendrieji kultūros vystymosi dėsningumai? 7) kokie pagrindiniai rodikliai apibūdina demografiją? 8) kuo skiriasi eksponentinis ir logistinis populiacijos augimas? 9) kaip sudaromos gyvenimo lentelės? 10) kaip apskaičiuojamas gimstamumas? 11) kaip apskaičiuojamas mirštamumas? 12) kaip apskaičiuojama numatoma gyvenimo trukmė? 13) apibūdinkite demografines fazes.

5. Fizinė ir kultūrinė evoliucija medžiotojų-rinkėjų, ankstyvosios žemdirbystės, ankstyvosios urbanizacijos (civilizacijos) ir industrinės kultūros fazėse. Lietuvos paleo-lito ir mezolito, neolito, bronzos, geležies amžių ir istorinių laikų antropologija.

reikšminiai žodžiai: medžiotojai-rinkėjai, neolitas, urbanizacija.sąvokos: egalitarinė bendruomenė, neolitizacija, hortikultūra, agrikultūra, pastoraliz-

mas, urbanizacija, industrializacija.temos metu apibūdinamos pagrindinės kultūros fazės: medžiotojų-rinkėjų, anksty-

vosios žemdirbystės, ankstyvųjų civilizacijų, industrinė. apibūdinama žmogaus biologija, demografiniai rodikliai, gyvenimo būdo ypatybės, sveikatos rodikliai. aptariami archeo-logijos, antropologijos, etnografijos duomenys. Detaliau aptariama lietuvos paleolito ir mezolito, neolito, bronzos, geležies amžių ir istorinių laikų antropologija.

Pagrindinė literatūra: 1) Harris M. culture, People, nature: an introduction to Ge-neral anthropology. longman, 1997; 2) Relethford J. H. The human species: an intro-duction to Biological anthropology. Mayfield publishing company, 1997; 3) Jolly C. J., White R. Physical anthropology and archaeology (5th ed.). Mcgraw-hill, inc., 1995.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie gimstamumo ir mirštamumo rodikliai medžiotojų-rinkėjų fazėje? 2) kokios yra žemdirbystės atsiradimo (neolitizacijos) hi-potezės? 3) išvardinkite neolitizacijos požymius. 4) kas yra hortikultūra, agrikultūra, pastoralizmas? 5) kokie gimstamumo ir mirštamumo rodikliai ankstyvosios žemdir-bystės fazėje? 6) kokių sveikatos problemų atsirado žemdirbystės fazėje? 7) išvardinkite urbanizacijos požymius. 8) kokie gimstamumo ir mirštamumo rodikliai ankstyvosios urbanizacijos fazėje? 9) apibūdinkite viduramžių miesto gyventojų sveikatos būklę. 10) išvardinkite urbanizacijos fazės kultūrines adaptacijas. 11) kokie yra industrinės fa-zės požymiai? 12) kokie gimstamumo ir mirštamumo rodikliai industrinėje fazėje?

Seminarų ir pratybų temos1. Primatų įvairovė ir taksonomija. Primatų elgesys.2. Tretinio periodo primatai.3. Australopitekai.4. Stačiasis žmogus: biologija ir kultūra.

244


5. Archainis žmogus ir neandertalietis: biologija ir kultūra.6. Šiuolaikinio žmogaus kilmė.7. Kultūros antropologijos mokyklos.8. Demografija, demografinis modeliavimas.9. Medžiotojai-rinkėjai pasaulyje: kultūros ir biologija.10. Lietuvos mezolito ir neolito gyventojai.11. Ankstyvoji žemdirbystė pasaulyje: kultūros ir biologija.12. Žemdirbystė Lietuvoje ir žmogaus biologija.13. Ankstyvosios civilizacijos pasaulyje ir žmogaus biologija.14. Urbanizacija Europoje ir žmogaus biologija.15. Lietuvos viduramžiai ir žmogaus biologija.

Rekomenduojama literatūra: 1) Haviland W. A. anthropology (8th ed.). harcourt Brace college Publishers, 1997;

2) Nelson H., Jurmain R. introduction to Physical anthropology (5th ed.). West Publi-shing company, 1991; 3) Lewin R., Foley R. A. Principles of human evolution (2nd ed.). Blackwell Publishing, 2004; 4) Poirier F. E. understanding human evolution (3rd ed.). Prentice hall, 1993; 5) human Biology: an evolutionary and Biocultural Perspective / ed. s. stinson, B. Bogin, r. huss-ashmore, D. o’rourke. Wiley-liss, 2000; 6) Stein P. L., Rowe B. M. Physical anthropology. McGraw-hill Publishing company, 1989; 7) Har-ris M. culture, People, nature: an introduction to General anthropology. longman, 1997; 8) Relethford J.H. The human species: an introduction to Biological anthropolo-gy. Mayfield publishing company, 1997; 9) Jolly C. J., White R. Physical anthropology and archaeology (5th ed.). Mcgraw-hill, inc., 1995.

Žmogaus ontogenezėProf. dr. rimantas jankauskas, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė

Temos anotacija. temos tikslas – suteikti žinių apie žmogaus ontogenezę ir ją le-miančius veiksnius. išklausęs šią temą studentas yra susipažinęs su žmogaus ontogenezės samprata, išmano fizinio, intelektinio ir socialinio žmogaus vystymosi ypatumus augimo, brendimo, stabilizacijos ir senėjimo periodais (fizinis ir psichomotorinis vystymasis iki lytinio brendimo; lytinio brendimo charakteristika, mergaičių ir berniukų lytinio bren-dimo dėsningumai; ontogenezės ypatumai brandžiame, pagyvenusiame amžiuje ir se-natvėje). Žino ontogenezės veiksnius ir jų įtaką žmogaus augimui ir brendimui, epochų tendencijas.

Temos programa1. Žmogaus ontogenezės bendrosios ypatybės, tyrimo būdai, periodizacija. Fizinis,

intelektinis ir socialinis vystymasis naujagimystėje, kūdikystėje, vaikystėje ir paauglys-tėje. Lytinio brendimo bendrosios ypatybės.

reikšminiai žodžiai: ontogenezė, kūdikystė, vaikystė, lytinis brendimas.


245

sąvokos: ontogenezė, heterochronija, alometrinis augimas, longitudinalinis ir skerspjū-vio metodai, auksologija, naujagimystė, kūdikystė, ankstyvoji ir pirmoji vaikystė, antroji vai-kystė, prepubertetas, adrenarchė, paauglystė, pubertetas, gonadarchė, menarchė, jaunystė.

temos metu aptariami ontogenezės tyrimo metodai, periodizacija. trumpai apibūdi-namos svarbiausios intelektinio ir socialinio vystymosi teorijos (psichodinaminės, bihe-vioristinės, organiško brendimo, humanistinės). aptariamas fizinis, intelektinis ir sociali-nis žmogaus vystymasis naujagimystėje, kūdikystėje, ankstyvojoje ir pirmojoje vaikystėje. lytinio brendimo bendrosios ypatybės. fiziologiniai ir morfologiniai pokyčiai, asmeny-bės ir socialinis vystymasis, sveikatos problemos antrojoje vaikystėje ir paauglystėje.

Pagrindinė literatūra: 1) Shuster C. S., Ashburn S. S. The Process of human Deve-lopment: a holistic life-span approach (2nd ed.). little, Brown and company, 1986; 2) Montgomery H. an introduction to childhood. Wiley-Blackwell, 2009; 3) human Bio-logy: an evolutionary and Biocultural Perspective / ed. s. stinson, B. Bogin, r. huss-ashmore, D. o’rourke. Wiley-liss, 2000; 4) Papalia D. E., Olds S. W. human develop-ment (3rd ed.). McGraw-hill Book company, 1986; 5) Stodley N. from the cradle to the grave: age organization and the early anglo-saxon burial rite // World archaeology, 2000, Vol. 3, no. 3, p. 456–472.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Paaiškinkite heterochronijos principą ontoge-nezėje. 2) kas yra alometrinis augimas? 3) kokie yra žmogaus ontogenezės tyrimo būdai? 4) Į kokius periodus skirstoma prenatalinė ontogenezė? 5) Į kokius periodus skirstoma postnatalinė ontogenezė? 6) koks yra išnešioto naujagimio ūgis ir svoris? 7) kiek trunka naujagimystė? kokie svarbiausi pokyčiai įvyksta naujagimystėje? 8) kiek pakinta žmo-gaus ūgis ir svoris kūdikystėje? 9) kokie svarbiausi pokyčiai ankstyvojoje ir pirmojoje vaikystėje? 10) kada dygsta pieniniai dantys? 11) kada dygsta nuolatiniai dantys? 12) kas yra adrenarchė, gonadarchė, menarchė? 13) kas yra pubertetinis augimo šuolis? 14) koks testosterono poveikis organizmui? 15) koks estrogenų poveikis organizmui? 16) kokie yra mergaičių lytinio brendimo požymiai? 17) kokie yra berniukų lytinio brendimo po-žymiai? 18) kada prasideda ir baigiasi lytinis brendimas?

2. Morfologiniai ir fiziologiniai pokyčiai, asmenybės ir socialinis vystymasis bran-džiame, pagyvenusiame amžiuje ir senatvėje. Biologinio amžiaus nustatymo kriterijai. Augimui, brendimui ir senėjimui įtaką darantys veiksniai.

reikšminiai žodžiai: branda, senėjimas, akceleracija, biologinis amžius.sąvokos: brandos amžius, pagyvenęs amžius, senatvė, ilgaamžystė, epochinė tenden-

cija, akceleracija, biologinis amžius.temos metu aptariami morfologiniai ir fiziologiniai organizmo sistemų (judėjimo,

kvėpavimo, kraujotakos, nervų, lytinės) pokyčiai, asmenybės ir socialinis vystymasis brandžiame, pagyvenusiame amžiuje ir senatvėje, senėjimo ir mirties sampratos kultū-riniai aspektai. nagrinėjami augimui, brendimui ir gyvenimo trukmei įtaką darantys veiksniai (endogeniniai ir egzogeniniai). aptariamos augimo ir brendimo epochinės ten-dencijos, akceleracijos priežastys ir rezultatai, biologinio amžiaus nustatymo kriterijai.

246


Pagrindinė literatūra: 1) Shuster C. S., Ashburn S. S. The Process of human Deve-lopment: a holistic life-span approach (2nd ed.). little, Brown and company, 1986; 2) human Biology: an evolutionary and Biocultural Perspective / ed. s. stinson, B. Bo-gin, r. huss-ashmore, D. o’rourke. Wiley-liss, 2000; 3) Stein P. L., Rowe B. M. Physical anthropology. McGraw-hill Publishing company, 1989; 4) Papalia D. E., Olds S. W. human development (3rd ed.). McGraw-hill Book company, 1986; 5) Lemme B. H. su-augusiojo raida. kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003; 6) Ariés P. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Vilnius: Baltos lankos, 1993.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie yra socialinės brandos požymiai? 2) kaip pasireiškia jungiamojo audinio senėjimas? 3) kaip keičiasi senstančio žmogaus krau-jotakos sistema? 4) kaip keičiasi senstančio žmogaus nervų sistema? 5) kaip keičiasi senstančio žmogaus atramos ir judėjimo sistema? 6) kaip keičiasi senstančio žmogaus virškinimo sistema? 7) kaip keičiasi senstančio žmogaus kvėpavimo sistema? 8) kaip keičiasi senstančio žmogaus lytinė sistema? 9) kokie brandaus ir pagyvenusio amžiaus žmonių intelektinės raidos ypatumai? 10) kokios sveikatos problemos būdingos pagy-venusio amžiaus moterims ir vyrams? 11) kokie veiksniai daro didžiausią įtaką augimui ir brendimui prenataliniu laikotarpiu? 12) kokie išoriniai (egzogeniniai) veiksniai daro įtaką augimui ir brendimui postnataliniu laikotarpiu? 13) kas yra epochinė tendencija ir kaip ji pasireiškė lietuvoje? 14) kokios yra XX a. akceleracijos priežastys? 15) kas yra bio-loginis amžius? 16) kokie yra biologinio amžiaus nustatymo kriterijai lytinio brendimo periodu? 17) kokie biologinio amžiaus nustatymo kriterijai taikomi pagyvenusio ir seno amžiaus periodu?

Seminarų ir pratybų temos1. Žmogaus raidos teorijos.2. Gimimas, naujagimystė, kūdikystė.3. Pirmoji vaikystė.4. Antroji vaikystė ir prepubertas.5. Paauglystė.6. Pirmoji branda.7. Antroji branda.8. Senėjimas ir senatvė.9. Mirimas ir mirtis: biologija ir kultūra.10. Lyčių vaidmenys įvairiais amžiaus tarpsniais.11. Vidiniai ir išoriniai ontogenezės veiksniai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Shuster C. S., Ashburn S. S. The Process of human Development: a holistic life-

span approach (2nd ed.). little, Brown and company, 1986; 2) Montgomery H. an intro-duction to childhood. Wiley-Blackwell, 2009; 3) human Biology: an evolutionary and Biocultural Perspective / ed. s. stinson, B. Bogin, r. huss-ashmore, D. o’rourke. Wi-ley-liss, 2000; 4) Papalia D. E., Olds S. W. human development (3rd ed.). McGraw-hill


247

Book company, 1986; 5) Stodley N. from the cradle to the grave: age organization and the early anglo-saxon burial rite // World archaeology, 2000, Vol. 3, no. 3, p. 456–472; 6) Lemme B. H. suaugusiojo raida. kaunas: Poligrafija ir informatika, 2003; 7) Ariés P. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Vilnius: Baltos lankos, 1993.

Žmogaus biologinė įvairovėProf. dr. rimantas jankauskas, doc. dr. Žydrūnė Miliauskienė

Temos anotacija. temos tikslas – suteikti žinių apie šiuolaikinio žmogaus biologinę įvairovę. išklausęs temą studentas žino pagrindinius žmogaus kūno matmenis ir propor-cijas, morfologinius, fiziologinius ir psichologinius konstitucinių tipų aspektus. supranta žmogaus biologinių aklimatizacijų ir adaptacijų sąvokų skirtumus, pagrindinius dėsnin-gumus, žino klimatinius ir ekologinius adaptacijų gradientus. išmano žmogaus polimor-fizmo geografinę įvairovę ir jos priežastis, gali iliustruoti pavyzdžiais. Žino šiuolaikinio žmogaus biologinės įvairovės interpretacijas (tipologinį ir evoliucinį požiūrius). supranta rasės, populiacijos ir etnoso sąvokų paraleles ir skirtumus.

Temos programa1. Bendrieji žmogaus kūno matmenys, kūno sudėtis ir proporcijos. Konstituciniai

tipai. Žmogaus biologinės aklimatizacijos.reikšminiai žodžiai: ūgis, svoris, kūno masės indeksas, somatotipas, aklimatizacija.sąvokos: rorerio indeksas, kūno masės indeksas, eurisomija, leptosomija, brachimor-

fija, dolichomorfija, aktyvioji ir pasyvioji kūno masė, andromorfija, ginekomorfija, endo-morfija, mezomorfija, ektomorfija, pikniškasis, atletiškasis ir asteniškasis konstituciniai tipai, somatograma, aklimatizacija.

temos metu aptariami bendrieji žmogaus kūno matmenys (ūgis, svoris, apimtys), na-grinėjama kūno sudėtis, proporcijos, jų įvertinimo metodai. aptariami morfologiniai, fiziologiniai ir psichologiniai konstitucinių tipų aspektai, pateikiamos populiariausios konstitucinių tipų schemos (remiantis e. kretschmeriu ir W. sheldonu). aptariamos žmogaus biologinės aklimatizacijos (prie ultravioletinio spinduliavimo, aukštikalnių są-lygų, šalto ir karšto klimato).

Pagrindinė literatūra: 1) Haviland W. A. anthropology (8th ed.). harcourt Brace col-lege Publishers, 1997; 2) Relethford J. H. The human species: an introduction to Biolo-gical anthropology. Mayfield publishing company, 1997; 3) a companion to Biological anthropology / ed. c. s. larsen. john Wiley and sons, 2010.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) koks yra vidutinis lietuvos vyrų ir moterų ūgis? 2) koks yra vidutinis lietuvos vyrų ir moterų svoris? 3) kokie yra kūno proporcijų lytiniai skirtumai? 4) kokiais indeksais galima vertinti žmogaus kūno sudėtį? 5) kokiais statistiniais metodais vertinamas fizinis išsivystymas? 6) kaip apskaičiuojamas kūno ma-sės indeksas? 7) kaip vadinamas polinkis į lieknumą? 8) kaip vadinamas polinkis į kres-numą? 9) kas sudaro aktyviąją ir pasyviąją kūno masę? 10) kiek procentų kūno masės

248


sudaro vyrų ir moterų raumenys? 11) kokius konstitucinius tipus išskyrė e. kretschme-ris? 12) kokius konstitucinius tipus išskyrė W. sheldonas? 13) kuo skiriasi astenikų ir atletų endokrininės formulės? 14) kokiomis ligomis linkę sirgti pikniškojo konstitucinio tipo žmonės? 15) kokiomis ligomis linkę sirgti asteniškojo konstitucinio tipo žmonės? 16) kas yra biologinė aklimatizacija? 17) kaip žmogus biologiškai pripranta prie uV spinduliavimo? 18) kaip žmogus biologiškai aklimatizuojasi aukštikalnių sąlygomis? 19) kaip žmogus biologiškai aklimatizuojasi karštame ir šaltame klimate?

2. Žmogaus biologinės adaptacijos. Žmonių kiekybinių ir diskrečiųjų požymių geo-grafinė įvairovė.

reikšminiai žodžiai: biologinė adaptacija, genetinis markeris.sąvokos: biologinė adaptacija, pigmentacija, dermatoglifika, odontologija, kraujo

grupės, hipolaktazija, hemoglobinopatija.temos metu aptariama biologinės adaptacijos sąvoka, biologinių aklimatizacijų ir adap-

tacijų skirtumai, adaptacijų ekologinius gradientus nusakantys Glogerio, Bergmano ir ale-no dėsniai. nagrinėjama kiekybinių fenotipinių požymių geografinė įvairovė, diskrečiųjų morfologinių požymių ir genetinių markerių geografinė įvairovė ir jos priežastys.

Pagrindinė literatūra: 1) Haviland W. A. anthropology (8th ed.). harcourt Brace col-lege Publishers, 1997; 2) Relethford J. H. The human species: an introduction to Biolo-gical anthropology. Mayfield publishing company, 1997; 3) a companion to Biological anthropology / ed. c. s. larsen. john Wiley and sons, 2010.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kas yra biologinė adaptacija? 2) kuo skiriasi biologinė adaptacija ir aklimatizacija? 3) ką teigia Glogerio dėsnis? 4) ką teigia Bergma-no dėsnis? 5) ką teigia aleno dėsnis? 6) kokioms populiacijoms būdingi kastuvo formos medialiniai kandžiai? 7) kokioms populiacijoms būdingas karabelio gumburėlis? 8) ko-kioms populiacijoms nebūdingas laktazės deficitas? 9) kokia kraujo grupė būdingiausia amerikos indėnams? 10) kur pasaulyje daugiausia B kraujo grupės alelių? 11) kur pa-saulyje daugiausia rh(-) kraujo grupės? 12) kur pasaulyje daugiausia paplitusios hemo-globino anomalijos?

3. Žmonių įvairovės tyrinėjimo ir klasifikavimo istorija. Šiuolaikinio žmogaus bio-loginės įvairovės interpretacijos: tipologinis ir evoliucinis požiūriai. Rasės, populiacijos ir etnoso sąvokos.

reikšminiai žodžiai: rasė, populiacija, etnosas.sąvokos: rasė, populiacija, etnosas, europidai, negridai, mongolidai, tipologinis (siste-

matinis) požiūris, evoliucinis požiūris.temos metu aptariama žmonių įvairovės tyrinėjimo ir klasifikavimo istorija. Patei-

kiamos šiuolaikinio žmogaus biologinės įvairovės interpretacijos. aptariamas tipologinis ir evoliucinis klasifikavimo požiūriai, jų susiformavimo istorija, klasifikavimo kriterijai, kritika. aptariamos rasės, populiacijos ir etnoso sąvokos, jų paralelės ir skirtumai. trum-pai apibūdinamos didžiosios negridų, mongolidų, europidų rasės.


249

Pagrindinė literatūra: 1) a companion to Biological anthropology / ed. c. s. larsen. john Wiley and sons, 2010; 2) Gravlee C. C. how race Becomes Biology: embodiment of social inequality // american journal of Physical anthropology. 2009, Vol. 139, issue 1, p. 47–57; 3) Hirschman Ch. The origins and Demise of the concept of race // Population and development review. 2004, Vol. 30, no. 3, p. 385–415; 4) Sankar P., Cho M. K. toward a new Vocabulary of human Genetic Variation // science 15. 2002, Vol. 298, no. 5597, p. 1337–1338.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokioms populiacijoms būdinga prognatija? 2) kokioms populiacijoms būdinga platiprozopija? 3) apibūdinkite rasę. 4) kuo paremta rasių klasifikacija? 5) kodėl evoliucinis požiūris kritikuoja rasių tipologiją? 6) apibūdin-kite etnosą. 7) kokios etnoso ir populiacijos paralelės?

Seminarų ir pratybų temos1. Žmogaus konstitucijos.2. Biologinės aklimatizacijos.3. Biologinės adaptacijos.4. Kiekybinių požymių geografinė įvairovė.5. Diskrečiųjų požymių geografinė įvairovė.6. Genetinių markerių geografinė įvairovė.7. Mitochondrinės ir Y chromosomos geografinė įvairovė.8. Seniausios žmonių įvairovės klasifikavimo sistemos.9. Žmonijos klasifikavimas XIX a.–XX a. pradžioje.10. Populiacinis-genetinis požiūris į žmonijos įvairovę.11. Rasė, populiacija, etnosas.

Rekomenduojama literatūra: 1) Haviland W. A. anthropology (8th ed.). harcourt Brace college Publishers, 1997;

2) Relethford J. H. The human species: an introduction to Biological anthropology. Mayfield publishing company, 1997; 3) a companion to Biological anthropology / ed. c. s. larsen. john Wiley and sons, 2010; 4) Gravlee C. C. how race Becomes Biology: embodiment of social inequality // american journal of Physical anthropology. 2009, Vol. 139, issue 1, p. 47–57; 5) Hirschman Ch. The origins and Demise of the concept of race // Population and development review. 2004, Vol. 30, no. 3, p. 385–415; 6) San-kar P., Cho M. K. toward a new Vocabulary of human Genetic Variation // science 15. 2002, Vol. 298, no. 5597, p. 1337–1338.

250

laidojimo archeologija

Modulio tikslas – suteikti žinių apie laidojimo instituciją kaip kultūrinę kategoriją ir laidojimo paminklų reikšmę archeologijoje, ugdyti gebėjimus kritiškai vertinti archeolo-ginę medžiagą ir padėti įgyti kompetencijų atlikti savarankišką tiriamąjį darbą.

Modulio temos:• Laidojimo archeologijos teorija ir istorija;• Žmogaus palaikai archeologijoje;• Laidojimas, visuomenė ir pasaulėžiūra.

Laidojimo archeologijos teorija ir istorijaDr. laurynas Vytis kurila, dr. andra strimaitienė

Temos anotacija. tema yra skirta supažindinti studentus su laidojimo fenomenu kaip archeologijos mokslo objektu, laidojimo papročių ir laidojimo paminklų reikšme archeo-logijoje. Paskaitų ir seminarų metu laidojimo paminklai studentams apibūdinami kaip įvairiapusės informacijos apie praeities visuomenes šaltinis, studentai skatinami kritiškai ir išradingai naudotis laidojimo paminklų tyrinėjimų medžiaga, ją interpretuoti. apta-riamos pagrindinės teorinės archeologijos kryptys ir jų požiūriai į laidojimo paminklus: ir praeityje vyravusių teorinės archeologijos krypčių idėjos, ir dabarčiai būdinga nuomo-nių įvairovė. Daugiausia dėmesio skiriama teorinės archeologijos srityje lyderiaujančių jungtinių amerikos Valstijų, jungtinės karalystės ir skandinavijos archeologų darbams, taip pat ir lietuvos archeologijai būdingoms teorinėms nuostatoms. Per įvairių teorinių pozicijų prizmes žvelgiama į aktualiausius laidojimo archeologijos klausimus (kiek laido-jimo paminklai atspindi juos palikusias visuomenes, kiek jie informatyvūs demografiniu, kultūriniu, socialiniu požiūriu ir t. t.).

temos siekiniai. Baigęs studijuoti šią temą, studentas: 1) išmano teorinės archeo-logijos kryptis ir jų požiūrius į laidojimo paminklus kaip archeologijos mokslo šaltinį; 2) geba kritiškai vertinti įvairių teorinės archeologijos krypčių idėjas, įžvelgti esminius jų skirtumus, jomis operuoti ir jungti jas tarpusavyje; 3) įgyja kompetenciją teoriniu lygiu interpretuoti laidojimo paminklų medžiagą.

Temos programa1. Laidojimas kaip fenomenas (įvadinės paskaitos).1.1. Praktiniai ir kultūriniai laidojimo aspektai.1.2. Mirtis ir laidojimas pasaulėžiūroje.1.3. Glausta laidojimo paminklų tyrinėjimų istorija.reikšminiai žodžiai: laidojimas, laidojimo paminklai.sąvokos: laidojimo fenomenas, pasaulėžiūra, laidojimo paminklų tyrinėjimai.


251

Įvadas į modulio problematiką, pagrindiniai modulio klausimai, modulio struktūra. Mirusiųjų laidojimo fenomenas kaip praktinis (mirusio asmens kūno atsikratymas) ir kul-tūrinis (laidojimo ideologiniai, kultūriniai, socialiniai ir t. t. aspektai) veiksmas. Šios laidoji-mo funkcijos iliustruojamos keliais pavyzdžiais iš įvairių praeities ir dabarties visuomenių.

Įvadinė informacija apie mirties, laidojimo ir mirusiųjų vietą bei reikšmę pasaulėžiū-roje. laidosenos reikšmė archeologijoje: kodėl archeologai tyrinėja laidojimo paminklus ir kokių mokslinių žinių šios srities tyrinėjimai gali suteikti?

Glausta pasaulio laidojimo paminklų tyrinėjimų istorija, svarbiausi tyrinėtojai ir pa-minklai.

Pagrindinė literatūra: 1) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003; 2) Trigger B. a history of archaeological Thought (2nd ed.). cambridge: cambridge university Press, 2006.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo skiriasi žmonių praktikuojamas mirusių-jų laidojimas nuo kai kurioms gyvūnų rūšims būdingo elgesio su kritusių gentainių pa-laikais? 2) išvardinkite pagrindinius mirusiųjų laidojimo, kaip žmogaus kultūros sferos, bruožus. 3) kuo laidojimo paminklai reikšmingi archeologijos mokslui, kokios informa-cijos suteikia jų tyrinėjimai?

2. Laidojimo archeologija teorijos požiūriu.2.1. Laidojimo papročiai ir kapai archeologijos moksle.2.1.1. Laidojimo paminklai kaip biologinės ir demografinės istorijos šaltinis.reikšminiai žodžiai: biologinė istorija, paleodemografija, žmogaus palaikai.sąvokos: osteologinė analizė, paleodemografija, gyvenimo lentelė, mirtingumas, gy-

venimo trukmė.Žmogaus palaikai kaip biologinės istorijos ir paleodemografijos mokslų šaltinis. Pa-

grindiniai klausimai, į kuriuos gali būti atsakoma pasitelkiant osteologinės medžiagos analizę: gyvenimo trukmės ir mirtingumo rodikliai, gyvenimo kokybė, patologijos, ligos, traumos, mityba, gimdymai ir t. t. Pagrindinės paleodemografijos sąvokos (amžiaus gru-pė, vidutinė numatoma gyvenimo trukmė, mirties tikimybė amžiaus grupėje ir t. t.), pa-grindiniai paleodemografijos metodai (gyvenimo lentelės, vidutinio gimdymų skaičiaus nustatymo būdai ir t. t.). Paleodemografinių tyrinėjimų reikšmė ir nauda archeologijai.

Pagrindiniai osteologinės analizės principai (trumpai išdėstomi arba primenami jau ži-nomi iš kitų modulių) ir tikėtini rezultatai. Problemos, su kuriomis susiduriama apdorojant osteologinės analizės duomenis, ir galimi jų sprendimo būdai. Bendriausi paleodemografi-jos dėsningumai (vaikų mirtingumas, vyrų ir moterų gyvenimo trukmės santykis ir t. t.).

seminaro temos: seminare galima vienos pasirinktos visuomenės (kapinyno ar pan.) demografinė analizė (gyvenimo lentelės pagrindu) ir rezultatų interpretacija.

Pagrindinė literatūra: 1) Acsádi G., Nemeskéri J. history of human life span and Mortality. Budapest: akadémiai kiadó, 1970, p. 13–72; 2) Chamberlain A. Demography in archaeology. cambridge: cambridge university Press, 2006; 3) Larsen C. S. Bioarchae-ology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge: cambridge univer-sity Press, 1997.

252


kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios mokslinės informacijos gali suteikti žmogaus palaikų tyrimai? 2) kokie yra pagrindiniai paleodemografijoje taikomi me-džiagos analizės būdai? 3) Paaiškinkite pagrindines paleodemografijos sąvokas. 4) ko-kių sunkumų kyla apdorojant osteologinius duomenis paleodemografiniuose tyrimuose? 5) išvardinkite ir paaiškinkite bendriausius paleodemografijos dėsningumus.

2.1.2. Laidojimo paminklai kaip dvasinės kultūros atspindys.reikšminiai žodžiai: dvasinė kultūra, pasaulėžiūra, laidosena.sąvokos: pasaulėžiūra, mentalitetas, pomirtinis pasaulis, kultūrinė aplinka.laidojimo paminklų, kaip dvasinės kultūros atspindžio, reikšmė archeologijoje. Dis-

kusijos, kaip praeities žmonės laidodami mirusiuosius užkodavo savo pasaulėžiūrą, ir kaip šią informaciją gali suprasti archeologas. Glaustai – pagrindiniai įvairioms visuo-menėms būdingi požiūriai į mirtį ir pomirtinį pasaulį (reinkarnacija – mirtis kaip naujo gyvenimo pradžia, pomirtinis pasaulis kaip šio pasaulio tąsa ir „kopija“, pomirtinis gyve-nimas kaip nauja dvasinė egzistencija ir t. t.) ir tikėtini šių požiūrių atspindžio laidosenoje ir laidojimo paminkluose modeliai. Dėstoma medžiaga iliustruojama keliais pavyzdžiais iš įvairių visuomenių. Paties archeologo kultūrinė aplinka kaip jo supratimą apie tyrinė-jamą visuomenę lemiantis veiksnys.

seminaro temos: seminare galima kelių dvasinės kultūros požiūriu skirtingų visuome-nių (pvz., pagoniškos ir monoteistinės) laidojimo papročių ir laidojimo paminklų lygina-moji analizė arba kelių tyrinėtojų požiūrių į vieną visuomenę palyginamoji kritinė analizė.

Pagrindinė literatūra: Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokius dvasinės kultūros aspektus atspindi lai-dojimo papročiai ir laidojimo paminklai? 2) kaip kultūrinė aplinka ir pasaulėžiūra lemia laidojimo papročius? 3) kaip paties archeologo kultūrinė aplinka veikia jo tyrimų išvadas?

2.1.3. Laidojimo paminklai kaip socialinės organizacijos indikatorius.reikšminiai žodžiai: socialinė organizacija, socialiniai santykiai, statusas.sąvokos: statusas, ideologija, laidosenos socialinis turinys, laidojimo sudėtingumas,

socialinių organizacijų modeliai.laidojimo paminklų duomenimis paremtų socialinės organizacijos tyrinėjimų įdir-

bis. laidojimo paminklų tyrinėjimų potencialas ir su jų medžiagos naudojimu susijusios problemos (nesigilinant į įvairių teorinės archeologijos krypčių požiūrių skirtumus – tam bus skirtos tolesnės paskaitos). esminiai skirtumai tarp gyvenamųjų objektų (gyvenvie-čių, piliakalnių, miestų ir t. t.) ir laidojimo paminklų informatyvumo socialiniu požiūriu: laidojimo paminklų medžiaga paprastai yra labiau struktūruota (kapai yra uždari komp-leksai), tiesiogiai susiejama su konkrečiais individais (palaikais), lengviau (mažesniuose plotuose, mažesnėmis sąnaudomis) surenkama, tačiau tai yra ne tiesioginis gyvenimo atspindys, o ideologijos ir simbolinių prasmių nulemta jo transformacija.

Bendrieji socialinio statuso ir laidosenos dėsningumai (aukštesnis statusas – sudė-tingesnė laidosena, ilgesnės ir sudėtingesnės apeigos, turtingesnės įkapės), iliustruojant


253

reikšmingiausiais kapų pavyzdžiais. Galimos šio modelio išlygos bei ideologijos nulemti kitokie statuso ir laidosenos santykio modeliai: gyvųjų siekiai transformuoti laidojamo asmens statusą, statuso demonstravimo aktualumas (arba neaktualumas) tam tikroje so-cialinėje erdvėje, laidosenos santykis su amžiumi, lytimi ir t. t.

Pagrindiniai socialinių organizacijų modeliai (orda – gentis – vadystė – valstybė, ega-litarinė – ranguota – stratifikuota visuomenė ir kt.) ir galimos jų sąsajos su laidojimo papročiais. archeologo galimybės laidojimo paminkluose identifikuoti įvairius socialinio gyvenimo aspektus (socialinę klasę, socioekonominius vaidmenis, karybą ir t. t.) ir su tuo susijusios problemos.

seminaro temos: seminare galima kelių skirtingos socialinės organizacijos visuome-nių laidojimo paminklų palyginamoji analizė, pasirinktų socialinės organizacijos atspin-džio laidojimo paminkluose modelių aptarimas (referavimas), kritinės pastabos pasi-rinkta tema (pvz., karių kapai, vergų kapai, žynių kapai ir t. t.).

Pagrindinė literatūra: 1) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 72–94; 2) Wason P. K. The archaeology of rank. cambridge: cambridge university Press, 1994, p. 67–102.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip suprantate santykį tarp laidojimo pamin-klo ir jį palikusios visuomenės socialinės organizacijos? 2) kokie veiksniai gali iškreipti tiesioginį santykį tarp laidojimo ir palaidoto asmens socialinio statuso? 3) kokie sociali-nio statuso aspektai geriausiai atsispindi laidosenoje ir kodėl? 4) kokie kiti veiksniai (be socialinės organizacijos) lemia laidoseną? 5) Paaiškinkite pagrindinius socialinės organi-zacijos ir laidosenos santykio modelius.

2.1.4. Laidojimo paminklai ir socialinė erdvė.reikšminiai žodžiai: socialinė erdvė, socialiniai santykiai, erdvinė analizė.sąvokos: socialinė erdvė, 8-oji hipotezė, formalios dispozicijos vietos, efektyvi agnaci-

ja, teritoriškumas, erdviniai ryšiai.erdvinės dimensijos reikšmė tyrinėjant laidojimo paminklus. Glaustas įvairių požiū-

rių į laidojimo paminklo reikšmę erdvėje nusakymas: nuo taškų geometrinėje erdvėje iki laidojimo paminklų kaip socialiai aktyvių objektų.

Mirusiųjų ir gyvųjų ryšio bei santykio su aplinka erdvinių raiškų archeologinėje me-džiagoje tyrimai ir problemos. laidojimo paminklų buvimo / nebuvimo ir paskirties klausimas, atsižvelgiant į ekonominių ir sociopolitinių struktūrų specifiką. ekologinis-ekonominis ir teritorinis laidojimo paminklų priežastingumo modeliai, jų kritika, modi-fikacijos. fenomenologinė laidojimo paminklų erdvėje samprata ir tyrimų būdai.

erdvinės analizės taikymo galimybės vieno paminklo ir aukštesniu, regioniniu, lygiu. Pagrindiniai požymiai laidojimo paminklo reikšmei erdvėje pažinti.

seminaro temos: seminare susitelkiama prie laidojimo paminklų paskirties interpre-tacijų, aptariami jų skirtumai ir panašumai, įvertinamas jų tinkamumas chronologiškai ir kultūriškai skirtinguose kontekstuose.

Pagrindinė literatūra: 1) The archaeology of Death / eds. r. chapman, i. kinnes, k. randsborg. cambridge: cambridge university Press, 1981, p. 53–69, 71–81; 2) Parker

254


Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 124–142; 3) regional approaches to Mortuary analysis / ed. l. a. Beck. new York, london: Plenum Press, 1995, ch. 2, 5; 4) The space and Place of Death (archaeological papers of the american anthropological association) / eds. h. silverman, D. B. small. 2002, Vol. 11, issue 1, ch. 1, 2, 7, 8.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip kito požiūriai į laidojimo paminklo reikš-mę erdvėje? 2) apibūdinkite ekonominį-ekologinį ir teritorinį laidojimo paminklų mo-delius; įvertinkite modelių tinkamumą skirtingo laiko laidojimo paminklams.

2.2. Teorinių požiūrių į laidojimo paminklus raida.2.2.1. Ankstyvieji požiūriai.reikšminiai žodžiai: archeologijos teorija, ankstyvieji požiūriai.sąvokos: kultūrinė-istorinė archeologija, funkcionalistinė archeologija.ankstyvieji (iki „naujosios“ archeologijos mokyklos susiformavimo) teorinėje archeo-

logijoje vyravę požiūriai į laidojimo paminklus, jų duomenų naudojimą ir jų teikiamą informaciją. archeologijos tendencijos XiX a.–XX a. pradžioje, būdingi tuometiniai medžiagos interpretacijos pavyzdžiai: kai kurių XX a. 3-iojo dešimtmečio vokiečių ar-cheologų darbai (mėginimai identifikuoti kapuose socialines klases), XX a. 4-ojo dešim-tmečio ssrs archeologų idėjos (marksistinės ideologijos adaptavimas interpretuojant archeologinę medžiagą). Pagrindinių XX a. archeologijos krypčių (kultūrinio-istorinio požiūrio, funkcionalizmo) atstovų mintys laidojimo paminklų medžiagos interpretacijų klausimais: iš esmės aprašomasis tyrimų pobūdis ir gana atsargus požiūris į galimybę remiantis laidojimo paminklais rekonstruoti praeities visuomenių gyvenseną, bet kartu gana nekritiškas ir neatsargus rėmimasis jų medžiaga.

seminaro temos: seminarui siūloma tema – apžvelgti visus iki „naujosios“ archeolo-gijos vyravusius požiūrius arba pasirinktos valstybės ar laikotarpio archeologų darbus.

Pagrindinė literatūra: 1) Smith M. A. The limitations of inference in archaeology // archaeological newsletter. 1955, Vol. 6, no. 1, p. 3–7; 2) Trigger B. a history of archae-ological Thought (2nd ed.). cambridge: cambridge university Press, 2006; 3) Ucko P. J. ethnography and archaeological interpretation of funerary remains // World archaeo-logy. 1969, Vol. 1, no. 2, p. 262–280.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Bendrais bruožais apibūdinkite XiX a.–XX a. viduryje vyravusius archeologų požiūrius į laidojimo paminklų informatyvumą. 2) ko, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, trūko „ikiprocesualistinei“ archeologijai? 3) kurios ankstyviesiems požiūriams būdingos idėjos, jūsų manymu, neprarado reikšmės?

2.2.2. Procesų („Naujoji“) archeologija.reikšminiai žodžiai: archeologijos teorija, procesų („naujoji“) archeologija, sistemi-

nis požiūris.sąvokos: viduriniojo lygmens teorija, sistemų teorija, socialinis asmuo, „išeikvotos

energijos“ modelis.nuo XX a. 7–8 dešimtmečių sandūros susiformavusios „naujosios“ arba procesų ar-

cheologijos krypties, pagrindinių jos atstovų darbų ir teiginių reikšmė laidojimo paminklų


255

tyrimams. Šiai mokyklai būdingas požiūris į visuomenes kaip į sistemas, į laidojimo pa-minklus – kaip į tiesioginius šių sistemų atspindžius. inovacijos laidosenos analizės srityje: sisteminis požiūris, statistinių metodų taikymas, lyginamoji analizė. Daugiausia dėmesio skiriama procesų archeologijos nuopelnams socialinių organizacijų tyrinėjimuose. reikš-mingiausi šios srities darbai (l. r. Binford, a. a. saxe, c. s. Peebles, n. a. rothschild, j. a. Brown, f. r. hodson, s. e. shennan, j. a. tainter ir kt.), jų rezultatai ir jų naujumas.

„išeikvotos energijos“ modelis – laidojant išeikvota energija (darbo ir laiko sąnaudos, materialiniai ištekliai) indikuoja laidojamo asmens socialinį statusą, o šiuo požiūriu įver-tinta laidosenos įvairovė – socialinės organizacijos kompleksiškumą. Įvairūs „išeikvotos energijos“ įvertinimo būdai (įkapės, kapų konstrukcija, padėtis ir t. t.) ir su jais susijusios metodinės problemos.

Procesų archeologijos reikšmės laidojimo paminklų tyrinėjimams apibendrinimas ir įvertinimas (inovacijos teoriniu ir metodiniu aspektu), kai kurie kritiniai pastebėjimai (kritiškumo stoka, perdėtas rėmimasis statistika, „žmogiškojo veiksnio“ eliminavimas).

seminarų temos: seminaruose siūloma apžvelgti pagrindines procesų archeologijos mokyklos idėjas laidojimo paminklų tyrinėjimų klausimais, kritiškai aptarti vieno au-toriaus darbus (konkrečių visuomenių laidosenos ir joje atsispindinčių realijų tyrimus, teorines idėjas), palyginti kelių autorių darbus.

Pagrindinė literatūra: 1) Binford L. R. Mortuary Practices: Their study and Their Po-tential // approaches to the social Dimensions of Mortuary Practices (Memoirs of the society for american archaeology) / ed. j. a. Brown. 1971, Vol. 25 [american antiquity. Vol. 36, no. 3, Pt. 2], p. 6–29; 2) Johnson M. archaeological Theory: an introduction. oxford, Malden: Blackwell Publishers, 1999, p. 12–84; 3) Saxe A. A. social Dimensions of Mortuary Practices / Daktaro disertacija. Michigan: The university of Michigan, 1970; 4) Tainter J. A. Mortuary Practices and the study of Prehistoric social systems // advan-ces in archaeological Method and Theory / ed. M. B. schiffer. 1978, Vol. 1, p. 105–141.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Glaustai apibūdinkite pagrindines „naujosios“ archeologijos idėjas laidojimo paminklų tyrinėjimų srityje. 2) ką naujo procesų archeo-logija įnešė į laidojimo paminklų tyrimus ir interpretacijas? 3) Paaiškinkite „išeikvotos energijos“ modelio esmę. 4) kokius matote procesų archeologijos požiūrio į laidojimo paminklus trūkumus? 5) kurie procesų archeologijai būdingi laidojimo paminklų inter-pretacijos aspektai, jūsų manymu, neprarado reikšmės ir šiandien?

2.2.3. Postprocesų archeologija.reikšminiai žodžiai: archeologijos teorija, postprocesų archeologija, simbolizmas.sąvokos: simbolių archeologija, interpretacinė archeologija, kontekstinė archeologija,

laidosenos simbolizmas.Pagrindiniai nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio įsivyravusios postprocesų archeologijos

krypties darbai, skirti laidojimo paminklų analizei (i. hodder, e. j. Pader, M. Parker Pear-son ir kt.). „naujosios“ archeologijos atstovų darbų kritika. su postprocesualizmo įsivy-ravimu susiję laidojimo paminklų interpretacijų pokyčiai: laidosenos suvokimas ne kaip tiesioginio gyvenimo atspindžio, o kaip simbolinių reikšmių ir ideologijos sąlygotos jo

256


transformacijos; individo reikšmės iškėlimas virš teorinio visuomenės modelio; nuosta-ta laidoseną analizuoti bendrame kultūriniame-istoriniame kontekste; gyvųjų laidotuvių dalyvių veiksmų svarbos suvokimas. etnoarcheologijos darbai ir jų reikšmė archeologi-nės medžiagos interpretacijoms.

Postprocesų archeologijos reikšmė laidojimo paminklų tyrinėjimams: pranašumai (suformuluotos naujos tyrimų gairės) ir trūkumai (daugiau ankstesnės metodikos kritika nei naujos pasiūlymas). esminiai procesų ir postprocesų archeologijos mokyklų skirtu-mai, atkreipiant dėmesį į kai kuriuos jų panašumus konkrečiais laidosenos interpretaci-jos klausimais ir abi šias mokyklas įvertinant ne kaip konkuruojančias, o kaip viena kitą papildančias – orientuotas į tyrimų metodiką (procesualizmas) ir rezultatų interpretaciją (postprocesualizmas).

seminarų temos: seminaruose siūloma referuoti ir kritiškai įvertinti pagrindines post-procesų archeologijos idėjas ir teiginius laidosenos tyrinėjimų srityje, kritiškai aptarti vieno autoriaus darbus (konkrečių visuomenių tyrimus, teorines idėjas), palyginti procesualistų ir postprocesualistų autorių mintis įvairiais su laidosena susijusiais klausimais.

Pagrindinė literatūra: 1) Hodder I. symbols in action: ethnoarchaeological studies of Material culture. cambridge: cambridge university Press, 1982, p. 197–201; 2) John-son M. archaeological Theory: an introduction. oxford, Malden: Blackwell Publishers, 1999, p, 98–115; 3) Pader E. J. symbolism, social relations and the interpretation of Mor-tuary remains (British archaeological reports international series, Vol. 130). oxford: British archaeological reports, 1982; 4) Parker Pearson M. Mortuary Practices, society and ideology: an ethnoarchaeological study // symbolic and structural archaeology / ed. i. hodder. cambridge: cambridge university Press, 1982, p. 99–113.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Glaustai apibūdinkite pagrindines postproce-sų archeologijos idėjas laidosenos tyrinėjimų srityje. 2) kokias naujas idėjas postproce-sualistai išsakė laidojimo paminklų tyrinėjimų klausimu? 3) nurodykite pagrindinius skirtumus tarp procesų ir postprocesų archeologijos mokyklų pateikiamų laidosenos interpretacijų. 4) Pateikite pavyzdžių, kaip ideologija ir simbolinės prasmės gali lemti laidojimo būdą ir papročius. 5) kokius matote postprocesų archeologijos pranašumus ir trūkumus?

2.2.4. Lyčių archeologija.reikšminiai žodžiai: archeologijos teorija, lyčių archeologija, feminizmas, socialinė

lytis.sąvokos: „belytė“ archeologija, socialinė / kultūrinė lytis, lytiškumas, biologinis deter-

minizmas, esencializmas, androcentrizmas, trečioji lytis. „Belytė“ archeologija ir lyčių archeologijos atsiradimas XX a. 8–9 deš., priežastys (fe-

minizmo įtaka, antropologijos tyrimai, santykis su kitomis archeologinėmis teorinėmis kryptimis). Pagrindinių atstovų ir jų darbų apžvalga.

lyčių archeologijos tyrimų objektas ir tikslas. Biologinio determinizmo, esencializ-mo, kultūrinės evoliucijos perspektyvos ir androcentrizmo kritika. socialinės / kultūrinės


257

lyties priešpastatymas biologinei lyčiai. lytis kaip žmonių tarpusavio santykio rezultatas, socialinis veiksmas, susijęs su kitomis socialinėmis (klasė, religija, etniškumas, statusas, etc.), politinėmis ir ekonominėmis institucijomis. lytis kaip subjektas, darantis įtaką kul-tūriniam procesui ir žmonijos evoliucijai. lyčių archeologijos aktualijų raida: nuo andro-centrizmo neigimo ir lyčių lygybės idėjų prie lyčių skirtumų ir „trečiosios lyties“ teorijų. Problematikos amplitudė: kasdienės (ypač moterų) veiklos sferos tyrimai ir reikšmės žmonijos evoliucijai akcentavimas, moters ir valdymo (galios) institucijų santykio paieš-ka, lyties daugiaprasmiškumas ir mobilumas.

lyčių archeologijos apraiškos lietuvoje. trumpa lyčių tyrimo istorijos apžvalga. Pa-saulinis lietuvių tyrinėtojų įnašas (M. Gimbutienė).

lyčių archeologija kaip postprocesinė archeologijos kryptis teoriniu (kontekstą ak-centuojanti pliuralistinė (individuali) perspektyva į praeitį, sisteminio požiūrio neigi-mas) ir metodiniu (instrumentinio tyrimo įrankio nebuvimas, etnografinių duomenų eksploatacija) požiūriais.

seminarų temos: įvertinti feministinės kritikos reikšmę lyčių archeologijos krypties susiformavimui ir šios krypties įnašą į archeologijos mokslą.

Pagrindinė literatūra: 1) Conkey M. W., Spector J. D. archaeology and the study of gender // advances in archaeological method and theory. 1984, Vol. 7, p. 1–38; 2) engen-dering archaeology: Women and Prehistory / eds. j. M. Gero, M. conkey. new York: Ba-sil Blackwell, 1991, ch. 1, 2; 3) exploring Gender through archaeology / ed. c. claassen. 1992, Madison: Prehistory Press, p. 1–9; 4) Gilchrist R. Gender and archaeology: contes-ting the Past. 1999, london: routledge, ch. 1, 2; 5) Nelson S. M. Gender in archaeology. Walnut creek: altamira Press, 1997, ch. 1–3, 9.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Įvertinkite lyčių archeologijos vietą tarp kitų teorinių archeologijos krypčių. 2) kuo skiriasi feministinė archeologija nuo lyčių archeo-logijos? 3) kurios ypatybės galėtų būti laikomos lyčių archeologijos trūkumais, kurios – pranašumais?

2.2.5. Teorinė mintis Lietuvos archeologijoje.reikšminiai žodžiai: archeologijos teorija, lietuvos archeologija.sąvokos: lietuvos archeologija, romantizmas, kultūrinė-istorinė archeologija, sovie-

tinė archeologija.lietuvos archeologams būdingos nuostatos ir teoriniai modeliai interpretuojant lai-

dojimo paminklų medžiagą. XiX a.–XX a. pradžios archeologų darbai, skirti laidojimo paminklams, perteikiamos pagrindinės mintys, bendros medžiagos interpretavimo ten-dencijos (romantizmas, kritiškumo stoka, atskiri gana brandūs teiginiai). laidojimo pa-minklų tyrinėjimų tarpukario lietuvoje situacija (tyrinėjimų ir mokslinių darbų stoka, didžiausias dėmesys radiniams, kultūrinės-istorinės archeologijos tradicijos įtaka), pa-grindiniai to meto darbai ir svarbiausi jų teiginiai. laidojimo paminklų tyrinėjimai XX a. antrojoje pusėje, politinės situacijos įtaka archeologijos mokslui (uždarumas, primetama marksizmo doktrina), kai kurie laidosenos interpretacijų panašumai tarp sovietinės ir

258


„naujosios“ archeologijos, pagrindiniai archeologų darbai ir juose pastebimos tendenci-jos. laidojimo paminklų tyrinėjimų ir laidosenos interpretacijų pokyčiai nepriklausomo-je lietuvoje, naujausios idėjos ir teorinės nuostatos Vakarų archeologijos kontekste.

seminaro temos: seminare siūloma aptarti pasirinkto laikotarpio lietuvos archeologų darbus laidosenos tema, jam būdingas teorines ir metodines nuostatas, išsakyti kritines pastabas ir įvertinti jį ar juos Vakarų teorinės archeologijos kontekste.

Pagrindinė literatūra: 1) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius: Diemedis, 1999; 2) Sidrys R. V. kasinėjimai be teorijos? kritiškas op-timisto žvilgsnis į lietuvos archeologiją // lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius: aidai, 1999, p. 205–238.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite atskirų laikotarpių lietuvos ar-cheologams būdingas teorines laidosenos interpretacijos nuostatas. 2) kokios priežastys lėmė skirtingą vieno ar kito laikotarpio lietuvos archeologų požiūrį į laidojimo pamink-lus? 3) kokiai archeologijos krypčiai (procesų, postprocesų), jūsų manymu, artimesni šiuolaikiniai lietuvos archeologų darbai laidosenos temomis?

Seminarų ir pratybų temos1. Laidojimo paminklų reikšmė demografijos, dvasinės kultūros ir socialinės orga-

nizacijos tyrimuose.2. Laidojimo paminklai ir socialinė erdvė.3. Laidojimo paminklai teorinėje archeologijoje: ankstyvieji požiūriai.4. Laidojimo paminklai teorinėje archeologijoje: procesų („Naujoji“) archeologija.5. Laidojimo paminklai teorinėje archeologijoje: postprocesų archeologija.6. Laidojimo paminklai teorinėje archeologijoje: lyčių archeologija.7. Laidojimo paminklai teorinėje archeologijoje: teorinė mintis Lietuvos archeolo-

gijoje.

Rekomenduojama literatūra: 1) approaches to the social Dimensions of Mortuary Practices (Memoirs of the society

for american archaeology) / ed. j. a. Brown. 1971, Vol. 25 [american antiquity. Vol. 36, no. 3, Pt. 2]; 2) The archaeology of Death / eds. r. chapman, i. kinnes, k. randsborg. cambridge: cambridge university Press, 1981; 3) Nelson S. M. Gender in archaeology. Walnut creek: altamira Press, 1997; 4) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003; 5) regional approaches to Mortuary analysis / ed. l. a. Beck. new York, london: Plenum Press, 1995; 6) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice (3rd ed.). new York: Thames and hud-son, 2000; 7) Saxe A. A. social Dimensions of Mortuary Practices / Daktaro disertacija. Michigan: The university of Michigan, 1970; 8) symbolic and structural archaeology / ed. i. hodder. cambridge: cambridge university Press, 1982; 9) Trigger B. a history of archaeological Thought (2nd ed.). cambridge: cambridge university Press, 2006; 10) Wason P. K. The archaeology of rank. cambridge: cambridge university Press, 1994.


259

Žmogaus palaikai archeologijojeDr. laurynas Vytis kurila, dr. andra strimaitienė

Temos anotacija. tema skirta studentams išdėstyti praktinius laidojimo paminklų duomenų naudojimo moksliniuose tyrimuose aspektus. Paskaitų ir seminarų metu supa-žindinama su veiksniais, galinčiais turėti įtakos osteologinei medžiagai ar acheologiniam palaikų kontekstui: laidojimo ritualų specifika, aplinkos poveikiu, sisteminga ar atsitik-tine žmogaus veikla. aptariant šiuos veiksnius, mokomasi įvertinti jų poveikį turimai medžiagai, pasirinkti tinkamus analizės būdus mokslo darbams rengti, išvengti klaidingų interpretacijų. temoje aptariami gamtos mokslų metodai, taikomi atliekant palaikų ty-rimus. studentai supažindinami su jų pagrindais, galimybėmis, perspektyvomis, trūku-mais, prieinamumu ir t. t.

temos siekiniai. Baigęs šią temą, studentas: 1) žino pagrindinius osteologinės me-džiagos pobūdį ir būklę lemiančius veiksnius, geba juos įvertinti savarankiškai atlikda-mas mokslinį tyrimą; 2) išmano pagrindinius gamtos mokslų metodus, kurie taikomi atliekant palaikų tyrimus, supranta jų galimybes; 3) įgyja kompetenciją atlikti mokslinį tyrimą remdamasis konkrečia laidojimo paminklų medžiaga, atsižvelgdamas į įvairias reikšmingas jai poveikį darančias aplinkybes ir pasirinkdamas tinkamus analizės būdus.

Temos programa1. Palaikai nuo mirties iki palaidojimo.1.1. Laidojimo papročių poveikis osteologinei medžiagai (kremacija, grupiniai ka-

pai, daliniai palaidojimai, perlaidojimai ir t. t.).reikšminiai žodžiai: osteologinė analizė, laidojimo ritualai.sąvokos: osteologinė medžiaga, laidojimo ritualai, kremacija, grupinė ir masinė lai-

dosena.Įvairių laidojimo ritualų įtaka osteologinei medžiagai, kurią turi įvertinti ir osteolo-

ginę analizę atliekantis specialistas, ir jos duomenis naudojantis archeologas. kremacijos procesas ir jo poveikis kaulams (kaulų sutrupėjimas, deformacijos, susitraukimas, dalies kaulų praradimas gabenant iš deginimo į laidojimo vietą ir t. t.) ir su tuo susiję medžiagos analizės sunkumai (sudėtingas individų skaičiaus, amžiaus ir lyties nustatymas, žmonių ir gyvūnų kaulų atskyrimas ir t. t.). Įvairūs kiti ritualai, galintys apsunkinti osteologinę analizę ir jos rezultatų interpretaciją: grupiniai (degintiniai ir griautiniai) ir masiniai palaidojimai, daliniai (galvų, atskirų kūno dalių) palaidojimai, perlaidojimai ir t. t. Šių ritualų nulemta osteologinės medžiagos specifika (nepilni skeletai, sumaišyti atskirų individų kaulai ir t. t.). Pateikiama medžiaga iliustruojama konkrečiais pavyzdžiais, stengiantis parinkti būdin-giausius atvejus iš lietuvos laidojimo paminklų. Glaustai – kiti, lietuvai nebūdingi, laidoji-mo ritualai (mumifikacija, laidojimas pelkėse ir t. t.) ir jų poveikis žmogaus palaikams.

seminaro temos: seminare siūloma išsamiai išanalizuoti kremacijos poveikį kaulams, aptarti konkrečius įdomius netipinės laidosenos (masinių kapų, perlaidojimų ar pan.) atvejus ir jų tyrimų rezultatus.

260


Pagrindinė literatūra: 1) Holck P. cremated Bones: a Medical-anthropological study of an archaeological Material on cremation Burials (3rd ed.) // antropologiske skrifter. oslo: university of oslo, 1997, nr. 1; 2) Mays S. The archaeology of human Bones. london, new York: routledge, 1998, p. 13–14, 207–209; 3) Ubelaker D. H. human skeletal remains: ex-cavation, analysis, interpretation (2nd ed.). Washington: taraxacum, 1989, p. 96–102.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokios laidojimo apeigos gali turėti įtakos osteolo-ginės medžiagos pobūdžiui ir išlikimui? 2) Glaustai apibūdinkite kremacijos procesą chemi-niu-fizikiniu požiūriu. 3) koks yra kremacijos poveikis osteologinei medžiagai? 4) koks yra grupinio (masinio) ar dalinio laidojimo, perlaidojimo poveikis osteologinei medžiagai?

2. Palaikai nuo palaidojimo iki kasinėjimų.2.1. Osteologinės medžiagos transformacijos archeologinėje aplinkoje (laiko veiks-

nys, dirvožemio poveikis ir t. t.).reikšminiai žodžiai: osteologinė medžiaga, archeologinė aplinka.sąvokos: archeologinė aplinka, aplinkos poveikis, osteologinės medžiagos nykimas /

išlikimas.Procesai, veikiantys žmogaus palaikus archeologinėje aplinkoje (daugiausia dėmesio

lietuvos sąlygų aptarimui). Minkštųjų kūno audinių sunykimo laikas, dirvožemio povei-kis palaikams (kaulų nykimas priklausomai nuo dirvožemio savybių, rūgštingumo), de-gintinių ir nedegintinių kaulų atsparumo dirvožemio poveikiui skirtumai ir jų priežastys, kiti kaulų išlikimą lemiantys veiksniai: mikroorganizmai, drėgmė, tekantis ar svyruojan-čio lygio vanduo, temperatūros svyravimai ir t. t. kaulų išlikimo (sunykimo) archeologi-nėje aplinkoje dėsningumai (pateikiama pavyzdžių).

Būdinga laidojimo paminkluose aptinkamų kaulų būklė, jų informatyvumas osteolo-giniu požiūriu ir jų analizės galimybės (apibendrinant 1.1 ir 2.1 paskaitų metu išdėsty-tą medžiagą). Glaustai – kitokios, lietuvai nebūdingos, archeologinės aplinkos (pelkės, smėlynai, amžinasis įšalas ir t. t.) poveikis žmogaus palaikams, įdomesni pavyzdžiai.

seminaro temos: seminare siūloma išsamiai išnagrinėti lietuvos sąlygų (dirvožemių ir kt.) poveikį kaulams, palyginti poveikį degintiniams ir nedegintiniams palaikams, glaustai aptarti palaikų išlikimą įvairiomis pasaulyje pasitaikančiomis sąlygomis.

Pagrindinė literatūra: 1) Gordon C. C., Buikstra J. E. soil ph, Bone Preservation, and sampling Bias at Mortuary sites // american antiquity. 1981, Vol. 46, no. 3, p. 566–571; 2) Mays S. The archaeology of human Bones. london, new York: routledge, 1998, p. 15–21, 209; 3) Ubelaker D. H. human skeletal remains: excavation, analysis, inter-pretation (2nd ed.). Washington: taraxacum, 1989, p. 103–106.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie veiksniai daro įtaką kaulų išlikimui ar-cheologinėje aplinkoje? 2) Glaustai apibūdinkite įvairių aplinkos veiksnių poveikį kau-lams. 3) kokie palaikai – degintiniai ar nedegintiniai – yra atsparesni aplinkos poveikiui ir kodėl? 4) apibūdinkite tipinę laidojimo paminkluose aptinkamų palaikų būklę.

2.2. Žmogaus veiklos poveikis laidojimo paminklams (ardymai, plėšikavimai ir t. t., archeologiniai tyrinėjimai).

reikšminiai žodžiai: laidojimo paminklai, ardomasis poveikis.


261

sąvokos: ardomasis poveikis, paminklosauga, kapų plėšimas, ardomieji tyrinėjimai.Įvairios žmogaus veiklos poveikis archeologinėje aplinkoje esantiems kapams, dau-

giausia dėmesio skiriant lietuvos sąlygomis svarbiems veiksniams. Įvairios ūkinės žmo-gaus veiklos (arimo, kelių tiesimo, statybų ir t. t.) ardomasis poveikis laidojimo pamin-klams, jo mastas, intensyvumas įvairiais laikotarpiais. Būdingesni laidojimo paminklų ardymo ar sunaikinimo pavyzdžiai. Paminklosaugos priemonės siekiant apsaugoti laido-jimo paminklus nuo ardymo ir jų efektyvumas. kai kurie palaikų išlikimui dirvožemyje įtakos turintys veiksniai (pvz., tręšimas).

sąmoningos žmonių veiklos (plėšikavimo) poveikis laidojimo paminklams. turimos žinios apie senovėje vykdytus kapų plėšimus, jų pobūdis ir padaryta žala palaikams, kapų konstrukcijoms ir įkapių kompleksams. Būdingi kitų kraštų kapų plėšimo pavyzdžiai. Dabartinio kapų plėšimo problema, jos mastai, žala laidojimo paminklams, būdingi plė-šikavimo atvejų pavyzdžiai, kovos su šiuo reiškiniu patirtis. Glaustai – kapų plėšimo mas-tai pasaulyje.

archeologinių tyrinėjimų, kaip paminklą sunaikinančios veiklos, pobūdis, palaikų surinkimo tyrinėjimų metu būdai ir su tuo susijusios problemos, senesnių tyrinėjimų trūkumai (dėmesio osteologinei medžiagai stoka, fiksacijos trūkumai).

seminaro temos: seminare siūloma aptarti įvairios ardomosios žmogaus veiklos po-veikio laidojimo paminklams specifiką, parengti referatą apie kapų plėšimą (priešistorinį ir dabartinį), pateikti kapų plėšimo žalos analizę, pateikti archeologinių tyrinėjimų me-todų arba archeologų požiūrio į osteologinę medžiagą analizę.

Pagrindinė literatūra: 1) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 188–192; 2) Randsborg K. Plundered Bronze age Graves: archaeological & social implications // acta archaeologica. 1998, Vol. 69, p. 113–138.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokia žmogaus veikla daro poveikį laidojimo paminklų ir juose esančių palaikų nykimui? 2) Glaustai apibūdinkite įvairios žmonių veiklos žalos laidojimo paminklams pobūdį. 3) apibūdinkite kapų plėšimo problemą ir jo daromą žalą. 4) kaip archeologinių tyrinėjimų metu surenkama daugiausia galimos informacijos apie laidojimo paminklą?

3. Laidojimo paminklų kasinėjimai Lietuvoje.reikšminiai žodžiai: archeologiniai tyrinėjimai, tyrinėjimų istorija.sąvokos: kasinėjimai, tyrinėjimų metodika, tyrinėjimų fiksacija.laidojimo paminklų archeologinių tyrinėjimų lietuvoje istorija, pagrindiniai tyrinėti

objektai ir jų tyrėjai, kasinėjimų ir fiksacijos metodika ir t. t. ankstyviausi (XiX a. pirmo-sios pusės ir vidurio) kasinėjimai, jiems būdingi bruožai (skubūs kasinėjimai ieškant ra-dinių, neištiriant viso objekto, praktiškai jokios fiksacijos). XiX a. antrosios pusės–XX a. pradžios kasinėjimai, tuometinė tyrinėjimų metodika ir fiksacija (kruopštesni, tačiau daž-niausiai dar gana primityvios metodikos kasinėjimai, atkreipiamas dėmesys į tyrinėjamo objekto konstrukciją, stratigrafiją, kartais gana kokybiška grafinė fiksacija, pradedama skirti dėmesio palaikams). archeologiniai tyrinėjimai tarpukario lietuvoje (ir Vilniaus

262


krašte) ir jiems būdingi bruožai (tobulėjanti, tačiau dar nenusistovėjusi ir labai nevieno-do lygio tyrinėjimų metodika, daugiau dėmesio objektų konstrukcijai, dažniausiai dar nepakankamai gero lygio fiksacija, daugiau dėmesio palaikams, pirmieji osteologiniai darbai). archeologiniai tyrinėjimai sovietmečiu ir tuometinės inovacijos (tobulėjanti ir standartizuojama tyrinėjimų metodika bei fiksacija, fiksuojama objektų konstrukcija, su-renkami kaulai, dažniau atliekama osteologinė analizė). laidojimo paminklų kasinėjimai nepriklausomoje lietuvoje, jų bruožai (nusistovėjusi tyrinėjimų metodika ir fiksacijos standartai, naujų technologijų panaudojimas, atliekama osteologinė analizė, kitų kaulų tyrimų taikymas, daugiausia dėmesio ardomiems paminklams). Visi lietuvos archeolo-gijos etapai gausiai iliustruojami konkrečių objektų kasinėjimų pavyzdžiais, pateikiama įvairiapusė laidojimo paminklų tyrinėjimų statistika.

seminarų temos: seminaruose siūloma parengti referatus apie atskiriems lietuvos ar-cheologijos etapams būdingą laidojimo paminklų kasinėjimo metodiką, reikšmingiausių tyrinėtų paminklų apžvalgas, apžvelgti atskirų paminklų kategorijų kasinėjimo metodi-kos raidą, osteologinių tyrimų lietuvoje raidą.

Pagrindinė literatūra: Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius: Diemedis, 1999.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Bendrais bruožais apibūdinkite pagrindinius lietuvos laidojimo paminklų kasinėjimų etapų bruožus. 2) Bendrais bruožais apibūdin-kite laidojimo paminklų tyrinėjimų metodikos raidą. 3) Bendrais bruožais apibūdinkite dabartinę įvairių laidojimo paminklų tyrinėjimų metodiką. 4) Bendrais bruožais apibū-dinkite osteologinių tyrimų lietuvoje raidą.

4. Gamtamoksliai tyrimo metodai laidojimo archeologijoje.reikšminiai žodžiai: gamtamoksliai metodai.sąvokos: gamtamoksliai metodai, ekofaktas, paleobotanika, pedologija, mikroele-

mentai, fosfatų analizė.Gamtamoksliai metodai laidojimo archeologijoje kaip alternatyvieji (kontekstiniai)

tyrimai. Paskaitose susitelkiama prie gamtamokslių metodų, tiesiogiai nesusijusių su mi-rusiojo palaikais (osteologine medžiaga), tačiau suteikiančių vertingos informacijos apie „biologinius“ ir „socialinius“ laidosenos aspektus. Gamtamokslių metodų taikymas: pa-tirtis, pranašumai, trūkumai, šalutiniai veiksniai.

ekofaktai laidosenoje. Paleobotaniniai tyrimai (palinologija, karpologija, medienos tyrimai, etc.) kaip informacijos šaltinis apie augalus laidotuvių apeigose (ritualinis mais-tas, gėrimai, maistiniai augalai, kapo įranga) ir apie laidojimo epizodo sąlygas (metų lai-kas, vegetacija, aplinka, mityba).

Pedologiniai tyrimai. laidojimo vietos dirvožemio mikromorfologija. elementinės sudėties (geležies, deguonies, aliuminio, mangano) tyrimai kaip būdas nustatyti laidoji-mo vietos įrengimo principus, kartu su aplinkos poveikiu, turėjusius įtakos osteologinės medžiagos išlikimui.


263

antropogeninis fosforas laidojimo archeologijoje. fosfatų analizės galimybės ieškant palaidojimų pėdsakų, vietų, kuriose buvo atliekami ritualai, ir identifikuojant laidosenos pobūdį ir paleodietą.

seminarų temos: gamtamoksliais metodais paremtų laidojimo archeologijos tyrimų aptarimas akcentuojant jų teikiamą informaciją.

Pagrindinė literatūra: 1) Sjoberg A. Phosphate analysis in anthropic soils // journal of field archaeology. 1976, Vol. 3, no. 4, p. 447–454; 2) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice (3nd ed.). new York: Thames and hudson, 2000, p. 105, 239–246; 3) Lageras P. Burial rituals inferred form palynological evidence: results form a late neolithic stone cist in southern sweden // Vegetation history and archaeobotany. 2000, Vol. 9, p. 169–173; 4) Wallin P., Österholm I., Österholm s., Solsvik R. Phosphates and bones: an analysis of the courtyard of marae Manunu, huahine, society islands, french Polynesia // terra australis. 2008, Vol. 29, p. 423–434.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kurie gamtamoksliai metodai yra dažniausiai taikomi laidojimo archeologijoje ir kodėl? 2) remdamiesi konkrečiais tyrimais, nusaky-kite vieno ar kito metodo taikymo principus; kokią informaciją gali suteikti konkretus metodas? 3) Įvertinkite gamtamokslių tyrimų lietuvos laidojimo archeologijoje taikymo situaciją ir aptarkite jos priežastis.

Seminarų ir pratybų temos1. Laidojimo papročių poveikis osteologinei medžiagai.2. Archeologinės aplinkos ir žmogaus veiklos poveikis osteologinei medžiagai.3. Laidojimo paminklų kasinėjimai Lietuvoje.4. Gamtamoksliai palaikų tyrimo metodai.

Rekomenduojama literatūra: 1) Brothwell D. R. Digging up Bones: The excavation, treatment and study of human

skeletal remains (3rd ed.). ithaca, new York: cornell university Press, 1981; 2) Holck P. cremated Bones: a Medical-anthropological study of an archaeological Material on cremation Burials (3rd ed.) // antropologiske skrifter. oslo: university of oslo, 1997, nr. 1; 3) Kulikauskas P., Zabiela G. lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius: Diemedis, 1999; 4) Mays S. The archaeology of human Bones. london, new York: rout-ledge, 1998; 5) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003; 6) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice (3rd ed.). new York: Thames and hudson, 2000; 7) Ubelaker D. H. human ske-letal remains: excavation, analysis, interpretation (2nd ed.). Washington: taraxacum, 1989. 8) Written in Bones: how human remains unlock the secrets of the Death / ed. P. Bahn. london: Quintet Publishing, 2002.

264


Laidojimas, visuomenė ir pasaulėžiūraDr. laurynas Vytis kurila, dr. andra strimaitienė

Temos anotacija. tema yra skirta studentus įvairiapusiškai supažindinti su miru-siųjų laidojimu kaip žmogaus kultūros sritimi. Paskaitų ir seminarų metu apžvelgiamos įvairios praeityje praktikuotos laidojimo formos, studentai supažindinami su laidojimo papročių įvairove pasaulyje, pateikiama glausta laidosenos istorija. išskirtinis dėmesys skiriamas papročiams, praktikuotiems lietuvos teritorijoje. Glaustai išdėstoma bendra laidojimo papročių raidos schema. supažindinama su aktualiausiomis laidojimo pamink-lų tyrinėjimų problemomis.

remiantis ankstesnių temų įdirbiu, mokomasi moksliškai interpretuoti įvairius laido-senos aspektus. laidosena ir laidojimo paminklai pristatomi kaip praeities visuomenė-se funkcionavusių socialinių ir kultūrinių normų bei simbolinių prasmių išraiška. Daug dėmesio skiriama abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus asmenų laidosenai ir su ja susijusiai tyrimų problematikai. Per jau žinomų teorinės archeologijos krypčių prizmes, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, aptariami įvairūs su mirtimi, mirusiųjų ir laidojimo vieta pasau-lėžiūroje susiję klausimai.

temos siekiniai. Baigęs šią temą, studentas: 1) išmano laidojimo būdų ir laidojimo pa-pročių įvairovę, laidojimo papročių raidą lietuvos teritorijoje ir bendrais bruožais – pa-saulyje; 2) suvokia laidoseną kaip socialinių, kultūrinių ir simbolinių veiksnių išraišką, išmano pagrindinius laidosenos reikšmės pasaulėžiūroje aspektus; 3) įgyja kompetenciją atlikti mokslinį tyrimą, interpretuodamas ir kritiškai vertindamas laidojimo paminklus kaip pasaulėžiūros atspindį, o pasaulėžiūrą – kaip laidoseną lemiantį veiksnį.

Temos programa1. Laidojimo įvairovė, reikšmė ir simbolizmas.1.1. Laidojimo būdai (kremacija, inhumacija, kiti laidosenos variantai).reikšminiai žodžiai: laidojimo papročiai, laidosenos įvairovė.sąvokos: inhumacija, kremacija, ideologija, socialinės reikšmės.Pagrindiniai lietuvoje praktikuoti laidojimo būdai: inhumacija ir kremacija. Šių pa-

pročių kilmė, raida, plitimas, kaita. kūno deginimo eiga ir technologijos (deginimo vie-tos, laužo konstrukcija ir t. t.). inhumacijos ir kremacijos socialinės, ideologinės ir sim-bolinės reikšmės, su šios srities tyrinėjimais susijusios problemos, pagrindinės tyrinėtojų nuomonės ir vyraujantys modeliai. rašytinių šaltinių ir mitologijos duomenys apie šiuos laidojimo būdus. Glausta laidojimo papročių lietuvoje istorija (orientuojamasi daugiau-sia į griautinės ir degintinės laidosenos kaitą).

Glaustai – inhumacijos ir kremacijos raida ir kaita pasaulyje, šių laidojimo būdų reikšmė pasaulėžiūroje, įvairių visuomenių ir ideologijų požiūriai į laidojimo būdą (pvz., laidojimo būdai antikiniame pasaulyje, krikščionybės požiūris į kūnų deginimą ir t. t.). Bendra informacija apie kitus laidojimo būdus (kūno mumifikavimas, laidojimas me-džiuose, vandenyje, atidavimas gyvūnams ir t. t.).


265

seminarų temos: seminaruose galima inhumacijos ir kremacijos ideologinės ir socia-linės reikšmės analizė, remiantis įvairių visuomenių pavyzdžiais, vieno laidojimo būdo raidos ar įvairovės nupasakojimas, kitokių laidojimo būdų įvairovės apžvalga, mokslinių studijų kritinė apžvalga.

Pagrindinė literatūra: 1) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius: Baltos lankos, 2005; 2) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vil-nius: Baltos lankos, 2007; 3) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 5–7.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite kremacijos procesą. 2) kokie, jūsų manymu, yra kremacijos ir inhumacijos ideologiniai ir socialiniai skirtumai? 3) Bendrais bruožais nupasakokite kremacijos ir inhumacijos kaitą lietuvoje.

1.2. Laidojimo paminklų konstrukcija (kapų įranga, kūno padėtis ir t. t.).reikšminiai žodžiai: laidosena, laidojimo paminklai, konstrukcija.sąvokos: laidojimo konstrukcija, plokštinis kapinynas, pilkapis, kapų įranga, ideolo-

gija, socialinės reikšmės.laidojimo struktūrų ir konstrukcijų įvairovė, raida, paminklų konstrukcija (plokšti-

niai kapai, pilkapiai, kapų ir pilkapių išsidėstymas, vieta kraštovaizdyje, formos, matmenys ir t. t.), kapų konstrukcija (duobėse, ant pilkapių pagrindo, sampiluose, žemės paviršiuje, virš žemės paviršiaus (?) ir t. t.), įranga (duobės, jų formos ir matmenys, urnos, kars-tai, akmenų konstrukcijos ir t. t.). Daugiausia dėmesio skiriama lietuvoje aptinkamoms laidojimo struktūroms. laidojimo konstrukcijų socialinė reikšmė. Įvairių laidojimo pa-minklų parametrų (pobūdis, konstrukcija, forma, matmenys ir t. t.) ryšys su palaidoto asmens statusu, tokios interpretacijos modeliai ir pagrindinės problemos (žvelgiant per „išeikvotos energijos“ modelį ir jo kritiką). kultūrinės, ideologinės ir simbolinės įvairių laidojimo konstrukcijų reikšmės, pagrindinės interpretacijos (pilkapis – namo simbolis, akmenų vainikas – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių riba, grupinis laidojimas – šeimos kapas ir t. t.) ir jų kritika.

Glaustai – kitos, lietuvai nebūdingos, laidojimo konstrukcijos (megalitai, įvairūs stati-niai ir t. t.), pagrindinės jų interpretacijos socialiniu, ideologiniu ir simboliniu požiūriu.

seminarų temos: seminaruose galima konkrečių laidosenos parametrų socialinių ir ideologinių reikšmių kritinė analizė teoriniu lygiu arba remiantis konkrečia medžiaga (įvairių visuomenių pavyzdžiais), įvairių laidojimo konstrukcijų įvairovės ar raidos ap-žvalga, konkrečių mokslinių studijų kritinė apžvalga.

Pagrindinė literatūra: 1) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius: Baltos lankos, 2005; 2) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vil-nius: Baltos lankos, 2007; 3) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 11–17, 124–141.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite laidojimo konstrukcijų ir struk-tūrų įvairovę. 2) kaip laidojimo struktūroms taikomas „išeikvotos energijos“ modelis? 3) ar, jūsų manymu, laidojimo struktūros yra susijusios su palaidoto asmens statusu? kaip susijusios? 4) kaip socialinė aplinka ir ideologija lemia laidojimo būdą?

266


1.3. Įkapės kaip fenomenas, jų simbolinės reikšmės.reikšminiai žodžiai: įkapės, įkapių kompleksas.sąvokos: įkapės, įkapių kompleksas, tipologija, įkapės vertė, įkapės simbolinė reikšmė.Įkapių dėjimo į kapus fenomenas. Įkapės sąvokos apibrėžimas (ar įkapėmis laikytini

gyvūnai, paaukoti žmonės? ir t. t.). Įkapių paskirtis pomirtinio pasaulio vaizdinių kon-tekste, įkapių dėjimo tikslai. Įkapių kaip archeologijos mokslo šaltinio reikšmė, jų ana-lizės būdai (tipologija, koreliacija, datavimas ir t. t.), jų teikiamos informacijos pobūdis, įkapių kompleksų analizės problemos (nepilni, sunykę, suardyti kompleksai ir t. t.). Pri-menamos pagrindinės procesų ir postprocesų archeologijos mokyklų idėjos, susijusios su įkapių kompleksų analizės metodais ir interpretacijos galimybėmis. Įkapių kaip sociali-nio statuso indikatoriaus reikšmė (per „išeikvotos energijos“ modelį ir jo kritiką), įvairūs įkapių verčių nustatymo, skaičiavimo (skaičius, tipų skaičius ir t. t.) būdai, reikšmingiausi šios srities darbai. Įkapių simbolinės reikšmės (kiek skiriasi daikto funkcija gyvenime ir įkapių komplekse, kiek skiriasi laidojimo paminklo vaizdas nuo socialinės realybės?), įkapių simbolinių reikšmių pavyzdžiai, svarbesnės šios srities studijos. Būdingi disku-tuotinos įkapių interpretacijos pavyzdžiai (pvz., ginklų kompleksai – realios karybos ar karinės ideologijos atspindys, turtingas kapas – aukšto statuso ar laidotuvių organizatorių socialinių siekių ženklas?).

lietuvos laidojimo paminklams būdingi įkapių kompleksai ir galimos jų interpretaci-jos ideologijos kontekste (pvz., kodėl vyrai laidoti kaip kariai, o ne kaip žemdirbiai?).

seminarų temos: seminaruose galima įkapių analizės metodų kritinė apžvalga, pa-grindinių teorinės archeologijos krypčių požiūrių į įkapių analizę referavimas arba lygi-namoji analizė, konkrečių studijų apžvalga ir kritika, įvairioms gentims būdingų įkapių kompleksų apžvalga.

Pagrindinė literatūra: 1) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius: Baltos lankos, 2005; 2) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vil-nius: Baltos lankos, 2007; 3) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 7–11, 78–79.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip suprantate įkapės sąvoką? 2) kokia yra įkapių paskirtis ir sąsaja su pomirtinio pasaulio vaizdiniais? 3) kokia yra įkapių kaip ar-cheologijos mokslo šaltinio specifika? 4) kaip įkapių kompleksams taikomas „išeikvotos energijos“ modelis? 5) kokie metodai taikomi įkapių kompleksų analizei, vertinimui ir skaičiavimams? 6) kas yra įkapės simbolinė reikšmė ir kaip ji skiriasi nuo tiesioginės daikto paskirties?

2. Trumpa pasaulio laidosenos apžvalga.reikšminiai žodžiai: laidosena, laidojimo papročių istorija.sąvokos: laidojimo papročiai, pomirtinis pasaulis, mirties samprata.trumpa laidojimo papročių pasaulyje istorija, pradedant nuo kai kurioms gyvūnų

rūšims būdingo elgesio su kritusio gentainių palaikais bei ankstyviausių žinomų žmo-nių laidojimo įrodymų. trumpai – azijos, Pietų ir Šiaurės amerikų, australijos žemy-


267

nams būdingų laidojimo papročių įvairovė ir raida nuo ankstyviausių laikų. laidosenos didžiosiose civilizacijose ir senovės valstybėse bruožai. Didžiosioms religijoms būdingos mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos, jų praktikuojamos laidojimo apeigos. laido-jimo papročių ir požiūrio į mirtį bei mirusiuosius raida europoje nuo seniausių laikų iki krikščionybės įsivyravimo.

seminarų temos: seminaruose siūloma parengti referatus apie vieno regiono (kul-tūros, civilizacijos, valstybės) ir (arba) laikotarpio laidojimo papročius, vieno laidojimo elemento (pvz., pilkapių, kremacijos, mumifikavimo, laidojimo vandenyje ir t. t.) sklaidą ir įvairovę, apžvelgti įvairius specifinius laidojimo papročius.

Pagrindinė literatūra: 1) Huntington R., Metcalf P. celebrations of Death: The anthro-pology of Mortuary ritual. cambridge: cambridge university Press, 1979; 2) Kerri-gan M. The history of Death: Burial customs and funeral rites, from the ancient World to Modern times. london: amber Books, 2007; 3) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 7–11, 78–79.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) nusakykite pasaulio laidojimo papročių dės-ningumus. 2) kokius laidojimo elementus galima laikyti universaliais? 3) Glaustai apibū-dinkite pagrindinėms civilizacijoms, didžiosioms religijoms būdingus požiūrius į mirtį ir jų praktikuotus laidojimo papročius.

3. Laidojimo papročiai Lietuvos teritorijoje.3.1. Trumpa laidosenos Lietuvoje apžvalga.reikšminiai žodžiai: laidosena, laidojimo papročių istorija.sąvokos: laidojimo papročiai, pomirtinis pasaulis, kultūrinis arealas, gentis, kapiny-

nas, pilkapynas, senkapis, kapinės.Dabartinės lietuvos ir kaimyninių valstybių teritorijose gyvenusių baltų genčių ir

ankstesnių kultūrų laidojimo papročių raida. ankstyviausi (mezolito–neolito) tyrinėti kapai, jų datavimo problematika, to meto laidojimo papročiai, įkapės (remiantis analo-gijomis). Vėlyvojo neolito kapinynai ir pavieniai kapai, būdinga laidosena ir įkapės, pla-tesnis indoeuropietiškosios laidosenos kontekstas. laidosena ankstyvuoju metalų laiko-tarpiu: Vakarų baltų pilkapių kultūros laidojimo paminklai, brūkšniuotosios keramikos kultūros laidojimo paminklų problematika, turimi duomenys apie Dniepro baltų laidoji-mo paminklus. senajame geležies amžiuje susiformavo pagal laidojimo papročius išski-riami kultūriniai arealai: Vakarų lietuvos, nemuno žemupio, Vidurio lietuvos kapinynų sritys, Žemaitijos ir Šiaurės lietuvos pilkapių kultūra, rytų lietuvos pilkapių kultūra, užnemunės kapinynų ir pilkapynų sritis, dabartinių latvijos, Baltarusijos ir kaliningra-do srities teritorijoje gyvenusių baltų genčių laidojimo paminklai. Šių kultūrinių arealų raida, vėlesnių kuršių, skalvių, žiemgalių, sėlių, latgalių, aukštaičių, žemaičių, lietuvių, jotvingių, galindų, prūsų genčių laidosena, būdingi jų bruožai (laidojimo konstrukcijos, įkapės) ir skirtumai. laidosenos kaita istoriniais laikais, viduramžiams ir naujiesiems lai-kams būdingi laidojimo papročiai, krikščionybės atnešti laidosenos pokyčiai (krikščio-niškos kapinės, laidojimas šventoriuose, bažnyčiose), kitų konfesijų (žydų, karaimų ir kt.) laidojimo papročiai.

268


seminarų temos: siūloma parengti referatus atskirų laikotarpių, kultūrinių grupių ir genčių laidosenos klausimais, palyginti kelių arealų laidoseną, apžvelgti laidojimo bruožų raidą ir kaitą.

ekskursija: ekskursijos metu aplankomas vienas ar keli laidojimo paminklai.Pagrindinė literatūra: 1) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos

istorija, t. 1). Vilnius: Baltos lankos, 2005; 2) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vil-nius: Baltos lankos, 2007.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kurių laikotarpių laidojimo papročiai, jūsų manymu, žinomi geriau, kurių – blogiau? kodėl? 2) Glaustai apibūdinkite pagrindinių laidojimo bruožų (kremacija / inhumacija, plokštiniai kapai / pilkapiai ir pan.) kaitą. 3) Glaustai apibūdinkite pagrindinius atskirų laikotarpių bei atskirų kultūrinių grupių ar genčių laidosenos bruožus.

3.2. Kai kurie aktualūs laidosenos Lietuvoje klausimai (laidojimas vandenyje, pa-gonybės ir krikščionybės santykis laidosenoje, Lietuvos valdovų laidojimas, kai kurių laikotarpių kapų „trūkumas“ ir t. t.).

reikšminiai žodžiai: laidojimo papročiai lietuvoje, aktualūs laidosenos klausimai.sąvokos: kapų „trūkumas“, pagoniška laidosena, krikščioniška laidosena, laidojimas

vandenyje, valdovų laidojimas.aktualios lietuvos archeologijos problemos, susijusios su laidojimo paminklų tyrinė-

jimais (nesistengiant jungti į nuoseklią visumą, pateikiant kaip atskiras potemes).kapų „trūkumo“ problema atskirose kultūrose ar chronologiniuose etapuose; klasiki-

nių pavyzdžių aptarimas; pagrindinės tyrinėtojų nuomonės ir hipotezės šiuo klausimu.laidosenos kaitos problematika ir interpretacijos: nuo žmonių migracijų ir difuzijų

prie socialinio priežastingumo.laidosenos Xiii–XiV a. problema – labai mažas žinomų paminklų skaičius kai ku-

riuose regionuose, ne visai aiškios laidojimo formos, sudėtingas istorinių šaltinių ir ar-cheologinių duomenų santykis. Pagrindiniai šiai problemai skirti darbai ir hipotezės, siū-lomi problemos sprendimo variantai.

Pagonybės ir krikščionybės santykio laidosenoje problema. svarbiausi klausimai: ne-degintinės laidosenos įsivyravimo laikas ir ryšys su krikščionybės įsigalėjimu, įkapės kaip pagoniškas rudimentas, kitų etnosų vaidmuo laidosenos kaitoje. Pagrindinės tyrinėtojų nuomonės ir diskusijos.

laidojimo vandenyje problematika: žinomi ar spėjami objektai, argumentai už ir prieš, pagrindinės tyrinėtojų nuomonės.

lietuvos valdovų laidosenos klausimas. rašytinių šaltinių informacija. kai kurių Di-džiųjų kunigaikščių (Vytauto, kęstučio, algirdo) palaikų paieškų eiga, didikų (radvilų) palaikų tyrimai, jų problemos.

seminarų temos: seminaruose siūloma parengti referatus aktualiomis temomis, pa-grindinių darbų kritines apžvalgas, įvairių temų darbų recenzijas.


269

Pagrindinė literatūra: 1) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius: Baltos lankos, 2005; 2) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vil-nius: Baltos lankos, 2007.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite aktualias laidojimo paminklų tyrinėjimų problemas. 2) išdėstykite pagrindinius tyrinėtojų argumentus ir kontrargu-mentus brūkšniuotosios keramikos kultūros laidojimo papročių, laidosenos Xiii–XiV a. klausimais. 3) kaip suprantate krikščionybės įsivyravimo įtaką laidojimo papročiams? 4) išsakykite savo nuomonę laidojimo vandenyje klausimu. 5) išdėstykite pagrindinius faktus apie lietuvos valdovų laidojimo apeigas.

4. Lytis ir amžius archeologijoje ir antropologijoje kaip biologinės ir socialinės kate-gorijos archeologijoje ir antropologijoje.

4.1. Lyties paieškų archeologijoje strategijos.reikšminiai žodžiai: lyčių archeologija, lytis, socialiniai santykiai.sąvokos: lyčių binarija, stereotipai, identitetas, hierarchija, heterarchija, „BiG“

(angl. Biased Interpretation of Gender, liet. šališka lyties interpretacija) problema, darbo pasidalijimas, įlytinimas, patriarchatas, matriarchatas.

lyties konstrukcijos binarinis modelis. Moters ir vyro dichotomija žmogaus evoliuci-joje, priežastys. trečioji lytis (hirjos, eunuchai, berdachai, etc.), jos statusas.

lyties identitetas. lyčių vaidmenų skirtumai privačioje ir viešoje erdvėje. Vyriškumo hegemonija. lyčių hierarchija ar heterarchija?

lyčių tyrimų archeologinė patirtis. „BiG“ problema. Dabarties projekcija į praeitį, lyčių pažinimo didaktinės priemonės, jų kritika. lyčių tyrimo šaltiniai (archeologiniai, istoriniai, etnografiniai duomenys). Biologinės ir socialinės lyties atributacija, galimybės ir trūkumai. nuo atributacijos prie veiklos „įlytinimo“: konteksto reikšmė.

Darbo pasidalijimu paremta vyro ir moters dichotomija (pvz., „vyro medžiojo“ ir „moters rinkėjos“ modeliai). Gamybinių ir socialinių vaidmenų (įrankių gamyba, ran-kiojimas ir medžioklė, žemdirbystės atsiradimas, maisto ruošimas, keramikos gamyba, karyba, prekyba, religija, etc.) ir jų reikšmės žmogaus evoliucijai stereotipai ir kitoks jų vertinimas („veiklos daugiaplaniškumo“ prieiga).

lyties paieškos simbolinėje materialinėje kultūroje (paleolito menas, neolitinės žmo-nių figūrėlės, uolų raižiniai, etc.). „Vaisingumo religija“ ir seksualumo išraiška. „Deivės religija“ ir matriarchato klausimas. ideologijos ir valdymo formų tapatinimas, kritika.

seminarų temos. lyčių vaidmens modeliai: stereotipai ir alternatyvos. seminarų dis-kusijose siekiama suvokti praeities lyties sampratos subjektyvumo ir objektyvumo ten-dencijas; pasiaiškinti „veiklos daugiaplaniškumo“ prieigos galimybes; M. Gimbutienės archeomitologinių tyrinėjimų ir jų kritikos pavyzdžiu panagrinėti lyties santykį su socio-politinėmis, ekonominėmis ir ideologinėmis institucijomis.

Pagrindinė literatūra: 1) Conkey M. W., Spector J. D. archaeology and the study of gender // advances in archaeological method and theory. 1984, Vol. 7, p. 1–38; 2) engen-dering archaeology: Women and Prehistory / eds. j. M. Gero, M. conkey. new York: Ba-sil Blackwell, 1991, ch. 5–9, 14; 3) Hurcombe L. our own engendered species // antiquity,

270


1995, Vol. 69, p. 87–100; 4) Nelson S. M. Gender in archaeology. Walnut creek: altamira Press, 1997, ch. 3, 5–8; 5) Gilchrist R. Gender and archaeology: contesting the Past. 1999, london: routledge, ch. 3, 4; 6) exploring Gender through archaeology / ed. c. claassen. Madison: Prehistory Press. 2002, p. 33–48.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip dabartis lemia archeologinę lyties sampra-tą? 2) kaip suprantate socialinę lyties funkciją? 3) kas yra lyčių hierarchija, kuo ji pagrįsta ir kuo skiriasi nuo socialinių lyčių skirtumų? 4) kuo skiriasi lyties atributacija nuo veiklos „įlytinimo“, kokios yra „įlytinimo“ galimybės archeologijoje?

4.2. Lyties ir lytiškumo atspindžiai laidosenoje.reikšminiai žodžiai: lytiškumas, vyras, moteris.sąvokos: archeologinė lyties atribucija, neutralios įkapės, lyčių metamorfozės, lyčių

skirtumai ir vaidmenys.lyties paieškų laidosenoje trumpa apžvalga įvertinant teorinių mokyklų požiūrius.

„osteologinė“ ir „archeologinė“ lytis laidojimo paminkluose. Vyro ir moters archeologi-nės atribucijos (įkapės, jų tipų ir to paties tipo egzempliorių variacijos, kapo įrengimas). „neutralios“ įkapės. osteologinių ir archeologinių duomenų prieštara: palaidojimai su priešingos lyties įkapėmis, jų interpretacijos. kultūrinių lyčių konstrukcijų stereotipų neigimas: moterys ir valdžia (pvz., sillos karalienės, Vix princesės atvejai), moterys karės, medžiotojos, pirklės, etc. Įkapių simbolizmas.

laidojimo paminklų medžiaga (laidosenos ypatybės, osteologinė medžiaga, nevieno-das skirtingų lyčių kapų kiekis, etc.) kaip lyčių skirtumų ir vaidmenų (statusas, veikla, mityba, ligos, gyvenimo trukmė) vertinimo šaltinis.

lytis, amžius ir socialiniai santykiai. lyties metamorfozės atspindžiai laidosenoje (pvz., netekėjusios, ištekėjusios, pagyvenusios (po menopauzės) moterys).

lyties ir lytiškumo tyrimai lietuvos laidojimo paminklų medžiagoje. lyties laidose-nos raiškos skirtumai lietuvos regionuose ir jų kaita skirtingais laikotarpiais.

seminarų temos. lyties vaidmenų paieškos lietuvos laidosenoje: a) apžvelgti lietuvos archeologų įdirbį lyties identiteto tematika; b) nurodyti dažniausias lyties vaidmenų in-terpretacijas, kritiškai atskleisti jų stereotipines priežastis; c) panagrinėti lyties identiteto ypatybes konkretaus laidojimo paminklo medžiagoje.

Pagrindinė literatūra: 1) invisible People and Processes: Writing Gender and child-hood into european archaeology / eds. j. Moore, e. scott. london, new York: leicester university Press, 1997, ch. 3, 11, 17; 2) Gilchrist R. Gender and archaeology, contesting the Past. london: routledge, 1999, ch. 3, 4; 3) Gender and the archaeology of Death / eds. B. arnold, n. l. Wicker. Walnut creek: altaMira Press, 2001, ch. 6, 8, 10; 4) Ar-nold B. “sein und werden”: Gender as a process in mortuary ritual // in pursuit of Gen-der: Worldwide archaeological approaches / eds. s. nelson, M. rosen-ayalon. Walnut creek: altamira Press, p. 239–256.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite lyčių tyrimo galimybes remda-miesi laidojimo paminklų medžiaga. 2) Paaiškinkite įkapių ir osteologinės lyties nesu-


271

tapimo priežastis ir apsvarstykite galimas interpretacijas. 3) kokie lietuvos laidojimo paminklų medžiagos tyrimai dominuoja ir kokią jų dalį užima lyčių tyrimai?

4.3. Amžiaus atspindžiai laidosenoje (vaikų ir suaugusiųjų kapai, infanticidas ir t. t.).reikšminiai žodžiai: amžius, amžiaus grupės.sąvokos: amžius, osteologinis amžiaus nustatymas, suaugusieji, vaikai, infanticidas,

padėties paveldimumo indikatoriai.Žmogaus amžiaus ir laidosenos ryšys, osteologinės analizės reikšmė šioje tyrinėji-

mų srityje. Bendrosios įvairių visuomenių laidosenos tendencijos, kai kurie universalūs reiškiniai, pvz., naujagimių ir kūdikių kapų trūkumas (nelaidojimas?), numanomos so-cialinės šių reiškinių prasmės (remiantis įvairiais pavyzdžiais bei pagrindiniais šiai te-mai skirtais darbais). infanticido ir jo identifikavimo laidojimo paminkluose problema. Įvairūs modeliai (ženklūs ar maži skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų laidosenos, kapų turtingumo ryšys, atvirkštinis ryšys su palaidoto asmens jaunu amžiumi ir pan.), galimos jų interpretacijos. Modeliai, aiškinantys įvairių amžiaus grupių asmenų laidosenos dės-ningumus įvairiose socialinėse organizacijose (turtingi vaikų kapai – paveldimos padė-ties rodiklis, turtingi jaunų vyrų kapai – konkurencijos dėl statuso rodiklis, panaši visų amžiaus grupių laidosena – stabilios socialinės sistemos rodiklis ir t. t.).

Įvairių amžiaus grupių asmenų laidojimo bruožai skirtingose baltų gentyse, jų skirtu-mai ir panašumai (apžvelgiami pagrindiniai baltų genčių laidosenai skirti darbai).

seminarų temos: įvairių amžiaus ir laidosenos santykio modelių apžvalga, pagrin-dinių darbų šia tema apžvalga su kritinėmis pastabomis, kelių visuomenių palyginimas šiuo aspektu.

Pagrindinė literatūra: 1) Baxter J. E. The archaeology of childhood: children, Gen-der, and Material culture. Walnut creek: altaMira Press, 2005, p. 93–108; 2) Stoodley N. from the cradle to the Grave: age organization and the early anglo-saxon Burial rite // World archaeology. 2000, Vol. 31, no. 3, p. 456–472; 3) Wason P. K. The archaeology of rank. cambridge: cambridge university Press, 1994, p. 67–102.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite bendras laidojimo sąsajų su lai-dojamo asmens amžiumi tendencijas, įvairius šių sąsajų modelius. 2) apibūdinkite ryšio tarp įvairaus amžiaus asmenų laidojimo būdo ir socialinės organizacijos modelius. 3) ko-kie yra socialiniai vaikų ir suaugusiųjų laidosenos skirtumai? 4) apibūdinkite laidojimo būdo ir laidojamo asmens amžiaus sąsajas įvairiose baltų gentyse.

5. Mirusiųjų samprata.5.1. Protėvių kultas ir jo raiška archeologijoje.reikšminiai žodžiai: religija, protėvių kultas.sąvokos: protėvių kultas, mirusiųjų kultas, herojų kultas, rites de passage, kolektyviš-

kumas, vaisingumas, atminai.Protėvių kultas religijos formų raidoje. ankstyviausieji palaidojimai, jų interpreta-

cijos. Protėvių kultas, mirusiųjų kultas, herojų kultas: panašumai ir esminiai skirtumai. Rites de passage esmė.

272


Mitologinis protėvių suvokimas. Protėvių kultas antropologiniu požiūriu: socialinės ir ekonominės protėvių kulto sąlygos.

Protėvių kulto ypatybės (kolektyviškumas, integralumas, vaisingumas, atminai, etc.). Protėvių kulto universalumas ir raiškos formų įvairovė. iškiliausi etnografinių (kinija, Peru, afrika, etc.), istorinių (graikai, romėnai) visuomenių pavyzdžiai, jų palyginimas. Įvairūs šaltiniai (meno kūriniai, istoriniai, duomenys, monumentalūs statiniai, tautosaka, etc.).

Protėvių kultas kaip archeologinės medžiagos interpretacinė forma ir jos vieta archeo-logijos teorinės minties raidoje. Protėvių kulto požymiai laidosenoje (įvairialaikiai laido-jimo paminklai, kapai gyvenvietėse, kapų pasiskirstymas amžiaus ir lyties požiūriu, ko-lektyviniai palaidojimai, antriniai perlaidojimai, daliniai palaidojimai, apeigos, susijusios su atminais (židiniai, aukojimo duobės, keramika, gyvulių kaulai, etc.).

seminaro temos. Protėvių kulto paieškos lietuvos archeologinėje medžiagoje: a) ap-tarti lietuvos archeologų įdirbį protėvių kulto tematika; b) aptarti, kaip (ar) keičiasi pa-saulėjautos interpretacijos skirtingų chronologinių laikotarpių medžiagos intepretacijo-se; c) panagrinėti protėvių kulto ypatybes konkretaus laidojimo paminklo medžiagoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Токарев С. A. 1964 Ранние формы религии. Москва, p. 155–213, 266– 278; 2) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Pho-enix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 157–168; 3) Morris I. The archaeology of ances-tors: the saxe/Goldstein hypothesis revisited // cambridge arcaheological journal. 1991, Vol. 1, p. 147–169; 4) The space and Place of Death (archaeological papers of the ameri-can anthropological association) / eds. h. silverman, D. B. small. 2002, Vol. 11, issue 1, ch. 2, 6; 5) Whitley J. too Many ancestors // antiquity, 2002, Vol. 76, no. 291, p. 119–126; 6) Li L. ancestor Worship: an archaeological investigation of ritual activities in neolithic north china // journal of east asian archaeology. 2000, Vol. 2, no. 1–2, p. 129–164.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo protėvių kultas skiriasi nuo mirusiųjų kul-to? 2) kokie gali būti protėvių kulto ženklai archeologinėje medžiagoje? 3) remdamiesi konkrečia medžiaga (laidojimo paminklo, chronologinio periodo) ir argumentuodami aptarkite galimus protėvių kulto buvimo / nebuvimo ženklus.

5.2. Mirusiųjų baimė (savižudžiai, „vampyrai“, „gyvieji numirėliai“ ir t. t.) ir jos ženklai laidojimo paminkluose.

reikšminiai žodžiai: mirusiųjų baimė, specifinė laidosena.sąvokos: visuomenės atstumtieji, netradiciniai laidojimo papročiai, pakartotinis „nu-

žudymas“.Įvairioms visuomenėms būdingas mirusiųjų baimės reiškinys, mitologinis šio reiški-

nio fonas, istoriniai šaltiniai, įvairios galimos mirusiųjų baimės priežastys (visuomenės atstumtieji – savižudžiai, nekrikštai, nusikaltėliai ir t. t.), kai kurie įdomesni atvejai. spė-jami mirusiųjų baimės ženklai laidojimo paminkluose (nukirstos galvos, netipinė kūnų padėtis, kūnai, prispausti akmenimis, įvairūs mirusiųjų pakartotinio ritualinio „nužudy-mo“ atvejai ir t. t.), šio pobūdžio duomenys iš lietuvos laidojimo paminklų, galimos jų interpretacijos.


273

seminaro temos: siūloma apžvelgti įvairiose visuomenėse užfiksuotus mirusiųjų bai-mės atvejus, įvairius informacijos apie juos šaltinius, aptarti mirusiųjų baimės išraiškos laidojimo paminkluose ženklus.

Pagrindinė literatūra: 1) Barber P. Vampires, Burial, and Death: folklore and reality. new haven, london: Yale university Press, 1988; 2) Vėlius G. sugrįžtantys numirėliai: „netradicinė“ laidosena lietuvos Viduramžių senkapiuose // lietuvos istorijos studijos. 2010, t. 25, p. 62–73.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) Paaiškinkite mirusiųjų baimės sąvoką. 2) ko-kios galimos mirusiųjų baimės priežastys? 3) kaip mirusiųjų baimė gali pasireikšti laido-senoje, kaip šį reiškinį galima atpažinti laidojimo paminkle? 4) Pateikite būdingų laidose-nos, sietinos su mirusiųjų baime, pavyzdžių iš lietuvos laidojimo paminklų.

6. Kiti pasaulėžiūros klausimai.6.1. Simbolinė laidosena.reikšminiai žodžiai: simboliniai kapai, įkapės.sąvokos: simbolinis kapas / kenotafas, simbolinis / tikras kapas, simbolinis kapas /

lobis.Įvairių visuomenių laidojimo paminkluose pasitaikantys simbolinės laidosenos atve-

jai. Glaustai – simboliniai palaidojimai senovės civilizacijose, antikiniame pasaulyje, įvai-riose kitose visuomenėse, įdomesni simbolinės laidosenos pavyzdžiai (pvz., egipto farao-nų simboliniai kapai). simbolinių ir tikrų kapų atskyrimo (visiško palaikų sunykimo?) problema (pvz., Sutton Hoo), teoriniu lygmeniu – simbolinių kapų ir lobių, simbolinių grupinių kapų ir kapų su papildomomis įkapėmis atskyrimo problema. Įvairios galimos simbolinio laidojimo priežastys: laidojant dingusius be žinios, žuvusius svetur, įrengiant kenotafą žūties vietoje, ritualiniu požiūriu reikšmingoje vietoje ir t. t.

Žinomi simboliniai kapai baltų kraštuose. jų konstrukcija, įranga, įkapės, skirtumai nuo tikrų kapų. Šiai temai skirti darbai, simbolinių kapų, pilkapių, laidojimo konstruk-cijų interpretacijos. socialinė simbolinio laidojimo potekstė (žuvusių karių, dingusių ei-linių bendruomenininkų kapai?), kultūrinis ir istorinis kontekstas, įvairūs su simboline laidosena susiję ritualai (įkapių laužymas, įsmeigimas į žemę).

simbolinių žirgų kapų fenomenas, jų pobūdis, ryšys su tikrais žirgų kapais, pagrindi-nės interpretacijos.

seminarų temos: seminaruose galima simbolinių kapų įvairiose visuomenėse apžval-ga, pagrindinių šiai temai skirtų darbų kritinė apžvalga, teorinė studija įvairiais simboli-nės laidosenos interpretacijos klausimais.

Pagrindinė literatūra: 1) Kurila L. Graves of the unburied: symbolic iron age Warrior Burials in east lithuania // archaeologia Baltica. 2007, t. 8, p. 292–301; 2) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 55–56.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip suprantate simbolinio kapo sąvoką? 2) kokie yra esminiai skirtumai tarp simbolinio ir tikro kapo, tarp simbolinio kapo ir lobio? 3) kokios pagrindinės simbolinio laidojimo priežastys? 4) Pateikite simbolinio lai-dojimo pavyzdžių iš įvairių pasaulio visuomenių ir baltų genčių.

274


6.2. Gyvūnų laidojimas.reikšminiai žodžiai: gyvūnų laidojimas, gyvūnų palaikai, žirgų kapai.sąvokos: gyvūnų laidojimas / auka / maisto auka, žirgų kapai, žirgų aukos.Gyvūnų laidojimo reiškinys. teoriniu lygmeniu – gyvūnų kapų, gyvūnų aukojimo ar

dėjimo į kapus kaip aukų, įkapių, maisto ir t. t. atskyrimo problematika, osteologinių ty-rimų reikšmė. rašytiniai šaltiniai, minintys gyvūnų laidojimą ar aukojimą (pvz., Didžiojo kunigaikščio algirdo laidojimo aprašymas). Įvairiose visuomenėse praktikuoti gyvūnų laidojimo papročiai, būdingiausi pavyzdžiai. kapinynuose aptinkami gyvūnų palaikai (rūšys, archeologinis kontekstas, santykis su žmonių kapais ir t. t.). lietuvos kapinynuose randami gyvūnų kaulai, jų radimo aplinkybės ir galimos interpretacijos.

Žirgų laidojimo papročiai. Glaustai – žirgo reikšmė gyvenime ir pasaulėžiūroje, jo išskirtinumas iš kitų gyvūnų rūšių. Bendra informacija apie įvairiose visuomenėse prak-tikuotą žirgų laidojimo paprotį, jo bruožus, šio papročio geografiją, plitimo kryptis. Žir-gų laidojimo (aukojimo) papročiai baltų kraštuose (prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemaičiai, aukštaičiai, lietuviai). atskirų regionų (genčių) žirgų laidojimo skirtumai, laidojimo bū-das, kapų įranga, įkapės. Pagrindinės nuomonės apie socialinę, kultūrinę ir ideologinę žirgų kapų interpretaciją, pagrindiniai osteologinių žirgų kaulų tyrimų duomenys ir jų interpretacijos.

seminarų temos: galimi referatai, apibendrinantys atskirų visuomenių (kultūrų) gy-vūnų laidojimo papročius, atskirų gyvūnų rūšių laidojimo papročius įvairiuose kraštuose, referatai, kritinės literatūros apžvalgos, ar recenzijos gyvūnų laidosenos tyrimų problemų temomis.

Pagrindinė literatūra: 1) Bertašius M. Vidurio lietuva Viii–Xii a. kaunas: Vytauto Di-džiojo universitetas, 2002, p. 169–205; 2) Müller-Wille M. Pferdegrab und Pferdeopfer im frühen Mittelalter // Berichten van de rijksdienst voor het oudheidkundig Bodemonder-zoek. 1970–1971, Vol. 20–21, p. 119–248; 3) Oexle J. Merowingerzeitliche Pferdbestattun-gen – opfer oder Beigaben? // frühmittealterliche studien. 1984, Bd. 18, p. 122–172.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kuo gyvūnų laidojimas skiriasi nuo kitų aplin-kybių, kuriomis gyvūnų palaikai gali patekti į archeologinę aplinką? 2) kokia gali būti gy-vūnų laidojimo ritualinė paskirtis? 3) Pateikite įvairių gyvūnų rūšių laidojimo pavyzdžių. 4) apibūdinkite žirgų laidojimo papročius įvairiose baltų gentyse.

6.3. Žmonių aukojimas, kanibalizmas.reikšminiai žodžiai: auka, ritualinis žudymas.sąvokos: žmonių aukojimas ir pasiaukojimas, ritualinis žudymas, kanibalizmas, po-

riniai kapai.Įvairūs su žmonių aukojimu (pasiaukojimu) susiję ritualai, įvairios kitos apeigos, ku-

rių metu nužudomas žmogus. Glaustai – tokių papročių įvairovė pasaulyje, reikšmin-giausi pavyzdžiai (pvz., actekų žmonių aukojimo apeigos, pelkių žmonės, sati indijoje ir t. t.). Įvairios žmonių žudymo apeigų reikšmės, ritualinės paskirtys: žmonių kaip įkapių dėjimas į kitų asmenų kapus, vergų, sutuoktinių ar vaikų aukojimas mirus šeimininkui,


275

sutuoktiniui ar tėvui, bausmės, karo belaisvių žudymas, žmonių aukojimas religinių ap-eigų metu ir t. t. Būdingi tokių apeigų atspindžiai laidojimo paminkluose. reikšmingi kanibalizmo ir kitokio nužudyto asmens kūno ritualinio naudojimo pavyzdžiai, tokių ritualų reikšmės.

Žmonių aukojimą (pasiaukojimą) minintys šaltiniai iš lietuvos ir kaimyninių kraštų (ahmado ibn fadlano pasakojimas, henriko latvio kronika, Pilypo de Mezjero pasakojimas ir kt.). Galimai praktikuoto žmonių aukojimo aplinkybės. tikėtini laidojimo paminkluose užfiksuoti žmonių aukojimo atvejai (poriniai vyro ir moters kapai, kartu su suaugusiaisiais palaidotų vaikų kapai), galimos jų interpretacijos socialiniu ir ideologiniu požiūriu.

seminaro temos: seminare galimos įvairiose visuomenėse praktikuotų žmonių au-kojimo ar ritualinio žudymo apeigų apžvalgos, kritinė studija žmonių aukojimo baltų kraštuose klausimu.

Pagrindinė literatūra: Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoe-nix Mill: sutton Publishing, 2003, p. 17–20.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie bruožai skiria žmonių aukojimą ar ritua-linį žudymą nuo paprastos žmogžudystės? 2) Pateikite žmonių aukojimo įvairiose visuo-menėse pavyzdžių. 3) kokie argumentai patvirtina (arba paneigia?) žmonių aukojimą baltų gentyse?

Seminarų ir pratybų temos1. Laidojimo būdai.2. Laidojimo paminklų konstrukcija.3. Įkapės, jų paskirtis ir reikšmė.4. Laidosenos įvairovė pasaulyje.5. Laidojimo papročiai Lietuvos teritorijoje.6. Aktualūs laidosenos Lietuvoje klausimai.7. Lyties paieškų archeologijoje strategijos.8. Lytis ir lytiškumas laidosenoje.9. Amžius laidosenoje.10. Mirusiųjų baimė.11. Protėvių kultas.12. Simbolinė laidosena.13. Gyvūnų laidojimas.14. Žmonių aukojimas, kanibalizmas.

Rekomenduojama literatūra: 1) Arnold B. Gender and archaeological Mortuary analysis // Women in antiquity:

Theoretical approaches to Gender and archaeology / ed. s. M. nelson. Walnut creek: altaMira Press, 2007, p. 107–140; 2) Barber P. Vampires, Burial, and Death: folklore and reality. new haven, london: Yale university Press, 1988; 3) Baxter J. E. The archaeology of childhood: children, Gender, and Material culture. Walnut creek: altaMira Press, 2005; 4) Death and the regeneration of life / eds. M. Bloch, j. Parry. cambridge: cam-

276


bridge university Press, 1982; 5) Gender and the archaeology of Death / eds. B. arnold, n. l. Wicker. Walnut creek: altaMira Press, 2001; 6) Huntington R., Metcalf P. celebra-tions of Death: The anthropology of Mortuary ritual. cambridge: cambridge univer-sity Press, 1979; 7) invisible People and Processes: Writing Gender and childhood into european archaeology / eds. j. Moore, e. scott. london, new York: leicester university Press, 1997; 8) akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (lietuvos istorija, t. 1). Vilnius: Baltos lankos, 2005; 9) Geležies amžius (lietuvos istorija, t. 2). Vilnius: Baltos lankos, 2007; 10) Parker Pearson M. The archaeology of Death and Burial. Phoenix Mill: sutton Publishing, 2003; 11) Renfrew C., Bahn P. archaeology: Theories, Methods and Practice (3nd ed.). new York: Thames and hudson, 2000; 12) Wason P. K. The archaeo-logy of rank. cambridge: cambridge university Press, 1994.

277

taikomieji ir populiacijų tyrimai

Modulio tikslas – suteikti žinių apie šiuolaikinės bioarcheologijos taikymo sritis: pra-eities populiacijų ir bendruomenių modeliavimą ir teorines rekonstrukcijas, praktinį tai-kymą (teismo archeologija ir antropologija), teisinius ir etinius palaikų studijų aspektus, supažindinti su bioarcheologinių tyrimų pasaulyje ir lietuvoje rezultatais.

Modulio temos:• Demografija ir epidemiologija;• Biologinis giminingumas ir populiacinė genetika;• Teismo antropologija ir archeologija;• Etiniai ir teisės klausimai.

Demografija ir epidemiologijaProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Perpratęs temos medžiagą studentas žino šiuolaikines demografijos ir paleodemografijos sąvokas, tyrimo metodologijas (gyvenimo lentelės ir kt.), išmano istorinę demografiją ir jos šaltinius, ikiindustrinių visuomenių demografiją, demografijos ir genetikos, demografijos ir ligų epidemiologijos sąsajas, lietuvos demografinę raidą, moka atlikti elementarią demografinę analizę, interpretuoti tyrimų rezultatus, sugeba juos pristatyti nespecialistų auditorijai, įgyja kompetencijos formuluoti tyrimų užduotis.

Temos programa1. Pagrindinės demografijos sąvokos, gyvenimo lentelės.reikšminiai žodžiai: demografija.sąvokos: gimstamumas, mirštamumas, mirties tikimybė, vidutinė numatoma gyveni-

mo trukmė, migracijos.Paskaitų metu pristatomos pagrindinės demografijos sąvokos, gyvenimo lentelės ir jų

elementai, šių elementų interpretavimas. Pratybų metu studentai praktiškai modeliuoja hipotetinių bendruomenių demografinę raidą.

Pagrindinė literatūra: 1) Chamberlain A. T. Demography in archaeology. cambridge university Press, 2006; 2) Burmeister S. archaeology and migration. approaches to an archaeological proof of migration // current anthropology. 2000, Vol. 41, p. 539–567; 3) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cam-bridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite pagrindinius populiaciją charak-terizuojančius demografinius rodiklius. 2) apskaičiuokite konkrečių amžiaus kohortų vidutinę numatomą gyvenimo trukmę pagal užduotį.

2. Istorinė demografija ir jos šaltiniai; ikiindustrinių visuomenių demografijareikšminiai žodžiai: istorinė demografija.

278


sąvokos: istoriniai demografijos šaltiniai, demografija ir etnografija, medžiotojų ir rinkėjų, ankstyvųjų žemdirbių, ankstyvųjų urbanizuotų visuomenių demografija, demo-grafiniai perėjimai.

Paskaitų metu pristatomi ir aptariami istoriniai šaltiniai (bažnytinės knygos, kapų įra-šai, ankstyvieji gyventojų surašymai) kaip demografinių studijų medžiaga, etnografinių tyrimų rezultatai kaip paleodemografinių studijų modelis. seminarų metu analizuojamos įvairių autorių publikacijos šiomis temomis (etnografiniai medžiotojų ir rinkėjų ir anks-tyvųjų žemdirbių tyrimai, istorinė demografija pasaulyje ir lietuvoje).

Pagrindinė literatūra: 1) Chamberlain A. T. Demography in archaeology. cambrid-ge university Press, 2006; 2) recent advances in Palaeodemography Data, techniques, Patterns / ed. j.-P. Bocquet-appel. springer, 2008; 3) Kramer K. L. and Boone J. L. Why intensive agriculturalists have higher fertility: a household energy budget approach // current anthropology. 2002, Vol. 43, p. 511–517.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite istorinius šaltinius kaip paleo-demografinių tyrimų medžiagą. 2) apibūdinkite medžiotojų ir rinkėjų demografines charakteristikas. 3) apibūdinkite ankstyvųjų žemdirbių demografines charakteristikas. 4) apibūdinkite ankstyvųjų urbanizuotų visuomenių demografines charakteristikas. 5) charakterizuokite pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį demografinius perėjimus.

3. Demografinis modeliavimas archeologijoje.reikšminiai žodžiai: paleodemografija.sąvokos: praeities populiacijų struktūra, amžiaus ir lyties nustatymo problemos,

Bayeso teorema, archeologiniai duomenys ir demografinės rekonstrukcijos.Paskaitos metu nusakomos ir aptariamos įvairios paleodemografijos koncepcijos ir

modeliavimo problemos. seminarų metu nagrinėjami svarbiausi paleodemografijos dar-bai, aptariamos pasaulio ir lietuvos paleodemografijos studijos. Pratybų metu praktiškai išbandomi ir palyginami įvairūs paleodemografijos modeliai.

Pagrindinė literatūra: 1) Boddington A. from bones to population: the problem of numbers // Death Decay and reconstruction: approaches to archaeology and forensic science / eds. a. Boddington, a. n. Garland, r. c. janaway. Manchester: Manchester university Press, 1987, p. 179–197; 2) Chamberlain A. T. Demography in archaeology. cambridge university Press, 2006; 3) Paleodemography. age Distributions from skeletal samples / eds. r. D. hoppa, j.W. Vaupel. cambridge: cambridge university Press, 2002; 4) recent advances in Palaeodemography Data, techniques, Patterns / ed. j.-P. Bocquet-appel. springer, 2008;

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie gyvenimo lentelės metodo trūkumai? 2) kokoie pagrindiniai Bocquet-appelio ir Masset postulatai? 3) apibūdinkite archeolo-gines amžiaus ir lyties nustatymo problemas.

4. Demografija, genetika ir epidemiologija.reikšminiai žodžiai: genetinė demografija, epidemiologija.sąvokos: žmonių genetinė paleodemografija, demografija ir ligos.


279

Paskaitos metu aptariami įvairių gyvūnų „natūralių“ populiacijų demografiniai ro-dikliai, iškastinių hominidų demografija, dabartinės genetikos duomenys ir sąsajos su demografija (skirtingi lyčių migracijos greičiai ir pan.), ligų priešistorės ir istorinių laikų epidemiologijos problemos ir jų įtaka demografiniams procesams. seminarų metu pri-statomos ir nagrinėjamos įvairios literatūroje skelbtos studijos.

Pagrindinė literatūra: 1) Chamberlain A. T. Demography in archaeology. cambridge university Press, 2006; 2) Wood J. W., Milner G. R., Harpending H. C., Weiss K. M. The osteological paradox: problems of inferring prehistoric health from skeletal remains // current anthropology. 1992, Vol. 33, p. 343–370; 3) Dutour O., Ardagna Y., Maczel M., Signoli M. epidemiology of infectious diseases in the past // emerging Pathogens: the archaeology, ecology and evolution of infectious Disease / eds. c. Greenblatt, M. spi-gelman. oxford: oxford university Press, 2003, p. 151–165; 4) Disease and Demography in the americas / eds. j. W. Verano, D. h. ubelaker. Washington Dc: smithsonian ins-titution Press, 1992.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite, kaip demografiniai procesai atsi-spindi populiacijų genetinėje struktūroje. 2) apibūdinkite ir iliustruokite pavydžiais, kaip ligos ir jų epidemijos veikia populiacijų demografiją. 3) apibūdinkite, kaip infekcinės ligos veikia populiacijų genetinę struktūrą.

Seminarų ir pratybų temos1. Gyvenimo lentelių modeliavimas.2. Medžiotojų-rinkėjų demografija.3. Ankstyvųjų žemdirbių demografija.4. Urbanizuotų visuomenių demografija.5. Paleodemografijos problemos.

Rekomenduojama literatūra: 1) Chamberlain A. T. Demography in archaeology. cambridge university Press, 2006;

2) Burmeister S. archaeology and migration. approaches to an archaeological proof of migration // current anthropology. 2000, Vol. 41, p. 539–567; 3) Larsen C. S. Bioarcha-eology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997; 4) recent advances in Palaeodemography Data, techniques, Patterns / ed. j.-P. Bo-cquet-appel. springer, 2008; 5) Kramer K. L. and Boone J. L. Why intensive agricultura-lists have higher fertility: a household energy budget approach // current anthropology. 2002, Vol. 43, p. 511–517; 6) Boddington A. from bones to population: the problem of numbers // Death Decay and reconstruction: approaches to archaeology and forensic science / eds. a. Boddington, a. n. Garland, r. c. janaway. Manchester: Manchester university Press, 1987, p. 179–197; 7) Paleodemography. age Distributions from skeletal samples / eds. r. D. hoppa, j. W. Vaupel. cambridge: cambridge university Press, 2002; 8) Wood J. W., Milner G. R., Harpending H. C., Weiss K. M. The osteological paradox: pro-blems of inferring prehistoric health from skeletal remains // current anthropology. 1992, Vol. 33, p. 343–370; 9) Dutour O., Ardagna Y., Maczel M., Signoli M. epidemiology of in-

280


fectious diseases in the past // emerging Pathogens: the archaeology, ecology and evolu-tion of infectious Disease / eds. c. Greenblatt, M. spigelman. oxford: oxford university Press, 2003, p. 151–165; 10) Disease and Demography in the americas / eds. j. W. Verano, D. h. ubelaker. Washington Dc: smithsonian institution Press, 1992.

Biologinis giminingumas ir populiacinė genetikaProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Perpratęs temos medžiagą studentas išmano biologinių atstumų tarp populiacijų tyrimų istoriją ir problematiką, supranta morfologinių (kraniometrinių, odontologinių, diskrečiųjų skeleto požymių) tyrimų pranašumus ir trūkumus, moka at-likti kraniometrinius matavimus, juos analizuoti; išmano dabartinių populiacijų popu-liacinių-genetinių tyrimų istoriją, dažniausiai naudotus genetinius žymenis, dabartinių populiacijų genomo tyrimų problematiką, supranta senovinės Dnr tyrimų galimybes ir problemas, išmano lietuvos populiacinę-genetinę istoriją, sugeba tyrimų rezultatus pa-teikti nespecialistų auditorijai, įgyja kompetencijos formuluoti tyrimų užduotis.

Temos programa1. Kraniometrija, odontologija, diskretieji požymiai.reikšminiai žodžiai: kraniometrija, odontologija, diskretieji požymiai.sąvokos: kraniometriniai taškai ir matmenys, kraniometrijos instrumentai, odonto-

metrija ir odontoglifika, diskretieji kaukolės požymiai, biologiniai atstumai.Paskaitos metu pristatoma kraniometrijos istorija, kraniometrinė tipologija ir pagrin-

diniai terminai, biologinių atstumų vertinimo metodai, jų pranašumai ir trūkumai, apta-riami odontometrijos ir odontoglifikos požymiai, kaukolės diskrečiųjų požymių tyrimų pranašumai ir trūkumai. seminaro metu pristatomos ir aptariamos studijos pasaulyje ir lietuvoje. Pratybų metu studentai praktiškai atlieka kraniometrinius matavimus, diskre-čiųjų kaukolės ir dantų požymių tyrimus.

Pagrindinė literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Relethford J. H. anthropometric Data and Population history // human Biologists in the archives: Demography, health, nutrition, and Genetics in historical Populations / eds. D. a. herring, a. c. swedlund. cambridge: cambridge university Press, 2003, p. 32–52; 3) Alt K., Vach W. kinship stu-dies in skeletal remains–concepts and examples // Dental anthropology: fundamentals, limits, and Prospects / eds. k. W. alt, f. W. rösing, M. tescler-nicola. 1998, p. 538–554; 4) Sutter R. C., Verano J. W. Biodistance analysis of the Moche sacrifical Victims from huaca de la luna Plaza 3c: Matrix Method test of Their origins // american journal of Physical anthropology. 2007, Vol. 132, p. 193–206.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite kraniometrijos reikšmę populiaci-nėse studijose. 2) apibūdinkite odontologijos reikšmę populiacinėse studijose, iliustruokite pavyzdžiais. 3) apibūdinkite diskrečiųjų požymių reikšmę populiacinėse studijose.


281

2. Dabartinių ir senovės populiacijų genetiniai žymenys ir genomo duomenys.reikšminiai žodžiai: genetika.sąvokos: genetiniai žymenys, mitochondrinės Dnr haplogrupės, Y chromosomos

haplogrupės, genomas, populiacinė genetika.Paskaitų metu apžvelgiama populiacinės genetikos istorija, tyrinėtų žymenų raida

(nuo kraujo grupių iki žmogaus genomo projekto), aptariama žmonių populiacijų ge-netinė istorija, rekonstruota pagal mitochondrinės Dnr, Y chromosomos haplogrupių ir kitų genetinių žymenų duomenis, lietuvos populiacinės genetikos raida ir rezultatai. aptariami senovinės Dnr tyrimų rezultatai pasaulyje ir lietuvoje. seminarų metu apta-riamos įvairių autorių studijos.

Pagrindinė literatūra: 1) Kučinskas V. Genomo įvairovė: lietuviai europoje. Vilnius, 2004; 2) Cavalli-Sforza L. L., Menozzi P., Piazza A. The history and Geography of human Genes. Princeton: Princeton university Press, 1994; 3) Crawford M. H. anthropological Genetics: Theory, Methods and applications. cambridge university Press, 2007.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite kraujo grupių ir kitų genetinių žymenų pasiskirstymą pasaulyje. 2) apibūdinkite mitochondrinės Dnr haplogrupių pa-plitimą europoje, jų kilmę. 3) apibūdinkite Y chomosomos haplogrupių paplitimą euro-poje, jų kilmę. 4) apibūdinkite lietuvos populiacijos genetines charakteristikas.

Seminarų ir pratybų temos1. Skeleto ir dantų morfologija ir biologiniai atstumai.2. Žmonių genų istorija ir geografija.3. Mitochondrinės DNR ir Y chromosomos haplogrupės.4. Lietuvių populiacinė genetika.

Rekomenduojama literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg,

s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Relethford J. H. anthropometric Data and Po-pulation history // human Biologists in the archives: Demography, health, nu-trition, and Genetics in historical Populations / eds. D. a. herring, a. c. swedlund. cambridge: cambridge university Press, 2003, p. 32–52; 3) Alt K., Vach W. kinship stu-dies in skeletal remains–concepts and examples // Dental anthropology: fundamentals, limits, and Prospects / eds. k. W. alt, f. W. rösing, M. tescler-nicola. 1998, p. 538–554; 4) Sutter R. C., Verano J. W. Biodistance analysis of the Moche sacrifical Victims from huaca de la luna Plaza 3c: Matrix Method test of Their origins // american journal of Physical anthropology. 2007, Vol. 132, p. 193–206; 5) Kučinskas V. Genomo įvairo-vė: lietuviai europoje. Vilnius, 2004; 6) Cavalli-Sforza L. L., Menozzi P., Piazza A. The history and Geography of human Genes. Princeton: Princeton university Press, 1994; 7) Crawford M. H. anthropological Genetics: Theory, Methods and applications. cam-bridge university Press, 2007.

282


Teismo antropologija ir archeologijaProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Perpratęs temos medžiagą studentas išmano teismo antropologijos sąvoką, tikslus, uždavinius ir metodikas, supranta antropologijos ir archeologijos sąveiką, žino, kaip archeologijos žinias ir kompetencijas galima pritaikyti konsultuojant teisėsau-gos institucijas, žino pagrindinius darbus pasaulyje ir lietuvoje, sugeba tyrimų rezultatus pateikti nespecialistų auditorijai, įgyja kompetencijos formuluoti tyrimų užduotis.

Temos programa1. Teismo antropologija ir archeologija pasaulyje.reikšminiai žodžiai: teismo antropologija.sąvokos: teismo antropologija, teismo archeologija, palaikų paieška.Paskaitos metu pristatoma teismo antropologija, kaip ji apibrėžiama pasaulyje, jos

santykis su kitais mokslais, sąlyčio taškai su archeologija, organizacijos ir įstaigos. semi-narų metu aptariami konkretūs darbai masinių kapaviečių ir katastrofų tyrimų metu.

Pagrindinė literatūra: 1) Klepinger L. fundamentals of forensic anthropology. john Wi-ley & sons, inc., 2006; 2) Pickering R. B., Bachman D. The use of forensic anthropology (2nd ed.). crc Press, 2009; 3) Hunter J., Cox M. forensic archaeology: advances in Theory and Practice. routledge, 2005; 4) Dupras T. L., Schultz J. J., Wheeler S. M., Williams L. J. forensic recovery of human remains: archaeological approaches. crc Press, 2006.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite teismo antropologijos sąvoką, sprendžiamus uždavinius. 2) apibūdinkite asmens identifikavimo seką. 3) kuo archeolo-gija gali būti naudinga teisiniuose procesuose?

2. Palaikų ir gyvų asmenų identifikavimas.reikšminiai žodžiai: identifikavimas.sąvokos: palaikų identifikavimas, gyvų asmenų identifikavimas.Paskaitų metu išsamiai nagrinėjamos situacijos, kai reikia identifikuoti žmonių pa-

laikus, gyvus asmenis, ir metodai (grupiniai ir individualūs identifikaciniai požymiai, traumų, ligų ir gydymo pėdsakai, teismo odontologija, kaukolės ir portreto sugretinimas, portreto rekonstrukcija, serologija, Dnr identifikavimas). seminarų metu aptariami li-teratūroje publikuoti identifikavimo atvejai, pratybos – išvyka į Valstybinę teismo medi-cinos tarnybą susipažinti su praktiniu darbu.

Pagrindinė literatūra: 1) Klepinger L. fundamentals of forensic anthropology. john Wiley & sons, inc., 2006; 2) Pickering R. B., Bachman D. The use of forensic anthropology (2nd ed.). crc Press, 2009.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite grupinių identifikacinių požy-mių reikšmę. 2) kokie individualūs požymiai gali būti reikšmingi identifikuojant asmenį? 3) apibūdinkite portreto sugretinimo ir rekonstrukcijos reikšmę identifikacijai. 4) apibū-dinkite odontologijos reikšmę ir vietą identifikacijai. 5) apibūdinkite Dnr tyrimų vietą identifikacijoje.


283

3. Teismo antropologija Lietuvoje.reikšminiai žodžiai: holokausto kapavietės, pokario kapavietės, tuskulėnai.sąvokos: teismo antropologija lietuvoje.Paskaitoje apžvelgiama teismo antropologijos raida lietuvoje, žymesni darbai, lietu-

viškos asmens identifikavimo metodikos. seminaro metu aptariami masinių kapaviečių ir identifikavimo tyrimai lietuvoje.

Pagrindinė literatūra: 1) Kuncevičius A., Jankauskas R., Laužikas R., Stankevičiūtė D., Rutkauskaitė I. radvilų tėvonija Dubingiuose. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyk-la, 2009; 2) Jankauskas R. forensic anthropology and mortuary archaeology in lithua-nia // anthropologischer anzeiger. 2009, Vol. 67, no. 4, p. 391–405.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite žymesnius lietuvos teismo antro-pologus ir jų darbus. 2) apibūdinkite lietuviškas asmens identifikavimo metodikas, jų pranašumus ir skirtumus nuo kitų.

Seminarų ir pratybų temos1. Teismo antropologija ir katastrofos.2. Teismo archeologija, antropologija ir palaikų paieška.3. Gyvų žmonių identifikavimo problemos.4. Teismo antropologija Lietuvoje.

Rekomenduojama literatūra: 1) Klepinger L. fundamentals of forensic anthropology. john Wiley & sons, inc.,

2006; 2) Pickering R. B., Bachman D. The use of forensic anthropology (2nd ed.). crc Press, 2009; 3) Hunter J., Cox M. forensic archaeology: advances in Theory and Prac-tice. routledge, 2005; 4) Dupras T. L., Schultz J. J., Wheeler S. M., Williams L. J. forensic recovery of human remains: archaeological approaches. crc Press, 2006; 5) Kunce-vičius A., Jankauskas R., Laužikas R., Stankevičiūtė D., Rutkauskaitė I. radvilų tėvonija Dubingiuose. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009; 6) Jankauskas R. foren-sic anthropology and mortuary archaeology in lithuania // anthropologischer anzeiger. 2009, Vol. 67, no. 4, p. 391–405.

Etiniai ir teisiniai klausimai bioarcheologijojeProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Perpratęs temos medžiagą studentas išmano teisinius žmonių pa-laikų tyrimo aspektus (teisinį reguliavimą pasaulyje ir lietuvoje), etikos problemas, su kuriomis susiduriama kasinėjant, transportuojant, tyrinėjant, saugant ir eksponuojant žmonių palaikus, diskusijas šiais klausimais pasaulyje, įvairių religinių bendruomenių nuostatus, sugeba šiomis temomis kvalifikuotai diskutuoti su visuomene ir žiniasklaida, įgyja kompetencijos konsultuoti suinteresuotas valstybines institucijas ir visuomenines organizacijas.

284


Temos programa1. Bioarcheologijos etinės problemos pasaulyje ir teisinis reguliavimas.reikšminiai žodžiai: etika bioarcheologijoje.sąvokos: palaikų repatrijavimas, palaikų priklausomybė, palaikų saugojimas ir eks-

ponavimas.Paskaitos metu apžvelgiamos paskutinius porą dešimtmečių kylančios etinės diskusi-

jos dėl palaikų tyrimų, jų ištakos, įvairių religijų požiūriai, teisinis reguliavimas įvairiose pasaulio valstybėse. seminaro metu aptariami konkretūs įstatymai (amerikos gyventojų kapų apsaugos ir grąžinimo aktas (Native American Graves Protection and Repatriation Act – naGPra) ir pan.), jų taikymo atvejai ir su tuo susijusios problemos.

Pagrindinė literatūra: 1) The Dead and Their Possessions: repatriation in principle, policy and practice / eds. c. fforde, j. hubert, P. turnbull. routledge, 2002; 2) Jones D. G., Harris R. J. ca forum on anthropology in Public: archeological human remains: scientific, cultural, and ethical considerations // current anthropology. 1998, Vol. 39, no. 2, p. 253–264; 3) human remains: guide for museums and academic institutions / eds. V. cassman, n. odegaard, j. Powell. altamira Press, 2007.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite palaikų priklausomybės sąvoką. 2) apibūdinkite repatrijavimo sąvoką. 3) apibūdinkite didžiųjų pasaulio religijų nuosta-tus palaikų atžvilgiu. 4) kuo naudingas ir kuo žalingas naGPra įstatymas?

2. Bioarcheologijos etinės problemos Lietuvoje ir teisinis reguliavimas.reikšminiai žodžiai: etika bioarcheologijoje.sąvokos: palaikų teisinis reguliavimas, lietuvos respublikos įstatymai ir įstatymų įgy-

vendinamieji aktai.Paskaitos metu pristatomi ir aptariami lietuvos respublikos įstatymai ir įstatymų įgy-

vendinamieji aktai, reglamentuojantys palaikų kasimą, saugojimą ir tyrimus, laidojimo vietų priežiūrą, laidojimo būdus. seminaro metu aptariamos kylančios problemos ir ga-limi praktiniai sprendimai.

Pagrindinė literatūra: 1) lietuvos respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo ap-saugos įstatymas // Valstybės žinios. 2004, nr. 153-5571; 2) lietuvos respublikos Vyriau-sybės nutarimas „Dėl lietuvos respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyven-dinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2008, nr. 137-5411; 3) asmens valios pareiškimo dėl kūno panaudojimo mokymo ir mokslo tikslais reglamentavimas ir praktika: etiniai ir teisiniai aspektai // lietuvos bioetikos komitetas, 2009.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite pagrindines įstatymų, reglamen-tuojančių palaikų tyrimus, nuostatas. 2) apibūdinkite kapaviečių priežiūros ir tvarkymo taisykles.

Seminarų ir pratybų temos1. Bioarcheologija ir etika pasaulyje.2. Bioarcheologijos teisinis reguliavimas Lietuvoje.


285

Rekomenduojama literatūra: 1) The Dead and Their Possessions: repatriation in principle, policy and practice /

eds. c. fforde, j. hubert, P. turnbull. routledge, 2002; 2) Jones D. G., Harris R. J. ca forum on anthropology in Public: archeological human remains: scientific, cultural, and ethical considerations // current anthropology. 1998, Vol. 39, no. 2, p. 253–264; 3) human remains: guide for museums and academic institutions / eds. V. cassman, n. odegaard, j. Powell. altamira Press, 2007; 4) lietuvos respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas // Valstybės žinios. 2004, nr. 153-5571; 5) lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl lietuvos respublikos žmonių palaikų laidoji-mo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2008, nr. 137-5411; 6) asmens valios pareiškimo dėl kūno panaudojimo mokymo ir mokslo tikslais reglamentavimas ir praktika: etiniai ir teisiniai aspektai // lietuvos bioetikos komitetas, 2009.

286

žmogaus ir gyVulių indiViduali raida (gyVenimo istorija)

Modulio tikslas – suteikti žinių apie šiuolaikines žmogaus ir gyvūnų individualaus gyvenimo (gyvenimo istorijos) tyrimų galimybes: morfometriniai, paleopatologiniai, mikroskopiniai, fizikocheminiai, biomolekuliniai tyrimai.

Modulio temos:• Paleopatologija;• Augimas ir jo vertinimas;• Kaulų ir dantų laboratoriniai tyrimai.

PaleopatologijaProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Perpratęs temos medžiagą studentas išmoksta paleopatologijos ele-mentų: žino skeleto traumų mechanizmus ir klasifikaciją, išmano jų analizę ir interpreta-vimą, skeleto audinių kraujotakos sutrikimus, degeneracinius sąnarių ir stuburo pokyčius, fizinių krūvių pėdsakus ir jų interpretavimo problemas, uždegimus ir infekcijas, nespeci-finius (periostitas, osteitas, osteomielitas) ir specifinius uždegimus, specifinius infekcinių ligų pėdsakus kauluose, mitybos ir medžiagų apykaitos sutrikimus, skeleto anatomines variacijas ir anomalijas, kai kuriuos genetinius sindromus, susipažįsta su histologine diag-nostika, išmoksta dantų patologijos (kariesas ir jo komplikacijos, parodontozė).

Baigęs šią temą studentas: 1) žino ir moka diagnozuoti dažniausiai pasitaikančius patologinius kaulų ir dantų pokyčius; 2) geba interpretuoti paleopatologijos rezultatus; 3) geba šios rezultatus pateikti nespecialistų auditorijai; 4) įgyja kompetenciją formuluoti klausimus laboratoriniams tyrimams.

Temos programa1. Traumos, jų analizė ir interpretacija.reikšminiai žodžiai: trauma, gijimas, diagnostika.sąvokos: lūžimų mechanizmai, žalojantys įrankiai, ikimirtinės, perimortalinės, po-

mirtinės traumos, traumų gijimas.Paskaitų metu studentai supažindinami su skeleto traumų mechanizmais, dėsningu-

mais, žalojančiais įrankiais, traumų klasifikacija, ikimirtinių, perimortalinių ir pomirti-nių traumų diferencine diagnostika, traumų gijimo dėsningumais. seminarų metu apta-riami paleopatologinės literatūros straipsniai traumų tematika. Pratybų metu studentai praktiškai susipažįsta ir analizuoja konkrečias traumas.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology. cambridge university Press, 2009; 3) Kimmerle E. H., Baraybar J. P. skeletal trauma:

Žmogaus ir gyvulių individuali raida (gyvenimo istorija)

287

identification of injuries resulting from human rights abuse and armed conflict. crc Press, 2008; 4) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human ske-leton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite kaulų lūžimų dėsningumus. 2) iš-vardinkite kaulų lūžimų rūšis. 3) apibūdinkite pagrindinius žalojančius įrankius. 4) kuo skiriasi perimortaliniai ir pomirtiniai lūžimai? 5) apibūdinkite lūžio gijimo seką.

2. Skeleto audinių kraujotakos sutrikimai.reikšminiai žodžiai: osteonekrozė.sąvokos: kaulo kraujotaka, šlaunikaulio galvos nekrozė, atsluoksniuojantis osteo-

chondritas.Paskaitos metu studentai supažindinami su kaulo kraujotakos ypatumais ir dėl jos

sutrikimų dažniausiai pasitaikančia patologija (šlaunikaulio galvos nekrozė, epifizeolizė, atluoksniuojantis osteochondritas, osgoodo-schlatterio liga, hipertrofinė pulmoninė os-teoartropatija ir kt.). seminaro metu aptariami konkretūs literatūros ir turimos lietuviš-kos paleopatologinės medžiagos atvejai.

Pagrindinė literatūra: Ortner D. J. identification of Pathological conditions in human skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite psteonekrozės sąvoką. 2) kas bū-dinga šlaunikaulio galvos nekrozei? 3) kokie epifizeolizės požymiai? 4) kokie atsluoks-niuojančio osteochondrito požymiai? 5) apibūdinkite osgoodo-schlatterio ligą. 6) kokie hipertrofinės pulmoninės artropatijos priežastys ir požymiai?

3. Degeneraciniai sąnarių ir stuburo pokyčiai.reikšminiai žodžiai: degeneraciniai sąnarių pokyčiai.sąvokos: osteoartrozė, osteoartritas, osteochondrozė, deformuojanti spondiliozė,

Šmorlio mazgai.Paskaitos metu studentai supažindinami su degeracinių sąnarių pokyčių dėsningu-

mais, priežastimis, raida, formomis, priklausančiomis nuo skeleto jungčių anatomijos, terminija (osteoartrozė ir osteoartritas, stuburo Šmorlio mazgai, osteochondrozė, defor-muojanti spondiliozė). seminaro metu apžvelgiami literatūroje aprašyti atvejai, studentai nagrinėja, diagnozuoja ir patys aprašo įvairias degeneracinių sąnarių ligų formas.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopatholo-gy. cambridge university Press, 2009; 3) Weiss E., Jurmain R. osteoarthritis revisited: a contemporary review of aetiology // international journal of osteoarchaeology. 2007, Vol. 17, p. 437–450; 4) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the hu-man skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) skeleto audinių senėjimo dėsningumai. 2) De-generacinių pokyčių seka sąnariuose. 3) Degeneracinių sąnarių susirgimų požymiai ske-letinėje medžiagoje. 4) osteochondrozės ir deformuojančios spondiliozės diagnostiniai požymiai. 5) Šmorlio mazgų atsiradimo dėsningumai.

288


4. Skeleto biomechanika ir fizinės veiklos rodikliai.reikšminiai žodžiai: biomechanika, veiklos markeriai.sąvokos: platimerija, platiknemija, mechaninių krūvių diagnostika.Paskaitos metu studentai supažindinami su skeleto biomechanika ir modifikacijomis

dėl raumenų darbo, dažniausiomis skeleto modifikacijomis dėl stereotipinių judesių ir priverstinių pozų. seminaro metu aptariami literatūroje publikuoti atvejai.

Pagrindinė literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Larsen C. S. Bioarchaeology: inter-preting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kaip kaulinis audinys reaguoja į mechaninius krūvius? 2) Dėl kokių priežasčių atsiranda platimerija ir platiknemija? 3) išvardinkite specifinės fizinės veiklos požymius.

5. Uždegimai ir infekcijos.reikšminiai žodžiai: uždegimas, infekcija, autoimuninės ligos.sąvokos: periostitas, osteitas, osteomielitas, septinis artritas, nespecifinis uždegimas,

specifinis uždegimas, reumatoidinis artritas.Paskaitos metu studentai supažindinami su bendraisiais uždegimo ir infekcijos požy-

miais, organizmo reakcijomis į žalojančius veiksnius: uždegimų rūšimis, nespecifiniais (periostitas, osteitas, osteomielitas, septinis artritas) ir specifiniais uždegimais, jų požy-miais ir raida, autoimuniniais susirgimais, pažeidžiančiais skeletą (reumatoidinis artritas ir kt.). seminarų metu pristatomi ir aptariami literatūroje skelbti atvejai. Pratybų metu studentai savarankiškai nagrinėja, diagnozuoja ir aprašo, o pratybų pabaigoje kolegoms pristato konkrečius nespecifinių uždegimų atvejus.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology. cambridge university Press, 2009; 3) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokia uždegimo proceso esmė? 2) apibūdinkite uždegimo požymius. 3) apibūdinkite infekcijos biologiją. 4) kokie periostito požymiai? 5) kokie osteoperiostito ir osteomielito požymiai? 6) kokie septinio artrito požymiai?

6. Tuberkuliozė ir raupsai.reikšminiai žodžiai: tuberkuliozė, raupsai.sąvokos: pirminė ir antrinė tuberkuliozė, tuberkulioziniai skeleto pažeidimai; raupsų

pėdsakai kauluose.Paskaitų metu studentai supažindinami su tuberkuliozės ir raupsų etiologija, patoge-

neze, jų pasireiškimo formomis, diagnostiniais kaulų požymiais, šių ligų istorija. semi-narų metu aptariami literatūroje publikuoti straipsniai šiomis temomis. Pratybų metu studentai savarankiškai nagrinėja, diagnozuoja ir aprašo, o pratybų pabaigoje kolegoms pristato konkrečius kaulų tuberkuliozės ir raupsų atvejus.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology.


289

cambridge university Press, 2009; 3) Roberts C. A., Buikstra J. E. The Bioarchaeology of tuberculosis. university Press of florida, 2003; 4) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpre-ting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite tuberkuliozės infekcijos eigą ir klinikines formas. 2) kokias skeleto sritis dažniausiai pažeidžia skeleto tuberkuliozė? 3) apibūdinkite raupsų infekcijos eigą ir klinikines formas. 4) kokias skeleto sritis daž-niausiai pažeidžia raupsai?

7. Treponematozės, sifilis ir kitos infekcijos.reikšminiai žodžiai: sifilis.sąvokos: pirminis, antrinis ir tretinis sifilis, gumozinis osteomielitas, bruceliozė, gry-

belinės ir virusinės infekcijos.Paskaitos metu studentai supažindinami su lytiniu ir nelytiniu keliu perduodamomis

treponematozėmis, jų etiologija, patogeneze ir diagnostika, jų istorija, kitomis infekci-nėmis (bakterinėmis, virusinėmis ir grybelinėmis) ligomis, galinčiomis palikti pėdsakus kauluose. seminarų metu pristatomi ir aptariami literatūroje publikuoti straipsniai šio-mis temomis. Pratybų metu studentai savarankiškai nagrinėja, diagnozuoja ir aprašo, o pratybų pabaigoje kolegoms pristato konkrečius tretinio sifilio atvejus.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology. cambridge university Press, 2009; 3) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokia treponemos infekcijos eiga ir klinikinės formos? 2) kokias skeleto sritis dažniausiai pažeidžia tretinis sifilis? 3) kokius skeleto pokyčius nulemia neurosifilis? 4) apibūdinkite bruceliozės požymius skelete. 5) apibū-dinkite poliomielito požymius skelete. 6) apibūdinkite grybelinių infekcijų požymius skelete.

8. Mitybos ir medžiagų apykaitos sutrikimai.reikšminiai žodžiai: skorbutas, rachitas, mityba.sąvokos: hipovitaminozė, hipervitaminozė, anemija, diseminuota idiopatinė skeleto

hiperostozė (Dish).Paskaitos metu studentai supažindinami su dažniausiai pasitaikančiais vitaminų apy-

kaitos sutrikimais (a, c, D), anemijų formomis ir priežastimis bei organizmo reakcija į šiuos medžiagų apykaitos sutrikimus, ryšiu tarp nutukimo, antrojo tipo diabeto ir skeleto hiperostozės, kitais endokrininės sistemos sutrikimais ir jų pėdsakais kauluose. semina-rų metu pristatomi ir aptariami literatūroje publikuoti straipsniai šiomis temomis. Pra-tybų metu studentai savarankiškai nagrinėja, diagnozuoja ir aprašo, o pratybų pabaigoje kolegoms pristato konkrečius medžiagų apykaitos sutrikimų atvejus.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology. cambridge university Press, 2009; 3) Brickley M., Ives R. The Bioarchaeology of Meta-

290


bolic Bone Disease. academic Press, 2008; 4) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kokie skorbuto pėdsakai kauluose? 2) kokie rachito pėdsakai kauluose? 3) apibūdinkite anemijos priežastis ir pėdsakus kauluose. 4) apibūdinkite Dish patogenezę ir pėdsakus kauluose.

9. Skeleto genetinės variacijos ir anomalijos.reikšminiai žodžiai: variacija, anomalija, apsigimimas.sąvokos: anatominė variacija, anomalija, genetinis sindromas.Paskaitos metu studentai supažindinami su skeleto anatominėmis variacijomis ir ano-

malijomis, jų genetinėmis priežastimis, kai kuriais genetiniais sindromais (achondropla-zija, kleidokranijinė dizostozė ir t. t.). seminarų metu aptariami literatūroje publikuoti straipsniai šiomis temomis. Pratybų metu studentai savarankiškai nagrinėja, diagnozuoja ir aprašo, o pratybų pabaigoje kolegoms pristato anomalijų atvejus.

Pagrindinė literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in hu-man skeletal remains (2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology. cambridge university Press, 2009.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite anatominės variacijos ir anoma-lijos sąvokas. 2) kokios dažniausios stuburo variacijos ir anomalijos? 3) kokios dažniau-sios kaukolės variacijos ir anomalijos? 4) kokios dažniausios galūnių anomalijos ir gene-tiniai sindromai?

10. Burnos organų patologija.reikšminiai žodžiai: kariesas, parodontozė.sąvokos: karieso formos, dantų netekimas, apydančio ligos.Paskaitos metu pakartojami burnos organų ir dantų anatomijos elementai, studentai

supažindinami su dantų ir apydančio būklės vertinimo principais (kariesas: jo formos ir lokalizacija; karieso komplikacijos; ikimirtinis dantų netekimas; apydančio ligos; dantų nusidėvėjimas). seminarų metu aptariami literatūroje publikuoti straipsniai šiomis te-momis. Pratybų metu studentai savarankiškai nagrinėja, diagnozuoja ir aprašo, o pratybų pabaigoje kolegoms pristato burnos organų patologijų atvejus.

Pagrindinė literatūra: 1) Irish J. D., Nelson G. C. technique and application in Dental anthropology. cambridge university Press, 2008; 2) Waldron T. Palaeopathology. cam-bridge university Press, 2009; 3) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite karieso formas ir rūšis. 2) kokios karieso komplikacijos? 3) kokios ikimirtinio dantų netekimo priežastys? 4) kokios paro-dontozės priežastys ir komplikacijos?

Seminarų ir pratybų temos1. Kaulų lūžimai: diagnostika, etiologija.2. Sužalojimai bukais ir aštriais įrankiais, gydymo pėdsakai.3. Kaukolės sužalojimų diagnostika, istorinė epidemiologija.


291

4. Postkranijinio skeleto sužalojimų diagnostika, istorinė epidemiologija.5. Kaulų kraujotakos sutrikimai.6. Fizinio krūvio žymenų diagnostika.7. Tuberkuliozės patogenezė, klinikinės formos.8. Kaulų tuberkuliozės diagnostika.9. Kiti kaulų tuberkuliozės pėdsakai; tuberkuliozės istorija.10. Raupsai: formos, istorija.11. Treponematozių formos, patogenezė, istorija.12. Tretinio sifilio pėdsakų kauluose diagnostika.13. Mitybos sutrikimų diagnostika.14. Mitybos sutrikimų istorija bioarcheologinės medžiagos duomenimis.15. Endokrininės ligos ir bioarcheologija.16. Skeleto variacijų ir anomalijų diagnostika.17. Skeleto variacijų ir anomalijų istorija.18. Burnos organų patologijos etiologija, patogenezė, istorija.19. Dantų patologijos diagnostika.20. Dantų patologijos komplikacijų diagnostika.

Rekomenduojama literatūra: 1) Ortner D. J. identification of Pathological conditions in human skeletal remains

(2nd ed.). academic Press, 2003; 2) Waldron T. Palaeopathology. cambridge university Press, 2009; 3) Kimmerle E. H., Baraybar J. P. skeletal trauma: identification of injuries resulting from human rights abuse and armed conflict. crc Press, 2008; 4) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997; 5) Weiss E., Jurmain R. osteoarthritis revisited: a contemporary review of aetiology // international journal of osteoarchaeology. 2007, Vol. 17, p. 437–450; 6) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saun-ders. Wiley-liss, 2000; 7) Roberts C. A., Buikstra J. E. The Bioarchaeology of tuberculosis. university Press of florida, 2003; 8) Brickley M., Ives R. The Bioarchaeology of Metabolic Bone Disease. academic Press, 2008; 9) Irish J. D., Nelson G. C. technique and applica-tion in Dental anthropology. cambridge university Press, 2008.

Augimas ir jo vertinimasProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. tema yra skirta praeities asmens normalios raidos studijoms. Per-pratęs temos medžiagą studentas žino praeities žmogaus augimo dėsningumus ir veiks-nius, galimus sutrikimus, moka juos vertinti ir interpretuoti: išmano individualios biolo-ginės raidos sutrikimų žymenis (dantų emalio hipoplazijos ir kiti dantų mikrostruktūros pokyčiai, harriso linijos), jų atsiradimo chronologiją ir diagnostiką, bendruosius home-ostazės rodiklius (odontometrija, fliuktuojanti asimetrija), moka atlikti osteometrinius ir

292


kraniometrinius matavimus, atlikti kūno matmenų rekonstrukcijas, išmano kultūrines kūno ir dantų modifikacijas.

Baigęs šią temą studentas: 1) moka atlikti osteometrinius ir kraniometrinius tyrimus, pagrindinių kūno matmenų rekonstrukcijas; 2) žino ir geba interpretuoti augimo sutri-kimų žymenis; 3) geba šių tyrimų rezultatus pateikti nespecialistų auditorijai; 4) įgyja kompetenciją formuluoti klausimus laboratoriniams tyrimams.

Temos programa1. Vaikų skeletai ir augimo tyrimai.reikšminiai žodžiai: vaiko skeletas.sąvokos: skeleto augimas, augimo veiksniai, augimo sutrikimai.Paskaitos metu apžvelgiamos dabartinės vaikų augimo tyrimų bioarcheologinėje me-

džiagoje koncepcijos, principai, atliekami darbai ir rezultatai pasaulyje ir lietuvoje. semi-naro metu aptariami publikuoti šios temos mokslo tyrimai.

Pagrindinė literatūra: 1) Schaefer M., Black S., Scheuer L. juvenile osteology: a la-boratory and field Manual. academic Press, 2009; 2) Lewis M. E. The Bioarchaeology of children: Perspectives from Biological and forensic anthropology. cambridge uni-versity Press, 2007; 3) human Growth in the Past: studies from bones and teeth / eds. r. D. hoppa, c. M. fitzGerald. cambridge university Press, 1999; 4) Babies reborn: in-fant/child Burials in Pre- and Protohistory (British archaeological reports international series, Vol. 1832) / ed. k. Bacvarov. archaeopress, 2008.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite vaikų ir paauglių amžiaus perio-dizaciją. 2) apibūdinkite augimui ir brendimui įtaką darančius biotinius ir abiotinius veiksnius. 3) apibūdinkite augimui ir brendimui įtaką darančius socialinius veiksnius.

2. Linijinės emalio hipoplazijos ir dantų mikrostruktūra.reikšminiai žodžiai: linijinės emalio hipoplazijos.sąvokos: linijinės emalio hipoplazijos, dantų formavimasis, retzijaus linijos, dantų

cemento linijos.Paskaitos metu studentai supažindinami su dantų vainikų ir šaknų formavimosi dės-

ningumais bei jiems įtaką darančiais veiksniais. seminaro metu aptariami publikuoti šios temos tyrimai. Pratybų metu studentai praktiškai diagnozuoja dantų emalio hipoplazijas, nustato jų atsiradimo laiką ir aptaria galimas priežastis.

Pagrindinė literatūra: 1) Lewis M. E. The Bioarchaeology of children: Perspectives from Biological and forensic anthropology. cambridge university Press, 2007; 2) hu-man Growth in the Past: studies from bones and teeth / eds. r. D. hoppa, c. M. fitz-Gerald. cambridge university Press, 1999; 3) King T., Humphrey L. T., Hillson S. linear enamel hypoplasias as indicators of systemic Physiological stress: evidence from two known age-at-Death and sex Populations from Postmedieval london // american jour-nal of Physical anthropology. 2005, Vol. 128, p. 547–559.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) kodėl susiformuoja dantų emalio hipoplazijos? 2) kodėl susiformuoja retzijaus linijos? 3) kodėl susiformuoja dantų šaknų cemento žiedai?


293

3. Harriso linijos, odontometrija, fliuktuojanti asimetrija.reikšminiai žodžiai: harriso linijos, fliuktuojanti asimetrija.sąvokos: harriso linijos, odontometrija, fliuktuojanti asimetrija.Paskaitos metu studentai supažindinami su ilgųjų kaulų ir kaukolės augimo dėsnin-

gumais, jiems įtaką darančiais veiksniais bei augimo sutrikimo rodikliais (harriso linijos, odontometriniai duomenys, fliuktuojanti asimetrija kaip homeostazės sutrikimo atspin-dys). seminaro metu aptariami šios temos mokslo darbai.

Pagrindinė literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Maat G. J. R. Dating and rating of harris’s lines // american journal of Physical anthropology. 1984, Vol. 63, p. 291–299.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite harriso linijų susidarymo me-chanizmą. 2) kokia odontometrijos reikšmė vertinant ontogenezės sutrikimus? 3) api-būdinkite fliuktuojančios asimetrijos esmę ir vertę aiškinantis ontogenezės sutrikimus.

4. Osteometrija ir žmogaus skeleto biomechanikos tyrimai.reikšminiai žodžiai: osteometrija, kraniometrija.sąvokos: osteometrija, kūno matmenų rekonstrukcija.Paskaitos metu apžvelgiama osteometrijos ir kraniometrijos istorija, metodikos, vaikų

ir suaugusiųjų kūno matmenų rekonstrukcijų metodikos, pateikiama pavyzdžių. semina-ro metu aptariamos literatūroje paskelbtos studijos. Pratybų metu studentai savarankiškai matuoja skeletus ir kaukoles, pagal įvairias metodikas rekonstruoja individų ūgį, rankos ir kojos ilgį, dubens ir pečių plotį, kūno svorį, pratybų pabaigoje pateikia rezultatus.

Pagrindinė literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Steckel R. H., Sciulli P. W., Rose J. C. The Backbone of history: health and nutrition in the Western hemisphere. cambridge university Press, 2002.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite pagrindines kūno matmenų re-konstrukcijos metodikas, apibūdinkite jų pranašumus ir trūkumus.

5. Kūno, skeleto ir dantų kultūrinės modifikacijos.reikšminiai žodžiai: kaukolės deformacijos, dantų modifikacijos.sąvokos: kaukolės deformacijos, dantų modifikacijos.Paskaitos metu apžvelgiamos dirbtinės kaukolės deformacijos ir dantų modifikacijos

kaip įvairių kultūrų tradicijos, aptariama jų reikšmė (socialinio išskirtinumo, etninės pri-klausomybės žymenys), trepanacijos, skalpavimas. seminaro metu aptariami šios temos mokslo darbai.

Pagrindinė literatūra: Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) išvardinkite ir apibūdinkite dirbtines kaukolės deformacijas ir jas praktikavusias kultūras europoje ir pasaulyje. 2) apibūdinkite trepa-nacijas ir jų reikšmę priešistorėje. 3) kokia skalpavimo reikšmė?

294


Seminarų ir pratybų temos1. Vaikų skeletai ir augimo tyrimai.2. Linijinės emalio hipoplazijos ir dantų mikrostruktūra.3. Harriso linijos, odontometrija, fliuktuojanti asimetrija.4. Osteometrija ir žmogaus skeleto biomechanika.5. Kūno, skeleto ir dantų kultūrinės modifikacijos.

Rekomenduojama literatūra: 1) Babies reborn: infant/child Burials in Pre- and Protohistory (British archaeo-

logical reports international series, Vol. 1832) / ed. k. Bacvarov. archaeopress, 2008; 2) human Growth in the Past: studies from bones and teeth / eds. r. D. hoppa, c. M. fitz-Gerald. cambridge university Press, 1999; 3) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 4) King T., Hump-hrey L. T., Hillson S. linear enamel hypoplasias as indicators of systemic Physiological stress: evidence from two known age-at-Death and sex Populations from Postmedie-val london // american journal of Physical anthropology. 2005, Vol. 128, p. 547–559; 5) Lewis M. E. The Bioarchaeology of children: Perspectives from Biological and foren-sic anthropology. cambridge university Press, 2007; 6) Maat G. J. R. Dating and rating of harris’s lines // american journal of Physical anthropology. 1984, Vol. 63, p. 291–299; 7) Schaefer M., Black S., Scheuer L. juvenile osteology: a laboratory and field Manual. academic Press, 2009; 8) Steckel R. H., Sciulli P. W., Rose J. C. The Backbone of history: health and nutrition in the Western hemisphere. cambridge university Press, 2002.

Kaulų ir dantų laboratoriniai tyrimaiProf. dr. rimantas jankauskas

Temos anotacija. Perpratęs temos medžiagą studentas žino šiuolaikines pasaulio ir lietuvos kaulinės medžiagos ir dantų laboratorinių tyrimų technologijas, jų galimybes, trūkumus (kaulų cheminė sudėtis ir mikroelementai, jų tyrimų taikymas tiriant indivi-dualią gyvenimo istoriją; stabilieji izotopai: jų tyrimų taikymas tiriant mitybą praeityje ir demografinius procesus; senovinės Dnr tyrimai: patogenų nustatymas, mitochondrinės ir branduolio Dnr tyrimų principai) ir rezultatus, geba interpretuoti tyrimų rezultatus, sugeba juos pateikti nespecialistų auditorijai, įgyja kompetencijos formuluoti užduotis laboratoriniams tyrimams.

Temos programa1. Kaulų cheminiai ir mikroelementų tyrimai.reikšminiai žodžiai: mikroelementai.sąvokos: mikroelementai, diagenezė, mityba.Paskaitos metu aptariama kaulų ir dantų mineralinės sudėties apykaita, mitybos

grandinės, svarbiausi metodologiniai mikroelementų tyrimų principai, informatyviausi


295

mikroelementai, diagenezės įtaka, mitybos praeityje tyrimų galimybės ir trūkumai. se-minaro metu aptariamos literatūroje paskelbtos studijos.

Pagrindinė literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Biogeochemical approaches to Paleodietary analysis / eds. s. h. ambrose, M. a. katzenberg. kluwer academic pub-lichers, 2002; 3) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge university Press, 1997.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite pagrindines kaulų ir dantų mine-ralines medžiagas. 2) apibūdinkite kaulų ir dantų mikroelementus. 3) kokie mikroele-mentų kaitos mitybos grandinėje ypatumai? 4) kokie cheminių tyrimų trūkumai?

2. Stabiliųjų izotopų tyrimai.reikšminiai žodžiai: stabilieji izotopai.sąvokos: mityba, fotosintezė, anglis, azotas, deguonis, stroncis, stabilieji izotopai.Paskaitos metu studentai supažindinami su fizikiniais stabiliųjų izotopų atominės ma-

sės nustatymo principais, jų kaupimu ir apykaita gyvuose organizmuose priklausomai nuo aplinkos geocheminės sudėties ir vietos mitybos grandinėje, aptariamos tokių tyri-mų galimybės tiriant mitybą (augalinis / gyvulinis, sausumos / vandens kilmės maistas) ir migracijas. seminarų metu metu pristatomi ir aptariami šios temos mokslo darbai.

Pagrindinė literatūra: 1) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 2) Eriksson G., Lougas L., Zagors-ka I. stone age hunter–fisher–gatherers at Zvejnieki, northern latvia: radiocarbon, stable isotope and archaeozoology data // Before farming. 2003, Vol. 1, issue 2, p. 1–21; 3) Evans J. A., Chenery C. A. Bronze age childhood Migration of individuals near sto-nehenge, revealed by strontium and oxygen isotope tooth enamel analysis // archae-ometry. 2006, Vol. 48, issue 2, p. 309–321.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite anglies stabiliojo izotopo varija-vimą priklausomai nuo individo vietos mitybos grandinėje. 2) apibūdinkite azoto stabi-liojo izotopo varijavimą priklausomai nuo individo vietos mitybos grandinėje. 3) apibū-dinkite stroncio ir deguonies stabiliųjų izotopų vertę tiriant žmonių migracijas.

3. Bioarcheologinės medžiagos DNR tyrimai.reikšminiai žodžiai: senovinė Dnr.sąvokos: mitochondrinė Dnr, branduolio Dnr, patogenų Dnr, polimerazės gran-

dininė reakcija.Paskaitos metu studentai supažindinami su senovinės Dnr tyrimų istorija, techno-

logijos raida, patogenų Dnr, mitochondrinės ir branduolio Dnr išskyrimo galimybė-mis, sunkumais ir kai kuriais rezultatais. seminarų metu aptariami publikuoti šios temos moksliniai tyrimai.

Pagrindinė literatūra: 1) Cooper A., Poinar H. N. ancient Dna: Do it right or not at all // science. 2000, Vol. 289, no. 5482, p. 1139; 2) O’Rourke D. H., Hayes M. G., Carly-le S. W. ancient Dna studies in Physical anthropology // annu. rev. anthropol. 2000,

296


Vol. 29, p. 217–42; 3) Jankauskas R. ancient Mitochondrial Dna from stone age lithua-nia and Possible origins of the first inhabitants // archeologia Baltica. 2010, Vol. 13, p. 32–36; 4) Raoult D., Dutour O., Houhamdi L., Jankauskas R., Fournier P.-E., Arda-gna Y., Drancourt M., Signoli M., La V. D., Macia Y., Aboudharam G. evidence for louse-transmitted Diseases in soldiers of napoleon’s Grand army in Vilnius // The journal of infectious Diseases. 2006, Vol. 193, no. 1, p. 112–120.

kontroliniai klausimai ir užduotys. 1) apibūdinkite Dnr išskyrimo iš kaulinės me-džiagos principus. 2) kokios mitochondrinės Dnr tyrimų galimybės? 3) apibūdinkite branduolio Dnr tyrimų galimybes. 4) apibūdinkite patogenų išskyrimo iš kaulinės me-džiagos galimybes.

Seminarų ir pratybų temos1. Kaulų ir dantų mikroelementų tyrimai.2. Stabilieji izotopai ir mityba.3. Stabilieji izotopai ir migracijos.4. Žmogaus senovinės DNR tyrimai.5. Patogenai, ligos ir senovinė DNR.

Rekomenduojama literatūra: 1) Biogeochemical approaches to Paleodietary analysis / eds. s. h. ambrose,

M. a. katzenberg. kluwer academic publichers, 2002; 2) Cooper A., Poinar H. N. ancient Dna: Do it right or not at all // science. 2000, Vol. 289, no. 5482, p. 1139; 3) Eriks-son G., Lougas L., Zagorska I. stone age hunter–fisher–gatherers at Zvejnieki, northern latvia: radiocarbon, stable isotope and archaeozoology data // Before farming. 2003, Vol. 1, issue 2, p. 1–21; 4) Evans J. A., Chenery C. A. Bronze age childhood Migration of individuals near stonehenge, revealed by strontium and oxygen isotope tooth enamel analysis // archaeometry. 2006, Vol. 48, issue 2, p. 309–321; 5) Jankauskas R. ancient Mitochondrial Dna from stone age lithuania and Possible origins of the first inhabi-tants // archeologia Baltica. 2010, Vol. 13, p. 32–36; 6) Biological anthropology of the human skeleton / eds. M. a. katzenberg, s. r. saunders. Wiley-liss, 2000; 7) Larsen C. S. Bioarchaeology: interpreting Behavior from the human skeleton. cambridge universi-ty Press, 1997; 8) O’Rourke D. H., Hayes M. G., Carlyle S. W. ancient Dna studies in Physical anthropology // annu. rev. anthropol. 2000, Vol. 29, p. 217–42; 9) Raoult D., Dutour O., Houhamdi L., Jankauskas R., Fournier P.-E., Ardagna Y., Drancourt M., Signo-li M., La V. D., Macia Y., Aboudharam G. evidence for louse-transmitted Diseases in soldiers of napoleon’s Grand army in Vilnius // The journal of infectious Diseases. 2006, Vol. 193, no. 1, p. 112–120; 10) Renfrew C. archaeogenetics – towards a ‘new synthe-sis’? // current Biology. 2010, Vol. 20, issue 4, r162–r165.

archeoloGijos Bakalauro stuDijų ProGraMos irBioarcheoloGijos Bakalauro stuDijų

MoDuliai ir teMos

Metodinė priemonė

redagavo Vesta AdomaitienėViršelio dailininkė Jūratė Dusevičiūtė

Maketavo Daiva Šepetauskaitė

2012 01 06. 20,71 leidyb. apsk. l.tiražas 150 egz. užsakymas 14 960

išleido Vilniaus universiteto istorijos fakultetasParengė spaudai ir spausdino

uaB „Baltijos kopija“, kareivių g. 13B, VilniusPuslapis internete www.kopija.lt

el. paštas [email protected]

ar51 archeoloGijos Bakalauro stuDijų ProGraMos ir BioarcheoloGijos Bakalauro stuDijų MoDuliai ir teMos. Metodinė priemonė. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2012. 298 p.

isBn 978-609-417-041-6 Leidinyje pristatomi Archeologijos bakalauro studijų programos, vykdomos Vilniaus universiteto

Istorijos fakultete, moduliai. Archeologijos studijų programa siekia sudaryti studentams sąlygas įgyti žinių ir supratimą apie praeitį iš archeologijos mokslo perspektyvos, taip pat išsiugdyti kompetencijas atlikti tyrimą pagal archeologijos mokslo reikalavimus, veikti dinamiškoje profesinėje aplinkoje. Šios metodinės priemonės tikslas – padėti studentui susiorientuoti studijų programos sistemoje ir turinyje, planuoti studijas pagal savo interesus ir sudaryti kuo palankesnes galimybes rezultatyviai studijuoti.

uDk 903/904(073)

Documents

2012 Archeologijos Programos Moduliai